LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Pranckutė
KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIŲ KREATININO IR
ŠLAPALO KONCENTRACIJŲ VERTINIMAS
SERGANT LĖTINIU INKSTŲ NEPAKANKAMUMU
CREATININ AND UREA, CONTAINED IN FELINE
BLOOD CONCENTRATION, EVALUATION IN
PATIENTS WITH CHRONIC RENAL FAILTURE
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Vaidas Oberauskas
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių kraujyje esančių kreatinino ir šlapalo koncentracijų vertinimas sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas,
pavardė)
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA ... 6 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Lėtinis inkstų nepakankamumas ... 10
1.2 Šlapalas ... 17
1.3 Kreatininas ... 17
1.4 Amilazė ... 20
1.5 Aminotransferazės ... 21
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 22
2.1 Anamnezės surinkimo metodika ... 22
2.2 Kraujo biocheminė analizė ... 22
2.3 Statistinė duomenų analizė ... 23
3. REZULTATAI ... 25
3.1 Kačių lėtinis inkstų nepakankamumas ... 25
3.1.1 Kačių sergamumas 2011 m. – 2013 m... 25
3.1.2 Kačių šlapimo organų susirgimai ... 26
3.1.3 Patinų ir patelių sergamumas lėtiniu inkstų nepakankamumu ... 27
3.1.4 Veislės įtaka sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu ... 27
3.1.5 Amžiaus įtaka sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu ... 28
3.1.6 Kačių sirgusių lėtiniu inkstų nepakankamumu baigtis ... 28
3.1.7 Sergančių kačių skaičiaus rezultatai pagal skirtingas LIN stadijas ... 29
3.2. KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIO KREATININO VERTINIMO REZULTATAI... 29
3.2.1 Kačių kraujo kreatinino koncentracijos vertinimas skirtingose LIN stadijose ... 29
3.2.2 Lyties įtaka kraujo kreatinino vertinimui ... 30
3.2.3 Kraujo kreatinino koncentracijos vertinimas tarp kačių veislių grupių ... 31
3.2.4 Kraujo kreatinino koncntracijos vertinimas priklausomai nuo kačių amžiaus grupės 31 3.2.5 Kraujo kreatinino koncentracijų vertinimas pagal ligos stadijas ir kačių veisles ... 32
3.2.6 Kačių kastracijos įtaka kraujo kreatinino rezultatams pagal ligos stadijas ... 33
3.3 KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIO ŠLAPALO VERTINIMAS ... 33
3.3.1 Šlapalo koncentracijos kiekis kraujyje ... 33
3.3.2 Šlapalo vertinimas priklausomai nuo lyties ... 34
3.3.3 Šlapalo koncentracijos vertinimas pagal veislių grupes ... 35
3.3.4 Šlapalo koncentracijos vertinimas pagal amžiaus grupes ... 35
3.3.5 Veislinių ir mišrūnų katinų šlapalo koncentracijos kraujyje vertinimas pagal skirtingas LIN stadijas ... 36
3.3.6 Kastruotų ir nekastruotų gyvūnų šlapalo koncentracijos vertinimas pagal skirtingas LIN stadijas ... 37
3.4 KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIOS AMILAZĖS KONCENTRACIJOS VERTINIMAS .. 38
3.4.1 Amilazės testu tirtų gyvūnų duomenys ... 38
3.4.2 Amilazės koncentracijos vertinimas tarp skirtingų lyčių ... 39
3.5KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIŲAMINOTRANSFERAZIŲ KONCENTRACIJOS VERTINIMAS ... 40
3.5.1 Kačių lyties įtaka ALT ir AST koncentracijų rezultatams ... 40
4
3.6 KORELIACINĖ ANALIZĖ ... 42
3.7 VIENFAKTORINĖ DISPERSINĖ ANALIZĖ ... 42
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43
IŠVADOS ... 46
PADĖKOS ... 47
5 SANTRUMPOS
CREA – kreatininas, BUN – šlapalas, urėja,
GOT, AST – aspartataminotransferazė, GPT, ALT – alaninaminotransferazė, AMY – amilazė,
LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas, IRIS – International Renal Interest Society, ATP –adenozintrifosfatas,
6 SANTRAUKA
Kačių kraujyje esančių kreatinino ir šlapalo koncentracijų vertinimas sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu
Darbo apimtis: 50 p. Jame 9-ios lentelės, 28-i paveikslai.
Literatūros šaltiniai: knygų – 6, mokslinių straipsnių – 21, Internetinių šaltinių – 1.
Tikslas: Nustatyti kraujyje esančio kreatinino, šlapalo bei kitų medžiagų – alaninaminotransferazės, aspartataminotransferazės ir amilazės, koncentracijų kitimus katėms sergančioms lėtiniu inkstų nepakankamumu.
Metodika: 2011 – 2013 m. „Kaivanos“ smulkių gyvūnų klinikoje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 50 lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių kačių. Joms buvo atlikta kraujo biocheminių rodiklių analizė (kreatinino, šlapalo, alaninaminotransferazės, aspartataminotransferazės ir amilazės) biocheminiu kraujo analizatoriumi Refloctron Plus Roche. WinExcel programa atlikta šių duomenų stasistinė analizė, vertinanat kačių kreatinino stadijų, amžiaus, lyties, kastracijos ir veislės įtaką sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu. Atlikta požymių koreliacinė analizė ir vienfaktorinė dispersinė analizė. Raktiniai žodžiai: kreatininas, šlapalas, inkstas, katė.
Rezultatai, išvados:
Katės lėtiniu inkstų nepakankamumu serga gana retai – 5% iš visų 1183 (100%) klinikoje apsilankiusiųjų.
Sergamumui LIN gyvūno amžius, veislė, lytis pastebimos įtakos neturi. Tačiau imliausios yra 7 – 9 m. katės.
Kreatinino koncentracija tiksliai nusako ligos sunkumą ir priklauso tik nuo inkstų pažeidimo, kiti faktoriai jo kiekio svyravimams įtakos neturi.
Sergančių IV-a LIN stadija kačių buvo nustatyta daugiausia – 18 (36%).
Šlapalo kiekis kraujyje tiesiogiai korialiuoja su LIN stadija ir kreatinino kiekiu ir yra informatyvus parametras tokio pobūdžio ligų diagnozavime.
Kastruotiems gyvūnams šlapalo kiekis kraujyje, sergant insktų nepakankamumu būna mažesnis, nei nekastruotiems.
Kuo vyresnio amžiaus katės serga LIN, tuo didesnė rizika išsivystyti kepenų pažeidimams. Koreliacine analize nustatyta, kad katėms sergant LIN, didėjant kreatinino kiekiui kraujyje,
7 SUMMARY
Creatinine and urea, contained in feline blood concentration, evaluation in patients with chronic renal failture
Study consist of: 50 printed pages, including 9 tables, 28 figures References: twenty eight of references were used.
Objective: To identify the variations in circulating creatinine, urea and other substances - alanine aminotransferase, aspartate aminotransferase, and amylase concentration in cats suffering from chronic kidney failure.
Methodics: In 2011 – 2013 years on „Kaivana“ small animal clinic a study was conducted on 50 cats who had chronic renal insufficiency. For those cats were made a blood chemistry analysis (creatinine, urea, alanine aminotransferase, aspartate aminotransferase, and amylase) with blood chemistry analyzer Refloctron Plus Roche. WinExcel program performed the statistical analysis, the assessment of feline creatinine stage, age, sex, breed and castration effect on patients with chronic renal failure. We also conducted a correlation analysis features, and one factor analysis of variance.
Keywords: Creatinin, Urea, Renal, Cat. Results, Conclusions:
Cats with chronic renal failure suffer relatively rarely - 5%.
For the incidence of CRF, animal age, breed, sex has no significant influence. However, the most receptive cats are from 7 to 9 years of life.
Creatinine concentration accurately describes the severity of the disease and depends only on kidney damage and other factors it is not affected by fluctuations in volume.
Sick-IV stage of a CRF cat was found mainly - 18 (36%).
Urea levels directly correlated with the stage of CRF and creatinine. Also Urea is an informative setting in diagnosing such this kind of diseases.
For neutered cats with CRF urea in the blood is less than entire females and males. The older cats suffering from CRF, the greater the risk of developing liver damage.
Correlation analysis showed that for patients with CRF, the increase of creatinine in the blood increases and the amount of urea.
8 ĮVADAS
Lėtinis inkstų nepakankamumas – tai lėtinis neišvengiamai progresuojantis inkstų medžiagų apykaitos, endokrininių ir ekskrecinių pajėgumų silpnėjimas (Nelson, Couto, 2009). Tai dažna kačių mirtingumo priežastis – 1,3 % (Polzin et al., 2003). Šia liga katės ir kiti gyvūnai gali sirgti dėl daugelio priežasčių (imunologiniai sutrikimai, glomerulonefritas, onkologiniai susirgimai, paveldimos ar įgimtos ligos, inkstų akmenys, šlapimo takų obstrukcija, leptospirozė, veislės įtaka), bet tiksli ligos priežastis retai nustatoma. Klinikiniai požymiai skiriasi priklausomai nuo ligos sunkumo, jos pobūdžio, trukmės, stadijos, progresasvimo tempo, bet dažniausiai pasireiškia polidipsijos ir poliurijos sutrikimais, taip pat gastrointesinalinio trakto veiklos sutrikimais (opos burnoje, hialitozė, anoreksija, vėmimas, vidurių užkietėjimas ir kt.), (Elliott et al., 2004).
