PACIENTŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ, KASDIENIŲ VEIKLŲ ATLIKIMO IR PAŽEISTOS RANKOS FUNKCIJOS VERTINIMAS REABILITACIJOS EIGOJE BEI TAIKANT ERGOTERAPIJĄ NAMUOSE

LIETUVOS SVEIATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

LAURA PIVORIENĖ

PACIENTŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ,

KASDIENIŲ VEIKLŲ ATLIKIMO IR PAŽEISTOS RANKOS

FUNKCIJOS VERTINIMAS REABILITACIJOS EIGOJE BEI

TAIKANT ERGOTERAPIJĄ NAMUOSE

Magistrantūros studijų programos (Valst.Kodas 621B30002) „Fizinė medicina ir reabilitacija” ištęstinių studijų baigiamasis darbas

Darbo vadovė Doc. Dr. Jolita Rapolienė

TURINYS

1.1 Galvos smegenų insulto epidemiologija... 11

1.2 Galvos smegenų insulto rizikos veiksniai ... 13

1.3 Sutrikimai, po persirgto galvos smegenų insulto ... 16

1.4 Motorinis ir sensorinis rankų funkcijos sutrikimas asmenims po GSI ... 17

1.5 Sergančiųjų galvos smegenų insultu, ergoterapija ... 20

1.5.1 Ergoterapijos taikymas namuose, pacientams patyrusiems galvos smegenų insultą…………23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 25

2.1 Tyrimo kontingentas ... 25

2.2 Tyrimo metodika ... 26

2.2.1 Tyrimo metodai ... 26

2.2.2 Tyrimo organizavimas ... 28

2.2.3 Ergoterapijos programos sudarymas ... 29

2.2.3.1 Tyrimo organizavimo schema...30

2.3 Statistinių duomenų analizės metodai ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI ... 32

3.1 Tiriamojo kontingento charakteristika ... 32

3.2 Tiriamųjų, funkcinės būklės vertinimo dinamika, reabilitacijos eigoje ir namuose ... 37

3.3 Tiriamųjų pažeistos rankos plaštakos raumenų jėgos dinamika, reabilitacijos eigoje ir namuose………..40

3.3.1Tiriamųjų pažeistos rankos funkcijos vertinimas laikui, taikant Frenchay rankos miklumo testą, dinamika reabilitacijos metu ir namuose……….………...43

3.4 Ryšio tarp pažeistos rankos miklumo ir pažeistos rankos raumenų jėgos pokyčio, rezultatų aptarimas………...49

3.4.1 Ryšio tarp pažeistos rankos miklumo ir funkcinio nepriklausomumo pokyčio, rezultatų aptarimas...………...50

IŠVADOS ... 56

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 58

LITERATŪROS SĄRAŠAS...………...………59

SANTRAUKA

Laura Pivorienė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, kasdienių veiklų atlikimo bei pažeistos rankos funkcijos vertinimas reabilitacijos eigoje bei taikant ergoterapiją namuose. Magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė Doc. dr. J. Rapolienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 2017; 65 p.

Sergančiųjų galvos smegenų insultu ergoterapija Lietuvoje yra tyrinėjama, tačiau yra nedaug duomenų apie tai, kaip pakinta ligonių, patyrusių galvos smegenų insultą, kasdienių veiklų atlikimas bei pažeistos rankos funkcija ne tik reabilitacijos metu, bet ir tęsiant ergoterapiją namuose šešis mėnesius.

Šio mokslinio darbo tikslas - įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, kasdienių veiklų atlikimą, pažeistos rankos funkciją reabilitacijos eigoje bei taikant ergoterapiją namuose.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą

savarankiškumą, reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių. 2. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, pažeistos rankos funkciją, reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių, taikant ergoterapijos programą namuose. 3. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, pažeistos rankos raumenų jėgą dinamometru, reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių. 4. Nustatyti sąsajas tarp savarankiškumo, rankos raumenų jėgos bei rankos miklumo. Tyrimo metodika – tyrimas buvo atliktas VšĮ „SENEVITA“ reabilitacijos centre. Tyrime dalyvavo 60 pacientų, kuriems buvo diagnozuotas galvos smegenų insultas dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, su kaire hemipareze. Tyrimo atrankos kriterijai: pažeistos rankos jėga ne mažiau kaip 2 balai, vertinant pagal manualinį raumenų jėgos testavimą (Lovett‘o sistemą), Mini Mental State Examination – MMSE pažintinių fukcijų vertinimo testas, ne mažiau kaip 21 balas (5 priedas). Visiems tiriamiesiems buvo taikytas - klausimynas (anketa) (2 priedas). Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) - įvertinti pacientų savarankiškumą (3 priedas), dinamometrija - jėgai matuoti ir Frenchay parezinės rankos miklumo testas – įvertinti rankos funkciją (4 priedas). Ergoterapijos procedūros buvo atliekamos kartą per dieną, apie 45 minutes, 5 kartus per savaitę, ir taip visą reabilitacijos laikotarpį. Reabilitacijos metu, tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmos grupės tiriamiesiems (n=30), buvo sudaryta ergoterapijos namų programa, kurią tiriamieji turėjo atlikti šešis mėnesius papildomai, grįžus į namus ir visas ET užduotis, kurios buvo taikomos reabilitacijos metu. Ergoterapeutas, pas tiriamuosius lankydavosi 1 - 2 kartus per savaitę ir užsiėmimai vykdavo nuo 45 minučių iki 60

minučių. Antros grupės tiriamieji (n=30) grįžo į namus ir atliko tik kasdienines veiklas, be ET namų programos ir užduočių. Gyveno įprastinį gyvenimą, atliko įprastines kasdienes veiklas (maisto gaminimas, valgymas, maudymasis, asmeninio tualeto atlikimas ir t.t).

Tyrimo išvados:

1. Visiems tiriamiesiems po pusės metų, nustatytas statistiškai reikšmingas savarankiškumo pagerėjimas (p<0,05), 1 grupės tiriamieji, gebėjo savarankiškai atlikti kasdienes veiklas ir tik atliekant sudėtingesnes veiklas, išliko reikalinga modifikuota pagalba, o 2 grupės tiriamiesiems, išliko minimali/vidutinė kito asmens pagalba.

2. Visiems tiriamiesiems po pusės metų rankos miklumas statistiškai reikšmingai pagerėjo (p<0,05).

3. Abiejų grupių tiriamiesiems po pusės metų, rankų raumenų jėga statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05). Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių po 6 mėnesių.

4. Nustatyta, kad rankų miklumas statistiškai reikšmingai siejasi su parezinės rankos plaštakos raumenų jėga ir su pacientų savarankiškumu, atliekant kasdienes veiklas.

ABSTRACT

Laura Pivorienė. Investigation of the patients daily activities after experiencing stroke and the functioning of the damaged arm while applying rehabilitation and occupational therapy at home. Master’s thesis, scientific supervisor Assoc. Prof. dr. J. Rapolienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation clinic, Kaunas, 2017; 65 pages.

The situation of patients occupational therapy after experiencing stroke is being analysed, however there is little knowledge and data, concerning the change in daily activities as well as the functioning of the damaged arm not only during the rehabilitation process, but also while continuing occupational therapy at home.

The aim of the paper is to evaluate the situation of patients ability to perform daily

activities as well as the performance of the damaged arm after experiencing stroke, during the rehabilitation process and occupational therapy at home.

The goals of the investigations:

1. To evaluate the independence of the patients performing daily activities after experiencing stroke during rehabilitation process; after 1 month; after 3 months; after 6 months.

2. To evaluate the functioning of the damaged arm after experiencing stroke during rehabilitation process; after 1 month; after 3 months; after 6 months; while applying occupational therapy program at home.

3. To evaluate the strength of the damaged arm's palm (after experiencing stroke) by using dynamometer during rehabilitation process; after 1 month; after 3 months; after 6 months.

4. Identify interfaces between independence, arm muscle strength and manual dexterity.

The method of the analysis – The investigation has been conducted at SENEVITA

rehabilitation center. There has been 60 participants analysed who have experienced a stroke at the right brain hemisphere with left side hemiparesis. Selection criteria: the strength of the damaged arm’s palm should not be lower than 2 points, according to manual mussel power test (Lovett measurement system); Mini Mental State Examination (MMSE) cognitive function measuremnt test should not be lower than 21 points. All paticipants have submitted a questionaire, Function Independance Test –in order to evaluate the independence of the patients, Dynamometrics measure – to evaluate the strength of the palm as well as Frenchayparesis test – to evaluate the dexterity of the arm. Occupational therapy has been applied once a day, around 45 minutes each time, 5 times a week during the whole rehabilitation process.

At the rehabilitation process, all participants have been randomly divided into 2 groups. The participants of the first group (n=30) got assigned to occupational therapy home program, that they had to follow for extra 6 months when they returned home, as well as perform all other occupational therapy excersices, which they have been doing during rehabilitation. The occupational therapist has been visiting the participants at home 1 or 2 times per week, each visit lasting 45 to 60 minutes. The participants of the second group (n=30) came back home after the rehabilitation process and they have been performing only their daily activities, no extra occupational therapy exercises or tasks have been followed. They have been living their casual life, performing daily routines (cooking food, eating, performing typical bathroom tasks, etc.).

Conclusions:

1. All subjects after six months showed a statistically significant improvement in self-sufficiency (p<0.05) group 1 subjects were able to perform daily activities independently and only in more complex activities remained necessary modified aid, and Group 2 subjects remained minimum / average assistance from another person.

2. All subjects after half a year hand dexterity statistically significant improvement (p<0.05).

3. In both treatment groups after half a year, hand muscle strength significantly increased (p<0.05). There was also a statistically significant difference between the groups after 6 months.

