LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
RAMUTĖ MICEVIČIENĖ
PACIENTŲ TURINČIŲ DAUGINĮ LIGOTUMĄ SOCIALINIŲ
PROBLEMŲ IDENTIFIKAVIMAS PIRMINĖJE SVEIKATOS
PRIEŽIŪROJE
Magistro studijų programos „Išplėstinės slaugos praktika“ (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Prof. Ida Liesckienė
2
TURINYS
1 SANTRUMPOS ...9
2 TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS ...10
3 ĮVADAS ...11
3.1 Darbo aktualumas ...11
3.2 Darbo naujumas ...12
3.3 Darbo tikslas ir uždaviniai ...13
4 LITERATŪROS APŽVALGA ...14
4.1 Dauginis ligotumas ir dažniausiai pasitaikančios socialinės problemos ...14
4.1.1 Senstanti visuomenė ir dauginio ligotumo problema ...14
4.1.2 Dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūros organizavimas ...17
4.1.3 Dažniausiai pasitaikančios socialinės problemos dauginį ligotumą turintiems pacientams ...21
4.2 Socialinės determinantės turinčios įtakos dauginį ligotumą turinčio asmens gyvenimo kokybei ...25
4.2.1 Sociodemografinių charakteristikų įtaka dauginio ligotumo pacientams ir socialinių problemų sąsajos su ligomis ...25
5 TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...31
5.1 Tyrimo organizavimas ...31
5.2 Tyrimo eiga ...31
5.3 Tyrimo etika ...32
5.4 Tyrimo kontingentas ...32
5.5 Tyrimo instrumentas ...33
5.6 IPA savarankiškumo anketa ...33
5.7 Tyrimo autorių sudaryti klausimai: ...35
5.8 Duomenų analizės metodai ...35
6 REZULTATAI ...36
6.1 Palyginimas su sociodemografiniais rodikliais ...38
3
6.3 Logistinės regresijos taikymas nustatant I11 - hipertenzinės širdies ligos ir kitų ligų modelio
poveikį socialinėms problemoms ...42
6.4 Logistinė regresija tikrinant visų ligų įtaką socialinėms problemoms ...43
6.5 Ligų skaičiaus įtaka socialinėms problemoms ...44
6.6 Rodiklių CCI sąsajos su socialinėmis problemomis ...44
6.7 Bendras modelis ...45
6.8 Modelyje įtraukti socialiniai veiksniai ir ligų skaičius (be psichinių) ...46
6.9 Modelis su socialiniais veiksniais ir bendru ligų skaičiumi (įskaitant ir psichines ligas) ...47
7 Rezultatų aptarimas ...49
8 IŠVADOS ...54
9 REKOMENDACIJOS ...55
10 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...56
4
SANTRAUKA
Ramutė Micevičienė. Dauginį ligotumą turinčių pacientų socialinių problemų identifikavimas pirminėje sveikatos priežiūroje. Magistro baigiamasis darbas.
Darbo vadovė – Prof. Ida Liseckienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Šeimos medicinos katedra. Kaunas, 2020.
Tikslas. CHRODIS plus projekte dalyvavusiems pacientams, kurie atitinka dauginio ligotumo kriterijus, įvertinti socialinių problemų pobūdį ir apimtis, priklausomai nuo jų ligotumo ir sociodemografinių charakteristikų.
Uždaviniai:
1) Įvertinti, dauginį ligotumą turinčiųpacientų, dažniausių socialinių problemų pobūdį ir apimtis.
2) Išanalizuoti socialinių problemų atsiradimo tikimybę atsižvelgiant į paciento sociodemografinius rodiklius.
3) Nustatyti tikimybę, ar lėtinių ligų skaičius ir jų pobūdis įtakoja socialinių problemų atsiradimą.