LIN sindromas turi keturias stadijas: visiškos kompensacijos, kompensuotos retencijos, dekompensuotos retencijos ir terminalinę (Jacob et al., 2004). Šios ligos pradžia dažniausiai būna užslėpta, nes inkstų veikla susilpnėja tik per kelerius mėnesius ar net metus, tačiau tai stipriai progresuojanti ir mirtina liga, kuriai įtakos daugiausia turi ankstyvas ligos diagnozavimas, inkstų pažeidimo laipsnis, proteinurijos kiekis, kraujo spaudimo padidėjimas, kreatinino ir šlapalo koncentracijų padidėjimas kraujyje ir kt. (IRIS, 2009). Ilgainiui ji sukelia ureminį sindromą, kuris pasireiškia ne tik jau anksčiau išvardintais simptomais, bet ir anemija, gastroenteritu, acidoze, o tada inkstų kompensaciniai mechanizmai jau nebesugeba patenkinti medžiagų apykaitos ir ekskrecinių organizmo poreikių homeostazės palaikymui ir gyvūnas gaišta.
IRIS (Tarptautinė inkstų draugija) nustatė keturias LIN stadijas, atsižvelgiant į kraujyje esantį kreatinino kiekį. Tai suteikia galimybę tinkamai diagnozuoti šią ligą ir sudaryti tinkamą gydymo planą, taip sulėtinant ligos progresiją, jos sunkumą ir prailginant paciento išgyvenamumą. Savo tiriamąjame darbe norėjau plačiau paanalizuoti kačių lėtinį inkstų nepakankamumą ir jo reikšmę katėms. Taip pat įvertinti kreatinino, šlapalo bei kitų medžiagų – aspartataminotransferazės, alaninaminotransferazės ir amilazės koncentracijų pakitimus kraujyje, išanalizuoti jų svarbą ir įtaką sergant LIN.
Tikslas:
Nustatyti kraujyje esančio kreatinino, šlapalo bei kitų medžiagų – aspartataminotransferazės, alaninaminotransferazės ir amilazės koncentracijų kitimus katėms sergančioms lėtiniu inkstų nepakankamumu.
9 1. Išsiaiškinti kaip dažnai katės serga lėtiniu inkstų nepakankamumu.
2. Įvertinti, kaip kinta kraujyje esantis kreatininas sergant kačių lėtiniu inkstų nepakankamumu ir kokiomis stadijomis jis dažniausiai pasireiškia.
3. Nustatyti kraujyje esančio šlapalo koncentracijos kitimą sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu. 4. Išanalizuoti kitų kraujo biocheminių parametrų kitimą (aspartataminotransferazės,
alaninaminotransferazės ir amilazės) sergant kačių lėtiniu inkstų nepakankamumu.
5. Išanalizuoti kačių kraujo kreatinino ir šlapalo priklausomybę nuo jų amžiaus, veislės, kastracijos ir lyties.
6. Nustatyti koreliaciją tarp kraujyje esančio kreatinino ir šlapalo koncentracijų.
10 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Lėtinis inkstų nepakankamumas
Lėtinis inkstų nepakankamumas – (LIN) yra gana retas kačių inkstų ligos sutrikimas, tačiau gyvybiškai svarbus. Tai negrįžtamas medžiagų apykaitos, endokrininio ir ekskrecinio inkstų pajėgumo praradimas. Progresuojantis inkstų susirgimas, kuris sumažina nefronų kiekį ar jų funkcijos intensyvumą, ko pasekoje mažėja glomerulų filtracijos greitis (Watson et al., 2005). LIN yra labiau paplitęs tarp vyresnio amžiaus gyvūnų, tačiau gali atsirasti bet kokiame amžiaus tarpsnyje. Minesotos Universiteto veterinarinės medicinos centre buvo ištirta, kad vyresnės nei 15 m. katės LIN sergamumas - 30%, o vidutinio amžiaus (nuo 7 gyvenimo metų) kačių sergamumas siekia 53%. Nors varijuoti gali nuo 9 mėnesių iki 22m. Katėms ši liga viena iš dažniausių gaištamumo priežasčių – 1-3% . (Polzin et al., 2011). Sergant LIN, funkciniai nefronai, susidarius skaiduliniam randiniam audiniui bei uždegiminiam infiltratui, pakeičiami nefunciniais. LIN sunku nustatyti ankstyvoje stadijoje, nes inkstų funkcijos nepakankamumas progresuoja kelerius mėnesius ar metus, taip yra todėl, jog sveikas inkstų audinys puikiai kompensuoja pažeistus nefronus. Pasak D. Elliott ir kt. (2000), medžiagų apykaitą ir ekskrecinių organizmo poreikių homeostazei palaikyti pakanka 25% inkstų masės, o jei ji krenta – vystosi ureminis sindromas.
Etiologija. Kliniškai apžiūrint gyvūną reikia išsamiai įvertinti jo sveikatos būklę, nes dažniausia
tiksli etiologija yra daugiaveiksnė. Lėtinis inkstų nepakankamumas gali būti įgimtas ar paveldėtas, detalesni tyrimai ir priežastys gali būti randami atsižvelgiant į veislę, šeimos geneologiją, inktų ligos pradžios datą, taip pat gali būti kaip šalutinis įgytos ligos procesas, ypač jei yra pažeidžiami inkstų glomerulai ar kanalėliai, audinių skysčiai ar kraujagyslės. Ši žala gali nulemti nefronų sunaikinimą galiausiai paverčiant jį skaiduliniu randiniu audiniu ir taip sukeliant negrįžtamą inksų degeneraciją (Nelson, Couto, 2009).
1 lentelė. Galimos lėtinio inkstų nepakankamumo priežastys
Imunologiniai sutrikimai (sisteminė raudonoji vilkligė, glomerulonefritas, vaskulitas)
Šlapimo takų obstrukcija, akmenys Navikiniai sutrikimai (pirminiai, metastaziniai) Paveldimos/įgimtos
Amiloidozė Policistinė liga Nefrotoksinės medžiagos Ideopatinės ligos
Inkstų išemija Veislė (Abisinijos katės)
11 Lėtinio inkstų nepakankamumo etiologija yra labai svarbi nustatant inkstų pažeidimo laipsnį. Idealiausia, kai tai nustatoma kuo anksčiau siekiant išvengti gretutinių ligų ir sulėtinti inkstų nefronų pažeidimą. Laiku nediagnozavus inkstų nefronų kiekis ir funkcija krenta, to pasekoje pradeda lėtėti ir glomerulų filtracijos greitis (GFR) (Watson et al., 2005). Šie faktoriai katėms lemia progresuojančius pakitimus – proteinuriją, fosforo koncentacijos padidėjimą, arterinį kraujo spaudimą, eritropeniją ir uremiją. Įvertinus šį LIN progresavimą turi būti stengiamasi jį sulėtinti. Sėkmingas ligos suvaldymas katėms yra gana ribotas, nes prasidėjus uremijai ir pasiekus paskutinį inkstų nepakankamumo laipsnį eutanazija gali būti neišvengiama (Nelson, Couto, 2009).
V. Boyd ir kt., (2008) ištyrė kačių sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu išgyvenimo laiką. Tyrime dalyvavo 211 suaugusių kačių. Ištyrus jų plazmos kreatininą, jos buvo suskirstytos pagal LIN stadijas. 78 katėms buvo diagnozuota II-a stadija, 69 katėms – III-ia stadija ir 64 katėms IV-a stadija. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad ilgiausią gyvenimo trukmę turi II-os stadijos katės, o trumpiausią – tos katės, kurios turėjo IV-ą stadiją, kai joms buvo diagnozuota LIN.
2 lentelė. Kačių su LIN išgyvenimo laikas (pagal Boyd et al., 2008) Stadija, kai buvo diagnozuota LIN Serumo kreatinino vertė mg/Dl
Kačių skaičius Išgyvenimo vidurkis, mėn.
2 >2,3 - 2,8 78 38 (34, 52)
3 2,9 - 5,0 69 26 (15 - 30)
4 >5,0 64 3,5 (1,2 - 7,2)
Patologija. Lėtinis inkstų nepakankamumas vystosi dėl funkcinių nefronų sumažėjimo ar jų
pažeidimų. To pasekoje vystosi kompensacija ir likę sveiki nefronai padidina savo dydį ir apkrovą (hiperfiltracijos teorija). Atsiranda inkstų vazodiliatacija, taip padidėja glomerulų spaudimas ir filtracijos srautas. Pažeidžiamas endotelis, epitelis ir mezenchima. Epitelio sužalojimas sutrikdo prasiskverbimą, atsiranda didesnis baltymų pratekėjimas, vystosi proteinurija (Adams et al., 2008). Pažeistas endotelis skatina lipidų nuosėdų atsidėjimą, susidarant tarpkapiliarinei trombozei, o mezenchimos sužalojimai padidina matricos gamybą bei skatina ląstelių proliferaciją. Intersticiumo pažeidimai, padidėjusi kanalėlių amniogenezė ir mineralizacija sukelia nefronų sklerozę. Likusieji sveiki nefronai inicijuoja tolesnę kompensaciją ir funkcijos išsaugojimą, kol struktūriniai ir funkciniai nefronų sužalojimai pasiekia slenkstį (Nelson, Couto, 2009). Pasireiškia klinikiniai uremijos požymiai
12 ir galutinai sutrikdo inkstų funkciją. Pagal plazmos kreatinino koncentraciją lėtinis kačių inkstų nepakankamumas yra klasifikuojamas į keturias stadijas (IRIS, 2009).
3 lentelė. Lėtinio kačių inkstų nepakankamumo stadijos (iš www.iris-kidney.com)
Vienetas I stadija II stadija III stadija IV stadija
mmol/l <140 140-250 251-440 >440
mg/dL <1,6 1,6-2,8 2,9-5,0 >5,0
I stadija – inkstų rezervo sumažėjimas II stadija – inkstų nepakankamumas III stadija – inkstų nepakankamumas IV stadija – ureminis sindromas
I stadija – inkstų rezervui sumažėjus azotemijos dar nėra, bet gali pasireikšti kai kurios kitos inkstų anomalijos – nepakankamas koncentracijos gebėjimas be identifikuojamos renalinės priežasties, nenormali inkstų palpacija, nenormalus inkstų vaizdų duomenys, renalinės kilmės proteinurija, anomališki inkstų biopsijos rezultatai, palaipsniui didėjantys kreatinino lygiai ir kt.
