LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Vilius Dovydauskas
Biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka šunų
reprodukciniams rodikliams
Biotic and abiotic factors' influence on canine
reproductive efficiency
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka šunų reprodukciniams rodikliams“:
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO
GYNIMO
Prof. Habil. Dr. Henrikas Žilinskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(KLINIKOJE)
Prof. Dr. Audrius Kučinskas
(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
_______________________________________________________________
2)
_______________________________________________________________
*(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS Turinys ...3 Santrauka ...5 Summary ...6 Įvadas ...7 1. Literatūros apžvalga ...9
1.1.Vadų dydžiams darantys įtaką veiksniai ...9
1.1.1. Veislės įtaka vadų dydžiams ...10
1.1.2. Kalės amžiaus įtaka vadų dydžiams ...10
1.1.3. Sezono įtaka ...11
1.1.4. Apsėklinimo būdo įtaka ...12
1.2.Spermos tyrimai ...12
1.2.1. Spermos tyrimo technikos ...13
1.2.2. Spermatogenezė ...13
1.2.3.Spermatozoido sandara bei išskirtinės savybės ...14
1.2.4. Spermatozoidų judrumui darantys įtaką veiksniai ...14
1.2.5. Veislės įtaka spermos kokybiniams rodikliams ...15
2. Tyrimų metodai ir medžiaga ...16
2.1.Retrospektyvus tyrimas ...16
2.1.1.Tyrimo imtis ...17
2.1.2. Apibrėžimų apibūdinimas ...17
2.2.Spermos tyrimai ...18
2.2.1.Mėginių ėmimo technika ...19
2.2.2.Masės perskaičiavimo į tūrį metodas ...19
2.2.3.Subjektyvus spermatozoidų judrumo nustatymas ...20
2.2.4.Spermatozoidų koncentracijos nustatymas ...20
2.3.Statistiniai skaičiavimai ...20
3. Tyrimo rezultatai ...22
3.1. Tyrimo apimtis ...22
3.2. Lietuvoje kergiamų šunų veislės bei jų vadų dydžiai ...22
3.3.Vadų dydžiams darantys įtaką veiksniai ...25
3.3.4. Sezono įtaka vadų dydžiams ...27
3.3.5. Veislės įtaka šuniukų atsivedimo trukmei ...27
3.3.6. Veislės įtaka šuniukų lyčių pasiskirstymui ...28
3.3.7. Sezono įtaka šuniukų atsivedimo trukmei ...28
3.3.8. Sezono įtaka kalingumo trukmei ...29
3.3.9. Sezono įtaka lyčių pasiskirstymui ...29
3.3.10. Sezono įtaka šuniukų svorių dinamikai ...29
3.4. Spermos tyrimai ...30
3.4.1. Spermos kokybinių rodiklių įtaka vadų dydžiams ...31
3.4.2. Veislės įtaka spermos rodikliams ...31
3.5. Aplinkos temperatūros įtakos spermos rodikliams įvertinimas ...32
3.5.1. Aplinkos temperatūros įtaka spermos rodikliams ...32
Rezultatų aptarimas ...35
Išvados ...39
Priedai ...41
Literatūros sąrašas ...43
SANTRAUKA
Šio darbo tikslas buvo nustatyti biotinių (kalės veislės, svorio, amžiaus, vados skaičiaus) bei abiotinių (sezono, aplinkos temperatūros) veiksnių įtaką šunų reprodukciniams parametrams (lizdo dydžiui, kalingumo trukmei, šuniukų lyčių pasiskirstymui, jų svorių dinamikai; spermos kokybiniams rodikliams). Nustatyti vienfaktorinės bei multifaktorinės priklausomybės skaičiavimai, įvertinti rodiklių tarpusavio regresiniai ryšiai.
Tyrimas buvo atliktas trim etapais: pirmoje dalyje atlikta retrospektyvi skirtingų šunų veislių 386 vadų dydžių analizė. Antrajai tyrimo daliai surinkta detali informacija apie 18 skirtingų grynaveislių šunų vadų, sėklintų su klasikiniu būdu ištirtais ejakuliatais. Trečiojoje tyrimo dalyje įvertinta vasaros bei rudens sezonų įtaka spermos kokybiniams rodikliams (aplinkos temperatūros įtaka) 13 skirtingų šunų veislių mėginių.
Nustatyta, kad šuniukų skaičiui lizde daugiausiai įtakos darė veislės svoris (p<0,01), pagal mūsų duomenimis parodęs, kad kalės svoriui padidėjus 1 kg, ji atvesdavo vidutiniškai 0,365 šuniukų daugiau, su galutinio rezultato 1,68 nuokrypiu. Neigiamą tiesinę priklausomybę lizdo dydžiui parodė kalės amžius ir vados skaičius, nustatėme, jog didėjant šių rodiklių vertei, šuniukų lizde sumažėdavo, 0,16±0,05 šuniuko (p≤0,001) ir 0,232 šuniuko (p≤0,05), atitinkamai.
Kiti rodikliai, tokie kaip sezonas, veislė, amžius tyrime dalyvavusių vadų šuniukų atvedimo trukmei, lyčių pasiskirstymui patikimos įtakos nedarė. Rudenį gimusių šuniukų prieauglis buvo mažesnis, nei šuniukų, gimusių kitais metų sezonais (p<0,01).
Ištyrus vienfaktorinės koreliacijos būdu priklausomybę tarp šuniukų skaičiaus vadoje, lyčių santykio bei vaisingų reproduktorių spermos, su kuria sėklinta tai vadai, nei 2 frakcijos tūris, nei spermatozoidų koncentracija ar spermatozoidų judrumas patikimos įtakos nedarė.
Tyrimo metu nustatyta, jog įvairių veislių šunų spermos antros frakcijos rudenį buvo 0,22±0,2 ml daugiau nei vasarą (p≤0,001) ir vidutiniškai 37,4 x 106/ml daugiau spermatozoidų
(p≤0,001), todėl aukšta aplinkos temperatūra darė įtaką spermos kokybiniams rodikliams, nepriklausomai nuo gyvūnų laikymo būdo.
SUMMARY
The aim for this study was to evaluate biotic (breed, bitch weight, bitch age, parity) and abiotic (season, ambient temperature) influence to canine reproductive patterns (litter size, time of whelping, sex ratio of puppies, dynamics of puppies weight; quality of male semen parameters). For every parameter we have measured bivariable and multivariable correlation values, for some we have estimated multivariable regression coefficients.
The study was divided in three steps: the first part was a retrospective study of 386 litters of different purebred dogs bred in Lithuania. For the latter part of the study, we have gathered detailed information about 18 purebred litters, which were inseminated with standard-method-evaluated quality semen. The aim of last part of the study was to evaluate influence of different ambient temperature to stud dogs' semen quality parameters.
Depending on the results of the study, we have established that the biggest influence to litter size was made by the breed weight (p<0,01). We have measured, that for 1 kilo increase in breed weight, the litter can be 0,365 puppies bigger, with the final results' standard deviation of 1,68. We have established negative correlation between litter size and bitch age and parity, for any increment of these values, we determined 0,16±0,05 puppy (p≤0,001) and 0,232 puppy (p≤0,05) respectively, decrease in litter size.
Other parameters, such as season, breed or age did not influence significantly whelping time, sex ratio of puppies, according to gathered data. The dynamics of puppy weight was slower for autumn litters, the difference was measured at about 9 percent (p<0,01).
Volume of the productive studs’ second fraction of ejaculate, sperm motility or sperm concentration did not do reliable influence on size of the litter or any other parameter of the whelping; the assessment was made on multivariable correlation measurements.
We have gathered 0,22±0,2 ml more of different breed studs second fraction of ejaculate during autumn period versus the summer (p<0,001), and also a mean estimate of 37,4 x 106/ml
sperm concentration more in autumn samples than summer ones; the ambient temperature had influence on sperm quality, irrespective of the housing.
ĮVADAS
Prijaukintų šunų ryšys su jų šeimininkais, įvairių šaltinių teigimu, siekia jau daugiau nei 40 tūkstančių metų. Žvelgiant tiek metų į praeitį, būtų sunku įsivaizduoti žmogaus evoliuciją be prijaukintų gyvūnų. Prijaukinti gyvūnai siejami labai glaudžiu ryšiu su šeimininkais. Nemažai gyvūnų, praradę šeimininkus, sunkiai prisitaiko aplinkoje arba žūva. Tarpusavio ryšiui stiprėjant, žmogaus veikla prisidėjo prie naminių gyvūnų įvairovės. Dėl selektyvaus šunų veisimo šiandien priskaičiuojama apie 400 skirtingų šios rūšies veislių.
Pasaulio mokslininkai atlieka daug tyrimų, susijusių su žmones supančia aplinka, ne išimtis – ir kompanijos gyvūnai, tačiau platus šunų veislių spektras yra sunkiai aprėpiamas, didesnių skirtingų veislių kiekio bei jų reprodukcijos atliktų tyrimų nėra gausu. Literatūroje apžvelgiama viena ar kelios parinktos veislės (1-5). Yra atlikta tyrimų, susijusių su konkrečia šunų veisle bei renkant duomenis iš juos veisiančių veislynų (3, 6). Autoriai išskiria platų skirtingų veiksnių spektrą, darantį įtaką šunų vadų dydžiams: šunų veislė, šuns dydis, kalės amžius, patino amžius, metų sezoniškumas, prieš tai kalės atsivestų vadų skaičius, sėklinimų skaičius, apsivaisinimo būdas – natūraliai kopuliacijos būdu, ar vykdant dirbtinį apsėklinimą (intravagininis, intrauterininis, šviežia, atvėsinta ar šaldyta sperma) bei nuo spermos kokybės (3, 7-10). Tyrime norėta išanalizuoti ir įvertinti biotinių (kalės veislės, svorio, amžiaus, vados skaičiaus) bei abiotinių (sezono, aplinkos temperatūros) veiksnių įtaką kalių vadų dydžiams, šuningumo trukmei, atsivedimui bei šuniukams.
Lietuvoje, 2014 m. duomenimis, yra net 700 000 skirtingų veislių šunų (11). Svarbiausias aspektas gyvūnų veisime - sėkminga gyvūnų reprodukcija. Iki šios dienos, Lietuvoje nebuvo atlikta tyrimų, susijusių su didesne bei išsamia įvairių šunų veislių vadų analize. Taip pat, ypač veisėjams, svarbi gyvūnų reprodukcijos tyrimų dalis yra šunų reproduktorių pajėgumas, šių šunų ejakuliato gavimas bei jo vertinimas. Šunų veisėjams ypatingai svarbi informacija apie šunų spermos tyrimus, nes didelė dalis patinų gali būti dalinai arba visiškai nevaisingi (12, 13).
