ŠUNŲ IR KAČIŲ, SERGANČIŲ LĖTINIU INKSTŲ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Vytautas Valdemaras Krikštaponis

ŠUNŲ IR KAČIŲ, SERGANČIŲ LĖTINIU INKSTŲ

NEPAKANKAMUMU, ULTRAGARSINIO TYRIMO REZULTATŲ

ANALIZĖ KLINIKOJE "X" (2016 - 2017 M.)

ANALYSIS OF ULTRASOUND ASSESSEMENT RESULTS IN

DOGS AND CATS, DIAGNOSED WITH CHRONIC KIDNEY

INSUFFICIENCY IN A CLINIC „X“ (YEAR 2016 – 2017)

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Asist., vet. gyd. Brigita Grigalevičienė

2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, ultragarsinio tyrimo rezultatų analizė klinikoje "X" (2016 - 2017 m.)”

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1 Ultragarsinis tyrimas ... 9

1.1.1 Inkstų topografinė anatomija ... 10

1.1.2 Paciento paruošimas bei skenavimo technika ... 11

1.2 Inkstų ultragarsinio tyrimo klinikinė reikšmė ... 11

1.2.1 Sveikų inkstų ultrasonografiniai rodikliai ... 12

1.2.1.1 Inkstų struktūriškumas bei echogeniškumas ... 12

1.2.1.2 Inkstų dydis ir forma ... 12

1.2.2 Su patologijomis sietini ultrasonografiniai inkstų pokyčiai ... 14

1.2.2.1 Inkstų struktūriškumo bei echogeniškumo pokyčiai ... 14

1.2.2.2 Inkstų formos ir dydžio pokyčiai... 15

1.2.2.3 Cistos ... 16

1.2.2.4 Inkstų geldelės pokyčiai... 16

1.3 Lėtinis inkstų nepakankamumas ... 17

1.3.1 Predizpoziciniai veiksniai... 17 1.3.2 Patogenezė ir patologija ... 18 1.3.3 Klinikiniai simptomai ... 19 1.3.4 Laboratoriniai tyrimai... 19 1.3.5 Ultragarsinė diagnostika ... 20 1.3.6 Prognozė ... 21 2. METODAI IR MEDŽIAGOS ... 23

2.1 Duomenų rinkimas bei analizė... 23

2.1 Duomenų rinkimas ir analizė ... 23

2.2 Ultragarsinio tyrimo aparatūra, gyvūno paruošimas, echoskopavimas ... 24

2.3 Ultragarsinių inkstų pokyčių vertinimas ... 25

2.3.1 Inkstų dydžio nustatymas ... 25

2.3.2 Inkstų žievės ir šerdies echogeniškumas ... 25

2.3.3 Inkstų geldelės pokyčiai ... 27

2.3.4 Inkstų struktūriškumo pokyčiai ... 28

2.3.5 Cistos ... 29

4

2.3.7 Nefrokalcinozės požymiai ... 30

2.4 Kraujo biocheminiai tyrimai ... 31

2.5 Duomenų statistinė analizė ... 32

3. TYRIMO REZULTATAI... 33

3.1. Kačių bei šunų, sergančių LIN, kiekybinė analizė... 33

3.2. Amžius bei jo įtaka inkstų pakitimų pasireiškimui ... 35

3.3. Ultagarsinių pokyčių pasiskirstymas skirtingose LIN stadijose ... 37

3.4. Ryšių tarp ultragarsinių inkstų pakitimų bei biocheminių kraujo rodiklių vidurkių nustatymas... 40

3.5. Bendras ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas tarp sergančių šunų ir kačių ... 42

3.6. Sergančių LIN šunų inkstų ilgių analizė ... 43

3.7. Sergančių kačių inkstų ilgių analizė... 45

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 46

IŠVADOS ... 49

PADĖKOS ... 50

5

SANTRAUKA

“Šunų ir kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, ultragarsinio tyrimo rezultatų analizė klinikoje "X" (2016 - 2017 m.)”

Vytautas Valdemaras Krikštaponis Magistro baigiamasis darbas

Ultragarsinis tyrimas šių dienų veterinarinėje medicinoje vaidina svarbų vaidmenį įvairių ligų diagnostikoje. Lėtinės inkstų ligos šunims bei katėms yra plačiai paplitusios, jų gydymas yra sunkus, ilgas, o dažnai ir nesėkmingas dėl charakteringos šių ligų savybės – progresavimo. Norint užtikrinti kiek įmanoma sėkmingesnę gydymo strategijos eigą, gyvūno gerbūvio užtikrinimą ir kontroliuojamą ligos vystymąsį, labai svarbu yra kuo anksčiau diagnozuoti lėtinę inkstų ligą, kuri ilgaaniui gali progresuoti iki įvairaus laipsnio inkstų funkcijos nepakankamumo. Šio darbo tikslas buvo nustatyti ultragarsinio tyrimo efektyvumą ir naudą vertinant šunų ir kačių inkstų struktūrinius ir echogeniškumo pakitimus sergant lėtiniu inkstų nepakankamu.

Darbo metu buvo išsikelti šie uždaviniai: nustatyti šunų ir kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, tarprūšinius ir vidurūšinius ultragarsinio inkstų tyrimo rezultatų skirtumus ir jų pasiskirstymą priklausomai nuo lėtinio inkstų nepakankamumo stadijos, išanalizuoti bei įvertinti ryšį tarp kraujo rodiklių ir ultragarsinio tyrimo rezultatų esant lėtiniam inkstų nepakankamumui, ultragarsinių pakitimų pasireiškimą priklausomai nuo amžiaus ir kt.

Tyrimas atskleidė, kad ultragarsinis diagnostinis metodas yra labai geras įrankis, kadangi pakankamai anksti galima pastebėti tam tikrus inkstų struktūrinius bei echogeniškumo pokyčius. Visgi, ultragarsiniai inkstų echogeniškumo pakitimai yra jautrūs, tačiau nebūtinai specifiški, todėl šį diagnostinį metodą reikėtų taikyti drauge su kitais – laboratoriniais kraujo, šlapimo tyrimais, biopsija. Šios analizės metu buvo nustatyta, kad dauguma ultragarsinių inkstų pokyčių statistiškai reikšmingai nepriklauso nuo šlapalo ir kreatinino koncentracijų kraujyje, išskyrus formos pokyčius katėms (p<0,05). Nuo amžiaus priklausė tik kačių formos bei cistų buvimas.

6

SUMMARY

„Analysis Of Ultrasound Assessement Results In Dogs And Cats, Diagnosed With Chronic Kidney Insufficiency In A Clinic „X“ (Year 2016 – 2017)“

Vytautas Valdemaras Krikštaponis Master‘s Thesis

Ultrasound assessement as a diagnostic method for diagnosing a plenty of various diseases plays an important role in nowadays veterinary medicine. Chronic kidney diseases frequently occurs among cats and dogs; it requires a complex and long treatment, which might give an undesireable outcomes pretty often because of a following trait of this kind of disease – an unreversable proggresion. In oder to ensure as decent as possible effectiviness of treatment, to maintain an appropriate well-being for a patient and to control the progression of disease, which eventually might cause a failure of kidney function, the need for an early detection of the disorder comes to first place. The objective of this study was to evaluate the effectiveness and benefit of the ultrasound diagnostics as a tool to detect a structural and echogenic renal changes of cats and dogs with diagnosed chronic kidney failure.

The goals of this study were to evaluate the differences of renal ultrasound findings among and between dogs and cats; to estimate it‘s prevalence according to a various stages of CKD; analyse and estimate the correlation between biochemical plasma measurements of BUN and CREA in relation to an appropriate renal ultrasound changes; to estimate and evaluate age‘s influence to the distribution of ultrasound findings among cats and dogs and other.

The study results showed that an ultrasound is a very good tool for possibility to detect a renal structural or echogenic changes, even at early stages of disease. However, despite of being a sensitive diagnostic method for revealing an echogenic changes, that do not guarantee those changes being a disorder-specific, which means, the ultrasound should be combined with other tests, such as lab blood or urine findings or biopsy. However, this study also showed, that ultrasound findings of kidneys of diseased cats and dogs do not correlate with changes on blood biochemistry findings, expect for the renal shape changes of cats, which were statistically significant. (p<0,05). As for cats, there was a statistically significant influence of age for the presence of renal cysts and change in shape, as the the older individuals tend to have more mentioned ultrasound findings of the kidneys.

7

SANTRUMPOS

UG - ultragarsas

LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas LIL – lėtinė inkstų liga

PIL – policistinė inkstų liga

B/K santykis – šlapimo baltymo ir kreatinino santykis IRIS – International Renal Interest Society

8

ĮVADAS

Ultragarsininis šalinimo sistemos tyrimas yra plačiai naudojamas bei naudingas diagnostinis metodas, leidžiantis įtarti ar visiškai nustatyti šalinimo sistemos ligas. Ultragarsinio tyrimo metu galima įvertinti inkstų dydį, formą, echogeniškumą, inkstų vidinę struktūrą bei aplinkinius audinius. (1) Šlapimo sistemos ultragarsinis tyrimas yra įprastai naudojamas šunims bei katėms, kuriems stebimi pakilę šlapalo bei kreatinino rodikliai (2)

Lėtinė inkstų liga šunims bei katėms yra negrįžtantis ir progresuojantis procesas, todėl būtina ankstyva šios ligos diagnostika, tam, kad būtų užtikrinamas inkstų funkcinės būklės stabilizavimas bei slopinamas greitas ligos progresavimas. (3) Šunims ir katėms su lėtiniu inkstų nepakankamumu, inkstų ultragarsinis tyrimas gali būti laikomas vienu arba net vieninteliu saugiu diagnostiniu metodu, todėl, kad nėra daroma jokia įtaka insktų funkcinei veiklai. (4)

Ultragarsas gali parodyti tam tikrų inkstų pakitimų, kurie gali padėti diagnozuoti LIL – padidėjęs echogeniškumas, struktūriniai žievės ir šerdies pokyčiai, cistos, forma, dydis. (2)

Visgi, tam tikri ultragarsinių pokyčių nustatymas nebūtinai reiškia lėtinių pažeidimų buvimą. (5)

Darbo tikslas – Nustatyti ultragarsinio tyrimo efektyvumą ir naudą vertinant šunų ir kačių inkstų struktūrinius ir echogeniškumo pakitimus sergant lėtiniu inkstų nepakankamu.