II stadija – švelni renalinė azotemija. Klinikiniai požymiai dažniausiai nėra labai informatyvūs ar nespėję pasireikšti, tačiau gyvūnai, kurių kreatinino vertės yra arti viršutinės normalumo ribos, dažnai turi ekskrecinį nepakankamumą.
III stadija – vidutinė renalinė azotemija. Sisteminiai klinikiniai požymiai gali pasireikšti. IV stadija – ūmi renalinė azotemija. Pasireiškia sisteminiai klinikiniai požymiai.(IRIS, 2009).
Nefronų galima netekti iki 90%, o tai vidutinė arba stipri azotemija. Sutrinka elektrolitų, rūgščių ir šarmų balansas bei sumažėja šlapimo koncentracija. Sutrinka inkstų veikla ir vystosi ureminė intoksikacija su klinikinėmis pasekmėmis (Gerber et al., 2005).
13 4 lentelė. Inkstų nepakankamumo progresavimo iliustracija (Elliott., 2008)
Klinika. Lėtinis kačių inkstų nepakankamumas priklauso nuo pobūdžio, sunkumo, trukmės ir
inkstų ligos progresijos tempo, taip pat nuo to, ar yra gretutinių ligų. Įgimtos ar paveldėtos LIN priežastys turėtų būti atsižvelgtos į veislę, šeimos istoriją.
Virškinimo trakto intoksikacijos – anoreksija, vėmimas, pykinimas, blogas kvapas, stomatitas, liežuvio galiuko nekrozė, gastritas, opos virškinamajame trakte, vėmimas krauju, enterokolitas, viduriavimas ir žarnų nepraeinamumas
Pasekmės nervų sistemai – ureminė encefalopatija, pasireiškianti budrumo ir sąmoningumo sumažėjimu, blausumu ir letargija, sutrikusia protine veikla, pasikeitusiu elgesiu, sumišimu, drebuliu, ataksija, raumenų mėšlungiu, nuovargiu, traukuliais ir koma.
Širdies ir plaučių komplikacijos apima hipertenziją, ureminę kardiomiopatiją, ureminį perikarditą, plaučių edemą ir ureminį pneumonitą.
Intoksikacija dėl uremijos apima akių odenos ir junginės sutrikimus, sumažėjusį vyzdžio šviesos refleksą, papiledemą, tinklainės kraujavimą ir atsiskyrimą, uveitą ir glaukomą. (Bartges et al., 2011).
14 Pasekmės skysčiams, elektrolitams bei rūgščių ir šarmų balansui. Incijuojama kaulų demineralizacija, hipokalemija, hiperfosfatemija, dehidratacija. Inkstų mineralizacija sukelia audinio uždegimus, fibrozę ir inkstų nepakankamumo progresiją (Lefebvre et al., 2004)
Normocitinė, normochrominė, neregeneracinė anemija yra dažniausia uremijos anomalija. Geležies trūkumas, apetito nebuvimas, susilpnėjęs imunitetas, sutrikusi hemostazė ir petechijos – visus šiuos požymius sąlygoja ureminė intoksikacija atsiradusi dėl LIN poveikio (Randolph et al., 2004).
Diagnostika. Lėtinis inkstų nepakankamumas gali tęstis mėnesius ar metus, o klinikinių
požymių gali ir nebūti, kol pasiekia azotemijos lygį (Elliott et al., 2004). Tačiau esant LIN dažnai pastebima polidipsija, poliurija, svorio netekimas, neregeneracinė anemija ar padidėję, skausmingi inkstai pirminėse stadijose. Svarbu atsižvelgti į amžių, klinikinę apžiūrą, genetiką ir paveldimumą, kliniknius patologinius požymius. Įvertinamas bendras kraujo tyrimas, biocheminiai tyrimai, šlapimo tyrimai, šlapimo pasėlis ir kraujospūdžio matavimai. Laboratoriniai tyrimai gali parodyti azotemiją (padidėja šlapalo, kreatinino koncentracija kraujyje), hiperfosfotemija, hipokalemija, hipokalcemiją ar hiperkalcemiją, anemiją, hiperlipidemiją, proteinuriją ir hipertenziją (Bartges et al., 2011). Radiografas gali parodyti padidėjusius inkstus, tiriant ultragarsu gali būti matoma sumažėjusi ir neaiški riba tarp inksto žievinės ir šerdinės dalies. Tiriant rentgenu taip pat gali būti matomi padidėję inkstai. Žmonių medicinoje LIN diagnozavimui gali būti atliekama inkstų biopsija, tačiau gyvūnų praktikoje tai nėra dažna. Inkstų histopatologiniai tyrimai gali parodyti kanalėlių peraugimą fibroziniu jungiamuoju audiniu, mineralizaciją, glomerulų nekrozę ir atrofiją.
1988m. Austrijoje, Vienoje, IRIS (International Renal Interest Society) sukvietė 17 nepriklausomų veterinarų nefrologų iš 8-ių šalių, kurie buvo įpareigoti palengvinti LIN diagnozavimą, suprasti ir gydyti kačių ir šunų inkstų sutrikimus.
5 lentelė. IRIS nustatytos kačių proteinurijos ir hipertenzijos ribos
Kreatinino santykis šlapime: Klasifikacija:
<0,2 Nėra proteinurijos 0,2-0,4 Proteinurijos riba >0,4 Proteinurija
Sistolinis kraujo spaudimas (MM HG): Klasifikacija:
<140 Norma 140-160 Riba >160 Hipertenzija
15 Norint nustatyti LIN stadiją, kad būtų galima sudaryti terapinį planą ir gebėti prognozuoti ligos eigą, svarbu žinoti ureminio sindromo progresiją (1 pav.).
1 pav. LIN pasekmės ir ureminio sindromo progresija
Gydymas. Taikomas atsižvelgiant į individualią paciento būklę, ligos stadiją, amžių,
laboratorinių tyrimų rezultatus ir kitus parametrus. Tačiau bendras gydymo planas apima inkstų darbo apkrovos mažinimą, klinikinių požymių ir biologinės ureminės intoksikacijos pasėkmių lengvinimą, skysčių, elektrolitų, vitaminų ir mineralų bei rūgščių ir šarmų balanso papildymą, siekiant sulėtinti ligos progresavimą. Gydytojams labai svarbu atsižvelgti į skiriamų vaistų šalutinių poveikių sąveiką virškinimo traktui. Be to, dauguma medikamentų yra pašalinami inkstų ir dozavimas turi būti pakeistas atsižvelgiant į uždelstą pašalinimą ir ilgesnį vaisto eliminacijos laiką. Vaistų dozė yra pritaikoma pagal
Mirtis
Ureminis sindromas Klinikiniai požymiai
Funkcinės inkstų masės praradimas ir gebėjimo kompensuoti praradimas Išlikusių nefronų hipertrofija ir hiperfiltracija
Glomerulo ir tubulointersticinės žaizdos Glomerulų filtracijos progresyvus sumažinimas
Nefronų skaičiaus ir funkcijų sumažėjimas Lėtinis inkstų nepakankamumas (LIN)
16 kreatinino pašalinimo procentinį sumažinimą t.y. paciento kreatinino pašalinimo santykis su normaliu kreatinino pašalinimu (Ross et al., 2008).
Anemijos gydymui turėtų būti skiriamas kraujo perpylimas arba eritropoetino pakeitimas į rekombinantinį žmogaus eritropoetiną bei androgenų administravimas (Randolph et al., 2004). Androgenų terapija, padidinant hematokritą, nėra itin efektyvi, nors tai šiek tiek padidina gyvūno kūno masę ir pagerina laikyseną (King et al., 2006). Eritropoetino terapija yra labiausiai rekomenduotina, kai ląstelių tūris yra mažiau nei 25%, tuomet pagerėja klinikinė būklė, padidėja apetitas ir kūno svoris (Randolph et al., 2004). Žmonių eritropoetinas gali turėti ir šalutinį poveikį, gali susuformuoti paciento antikūniai, kurie efektyviai neutralizuoja endogeninį ir egzogeninį eritropoetiną, tokiu atveju gydymas rekombinantiniu žmogaus eritropoetinu turi būti nutraukiamas. Norint pakeisti eritropoetiną pacientui rekomenduojami geležies sulfatų papildai (Lefebvre et al., 2003).
Pasireiškus acidozei yra vartojamos šarminančios medžiagos. Vienas plačiausiai naudojamų preparatų yra natrio bikarbonatas, tačiau reikėtų jo vengti esant širdies nepakankamumui bei hipertenzijai. Kalcio karbonatas taip pat naudojamas atsargiai, nes esant hiperfosfatemijai jis pagreitina minkštųjų audinių mineralizaciją. Kalio citratas yra pageidautinas, nes sumažina hipokalemiją bei slopina metabolinę acidozę, tačiau jo dozavimas turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į kalio koncentraciją kraujo serume bei reakciją į papildus (Nagode et al., 1996).
IRIS mano, kad gyvūnas sergantis LIN, serga ir hipertenzija, kai jo sistolinis kraujospūdis siekia >180mm Hg. Antihipertenziniai vaistai apima diuretikus, antigonistinius vaistus, SCE inhibitorius, kalcio kanalo blokatorius ir vazodiliatatorius. Pacientui kraujo spaudimas turi būti reguliariai stebimas, nes dažnai prireikia dozavimo pakeitimų ir kai kurie sergantieji tampa atsparūs pirminiam gydymui.
Lėtinis inkstų nepakankamumas pasireiškia hiperfosfatemija. Ji inicijuoja antrinį hiperparatiroidizmą, inkstų osteodistrofiją, minkštųjų audinių kalcifikaciją ir pačių inkstų progresavimą. Gydymui yra vartojamos fosfatus surišančios medžiagos, kurios normalizuoja serume esančių fosfatų koncentraciją (aliuminio hidroksidas, aliuminio karbonatas, acetatai, citratai ir kt.). Žarnyne jie sudaro netirpius kompleksus su maiste ir virškinimo sekrecijoje esančiais fosfatais ir taip yra pašalinimi su išmatomis (Nagode et al., 1996).
