LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
AGNĖ JUODŽIUKYNAITĖ
LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO
PARAMETRŲ SĄSAJOS TAIKANT KINEZITERAPIJĄ ASMENIMS,
PATYRUSIEMS GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas“
Darbo vadovas
doc. dr. Eglė Lendraitienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. gegužės mėn. 23d.
LIEMENS KONTROLĖS IR RANKOS FUNKCIJOS ATSIGAVIMO
PARAMETRŲ SĄSAJOS TAIKANT KINEZITERAPIJĄ
ASMENIMS, PATYRUSIEMS GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ
Magistrantūros studijų programos ,, FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas
Recenzentas
lekt. dr. Vilma Mauricienė
Darbo vadovas
doc. dr. Eglė Lendraitienė 2016 m. gegužės mėn. 23 d. Darbą atliko Magistrantė Agnė Juodžiukynaitė 2016 m. gegužės mėn. 23d.
KAUNAS, 2016
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
ABSTRACT ... 7
SANTRUMPOS ... 10
ĮVADAS ... 12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 14
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 15
1.1. Galvos smegenų infarktas ir jo paplitimas ... 15
1.2. Galvos smegenų infarkto etiologija bei klinika ... 16
1.3. Rankos funkcija, jos sutrikimas bei vertinimas ... 17
1.4. Motoriniai rankos funkcijos sutrikimai ... 19
1.5. Sensoriniai rankos funkcijos sutrikimai ... 20
1.6. Liemens funkcija ir jo kontrolė ... 21
1.7. Reabilitacija patyrus galvos smegenų infarktą ... 22
1.8. Pagrindiniai kineziterapijos metodai, rankos funkcijos atgavimui po galvos smegenų infarkto 23 2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS... 29
2.1. Tiriamieji ... 29
2.1. Tyrimo metodai ... 30
2.2. Tyrimo organizavimas ... 34
2.3. Statistiniai duomenų analizės metodai ... 37
3. TYRIMO REZULTATAI ... 38
3.1. Motorinės rankos funkcijos vertinimas Wolf testu ... 38
3.2. Rankos funkcinių judesių bei jų derinių vertinimas JVS ... 39
3.3. Rankos raumenų jėgos vertinimas Lovett skale ... 39
Vertinant grupes pagal rankos raumenų jėgą buvo nustatyta, jog grupės pagal žasto lenkimo, tiesimo, dilbio lenkimo, tiesimo ir riešo lenkimo bei tiesimo raumenų jėgos padidėjimą, po taikytos kineziterapijos, nesiskyrė. ... 40
3.4. Plaštakos raumenų jėgos vertinimas dinamometru ... 40
3.5. Rankos reakcijos greičio vertinimas reakciometru ... 41
3.6. Rankos reakcijos netolygumo vertinimas reakciometru ... 42
3.7. Liemens kontrolės vertinimo rezultatai ... 43
3.8. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir plaštakos jėgos ... 44
3.10. Ryšiai tarp liemens kontrolės ir rankos reakcijos greičio netolygumo ... 46
3.11. Ryšiai tarp rankos funkcijos ir rankos reakcijos netolygumo ... 47
3.12. Ryšiai tarp amžiaus ir rankos reakcijos greičio ... 47
3.13. Ryšiai tarp amžiaus ir liemens kontrolės ... 48
REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55
SANTRAUKA
Juodžiukynaitė A. Liemens kontrolės ir rankos funkcijos atsigavimo parametrų sąsajos taikant kineziterapiją asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą, magistrantūros baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė doc. dr. E. Lendraitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016,
Raktiniai žodžiai: galvos smegenų infarktas, rankos funkcija, liemens kontrolė, tradicinės
kineziterapijos metodas, kineziterapijos metodas pagal S-E-T koncepciją.
Tyrimo objektas: AB „Eglės“ sanatorija Birštone gydomi pacientai, patyrę galvos smegenų
infarktą.
Darbo tikslas: Įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atgavimo parametrų sąsajas
taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą.
Uždaviniai: 1. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos
metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos funkcijos ir jėgos atgavimui. 2. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos reakcijos greitį bei netolygumą ir nustatyti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų efektyvumą šioms funkcijoms atgauti. 3. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolei. 4. Nustatyti sąsajas tarp asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolės, rankos funkcijos, jėgos ir rankos reakcijos greičio bei nustatyti veiksnius, turinčius įtakos šių funkcijų atgavimui.
Hipotezė: Rankos funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą,
įtakos turi liemens kontrolė.
Tyrimo metodika: Buvo atrinkti 44 tiriamieji, patyrę galvos smegenų infarktą. Visi tiriamieji
atsitiktine tvarka buvo suskirtsyti į 2 grupes po 22 pacientus. Pirmos grupės tiriamiesiems buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinę kineziterapiją, o antros grupės asmenims buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją. Tiriamųjų paveiktos rankos raumenų jėga turėjo būti ne mažesnė kaip 3 balai (Lovett skalė), pažeista vidurinioji smegenų arterija (a. cerebri media), pažeidimas kairiame smegenų pusrutulyje, dominuojanti ranka – dėšinė, visiems tiriamiesiems GSI diagnozuotas pirmą kartą. Paveiktos rankos raumenų jėga buvo vertinama Lovett skale, paveiktos rankos plaštakos suspaudimo raumenų jėga matuojama dinamometru, paveiktos rankos judesių dažnis vertinamas reakciometru, rankos motorinei funkcijai vertinti naudojamas motorinio aktyvumo testas (Wolf), viršutinės galūnės funkcinių judesių
deriniams vertinti - judesių vertinimo skalė (JVS) ir liemens kontrolei vertinti – funkcinis siekimo testas.
Tyrimo išvados: 1. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija
statistiškai reikšmingai pagerino paveiktos rankos funkciją bei padidino jėgą, asmenims, patyrusių galvos smegenų infarktą (p<0,05). Tačiau rankos funkcijos atgavimui didesnę įtaką turėjo kineziterapija pagal S-E-T koncepcijos metodiką. 2. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai pagerino paveiktos rankos reakcijos greitį bei sumažino rankos reakcijos netolygumą, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05). 3. Kineziterapija pagal S-E-T koncepciją ir tradicinė kineziterapija statistiškai reikšmingai pagerino liemens kontrolę, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą (p<0,05). 4. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp liemens kontrolės, rankos funkcijos, rankos bei plaštakos jėgos ir reakcijos greičio (p<0,05). Amžiaus įtaka yra statistiškai reikšminga šių funkcijų atgavimui (p>0,05).
Praktinės rekomendacijos: Siekiant atgauti sutrikusią rankos funkciją, sumažėjusią jėgą, rankos reakcijos greitį yra efektyvūs tiek liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją, tiek ir liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinės kineziterapijos metodus. Todėl asmenims, patyrusiems GSI, norint atgauti rankos funkciją, rekomenduojame taikyti rankos funkcijos lavinimo ir liemens kontrolės lavinimo pratimus, nes tyrimo metu buvo nustatytas ryšys tarp rankos funkcijos ir liemens kontrolės.
ABSTRACT
Juodžiukynaitė A. Relationship between core stability and hand function recovery parameters using physical therapy for patients after stroke, master thesis / supervisor doc. dr. E. Lendraitienė; Lithuanian university of health sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2016,
Key words: stroke, hand function, core stability, traditional physical therapy method,
physical therapy using S-E-T conception.
Object of research: Patients after stroke, who are treated in AB „Eglė“ sanatorium in
Birštonas.
Aim of research: To evaluate core stability and hand function recovery parameters using
different physical therapy methods for patients after stroke.
Goals of research: 1. To evaluate effects of physical therapy using S-E-T conception and
traditional physical therapy on recovery of affected hand’s function and strength for patients after stroke. 2. To evaluate speed of reaction and unevenness of affected hand and establish effects of physical therapy using S-E-T and traditional physical therapy for these functions. 3. To evaluate effects of physical therapy using S-E-T and traditional physical therapy on core stability for patients after stroke. 4. To establish relationship between core stability, hand function, strength and had reaction speed and establish factors which influence recovery of these functions.
Hypothesis: We think that core stability affects recovery of hand function for patients after
stroke.
Methods of research: 44 patients after stroke were selected for this research. Patients were
divided into two groups randomly, both groups consisted of 22 patients. First group received traditional physical therapy exercises for hand function and core stability and second group for the same functions received physical therapy exercises using S-E-T conception. Muscle strength of affected hand had to be at least 3 points by Lovett scale, injury had to be in middle cerebral artery (a. cerebri media), and in the left cerebral hemisphere, patient’s dominant hand had to be right, and patients had to be diagnosed with stroke for the first time. Muscle strength of affected hand was measured by Lovett scale, affected hand’s pressure power was measured by dynamometer, hand movement repetition was measured by reactiometer and hand motor function was evaluated using motor activity test (Wolf), Motor assessment scale (MAS) was used for evaluation of combination movements in upper extremity and functional reach test was used to determine core stability.
Conclusions: 1. Physical therapy using S-E-T conception and traditional physical therapy
improved function and strength of affected hand for patients after stroke (p<0,05). But physical therapy using S-E-T conception was more effective for recovery of hand function and strength. 2. Physical therapy using S-E-T conception and traditional physical therapy improved reaction speed and reduced reaction unevenness of affected hand for patients after stroke (p<0,05). 3. Physical therapy using S-E-T conception and traditional physical therapy improved core stability for patients after stroke (p<0,05). There was established relationship between core stability, hand function, arm and hand strength and reaction speed (p<0,05). There was established that age influences recovery of all these functions (p<0,05).