Darbo uždaviniai :

1. Nustatyti šunų ir kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, tarprūšinius ir vidurūšinius ultragarsinio inkstų tyrimo rezultatų skirtumus ir jų pasiskirstymą priklausomai nuolėtinio inkstų nepakankamumo stadijos

2. Nustatyti ir įvertinti šunų ir kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, ultragarsinių tyrimų rezultatus priklausomai nuo amžiaus.

3. Išanalizuoti bei įvertinti ryšį tarp kraujo rodiklių ir ultragarsinio tyrimo rezultatų esant lėtiniam inkstų nepakankamumui.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Ultragarsinis tyrimas

Echoskopija (kitaip – sonoskopija, echografija, sonografija, ultrasonografija) – neinvazyvi, jonizuojančio poveikio neturinti, saugi, nebrangi ir efektyvi vaizdinės diagnostikos priemonė. Echoskopijos metu galima stebėti net mažiausius organizmo biologinio tankio pokyčius, įvertinti juos realiu laiku, tačiau šio tyrimo metu gaunami rezultatai ir jų analizė priklauso nuo tiriančio asmens turimų žinių ir patirties. (6)

Ultragarsinės diagnostikos aparatai gali būti stacionarūs arba kilnojamieji. Viena iš svarbiausių dalių yra daviklis, sukeliantis ir užrašantis ultragarso bangas. Pagrindinė sudedamoji jutiklio dalis yra pjezokeramikos krisatlai (pjezoelementas). Ultragarso aparate elektrinio bloko siunčiami impulsai jutiklyje sukelia ultragarso bangų svyravimus – grįžtamąjį pjezoelektrinį poveikį. Atspindėtos bangos užrašomos tame pačiame pjezoelemente ir verčiamos elektriniais signalais – gaunamas tiesioginis pjezoelektrinis poveikis. Gautieji elektriniai impulsai sustiprinami aukštadažniu stiprintuvu, apdorojami elektroniniame aparato bloke ir pateikiami aparato monitoriuje kaip viena kreivė (A režimas), kaip keletas kreivių (M režimas) ar kaip dvimatis (B režimas) ar trimatis (3D) vaizdas. Vaizdas gali būti įrašomas. (6)

B režimas (angl. bright) pagrįstas ultragarso bangų pluošto keitimu tarp tiriamosios anatominės srities ribų tyrimo tikruoju laiku. Nenutrūkstamai, tuo pačiu metu užrašant daugelio struktūrų ultragarsnius signalus, gaunamas dvimatis (2D) vaizdas. B režimo vaizdas yra nesplavotas ir kiekvieno elemento intensyvumas priklauso nuo ultragarsinio signalo intensyvumo, pvz., tankus konkrementas bus ryškiai baltas, o skystis – juodas. Šis režimas tinka skydliaukės, pilvo ar periferinams organams tirti. (7)

Žemesnio dažnio (2-3,5 MHz) garso bangos pasižymi geresne skvarba pro audinius, tačiau gaunamo vaizdo kokybė bei raiška yra prastesnė. Atvirkščiai, aukštesnio dažnio (7,5-10 MHz) garso bangos srautas audiniuose greičiau susilpnėja, tačiau suteikia aukštesnės kokybės vaizdą. (8)

10 Ultragarse naudojami terminai ir jų apibrėžimai:

 Echogeniškumas - terminas, apibūdinantis audinių savybę atspindėti į juos nukreiptus ultragarso spindulius. Tai kompiuterio ekrane, echoskouojant B režimu, suteikia galimybę matyti echoskopuojamą audinį kaip įvairių juodų, baltų, pilkų tonų visumą.

 Hiperechogeniškas – ultragarso spinduliai atsispindi ypač gerai, tai kompiuterio ekrane baltos, labai šviesios spalvos pavidalu; lyginant du audinius pagal echogeniškumą, hiperechogeniškas audinys reiškia „šviesesnį vaizdą“ negu audinio, su kuriuo lyginama, atžvilgiu.

 Hipoechogeniškas – audinys, kompiuterio ekrane yra matomas pilkas, kadangi nedaug ultragarso spindulių yra atspindima; lyginant dviejų audinių echogeniškumą, hipoechogeniškas reiškia „tamsesnį vaizdą“ negu audinys, su kuo yra lyginama, atžvilgiu.  Anechogeniškas – ultragarso kompiuterio ekrane matoma struktūra yra juoda, kadangi

neatspindimi ultrgarso spinduliai prasiskverbia gilyn pro echoskopuojamą struktūrą.

 Izoechogeniškas – terminas, apibūdinantis dviejų lyginamų audinių echogeniškumą, kuris yra vienodas vienas kito atžvilgiu. (8)

1.1.1 Inkstų topografinė anatomija

Echoskopiškai teisingai įvertinti patologiškus organų ir audinių pokyčius būtinos geros topografinės anatomijos, fiziologijos, vidaus ligų, patologinės anatomijos žinios bei gebėjimas tiksliai įsivaizduoti trimatę anatominę erdvę. (6)

Inkstai yra pupelės formos organai, išsidėstę kranialinėje pilvo dalyje, retroperitoninėje ertmėje; dešinysis inkstas – lateralinėje apatinės tuščiosios venos pusėje, kairysis – lateralinėje aortos pusėje. Jie pakreipti kraniodorsaline-kaudoventraline kryptimi įstrižinėje pozicijoje. Kairiojo inksto topografinė pozicija gali kisti, nes raiščiu jis nėra taip stipriai pritvirtintas prie dorsalinės pilvo sienos kaip dešinysis inkstas Kranialiai kairysis inkstas susisiekia su blužnimi, didžiąja skrandžio kreive, kasa bei kairiuoju prieinksčiu. Dorsaliai jo yra išsidėstę pojuosmeniniai raumenys; kaudaliai ir ventraliai – nusileidžiančioji gaubtinė žarna. Medialinėje pusėje kairysis inkstas pasiekia nusileidžiančiąją gaubtinę bei kylančiąją dvylikapirštę žarną. (8)

Dešinys inkstas yra kranialiau, nei kairysis, ir liečiasi su kepenų uodeguotaja skiltimi fossa

renalis. Kranialinę dešinio inksto dalį apriboja šonkaulių lanko dalis ties 13 šonkauliu, todėl dažnai

11 1.1.2 Paciento paruošimas bei skenavimo technika

Prieš ultragarsinį tyrimą rekomenduojama gyvūno nešerti 12 val., jauniklių 4 val. Norint užtikrinti kokybišką ir tikslų inkstų ultragarsinį tyrimą, prieš atliekant ultragarsinį tyrimą, gyvūno kailis tiriamojoje srityje turėtų būti nukerpamas bei sutepamas specialiu geliu. Gyvūnai gali būti tiriami sternalinėje, kairioje ar dešinėje šoninėje padėtyse. Kairysis inkstas paprastai vizualizuojamas daviklį vedant ventrolateraliai, kaudaliai šonkaulių lanko. Išmatos ar dujos nusileidžiančioje gaubtinėje žarnoje gali apsunkinti inksto įvertinimą, bei sukelti diskomfortą tiriamam gyvūnui. Norint to išvengti, prieš tyrimą rekomenduojama gyvūną išvedžioti lauke. Dešinį inkstą vizualizuoti yra sunkiau nei kairįjį, ypač šunims, turintiems gilią krūtinę. Dešinį inkstą galima vizualizuoti daviklį vedant dešine ventrolateraline kryptimi ties dešiniu pošonkaulinu lanku. Jo vizualizaciją taip pat gali apsunkinti turinys žarnyne, ypač skrandyje, Jei gyvūno žarnynas yra pripildytas turinio, tyrimą reikėtų atidėti ir pakartoti alkintam gyvūnui. (9)

Priklausomai nuo gyvūno kūno sudėjimo, atstumas tarp inksto ir daviklio kinta, todėl daviklį ir dažnį reikėtų parinkti atsižvelgiant į gyvūno svorį ir įmitimą. Mažiems šunims bei katėms įprastai naudojami aukštesnio dažnio (7,5 MHz ir aukštesnio) davikliai, tuo tarpu didesniems šunims yra rekomenduojama naudoti žemesnio dažnio (5 MHz ir žemesnio) daviklius, pasižyminčius geresne ultragarso bangų skvarba. Norinti pilnai įvertinti visas inkstų dalis – žievę, šerdį, geldelę, inkstai turėtų būti skenuojami kraniokaudaline bei lateromedialine kryptimis, per išilginių ir skersinių pjūvių plokštumas. (8,10)