LIN gydymui buvo rekomenduojama kalcitriolio terapija, kuri, kaip buvo manoma, riboja antrinį inkstų hiperparatiroidizmą. Atliktas tyrimas (Gerber et al., 2005) parodė, kad kalcitriolio koncentracija buvo rekomenduojamame lygyje daugumai šunų, sergančių inkstų nepakankamumu. Šie rezultatai leidžia teigti, kad pakaitinė kalcitriolio terapija tokiems pacientams nereikalinga.
17 Virškinimo trakto pažeidimai yra gydomi histamino receptorius blokuojančiais vaistais ar protonų siurblio inhibitoriais kartu su virškinimo traktą saugančiomis medžiagomis, tokiomis kaip sukralfatas ar misoprostolis (Nelson, Couto, 2009).
Vėmimo centrams slopinti naudojami antieminiai vaistai, tokie kaip metklopramido ar fenotiazino dariniai (Nelson, Couto, 2009).
1.2 Šlapalas
Gyvame organizme nuolat katabolizuojamos aminorūgštys, kurios yra deamininamos ir skyla į biogeninius aminus, kurių pasekoje susidaro nuodingas amoniakas (Thrail et al., 2006). Kepenyse vyksta pagrindinė karbamido biosintezė. Jis yra neutralus, vandenyje tirpsantis junginys. Susidaręs karbamidas keliauja į proksimalinių kanalėlių spindį, o po to dalis (apie 35%) reabsorbuojama (Praškevičius, 2008). Azotemijų yra kelios rūšys – neinkstinė retencinė azotemija, produkcinė (katabolinė) azotemija, retencinė. Lėtinio inkstų nepakankamumo metu svarbiausia yra retencinė azotemija. Esant nepakankamam karbamido išskyrimui su šlapimu pradeda vystytis retencinė azotemija. Susilpnėja inkstų ekskrecinė funkcija, o liekamojo azoto koncentracija kraujyje ima didėti. Karbamido koncentracijos padidėjimas labai priklauso nuo inkstų pažeidimo laipsnio, intoksikacijos lygio ir kitų veiksnių.
Diagnozuojant lėtinį inkstų nepakankamumą vienas pagrindinių rodiklių yra karbamido koncentracijos padidėjimas kraujyje, dėl sumažėjusio jo išskyrimo su šlapimu. Sumažėja filtracinė ir koncentracinė inkstų funkcija, o karbamido klirensas nukrenta iki 50% (Watson et al., 2005). Liekamojo azoto frakcijoje karbamidas gali siekti ir iki 95% (Praškevičius, 2008). Gali būti mišrus inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimas, tada tikslinga nustyti karbamido ir liekamojo azoto koncentracijas. Didėjant liekamojo azoto koncentracijai, galima įtarti, kad prie inkstų funkcijos pažeidimo jau prisidėjo ir kepenų sutrikimai (Nelson, Couto, 2009).
1.3 Kreatininas
Kreatininas ir jo produktai yra vieni iš svarbiausių ir pirminių rodiklių tiriant lėtinį inkstų nepakankamumą ir tai yra svarbiausias tiriamas kintamasis. Taip pat jis yra netiesioginis glomerulų filtracijos greičio (GFR) markeris – kai kreatinino padaugėja, GFR sumažėja (Lefrebe et al., 2003). Jo koncentacija kraujyje atsiranda daug greičiau, nei karbamido. Kreatininas gali būti skirstomas į egzogeninį (gaunamas su maistu, pašaru) ir endogeninį (kreatinas, susidarantis organizme biosintezės
18 būdu) (Praškevičius, 2008). Kreatinino susidarymas priklauso nuo raumenų masės (esant didesnei raumenų masei vyksta didesnė gamyba ir kreatinino kiekis taip pat yra didesnis) ir per 24 val. 2% kreatino virsta kreatininu (Elliott et al., 2004). Pasak, W. Watson ir kitų bendraautorių (2005), atlikus tyrimus su šunimis nustatyta, kad 23 kg. sveriantis šuo, per dieną pagamina 1 g. kreatinino. Normaliai kreatinino susidarymas ir jo šalinimas yra ekvivalenčiai.
Kreatininas organizme susidaro iš aminorūgščių (arginino, glicino ir metionino) (Thrail et al., 2006). Jo biosintezė prasideda inkstuose, po to kepenyse, kur su krauju pernešamas į smegenis ir raumenis. Raumenyse kreatinas yra fosforilinamas ir tampa kreatinfosfatu. Šis yra labai svarbus raumenų susitraukimo funkcijoms, tačiau išnaudojus jo energines atsargas ir atskilus vandens molekulei virsta kreatininu (Praškevičius ir kt., 2008). Katėms sergančioms LIN, interpretuojant plazmos kreatininą, svarbu atsižvelgti ir į gyvūno kūno svorį, raumenų masę, maisto suvartojimą bei hidratacijos būklę (Lefrebe, 2004).
Vertinant amžiaus įtaką LIN susirgimams, buvo nustatyta, kad kreatinino koncentracija kraujyje yra mažesnė jauniems gyvūnams, nei suaugusiems, o taip pat kreatinino koncentracija kraujyje yra mažesnė šunims nuo 9 m. amžiaus, ir visiškai neprikauso nuo lyties. (Elliot et al., 2004).
H. N. Reynolds ir kiti mokslininkai (2008) atliko tyrimą su 92 sveikomis katėmis. Joms buvo nustatinėjamas plazmoje esantis kreatinino kiekis. Vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje buvo 1,6 mg/dL, tačiau intervalas buvo nuo 1,0 mg/dL iki 2,3 mg/dL.
Taip pat H. N. Reynold ir kiti mokslininkai (2010) nustatė kačių plazmos kreatinino intervalus pagal veisles (6 lentelė). Iš viso buvo tiriamos 536 suaugusios sveikos katės. Birmos (n = 132), Kartezianinės (n = 129), Meino meškėnų (n = 139) ir Persų veislės katės (n = 136).
19 6 lentelė. H. N. Reynold ir kitų mokslininkų (2010) nustatytos kačių plazmos kreatinino normos priklausomai nuo jų veislės
Veislė Viršutinė riba
mmol/L mg/d L Birmos 239 (230 - 255) 2,7 (2,6 - 2,9) Meino meškėnai 192 (181 - 216 2,2 (2,0 - 2,4) Kartezianinė 189 (178 - 212) 2,1 (2,0 - 2,4) Persų 164 (159 - 208) 1,9 (1,8 - 2,4)
20 Sergant LIN ir vertinant kreatinino koncentracijos kiekį kraujyje priklausomai nuo kūnos svorio įtakos buvo atliktas tyrimas su šunimis, kuris nustatė, kad didėjant šuns kūno masei, didėja ir kreatinino koncentracija kraujyje (Craig et al., 2006), (7 lentelė).
7 lentelė. Šunų kūno svorio įtaka kreatinino koncentracijos vertinimui sergant LIN
Šaltinis skaičius Šunų Amžiaus intervalas Kūno svoris (kg) ± SD Kreatininas (mg/dL) Vidurkis ± SD Intervalas Rekomendacinis intervalas Visi 317 0,5 - 15,7 25,1 ± 11,5 (5,5 - 69) 0,9 ± 0,2 0,5 - 2,0 0,6 - 1,5 256 M 0,9 ± 0,2 6 V 1,0 ± 0,2 Mini 36 1,4 - 10 8,0 ± 1,4 0,7 ± 0,1 0,5 - 1,0 0,5 - 0,9 Medium 130 0,5 - 15,7 19,5 ± 3,8 0,8 ± 0,2 06 - 1,2 0,5 - 1,2 Maxi 127 0,6 - 11,6 31,3 ± 23 1,0 ± 0,3 0,6 - 2,0 0,7 - 1,8 Milžinai 24 1,2 - 7,7 48,7 ± 8,7 1,2 ± 0,2 0,9 - 1,8 0,7 - 1,7
Kreatininas yra galutinis kreatino metabolitas, normaliai jo koncentracija kačių kraujo serume yra <140 mmol/L, (<1,6 mg/dL) (IRIS, 2009). Interpretuojant plazmos kreatininą, labai svarbu atsižvelgti į paciento amžių, svorį, raumenų masę, veislę, maisto suvartojimą ar dietą ir hidratacijos būklę. Sergantlėtiniu inkstų nepakankamumu kreatinino ir šlapalo kiekiai kraujyje padidėja ir tai yra pagrindiniai diagnostiniai svertai nustatnt šią ligą.
1.4 Amilazė
Tai fermentas, kurį sintetina seilių liaukos ir kasa, o jis skirstomas į du izofermentus – S – amilazę (seilių) bei K – amilazę (kasos) (Praškevičius, 2008).
Alfa – amilazė kraujyje dažniausiai yra tiriama norint diagnozuoti pankreatitą ar kitas kasos ligas. Taip pat ji padidėja ir žarnų nepraeinamumo metu, sergant tulžies latakų ligomis, apendicitu ir parotitu. Tiriant LIN, svarbesnis yra K – amilazės izofermentas. Jo aktyvumas kraujyje gali padidėti daugiau nei penkis kartus sergant ūminiu inkstų nepakankamumu, o esant lėtiniam inkstų nepakankamumui amilazė kyla – iki 2-3 kartų (Praškevičius, 2008). Alfa – Amilazė inksuose laisvai pereina pro glomerulus ir turi būti reabsorbuojama inkstų kanalėlių epitelyje, sutrikus fermento
21 pašalinimui – fermentas ima didėti kraujo serume (Thrail et al., 2006). Susidaro makroamilazemija. Susiformuoja makromolekulinis kompleksas, kuris nebegali praeiti į šlapimą ir nebegali būti pašalintas. Tokiu būdu kraujo serume alfa amilazės aktyvumas stipriai padidėja. Klinikoje amilazės kiekis kraujyje tikrinamas, dėl pasireiškusio vėmimo ar apetito sumažėjimo, tai padeda tiksliau diagnozuoti tikrąją ligos priežastį.
