KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Socialinės medicinos katedra
RŪTA MINGAILIENĖ
Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių
sveikatos priežiūrą Kauno mieste, kompetencijos vertinimas
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
:Dr. Rūta Čiutienė
KAUNAS, 2006
TURINYS
SANTRAUKOS
1. ĮVADAS ... 1
2. LITERATŪROS APŽVALGA... 5
2.1. Moksleivių sveikatos vertinimas...5
2.2. Sveikatos ugdymo ir stiprinimo koncepcija ...8
2.3. Teisės aktų ir dokumentų apžvalga ...10
2.3.1. Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūra...10
2.3.2. Sveikatos priežiūra švietimo įstaigose...13
2.3.3. Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą veikla... 15
2.4. Kompetencijos samprata... 20
2.5. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto kompetencija... 29
2.6. Atliktų tyrimų apžvalga... 32
3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...36
3.1. Tyrimo objektas ... 36
3.2. Tyrimo kontingentas ... 37
3.3. Tyrimo metodai ... 39
3.4. Tyrimo organizavimas ... 40
3.5. Tyrimo rezultatų analizė ... 40
4. TYRIMO REZULTATAI... 42
4.1. Profesinės kompetencijos vertinimas ... 42
4.2. Asmeninės kompetencijos vertinimas ... 50
4.3. Socialinės kompetencijos vertinimas ... 53
4.4. Veiksniai, susiję su mokyklų sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos vertinimu ... 56
4.5. Kompetencijos vertinimas pagal kompetencijos tobulinimo trukmę, žinių, įgytų studijų ir kvalifikacijos kėlimo metu vertinimą priklausomai nuo išsilavinimo ir specialybės... 58
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 71
6. IŠVADOS... 77
8. LITERATŪRA ... 80 9. PRIEDAI ...87
Visuomenės sveikatos vadyba
Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno mieste, kompetencijos vertinimas
Rūta Mingailienė
Mokslinė vadovė Dr. Rūta Čiutienė
Kauno Technologijos Universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, vadybos katedra. Kaunas; 2006. 89 p.
Darbo tikslas – įvertinti sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno miesto mokyklose, kompetenciją.
Uždaviniai: 1. Įvertinti profesinę kompetenciją. 2. Įvertinti asmeninę ir socialinę kompetenciją. 3. Nustatyti veiksnius, susijusius su kompetencijos vertinimu.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas – sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą, kompetencija profesiniu, asmeniniu ir socialiniu lygmenimis. Tyrimo metodai – 1. mokslinės literatūros analizė; 2. teisinių dokumentų turinio analizė; 3. anketinė apklausa; 4. statistinė duomenų analizė (Spirmeno ranginės koreliacijos koeficiento analizė, Stjudento t kriterijus ir aprašomoji statistika).
Rezultatai. Atskirų profesinės kompetencijos veiklų žinių vertinimo analizė parodė, kad respondentai 10 iš 17 veiklų savo žinias vertino 4 ir daugiau balo. Suminis visų 17 veiklų žinių vertinimas siekė 67,9±8,8 balo iš 85 galimų. Profesinės kompetencijos įgūdžių vertinimo analizė parodė, kad geriausiai (4 ir daugiau balo) savo įgūdžius respondentai vertino atliekant 9 iš 17 veiklų. Suminis profesinės kompetencijos įgūdžių vertinimas siekė 64,6±10,2 balo. Vertinant asmeninę kompetenciją respondentai skyrė 4 ir daugiau balo vertindami 3 asmenines savybes iš 8. Suminis asmeninės kompetencijos vertinimas siekė 31,7±4,3 balo. Socialinės kompetencijos vertinimo analizė parodė, kad 4 ir daugiau balo respondentai vertino 2 iš 5 socialinių savybių. Suminis socialinės kompetencijos vertinimas siekė 19,5±2,7 balo iš 25 galimų. Veiksniai, susiję su kompetencijos vertinimu yra amžius, darbo stažas mokykloje, žinios, įgytos studijų ir kvalifikacijos kėlimo metu, kompetencijos tobulinimo trukmė, žinios, įgūdžiai, asmeninė ir socialinė kompetencija.
Išvados. 1. Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno mieste, kompetencija yra pakankama vykdyti moksleivių sveikatos priežiūrai keliamus reikalavimus. Jie savo profesinę kompetenciją vertina gerai. Profesinės kompetencijos žinios yra vertinamos geriau nei įgūdžiai. 2. Mokyklų sveikatos priežiūros specialistų nuomone, atsakingumas bei patikimumas yra svarbiausios asmeninės savybės vykdant moksleivių sveikatos priežiūrą, o novatoriškumas bei iniciatyvumas yra savybės, kurias reikia ugdyti ir tobulinti. 3. Mokyklų sveikatos priežiūros specialistai geriausiai vertino bendradarbiavimo gebėjimus bei orientaciją. Pokyčių valdymas buvo silpniausia respondentų socialinės kompetencijos grandis. 4. Veiksniai, susiję su profesinės kompetencijos vertinimu, yra amžius, žinios, įgytos studijų ir kvalifikacijos kėlimo metu, kompetencijos tobulinimo trukmė, asmeninė bei socialinė kompetencija. 5. Sveikatos priežiūros specialistai, vykdantys moksleivių sveikatos priežiūrą, geriau vertino kompetenciją veiklų, kurios yra labiau individualios, orientuotos į patį specialistą, nei veiklas, reikalaujančias kūrybingumo, bendradarbiavimo, komandinio darbo bei pokyčių valdymo įgūdžių.
Raktiniai žodžiai: moksleivių sveikatos priežiūra, sveikatos priežiūros specialistai, kompetencija.
SUMMARY
Management of Public Health
COMPETENCE SELF-ASSESSMENT OF SCHOOL HEALTH CARE
SPECIALISTS IN KAUNAS
Rūta Mingailienė
Supervisor Rūta Čiutienė Dr.,
Department of Management, Faculty of Economics and Management, .Kaunas Technological University. Kaunas; 2006. 89 p.
Objectives: 1. to evaluate professional competence; 2. to evaluate personal and social competence; 3. to determine the factors related to competence evaluation.
Methods: The object of the research – competence of school health care specialists. Three levels of competence – professional, personal and social – are evaluated. Methods – 1. review of scientific literature; 2. juridical paper analysis; 3. questionnaire survey; 4. statistical data analysis (Spearman correlation coefficient, t – test, descriptive statistics.
Results: The analysis of professional knowledge self-assessment of separate functions showed that 10 functions out of 17 were evaluated by 4 points and over. Total evaluation of knowledge of all 17 functions was 67,9±8,8 points out of 85 points possible. The analysis of professional skills self-assessment showed that skills of 9 functions out of 17 were evaluated by 4 points and over. Total evaluation of professional skills was 64,6±10,2 points out of 85 points possible. The evaluation of personal competence showed that respondents gave 4 points and over to 3 personal features out of 8 features possible. Total evaluation of personal competence was 31,7±4,3 points out of 40 points possible. The analysis of social competence evaluation showed that 2 out of 5 social features were evaluated by 4 points and over. Total evaluation of social competence reached 19,5±2,7 points out of 25 points possible. Factors related to professional competence are the following: age, work experience at school, knowledge acquired at studies and qualification period, duration of competence development, also, knowledge, skills, personal and social competence.
Conclusions: 1. The level of competence of school health care specialists in Kaunas is sufficient to meet the requirement of school health care. The results of the school health care specialists‘ competence self-assessment are good. The evaluation of professional knowledge is higher in comparison with the evaluation of professional skills. 2. Responsibility and reliability are personal features that school health care specialists find to be the most important in school health care. Innovation and initiative are the features that need to be developed. 3. Evaluation of social competence showed that cooperation and orientation skills were highest evaluated by school health care specialists. Alteration management had the lowest evaluation in social competence. 4. Factors related to the evaluation of professional competence are age, knowledge acquired at qualification period, personal competence, social competence, duration of
competence development and work experience. 5. Competence of activities which are more individual or self-centered were evaluated by higher points than competence of activities which require skills of creativity as well as skills of cooperation, team work and alteration management.
Key words: schoolchildren‘s health care, school health care specialists, competence.
1. ĮVADAS
Šiandienos vaikai yra visaverčiai rytdienos visuomenės piliečiai. Jų vystymasis, išgyvenimai, sugebėjimai veikti ir priimti sprendimus yra tolesnės pažangos, taip pat ir gyvenimo kokybės prielaida. Pastarosios pagrindas - gera sveikata. Per paskutinius dešimtmečius sveikatos ugdymas kito nuo siauro požiūrio į sveikatą, siekiant išvengti ligų, iki platesnės sveikatos sampratos. Todėl ypač svarbus visuminis sveikatos ugdymas, suteikiantis motyvaciją, kaip ypatingai reikšmingą prielaidą formuojant sveiką gyvenimo būdą [52, 64]. Supratimas, kad mokykla gali daryti įtaką stiprinant jaunų žmonių sveikatą, nėra naujas. Sveikatos mokymas mokykloje turi gilias tradicijas. Tačiau į bendrąsias mokymo programas įtrauktuose dalykuose dažniausiai buvo aptariamos tik atskiros ligos ir su jomis susiję rizikos veiksniai, tokie kaip asmens higiena, rūkymas, alkoholio vartojimas, fizinis aktyvumas, mityba [4]. PSO inicijuotas ir šiuo metu daugelyje šalių įdiegtas jauno žmogaus sveikatos ugdymo mokykloje modelis. Paskatinta jo idėjų, Lietuva viena pirmųjų Europoje tapo tarptautinio sveikatingumą propaguojančių mokyklų projekto dalyve [36]. Lietuvos mokyklų medicinos tarnyba vystėsi nuo ligų gydymo iki ligų profilaktikos modelio, kuriuo šiuo metu yra grindžiama moksleivių sveikatos priežiūra.
