LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA Jurgita Velykien÷ SKIRTINGOS SUDöTIES RACIONŲ POVEIKIS OŽKŲ PRODUKTYVUMUI Magistro darbas Darbo vadov÷: doc. dr. Zita Bartkevičiūt÷ Kaunas, 2009 m.

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Jurgita Velykien÷

SKIRTINGOS SUDöTIES RACIONŲ POVEIKIS OŽKŲ PRODUKTYVUMUI

Magistro darbas

Darbo vadov÷:

doc. dr. Zita Bartkevičiūt÷

(2)

Mokslinis tiriamasis darbas atliktas 2007–2008 metais individualiame ūkinink÷s E. Kuncien÷s ūkyje Palevanos kaime, Pasvalio rajone. Pieno bandiniai tirti VĮ „Pieno tyrimai“.

Magistro darbą pareng÷: Jurgita Velykien÷ ---

(parašas)

Magistro darbo vadov÷: doc. dr. Zita Bartkevičiūt÷ ---

(parašas)

Recenzentas (÷):... --- (parašas)

(3)

TURINYS

ĮVADAS ... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6

1.1 Ožkų paplitimas pasaulyje ... 6

1.2 Pienin÷s ožkos Lietuvoje... 6

1.3 Ožkų pieno svarba ir sud÷tis ... 8

1.4 Ožkų pienui keliami kokyb÷s reikalavimai ... 11

1.5 Ožkų pašarai ... 12

1.6 Užtrūkusių ožkų š÷rimas ... 14

1.7 Laktuojančių ožkų š÷rimas... 15

1.8 Ožkų š÷rimas tvartiniu laikotarpiu ... 17

1.9 0žkų š÷rimas ganykliniu laikotarpiu ... 18

1.10 Ožkų š÷rimo normavimas... 19

2. DARBO METODIKA ... 24

2.1 Darbo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos... 24

3. SAVŲ TYRIMŲ REZULTATAI... 27

3.1 Ožkų š÷rimas ir aprūpinimas energija bei maisto medžiagomis ... 27

3.1.1 Kontrolin÷s ir bandomųjų ožkų grupių racionai ir jų apibūdinimas ... 27

3.1.2 Pašarų ožkoms sunaudojimas bandymo laikotarpiu ... 30

3.2 Ožkų produktyvumo duomenys ... 31

3.2.1 Ožkų pieningumas ir pieno kokyb÷ 0–15 laktacijos dienomis ... 31

(paruošiamuoju bandymo tarpsniu) ... 31

3.2.5 Bendrasis ožkų produktyvumas bandymo laikotarpiu ... 37

3.3 Ožkų kūno mas÷s kitimas bandymo laikotarpiu ... 39

3.4 Ožkų skirtingo š÷rimo ekonominis įvertinimas ... 40

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS... 41

IŠVADOS ... 43 SANTRAUKA... 44 SUMMARY... 45 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 47 PADöKA ... 50 PRIEDAI ... 51

1 priedas. Ožkoms šertų pašarų maistingumas (1 kg sausųjų medžiagų) ... 52

2 priedas. Kontrolin÷s grup÷s ožkų raciono tęsinys ... 53

3 priedas. I bandomosios grup÷s ožkų raciono tęsinys ... 53

(4)

ĮVADAS

Ožkos, kaip ir avys, yra anksčiausiai prijaukinti gyvūnai, t. y. 6000–7000 metų pr. Kristų (Breeds of livestock–goat breeds).

Istorijos šaltiniuose minima, kad Lietuvos teritorijoje II tūkstantmečio pr. Kristų viduryje tuometiniai gyventojai jau augino ožkas (Zapasnikien÷, 2002).

Pienin÷s ožkos laikomos daugelyje pasaulio kraštų. Jos atsparios, gerai aklimatizuojasi, labai nereiklios, gali ganytis tokiose vietose, kuriose kitiems gyvuliams sąlygos visiškai netinkamos. Ožkų pienas – vertingas maisto produktas, jam priskiriamos ypatingos savyb÷s ir yra vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Iš jo gaminamas sviestas, kefyras, varšk÷ ir kiti gaminiai. Be to, jis labai svarbus produktas medicinos požiūriu, ypač mažiems vaikams, kurie yra alergiški karvių pieno baltymams. Švedijos mokslininkų tyrimai parod÷, kad karvių pienas gali būti pagrindin÷ kolitų priežastimi, kurie pasireiškia 12–30 proc. iki 3 m÷n. amžiaus vaikams (Haenlein,1998). Taip pat yra nustatyta, kad ožkų pienas stiprina imunitetą, lengvina kepenų, tulžies, bronchin÷s astmos susirgimus. Yra sakoma, kad ožkų pienas tinka nuo kūdikyst÷s iki gilios senatv÷s. Pats naudingiausias šviežias pienas, nes pakaitinus iki +540 C, suyra fermentai (Zapasnikien÷, 2002).

Išsivysčiusiose šalyse ožkų pienas labai plačiai naudojamas žmonių mitybai. Jose maistui suvartojama apie 73 proc., o besivystančiose šalyse tam tikslui tenka tik apie 26,7 proc. viso gauto ožkų pieno (Zapasnikien÷, 2002; Haenlein, 2004).

Pieninių ožkų vertingi ir kailiai, kurie yra stiprūs, elastingi, lengvi, gerai dažomi. Naudojami kaip žaliava drabužiams, pirštin÷ms ir kitiems gaminiams siūti.

Negalima pamiršti ožkų m÷sos. Pieninių veislių ožkų ji šiek tiek prastesn÷ nei m÷sinių veislių ožkų. Tačiau mitybiniu požiūriu yra rekomenduotina žmon÷ms, nes turi mažai riebalų, cholesterolio.

Lietuvoje laikomų ožkų skaičius nuolat kito. 1981 metais jų buvo tik 3,5 tūkst., tačiau palaipsniui ožkų daug÷jo ir 1998 metais jų jau buvo 18,7 tūkst., o 2007 metais – 19,7 tūkst. (Žūikvc, 2009).

Prieš kelis dešimtmečius pagrindin÷ ožkų produkcija buvo šviežias pienas ir m÷sa, tačiau pastaraisiais metais ožkų pienas prad÷tas perdirbti pramoniniu būdu ir gaminami kelių rūšių sūriai, pasterizuotas pienas, pieno mišin÷liai vaikams.

(5)

Reikšminga tai, kad buvo prad÷ta rūpintis ožkų veislininkyste, įkurta Lietuvos ožkų augintojų asociacija, įvežta iš kitų šalių produktyvių veislių ožkų, d÷l to ger÷ja iš vietinių ožkų gaunamas prieauglis, pasiekiamas didesnis produktyvumas (Gyvulininkyst÷s pl÷tros ekonominiai rezultatai, 2009).

Ožkų produktyvumas labai priklauso nuo tinkamo jų š÷rimo. Ypač tai svarbu kai laikomos pienin÷s ožkos. Nors šie gyvūnai nereiklūs š÷rimui, tačiau tam tikrais produktyviojo ciklo tarpsniais būtina, kad su pašarais jos gautų reikiamą kiekį energijos ir svarbiausių maisto medžiagų, mineralinių elementų, vitaminų. D÷l šių medžiagų trūkumo po apsiožkavimo sparčiai “krinta” žemyn laktacijos kreiv÷, laktacija trump÷ja, ožkos labai sulies÷ja, prasčiau apvaisinamos ir atveda mažai bei silpnus ožkiukus (Gruber ir kt., 2003).

Mažose fermose ožkos, dažniausiai, šeriamos pasikliaujant senaisiais, tradiciniais š÷rimo įpročiais. Toks š÷rimas priimtinas laikant mažo produktyvumo gyvulius. Pastaraisiais metais žymiai padid÷jo produktyvių veislių ožkų, tod÷l būtina daryti tam tikrų š÷rimo pakeitimų, kadangi d÷l nesubalansuotos, skurdžios mitybos negali išryšk÷ti jų genetin÷s produktyvumo savyb÷s.

Šio darbo tikslas buvo įvertinti ožkų produktyvumą šeriant jas skirtingos energin÷s ir baltymin÷s vert÷s racionais.

Tikslui įgyvendinti buvo numatyti tokie uždaviniai:

1. apskaičiuoti ožkoms šeriamo ūkio raciono energinę ir maistinę vertę, 2. sudaryti racionus atitinkančius ožkų mitybos normas,

3. sudaryti didesn÷s, lyginant su norma, energin÷s ir baltymin÷s vert÷s racioną, 4. atlikti ožkų produktyvumo ir pieno sud÷ties palyginimą šeriant skirtingais

racionais,

5. nustatyti skirtingais racionais šeriamų ožkų kūno mas÷s kitimą, 6. apskaičiuoti skirtingų racionų ekonominį efektyvumą.

(6)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Ožkų paplitimas pasaulyje

Pasaulyje laikoma daugiau nei 650 mln. ožkų Iš jų kasmet primelžiama apie 10 mln. tonų pieno ir gaunama apie 3 mln. tonų m÷sos (Zapasnikien÷, 2002). Laikoma labai įvairių veislių ožkos. Daugiausia pieninių ožkų laikoma Indijoje – apie 30 mln. Šveicarų veislių ožkos pasaulyje pripažįstamos kaip geriausios pieno krypties ožkos. Indijos ir Nubijos veislių ožkos yra dvejopos paskirties – pieno ir m÷sos. Ispanų, Pietų Afrikos veislių ožkos laikomos geriausiai tinkančios m÷sai. Turkų Angoros, Azijos kašmyro, Rusijos veislių ožkos tiekia labai geros kokyb÷s vilną, pūką. Vakarų Afrikoje yra smulkių ožkų veislių, kurios laikomos kaip laboratoriniai, dekoratyviniai gyvūnai ir yra labai atsparios mus÷s cec÷s įg÷limui (Gamroth, 1994; Barnet, Springer, 2003).

Europoje ožkininkyst÷ išpl÷tota XX amžiaus pabaigoje. Ypač sparčiai vystyta Graikijoje (laikoma 5,3 mln.), Ispanijoje (2,85 mln.), Italijoje (1,35 mln.), Prancūzijoje (1,2 mln.), Austrijoje (0,7 mln.). ES laikoma iš viso apie 155,8 mln. ožkų Žymiai daugiau ožkų imta laikyti ir JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje. Šiose šalyse fermeriai laiko po 150–200 ir net 500 ožkų. Pienas parduodamas specialioms sūrių gamykloms, o ožkiukus augina iki 2 m÷n. amžiaus – m÷sai. Ožkiena pasaulio m÷sos gamyboje sudaro apie 12 proc. Tokiose šalyse kaip Nigerija, Indija – net iki 26–35 proc. ((Breeds of livestock–goat breeds; Blankevoort, 2000).

Per pastaruosius 150 metų d÷l vykdomos genetikos ir ger÷jančio š÷rimo, labai padid÷jo ožkų produktyvumas. Kai kurių veislių ožkos duoda iki 2000 kg per laktaciją. Rekordinink÷s duoda iki 10 kg per parą (Haenlein, 2007).