1.5 Aminotransferazės
Kliniškai diagnozuojant ligas yra tiriami kraujo biocheminiai parametrai aspartataminotransferazė (AST, GOT) bei alaninaminotransferazė (ALT, GPT). Diagnozuojant lėtinį kačių inkstų nepakankamumą jie nėra labai informatyvūs, nes inkstų funkcijos pakitimų jie neparodo, tačiau sergant LIN sutrinka bendra organizmo būklė, sutrinka kepenų veikla. AST ir ALT geriausiai apibūdina kepenų veiklą.
Aspartataminotransferazė (GOT) – fermentas, katalizuojantis peraminimo reakciją. Jo aktyvumas didžiausias širdies ir griaučių raumenyse, kepenyse ir eritrocituose. AST yra du izofermentai – citoplazmos (cAST), elektroforezės lauke judantis prie anodo ir mitochondrijų (mAST), elektroforezės metu judantis prie katodo (Zaleckis, 2002). Didžiausias aspartataminotransferzės aktyvumas nustatomas sergant kepenų ligomis (Praškevičius, 2008).
Alaninaminotransferazė (GPT, ALT) – fermentas aptinkamas ląstelių citoplazmoje. Jo aktyvumas didžiausias kepenyse, mažesnis – inkstuose (Thrail et al., 2006). Šio fermento padidėjimas kraujyje yra labiau būdingas kepenų patologijoms: kepenų ląstelių nekrozės metu, sergant kepenų ciroze, mechanine gelta, kepenų navikais, ūminio ir lėtinio hepatito metu ir kt. (Zaleckis, 2002). Svarbu paminėti, kad ALT lygis kraujyje padidėja azotemijos metu (sergant lėtiniu inksų nepakankamumu).
22 2. MEDŽIAGOS IR METODAI
2.1 Anamnezės surinkimo metodika
Savo magistrinį tiriamąjį darbą atlikau „Kaivana“ smulkių gyvūnų klinikoje. Vertinau kačių lėtinio inkstų nepakankamumo pasireiškimo dažnumą, ligos priklausomybę nuo jų amžiaus, veislės, kastracijos ir lyties. Taip pat vertinau šios ligos diagnozavimą, atliekamus tyrimus, simptomų pasireiškimą, gydymą ir ligos eigą.
Visi gydomi gyvūnai buvo registruojami ir renkami jų anamnesis vitae et morbi duomenys. Pirmiausia buvo apklausiami gyvūnų šeimininkai ir surenkama informacija apie jų sergančius gyvūnus: kaip gyvūnas jaučiasi, kaip ėda, kaip laka, kaip tuštinasi ir šlapinasi, kokia emocinė būklė, kiek laiko praėjo nuo pirmųjų sveikatos sutrikimų, koks amžius, ar gyvūnas kastruotas ir kita svarbi informacija susijusi su paciento sveikata. Tada atliekama pirminė klinikinė apžiūra – matuojama gyvūno kūno temperatūra, stebimas kapiliarų prisipildymo greitis, atliekama širdies auskultacija, pilvo palpacija, apžiūrima gleivinių spalva ir kiti būtinieji bendrieji tyrimai. Surinkus iš šeimininkų visą galimą informaciją apie gyvūno būklę, atlikus bendrąją apžiūrą gyvūnai toliau nukreipiami specialiesiems tyrimams t.y. – kiekvienu atveju individualiai, atliekami kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai ir kiti būtinieji tyrimai padedantys diagnozuoti ligą.
2.2 Kraujo biocheminė analizė
Svarbiausi rodikliai diagnozuojant LIN yra kraujyje esančio kreatinino, šlapalo, aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT) ir amilazės koncentracijų vertinimas atliekant kraujo biocheminį tyrimą. Šiam tikslui buvo naudojamas biocheminis kraujo analizatorius REFLOTRON PLUS ROCHE.
Diagnozuoti kraujyje esančio kreatinino koncentraciją imamas šviežias veninis ar kapiliarinis kačių kraujas. Toks kraujas privalomai laikomas uždaruose specialiuose mėgintuvėliuose ir turi būti ištirtas ne ilgiau kaip per 6 val. Nesupurčius mėgintuvėlio, plazmai iškilus į paviršių (esant ląstelių sedimentacijai) ji gali būti naudojama. Serumas ir heparinizuota plazma uždarame inde išsilaiko iki 24val. juos laikant +4 – 25C temperatūroje.
Nustatant kraujyje esančios šlapalo koncentraciją taip pat imamas šviežias veninis ar kapiliarinis kraujas, kuris laikomas uždaruose specialiuose mėgintuvėliuose ir turi būti ištirtas ne ilgiau kaip per 8val. Serumas, heparinizuota plazma gali būti laikomi uždarame inde 24 val., +15 – 25 C temperatūroje ir 3 d. +2 – 80 C temperatūroje.
23 Tiriant kraujyje esančias aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT) ir amilazės koncentracijas laikomasi tų pačių reikalvimų, kaip ir tiriant kreatininą bei šlapalą – t.y. turi būti imamas šviežias veninis ar kapiliarinis kraujas, kuris laikomas uždaruose specialiuose mėgintuvėliuose. Mūsų tirtoje klinikoje, iš gyvūnų paimtas kraujas buvo tiriamas nedelsiant, siekiant gauti kuo tikslesnius rezultatus ir taip greičiau diagnozuoti ligą.
2.3 Statistinė duomenų analizė
Siekiant išsamesnės informacjos apie kačių LIN iš gautos anamnezės atlikau statistinę duomenų analizę: per 2011 – 2013 m. iš viso sergančių kačių buvo 1183 atvejų. Iš kurių (2011-11-01 – 2012-10-30) buvo 570 sergančių kačių, o (2012-11-02 – 2013-10-2012-10-30) – 613 sirgusiųjų.
Taip pat atlikta analizė, kiek iš jų per dvejus metus buvo sergama šlapimo organų ligomis ir kiek iš jų buvo konkrečių LIN atvejų.
Norint atlikti išsamią statistinę analizę gauti duomenys buvo sugrupuoti. Jie buvo grupuoti pagal lytį, amžių, veislę, ar gyvūnas kastruotas ar ne, pagal ligos baigtį. Taip pat buvo sugrupuoti patys tyrimų rezultatai į atitinkamas LIN, šlapalo grupes. Analizuojant duomenis buvo taikomas grupavimas pagal du skirtingus požymius ar parametrus.
Grupavimas pagal lytį. Gyvūnai suklasifikuoti į moteriškos lyties ir vyriškos lyties grupes. Skaičiuoti jų statistiniai kraujo biocheminių parametrų (kreatinino, šlapalo, aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT) ir amilazės) duomenys.
Grupavimas pagal kastraciją.Visi sergantieji buvo sugrupuoti į kastruotų ir nekastruotų gyvūnų grupes. Apskaičiuotas kastruotų ir nekastruotų gyvūnų skaičius, kraujo biocheminių parametrų (kreatinino, šlapalo, aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT), amilazės) rezultatai.
Grupavimas pagal amžių. Visi gyvūnai buvo suskirstyti į 4 amžiaus grupes: I gr. 1 – 3 m.
II gr. 4 – 6 m. III gr. 7 – 9 m.
IV gr. vyresni nei 10 m. gyvūnai.
Kiekvienoje amžiaus grupėje buvo išanalizuoti kraujo biocheminių parametrų (kreatinino, šlapalo, aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT), amilazės) rezultatai. Taip pat amžiaus grpių rezultatai buvo lyginti tarpusavyje.
24 Grupavimas pagal veisles. Sergantys gyvūnai buvo sugrupuoti į dvi grupes t.y. I gr., kur katės buvo veislinės kilmės ir II gr. – katės mišrūnės. Atlikta veislės įtakos analizė ligos paplitimui.
Grupavimas pagal ligos baigtį. Buvo suskaičiuota kiek gyvūnų pasveiko, kiek nugaišo ar buvo užmigdyta, apskaičiuota procentinė jų išraiška.
Grupavimas pagal LIN stadijas. Gauti kreatinino duomenys sergančių gyvūnų kraujyje buvo suklasifikuoti pagal LIN stadijas – t.y. I-ai stadijai priklausė tie gyvūnai, kurie kreatinino kraujyje turėjo iki 1,6 mg/dL. II-ai stadijai – 1,6 – 2,8 mg/dL. III-ioji stadija nuo 2,9 – 5,0 mg/dL ir IV-oji LIN stadija – 5< mg/dL kreatinino koncentracijos kiekio kraujyje. Šios grupės suskirtytos paga IRIS (Internationas Renal Interest Society) 2009 m.
Grupavimas pagal šlapalo (BUN) koncentraciją kraujyje. Pagal šalpalo koncentraciją kraujyje buvo sudarytos 4-ios grupės. I-ą grupę įvardijome – kai šlapalo koncentracija yra normos ribose (iki 31 mg/dL). II grupė – šlapalo koncentracija nuo 32 – 50 mg/dL. III grupė – 51 – 100 mg/dL. IV grupė – 101 – 300 mg/dL koncentracijos kiekio žr. pav. 16.
Pagal aspartataminotransferazės (GOT), alaninaminotransferazės (GPT) ir amilzės rezultatus duomenys nebuvo grupuoti, tačiau šie duomenys buvo analizuojami pagal amžių, lytį, veislę, kastraciją.
Visi kačių lėtinio inkstų nepakankamumo statistiniai skaičiavimai buvo atlikti kompiuterine programa – WinExcel. Buvo skaičiuoti visų gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai (X), vidutinis kvadratinis nuokrypis (σ), įvairavimo koeficientas. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudentą. Rezultati laikomi patikimais, kai p<0,001, p<0,01, p<0,05, rezultatai nepatikimi, kai p>0,05. Taip pat nustatyti požymių koreliacijos koeficientai tarp šlapalo ir kreatinino koncentracijų bei nustatytas jų patikimumas.