4. It was found that manual dexterity statistically significantly associated with parezinės hand hand muscle strength and patient autonomy in everyday activities.

SANTRUMPOS

FRT - frenchay rankos testas

FNT – funkcinio nepriklausomumo testas GSI - galvos smegenų insultas

IŠL - išeminė širdies liga

LNL - lėtinės neinfekcinės ligos p - reikšmingumo lygmuo

PSO - Pasaulinės sveikatos organizacija SN - standartinis nuokrypis

ŠKL - širdies ir kraujagyslių ligos TFK - tarptautinė funkcijų klasifikacija

ĮVADAS

Daugelio šalių gyventojų, dažniausia mirties priežastis yra lėtinės neinfekcinės ligos (LNL), ypač širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) [1].

Franckevičiūtė E, Krikščiūnas A, teigia, kad insultas yra pagrindinė negalios priežastis, kuri dažniausiai susijusi su motorinės funkcijos sutrikimu [2]. Didžioji persirgusių galvos smegenų insultu pacientų dalis, turi įvairaus laipsnio negalią, jiems reikia nuolatinio gydymo ir slaugos [3].

Manoma, kad pagrindinis galvos smegenų insulto (GSI) rizikos veiksnys, yra išeminės širdies liga (IŠL), o statistika rodo, kad GSI – ne tik viena dažniausių, bet ir ekonomiškai nuostolingiausių ligų, vyraujanti tarp suaugusiųjų neęgalumo priežasčių, bei trečioji pagal dažnumą mirties priežastis Šiaurės Amerikoj, Europoje ir Azijoje [4].

Lietuvos sveikatos statistikos duomenimis (2015 m.) nuo kraujotakos sistemos ligų, mirė daugiau nei pusė, t.y. 56,5 proc. gyventojų. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė 23587 asmenys, didžiausią jų dalį sudarė asmenys mirę nuo išeminės širdies ligos (65,8 proc.) bei cerebrovaskulinių ligų (24,1 proc.). Didžioji dalis (86,8 proc.) mirusiųjų nuo kraujotakos sistemos ligų buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenys [1-5].

Nustatyta, jog kas 45 sekundes įvyksta galvos smegenų insultas, kas 3 – 4 minutes nuo jo miršta žmogus [6]. Lietuvoje apie 80 – 87 proc. ligonių, išgyvenusių po insulto, tampa neįgalūs dėl motorinių ir kognityvinių fukcijų sutrikimų, sutrikdančių ligonių funkcinį savarankiškumą [7]. Nagrinėjamoje literatūroje, daugiausia po GSI išskiriami: motorikos, jutimų, pažintinių funkcijų, suvokimo, asmenybės ir emocijų, kalbos, bendravimo, ir kt. sutrikimai. Dažniausia insulto pasekmė yra vienos kūno pusės paralyžius, ko pasekoje vystosi koordinacijos, pusiausvyros, judėjimo sutrikimai.

Dalis nukentėjusių lieka negalūs dėl judėjimo, apsitarnavimo, pažintinių funkcijų, elgesio, bendravimo funkcijų sutrikimų [8]. Todėl yra labai svarbu asmenims, patyrusiems GSI taikyti reabilitacinį gydymą.

Reabilitaciją galėtume priskirti nemedikamentiniam gydymui, traumų bei neurologinių ligų atvejais ji yra nepakeičiamas sveikimo komponentas, kur esminį vaidmenį vaidina reabilitacijos komanda. Reabilitacijos komanda dirba kartu siekdama vieno bendro tikslo – žmogaus galimybių sugrąžinimo. Reabilitaciją po GSI reikia pradėti kiek galima anksčiau, kadangi reabilitacija gali sumažinti ligonių, kurie lieka priklausomi nuo kitų asmenų skaičių [9].

Ergoterapija yra į ligonį orientuota sritis, kurios metu naudojamos įvairios užduotys, mažinančios ligonių kasdienius veiklos sutrikimus, kurie atsiranda patyrus galvos smegenų insultą. Mokslinių tyrimų duomenimis įrodyta, kad ergoterapijos taikymas pacientams po GSI padeda greičiau sugrįžti į visuomeninį bei kasdieninį gyvenimą.

Tad šio darbo tikslas ir yra, įvertinti pacientų patyrusių GSI savarankiškumo pagerėjimą ir parezinės rankos funkcijos atsistatymą, taikant ET namų programą.

Hipotezė: manome, kad ergoterapijos taikymas namuose po reabilitacinio gydymo, turės

teigiamą poveikį sergančiųjų galvos smegenų insultu savarankiškumui bei parezinės rankos funkcijų pagerėjimui.

Tad šio darbo tikslas ir yra, įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, kasdienių veiklų atlikimą, pažeistos rankos funkcijos pokytį reabilitacijos eigoje bei taikant ergoterapiją namuose.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti, pacientų patyrusių galvos smegenų insultą savarankiškumą, atliekant kasdienines veiklas reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių.

2. Įvertinti pacientų patyrusių galvos smegenų insultą, pažeistos rankos funkciją, reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių, taikant ergoterapijos programą namuose.

3. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, pažeistos rankos raumenų jėgą dinamometru, reabilitacijos metu, po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių.

4. Nustatyti sąsajas tarp savarankiškumo, rankos raumenų jėgos bei rankos miklumo.

Mokslinis naujumas:

Sergančiųjų galvos smegenų insultu ergoterapija Lietuvoje tyrinėta, tačiau išsamių studijų apie sergančiųjų galvos smegenų insultu funkcinio nepriklausomumo, parezinės rankos raumenų jėgos bei parezinės rankos miklumo vertinimo, ne tik reabilitacijos eigoje, bet ir tęsiant tyrimą šešis mėnesius namuose, nėra tyrinėta. Galime remtis tik nedidelėmis studijomis ar užsienio straipsniais, kurie atspindi panašius rodiklių vertinimus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Galvos smegenų insulto epidemiologija

“Galvos smegenų insultas tai - galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis židininiais neurologiniais simptomais, kurie gali išlikti ilgiau kaip 24 val. nuo susirgimo pradžios” ((11) – cit. iš (18)). GSI yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių pasaulyje ir daugelyje šalių. Ši liga užima trečią vietą po kardiovaskulinių ir onkologinių susirgimų [12].

Go A. S., su bendraautoriais teigia, kad insultas yra sudėtinga liga, kuri atsiranda dėl smegenų kraujagyslių pažeidimo. Autoriai teigia, kad apie 70-80 proc. žmonių po insulto patiria viršutinių ir apatinių galūnių apribojimus. Šie apribojimai sukelia sunkumus atliekant kasdienes veiklas ir sumažina mobilumo lygį [75].

Park J, Lee N, Cho M ir kiti autoriai pagrindžia šį teiginį, kad insultas yra liga, kuri sukelia neįgalumą, dėl sutrikusios kraujotakos smegenyse, sukeltas dėl cerebrovaskulinių sutrikimų, širdies ligų ar cukrinio diabeto [10].

Hankey G.J, teigia, jog insulto paplitimas yra vidutiniškai 5 – 12 atvejų iš 100 000 gyventojų (t.y. 1 proc. bendrosios populiacijos gyventojų). Duomenys priklauso nuo amžiaus ir lyties. 65 – 74 tiek moterų, tiek vyrų grupėje galvos smegenų insulto paplitimas yra 25 ir 50 atvejų iš 1000 [13].

Visame pasaulyje insultas yra dažniausia suaugusiųjų mirčių ir negalios priežastis [12]. Asmenys, kurie patiria galvos smegenų insultą, pasaulyje 4,7 mln., lieka neįgalūs visą gyvenimą. “Ši liga yra viena iš pagrindinių vyresnių, kaip 40 metų amžiaus žmonių ilgalaikio neįgalumo priežasčių” [14]. Todėl ši problema, kaip jau buvo minėta darbe, yra svarbi medicinos, socialiniu ir ekonominiu požiūriu [15-16]. Asmenys, dėl ilgalaikio biosocialinių funkcijų sutrikimo praranda darbingumą.

Taip pat ir Kanadoje insultas yra pagrindinė negalios priežastis, net 300.000 žmonių, arba 1% gyventojų gyvena su šiuo susirgimu. Iki 85% asmenų, patyrusių insultą gali turėti išlikusį rankos funkcijos sutrikimą, kuris trukdo jų gebėjimams gyventi savarankiškai [17]. Net 76,8 proc. asmenų Lietuvoje po insulto praranda darbingumą ir tik apie 20 proc. iki tol dirbusių žmonių lieka darbingi [18]. Labai didelė dalis žmonių persirgusių GSI, išlieka su sutrikusiomis judėjimo, apsitarnavimo, kognityvinėmis funkcijomis, kurios riboja jų socialinę veiklą, blogina gyvenimo kokybę ir pilnatvę [14].

“Europos Sąjungos šalyse, per metus įvyksta apie milijoną insultų. 10 proc. ligonių visiškai pasveiksta, 25 proc. turi nežymų neįgalumą, 40 proc. — nuo vidutinių iki didelių pažeidimų, 10 proc. patyrusiųjų insultą prireikia pagalbos namuose, o 15 proc. miršta greitai po insulto” [72].

Išnagrinėjus literatūrą, galime daryti prielaidą, kad mirštamumas nuo GSI mažėja, tačiau daugėja pacientų skaičius, kuriems nustatoma šios ligos liekamųjų reiškinių [19]. Mirštamumas dėl ligos siekia 33-40 proc. (skaičiuojamas per pirmąsias 28 dienas). Vakarų Europoje nuo insulto mirštama apie 3 proc. per metus, o Rytų Europoje ir Lietuvoje mirštamumas stabilus ar nežymiai didėja. GSI sudaro 10 proc. visų vyrų ir apie 16 proc. visų moterų mirčių [19].