Norint sistemingai planuoti fizinius bei ekonominius aspektus veisiant šunis, būtina išsiaiškinti veiksnius, kurie daro įtaką tam tikrų šunų veislių reprodukcinėms subtilybėms.
Remdamiesi literatūros šaltiniais bei tendencijomis, suformulavome bei iškėlėme darbo tikslą: įvertinti įvairių šunų veislių reprodukcinei veiklai darančius įtaką veiksnius, juos išanalizuoti
Šiam tikslui pasiekti buvo sprendžiami šie darbo uždaviniai: • Surinkti ir įvertinti skirtingų šunų veislių ir jų vadų duomenis.
• Ištirti ir įvertinti pasirinktų vertinti biotinių ir abiotinių veiksnių poveikį šunų kalių reprodukcijai. • Ištirti ir įvertinti šunų spermos kokybinių parametrų poveikį skirtingų veislių kalių lizdų
dydžiams.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
Europos gyvūnų maisto asociacijos 2014 metų duomenimis, žemyno valstybėse yra apie 75 mln. namų ūkių, laikančių 99 mln. kačių ir 81 mln. šunų (11). Sėkmingai šių gyvūnų reprodukcijai reikalinga įvairių rodiklių simbiozė: fiziologinės, endokrininės, reprodukcinės sistemų puiki veikla bei išorinių veiksnių įtaka; didėjantis naminių gyvūnų paplitimas tarp žmonių populiacijos iškelia naujus iššūkius mokslininkams, priežiūros institucijoms bei verslininkams.
1.1.
Vadų dydžiams darantys įtaką veiksniai
Didžiojoje dalyje žinduolių pasireiškia įvairūs reprodukciniai ciklai, kad palikuonys galėtų būti atsivedami optimaliausiomis sąlygomis (14, 15). Reprodukcinis sezoniškumas stebimas tarp žinduolių visose platumose bei nustatomas tokiuose archetipiniuose pavyzdžiuose kaip Homo sapiens (16). Dažniausiai tai siejama su abiotiniais veiksniais, tokiais kaip dienos ilgis, temperatūra bei santykinis aplinkos drėgnis, kas tuo pačiu daro įtaką maistinių šaltinių prieinamumui.
Šunys (Canis lupus familiaris) tapo vieni pirmųjų, kuriuos prisijaukino žmogus (17), ir nors šuninių genties gyvūnai yra vertinami kaip sezoniniai reproduktoriai (17, 18), naminiai šunys gali atsivesti palikuonių visus metus, be labai išskirtinio vadų sezoniškumo (19). Tačiau keletas šaltinių nurodo, kad ir šunys veda dažniau tam tikrais mėnesiais (20, 21).
Tiriant reprodukcinius šuns protėvių, tokių kaip vilkas (Canis lupus) ar šuniškieji kojotai (Canis latrans) bei afrikietiškasis laukinis šuo (Lycaon pictus), ypatumus, vis dar išlieka stiprių panašumų, ypač veikiant papildomiems veiksniams. 2000 m. Gipson su kitais mokslininkais (22) atliko tyrimą ir nustatė, kad prijaukintų šunų gaujoje, paleistoje į gamtą, šuniukų per sezoną susilaukia tik viena kalė, nors grupėje gali būti ir daugiau reprodukciškai pajėgių kalių, arba vieną šuniuką stengdavosi išmaitinti keli genties nariai. Prijaukinti gyvūnai tapo poligamais, kalės pradėjo rujoti apie du kartus per metus (23). Šunų prijaukinimas atliko teigiamą poveikį reprodukciniam efektyvumui, tam tikrais atvejais vertinant ankstyvesnę individo lytinę brandą ar padidėjusį vados dydį, kitiems sumažino sezono įtaką reprodukcijai (24); tai gali būti glaudžiai susiję su išteklių neribotu prieinamumu (25, 26).
Domestikuoti šunys visus metus yra reprodukciškai pasiruošę, jei tik yra paveikiami rujojančios kalės (27), tačiau jų spermos kokybiniai rodikliai nebūna visus metus tokie patys (28),
1.1.1. Veislės įtaka vadų dydžiams
Vidutinis šunų vadų dydis yra 5,4 šuniukai (21), panašiai ir Australijoje — 5,1 (8), Norvegijoje atliktų tyrimų rezultatas — 5,6 šuniuko vadoje (30). Vidutinė nėštumo trukmė — 62,4±1,58 dienų, skaičiuojant nuo paskutinės kergimo dienos, kergiant optimaliomis dienomis, t.y. 2 dienos po ovuliacijos (31-33).
Įvairių šaltinių teigimu, veislės svorio vidurkiui didėjant, vadoje esančių šuniukų skaičius buvo vis didesnis (8, 9, 34). Norvegijoje atliktas tyrimas parodė, kad mažųjų veislių atvedamų šuniukų vidurkis sudarė 3,5±0,04, vidutinių veislių — 4,2±0,03 bei didžiųjų 6,3±0,05. Didelė kalė gali atvesti didesnį kiekį šuniukų, tačiau jos vaisiai bus santykinai mažesni, lyginant su mažųjų veislių kalių atvedamais vaisiais (21). Tačiau pasiekus tam tikrą biologinių faktorių ribą, linijinis koreliacinis ryšys tarp veislės svorio bei vidutinio atvedamų šuniukų skaičiaus sumažėja, manoma, dėl anatominių rūšies bei veislės požymių — riboto gimdos tūrio bei spenelių skaičiaus (2).
Pomeranijos špicas bei Toi pudelis vertinamos kaip mažiausiai vaisių atvedančios veislės (vidutiniškai 2,04 (n = 108) bei 2,1 (n = 954) šuniuko, atitinkamai) (35). Didžiausias vadas atsiveda Rodezijos ridžbeko, dalmatinų veislių kalės — 8,9±0,6 ir 8,4±0,5 šuniukų, atitinkamai. Šių šunų vados varijuoja nuo 1 iki 15 šuniukų (21).
1.1.2. Kalės amžiaus įtaka vadų dydžiams
Skirtingų šaltinių teigimu, vertinant vadų dydžius, ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į kalės amžių kergimo metu bei kelinta šios kalės atvesta vada. Tačiau tai daro įtaką ne visoms vadoms vienodai. Mažųjų veislių kalės tiek itin jaunos, tiek vyresnės atsivesdavo mažesnes vadas, tuo tarpu didžiosioms mažas amžius nedarė tiek įtakos, tačiau vadų dydžiai didėjant kalės amžiui mažėjo (p≤0,01) (3). Vidutinis šuniukų skaičius pirmavedėms kalėms iki 4 metų amžiaus buvo 5,19, kai vyresnių buvo atvedama vidutiniškai 4,7. Tiriant visas vadas, nustatytas ryškus šuniukų skaičiaus sumažėjimas vadose, atvestose vyresnių nei 5 metų kalių. 4–5 metų amžiaus kalės vidutiniškai atsivesdavo 5,18 šuniuko, tačiau šis skaičius sumažėdavo iki 4,24 šuniuko vyresnėms nei 7 metų kalėms (36). Apskritai vertinama, kad vados dydis priklauso nuo veislės, šuniukų skaičius didėja kalėms iki 3 metų amžiaus bei stipriai sumažėja nuo 7 metų (37). Surujojusios kalės, jei kergiamos, yra vaisingos ir gali atsivesti vadas visą gyvūno gyvenimą, tačiau jų vaisingumas su amžiumi mažėja. Kartais stebima ir pailgėjusi senų kalių tarprujo fazė (38).
1.1.3. Sezono įtaka
Tokie faktoriai kaip mityba, aplinkos temperatūra ir aplinka gali daryti didelę įtaką estrus aktyvumui (39) ir periodų dažnumui. Choy ir Echevarria (40), atlikę tyrimą Peru, nustatė stiprų ryšį tarp fotoperiodo, aplinkos temperatūros bei mėnesių ir Vokiečių aviganių veislės kalių estrus periode. Pastovios temperatūros regionuose estrus periodai pasireiškia beveik tolygiai kiekvieną mėnesį, bet Jungtinėse Amerikos Valstijose kalių rujos dažniau stebimos vėlyvos žiemos ir ankstyvo pavasario bei vėlyvos vasaros ir ankstyvo rudens periodais (41). Britanijoje kalės dažniausiai rujoja vasario bei kovo mėnesiais (7). Švedijoje daugiausiai rujojančių kalių stebima žiemą bei pavasarį (10). Bendrai įvertinus 1561 ciklus iš 449 privačiai laikomų kalių 40 veislių duomenis Jungtinėje Karalystėje, Christie ir Bell (7) nustatė, kad estrus periodas vasario-birželio mėnesiais pasireiškė patikimai labiau, nei liepos-rugsėjo (p≤0,001) ar spalio-sausio mėnesiais (p≤0,01). Linde-Forsberg bei Wallen (42) ištyrė 3 šunų veislių (biglių, vokiečių aviganių, Labradoro retriverių) 319 ciklų bei nustatė, kad lauko sąlygos laikomų biglių veislės kalių ruja dažniausiai pasireikšdavo birželį, tačiau kitų tyrimų duomenimis dažniausiai ruja pasireiškia spalio, kovo mėnesiais (21). Taip pat mokslininkai nustatė, kad kartu laikomų kalių ciklas sinchronizuodavosi, ir tai gali daryti įtaką tyrimo rezultatams.
Toks rujų dažnumo tarp mėnesių pasiskirstymas vertinamas kaip evoliucijos bei prisitaikymo ištaka, kuomet reprodukcijai panaudojamos geriausios kokybės lytinės ląstelės, todėl susilaukiama didžiausių vadų. Pastebimas labai aiškus skirtumas tarp vados dydžių ir sezonų veislynuose, kai tiriamos didžiausios vados gimusios pavasarį (3).
Vados dydžiui daro įtaką ir klimato veiksniai, tokie kaip aukšta aplinkos temperatūra ar drėgmė (43), tą patvirtino ir Gavrilovic B.B. (34), nustačiusi tvarų ryšį tarp sezono, registruotų šuniukų skaičiaus bei mažiausių vadų dydžių vasaros-rudens sezonų metu.