Statistiniu paketu „R 2.2.0.“ (Venables and Smith, 2005) buvo atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė (angl. one-way analysis of variance) (ANOVA).Tam tikslui buvo sudaryti statistiniai modeliai ir nustatyta įvairių veiksnių (kačių lyties, amžiaus ir amžiaus grupių, sterilizacijos, veislės ir LIN stadijų) įtaka kačių kraujo kreatininio ir šlapalo koncentracijoms.
25 3. REZULTATAI
3.1 Kačių lėtinis inkstų nepakankamumas 3.1.1 Kačių sergamumas 2011 m. – 2013 m.
Pirmaisiais tyrimo metais (2 pav.) daugiausia kačių buvo atvykusios dėl profilaktinės patikros – 236, o mažiausiai dėl medžiagų apykaitos sutrikimų – 12, arba 224 katėmis mažiau, kas sudaro tik 2%. Dėl virškinimo sutrikimų – 142, kvėpavimo sutrikimų - 98, šlapimo organų ligų – 51, lytinių organų ligų – 31 ir medžiagų apykaitos sutrikimų diagnozuota – 12 kačių.
Antraisiais metais (3 pav.) – klinikoje dauguma kačių sirgo virškinamojo trakto organų ligomis – 189, o profilaktiškai pasitikrinti užregistruotos 158 katės. Kvėpavimo sistemos ligomis sirgta 4% daugiau nei ankstesniais metais – 132. Šlapimo organų sutrikimų rasta 61 katei (10%), o tai 1% daugiau nei ankstesniais metais. Lytinių organų ligomis sirgo 2% daugiau nei ankstesniais metais, o tai sudaro – 48 katės (8%). Medžiagų apykaitos sutrikimų turėjo 25 katės, o tai 2% daugiau nei ankstesniais metais.
2 pav. Bendras kačių sergamumas (2011-11-01 – 2012-10-30) Šlapimo organų ligos 9% Medžiagų apykaitos ligos 2% Kvėpavimo sistemos ligos 17% Profilaktinė priežiūra 41% Lytinių organų ligos 6% Virškinimo organų ligos 25%
26 3 pav. Bendras kačių sergamumas 2012 11 01 – 2013 10 01
3.1.2 Kačių šlapimo organų susirgimai
Išanalizavus bendrus šlapimo organų ligų duomenis (4 pav.) nustatėme, kad per dvejus metus katės sirgo panašiai – pirmaisiais metais tik 1% kačių sirgo mažiau, nei antraisiais. Bendrai per dvejus metus šlapimo organų ligomis sirgo 112 katės. Iš jų daugiausia sirgo lėtiniu inkstų nepakankamumu (LIN) –50 kačių, kas sudaro 45%. Taip pat dažnai diagnozuotas cistitas – 39 katėms (35%). Vienodai katės sirgo urolitialize bei pielonefritu – po 8 kates, kas sudaro po 7% nuo visų sirgusiųjų. Glomerulonefritas katėms buvo rečiausiai diagnozuojamas – juo sirgo per dvejus metus tik – 7 katės arba 6% nuo visų sirgusių per abejus metus.
4 pav. Kačių sergamumas šlapimo organų ligomis 2011 m. – 2013 m. Šlapimo organų ligos 10% Medžiagų apykaitos ligos 4% Kvėpavimo sistemos ligos 21% Profilaktinė priežiūra 26% Lytinių organų ligos 8% Virškinimo organų ligos 31% 39 50 7 8 8 0 10 20 30 40 50 60 Cistitas LIN Glomerulonefritas Pielonefritas Urotializė Sirgusiųjų skaičius Šlapi m o or ga n ų su si rg im ai
27 3.1.3 Patinų ir patelių sergamumas lėtiniu inkstų nepakankamumu
Iš visų 50 tyrime dalyvavusių lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių kačių (5 pav.) klasifikuojant pagal lytį buvo 32 patinai (64%) ir 18 patelių (36%). Šiuo atveju, patinų sergamumas yra 28% didesnis nei patelių.
5 pav. Patinų ir patelių sergamumo lėtiniu inkstų nepakankamumu rezultatai. 3.1.4 Veislės įtaka sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu
Kačių sergamuno LIN rezultatai pagal veisles pateikti 6 paveiksle. Didžiausias sergamumas yra paplitęs tarp mišrūnių kačių – 72%. Persų veislės katės sirgo 5, o tai sudaro 10% visų tyrime dalyvavusių kačių sirgusių LIN. Panašiai sirgo ir Siamo veislės katės 8%. Taip pat iš 50 kačių 2 katės buvo Britų Trumpaplaukės (4%). Po vieną atvejį iš sirgusiųjų buvo diagnozuota Meino Meškėnų, Kornišreksų ir Rusų Mėlynųjų veislių katėms. Tai sudarė po 2% nuo visų tyrime dalyvavusių kačių sergančių LIN.
6 pav.Kačių sergamumo lėtinių inkstų nepakankamumu rezultatai pagal veisles (paveiksle pateiktas kačių skaičius).
32 18 Patinai Patelės 0 5 10 15 20 25 30 35 Ly ti s Gyvūnų skaičius 36 5 1 4 1 1 2 Mišrūnai Persai Meino meškėnai Siamo Kornišreksai Rusų mėlynieji Britų trumpaplaukiai
28 3.1.5 Amžiaus įtaka sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu
Kates sirgti LIN gali predisponuoti jų amžius. Suskirsčius tiriamas kates į amžiaus grupes gavome rezultatą (7 pav.), kad didžiausias sergamumo pikas yra ties 7 – 9 m. Į šią grupę patenka 17 kačių, kas sudaro 34% visų tiriamųjų. Jauniausia katė sirgusi LIN buvo 2 m., o vyriausia – 18 m. Mažiausiai LIN sirgo 16 – 18 m. amžiaus katės – 4% visų sirgusiųjų.
8. Pav. Kačių sergamunmo lėtiniu inktų nepakankamumu rezultatai pagal amžiaus grupes 3.1.6 Kačių sirgusių lėtiniu inkstų nepakankamumu baigtis
Išanalizavus ligų istorijas nustatėme, kad iš tirtų 50 sergančių kačių daugiausia nugaišo – 16 kačių (8 pav.). Dėl pacientų neatvykimo baigtis buvo neaiški 14 kačių. 2% mažiau arba 13 kačių atlikta eutanazija. Mažiausias gyvūnų skaičius buvo pasveikusiųjų grupėje – 7 katės, kas sudarė 14% visų sirgusiųjų LIN.
8 pav. Kačių sergančių LIN baigties rezultatai 5 12 17 12 7 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1-3 4-6 7-9 9-12 13-15 16-18 K at ės se rgan čios L IN Amžius (m.) 26% 14% 32% 28%
29 3.1.7 Sergančių kačių skaičiaus rezultatai pagal skirtingas LIN stadijas
Sugrupavus sergančias kates pagal LIN stadijas, gauti rezultatai pateikti 9 paveiksle. I-oje LIN stadijoje buvo mažiausiai sergančių ir diagnozuoti 6 katinai arba 12% visų tirtų katinų, sirgusių LIN. II-a stII-adijII-a sirgo – 24%. III-iII-a kII-ačių LIN stII-adijII-a sirgo 14 kII-atinų, t.y. – 28% sirgusiųjų. IV-os stII-adijos diagnozuota daugiausia - 18 katinų arba 36%, kurie sirgo LIN, arba 24% daugiau nei I-je stadijoje. Pacientų sergančių LIN daugiausia diagnozuojama vėliausiose stadijose.
9 pav. Sirgusiųjų kačių skaičius skirtingose LIN stadijose
3.2. KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIO KREATININO VERTINIMO REZULTATAI 3.2.1 Kačių kraujo kreatinino koncentracijos vertinimas skirtingose LIN stadijose
Kačių sergančių LIN kreatinino koncetracija skirtingomis stadijomis rezultatai pateikti 10 paveiksle. I-oje LIN stadijoje kreatinino kiekis kraujyje buvo žemiausias – 1, 57 mg/dL. Tarp antros ir trečios stadijos skirtumas tarp vidutinio kreatinino vidurkio buvo 1,62mg/dL, (p<0,0005). IV-oji LIN stadija išsiskiria – čia kreatinino vidurkis siekia 8,32 mg/dL, o t.y. net 4,55 mg/dL daugiau (p<0,0005) nei III-je stadijoje. Teiginys, jog kreatinino kiekis kraujyje parodo ligos sunkumą statistiškai patikimas.
6 12 14 18 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
I stadija II stadija III stadija IV stadija
K ači ų sk ai či u s LIN stadijos
30 10 pav. Kačių kraujo kreatinino koncentracija skirtingose LIN stadijose (mg/dL)
3.2.2 Lyties įtaka kraujo kreatinino vertinimui
Tyrime dalyvavo 32 (64%) patinai ir 18 (36%) patelės (11 pav.). Nors katinų buvo 28% daugiau, tačiau kačių kreatinino koncentracijos bendras vidurkis buvo 0,7 mg/dL didesnis, nei katinų. Patinų kraujyje kreatinino vidutiniškai aptinkta 4,51 mg/dL. Atliktas tyrimas parodė, kad LIN sergančių gyvūnų lytis kreatinino kiekiui kraujyje reikšmingos įtakos neturi (p>0,05).
