PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SLAUGYTOJŲ PROFESINĖS KOMPETENCIJOS VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

JŪRATĖ EZELSKIENĖ

PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SLAUGYTOJŲ

PROFESINĖS KOMPETENCIJOS VERTINIMAS

Magistro studijų programos „Išplėstinės slaugos praktika“ (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

doc. dr. L. Spirgienė

TURINYS

1.1. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugos... 11

1.2. Teisės aktai, reglamentuojantys slaugytojų profesinę veiklą... 14

1.3. Profesinės kompetencijos sąvoka... 18

1.4. Slaugytojų kompetencijų vertinimas... 23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA... 26

2.1. Tyrimo organizavimas... 26

2.2. Tyrimo etika... 27

2.3. Tyrimo kontingentas... 27

2.4. Tyrimo instrumentas... 28

2.5. Duomenų analizės metodai... 29

2.6. Slaugytojų bendra charakteristika... 30

3. TYRIMO REZULTATAI... 32

3.1. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų kompetencijos lygmens įvertinimas... 32

3.2. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų naudojimo dažnumo vertinimas... 37

3.3. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų vertinimas... 41

3.4. ISP slaugytojų integravimo į pirminės sveikatos priežiūros komandą galimybės pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų požiūriu... 45

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 49 5. IŠVADOS... 52 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 53 7. PUBLIKACIJOS... 54 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 55 9. PRIEDAI... 61

SANTRAUKA

Jūratė Ezelskienė. Pirminės svekatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos

vertinimas. Magistro baigiamasis darbas.

Darbo vadovė – doc. dr. L. Spirgienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2018; 60 p.

Tikslas - ištirti pirminės sveikatos priežiūros slaugyojų profesinę kompetenciją. Uždaviniai:

1. Nustatyti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos lygmenį.

2. Nustatyti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų

naudojimo dažnį praktikoje.

3. Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų

vertinimą.

Metodika. Tyrimas vykdytas 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais trijuose Kauno miesto pirminės

sveikatos priežiūros centruose. Tyrimui atlikti 2017-05-24d. buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-ISP(M)-227. Tyrimo populiacija – pirminės sveikatos riežiūros slaugytojai. Tyrimo instrumentas suomių mokslininkių Merethoja R., Isoaho H., Leino-Kilpi H. sudaryta anketa

,,Slaugytojų kompetencijos skalė“ (ang. Nurse Competence Scale). Tyrimas – anoniminė anketinė

apklausa. Išdalintos 204 anketos, grąžintos tinkamos duomenų apdorojimui 192 anketos (atsako dažnis 94,0 proc.).

Išvados:

1. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikia kompetetingi slaugos specialistai. Bendras

pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos lygmuo buvo labai aukštas.

2. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojai dažniausiai savo darbe naudojo terapinės

intervencijos kategorijai priskirtus profesinės kompetencijos elementus. Rečiausiai naudojo – mokymo/instruktavimo kategorijos profesinės kometencijos elementus.

3. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojai geriausiai vertino kritinių situacijų valdymo ir

darbo vaidmens kategorijų kompetencijos elementus. Žemesniais balais buvo įvertinta pagalbos vaidmens, diagnostinių funkcijų, terapinių intervencijų, kokybės užtikrinimo

kategorijų kompetencijos elementai. Žemiausiai pirminės sveikatos priežiūros slaugytojai įvertino mokymo/instruktavimo kategorijos kompetencijos elementus.

4. Tyrimas atskleidė, kad trūksta žinių ir informacijos pirminės sveikatos priežiūros

slaugytojams apie išplėstinės slaugos praktikos specialistus, jų kompetencijas ir naudą, integravus į PSPC komandą.

ABSTRACT

Jūratė Ezelskienė. The assessment of professional competence of primary health care

nurses. Master‘s thesis. Supervisor – Assoc. Prof. dr. L. Spirgienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2018; 60 p.

The aim – to investigate professional competence of primary health nurses. Tasks:

1. To determine level of professional competence of primary health care nurses.

2. To determine the frequency of the elements used in practise in work of professional

competence of the primary health care nurses.

3. To analyse professional competence assessment elements in work of primary health care

nurses.

Methodology. The research carried out during the period between September and October of 2017

in three primary health care centers in Kaunas. Bioethics centre under the Lithuanian University of Health Sciences issued the permission No. BEC-ISP(M)-227 dated on the 24th of May 2017 - for performance of the analysis. The object of the study was primary health care nurses. The original questionnaire „Nurse Competence Scale“ made by Merethoja R., Isoaho H. and Leino-Kilpi H. was used in the study. The research method was an anonymous questionnaire survey. 204 questionnaires were distributed, 192 questionnaires were returned for data processing (response rate 94.0%).

Conclusions:

1. Primary health care services are provided by competent nursing staff. The total level of

professional competence of primary health care nurses is very high.

2. Mostly primary health care nurses use the elements of professional competence attributed to

the category of therapeutic intervention in their work. The elements of professional competence in the category of teaching / training is used quite rarely.

3. The management of critical situations and job role competence categories are evaluated as

the best. Lower points were given for the role of aid, diagnostic functions, therapeutic

interventions and the quality assurance categories of competence. The categories of teaching / training competence were assessed by the lowest points.

4. The study revealed that there is a lack of knowledge and information for primary care nurses

about advanced nursing practitioners, their competences and benefits by integrating them into the primary health care team.

PADĖKA

Nuoširdų ačiū noriu tarti darbo vadovei doc. dr. Linai Spirgienei už palaikymą, už pagalbą organizuojant tyrimą ir ruošiant magistro baigiamąjį darbą. Dėkoju už pastabas ir patarimus, už padrąsinimą ir discipliną, kuri labai padėjo užsibrėžtus darbus atlikti laiku.

Noriu padėkoti PSP centrų slaugytojoms bei vyr. slaugytojoms - slaugos administratorėms, sutikusioms dalyvauti tyrime, už geranorišką bendradarbiavimą, už sugaištą laiką pildant anketas.

SANTRUMPOS

ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga BPG – Bendrosios praktikos gydytojas ES – Europos sąjunga

LNL – Lėtinės neinfekcinės ligos

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MN – Medicinos norma

PSP – Pirminė sveikatos priežiūra

PSPC – Pirminės sveikatos priežiūros centras SAM – Sveikatos apsaugos ministerija SKS – Slaugytojų kompetencijos skalė SP – Sveikatos priežiūra

ŽODYNĖLIS

SLAUGYTOJAS - asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo

profesinę kvalifikaciją [5].

SLAUGYTOJO KOMPETENCIJA - apima sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir

rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [6].

IŠPLĖSTINĖ SLAUGOS PRAKTIKA – Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos

praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašas apie įgytą išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos [27].

IŠPLĖSTINĖS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAS – asmuo, Lietuvos Respublikos slaugos

praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs išplėstinės praktikos slaugytojo profesine kvalifikaciją [27].

ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje pasaulio šalių dėmesio susilaukusi sveikatos priežiūros sistemos orientacija į pacientą ir jo poreikius tampa svarbia sveikatos sistemos reformos dalimi ir Lietuvoje [67]. Ypatingas dėmesys, vykdant sveikatos priežiūros reformą, skiriamas pirminei sveikatos priežiūrai.

Pirminė sveikatos priežiūra – pirmoji paciento kontakto su sveikatos priežiūros sistema grandis, kuri laikoma prioritetine, nes jai tenka spręsti apie 80 proc. asmens sveikatos problemų. Tarptautiniu mastu buvo pripažinta, kad gera pirminė sveikatos priežiūra yra labai svarbi sveikatai palaikyti ir ją gerinti [66]. Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 m. plėtros metmenyse, kaip vienas iš prioritetų, yra numatyta toliau plėtoti šeimos gydytojo ir slaugytojo paslaugas, didinti jų apimtį ir plėsti formas.

Didėjantys sveikatos poreikiai ir paklausa reikalauja dar labiau sustiprinti esmines šeimos medicinos kompetencijas, tokias kaip pacientų orientavimas, tęstinumas, išsamumas, holistinis požiūris, specifinių problemų sprendimo įgūdžiai ir bendruomenės orientacija [23].

Vykstant nuolatiniams pokyčiams sveikatos sistemoje, didėjant visuomenės lūkesčiams, kintant požiūriui į slaugos mokslą, augant slaugos vaidmeniui, plėtojantis mokslo ir technologijų pažangai, kinta ir slaugytojų kompetencijos [61].