1.2 Pienin÷s ožkos Lietuvoje

Pagal XVI amžiuje atliktos dvarų turto inventorizacijos duomenis matyti, kad tuo laiku ožkos sudar÷ apie 6 proc. visų, dvaruose laikomų, gyvulių. Ožkas vasarą ganydavo pelkynuose, krūmynuose, žiemos laikotarpiui paruošdavo įvairių krūmų, medžių šakelių, tod÷l jų laikymas buvo labai pigus. Tačiau XVII amžiaus pradžioje buvo bandyta uždrausti laikyti ožkas apskritai ir d÷l to jų labai sumaž÷jo. Lietuvoje ožkų n÷ra daug. Pavyzdžiui, 1941 m. buvo 16,3 tūkst., 1951 m. – 23,7, 1961 m. – 12,8, 1971 – 6,6, 1981 m. – 3,5, 1991 m – 5,2, 1998 m. – 18,7 tūkst.

(7)

(Žūikvc, 2009). Kaip matyti iš pateiktų duomenų ožkų prad÷jo pamažu daug÷ti nuo 1990 m. Pagal Statistikos departamento prie LR vyriausyb÷s duomenis 2005 m. buvo laikoma 26 904 ožkos, tačiau nuo tų metų jų ÷m÷ maž÷ti. Keit÷si laikomų ožkų skaičius ir Pasvalio rajone, kuriame buvo atliktas bandymas (žr. 1 lentelę).

1 lentel÷. Ožkų skaičiaus Lietuvoje ir Pasvalio rajone kitimas 2005–2008 metais (pagal Ž. ū. informacijos statistikos departamentą prie LR vyriausyb÷s, 2009)

Metai 2005 2006 2007 2008

Lietuvoje

Ožkos vedekl÷s 17947 17203 13308 12338

Iš viso ožkų 26904 21984 20789 19678

Pasvalio rajone

Ožkos vedekl÷s 711 632 478 365

Iš viso ožkų 999 818 726 676

Nepaisant to, kad ožkų Pasvalio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, maž÷ja tačiau reikia pažym÷ti, kad jų buvo laikoma daugiau nei avių. Rajone 2008 m. užregistruota tik 218 avių.

Didžiausią Lietuvoje laikomų ožkų dalį sudaro vietin÷s pienin÷s ožkos. Jos nestambios, sveria 40–50 kg. Būna baltos, pilkos, juodos, margos spalvos. Iš jų primelžiama po 1–3 kg pieno per parą. Kai kurios duoda ir iki 7 kg. Iš kontroliuojamų ožkų per laktacija primelžiama vidutiniškai 800 kg pieno 3,88 proc. riebumo. Geriausiose bandose primilžis siekia daugiau kaip 1300 kg, o pieno riebumas – 4,11 proc. (Zapasnikien÷, 1998; Zapasnikien÷, 2002). Laktacija trunka 7–10 m÷nesių, atveda 2–3, kartais 4 ožkiukus. Dabartiniu metu yra įvežta Zaneno, Čekijos baltųjų, Vokietijos baltųjų ir margųjų, Rusijos ir kitų veislių ožkų. Zaneno ožkos itin vertinamos, nes jos stambios (sveria apie 60 kg) ir pieningos. Per 300 laktacijos dienų gaunama iki 2000 kg 3,8–4,5 riebumo pieno, o per parą primelžiama iki 6 kg. Veda 2–3 ožkiukus. Šios ožkos labai tinka vietinių ožkų gerinimui. Jis prad÷tas nuo 1992 m. patvirtinus veislines bandas ir atliekant produktyvumo kontrolę (Zapasnikien÷, 2002). Ateityje numatoma toliau gerinti veislines savybes, kasmet nupirkti po 10 aukštos veislin÷s vert÷s ožių iš ES šalių, skirti veislinių bandų savininkams paramą, finansuoti ožkų kilm÷s knygų vedimą (Gyvulių veislininkyst÷s programa 2008–2015 metams, 2008).

Dabartiniu metu šalyje laikoma apie 20 tūkst. ožkų (Gyvulininkyst÷s pl÷tros ekonominiai rezultatai, 2009). Tačiau iš ožkų gaunamas pienas, bendrojoje pieno gamyboje, sudaro tik labai nedidelę dalį. Daugiausia ožkų laikoma Kauno priemiestyje ir Kauno, Panev÷žio, Šiaulių, rajonuose, nes arčiau didelių miestų yra lengviau realizuoti produkciją. Didžiausią veislinių ožkų

(8)

ferma yra S. Ambrozien÷s (Jonavos r.), kurioje laikoma apie 300 ožkų. Turi ekologinio ūkio sertifikatą, gamina ekologinius produktus (Matusevičien÷, 2005).

1.3 Ožkų pieno svarba ir sud÷tis

Ožkų pieną sudaro baltymai, riebalai, cukrus, mineralin÷s, biologiškai aktyvios medžiagos ir vanduo. Ožkų ir kitų žinduolių pieno sud÷tis pateikta 2 lentel÷je.

2. lentel÷. Įvairių žinduolių pieno vidutin÷ sud÷tis, proc. (pagal Barnet, Springer, 2003)

Rodikliai Ožkos Karv÷s Avys Moterys

Vanduo 87,00 87,20 80,71 87,43 Riebalai 4,25 3,70 7,90 3,75 Baltymai 3,52 3,50 5,23 1,63 Laktoz÷ 4,27 4,90 4,81 6,98 Pelenai 0,86 0,70 0,90 0,21 Sausosios medžiagos 13,00 12,80 19,29 12,57

Pieno sud÷čiai įtakos turi labai daug veiksnių: veisl÷, klimato sąlygos, amžius, laktacijos tarpsnis, metų laikas, įmitimas, š÷rimas ir kt.

1. Veisl÷. Lyginant įvairių veislių ožkų pieno sud÷tį matyti tam tikri skirtumai. Lietuvoje laikomų skirtingų veislių ožkos dav÷ nevienodos sud÷ties pieną (žr. 3 lentelę).

3 lentel÷. Ožkų pieno sud÷ties vidutiniai rodikliai (pagal B. Zapasnikienę, 1998)

Ožkų veisl÷s ir skaičius Rodikliai

Vietin÷s (n–244) Čekų baltosios (n–95) Zaneno (n–66)

Riebalų, proc. 4,39±0,13 4,02±0,16 4,30±0,18

Baltymų, proc. 3,19±0,06 3,29±0,10 3,12±0,08

Lietuvoje vertinant ožkų pieną svarbiausiais rodikliais laikoma jo riebumas baltymingumas. Kaip ir daugelyje šalių ožkų pieno kaina priklauso nuo šių rodiklių dydžio. Veisl÷ labai daug lemia pieno riebumą ir baltymingumą.

2. Klimato sąlygos ir metų laikas. Klimatas taip pat veikia pieno sud÷tį. Nustatyta, kad tropinio klimato šalyse tų pačių veislių ožkų pieno sud÷tis buvo prastesn÷ nei laikant jas vidutinio klimato zonoje (Smith, 1997; Cameron, 2003). Lietuvoje kovo–gruodžio m÷nesiais ištyrus 102 ožkų pieno bandinius taip pat gauti žymūs riebalų (nuo 2,7 iki 4,3 proc.) ir baltymų (nuo 2,7 iki 4,2 proc.) skirtumai (Zapasnikien÷, 2002).

(9)

3. Laktacijos tarpsnis. Laktacijos pradžioje (pirmosios 3–5 savait÷s) riebalų ir baltymų piene daugiausia, t. y. riebalų 4,0–4,3 proc. ir baltymų – 3,7–3,9 proc. Jos viduryje maž÷ja riebalų iki 2,9–3,2 ir baltymų iki 2,8–3,3 proc. Laktacijos pabaigoje (apie 7–8 laktacijos m÷n.) v÷l did÷ja – riebalų iki 3,6–4,0, o baltymų – iki 3,7–4,2 proc. Per laktacija keičiasi ir sausųjų medžiagų kiekis (daugiausiai jų būna laktacijos pabaigoje). Laktoz÷s kiekis labai pastovus ir menkai priklauso nuo laktacijos tarpsnio (McNulty ir kt., 1997).

4. Š÷rimas ir pašarai. Svarbiausi ožkų raciono pašarai yra šienas ir žol÷. Prid÷jus į racioną koncentruotųjų pašarų did÷ja ne tik primilžis, bet ir pieno baltymingumas bei riebumas (Spruzs ir kt., 2006). Riebumą galima didinti pridedant į racioną riebalų arba aliejaus. Tačiau jų galima duoti tik tam tikrą kiekį. Jeigu raciono sausoje medžiagoje riebalų yra daugiau negu 7 proc. maž÷ja primilžis ir pieno riebumas. Bandymais nustatyta, kad primilžį ir pieno riebumą galima padidinti, jei ožkos gerai šeriamos paskutin÷mis ožkingumo savait÷mis. Tuomet per pirmas 8 laktacijos savaites primilžis padid÷ja maždaug 2,6 proc., o riebumas apie 11 proc. Esant daug koncentratų (50 proc. ir daugiau) racione gaunama daugiau pieno, tačiau jo riebumas būna mažesnis (Cannas, Pulina 2007; Morand–Fehr ir kt., 2007).

5. Melžimo laikas. Nustatyta, kad rytinio melžimo metu pienas yra 0,3–0,5 proc. liesesnis ir 0,1–0,2 proc. mažiau baltymingas nei vakarinio melžimo pienas. Ypač mažai riebalų yra pirmose pieno čiurkšl÷se, o paskutin÷se jų yra daugiausiai. Tod÷l ožkas būtina kruopščiai išmelžti iki paskutinių lašų (McNulty ir kt., 1997).

Pagal biocheminę sud÷tį ožkų pienas skiriasi nuo karvių pieno. Maistin÷mis savyb÷mis jis panašus į moters pieną. Labai svarbi baltymą sudarančių aminorūgščių sud÷tis ir jų tarpusavio santykis. Karvių piene didžiausią baltymo dalį sudaro alfa–S–1 kazeinas, o ožkų piene vyrauja vadinamasis “nulinio tipo” baltymas (Haenlein ir kt., 1993; Urbien÷ ir kt., 1996;Haenlein, 2004; Greičiuvien÷, 2007). Tokie baltymai žymiai greičiau koaguliuoja, mažiau atsparūs aukštai temperatūrai, veikiant fermentams sudaro purų, lengvai paveikiamą baltymų krešulį.

Ožkų pieno riebalai, lyginant su karvių, yra sudaryti iš kur kas mažesnių dalelių. Skirtinga ir pieno riebalų sud÷tis. Ožkų piene apie 35 proc. riebalų sudaryti iš vidutinio ilgio (C6–C14) anglies atomų grandinę turinčių riebalų rūgščių, o karvių pieno riebaluose tokios rūgštys sudaro tik apie 17 proc. (Haenlein, 1998). 3 Šie riebalai yra labiau tinkami žmonių maistui, nes padeda išvengti širdies ir kraujagyslių susirgimų, slopina cholesterolio kaupimąsi. Pieno riebalų sud÷ties duomenys pateikti 4 lentel÷je.