Metodika. Šis mokslinis tyrimas yra tarptautinio, jungtinio EU finansuojamo projekto “CHRODIS PLUS - Gerųjų praktikų taikymas sergantiems lėtinėmis ligomis“ („CHRODIS-PLUS: Implementing good practices for chronic diseases”) dalis, LSMU ligoninėje „Kauno klinikos“, Šeimos medicinos klinikoje ir Kaltinėnų PSP centre. Tyrimui atlikti gautas Bioetikos leidimas nr. 2018-09-25 Nr. L-18-3. Taikytas kiekybinis tyrimo metodas naudojant tarptautinę „ IPA“ (t.y. Dalyvavimo ir Autonomijos Poveikio „Impact of Participation and Autonomy“) paciento savarankiškumo įvertinimo anketą, kuri apima penkias socialinių problemų grupes „autonomija viduje“, „vaidmuo šeimoje“, „autonomija lauke‘, „socialinis gyvenimas ir santykiai“, „darbas ir išsilavinimas“. Sociodemografinės charakteristikos ir lėtinės ligos buvo analizuotos ir vertintos iš MIDAS duomenų bazės.
Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 200 asmenų (150 pacientų iš Šeimos medicinos klinikos ir 50 iš Kaltinėnų PSPC). Įtraukimo kriterijai: pacientai, kuriems diagnozuota ne mažiau kaip dvi ligos iš dviejų skirtingų žmogaus organizmo sistemų ir kurių amžius 40 – 75 metai.
5
Statistinės analizės metodai. statistinė analizė atlikta naudojant statistinių programų paketo SPSS 25 versiją. Tiriamųjų socialinės demografinės charakteristikos pateiktos nurodant: kiekybinių dydžių vidurkius ir standartinius nuokrypius, kokybinių dydžių absoliučius skaičius ir procentus. Kiekybiniai dydžiai palyginti taikant t testą arba dispersinę analizę, kokybiniai – taikant Chi2 testą.
Klausimyno tiriamųjų socialinėms problemoms nustatyti tinkamumas duomenims vertintas Kronbacho alfa rodikliu ir Pirsono koreliacijos koeficientais. Visų sričių socialinių problemų vertinimai pateikti nurodant vidurkius ir standartinius nuokrypius, palyginimui taikytas t testas, jei grupių dvi, ir dispersinė analizė, jei grupių daugiau nei dvi. Remiantis visų sričių socialinių problemų vertinimais taikant k vidurkių klasterinę analizę tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: turinčius žymių ir nežymių problemų. Galimų veiksnių lemiančių socialinių problemų atsiradimą analizei taikyti Chi2 testas, vienaveiksmė ir daugiaveiksmė logistinės regresijos, skaičiuoti galimybių santykiai. Skirtumai bei sąsajos laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.
Išvados:
1. Visiems, CHRODIS plus tyrime dalyvavusiems pacientams nustatytos socialinės problemos. Didžiausios susiję su „darbo ir mokymosi“ “autonomija už namų ribų“ socialinių problemų grupėmis. „Vaidmuo šeimoje“ ir „socialinė veikla bei bendravimas“, sukelia nežymias problemas, mažiausiai socialinių problemų buvo rasta“ autonomijos namuose“ grupėje. Lyginant miesto ir kaimo socialinių problemų pobūdį - kaime išryškėjo „edukacijos ir mokymo“ socialinių problemų grupė .
2. Socialinių problemų pasireiškimo tikimybę didino paciento amžius virš 70 metų (didino 2 kartus), gyvenamoji vieta-kaimas (2,8 karto), nedirbantys lyginat su dirbančias 2,7 karto. 3. Nustatytos kelios lėtinės ligos, didinančios socialinių problemų pasireiškimą: širdies nepakankamumas, prieširdžių virpėjimas, artrozės, demencija, nerimas ir depresija didino socialinių problemų atsiradimą, atitinkamai 2,2 , 2,2, 2,5, 4,3, 4,4 ir 3,8 karto) .
Be to , didėjant lėtinių ligų sunkumo laipsniui ir lėtinių ligų skaičiui didėja socialinių problemų skaičius: prisidedant kiekvienai naujai ligai, rizika atsirasti socialinėms problemoms didėja 1,247 karto.