Temos aktualumas. Keičiantis požiūriui į moksleivių sveikatos priežiūrą bei jai
keliamus reikalavimus, iškilo būtinybė atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą, kompetencijos lygį bei jai keliamus reikalavimus. Šiuolaikinė mokinių sveikatos priežiūros sistema orientuojasi į aktyvų visuomenės sveikatos priežiūros specialisto darbą mokykloje, kurio veikla yra labai plačiai apibrėžiama. Šio specialisto kompetencija – pirminės visuomenės sveikatos priežiūros rengimas ir įgyvendinimas, sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų teikimas, mokinių asmens higienos įgūdžių, sveikos gyvensenos ir socialinių gebėjimų ugdymas ir kontrolė, sveikatinimo programų rengimas bei įgyvendinimas, mokinių maitinimo organizavimo priežiūra, priemonių, užtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų ir ligų prevenciją, organizavimas, konsultacinės pagalbos organizuojant kūno kultūrą mokykloje teikimas ir kt. veikla [27]. Iki 2006 m. sausio 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio
mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) buvo numatęs pereinamąjį periodą iki 2009 m. sausio 1 d., kurio metu mokinių sveikatos priežiūrą galėjo vykdyti ir asmens sveikatos priežiūros specialistai, papildomai baigę ne trumpesnius kaip 40 val. visuomenės sveikatos priežiūros kursus. Tačiau šis, pereinamąjį periodą numatantis įsakymas buvo panaikintas 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-653 (Žin., 2005, Nr. 101-3765). Dabartinis dokumentas, reglamentuojantis sveikatos priežiūros specialisto veiklą mokykloje [27], apibrėžia specialistą, vykdantį moksleivių sveikatos priežiūrą, kaip visuomenės sveikatos
priežiūros specialistą, baigusį visuomenės sveikatos priežiūros studijas ir numato šio
specialisto funkcijas. Lieka neaišku, kokią poziciją moksleivių sveikatos priežiūroje užima asmens sveikatos priežiūros specialistai (bendrosios praktikos slaugytojos, vaikų slaugytojos ar bendruomenės slaugos specializaciją įgijusios slaugytojos), kurie šiandien sudaro didžiąją dalį visų specialistų, vykdančių.moksleivių sveikatos priežiūrą. Kyla abejonių ar mokyklų asmens sveikatos priežiūros specialistai yra pakankamai pasirengę ir gebantys įgyvendinti uždavinius, keliamus šiandienos moksleivių sveikatos priežiūroje. Be to, reikėtų paminėti, kad šiuo metu kol kas nėra Švietimo ir mokslo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos tvarkos, pagal kurią aukštosios mokyklos rengtų sveikatos priežiūros specialistus mokykloms, kaip tai yra numatoma Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) 23 straipsnio 3 dalyje.
Olympia RP. Et al., 2005, atliktas tyrimas, kurio metu buvo įvertintas Amerikos mokyklos sveikatos priežiūros specialisčių kompetencijos lygis teikiant pirmąją pagalbą kritiniais atvejais parodė, kad mokyklų slaugytojoms trūksta žinių ir įgūdžių įvertinant ir valdant tam tikras nenumatytų atvejų situacijas (galvos sužeidimas, perdozavimas, širdies sustojimas ir t.t.) [136].
Suhad H Al-Jundi, et al., 2005, atlikę tyrimą, kurio metu buvo įvertintas Jordano mokyklų sveikatos priežiūros mokytojų pirmosios pagalbos teikimo žinių lygis danties traumos atveju, nustatė, kad jų žinių lygis yra nepakankamas. Remdamiesi gautais duomenimis tyrėjai teigia, kad yra būtina parengti šios srities mokymo programą ruošiant specialistus darbui mokykloje [137].
Chmieliauskaitės I., 2003, atliktas pilotinis tyrimas, kurio metu buvo apklaustos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose teritoriniu principu aptarnaujančios ir dirbančios
bendruomenės slaugytojos, parodė, kad daugumai jų trūksta tiek teorinių žinių, tiek praktinių įgūdžių programų planavimo, kūno kultūros pamokų organizavimo, moksleivių protinio darbo higienos srityse. Pusė apklaustųjų teigė, kad nepakankamai sugeba stebėti ir vertinti sveikatinimo veiklą, be to, kas antras mokyklos bendruomenės slaugytojas nurodė, kad yra dalinai pasirengęs arba visai nepasirengęs talkinti pedagogams šeimos planavimo, asmenybės ugdymo, tarpusavio santykių ir savigarbos temomis [1]. Taigi, tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad bendruomenės slaugytojams trūksta informacijos, žinių ir įgūdžių įvairiose veiklos srityse.
Pirma, remiantis iki šiol atliktų tyrimų rezultatais galima teigti, kad mokyklų
sveikatos priežiūros specialistams trūksta tiek žinių, tiek įgūdžių, reikalingų vykdyti moksleivių sveikatos priežiūrai keliamus uždavinius. Antra, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos tvarkos, pagal kurią aukštosios mokyklos rengtų sveikatos priežiūros specialistus mokykloms, nebuvimas leidžia daryti prielaidą, kad sveikatos priežiūros specialistai, vykdantys moksleivių sveikatos priežiūrą yra nepakankamai pasirengę vykdyti jiems keliamus reikalavimus.
Trečia, dalis mokyklų sveikatos priežiūros specialistų yra išklausę 40 val. trukmės
visuomenės sveikatos priežiūros kursus, kuriuos 2004-2005 m..organizavo Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) 1.2 punkte išdėstytais nurodymais. Lieka neaišku, ar mokyklų sveikatos priežiūros specialistai savo kompetenciją šiai veiklai atlikti vertina geriau, ar vis dar mano esantys nepakankami tam pasirengę. Šiandien nėra atsakymo į šiuos klausimus, todėl buvo suplanuotas šis tyrimas, kurį atlikus tikimasi rasti atsakymus į anksčiau iškeltus klausimus.
Mokslinis naujumas pasireiškia tuo, kad šio tyrimo metu buvo bandyta įvertinti
sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą Kauno mieste, kompetenciją jų pačių požiūriu. Kompetencija buvo analizuojama trimis lygmenimis – profesiniu, asmeniniu ir socialiniu. Taip pat buvo nustatyti veiksniai, susiję su Kauno miesto mokyklų sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos vertinimu. Iki šiol tokio tyrimo nebuvo atlikta Kauno mieste.
Darbo hipotezė: Mokyklų sveikatos priežiūros specialistų kompetencija yra
nepakankama vykdyti moksleivių sveikatos priežiūrai keliamus uždavinius.
Darbo tikslas - įvertinti sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių
sveikatos priežiūrą Kauno miesto mokyklose, kompetenciją.
Darbo uždaviniai:
1) Įvertinti profesinę kompetenciją.
2) Įvertinti asmeninę ir socialinę kompetenciją.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Moksleivių sveikatos vertinimas.
Šiandienos vaikai yra visaverčiai rytdienos visuomenės piliečiai. Jų vystymasis, išgyvenimai, sugebėjimai veikti ir priimti sprendimus yra tolesnės pažangos, taip pat ir gyvenimo kokybės prielaida. Pastarosios pagrindas - gera sveikata.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) devintojoje generalinėje darbų programoje 1996-2001 metams teigiama, kad sveikatos sektoriaus išteklių didinimas automatiškai nepagerina žmonių sveikatos. Kai kalbama apie sveikatos problemas, ne retas vis dar galvoja, kad tai tik medikų problema. Tačiau kaip teigia PSO sveikata tik 10 proc. priklauso nuo medicininės pagalbos, o 50 proc. priklauso nuo gyvenimo būdo, 20 proc. nuo aplinkos, 20 proc. nuo to, kas yra paveldima. Daugelį ligų apsprendžia rizikos veiksniai, susiję su netinkama gyvensena, kurios pagrindai formuojami jau vaikystėje, o išryškėja dažniausiai paauglystėje.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2001-2002 m. atlikti bendrojo lavinimo mokyklų mokinių sveikatos tyrimai rodo, kad kasmet mažėja pirmos sveikatos grupės (sveikiausių) mokinių. 1992 – 2002 m. laikotarpiu pirmos sveikatos grupės mokinių sumažėjo nuo 56,8 % iki 42,4 %. Daugėja antros sveikatos grupės (rizikos grupės) mokinių. Šiai grupei 2002 m. buvo priskirta 49,2 % visų apžiūrėtų vaikų. Šios grupės vaikų skaičius kasmet auga I sveikatos grupės vaikų sąskaita. Taip pat daugėja turinčiųjų regos, laikysenos sutrikimų, daugėja stuburo iškrypimo atvejų bei virškinimo organų ligų. Jeigu 1992 m. 1000 mokinių teko 105 mokiniai, turintys regos sutrikimų, tai 2002 m. jų išaugo iki 174,6. 1992 m. 1000 mokinių teko 44,5 laikysenos sutrikimų turinčių moksleivių, o 2002 m. jų skaičius išaugo net iki 107,1 mokinių 1000 mokinių. Stuburo iškrypimo atvejų išaugo nuo 12,8 iki 31,2/ 1000 mokinių 1992 – 2002 m. laikotarpyje.Virškinimo organų ligomis sergančiųjų skaičius taip pat išaugo nuo 26,6 (1992 m.) iki 35,5 (2002 m.) 1000 mokinių.