(10)

4 lentel÷. Pieno riebalų sud÷ties palyginimas (proc. nuo viso rūgščių kiekio) (pagal Haenlein, 1998)

Riebalų rūgštys Ožkų Karvių Moterų

Sviesto (C4:0) 3 3 P÷dsakai Kaproino (C6:0) 2 1 P÷dsakai Kaprilino (C8:0) 3 1 P÷dsakai Kaprino (C10:0) 10 3 2 Laurino (C12:0) 7 2 6 Miristino (C14:0) 13 10 9

Iš viso vidutinio ilgio anglies grandin÷s rūgščių (C4–C14) 35 17 N÷ra duomenų Miristoleino (C14:1) 1 1 P÷dsakai Palmitino (C16:0) 28 26 23 Palmitoleino (C16:1) 3 3 3 Stearino (C18:0) 6 13 7 Oleino (C18:1) 21 32 37 Linolin÷ (C18:2) 4 3 8 Linoleno (C18:3) 1 2 4

Ožkų pieno laktoz÷ lengvai pasisavinama. Be to, ožkų piene daugiau nei karvių piene kalcio, kalio ir fosforo, bet mažiau natrio, tod÷l toks pienas yra tinkamas žmon÷ms sergantiems inkstų ligomis, turintiems padid÷jusį kraujospūdį. Jame 6 kartus daugiau nei karvių piene kobalto, kuris svarbus kraujo gamybai (Gamroth, 1994).

Pašarų karotiną ožkos labai gerai perdirba į vitaminą A ir piene jo, lyginant su karvių, yra 2–3 kartus daugiau. Toks pienas labai tinka naujagimiams (Greičiuvien÷, 2009).

Reikšminga ir tai, kad ožkos neserga leukoze, o brucelioze ir tuberkulioze – labai retai. Vartojant ožkų pieną yra labai menkas pavojus susirgti tomis ligomis.

Ožkų pienui būdingos tam tikros fizikin÷s savyb÷s. Urbien÷s ir kt. (1995) atliktų ožkų pieno tyrimų rezultatai pateikti 5 lentel÷je.

5 lentel÷. Lietuvoje laikomų ožkų ir karvių pieno fizikiniai rodikliai (Pagal Urbienę ir kt., 1995) Ožkos Karv÷s Rodikliai vidurkis reikšmių įvairavimas vidurkis reikšmių įvairavimas Tankis, kg/m3 1027 1025–1031 1030 1027–1032 Rūgštingumas, T0 16 14–22 16 16–20

Nurodoma, kad Lietuvoje laikomų ožkų pienui būdingas mažas tankis. Didžiausias jis būna laktacijos pabaigoje, o mažiausias – jos pradžioje. Pieno rūgštingumui įtakos turi laktacijos tarpsnis. Mažiausias rūgštingumas būna laktacijos pradžioje, o didžiausias – laktacijos pabaigoje.

(11)

Pieno fizikinių savybių pasikeitimas rodo tam tikrus pakitimus gyvūno organizme arba, kad pienas yra falsifikuotas (Skimundris, 1997).

1.4 Ožkų pienui keliami kokyb÷s reikalavimai

Svarbu, kad ožkų piene būtų ne tik reikiamas baltymų, riebalų kiekis, bet kad jis būtų ir kokybiškas, t. y. neužkr÷stas patogenin÷mis ir kitomis bakterijomis, nebūtų daug somatinių ląstelių, netur÷tų pakitusio kvapo arba skonio.

Pieno užterštumas labai priklauso nuo ožkos priežiūros. Kenksmingos medžiagos gali patekti per ožkos organizmą ir išorinių šaltinių, jau pamelžus. Ožkas gydant į pieną patenka antibiotikų, kitų vaistinių medžiagų, kurios irgi kenkia žmogaus sveikatai. Su pašarais į ožkos organizmą gali patekti pesticidų, sunkiųjų metalų, pel÷sių ir kt. (Laurinavičiūt÷ ir kt., 2003).

Tinkamai šertų ir prižiūr÷tų ožkų pienas turi silpną kvapą, salstel÷jusį skonį. Pasitaiko ožkų, kurių pienas turi įgimtą gaižų sudvisimo kvapą. Tokias ožkas reik÷tų brokuoti, nes šias savybes jos perduoda ir palikuonims. Tam tikras oksidacijos kvapas jaučiamas piene laktacijos pabaigoje. Pienas įgauna specifinį kvapą, kai ožkos ÷da stipriai kvepiančius augalus (Zapasnikien÷, 2002).

Mikrobiologinis užteršimas yra svarbiausias pieno kokyb÷s rodiklis. Didelis mikroorganizmų kiekis sukelia pieno baltymų, riebalų, laktoz÷s skilimą. Toks pienas vartojimui netinka šviežias nei perdirbimui. Kai kuriose šalyse pagal bakterijų skaičių pienas skirstomas į tam tikras rūšis. Pagal Lietuvoje esančius normatyvus ožkų pienas neskirstomas į rūšis, tačiau bendras bakterijų skaičius negali būti didesnis kaip 1,5 mln./ml. (Greičiuvien÷, 2007).

Pagal somatinių ląstelių skaičių piene sprendžiama apie tešmens ir, apskritai, ožkos sveikatos būklę, pieno kokybę. Įvairiose šalyse yra leidžiamas skirtingas šių ląstelių skaičius. Lietuvoje leidžiama iki 500 tūkst. somatinių ląstelių 1 ml pieno (Greičiuvien÷, 2008). Italų mokslininkai nurodo, kad iš mažai somatinių ląstelių turinčio ožkų pieno pagaminamas 4 proc. baltymingesnis sūris (Ljutovac ir kt., 2007).

(12)

1.5 Ožkų pašarai

Ožkų pašarus galima skirstyti į 2 dideles grup÷s – a p ÷ m i n g u o s i u s ir k o n c e n t r u o t u o s i u s. Ap÷mingieji (išskyrus šakniavaisius) sausojoje medžiagoje turi daugiau nei 18 proc. ląstelienos. Tokie pašarai didina raciono apimtį ir sudaro optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams bei viso virškinimo trakto veiklai, gerina žarnyno peristaltiką, skatina acto rūgšties susidarymą ir taip didina pieno riebumą. Šios grup÷s pašarai daugiausiai yra gaunami iš augalų antžemin÷s mas÷s. Jie turi palyginti nedaug energijos. Nors šis dydis gali labai įvairuoti ir priklauso nuo daugelio veiksnių: augalų vegetacijos tarpsnio pjovimo metu, botanin÷s rūšies, žolyno tręšimo, klimato sąlygų, dorojimo būdo ir kt. (Oltenacu, 1999).

Ap÷mingieji pašarai pagal turimas savybes dar skirstomi į pogrupes.

Stambieji. Jiems priskiriami tokie pašarai, kurie turi daug ląstelienos ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Tai yra šienas, kuris, dažniausia, gaunamas saul÷je išdžiovinus nupjautus žolynus. Jis gali būti paruoštas iš labai įvairių žolių – ankštinių, varpinių arba jų mišinio. Maistingiausias yra šienas paruoštas iš ankštinių žolių (liucernų, dobilų, esparcetų, seradelių). Jo sausųjų medžiagų (SM) kg būna 16–20 proc. žaliųjų baltymų. Ankštin÷s žol÷s labiau nei varpin÷s lapuotos, o lapuose sukaupiama daugiausia maisto medžiagų. Varpinių žolių šienas yra gerų dietinių savybių, bet ne toks maistingas. Natūralių pievų šienas vertingas tuo, kad turi labai įvairią botaninę sud÷tį, yra kvapesnis, švelnesnis, gyvulių noriai ÷damas (Haenlein, 1998).

Stambiesiems pašarams priklauso ir šiaudai, tačiau jie mažiau maistingi nei šienas, nes turi daug (iki 50 proc./SM) ląstelienos. Pašarin÷ vert÷ labai priklauso nuo javų rūšies. Pašarui dažniausiai naudojami vasarinių varpinių javų šiaudai (avižų, miežių, kviečių). Geriausiai tinka avižiniai (Ziper, 2002).

Sultingieji. Tai yra tokie pašarai, kuriuose yra daugiau nei 40 proc. chemiškai sujungto vandens. Jiems priskiriami žalieji, silosuotieji pašarai, šakniavaisiai ir gumbavaisiai.

Žaliesiems pašarams priklauso natūraliose pievose ir ganyklose augantys augalai ir ariamoje žem÷je s÷jamos kultūros, kurios nuganomos arba sušeriamos nupjautos. Žalieji pašarai geriausiai atitinka gyvūnų poreikius, nes juose gausu įvairių maisto medžiagų, mineralų, vitaminų. Be to, žol÷ yra pigus pašaras. Yra sakoma: “Kas dar gali būti pigiau, kaip gyvulys, kuris pats susiranda žolę” Žol÷s sultingos turi tik apie 16–20 proc. SM/ kg. Jaunose žol÷se daug

(13)

žaliųjų baltymų – 20–25 proc./SM. Žalieji pašarai ožkų metiniame pašarų balanse gali sudaryti apie 30–35 proc. ir daugiau (Haenlein, 1998; Selegovska, 2008 ).

Kalbant apie ožkų pašarus galima išskirti dar vieną žaliųjų pašarų grupę. Tai įvairių krūmų, medžių ūgliai, kuriuos ožkos m÷gsta panašiai kaip ir elniai bei žirafos. Jos ÷da daug medienos turinčias augalų dalis – aviečių krūmus, lapus, pumpurus. Ožkos turi labai judrią viršutinę lūpą, tod÷l labai gerai atsirenka patinkantį pašarą. Galvijai, avys tokios savyb÷s neturi. Yra žolynų, krūmų ir medžių, kurie netinkami ožkoms: rododendrai, taip pat vyšnių, abrikosų, persikų apvytusios atžalos, nes tuo metu jose susikaupia nuodingų medžiagų (Steevens, Ricketts, 1993; Oltenacu, 1999).

Silosuotieji pašarai. Tai rauginti sultingieji pašarai, užkonservuoti pieno rūgštimi, susidarančia veikiant cukrų pieno rūgšties bakterijoms arba anglies dvideginiu (šienainis), esant tam tikram mas÷s sausumui (45–55 proc.). Kokybiški silosuotieji pašarai tinka visoms ožkoms ir gali pakeisti šieną ir žolę (Greenwood, 2000). Jų pašarin÷ vert÷ labai priklauso nuo naudojamos žaliavos kokyb÷s ir ruošimo technologijos. Ožkos, kurios nuo mažens nebuvo šertos silosu iš karo jį ÷da nenoriai, tod÷l reikia pratinti pamažu didinant kiekį. Žoliniai pašarai labai svarbūs ožkų mityboje ir tur÷tų sudaryti nemažiau kaip 60 proc. raciono SM (Selegovska, 2008).

Šakniavaisiai ir gumbavaisiai. Juose yra tik 10–25 proc. SM, baltymų apie 1–2 proc., ląstelienos 1–1,5 proc. Šakniavaisių SM sudaro cukrus, o bulvių – krakmolas. Šios medžiagos sudaro apie 70 proc. visos mas÷s. 1 kg natūralaus pašaro yra apie 1,1–3,3 MJ apykaitos energijos. Tai dietinis, labai gerai (apie 90 proc.) ir greitai virškinamas pašaras. Jie didina ir kitų pašarų virškinamumą. Tačiau šakniavaisius (bulves) būtina derinti su baltymingais, taip pat daugiau ląstelienos turinčiais pašarais, kadangi tik tuomet išryšk÷ja teigiamas cukraus ir krakmolo poveikis, išvengiama didžiojo prieskrandžio veiklos sutrikimų. (Bogdanv,1990).