Practical recommendations: Physical therapy exercises for hand function and core stability using S-E-T conception and traditional physical therapy exercises for hand function and core stability are both effective in regaining lost function, reaction speed and strength of hand and core stability. We recommend to apply exercises for hand function and core stability for patients after stroke because there was established relationship between hand function and core stability.
PADĖKA
Noriu padėkoti savo mokslinio darbo vadovei doc. dr. Eglei Lendraitienei už pagalbą bei patarimus ruošiant magistrantūros studijų baigiamąjį darbą. Taip pat noriu padėkoti AB „Eglės“ sanatorijos Birštone vadovybei už galimybę atlikti savo magistrantūros studijų baigiamojo darbo tyrimą bei savo tiriamiesiems, kurie dalyvavo tyrime.
SANTRUMPOS
GSI- galvos smegenų infarktasCRB - C reaktyvinis baltymas
JVS – judesių vertinimo skalė (angl. Motor Assesment score – MAS)
S-E-T – (angl. sling exercises therapy) – tai laisvo kybojimo efekto panaudojimas CNS – centrinė nervų sistema
ŽODYNĖLIS
Galvos smegenų infarktas (GSI) tai- ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis bendrais smegeniniais ir židininiais neurologiniais simptomais, trunkantis ilgiau kaip 24 valandas. TLK -10 - tai tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija.
S-E-T koncepcija – tai laisvo kybojimo efekto panaudojimas gydant griaučių raumenų sistemą, šis metodas tarsi apjungia visus tradicinės kineziterapijos metodus.
ĮVADAS
Galvos smegenų infarktas (GSI) tai- ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis bendrais smegeniniais ir židininiais neurologiniais simptomais, trunkantis ilgiau kaip 24 valandas (Budrys, 2009). GSI dėl aukštų mirtingumo ir ilgalaikio neįgalumo rodiklių išlieka viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų daugelyje pasaulio šalių (Milinavičienė, 2008). Naujausiais duomenimis, sergamumas infarktu turtingose pasaulio valstybėse mažėja, tačiau neturtingose ir vidutiniškai turtingose – visdar didėja. Sergamumas GSI Lietuvoje 2013 m. buvo 253 nauji atvejai 100000 gyventojų (Matačiūnienė, 2015).
Europoje kiekvienais metais apie 1 mln. žmonių patiria GSI, kurio dažnis yra nevienodas ir svyruoja nuo 100 iki 300 atvejų 100000 gyventojų per metus (Juocevičius, 2010). Po koronarinės širdies ligos ir visų vėžinių susirgimų GSI užima trečią vietą tarp visų mirtingumo priežasčių visame pasaulyje (Kjellstrom, 2007). Amžius yra laikomas vienas iš svarbiausių galvos smegenų infarkto rizikos veiksnių. GSI dažnis kiekvieną 10- metį, žmonėms sulaukusiems 55 metų dvigubėja, o net 70 proc. įvykusių GSI yra vyresniems nei 65 m. amžiaus žmonėms (Radžiuvienė ir kt., 2008). Jauno amžiaus asmenims GSI buvo laikomas retu atveju, tačiau atlikti naujausi tyrimai teigia, jog vis daugiau GSI atvejų įvyksta ir jauno amžiaus žmonėms (Lengvenis, 2015).
Mirštamumas nuo šios ligos mažėja, tačiau daugėja pacientų skaičius, kuriems išlieka šios ligos liekamieji reiškiniai (Sudmantienė, ir kt., 2013). Didžiąjai daliai žmonių, persirgusių galvos smegenų infarktu, išlieka mobilumo, apsitarnavimo bei pažinimo funkcijų sutrikimai, kurie riboja žmogaus asmeninę bei socialinę veiklą ir apsunkina gyvenimą. Nustatyta, jog tik 10 proc. asmenų, patyrusių GSI visiškai pasveiksta, 25 proc. asmenų išlieka neigiamų ligos padarinių, 40 proc. nustatoma vidutinio sunkumo funkcijų sutrikimai, o net 15-30 proc. pacientų nustatomas sunkus neįgalumas (Milinavičienė, 2008).
Patyrus GSI sumažėja mobilumas, dauguma raumenų dėl nejudrumo pradeda trumpėti, atrofuotis, taip pat labai sumažėja raumens plastiškumas. Tai pagrindinės priežastys dėl kurių po GSI sumažėja rankų raumens susitraukimo jėga, greitis, judesiai tampa neplastiškti, nekoordinuoti bei netikslūs (Skurvydas, 2009). Be to pablogėja paveiktos galūnės valdymas, todėl rankos funkcijos sutrikimas yra labai dažna ir opi problema (Samėnienė, ir kt. 2011). Užsienio autoriai teigia, jog tik 5 - 20 proc. žmonių, patyrusių GSI, ateityje visiškai atgauna rankos ir plaštakos funkciją. Dažniausiai lieka grubus pakenkimas arba visiškas funkcijų praradimas (Khan et al. 2011). Atliktų tyrimų duomenimis rankos funkcijai didelę įtaką turi liemens kontrolė. Tinkamas liemens kontrolės valdymas užtikrina geresnius rankos funkcinius judesius bei sumažina kompensacinius judesius (Wu, 2012; Mandon, 2015). Todėl svarbu ieškoti efektyvių gydymo būdų, padedančių atkurti paveiktos rankos funkcijas.
Sprendžiant pagal didėjantį GSI paplitimą, galima įžvelgti tendenciją, kad yra nemažai pacientų. kuriemes reikalingas ne tik medikamentinis gydymas, bet ir reabilitacija, padedanti atkurti sutrikusią judėjimo funkciją. Tyrimai rodo, jog kineziterapija sumažina pacientų, patyrusių GSI, mirtingumą ir neurologinį pablogėjimą bei gerina funkcijų atgavimo procesus. Kineziterapijos dėka galima atgauti sutrikusias funkcijas, mobilumą, gyvenimo pilnatvę bei vėl tapti pilnaverčiais šeimos ir visuomenės nariais (Jamontaitė, Puzara, 2011; Young , 2007).
Kineziterapeutas gali pasirinkti ir taikyti įvairius kineziterapinius metodus. Nuo jų pasirinkimo priklauso paciento funkcijų bei mobilumo atgavimas (Fischer et al., 2016). Atsižvelgiant į paciento problemas galima taikyti įvairius kineziterapinius metodus: tradicinę kineziterapiją, kineziterapiją pagal S-E-T koncepciją, atskirų rankos raumenų stiprinimo pratimus, judesių ribojimo metodiką, diferencinį judesių mokymą, vienpusį ar abipusį rankos lavinimą, raumenų elektrostimuliaciją ar kitus (Kirkesola, 2009; Harris, Eng., 2007; Miklaševičienė ir kt., 2012; Batool 2015; Gillen, 2011; Lee, 2015). Taip pat galima pasitelkti įvairius inovatyvius metodus ar modernią įrangą, pirštinių įtvarus, muzikines pirštines, robotus – asistentus bei kitus, kurie gali padėti susigrąžinti prarastas rankos funkcijas (Fischer et al., 2016; Friedman, 2014; Lee, 2015).
Yra teigiama, jog liemens kontrolė yra susijusi su rankų funkciniais judesiais, todėl užtikrinus tinkamą liemens kontrolę galima pagerinti peties ir alkūnių judesių amplitudes bei sumažinti kompensacinius judesius (Cacho et. al., 2015). Todėl šio darbo tikslas yra įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atgavimo parametrų sąsajas taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims, patyrusiems GSI.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – Įvertinti liemens kontrolės ir rankos funkcijos atsigavimo parametrų sąsajas
taikant skirtingas kineziterapijos metodikas asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą.
Uždaviniai:
1. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos funckijos ir jėgos atgavimui. 2. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, paveiktos rankos reakcijos greitį bei netolygumą ir nustatyti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų efektyvumą šioms funkcijoms atgauti.
3. Įvertinti kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją ir tradicinės kineziterapijos metodikų efektyvumą, asmenų patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolei.
4. Nustatyti sąsajas tarp asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, liemens kontrolės, rankos funkcijos, jėgos ir rankos reakcijos greičio bei nustatyti veiksnius, turinčius įtakos šių funkcijų atgavimui.
Hipotezė: Rankos funkcijos atgavimui, asmenims, patyrusiems galvos smegenų infarktą,
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Galvos smegenų infarktas ir jo paplitimas
Galvos smegenų infarktas (GSI) – tai staigus židininis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris pasireiškia tam tikrais neurologiniais simptomais, kurie išlieka ilgiau kaip 24 val. nuo ligos pradžios. Pagal dabartinę Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10), galvos smegenų kraujagyslės plyšimas ir kraujo išsiliejimas į galvos smegenų parenchimą yra vadinamas hemoraginiu galvos smegenų insultu, o ūminis išeminis smegenų kraujotakos sutrikimas yra vadinamas GSI. Suaugusiems žmonėms GSI yra trečioji pagal dažnumą mirties ir antroji pagal nuolatinio neįgalumo išlikimą priežastis (Budrys, 2009; Jamesonet al., 2016).