1.2 Inkstų ultragarsinio tyrimo klinikinė reikšmė

Pilvo organų ultragarsinis tyrimas paprastai atliekamas pacientams, kuriems įtariama inkstų liga arba yra pakilę kreatinino bei šlapalo rodikliai kraujo serume. Echoskopuojant B režimu, įvairūs židininiai pakitimai, kaip antai, inkstinės cistos, nefrolitai, mineralizacijos, infarkto zonos ar augliai yra pakankamai lengvai aptinkami, tačiau įvertinti inkstų pokyčius, susijusius su difuziniais inkstų parenchimos pažeidimais, yra sudėtingiau. (2)

12 1.2.1 Sveikų inkstų ultrasonografiniai rodikliai

Atliekant echoskopinį inkstų tyrimą, įprastai yra vertinama inkstų forma, dydis, kontūras (apvadas), geldelė, žievės ir šerdies echogeniškumas, kortikomeduliarinė riba. (12)

1.2.1.1 Inkstų struktūriškumas bei echogeniškumas

Žievės echogeniškumas vertinamas palyginant šalia inkstų esančių organų – blužnies ar kepenų – echogeniškumą. Dešinysis inkstas išsidėstęs kepenų uodeguotosios skilties fossa renalis, todėl reikėtų lyginti abiejų šių organų echogeniškumą. Kairiojo inksto žievės echogeniškumas turi būti lyginamas su blužnies parenchimos echogeniškumu. (2) Šis echogeniškumo palyginimas kliniškai reikšmingas tik tuomet, kai nėra kepenų ir blužnies pakitimų bei organai yra lyginami vienodame gylyje. (8)

Ilgą laiką buvo priimta, kad sveiko šuns inkstų žievės echogeniškumas yra apibūdinamas kaip homogeniška sritis, kuri yra hipoechoiška arba izoechoiška kepenims ir hipoechoiška blužniai. Hart et al. teigia, jog inkstų žievė fiziologiškai gali būti švelniai hiperechogeniška lyginant su kepenimis. (13) Kačių inkstų žievė dažnai būna hipoechoiška lyginant su kepenimis bei gali būti izoechoiška lyginant su blužnimi. (8) Taip pat pastebėta, kad kačių inkstų žievė gali būti hiperechogeniška lyginant su kepenimis dėl žievėje susikaupusių riebalų dalelių. (10)

Inkstų žievė ir šerdis matomos, kaip viena nuo kitos aiškiai atskirtos struktūros. Žievė lyginant su šerdimi yra hiperechogeniška. Ši diferenciacija matoma dėl to, kad inkstų žievei yra būdingas didesnis ląsteliškumas, o šerdyje yra didesnis kiekis skysčio. (14)

Inkstų geldelės aukštis netūrėtų būti didesnis nei 2 mm. Geldelė yra apsupta ančio, kuriame yra susitelkusių hiperechogeniškų riebalų, kurie ypač aiškiai matomi nutukusiose katėse. (10)

1.2.1.2 Inkstų dydis ir forma

13 yra laikoma, kad inksto dydis yra normalus. (8) Barella et al. adaptavo šį metodą, ultrasonografiškai matuodami inkstų bei juosmeninių slankstelių ilgius bei išvesdami jų santykius kliniškai sveikiems šunims; gauti santykiai svyravo nuo 1,3 iki 2,7 bei inkstų ilgiai statistiškai reikšmingai teigiamai koreliavo su penkto ir šešto juosmeninių slankstelių ilgiais. (15) J. Kealy (2005) teigia, kad vis dėl to, matavimai pagal juosmens slankstelių kūnus nėra tikslūs ir normalus dydis nebūtinai gali reikšti nesutrikusią inkstų funkciją, o dydžio sumažėjimas nebūtinai indikuoja patologiją. (8)

Įprastas kliniškai sveikų kačių inkstų dydis sudaro 2,4-3 antrojo juosmens slankstelio ilgį, arba nuo 30 iki 45 mm ilgio. (8) Kastruotų sveikų kačių, nepriklausomai ar tai patinai ar patelės, inkstai būna mažesni. (9)

Sveikų šunų ir kačių inkstai yra simetriški (10), turi lygų apvadą (8) (Pav. 1); šunų inkstai dažniausiai būna pupelės formos (Pav. 2), o kačių šiek tiek apvalesni (10).

1 pav. Įprastas sveikos katės inkstas, be jokių ultragarsinio tyrimo metu matomų pakitimų (17)

14 1.2.2 Su patologijomis sietini ultrasonografiniai inkstų pokyčiai

1.2.2.1 Inkstų struktūriškumo bei echogeniškumo pokyčiai

Tiek šunų, tiek kačių tarpe padidėjęs žievės ar žievės ir šerdies echogeniškumas yra vienas iš dažniausiai stebimų pakitimų, kuris yra siejamas su ūmiais ar lėtiniais inkstų pažeidimais (2) bei inkstų funkcijos nepakankamumu. (10) Vis dėl to, egzistuoja nemažai išorinių bei vidinių veiksnių apribojančių inkstų echogeniškumo įvertinimą, pavyzdžiui, žmogaus akis geba aptikti bei skirti tik 10-12 pilkos spalvos šešėlių; konkurentinės ligos, apimančios kelias organų sistemas, keičia organų echogeniškumą; riebalinis audinys stipriai padidina organų echogeniškumą. (2)

Echogeniškumo pokyčiai gali būti židininiai ar difuziškai išplitę bei apimti žievę, šerdį arba abi šias sritis. (13)

Šunims bei katėms echogeniškumas gali padidėti glomerulonefrito, amiloidozės, intersticinio nefrito, ūmios kanalėlių nekrozės ar nefrozės atvejais, terminalinių stadijų lėtinio inkstų nepakankamumo ir nefrokalcinozės atvejais. (5,18) Inkstų parenchimos mineralizacijos echoskopiškai matomos kaip hiperechogeniškos sritys metančios distalinį akustinį šešėlį yra dažnai sutinkamos prie LIL bei galutinės stadijos inkstų nepakankamumo atvejų. (19) Katėms šis pakitimas taip pat stebimas limfosarkomos, kačių Corona viruso sukelto infekcinio peritonito, išplitusios plokščialąstelinės karcinomos atvejais. (5) Zotti et al. nustatė, kad tirtiems šunims padidėjęs echogeniškumas koreliavo su glomeruloskleroze, fibroze (2), o katėms – taip pat ir su intersticiniu nefritu bei kanalėlių atrofija, kas buvo patvirtinta histologiškai. (2)

Kadangi sveikoms katėms yra būdingas padidėjęs žievės echogeniškumas dėl riebalinių vakuolių atsidėjimo proksimalinių vingiuotųjų kanalėlių epitelyje (8), vien tik padidėjęs žievės echogeniškumas neindikuoja patologijos, todėl vertinant šį pakitimą, reikia atsižvelgti į kitų tyrimų – labaratorinių, biopsijos – rezultatus, patvirtinant ar paneigiant ryšį su inkstų ligos patologija. (5)

Anatomiškai inkstų šerdis yra skirstoma į vidinę ir išorinę sritis. Lankiškosios kraujagyslės žymi ribą tarp žievės ir išorinės šerdies dalies. (13) Išorinis šerdies sluoksnis yra aprūpintas palyginti mažu kiekiu deguonies, dėl to ši, intensyvios medžiagų apykaitos zona, yra jautriausia hipoksijai. (20)

Echoskopiškai pastebima, inksto išorinėje šerdies zonoje esanti bei paraleliai

kortikomeduliarinei jungčiai išsidėstanti, echogeniška linija yra apibūdinama kaip šerdinio krašto

požymis (angl. medullary rim sign). Remiantis ankstesniais tyrimais, šis ultrasonografinis pakitimas

15 (21,22) Kliniškai sveikų šunų, kurių kraujo tyrimai normos ribose, inkstų išorinėje šerdyje taip pat randama hiperechogeniška sritis, lygiagreti kortikomeduliarinei jungčiai, dažniau stebima mažų veislių šunims. (13)

Dėl ganėtinai dažno paplitimo šunų bei kačių tarpe, hiperechogeniškos sritys šerdinio sluoksnio krašte netūrėtų būti laikomos tiksliomis inkstų pažeidimus nurodančiomis gairėmis, tačiau visgi išlieka galimybė, kad šie pakitimai gali rodyti ankstyvą inkstų ligos pradžią ar anksčiau buvusius išeminius pažeidimus inkstų audinyje. (22)

Bendras žievės ir šerdies echogeniškumo padidėjimas bei sumažėjusi arba išnykusi riba tarp šių dviejų sluoksnių yra siejama su lėtiniais pažeidimais. (23) Šunims bei katėms šie požymiai pasitaiko prie įgimtos inkstų displazijos, lėtinių uždegiminių ligų, galutinės LIN stadijos (5)

1.2.2.2 Inkstų formos ir dydžio pokyčiai

Inkstai, pažeisti lėtinio intersticinio nefrito, gali būti mažesni, netolygūs. Ūmių procesų atvejais, pavyzdžiui, infekcinio pielonefrito, Leptospira spirochetų sukelto intersticinio nefrito, ūmios kanalėlių nekrozės dėl etileno glikolio, inkstai padidėja, tačiau jų apvadas išlieka tolygus. (10)