Koncentruotieji pašarai. Skiriami į 2 pagrindines grup÷s.

Energiniai (angliavandeningieji) koncentratai. Priskiriami pašarai, kuriuose mažiau nei 20 proc. baltymų ir mažiau nei 18 proc. ląstelienos sausojoje medžiagoje. Tai varpinių javų s÷klos (avižų, miežių, kviečių, kvietrugių, kukurūzų ir kt.), jų miltai, s÷klų perdirbimo antriniai produktai. Ekologiniuose ūkiuose ožkoms visuomet rekomenduojama naudoti avižas, kadangi jos turi daugiau virškinamosios ląstelienos, riebalų ir mažiau krakmolo, tod÷l gaunamas riebesnis ir mažiau sočiųjų riebalų rūgščių turinti pienas (Selegovska, 2008; Gruber ir kt., 2003).

(14)

Baltymingieji koncentratai. Jie turi daugiau nei 20 proc. baltymų ir, dažniausiai, daug energijos. Yra augalin÷s ir gyvūnin÷s kilm÷s. Tai ankštinių javų (žirnių, pupų, lubinų ir kt.) s÷klos ir aliejaus gavybos iš aliejinių augalų (rapsų, saul÷grąžų, s÷menų, sojų ir kt.) antriniai produktai – išspaudos ir rupiniai. Gyvūniniai pašarai, išrūgų, pieno milteliai, alaus, ar pašarin÷s miel÷s dažniausiai, šeriami ožkų prieaugliui (Bogdanov, 1990). Lietuvoje įvairių gyvūnų racionų baltymingumui didinti daug naudojama rapsų perdirbimo antrinių produktų, nes jie palyginti su kitais – pigūs.

Mineraliniai ir vitamininiai priedai. Su pagrindiniais pašarais ožkos gauna didžiąją dalį reikalingų mineralinių elementų ir vitaminų, tačiau esamo kiekio dažniausiai nepakanka ir racioną tenka jais papildyti. Priedai gali būti įvairios chemin÷s sud÷ties ir fizin÷s formos. Priedus būtina normuoti, nes perteklius ožkoms yra žalingas. Makro ir mikroelementai gali būti duodami kaip laižalas, bet patogiausia įmaišyti į savos gamybos koncentratus arba specialius kombinuotuosius pašarus (Oltenacu, 1999).

Ožkos, kaip ir kiti atrajojantys gyvūnai, vitaminų C, K, B grup÷s stygiaus nejaučia, nes juos sintetina didžiojo prieskrandžio mikroflora. Papildomai tenka duoti riebaluose tirpstančių vitaminų – A, D, E. Jie, dažniausiai, yra įmaišomi į mineralų mišinius.

Kartais ožkoms yra naudojami karv÷ms skirti mineraliniai vitamininiai priedai. Tačiau tai n÷ra gerai, nes karvių ir ožkų poreikiai skiriasi. Nurodoma, kad melžiamoms ožkoms duodant melžiamų karvių priedus jos, lyginant su poreikiu, gauna tik apie 20 proc., seleno ir natrio reikiamos normos, 50 proc. cinko, 67 proc. fosforo, 51 proc. vitamino E (Hunter nutrition, 2004).

1.6 Užtrūkusių ožkų š÷rimas

Ožkingumas trunka 145–160 d., t. y. apie 5 m÷nesius. Vidutinio klimato zonoje būdinga sezonin÷ ožkų ruja, kuri pasireiškia rudenį. Užtrūkimo tarpsnis, kuris trunka vidutiniškai apie 2 m÷n. sutampa su tvartiniu laikotarpiu. Jis reikalingas susid÷v÷jusioms tešmens ląstel÷ms atstatyti ir pasiruošti art÷jančiai laktacijai. Kuo produktyvesn÷ ožka, tuo daugiau ji sunaudoja organizmo maisto medžiagų laktacijos laikotarpiu, tuo ilgesnis reikalingas užtrūkimo laikas atsargoms atstatyti. Yra nurodoma, kad tuo atveju, kai užtrūkimo laikas labai trumpas, per laktacija gaunama tik 65–75 proc. to pieno kiekio, kurį duotų pakankamą užtrūkimo tarpsnį tur÷jusi ožka (Barnet, Springer, 2003).

(15)

Užtrūkusios ožkos turi būti tinkamai šeriamos. Art÷jant užtrūkinimui racione reikia mažinti koncentratų ir šakniavaisių kiekį. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad užtrūkimo tarpsniu ožkas pakanka šerti kokybišku liucernų arba dobilų šienu, nors lygiai taip pat tinka ir įvairių rūšių silosuoti pašarai, šakniavaisiai (Barnet, Springer, 2003).

Prieš užtrūkinimą būtina slopinti pieno sintezę. Tai pasiekiama keičiant ne tik š÷rimą, bet ir melžimų skaičių, laiką. Užtrūkimo laikotarpiu ožkos turi gauti pakankamai visų mineralinių elementų ir riebaluose tirpių vitaminų. Rekomenduojama, kad mineralų mišinyje būtų 12–18 proc. kalcio ir 6–9 proc. fosforo bei 25–30 proc. valgomosios druskos. Racione turi būti tinkamas kalcio ir fosforo tarpusavio santykį (1,5–2,0:1) (Zapasnikien÷, 1995; Zapasnikien÷, 2003). Jei yra šeriama daug ankštinių žolių pašarų, šis santykis gali neatitikti fiziologinių normų, kadangi ankštin÷se labai gausu kalcio.

Ypatingai svarbu tinkamai tvarkyti ožkų š÷rimą paskutin÷mis 3–4 ožkingumo savait÷mis. Tuo laiku reikia laipsniškai didinti koncentratų, kad racionas būtų panašus į numatomą šerti po apsiožkavimo. Reikia vengti staigaus pašarų pakeitimo. Tai gali būti virškinimo sutrikimų, aborto priežastis. Ožkos turi būti tinkamo įmitimo, nes liesos arba riebios sunkiau ožkuojasi, būna mažiau pieningos (Barnet, Springer, 2003, Zapasnikien÷, 2002; Zapasnikien÷, 2003). Kad būtų atvesti sveiki, gyvybingi ožkiukai, ožkoms būtinas mocionas.

1.7 Laktuojančių ožkų š÷rimas

Po atsivedimo ožkos 3–5 dienas duoda krekenas. Jų kokyb÷ priklauso nuo ožkų š÷rimo užtrūkimo laikotarpiu. Jose gausu imunoglobulinų, kurie apsaugo jauniklius nuo ligų suk÷l÷jų pirmąsias 8–10 amžiaus savaičių. Ožkiukus krekenomis reikia pagirdyti kuo greičiau. Jų tur÷tų gauti bent 1 parą. Vertingesn÷s senesnių ožkų krekenos – jose daugiau antikūnių (Greenwood, 2000).

Kad ožkos duotų daug ir kokybišką pieną jos turi būti tinkamai šeriamos. Po apsiožkavimo jų produktyvumas laipsniškai did÷ja maždaug iki 2 laktacijos m÷nesio, o po to pradeda maž÷ti (Cameron, 2000). Ekonominiu požiūriu naudingiausia, kai ožkos duoda riebų ir baltymingą pieną. Šių rodiklių dydžiui, be genetinių savybių, didelę įtaką daro š÷rimo sąlygos.

Mokslininkai nurodo, kad ožkų pieno baltymingumas priklauso nuo naudojamo pašaro rūšies. Atlikto bandymo metu 4 grupių ožkos buvo šeriamos vienodo baltymingumo racionais,

(16)

bet naudoti skirtingi baltymingieji pašarai – kukurūzų gliutenas, rapsų s÷klos, pupos, saul÷grąžų rupiniai. Šių pašarų baltymus didžiojo prieskrandžio mikroflora suskaido nevienodai greitai. Mažiausiai atsparūs skaidymui yra saul÷grąžų rupinių baltymai, o atspariausi – kukurūzų gliuteno baltymai, tod÷l didel÷ jų dalis nepakitusi patenka į šliužą ir plonąja žarną, kur suskyla iki aminorūgščių, kurios tiesiogiai naudojamos pieno baltymams sudaryti. D÷l geresnio aprūpinimo aminorūgštimis intensyviau sintetinamas pienas, did÷ja jo baltymingumas. Jeigu baltymai yra suskaidomi didžiajame prieskrandyje, tuomet susidaro amoniakas, kurį, pirmiausia, naudoja mikroorganizmai savo kūneliui sudaryti ir tik po to mikrobin÷ mas÷ tampa aminorūgščių šaltiniu. Tod÷l aprūpinimo aminorūgštimis procesas yra ilgesnis ir mažiau efektyvus (Sampelayo ir kt., 1999). Gauti rezultatai parod÷, kad visų grupių ožkų piene buvo vienodas sausųjų medžiagų kiekis, tačiau ožkos, gavusios kukurūzų gliuteno, dav÷ baltymingiausią pieną, o gavusios saul÷grąžų rupinių – mažiausiai baltymingą. Panašius duomenis pateikia Latvijos mokslininkai, kurie bandyme ožkoms š÷r÷ skirtingus baltymingus koncentratus (Spruks ir kt., 2006). Iš pateiktų duomenų matyti, kad sudarant melžiamų ožkų racionus, būtina parinkti tokių pašarų, kad jie tur÷tų lengvai ir sunkiai skaidomų didžiajame prieskrandyje baltymų (Sampelayo ir kt., 1999).

Svarbu, kad laktuojančios ožkos su÷stų kuo daugiau pašarų. Su÷dimas labai priklauso nuo pašaro kokyb÷s, virškinamumo (Gruber ir kt., 2003). Austrų mokslininkai tyr÷ kaip kinta sausųjų medžiagų suvartojimas, šeriant skirtingo virškinamumo (56,8 ir 59,8 proc.) šienu. Paaišk÷jo, kad kokybiško (gerai virškinamo) šieno kiekviena ožka per parą su÷d÷ vidutiniškai 2,09 kg, o prastesnio – 1,97 kg. To paties bandymo metu buvo nustatyta, kad pieningesn÷s ožkos su÷da daugiau sausųjų medžiagų nei mažiau produktyvios (Haenlein, 1998). Sausųjų medžiagų suvartojimą galima padidinti ir keičiant koncentratų dalį racione. Kai šie pašarai racione sudar÷ 5,3 proc. ožkos sausųjų medžiagų per parą su÷da 1,88 kg, o esant 50 proc. koncentratų SM suvartojimas padid÷jo iki 2,46 kg (Gruber ir kt., 2003). Ožkos, lyginant su karv÷mis, geriau konvertuoja pašarų energija ir maisto medžiagas į produkcija, nes joms reikia mažiau energijos gyvybiniams procesams palaikyti. Bandymo metu taip pat buvo nustatyta, kad ožkų veisl÷s įtaka SM suvartojimui buvo labai menka. Norint pasiekti didesnio SM suvartojimo ožkas reikia šerti kokybiškais, gerai virškinamais ap÷mingaisiais pašarais ir prid÷ti tam tikrą kiekį koncentratų.