Kiekvienais metais Europoje GSI perserga apie 1 mln. žmonių. Jo dažnis skirtingose šalyse yra nevienodas, svyruoja nuo 100 iki 300 atvejų 100000 gyventojų per metus (Juocevičius, 2010). Lietuvoje sergamumas GSI 2010 m. siekė maždaug 270 atvejų 100000 gyventojų per metus, o 2013 m. maždaug 253 atvejų 100000 gyventojų (Juocevičius, 2010; Matačiūnienė, 2015). JAV per metus pirmą ar pasikartojantį GSI patiria apie 730 000 gyventojų. Azijos šalyse sergamumas GSI svyruoja nuo 182 iki 342 atvejų 100000 gyventojų per metus (Wolf, 2006; Batool, 2015). Nustatyta, kad vidutiniškai kas 45 sekundes įvyksta GSI, kas 3 - 4 min. nuo GSI miršta žmogus. Apie 14 - 25 proc. GSI pasireiškia naktį miego metu (Valaikienė, 2007; Matačiūnienė 2015). Nurodoma, kad visų insultų grupėje GSI sudaro net apie 80 - 85 proc. (Budrys, 2009). Po koronarinės širdies ligos ir visų onkologinių susirgimų GSI visame pasaulyje užima trečią vietą tarp visų mirtingumo priežasčių. Mirtys nuo galvos smegenų infarkto sudaro apie 10 proc. visų mirčių ir apie 16 proc. moterų mirčių (Kjellstrom, 2007). Užsienio autorių tyrimų rezultatai teigia, jog moterų rizika patirti GSI yra didesnė nei vyrų. Tačiau GSI sergamumo pagal lytį duomenys yra prieštaringi. K. Spengos ir K. Wemmos (2010) teigia, jog moterys dažniau patiria GSI nei vyrai, o F. Palm su kolegom (2012) skelbia, kad vyrų sergamumas GSI yra žymiai didesnis nei moterų. Tyrimų duomenimis yra nustatyta, jog didžioji dalis GSI įvyksta ryte tarp 6 – 12val., o tai yra siejama su padidėjusiu širdies susitraukimų dažniu, katecholaminų atsipalaidavimu, padidėjusiu kraujo spaudimu, trombocitų agregacija šiomis valandomis kai žmogus nubunda (Matačiūnienė, 2015).
GSI visame pasaulyje sukelia dideles ne tik socialines, bet ir ekonomines problemas. Manome, jog populiacijai senstant GSI atvejų gali tik daugėti.
1.2. Galvos smegenų infarkto etiologija bei klinika
GSI gali sukelti daugybė veiksnių, tačiau nėra vieno aiškaus ir konkretaus. Amžius yra vienas iš rizikos veiksnių patirti GSI, dėl to ši liga tampa didele problema, nes senyvo amžiaus sergančių žmonių skaičiaus vis didėja (Staines, 2009). GSI dažnis kiekvieną 10 - metį, žmonėms sulaukusiems 55 metų dvigubėja, o net 70 proc. įvykusių GSI yra nustatomas vyresniems nei 65 m. amžiaus asmenims (Radžiuvienė, 2008). Autoriai vieningai teigia, jog moterys patyrusios GSI dažniausiai yra vyresnės už vyrus. Teigiama, jog senyvo amžiaus moterų mirtingumas yra žymiai didesnis nei to paties amžiaus vyrų (Spengos, 2010; Palm, 2012). Jauno amžiaus asmenims GSI buvo laikomas retu įvykiu, tačiau pagal atliktus naujausius tyrimus galima teigti, jog vis daugiau GSI atvejų įvyksta jauno amžiaus žmonėms, tačiau amžius vistiek išlieka svarbiu rizikos veiksniu (Lengvenis, 2015).
R. L. Sacco ir kt. (2006) teigia, kad pagrindiniai GSI rizikos veiksniai yra: hipertenzija, cukrinis diabetas, padidėjęs cholesterolio bei lipidų kiekis, rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, galvos smegenų kraujagyslių ligos bei pažeidimai (Sacco, 2006). Kiti autoriai išskiria, jog GSI sukelia: 29 proc. – širdies ligos ir prieširdžių virpėjimas, 16 proc. – aterosklerozė su stenoze ir 3 proc. – migrena, piktybiniai navikai, padidėjęs kraujo krešumas ir kiti (Kirkman, 2014). Lietuvos autorių teigimu, viena iš dažniausių GSI susirgimo priežasčių yra aterosklerozė, kuri pažeidžia ekstrakranijines ir intrakranijines kraujagysles. Apie 70 - 80 proc. visų GSI atvejų priežastis yra trombinis arba embolinis arterijų užsikimšimas (Budrys, 2009). Naujausių tyrimų duomenimis arterinis kraujo spaudimas ir jo nuolatinis kitimas turi prognostinį poveikį atsirasti GSI bei apsunkina jo baigtį (Lau, 2014; Furlan, 2015). Atsižvelgiant į mirtingumą nuo GSI, širdies nepakankamumas buvo išskiriamas kaip pagrindinis veiksnys, turintis tam įtakos (Spengos, 2010). Pam F. ir kiti (2012) išskiria, jog aterosklerozė, širdies vainikinių arterijų ligos bei periferinių arterijų ligos yra didesni rizikos veiksniai vyrams, nei moterims.
V. Budrys (2009) teigia, kad GSI įtakos turi ir genetiniai veiksniai, nors tai nėra paveldima liga. Taip pat atsiranda vis daugiau studijų, kurios sieja kvėpavimo sutrikimus miegant su padidėjusia rizika susirgti GSI (Matačiūnienė 2015). Literatūroje nurodoma, kad trūkumas ar per didelis kiekis C reaktyvinio baltymo (CRB) yra viena iš galimų priežasčių, kuri gali sukelti GSI. Atliktų tyrimų duomenimis pastebėta, jog didelis kiekis CRB yra susijęs su GSI ir kitais neurologiniais sutrikimais (Krupinski, 2007).
Analizuojant GSI sukeliamus simptomus, pabrėžiama, kad šis susirgimas gali sukelti įvairius simptomus, kurie priklauso nuo to, kuri smegenų arterija yra pažeidžiama. Literatūros duomenimis GSI atveju dažniausiai yra pažeidžiama vidurinė smegenų arterija (Skurvydas, 2011). Yra nustatyta, jog tik 10 proc. asmenų, patyrusių GSI visiškai pasveiksta, 25 proc. asmenų išlieka neigiamų ligos padarinių, 40 proc. nustatoma vidutinio sunkumo funkcijų sutrikimai, o net 15-30 proc. pacientų
nustatomas sunkus neįgalumas (Milinavičienė, 2008). GSI dažniausiai paveikia kalbą, atsiranda vienos kūno pusės raumenų silpnumas, sukelia orientacines bei jutimų problemas (Yew, 2009). Didelę svarbą turi ir giliųjų jutimų sutrikimai. Jie neturi įtakos judesių ir jėgos atsigavimui, tačiau apsunkina judėjimą, savęs apsitarnavimą, nes pacientas negali atlikti laisvų bei tikslingų judesių (Budrys. 2009). Literatūroje nurodomi ir kiti GSI sukelti simptomai: rankos bei kojos silpnumas, vienos veido pusės silpnumas, galvos skausmas bei vienos kūnų pusės paralyžius (Hand, 2006). Persirgus GSI atsiranda rankų sutrikimai, sumažėja rankų raumens susitraukimo jėga, greitis, judesiai tampa neplastiškti, nekoordinuoti bei netikslūs, judesiai praranda biomechanines savybes. Patyrus GSI ypač dažnai ir stipriai yra pažeidžiami smulkieji rankų judesiai. Net 85 proc. visų asmenų, patyrusių GSI, turi paveiktą ranką bei jos funkcijų sutrikimus, kurie apie 55- 75 proc. asmenų išlieka net 3- 6mėn., po susirgimo (Skurvydas. 2009; Higgins, 2006; Batool, 2015). Klinikinių simptomų įvairovė persirgus GSI yra labai didelė ir priklauso nuo infarkto lokalizacijos, arterinės kraujotakos baseinų individualumo, kolateralinės kraujotakos galimybių bei kitų arterijų būklės ir galimybių (Budrys, 2009).
Yra daug rizikos veiksnių, kurie gali sukelti GSI, tačiau manome, jog amžius, nutukimas, rūkymas, aterosklerozė, arterinio kraujo spaudimo nuolatinis kitimas, galvos smegenų kraujagyslių ligos bei pažeidimai turi didžiausios reikšmės GSI atsiradimui. GSI sukelti simptomai yra labai individualūs, todėl manome, jog jie priklauso nuo individualių žmogaus savybių.
1.3. Rankos funkcija, jos sutrikimas bei vertinimas
Rankos funkcija yra svarbi gyvenimo kokybės sudedamoji dalis. Rankomis gebame manipuliuoti daiktais, siekti bei perdėti daiktus iš vienos vietos į kitą, apsitarnauti bei būti savarankiškais (Sharma, 2006). Atstumas, kurį galime pasiekti, tai rankos ilgio funkcija, kuri leidžia pasiekti toli esamus daiktus. Pati užduotis bei objekto forma ir nuotolis gali apsunkinti arba palengvinti veiksmą. Kuo plačiau ranka juda erdvėje, tuo geriau galime stebėti jos judesius, tikslumą. Rankos yra labai svarbios mūsų kasdieninėje veikloje: savęs apsitarnavimo, maitinimosi, higienos, apsirengimo bei pan. Jos atlieka ir balansavimo funkciją. Kai kūnas juda už stabilumo ribų, jos atlieka stabilizavimo ir kūno palaikymo funkciją, padeda grįžti kūnui į stabilią padėtį. Jei stabilumas yra prarastas ir žmogus krenta, tai rankos gali atlikti atramos bei atsistūmimo funkcijas. Rankos svarbų vaidmenį atlieka ir ėjimo metu, jos veikia priešinga krypti nei pasisuka liemuo ir taip apsaugo liemenį nuo per didelio pasisukimo. Rankos taip pat atlieka ir komunikavimo, funkciją (Carr, 2005; Subramanian et al., 2007).