Inkstai taip pat padidėja pacientams, sergantiems policistine inkstų liga (24), amiloidoze (4), leišmanioze (25), dėl navikinių darinių (Pav. 3), šlapimo takų obstrukcijos (3). Remiantis Choi ir kt. atliktu tyrimu, 5 iš 8 šunų, kuriems buvo diagnozuota hidronefrozė, turėjo unilateralinę renomegaliją. (26)

16 1.2.2.3 Cistos

Inkstinės cistos gali būti įgimtos ar įgytos, pavienės ar daugybinės (1). Echoskopiškai jos identifikuojamos kaip ovalios anechogeniškos struktūros, turinčios ploną, gerai atskirtą, hiperechoišką kraštą (10)

Tai gali būti atsitiktiniai ultragarsiniai radiniai, neturintys reikšmingos įtakos funkcinei inkstų veiklai, arba gali būti intersticinės fibrozės ir kitų inkstų ligų, sukeliančių vidinę kanalėlių obstrukciją, pasekmė (28). Įgytų priežastis būnaįvairios lėtinės nefropatijos (14), tokios cistos dažnai randamos kartu su galutinės stadijos LIN (4), inkstų displazija (29) ir glomerulonefritu (4)

Policistinė inkstų liga (PIL) yra autosominė dominantinė genetinė liga, būdinga Persų veislės katėms ir jų mišrūnėms (14), kernterjeramas bei Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (28), bulterjerams. (20) Inkstai atrodo padidėję ir cistos būna išplitusios inkstų žieviniame, šerdiniame sluoksnyje, inksto speneliuose. (Pav. 4) Vyresni gyvūnai paprastai turi daugybinių, didesnio dydžio cistų. (24)

Progresuojant PIL, didėjančios cistos pradeda mechaniškai spausti inkstų parenchimą, taip negrįžtamai sutrikdoma inkstų funkcinė veikla. (24,14)

4 pav. Policistinė inkstų liga, katė. Stebimos daugybinės, įvairaus dydžio cistos,

išsidėsčiusios inkstų žievėje ir šerdyje. (27)

1.2.2.4 Inkstų geldelės pokyčiai

17 ar diuretikų naudojimo (30), inkstų nepakankamumo dėl ūmios leptospirozės (31), terminalinės stadijos LIN (1) ar inkstų transplantacijos. (32) Bilateralinė pielektazija buvo nustatyta 76 % šunų ir kačių, kuriems diagnozuotas ūmus ar lėtinis inkstų nepakankamumas. (33) Echoskopiškai diagnozuojant hidronefrozę, yra stebimas anehoiškas, inksto geldelę užpildantis, skystis, dažnai kartu yra aptinkama proksimalinės dalies šlapimtakio(-ių) išsiplėtimas; hidronefrozei progresuojant, ultragarsu stebimas taurelių išplatėjimas, žievinio sluoksnio suplonėjimas, galiausiai, inkstai tampa cistiški. (19) (Pav. 5)

5 pav. Katė, lėtinė hidronefrozė. Patologija stipriai pažengusi, iš inksto beliko tik kapsulė, kurios

viduje – gelsvas skaidrus skystis. (27)

1.3 Lėtinis inkstų nepakankamumas

Lėtinė inkstų liga (LIL) yra apibrėžiama kaip vieną ar abu inkstus apimančių funkcinių bei struktūrinių pakitimų visuma, kuri išlieka ilgesnį laiko tarpą, paprastai 3 mėnesius ir ilgiau. Nors LIL sukelia įvairūs skirtingi etiologiniai veiksniai, pavyzdžiui, įgimti (paveldėti) ar įgyti, progresuojanti liga galiausiai baigiasi glomerulų filtracijos greičio sumažėjimu ir to pasekoje atsirandančiu organizmo homeostazės sutrikdymu. (3)

1.3.1 Predizpoziciniai veiksniai

18 1.3.2 Patogenezė ir patologija

Etiologiniai LIL veiksniai nėra detaliai ištirti, manoma, kad kačių LIN priežasčių gali būti labai daug, tačiau nepriklausomai nuo to koks buvo pirminis pažeidimas, pagrindinis tolesnis patomorfologinis mechanizmas, vedantis link galutinės inkstų nepakankamumo stadijos išsivystymo, yra inkstų fibrozė. (35)

S. M. McLeland et al. 2014 m. atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad vėlėsnėse LIN stadijose (pagal International Renal Interest Society (IRIS) klasifikaciją) aptinkami tokie histologiniai pakitimai kaip kanalėlių degeneracija, intersticinio audinio uždegimas, fibrozė bei glomerulosklerozė yra gerokai labiau išreikšti nei ankstyvesnėse ligos stadijose. (36)

Pavyzdžiui, gyvūnų, segančių lėtiniu intersticiniu nefritu, progresuojančiomis jaunatvinėmis nefropatijomis, inkstams yra būdingi difuziški fibrotiniai pažeidimai šerdiniame ir žieviniame sluoksnyje, išnyksta ar yra iškraipomas žievės ruožuotumas, gali būti daugybinių žievinių cistų. Esant galutiniam lėtiniam inkstų nepakankamumui, inkstai įgauna specifinį patomorfologinį braižą, kuris yra glomerulų sklerozės, fibrotinių ir mineralizacinių procesų, kanalėlių hiperplazijos bei hipertrofijos rezultatas. (27)

Ryški inkstų fibrozė bei gausus nefronų praradimas sutrikdo gyvūno gebą koncentruoti šlapimą (izostenurija), dažniausiai tai atsitinka, kuomet 67 proc. nefronų tampa nebefunkcionuojančiais, santykinis šlapimo tankis būna 1,007 – 1,015 (20); gyvūnas gausiai šlapinasi, dėl to dehidratuoja ir padidėja troškulys (polidipsija). Hipoplastinė anemija vystosi, nes sutrikdoma eritropoetino gamyba. Fibrozinė osteodistrofija vystosi dėl pakitusios kalcio-fosforo apykaitos bei antrinio hiperparatiroidizmo. (27) Didelis GFG sumažėjimas lemia, kad organizme atsideda azoto turintys medžiagų apykaitos produktai, šlapalas ir kreatininas. Galiausiai gali išsivystyti uremija, kurios metu pasireiškia virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, neuromuskuliarinės sistemų pažeidimai, hematologinėmis ligos. (37)

19 1.3.3 Klinikiniai simptomai

O‘Neil ir kt. (2013) savo tyrime įvardijo tokius dažniausiai pasitaikančius klinikinius simptomus šunims, sergantiems LIL: vėmimas, poliurija/polidipsija bei sumažėjęs apetitas/išliesėjimas. Taip pat išskirti kiti, rečiau pasitaikę, tačiau statistiškai patikimi ir reikšmingi duomenys apie simptomus – halitozė, anemija, kacheksija. Remiantis to paties tyrimo duomenimis, pacientams, kartu su LIL buvo diagnozuotos kitos konkurentinės ligos, iš kurių didžiausią dalį sudarė gingivitas/periodontitas, širdies ligos bei skeleto-raumenų sistemos patologijos. (34)

1.3.4 Laboratoriniai tyrimai

Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai, kurie atliekami diagnozuojant lėtines inkstų ligas yra azoto turinčių medžiagų apykaitos produktų – kreatinino ir šlapalo – kiekis kraujyje, bei šlapimo santykinis tankis. (39) Dažniausiai LIN yra diagnozuojamas, kuomet šlapimo santykinis tankis būna mažesnis nei 1,035 (40)

Kreatininas yra nuolatinės fosfokreatinino apykaitos, vykstančios raumenyse, produktas. (40) Inkstuose šis metabolitas yra visiškai pašalinamas pirminės filtracijos metu, nėra toliau reabsorbuojamas ar sekretuojamas, todėl jis gali būti laikomas endogeniniu žymeniu, įvertinant glomerulų filtracijos greitį (41). Visgi, šunims šio junginio koncentracija gali priklausyti nuo tam tikrų faktorių, pavyzdžiui, amžius, jaunikliams iki 1 m. būdingas didelis GFG, todėl jų kreatininas būna mažesnis (42), vyresniems nei 10 m. amžiaus individams kreatininas irgi sumažėja; taip pat įtakos turi raumenų masė, šėrimas prieš tyrimą. (41,43)

Šlapalas yra sintetinamas kepenyse iš amoniako ir paskirstomas įvairiuose organizmo skysčiuose. Didžioji dalis šlapalo yra pašalinama per inkstus, glomerulo kraujagyslėse yra visiškai perfiltruojamas, tačiau reabsorbuojamas kanalėliuose. Šlapalo koncentracijos pokyčiams įtakos turi daug įvairių endogeninių ir egzogeninių veiksnių: šio metabolito kraujyje padaugėja šeriant prieš tyrimą baltymingo pašaro dieta, karščiavimas, infekciniai procesai, kraujavimas iš virškinamojo trakto (dėl baltymų apykaitos pokyčių), gliukokortikoidų, tetraciklinų naudojimas, nors paprastai tai turi minimalios įtakos (40), o sumažėja prie kepenų funkcijos sutrikimų, mažai baltymų turinčios dietos. (41)

Pacientams, turintiems LIN, laboratoriniai tyrimai gali nerodyti azotemijos iki kol inkstai nėra praradę daugiau kaip 75 % funkcinio pajėgumo. (44)

20

1 lentelė. Šunų ir kačių LIL klasifikavimas priklausomai nuo azotemijos laipsnio pagal IRIS