Remiantis Kauno visuomenės sveikatos centro surinktais ir apibendrintais 2005 m. duomenimis apie vaikų sveikatos būklę ir jos pokyčius galima teigti, kad Kauno miesto moksleivių sveikatos rodikliai lyginant su respublikos moksleivių sveikatos duomenimis yra žemi. Nuo 2001 m. iki 2005 m. regos sutrikimų atvejų skaičius 1000
patikrintų mokinių išaugo nuo 212 iki 302, t.y. regos sutrikimų atvejų skaičius 1000 mokinių išaugo 42 %. Rūpestį kelia tai, kad nemaža dalis pirmokų į mokyklą ateina jau turėdami regos problemų: dažniau nei kas trečiam Kauno miesto pirmokui diagnozuojamas regėjimo sutrikimas. Jeigu 2001 m. 1000 patikrintųjų pirmokų Kauno mieste teko 222 regos sutrikimų atvejai, tai 2005 m. jų skaičius išaugo iki 353. Ypač išaugo stuburo iškrypimus turinčių moksleivių. Lyginant 2001 m. ir 2005 m. tyrimo duomenis matyti, kad stuburo iškrypimų dažnis išaugo net 4,6 karto (2001 m 29 atvejai ir 2005 m.135 atvejai). Vienintelis sergamumo rodiklis, turintis tendenciją mažėti – virškinimo sutrikimai. 2000 – 2005 m. laikotarpiu virškinimo sutrikimų atvejų 1000 patikrintųjų sumažėjo nežymiai nuo 13 iki 11 atvejų.
Sukaupta daug mokslinių duomenų, įrodančių gyvensenos įtaką žmogaus sveikatai. Nesveika gyvensena, pavyzdžiui, rūkymas, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, netinkama mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas didina lėtinių neinfekcinių ligų riziką [34, 35]. Lietuvos moksleivių gyvensenos pokyčiai vertinami dalyvaujant tarptautiniame moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrime. Tarptautinį moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimą (Health Behaviour in School-aged Children - HBSC ) koordinuoja Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuras. Lietuvos moksleivių apklausų, atliktų 1994, 1998 ir 2002 m. duomenimis, 1994-2002 m. nors kartą per pastarąjį mėnesį rūkančių paauglių skaičius statistiškai reikšmingai didėjo: berniukų nuo 11,3 iki 23,6 proc.; mergaičių nuo 3,6 iki 14,6 proc. [3]. Ypač spartus rūkymo dažnio augimas pastebėtas penkiolikmečių paauglių grupėje: berniukų - nuo 23,0 iki 46,8 proc.; mergaičių- nuo 7,7 iki 30,3 proc. Per tiriamąjį laikotarpį moksleivių, vartojančių alkoholinius gėrimus, dalis padidėjo. 2002 m. 13,4 proc. berniukų ir 6,5 proc. mergaičių atsakė, kad reguliariai (bent kartą per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus. Vyresni moksleiviai alkoholinius gėrimus vartojo dažniau negu jaunesni. Bent kartą per savaitę juos vartojo 27,3 proc. penkiolikmečių berniukų ir 12,9 proc. mergaičių. Tik 12,1 proc. penkiolikmečių berniukų ir 11,4 proc. to paties amžiaus mer-gaičių teigė, jog niekada negeria alkoholinių gėrimų. 2002 m. 51,4 proc. berniukų ir 40,1 proc. mergaičių (p<0,001) prisipažino buvę apgirtę.Dalis paauglių (30,1 proc. berniukų ir 19,6 proc. mergaičių, p<0,001) prisipažino buvę apgirtę du ir daugiau kartų. Tokių moksleivių per aštuonerius metus statistiškai reikšmingai padaugėjo. Didžiausias padidėjimas užfiksuotas 13 metų mergaičių ir 15 metų abiejų lyčių paauglių grupėse [3].
Nors alkoholis gali atlikti tam tikro mediatoriaus vaidmenį, palengvindamas jaunų žmonių bendravimą kritinėse situacijose, tačiau svaiginančios ir narkotinės jo savybės daro jį pavojingu tiek paauglystėje, tiek studijuojant ar siekiant karjeros [60, 116]. Nustatyta, kad trys dažniausios paauglių mirties priežastys – nelaimingi atsitikimai, žmogžudystės ir savižudybės yra susijusios su piktnaudžiavimu alkoholiniais gėrimais [79, 88, 90]. 1994 ir 1998 m. gana daug paauglių (apie 60 proc.) nurodė, jog kasdien valgo vaisius. 2002 m. tokių paauglių buvo reikšmingai mažiau: 33,3 proc. berniukų ir 37,3 proc. mergaičių. Moksleivių tyrimo duomenimis, nuo 1994 iki 2002 m. paauglių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nepakito. Berniukai buvo aktyvesni už mergaites: aktyviai mankštinosi arba sportavo bent du kartus per savaitę apie 70 proc. berniukų ir 45 proc. mergaičių (p<0,001). Šis rodiklis nuo paauglių amžiaus nepriklausė.[3].
Pasaulinė sveikatos organizacija su nerimu skelbia, kad vis daugiau jaunų žmonių rūko [54]. Spartus rūkymo ir alkoholinių gėrimų vartojimo plitimas tarp paauglių ir jaunimo nustatytas ir šių tyrimų metu. 1994 m. iš 24 HBSC tyrime dalyvavusių šalių Lietuva buvo trečia tarp šalių, kuriose berniukų rūkymo dažnis buvo mažiausias (mažiau rūkė tik Izraelio ir Švedijos moksleiviai), o Lietuvos mergaitės rūkė rečiausiai. Deja, vėlesnių tyrimų duomenys išryškino neigiamas tendencijas. 1998 m. Lietuva pagal berniukų rūkymo dažnį užėmė vidurinę poziciją tarp 29 tyrime dalyvavusių šalių, o 2002 m. buvo tarp dešimties šalių, kuriose berniukų rūkymas buvo paplitęs labiausiai. Rūkymo dažnis tarp Lietuvos mergaičių taip pat padidėjo, nors Lietuva išliko tarp šalių, kuriose mergaičių rūkymas nėra labai populiarus. Panašiai kito ir alkoholinių gėrimų vartojimo dažnis. Alkoholinių gėrimų ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas tarp 15-16 metų paauglių buvo tirtas 30 Eu-ropos šalių mokyklų [50, 12]. Tyrime dalyvavo ir Lietuva. Šio tyrimo duomenimis, 81,2 proc. Lietuvos berniukų ir 65,5 proc. mergaičių buvo bent kartą apgirtę.
Remiantis Europos mokyklose vykdomo alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tyrimo (The European School Survey Project on Alcohol and other Drugs - ESPAD) paskutiniosios apklausos, atliktos 2003 m., duomenimis [58] bet kurį narkotiką bent kartą yra vartoję 15,6 proc. moksleivių. Vertinant narkotikų paplitimo dinamiką tarp moksleivių, jų vartojimo lygis per paskutinius ketverius metus išliko toks pat. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, o taip pat su kaimyninėmis respublikomis, moksleivių narkotikų vartojimas nėra didelis. 1999 m ESPAD tyrimo duomenimis,
moksleivių, vartojusių narkotikus buvo 15,5 proc., o tai yra žymiai daugiau nei 1995 m. (3,2 %).
Remiantis HBSC tyrimo (1994, 1998, 2002 m.) duomenimis Lietuvos moksleiviai dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Palyginus trijų apklausų duomenis, nustatyta, kad per pastaruosius 12 mėnesių patirtų nelaimingų atsitikimų, dėl kurių reikėjo kreiptis pagalbos į gydytoją arba slaugytoją, skaičius sparčiai didėjo: 1994 m. tokių moksleivių buvo 23 proc., 1998 m. - 39 proc., 2002 m. - 50 proc. Daugiau nelaimingų atsitikimų patiria berniukai negu mergaitės. Daugeliui jų tenka rimtai gydytis (22 proc. traumas patyrusių moksleivių gydėsi ligoninėje), praleisti pamokas arba atsisakyti kasdieninės veiklos (68 proc. moksleivių dėl patirtų traumų nors vieną visą dieną negalėjo eiti į mokyklą, žaisti, dirbti įprasto darbo).
1994 m. suicidinių ketinimų turėjo 7 proc. berniukų ir 9 proc. mergaičių. 2002 m. mergaičių suicidinių tendencijų dažnis buvo didesnis nei berniukų (6 proc.). Berniukų suicidiškumo paplitimas priklausomai nuo amžiaus kinta nežymiai (išimtis - 2002 m. vienuolikamečių duomenys). Mergaičių suicidiškumo dažnis priklausomai nuo amžiaus nuolat didėjo ir buvo didžiausias tarp penkiolikmečių.