(17)

1.8 Ožkų š÷rimas tvartiniu laikotarpiu

Tvartiniu laikotarpiu, kurio trukm÷ apie 200–210 d., ožkų racionuose vyrauja stambieji pašarai. Lyginat su galvijais, ožkos turi tam tikrą išskirtinumą – joms labai svarbus grubus pašaras (šakel÷s, spygliai, žiev÷, pumpurai), kuris palaiko virškinimo intensyvumą didžiajame prieskrandyje. Su šakel÷mis ožkos gauna svarbiausių mineralinių medžiagų. Kai šio pašaro duodama daug mineraliniai priedai reikalingai tik laktuojančioms, produktyvioms ir antroje ožkingumo pus÷je ožkoms. Geriausias laikas ruošti šakeles yra birželio m÷nesio vidurys. Pjaunamos 80–100 cm ilgio ir 1 cm storio medžių, krūmų šakel÷s. Šakelių pašarai gali sudaryti apie 1/3 stambiųjų pašarų. Nuo lapkričio iki geguž÷s m÷nesio labai gerai tinka eglių, pušų spygliai. Puikus pašaras žiemą yra džiovinti vaistingieji augalai – dilg÷l÷s, gysločiai, varnal÷šos, šalpusniai. eršk÷čių uogos.

Šienas yra svarbiausias stambusis pašaras ožkų racione. Jis ruošiamas iš pačių įvairiausių žolynų – daugiamečių, natūralių pievų, vienmečių žolių mišinių. Labiausiai vertinamas liucernų, dobilų šienas (Barnet, Springer, 2003). Ankštinių žolių šienas palengvina ožkų aprūpinimą baltymais, mineraliniais elementais Varpinių žolių šienas taip pat yra vertingas pašaras, jeigu žol÷s nupjaunamos neperaugusios.

Vasarinių javų šiaudai gali sudaryti nemažą raciono dalį bergždžioms, mažapien÷ms, trūkstančioms ožkoms. Stambiųjų pašarų reik÷tų duoti 3 kartus per parą, o sultingųjų – rytą ir vakarą (Gamroth, 1994).

Silosas arba šienainis yra puikus sultingasis ožkų pašaras ir stambesn÷se fermose vert÷tų juos naudoti. Tačiau Lietuvoje n÷ra populiarūs, nes abejojamo jų tinkamumu ožkoms, be to dauguma fermų mažos ir n÷ra būtinumo tur÷ti siloso. Paruošti galima iš pačių įvairiausių augalų – daugiamečių varpinių ir ankštinių žolių, natūralių pievų, vienmečių žolių mišinio, kukurūzų, šakniavaisių lapų ir kt. (Selegovska, 2008).

Šakniavaisiai, gumbavaisiai yra ožkų m÷gstamas ir vertingas pašaras. Jie tiekia lengvai pasisavinamų angliavandenių, gerina apetitą ir kitų pašarų virškinimą, skatina pieno sintezę. Šerti tinka pašariniai, puscukriniai, cukriniai runkeliai, griežčiai, paprastos ir žiemin÷s bulv÷s (topinambai), rop÷s, pašariniai kopūstai. Visi šakniavaisiai, gumbavaisiai, ypač morkos, labai tinka mažiems ožkiukams, šviežiapien÷ms ir šiaip produktyvioms ožkoms.

(18)

Koncentruotieji pašarai būtini ožkų racionuose, o jų kiekį ir rūšį reikia parinkti atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Duotinas koncentratų kiekis labiausiai priklauso nuo ožkos produktyvumo ir ap÷mingųjų pašarų kokyb÷s. Pavyzdžiui, šeriant kukurūzų silosu (jis mažai baltymingas) reikia naudoti koncentratus, kuriuose yra apie 18–20 proc. baltymų, o šeriant žolių silosu (turi daugiau baltymų) koncentratų baltymingumas gali būti 14–16 proc. (Steevens, Rickets, 1993).

Užsienyje stambiose ožkų fermose naudojant specialią, mažų dydžių, techniką yra ruošiami visų raciono pašarų mišiniai (angl. TMR). Nurodoma, kad taikant š÷rimą pašarų mišiniu ožkų produktyvumas padid÷ja 7 proc., riebumas – 0,18 proc., lyginant su š÷rimu atskirais pašarais (An–Kuosu, 1997).

Tvartiniu laikotarpiu ožkų racionus būtina papildyti svarbiausiais mineraliniais elementais ir vitaminais. Yra juokaujama, kad per dieną ožka turi gauti 15 patiekalų (Zapasnikien÷, 2002).

1.9 0žkų š÷rimas ganykliniu laikotarpiu

Žalieji pašarai yra pigiausi iš visų pašarų, tod÷l reikia stengtis juos prad÷ti naudoti ožkoms pavasarį kuo anksčiau, o rudenį baigti ganiavą kuo v÷liau.

Ožkų ganiavą reikia prad÷ti laipsniškai. Pirmomis ganymo dienomis jos turi gauti įprastą tvartinio laikotarpio racioną, o ganykloje laikoma tik apie valandą. Po to ganymo laikas ilginamas, žiemos raciono pašarų mažinama. Pratinimas trunka maždaug savaitę. Tokios priemon÷s būtinos, kad keičiantis pašarui nesutriktų didžiojo prieskrandžio veikla, kad pakaktų laiko atsirasti mikroorganizmams, dalyvaujantiems žol÷s fermentacijoje. Pradžioje ganiavos žol÷ būna labai sultinga, tod÷l stambieji pašarai reikalingi, kad būtų pakankamas SM ir ląstelienos kiekis racione, kad ožkos neprad÷tų viduriuoti, nesumaž÷tų pieno riebumas (Oltenacu, 1999).

Ožkoms tinka vidutinio dr÷gnumo su tankiu žolynu ganyklos. Jos tur÷tų būti arti tvartų kad netektų ožkų toli varin÷ti, nes tam sunaudojama papildomai energijos, maž÷ja primilžis. Ožkos ÷da labai įvairias žoles. Patinka krūmų pumpurai, jauni ūgliai, piktžol÷s. Įvairių medžių šakelių – topolių, klevų, ievų, beržų, alksnių ir kt. gali su÷sti iki 2 kg per parą.Tačiau ąžuolų, liepų, akacijų, lazdynų šakelių didesnis kiekis gali sukelti vidurių užkiet÷jimą. Yra žolių, kurios kenksmingos ožkoms. Pavyzdžiui, d÷m÷tosios nuokanos, ugniažol÷s, pakalnut÷s, pluk÷s, v÷drynai, drign÷s, bulvienojai, rabarbarai (Smith, 1997; Zapasnikien÷, 2002).

(19)

Ganant jaunoje žol÷je ožkos pakankamai aprūpinamos visomis maisto medžiagomis, energija, mineraliniais elementais ir vitaminais. Su÷damos žol÷s kiekis priklauso ir nuo žolyno sud÷ties, vegetacijos tarpsnio, metų sezono, ganyklos nuganymo dažnumo ir kt.

Nurodoma, kad ganant ožkas kalnuotose vietov÷se gaunama mažiau pieno, bet jame būna daugiau riebalų, baltymų, geresn÷ riebalų rūgščių sud÷tis, daugiau terpenų, malonesnis pieno aromatas (Oltanecu, 1999). Žol÷ veikia pieno riebalų sud÷tį. Vasarą pieno riebaluose sukaupiama mažiau sočiųjų riebalų rūgščių ir daugiau nesočiųjų bei konjuguotų riebalų rūgščių, kadangi jų gausu žol÷je. Jeigu ganomoms ožkoms duodama daug koncentratų gaunamas mažiau vitamino A turintis pienas. Be to jame maž÷ja ir riebalų kiekis (Morand–Fehr ir kt., 2007). Ganykloje ožkos pirmiausia pasirenka vaistinguosius augalus, surenka smulkius lapelius, po to ÷da įprastą žolę. Suaugusios ožkos per parą su÷da 6–9 kg žol÷s (Bogdanov, 1990). Yra nurodoma, kad nemelžiamos ožkos gali apsieiti misdamos vien tik ganyklos žole. Papildomai tur÷tų gauti tik mineralinių priedų (Ziper, 2002).

Vasaros pabaigoje ir rudenį ožkoms galima duoti obuolių. Jie ožkų m÷gstami ir gali sudaryti nemažą dalį racione.

Vasarą ir tvartiniu laikotarpiu svarbu, kad ožkos gautų pakankamai vandens. Laikoma, kad kiekvienam primelžto pieno kg ožkos turi gauti nemažiau kaip 4–5 litrus vandens. Galima skaičiuoti ir kitaip – kiekvienam su÷sto pašaro sausųjų medžiagų kg reik÷tų skirti 3–4 litrus vandens (Jeroch ir kt., 2004).

1.10 Ožkų š÷rimo normavimas

Ožkų, kaip ir kitų gyvulių, geras produktyvumas būna tuomet, kai yra tenkinamas jų poreikis visomis būtinoms maisto medžiagoms. Š÷rimas tvarkomas vadovaujantis š÷rimo normomis, kurios sudaromos atsižvelgiant į ožkingumo tarpsnį, produktyvumą, amžių, įmitimą, produkcijos rūšį, klimatines sąlygas ir kt. Ožkų š÷rimas n÷ra taip detaliai išnagrin÷tas kaip karvių. Kartais karvių š÷rimo normos yra pritaikomos ožkoms, kadangi pagal fiziologines savybes, virškinimo ypatumus šie gyvūnai yra panašūs (Bogdanov, 1990; Ziper, 2002). Vienu iš labai svarbių mitybos elementų yra sausosios medžiagos. Jų poreikis, skirtingų autorių duomenimis, įvairuoja. Bogdanov (1990) nurodo, kad ožkos SM tur÷tų gauti apie 40–50 g 1 kg kūno mas÷s. Pagal anglų mokslininkų rekomendacijas nesukergtoms ir ožkingoms suaugusioms ožkoms SM

(20)

reikmę galima apskaičiuoti pagal tokią lygtį: SM = 0,53+0,0135W kg per parą (Energy and protein requirements of ruminants, 1995).

Ožkos, lyginant su karv÷mis, turi talpesnį virškinimo traktą, yra ÷dresn÷s ir 100-ui kg kūno mas÷s gali su÷sti 4–7 kg SM. Karv÷s tokiam pat mas÷s kiekiui su÷da apie 3–4 kg SM.

Energijos reikm÷ ožkingumo laikotarpiu priklauso nuo ožkingumo tarpsnio. Pirmus 3 ožkingumo m÷nesius vaisiaus mas÷ nedidel÷ ir sudaro tik apie 10 proc. atvesto ožkiuko mas÷s (atvestas, iš dvynukų, sveria apie 3,95 kg), tod÷l priedas vaisiaus augimui neskiriamas ir laikoma, kad energijos reikm÷ tokia pat kaip ir neožkingų. Paskutiniuosius 2 m÷nesius vaisiaus augimo sparta padid÷ja apie 40 proc., tod÷l atitinkamai išauga ir energijos poreikis. Tuo pat metu, kalcio ir fosforo poreikis išauga apie 2 kartus.