Domarkienė S, Tamošiūnas A. ir kt. nurodo, kad insulto atsiradimui taip pat turi įtakos šie rizikos veiksniai: hiperlipidemija, genetinis polinkis į kraujagyslių ligas ir smegenų bei širdies kraujotakos sutrikimus, nutukimas, hipodinamija, amžius, psichinis stresas, oralinių kontraceptinių preparatų vartojimas [20-21].

Sveikatos specialistai numato, kad insultų skaičius ir toliau didės, ypač besivystančiose šalyse, nes padidėjo rizikos veiksnių, susijusių su gyventojų senėjimu ir kenksminga aplinka [22].

Galvos smegenų kraujotakos sutrikimo bei sergamumo rodikliai Lietuvoje, nuolat didėja ir viršija Vakarų Europos vidurkius [12]. Remiantis epidemiologinių tyrimų statistika, Lietuvoje sergamumas GSI siekia maždaug 270 atvejų 100 000 gyventojų per metus [23].

JAV mirštamumas nuo insulto dar prieš 15 metų buvo 3 pagal dažnį, tačiau pastaraisiais metais jis pradėjo mažėti ir pamažu nusileido į 4 vietą (kitos pagrindinės mirštamumo priežastys yra išeminė širdies liga, plaučių vėžys, lėtinės apatinių kvėpavimo takų ligos) [24]. Taip pat analizuojant daugybės šalių kohortinių tyrimų duomenis, paaiškėjo, kad pagrindiniais rizikos veiksniais, skatinančiais ŠKL atsiradimą, išlieka padidėjęs kraujospūdis, angliavandenių ir sutrikusi riebalų apykaita, rūkymas, nutukimas [25].

Samėnienė J, Krikščiūnas A, ir kiti (2005) autoriai nurodo, kad ištikus insultui, labiausiai sutrinka gebėjimas mokytis, žinių pritaikymas, užduočių atlikimas, informacijos suvokimas ir perteikimas, kalba, pusiausvyra, gebėjimas naudotis daiktais, judėti, kasdieninio gyvenimo veikla bei tarpasmeniniai santykiai [8].

Dėl ilgalaikio biosocialinių funkcijų sutrikimo asmenys praranda darbingumą. Didelei daliai asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, išlieka judėjimo, apsitarnavimo, pažinimo funkcijų sutrikimų, ribojančių socialinę jų veiklą, bloginančių gyvenimo kokybę. Laiku ir aktyviai pradėtos taikyti sudėtinės reabilitacijos priemonės pagerina ligos eigos prognozę, padeda sugrąžinti pažeistas funkcijas, išvengti komplikacijų, suteikia asmeniui galimybę maksimaliai prisitaikyti kasdienėje veikloje [(18) cit. iš (26)].

Moksliniuose tyrimuose daugelis autorių, pabrėžia ankstyvos reabilitacijos svarbą GSI sergantiems pacientams, nes ji turi didelę įtaką tolimesnei ligos eigai, sąlygoja geresnę gyvenimo pilnatvę ateityje [27-28-29]. Daugumai ligonių (41 – 45 proc.) išlieka ilgalaikiai judesių pakenkimai ir kasdieninės veiklos sutrikimai net ir po reabilitacijos programos. Ligoniai, persirgę GSI, dažnai tampa priklausomi nuo kitų asmenų ankstyvosios reabilitacijos eigoje, todėl yra svarbu optimizuoti judesių atsistatymą po GSI [30].

1.2 Galvos smegenų insulto rizikos veiksniai

Galvos smegenų insulto rizikos veiksniai apibūdinami, kaip paciento ar populiacijos savybės, kurios lemia didesnę insulto riziką [13]. GSI rizikos veiksniai yra skirstomi į nemodifikuojamuosius ir modifikuojamuosius. Nemodifikuojamieji, tai veiksniai, kurių neįmanoma pakeisti, o modifikuojamieji – kuriuos galima koreguoti arba pašalinti.

Remiantis literatūros duomenimis, yra išskiriami šie GSI rizikos veiksniai: amžius, lytis, sistolinis kraujo spaudimas, arterijų spindžio susiaurėjimas, rūkymas, retinopatija. Kiti autoriai nurodo didesnį kiekį rizikos veiksnių ir teigia, kad pagrindiniai yra šie: hipertenzija, cukrinis diabetas, padidėjęs cholesterolio ir lipidų kiekis, rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, galvos smegenų kraujagyslių ligos ir pažeidimai [31]. Naujausių tyrimų duomenimis, arterinis kraujo spaudimas ir jo nuolatinis kitimas turi prognostinį poveikį atsirasti GSI [32].

Amžius yra vienas iš svarbiausių nemodifikuojamų GSI rizikos veiksnių. GSI dažnis

kiekvieną 10-metį po 55 metų dvigubėja ir net 70% įvykusių GSI yra vyresniems nei 65 m. žmonėms [23].

Antrasis rizikos veiksnys yra rasė. Manoma, kad insultas dažniau ištinka juodaodžius nei baltaodžius žmones, gyvenančius Vakarų šalyse, greičiausiai dėlto, kad juodaodžiai dažniau serga arterine hipertenzija, cukriniu diabetu, pjautuvinių ląstelių anemija bei gyvena blogesnėmis sąlygomis nei baltaodžiai [31].

Autorius V. Budrys teigia, kad dažniau (apie 38 proc.) galvos smegenų insultu serga juodaodžiai, kinai ir japonai, nei kitų rasių asmenys [11].

Taip pat prie nemodifikuojamųjų veiksnių priskiriamas ir paveldimumas. Nors pats insultas nėra paveldima liga, genetinių veiksnių įtaką insulto dažniui patvirtina šeiminių atvejų ir dvynių tyrimai. Jei vienas ar abu tėvai sirgo insultu, tai didelė tikimybė, kad sirgs ir vaikai.

Framinghamo širdies studija nustatė, kad patyrusių PSIP arba insultą tėvų palikuonims insulto rizika padidėja nuo 1,4 (jei sirgo motina) iki 2,4 (jei sirgo tėvas) karto. Jei vienas iš monozigotinių dvynių sirgo galvos smegenų insultu, kitam insulto rizika yra 5 kartus didesnė lyginant su heterozigotiniais dvyniais [11-33].

Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas (AKS) gali ir neduoti specifinių simptomų ir

žmogus gali nežinoti, kad AKS yra didelis, todėl padidėjęs AKS vadinamas “tyliuoju žudiku“. AKS labai svarbus rizikos veiksnys – praeinantis smegenų išemijos priepuolis.

Pasak autoriaus G.J. Hankey, cukrinis diabetas jau seniai yra žinomas, kaip galvos smegenų, širdies ir galūnių kraujagyslių aterosklerozę skatinantis rizikos veiksnys. Asmenis, sergančius cukriniu diabetu, insultas ištinka du kartus dažniau nei nesergančius. Yra nustatyta, jog cukrinis diabetas paskatina insultą, reikėtų kuo greičiau pradėti tinkamai gydyti, nes dažnai cukrinio diabeto sąlygotas insultas baigiasi mirtimi [13].

Padidintas cholesterolio kiekis, nutukimas, sumažėjęs fizinis judrumas taip pat padidina

tikimybę susirgti insultu. Rūkymas taip pat yra GSI rizikos veiksnys, kurį galima kontroliuoti. Lukšienė su bendraautoriais teigia, kad rūkymo poveikis yra daugiaveiksmis ir pirmiausia skatina aterosklerozę. Maždaug ketvirtadalis visų insulto atvejų yra tiesiogiai susiję su rūkymu, kuris maždaug trigubai padidina santykinę insulto riziką [34].

Alkoholis. Piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais yra nepriklausomas priežastinis

insulto, ypač hemoraginio, rizikos veiksnys [35]. Išanalizavus literatūrą, randama straipsnių apie alkoholio protekcines savybes. Saikingas alkoholio vartojimas apsaugo nuo išeminio insulto, palyginti su tais atvejais, kai alkoholio visai nevartojama [35].

Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad negausus arba kasdienis bet kokios rūšies alkoholio vartojimas sumažina insulto riziką apie 80 proc. Rezultatai rodo, kad asmenų, vartojančių mažiau kaip 25 g per parą alkoholio, insulto rizika sumažėja 45 proc. nei visiškai nevartojančių. Jei alkoholio vartojama daugiau kaip 60 g per parą, rizika sirgti insultu padidėja tris kartus.

Priežastys sukeliančios GSI, yra kelios. Vieni autoriai teigia, kad GSI priežastys yra: 29 proc. – širdies ligos ir prieširdžių virpėjimas, 16 proc. – aterosklerozė su stenoze ir 3 proc. – migrena piktybiniai navikai, padidėjęs kraujo krešumas ir kiti [36]. Tačiau kiti autoriai teigia, kad

viena dažniausių GSI susirgimo priežasčių yra būtent aterosklerozė, kuri pažeidžia ekstrakranijines ir intrakranijines kraujagysles, taip pat trombinis arba embolinis arterijų užsikimšimas, dėl ko dažniausiai yra pažeidžiama vidurinė smegenų arterija [37].

Nepaisant didelio sergamumo ir įvairių priežasčių sukeliančių insultą, ši liga ir jos rizikos veiksniai, išskyrus nemodifikuojamuosius veiksnius, kurių negalime pakeisti, gali būti valdomi. Specialistai išskiria du pagrindinius būdus, kuriais galima sumažinti insulto ar sunkios negalios tikimybę:

- žinoti simptomus pranašaujančius insultą;

- kontroliuoti insulto rizikos veiksnius [38].