Nors šunys vertinami kaip nesezoniniai reproduktoriai, tačiau atlikus didelės apimties duomenų analizę buvo pastebėta, kad 35 proc. kergimų vyksta žiemą, o mažiausiai vasarą (apie 15 proc.). Be to, Švedijos veisėjų duomenimis, pastebima, kad atsivedimų daugiausia tiriama pavasarį – 39 proc. visų vadų (34) bei kovo mėnesį susilaukiama didžiausio šuniukų skaičiaus, palyginti su rugsėju (P≤0,05)(43). Nors šis tyrimas nenustatė jokio ryšio tarp sezono ir nėštumo trukmės, tačiau didelė dalis mokslininkų sutinka, jog didesnio lizdo nėštumo trukmė yra trumpesnė, kiekvienas
1.1.4. Apsėklinimo būdo įtaka
Thomassen, Mickelsen ir kiti tyrėjai (9, 46) nerado jokio ryšio tarp prastos kokybės spermos bei sumažėjusios vados, bet tai darė įtaką apsivaisinimui (9); šie duomenys prieštaringi, nes Linde-Forsberg su kolegomis nustatė, jog net ir su prastos kokybės sperma įmanoma kalę apvaisinti, tačiau vados dydis arba mažesnis, arba sunku jį nustatyti (47). To paties tyrimo buvo nustatyta, kad dirbtiniu sėklinimu šviežia sperma vados buvo 21,5% mažesnės nei apsivaisinusios kopuliacijos metu.
1.2. Spermos tyrimai
Reprodukciškai subrendę naminiai žinduoliai gamina tarp 40 tūkst. ir 250 tūkst. spermatozoidų kiekvieną sekundę (48). Kopuliacijos metu didelis skaičius šių ląstelių yra pernešamos į patelės lytinius takus. Jų pagrindinė funkcija — pernešti patino haploidinį genomą į oocitą. Ejakuliatas gali būti surenkamas: tyrimams, dirbtiniam sėklinimui, kriokonservavimui bei kitiems tikslams (3).
Nors sėkmingo apsėklinimo procentas yra vienas svarbiausių rodiklių vertinant šunų spermą, metodai yra gana sudėtingi ir užima daug laiko bei kartais susiduriama su neprognozuojamais gimstančių šuniukų kiekiais (49). Dėl šios priežasties, spermatozoidų kokybinių rodiklių vertinimui buvo pasitelkti alternatyvūs metodai. Iki šių dienų dar vis naudojami metodai, paremti subjektyviu vertinimu naudojantis šviesiniu mikroskopu pagrindiniams rodikliams: ejakuliato koncentracijai, spermatozoidų judrumui bei jų morfologijai. Koncentracija nustatoma naudojantis hematocitometru (Biurker skaičiavimo kamera) (38). Judrumas vertinamas subjektyviai ant pašildytų mikroskopinių stiklelių dedant mėginio, o morfologija vertinama mėginius dažant įvairia technika (50).
Tačiau šie metodai turi ir savų neigiamų aspektų: visų pirma sėklos vertinimas šviesiniu mikroskopu yra subjektyvus bei tyrimų rezultatai varijuoja (50, 51). Vizualus spermos judrumo vertinimas yra sudėtingas bei rezultatams daro įtaką temperatūra bei vertintojo sugebėjimai, o tai yra priežastis, kodėl skirtingų tyrimų rezultatai taip skiriasi (51).
1.2.1. Spermos tyrimo technikos
Subjektyvus spermatozoidų judrumo tyrimas šviesiniu mikroskopu nėra sudėtingas, nereikalauja didelių darbo sąnaudų, dėl to spermatozoidų judrumas yra vienas pagrindinių spermos tyrimų, atliekamų spermos ėmimo stotyse. Tačiau šis spermos rodiklio vertinimas yra labai subjektyvus, daugiausia priklausantis nuo techninio darbuotojo įgūdžių ir meistriškumo (52). Šiuo metu vis dažniau naudojami kompiuteriniai spermos judrumo analizatoriai objektyvesniam spermatozoidų judrumui įvertinti. Tačiau spermos ėmimo stotyse šis metodas vis dar nėra labai plačiai naudojamas dėl aukštų įkainių (53).
Mūsų tyrimas buvo atliktas su vadomis, kurios buvo sėklinamos šviežia sperma, todėl bet koks papildomas skiediklis mėginyje darytų įtaką rezultatams. Dėl šios priežasties negalėjome atlikti spermos tyrimų ne subjektyviu metodu — naudojantis Kompiuterine spermos vertinimo sistema (CASA), esančia LSMU Veterinarijos Akademijos Reprodukcijos laboratorijoje. Tyrimui tai įvedė subjektyvų rodiklį — vertintoją.
Kadangi iš šunų paimti spermos yra pakankamai nesudėtinga bei tai galima atlikti keletą kartų su tuo pačiu tiriamuoju, todėl šie gyvūnai yra pakankamai gera niša tyrimams, susijusiems su įvairių veiksnių įtaka ląstelių atsinaujinimui, jų kokybei bei funkciniam pajėgumui tirti (13).
1.2.2. Spermatogenezė
Spermatozoidų gamyba – tai nenutrūkstantis procesas, veikiantis visą šuns reprodukciškai pajėgų laikotarpį. Sėklidžių vingiuotųjų kanalėlių sienelės yra padengtos spermatogonijomis, bręstančiomis bei stimuliuojančiomis sertolio ląstelėmis. Subrendusių patinų sėklidėse spermatogonijos keletą kartų dalijasi mitozės būdu, taip sudarydamos pirminius spermatocitus, kurios vėliau dalijasi mejozės būdu bei tampa haploidiniais apvaliais spermatidais. Šios ląstelės pereina paskutinį spermatogenezės procesą, spermiogenezę, bei tampa spermatozoidais. Spermiogenezės metu sutankėja DNR spermatido nukleuse, susiformuoja smulki spermatozoido galvutė; susiformuoja akrosoma, spermatozoido vidurinėje dalyje išsidėsto mitochondrijos bei suformuojami mikrofilamentai spermos uodegėlėje. Vidutiniškai šis procesas, vykstantis vingiuotųjų kanalėlių epitelyje, šunims užtrunka 13,9 dienų. Ląstelės, judėdamos antsėklidžiu, subręsta, citoplazminis lašelis juda nuo proksimalinės į distalinę vidurio poziciją bei įgauna judrumo savybę. Visas spermatogenezės procesas, vertinant nuo spermatogonijų iki subrendusio
spermatozoido, vidutiniškai trunka 62 dienas (38). Gyvūnų reprodukcinis pikas — per parą pagaminama iki 17x106 spermatozoidų viename grame sėklidžių parenchimos (38).
Ypatingą svarbą sėkmingam procesui užima temperatūra. Patinų išoriniai lytiniai organai pritaikyti aktyviai termoreguliacijai, žemesnei nei kūno temperatūrai palaikyti, tai sumažina baltymų pakitimų riziką naujai besigaminančiose ląstelėse. Tačiau pasiekus temperatūrinių režimų biologines ribas, tai pradeda daryti įtaką kokybiniams ejakuliato rodikliams (54).
1.2.3.Spermatozoido sandara bei išskirtinės savybės
Subrendusiame spermatozoido struktūroje skiriamos trys dalys: galvutė, vidurinioji dalis ir uodegėlė (38).
Spermatozoido galvutėje saugoma haploidinė chromosominė informacija DNR pavidalu. Akrosoma, enzimų pripildyta pūslelė, formuoja spermatozoido galvutės viršūnę. Šioje pūslelėje esantys fermentai reikalingi oocitą dengiančių dangalų tirpdymui, kad ląstelė galėtų prasiskverbti į vidų. Dar brendimo metu spermatozoidų ląstelės pašalina citoplazmos perteklių, kitas nebūtinas genetinės medžiagos pernešimui organėles.
Vidurinėje dalyje išsidėsčiusios ląstelės mitochondrijos, kurios gamina ATP. Ši energija pagaminama iš priedinių lytinių liaukų išskiriamo sekreto, kuriame gausu fruktozės. Viduriniosios dalies mikrovamzdeliai priverčia judėti banguojančiais judesiais 30–40 ciklų per sekundę dažniu galinę spermatozoido dalį –- uodegėlę.
Uodegėlė – tai spermatozoido blakstienėlė, padedanti ląstelei judėti. Tai ypatingos svarbos ląstelės darinys, padedantis užtikrinti pagrindinę funkciją – pristatyti galvutėje esančią genetinę patino informaciją į oocitą. Pakankamo ilgio uodegėlė, gerai dirbantis spermatozoido kaklelis bei nepakitusios formos galvutė įgalina ląstelę judėti iki 3 mm per minutę greičiu (48).
Spermatozoidai pasižymi savybe judėti prieš skysčių tekėjimo gradientą (reotaksis), užtikrinantis progresyvų ląstelių judrumą prieš patelės lytinių takų ištakas. Šios savybės vertinimas yra vienas iš spermos kokybės vertinimo rodiklių.
1.2.4. Spermatozoidų judrumui darantys įtaką veiksniai
Spermatozoidų judrumui daro įtaką patino amžius. Šunims įprasta pasiekti pilną reprodukcinę brandą 6–12 mėnesių amžiaus, tačiau tai glaudžiai susiję su šuns svoriu bei veisle;
didžiosios veislės bręsta ilgiau nei mažosios, neretai gigantiškieji šunys, tokie kaip anglų dogai, bręsta iki 18 mėnesių ar ilgiau (38). Amžius bei branda darniai susiję ir su spermos kokybiniais bei kiekybiniais rodikliais, Takeishi su kitais tyrėjais (55) nurodė, kad jaunų šunų ejakuliate gausu nejudančių bei abnormalių spermatozoidų.
Spermatozoidų kokybei daro įtaką aplinkos temperatūra (sezonas). Nustatyta, kad šaltuoju periodu patinų sperma yra procentiškai judresnė (vid. 92,02%±4,74) nei šiltuoju (vid. 82,5%±13,21) (56), tai patvirtino ir kitas tyrimas, parodęs liepos–rugsėjo mėnesiais tirtų patinų spermos judrumą 78,8%±3,5, kai kitu metu – 84,1%±2,3 (P≤0,05) (57).