Slaugytojo kompetencija apima sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [6].

Bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai, įgūdžiai, kuriuos jis įgyja bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją suteikiančių studijų metu bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą [61].

Slaugos specialistų kompetencijų tobulinimo procese būtini tyrimai, kurie padėtų sukurti sąlygas tobulinti profesinę kompetenciją ir tokiu būdu išplėsti paslaugas bei gerinti slaugytojų teikiamų paslaugų kokybę [68].

Šio tyrimo instrumentas – „Slaugytojų kompetencijos skalė“ (SKS) plačiausiai naudojama priemonė, įvertinant slaugytojų bendrąją kompetenciją. Jos taikymą praktikoje labiausiai išplėtojo suomių mokslininkės Merethoja R., Isoaho H., Leino-Kilpi H., 2002 – 2004 m. tyrusios galimybę taikyti SKS, vertinant slaugytojų kompetenciją įvairiose sveikatos priežiūros lygiuose.

Lietuoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, slaugytojų profesinė kompetencija - nuolat vykstančio stebėjimo, tobulinimo ir tyrimų objektas.

Tyrimai, nustatantys ir vertinantys slaugytojų kompetencijas, padeda atskleisti, kiek esama slaugytojų kompetencija atitinka atnaujintas Lietuvos medicinos normas, bei leidžia numatyti slaugytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo prioritetus [61].

Darbo tikslas – ištirti pirminės sveikatos priežiūros slaugyojų profesinę kompetenciją.

Uždaviniai:

1. Nustatyti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos lygmenį.

2. Nustatyti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų naudojimo dažnį praktikoje.

3. Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų profesinės kompetencijos elementų vertinimą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugos

Pirminė sveikatos priežiūra – prioritetinė, praktinė sveikatos priežiūros sritis, sprendžianti daugelį asmens sveikatos problemų, užsiimanti ne tik gydymu, bet ir ligų profilaktika, vykdanti svarbias visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas. Sėkmingai veikianti, racionaliai naudojanti turimas lėšas bei garantuojanti gerą teikiamų paslaugų kokybę pirminės sveikatos priežiūra yra šalies sveikatos sistemos pagrindas [31]. Šalys, kuriose gerai išplėtota pirminės sveikatos priežiūros grandis, pasižymi geresne gyventojų sveikata, mažesniais skirtumais, susijusiais su sveikata, ir mažesnėmis išlaidomis sveikatos priežiūrai [62].

Kalbant apie situaciją Lietuvoje, 2011 m. birželio 7 d. patvirtintuose Lietuvos sveikatos sistemos 2011 – 2020 metų plėtros metmenyse, išanalizavus esamą padėtį, nustatyta, kad Lietuvoje neįgyvendintas pirminės sveikatos priežiūros prioritetas. Mūsų šalyje vis dar vyrauja pacientų nuomonė, kad tik labai specializuotos diagnostikos ir gydymo paslaugos padeda efektyviai išspręsti sveikatos problemas, iki šiol nepasitikima šeimos gydytojo institucija, tikimasi veiksmingos tik gydytojų specialistų pagalbos. Taip pat šeimos gydytojai ir šeimos medicinos paslaugas teikiančios gydytojų specialistų komandos atlieka ne visas jiems priskirtas funkcijas [31].

Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimas ir tinkamos sveikatos priežiūros užtikrinimas yra svarbi šalies ekonominio augimo sąlyga, nes visuomenės sveikatos būklė tiesiogiai lemia gyvenimo kokybę, darbo išteklių apimtį ir produktyvumą, visuomenės socialinį saugumą. Atsižvelgiant į kintančius visuomenės poreikius, daugelis sveikatos ir socialinės priežiūros mokslininkų, administratorių, politikos formuotojų nagrinėja skirtingų asmens priežiūros dalių (funkcijų atitikimų, institucijų ir paslaugų tiekėjų bendradarbiavimo galimybių) tarpusavio ryšį, siekdami tobulinti sveikatos ir socialinės priežiūros sistemą taip, kad ji atitiktų kintančius paciento ir visuomenės poreikius [62].

Pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje sparčiai gausėja pagyvenusių ir senų žmonių, auga jų medicininiai ir socialiniai poreikiai. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos sąjungos (ES) šalyse, pagrindiniai visuomenės senėjimo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai turi kelis aspektus: tolydaus, pakankamo finansavimo užtikrinimas, ligų prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuotos plėtros užtikrinimas, paslaugų prieinamumo visiems visuomenės nariams užtikrinimas; sveikos gyvensenos propagavimas ir skatinimas [27].

Pirminės sveikatos priežiūros grandis – tai „vartai“, per kuriuos žmogus patenka į šalies sveikatos sistemą, o šios grandies pagrindinis uždavinys yra paslaugos, orientuotos ne į ligas, o į žmogų [26]. Pirminės sveikatos priežiūros grandis orientuota į asmens ir vietos bendruomenės sveikatos problemų sprendimą, teikiant sveikatos stiprinimo, ligų diagnostikos ir gydymo paslaugas. Racionalioje sveikatos priežiūros sistemoje visuomenės sveikatos įstaigos turėtų veikti išvien su pirminės priežiūros paslaugų tiekėjais sprendžiant visų gyventojų sveikatos priežiūros poreikius. Dažniausiai visuomenės sveikatos specialistams stengiamasi padėti suprasti, kaip pirminė pagalba padeda pagerinti sveikatą, o pirminės grandies specialistams – suvokti, kokią įtaką visuomenės sveikata turi gerinant jų aptarnaujamos populiacijos sveikatą ir sveikatos priežiūrą [63]. Pirminės sveikatos priežiūros įstaiga turi atitikti gerąją tarptautinę praktiką, t.y. paslaugos turi būti prieinamos visiems šalies gyventojams; turi būti užtikrintas holistinis požiūris į visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių gyventojų sveikatos stiprinimą, susirgimų profilaktiką, ligų diagnostiką bei gydymą. PSP specialistai savo funkcijas atlieka glaudžiai bendradarbiaudami su visuomenės sveikatos specialistais, socialinio ir švietimo sektorių darbuotojais, nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos bendruomenėmis; šeimos gydytojai išrašydami siuntimus (tyrimams, gydymui ir reabilitacijai, slaugai) dalyvauja pacientų srautų valdymo procese [62].

Skirtingas sveikatos paslaugų prieinamumas ir dėl įvairių priežasčių ribota galimybė pasinaudoti sveikatos priežiūros (SP) paslaugomis gali lemti kai kurių gyventojų grupių sveikatos netolygumų didėjimą. SP paslaugų prieinamumas suprantamas kaip tam tikros teritorijos gyventojų realizuota galimybė gauti jiems reikiamas gydymo ar slaugymo paslaugas. Dažnai prieinamumas neatsiejamas nuo paslaugų kokybės ir jis gali būti įvertintas organizacine (sistemos organizacijos), komunikacine (fizine, prieinamumo) ir ekonomine prasme.[59]

Europos Sąjungos šalyse įgyvendinamos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo strategijos. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas paslaugų prieinamumui, tęstinumui, teisingumui, veiksmingumui, efektyvumui bei pacientų saugai .

Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamas LR Netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014-2023 m. veiksmų planas. Šio veiksmų plano vienas iš tikslų – sumažinti tam tikruose šalies regionuose bei skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių asmenų sveikatos būklės netolygumus bei sveikatos priežiūros prieinamumo skirtumus.

Valius L. ir Krančiukaitė-Butylkinienė K. D. (2014) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti pacientų nuomonę apie teikiamų paslaugų prieinamumą privačiose Kauno miesto pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Rezultatai parodė, kad 73,5 proc. pacientų savo sveikatos priežiūros įstaigas pasiekdavo greičiau negu per pusvalandį. 61,8 proc. pacientų prie savo šeimos gydytojo

kabineto durų laukdavo ilgiau negu 15 min. 41,9 proc. Pacientų manė, kad norint patekti į šeimos gydytojo konsultaciją pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje eilės yra neišvengiamos.[22]

Zolubienė E. ir kt., (2014) atlikto tyrimą, kurio metu apklausti 65 m. ir vyresni 28 Lietuvos savivaldybių gyventojai (N=1786). Tyrimo tikslas buvo - įvertinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą 65 m. ir vyresnių asmenų požiūriu. Šis tyrimas suteikia galimybę atskleisti asmenų, kuriems labai reikia sveikatos priežiūros paslaugų, nuomonę. Gauti rezultatai parodė, kad trečdalis respondentų (31 proc.) susidūrė su sunkumais vykdami į sveikatos priežiūros įstaigą. Jų kilo dėl didelio atstumo iki gydymo įstaigos (14,6 proc.), sveikatos problemų, apsunkinančių vykimą į gydymo įstaigą, (14,5 proc.) ir didelių išlaidų kelionei (6,5 proc.). 32,7 proc. respondentų teko atsisakyti kai kurių diagnostikos procedūrų dėl per didelės paslaugų kainos. Komunikaciniai ir ekonominiai sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo barjerai yra aktualesni kaimo gyventojams ir asmenims, gaunantiems mažesnes pajamas[59].