6
SUMMARY
Ramutė Micevičienė. Identification of social problems for multi morbidity patients in Primary Health care. Master's thesis.
Supervisor – Ida Liseckienė, Professor. Department of nursing, Faculty of nursing and care, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas, 2020
Aim - To evaluate changes in character and extent of social problems for patients meeting multimorbidity criteria who participated in CHRODIS plus project and establish relationship with sociodemographic characteristics.
Goals:
1) To evaluate character and extent of social problems for multimorbidity patients. 2) To estimate the probability of the development of social problems for multimorbidity patients with reference to patient’s sociodemographic parameters.
3) To define the probability of the influence of the number and character of chronic diseases on the development of social problems.
Methodology. The study is a part of the international joint EU financed project CHRODIS plus „Implementing good practices for chronic diseases “, performed at the Department of Family Medicine, Hospital of Lithuanian University of Health Sciences “Kauno klinikos” and Kaltinėnai Primary Health Care Center. The research was conducted by quantitative analysis of data from Impact of Participation and Autonomy (IPA) questionnaire which contains five social problems subgroups “autonomy indoors”, “family role”, “autonomy outdoors”, “social life and relations”, “work and education”. Sociodemographic characteristics and chronic diseases were analyzed and evaluated from MIDAS database.
Test group. The sample size was 200 patients (150 from the Department of Family Medicine and 50 from Kaltinėnai Primary Health Care Center. Selection criteria: patients diagnosed with not less than 2 diseases from 2 different body systems and age of 40-75 years.
Statistical analysis methods. Statistical analysis was performed with Statistical Package for Social
Sciences (SPSS) version 25. Sociodemographic characteristics of patience are presented with qualitative means and standard deviations, absolute meanings of qualitative values and percentages. Quantitative values were compared by using t tests or dispersion analysis, qualitative data - by applying Chi2 test. The relevance of the data of the questionnaire for the evaluation of social problems of patients was done by using Cronbach Alpha indicator and Pearson correlation
7
coefficient. Evaluation of social problems of all subgroups was done by presenting the mean and standard deviations where for comparison t test was applied if there were two groups and dispersed analysis was applied if there were more than two groups. Patients were divided in two groups with significant and insignificant problems based on evaluation of social problems of all subgroups using k-means clustering analysis. For the analysis of possible factors defining the development of social problems researches used Chi2 test, ordinal and multinomial logistic regression, calculation of odds ratios.
Conclusions:
1. Social problems were observed in the entire CHRODIS plus test group. Most salient problems were observed in “work in education” and “autonomy outdoors” subscales. “Family role” and “social life and relationships” cause low level of problems and the lowest number of problems was found in “autonomy indoors” subscale. Social problems were most salient in “work and education” subscale in the comparison of the type of social problems between city and rural patients.
2. The probability of the development of social problems was higher for patients of age older than 70 years (increased by the factor of 2), rural location (increased by the factor of 2.8), unemployed versus employed increased by the factor of 2,7.
3. The study defined several chronic diseases that have the most significant influence to the probability of the development of social problems: heart failure, atrial fibrillation, arthrosis, dementia, anxiety and depression increase the probability respectively by 2,2 2,2 2,5 4,3 4,4 and 3,8 times. Furthermore, with the increase of the severity of chronic diseases increase the number of social problems: every additional comorbidity increases the risk of the development of social problems by the factor of 1,247.
8
PADĖKA
Nuoširdų ačiū noriu tarti darbo vadovei prof. Idai Liseckienei už palaikymą, už pagalbą organizuojant tyrimą ir ruošiant magistro baigiamąjį darbą. Dėkoju už pastabas ir patarimus, už padrąsinimą ir discipliną, kuri labai padėjo užsibrėžtus darbus atlikti laiku. Dėkoju LSMU KK Šeimos klinikos kolektyvui už pagalbą, supratingumą ir palaikymą.