Energijos reikm÷ ožkų gyvybiniams procesams palaikyti gali būti apskaičiuojama pagal tokią lygtį: AE = W0,75 x 0,426 MJ (Jeroch ir kt., 2004).

Skaičiuojant apytikrę energijos reikmę yra laikoma, kad užtrūkusios ožkos, atsižvelgiant į užtrūkimo tarpsnį, 100-ui kg kūno mas÷s tur÷tų gauti vidutiniškai 16–20 MJ AE.

Kaip kinta vaisiaus mas÷ ir energijos poreikis ožkingumo laikotarpiu parodyta 5 lentel÷je. 5 lentel÷. Vaisiaus (dvynių) mas÷s kitimas ir energijos poreikis jo augimui per parą (Energy and protein requirements of ruminants, 1995)

Ožkingumo savait÷s Vaisiaus mas÷, kg Priaugimas per parą, g Energijos poreikis vaisiui, MJ 4 0,30 13 0,1 8 0,90 33 0,5 12 2,29 70 1,7 16 5,02 130 4,2 20 9,80 213 8,8

D÷l sparčiai augančio vaisiaus, maž÷ja pilvo ertm÷, tod÷l, kad ožkingumo pabaigoje nenukent÷tų aprūpinimas energija yra ribojami mažesnio maistingumo pašarai (šiaudai, silosas) ir didinama gero šieno, koncentruotų. Paskutinį ožkingumo m÷nesį SM normą rekomenduojama sumažinti apie 10 proc. (Energy and protein requirements of ruminants, 1995).

Ožkingumo tarpsnis turi įtakos ir baltymų poreikio dydžiui. Pirmąsias 12 ožkingumo savaičių raciono sausojoje medžiagoje pakanka apie 10–11 proc. žaliųjų baltymų, o paskutiniuosius du ožkingumo m÷nesius didinama iki 12 proc. (Jeroch ir kt., 2004).

Ląstelieną ožkos gerai virškina ir jos sausojoje medžiagoje gali 25–27 proc. (Zapasnikien÷, 1995).

(21)

Pieninių ožkų laktacijos ciklas panašus į karvių. Primilžis did÷ja iki 6–8 savait÷s, paskui iš l÷to maž÷ja iki 9–10 laktacijos m÷nesio. D÷l intensyvios pieno sintez÷s ir riboto pašarų suvartojimo (prastas apetitas) tam tikrą dalį pieno ožkos sintetina iš kūne sukauptų atsargų. Tod÷l kūno mas÷ pirmąjį laktacijos m÷nesį, kas savaitę gali maž÷ti po 1 kg, t. y. po 100–150 g per parą ((Energy and protein requirements of ruminants, 1995). Į kūno mas÷s kitimą būtina atsižvelgti apskaičiuojant reikmes ir parenkant raciono pašarus (Frederiks, 1993). Pašarai turi būti labai kokybiški, skanūs, gerai virškinami, kad ožkos jų su÷stų kuo daugiau. Laktuojančių ožkų reikm÷s dydis labiausiai priklauso nuo produktyvumo, laktacijos tarpsnio, gaunamo pieno riebumo ir baltymingumo bei ožkos mas÷s. Įtakos turi ir amžius, įmitimas, taip pat veisl÷. Pavyzdžiui, Nubijos ožkos duoda riebesnį ir baltymingesnį pieną (4,65 proc. riebalų. ir 3,55 proc. baltymų) nei Zaneno veisl÷s ožkos (3,51 proc. riebalų ir 2,88 proc. baltymų), tod÷l pienui sintetinti pastarosioms reikia mažiau energijos ir baltymų gauti su pašarais. Jų raciono SM kg pakanka 11 MJ AE, o riebiapienių ožkų raciono SM tur÷tų būti apie 12,5 MJ AE. Pritaikant gamybin÷ms sąlygoms žinynuose pateiktas normas reikia didinti 5 proc., kad būtų tam tikra atsarga.

Kaip kinta sausųjų medžiagų poreikis, esant skirtingam ožkų primilžiui, matyti iš 6 lentel÷s duomenų.

6 lentel÷. Ožkų sausųjų medžiagų reikm÷s, kg

(pagal Energy and protein requirements of ruminant, 1995)

Lakt. savait÷ 2 6 10 14 18 22 26 30 34 38 42

Primilžis, kg 4,8 5,0 4,8 4,4 3,9 3,4 2,8 2,2 1,7 1,2 0,9

SM reikm÷, kg 2,9 3,0 2,9 2,8 2,6 2,4 2,1 1,9 1,7 1,4 1,3

Lietuvoje tvarkant ožkų š÷rimą vadovaujamasi Jeroch ir kt. (2004) ir Zapasnikien÷s (1995, 2003) pateiktais normatyvais (žr. 7 lentelę).

7 lentel÷. Š÷rimo normos užtrūkusių ožkų ir primelžiant 3 kg pieno (energijos koncentracijai 9,7–10,0 MJ /kg SM, kūno mas÷ 50–52 kg) (pagal Jeroch ir kt., 2004; Zapasnikien÷, 1995; Zapasnikien÷ 2003)

SM, kg AE*, MJ Ž.balt, g Ląst.,g Cukr.,g Rieb.,g Ca, g P, g Karot.,m g

NaCl, g 4–5 ožkingumo m÷nuo

1,40 12,7 168 350 70 42 10,6 6,3 28 7

Pieno riebumas 3,0 proc., baltymingumas 2,5 proc.

2,30 22,0 322 552 115 69 21,9 15,2 46 14

Pieno riebumas 4,0 proc., baltymingumas 3,5 proc.

(22)

Pastaba. AE* – esant kitokiam primilžiui už 1 kg 3 proc. riebumo pridedama arba atimama 4,4 MJ, o už 1 kg 4 proc. riebumo pieno – 5,0 MJ.

Laktuojančių ožkų produktyvumas labai priklauso nuo jų aprūpinimo baltymais. Pateiktose normose numatyta, kad pirmais laktacijos m÷nesiais sausojoje medžiagoje turi būti 14 proc. žaliųjų baltymų.

Ląstelienos šiame laktacijos tarpsnyje raciono sausojoje medžiagoje gali būti 22–24 proc. Tai būtina maisto medžiaga, nes ją fermentuojant didžiajame prieskrandyje susidaro acto rūgštis, kuri naudojama pieno riebalų sintezei. Tačiau ląstelienos perteklius nepageidautinas, kadangi ilgai susilaiko didžiajame prieskrandyje ir mažina pašarų suvartojimą, tuo pačiu ir primilžį (Gruber ir kt., 2003). 7 Nors ožkos virškina ir tokius pašarus, kuriuose yra iki 64 proc. ląstelienos, tačiau tokie pašarai tiktų tik bergždžioms ožkoms (Zapasnikien÷, 2002). Normaliam virškinimui palaikyti ožkoms reikia nemažiau kaip 1 kg, bet ne daugiau kaip 2,5–3 kg stambiųjų pašarų, tai svarbiausi ląstelienos šaltiniai. Gali būti duodama 1 kg šieno ir 1 kg šiaudų arba šakelių, medžių lapų.

Su pašarais ožkos turi gauti tam tikrą kiekį cukraus ir riebalų. Pagal pateiktas normas cukrus raciono sausojoje medžiagoje sudaro 5, o riebalai – 3 procentus.

Makroelementų ir mikroelementų reikm÷s labiausiai priklauso nuo ožkos produktyvumo. Vidutin÷ mineralinių elementų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje yra pateikta 8 lentel÷je.

8 lentel÷. Rekomenduojama mineralinių elementų koncentracija sausojoje medžiagoje (primilžis 3–4 kg pieno per parą)

(pagal Jeroch ir kt., 2004) Makroelementai, g Ca P Mg Na K Cl S 3,6 2,5 1,7 0,8 5,5 2,1 2,1 Mikroelementai, mg Mn Zn Fe Cu J Co Se 60–80 50–80 40–50 10–15 0`,30–0,80 0,15–0,20 0,10–0,20

Be to, ožkos duodančios apie 3 kg pieno kasdien turi gauti karotino 45–50 mg, vitamino A 13000 TV, vitamino D – 2600 TV ir vitamino E – 50 mg.

Numatytą energijos ir maisto medžiagų kiekį ožkos tur÷tų gauti su įvairiais pašarais. Pašarų rinkinys (racionas) sudaromas atsižvelgiant į rekomenduojamą raciono struktūrą, kurį priklauso nuo ožkos užtrūkimo tarpsnio, produktyvumo, metų laiko ir kt. (žr. 9 lentelę)

(23)

9 lentel÷. Ožkų racionų apytikr÷ struktūra, proc. (pagal Zapasnikienę, 1995; Zapasnikienę, 2003)

Pašarų grup÷s Tvartinis laikotarpis Ganyklinis laikotarpis Vidutin. per metus

Šienas 25–55 – 15–23 Šiaudai 5–10 – 4 Šakel÷s 2–5 2–5 3 Silosuotieji 20–40 – 10–20 Šakniavaisiai 5–10 – 5 Koncentruotieji 10–35 10–30 25–30 Žalieji – 70–90 32–38

Ožkoms per parą sušeriamų pašarų kiekis labiausiai priklauso nuo jų produktyvumo. Melžiamai ožkai per parą galima sušerti: stambiųjų pašarų ir šakniavaisių – 1–2 kg, siloso, šienainio – 3 kg, šakniavaisių, kopūstų arba kitų daržovių lapų – 3–4 kg, koncentratų – 0,4–1,0 kg. Jei primilžis siekia 4–5 kg ir daugiau – visų pašarų duodama nenormuotai (Zapasnikien÷, 2002). Yra nustatytos vidutin÷s pašarų sukaupimo per metus viena ožkai normos.

10 lentel÷. Vidutin÷s pašarų sukaupimo normos vienai ožkai. (pagal Zapasnikienę, 1995)

Pašarai Kiekis, kg Pašarai Kiekis, kg

Šienas 400 Šakniavaisiai 400

Vasarinių javų šiaudai 100 Koncentratai 200

Šakel÷s 180 Žol÷ ir kiti žalieji 1500

Silosas, šienainis 500 – –

Kaip matyti iš sukauptų literatūros duomenų ožkos paplitusios visame pasaulyje ir yra prisitaikiusios gyventi labai įvairiose sąlygose. Ožkos – produktyvūs gyvūnai. Tinkamai šeriamos pieno tipo ožkos per laktaciją duoda 1000 kg ir daugiau pieno. Pienas pasižymi puikiomis maistin÷mis ir gydomosiomis savyb÷mis. Ožkų š÷rimui naudojami labai įvairūs pašarai. Daugiausiai sušeriama žolinių pašarų. Koncentruotųjų pašarų duodama atsižvelgiant į ožkos produktyvumą ir ap÷mingųjų pašarų kokybę. Didžiausias produktyvumas gaunamas šeriant ožkas subalansuotais pagal mitybos normas racionais, kuriuose yra reikiamas kiekis energijos, maisto, mineralinių medžiagų, vitaminų.