11 pav. Kreatinino koncentracijos kitimas priklausomai nuo lyties
4,51 5,21 0 1 2 3 4 5 6 Patelės Patinai K re ati n in o kon cen tr aci ja kr au jy je m g/dL Lytis 1,573 2,15 3,77 8,32 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
I stadija II stadija III stadija IV stadija
K re ati n in o kon cen tr aci ja kr au jy je m g/dL
31 3.2.3 Kraujo kreatinino koncentracijos vertinimas tarp kačių veislių grupių
Sergantys LIN katinai buvo sugrupuoti į dvi klases: mišrūnus ir veislinius katinus. Mišrūnų buvo 36 katinai t.y. 72% visų sergančiųjų ir 14 veislinių katinų (28%). Kraujo kreatinino rezulatati pagal veislių grupes pateikti 12 paveiksle. Mišrūnų kreatinino koncentracija kraujyje buvo – 5,02 mg/dL. Veislinių katinų kreatininas vidutiniškai kraujyje siekė 4,08 mg/dL., t.y. 0,94 mg/dL mažiau, nei mišrūnų. Atlikus statistinę analizę, nustatyta, jog veislės įtaka kreatinino kiekiui kraujyje statistiškai nepatikima (p>0,05).
12 pav.Kreatinino koncentracijos vertinimas priklausomai nuo veislių grupių
3.2.4 Kraujo kreatinino koncentracijos vertinimas priklausomai nuo kačių amžiaus grupės Siekiant išsiaiškinti kraujo kreatinino koncentracijos priklausomybę nuo amžiaus įtakos, 50 tyrime dalyvavusių sergančių LIN katinų buvo sugrupuoti pagal amžiaus grupes. Pats didžiausias kreatinino koncentracijos kiekis (13 pav.) buvo III-je amžiaus grupėje – 5,43 mg/dL ir narių skaičius buvo didžiausias – 17 katinų, kas sudaro 34% visų sirgusiųjų LIN. Mažiausia kreatinino koncentracija kraujyje nustatyta II-je amžiaus grupėje – 3,64 mg/dL arba 1,79 mg/dL mažiau (p>0,05) nei III-je amžiaus grupėje. Lyginant I-je amžiaus grupėje kraujo kreatinino koncentracija nustatyta 0,49 mg/dL mažesnė (p>0,05) už III-ą amžiaus grupę. IV-je grupėje sergančiųjų buvo 16 katinų, kas sudaro 32% visos grupės, o jų kreatinino koncentracija kraujyje siekė 4,83 mg/dL arba 0,6 mg/dL mažiau (p>0,05) nei III-je amžiaus grupėje.Gauti kreatinino kiekio rezultatai tarp amžiaus grupių skiriasi nežymiai ir yra statistiškai nepatikimi. 5,02 4,08 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 Mišrūnai Veisliniai K re ati n in o kon c. m g/dL Veislių grupės
32 13 pav. Kreatinino koncentracijos kitimas esant skirtingoms amžiaus grupėms
3.2.5 Kraujo kreatinino koncentracijų vertinimas pagal ligos stadijas ir kačių veisles Analizuojant kačių LIN kreatinino stadijas buvo vertinama veislės įtaka stadijų viduje. Visose ligos stadijose buvo atskirai lygintas kreatinino koncentracijos kitimas tarp veislinių ir neveislinių kačių. Mišrūnėms katėms (14 pav.) pati didžiausia kreatinino koncentracija kraujyje buvo IV-je LIN stadijoje – 8,76 mg/dL, mažiausia – I-je stadijoje 1,55 mg/dL, arba 7,21 mg/dL mažiau (p<0,0005) nei IV-osios stadijos. Veislinių kačių kreatinino koncentracija didžiausia taip pat buvo IV-oje stadijoje – 6,76 mg/dL, bet tai yra 2,0 mg/dL mažiau (p>0,05) nei mišrūnių IV-os stadijos kreatinino koncentracijos. Mažiausia veislinių kačių kreatinino koncentracija kraujyje buvo I-je stadijoje – 1,59 mg/dL arba 5,17 mg/dL mažiau (p<0,0005) nei IV-oje stadijoje. Statistinė analizė parodė, kad veislė kreatinino kiekiui kraujyje įtakos neturi.
14 pav. Kraujo kreatinino koncentracijų rezultatai pagal kačių veisles ir LIN stadijas
1,55 2,06 3,64 8,76 1,59 2,63 4,01 6,76 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
I stadija II stadija III stadija IV stadija
K re ati n in o kon c. m g/dL LIN stadijos Mišrūnai Veisliniai 4,94 3,64 5,43 4,83 0 1 2 3 4 5 6 K re ati n in o kon c. m g/dL Amžiaus grupės I amžiaus grupė II amžiaus grupė III amžiaus grupė IV amžiaus grupė
33 3.2.6 Kačių kastracijos įtaka kraujo kreatinino rezultatams pagal ligos stadijas Vertinant kastracijos įtaką kreatinino koncentracijos kiekiui skirtingose LIN stadijose (15 pav.) nustatyta, kad – I-os stadijos kastruoti katinai turėjo didesnę kreatinino koncentraciją kraujyje - 1,59 mg/dL, nei tie, kurie buvo nekastruoti – 1,56 mg/dL, (p>0,05) ir tai yra mažiausios kreatinino koncentracijos tarp kastruotų ir nekastruotų gyvūnų visose LIN stadijose. Nekastruoti gyvūnai sergantys IV-ta LIN stadija kreatinino kiekį kraujyje turėjo patį didžiausią – 8,51 mg/dL, arba 6,95 mg/dL buvo daugiau, nei I-ji nekastruotų katinų LIN stadija. Lyginant IV-os stadijos didžiausios kreatinino koncentracijos skirtumus tarp kastruotų ir nekastruotų gyvūnų nustatėme, kad nekastruotų katinų kreatinino koncentracija buvo tik 0.48 mg/dL vienetais didesnė (p>0,05), nei kastruotų. Gauti duomenys parodo, jog kastracija neturi įtakos kreatinino kiekiui kraujyje, sergant LIN.
15 pav. Kastracijos įtaka vertinant kraujo kreatininą atskirose LIN stadijose
3.3 KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIO ŠLAPALO VERTINIMAS 3.3.1 Šlapalo koncentracijos kiekis kraujyje
Gauti šlapalo rezultatai kačių kraujyje buvo sugrupuoti į 4 grupes. Išanalizavus duomenis (16 pav.) nustatėme, kad kačių, kurių šlapalo kiekis buvo normos ribose ( iki 31 mg/dL) nebuvo, nes sergančių LIN kačių kraujyje šlapalo koncentracija yra didesnė nei norma. II – je grupėje sergančiųjų buvo devynios, kurių vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje – 40,16 mg/dL arba 204,98 mg/dL vienetais aukštesnė, nei norma. III-je grupėje sergančiųjų skaičius ženkliai didesni – dvidešimt, kurių
1,59 2,18 3,92 8,03 1,56 2,06 3,69 8,51 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
I stadija II stadija III stadija IV stadija
K re ati n in o kon c. kr au jy je m g/dL LIN stadijos Kastruoti katinai Nekastruoti katinai
34 šlapalo koncentracijos kraujyje vidurkis buvo 67,25 mg/dL arba 177,89 mg/dL vienetais aukštesnė, nei norma. IV-joje grupėje sergančiųjų buvo 21. Šlapalo vidurkis pastarojoje grupėje buvo 177,89 mg/dL didesnis nei III-oje grupėje ir 204.98 mg/dL už II-ą grupę. IV-os grupės šlapalo vidurkį lyginant su norma matome, kad koncentracijos kiekis kraujyje viršija 214,14 mg/dL.
16 pav. Kačių sergančių LIN vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje 3.3.2 Šlapalo vertinimas priklausomai nuo lyties
Tyrime dalyvavo 18 sergančių LIN kačių (patelės) arba 36% visų tiriamųjų (17 pav.). Vidutinė jų šlapalo koncentracija kraujyje buvo – 38,25 U/L vienetais didesnė (p>0,05), nei patinų. Tyrime dalyvavo 32 LIN sergantys katinai arba 64% visų tiriamųjų. Vidutinė jų kraujyje esančio BUN koncentracija buvo – 123,32 mg/dL. Atlikus statistinę analizė nustatyta, jog sergant LIN lytis šlapalo kiekiui kraujyje įtakos neturi.
17 pav. Kačių lyties įtaka šlapalo koncentracijos vertinimui (mg/dL) 0 40,16 67,25 245,14 0 50 100 150 200 250 300 I gr. II gr. III gr. IV gr. Ur ė jos k on c. m g/dL BUN grupės 161,57 123,32 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 Patelių Patinų
Urėjos konc. Kraujyje mg/dL
Ly
ti
35 3.3.3 Šlapalo koncentracijos vertinimas pagal veislių grupes
Atlikus statistinius skaičiavimus buvo nustatyta (18pav.), kad mišrūnų šlapalo koncentracija kraujyje buvo 18% didesnė nei veislinių katinų. Mišrūnų šlapalo (BUN) koncentracija kraujyje siekė 144,53 mg/dL, o veislinių katinų kraujyje buvo 117,96 mg/dL. Šie rezultatai buvo statistiškai nepatikimi (p>0,05).
18pav. Šlapalo koncentracijos kitimas priklausomai nuo veislės
3.3.4 Šlapalo koncentracijos vertinimas pagal amžiaus grupes
Sugrupavus visus LIN sergančius katinus į amžiaus grupes, gauti šlapalo koncentracijos kraujyje rezultatai pateikti 19 paveiksle. Iš paveikslo matome, kad I amžiaus grupėje šlapalo koncentracija kraujyje buvo pati žemiausia – 97,06 mg/dL arba 47,44 mg/dL vienetais mažesnė (p>0,05), nei III-oje amžiaus grupėje. III – oje amžiaus grupėje šlapalo konentracija kraujyje buvo 144,5 mg/dL arba
5,71mg/dL didesnė nei IV-oje amžiaus grupėje.
Lyginant šlapalo koncentraciją, visose amžiaus grupėse, su norma gauta, kad I-oje amžiaus grupėje norma viršijama 66,06 mg/dL, II-oje – 110,01 mg/dL, III-oje – 113,5 mg/dL, IV-oje – 107,79 mg/dL. Tačiau statistinė analizė parodė, kad amžius šlapalo kiekiui kraujyje įtakos neturi.