Visuomenėje daugėjant LNL susirgimų, PSP srityje daugėja besikreipiančių pacientų, o kartu ir gydytojų užimtumas. Vis didėjantis bendrosios praktikos gydytojų (BPG) trūkumas rodo, kad prisirašiusių gyventojų skaičius, tenkantis vienam gydytojui, dar didės. Šis skaičius ir taip didelis, tad tolesnis jo augimas blogins prieinamumą, paslaugų kokybę ir skatins BPG pervargimą [64].

Siekiant pagerinti paslaugų prieinamumą, išryškėja bendruomenės slaugytojos, kaip prevencinės priežiūros teikėjos, vaidmuo. Bendruomenės slaugytojų galimybės nepakankamai išnaudojamos valdant lėtines ligas, tad jų funkcijų praplėtimas, pašalinant savarankiškam darbui trukdančias kliūtis, neabejotinai reikalingas siekiant geresnių rezultatų. Slaugytojai suteikiant daugiau pareigų ir atsakomybės gaunama dviguba nauda: dėl sutaupomo gydytojo laiko gerėja jo prieinamumas bei pacientams suteikiama daugiau prevencinių paslaugų. Tyrimai rodo, jog tinkamai paruoštos bendruomenės slaugytojos gali suteikti aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, perimdamos tam tikras gydytojų funkcijas, taip sumažinant jų darbo krūvį ir tiesiogiai paveikiant sveikatos priežiūrai skiriamus išteklius [65].

Levensky Er. ir kt. (2007) atliko tyrimą, kurio metu slaugytojai buvo apmokomi motyvacinio konsultavimo pagrindų. Autorių iškelta hipotezė, kad slaugytojų teikiamas motyvacinis konsultavimas gali būti vienas iš būdų siekaint geresnių pacientų sveikatos rodiklių pasitvirtino. Rezultatai parodė, teigiamą įtaką pacientų motyvacijai ir jų griežtesniam gydymo rekomendacijų laikymuisi [13]. Tai patvirtino ir Jurgučio A. ir kt. (2013) atliktas tyrimas, kurio metu motyvacinio konsultavimo metodas buvo taikomas ir tiriamas jo efektyvumas Lietuvos ligoninėse. Remdamiesi gautais tyrimo rezultatais autoriai teigia, kad slaugytojai teikdami motyvacinio konsultavimo paslaugas pacientams sergantiems lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis,

įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose, išties vaidina svarbų vaidmenį gerinant pacientų sveikatos rodiklius [14].

Šeimos gydytojai funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, atlikti sugaišta 22 proc. darbo dienos laiko. Todėl jie dirba nepakankamai efektyviai:

• mažiau laiko skiria tiesioginiam savo darbui – diagnostikai ir gydymui,

• nevykdo kitų pagal kompetenciją nustatytų funkcijų, kurioms vykdyti būtina gydytojo profesinė kvalifikacija.

Siūloma, bendradarbiaujant su šeimos gydytojų ir slaugytojų draugijomis, aukštosiomis mokyklomis, asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) vadovais, peržiūrėti, patikslinti ir (ar) papildyti asmens sveikatos priežiūros specialistų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir numatyti pareigų ir kompetencijų, nereikalaujančių gydytojo profesinės kvalifikacijos, perdavimą kitiems sveikatos priežiūros specialistams.[10]

Slaugytojų kompetencijos glaudžiai susijusios su jų teikiamų paslaugų apimtimi, kokybe bei prieinamumu paslaugų gavėjams. Visuomenės poreikių kaita lemia specialistų paslaugų įvairovę. Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad per 50 proc. sveikatos priežiūros paslaugų teikia slaugytojai, todėl be šių specialistų paslaugų sutriktų visa sveikatos priežiūros sistema [56,57].

Taigi slaugytojų kompetencija įgyja vis didesnę vertę slaugos kontekste.

1.2. Teisės aktai, reglamentuojantys slaugytojų profesinę veiklą Lietuvoje

Lietuvos Respublika (LR) yra teisinę bazę turinti šalis, kurioje galioja Sveikatos politika. Tam tikrų Lietuvos Respublikos vyriausybių valdymo laikotarpiu yra priimami, tobulinami ar keičiami su asmenų sveikata susiję įstatymai. Šiame skyriuje apžvelgsime LR galiojančius įstatymus, kurie apibrėžia benrosios praktikos slaugytojos (slaugytojo) profesinę veiklą, kompetencijas ir kvalifikacijos tobulinimą.

1994 metais LR seimo buvo priimtas „LR sveikatos sistemos įstatymas“, kurį pasirašė tuometinis LR Prezidentas Algirdas Brazauskas [1]. 1998 metais buvo priimta LR sveikatos sistemos įstatymo nauja redakcija, kurią LR seimui priėmus pasirašė Prezidentas Valdas Adamkus [2]. Sveikatos sistemos įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamus (nemokamus) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo,

sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus, gyventojų ir sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas [1,2].

Pirmoji Medicinos Norma (MN) apibrėžianti benrosios praktikos slaugytojų veiklą buvo išleista 1996 metais tuometinio Sveikatos apsaugos ministro Antano Vinkaus. Įsakymas dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:1996 „Bendorsios praktikos slaugytoja (slaugytojas)“, nustatė slaugytojos/slaugytojo turinčio valstybės pripažintą teisę užsiimti bendrosios slaugos praktika, pareigas ir atsakomybes, veiklos sritis, pagrindinius darbo reikalavimus, kompetencijas, funkcijas bei teises [3].

2000 metais Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtame įsakyme “Bendrieji reikalavimai Lietuvos medicinos normoms” yra teigiama, kad Medicinos Norma, tai teisės aktas, kuris nustato tam tikros sveikatos priežiūros veiklos įteisintus įstatymus. Jos turi būti rengiamos vadovaujantis LR Konstitucija, galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, Europos Sąjungos direktyvomis, Pasaulinės sveikatos organizacijos dokumentais, Lietuvos tarptautiniais susitarimais ir kitais norminiais dokumentais. Įsakyme nurodoma, kad MN turi būti peržiūrima ne rečiau kaip kas 5 m., o esant poreikiui turi būti atnaujinamos ar pakeičiamos [7].

Iki 2001 m. slaugos praktika buvo neapibrėžta sritis, kurioje nebuvo nustatyti galiojantys standartai ir reikalvimai slaugos praktikai, buvo sunku kontroliuoti slaugytojų kompetenciją bei užtikrinti besikreipiančiųjų teises. To pasekoje 2001 m. birželio 28 d. priimtas „Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas“. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2001 m. spalio 1 d. ir juo buvo reglamentuoti slaugos praktikos teisiniai pagrindai, slaugytojų teisės ir pareigos, o slauga apibrėžta, kaip asmens sveikatos priežiūros dalis, kuri apima sveikatos ugdymą, stiprinimą bei išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų bei sergančių asmenų fizinę, psichine ir socialinę priežiūrą [29]. 2009 m. buvo parengta nauja šio įsakymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.

2004 m. LR sveikatos ministerijos ir naujojo Sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko MN 28:1996 buvo pripažinta netekusi galios ir priimta nauja MN 28:2004. „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [4].

Paskustinį kartą ši MN buvo pakeista 2011 m., tuo tarpu ankstesnė MN neteko galios. Šiuo metu galiojanti yra MN 28:2011, kuri nustato bendrosios praktikos slaugytojų profesinės veiklos sritis, teises, pareigas, slaugytojų kometencijas bei atsakomybes. MN bendrosios praktikos slaugytojas įvardijamas kaip asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Šio teisės akto bendruosiuose nuostatuose 5 punkte nurodoma, kad benrosios praktikos slaugytojas profesinę kvalifikaciją įgija aukštojoje mokykloje baigus slaugos studijų programos mokslus, o užsienyje baigtos studijos pripažystamos LR teisės aktų

nustatyta tvarka. 6 punktas nurodo, kad teisę verstis bendrąja slaugos praktika turi asmenys, LR teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir turintis LR teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją verstis bendrąja slaugos praktika [5].