Patyrus GSI, pažeidžiama raumenų bei nervų sistema, dėl šios priežasties sutrinka pažeistos galūnės motorinė bei sensorinė funkcijos (Carmichael, 2008). C. Khan ir kt. (2011) ir Batool (2015)
teigia, jog tik 5 - 20 proc. žmonių, patyrusių GSI, ateityje visiškai atgauna rankos ir plaštakos funkciją. Literatūros duomenimis, asmenims, patyrusiems GSI ir turintiems rankos funkcijos sutrikimus, gali tekti susidurti su tam tikromis pagrindinėmis judesių problemomis:
1. Paimti ir paleisti įvairių formų, dydžių, svorių ir tekstūrų objektus. 2. Laikyti ir pernešti įvairius daiktus iš vienos vietos, į kitą.
3. Perimti daiktą iš vienos rankos į kitą, jį sugriebti. 4. Manipuliuoti įvairiais daiktais.
5. Pasiekti objektą visomis kryptimis stovint bei sėdint.
6. Abejomis rankomis atlikti įvairias užduotis: viena ranka laiko objektą, kita juda, abi rankos atlieka judesius.
7. Mesti ir gaudyti kamuolį.
Rankos funkcijos sutrikimas sutrikdo normalią, kasdieninę žmogaus veiklą bei apsunkina jo gyvenimą (Carr, & Shepherd, 2005; Batool, 2015).
Moksliniais tyrimais įrodyta, jog patyrus GSI, atliekant rankos judesius yra įtraukiami papildomi judesiai. Siekiant tam tikrą daiktą esantį toliau į judesį yra įtraukiami liemens raumenys, kurie atlieka kompensacinius judesius (Michaelse, 2006). Remiantis šiuolaikinėmis technologijomis nurodoma, jog pirmiausiai reikia atstatyti funkcijas susijusias su kasdienine veikla bei savęs apsitarnavimu, o tik vėliau sudėtingus bei į judesį įtraukiamus papildomus rankos judesius (Sale, 2014).
Pasaulyje yra sukurta daugybė įvairių testų, leidžiančių įvertinti taikomos kineziterapijos efektyvumą, tačiau dauguma jų yra orientuoti į vienos savybės vertinimą (Jamontaitė ir Puzara, 2011). Motorinė rankų funkcija bei raumenų jėga yra vertinama Lovett skale, raumenų tonusas vertinamas pagal Ashworth skalę, kitoms savybėms bei funkcijoms vertinti dažniausiai yra sudaromos atskiros vertinimo formos (Jamontaitė, ir Puzara, 2011; Lee, 2015). Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT), padeda įvertinti pažinimo funkcijas bei bendrąją funkcinę būklę (Milinavičienė, 2008). Dažnai rankos funkcijai vertinti naudojama judesių vertinimo skalė, kuri padeda įvertinti motorikos funkciją atliekant tam tikrus judesių darinius. Vertinami peties, alkūnės, plaštakos judesiai bei šių dalių kombinaciniai judesiai (Brauer, 2008). Taip pat viršutinių galūnių funkcijai vertinti yra naudojamas modifikuotas Fugl-Meyer (FM) testas, kurio esmė yra įvertinti motorinių funkcijų atsigavimą patyrus GSI (Sale, 2014; Lee, 2015). Plačiai yra taikomas Wolf motorinio aktyvumo testasar Jebsen – Taylor testas rankos funkcijai įvertinti (Wu, 2007; Hummel, 2005). Rankos miklumui vertinti yra naudojamas modifikuotas kaištukų testas, Frenchay rankos testas ar daugelis kitų, kuriuos pasirenka tyrėjas (Gillen, 2011; Eby, 2006). Taip pat rankos funkciją galima įvertinti objektyviais metodais: dinamometru, reakciometru, įvairiomis kompiuterinėmis programomis, kinematiniu būdu ar kitais. Tyrimų, kuriuose
būtų vertinama paveiktos rankos funkcija po GSI taikant įvairius testus ar skales, yra nemažai. Tačiau mokslinių tyrimų, kuriuose atsispindėtų rankos funkcijos vertinimas objektyviais metodais rasti pavyko vos keletą.
Rankos funkciją galima įvertinti tiek subjektyviais, tiek objektyviais metodais. Rankos funkcijos vertinimas yra kineziterapeuto kompetencijos dalis, todėl jis gali parinkti, kokiais metodais atlikti vertinimą.
1.4. Motoriniai rankos funkcijos sutrikimai
Rankos motoriniai sutrikimai lydi daugelį asmenų, patyrusių GSI (Langhorne, 2009). Motorinės funkcijos valdymas prasideda nuo kompleksinės nervų sistemos, fizinių ir elgesio procesų valdymo, kurie valdo visus judesius. Kai kurie judesiai turi genetinį pagrindą ir jie atsiranda savaime, o kai kuriuos judesius reikia išmokti. Judesiai gali būti valingi (sąmoningi) ir nevalangi. Valingų judesių metu žmogaus smegenys dirba kuriant naujus judesius, o nevalingų – automatiškai. Sensorinė ir motorinė informacijos sąveikauja tarpusavyje, sensorinė informacija padeda suformuoti tinkamą judesį. Judesys yra žmogaus judėjimo priežastis, kuris leidžia atlikti sudėtingus ir įvairius manevrus. Kiekvienas judesys yra pradedamas nuo motorinio plano, kuris padeda sukurti tikslų judesį ar judesių darinius (O‘Sullivan, 2007; Skurvydas, 2011).
Praėjus 2 - 6 savaitėms po GSI motoneuronų sumažėja apie 50 proc. Priklausomai nuo pažeidimo laipsnio sutrinka ne tik dinaminės, bet kinematinės judesių savybės. Sunku yra atlikti judesius, nes aktyvuojant raumenį agonistą kartu aktyvuojasi ir raumuo antagonistas. Kai raumuo neatlieka normalaus ir aktyvaus darbo jis atrofuojasi ir trumpėja. Be to, trumpėja raumeninės verpstės ir receptoriai tampa nebedirginami, todėl nutrūksta aferentinė impulsacija. Tai pagrindinė literatūroje nurodoma priežastis dėl kurios po GSI sumažėja raumens susitraukimo jėga bei greitis. Judesiai tampa trūkčiojantys, netikslūs, atliekant judesius rankomis į darbą yra įtraukiama daug nereikalingų kitų raumenų, net ir kojų. Po GSI rankų tiesimo jėga sumažėja labiau nei rankų lenkimo jėga distalinių raumenų jėga sumažėja labiau nei proksimalinių raumenų jėga. Patyrus GSI gali padidėti raumenų spastiškumas, raumenys priešinasi net ir lėtam ištempimui. Pablogėja ne tik pažeistos rankos valdymas, bet ir sveikosios rankos, nes pažeistajam galvos smegenų pusrutuliui valdyti judesius padeda sveikasis galvos smegenų pusrutulis. Manoma, jog, esant dešiniojo galvos smegenų pusrutulio GSI, ypatingai pablogėja judesio kinematinės savybės (pvz., tikslaus judesio trajektorija), o pažeidus kairįjį smegenų pusrutulį, pablogėja atliekamo judesio dinaminės savybės bei rankų ir liemens judesių koordinavimas (Skurvydas, 2011). Literatūros duomenimis, dar vienas svarbus veiksnys, kuris apsunkina motorinę veiklą – tai susiformavusios kontraktūros. Dėl susidariusių kontraktūrų dažniausiai
yra sunku atlikti lenkimo, pritraukimo ir vidinės rotacijos reikalaujančius judesius (Gillen, 2011). Tyrimais yra įrodyta, jog stambiųjų raumenų grupių atsigavimas yra žymiai greitesnis nei smulkiųjų raumenų grupių, nes stambieji raumenys turi didesnę abipusę inervaciją. Motorinės funkcijos atgavimas taip pat priklauso nuo jos pažeidimo laipsnio bei pažeidimo greičio ir staigumo.Kuo yra didesnis pažeidimas ir kuo staigiau pažeidžiama galūnė, tuo motorinės funkcijos atgavimas yra lėtesnis (Skurvydas, 2009; Gillen, 2011; Kreisen, 2007).
Patyrus GSI raumenys silpnėja, trumpėja, atrofuojasi, praranda plastiškumą, o tai sukelia dideles mobilumo problemas. Manome, jog sutrikus dinaminėms bei kinematinėms judesių savybėms sutrinka sudėtingų judesių atlikimas, atsiranda kompensaciniai judesiai bei labai pablogėja paveiktos rankos valdymas.
1.5. Sensoriniai rankos funkcijos sutrikimai
Žmogaus kūnas yra nuolatos veikiamas, įvairių dirgiklių, jis gauna daugybę sensorinės informacijos iš aplinkos, judesių, prisilietimų, garso, kvapo ir kitų dirgiklių. Aukščiausioji sensorinės informacijos valdymo grandis yra žmogaus smegenys, jos tarpusavyje turi susieti sensorinę ir motorinę informaciją, kad galėtų tiksliai koordinuoti kūno sąveiką su aplinka. Sensorinė integracija – tai smegenų gebėjimas organizuoti, interpretuoti bei naudoti jutiminę informaciją. Sensorinė integracija padeda suplanuoti, koordinuoti bei įgyvendinti motorinę funkciją (O‘Sullivan & Schmitz, 2007). Sensorinė funkcija yra tokia pat svarbi kaip ir motorinė. Atgaunant sensorinę funkciją, vienas pagrindinių vaidmenų tenka receptorių stimuliavimui. Literatūroje jutimo receptoriai skirstomi pagal dirgiklius, į kuriuos jie labiausiai reaguoja: spaudimo, temperatūros, cheminių medžiagų, šviesos, skausmo ir gilieji receptoriai. Visi receptoriai informuoja organizmą apie aplinkos poveikį. Delne esantys receptoriai pateikia daug informacijos apie subjektą bei jo savybes, todėl jie yra itin svarbūs kasdieninėje bei savęs apsitarnavimo veiklose (Carr, & Shepherd, 2005).