LIL

stadija Azotemija

Kreatinino koncentracija kraujyje

Šunys Katės

I Nėra <125 μmol (<1,4 mg/dl) <140 μmol (<1,6 mg/dl)

II Nedidelė 125-180 μmol (1,4-2,0 mg/dl) 140-250 μmol (1,6-2,8 mgdl) III Vidutinė 181-440 μmol (2,1-5,0 mg/dl) 251-440 μmol (2,9-5,0 mg/dl)

IV Sunki >440 μmol (>5,0 mg/dl) >440 μmol (>5,0 mg/dl)

1.3.4.1 Kiti laboratoriniai tyrimai

Lippi et. al 2017 m. atliktame retrospektyviame tyrime vertino šunų alfa-tokoferolio koncentracijos plazmoje kitimą prie įvairių stadijų LIN (pagal IRIS). Alfa-tokoferolis – tai aktyvi vitamino E forma organizme, kuris vaidina svarų vaidmenį antioksidacinės sistemos organizme palaikyme. (46) Šis junginys saugo ląsteles nuo oksidacinio streso sukeltų pažeidimų, kuriuos gali paskatinti stipriai susilpnėjusi inkstų funkcinė veikla. (47) Tyrimo rezultatai parodė, kad LIL sergantys šunys (n=40) turėjo gerokai žemesnes šio junginio nei sveiki šunys; alfa-tokoferolio deficitas buvo statistiškai patikimai ryškesnis 1 ir 4 stadijose nei 2 ir 3 LIN stadijose. (46)

1.3.4.2 Specifiniai LIL biožymenys

Simetrinis dimetil-L-argininas (SDMA) yra baltymų apykaitos produktas, kuris yra naudojamas žmonių medicinoje įvertinant GFG bei diagnozuojant LIL (48), taip veterinarinėje medicinoje – šunims ir katėms įvertinti inkstų funkcinę būklę bei nustatyti LIL. Sveikų šunų SDMA konc. serume yra 9,6 μg/dL (49), kačių – 9,8 μg/dL (50)

2016 m. retrospektyviniame šunų su diagnozuota LIL tyrime, atlikto Hall et. al, buvo nustatyta, kad SDMA koncentracija kraujo serume padidėja vidutiniškai 9,8 mėn. anksčiau negu kreatinino koncentracija ir koreliuoja su GFG. (51) Katėms nustatyta, kad SDMA padidėjimas vidutiniškai 17 mėn. anksčiau padėjo nustatyti LIL diagnozę palyginti su kreatininu, kurio pakilimas rodė inkstų disfunkcijos atsiradimą. (50) SDMA, priešingai nei kreatininas, nepriklauso nuo kūno sudėjimo ar amžiaus, todėl gali būti laikytinas etalonu nustatant inkstų filtracijos sutrikimus. (52)

1.3.5 Ultragarsinė diagnostika

21

pasireikšti dar ankstyvose ligos stadijose, gyvūno organizme dar nespėjant pasireikšti azotemijai bei kitiems klinikiniams simptomams. (23,54,53)

Koch et al. teigia, be padidėjusio žievės ir (ar) šerdies echogeniškumo, LIL sergantiems gyvūnams būdingas požymis būna ir silpnai išreikšta kortikomeduliarinė riba (23)

1.3.6 Prognozė

LIL sergančių šunų ir kačių prognozė priklauso nuo įvairių veiksnių: (55)  funkcinės inkstų veiklos sutrikdymo sunkumo

 nuo galimybės pagerinti inkstų funkcinę veiklą pašalinus ikiinkstines ir poinkstines priežastis, išgydžius neseniai naujai įgytas inkstines ligas (grįžtamieji pažeidimai)

 inkstų disfunkcijos progresavimo greičio bei sunkumo  uremijos klinikinės išraiškos bei trukmės

 pirminių inkstų pažeidimų etiologijos  amžiaus

 kraujospūdžio (šunims)  proteinurijos

 fosfatemijos

Periodiškai atliekami B/K santykio tyrimai gali būti panaudoti LIL stebėsenai bei atsakui į gydymą įvertinti. (56) Šunys, kuriems buvo nustatyta LIL bei B/K santykis didesnis nei 1,0, turėjo didesnę tikimybę, kad liga sparčiau progresuos, pasireikš ureminė krizė ar gaiš dėl inkstinės ar ne inkstinės kilmės priežasčių, palyginus su šunimis su LIL, kurių B/K santykis buvo <1,0. Taip pat komplikacijų bei ligos progresavimo dažnis buvo tiesiogiai proporcingas B/K santykio padidėjimui. (57) Katėms, kurių B/K santykis buvo nustatytas didesnis nei 0,4 pasižymėjo trumpesniu išgyvenamumu, palyginus su sergančiomis katėmis, kurių šis rodiklis buvo mažesnis. (58) Remiantis S.M McLeland, proteinurija katėms yra siejama su pažengusiais kanalėlių degeneracijos, uždegimo, fibrotiniais, kanalėlių epitelio ląstelių nekrotiniais procesais. (36)

IRIS pateikia tokį proteinurijos skirstymą: (45) (2 lentelė)

2 lentelė. Proteinurijos skirstymas šunims ir katėms pagal IRIS

Šlapimo baltymų ir

kreatinino santykis Interpretavimas <0,2 (šunys ir katės)

22 Hipertenzija dažnai siejama su šunų bei kačių LIN. (59) F. Jacob et. al 2003 m. nustatė, kad šunys su spontaniškai pasireiškusiu LIN bei aukštu kraujo spaudimu turėjo statiškai reikšmingai didesnę ureminės krizės (p=0,046<0,05), gaišimo dėl inkstų funkcijos nepakankamumo (p=0,036<0,05) tikimybę nei šunys su žemu ar normaliu spaudimu. Taip pat B/K santykis buvo statistiškai reikšmingai didesnis aukštą sistolinį kraujo spaudimą turintiems šunims (p=0,009<0,001) (60) Kraujo spaudimas dažnai priklauso nuo veislės, todėl literatūroje yra pateikiama, kad 40 mmHg ir daugiau didesnis kraujo spaudimas už konkrečios veislės kraujospūdžio normos ribas yra priskiriamas didelės rizikos grupei. (61)

23

2.

METODAI IR MEDŽIAGOS

2.1

Duomenų rinkimas bei analizė

2. 1 Duom enų ri nki m as i r anal i zė

Duomenys tyrimui rinkti iš „X“ smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikos pacientų registravimo sistemos ir savanoriškai dalyvaujant tyrimų eigoje. Į tyrimą buvo įtraukti šunų bei kačių, kuriems buvo diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas, atvejai; analizuota jų ligų istorijos bei tyrimų rezultatai, ultragarsinio tyrimo nuotraukos bei echoskopavusio veterinarijos gydytojo ultragarsinio tyrimo aprašymai, laikotarpyje nuo 2016 iki 2017 m. Į tiriamą imtį buvo įtraukiami tie pacientai, kuriems buvo atlikti šlapalo ir kreatinino konc. kraujo plazmoje matavimai (šie rodikliai yra netiesioginiai inkstų funkcijos nepakankamumo indikatoriai), bei kuriems buvo atliktas ultragarsinis tyrimas ir priklausomai nuo visų atliktų tyrimų rezultatų bei anamnezės diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas.

Buvo sudarytas duomenų rinkimo protokolas, (3 lentelė), pagal kurį buvo renkami duomenys. Į duomenų rinkimo protokolą surašomiems kokybiniams požymiams buvo priskiriamos tam tikros skaitinės reikšmės, priklausomai nuo to yra pakitimas ar nėra. Kokybiniai požymiai – tai kiekvieno inksto pateikiamos ultragarsinio tyrimo charakteristikos – šerdies ir žievės echogeniškumas, formos, inkstų geldelės pakitimai, inkstų struktūriškumo pokyčiai, inkstinių cistų bei nefrolitų buvimas. Šie paramaterai buvo vertinami tiek dešiniajame tiek kairiajame inkste.

3 lentelė. Duomenų rinkimo protokolas Duomenų rinkimo protokolas

Dydis Dydis

Šerdies echogeniškumas

Pastabos Laboratoriniai kraujo rodikliai

pagal kepenis pagal blužnį

Crea Data

Eil. Nr. Gyvūno rūšis Vardas Veislė Amžius Lytis Svoris

Cistos Nefrolifai Cistos Nefrolifai

Bun

Šerdies echogeniškumas

Kairysis inkstas Dešinysis inkstas

Forma Forma

Geldelės aukštis: Geldelės aukštis

Struktūriškumas Struktūriškumas

24

2.2

Ultragarsinio tyrimo aparatūra, gyvūno paruošimas, echoskopavimas

Ultragarsinis tyrimas buvo atliktas ultragarsiniu aparatu Mindray DC–70 (Pav. 6). Tyrimai buvo atliekami naudojant šiuos daviklius: C11- 3E (tipas - mikrokonveksinis; B režimo dažnis - 2.6-6.5, 3.2-7.9, 4.7-12.8 MHz, skvarba (gylis) – 1,5 - 28 cm) ir L12 – 3E (tipas – linijinis; B režimo dažnis – 4.4-9.6, 5.4-11.5, 6.6-13.5 MHz, skvarba (gylis) – 1,5 - 28 cm).