Galiojanti MN 2015 m. buvo papildyta 9.11. papunkčiu, kuris nurodo, kad benrosios praktikos slaugytojams yra suteikiama teisė skirti ir išrašyti medicinos pagalbos priemones sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka [6].

2011 m. LR seimo nutarime ,,Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros patvirtinimo” 24.3.3.2. punkte nurodoma toliau prioriteto tvarka plėtoti šeimos gydytojo ir slaugytojo paslaugas, didinant jų teikimo apimtį ir formas. Šiuo pagrindu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013m. vasario 27d. įsakymu Nr. V - 199 sudaryta darbo grupė LSMU pasiūlymams plėtoti pažangios slaugos praktiką, suteikiant slaugytojams papildomų kompetencijų.

Darbo grupė pateikė siūlymus parengti naują teisės aktą – „ Išplėstinės slaugos praktikos gairės“. Šio nutarimo pagrindu 2014 m. liepos 4d. LR sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pasirašė įsakymą Nr. V – 766, kuriuo patvirtino naujas ,,Išplėstinės slaugos praktikos gairės”. Šiame dokumente pateikiamos apibrėžtos ir naudojamos sąvokos:

 Išplėstinė slaugos praktika – Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka yra įrašas apie įgytą išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

 Išplėstinės praktikos slaugytojas – asmuo, Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs išplėstinės praktikos slaugytojo profesine kvalifikaciją [27].

1 lentelėje pateikiama išplėstinės slaugos praktikos 2014–2020 metų įgyvendinimo priemonių plano eiga.

1 lentelė. Išplėstinės slaugos praktikos 2014–2020 metų įgyvendinimo priemonių planas. Eil. Nr. Uždaviniai Įvykdymo terminas Galimas lėšų šaltinis Atsakingas vykdytojas 1. Išplėstinės slaugos praktiką

reglamentuojančių teisės aktų parengimas.

2014 m. Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama.

SAM

2. Išplėstinės slaugos praktikos bandomojo projekto parengimas.

2016–2020 m. ES struktūrinių fondų parama LSMU, LSMU ligoninė VšĮ Kauno klinikos 3. Išplėstinės slaugos praktikos

magistrantūros studijų programų parengimas ir įgyvendinimas. 2014–2018 m Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama. ŠMM, universitetai.

4. ASPĮ, kuriose dirba išplėstinės praktikos slaugytojai, veiklos modelio parengimas ir įgyvendinimas.

nuo 2020 m. Biudžeto lėšos, ES struktūrinių fondų parama.

SAM

2017 m liepos 7 d. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino Lietuvos medicinos norma MN 160:2017 „Išplėstinės praktikos slaugytojas“. MN teigiama, kad ji yra privaloma visiems išplėstinės praktikos slaugytojams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje, jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms ir tobulinančioms šiuos specialistus bei kontroliuojančioms jų veiklą. Naujai priimta MN suteikia didesnes teises išplėstinės praktikos slaugytojams, tokias kaip:

 verstis išplėstine slaugos praktika MN 160:2017 ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių

asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, nustatyta tvarka;

 išrašyti receptus vadovaujantis LR sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka pagal medicinos normos IV skyriuje nustatytą kompetenciją;

 išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) LR sveikatos apsaugos ministro nustatyta

tvarka;

 atlikti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką LR sveikatos apsaugos ministro

nustatyta tvarka;

 dalyvauti slaugytojų profesinio rengimo, tobulinimo, slaugos paslaugų kokybės gerinimo ir

vertinimo procese, dalyvauti slaugos moksliniuose tyrimuose;

 pagal kompetenciją konsultuoti pacientus, fizinius ir juridinius asmenis Lietuvos

Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;

 atsisakyti teikti slaugos paslaugas, jeigu darbo sąlygos kelia realų pavojų paciento,.

išplėstinės praktikos slaugytojo sveikatai ir gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba;

 nustatyti asmens mirties faktą LR žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo

nustatyta tvarka;

 gauti darbui būtiną informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei fizinių ir

juridinių asmenų;

 turi ir kitų teisių, nustatytų kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą [28].

Vykstantys dinamiški pokyčiai Lietuvoje žengia kartu su sveikatos priežiūros sistemos reformomis, kuriose yra akcentuojama slaugytojų veiklos kaita. Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių asmenų poreikių sveikatos priežiūros srityje [53].

1.3. Profesinės kompetencijos sąvoka

Profesinė kompetencija – svarbi slaugos profesijoje. Ji padeda užtikrinti aukštos kokybės, veiksmingą priežiūrą ir palaiko slaugos profesijos socialinę vertę ir statusą. Kompetenciją galima įgyti per žinias, įgūdžius, gebėjimus ir mokėjimą priimti sprendimus. Negalima rasti universalaus kompetencijos apibrėžimo mokslinėje literatūroje.

Istorinis kompetencijos apibrėžimas, kaip teigė Schneider H. L. (1979), apima žinias ir psichomotorinius gebėjimus, požiūrius ir pažintinius įgūdžius, pavyzdžiui, sprendžiant problemas [38].

Jucevičienė P, Lepaitė D. nurodo, kad kompetencijos termino vystymosi raidą lėmė mokslinių tyrinėjimų Lietuvos ir užsienio šalių kontekstas. Kompetencijos sampratos tyrimai buvo

daugiausia atliekami anglosaksiškose ir skandinavų šalyse (pvz. Jungtinė Karalystė, JAV, Suomija ir t.t.). Dažnai kompetencija yra suprantama kaip gebėjimų, žinių, polinkių ir nuostatų derinys [39].

Adomaitienė R., Daukilas S.nurodo, kad kompetencijos sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio competentia, kuris reiškia priklausomybę pagal teisę [37].

Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama kompetencijos samprata keliais aspektais:

 klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinęs;

 visuma kurio nors organo arba pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų to organo statuto ar nuostatų [41].

Ševcovienė D. ir Kriukelytė D. (2010) publikuotame straipsnyje pateikia žodžio kompetentingas reikšmę išverstą iš lotynų kalbos žodžio competens, competentis – atitinkantis, sugebantis ir reiškia:

 gerai ką žinantis, nusimanantis;  turintis teisę ką spręsti ar daryti [42].

Žodyne (angl. The American Heritage Dictionary of English language) pateikiamas kompetencijos, kompetentingas apibrėžimas trimis pagrindiniais aspektais:

 gebėjimas kažką daryti gerai ar efektyviai;  įgūdžių ar gebėjimų spektras;

 specifiniai įgūdžiai ar gebėjimai [40].

Kiti mokslininkai kompetenciją apibrėžė kaip gebėjimus ir galimybę gerai atlikti darbą. McCarthy G. ir Fitzpatrick J. J. nurodo, kad kompetencijos, tai specifiniai įgūdžiai ir elgesys [43].

American Nurses Association (2007) kompetenciją apibrėžė kaip tam tikrą slaugytojo lygį, atsirandantį iš žinių, įgūdžių ir gebėjimų [44]. Žydžiūnaitė V. (2005) teigia, kad kompetencija charakterizuoja tam tikrą socialinį ir profesinį statusą užimančių asmenų žinių, gebėjimų, suvokimo lygį, realiai atitinkančius atliekamų užduočių ar problemų sprendimų reikalavimus[45].

Pagrindinis kompetencijos bruožas – tai daugiau teorinis, nei praktinis profesinis parengimas. Lepaitė D. (2007) pateikia šią kompetencijos sampratą, „kompetencija – tai žmogaus

kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių “[46].

Khomeiran R. T. ir kt. (2006) atliktame tyrime buvo siekiama išssiaiškinti kokie yra pagrindiniai slaugytjų kompetenciją įtakojantys veiksniai. Tyrimų rezultatai atskleidė, kad asmens kompetencija labai priklauso nuo paties asmens siekių ir tikslų. Tačiau galima išskirti šešias kategorijas, kurios lemia darnaus vystymosi pagrindą kompetencijos atžvilgiu:

 patirtis,  aplinka,  galimybės,  motyvacija,  asmeninės savybės,  teorinės žinios [47].