9
1 SANTRUMPOS
GMP – greitoji medicinos pagalbaLNL – lėtinės neinfekcinės ligos
PSDF – privalomas sveikatos draudimas PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija PSP - pirminė sveikatos priežiūra
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras
SADM - Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija SLLV - savarankiškas lėtinės ligos valdymas
SODRA – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba
TABESORI - Intersectoral collaboration solving health care problems in social risk families
10
2 TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS
Asmens autonomija - sveikatos teisėje yra suprantama kaip asmens apsisprendimo laisvė, kai asmuo turi diskreciją nuspręsti kas bus daroma su jo kūnu ar net gyvybe. Asmens autonomija yra suprantama kaip apsvarstytas sprendimas sutikti ar atsisakyti tam tikro gydymo, kuris gali paveikti asmenį, paremtas pakankama informacija ir priimtas protingo, savarankiško, niekieno neverčiamo asmens [1].
Gyvenimo kokybė – yra sudedamoji gerovės koncepcijos dalis arba gali būti suprantama kaip jos variantas, o gerovės variantai tarpusavyje skiriasi gero gyvenimo supratimu ir savo komponentais [2].
IPA - yra į reikšmę (meaning) orientuotas kokybinis metodas, skirtas suprasti pirmo asmens perspektyvai iš trečiojo asmens pozicijos (kiek tai yra įmanoma), naudojantis intersubjektyviu apsikeitimu ir analize [3] .
Multidisciplininė komanda – tai komanda, sudaryta iš skirtingų sričių specialistų, siekiančių visai komandai bendro tikslo – kuo kokybiškiau pagelbėti pacientui [4].
Pirminė sveikatos priežiūra - būtiniausia sveikatos priežiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir už paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali leisti sau mokėti [5].
Dauginis ligotumas - tai tokia sveikatos būklė, kai tam pačiam individui šalia pagrindinės diagnozės nustatoma dar viena ar daugiau lėtinių ligų [6].
Socialinis darbas - profesinė socialinio darbuotojo ir socialinių darbuotojų padėjėjų veikla, nukreipta ryšių tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jiems integruotis visuomenėje [7].
Socialinis darbuotojas – Socialinis darbuotojas – asmuo, įgijęs socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, arba asmuo, iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją ar baigęs socialinio darbo studijų programą, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigęs socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirtus mokymus, arba asmuo, įgijęs socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba) šeimomis [8].
11
3 ĮVADAS
3.1 Darbo aktualumas
Dauginis ligotumas vyresnio amžiaus žmonių tarpe yra vis labiau dažnėjantis reiškinys. Dauginis ligotumas (angl. Multimorbidity), anot V. Kasiulevičiaus [9], yra vadinama paciento būklė, kai yra nustatyti du ar daugiau lėtiniai susirgimai vienu metu tam pačiam asmeniui kurių gydymui būtini reikšmingi žmogiškieji ir materialiniai resursai. A. Jurgutis ir kt. [10] atskleidžia, jog sveikatos priežiūros sistema pastaruoju metu susiduria su naujais iššūkiais, t.y. su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (toliau LNL) sergančiais asmenimis, kurių gydymui išleidžiama vis daugiau sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui skiriamų lėšų. Dauginis ligotumas plinta daugėjant pagyvenusio amžiaus asmenų ir tokių pacientų priežiūra tampa sudėtingesnė ir reikalauja daugiau sveikatos priežiūros sąnaudų [10]. Žmonių populiacija, tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse sensta. Didėjant amžiui, didėja ir sergamumas lėtinėmis ligomis. Nustatyta, kad žmonėms, vyresniems nei 65 metai, kas penkerius metus prisideda po vieną lėtinę ligą. Lėtinių ligų paplitimo didėjimas kai kurių mokslininkų yra vadinamas dvidešimt pirmo amžiaus pandemija, reikalaujančia daug materialinių ir sveikatos priežiūros resursų [11].