Prieš atliekant ultragarsinį tyrimą, kailis pilvo srityje yra gana plačiai, iki paskutinių šonkaulių, nuskutamas, tam, kad garso bangos galėtų lengviau prasiskverbti pro odą. Daviklis ir tiriamasis plotas yra patepamas specialiu geliu, kuris pagerina echoskopuojamo organo vizualizavimą. Gyvūnas guldomas ant nugaros ir fiksuojamas; fiksavimą atlieka veterinarijos gydytojo asistentas bei paciento savininkas; sedaciniai medikamentai pacientams nebuvo naudojami. Daviklis yra tampriai priglaudžiamas prie odos ir echoskopuojama.

Echoskopuojant vaizdai pateikiami B-režimu (juodai-baltas vaizdas). Realaus laiko ultragarso stiprio nustatymai (angl. Time-Gain Compenstion settings) buvo pritaikyti kiekvienam tyrimui atskirai. Ultragarsinio tyrimu metu užfiksuoti vaizdai buvo išsaugomi ultragarsinės įrangos kompiuterinėje laikmenoje.

25

2.3 Ultragarsinių inkstų pokyčių vertinimas

Svarbiausia šio tyrimo dalį užima ultragarsinio tyrimo rezultatai. Echoskopuojant inkstus buvo vertintas jų dydis, inkstų forma, jų žievės echogeniškumas lyginant su kitų organų (blužnies, kepenų) echogeniškumu, struktūriškumas; vertinama ar yra cistų, nefrolitų, inkstų geldelės išsiplėtimo požymių.

2.3.1 Inkstų dydžio nustatymas

Matavimai atliekami su ultragarsinės įrangos kompiuteriu; specialiu ratuku, kuriuo valdomas žymeklis kompiuterio ekrane; išilginėje projekcijoje atidedami du atkarpos taškai, tarp dviejų galų

Extremitas cranialis et caudalis ir išmatuojamas atstumas.

Literatūroje pateikiama, kad normalus kačių inkstų ilgis yra 3 – 4,5 cm, o šunų ilgis varijuoja priklausomai nuo svorio (4 lentelė), veislės.

4 lentelė. Kliniškai sveikų šunų, suskirstytų pagal svorį, inkstų ilgiai (63)

Kliniškai sveikų šunų inkstų ilgiai atsižvelgiant į šunų svorio grupę Svorio grupė (kg) Vertintų inkstų skaičius Inkstų ilgis (cm) Ilgių variacija Ilgių vidurkis Standartinis nuokrypis 0-4 2 3,2-3,3 3,2 0,09 5-9 16 3,2-5,2 4,4 0,5 10-14 10 4,8-6,4 5,6 0,6 15-19 20 5,0-6,7 6 0,4 20-24 20 5,2-8,0 6,5 0,72 25-29 44 5,3-7,8 6,9 0,58 30-34 32 6,1-8,7 7,2 0,6 35-39 24 6,6-9,3 7,6 0,72 40-44 12 6,3-8,4 7,6 0,54 45-49 8 7,6-9,1 8,5 0,46

2.3.2 Inkstų žievės ir šerdies echogeniškumas

26 echogeniškumo pokyčiai, žievė šviesi (hiperechogeniška), duomenų rinkimo protokole buvo suteikiama skaitinė reikšmė – „1“, o jei echogeniškumas nepakitęs – „0“. (Pav. 7,8,9)

7 pav. Echoskopavimo metu nustatytas padidėjęs kairiojo inksto žievės echogeniškumas (žievė

hiperechogeniška, šviesi). Echoskopuota mikrokonveksiniu davikliu. Šuo, patelė, škotų terjeras, 9 m. Diagnozuotas LIN. Tyrimo medžiaga.

8 pav. Katė, mix, 15 m., diagnozuotas LIN. Inkstų žievė hiperechogeniška. Echoskopuota

27

9 pav. Katė, Persų katė, 16 m. Stebimas ryškus žievės hiperechogeniškumas palyginti su

kepenų parenchima. Tyrimo medžiaga.

2.3.3 Inkstų geldelės pokyčiai

28

10 pav. Katė, patinas, 11 m. Ultragarsiškai stebima didelis kairiojo inksto geldelės

išsiplėtimas, įt. hidronefrozė. Tyrimo medžiaga.

2.3.4 Inkstų struktūriškumo pokyčiai

29

11 pav. Katė, patinas, mix, 5 m. Diagnozuotas LIN. Prognozė bloga. Stebima pakitusi inksto

struktūra, nėra aiškios ribos tarp šerdies ir žievės, taip pat inkstas apvalesnis nei įprastai, žievė hiperechogeniška. Tyrimo medžiaga.

2.3.5 Cistos

Tiriant ultragarsu, cistos yra nustatomos kaip anechogeniškos, ovalios struktūros. Jos gali būti pavienės, taip pat daugybinės (pavyzdžiui, sergant PIL). Daugybinės, išplitusios ir išdidėjusios cistos kraštutiniais atvejais gali sudarkyti normalią inkstų struktūrą. (Pav. 12) Duomenų rinkimo protokole pažymima, jeigu nustatomos pavienės cistos, suteikiama skaitinė reikšmė – „1“, jeigu daugybinės cistos – „2“, jeigu cistos neidentifikuotos – „0“.

2.3.6 Formos pokyčiai

30

12 pav. Katė, patinas, mix, 5 m. Inkste stebimos daugybinės anechogeniškos cistos, inkstas stipriai

padidėjęs, forma nėra tolygi. Dėl cistų stebimi struktūriniai pokyčiai, kadangi cistos užimą didelę inksto žievės dalį. Diagnozė – PIL, LIN.

2.3.7 Nefrokalcinozės požymiai

31

13 pav. Katė, mix, patinas, 16 m. Diagnozuotas LIN. Ultragarsu stebima inksto geldelė, kuri

turi nefrokalcinozės požymių, matomas akustinis šešėlis nuo hiperechogeniško kalcifikato.

2.4 Kraujo biocheminiai tyrimai

32

2.5 Duomenų statistinė analizė

Atliekant statistinę duomenų analizę, šlapalo reikšmės, kurių matavimo vienetai skyrėsi (dalys tyrimų rezultatų buvo pateikti mmol/L dalis - mg/dL), buvo suvienodinti ir perskaičiuoti į mg/dL, laikant, kad 1 mmol/L yra lygus 2,8 mg/dL; kreatinino rodiklių reikšmės buvo perskaičiuotos į umol/L, laikant, kad 1 mg/dL yra lygus 88,4 umol/L. Šiam perskaičiavimui buvo pasitelkta internetinė kraujo rodiklių matavimo vienetų skaičiuoklė „Endmemo“.

Statistinė duomenų analizė buvo atlikta skaičiuokle MS Excel 2013. Kiekybinių rodiklių (amžius, svoris, inkstų ilgiai, šlapalo ir kreatinio reikšmės) koreliacijos koeficientų patikimumai buvo apskaičiuoti remiantis Snedekoro lentele. Ryšiui tarp kokybinių rodiklių bei patikimumui įvertinti (žievės echogeniškumas, inkstų struktūra, forma, nefrokalcinozės požymiai, cistos, inkstų geldelės pokyčiai) buvo sudarytos tikrųjų ir tikėtinų dažnių lentelės ir apskaičiuojamas Chi-kvadratas (CHITEST f-ja). Ryšiui tarp kokybinių ir kiekybinių rodiklių vidurkių (kraujo biocheminių rodiklių vidurkių) įvertinti tiriamosiose grupėse buvo pasitelktas Stjudento t statistinis kriterijus (TTEST f-ja), kuriuo taip pat buvo naudotasi įvertinant patikimumą tarp kiekybinių požymių. Diagramos bei grafikai taip pat buvo sudaryti naudojantis MS Excel 2013 programa. Duomenys buvo laikomi patikimais jei p<0,05 ar p<0,01.

Norint nustatyti ultragarsinių inkstų pakitimų pasiskirstymą sergančių šunų bei kačių grupėse priklausomai nuo LIN sunkumo (stadijos), buvo remiamasi IRIS LIL klasifikacija pagal kreatinino koncentraciją kraujyje.

33

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Kačių bei šunų, sergančių LIN, kiekybinė analizė

Didžiausią šio tyrimo šunų imties dalį, daugiau kaip trečdalį, sudarė mišrūnai, dvigubai mažiau – špicai, toliau - kitų veislių atstovai – po vieną ši-cu, labradoro retriverio, amerikiečių kokerspanielio, škotų terjero, senbernaro, bulterjero veislės šunį. (Pav. 14)

14 pav. Lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių šunų pasiskirstymas pagal veislę 17% 34% 9% 8% 8% 8% 8% 8%

Šunų, sergančių LIN, pasiskirstymas pagal veislę, n=12

34 Tiriamojoje imtyje kačių mišrūnių (n = 10) buvo 2,5 karto daugiau nei veislinių (n = 4) ir jos sudarė didžiąją dalį tirtų kačių. Veislinių kačių variacija nebuvo didelė, išskirtos 4 skirtingų veislių katės. (Pav. 15)

15 pav. Lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių kačių pasiskirstymas pagal veislę

:

72% 7%

14%

7%

LIN sergančių kačių pasiskirstymas pagal veislę, n =14

mix

Škotų nulėpausė Persų katė

35

3.2. Amžius bei jo įtaka inkstų pakitimų pasireiškimui

16 pav. Vidutinis kačių ir šunų amžius lėtinio inkstų nepakankamumo diagnozavimo metu

Į tiriamąją imtį įtrauktų kačių amžiaus vidurkis siekė 12,1±1,37 m. , o šunų – 7,8±1,37 m. Amžiaus vidurkiai abiejose grupėse skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05).