Amerikos širdies asociacijos insulto taryba rekomenduoja:

- arterinį kraujospūdį palaikyti 120 mm Hg sistolinį ir 80 mmHg diastolinį;

- mesti rūkyti;

- riboti alkoholio kiekį;

- gydyti širdies ligas;

- palaikyti fizinį aktyvumą;

- gydyti hiperlipidemiją [39].

Norint išvengti ar sumažinti sergamumą GSI patariama reguliuoti kraujospūdį bei vengti ilgalaikės įtampos ar emocinio streso. Įtampa ir stresas didina kraujospūdį, kuris provokuoja insulto pavojų. Nutukimas bei nepakankamas fizinis aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su AKS lygiu. Fizinis aktyvumas turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligoms, AKS, antsvorio reguliavimui. Mityba dažniausiai nesubalansuota, vartojamas maistas per daug riebus, sūrus [40].

D. I. Lukšienės ir kitų bendraautorių (2008) atliktas tyrimas, siekiant įvertinti pagyvenusių 65-84 metų Kauno vyrų rizikos veiksnių įtaką mirtingumo nuo galvos smegenų insulto rizikai per 10 metų (1995-2005 m.). Nustatyta, kad mirtingumo riziką nuo galvos smegenų insulto reikšmingai didino rūkymas, arterinė hipertenzija, padidėjusi oksidacinio streso žymens malondialdehido koncentracija kraujo serume, taip pat nustatyta tendencija, kad nutukimas taip pat didina mirtingumo nuo galvos smegenų insulto riziką [34].

Išanalizavus literatūros šaltinius galima teigti, kad galvos smegenų insultas, nepriklausomai nuo jo rūšies (išeminis ar hemoraginis), įvyksta sutrikus kraujotakai galvos smegenyse, pažeidžiamos atskiros smegenų dalys, išsivysto židininiai simptomai, sukeliantys fizines, psichines ir socialines problemas [41].

Dėl galvos smegenų pažeidimo po insulto ypač sutrinka kognityvinės funkcijos: a) deklaratyvi atmintis; b) darbinė atmintis; c) erdvės suvokimas; d) kalba; f) objektų atpažinimas. Daugumos šių funkcijų sutrikimas trukdo efektyviai atlikti judesius.

1.3 Sutrikimai, po persirgto galvos smegenų insulto

Dėl aukštų mirtingumo ir ilgalaikio neįgalumo rodiklių GSI išlieka viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Nustatyta, kad tik apie 10 proc. patyrusių galvos smegenų insultą ir išgyvenusių ligonių visiškai pasveiksta, 25 proc. išlieka minimalių liekamujų reiškinių, 40 proc. - nustatoma vidutinio sunkumo funkcijų sutrikimų, 15 – 30 proc. - nustatomas sunkus neįgalumas [42].

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) sudarė TFK (Tarptautinė funkcijų klasifikacija), kurioje yra pateikta visų socialiai reikšmingų funkcijų ir jų sutrikimų klasifikacija. TFK sudėtį sudaro kūno funkcijos, kūno struktūros, veiklos ir dalyvumas, bei aplinkos veiksniai [8].

Funkcinė negalia po insulto pasireiškia įvairiu spektru: motorikos, jutimų, kognityvinių, kalbos ir kalbėjimo sutrikimais, atminties ir mąstymo sutrikimais. Tai priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos [10-43].

Net ketvirtadaliui ligonių po galvos smegenų insulto pasireiškia kalbos ir kalbėjimo sutrikimai. Kalbos centro pažeidimas dominuojančiame galvos smegenų pusrutulyje (Broca sritis) sukelia afazija. Ligoniai su šiuo sutrikimu sunkiai reiškia mintis tiek žodžiu, tiek raštu. Prarandamas gebėjimas sudėlioti žodžius taip, kad išeitų logiškas sakinys. Esant kalbos centro, esančio užpakalinėje galvos smegenų dalyje (Wernicke sritis), pažeidimui, ligoniams sunku suprasti tiek šnekamąja, tiek rašytinę kalbą ir dažnai patys kalba padrikai. Tokie ligoniai gali suformuoti gramatiškai taisyklingus sakinius, tačiau jie neturi prasmės [43].

Paralyžius - vienas dažniausių sutrikimų po GSI. Jis pasireiškia priešingoje kūno pusėje nei įvyko GSI ir gali apimti veidą, koją, ranką, ar visą kūno pusę. Tai vadinama hemiplegija, o kai yra tik judesių susilpnėjimas, dėl sutrikusios inervacijos – hemiparezė [43]. Park J, su kitais

bendraautoriais teigia, kad negalia pasireiškia vienos pusės, viršutinių ir apatinių galūnių pažeidimais. Dėl to gyvenimo kokybė mažėja, ypač kasdieninėje veikloje [10].

Pasak autorių, Rosanna C, ir kitų, hemiparezė yra labiausiai paplitęs sutrikimas po insulto, kuris dažnai “veda” prie nuolatinės rankos disfunkcijos. Tyrimai parodė, kad nors 82 proc. pacientų, sergančių insultu tampa savarankiški, tik 5 proc. iki 34 proc. atgauna visišką viršutinės galūnės funkciją [17].

Neigimo sindromas (literatūroje dar sutinkamas pavadinimas – vienpusis neatidumas, neglektas, ignoravimo sindromas) yra neuropsichologinis sutrikimas, dėl kurio ligonis nereguoja ar neatsako į stimulus iš priešingos nei pažeidimas galvos smegenyse pusės. Šis sindromas stebimas nuo 10 proc. iki 29 proc. ligonių, persirgusių dešiniojo galvos smegenų pusrutulio insulto [18].

Dar vienas sutrikimas dažnai lydintis asmenis, persirgusius galvos smegenų insultu yra depresija [44]. Depresija gali pasireikšti miego sutrikimais, gali padidėti ar sumažėti ligonio svoris, atsirasti irzlumas, socialinis atsitraukimas, nuovargis, savineapykanta [44]. Poinsultinė depresija pasireiškia nuo 30 iki 50 proc. asmenų, o praėjus 3 metams – nuo 18 iki 29 proc. Depresiją pirmiausia sukelia išsiplėtęs smegenų pažeidimas, svarbių funkcijų praradimas ir anksčiau buvusios depresijos, taip pat moteriška lytis, amžius (>70 m.).

Apžvelgus nemažai literatūros šaltinių pagrindiniai sutrikimai, atsiradę persirgus GSI, yra šie: a) Motorikos ir jutimų sutrikimai; b) Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai); c) Suvokimo sutrikimai; d) Mokymosi ir atminties sutrikimai; e) Judesių sutrikimai; f) Poinsultinė depresija [7-8-43-44].

1.4 Motorinis ir sensorinis rankų funkcijos sutrikimas asmenims po galvos

smegenų insulto

Insultas pastaraisiais metais ištiko 230 000 žmonių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors daugumai pacientų išgyvenusių insultą funkcijos atsistato iki tam tikro laipsnio, daugumai išlieka sensomotoriniai ir kognityviniai defektai [45].

Patyrus GSI, pažeidžiama raumenų ir nervų sistema. Dėl šios priežasties sutrinka pažeistos galūnės motorinė ir sensorinė funkcijos [11]. Literatūros duomenimis, asmenims, kuriems nustatyti rankos funkcijos sutrikimai, gali tekti susidurti su tam tikromis pagrindinėmis judesių problemomis:

 Paimti ir paleisti įvairių formų, dydžių, svorių ir tekstūrų objektus.  Laikyti ir pernešti įvairius daiktus iš vienos vietos, į kitą.

 Manipuliuoti įvairiais daiktais.

 Pasiekti objektą viso mis kryptimis stovint ir sėdint.

 Abiem rankomis atlikti įvairias užduotis: viena ranka laiko objektą, kita juda, abi rankos atlieka judesius.

 Mesti ir gaudyti kamuolį.

Rankos funkcija – svarbi gyvenimo kokybės sudedamoji dalis, kuri padeda asmenims po GSI gebėti manipuliuoti daiktais ir būti savarankiškiems. Rankos leidžia atlikti visus reikalingus judesius, manipuliuoti, siekti ir perdėti daiktus iš vienos vietos į kitą.

Atliekant kasdienę veiklą: savęs apsitarnavimo, maitinimosi, higienos, apsirengimo srityse, rankų funkcija yra labai svarbi. Jos atlieka ir balansavimo funkciją, taip pat atlieka bendravimo su žmonėmis, komunikavimo funkciją.

Remiantis šiuolaikinėmis teorijomis nurodoma, kad pirmiausia reikia atgauti funkcijas, susijusias su savęs apsitarnavimu ir kasdiene veikla, todėl siekiant reabilitacijos tikslų, specialistai dažniausiai orientuojasi, ties kompensacinėmis funkcijomis, o tik vėliau skiria dėmesį sudėtingiems ir į judesį įtraukiamiems papildomiems rankos judesiams [45-46]. Tik apie 15 proc. ligonių po GSI atgauna buvusią rankos funkciją [47].

Dovat L, Lambercy O, ir kiti autoriai teigia, kad yra daug skirtingų technikų, kurios orientuojasi vienos į kognityvinį lavinimą, kitos orientuojasi į sensomotorinį funkcijų atstatymą [45]. Svarbu atkreipti dėmesį, kad esant rankos funkcijos sutrikimams, svarbi tiek sensorinė, tiek motorinė jos funkcija ir jos atgavimas. Sensorinė integracija - tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti ir naudoti jutiminę informaciją. Ji padeda suplanuoti, koordinuoti ir įgyvendinti motorinę funkciją. Patyrus GSI, gali sutrikti sensorinė funkcija. Sensorinė disfunkcija gali atsirasti dėl tam tikros patologijos, pažeidimo ar sužalojimo, kuris paveikia periferinę nervų sistemą, centrinę nervų sistemą ar jas abi [48].