Daugėjant lėtinių ligų, sparčiai didėja neįgalumo ir mirštamumo rizika, iškyla bio-psicho-socialinių problemų skaičius [12]. Siekiant užtikrinti maksimaliai kokybišką, dauginį ligotumą turinčiųjų sveikatos priežiūrą, ypatingą svarbą įgauna socialinių problemų identifikavimo ir socialinių problemų sprendimo bei integracijos poreikis. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos bei bendruomenės socialinių problemų kilimui, taip pat visuomenės socialiniam saugumui užtikrinti [11].
Pirminei sveikatos priežiūrai (PSP), kuri teikia integruotas sveikatos priežiūros paslaugas, iškyla dar vienas iššūkis – savalaikis socialinių problemų identifikavimas dauginį ligotumą turintiems, pasitelkiant socialines institucijas. Kiekvienas iš PSP narių (šeimos gydytojas, išplėstinės ar bendruomenės praktikos slaugytoja, taip pat ir pirmines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys specialistai), turi gebėti laiku identifikuoti socialines problemas, kadangi neretai ligoniams reikalingas ne tik medikamentinis gydymas, bet ir socialinė pagalba bei parama. O žmogaus fizinė, psichinė ir socialinė būklė yra glaudžiai tarpusavyje susiję, tad paciento sveikatos sutrikimus neretai lydi ne tik fizinės, bet ir psichologinės bei socialinės problemos. Tą pripažįsta ir Pasaulinė Sveikatos Organizacija (toliau PSO) pabrėždama, kad viena iš svarbiausių visuomenės ir individų sveikatos sąlygų yra socialiniai veiksniai [13]. Kitaip tariant, nuo socialinių problemų statuso gali priklausyti lėtinių ligų skaičius.Didelis gyventojų neaktyvumas, augantis nedarbas bei kokybiškų ir gerai apmokytų specialistų stoka neigiamai veikia bendrą šalies gyventojų gyvenimo lygį, socialinės apsaugos būklę, socialinį stabilumą, gyvenimo kokybę ir sveikatą. Iš esmės,
12
socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, sąveikauja ir panašiai, kelia tam tikrą riziką, kurį gali paveikti sveikatą ir gerovę, socialinę ir gyvenimo kokybę [14]. Tyrimais yra nustatyta, kad pacientas, gebantis savarankiškai valdyti lėtinę ligą, drąsiau dalyvauja socialinėje bei visuomeninėje veikloje, nes žino, jog ištikus problemai sugebės pats susitvarkyti su iškilusia situacija arba žinos, kokios pagalbos kreiptis į aplinkinius [15]. Tinkamai sprendžiant socialines problemas, geriau yra valdomos lėtinės ligos.
3.2 Darbo naujumas
Vykstant demografiniams pokyčiams visame pasaulyje daugėja senų žmonių. Gyventojų senėjimas yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų. Daugėjant senų žmonių reikalinga jų ligų prevencijos, gydymo, globos ir slaugos paslaugų plėtra.
G. Fordas [16] analizuodamas insulto prevencijos priemones bei kitų ligų rizikos faktorius, padidinančius insulto riziką senyvo amžiaus žmonėms, pabrėžė, kad visuomenės senėjimo kitimo tendencijos yra visuomenės socialinių problemų ir mirtingumo pagrindas. Palmer ir kt. [17] kalbėdami apie pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį personalą bei pacientų turinčių dauginį ligotumą poreikių tenkinimą, atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu yra laiku identifikuoti pacientų turinčių dauginį ligotumą socialines problemas bei inicijuoti jų sprendimą į pagalbą pasitelkiant socialines institucijas, kurios sugebėtų kuruoti ir įvertinti paciento medicininės komandos bendradarbiavimą. J. Lloyd ir S. Wait [18] atlikto tyrimo metu atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai dėl savo ligų sukeliamų nepatogumų asmenys turintys dauginį ligotumą sunkiau adaptuojasi aplinkoje ir negali atlikto normalaus socialinio vaidmens. Asmenys turintys dauginį ligotumą, nejausdami palaikymo adaptuojantis su savo ligomis ir negaliomis socialiniame gyvenime, užsidaro savyje.