2002 m. apklausos metu 23 proc. moksleivių teigė, kad kiti moksleiviai mokykloje iš jų tyčiojasi kartą per savaitę ar dažniau (1994 m. - 13 proc., 1998 m. - 14 proc.). 21 proc. moksleivių prisipažino, kad jie patys tyčiojasi iš kitų (1994 m. - 7 proc., 1998 m. - 9 proc.). Retai arba niekada nesijautė saugūs mokykloje 13 proc. moksleivių.
Vaikystėje ir paauglystėje įgyti gyvensenos įpročiai išlieka visą gyvenimą ir sunkiai yra keičiami. Neigiamos gyvensenos kitimo tendencijos, ypač tarp paauglių, gali didinti Lietuvos gyventojų riziką sirgti lėtinėmis ligomis. Todėl būtina rengti efektyvesnes sveikatos ugdymo programas, kurios turėtų būti įgyvendinamos nuo vaikystės. Sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas yra labai aktualus, kuris turėtų prasidėti šeimoje, vėliau būti tęsiamas mokykloje. Sveikatos priežiūros specialistas yra tas asmuo, kuris rūpinasi jaunų žmonių švietimu sveikatos klausimais ir jo darbas yra neabejotinai svarbus ir reikalingas.
2.2 Sveikatos ugdymo ir stiprinimo koncepcija
Daugelį metų šalyje egzistavusi sveikatos sistema buvo orientuota kovoti su ligų pasekmėmis. Pagrindinis vaidmuo teko medicinos darbuotojams. Pagal šį modelį mažiau
dėmesio buvo kreipiama į pačių žmonių aktyvų dalyvavimą saugant ir stiprinant savo sveikatą. Tai neskatino jų bei visuomenės prisiimti atsakomybę už sveikatą. Modernioji sveikatos koncepcija „medicininį“ sveikatos modelį keičia nauju, holistiniu, kitaip tariant visuminiu sveikatos supratimu [9].
Daugelį dešimtmečių gyvavusią nuostatą, kad už sveikatą atsako tik medicinos darbuotojai, keičia nauja, paremta atsakomybės už savo sveikatos saugojimą ir stiprinimą formavimo nuostata [29]. Dar 1986 m. priimta Otavos sveikatos stiprinimo chartija visuomenės sveikatos srityje vykdomą veiklą vertino kaip platų priemonių kompleksą [85]. Šioje chartijoje sveikatos stipinimas apibrėžiamas kaip procesas, leidžiantis žmonėms patiems kontroliuoti savo sveikatą ir labiau ja rūpintis. Sveikatos problemų sprendimas įtraukiamas į politikų, kitų atsakingų asmenų darbotvarkę ir verčia juos prisiimti tam tikrą atsakomybę, kuriama sveikatai palanki aplinka. Sveikatos stiprinimas vykdomas per konkrečią veiklą bendruomenėje, nustatant prioritetus, planuojant veiklą ir ją įgyvendinant. Bendruomenės nariai siekia geros fizinės, socialinės ir dvasinės būsenos, įgyvendina savo siekius.
Sveikata nėra savitikslis dalykas. Ji suprantama kaip kasdienio gyvenimo norma. Sveikatos stiprinimas yra nenutrūkstamas procesas. Investicijos į šią sritį neduoda greito efekto, tačiau skatina asmeninį tobulėjimą, padeda ugdyti demokratinę visuomenę, gebančią realizuoti savo galimybes ir šitaip gerinti gyvenimo kokybę [62]. Sveikatos stiprinimo sąvokos kompleksiškumą pažymi K. Tones [82], teigdamas, kad svarbiausias sveikatos stiprinimo elementas yra sveikatos ugdymas, nors sveikatos stiprinimo veiklos galimybės yra platesnės nei sveikatos ugdymo. Tai patvirtina formulė:
Sveikatos stiprinimas = sveikatos ugdymas + visuomenės sveikatos politika Weare pažymi, kad tarp sveikatos ugdymo ir stiprinimo yra daug bendro: ir ugdymo, ir sveikatos stiprinimo tikslas – išugdyti savarankišką žmogų, gebantį prisiimti atsakomybę [86]. Sveikatos ugdymas plečia bendruomenės narių supratimą, skatina įgyti teigiamų nuostatų, vertybių bei padeda formuotis sveikos gyvensenos įgūdžiams. Kita vertus, sveikatos ugdymas yra sėkmingas, jei jis paremiamas organizacinėmis priemonėmis: reikiamais įstatymais bei bendradarbiavimu [53].
Išskirtinė sveikatos stiprinimo veiklos ypatybė – taikomų metodų gausa ir formų įvairovė. Svarbios sveikatos ir socialinės problemos gali būti efektyviai sprendžiamos ar jų išvengiama jas laiku identifikuojant, numatant jų priežastis ir parengiant veiksmų
planą [59].
Naują reikšmę įgyja medicinos darbuotojas. Jo teikiamos paslaugos grindžiamos kitokia pirminės sveikatos priežiūros samprata ir orientuojamos visų pirma sveikatai saugoti ir stiprinti, o ne ligoms gydyti [63]. Sveikatinimo veikla planuojama ir vykdoma visų pirma atsižvelgiant į visuomenės poreikius, turimus išteklius. Kita vertus, visuomenės įtraukimaspriimant sprendimus yra vienas svarbiausių sveikatos stirpinimo proceso elementų. Itin svarbus yra pačių bendruomenių gebėjimas apsispręsti ir priimti sprendimus, jų savarankiškumas.
Sveikatos stiprinimo programose dažnai planuojama labai tolimos ateities nauda ir visai nekalbama apie naudą artimiausiu laikotarpiu. Labai svarbu identifikuoti biologines, klinikines ir epidemiologines ligų priežastis, tačiau lygiai taip pat svarbu suprasti fizines, socialines, ekonomines ir aplinkos sąlygojamas priežastis, darančias įtaką su sveikata susijusiai elgsenai. Tiesiogiai daryti įtaką elgesiui ir gyvenimo būdui neįmanoma. Galima veikti veiksnius, turinčius įtakos elgesiui: žinias, nuostatas, savigarbos ugdymą, nuostatų ir turimų bei įgytų žinių realizavimą kasdienėje veikloje, sukuriant tam tinkamą fizinę ir psichosocialinę aplinką [89].
2.3. Teisės aktų ir dokumentų apžvalga
Šiame skyriuje yra aptariami ir analizuojami dokumentai ir teisės aktai,
reglamentuojantys vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūrą Lietuvoje, moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose ir sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą, veiklą.
2.3.1. Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūra
Viena iš pagrindinių Lietuvos Nacionalinėje visuomenės sveikatos strategijoje numatytų visuomenės sveikatos priežiūros sistemos reformos krypčių, kuri yra išdėstyta IV skyriaus 15 dalyje, numato, kad valstybės visuomenės sveikatos politikos strategija ir jos konkrečios priemonės turi būti įgyvendinamos ne tik valstybėje, apskrityse, miestuose, savivaldybių bendruomenėse, bet ir mokyklose, ikimokyklinėse įstaigose , darbovietėse, uždaruose kolektyvuose, šeimose, kitoje aplinkoje [12]. Vienas iš visuomenės sveikatos teisinės bazės formavimo principų yra sveikos gyvensenos
ugdymas, apimantis sveikos gyvensenos propagavimą visuomenės informavimo priemonėmis, sveikos gyvensenos ugdymą vaikų darželiuose ir mokyklose, sveikatos stiprinimo mokyklų ir universitetų veiklos skatinimą [12].
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme viena iš pagrindinių reglamentuojamų vaiko teisių yra teisė būti sveikam (vaiko teisė į sveikatos priežiūrą, sveiko gyvenimo būdo ugdymą, (informacija, švietimas ir t.t.) [13].
JT Vaiko teisių konvencijos 24 straipsnyje nurodoma, kad vaikai bei jų tėvai turi būti informuojami apie sveikatą. Remiantis šiuo straipsniu, ugdymo įstaigose (darželiuose, mokyklose, universitetuose) turėtų būti įgyvendintos sveikos gyvensenos ugdymo ir studijų programos, bei vykdomas visuomenės švietimo darbas [5].