Anot Ševcovienės D. (2010), kompetencijos struktūrą, slaugos požiūriu galima suskirstyti į šešias dalis, iš kurių penkios – vienodos visoms klinikinėms slaugos sritims, tai: bendravimo įgūdžiai, praktiniai įgūdžiai, profesinis tobulėjimas (mokymasis), vadybos įgūdžiai, mokslinių tyrimų atlikimas ir šeštoji dalis – atspindinti specifinius kiekvienos klinikinės slaugos srities individualius poreikius [49].

Europos Bendrijų Komisijos personalo darbiniame dokumente (2005) pateiktame kompetencijų apibrėžime nurodoma, kad kompetencijos apima tokias struktūrines dalis:

 kognityvines kompetencijas – sugebėjimą analizuoti ir vertinti įvairias teorijas, sąvokas, intelektualinės veiklos gebėjimus, kurie yra būtini profesinės veiklos objekto pažinimui;  funkcines kompetencijas – žinojimą ir sugebėjimus atlikti tam tikro darbo veiksmus, taip pat

mokantis ar tinkamai elgiantis tam tikroje socialinėje aplinkoje;

 asmenines kompetencijas – žinojimą ir sugebėjimą elgtis tam tikrose situacijose;  etines kompetencijas – asmenines ir profesines vertybes [48].

Pagal šias kompetencijas nustatytos keturios pagrindinės slaugos praktikos kompetencijos Lietuvoje (kompetencijų aprašas pateikiamas 2 lentelėje):

 išteklių ir profesinių žinių valdymas,  sveikatos priežiūros planavimas,

 profesionalių tarpusavio santykių sukūrimas,  sveikatos priežiūros atlikimas [48, 25,28].

2 lentelė. Europos slaugos kompetencijų vadove pateiktų kompetencijų aprašymas

KOMPETENCIJA APRAŠYMAS

Išteklių ir profesinių žinių valdymas

Organizuoja slaugos tyrimus, taikydamas jų rezultatus slaugos praktikoje ir skleidžia bei plėtoja profesines žinias ir patirtį, šiuolaikinių technologijų pagalba.

Sveikatos priežiūros planavimas

Renka ir analizuoja duomenis, identifikuodamas sveikatos priežiūros poreikį ir slaugos diagnozes, planuoja ir įvertina slaugos procesą.

Profesionalių tarpusavių santykių sukūrimas

Teikia psichologinę, socialinę ir dvasinę paramą, informuodamas, mokydamas asmenis, grupes, bendruomenes, dirbdamas komandose ir valdydamas savo emocijas.

Sveikatos priežiūros atlikimas

Vykdo slaugos veiksmus ir procedūras, teikdamas gydomąją ir profilaktinę sveikatos priežiūrą, dalyvaudamas Nacionalinėje sveikatos apsaugos politikoje.

Lietuvos nacionaliniai teisės aktai – slaugos praktikos įstatymas (2011) „Bendrosios

praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ iškelia slaugytojams

reikalavimą įgyti dešimties sričių kompetencijas:  kritinio mąstymo;

 komunikavimo;

 technologijų panaudojimo;  žmogiškųjų vertybių vertinimo;  etiško mąstymo;

 globalios sveikatos priežiūros požiūrio;

 sveikatos priežiūros politikos organizavimo ir finansavimo;  sveikatos priežiūros apimties koordinavimo;

 sveikatos vystymo ir plėtojimo;  profesinio vaidmens vystymo.

Iš išvardintų kompetencijų sričių galima atkreipti dėmesį, kad slaugytojų kompetencijų lygiai įvardinti šešiomis kategorijomis: pripažinti, žinoti, suprasti, gebėti, mokėti ir išmanyti [5].

Kompetencijų modelyje taip pat išskiriamos dešimt profesinės kompetencijos sričių:

 Bendradarbiavimas. Slaugytoja turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūros vartotoju, šeima ir kitais slaugos priežiūros darbuotojais. Bendradarbiavimo kompetencija susijusi su aktyviu valdymu ir kuriant bendradarbiavimo santykius. Slaugytojai lyderiai turi sugebėti dirbti bendradarbiaujant su kitais sveikatos priežiūros specialistais ir vadovais iš kitų disciplinų, įskaitant finansų, gamybos ir kitus pelno ir nepelno sektorius.

 Bendravimas. Slaugytoja turi turėti įvairius bendravimo įgūdžius visose praktikos srityse. Bendravimas atspindi kompetencijas efektyviai perduodant informaciją ir idėjas žodžiu ir raštu, taip pat aiškiai ir glaudžiai išreikšti idėjas ir įkvėpti kitus.

 Ugdymas. Slaugytoja įgauna žinių ir kompetencijos, kuri atspindi dabartinę slaugos praktiką. Ugdymas ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis – pagrindiniai slaugos profesijos elementai.

 Sveika aplinka. Slaugytoja turi sukurti saugią ir sveiką aplinką. Sveika aplinka atsispindi vadovavimo programose, susijusiose su sveikatingumu ir savęs priežiūros – elementais apimančiais iniciatyvumą ir savimonę.

 Etika. Slaugytoja turi elgtis etiškai. Etika atsispindi kompetencijų vientisume, kuris apima sąžiningumą, atsakomybę, įsitikinimą ir galimybę naudoti etinius aspektus, kurie padėtų veiklai ir sprendimų priėmimui.

 Faktais grindžiama praktika ir moksliniai tyrimai. Slaugytoja integruoja faktus ir mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Faktais ir moksliniais tyrimais pagrįsta praktika atspindi kompetencijomis pagrįstą verslą, sisteminį mąstymą ir mokymosi gebėjimus.

 Lyderystė. Slaugytoja parodo lyderystę profesinėje praktikoje ir profesijoje.

 Profesinės praktikos vertinimas. Slaugytoja įvertina savo slaugos patirtį, susijusią su profesines praktikos vertinimu, užfiksuojančiu savimonės kompetencijas, mokymosi gebėjimus, tarpasmeninę išmintį ir susivaldymą, savęs supratimą ir tobulėjimą.

 Praktikos kokybė. Slaugytoja prisideda prie slaugos praktikos kūrybiškumo, inovacijos ir bendros kokybės gerinimu. Slaugytojos veikla ir bendras vadovavimo parengimas ir gerinimas prisideda prie praktikos kokybės.

 Išteklių panaudojimas. Slaugytoja naudoja atitinkamus išteklius planuoti ir teikti slaugos paslaugas, kurios yra saugios, efektyvios ir atsakingos už finansus. Išteklių naudojimas

pabrėžia verslo sumanumo, įtakos, sisteminio mąstymo, vizijos ir strategijos kompetencijas [50].

Žydžiūnaitė V. teigia, kad slaugytojų kompetencijos geriausiai atsispindi į komandinį darbą orientuotoje slaugoje: vadybos, apimančios gebėjimą valdyti kompleksinį pagalbos pacientui procesą; psichologijos, apimančios slaugytojo gebėjimą komunikuoti su pacientu; edukologijos, akcentuojančios slaugytojo žinias, kaip teikti slaugą, mokyti pacientą [51]. Taigi, slaugytojų kompetencija atsiskleidžia per komandinį darbą, pritaikant įvairiapuses žinias, požiūrius ir asmenines savybes.

1.4. Slaugytojų kompetencijų vertinimas

Slaugytojo kompetencija – daugiafunkcinis žinių, gebėjimų ir nuostatų derinys, kuris reikalingas adekvačiai individo saviraiškai gyvenime, darbe ir tolimesniam tobulėjimui [42].

Slaugytojų kompetencija turi būti nuolat stebima, vertinama, gilinama, ir plėtojama. Juk nuo slaugytojų kompetencijos priklauso ne tik žmonių sveikata, jų gyvenimo kokybė, bet ir sveikatos priežiūros organizacijų veiklos bei teikiamų paslaugų efektyvumas.

Visuomenėje yra susiformavusi nuomonė, kad darbo stažas yra geriausias kompetencijos apibūdinimas, tačiau kompetencija yra vertinama skirtingais aspektais. Vertinant slaugytojo kompetenciją, svarbu atkreipti dėmesį į teorijos ir praktikos tarpusavio ryšį, neakcentuojant vien tik žinių ar gebėjimų pritaikymo praktikoje [42]. Kiekvienas asmuo savo kompetenciją yra linkęs vetinti skirtingai, todėl kyla klausimas: kokį tyrimo instrumentą pasirinkti, vertinant slaugytojo kompetenciją? Atsakymas galėtų būti – Slaugytojų kompetencijos skalę (ang. Nurse Competence

Scale), kuri reprezentuoja individą, jo patirtį, jėgas, gebėjimus ir įgūdžius. Naudodami šį tyrimo

instrumentą, galime įvertinti slaugytojo teorines žinias, klinikinę patirtį, profesinį tobulėjimą, veiklos kokybę [42].