1.2.5. Veislės įtaka spermos kokybiniams rodikliams
Sėklidžių parenchimos, bendras spermatozoidų skaičius bei ejakuliato tūris tiesiogiai koreliuoja su kūno svoriu (58) bei dienos spermatozoidų pagaminamas kiekis taip pat priklauso nuo šuns dydžio. Bendrai yra priimta, kad subrendę ir sveiki šunys gali būti sėkmingai kergiami kas antrą dieną su tokiu pačiu ejakuliato bei spermatozoidų kiekiu (59).
2.
TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimą sudarė 3 dalys. Pirmojoje tyrimo dalyje buvo atlikta retrospektyvi skirtingų šunų veislių vadų dydžių analizė. Antrajai tyrimo daliai atsitiktiniu principu buvo atrinkti 10 veislynų, iš kurių surinkta išsami medžiaga apie 18 šunų vadų. Trečioji tyrimo dalis buvo susijusi su konkrečių patinų spermos kokybe bei jų vadomis, todėl buvo tiriama 13 pasirinktų šunų sperma po 2 kartus vasaros bei rudens sezonais.
2.1. Retrospektyvus tyrimas
Norint įvertinti šunų reprodukcines ypatybes, būtina remtis specifiniais tyrimų būdais, metodologija, nes tai – žinduolių rūšis, turinti daug skirtingų veislių. Ilgas periodas tarp dviejų rujų, lemiantis nedidelį ciklų kiekį bei tuo pačiu ir atsivedimų skaičių individo gyvavimo laikotarpiu, suteikia nepakankamai daug informacijos mokslininkams, bandantiems visiškai suprasti sąlygas bei dėsningumus, kurie lemia rūšies, išsiskiriančios iš kitų žinduolių, reprodukcinius ypatumus. Atlikti tyrimus su produkcijos gyvūnais paprasčiau – mėginiai gali būti imami jų produkcijos davimo vietoje, kai kompanijos gyvūnai arba yra konkrečiai auginami tyrimams, arba reikia taikytis prie eksperimente dalyvaujančių gyvūnų laikymo subtilybių. Šunis, skirtus tik tyrimams, auginti yra brangu, ypač jei tyrimai atliekami viso gyvūno gyvenimo ciklo tendencingumamsnustatyti. Norint tirti šunų, kaip rūšies, reprodukcinius dėsningumus, tyrimui reikia didelio kiekio mėginių, daug kergimų, vadų, šuniukų (36).
Vadų duomenis galima rinkti iš gyvūnų, laikomų privačiai, bei remiantis įvairiomis duomenų bazėmis, tai leidžia nenaudoti specialiai tyrimui laikomų eksperimentinių gyvūnų. Tyrimo rezultatams laikas nėra reikšmingai darantis įtaką, todėl duomenys, surinkti prieš 3 ar daugiau metų yra reprezentatyvūs. Reprodukciniai požymiai greitai nekinta, tuo labiau, kad šunys žmonių aplinkoje gyvuoja jau daugiau nei 40 tūkst. metų, o vis dar neturime pilnų duomenų apie juos (36).
Tyrimo duomenys buvo surinkti iš gyvūnų šeimininkų (apklausos būdu, interviu susitikus ar telefonu), veislynų (ši žmonių grupė turi daugiau teorinių žinių apie šunis, atidžiau seka pakitimus apie kiekvieną veislyno gyvūną) bei veterinarijos klinikos (vedančios į tyrimą panašų duomenų registrą). Toks tyrimo būdas turi ir neigiamų aspektų: dalis duomenų nebuvo užfiksuota arba
prarasta, o bandant atkurti ar ne momentiniu būdu užregistruoti duomenys galėjo būti iškreipti. Tai stipriai pakoregavo duomenų rinkimo spartą bei privertė dalį duomenų į jų analizę neįtraukti.
Retrospektyviam tyrimui buvo atliktos dvi apklausos. Pirmoji buvo atlikta siekiant surinkti tendencingumus tarp skirtingų veislių, t.y. ar vadų dydžiai priklauso nuo veislės (kalės svorio). Antroji apklausa buvo atlikta su 10 sutikusių tyrime dalyvauti veislynų, siekiant sužinoti detalius konkrečios patelės kergimo bei jos vados (-ų) duomenis. Šia anketa siekta surinkti duomenis apie patiną (veislė, amžius, svoris), patelę (veislė, amžius, svoris, vada), vadą (kergimo laikas, sezonas, nėštumo trukmę, atvestų šuniukų skaičių, patologinius atsivedimus) bei šuniukus (gimimo eiliškumą, lytis, atsivedimo laiką, atsivedimo trukmę, svorio prieaugį kas savaitę, kt.). Apklausų anketų pavyzdys Priedas Nr 1.
2.1.1. Tyrimo imtis
Retrospektyvus tyrimas buvo atliktas 2011-2015 metais, remiantis Lietuvoje registruotų grynųjų veislių veislynų duomenimis. Tiriant skirtingų šunų veislių vadų dydžius, buvo remiamasi duomenimis apie veislės ypatybes bei vadų dydžius tik gimus (neatsižvelgiant į jų gyvybingumą). Detalesniuose vadų tyrimuose buvo detalizuojama jų būklė iki 4 savaičių amžiaus; taip pat rinkti duomenys apie patiną (veislė, amžius, svoris), patelę (veislė, amžius, svoris, vada), vadą (kergimo laikas, sezonas, nėštumo trukmę, atvestų šuniukų skaičių, patologinius atsivedimus) kita informacija apie šuniukus (gimimo eiliškumą, lytis, atsivedimo laiką, atsivedimo trukmę, svorio prieaugį kas savaitę, kt.). Viso analizuota 18 vadų duomenys. Iš tyrimo buvo pašalintos tokios vados, kuriose po gimdymo neliko nė vieno gyvo vaisiaus, taip pat, jei duomenys nebuvo išsamūs ar teisingai surinkti (n = 11).
2.1.2. Apibrėžimų apibūdinimas Vados dydis
Vados dydžiu įvardijama gyvų bei mirusių (ar eutanazuotų dėl patologinių pakitimų) šuniukų suma. Statistinėje analizėje naudojamos aritmetinės vidutinės, standartinių nuokrypių bei intervalų vertės.
Vados vidurkis
Vados vidurkio reikšmė nustatyta išvedus šio tipo mokslinių stebėjimų rezultatų vidurkius, susietus su konkrečia veisle (36, 60).
Veislių grupės
Visos tyrime dalyvavusios veislės buvo suskirstytos į 3 grupes: mažosios (vidutinis veislės svoris – iki 9,9 kg), vidutinės (vidutinis veislės svoris – nuo 10 kg iki 24,9 kg) bei didžiosios veislės (vidutinis veislės svoris – nuo 25 kg). Vidutinis veislės svoris – aritmetinė kūno svorio vidurkio vertė, apskaičiuojama iš tarptautinius standartus atitinkančių patelės bei patino svorių sumos. Grupės pagal svorius buvo suskirstytos, atsižvelgiant į surinktus tyrimo duomenis, padalijant juos į vienodas grupes.
Kalės bei patino amžius
Kalės bei šuns amžius buvo įvardijamas toks, koks buvo kergimo metu. Vados skaičius
Vados skaičius - tai kalės prieš tai atvestų vadų skaičius, pridedant ir tyrimo metu aptariamą. Tyrime dalyvavo patelės, kurios buvo atsivedusios nuo 1 iki 4 vadų.
Sezonas
Sezoniškumo įtaką patino spermai, patelėms, vadoms bei šuniukams vertinome metus suskirstydami į keturis metų laikus: pavasario (kovo-gegužės mėnesiai), vasaros (birželio-rugpjūčio mėnesiai), rudens (rugsėjo-lapkričio mėnesiai) bei žiemos (gruodžio-vasario mėnesiai).
2.2. Spermos tyrimai
Tyrimui buvo atrinkti 13 šunų, atlikus jų reprodukcinio pajėgumo nustatymą buvo sėklinamos kalės jų šviežia sperma, vėliau atlikti po 2 kartus pakartotiniai spermos ėmimai aplinkos temperatūros įtakos spermos kokybinių rodiklių pokyčių įvertinimui. Ištyrėme Berno zenenhundų (n = 2), Rodezijos ridžbekų (n = 2), garbanotųjų retriverių (n = 2), Labradoro retriverių (n = 3), Sibiro haskio, vokiečių aviganių (n = 2) ir Jorkšyro terjero spermą. Visi šie patinai periodiškai kergiami, sėkmingai susilaukę vadų. Prieš mėginių ėmimą gyvūnai buvo įprastoje aplinkoje, bent 2 dienas nenaudoti kergimui ir iš jų neimta sperma.
2.2.1. Mėginių ėmimo technika
Mėginiai buvo imami gyvūnui įprastoje aplinkoje - namuose, voljere ar lauke, vengiant papildomų dirgiklių, tik su šeimininko priežiūra. Patino sujaudinimui buvo paleidžiama rujojanti kalė, arba naudojamas vatos tamponėlis, suvilgytas rujojančios kalės makšties išskyromis, nes tik taip šuo reproduktorius duoda pilną ejakuliatą (61).
Įprastinė spermos paėmimo iš šunų technika yra pasitelkiant digitalinę stimuliaciją (61), kai ejakuliatas surenkamas į piltuvėlį ar vienkartines plastikines makštis; svarbiausia – nepakenkti spermatozoidams su tam netinkamomis medžiagomis (62). Mūsų tyrime buvo naudojamos specialios vienkartinės polipropileno surenkamosios makštys (sheats) šunų ejakuliatams rinkti.
Kol varpa nepasiekė pilnos erekcijos ją sujaudinus ties bulbus glandis, ji apnuoginama atitraukiant apyvarpę. Dešiniarankiams patariama procedūrą atlikti iš kairiosios gyvūno pusės, prilaikant varpą dešine ranka, o priemonėmis manipuliuojant kairiąja. Tik nustojus gyvūnui ritmingai judėti atliekant kergimo judesius, atidžiai stebimas ejakuliatas bei tik sumažėjus permatomo ejakuliato kiekiui (pirmoji frakcija, prostatos produktas) po truputį nutraukiama surenkamoji makštis ir keičiama į kitą. Pradėjus gyvūnui ejakuliuoti drumstą frakciją (antroji, kupina spermatozoidų, aktuali tyrimui bei apvaisinimui; trunka 5–300 s), atidžiai stebima jos konsistencija bei tik jai nuskaidrėjus vėl pakeičiama surenkamoji makštis.