Sensorinė disfunkcija gali atsirasti dėl tam tikros patalogijos, pažeidimo ar sužalojimo, kuris paveikia periferinę nervų sistemą, centrinę nervų sistemą, ar jas abi (O‘Sullivan & Schmitz, 2007). Kaip teigia Hunter S. ir Crome P. (2002), 60-74 proc. visų patyrusių GSI žmonių patiria pojūčių trūkumą pažeistoje rankoje bei plaštakoje. Dažniausi sensoriniai sutrikimai yra lytėjimo, temperatūros, padėties, svorio bei formos neskyrimas. Sutrikus sensorinei rankų funkcijai yra sunku atpažinti liečiamą objektą, pažeistoje rankoje gali būti jaučiamas dilgčiojimas. Taip pat gali sutrikti dirgiklių skyrimas, šaltį gali jausti kaip šilumą, o šilumą kaip šaltį (Skurvydas, 2009). Sensorikos sutrikimas gali sukelti labai didelį jautrumą, bet koks prisilietimas tampa skausmingas bei nemalonus. Skausmas, daugelio autorių duomenimis, taip pat yra priskiriamas sensoriniams sutrikimams. Patyrus GSI gali
atsirasti chroniškas skausmas paveiktoje galūnėje dėl nervų sistemos pažeidimo. Skausmas gali būti jaučiamas ir paveiktos rankos petyje. Šio skausmo priežastys gali būti labai įvairios, kaip pagrindines priežastis autoriai išskiria paveiktos rankos sumažėjusį mobilumą ir peties svorį, kuris pamažu tempia peties sąnarį gaubiančius raiščius (Hunter, 2002).
Sensorinė informacija yra neatsiejama judesio dalis, ji suteikia labai daug informacijos apie aplinką, daiktus, padeda juos atpažinti. Sensorinės informacijos dėka galime pajusti skausmą, todėl manome, kad sensorinė informacija yra labai svarbi judesių atlikime bei kasdieninėje veikloje. Sensorinės informacijos sutrikimas apsunkina žmogaus suvokimą apie jį supančią aplinką.
1.6. Liemens funkcija ir jo kontrolė
Patyrus GSI dažnai yra paveikiama liemens funkcija bei jos kontrolė. Sutrinka ne tik rankų ar kojų judesiai, bet ir liemens, dėl to sutrinka gebėjimas tinkamai valdyti laikyseną bei atlikti liemens judesius. Tyrimais nustatyta, kad asmenims, persirgusiems GSI, pažeistos galūnės funkciniams judesiams, įtakos turi liemens judesių kontroliavimas (Michaelsen et al., 2005).
Tinkama liemens kontrolė užtikrina kūno masės centro pernešimą į vieną ar kitą pusę žmogui sėdint ar stovint. Dažnai patyrus GSI ši funkcija sutrinka, kūno masės centrą tampa sunku kontroliuoti. Literatūros duomenimis, liemens padėtis ir kontrolė turi įtakos mentės bei raktikaulio funkciniams judesiams, kurie paveikia visus kitus rankų judesius. Netgi neesant sensomotorinių funkcijų pažeidimams, tačiau esant liemens valdymo sutrikimams, viršutinių galūnių normalūs judesiai tampa sudėtingi. Tinkama liemens kontrolė užtikrina ir galvos bei kaklo išlaikymą vidurio linijoje, tačiau patyrus GSI ir sutrikus liemens valdymui, kaklas ir galva nebeišlaikomi vidurio linijoje, prarandama kontrolė (Corriveau et al., 2004;)
Žmogaus kūno kontrolė priklauso nuo organizmo funkcinių ryšių, sensorinės informacijos integracijos ir nuo griaučių raumenų sistemos veiklos. Liemens raumenys atlieka labai svarbią funkciją – stabilizuoja stuburą, o tam reikalinga bendra ir vieninga visų raumenų aktyvacija bei jų tinkamo tonuso palaikymas. Yra išskiriami globalūs raumenys, kurie dalyvauja bendrame liemens stabilizavime ir lokalūs raumenys, kurie dalyvauja segmentiniame stuburo stabilizavime (Stevens et al., 2006). Patyrus GSI dažnai atsiranda raumenų tonuso pokyčiai, atsiranda nevalingas raumenų įtempimas. Raumenų tonusas yra labai svarbus tinkamai judesių koordinacijai užtikrinti. Yra manoma, jog norint atstatyti rankų ir kojų raumenų tonusą pirmiausia reikia jį atstatyti liemenyje, nes visų judesių pagrindas yra būtent ten. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginami raumenų tempimo bei liemens sukamųjų judesių pratimų įtaka raumenų tonuso pokyčiams, asmenims patyrusiems GSI.
Nustatyta, jog liemens sukamieji judesiai veiksmingiau mažina padidėjusį raumenų tonusą, o tai leidžia sklandžiau atlikti funkcinius judesius (Vaišvilaitė ir kt. 2012).
Siekiant įvertinti liemens funkcinius pokyčius, asmenims, patyrusiems GSI, galima pasitelkti elektromiografinį tyrimą, kuris padeda nustatyti raumenų aktyvumą. R. Dickstein (2004) su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriama pilvo tiesusis ir liemens tiesiamasis raumenys. Gauti duomenys parodė, jog šių raumenų aktyvumas pažeistoje pusėje buvo žymiai mažesnis, nei nepažeistoje pusėje. Todėl liemens raumenų aktyvinimas, koordinavimas, kontroliavimas bei valdymas yra itin reikšmingi funkcijų atgavimui asmenims, patyrusiems GSI. Gebėjimas tinkamai kontroliuoti liemenį persirgus GSI, turi didėlę įtaką tolimesniam funkciniam atsigavimui (Dickstein et al., 2004). Roberta de Oliveira Cacho et.al. (2015) teigia, jog liemens kontrolė yra susijusi su rankų funkciniais judesiais, todėl užtikrinus tinkamą liemens kontrolę galima pagerinti peties ir alkūnių judesių amplitudes bei sumažinti kompensacinius judesius.
Liemens kontrolė yra labai svarbi žmogaus kūno laikysenai, eisenai, judesių atlikimui, jų valdymui bei kontroliavimui. Tinkama liemens kontrolė užtikrina kaklo bei galvos tinkamą padėtį bei tikslius ir koordinuotus rankų judesius. Manome, jog tinkama liemens kontrolės užtikrina greitesnį funkcinį atgavimą.
1.7. Reabilitacija patyrus galvos smegenų infarktą
PSO duomenimis reabilitacija - tai medicininių, socialinių, profesinių bei teisės priemonių komplekso taikymas, siekiant maksimalaus asmens funkcinio aktyvumo. Reabilitacijos pagrindinis tikslas - sugrąžinti ar kompensuoti pažeistas funkcijas, siekti kuo didesnio paciento savarankiškumo bei padėti sugrįžti į visuomenę (Bižokaitė 2011). Dauguma mokslininkų teigia, jog ankstyva reabilitacija, asmenims, patyrusiems GSI, turi didelę įtaką tolimesnei ligos eigai ir sąlygoja geresnę gyvenimo kokybę. J. Young (2007) teigia, kad geriausius rezultatus galima pasiekti po GSI praėjus 8, 13, 17 savaičių. Tyrimų duomenimis kompleksinė reabilitacija grąžina arba kompensuoja biosocialines funkcijas, reabilitacijos dėka asmuo pasiekia didesnį funkcinį savarankiškumą, mobilumą, padeda išvengti komplikacijų ir gali sugrįžti į pilnavertį gyvenimą (Putiakovaitė ir kt., 2011). Kineziterapija yra vienas iš pagrindinių būdų, galintis padėti atgauti prarastas ar susigrąžinti sutrikusias rankos funkcijas. Kineziterapija yra svarbi tiek ankstyvuoju, tiek ir vėlyvuoju reabilitacijos laikotarpiu. Ji trumpina paveiktos rankos sutrikimų susigrąžinimo laiką, greitina atgavimo procesus bei skatina prisitaikymo reakcijas (Young, 2007). Kineziterapijos pagrindinis uždavinys yra judesių valdymo treniravimas, kuris pagrįstas biomechaninėmis žiniomis apie judesius, judesių valdymo procesą ir judesių mokymą. Literatūroje nurodoma, jog kineziterapijos procedūrų metu daugiausiai dėmesio turi
būti skiriama motorikos, mobilumo, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimų korekcijai bei lavinimui ( Jamontaitė, 2011).
Kineziterapija pradedama ūmiu ligos laikotarpiu. Literatūroje yra nurodoma, jeigu ligonio būklė yra stabili, tai kineziterapiją galima pradėti taikyti kitą dieną po GSI. Pacientams sergantiems GSI kineziterapija yra individuali ir kineziterapijos metodai bei priemonės yra parenkamos pagal GSI pobūdį, lokalizaciją, padarinius bei paciento būklę ir motorikos atsigavimo laikotarpį. Taikant kineziterapiją po GSI turi būti laikomasi bendrų principų: nepervargti, laipsniškai didinti fizinį krūvį bei naudoti dozuotas pastangas (Kaunaitė, 2005). Atlikti tyrimai rodo, kad kineziterapijos efektyvumas nepriklauso nuo lyties, amžiaus, kūno svorio, gyvenimo sąlygų, šeiminės padėties, išsilavinimo ar darbo pobūdžio, tačiau įtakos turi GSI lokalizacija, pažeidimo gylis, afazija, kineziterapijos procedūrų skaičius, paciento motyvacija bei šeimos narių aktyvus dalyvavimas reabilitacijos eigoje (Putiakovaitė, 2011).