Sergančios katės, pagal amžių, buvo suskirstytos į 2 grupes – 3 – 8 metų (n = 2–4) bei 10 – 17 metų amžiaus grupes (n = 9-10).

3-8 metų amžiaus grupėje dažniausiai sutinkami buvo inkstų struktūros pakitimai, žievės echogeniškumo pokyčiai buvo nustatyti puseivertintų kačių (2 katėms echogeniškumas nebuvo vertintas), inkstų geldelės išsiplėtimas nebuvo diagnozuotas (2 katėms inkstų geldelės pokyčiai nebuvo vertinti), cistos ir nefrokalcinozės pokyčiai buvo diagnozuoti ½ tirtų kačių.

10-17 metų amžiaus grupėje, didžiausią dalį pakitimų sudarė žievės echogeniškumo pakitimai (1 katei echogeniškumas nebuvo vertintas), inkstų geldelės pokyčiai nustatyti dvejoms katėms (1 katei šis parametras nebuvo vertintas), inkstų struktūros pokyčiai nustatyti trečdaliui kačių, formos pokyčių nenustatyta, cistos nustatytos tik mažai daliai kačių, o nefrokalcinozės požymių pastebėta penktadaliui kačių. (5 lentelė)

Statistiškai patikimi (p<0,05) skirtumai tarp šių dviejų amžiaus grupių buvo nustatyti vertinant inkstų formos pokyčius bei ultragarsiškai diagnozuojant cistas.

0 2 4 6 8 10 12 14 A m ži au s vi du rki s, m

LIN sergančių šunų ir kačių amžiaus vidurkis

36

5 lentelė. Sergančių kačių ultragarsinių pokyčių pasiskirstymas pagal amžių

Sergančios katės Ultragarsiniai inkstų

pokyčiai

Amžiaus grupė _Chi

kvadrato reikšmė p Amžiaus grupė 3 - 8 m. (n = 2-4) 10-17 m. (n = 9-10) Rasta % Rasta % Žievės echogeniškumo pokyčiai 1' 50,0 0,197 8' 88,9

Inkstų geldelės išsiplėtimas 0'' 0,0 0,461 2'' 22,2

Inkstų struktūros pokyčiai 3 75,0 0,124 3 33,3

Formos pokyčiai 4 100,0 0,0001* 0 0,0

Cistos 2 50,0 0,009* 1 10,0

Nefrokalcinozės požymiai 2 50,0 0,261 2 20,0

Duomenys statistiškai patikimi, kai p<0,05*

Sergantys šunys, pagal amžių, buvo suskirstyti į 2 grupes – 0,5 – 6 metų (n = 5) bei 9 – 13 metų amžiaus grupes (n = 7). (6 lentelė)

0,5-6 metų amžiaus grupėje žievės echogeniškumo pokyčiai sudarė 100% šios amžiaus grupės šunų, inkstų geldelės išsiplėtimas buvo nustatytas 40% šunų, inkstų struktūra buvo pakitusi 80% šunų, formos pokyčiai nustatyti 20% šunų, cistos buvo nustatytos 40% šunų, nefrokalcinozės pokyčiai šunims nebuvo diagnozuoti.

9-13 metų amžiaus grupėje žievės echogeniškumo pokyčiai sudarė 85,7% šios amžiaus grupės šunų, inkstų geldelės išsiplėtimas buvo nustatytas 28,6% šunų, inkstų struktūra buvo pakitusi 42,9% šunų, formos pokyčiai šioje amžiaus grupėje nenustatyti, cistos buvo nustatytos 14,3% šunų, nefrokalcinozės pokyčiai šunims nebuvo diagnozuoti.

37

6 lentelė. Sergančių šunų ultragarsinių pokyčių pasiskirstymas pagal amžių

Sergantys šunys Ultragarsiniai inkstų pokyčiai

Amžiaus grupė _Chi

kvadrato reikšmė p

Amžiaus grupė

0,5-6 m. (n = 5) 9-13 m. (n = 7)

Rasta % Rasta %

Žievės echogeniškumo pokyčiai 5 100,0 0,377 6 85,7

Inkstų geldelės išsiplėtimas 2 40,0 0,678 2 28,6

Inkstų struktūros pokyčiai 4 80,0 0,198 3 42,9

Formos pokyčiai 1 20,0 0,216 0 0,0

Cistos 2 40,0 0,31 1 14,3

Nefrokalcinozės požymiai 0 0,0 ND 0 0,0

Duomenys statistiškai patikimi, kai p<0,05

3.3. Ultagarsinių pokyčių pasiskirstymas skirtingose LIN stadijose

Remiantis IRIS lėtinės inkstų ligos klasifikavimo schema, tirti sergantys šunys, kurių kreatininas yra 125 – 180 μmol/L, ir tirtos sergančios katės, kurių kreatininas yra 140 – 250 μmol/L, buvo priskirti LIN 2 stadijai. (Pav. 17)

38

17 pav. Ultragarsinių pokyčių pasiskirstymas šunų ir kačių, su 2 stadijos LIN, tarpe

Remiantis IRIS lėtinės inkstų ligos klasifikavimo schema, tirti sergantys šunys, kurių kreatininas yra 181 – 440 μmol/L, ir tirtos sergančios katės, kurių kreatininas yra 251 – 440 μmol/L, buvo priskirti LIN 3 stadijai. (Pav. 18)

LIN 3 stadijoje, žievės echogeniškumo pokyčiai buvo tiek katėms tiek šunims buvo dažniausiai nustatomi (1 katei žievės echogeniškumas nebuvo vertintas dėl visiškai suirusios struktūros) Geldelės pokyčiai buvo stebimi tik šunims. Struktūros pakitimai katėms sudarė 2/3, o šunims – 1/3. Formos pokyčiai buvo nustatyti nedidelei daliai šunų. Cistos rastos trečdaliui kačių ir dvigububai mažiau šunų. Nefrokalcinozės požymių nebuvo nustatyta jokioje grupėje. Šių duomenų patikimumas nebuvo nustatinėjamas dėl ypač mažų imčių.

0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% 100,0%

Pakitęs žievės echogeniškumas Geldelės pokyčiai Struktūros pakitimai Formos pokyčiai Cistos Nefrokalcinozės požymiai

Ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas šunų ir

kačių, sergančių 2 stadijos LIN, grupėse

39

18 pav. Ultragarsinių pokyčių pasiskirstymas šunų ir kačių, su 3 stadijos LIN, tarpe

Remiantis IRIS lėtinės inkstų ligos klasifikavimo schema, tirti sergantys šunys, kurių kreatininas yra daugiau kaip 440 μmol/L, ir tirtos sergančios katės, kurių kreatininas yra daugiau kaip 440 μmol/L, buvo priskirti LIN 4 stadijai. (Pav. 19)

Pakitęs žievės echogeniškumas buvo stebimas visiems į grupę įtrauktiems šunims ir pusei kačių (2 katėms nebuvo vertintas inkstų žievės echogeniškumas dėl visiškai suirusios struktūros). Pakitusi struktūra nustatyta 3/4 kačių ir visiems šunims. Formos pokyčiai buvo stebimi visoms katėms, šunims formos pokyčių nenustatyta. Cistos buvo nustatytos po lygiai tiek šunims bei katėms. Ketvirtadalis šunų turėjo išsiplėtusią geldelę, katėms inkstų geldelės pokyčių nenustatyta. 1/2 kačių turėjo inkstų nefrokalcinozės požymių, savo ruožtu, šunims jie nebuvo būdingi. Šių duomenų patikimumas nebuvo nustatinėjamas dėl nepakankamų imčių.

0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% 100,0%

Pakitęs žievės echogeniškumas Geldelės pokyčiai Struktūros pakitimai Formos pokyčiai Cistos Nefrokalcinozės požymiai

Ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas šunų ir kačių,

sergančių 3 stadijos LIN, grupėse

40

19 pav.Ultragarsinių pokyčių pasiskirstymas šunų ir kačių, su 4 stadijos LIN, tarpe

3.4. Ryšių tarp ultragarsinių inkstų pakitimų bei biocheminių kraujo

rodiklių vidurkių nustatymas

Tirtiems sergantiems šunims (n = 12) nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingų ryšių tarp inkstų žievės echogeniškumo, struktūros, formos pokyčių, nefrokalcinozės požymių, inkstų geldelės dydžio pakitimų, cistų buvimo bei biocheminių kraujo rodiklių vidurkių atitinkamose grupėse, kai buvo nustatyti ultragarsiniai inkstų pakitimai ir jų nebuvo rasta. (7 lentelė)

Tirtų, LIN sergančių, šunų vidutinė šlapalo reikšmė buvo 109,16 ± 16,46 mg/dL (fiziologinės normos ribos – 8 – 25 mg/dL) t.y viršijo viršutinę normos ribą vidutiniškai 104,16 ± 16,46 mg/dL, o kreatinino – 356,83 ± 65,01 µmol/L (fiziologinės normos ribos 26,5-115 µmol/L) t.y viršijo viršutinę normos ribą vidutiniškai 241,83 ± 65,01 µmol/L.

Pastaba: Visų tirtų šunų šlapalo ir kreatinino rodikliai viršijo normą, išskyrus vieno šuns BUN rodiklis buvo normos ribose – 20,16 mg/dL, tačiau jam ultragarsu buvo nustatytas inkstų žievės hiperechogeniškumas.