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 36 straipsnis reglamentuoja vaikų sveikatos ugdymą, kur minima švietimo įstaigų atsakomybė už sveikos gyvensenos įgūdžių mokymą [14]. Vaikystė ir paauglystė - tai gyvenimo tarpsniai, kai formuojasi intelekto ir fiziniai gebėjimai, gyvenimo, taigi ir sveikatos, įgūdžiai. Švietimo įstaigos yra vienos iš svarbiausių institucijų, kuriose galima sėkmingai ugdyti ir stiprinti vaikų sveikatą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir švietimo ir mokslo ministrai 2000 m. kovo 23 d. patvirtino „ Vaikų ir moksleivių sveikatos apsaugos politikos strategines gaires" [15]. Vykdydamos Lietuvos sveikatos programą, Nacionalinę sveikatos koncepciją ir kitus dokumentus, skirtus formuoti vaikų ir moksleivių sveikatos politiką, Sveikatos apsaugos ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija vadovaujasi šiomis sveikatos stiprinimo ir ugdymo strateginėmis gairėmis: 1. Pagal ilgalaikio programinio planavimo principus švietimo įstaigose vykdoma kompleksinė sveikatinimo veikla, kuri grindžiama: Otavos sveikatos stiprinimo chartija, Pasaulio sveikatos organizacijos doktrina “Sveikata visiems XXI amžiuje”, Pirmosios Europos sveikatą stiprinančių mokyklų konferencijos “Sveikatą stiprinanti mokykla - investicija į mokymą, sveikatą ir demokratiją” rezoliucija, Europos Komisijos, Europos Tarybos bei Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro koordinuojamame projekte “Sveikatą stiprinanti mokykla” išdėstytomis nuostatomis ir patvirtinta šalies bendrojo lavinimo mokyklų dalyvavimo minėtame projekte patirtimi.
2. Sveikatos ugdymas yra integrali visos ugdymo sistemos dalis, įgyvendinama bendroje švietimo sistemos veikloje: rengiant mokytojus ir kitus specialistus, rengiant ir vykdant valstybines, tarptautines ar kitas programas, leidžiant vadovėlius bei dirbant su moksleiviais.
3. Sveikata ugdoma visų tipų šalies švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, profesinio mokymo, papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo, bendrojo lavinimo, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose.
4. Visos švietimo įstaigos, įgyvendindamos sveikatos priežiūrą, pirmenybę teikia vaikų, moksleivių sveikatos saugojimui, stiprinimui ir ligų profilaktikai.
5. Sveikatos priežiūrą atlieka atitinkamai pasirengęs bendruomenės slaugos specialistas. Pagrindinės jo veiklos sritys: kompleksinių sveikatinimo programų bei veiklos planų rengimo inicijavimas; profesionalios metodinės bei konsultacinės pagalbos pedagogams, vaikams, jų tėvams bei kitiems asmenims, susijusiems su sveikatos ugdymu ir stiprinimu, teikimas; vaikų ir moksleivių sveikatos rodiklių stebėjimas ir jų analizė; pirminės ligų profilaktikos, susijusios su ankstyvu ligų rizikos veiksnių išaiškinimu, vykdymas.
6. Griežtai laikantis atitinkamų higienos normų ir taisyklių reikalavimų, sudaromos vaikų ugdymo, poilsio, maitinimo bei kitos veiklos plėtojimo sąlygos.
7. Visas ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnio anatominius, fiziologinius ir psichofiziologinius ypatumus bei galimybes.
8. Vaikų ir moksleivių sveikatinimo veiklai sukuriama atitinkama infrastruktūra: nacionalinei veiklai koordinuoti - tarpžinybinė taryba; regioninei praktinei veiklai telkiamos savivaldybių bendruomenės tarybos, apskričių gydytojų tarnybos, švietimo, sveikatos, socialinių, vidaus reikalų sistemos struktūrų, “Sveikų miestų”, “Sveikų mokyklų”, “Sveikų darželių”, kitų judėjimų, nevyriausybinių organizacijų pastangos bei į sveikatinimo veiklą (planavimo, įgyvendinimo ir vertinimo) įtraukiami aktyvūs piliečiai; vykdoma koordinuota mokslo tiriamoji veikla, atliekamos ekspertizės, teikiama metodinė - konsultacinė parama, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas; Į
vaikų ir moksleivių sveikatinimo darbą aktyviau įtraukiamos nevyriausybinės organizacijos, kurių tikslai ir veikla atitinka sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo principus. [15].
Vaiko geros sveikatos priežiūros, sveikatinimo programų, žinių apie sveikatos išsaugojimą, stiprinimą ir ligų profilaktiką užtikrinimas taip pat numatomas Lietuvos Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos (Žin., 2003, Nr. 52-2316) III skyriaus, 3.3.26 punkte.
2.3.2. Sveikatos priežiūra švietimo įstaigose
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr.23-593; 2003, Nr. 63-2853) 23 straipsniu, mokyklose vykdoma pirminė visuomenės sveikatos priežiūra [25,16]. Sveikatos priežiūra mokyklose finansuojama vadovaujantis Sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 5 (Žin., 2004, Nr. 5-96) [17].
Pagal Sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo tvarką, jeigu mokyklos steigėjas yra savivaldybė, tai 1/3 lėšų, kurių reikia sveikatos priežiūrai joje, skiria mokyklos steigėjas, o iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto skiriama 2/3 lėšų. Kitų steigėjų mokykloms iš PSDF biudžeto skiriamos visos reikiamos lėšos. Šiomis lėšomis finansuojamos specialistų darbo užmokesčio ir veiklos išlaidos. Lėšų skyrimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-28 „Dėl paraiškų sveikatos priežiūrai mokyklose finansuoti teikimo tvarkos" (Žin., 2004, Nr. 15-457) [18].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-868 „Dėl 2005 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo programai skyrimo" [19] iš PSDF biudžeto 2005 m. sveikatos priežiūrai mokyklose finansuoti buvo skirta 4,5 mln. litų. Siekiant užtikrinti mokyklose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčio augimą, iš PSDF biudžeto rezervo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. V-712 „Dėl lėšų skyrimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo" [20] papildomai skirta 291 tūkst. litų. Pasak E Mačiūno, Valstybinio aplinkos sveikatos centro direktoriaus,
vidutiniškai vienam mokiniui mokykloje, kurios steigėja savivaldybė, 2005 m. buvo skirta 7,83 Lt (2004 m. - 7,05 Lt), o kitų steigėjų mokyklų mokiniams - 11,47 Lt (2004 m.- 10,58 Lt) [30].
Informacijos apie sveikatos priežiūrą mokyklose teikimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. V-3 (Žin., 2005, Nr. 4-95; Nr.107-3951) [33], įpareigoja savivaldybes kasmet iki sausio 20 d. pateikti informaciją apie praėjusiais kalendoriniais metais vykdytą sveikatos priežiūrą mokyklose.
Sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo tvarkoje [17] nustatyta, kad vienas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto etatas steigiamas tūkstančiui mokinių. Sprendimą dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto etato steigimo priima savivaldybės institucija, atsižvelgdama į tai, kiek savivaldybės teritorijoje mokosi mokinių.
Pagal Paraiškų sveikatos priežiūrai mokyklose finansuoti teikimo tvarką [18], savivaldybė pateikdama teritorinei ligonių kasai tvirtinti PSDF biudžeto išlaidų sveikatos priežiūrai mokyklose finansuoti sąmatas, pateikia merų patvirtinimus, kad savivaldybės mokinių sveikatos priežiūrai mokyklose skirs ne mažiau kaip 1/3 sveikatos priežiūrai mokyklose skiriamų biudžetiniais metais lėšų (ne mažiau kaip 50 proc. Valstybinės ligonių kasos patvirtintų PSDF biudžeto lėšų).
Pagal Sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo tvarką [17], PSDF biudžeto ir savivaldybės skirtomis lėšomis finansuojamos visuomenės sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčio ir veiklos išlaidos sveikatos priežiūrai mokyklose organizuoti ir vykdyti. Kadangi šioje tvarkoje nereglamentuojama, kokį procentą visos sumos gali sudaryti kitai veiklai skiriamos lėšos, tai šios sumos savivaldybėse yra labai skirtingos ir sudaro nuo 0 iki 34 proc. visos sveikatos priežiūrai mokyklose toje savivaldybėje skirtos sumos.
Be anksčiau paminėtų dokumentų ir teisės aktų moksleivių sveikatos priežiūrą reglamentuoja šie dokumentai: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 153-5657), „Dėl švietimo įstaigų medicinos punktų finansavimo“ (Žin., 2002, Nr. 79-3365), „Dėl švietimo įstaigų
medicinos punktų finansavimo pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 35-1510), „Dėl Lietuvos higienos normos HN 21 : 2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 76-2770).
2.3.3. Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą, veikla
Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą, veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 153-5657), Šis dokumentas įsigaliojo nuo 2006 m. sausio 1 d. Šis dokumentas nustato sveikatos priežiūros mokykloje tikslą, uždavinius, priežiūros mokykloje organizavimą, sveikatos priežiūros mokykloje dokumentaciją, visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijas, pareigas, teises ir atsakomybę [11]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, dirbančio mokykloje, kompetencija - rengti ir įgyvendinti pirminę visuomenės sveikatos priežiūrą, teikti sveikatinimo veiklos metodines konsultacijas mokytojams, mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), ugdyti ir kontroliuoti asmens higienos įgūdžius, mokinių sveikos gyvensenos ir socialinius gebėjimus, dalyvauti rengiant ir įgyvendinant sveikatingumo programas, prižiūrėti mokinių maitinimo organizavimą, skatinant sveiką mitybą bei sveikos mitybos įgūdžių formavimą, rengti akcijas, užtikrinančias traumų ir nelaimingų atsitikimų, ligų prevenciją mokykloje, teikti konsultacinę pagalbą organizuojant kūno kultūrą mokykloje - komplektuojant pagrindines, parengiamąsias, specialiąsias kūno kultūros užsiėmimų mokinių grupes, prižiūrėti mokyklos sporto varžybas.