144,53 117,96 0,00 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00 120,00 140,00 160,00 Mišrūnai Veisliniai Ur ė jos k on c. m g/dL Veislių grupės
36 19 pav. Šlapalo koncentracijos kraujyje kitimas pagal amžiaus grupes
3.3.5 Veislinių ir mišrūnų katinų šlapalo koncentracijos kraujyje vertinimas pagal skirtingas LIN stadijas
Veislinių ir mišrūnų katinų sergančių LIN šlapalo koncentracijos rezultatai sugrupuoti pagal LIN stadijas yra pateikti 20 paveiksle. Nustatyta, kad I - oje LIN stadijoje didesnė šlapalo koncentracija buvo mišrūnų katinų – 68,13 mg/dL, kai tuo tarpu veislinių katinų šlapalo koncentracija kraujyje buvo 57,07 mg/dL arba 11,06 mg/dL mažesnė nei veislinių kačių (p>0,05). II – ojoje LIN stadijoje veislinių kačių šlapalo koncentracija kraujyje buvo 31,85 mg/dL didesnė (p>0,05), nei mišrūnų. III LIN stadijoje tarp veislinių ir mišrūnių kačių skirtumas buvo mažiausias – tarpusavyje skyrėsi tik 3,42 mg/dL vieneto ( p>0,05). Pati didžiausia šlapalo koncentracija kraujyje buvo IV - oje LIN stadijoje. Mišrūnų katinų šlapalo koncentracija kraujyje buvo 35,28 mg/dL didesnė (p>0,05), nei veislinių katinų. Šie duomenys statistiškai nepatikimi, t.y. veislė šlapalo kiekiui kraujyje įtakos neturi.
Tačiau palyginus šlapalo kiekio kraujyje pakitimus pagal inkstų nepakankamumo stadijas, gauta jog šlapalo kiekis priklauso nuo ligos stadijos ( p<0,0005). Taip yra ir veislinių ir mišrūnių grupėse.
97,06 141,01 144,5 138,79 0 20 40 60 80 100 120 140 160
I amžiaus grupė II amžiaus grupė III amžiaus grupė IV amžiaus grupė
Ur ė jos k on c. m g/dL
37 20 pav. Mišrūnų ir veislinių katinų šlapalo koncentracijos kraujyje vertinimas
priklausomai nuo LIN stadijos
3.3.6 Kastruotų ir nekastruotų gyvūnų šlapalo koncentracijos vertinimas pagal skirtingas LIN stadijas
Siekiant nustatyti šlapalo koncentracijos kitimą atskirose LIN stadijose buvo skaičiuojamas šlapalo vidutinis aritmetinis vidurkis tarp kastruotų ir nekastruotų katinų. Gauti rezultatai pateikti 21 paveiksle. Kastruotų katinų III-je LIN stadijoje šlapalo koncentracija kraujyje buvo mažiausia – 73,91 mg/dL arba 146,35 mg/dL vienetais buvo mažesnė, nei kastruotų katinų IV-oje LIN stadijoje, kurioje buvo nustatyta didžiausia šlapalo koncentracija. IV-oje stadijoje šlapalo koncentracija buvo pati didžiausia ir nekastruotiems katinams – 256,15 mg/dL, kas sudaro net 81% daugiau (p>0,05), lyginant nustatytą mažiausią BUN reikšmę I-oje LIN stadijoje – 48,67 mg/dL.
Lyginant gautus šlapalo kiekio duomenis pagal ligos stadiją vien tik tarp nekastruotų gyvūnų, matosi, jog kuo aukštesnė stadija, tuo didesnis šlapalo kiekis kraujyje. Tai patvirtinta atlikus statistinę analizę (p<0,05). Taip pat yra su kastruotais gyvūnais (p<0,05). Kastruotų gyvūnų šlapalo koncentracija buvo mažesnė nei nekastruotų, patikimumas p<0,05.
68,13 82,1 75,26 250,03 57,07 113,95 78,68 214,75 0 50 100 150 200 250 300
I stadija II stadija III stadija IV stadija
Ur ė jos k on c. m g/dL LIN stadijos Mišrūnai Veisliniai
38 21 pav. Kastracijos ir LIN stadijų įtaka šlapalo koncentracijos kraujyje rezultatams
3.4 KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIOS AMILAZĖS KONCENTRACIJOS VERTINIMAS 3.4.1 Amilazės testu tirtų gyvūnų duomenys
Iš tyrime dalyvavusių 50 sergančių LIN kačių, amilazė kraujyje tirta tik 19 kačių, kas sudaro 38% visų tiriamųjų. Iš 19 – os tirtų pagal lytį buvo – 14 katinų ir 5 katės arba katinų buvo 48% daugiau, nei kačių (22 pav.).
22 pav. Amilazės testu tirtų katinų pasiskirstymas pagal lytį (%)
76,53 77,2 73,91 220,26 48,67 118,03 85,13 256,15 0 50 100 150 200 250 300
I stadija II stadija III stadija IV stadija
Ur ė jos k on c. m g/dL LIN stadijos Kastruoti katinai Nekastruoti katinai 74% 26% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Katinai Katės A m ila zė s te stu ti rti g yvūn ai (%) Gyvūnų lytis
39 3.4.2 Amilazės koncentracijos vertinimas tarp skirtingų lyčių
Katėms amilazės normos ribos kraujyje svyruoja nuo 371 U/L iki 1193 U/L. Taigi vidutiniai mūsų tiriamųjų apskaičiuoti vidurkiai amilazės normos neviršija (23 pav.).
23 pav. Skirtingų kačių lyčių amilazės koncentracija kraujyje
Analizuojant duomenis pastebėjau, kad bendras amilazės vidurkis kraujyje yra normos ribose, tačiau vis tik iš 19-os tirtų katinų, 3 katinai turėjo didesnę, nei normos ribos amilazės koncentraciją. Virš normos buvo 1-a katė – 1410 U/L ir 2 vyriškos lyties katinai, kurių kraujyje amilazės koncentracija siekė – 1205 U/L ir 1236 U/L. Iš 19-os tirtų gyvūnų, šie trys sergantieji sudarė 16% (24 pav.). Duomenys, kad amilazės kiekis kraujyje kinta dėl LIN yra nepatikimi (p>0,05).
24 pav. Amilazės tyrimų rezultatai gyvūnų procentinė išraiška esant amilazei kraujyje normos ribose ir padidėjus
Amilaz ė normos ribose 84% Amilaz ės padidėj imas 16% 757,71 890,8 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 1000 Katinai Katės A m ila zė s kon c. U/L Kačių lytis
40 3.5KAČIŲ KRAUJYJE ESANČIŲAMINOTRANSFERAZIŲ KONCENTRACIJOS
VERTINIMAS
3.5.1 Kačių lyties įtaka ALT ir AST koncentracijų rezultatams
Alaninaminotransferazė (ALT) buvo ištirta 35 katėms arba 70%. Iš jų 11 – ai kačių arba 31% ir 24 katinams arba 69%. Kačių kraujyje esančio ALT norma yra 8,3 – 53 U/L. Kačių ALT koncentracija kraujyje (25 pav.) buvo 42,61 U/L, patinų – 73,66 U/L arba 31,05 U/L vienetais didesnė nei kačių.
Aspartataminotransferazė (AST) buvo nustatyta 36 tiriamiems gyvūnams, iš 50 sergančiųjų LIN, kas sudaro – 72%. Iš 36 tiriamų buvo 12 kačių (33%) ir 24 (67%) katinai. AST koncentracijos kraujyje (26 pav.) vidurkis tiek kačių, tiek katinų viršija normos ribas (9,2 – 40 U/L). Kačių ji buvo 4,15 U/L vienetais didesnė, nei katinų.
Statistinė analizė parodė, jog lytis ALT ir AST kiekiui kraujyje sergant LIN įtakos neturi (p>0,05).
25 pav. Kačių kraujyje esančio ALT vertinimas pagal lytį
26 pav. Kačių kraujyje esančio AST vertinimas pagal lytį 42,61 73,66 0 20 40 60 80 Katės Katinai A LT k on c. kr au jy je U/L Lytis 60,93 56,78 0 10 20 30 40 50 60 70 Katės Katinai AS T konc . kr auj yj e U /L Lytis
41 3.5.2 Aminotransferazių koncentracijos vertinimas priklausomai nuo amžiaus
ALT koncentracija (27 pav.) kraujyje didžiausia buvo 7 – 9 m. amžiaus grupėje (72,2 U/L). Tai sudarė 22,9 U/L vienetais mažiau nei I-oje amžiaus grupėje 1 – 3 m. Katės sirgusios LIN ir kurių amžius buvo 4 – 6 m. ALT kiekis kraujyje buvo 67,11 U/L, o t.y. 5,09 U/L vienetų mažiau, nei III-oje amžiaus grupėje 7 - 9 m. Gauti duomenys nepatikimi (p<0,05) tai reiškia, kad LIN sergančių kačių amžius neturi turi įtakos ALT kiekiui kraujyje.
27 pav. Kačių amžiaus įtaka ALT koncentracijų kitimui
Kačių didžiausia AST koncentracija (28 pav.) kraujyje aptikta IV – oje amžiaus grupėje (10< m.) – 74,18 U/L ir tai yra 34,18 U/L vienetais daugiau nei maksimalios normos ribos. Lyginant kačių AST koncentracijas kraujyje, mažiausia jos vertė aptikta I-je amžiaus grupėje (1 – 3 m.), nuo IV-osios amžiaus grupės ji buvo 32,33 U/L vienetais mažesnė. Statistinė analizė parodė, kad amžius turi įtakos AST kiekiui kraujyje (p<0,05).
28 pav. Kačių amžiaus įtaka AST kitimui kraujyje 49,3 67,11 72,2 54,12 0 10 20 30 40 50 60 70 80 1-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10< m. A LT k on c. kr au jy je U/L Amžiaus grupės 41,85 58,67 45,72 74,18 0 10 20 30 40 50 60 70 80 1-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10< m. A ST k on c. kr au jy je U/L Amžiaus grupės