Literatūroje jutimo receptoriai skirstomi pagal dirgiklius, į kuriuos jie labiausiai reaguoja: spaudimo, temperatūros, cheminių medžiagų, šviesos, skausmo ir gilieji receptoriai. Visi receptoriai informuoja organizmą apie aplinkos poveikį. Delne esantys receptoriai pateikia daug informacijos apie subjektą bei jo savybes, todėl jie yra itin svarbūs kasdieninėje bei savęs apsitarnavimo veiklose [73].

Dauguma autorių nurodo, kad 60–74 proc. visų asmenų, patyrusių GSI patiria pojūčių trūkumą pažeistoje rankoje ir plaštakoje. Sensoriniai sutrikimai, kurie pasitaiko dažniausiai yra lytėjimo, temperatūros, padėties, formos ir svorio neskyrimas. Sensorikos sutrikimas gali sukelti labai didelį jautrumą – bet koks prisilietimas tampa skausmingas ir nemalonus. Skausmas, daugelio autorių duomenimis, taip pat yra priskiriamas sensoriniams sutrikimams. Patyrus GSI, dažnai

pasireiškia chroniškas skausmas paveiktoje galūnėje dėl nervų sistemos pažeidimo. Esant hemiplegijai ar hemiparezei, pacientai jaučia skausmą pažeistos rankos petyje. Nurodoma, kad skausmo, jaučiamo sąnaryje, priežastys yra paveiktos rankos sumažėjęs mobilumas ir rankos svoris, kuris pamažu vis tempia peties sąnarį gaubiančius raiščius [72-50].

Aptariant rankos motorinę funkciją ir jos atgavimą, nurodoma, kad motorinės funkcijos valdymas prasideda nuo kompleksinės nervų sistemos, fizinių ir elgesio procesų valdymo, kurie valdo visus judesius. Autoriai teigia, kad praėjus 2–6 savaitėms po GSI, motoneuronų sumažėja apie 50 proc. Priklausomai nuo pažeidimo laipsnio sutrinka ne tik dinaminės, bet kinematinės judesių savybės. Kai raumuo neatlieka normalaus ir aktyvaus darbo jis atrofuojasi ir trumpėja. Be to, trumpėja raumeninės verpstės ir receptoriai tampa nebedirginami, todėl nutrūksta aferentinė impulsacija. Tai pagrindinė literatūroje nurodoma priežastis dėl kurios po GSI sumažėja raumens susitraukimo jėga bei greitis. Judesiai tampa trūkčiojantys, netikslūs, atliekant judesius rankomis į darbą yra įtraukiama daug nereikalingų kitų raumenų, net ir kojų [71].

Remiantis literatūros duomenimis, galima išskirti dar vieną veiksnį, apsunkinantį motorinę veiklą, – tai susiformavusios kontraktūros. Kontraktūros daniausiai susidaro ne tik po ilgalaikės imobilizacijos, bet ir labai dažnai patyrus GSI, kai yra paralyžiuota galūnė [51]. Dėl susidariusių kontraktūrų dažniausiai 20 yra sunku atlikti lenkimo, pritraukimo ir vidinės rotacijos reikalaujančius judesius [52].

Ligoniai po insulto, kuriems pasireiškia rankos hemiparezė, siekdami daikto įtraukia ir liemens bei pečių juostos judesius, taip kompensuodami rankos funkcijos sutrikimus. Literatūroje minimos studijos, kurių metu buvo tiriami ligoniai po GSI, kuriems nustatyta rankos hemiparezė, nurodo, kad tokie ligoniai naudoja liemens ir pečių juostos judesius, siekdami objektų, kurie yra arti kūno [53].

Toks mechanizmas vadinamas kompensaciniu, kurį naudodami ligoniai gali geriau atlikti siekimo judesius, kai šie judesiai apriboti. Literatūros apžvalga parodė ligoniams, kuriems pasireiškia rankos hemiparezė, rankos funkcijos atsistatymas gali gerėti, kai naudojamas judesių kartojimas ir ligonio ranka aktyviai įtraukiama į judesių atlikimą [47].

Yavuzer G., Selles R. ir kt. atliktame tyrime, su ligoniais po insulto, papildomai su kitomis procedūromis taikė veidrodžio terapiją. Jie nustatė, kad ligonių, kuriems buvo taikyta veidrodžio terapija, rankos funkcija atsistatinėjo geriau nei tų, kuriems buvo taikytos įprastos procedūros [54]

Carmeli E., Peleg S. ir kolegos (2010) atliko pilotinį tyrimą su HandTutor sistema. Tai pirštinė su davikliais, kurie fiksuoja pirštų ir riešo judesius. Pirštinė jungiama prie kompiuterio. Prie pirštinės yra pridedamas MediTutor reabilitacinės programos paketas. Šiame tyrime dalyvavo 31 ligonis po insulto. Tiriamoji grupė (n=16) su kitomis įprastomis procedūromis taip pat treniravosi ir

su HandTutor pirštine, o kontrolinės grupės (n=15) ligoniai treniruočių su pirštine neturėjo. Geresnis rankos funkcijos atsistatymas buvo stebėtas tiriamojoje grupėje. Autorių teigimu, gauti rezultatai, turėtų ir toliau skatinti tirti HandTutor sistemos panaudojimą ergoterapijoje [55].

Išanalizavus šiuos tyrimus, galime daryti išvadą, kad pacientams patyrusiems GSI, sutrikusios rankos sensomotorinei funkcijai teigiamą įtaką daro taikomos ergoterapijos procedūros bei nuolatinis judesių kartojimas pažeista ranka.

1.5 Sergančiųjų galvos smegenų insultu, ergoterapija

Šiomis dienomis, vis plačiau taikant kompleksinę reabilitaciją, yra svarbu išsamiai apžvelgti kiekvieno reabilitacijos metodo galimybes. Pagrindinis GSI sergančių žmonių reabilitacijos tikslas — sugrąžinti ar kiek įmanoma labiau kompensuoti pažeistas funkcijas, siekti kuo didesnio paciento savarankiškumo, padėti sugrįžti į visuomenę ir gyventi įprastą gyvenimą, išlaikyti socialinį ir ekonominį savarankiškumą. Viena iš reabilitacijos sričių yra ergoterapija [56].

Amerikos ergoterapijos asociacija ergoterapiją apibrėžia kaip „gydymą kasdienine veikla, darbu ar laisvalaikio užsiėmimais, kad didėtų paciento savarankiškumas, sustiprėtų socialinis vystymasis ir kiek galima siekiama išvengti negalios. Ergoterapija apima adaptaciją aplinkoje, maksimalaus nepriklausomumo siekimą ir gyvenimo pilnatvės gerinimą” [76].

Britų ergoterapeutų asociacija apibrėžia ergoterapiją, kaip žmonių, sergančių fizinėmis ir psichikos ligomis arba turinčių negalią, gydymą tikslinga veikla, kuri skatina pacientus siekti maksimalaus funkcinio nepriklausomumo visose gyvenimo srityse. Ergoterapeutai įvertina ne tik fizines, bet ir psichologines bei socialines pacientų funkcijas, nustato jų sutrikimo laipsnį. Ergoterapeutas sudaro pacientui veiklos programą, skirtą negalei įveikti [57].

Schumway Cook A, Woollacott M. H ergoterapiją apibūdina, kaip mokslą apie sutrikusios žmogaus veiklos atgavimą ar ugdymą, siekiant gerinti jo biosocialines funkcijas, įveikiant ar mažinant negalią [58].

O G. Kielhofner, apibendrindamas žmogaus veiklą, ją apibūdina, kaip reikšmingą darbą, laisvalaikio ar kasdienio gyvenimo užsiėmimus žmogaus fizinės ir socialinės aplinkos kontekste [59].

Pagrindinis ergoterapijos tikslas – paciento mokymas atlikti veiklą, užduotis ir vaidmenis siekiant užtikrinti produktyvų gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę. Ergoterapija yra tikslingos veiklos, skirtos pasiekti funkcinių rezultatų, gerinančių sveikatą, individams, turintiems įvairių

pažeidimų, pažinimo sutrikimų, psichosocialinę disfunkciją, protinę negalią, mokymosi sutrikimų, fizinę negalią arba sergantiems kitomis ligomis ir būklėmis. Ergoterapija apima pacientų stebėjimą ir vertinimą naudojant standartizuotus ir nestandartizuotus testus ir matavimus, pasiektų rezultatų įvertinimą [42]. Ergoterapeutas (reabilitacijos komandos narys), norėdamas įvertinti ligonio būklę, numatyti ergoterapijos tikslus ir uždavinius, turi nustatyti kasdienės veiklos sutrikimo pobūdį. Tam naudojami testavimo metodai, tokie kaip „Barthelio indeksas“, „Funkcinio nepriklausomumo testas“, „Protinės būklės tyrimas“ ir kt.

A. Wilcock ergoterapiją vertina, kaip esminę neįgalaus žmogaus gyvenimo dalį, kur pagrindinę vietą užima veikla. Ji teigia, kad veikla būtina ir leidžia žmogui patenkinti įgimtus biologinius, socialinius bei kultūrinius poreikius, kad asmuo galėtų adaptuotis prie naujai pasikeitusių aplinkos sąlygų. Ergoterapijos, kaip veiklos, poreikis žmogui turi būti patenkintas remiantis naujomis technologijomis. Skiriami biologiniai ir sociokultūriniai neįgalaus žmogaus poreikiai.A. Wilcock skiria tris pagrindinius tikslus koreguojant biologinius poreikius:

 Pasirūpinti, kad neįgalusis patenkintų savo biologinius poreikius, galėtų pavalgyti, atlikti savipriežiūrą bei turėtų pastogę.