Iš karto po ejakuliato paėmimo buvo nustatomas ejakuliato antros frakcijos svoris (buvo perskaičiuojama į tūrį) bei tiriama spermatozoidų koncentracija. Subjektyviu metodu, naudojant šviesinį mikroskopą buvo įvertinamas spermatozoidų judrumas.
Visiems tyrimo subjektams spermos pakartotini tyrimai buvo atliekami po du kartus. Pirmąjį kartą sperma iš gyvūno buvo imama 2015 metų rugpjūčio mėnesį (vidutinė mėnesio aplinkos temperatūra +20,56 ºC, iš kurių dvi savaitės +24,1 ºC) bei antrąjį — rugsėjo-spalio mėnesiais (vidutinė mėnesio aplinkos temperatūra +13,2ºC) (63).
2.2.2. Masės perskaičiavimo į tūrį metodas
Prieš ejakuliato surinkimą dirbtinė polipropileno surenkamoji makštis buvo pasveriama. Po antros frakcijos paėmimo mėginys buvo vėl pasveriamas. Svorių skirtumas buvo dauginamas iš vidutinio antros spermos frakcijos tankio reikšmės, t.y. 1.0571 g/cm3 (Matson P.L. ir kt, 2010), taip
2.2.3. Subjektyvus spermatozoidų judrumo nustatymas
Tiriamojo mėginio spermatozoidų judrumas buvo vertinamas šviesiniu mikroskopu ant 37 ºC temperatūros objektinio stiklelio. Jei sperma būdavo labai koncentruota, ji praskiedžiama 37 ºC 2,9 proc. natrio citrato tirpalu. Ant tokios pačios temperatūros objektinio stiklelio užlašinama 5 µl 37ºC spermos bei mėginys uždengiamas dengiamuoju stikleliu. 200 kartų padidinimu atliekama 3 matymo laukų analizė. Kiekviename matymo lauke įvertinamas kryptingai judančių spermatozoidų procentas, apskaičiuojamas jų vidurkis bei judrumas įvertinamas balu, gautu judrių spermatozoidų vidurkio procentą dalinant iš 10 (64).
2.2.4. Spermatozoidų koncentracijos nustatymas
Mėginio spermatozoidų koncentracija nustatyta naudojantis Biurker kamera. Tiriamasis mėginys skiedžiamas distiliuotu vandeniu, išmaišoma. Ant skaičiavimo kameros įtrinamas dengiamasis stiklelis, po juo tiksliai įlašinama praskiesto mėginio, kuris tolygiai pasiskirsto dėl kapiliariškumo. Tiriama šviesiniu mikroskopu padidinus 200 kartų. Spermatozoidai buvo skaičiuojami 5 dideliuose laukuose (80 mažų kvadratėlių). Iš viso spermatozoidai skaičiuojami 15 didelių laukų ir išvedamas vidurkis. Skaičiuojamos visos spermatozoidų galvutės esančios kvadrato viduje ir ant kairės bei viršutinės didelio kvadrato linijų.
Koncentracija perskaičiuojama pagal formulę:
K = S × P × 5 × 10
K – koncentracija; S – spermatozoidų skaičius 80 smulkių kvadratų; P – praskiedimo laipsnis; 5 – koeficientas, tiriant 0,2 mm2 kameros ploto; 10 – kameros gylis 0.1 mm, naudojamas apskaičiuoti 1mm3 tūrio vienete (64). Apskaičiavus praskiesto mėginio koncentraciją bei norint įvertinti visoje
ejakuliato 2 frakcijoje esančių spermatozoidų skaičių, gautą rezultatą reikia padauginti iš 1000 (daugiklis norint perskaičiuoti į 1cm3) bei padauginti iš gauto antros frakcijos tūrio.
2.3. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo duomenys buvo renkami į duomenų bazės sistemą „Microsoft Access 2013“. Statistinė duomenų analizė atlikta statistinių programų paketu „SPSS Statistics for Mac, Version 21.0“ (SPSS Inc., JAV, 2012). Aprašomajai statistikai atlikti aritmetinių vidurkių, standartinių vidurkių nuokrypių, koreliacijos, bei statistinio patikimumo skaičiavimai. Tam tikriems rodikliams
apskaičiuoti regresijos koeficientai. Koreliacinių ryšių patikimumas vertintas pagal Pearson’o koreliacinę matricą. Duomenys buvo vertinami kaip turintys patikimą statistinį ryšį, kai p≤0,05, p≤0,01. Skaičiavimai apdoroti MacOS Numbers X programa (Apple Inc., 2015), SPSS, duomenys pildyti bei darbas parengtas Pages programa (Apple Inc., 2015).
3.
TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tyrimo apimtis
Veislių bei jų vadų apžvalgos tyrime dalyvavo 75 oficialūs Lietuvos veislynai, 50 privačių vienos veislės veisėjų. Surinkti duomenys atspindi 59 Lietuvoje laikomų bei veisiamų šunų veislių reprodukcines savybes.
Tyrimas atliktas atsižvelgiant į respondentų atsakymus, kurie suteikė duomenis apie 386 kales ir beveik 1600 šuniukų. Duomenys palyginti su tarptautiniais veislių standartais, atliktais statistiniais tyrimais ir moksliniais darbais, kurių bendras duomenų masyvas buvo apie 400 000 šunų (36, 60, 65-67).
Tolimesnis tyrimas sietas su išsamia vadų, kergtų su žinomais spermos kokybiniams rodikliais, analize, kuriame dalyvavo 18 įvairių veislių vadų. Visi sėklinimai atlikti šviežia sperma intravagininiu būdu iš karto po spermos paėmimo bei jos tyrimų.
Norint įvertinti aplinkos temperatūros įtaką kokybiniams spermos rodikliams, atlikti 13 įvairių veislių šunų poriniai spermos tyrimai vasaros bei rudens sezonais.
3.2. Lietuvoje kergiamų šunų veislės bei jų vadų dydžiai
Vados dydžių pasiskirstymas tarp veislių iki 9,9kg Š uni uk ų s ka ič ius 0 2 4 6 8 10 Svo ri s (k g) 0 2 4 6 8 To i t er j. Čichu achu a Malt os bi šo nai Jor kš yrų terj . Pe ki na i Le vr et ės Pa pi ljo na i Ta ks ai (mi ni at iū ri ni ai ) Ki nų k uo duo ti eji Dža ko ra sel o terj er ai Br ius eli o gr ifo nai Bi šo nai fr yz ai Ši -c u Ka v. Kar oli o s pani eli ai Mi ni pud eli ai Tib et o spa niel ia i Mo ps ai V. Š ko ti jo s ba lt ie ji te rj . Pr ancūzų b ul dog ai Vip et ai Šk otų t er j. Vados dydis (sk.) Vados dydžių vidurkio tiesė Kalės svoris (kg) Vados vidurkis (sk) 9 9 9,1 8 8 7 7 6,6 6,4 6 5 4,3 4 4 3,8 3,8 3,5 2,7 2,2 2 2
Tyrimo metu buvo nustatyta, jog mažiausiai palikuonių susilaukdavo toi terjerų, čichuachua bei Maltos bišonų veislės (vid. 2,33 šuniuko) bei daugiausia vokiečių dogai (vid. 11,7 šuniuko).
Tiriamojoje grupėje nuo 0 iki 9,9kg (1 pav.) daugiausiai šuniukų susilaukdavo Prancūzų buldogų, vipetų bei Škotų terjerų veislės (vid. 7,17 šuniuko). Nustatytas patikimas ryšys tarp didėjančio kalės svorio ir vados dydžio (p≤0,01), parodantis, jog didėjant vidutiniams veislės svoriui didėdavo vidutinis atsivedamų palikuonių kiekis.
Vidutinių veislių grupėje (vidutinis veislės svoris – nuo 10 iki 24,9 kg), mūsų tyrimo duomenimis, nėra tvaraus ryšio tarp didėjančio kalės svorio bei vidutinio palikuonių skaičiaus (2 pav). Tyrimo gauti duomenys atitiko tarptautines veislių šios klasės vidutinius atsivedamų palikuonių kiekius patikimu ryšiu – p≤0,01.
Nors didžiųjų šunų veislių grupėje (3 pav.) dėl pasiektų biologinių ribų nėra pastebima ryški kalės svorio bei jos lizdo dinamika (vid. standartinis nuokrypis — 1,8 šuniuko), tačiau nustatytas ryšys yra patikimas (p≤0,01).
Vertinant kalės svorio įtaką vadų dydžiams nustatytas patikimas ryšys (p≤0,01).
Vados dydžių pasiskirstymas tarp veislių nuo 10kg iki 24,9kg Š uni uk ų s ka ič ius 0 1,5 3 4,5 6 7,5 9 Svo ri s (k g) 0 6 12 18 24 Ta ks ai Vo ki eč ių š pi ca i Be se nd ži Ame ri ki eč ių k ok er sp an ie lia i Ai ri ų te rj . Ko rg ia i An gl ų ko ke rs pa ni el ia i Bi gli ai Bo rd er k oli ai Šnaucer iai Su omi ų šp ic ai Sa mo jie da i Šar pėjai Kolia i Sibir o haskiai Au st ra lų a vi ga ni ai An gl ų bu ld og ai Be lgų a vi gani ai Čia u čia u Vados dydis (sk) Vados dydžių vidurkio tiesė Kalės svoris (kg) Veislės vidurkis (sk) 24 23 23 22 22 22 22 21 19,5 19 18 13 12,3 12 11 11 10,4 10 10
vidutiniškai 0,365 šuniukų daugiau, su galutinio rezultato 1,68 standartiniu nuokrypiu. Linijinė regresija rodo 4,34 šuniuko vados dydžio vidurkį ir 0,07 šuniuko lizdo didėjimą su kiekvienu kalės svorio 1 kg padidėjimu (4 pav).