Slaugytojų kompetencijos skalės (SKS) taikymą labiausiai išplėtojo suomių mokslininkės Merethoja R., Isoaho H., Leino-Kilpi H. Jos 2002 – 2004 m. tyrė galimybę taikyti SKS, vertinant slaugytojų kompetenciją įvairiose sveikatos priežiūros lygiuose. Atliktas tyrimas parodė, kad Kronbacho alfos reikšmė svyravo nuo 0,79 iki 0,91, kas rodo gana aukštą SKS naudojimo patikimumo koeficientą.

Khomeiran R. T. ir kt. (2006) atliko tyrimą, kurio tikslas – išsiaiškinti veiksnius, galinčius turėti įtakos kompetencijos ugdymui. Buvo atliktas kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu,

kuriame dalyvavo 27 slaugytojai iš dviejų universitetinių ligoninių. Vertinant rezultatus, nustatyti šeši pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką profesinės kompetencijos ugdymo procesui: patirtis, galimybės, aplinka, asmeninės savybės, motyvacija ir teorinės žinios. Žinant šiuos veiksnius atsiveria platesnės galimybės slaugos vadovams ir pedagogams sudaryti tinkamas sąlygas ir galimybes studentams bei kvalifikuotiems slaugytojams siekti veiksmingos kompetencijos tobulinimo būdų, kas padėtų užtikrinti aukštą priežiūros lygį [47].

Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, slaugytojų profesinė kompetencija yra nuolat vykstančio stebėjimo, tobulinimo ir tyrimų objektas.

Mingailienė R. (2006) atliko tyrimą ,,Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno mieste, kompetencijos vertinimas”, kutio tikslas - įvertinti sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno miesto mokyklose, kompetenciją. Tyrimo metu vykdyta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 51 sveikatos priežiūros specialistai, vykdantys moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno miesto mokyklose. Kompetencija buvo vertinama sveikatos priežiūros specialistų požiūriu. Bendra profesinės kompetencijos analizė parodė, kad sveikatos priežiūros specialistai savo profesinę kompetenciją vertina gerai. Sveikatos priežiūros specialistai, vykdantys moksleivių sveikatos priežiūrą, geriau vertino kompetenciją veiklų, kurios yra labiau individualios, orientuotos į patį specialistą, nei veiklas, reikalaujančias kūrybingumo, bendradarbiavimo, komandinio darbo bei pokyčių valdymo įgūdžių.

Ševcovienė D. ir Kriukelytė D. (2010), atliko tyrimą – teorinės medžiagos analizę, kurio tikslas buvo slaugytojų kompetencijos skalės patikimumo nustaymas, vertinant slaugytojų kompetenciją. Gauti rezultatai patvirtino, kad plėtojant slaugytojų kompetencijos ribas yra labai svarbu slaugytojų kompetencijos vertinimas. Autorių teigimu slaugytojų kompetencijos skalė yra patikimas slaugytojų kompetencijos vertinimo instrumentas ir yra pagrįstas objektyviais matavimais, kuris palengvina slaugytojų kompetencijos vertinimo galimybes [42].

Ševcovienė D. (2010) atliko tyrimą ,,Pažangios slaugos klinikinės kompetencijos vertinimas” kurio tikslas - ištirti slaugytojų kompetenciją ir su ja susijusius slaugytojų veiksnius siekiant nustatyti slaugos praktikos gerinimo būdus. Tyrime dalyvavo 218 slaugytojai, dirbantys 7-iose Lietuvos ligoninėse ir prižiūrintys pacientus po pilvo operacijų. Buvo vykdoma anketinė apklausa, naudota ir SKS. Rezultatai parodė, kad slaugytojai aukščiausiai įvertino situacijų valdymo kompetencijas ir darbo vaidmenį, žemiausiai – mokymą/instruktavimą ir kokybės užtikrinimą [60].

Jurgutis A. ir kt. (2012) atliko tyrimą ,,Slaugytojų, dirbančių pirminės sveikatos priežiūros srityje, kompetencijų analizė”, kurio tikslas - nustatyti slaugytojų, dirbančių pirminės sveikatos priežiūros srityje, nuomonę apie savo kompetenciją. Taikyta anoniminė apklausa raštu. Tyrime

dalyvavo 139 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų slaugytojos. Išanalizavus gautus duomenis paaiškėjo, kad dauguma slaugytojų turi praktinių įgūdžių, žinių ir gebėjimų atlikti manipuliacijas ir praktines procedūras, atitinkančias slaugytojų kompetencijas. Tačiau mažokai slaugytojų (tik kiek daugiau nei trečdalis) naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis (kompiuteriu, el. paštu). Be to, ne visos (apie pusė) slaugytojos turi šiuolaikinėms bendruomenės ir bendrosios praktikos slaugytojoms būtinų sveikatos stiprinimo ir profilaktikos žinių, apie pusė tyrimo dalyvių neturi pakankamai teisinių, vadybos ir valdymo žinių [61].

Barčienė J. (2014) atliko tyrimą ,,Universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimo praktikoje vertinimas”, kurio tikslas – įvertinti universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų kompetencijos realizavimą praktikoje. Atliktas kiekybinis tyrimas, kurio metu naudota anketinė apklausa. Apklausoje dalyvavo 197 bendrosios praktikos slaugytojai. Tyrimas atskleidė, kad rečiausiai bendrosios praktikos slaugytojai taiko mokymo/mokymosi veiklos bei kokybės užtikrinimo veiklos kompetencijos elementus. Tai reiškia, kad slaugytojams trūksta žinių, įgūdžių realizuojant šias veiklas. Todėl kyla poreikis tobulinti ir plėtoti šias kompetencijos kategorijas [71].

Naginienė I. (2015) atliko tyrimą ,,Operacinės slaugytojų profesinės kompetencijos vertinimas”. Atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 103 operacinėse dirbančios slaugytojos. Tyrimo instrumentas – SKS. Tyrimo tikslas - ištirti operacinės slaugytojų profesinę kompetenciją. Tyrimo rezultatai parodė, kad bendras operacinės slaugytojų profesinės kompetencijos lygmuo buvo labai aukštas (80,05) balo iš 100 galimų[70].

Apibendrinant šiame skyriuje pateiktą informaciją galima teigti, kad vieno nustatyto slaugytojų kompetencijos apibūdinimo negalima rasti, kadangi kompetencija yra nuolat kintanti ir įtakojama besivystančios visuomenės poreikių. Pastebėtina, kad slaugytojų kompetencijos lygis priklauso nuo asmens tobulėjimo ir orientavimosi į profesionalesnį savo darbo atlikimą. Išnagrinėjus mokslinę literatūrą pastebėta, kad kompetencijos pagrindą sudaro slaugytojų savybių bei įgūdžių kompleksas. Galima teigti, kad didesnė asmens kompetencija ir patirtis, įtakoja kokybiškesnes paslaugas teikiamas pacientams.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas vykdytas 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais trijuose Kauno miesto pirminės sveikatos priežiūros centruose. Pasirinkti trys didžiausi Kauno miesto pirminės sveikatos priežiūros centrai (pagal darbuotojų ir prisirašiusių pacientų skaičių, kuris buvo > 10-15 tūkst.): VšĮ Kauno m. Šilainių poliklinika, VšĮ Kauno m. Kalniečių poliklinika, VšĮ Kauno m. Dainavos poliklinika. Apklausti šiose įstaigose dirbantys slaugytojai.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:  sutikimas dalyvauti tyrime,

 slaugytojai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centre, daugiau nei 0,5 metai. Tyrimo eiga suskirstyta į keturis etapus:

I etapas – sudarytas tyrimo planas; padedant darbo vadovui, suformuluotas darbo tikslas ir

uždaviniai; atlikta mokslinės literatūros, susijusios su nagrinėjama tema, analizė.

II etapas – pasirinkta tyrimo metodika; sudarytas klausimynas; atlikti pasiruošimo apklausai

parengiamieji darbai – gauti bioetikos, bei įstaigų, kuriose planuojamas atlikti tyrimas, vadovų raštiški leidimai.

III etapas – respondentų anketinė apklausa; tyrimo duomenų bazės sudarymas ir gautų

duomenų analizavimas.