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Pakitęs žievės echogeniškumas Geldelės pokyčiai Struktūros pakitimai Formos pokyčiai Cistos Nefrokalcinozės požymiai

Ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas šunų ir

kačių, sergančių 4 stadijos LIN, grupėse

41

7 lentelė. Sergančių šunų šlapalo ir kreatinino vidurkiai esant ir nesant atitinkamų ultragarsinių

inkstų pakitimų

Sergantys šunys

Vidurkiai Žievės echogeniškumas Struktūra Forma

Pakitęs Nepakitęs Pakitusi Nepakitusi Pakitusi Nepakitusi

Šlapalas 92,3±17,25 198,8 97,4±20,9 125,6±30,36 77 112,1±17,79 p ND 0,403 ND Kreatininas 438,7±145,17 531 353±86,25 362,2±123,3 761 320,1±57,7 p ND 0,945 ND Nefrokalcinozės

požymiai Inkstų geldelė Cistos

Yra Nėra Išsiplėtusi Neišsiplėtusi Yra Nėra

Šlapalas

Nefrokalcinozės požymių šunų grupėje nepasitaikė

92,3±17,25 117,5±24 94,8±25,2 113,9±21,4

p 0,476 0,623

Kreatininas 438,7±145,17 315,8±75,78 484,3±202,9 314,3±66,3

p 0,377 0,255

Duomenys statistiškai patikimi, kai p<0,05*; p<0,01**

Tirtoms sergančioms katėms (n = 14) buvo nustatyta, kad ultragarsinių inkstų formos pokyčių buvo rasta prie beveik 4 kartus didesnių šlapalo ir kreatinino koncentracijų vidurkių kraujyje ir tai buvo statistiškai patikima (p<0,01). (8 lentelė)

Statistiškai reikšmingų skirtumų su kitais ultragarsiniais inkstų pakitimais bei biocheminiais kraujo rodikliais nebuvo nustatyta.

Tirtų, LIN sergančių, kačių vidutinė šlapalo reikšmė buvo 94,50 ± 20,58 mg/dL (fiziologinės normos ribos – 15 – 35 mg/dL) t.y viršijo viršutinę normos ribą vidutiniškai 59,5 ± 20,58 mg/dL, o kreatinino – 397,49 ± 80,05 µmol/L (fiziologinės normos ribos 70-159 µmol/L) t.y viršijo viršutinę normos ribą vidutiniškai 238,49 ± 65,01 µmol/L.

42

8 lentelė. Sergančių kačių šlapalo ir kreatinino vidurkiai esant ir nesant atitinkamų ultragarsinių

inkstų pakitimų Sergančios katės

Vidurkiai Žievės echogeniškumas Struktūra Forma

Pakitęs Nepakitęs Pakitusi Nepakitusi Pakitusi Nepakitusi Šlapalas 99,2±28,6 126,5±103,7 76,9±28,61 _{107,6±31,27 199,9±3,39 52,3±10,6}

p 0,687 0,464 0,0000005**

Kreatininas 420,2±104,79 522±494,97 354,8±149,31 429,4±101,68 802,9±98,53 235,3±30,4

p 0,697 0,651 0,0041**

Nefrokalcinozės požymiai Inkstų geldelė Cistos

Yra Nėra Išsiplėtusi Neišsiplėtusi Yra Nėra

Šlapalas 60,6±16 108±27,86 131,1±91,6 98,2±29,1 58,7±23,79 104,2±25,39

p 0,298 0,626 0,367

Kreatininas 243,8±58,5 458,9±106,57 624,5±548 397,5±95,2 246,1±87,79 438,7±98,2

p 0,220 0,377 0,324

Duomenys statistiškai patikimi, kai p<0,05*; p<0,01**

3.5.

Bendras ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas tarp sergančių

šunų ir kačių

Cistos ultragarsinio tyrimo metu buvo diagnozuotos 1,3 karto dažniau šunims nei katėms (p<0,05), o nefrokalcinozės požymiai buvo dažniau sutinkami pas sergančias kates nei šunis – 4 kačių inkstams buvo būdingi šie požymiai, kai šunų grupėje tokių pakitimų nebuvo nustatyta. (p<0,05) Taigi, palygine abi tirtas imtis, galime teigti, kad sergančių kačių inkstams nefrolitai, o sergančių šunų – cistos – yra būdingesni inkstų pakitimai. Įvertinus kitus ultragarsinius pokyčius (pakitusį žievės echogeniškumą, įvairiu laipsniu išsiplėtusią geldelę, struktūros bei formos pokyčius), nustatyta, kad sergantys šunys bei katės yra linkę vienodai turėti minėtų inkstų pakitimų.

Abiejose grupėse nustatytas dažniausias ultragarsinis inkstų pakitimas buvo pakitęs inkstų žievės echogeniškumas, antri pagal dažnumą buvo inkstų struktūros pokyčiai. Inkstų geldelės išsiplėtimas buvo nustatytas beveik 2 kartus dažniau šunims nei katėms. Inkstų formos pokyčiai buvo diagnozuojami gerokai dažniau katėms nei šunims – 3,5 karto. Minėtų pokyčių dažnumo skirtumai tarp šunų ir kačių statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05). (9 lentelė)

43

9 lentelė. Ultrgarsinių inkstų pakitimų pasiskirstymas sergančių kačių ir šunų grupėse bei

tarpusavio grupių palyginimas

Ultragarsinių inkstų pokyčių pasiskirstymas sergančių šunų ir kačių tarpe Ultragarsiniai inkstų pokyčiai Katės (n=11-14) Chi kvadrato _{reikšmė p} Šunys (n=12)

Rasta % Rasta %

Žievės echogeniškumo pokyčiai

9 81,8 0,482 11 91,7

Inkstų geldelės pokyčiai

2 18,2 0,408 4 33,3

Inkstų struktūros pokyčiai

6 42,9 0,431 7 58,3 Formos pokyčiai 4 28,6 0,191 1 8,3 Cistos 3 21,4 0,495 4 33,3 Nefrokalcinozės požymiai 4 28,6 0,044* 0 0,0

Duomenys patikimi, kai p<0,05*

3.6. Sergančių LIN šunų inkstų ilgių analizė

Įvertinant šunų inkstų ilgį, sergantys individai buvo sugrupuoti pagal svorį. Apskaičiuoti vertintų inkstų ilgių vidurkiai, kurie pateikiami lentelėje apačioje. (10 lentelė)

Nustatytas stiprus teigiamas statistiškai patikimas koreliacinis ryšys tarp svorio ir kairiojo (r = 0,809) bei dešiniojo inksto (r = 0,773) ilgių. (p<0,01) (Pav. 20) Šunims nebuvo nustatyta koreliacinė priklausomybė tarp inkstų ilgių ir CREA ar BUN.

44

10 lentelė. Sergančių LIN šunų inkstų ilgiai pagal atitinkamą svorio grupę

Sergančių LIN šunų inkstų ilgiai atsižvelgiant į šunų svorio grupę Svorio grupė (kg) Vertintų inkstų skaičius Inkstų ilgis (cm) Ilgių

variacija Ilgių vidurkis

Standartinis nuokrypis 0-4 2 2,8-3,04 2,9 0,16 5-9 10 1,72-6,29 4,2 1,61 10-14 2 5,5-6,13 5,5 0,44 15-19 20-24 2 6,37-6,86 6,6 0,34 25-29 2 6,75-7,1 6,1 0,24 30-34 35-39 40-44 4 6-10 7,8 1,98 45-49 2 7,23-7,84 7,5 0,43

Nustatytas stiprus teigiamas koreliacinis ryšys tarp svorio ir kairiojo (r = 0,809) bei dešiniojo inksto (r = 0,773) ilgių. (p<0,01) (Pav. 20) Sergančių šunų svoriui padidėjus 10 kg, kairiojo inksto ilgis padidėja 0,97 cm.

Pav. 20 Tiesinė kairiojo inksto ilgio priklausomybė nuo svorio

y = 0,0977x + 3,7726 R² = 0,6551 0 2 4 6 8 10 12 0 10 20 30 40 50 60 K a ir io jo in k s to i lg is , c m Svoris, kg

45

3.7. Sergančių kačių inkstų ilgių analizė

Analizuojant LIN sergančias kates buvo nustatyta, kad 5 katėms kairysis ir dešinysis inkstas buvo didesnis nei 4,5 cm ir jie buvo laikomi padidėjusiais. 4 kačių dešinysis ir kairysis inkstas buvo mažesnis nei 3,5 cm ir buvo laikoma, kad jie sumažėję. 5 kačių dešiniojo ir kairiojo inksto ilgis pateko į ilgio intervalą [3-4,5 cm]. (Pav. 21)

Įvertinant sergančių kačių inkstų ilgo priklausomybę nuo svorio, buvo nustatytos silpnai teigiamos koreliacijos tarp svorio ir dešiniojo (r = 0,328) ir kairiojo (r = 0,294) inkstų ilgio, tačiau skirtumai nėra statistiškai reikšmingi, nes p>0,05. Katėms nebuvo nustatyta statistiškai patikima koreliacinė priklausomybė tarp inkstų ilgių ir kratinino ar šlapalo.

Pav. 21 Kliniškai sergančių kačių inkstų ilgių pasiskirstymas

5 5 4 5 5 4 0 2 4 6 8 10 12 Padidėję 3,5-4,5 cm Sumažėję

Sergančių kačių inkstų ilgių pasiskirstymas