(24)

2. DARBO METODIKA

2.1 Darbo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos

Bandymas buvo atliktas 2008 m. sausio–balandžio m÷nesiais ūkinink÷s E. Kuncien÷s ūkyje, Auriliškių kaime, Pasvalio rajone. Ūkis yra 14 ha dydžio. Jame 8 ha užima natūralios pievos ir kultūrin÷s ganyklos. Ariama žem÷ – 6 ha. Ūkyje laikoma 15 vietinių ožkų ir ožys, 2 karv÷s ir 20 kiaulių. Ūkis išsid÷stęs netoli Pasvalio miesto.

E. Kuncien÷s ūkio ožkų banda

Bandymo tikslas buvo nustatyti skirtingos energin÷s ir baltymin÷s vert÷s racionų įtaką ožkų produktyvumui pirmaisiais laktacijos m÷nesiais.

Bandymui, laikantis analogų principo, buvo atrinkta 12 ožkų atsižvelgiant į amžių, masę, produktyvumą, apsiožkavimo laiką. Jos buvo suskirstytos į 3 grupes – kontrolinę ir dvi bandomąsias. Kiekvienoje po 4 gyvulius.

Visos ožkos buvo laikomos tame pačiame tvarte ant gilaus kraiko. Kreikimui naudojami šiaudai. Ožkos gali laisvai išeiti laukan į aptvarą. Yra įrengtos iš medinių grotelių ÷džios, pakeltos aukščiau nuo žem÷s. Taip pat yra metalinis lovys, į kurį pilamas vanduo ožkoms atsigerti.

Kiekvienos grup÷s ožkų š÷rime buvo tam tikrų skirtumų. Visų grupių ožkos gavo tuos pačius ūkyje naudojamus ap÷minguosius pašarus (šieną, šakeles, šakniavaisius). Koncentruotieji pašarai buvo parenkami atsižvelgiant į eksperimento uždavinius, t. y. kontrolin÷s grup÷s ožkos gavo ūkyje naudojamus koncentratus, o bandomųjų grupių ožkoms dalis ūkio koncentratų buvo

(25)

pakeista baltymingais papildais. Be to II bandomosios grup÷s ožkoms š÷rimo norma buvo padidinta 10 proc. Bandymo atlikimo schema pateikta 11 lentel÷je.

11 lentel÷. Bandymo atlikimo schema

Grup÷s Ožkų sk. Ožkų š÷rimo charakteristika

Kontrolin÷ 4 Ūkio ap÷mingieji pašarai + 100 proc. ūkio koncentratai

I bandomoji 4 Ūkio ap÷mingeji pašarai + 64 proc. ūkio koncentratai + 36 proc. baltymingieji papildai

II bandomoji 4 Ūkio ap÷mingeji pašarai + 61 proc. ūkio koncentratai + 39 proc. baltymingieji papildai. Š÷rimo norma padidinta 10 proc.

Pradedant bandymą buvo atlikta racionų analiz÷ ir apskaičiuota kiek energijos bei įvairių maisto, mineralinių medžiagų, vitaminų ožkos gauna su joms skirtais pašarais. Atsižvelgiant į ožkų produktyvumą pra÷jusiais metais buvo apskaičiuotos š÷rimo reikm÷s (žr. 7 lent.) ir pagal jas sudaryti racionai kiekvienai ožkų grupei. Apskaičiuojant reikmes buvo planuojama, kad vidutinis primilžis per parą pirmaisiais laktacijos m÷nesiais sieks apie 3–4 kg pieno, kurio riebumas 4,0 proc., baltymingumas – 3,2 proc. Racionų energin÷ ir maistin÷ vert÷ apskaičiuota vadovaujantis pašarų maistingumo lentelių duomenimis (žr. 1 priedą).

Bandymų rezultatų objektyvumą ir tikslumą labai daug nulemia tinkamas bandomųjų grupių sudarymas ir kuo identiškesnių gyvūnų parinkimas. Kai kurie duomenys apie į grupes atrinktas ožkas yra pateikti 12 lentel÷je.

12 lentel÷. Bandomųjų ožkų duomenys

Ožkos Nr. Mas÷, kg Laktacijų skaičius Ožkavimosi m÷n. ir diena Atved÷ prieauglio, vnt Kontrolin÷ grup÷ 1 48,5 3 01 20 2 2 52,0 4 02 05 3 3 51,0 2 02 15 2 4 47,6 1 03 01 1 Vidurkis ± m 49,78±1,19 2,5 – 2,0 I bandomoji grup÷ 5 52,1 2 01 05 3 6 49,2 4 02 08 2 7 51,4 2 02 24 2 8 49,8 1 02 28 2 Vidurkis ± m 50,63±0,78 2,3 – 2,25 II bandomoji grup÷ 9 48,2 3 01 06 2 10 53,0 1 02 11 1 11 50,8 4 02 21 2 12 47,8 1 03 01 2 Vidurkis ± m 49,95±1,40 2,3 – 1,75

(26)

Kaip matyti iš 12 lentel÷je pateiktų duomenų sudarytos ožkų grup÷s pagal kūno masę, laktacijų ir atvestų ožkiukų skaičių buvo panašios ir skirtumai tarp jų statistiškai nepatikimi. Ožkavimosi laikas toje pačioje grup÷je tarp kai kurių ožkų skyr÷si žymiai. Atrinkti, kad būtų panašesnis ožkavimosi laikas nebuvo galima, d÷l palyginti mažo gyvulių skaičiaus bandoje. Tod÷l buvo stengiamasi panašiu laiku atsivedusias ožkas paskirstyti į skirtingas grupes, kad kiekvienoje jų būtų analogas pagal šį požymį.

Ožkų produktyvumas buvo nustatomas kontrolinių melžimų metu. Jie buvo atliekami bandymo pradžioje (15 laktacijos dieną), o v÷liau kas 15 dienų, t. y. 30, 45 dieną ir bandymo pabaigoje (60 laktacijos dieną). Buvo matuojamas primelžiamo pieno kiekis, o taip pat imami bandiniai pieno riebalams, baltymams, laktozei ir somatinių ląstelių skaičiui nustatyti. Šie tyrimai buvo atliekami VĮ “Pieno tyrimai”.

Ap÷mingųjų pašarų suvartojimas (šieno, šakelių, šakniavaisių) buvo nustatomas visos grup÷s kas dvi savait÷s primilžio kontrol÷s dienomis. Numatytas sušerti pašarų kiekis buvo atsveriamas iš anksto ir kontrol÷s dienos rytą pradedamas ožkų š÷rimas. Kitą dieną, tuo pačiu laiku, surenkami ir sveriami nesu÷sto pašaro likučiai. Ožkoms, nakčiai buvo duodama vasarinių šiaudų nenormuotai, bet jie į sunaudotų pašarų apskaitą nebuvo įtraukti. Likusiais nesu÷stais šiaudais buvo kreikiami ožkų gardai.

Koncentruotųjų pašarų apskaita buvo atliekama kasdien individualiai kiekvienos ožkos juos sušeriant melžimo metu.

Kūno mas÷s kitimui nustatyti ožkos, pra÷jus 3 valandoms po rytinio š÷rimo, buvo sveriamos bandymo pradžioje ir pabaigoje ūkin÷mis svarstykl÷mis.

Bandymo metu gauti duomenys apdoroti biometriškai ir apskaičiuotas skirtumo patikimumo laipsnis pagal Stjudentą.

(27)

3. SAVŲ TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Ožkų š÷rimas ir aprūpinimas energija bei maisto medžiagomis

Ožkų produktyvumas, sveikata, pieno chemin÷ sud÷tis ir kokyb÷ labiausiai priklauso nuo aprūpinimo energija ir visomis būtinomis maisto, mineralin÷mis medžiagomis, vitaminais. Daugelyje ožkininkyst÷s ūkių, ypač smulkiuose, ožkų š÷rimu n÷ra pakankamai rūpinamasi. Nagrin÷jant Lietuvoje ožkoms šeriamus racionus matyti, kad juose n÷ra pakankamai subalansuotas pagal ožkų produktyvumą energijos poreikis – vienuose ūkiuose jos trūksta, kitur pašarų skiriama per daug ir ožkos tunka. Svarbiausia, kad beveik visų ožkų racionuose trūksta baltymų, nes ožkų laikytojai mažai ruošia ankštinių ap÷mingųjų ir koncentruotųjų pašarų (Zapasnikien÷, 1998). Didžiausias baltymų nepriteklius būna pirmais laktacijos m÷nesiais, kai vyksta intensyviausia pieno sintez÷. D÷l šios maisto medžiagos trūkumo nepasiekiama maksimalaus primilžio, sparčiau „krinta“ laktacijos kreiv÷, gaunamas mažesnio baltymingumo pienas.

3.1.1 Kontrolin÷s ir bandomųjų ožkų grupių racionai ir jų apibūdinimas

Kontrolin÷s grup÷s ožkų racionas buvo sudarytas vien tik iš ūkyje įprastai naudojamų ap÷mingųjų ir koncentruotųjų pašarų (žr. 13 lent.) ir yra charakteringas daugeliui ūkių.

13 lentel÷. Kontrolin÷s grup÷s ožkų vidutinis racionas ir jo maistingumas

Pašarai Pašaro kiekis, kg SM, kg Apykaitos energija, MJ Ž. baltymai, g Ląstelie-na, g

Kult. pievų šienas, žyd. pradžia 0,70 0,60 5,06 58 181

R. dobilų šienas, žyd. pradžia 0,7 0,6 5,53 93 180

Šakel÷s (beržų, liepų, lazdynų) 0,35 0,3 1,35 26 121

Pašariniai runkeliai 1,33 0,2 2,39 15 1 Morkos 0,41 0,05 0,60 5 5 Avižų miltai 0,34 0,3 3,44 36 35 Miežių miltai 0,46 0,4 5,17 48 21 Priedai: Valgomoji druska, g 15 – – – – Monokalcio fosfatas, g 8,5 – – – –

Gauta su raciono pašarais 4,29 2,45 23,54 281 544

ŠöRIMO NORMA – 2,45 23,80 343 588

(28)

Tačiau jis buvo papildytas, kaip ir kitų grupių ožkų racionai, valgomąja druska ir monokalcio fosfatu, kuris buvo reikalingas optimaliam kalcio ir fosforo tarpusavio santykiui sudaryti. Racione 71 proc. sudar÷ ap÷mingieji pašarai – šienas, šakel÷s, šakniavaisiai ir 29 proc. – koncentruotieji – miežių ir avižų miltai.

Raciono sausųjų medžiagų 1 kg yra:

apykaitos energijos 9,61 MJ; kalcio 0,77 proc.;

žaliųjų baltymų 11,5 proc.; fosforo 0,36 proc.;

ląstelienos 22,2 proc.; karotino 32 mg;

cukraus 9,4 proc.; Ca : P 2,1 : 1

riebalų 2,6 proc.;

Su raciono pašarais ožkos gavo numatytą pagal zootechnines normas sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos kiekį, tačiau žaliųjų baltymų, lyginant su norma, trūko 62 g arba 18,1 proc. Baltymų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje buvo tik 11,5 proc. vietoje rekomenduojamų 14,0 procentų. Kiti raciono maistingumo rodikliai (visų grupių racionų tęsiniai yra pateikti 2–4 prieduose) menkai skyr÷si nuo zootechninių normų.