IV etapas – rezultatų pateikimas ir aptarimas; išvadų formulavimas; darbo viešinimas.

Vykdant anketinę apklausą, anketos buvo pateiktos PSPC vyresniosioms slaugytojoms, slaugos administratorėms. Tyrimo autorė pateikė bioetikos leidimą, suteikė informacijos apie vykdomą tyrimą, instruktavo, kaip teisingai užpildyti pateiktą anketą. Vyresniosioms slaugytojoms, slaugos administratorėms, tyrimo dalyviams buvo nurodyti tyrimo autoriaus kontaktiniai duomenys – kontaktinio telefono numeris, elektroninio pašto adresas, kuriais galima buvo kreiptis į tyrimo autorių, iškilus neaiškumams, susijusiems su vykdomu tyrimu. Anketos pildymas užtruko 10 – 15 min. Užpildytas anketas iš vyresniųjų slaugytojų, slaugos administratorių surinko tyrimo autorė.

H.P. Bartlett, V. Simonite ir kitų autorių (2000) atlikto pilotinio tyrimo metu nustatytas ,,Slaugytojų kompetencijos skalė“ patikimumas, kuris parodė, kad Kronbacho alfa koeficiento reikšmė - 0,95 [42].

2.2. Tyrimo etika

Tyrimui atlikti 2017-05-24d. buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr.

BEC-ISP(M)-227 (1 priedas).

Buvo kreiptasi į istaigų, kuriose planuotas atiekti tyrimas, vadovus ir buvo prašoma leidimo atlikti anketinę apklausą Jiems pristatytas ir pateiktas tyrimo instrumentas – anketa (klausimynas)

,,Slaugytojos kompetencijos skalė“ (2 priedas). Gauti raštiški įstaigų vadovų sutikimai.

Tryrimo metu buvo užtikrinta galimybė respondentams laisvai apsispręsti dalyvauti tyrime arba, tyrimui prasidėjus, pasitraukti iš jo.

Tyriamųjų konfidencialumas buvo užtikrintas, nes tyrimui naudota anoniminė anketa, vardo, pavardės, gyvenamosios vietos adreso nebuvo prašoma nurodyti, gauti rezultatai skelbiami apibendrintai.

2.3. Tyrimo kontingentas

Tyrimo populiacija – pirminės sveikatos riežiūros slaugytojai. Sudaryta stratifikuota (sluoksninė) imtis iš tyrime dalyvavusių - trijų PSPC slaugytojų, kurie buvo atrinkti kvotinės atrankos būdu. Imties dydis buvo paskaičiuota naudojant Paniotto formulę su 5 proc. imties paklaida, esant 95 proc. tikimybei - slaugytojų imtis 204. Buvo išdalintos 204 anketos, grąžintos pilnai užpildytos, tinkamos duomenų apdorojimui 192 anketos (atsako dažnis 94,0 proc.). Slaugytojams išdalintų ir grąžintų anketų pasiskirstymas pirminės sveikatos priežiūros įstaigose pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė. Slaugytojams išdalintų ir grąžintų anketų pasiskirstymas pirminės sveikatos

priežiūros įstaigose.

Įstaigos pavadinimas Išdalinta anketų (n)

Grąžinta anketų (n)

Všį Kauno m. Šilainių poliklinika 95 87

Všį Kauno m. Kalniečių poliklinika 64 61

Všį Kauno m. Dainavos poliklinika 45 44

2.4. Tyrimo instrumentas

,,Slaugytojų kompetencijos skalė“.

Tyrimo metu naudota suomių mokslininkių Merethoja R., Isoaho H., Leino-Kilpi H. sudaryta anketa ,,Slaugytojų kompetencijos skalė“ (ang. Nurse Competence Scale). Gautas raštiškas autorių leidimas naudoti anketą atliekant šį tyrimą. Anketą į lieuvių kalbą išvertė prof. Natalija Istomina (2007 m.). Anketą sudaro:

1. Slaugytojų kompetencijos lygmeniui įvertinti – 13 kl. ,,Kaip Jūs vertinate savo

kompetencijos lygmenį (nuo 0 iki 100)“.

Visi 74 kompetencijos elementai, kurie reprezentuoja visas slaugos praktikos kryptis, suskirstyti į 7 kategorijas:

1. pagalbos vaidmuo – 7 elementai, 2. mokymas/instruktavimas – 16 elementų, 3. diagnostinės funkcijos – 7 elementai, 4. kritinių situacijų valdymas – 8 elementai, 5. terapinės intervencijos – 10 elementų, 6. kokybės užtikrinimo – 6 elementai, 7. darbo vaidmuo – 20 elementų.

Slaugytojų kompetencijai įvertinti buvo taikoma vizualinė analoginė skalė (0-100), kurioje kompetencijos vertinimo lygiai suskirstyti į keturias kategorijas:

1. žema kompetencija (0-25 balai), 2. pakankamai aukšta (25-50 balai), 3. aukšta (50-75 balai),

4. labai aukšta (75-100 balai).

Visų kompetencijos elementų naudojimo praktikoje dažniui įvertinti taikyta keturių įverčių Likerto skalė: 0 - nenaudojamas mano darbe, 1 – naudojamas labai retai, 2 – naudojamas retkarčiais, 3 – naudojamas labai dažnai.

Tyrimo autorių sudaryti klausimai:

1. Socialiniai – demografiniai duomenys: amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, slaugos licencija, pareigos, profesinė patirtis, darbo stažas, darbo krūvis (1 – 8 kl.).

2. Siekiant įvertinti slaugytojų pasitenkinimą darbu, nepriklausomumo lygmenį, įtraukti klausimai: 09 kl. ,,Ar Jūs esate patenkinti savo dabartiniu darbu“, 10 kl. ,,Koks nepriklausomumo lygmuo Jūsų tiesioginiame darbe“.

3. Siekiant ištirti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų nuomonę apie Išplėstinės praktikos slaugytojus, jų integravimą į PSPC komandą, jų kompetencijas, pateikti klausimai: 11 kl. ,,Kaip vertinate Išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų integravimą į PSPC komandą“, 12 kl. ,,Ar Jūsų nuomone, Išplėstinės slaugos praktikos slaugytojai kompetetingi savarankiškai koordinuoti:“ (nurodytos 8 veiklos ir galimybė įrašyti nepaminėtą veiklą).

2.5. Duomenų analizės metodai

Statistinei duomenų analizei atlikti naudotas SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) 22.0 for Windows programinis paketas.

Buvo taikomi aprašomosios statistikos metodai ir pateiktos skaitinės charakteristikos (vidurkis, standartinis nuokrypis, mediana, procentine išraiška pateikti pasiskirstymo dažniai).

Vidiniam klausimyno nuoseklumui patikrinti buvo apskaičiuotas Crombach´s - Alfa koeficientas.

Statistiniam ryšiui tarp socialinių – demografinių charakteristikų nustatyti buvo naudojamas

chi – kvadrato (χ²) neparametrinis kriterijus, kuris buvo skaičiuojamas pagal Pearsono formulę.

Statistiškai reikšmingu skirtumu laikyta, kai p < 0,05 (t.y. patikimumas didesnis nei 95 proc.). Kiekybinių dydžių palyginimui taikyti neparametriniai kriterijai – Mann – Whitnei (dviems nepriklausomoms imtims) ir Kruskal – Wollis (trims ir daugiau nepriklausomoms imtims). Ir parametriniai kriterijai – Stjudento t (dviems nepriklausomoms imtims) ir ANOVA (trims ir daugiau nepriklausomoms imtims).

Klausimyne „Slaugytojų kompetencijos skalė“ visi kompetencijos elementai suskirstyti į 74 teiginiu. Respondentų buvo prašoma įvertinti kiekvieną teiginį dviem aspektais – kompetencijos elementų naudojimo dažnį praktikoje nuo 0 (nenaudojamas) ik 3 (naudojamas labai dažnai) ir kompetencijos elementų vertinimas nuo 0 (žema kompetencija) iki 3 (labai aukšta kompetencija). Taip buvo sudarytos 2 skalės (kompetencijos elementų vertinimo ir kompetencijos elementų

naudojimo dažnio vertinimo sklalės), kurių kiekvieną sudarė 7 poskalės (pagalbos vaidmens,

kokybės užtikrinimo, darbo vaidmens). Kiekvienai skalei buvo apskaičiuotas Crombch´s Alfa koeficientas, siekiant patikrinti skalių patikimumą. Kompetencijos elementų vertinimo skalės

Crombch´s Alfa koeficientas 0,979, o kompetencijos elementų naudojimo dažnio vertinimo sklalės –

0,971. Abi skalės turi pakankamai aukštą nuoseklumo įvertinimą, todėl galima teigti, kad sudarytos tinkamai.