Iki 2006 m. sausio 1 d. visuomenės sveikatos priežiūros specialisto kompetenciją reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829), kuris buvo panaikintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-653 (Žin., 2005, Nr. 101-3765) [21]. Dabartinio ir ankstesniojo dokumentų palyginimo rezultatai leidžia teigti, kad ankstesniame dokumente (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. V-62 „Dėl
visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijos buvo labiau detalizuotos ir konkretizuotos. Dabartiniame dokumente, reglamentuojančiame visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, pareigas teises ir atsakomybę apsiribojama bendresnėmis formuluotėmis. Lyginant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) III skyriaus 8 dalies 8.1 punktą [22] su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo „Dėl sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 153-5657) V skyriaus 18 dalies 18.4 punkte sveikatos priežiūros specialisto funkcijų išdėstytais nurodymais moksleivių asmens higienos įgūdžių ugdymas ir kontrolė pakeičiami tik į ugdymo sąvoką. Taip pat neminimas socialinių gebėjimų ugdymas. Vadinasi naujajame dokumente numatoma ugdyti asmens higienos įgūdžius tačiau nenumatoma juos kontroliuoti. Ankstesnio įsakymo [22] III skyriaus 8 dalies 8.5 punktas numatė priemonių, užtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, organizavimą, tačiau neseniai įsigaliojusio sveikatos apsaugos ministro ir švietimo ir mokslo ministro įsakymo V skyriaus 18 dalies 18.7 punktas [11] numato tik pasiūlymų, susijusių su šiom priemonėm, teikimą mokyklos vadovui. Apibendrinant galima teigti, kad pastarajame dokumente šios funkcijos formuluotė yra abstraktesnė, todėl kyla klausimas ar pasiūlymų teikimas tolygu organizavimui. Dabar galiojančio dokumento [11] V skyriaus 18 dalies 18.13 punkte išdėstytai funkcijai priskiriamas dalyvavimas prevencinio darbo grupėse, kurios sprendžia mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas. Tačiau veikla, susijusi su fizinio ir seksualinio smurto prevencija nebepriskiriama moksleivių sveikatos priežiūrą vykdančių specialistų funkcijoms kaip buvo ankstesniame dokumente [22], tačiau išskiriama kaip pareiga pranešti mokyklos vadovui apie įtarimus dėl mokinių atžvilgiu naudojamo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto [11]. Sveikatos priežiūros specialisto, dirbančio mokykloje, funkcijos, susiję su lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių kontrole skiriasi savo pobūdžiu abiejuose dokumentuose. Ankstesniame įsakyme III skyriaus 10 dalies 10.3 punkte buvo numatyta, kad specialistas turi nustatyti ir koreguoti lėtinių neinfekcinių
ligų rizikos veiksnius [22], tačiau dabar galiojančiame dokumente [11] su šia veikla susijusioms funkcijoms priskiriamas tik paplitimo nustatymas (V skyrius, 18 dalis, 18.12 punktas). Šiuo metu galiojančiame įsakyme [11] funkcijai, susijusiai su mokymo proceso organizavimu skirta bendresnė formuluotė (V skyrius, 18 dalis, 18.8 punktas) lyginant su tos pačios funkcijos formuluote ankstesniame dokumente [22], kur ši funkcija buvo detalizuota (III skyrius, 9 dalis, 9.1 punktas).
Šių dokumentų lyginamoji analizė parodė, kad atsiranda kiek platesnis ar abstraktesnis požiūris į visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio moksleivių sveikatos priežiūrą, funkcijas. Galima teigti, kad kai kurioms funkcijoms, išdėstytoms naujame dokumente [11] (V skyrius, 18 dalis, 18.3 ir 18.4 punktai) atlikti reikalingas pakankamai aukštas socialinės ir asmeninės kompetencijos lygmuo. Dalyvavimą rengiant ir įgyvendinant sveikatingumo programas (III skyrius, 8 dalis, 8.3 punktas [22]) keičia sveikatingumo programų rengimo inicijavimas (V skyrius, 18 dalis, 18.3 punktas [11]. Sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio moksleivių sveikatos priežiūrą, funkcijos formuluotė „sveikos gyvensenos gebėjimų ugdymas“ (III skyrius, 8 dalis, 8.2 punktas [22]) keičiasi į „pagalbą ugdant sveikos gyvensenos įgūdžius“ (V skyrius, 18 dalis, 18.4 punktas [11]). Tokia formuluotė įpareigoja specialistą ne vien tik ugdyti, bet ir teikti pagalbą ugdant t.y. žymiai plačiau suprantama funkcija, reikalaujanti aukštesnio socialinės bei asmeninės kompetencijos lygmens. Lyginamosios analizės rezultatai parodė, kad naujajame dokumente [11] veikla, susijusi su pervargimo profilaktika bei poilsio rėžimo rekomendacijų teikimu, yra nepriskiriama mokyklose dirbančio sveikatos specialisto funkcijoms. (III skyrius, 8 dalis, 8.7 punktas [22].
Taigi, dabar galiojančiame dokumente funkcijų sveikatos priežiūros specialistui nesumažėjo, tačiau jų apimtis padidėjo arba kai kurių traktuotė yra šiek tiek kitokia. Sveikatos priežiūros specialistų, tarp jų ir mokyklose dirbančių sveikatos priežiūros darbuotojų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos“, įsigaliojęs nuo 2002 m. vasario 2 d., kuris buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 punktu (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) [23]. Šio dokumento 2.2 ir 18.1 punktuose nurodoma, kad specialisto profesinės žinios ir praktiniai įgūdžiai, vertinami pagal specialybės žinių vertinimo klausimyną ir įgūdžių
(manipuliacijų, operacijų, procedūrų ir kt.) vertinimo reikalavimus, parengtus pagal tos specialybės ar siauros specializacijos specialisto rengimo programą, standartą, medicinos normą, baigiamojo egzamino programą ar kitus dokumentus, reglamentuojančius specialisto profesines žinias, praktinius įgūdžius, profesinę veiklą [24]. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) 23 straipsnio 3 dalis numato, kad sveikatos priežiūros specialistus mokykloms rengia aukštosios mokyklos Švietimo ir mokslo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka bei pagal patvirtintas programas. [25]. Reikia pabrėžti, kad nustatytos tvarkos kol kas nėra. Šiuo metu yra parengtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl kvalifikacinių reikalavimų visuomenės sveikatos priežiūros specialistui, vykdančiam sveikatos priežiūrą mokyklose, aprašo patvirtinimo“ projektas [26], kurio tikslas yra nustatyti sveikatos priežiūros specialisto kvalifikacinius reikalavimus, numatytus reikalingoms funkcijoms vykdyti. Patvirtinus sveikatos priežiūros specialisto kvalifikacinius reikalavimus, būtų galima rengti visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokyklose, rengimo aukštosiose mokyklose tvarkos projektą. Patvirtinti kvalifikaciniai reikalavimai leistų numatyti, kokias studijų programas baigę visuomenės sveikatos priežiūros specialistai gali dirbti mokyklose. Taip pat būtų sudaryta galimybė aukštosioms mokykloms koreguoti ar teikti naujas studijų programas šiems specialistams rengti. Taip pat šis dokumentas reglamentuotų galimybę asmens sveikatos priežiūros specialistams, baigusiems ne trumpesnius kaip 40 val. visuomenės sveikatos priežiūros kursus, iki 2009 m. sausio 1 d. vykdyti mokinių sveikatos priežiūrą mokyklose. Iki 2006 m. sausio 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) buvo numatęs pereinamąjį periodą iki 2009 m. sausio 1 d. , kurio metu mokinių sveikatos priežiūrą galėjo vykdyti ir asmens sveikatos priežiūros specialistai, papildomai baigę ne trumpesnius kaip 40 val. visuomenės sveikatos priežiūros kursus.Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-653 (Žin., 2005, Nr. 101-3765) panaikino šį pereinamąjį periodą numatantį įsakymą. Dokumente pateikiamas ne tik vykdomos veiklos reikalavimų aprašas (kaip 2004 m. vasario 11 d. įsakyme „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos
priežiūrą, kompetencijos“), bet išvardijamos sritys ar dalykai, kuriuos specialistas turi suprasti, išmanyti ir mokėti. Vadinasi, pateikiamas teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų vykdyti mokinių sveikatos priežiūrą, aprašas.Apibendrinant reikia paminėti, kad šiuo metu vyksta pokyčiai, rengiami dokumentai, leisiantys rengti aukštosiose mokyklose tvarkos projektą.