Vados dydžių pasiskirstymas tarp veislių virš 25kg
Š uni uk ų s ka ič ius 0 2 4 6 8 10 12 S vori s (kg) 0 20 40 60 80 Boks eri ai V oki eč ių a vi ga ni ai A iri ų s et eri ai A uks as pa lvi s re tri ve ri ai L abra doro re tri ve ri ai D obe rm ana i A li as kos m al am ut ai Bobt ei la i S ta ford šyro t erj . A ki ta Inu Rot ve il eri ai Be rno z ene nhunda i A rge nt inos doga i P odha le s a vi ga ni ai V oki eč ių doga i N iufoundl enda i T ibe to m as ti fa i S enbe rna ra i
Vados dydis (sk) Vados dydžių vidurkio tiesė
Kalės svoris (kg) Veislės vidurkis (sk) 75
70 60 57 52 50 45 44 42 40 36 34 34 30,5 29,7 28,5 27 26
3 pav. Vados dydžių pasiskirstymas tarp veislių, sveriančių >25 kg
3.3.Vadų dydžiams darantys įtaką veiksniai
Šiame tyrime dalyvavo 7 skirtingų šunų veislių 18 vadų, kuriose atvesta 114 šuniukų (vidutiniškai 6,33±2,5 šuniuko vadoje), iš kurių po 50 proc. buvo tiek patelės, tiek patinėliai. Tyrime dalyvavusios vados kalėms dažniausiai būdavo antros bei atvestos rudens bei žiemos sezonais. Į rezultatus neįtraukti vadų rezultatai, kuriuose trūko duomenų (n = 11).
3.3.1. Kalės amžiaus įtaka vadų dydžiams
Tyrime dalyvavusių kalių amžiaus vidurkis buvo 3,6±1,33 metų (nuo 2 ir iki 6 metų). Gautais duomenimis, 2 metų kalės susilaukdavo daugiausia – vidutiniškai 8,94 šuniukų vadoje (1 lentelė) bei dažniausiai pasikartodavo 12 šuniukų lizdai, o vyresnės kalės nei 4 metų šuniukų vidutiniškai susilaukdavo mažiau (p≤0,01), kalės amžius turėjo įtakos šuniukų kiekiui (p≤0,001). Pašalinus išskirtis, apskaičiuota neigiama šuniukų kiekio vidutinių reikšmių regresija, priklausoma nuo kalės amžiaus, mūsų tyrime parodžiusi, jog kalės amžiui didėjant, šuniukų skaičius vadoje sumažėja 0,16±0,05 šuniuko (p≤0,001).
Taip pat tyrime nustatyta, jog kalės amžius bei vados skaičius susiję patikimu ryšiu, siejant tai su veislynų ekonomine veikla, galima išvada, jog kalės buvo kergiamos pirmą kartą panašaus amžiaus bei pakartotinai kergiamos panašiu periodiškumu.
1 lentelė. Kalės amžiaus įtaka šuniukų skaičiui ir dažniausiai pasikartojančiam lizdo dydžiui
Kalės amžius, m
Šuniukų skaičius
Vidurkis Moda Stand. nuokrypis N
2 8,94 12 2,79 32 3 7,74 10 2,3 27 4 5,67 7 1,65 18 5 6,1 4 1,68 28 6 9 9 0 9 Vidurkiai 7,49 8,40 1,68 22,8
3.3.2. Vados skaičiaus įtaka vadų dydžiams
Tyrime dalyvavusioms kalėms tai buvo 1,89±0,83 vada. Dažniausiai tyrime dalyvavusi vada patelėms buvo antra (n = 8), didžiausia tirta vada buvo ketvirta. Mūsų tyrimo duomenimis, pirmąja vada patelė susilaukia didžiausio lizdo (vid. 8,05±2,95 šuniuko) ir didėjant kalės prieš tai atvestų vadų skaičiui, šuniukų vis mažėja (p≤0,05) (2 lentelė). Mūsų atliktais duomenimis, pašalinus išskirtis, apskaičiuota neigiama šuniukų kiekio vidutinių reikšmių regresija, nurodanti, jog didėjant kalės vados skaičiui, šuniukų skaičius vadoje sumažėdavo 0,232 šuniuko. Multifaktorinė dispersija, pašalinanti patelės amžiaus įtaką, šiuos duomenis patvirtino.
3.3.3. Veislės įtaka vadų dydžiams
2 lentelė. Kalės vados kartos įtaka šuniukų skaičiui
Vada
Šuniukų skaičius
Vidurkis Stand. nuokrypis N
1 8,05 2,95 42
2 7,21 2,24 47
3 7,38 1,63 21
4 4 1 4
Vidurkiai 6,66 1,955 28,5
3 lentelė. Kalės veislės įtaka lizdo dydžiui, šuniuko atsivedimo trukmei ir kalingumo trukmei
Veislė Šuniukų skaičius Kalės svoris Atsivedimo trukmė
Kalingumo trukmė
Vid. Vid., kg Vid., min Stand. nuokrypis Vid., d
Jorkšyro terjerai 4 2,90 8,25 2,36 62 Vokiečių aviganiai 4,56 27,30 5,56 2,55 60,89 Garbanotieji retriveriai 6 35,30 6,5 6,66 63 Sibiro haskiai 6 19,40 5,33 4,8 62 Labradoro retriveriai 6,46 34,80 7,35 8,55 62,5 Rodezijos ridžbekai 7,87 35,33 7,5 7,91 62,47 Berno zenenhundas 11,1 40,30 7,36 5,45 63,1 Vidurkiai 6,33 27,90 6,84 5,47 62,28
Tyrime dalyvavusios grynaveislės kalės atvedė 114 šuniukų (vid. 6,33±2,5). Jorkšyro terjerų veislės kalytės susilaukė mažiausiai šuniukų (vid. 4 šuniukai), daugiausiai šuniukų atvesdavo Berno zenenhundų veislės kalės — vidutiniškai po 11 šuniukų.
Įvertinus vidutinę kalės svorio ir vados dydžio vertę tiesinės koreliacijos atžvilgiu, nustatytas patikimas ryšys (p≤0,01), patvirtinantis pirmos tyrimo dalies duomenis, jog didėjant vidutiniam veislės svoriui, kalės atvedamas šuniukų kiekis taip pat didėja.
Tam tikrų veislių vadų dydžiai santykinai išsiskyrė iš šių veislių svorių kategorijos, pavyzdžiui tyrime dalyvavusios vokiečių aviganių kalės atsivedė vidutiniškai 4,56 šuniuko, nors jų sudėjimo bei šių šunų svorio kategorijoje (daugiau nei 25 kg) vidutiniškai kalės veda po 9,25 šuniuko (3 lentelė).
3.3.4. Sezono įtaka vadų dydžiams
Remiantis gautais duomenimis, daugiausiai šuniukų gimsta pavasario ir žiemos sezonais bei per šiuos laikotarpius stebimos vidutiniškai 19% (arba 1,2 šuniuko) didesnės vados, nei vasaros ir rudens sezonais. Atlikus linijinės priklausomybės skaičiavimus, šie duomenys įvertinti kaip nepatikimi (5 lentelė).
3.3.5. Veislės įtaka šuniukų atsivedimo trukmei
Vertinant veislės įtaką šuniukų atsivedimo trukmei (nuo pirmųjų vaisiaus galūnių / placentos pasirodymo makštyje iki šuniuko atsivedimo), nustatėme (3 lentelė), kad Jorkšyro terjerų kalytės veda ilgiausiai (vid. 8,25±2,36 min.), vidutiniškai beveik minute greičiau atveda Rodezijos ridžbekų (vid. 7,5 ±7,91 min), Berno zenenhundų (vid. 7,36±5,45 min) ir Labradoro retriverių (vid. 7,35±8,55 min.) kalės. Tyrimo duomenimis, greičiausiai vedė vokiečių aviganių (vid. 5,56±2,56 min.) bei Sibiro haskių veislės kalės (vid. 5,3±4,8 min.). Vidutinė tyrime dalyvavusių vadų šuniukų atvedimo trukmė buvo 6,84±5,47 minutės. Atlikus tiesinės kalės svorio ir šuniukų atsivedimo koreliacijos skaičiavimus, nustatytas itin silpnas ryšys, todėl vertiname, jog atsivedimo trukmei kalės svoris įtakos nedarė.
3.3.6. Veislės įtaka šuniukų lyčių pasiskirstymui
Tyrime dalyvavusios kalės susilaukė 114 šuniukų (vid. 6,33±2,5), kurių po 50 proc. sudarė patinėlių ir patelių (po n = 57).
Tam tikrų veislių vadose matomas ryškus skirtumas tarp gimusių šuniukų lyčių santykio; pavyzdžiui, garbanotųjų retriverių, Sibiro haskių bei vokiečių aviganių veislėse atvesta reikšmingai daugiau patinėlių, nei patelių (daugiau nei 60 proc. vados šuniukų). Atvirkštinė situacija pastebima Labradoro retriverių veislės vadose, kur patelių gimė 10 proc. daugiau (4 lentelė).
Kitų veislių vadose reikšmingo skirtumo tarp gimusių šuniukų lyčių santykio nebuvo nustatyta.
3.3.7. Sezono įtaka šuniukų atsivedimo trukmei
Apdorojus gautus duomenis, nenustatytas tiesinės koreliacijos patikimas ryšys tarp šuniukų atsivedimo trukmės ir metų sezono, tačiau, tyrimo duomenimis, rudenį atsivedami šuniukai beveik 3 minutėmis ilgiau nei kitų metų laikų atsivedimų trukmės vidurkis (5 lentelė).
4 lentelė. Veislės įtaka šuniukų lyčių pasiskirstymui vadose
Veislė
Lytis Šuniukų
skaičius
Vyr, N Vyr, % Mot, N Mot, % Vid.
Berno zenenhundas 10,00 45,45 % 12,00 54,55 % 11,00 Garbanotasis retriveris 4,00 66,67 % 2,00 33,33 % 6,00 Jorkšyro terjeras 2,00 50,00 % 2,00 50,00 % 4,00 Labradoro retriveris 15,00 40,54 % 22,00 59,46 % 6,00 Rodezijos ridžbekas 14,00 46,67 % 16,00 53,33 % 8,00 Sibiro haskis 4,00 66,67 % 2,00 33,33 % 6,00 Vokiečių aviganis 8,00 88,89 % 1,00 11,11 % 5,00 Vidurkiai 8,14 52,36 % 8,14 47,64 % 6,33
3.3.8. Sezono įtaka kalingumo trukmei
Atlikę mūsų tirtųjų vadų tiesinės koreliacijos skaičiavimus, nenustatėme ryškios sezono daromos įtakos kalingumo trukmei, tačiau pavasarį atvedusios kalės pasižymėjo vidutiniškai 1,46 dienos trumpesne kalingumo trukme (5 lentelė).