Reabilitacija padeda asmenims, patyrusiems GSI susigrąžinti ar kompensuoti prarastas funkcijas, siekti kuo didesnio pacientų savarankiškumo, mobilumo bei sugrįžti į visuomenę ir vėl tapti aktyviais jos nariais. Todėl reabilitacija yra vienas iš geriausių gydymo būdų siekiant atgauti prarastas funkcijas, asmenims, patyrusiems GSI.
1.8. Pagrindiniai kineziterapijos metodai, rankos funkcijos atgavimui po galvos
smegenų infarkto
Kineziterapijos metodų parinkimas po GSI priklauso nuo pažeidimo, asmens funkcijų sutrikimo bei funkcinės būklės. Gebėjimas praktikoje taikyti naujausius kineziterapijos metodus tampa būtinybe. H. Fischer ir kt. (2015) teigia, jog žmogaus smegenys, patyrus GSI, veikia spontaniškai, todėl neuroplastiškų procesų skatinimas yra itin svarbi judesių atkūrimo dalis. Tačiau nėra vieno geriausio ir tinkamiausio metodo paveiktos rankos funkcijai atstatyti (Fischer, ir kt. 2015). Skausmui mažinti yra rekomenduojamas gydymas padėtimi, paveiktos galūnės pakėlimas bei įvairių įtvarų naudojimas. Sensorinės rankos disfunkcijos lavinimui autoriai rekomenduoja naudoti jutiminių funkcijų gerinimo metodiką, judesių amplitudei didinti – pasyvius bei aktyvius paveiktos rankos judesius, rankos funkcijai – izometrinius, izokinetinius, ekscentrinius bei koncentrinius pratimus. (Adams, 2011). Yra atlikta tyrimų, kurių metu asmenų patyrusių GSI rankos sutrikimų gydymui taikytas judesių ribojimo metodas. Jo esmė – ribojami nepažeistos galūnės judesiai ir sutelktai yra atliekami nepažeistos rankos judesiai. Šiam metodui dažniausiai yra naudojami įvairūs raiščiai ar įtvarai, kurie riboja sveikosios rankos judesius (Ploughman, 2008). Atgaunant rankos funkciją, yra rekomenduotina taikyti Bobath metodiką, kuri grindžiama teisingų judesių kūrimu ir neteisingų judesių
keitimu į teisingus. Ši metodika padeda gerinti rankos funkciją, slopindama neteisingus judesius, o vėliau yra mokoma teisingų (Luke, 2004). Sutrikusiai rankos funkcijai po GSI atgauti galima naudoti diferencinio mokymo metodą, kuris aktyvuoja judamojo elgesio svyravimus ir leidžia pačiam žmogui organizuoti, planuoti judesius bei mokytis naujų. Pacientas kineziterapijos metu gauna daug naujų pratimų, kuriuos ateityje galės pritaikyti kasdieninėje veikloje ar tam tikrų sprendimų metu. Šis metodas apima sąnarių judėjimą, raumenų veiklą, miklumą bei greitį taip padėdamas lavinti rankos funkcijas (Schöllhorn, 2010; Batool 2015). Buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė jėgos treniruotės, įvairių užduočių, reikalaujančių tikslumo ar priverstinių užduočių atlikimo efektyvumą (Jeong ir kt. 2015). Naujausi tyrimai pabrėžia, kad reikia skatinti paveiktosios rankos aktyvumą, visi judesiai atliekami paveiktąja ranka, o tai padeda pasiekti geresnius rezultatus bei greitesnį funkcijų atgavimą (Batool, 2015).
Rankos funkcijos bei funkcinių judesių sutrikimams mažinti yra taikytina veidrodžio terapija (1 pav). Šis metodas yra paprastas, nebrangus ir nukreiptas vien tik į paciento gydymą. Veidrodžio terapija – tai vizualinių iliuzijų sukūrimas, padedantis mažinti paveiktos galūnės skausmą bei padedantis atkurti jos mobilumą. Atliktų tyrimų duomenimis, pacientai, kuriems buvo taikyta veidrodžio terapija teigia, jog po terapijos sumažėjo skausmas, labiau atsipalaidavo bei patyrė pojūtį, jog galėtų judinti paveiktą galūnę. Taip pat šiems pacientams pagerėjo rankos funkciniai judesiai, miklumas, greitis bei judesių tikslumas (Yavuzer, 2008). Tyrimai parodė, jog veidrodis ypač aktyvina neuronus bei jų sistemą ir padeda atgauti aktyvius rankos funkcinius judesius. Nustatyta, jog veidrodžio terapija aktyvina smegenų zonas, kurios atsakingos už paveiktos rankos funkciją. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu lyginamos dvi grupės – kontrolinė, kuriai buvo taikoma tradicinė kineziterapija, ir tiriamoji, kuriai kineziterapija buvo taikoma pagal veidrodžio terapiją. Nustatyta, jog gauti rezultatai buvo palankesni tai grupei, kuriai buvo taikoma kineziterapija pagal veidrodžio terapiją. Šis tyrimas parodė, jog tiriamosios grupės pažeistos smegenų pusės aktyvacija buvo didesnė nei kontrolinės grupės ir paveiktos rankos miklumas bei vikrumas taip pat buvo geresnis tiriamojoje grupėje. Nurodoma, kad veidrodis gali padėti į darbą įjungti pažeistą smegenų pusrutulį bei padėti atgauti paveiktos rankos funkciją bei pašalinti sutrikimus (Sale, 2014; Yavuzer, 2008).
Daug dėmesio yra skiriama elektrstimuliacijos poveikio paieškoms. Elekstrostimuliacija – tai elektros srovės naudojimas audinių funkcijai stiprinti (1pav). Teigiama, jog elektrostimuliacija yra itin veiksminga, patyrusiems GSI, nes skatina mažesnių motorinių neuronų aktyvaciją ir sužadina raumens susitraukimą (elektros srovė sukelia depoliariziają, kuri sukelia reikiamą raumenų susitraukimą). Elektrostimuliacija skatina vykti neuroplastiškus pokyčius, kurie gali padėti atkurti rankos funkcinius judesius (Lee YY, 2015). Patyrus GSI reikėtų stimuliuoti riešo ir pirštų tiesiamuosius bei griebimo funkcijoje dalyvaujančius raumenis (Carr, 2005). Raumenų elektrostimuliaciją yra naudinga taikyti ankstyvuoju ligos periodu, nes stimuliuojant yra didinama nusilpusio raumens jėga, kuri reikalinga
aktyvių judesių atlikimui. Paillard (2008) atliko tyrimą, kuris parodo jog laikas, per kurį pacientai išlavino bei patobulino rankos mobilumą buvo trumpesnis toje grupėje, kuriai papildomai buvo taikyta raumenų elektostimuliacija. Tad galima teigti, jog raumenų elektrostimuliacija gali padėti susigrąžinti prarastą paveiktos rankos mobilumą ar jos funkcijas (Paillard, 2008). Taip pat daug atliktų tyrimų įrodė transkranialinės magnetinės stimuliacijos poveikį paveiktos rankos motorinės funkcijos atgavimui. Transkranialinė magnetinė stimuliacija leidžia padidinti arba sumažinti smegenų žievės jautrumą ir taip stebėti smegenų regionų įtaką judesių atsigavimui (Lüdemann-Podubecká ir kt. 2016; Auriat ir kt. 2015).
1 pav. Veidrodžio terapija ir elektrosmiluliacija [G. J. Yun et al., 2011]
Yra svarbu aptarti ir naujausių reabilitacijos technologijų svarbą, atgaunant rankos funkciją patyrus GSI. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidė, jog asmenims, patyrusiems GSI ir turintiems paveiktą ranką galima padėti atgauti rankos motorinę funkciją, pasitelkiant nešiojamą pirštinės įtvarą, kuris padeda žmogui lavinti bei atlikti rankos judesius, lavinti rankos motorinę kontrolę ir užduočių atlikimą (Fischer, ir kt. 2015). Taip pat yra sukurta muzikinė pirštinė, kuri puikiai padeda atgauti bei tobulinti paveiktos rankos smulkiuosius judesius. Tai muzikinis žaidimas, apjungiantis rankos sutrikimų atgavimą bei skatinantis smegenų veiklą. Įrodyta, kad ši metodika teigiamai veikia nervų sistemą bei rankos motorines funkcijas. Rankos nykščio opozicinis judėjimas skatina bei tobulina gebėjimą manipuliuoti smulkiais daiktais ir lavina paveiktosios rankos motorinę funkciją. Atliktų tyrimų duomenimis, kai buvo lyginama izometrinė rankos treniruotė su muzikinės pirštinės treniruote, gauti rankos motorinės funkcijos bei smulkiųjų judesių rezultatai buvo geresni mažinant rankos sutrikimus su muzikine pirštine (Friedman, 2014). Šių dienų naujausi tyrimai įrodo robotų – asistentų naudą, patyrusiems GSI, rankos funkcijos atgavimui. Robotai gali ne tik palengvinti apsitarnavimą, bet ir vadovauti, nurodyti užduotis bei sekti jų atlikimą taip padedant atgauti prarastas rankos funkcijas. Virtuali realybė ar moderni žaidimų programa, roboto pagalba, gali padidinti motyvacijos lygį.