Lietuvos ir užsienio mokslinės literatūros autoriai gilinosi, kokios dažniausios socialinės problemos sutinkamos dauginį ligotumą turinčių asmenų tarpe. L. Singer su bendraautoriais [19] analizuodami dauginio ligotumo sukeliamas socialines problemas Anglijoje 2002-2015 metais, išskyręs tokias pagrindines problemas kaip gyvenimo kontrolės jausmas bei priklausomybė nuo namų, socialinės veiklos ir bendravimo sumažėjimas. A. Dugravot ir kt [20] atliko tyrimą, tam, kad įsitikinti ar socialinės problemos bei ekonominė-finansinė asmens padėtis gali būti dauginio ligotumo priežastimi, įtakoti ligų skaičių, ligos komplikacijas ar netgi mirtingumą. Kartais ypatingas dėmesys klientui ir jo asmeninių poreikių bei socialinių problemų nustatymas gali padėti labiau atskleisti paciento prioritetus bei tikslus. P. Kersten ir kt. [21] atlikdami tyrimą, IPA klausimų dėka, analizavo klausimų atsakymus pacientų, kuriems yra nustatytas dauginis ligotumas. L. Warner ir kt. [22] atlikto tyrimo metu siekė nustatyti pacientų autonomijos išteklius, nepaisant dauginio ligotumo.
13
Šis ištęstinis tyrimas tyrė pagrindinius ir bendravimo išteklius tiek asmeninėje, tiek socialinėje terpėje (savarankiškumo ir socialinės paramos) bei poveikį išlaikyti asmens autonomiją. B. Ong ir k. [23] tyrimo metu siekė atrasti ryšį tarp dauginio ligotumo, atsparumo ir socialinių veiksnių, norint padėti suprasti, kad dauginis ligotumas nėra vien tik klinikinė diagnozė.
Prie problemos naujumo galima paminėti ir tai, kad bendrai dauginio ligotumo ir su juo susijusioms socialinėms problemoms tyrimų yra atlikta sąlyginai mažai. Tačiau bendrosios pasaulio bei Lietuvos demografinės tendencijos, užsienio mokslininkų išsamūs ir kol kas negausūs Lietuvių profesionalų tyrimai rodo, jog norint gretinti pacientų biologinę, fizinę, socialinę bei psichologinę pacientų būklę, reikia gilintis į dauginį ligotumą turinčių asmenų problemas bei atlikti daugiau tyrimų šioje srityje, taikyti juos praktikoje, kurti specializuotas interprofesines grupes. 2012-2013 metais Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai kartu su kolegomis iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vykdė projektą “Tarpsektorinis bendradarbiavimas sprendžiant sveikatos problemas socialinės rizikos šeimose”. Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti tarpsektorinį bendradarbiavimą ir jo galimybes, sprendžiant sveikatos ir socialines problemas socialinės rizikos šeimose. Tokio pobūdžio integruota ir holistinė praktika ir mokslinis tyrimas dauginį ligotumą turinčių pacientų - yra vykdomas pirmą kartą Lietuvoje.
3.3 Darbo tikslas ir uždaviniai
Tikslas: CHRODIS plus projekte dalyvavusiems pacientams, kurie atitinka dauginio ligotumo kriterijus,
įvertinti socialinių problemų pobūdį ir apimtis, priklausomai nuo jų ligotumo ir sociodemografinių charakteristikų.
Uždaviniai:
1) Įvertinti, dauginį ligotumą turinčių pacientų, dažniausių socialinių problemų pobūdį ir apimtis.
2) Išanalizuoti socialinių problemų atsiradimo tikimybę atsižvelgiant į paciento sociodemografinius rodiklius.