3.3.9. Sezono įtaka lyčių pasiskirstymui
Visos tyrime dalyvavusios vados pasižymėjo tikslia informacija apie šuniukų lytis, jų atsivedimo eiliškumą. Atlikus tiesinės koreliacijos skaičiavimus, metų sezonas šuniukų lyčių pasiskirstymui vadose įtakos nedarė (6 lentelė), gimusių šuniukų lyčių vidutinis santykis pasiskirstęs per metus sudarė 50 proc. patinėlių ir tiek pat patelių lizduose.
3.3.10. Sezono įtaka šuniukų svorių dinamikai
Tyrimo metu surinkti duomenys apie šuniukų svorio prieauglį (sveriant nuo gimimo dienos kas savaitę) parodė, kad vidutinis visų veislių savaitinis iki 4 savaičių šuniuko svorio prieauglis yra
5 lentelė. Sezono įtaka šuniukų kiekiui ir vieno šuniuko atsivedimo bei kalingumo trukmei
Sezonas
Šuniukų kiekis Atsivedimo trukmė Kalingumo trukmė
Vid. Stand. nuokrypis Vid. Stand. nuokrypis Vid. Stand. nuokrypis Pavasaris 7,34 1,03 6,25 3,2 60,58 0,52 Vasara 6,02 1,02 5,33 4,8 62,2 0,33 Ruduo 6,23 3,01 8,79 9,68 63,14 1,23 Žiema 7,28 2,49 5,84 3,24 62,65 1,44 Vidurkiai 6,72 1,89 6,55 5,23 62,14 0,88
6 lentelė. Sezono įtaka lyčių pasiskirstymui vadose
Sezonas Lytis Šuniukų kiekis
Vyr Mot Pavasaris 4 8 7,34 Vasara 9 5 6,02 Ruduo 19 19 6,23 Žiema 25 25 7,28 Vidurkiai 14,25 14,25 6,72
355,25±33,2 g (7 lentelė). Šių duomenų patikimumas patvirtintas pagal tiesinės koreliacijos skaičiavimus (p≤0,01).
Tyrimo duomenimis, vadose, atvestose rudenį, šuniukai sverdavo mažiau bei atsiliko vidutiniškai 9,5 proc. nuo kitais sezonais gimusių šuniukų, tačiau 4 savaitę po gimimo svorių vidurkis pasiekė ir kitų sezonų svorio didėjimo dinamiką. Duomenys buvo patikimi iki 3 savaitės (p ≤ 0,05).
3.4. Spermos tyrimai
Ištirtos vados buvo sėklintos šviežia sperma, kurios spermatozoidų judrumas vidutiniškai buvo 82,4±5,3 proc., koncentracija 223,94±33,7 x 106/ml, ejakuliato 2 frakcijos tūris 2,42±0,31 ml
(8 lentelė).
7 lentelė. Sezono įtaka šuniukų svorių prieaugliui, g
Sezonas 1 savaitė 2 savaitė 3 savaitė 4 savaitė
Pavasaris 506 992 1517 1772
Vasara 500 822 1327 1690
Ruduo 418 777 1224 1772
Žiema 490 934 1575 2230
Vidurkiai 478,5 881,25 1410,75 1866
8 lentelė. Sezono įtaka šuniukų kiekiui, sėklintos spermos spermatozoidų judrumui, ejakuliato 2 frakcijos tūriui, ml, ir spermatozoidų koncentracijai
Sezonas Šuniukų kiekis Judrumas, balais 2 frakcijos tūris, ml Koncentracija,
x106/ml Pavasaris 7,34 8,42 2,47 219,17 Vasara 6,02 8 2,41 181,43 Ruduo 6,23 8,63 2,31 258,95 Žiema 7,28 7,89 2,48 236,22 Vidurkiai 6,72 8,24 2,42 223,94
3.4.1. Spermos kokybinių rodiklių įtaka vadų dydžiams
Tyrimo metu nustatyta, kad vasaros mėnesiais kalės sėklintos vidutiniškai 30±10,27x106/ml
mažesnės koncentracijos sperma nei kitais metų sezonais, tačiau kiti spermos rodikliai patikimai nesiskyrė (8 lentelė).
Tiriant vienfaktorinės dispersijos metodu priklausomybę tarp šuniukų skaičiaus vadoje bei spermos, kuria sėklinta tai vadai, 2 frakcijos tūrio, spermatozoidų koncentracija ir spermatozoidų judrumas patikimos įtakos nedarė.
Remiantis tirtais duomenimis, buvo nustatytas patikimas teigiamas tarpusavio ryšys tarp ejakuliato 2 frakcijos tūrio, spermatozoidų koncentracijos ir judrumo, t. y. padidėjus vieno iš rodiklių vertei, kitų rodiklių vertės būdavo nustatomos taip pat didesnės (p≤0,05).
3.4.2. Veislės įtaka spermos rodikliams
Atlikę mūsų gautų spermos duomenų (spermatozoidų judrumo, ejakuliato 2 frakcijos tūrio bei spermatozoidų koncentracijos) tiesinės priklausomybės nuo patino svorio skaičiavimus, nepastebėjome reikšmingos priklausomybės, tačiau tarp kelių veislių (Sibiro haskių, vokiečių
aviganių ir Labradoro retriverių) nustatytas patikimas ryšys – svoriui didėjant, lygiagrečiai kilo ir spermatozoidų koncentracija (5 pav).
9 lentelė. Veislės įtaka ejakuliato spermatozoidų judrumui, 2 frakcijos tūriui ir koncentracijai
Veislė Vidutinis svoris, kg Judrumas, balais 2 frakcijos tūris, ml Koncentracija, x106/ml Jorkšyro terjerai 3,1 9 1,6 210 Sibiro haskiai 21 8 2,7 170 Vokiečių aviganiai 29 9 2,7 221,1 Labradoro retriveriai 39 8,48 2,47 265,6 Garbanotasis retriveris 40 9,5 3 250 Rodezijos ridžbekai 43 7,6 2,24 221 Berno zenenhundai 50 7 2,5 210 Vidurkiai 32,16 8,37 2,46 221,10
3.5. Aplinkos temperatūros įtakos spermos rodikliams įvertinimas
Atlikti papildomi 13 skirtingų veislių patinų poriniai spermos tyrimai 2015 m. rugpjūčio– spalio mėnesiais, norint įvertinti aukštos aplinkos temperatūros įtaką šunų spermatozoidų judrumui, ejakuliato antros frakcijos tūriui bei spermatozoidų koncentracijai.
Ištyrėme Berno zenenhundų (n = 2), Rodezijos ridžbekų (n = 2), garbanotųjų retriverių (n = 2), Labradoro retriverių (n = 3), Sibiro haskio, vokiečių aviganių (n = 2) ir Jorkšyro terjero spermą. Visi šie patinai periodiškai naudojami kergimui, sėkmingai susilaukę vadų. Prieš mėginių ėmimą gyvūnai buvo įprastoje aplinkoje, bent 2 dienas nenaudoti kergimui ir iš jų neimta sperma.
3.5.1. Aplinkos temperatūros įtaka spermos rodikliams
Atlikus spermos tyrimus nustatyta, kad vasarą tirtas vidutinis spermatozoidų judrumas ejakuliate siekė 58,2 proc., o rudenį nustatytas 83,8 proc. spermatozoidų judrumas. Antros frakcijos tūris rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais tirtuose mėginiuose vidutiniškai siekė 2,22 ml, o rugsėjo–spalio
Ju d ru ma s/ 2 fra kc. t ū ri s, ml 0 2,5 5 7,5 10 Svo ri s, kg /Ko n ce n tra ci ja x1 0 ^7 /ml 0 12,5 25 37,5 50 Jo rk š yro t e rj e ra i Si b iro h a ski a i V o ki e č ių a vi g a n ia i L a b ra d o ro re tri ve ri a i G a rb a n o ti e ji re tri ve ri a i R o d e zi jo s ri d ž b e ka i Be rn o ze n e n h u n d a i
Vidutinis svoris, kg Judrumas, balais 2 frakcijos tūris, ml
Koncentracija, x107/ml
5 pav. Veislės vidutinio svorio įtaka spermatozoidų judrumui, ejakuliato 2 frakcijos tūriui ir spermatozoidų koncentracijai
mėnesiais nustatyti 2,46 ml tūrio mėginiai. Mūsų tyrimo duomenimis, tirta antros frakcijos koncentracija taip pat skyrėsi tarp pakartotinių tyrimų: vasaros pabaigoje imtuose mėginiuose vidutiniškai nustatyta 181,55 x 106/ml spermatozoidų koncentracija, o rudenį – 215 x 106
spermatozoidų viename mililitre mėginio (10 lentelė).
Tyrimo metu nustatyta, jog įvairių veislių šunų spermos antros frakcijos rudenį buvo 0,22±0,2 ml daugiau nei vasarą (p≤0,001). Rudenį tirtuose mėginiuose nustatyti 21,1 proc. judresni spermatozoidai nei tirti pirmąjį kartą, tačiau šie duomenys vienfaktorinės koreliacijos būdu buvo nustatyti kaip nepatikimi. Koncentracijoje taip pat pastebėjome skirtumą, nustatę, jog rudenį tirtuose mėginiuose stebėta vidutiniškai 37,4 x 106/ml daugiau spermatozoidų (p≤0,001).
Mūsų tyrimo duomenimis, sezonas turėjo įtakos spermos kokybiniams rodikliams, nepriklausomai nuo gyvūnų laikymo būdo (p≤0,01) (6 pav).
10 lentelė. Ejakuliato rodiklių pokyčiai priklausomai nuo sezono pasiskirstę tarp skirtingų veislių
Veislė Judrumas vasarą Judrumas rudenį Koncentracij a vasarą Koncentracij a rudenį 2frakc. kiekis vasarą 2frakc. kiekis rudenį
Vid. Vid. Vid. Vid. Vid. Vid.