Robotai turi teigiamą poveikį motorinių bei sensorinių rankos funkcijų lavinimui, tačiau gyvenimo kokybės gerinimui poveikis nėra įrodytas (Lee, 2015; Dovat, 2008).
Tradicinė kineziterapija labai plačiai yra taikoma GSI gydymui. Kineziterapija rankos funkcijai lavinti turi būti pradedama kaip galima anksčiau ir žmogus turi būti aktyvus šios programos dalyvis. Daug dėmesio tradicinės kineziterapijos metu yra skiriama:
1. Pirštų lenkimo, tiesimo bei riešo tiesimo judesiams. 2. Siekimo judesiams.
3. Judesių atlikimui abejomis rankomis.
4. Minkštųjų audinių ištempimui (Carr & Shepherd, 2005).
Pratimai pradedami nuo lengviausių sunkesnių link, taip pat palaipsniui didinamas pratimų atlikimo tempas. Paprasti pratimai gali būti atliekami tokie kaip: užkelti dilbį ant stalo, atlikti riešo lenkimo, tiesimo bei stipininio ir alkūninio nuokrypio judesius, pirštų lenkimo, tiesimo, atitraukimo ir pritraukimo judesius. Atliekami pirštų miklumo judesiai, kurių metu nykštys turi paliesti visų likusių pirštų pagalvėles, taip pat piešimas ir rašymas, kurių metu greitinamas tempas. Labai svarbūs judesiai, kurių metu dirba abi rankos: rankomis važiuoti dviračiu, atsistumti nuo sienos, žaisti su kamuoliu, mesti ir gaudyti kamuolį bei kiti panašūs pratimai. Judesių atlikimo metu kineziterapeutas stebi pacientą, analizuoja bei koreguoja jo judesius. Taip pat mokoma kasdieninių judesių, tokių kaip laikyti stiklinę bei ją prinešti prie lūpų. Labai svarbu yra raumenų stiprinimo pratimai, juos galima atlikti naudojant pagalbines priemones tokias kaip: gumas, svarelius, kamuoliukus, lazdas. Literatūros duomenimis raumenų stiprinimo pratimų metu nereikėtų pervargti, vieno pratimo kartojimų skaičius neturėtų viršyti 10 kartų ir 3 serijų (Carr & Shepherd, 2005).
Tradicinės kineziterapijos metu daugiausiai dėmesio skiriama judesiams, kurių metu dirba smulkieji raumenys, o vėliau apimamos ir stambiosios raumenų grupės (Skurvydas, 2009). Tradicinės kineziterapijos metu yra aktyvinami ir liemens raumenys, slopinami liemens kompensaciniai judesiai bei gerinama liemens koordinacija bei kontrolė (Skurvydas, 2011). Liemens kontrolės lavinimo pratimai apima liemens lenkimo, tiesimo, šoninio lenkimo bei rotacinius judesius. Yra nustatyta, jog funkcinių rankos judesių pagerėjimą gali įtakoti liemens kompensaciniai judesiai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad asmenys, patyrę GSI, priekinį liemens pasvyrimą dažnai naudoja kaip kompensacinę techniką atliekant įvairius judesius ar manipuliacijas rankomis (Michaelsen et al., 2006). Todėl kineziterapijos uždavinys yra ne tik rankos funkcinių judesių lavinimas, bet ir liemens kontrolės lavinimas bei kompensacinių judesių išvengimas. Todėl taikomi liemens kontrolės pratimai, liemens sukimo pratimai, kurių metu yra kontroliuojama paveikta kūno pusė, stengiamasi išvengti netaisyklingo judesio atlikimo. Pratimai atliekami gulimoje, sėdimoje bei stovimoje padėtyse. Taip pat yra įtraukiami ir pusiausvyros pratimai, kurių metu yra keičiamas svorio centras. Taikomai aktyvūs
pratimai bei pratimai su pasipriešinimu (Gaižauskaitė, 2003). Taikomi liemens lavinimo pratimai sėdint, o vėliau ir stovint ant nestabilių plokštumų bei prijungiami įvairūs rankų judesiai (Mikalajūnas ir Šakalienė, 2007).
Rankos sutrikimų mažinimui galima pasitelkti ir naują šiuolaikinės kineziterpijos metodikos priemonę – S-E-T koncepciją. S-E-T metodika angliškai yra vadinama „Sling Exercise Therapy”. Tai
pakankamai naujas moderniosios kineziterapijos metodas, kurį sukūrė norvegų specialistai, remdamiesi pastarojo dešimtmečio mokslinių tyrimų rezultatais. S-E-T koncepcija – tai laisvo kybojimo efekto panaudojimas gydant griaučių raumenų sistemą, šis metodas tarsi apjungia visus tradicinės kineziterapijos metodus, kuriuos sudaro: raumenų stiprinimas, stabilizacija, tempimas, mobilizacija, atpalaidavimas bei sensomotorinės funkcijos lavinimas (Kirkesola, 2009). Koncepcijos naujumas apima sensomotorinės treniruotės metodologiją ir uždaros bei atviros kinetinės grandies tipo pratimų taikymo galimybes sprendžiant įvairias griaučių raumenų sistemos problemas. Praktika įrodo, jog šios koncepcijos taikymo galimybės gali būti labai plačios (Danelly et al. 2011; Saeterbakken 2011). Šis metodas apjungia įprastines kineziterapines metodikas – raumenų asimetrijos, disbalanso įvertinimo, raumenų stiprinimo ir tempimo, judesių amplitudės didinimo, sąnarių mobilizacijos, kūno ar segmento atpalaidavimo, stabilumo, liemens kontrolės ir kitus. S–E-T koncepcijos metodo tikslas yra pagerinti sąveiką tarp smegenų, receptorių ir raumenų. Dažniausiai S-E-T metodika praktikoje realizuojama panaudojant „Redcord“ įrangą (2 pav) (Kirkesola, 2009; Danelly et al. 2011).
Prognostiniai veiksniai, lemiantys rankos funkcijos atgavimą yra labai svarbūs planuojant bei sudarant reabilitacijos programą (Nascimbeni 2006). Atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog patyrusiems GSI, paveiktos rankos plaštakos pirštų atsigavimas rodo teigiamą progresą. Yra teigiama, kuomet paveiktos plaštakos pirštai pradeda tiestis, galima prognozuoti rankos funkcijos atgavimą. (Smania, 2010.). Visi metodai gali turėti prognostinius veiksnius, jeigu jie yra tinkamai parenkami ir naudojami.
Apžvelgus tik mažą dalį tyrimų, susijusių su asmenimis, patyrusiais GSI ir turinčiais paveiktą ranką, galima teigti, jog kineziterapija turi itin didelę reikšmę paveiktos rankos funkcijos atgavimui. Nėra aišku kaip smegenys kompensuoja prarastą motorinę funkciją patyrus GSI, tačiau paveiktos rankos lavinimas, stimuliavimas, aktyvinimas yra itin svarbūs atsigavimo rodikliai. (Auriat ir kt. 2015).
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas, išduotas 2015 m. gruodžio 12 d. Protokolo Nr. BEC - FMR(M) – 787. Taip pat AB „Eglės“ sanatorijos generalinis direktorius raštu patvirtino, jog tyrimo atlikimui, jo vadovaujamoje įstaigoje, neprieštarauja ir duoda leidimą (1 priedas).
2.1. Tiriamieji
Tyrime dalyvavo 44 asmenys, kuriems buvo diagnozuotas GSI. Pirmos ir antros grupių tiriamieji pagal lytį pasiskirstė grupėse tolygiai: 63,64 proc. sudarė vyrai ir 36,36 proc. sudarė moterys. Kontingento pasiskirstymas pagal lytį pateiktas paveiksle (3 pav.).
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį išreikštas procentais
Tyrime dalyvavusių asmenų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,91 (± 6,63) metų. Pirmos grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 63,27 (± 7,53) metų, jauniausias grupės tiriamasis buvo 45 metų, o vyriausias – 75 metų. Antros grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis (± standartinė paklaida) siekė 64, 54 (5,71) metų, jauniausias šios grupės tiriamasis buvo 51 metų, o vyriausias 72 metų amžiaus. Grupės tiek pagal lytį, tiek pagal amžių nesiskyrė, buvo homogeniškos. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių abiejose grupėse pavaizduotas grafike (4 pav.).
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių
Tyrimui pasirinkti pacientai turėjo atitikti šiuos kriterijus:
1. Paveiktos rankos raumenų jėga vertinant Lovett 5 balų skale ne mažiau kaip 3 balai; 2. Visiems tiriamiesiems GSI diagnozuotas pirmą kartą;
4. Pažeista vidurinioji smegenų arterija, pažeidimas kairiame smegenų pusrutulyje; 5. Tiriamųjų dominuojanti ranka – dešinė.
2.1. Tyrimo metodai
Kineziterapijos procedūrų efektyvumui vertinti buvo parinktas Wolf motorinio aktyvumo testas, rankos judesių deriniams vertinti buvo naudojama judesių vertinimo skalė, rankos raumenų jėgai vertinti naudojama Lovett skalė, plaštakos raumenų suspaudimo jėga buvo vertinama dinamometru, liemens kontrolė vertinama funkcinio siekimo testu, o psichomotorinės reakcijos greičio charakteristikų nustatymui buvo naudojamas reakciometras RA-1.