Pirmos bandomosios grup÷s ožkų racionas tur÷jo tą pačią struktūrą ir tokį pat kiekį ap÷mingųjų ir koncentruotųjų pašarų kaip ir kontrolin÷s grup÷s (žr. 14 lent.). Tiktai jame 36 proc. avižų ir miežių miltų (skaičiuojant sausąja medžiaga) buvo pakeista baltymingesniais koncentratais, t. y. rapsų išspaudomis (200 g) ir sojų rupiniais (50 g).

14 lentel÷. Pirmos bandomosios ožkų grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Kult. pievų šienas (žyd. pradž.) 0,70 0,60 5,06 58 181

R. dobilų šienas (žyd. pradž.) 0,7 0,60 5,53 93 180

Pašariniai runkeliai 1,33 0,2 2,39 15 1

Morkos 0,41 0,05 0,60 5 5

Avižų miltai 0,23 0,20 2,30 24 23

Miežių miltai 0,28 0,25 3,23 30 13

Rapsų išspaudos 0,22 0,20 2,61 74 26

Nelukštentų sojų rupiniai 0,057 0,05 0,69 26 3

Priedai:

Valgomoji druska, g 15 – – – –

Monokalcio fosfatas, g 7, – – – –

ŠöRIMO NORMA – 2,45 23,80 343 588

(29)

ląstelienos 22,5 proc;. karotino 32 mg;

cukraus 10,3 proc.; Ca : P 2,1 : 1;

riebalų 3,1 proc.;

Pakeitus dalį varpinių javų baltymingomis žaliavomis buvo gautas reikiamas pagal normą baltymų kiekis, o jų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje taip pat atitiko normą ir sudar÷ 14,3 proc.

Antros bandomosios grup÷s ožkoms energijos ir maisto medžiagų reikm÷, lyginant su kontroline ir I bandomąja grup÷mis, buvo didinta 10 proc. Skiriant daugiau energijos ir maisto medžiagų siekta išsiaiškinti gausesnio š÷rimo įtaką ožkų produktyvumui, pieno sud÷čiai, kūno mas÷s kitimui. Šios grup÷s racione liko tiek pat ap÷mingųjų pašarų kaip ir kitose, bet buvo prid÷ta 200 g koncentruotųjų pašarų sausųjų medžiagų (iki 900 g) ir jie visoje raciono struktūroje sudar÷ 35 proc. arba 6 proc. daugiau nei kontrolin÷s ir I bandomosios grupių racionuose. Be to, šiame racione buvo daugiau (t. y. 39 proc.) baltymingųjų koncentratų (žr. 15 lent.).

15 lentel÷. Antros bandomosios ožkų grup÷s vidutinis racionas ir jo maistingumas

Kult. pievų šienas, žyd. pradž. 0,66 0,57 4,81 55 172

R. dobilų šienas, žyd. pradž. 0,70 0,6 5,53 93 180

Pašariniai runkeliai 1,33 0,2 2,39 15 1

Morkos 0,41 0,05 0,60 5 5

Avižų miltai 0,23 0,20 2,30 24 23

Miežių miltai 0,41 0,35 4,53 42 18

Rapsų išspaudos 0,28 0,25 3,27 93 32

Nelukštentų sojų rupiniai 0,11 0,10 1,38 51 7

Priedai:

Valgomoji druska, g 15 – – – –

Monokalcio fofatas, g 1,4 – – – –

ŠöRIMO NORMA – 2,60 26,18 400 585

(30)

ląstelienos 21,3 proc.; karotino 30 mg;

cukraus 10,2 proc.; Ca : P 2,1 : 1;

riebalų 3,4 proc.;

Padidinus koncentratų kiekį raciono energin÷ vert÷ padid÷jo 2,38 MJ, o baltymingumas – 57 g, t. y. iki 15,4 proc. sausojoje medžiagoje.

3.1.2 Pašarų ožkoms sunaudojimas bandymo laikotarpiu

Per 45 dienų apskaitinį bandymo laikotarpį ožkoms buvo sunaudotas nevienodas pašarų kiekis. Taip pat skyr÷si ir ožkų aprūpinimas energija, baltymais (žr. 16 lent.).

16 lentel÷. Vienai ožkai vidutiniškai sušerta pašarų ir priedų, kg

Ožkų grup÷s Pašarai

kontrolin÷ I bandomoji II bandomoji

Kultūrinių pievų šienas, žyd. pr. 31,5 31,5 29,7

Raudonųjų dobilų šienas, žyd. pr. 31,5 31,5 31,5

Šakel÷s (beržų, liepų, lazdynų) 15,8 15,8 15,8

Pašariniai runkeliai 59,9 59,9 59,9

Morkos 18,5 18,5 18,5

Avižų miltai 15,3 10,4 10,4

Miežių miltai 20,7 12,6 18,5

Rapsų išspaudos – 9,9 12,6

Nelukštentų sojų rupiniai – 2,6 5,0

Valgomoji druska 0,68 0,68 0,68

Monokalcio fosfatas 0,39 0,34 0,06

Iš viso pašarų 194,7 193,6 201,6

Iš viso sausųjų medžiagų 111,2 111,2 118,4

Iš viso apykaitos energijos, MJ 1059,3 1069,2 1177,2

Iš viso žaliųjų baltymų 12,65 15,80 18,18

Kaip matyti iš 16 lentel÷s duomenų per bandymo laikotarpį kontrolin÷s ir I bandomosios grup÷s kiekviena ožka gavo labai panašų pašarų, jų sausųjų medžiagų ir energijos kiekį, tačiau baltymų pirmos bandomosios grup÷s ožkos gavo 3,15 kg daugiau. Antros bandomosios grup÷s kiekvienai ožkai, lyginant su kontroline ir I bandomąja grup÷mis, teko daugiau sausųjų medžiagų apie 6,7 kg, energijos apie 110–118 MJ ir baltymų – 2,4–5,5 kg.

(31)

3.2 Ožkų produktyvumo duomenys

3.2.1 Ožkų pieningumas ir pieno kokyb÷ 0–15 laktacijos dienomis (paruošiamuoju bandymo tarpsniu)

Gaunamos produkcijos kiekis geriausiai charakterizuoja gyvulių š÷rimo sąlygas. Š÷rimo specialistai nurodo, kad š÷rimas lemia apie 60 proc. gyvulių produktyvumo (Bogdanov, 1990). Didelį genetinį potencialą turintys gyvūnai, gaudami nepakankamai energijos ir būtinų maisto, mineralinių medžiagų, menkai gali išreikšti genetines produktyvumo savybes. Mūsų atliktame bandyme buvo tiriama, kaip veikia š÷rimas skirtingos energin÷s vert÷s ir baltymingumo racionais ožkų produktyvumą pirmaisiais laktacijos m÷nesiais. Ožkų produktyvumas bandymo laikotarpiu buvo nustatomas atliekant kontrolinius melžimus kas 15 dienų. Pirmosios 2 laktacijos savait÷s, tai paruošiamasis bandymo tarpsnis. Per tą laiką normalizuojasi organizmo funkcijos, susijusios su ožkavimusi, ožkos palaipsniui pratinamos prie gausesnio š÷rimo, intensyv÷ja pieno sintez÷.

Ožkų pieningumas ir kai kurie pieno kokyb÷s duomenys, paruošiamojo tarpsnio 15-ją laktacijos dieną, pateikti 17 lentel÷je.

17 lentel÷. Ožkų pieningumas ir pieno sud÷tis 15 laktacijos dieną

Ožkų nr.

Primilžis, kg Riebalų, proc. Baltymų, proc. Laktoz÷s proc. SLS,* tūkst. Kontrolin÷ grup÷ 1. 2,5 4,31 3,02 4,33 488 2. 2,7 4,20 3,13 4,29 449 3. 2,4 4,22 3,01 4,38 410 4. 2,7 4,14 3,09 4,27 319 M±m 2,58±0,09 4,22±0,04 3,06±0,03 4,32±0,03 416,5±41,79 I bandomoji grup÷ 5. 2,3 4,33 3,00 4,30 384 6. 3,0 4,08 2,90 4,40 411 7. 2,6 4,40 3,08 4,25 320 8. 2,5 4,51 3,13 4,27 404 M±m 2,60±0,17 4,33±0,11 3,03±0,06 4,31±0,04 379,8±23,93 II bandomoji grup÷ 9. 2,4 4,14 2,98 4,41 488 10. 2,3 4,28 3,17 4,26 402 11. 2,7 4,30 3,00 4,29 305 12. 2,7 4,26 3,01 4,31 377 M±m 2,53±0,12 4,25±0,04 3,04±0,05 4,32±0,04 418,0±43,60

(32)

Kaip matyti iš 17 lentel÷s duomenų skirtumai pagal primilžį, pieno riebumą, baltymingumą, laktoz÷s kiekį, somatinių ląstelių skaičių tarp ožkų grupių buvo nežymūs ir statistikai nepatikimi (P > 0,05).

Kiekvienos ožkos pienas pagal turimą riebalų, baltymų kiekį, taip pat kitus rodiklius skiriasi, tod÷l objektyviai palyginti tarpusavyje ožkų pieningumą pagal natūralų pieną negalima. D÷l to ožkų natūralaus pienas gautas per pirmąsias 15 laktacijos dienų, taip pat ir kitais laktacijos tarpsniais, buvo perskaičiuotas į 1 proc. riebumo ir 1 proc. baltymingumo pieną. Apskaičiavimo duomenys pateikti 18 lentel÷je.

18 lentel÷. Ožkų produktyvumas 1–15 laktacijos dienomis perskaičiavus į koreguotą pieną

Ožkų nr. Primelžta natūralaus pieno, kg Gauta 1% riebumo pieno, kg Gauta 1% baltymingumo pieno, kg Kontrolin÷ grup÷ 1. 37,5 162 113 2. 40,5 170 127 3. 36,0 152 108 4. 40,5 168 125 Iš viso 154,5 652 473 M±m 38,6± 1,30 163±3,48 118,3±5,32 I bandomoji grup÷ 5. 34,5 149 104 6. 45,0 184 131 7. 39,0 172 120 8. 37,5 169 117 Iš viso 156 674 472 M±m 39,0±2,55 169±5,95 118±6,41 II bandomoji grup÷ 9. 36,0 149 107 10. 34,5 148 109 11. 40,5 174 122 12. 40,5 172 122 Iš viso 152 643 460 M±m 37,9±1,79 161±6,68 115±4,69

Iš 18 lentel÷s duomenų matyti, kad ir pagal gautą 1 proc. riebumo ir baltymingumo pieno kiekį visų trijų grupių ožkų produktyvumas buvo panašus ir skirtumas statistikai nepatikimas.

3.2.2 Ožkų pieningumas ir pieno kokyb÷ 16–30 laktacijos dienomis

Pasibaigus paruošiamajam bandymo tarpsniui, buvo vykdomas apskaitinis bandymo laikotarpis. Ožkų pieningumas ir pieno kokyb÷s rodikliai per pirmųjų 15 apskaitinio tarpsnio š÷rimo dienų matyti 19 lentel÷je.