Berno zenenhundas 5,50 7,00 210,00 210,00 2,40 2,50 Garbanotasis retriveris 8,00 9,50 200,00 250,00 2,80 3,00 Jorkšyro terjeras 4,00 9,00 180,00 210,00 1,20 1,60 Labradoro retriveris 5,00 8,67 193,33 253,33 2,40 2,50 Rodezijos ridžbekas 5,75 7,50 162,50 200,00 2,03 2,20 Sibiro haskis 6,00 8,00 140,00 170,00 2,40 2,70 Vokiečių aviganis 6,50 9,00 185,00 215,00 2,30 2,70 Vidurkiai 5,82 8,38 181,55 215,48 2,22 2,46
0 5,5 11 16,5 22
Judrumas, balais 2 frakcijos tūris, ml Koncentracija, x10^7
21,5 2,46 8,38 18,1 2,22 5,82 Vasara Ruduo
6 pav. Sezono įtaka ejakuliato rodikliams: spermatozoidų judrumui, 2 frakcijos tūriui ir spermatozoidų koncentracijai
REZULTATŲ APTARIMAS
Šunų veisimas yra kasmet besiplečiantis verslas, o kergime dalyvaujančių gyvūnų, aplinkos bei individų reprodukcinių subtilumų visuma lemia sėkmingą ir pelningą jo veiklą. Ši sritis aktuali ir todėl, kad šunys yra gera mokslinių bandymų terpė tyrimams, todėl aktualūs nekintantys reprodukciniai rezultatai. Norint įvertinti biotinių bei abiotinių veiksnių įtaką šunų reprodukcijai, būtina išsami regiono šunų reprodukcinių parametrų analizė.
Viena iš pagrindinių tyrimo temų — veislės bei abiotinių (sezono, aplinkos temperatūros) veiksnių įtaka vadų dydžiams ir reprodukciniams parametrams (kalingumo trukmei, šuniukų atsivedimo laikui, lyčių pasiskirstymui, šuniukų svorio dinamikai, patinų spermos kokybei).
Atlikus statistinę veisiamų šunų apklausą (125 respondentai), nustatyta, kad tarp Lietuvoje veisiamų 59 veislių, kuriose atsivesta beveik 1600 šuniukų, 386 vadose, vados vidurkis buvo 5,82 šuniuko. Palyginę mūsų gautus vadų vidurkių duomenis su literatūros šaltiniuose (3, 20, 43) aprašytais veislės vadų vidurkiais, nustatėme patikimą reikšmingumo lygmenį, t. y. Lietuvoje kergiamų šunų vadų vidurkiai atitiko tarptautinius stebėjimus.
Vidutinis vados dydis augo didėjant veislės vidutiniam svoriui, regresinės analizės būdu apskaičiuota konkreti vertė – kalės svoriui padidėjus 1 kg, ji gali atvesti vidutiniškai 0,365 šuniukų daugiau, su galutinio rezultato 1,68 galimu nuokrypiu (95 proc. patikimumo intervale). Panašūs duomenys gauti ir atlikus kitus tyrimus (68, 69). Didžiųjų veislių kalė gali atsivesti daugiau palikuonių. Vaisių santykinis dydis didesnis mažųjų veislių nei didžiųjų. Tačiau galiausiai vados dydžio progresyvumas nuo svorio sumažėja pasiekus anatominius biologinius barjerus (gimdos ragų ilgis ir kt.), todėl tarp didžiųjų veislių nėra didelės lizdų dydžių kaitos.
Tolimesnis tyrimas sietas su išsamia vadų, kergtų su žinomais spermos kokybiniams rodikliais, analize, kuriame dalyvavo 18 įvairių veislių vadų. Iš tyrimo buvo pašalintos vados, kuriose trūko duomenų (n = 11). Visi sėklinimai atlikti šviežia sperma intravagininiu būdu iš karto po spermos paėmimo bei jos tyrimų.
Surinkus duomenis bei juos sistemingai apdorojus, patvirtinta tiesinė priklausomybė tarp vadų dydžių bei patelės svorio. Įvertinus vidutinę kalės svorio ir vados dydžio vertę tiesinės koreliacijos atžvilgiu, nustatytas patikimas ryšys (p≤0,01), patvirtinantis pirmos tyrimo dalies
Tam tikrų veislių vadų dydžiai santykinai išsiskyrė iš šių veislių svorių kategorijos, pavyzdžiui, tyrime dalyvavusios vokiečių aviganių kalės atsivedė vidutiniškai 4,56 šuniuko, nors jų sudėjimo bei šių šunų svorio kategorijoje (>25 kg) vidutiniškai kalės veda po 9,25 šuniuko. Kiti autoriai pastebi, kad tam tikros veislės gali atsivesti mažiau ar daugiau nei tos svorio kategorijos kalės (21).
Tyrimo metu nustatyta, kad kalės amžius darė įtaką vados dydžiui, ką pagrindžia ir kiti atlikti tyrimai (68, 70). Gautais duomenimis, 2 metų kalės susilaukdavo daugiausia – vidutiniškai 8,94 šuniukų vadoje bei joms dažniausiai pasikartodavo 12 šuniukų lizdai, o vyresnės nei 4 metų kalės šuniukų vidutiniškai susilaukdavo mažiau (p≤0,01). Šie duomenys patvirtina, kad vadų dydžiams reikšmingą įtaką darė kalių amžius.
Pirmąja vada patelė susilaukia didžiausio lizdo (vid. 8,05±2,95 šuniuko) ir didėjant vados skaičiui šuniukų vis mažėja (p≤0,05). Apskaičiuota neigiama šuniukų kiekio vidutinių reikšmių regresija, nurodanti, jog, didėjant kalės vados skaičiui, šuniukų skaičius vadoje sumažėdavo 0,232 šuniuko. Mokslininkų nuomone, neatsižvelgiant į kalės amžių, lizdas mažėja kiekvienu paskesniu atsivedimu (60).
Remiantis gautais duomenimis, daugiausiai šuniukų gimsta pavasario ir žiemos sezonais bei per šiuos laikotarpius stebimos vidutiniškai 19% (arba 1,2 šuniuko) didesnės vados, nei vasaros ir rudens sezonais. Analizuojant duomenis kompleksiškai ir vertinant veislės, amžiaus ir vados dydį, sezonas jiems įtakos nedarė. To priežastis galėjo būti per maža imtis, per trumpas tyrimo laikotarpis, skirtingos aplinkos sąlygos. Kiti autoriai teigė, kad vidutiniai vadų dydžiai buvo didžiausi pavasarį (36), arba vadų dydžių pasiskirstymas metų mėnesiais buvo nelabai skirtingas (26), arba sezoniškumas neturėjo jokios įtakos (70). Galimas didesnio atsivedimų skaičiaus pavasarį ryšys yra kalių dažniausias estrus periodas rudenį bei žiemą — tai sietina su vilkų reprodukciniais ypatumais (36, 71).
Surinkę duomenis apie skirtingų veislių šunų reprodukcinius atsivedimo parametrus, nustatėme, jog greičiausiai vedė vokiečių aviganių (vid. 5,56±2,56 min.) bei Sibiro haskių veislės kalės (vid. 5,3±4,8 min), o Jorkšyro terjerų kalytės 1 šuniuką veda ilgiausiai (vid. 8,25±2,36 min.). Vidutinė tyrime dalyvavusių vadų šuniukų atsivedimo trukmė buvo 6,84±5,47 minutės. Atlikę tiesinės kalės svorio ir šuniukų atsivedimo koreliacijos skaičiavimus, nustatėme itin silpną ryšį, todėl vertiname, jog atsivedimo trukmei kalės svoris įtakos nedarė. Mes manome, kad šiam
rodikliui didžiausią įtaką daro kalės dubens kaulų pozicija bei skirtingų veislių forma; taip pat, jog vaisių ir kalės santykinis dydis yra didesnis mažųjų veislių nei didžiųjų (60).
Tam tikrų veislių vadose matomas ryškus skirtumas tarp atsivestų šuniukų lyčių santykio; pavyzdžiui, garbanotųjų retriverių, Sibiro haskių bei vokiečių aviganių veislėse atvesta reikšmingai daugiau patinėlių nei patelių (daugiau nei 60 proc. vados šuniukų). Atvirkštinė situacija pastebima Labradoro retriverių veislės vadose, kur patelių gimė 10 proc. daugiau. Vertinant visų veislių vadų duomenis, nustatyta, jog atsivestų šuniukų santykis buvo tolygus: 50 proc. gimė patelių ir tiek pat patinėlių. Sezonas lyčių pasiskirstymui vadose įtakos nedarė. Šie duomenys sutampa su Tedor ir Reif (72) atliktais tyrimais, įvardiję vidutiniškai 50,6 proc. patinėlių vadose, tačiau dideliais lyčių santykio skirtumais tarp skirtingų veislių.
Tyrimo metu surinkti duomenys apie šuniukų svorio prieauglį (sveriant nuo gimimo dienos kas savaitę) parodė, kad vidutinis visų veislių savaitinis iki 4 savaičių šuniuko svorio prieauglis yra 355,25±33,2 g. (99 proc. patikimumu). Tyrimo duomenimis, vados, atsivestos rudenį, buvo mažesnės bei atsiliko vidutiniškai 9,5 proc. nuo kitais sezonais atsivestų šuniukų, tačiau 4 savaitę po gimimo svorių vidurkis pasiekė ir kitų sezonų svorio didėjimo dinamiką. Duomenys buvo patikimi iki 3 savaitės (p≤0,05).
Atlikus sezono bei vieno šuniuko atsivedimo trukmės ir kalingumo trukmės koreliacinius skaičiavimus, nenustatytas reikšmingas ryšys, tačiau, tyrimo duomenimis, rudenį atvedami šuniukai beveik 3 minutėmis ilgiau nei kitu metų laiku bei pavasarį atsivestos vados buvo trumpesnio kalingumo laikotarpio (p≤0,05); tai galėjo būti susieta su didesnėmis vadomis, nes šias kalės atsiveda greičiau (60).
Nors įvairių literatūros šaltinių teigimu vaisingų patinų spermos kokybė vadoms tendencingos įtakos nedarė (66, 67, 73), atlikome spermos, su kuria buvo gauti vadų duomenys, tyrimus. Atlikę duomenų skaičiavimus, nustatėme, kad vasaros mėnesiais kalės sėklintos vidutiniškai 30±10,27 x 106/ml mažesnės koncentracijos sperma nei kitais metų sezonais, tačiau kiti
spermos rodikliai patikimai nesiskyrė.
Tiriant vienfaktorinės dispersijos metodu priklausomybę tarp šuniukų skaičiaus vadoje, lyčių santykio bei spermos, kuria sėklinta tai vadai, 2 frakcijos tūrio, spermatozoidų koncentracija ir spermatozoidų judrumas patikimos įtakos šiems reprodukciniams rezultatams nedarė, ką nustatė ir