 Tobulintų išlikusius arba naujai suformuotus įgūdžius, kuriuos galėtų panaudotisocialinėje aplinkoje ir prisitaikydamas prie naujų technologijų bei turėtų pranašumą prisitaikydamas naujoje aplinkoje.

 Lavinti paciento asmeninius įgūdžius siekiant grąžinti sveikatą bei sustiprinti ją. Visi žmogaus poreikiai priklauso nuo jo sveikatos būklės, įgūdžių bei tikslų, ką pakeisti ar pasiekti gyvenime. Visi šie veiksniai glaudžiai susiję ir vienas kitam turi įtakos [60].

Ergoterapija apima (tačiau tuo neapsiriboja):

 Ergoterapijos procedūras, kurios ugdo, gerina arba grąžina kasdienius įgūdžius įskaitant apsitarnavimą, bendravimą, pasiruošimą darbui, žaidimų įgūdžius, laisvalaikio praleidimą bei mokymosi įgūdžius.

 Gydymo metodus, kurie lavina sensomotoriką, suvokimą, nervų ir raumenų veiklą, motyvaciją, pažinimą bei kitus įgūdžius.

 Ligonio, jo šeimos narių ergoterapijos procedūrų atlikimo mokymą [42]. Autoriai akcentuoja, kad ergoterapijos teorija ir praktika yra nukreipta į veiklą, nes veikla yra ergoterapijos įtakos sfera. Ergoterapijos proceso planavimas prasideda duomenų apie pacientą rinkimu. Duomenų rinkimui dažnai naudojamos įvairios standartizuotos anketos, kurių klausimai atspindi tam tikrus ergoterapijos modelius. Nurodoma, kad ergoterapijoje labai svarbu pasirinkti modelį, kuris yra tinkamiausias duomenų rinkimui [59].

Ergoterapijos uždaviniai galvos smegenų kraujotakos sutrikimų atvejais:

1. Sveikatos ir organizmo funkcijų gerinimas. Nustatomas ligonio veiklos sutrikimo pobūdis, atsigavimo galimybės ir būdai. Ergoterapeutas sudaro kiekvienam ligoniui individualų veiklos atkūrimo planą, jį derina su reabilitacijos komandos nariais, atsižvelgia į bendrus reabilitacijos tikslus, į ligonio galimybes bei kontraindikacijas ergoterapijai.

Petruševičienė D. ir Kriščiūnas A. teigia, jog labai svarbu įvertinti ir ligonio emocinę būklę, jo pomėgius, interesus, pasitenkinimą gyvenimu, nes tai lemia ligonio motyvaciją, norą ar nenorą dalyvauti ergoterapijos užsiėmimuose [18].

2. Veiklos sugrąžinimas. Prasminga veikla žmogui yra ta, kurią jam pačiam reikia atlikti ir teikia pasitenkinimą, o ergoterapeuto uždavinys yra padėti surasti žmogui tinkamą veiklos problemų sprendimo būdą [31]. Siekiama pagerinti, plėtoti ar grąžinti įgūdžius (savęs apsitarnavimo, mokymosi, profesinius, bendravimą bei laisvalaikį).

3. Prarastų funkcijų atgavimas, gerinimas, palaikymas. Tai apima suvokimo lavinimą, koordinuotų ir taisyklingų judesių mokymą, motyvacijos gerinimą, ligonio ir jo šeimos narių mokymą bei konsultavimą.

4. Savarankiškumo ugdymas. Ligonis turi iš naujo išmokti apsirengti ir nusirengti, nusiprausti, pavalgyti [2]. Ergoterapeutas jam pataria, kaip tai galima padaryti lengviau, neišeikvojant daug jėgų; kaip prisitaikyti prie vienokio ar kitokio funkcinio neveiklumo, išlikti nepriklausomam nuo aplinkinių. Parenkamos arba pagaminamos tam tikros pagalbinės priemonės, patariama, kaip galima pritaikyti gyvenamą būstą, darbo vietą, aplinką laisvalaikiui.

Ergoterapijos modeliai yra skirtingi. Vieni susiję su judėjimo biomechanika, kiti su suvokimu, motyvacija, gyvenimo būdu. Literatūroje dažniausiai aprašomi šie modeliai: veiklos atlikimo modelis, kanadietiškasis veiklos atlikimo modelis, žmogaus užimtumo modelis, biomechaninis modelis, pažintinis negalios modelis, pažintinis suvokimo modelis, grupinis darbo modelis, motorikos kontrolės modelis, sensorinės integracijos modelis, erdvės-laiko adaptacijos modelis.

Steuljens EM, Dekker J nagrinėjo ergoterapijos įtaką ligonių funkcinei būklei ir nustatė, kad sergantieji GSI ergoterapijos procedūrų metu gauna neabejotinai naudingos informacijos kasdieninių įgūdžių ugdymui. Gerinant pacientų fukcinę būklę pastebimas akivaizdus ergoterapijos efektyvumas [61].

Daugybe autorių teigia, kad ergoterapijos taikymas pacientams po GSI daro teigiamą įtaką atstatant tiek fizines, tiek kognityvines funkcijas. Reabilitacijos metu, ergoterapeutas skiria mankštas, kurios gerina viršutinių galūnių funkcijas.

Literatūros apžvalgos analizė leidžia suprasti, kad ergoterapijoje svarbu įvertinti ligonių funkcinę būklę, išsiaiškinti jų asmenines problemas, ar ligoniai patys suvokia savo problemas ir ar geba jas atpažinti. Kai žinoma kokios problemos iškyla ligoniams po GSI, yra daug lengviau nustatyti ergoterapijos tikslus ir uždavinius bei priemones jų įgyvendinimui.

1.5.1 Ergoterapijos taikymas namuose, pacientams patyrusiems galvos smegenų

insultą

Reabilitacija po insulto, įprastose įstaigose prasideda nuo individualios terapijos su kineziterapeutu ir ergoterapeutu. Yra išsiaiškinamos pagrindinės paciento problemos ir funkcijų sutrikimai.

Reabilitacijos laikas yra apribotas. Siekiant sumažinti gydymo kainas, dažniausiai pacientai yra siunčiami namo, iš karto pasibaigus reabilitacijos laikui. Nėra atsižvelgiama į tai, ar pacientas atgavo prieš ligą turėjusias funkcijas. Laiko, kuris yra skiriamas reabilitacijai, pacientams po GSI nepakanka, todėl pacientai labai dažnai į namus grįžta su pažeistos rankos funkcijų sutrikimu. Daugiausiai laiko užima, atgauti šiuos rankos judesius: tiesimą, atitraukimą/pritraukimą. To pasekoje, žmogui kyla sunkumų kasdieninėse veiklose, tokiose, kaip: valgymas, asmens higienos susitvarkymas, prausimasis ir t.t.

Todėl dažniausiai rekomenduojama tęsti ergoterapiją namuose, praktikuojant gautus įgūdžius reabilitacijoje. Pacientai po insulto yra apmokomi įvairiausių pratimų, taikant specialią pritaikytą programą, siekiant atstatyti motorines rankos funkcijas [45].

Paciento išrašymas į namus yra svarbus tolimesniai reabilitacijai. Pagerėjimas ir naujų įgūdžių pasiekimas reabilitacijoje gali būti sunkiai perkeltas į namų aplinką. Todėl trumpa ET programa namuose gali padidinti pagerėjimo tikimybę ir sumažinti funkcijų pablogėjimo riziką.

Dovat L, Lambercy O, Gassert R. ir kiti autoriai teigia, kad per pastaruosius metus vis dažniau yra taikoma robotizuota įranga ir virtualūs žaidimai, siekiant motyvuoti pacientus atlikti pratimus, be specialistų pagalbos, savarankiškai, namuose. Kadangi šie prietaisai atlieka ir matavimus, todėl rezultatus galima naudoti ir diagnostikai ir gydymui. Šie prietaisai gali atlikti automatizuotus pasikartojančius veiksmus, aktyviam ir pasyviam judesiui. Šį prietaisą galima pritaikyti individualiai kiekvienam pacientui.

Atlikus tyrimą, buvo pateiktos išvados, jog ši terapija, kurios metu taikomi robotizuoti prietaisai, turėjo teigiamą poveikį pacientams po galvos smegenų insulto [45].

Cochrane Colloboration mokslininkai atliko studijas, kuriose nagrinėjo ergoterapijos įtaką ligonių po GSI sveikimo procesui. Tyrime dalyvavo 1258 žmonės kurių amžius buvo nuo 55 iki 88 metų amžiaus. Jie palygino ergoterapines procedūras su kitomis procedūromis, kurių tikslas taip pat yra kasdienės veiklos gerinimas. Dalyviai buvo tiriami savo namuose. Tyrimas vidutiniškai truko 3 mėnesius. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad ergoterapija vieniems tyrimo dalyviams pagerino prausimosi ir rengimosi įgūdžius. Taip pat pagerėjo atsikėlimas iš lovos, ėjimas į tualetą [62].

Logan P. A, su bendraautoriais ištyrę 168 ligonius po GSI, suskirstytus į kontrolinę (n=82) ir tiriamąją (n=86) grupes nustatė, kad ergoterapijos užsiėmimai namuose, taikyti tiriamajai grupei, padidino šių ligonių mobilumą lauke [63].