Sveikatos priežiūros specialistų, vykdančių moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, kvalifikacijos tobulinimo organizavimą, apmokėjimą ir vertinimą numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. Nr. 132 įsakymas „ Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180). Profesinės kvalifikacijos tobulinimas – tai neformalusis švietimas , kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus bei praktinius įgūdžius. (I dalis, 2.3 punktas [27]). Profesinės kvalifikacijos tobulinimu rūpinasi patys specialistai, sveikatos priežiūros įstaigos, jų steigėjai, specialybės draugijos bei specialistų profesinės organizacijos. Specialistų rengimo ir tobulinimo užsakovai yra Sveikatos apsaugos ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija (III dalis, 14 punktas [27]). Pagal šio dokumento III dalies 16 punktą sveikatos priežiūros įstaigos administracija privalo planuoti įstaigoje dirbančio personalo tobulinimą, numatyti šiam tikslui reikalingas lėšas bei sudaryti sąlygas privalomam specialisto profesinės kvalifikacijos tobulinimuisi [27]. Privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmė – tai privalomo tobulinimosi valandų skaičius specialisto praktikos licencijai, leidimui ar kitam specialisto veiklos dokumentui perregistruoti (I dalis, 2.4 punktas [27]). Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencijos“ (Žin., 2004, Nr. 26-829) 1.2 punkte išdėstytais nurodymais, 2004-2005 m. organizavo 40 val. trukmės tobulinimosi kursus „Sveikatos priežiūra mokykloje“, kuriuos baigė 857 klausytojai, t.y. pasak E. Mačiūno, valstybinio aplinkos sveikatos centro direktoriaus, praktiškai visi šiuo metu mokyklose dirbantys asmens sveikatos priežiūros specialistai.
Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas Nr. IX-886 (Žin., 2002, Nr. 56-2225) numato galimybę panaikinti visuomenės sveikatos priežiūros licenciją pagal 43 straipsnio 5 punkte išdėstytas nuostatas [14].
Sveikatos priežiūros specialistų darbą tiesiogiai numato švietimo įstaigos vidaus taisyklės.
2.4. Kompetencijos samprata
Kompetencija (lot.competentia – priklausomybė pagal teisę) nusakoma kaip klausimų ar reiškinių sritis su kuria kas nors yra gerai susipažinęs, arba visuma kurio nors organo arba pareigūno teisių ir preigų, nustatytų to organo statuto ar nuostatų. Kompetentingas asmuo (lot. competens – atitinkantis, sugebantis) – gerai žinantis, nusimanantis arba turintis teisę ką spręsti ar daryti. (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985) [32].
Epistemiologiniu požiūriu kompetencijos samprata gali būti tapatinama su kvalifikacijos samprata, kuri pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo įstaigose patvirtinimas. Daugelis tyrinėtojų (Nijhof , [71]; Achtenhagen, [38]) yra linkę sutapatinti kompetencijos ir kvalifikacijos sąvokas. L. Jovaišos [6] pateiktoje kompetencijos sampratoje raktinis žodis vis tik yra kvalifikacija, o paties kvalifikacijos termino šis tyrinėtojas neišskiria. Anot Jovaišos, kompetencija – tai pagal kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai atlikti veiklą, tai įgaliojimų turėjimas ką nors daryti; labai kvalifikuotas žinojimas [6]. R. Laužackas [28] atskiria kompetencijos ir kvalifikacijos terminus, nors ir teigia, kad šių sąvokų skirtumai nėra dideli. Šis tyrinėtojas mano kad kompetencijos sąvoka yra artimesnė veiklos pasaulio aplinkai. Ją vartojame tuomet, kai tenka pabrėžti žmogaus profesines galias praktinėje veikloje. Kvalifikacijos sąvoka vartotina kai kalbama apie tai ką žmogus įgyja švietimo sistemoje, kas yra švietimo procesų tikslai [28]. Tokia šių sąvokų interpretacija padeda suprasti esminį šių sąvokų skirtumą, tačiau dar ne pilnai išryškina turinio skirtumus. L. Jovaiša pateikia kitus terminus, susijusius su kompetencijos samprata – mokėjimas, įgūdis, sugebėjimas [6], o A. Jacikevičius žinias, mokėjimus, įgūdžius ir meistriškumą nurodo kaip pakopas mokantis veiklos [7]. Todėl būtina detaliai aptarti kompetencijos dedamąsias: mokėjimą, gebėjimą, įgūdį, žinias.
Mokėjimas yra pirmoji įgūdžių lavinimo fazė arba “dar neautomatizuotas,
netobulas veiksmų atlikimo būdas” [7].
Įgūdis yra aukštesnė pakopa arba mąstymo ir praktinės veiklos automatizuotas veiksmas [6] Tačiau toks aiškinimas dar neišryškina termino “įgūdžiai” prasmės. Ją galima įžvelgti įgūdžio sampratoje ryškiai pabrėžiant funkcionalumo pobūdį: įgūdžiai yra reikalingi siekiant kažką atlikti, pasiekti ką nors vertingo, todėl vadybinis požiūris į įgūdžius remiasi jų aprašymu ir vertinimu, t.y. pabrėžiant keturis kriterijus:
• Pirma, situacija turi būti vertinama kompleksiškai;
• Antra, turi būti numatomas apmąstytas veiksmo atlikimas, kuris atitinka situaciją;
• Trečia, atliktas veiksmas turi būti vertinamas;
• Ketvirta, atliktas veiksmas turi būti skatinamas (Von Krogh ir Roos, [83]).
Pirmieji du kriterijai leidžia įžvelgti svarbų dalyką: įgūdžiai neturi svarankiško turinio, jie įgyja prasmę tik apibrėžtose sąlygose ar situacijose. Todėl jų įgyjimas nėra savitikslis, t.y. jie turi būti konkretizuoti tik tam tikroje veikloje.
Kai kurie įgūdžiai pasižymi tam tikru bendrumu, t.y. ypač aukštu lygiu. Tai įvardinama specialiu terminu meistriškumas, reiškiančiu pačią aukščiausią veiklos išmokimo pakopą. Pasak A. Jacikevičiaus [7], meistriškumas pasireiškia galimybe pritaikyti turimus įgūdžius įvairiomis naujomis sąlygomis. Vadinasi, viena vertus, meistriškumas – įgūdžių taikymas kintančiose situacijose – gali būti laikomas kompetencija. Antra vertus, ypač tarpasmeninėje ir bendravimo veikloje, kompetencija negali būti įgūdžių rinkinys, nes įgūdžiai patys savaime neužtikrina sėkmingos žmogaus veiklos. Todėl galima būtų teigti, kad tarp įgūdžių ir kompetencijos turėtų būti dar kai kas, kas sujungtų šias dvi koncepcijas. Gebėjimas taikyti įgūdžius veikloje būtų jungiamąja grandimi. Tačiau gebėjimo samprata yra gana sudėtinga, nes, anot L. Jovaišos, gebėjimas turi psichologinį pagrindą, nusakomą gabumais, išvystomais į sugebėjimus; pedagoginį pagrindą – žinias, mokėjimus, įgūdžius; socialinį pagrindą – teisę veikti ir kt. Gebėjimas yra kompleksinis darinys, nusakantis žmogaus pasirengimą tam tikram darbui [6].
Gebėjimai – tai individualios asmenybės savybės, kurios lemia tam tikros veiklos, žinių, įgūdžių ir mokėjimo įgijimo sėkmę. Tačiau šios savybės nėra žinios, mokėjimai ir įgūdžiai. Gebėjimai yra tam tikra galimybė žinioms, mokėjimams ir įgūdžiams įgyti, jei atsiskleidžia pastarųjų įgijmo dinamikoje, t.y. kaip lengvai, greitai, giliai ir tvirtai įsisavinamos žinios ir mokėjimai kitoms sąlygoms esant vienodoms [6].
Remiantis moksline literatūra, kompetencijos terminas labiau atspindi veiklos pasaulio interesus, o žmogiškųjų išteklių vadyba akcentuoja žmogaus vertybių, požiūrių ir asmeninių savybių įtaką kompetencijos struktūroje, tai vertybinis pamatas ir asmeninės charakteristikos greta turimų žinių įgūdžių ir gebėjimų juos taikyti veikloje, įgijus formalią klasifikaciją, sudaro žmogui galimybę tapti kompetentingu. Galima teigti, kad žinios, mokėjimai, įgūdžiai sąlygoja kvalifikacijos turėjimą, taip pat įvertinus gabumų, kurie veikia gebėjimų formavimąsi, svarbą bei žmogaus vertybes ir asmenines savybes, sukuriama kompetencijos šerdis ir visuminis (holistinis) pobūdis [8]. Taigi kompetencija – tai kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmeninių savybių bei vertybių.
Jucevičienė P., Lepaitė D. ,2000, siūlo kompetencijos termino struktūrą, vaizduoti:
Žinios Požiūriai
Gabumai + Mokėjimai
= Kvalifikacija + Vertybės = Kompetencija
Įgūdžiai
Asmeninės
savybės Labai panašią kompetencijos sandarą pateikia ir Bart Van Looy [45]:
• asmeninės charakteristikos (požiūriai, vertybės, nuostatos, asmeninės savybės);
• techninės charakteristikos (žinios, įgūdžiai, mokėjimai); • elgesio praktika (malonus elgesys).