Kolmogorov – Smirnov Z kriterijus buvo apskaičiuotas, siekiant nustatyti, kokius kriterijus

(parametriniu ar neparametrinius) turime naudoti norėdami palyginti slaugytojų socialines – demografines charakteristikas su skalių vidurkiais (žr. 4 lentelė).

4 lentelė. Kompetencijos elementų vertinimo ir naudojimo dažnumo Kolmogorovo – Smirnovo

Z kriterijai

Skalės Z p

1 skalė Kompetencijos elementų vertinimas

Bendras kompetencijos elementų vertinimas 1,29 0,071

Pagalbos vaidmuo 1,76 0,004

Mokymas/instruktavimas 1,54 0,018

Diagnostinės funkcijos 1,45 0,030

Kritinių situacijų valdymas 1,49 0,024

Terapinės intervencijos 1,06 0,210

Kokybės užtikrinimas 1,30 0,067

Darbo vaidmuo 1,19 0,115

2 skalė Kompetencijos elementų naudojimo dažnio vertinimas

Bendras kompetencijų elementų naudojimo dažnis 1,01 0,256

Pagalbos vaidmuo 1,18 0,123

Mokymas/instruktavimas 0,86 0,446

Diagnostinės funkcijos 0,99 0,282

Kritinių situacijų valdymas 0,91 0,375

Terapinės intervencijos 1,13 0,159

Kokybės užtikrinimas 1,49 0,023

Darbo vaidmuo 0,75 0,634

2.6. Slaugytojų bendra charakteristika

Siekiant tyrimo rezultatus palyginti skirtingose tyrime dalyvavusių slaugytojų amžiaus, profesinės patirties bei darbo stažo PSPC grupėse, visi respondentai pagal jų amžių, profesinę patirtį bei darbo stažą suskirstyti į keturias grupes pagal kvartilius ir medianą. 5 lentelėje pateikiamos tyrimo dalyvių socialinės – demografinės charakteristikos.

Tyrime dalyvavusių slaugytojų amžiaus vidurkis – 52 metai ± 10,30 (m ± SD), vidutinė profesinė patirtis – 30 metų ± 11,38 (m ± SD), vidutinis darbo stažas PSPC – beveik 22 metai (21,72 m.) ± 11,58 (m ± SD).

5 lentelė. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų socialinės - demografinės charakteristikos

Socialinės – demografinės charakteristikos Proc. n

Amžius (m.) < 45 20,8 40 45 - 54 30,7 59 55-59 17,2 33 ≥ 60 31,3 60 Lytis Moterys 100 192 Vyrai 0 0

Šeimyninė padėtis Vieniši 24 46

Nevieniši 76 146 Išsilavinimas Medicinos mokykla 76 146 Kolegija 12,5 24 Universitetas (bakalauras) 7,8 15 Universitetas (magistras) 3,6 7

Slaugos licencija Bendruomenės slaugytojas 6,3 12 Bendrosios praktikos slaugytojas 93,8 180

Pareigos Slaugytojas 95,3 183 Vyresnioji slaugytoja/slaugos administratorė 4,7 9 Profesinė patirtis (m) < 23 25 48 24 - 31 20,3 39 32 - 39 27,6 53 ≥ 40 27,1 52 Darbo stažas PSPC < 12 24,5 47 12 - 22 25,5 49 23 - 30 22,9 44 ≥ 31 27,1 52 Darbo krūvis < 0,5 etato 0 0 0,5 – 0,75 etato 5 2,6 1,0 etatas 153 79,7 >1 etatas 34 17,7

Visos tyrime dalyvavusios pirminės sveikatos priežiūros slaugytojos buvo moterys (n = 192, 100proc.). Dauguma slaugytojų buvo nevienišos (n = 146, 76 proc.), baigusios medicinos mokyklą (n = 146, 76proc.), įgijusios bendrosios praktikos slaugytojo licenciją (n = 180, 93,8 proc.), dirbančios klinikinio slaugytojo darbą (n = 183, 95,3 proc.). Pagal darbo krūvį, daugiausiai buvo slaugytojų, dirbančių 1 etato darbo krūviu (n = 153, 79,7 proc.).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų kompetencijos lygmens

įvertinimas

Siekiant nustatyti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų kompetencijos lygmenį, tyrime dalyvavusių slaugytojų buvo paprašyta įvertinti savo profesinę kompetenciją nuo 0 iki 100 balų. Bendras vertinimo vidurkis sudarė 80,78 balo ± 14,06 (m ± SD). Tai parodė, kad pirminės sveikatos priežiūros slaugytojos bendrai savo kompetenciją vertino labai aukštai (žr. 6 lentelė).

6 lentelė. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų pasiskirstymas pagal kompetencijos lygio vertinimo vidurkius

Parametrai Kompetencijos lygio vertinimo vidurkis,

(balais)

Kriterijaus reikšmė

p

Bendras visų slaugytojų 80,78 - -

Amžius, (m.) < 45 (n = 40) 82,63 H=3,66 0,301 45 – 54 (n = 59) 82,54 55-59 (n = 33) 80,91 ≥ 60 (n = 60) 77,75 Šeimyninė padėtis Vieniši (n =46 ) 79,35 U=3206,00 0,636 Nevieniši (n =146 ) 81,23 Išsilavinimas Medicinos mokykla (n=146) 79,80 H=2,855 0,414 Kolegija (n =24) 82,08 Universitetas(bakalauras) (n=15 ) 85,67 Universitetas (magistras) (n=7) 84,43 Pareigos Slaugytojas (n=183 ) 80,63 U=749,50 0,624 Vyr.slaugytoja/slaugos administratorė (n= 9) 83,89 Profesinė patirtis, (m.) < 23 (n= 48) 82,92 H=1,88 0,597 24 – 31 (n= 39) 81,87 32 – 39 (n= 53) 79,62 ≥ 40 (n= 52) 79,33 Darbo stažas PSPC, (m.) < 12 (n=47 ) 80,85 H=1,01 0,800 12 – 22 (n=49 ) 82,65 23 – 30 (n=44 ) 79,20 ≥ 31 (n= 52) 80,29 Darbo krūvis 0.5 – 0.75 etato (n=5 ) 76,00 H=0,529 0,467 1etatas (n= 153) 80,07 > 1 etatas (n= 34) 84,71

Norėdami pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų kompetencijos vertinimo vidurkius palyginti su socialinėmis – demografinėmis charakteristikomis, buvo apskaičiuotas Kolmogorovo – Smirnovo Z kriterijus. Gauti rezultatai parodė, kad kompetencijos vertinimo rezultatai nėra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį ( p < 0,001), todėl skirstinių skirtumo reikšmingumui įvertinti pasirinkti neparametriniai kriterijai – Mann – Whitney U testas (šeimyninės padėties ir pareigų atveju) ir Kruskall – Wallis H testas (amžiaus, išsilavinimo, profesinės patirties, darbo stažo bei darbo krūvio atveju).

Įvertinus gautus rezultatus galime teigti, kad pagal amžių, išsilavinimą, profesinę patirtį ar kitus sociodemografinius rodiklius pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų kompetencijos lygmens vertinimas statistiškai reikšmingai nesiskyrė (žr. 6 lentelė).

Tyrimo metu buvo siekiama įvertinti pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų pasitenkinimą darbu.

Gauti rezultatai parodė, kad labai patenkintų ir pakankamai patenkintų savo dabartiniu darbu PSPC yra daugiau nei pusė pirminės sveikatos priežiūros salugytojų (n = 105, 54,7 proc.), o nepatenkintų tik 4,2 proc. (n = 8) (žr. 1 pav.)

1 pav. Pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų pasiskirstymas pagal pasitenkinimą

dabartiniu darbu PSPC

Daugiausiai pasitenkinimą darbu įvertino kaip „pakankamai patenkinti“ beveik pusė 45 – 54 m. amžiaus pirminės sveikatos priežiūros slaugytojų (n = 29, 49,2 proc.), nevieniši (n = 69, 47,3

0 10 20 30 40 50 Labai patenkintas Pakankamai patenkintas Vidutiniškai patenkintas Nepatenkintas 7,8 46,9 41,1 4,2 P roc en tai