Wolf motorinio aktyvumo testas
Wolf motorinio aktyvumo testas (angl. Wolf Motor Function Test) naudojamas rankos motorinei funkcijai įvertinti (2 priedas). Šis testas sudarytas iš 15 punktų. Iš jų 6 punktai vertina vieno ar kelių sąnarių judesius, o visi kiti likę vertina funkcines užduotis. Testo atlikimo kokybė vertinama 6 balų sistema. 0 balų – pacientas negali atlikti užduoties, 6 balai – pacientas užduotį atlieka teisingai:
0 - pacientas nebando ar negali atlikti judesių su paveikląja ranka; 1 - pacientas bando atlikti judesį su paveiktąja ranka, tačiau neatlieka;
2 - pacientas paveiktąja ranka atlieka labai lėtą judesį, tačiau padėties pakeitimui yra reikalinga sveikosios rankos pagalba;
3 - pacientas paveiktąja ranka alieka judesį, tačiau reikia daug pastangų, minimali sveikosios rankos pagalba padėties pakeitimui;
4 - pacientas atlieka norimą judesį labai lėtai, judėjimą įtakoja sinergija, reikia daug pastangų;
5 - pacientas atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra panašus į sveikosios rankos, tačiau lėtesnis. Judesio atlikimui trūksta geros koordinacijos bei tikslumo; 6 - pacientas atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra tikslus, koordinuotas
kaip ir sveikosios rankos.
Didžiausias balų skaičius, kurį pacientas gali surinkti šio testo metu yra 90 balų. Taip pat yra vertinamas laikas, viena užduotis turi būti atlikta per 120 s. Jei pacientas per šį laiką užduoties atlikti negali, užduotis laikoma neįvykdyta ( Wolf ir kt. 2001; Fischer 2015; Kim E. & Kim K. 2015, Kim & Lee, 2015).
Judesių vertinimo skalė
Judesių vertinimo skalė (JVS) – tai patikimas ir lengvai atliekamas klinikinis testas rankos funkcijai vertinti. Šis testas vertina ne vieną tam tikrą judesį, bet judesių derinius (3 priedas). Šį testą sudaro 12 punktų iš kurių 6 yra plaštakos judesių vertinimui, o kiti 6 punktai rankos sudėtingiems judesiams vertinti. Kiekvienos užduoties atlikimo kokybė vertinama 6 balų sistemoje, 0 balų - pacientas negali atlikti užduoties, 6 balai – pacientas užduotį atlieka teisingai:
0 - negali atlikti judesių su paveikląja ranka;
1 - bando atlikti judesį su paveiktąja ranka, tačiau jo neatlieka;
2 - paveiktąja ranka atlieka labai lėtą judesį, tačiau padėties pakeitimui yra reikalinga sveikosios rankos pagalba;
3 - paveiktąja ranka alieka judesį, tačiau reikia daug pastangų, minimali sveikosios rankos pagalba padėties pakeitimui;
4 - paveiktąja ranka atlieka norimą judesį, tačiau labai lėtai, judėjimą įtakoja sinergija, reikia daug pastangų;
5 - atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra panašus į sveikosios rankos, tačiau lėtesnis. Judesio atlikimui trūksta geros koordinacijos bei tikslumo.
6 - atlieka norimą judesį, paveiktosios rankos judesys yra tikslus, koordinuotas kaip ir sveikosios rankos.
Kuo aukštesnis balas surenkamas, tuo paciento savarankiškumo lygmuo yra didesnis. Didžiausias balų skaičius, kurį pacientas gali surinkti šio testo metu yra 72 balai (Jamontaitė ir Puzara, 2011).
Lovett raumenų jėgos vertinimo skalė
Buvo taikomas raumenų jėgos vertinimas Lovett skale (4 priedas). Tyrimo metu buvo vertinama šių pažeistos rankos raumenų grupių, atliekančių: žasto lenkimą, tiesimą, dilbio lenkimą, tiesimą bei riešo tiesimą ir lenkimą jėga. Raumenų jėga vertinama 5 balų sistema:
0 - nėra raumens susitraukimo,
1 - palpuojant ar stebint raumuo susitraukinėja, 2 - aktyvus judesys pašalinus gravitacijos jėgą, 3 - aktyvus judesys nugalint gravitacijos jėgą
4 - aktyvus judesys nugalint nedidelį pasipriešinimą,
5 - aktyvus judesys prieš stiprų pasipriešinimą (Mickevicienė ir kt. 2015).
Dinamometrija
Dinamometru buvo matuojama paveiktos rankos plaštakos suspaudimo jėga. Dinamometro ekrane rodoma maksimali suspaudimo jėga, kurios ribos yra nuo 0 iki 90 kg. Spaudžiant dinamometro rankeną rodyklė fiksuoja didžiausią parodytą rezultatą. Dinamometro rankena turi 5 pozicijas, todėl yra pritaikoma pagal kiekvieno asmens plaštakos dydį. Atliekami 3 bandymai su trumpomis pertraukomis ir iš jų fiksuojamas geriausias rezultatas. Testas atliekamas pacientui sėdint ant kėdės, ranką sulenkus per alkūnės sąnarį 90° kampu ir patogiai padėjus ant stalo. Dinamometras pavaizduotas 5 pav.
5 pav. Dinamometras
Reakciometrija
Reakciometras RA-1 – skirtas žmogaus reakcijos į šviesos signalą trukmės matavimui, ir žmogaus CNS psichomotorinės reakcijos greičio charakteristikų nustatymui. Tai viršutinių galūnių
psichomotorinės reakcijos greičio ir centrinės nervų sistemos funkcinės būklės vertinimas. Tyrimas atliekamas pacientui patogiai sėdint ant kėdės prieš reakciometro elektroninį bloką. Tiriamasis kaip įmanoma greičiau turi sureguoti į žalia spalva užsidegusį elektroninio bloko mygtuką jį paspausdamas. Atliekama 10 bandymų, fiksuojamas reakcijos laikas (ms) bei reakcijos netolygumas (proc.). Visi duomenys perkeliami į kompiuterį ir apdorojami specialia kompiuterine programa (6 pav.) (Šimaitė ir Česnulevičius, 2013).
6 pav. Reakciometas RA-1 ir kompiuterinė programa
Funkcinis siekimo testas
Funkcinio siekimo testas yra atliekamas norint nustatyti paciento liemens kontrolę pasilenkus į priekį. Funkcinio siekimo testo metu vertinamas maksimalus atstumas, kurį žmogus gali pasiekti tiesiai prieš save tvirtai stovėdamas ant kojų. Testas atliekamas kai pacientas stovi už linijos ir jo prašoma pasiekti priešais save kuo toliau ir visiškai išlaikyti pusiausvyrą. Siekimo ilgis matuojamas liniuote, kuri pritvirtinta prie sienos tiriamojo pečių lygyje (Suteerawattananon et al., 2002). Tiriamasis sugniaužia kumštį ir neliesdamas sienos, siekia pirmyn. Funkcinio siekimo testo atlikimo pavyzdys pavaizduotas 7 pav.
7 pav. Funkcinis siekimo testas
Nuo trečio delnakaulio tolimosios dalies matuojamas maksimalus atstumas, kurį tiriamasis gali pasiekti, išlaikydamas tą patį atramos plotą. Literatūroje nurodomos funkcinio siekimo normos pagal amžių bei lytį pateikiamos 1 lentelėje.
1 lentelė. Funkcinio siekimo testo normos (Duncan et al., 1992; Suteerawattananon et al., 2002).
Funkcinio siekimo testo normos
Amžius Vyrai (cm) Moterys (cm)
20 - 24 42,5 37,2
41 - 69 38,0 35,0
70 -87 33,4 26,6
Tiriamieji atlieka vieną neregistruotą bandymą ir du registruojamus, iš kurių fiksuojamas geriausias rezultatas.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas AB „Eglės“ sanatorijoje Birštone nuo 2015 metų lapkričio mėnesio iki 2016 metų kovo mėnesio. Tiriamieji atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes po 22 tiriamuosius asmenis. Pirmos grupės tiriamiesiems buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal tradicinę kineziterapiją, o antros grupės asmenims buvo taikoma liemens kontrolės bei rankos lavinimo pratimai pagal S-E-T koncepciją. Tiriamiesiems pacientams kineziterapija buvo taikoma
kiekvieną dieną po 30 min. 2 kartus per dieną, 6 kartus per savaitę. Abi tiriamųjų grupės buvo testuojamos prieš kineziterapijos procedūras ir po 44 kineziterapijos procedūrų, praėjus 22 reabilitacijos dienoms .
Tiek tradicinės kineziterapijos, tiek kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją procedūrą sudarė šios dalys: įvadinė, pagrindinė ir baigiamoji dalys (5 priedas). Įvadinę kienziterapijos dalį (5 min.) sudarė kvėpavimo pratimai bei raumenų apšilimo pratimai. Šios dalies tikslas – suaktyvinti širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijas bei paruošti organizmą tolimesnei fizinei veiklai. Pagrindinę abiejų kineziterapijos programų dalį (20 min.) sudarė pratimai skirti rankų raumenų jėgai didinti bei rankos funkcijai ir judesiams lavinti, taip pat pratimai skirti liemens judesiams bei kontrolei lavinti. Tradicinės kineziterapijos metu buvo atliekami įvairūs pratimai naudojant savo kūno svorį bei papildomas priemones (lazdą, svarelius, nestabilią plokštumą), o kineziterapijos pagal S-E-T koncepciją metu buvo naudojama laisvo kybojimo terapijos sistema, kurios pagalba buvo atliekami įvairūs judesiai rankos funkcijai atgauti bei liemens kontrolei lavinti. Šios dalies tikslas – rankos funkcijų atstatymas bei stiprinimas ir liemens kontroliavimas. Baigiamąją dalį (5min.) sudarė raumenų tempimo, atpalaidavimo pratimai bei kvėpavimo pratimai. Šios dalies tikslas – normalizuoti širdies veiklą, organizmo apkrovą bei atpalaiduoti raumenis.