Walker M.F. Leonardi-Bee J. ir kt. (2004) atliktame tyrime nustatė, kad ergoterapeutų darbas bendruomenėje, pagerina ligonių po GSI asmeninį gyvenimą, kasdieninės veiklos atlikimą bei su laisvalaikiu susijusių veiklų atlikimą [64].

F. Landi, Wells J. K. ir kt. (2006, 2007) savo tyrime teigia, kad ligoniai po GSI, kuriems buvo taikyta ergoterapija, pasiekė didesnį nepriklausomumo lygį kasdieninėje veikloje greičiau negu tie, kuriems ergoterapijos užsiėmimai nebuvo taikyti [65-66].

E. Slowey prie veiksnių, kurie neigiamai įtakoja reabilitacijos efektyvumą, išskiria senyvą ligonių amžių. Blogesni reabilitacijos rezultatai lyginant su jaunesnėmis amžiaus grupėmis turi ryšį su savarankiškumu kasdieninėje veikloje. Kiti neigiami veiksniai yra ankščiau buvę GSI, depresija, prasta ligonio motyvacija, vėlyva reabilitacijos pradžia, šlapimo nelaikymas, neuropsichologiniai sutrikimai [67].

Išanalizavus mokslinės literatūros šaltinius galime teigti, kas ergoterapijos taikymas namuose, po reabilitacinio laikotarpio, teigiamai veikia paciento savarankiškumą ir rankos motorinės funkcijos atstatymą, gerėjimą.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1 Tyrimo kontingentas

Įvertinus literatūros duomenis, buvo sudaryta tyrimo anketa, pagal kurią tirti pacientai, reabilituoti VšĮ „SENEVITA“reabilitacijos skyriuje ir tęsiant tyrimą namuose, 2016 – 2017 m.

Tyrime dalyvavo 60 pacientų, kuriems buvo diagnozuotas galvos smegenų insultas dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, su kaire hemipareze. Tyrimo atrankos kriterijai: pažeistos rankos jėga ne mažiau kaip 2 balai, vertinant pagal manualinį raumenų jėgos testavimą (Lovett‘o sistema), Mini Mental State Examination – MMSE pažintinių fukcijų vertinimo testas, ne mažiau kaip 21 balas (5 priedas).

Tyriamieji buvo vertinti kelis kartus: atvykus į stacionarinės reabilitacijos skyrių, taip pat išvykstant, namuose po mėnesio, 3 mėnesių ir po 6 mėnesių. Tyrime naudoti šie metodai: tiriamųjų sutrikimams kasdieninėje veikloje vertinti, naudotas FNT testas, dinamometrija –raumenų jėgai vertinti ir FRENCHAY rankos miklumo testas naudojamas, vertinti parezinės rankos miklumui ir funkcijai.

Pacientai stacionarinei reabilitacijai atvyko iš neurologijos skyriaus. Pacientams, persirgusiems galvos smegenų insultu, atvykus į reabilitacijos skyrių, atsižvelgiant į jų klinikinę ir funkcinę būklę, buvo sudarytos individualios reabilitacijos programos. Kompleksinę reabilitacijos programą vykdė reabilitacijos specialistų komanda: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, bendrosios praktikos slaugytoja, kineziterapeutas, ergoterapeutas, logopedas, psichologas, masažuotoja, socialinis darbuotojas. Į komandą buvo įtraukti pacientai bei jo artimieji.

Ergoterapijos užsiėmimų metu, pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, buvo taikyti: pratimai su ergoterapinėmis priemonėmis – stiprinti pažeistosios rankos raumenų jėgai, lavinti griebimo funkcijai, smulkiosios motorikos lavinimui ir funkcijos atstatymui.

2.2 Tyrimo metodika

Tyrimo tikslui pasiekti buvo atlikta:  Literatūros šaltinių analizė;  Anketinė apklausa;

 Statistinė duomenų analizė.

2.2.1 Tyrimo metodai

Tiriamųjų, patyrusių galvos smegenų insultą, demografinius duomenis, savarankiškumui bei parezinės rankos funkcijai vertinti buvo naudojami šie instrumentai:

1. Autorės sudaryta anketa (2 priedas). 13 klausimų apimties anketa, suskirstyta į

grupes, nuo 1 iki 5 klausimo, siekiama išsiaiškinti demografinę tiriamųjų padėtį (amžių, lytį, išsilavinimą, profesiją). 6, 7, 8 klausimai, susiję su pažeistos rankos funkcija bei apsitarnavimo įgūdžiais. 9, 10, 11 klausimai susiję su taikytomis ergoterapijos priemonėmis, procedūromis ir nuomone apie jas. 12, 13 klausimai aptaria pagalbinių priemonių naudojimą. Apklausa buvo vykdoma pacientui pateikiant anketą, kurioje prašoma pažymėti jiems tinkamiausią variantą. Tiriamieji įspėjami, kad anketa yra anonimiška, todėl duomenys nebus paviešinti.

2. Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) (angl. Functional Independence

Measure), (3 priedas).

Testas skirtas įvertinti pacientų patyrusių GSI nepriklausomumą. Naudojant šį testą, vertinamas ne tik ligonio gebėjimas apsitarnauti, bet ir jo orientacija, gebėjimas spręsti problemas bei palaikyti socialinius santykius. FNT skalėje vertinamos šios veiklos sritys: valgymas, asmens higiena, maudymasis, viršutinės kūno dalies apsirengimas, apatinės kūno dalies apsirengimas, tualetas, šlapimo kontrolė, tuštinimosi kontrolė, persikėlimas: lova, kėdė, vežimėlis, persikėlimas: tualetas, persikėlimas: dušas, vonia, vaikščiojimas/judėjimas vežimėliu, lipimas laiptais, supratimas, išraiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas, atmintis.

Kiekvienos veiklos sutrikimas vertinamas balais – nuo 1 iki 7:  1 visiška pagalba (apsitarnavimas 0 proc.);

 2 – maksimali pagalba (apsitarnavimas – 25 proc.);  3 – vidutinė pagalba (apsitarnavimas – 50 proc.);  4 – minimali pagalba (apsitarnavimas – 75 proc.);

 5 – priežiūra;

 6 – modifikuotas nepriklausomumas (įrankis);  7 – visiškai nepriklausomas.

Vertinama pagal 18–126 balų skalę. Kuo didesnė balų suma, tuo didesnis ligonio savarankiškumas.

Frenchay rankos miklumo testas (FRT) (4 priedas). Šis testas vertina rankos ir plaštakos

su pareze miklumą. DeSouza, Langton-Hewer, Miller (1980), Wade (1992), Streiner ir Norman (1995) nustatė šio testo patikimumą ligoniams po galvos smegenų insulto.

Testą sudaro penkios užduotys:

1) Pažeista ranka laikant liniuotę, sveikaja tuo metu pagal ją nubrėžti liniją;

2) Pažeista ranka pakelti 12 mm skersmens cilindrą 15 cm nuo stalo viršaus ir jį pastatyti atgal, kad nenugriūtų;

3) Pažeista ranka pakelti iki pusės vandens pripildytą stiklinę ir atsigerti iš jos, neapsilaistant;

4) Pažeista ranka užsegti ir nusegti skalbinių segtuką nuo vertikalioje padėtyje esančio virbo (galima naudoti ir stovą su atitinkamo storio virvele);

5) Pažeista ranka imituoti plaukų šukavimąsi.

Testo užduotys vertinamos 0 arba 1. 0 reiškia, kad užduotis neatlikta, o 1 – užduotis atlikta. Testo balų intervalas yra 0 – 5 balai. Mes savo tyrime dar papildomai vertinome užduočių atlikimo laiką. Kuo užduoties atlikimo laikas buvo artimesnis duotąjam, tuo ligonis užduotį atliko geriau. Pirmai, trečiai, ketvirtai ir penktai užduočiai atlikti buvo skirta 10 s., o antrai užduočiai – 5 s.

3. JAMAR® hidraulinis rankos dinamometras (1 pav.). Šis tyrimo būdas yra vienas

plačiausiai naudojamų priemonių rankos raumenų jėgos vertinimui. Preciziškas ir patogus: displėjus plaštakos izometrinei griebimo jėgai (0-90 kg) matuoti, smaili rodyklė automatiškai fiksuojanti didžiausią rodmenį, rankena pritaikoma (5 pozicijos) pagal plaštakos dydį. Matuojant jėgą pacientas buvo pasodintas, pečiai atitraukti, rankos per alkūnes sulenkiamos 90 laipsnių kampu. Pacientai kiekviena ranka atliko po 3 bandymus ir buvo išvedamas trijų bandymų vidurkis.

1 pav. Dinamometras

2.2.2 Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio. Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (protokolo Nr.BEC-FMR (M)-716)) išduotas 2015-04-08 (1 priedas).

Tiriamiesiems buvo suteikiama informacija apie atliekamą tyrimą, taip pat prašoma pasirašyti, jog savanoriškai sutinka dalyvauti tyrime. Tyrimo pradžioje kiekvienas tiriamasis buvo įvertintas atskirai. Bendravimas vyko su kiekvienu pacientu individualiai, pokalbio metu siekiant nustatyti pagrindines problemas susijusias su savarankiškumu ir parezinės rankos funkcijos sutrikimu.