Šia kompetencijos dedamąsias Bart Van Looy išdėstė „gilumo“ tvarka: pavyzdžiui, asmeninės charakteristikos yra asmenybės šerdis, o elgesio praktika – tai asmens
elgesys, kurį visi gali pamatyti ir patirti, kitaip tariant, tai pati matomiausia kompetencijos dalis. Kompetenciją autorius sieja su tam tikrų organizacijoje teikiamų paslaugų pobūdžiu. Jis išskiria einamąsias paslaugas (teikiamas banke, batų parduotuvėse), užduočių paslaugas (teikiamas mokesčių tarnybose, programavimo įstaigose) bei asmenines paslaugas, teikiamas advokatų kontorose, ligoninėse. Pasak Bart Van Looy, visiems trims teikiamų paslaugų tipams reikalingos visos kompetencijos dedamosios, tačiau ne vienoda apimtimi. Einamųjų paslaugų atveju svarbiausią vaidmenį vaidina elgesio praktika. Techninės žinios ir įgūdžiai taip pat yra reikalingi, tačiau ne tokie svarbūs. Užduočių paslaugose svarbiausia yra techninė kompetencija, o asmeninėms paslaugoms, be techninės kompetencijos, labai svarbios yra ir asmeninės charakteristikos. Pavyzdžiui, gydytojas puikiai atliks savo funkciją, išgydydamas pacientą, tačiau čia labai svarbu ne tik išsamios žinios apie žmogaus anatomiją ir ligas, bet ir draugiškas bei mandagus elgesys su pačiu pacientu [45].
Taigi, būtent kompetencija, o ne kvalifikacija ar įgūdžių imtis įgalina veikti skirtinguose veiklos kontekstuose ir nuolat besikeičiančiose veiklos sąlygose. Kompetencija (holistiniu požiūriu) yra specifinė kiekvienos veiklos atžvilgiu, todėl būtina apibrėžti, ką reiškia būti vadovu, gydytoju, slaugytoju, nustatyti šių teiginių apimtis arba įvardinti atliekamus vaidmenis, numatyti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima patikrinti šių teiginių patikimumą.
Tyrinėtojai svarsto, kada kompetencija (competence) yra traktuojama kaip visuma, o kada yra kalbama apie kompetencijas (competencies) kaip atskiras sudėtines dalis. Nors ir bandydami atskirti, tyrinėtojai kalba apie dvigubą kompetencijos koncepcijos prasmę. Viena vertus, tai elgesys, kurį suskaidžius į atskiras jo dalis (kompetencijas – competencies) galima stebėti ir įvertinti darbo vietoje. Kita vertus, holistinė kompetencija (competence) – tai gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti joje tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines ir profesines žinias [68]. A. Trotter, L. Ellison pateikia apibūdinimą, jog kompetencijos yra konkrečios charakteristikos, kurios įgalina asmenį puikiai atlikti darbą daugelyje situacijų ir dažniausiai gauti gerus rezultatus, ir teigia, jog kompetencijos yra faktoriai, kurie atskiria tai, kas yra geriausia nuo likusių darbinio vaidmens charakteristikų. Tačiau kompetencijos nėra darbo tikslai ir uždaviniai ir jos įgalina asmenis siekti tikslų bei vykdyti užduotis [81]. Šis apibūdinimas yra netikslus: autoriai neįvardija, kas yra
charakteristikos, sąlygojančios veiklos sėkmę ir kokie konkretūs bruožai yra geriausi asmeniui realizuojant darbinį vaidmenį. Toks samprotavimas netiesiogiai leidžia daryti prielaidą, jog darbinis vaidmuo gali būti skaidomas į du lygmenis „gerai“ ir „blogai“. Pastarasis skirstymas teoriniu – koncepciniu bei metodologiniu požiūriais yra objektyvus ir reikalauja pagrindimo, remiantis pamatuojamais kriterijais. C.Lloyd, A. Cook [65] teigia, kad kompetencijos yra sėkmingos veiklos prielaida ir susiję su asmens atsineštu „indėliu“, apimančiu asmenybės bruožus, elgsenos būdus ir nespecializuotus gebėjimus. Šis apibūdinimas sietinas su psichologiniu, holistiniu kompetencijų pradu ir parodo, jog sėkmingą veiklą lemia ne vien profesinė kvalifikacija bei su veikla susijusi
veiklos srities kompetencija, bet ir gebėjimai, neorientuoti į profesinę veiklą, tačiau esantys būtinoji sėkmingos veiklos prielaida. A. Trotter, L. Ellison [81] akcentuoja, jog
kompetencijos gali būti skirstomos į du tipus: 1) Slenkstines (angl. k. – threshold), kurių atlikimui tereikia minimalaus gebėjimų panaudojimo. Jas apsprendžia asmens motyvai, vertybės, požiūriai, savivertė, kuriuos asmuo atsineša į darbo procesą ir nukreipia reikiama linkme; 2) Išskirtines (angl. k. – distinguishing), kurios yra „raktinės“ realizuojant konkrečią darbinę veiklą, susijusios su darbuotojo elgsena ir kurių neįmanoma mechaniškai nukopijuoti ar imituoti. Tik veiklos tikslų ir prasmės supratimas įgalina asmenį jas panaudoti, nes kitoje veiklos situacijoje šios kompetencijos gali nebūti raktinės. Autoriai neplėtoja dviejų tipų kompetencijų idėjos, tačiau nurodo, jog šioms kompetencijoms įtaką daro asmens motyvacija. Vadinasi,
kompetencijos yra susiję su asmenybės charakteristikomis ir gali būti traktuojamos kaip sėkmingos veiklos prielaida. L. Spencer, S. Spencer [75] teigia, jog kompetencijos turi
koncentruotis į darbą ir kasdieninį gyvenimą. Pasak autorių, į darbą orientuotos kompetencijos, apimančios įgūdžius ir žinias, lengviau išvystomos nei į kasdeninį gyvenimą orientuotos kompetencijos, talpinančios asmens motyvus, vertybes, požiūrius ir savivertę. Toks L. Spencer, S. Spencer [75] samprotavimas sutampa su A. Trotter, L. Ellison [81] nuostata ir leidžia teigti, jog kompetencijos gali būti skirstomos į du tipus:
susietos su (1) asmenybės charakteristikomis ir (2) veiklos turiniu. Remiantis pateiktais
samprotavimais, tikslinga atsakyti į pirmąjį klausimą: kompetencijos neturėtų būti
tapatinamos su įgūdžiais. Pastarieji yra intelektualinės ar fizinės veiklos per patyrimą
įvaldyti ir išlavinti iki automatizmo veiksmai, kurie parodo, jog sugebame juos atlikti įvairiais būdais, atsižvelgiant į esamą kontekstą [37], o kompetencijos inkorporuoja
įgūdžius ir žinias. Tai reiškia, jog kompetencijų realizavimui būtinas asmens gebėjimas atlikti atitinkamas veiklas, o pastarųjų (į)vykdymui reikalingi jau turimi įgūdžiai.
Ar kompetencija yra struktūrinis darinys, kurį sudaro kompetencijos? Siekiat atsakyti į šį klausimą pravartu iškristalizuoti, ar kompetencijos yra savarankiškas konceptas, ar pastarasis yra kompetencijos koncepto elementas, ar subkompetencijos ir kompetencijos yra tapačios struktūros.
J. Bowden, F. Marton [43] , A. Trotter, L. Ellison [81] – vieningai sutinka, jog
kompetencijos įgyja prasmę specifinės darbinės situacijos kontekste; yra nuolatiniame santykyje su darbuotojo asmenybe; yra dvejopos – orientuotos į darbines užduotis ir į asmenybę.
W. Westera [84] ir A. Alsop [39] įvestas subkompetencijų terminas naudojamas, apibūdinant kompetencijos struktūrą ir, pasak autorių, atspindi tik darbines funkcijas. Autoriai nenurodo šių subkompetencijų apimties, todėl darytina prielaida, jog
subkompetencijos gali būti tapatinamos su kompetencijomis, orientuotomis į darbą/veiklą. C. Lloyd, A. Cook [65], A. Trotter, L. Ellison [81] nesutinka, jog
kompetencijos gali būti tik funkcinės ir į kompetencijų sampratą inkorporuoja asmenybines darbuotojo charakteristikas. Tad subkompetencijų sąvoka gali būti tapatinama su kompetencijų, orientuotų į darbines užduotis, sąvoka, tačiau
subkompetencijų terminą tikslinga naudoti kompetencijos struktūroje. Kodėl? Į darbines užduotis orientuotos kompetencijos yra susiję su įgyta asmens kvalifikacija, kuri yra efektyvaus užduočių realizavimo prielaida. Tačiau šiuolaikinė darbo filosofija, pagal J.
White [87] nepripažįsta pastovumo, todėl svarbia darbo charakteristika tampa kvalifikacijos kaita; pripažįsta darbinių vaidmenų kaitą, kai jų atlikimui konkrečioje darbo aplinkoje būtinas asmenybinis darbuotojo komponentas, kuriam nebūtinas specialus išsilavinimas. Į asmenybę orientuotos kompetencijos savo struktūroje neturi
kvalifikacijos, tačiau jos apima asmens bruožus ir gebėjimus, kurių integravimas sąlygoja veiklos efektyvumo raišką. Teigtina, jog: 1) Į darbą orientuotos kompetencijos
vadinamos subkompetencijomis (W. Westera, [84]), funkcinėmis subkompetencijomis (A. Alsop, [39]), yra priklausomos nuo veiklos kaitos, todėl asmuo yra priverstas nuolatos mokytis, tobulėti, jei nori išgyventi darbiniame kontekste. Šios kompetencijos edukologiniu požiūriu gali būti vystomos ir plėtojamos, nes yra „išorinės‘, t.y. tiesiogiai priklausomos nuo veiklos. 2) Į asmenybę orientuotos kompetencijos vadinamos