Ergoterapijos užsiėmimai pradedami pažeistos rankos aktyvinimu, specialiu masažiniu ritinėliu ir pasyviais judesiais. Reabilitacijos metu, visiems tiriamiesiems, ergoterapijos procedūrose, buvo taikyta fizinių pratimų programa, kurią sudarė specialūs pratimai pečių juostai, kairės rankos plaštakos raumenų jėgai bei judesių amplitudei didinti. Mankštai naudojamos ergoterapijos priemonės: „Thera – Band”- skirtingo kietumo kamuoliukai skirti rankos jėgos ir pirštų judesių amplitudei ir jėgai didinti; “Thera band” lazdos – stiprinti dilbio, riešo raumenų jėgą (8 priedas). Pratimai su„Therapy Putty“ergoterapine mase; Pratimai su ,,AIREX“ kempinėmis– plaštakos jėgai didinti; kopetėlės – didina rankos, alkūnės ir peties judesių amplitudę ir jėgą; kaladėlės – smulkiosios motorikos lavinimui ir griebimo funkcijos atstatymui (9 priedas). Taip pat taikytos užduotys gerinančios apsitarnavimo įgūdžių atlikimą kasdieninėje veikloje (10 priedas).

Ergoterapijos procedūros buvo atliekamos kartą per dieną apie 45 minutes, 5 kartus per savaitę, ir taip visą reabilitacijos laikotarpį, tai yra vidutiniškai apie 24 dienas. Reabilitacijos metu, tiriamieji atsitiktiniu atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes.

Pirmos grupės tiriamiesiems (n=30), buvo sudaryta ergoterapijos namų programa, kurią tiriamieji turėjo atlikti šešis mėnesius papildomai, grįžus į namus ir visas ET užduotis, kurios buvo taikomos reabilitacijos metu. Taip pat atliko įprastines kasdienes veiklas (maisto gaminimas, valgymas, maudymasis, asmeninio tualeto atlikimas ir t.t). Ir papildomai atliko ET namų programą. Ergoterapeutas, pas tiriamuosius lankydavosi 1-2 kartus per savaitę ir užsiėmimai vykdavo nuo 45 minučių iki 60 minučių.

Antros grupės tiriamieji (n=30) grįžo į namus ir atliko tik kasdienines veiklas, be ET namų programos ir užduočių. Gyveno įprastinį gyvenimą, atliko įprastines kasdienes veiklas (maisto gaminimas, valgyas, maudymasis, asmeninio tualeto atlikimas ir t.t).

2.2.3 Ergoterapijos programos sudarymas

Reabilitacijos pabaigoje, prieš išleidžiant pacientus į namus, visi tiriamieji esantys pirmoje grupėje (n=30), buvo supažindinti su specialiai jiems sudaryta ergoterapijos namų programa. Šią programą kiekvienas individualiai atliko visus 6 mėnesius, su ergoterapeuto pagalba, mokymais ir konsultacijomis (10 priedas).

Į namų programą buvo įtraukiamas, taisyklingas kūno padėčių (rankos) mokymas. Taip pat didelis dėmesys skiriamas aktyviam paciento ir jo šeimos narių ar artimųjų dalyvavimui reabilitacijos procese ir grįžus į namus. Buvo organizuojami mokymai pacientams bei jų artimiesiems, apie insultą, jo priežastis, pasekmes ir kaip elgtis toliau patyrus šią ligą. Šia tema informacijos yra labai daug, bet sunku atsirinkti reikiamą ir ją suprasti, todėl šioje vietoje didelį vaidmenį vaidina ergoterapeutas, organizuodamas tokius mokymus. Ši informacija leidžia pacientams apsispręsti, mažina pyktį ir gerina problemų sprendimo įgūdžius.

Artimieji apmokomi, kad nepradėtų perdėtai rūpintis sergančiuoju, o pagal galimybes padėtų jam būti kuo savarankiškesniu, padėtų prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių ir turėtų skatinti sergančiojo pasitikėjimą savo jėgomis, elgtis su juo pagarbiai ir parodyti, kad jis vis dar yra reikalingas aplinkiniams.

Ergoterapijos programa (10 priedas) buvo atliekama 1-2 kartus per savaitę, su ergoterapeuto priežiūra, nuo 45 iki 60 minučių, keičiant užduočių eiliškumą ir darant pertraukas.

2.2.3.1 Tyrimo organizavimo schema

ERGOTERAPIJOS UŽDUOTYS Reabilitacijos programa I etapas

IŠVYKUS Į NAMUS

II etapas. Ergoterapijos programa namuose

Vertinimas, namuose po 1 mėn., po 3 mėn., ir po 6 mėn.

2 pav. Tyrimo organizavimo schema 60 tiriamųjų

patyrusių galvos smegenų insultą

1 grupė N=30 _{2 grupėN=30}

Atvykus į reabilitaciją ir po jos vertinimui naudojama: 1. Klausimynas;

2. FNT testas – kasdieninei veiklai įvertinti;

3. FRT testas – parezinės rankos miklumui įvertinti;

4. Dinamometrija – plaštakos raumenų jėgai įvertinti;

II grupė.

Po reabilitacijos, grįžta į namus, atlieka tik kasdienines veiklas. Be ET programos. Vertinimas po 1,3,6 mėnesių.  FNT testas – kasdieninei veiklai įvertinti;

 FRT testas – parezinės rankos miklumui įvertinti;

 Dinamometrija – plaštakos raumenų jėgai įvertinti; I grupė. Ergoterapijos

namų programa: ET užduotys, kasdienių veiklų atlikimo užduotys. Ergoterapeuto

apsilankymas 1 / 2 kartus per savaitę.

2.3 Statistinių duomenų analizės metodai

Tyrimo metu gauti duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant IBM SPSS 21 statistinį programų paketą ir „Microsoft Office Excel 2007”. Skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis , vidurkio standartinė paklaida (SN), santykiniai dažniai išreikšti procentais, statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo p<0,05. Kiekybiniai duomenys pateikti, kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis, grafikuose pateikiamas vidurkis ± standartinis nuokrypis, o kokybiniai duomenys pateikti procentais.

Dviejų nepriklausomų imčių lyginimui taikytas Stjudento t kriterijus, trijų ir daugiau priklausomų imčių lyginimui taikyta blokuotų duomenų ANOVA. Intervaliniams kintamiesiems požymių tarpusavio ryšių stiprumo nustatymui taikytas Pirsono koreliacijos koeficientas.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Tiriamojo kontingento charakteristika

Tyrime dalyvavo 60 tiriamųjų, kuriems pagal TLK-10 I63 buvo nustatytas (galvos smegenų insultas). Tiriamieji gydėsi Vilniaus reabilitacijos centre “SENEVITA”nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017m. sausio mėnesio. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmoje grupėje dalyvavo 13 moterų (43,33proc.) ir 17 vyrų (56,67proc.). Antroje grupėje dalyviai pasiskirstė taip: 12 moterų (40,00 proc.) ir 18 vyrų (60,00 proc.) (3 pav.).

3 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal lytį, grupėse

Visi tiriamieji buvo suskirstyti į amžiaus grupes pagal PSO. Tyriamųjų amžiaus vidurkis, pirmoje grupėje buvo 64,72 ± 10,28 m. (vidurkis±standartinė paklaida). Antroje grupėje, tiriamųjų amžiaus vidurkis siekė 66,83 ± 11,85. Jauniausio tiriamojo amžius buvo 45 metai, o vyriausiojo – 88 metai.

Statistiškai reikšmingų amžiaus skirtumų tarp grupių nenustatyta (p>0,05). Grupės tarpusavyje yra homogeniškos (4 pav.).

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas, pagal amžių grupėse

Pagal išsilavinimą tiriamieji patyrę galvos smegenų insultą, buvo suskirtyti į turinčius aukštąjį, vidurinį, pagrindinį ir pradinį išsilavinimą. Pirmoje grupėje daugiausiai net 11 (36,67 proc.) tiriamųjų turėjo vidurinį išsilavinimą, pagrindinį – 7 (23,33 proc.), aukštąjį – 7 (23,33 proc.) ir pradinį išsilavinimą – 5 (16,67 proc.). Antroje grupėje aukštąjį išsilavinimą turėjo 13 (43,33 proc.), pagrindinį – 5 (16,67 proc.), vidurinį – 9 (30,00 proc.), o pradinį – 3 (10 proc.) tiriamieji (5pav.). Statistiškai reikšmingų skirtumų tiriamųjų grupėse pagal išsilavinimą nenustatyta (p>0,05).

5 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Taip pat iš duotų klausimų anketoje, norėjome sužinoti, ar pacientai, prieš patirtą galvos smegenų insultą, vis dar dirbo ir ar darbas „reikalauja“ smulkiosios motorikos įgūdžių. Tad, iš gautų duomenų, galime daryti išvadas, kad 1 grupės tiriamieji dirbo. Dirbančiųjų sudarė 17 (56,67 proc.) visų tiriamųjų. Nedirbančių, 1 grupėje buvo 13 (43,33 proc.).2 grupės dirbančių tiriamųjų buvo 1

(3,33 proc.) nedirbančių buvo, net 29 (96,67 proc.) (6pav.). Išanalizavus duomenis, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp dirbančiųjų, grupėse (p<0,05).

6 pav. Tiriamųjų procentinis pasiskirstymas, pagal darbingumą, grupėse

Apie problemas susijusias su rankos funkcija ir jos naudojimu darbinėje veikloje, tiriamieji pasiskirstė taip: 1 grupėje, 10 (33,33 proc.)tiriamųjų atsakė, kad darbe yra reikalingas smulkių judesių atlikimas, o 20 (66,67 proc.) tiriamųjų atsakė, kad nereikalingas. 2 grupės tiriamieji atsakė, kad jų darbe smulkioji motorika yra naudojama, bet nedideliai daliai tiriamųjų, tik 1 (3,33 proc.), o likusiems 29 (96,67 proc.) tiriamiesiems, darbo pobūdis nereikalavo smulkiosios motorikos įgūdžių (7 pav.).