14
4 LITERATŪROS APŽVALGA
4.1 Dauginis ligotumas ir dažniausiai pasitaikančios socialinės problemos
4.1.1 Senstanti visuomenė ir dauginio ligotumo problema
Gyventojų senėjimas yra viena iš keturių „mega tendencijų“, kurios apibūdina šių dienų pasaulio gyventojus: gyventojų skaičiaus augimas, populiacijos senėjimas, urbanizacija ir tarptautinė migracija [24]. Žmonių populiacija, tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse sensta. Didėjant amžiui, didėja ir sergamumas lėtinėmis ligomis [12]. Remiantis Jungtinių Tautų (toliau JT) pateikiamais duomenimis apie pasaulio populiacijos perspektyvas [25] iki 2050 metų kas šeštas pasaulio žmogus bus vyresnis nei 65 metų (1pav.). O dauginio ligotumo išsivystymo rizika su amžiumi ne tik didėja, bet nuo 65 metų ir vyresniems asmenims kas 5 metus prisideda bent po vieną lėtinę ligą [26].
1 pav. Pasaulio gyventojų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 1980, 2017, 2030 ir 2050 m.[24]
Pagal 1 paveiksle pateiktus duomenis matome, kad vyresnio amžiaus žmonių grupės auga sparčiau nei jaunesnių žmonių amžiaus. Pateikti duomenys rodo, kad tikimasi, jog vyresnio amžiaus žmonių grupės iki 2030 metų aplenks vaikų, jaunesnių nei 10 metų skaičių. Prognozės rodo, kad 2050 metais vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių bus daugiau nei paauglių ar jaunimo nuo 10 iki 24 metų [12]. Situacija Lietuvoje yra tokia pati kaip ir visame pasaulyje (2 pav.). Atsižvelgiant į statistikos departamento pateikiamus duomenis matyt, kad pagyvenusių žmonių skaičius, lyginant su bendru nuolatinių gyventojų skaičiumi, didėja. Senstant visuomenei didėja ir bendrasis
15
mirtingumo rodiklis. Daugėjant vyresnio amžiaus asmenų didėja ir išlaidos socialinei bei sveikatos apsaugai.
2 pav. Pagyvenusių (65 metų ir vyresnių) žmonių skaičius 2000-2017 m.[60]
Lėtinių ligų paplitimas, anot Filipavičiūtės ir kt. bendraautorių [12], kai kurių mokslininkų yra vadinamas dvidešimt pirmo amžiaus pandemija, kadangi didėjant lėtinių ligų skaičiui, sparčiai didėja neįgalumo bei mirtingumo rizika. Vyresniems žmonėms, turintiems dvi ar daugiau lėtinių ligų yra būdingas dauginis ligotumas [12]. Senstančios visuomenės gyvenimo kokybei yra ypač svarbūs sveikatos būklė ir sveikatos paslaugų veiksmingumas [27].
2 paveiksle pateikiama profesoriaus G. Fordo panaudota diagrama, kurį 2007 metais pirmą kartą publikavo medicinos žurnalas „Lancet“. Šioje diagramoje galima pamatyti, kaip ligų skaičius priklauso nuo paciento amžiaus. Pagal šioje diagramoje pateiktą kreivę matome (2 pav.), kad nuo 60-64 metų lėtinių ligų skaičius didėja.
16
3 pav. Pacientų amžiaus įtaka ligų skaičiui.[16]
Ypač dideli yra aukšto dauginio ligotumo, t. y. turinčių kelis lėtinius susirgimus, pacientų poreikiai – 5 proc. labai aukšto dauginio ligotumo pacientų skiriama net iki 50 proc. sveikatos priežiūros išteklių [28, 29]. 80 proc. vyresnio amžiaus gyventojų jau dabar turi tris ar daugiau lėtinių ligų, todėl kartu sunaudojami dideli sveikatos priežiūros ištekliai [30]. Efektyvesnei tokių pacientų priežiūrai, į diagnozes orientuoti specializuotos priežiūros modeliai keičiami į pacientus centruotais priežiūros modeliais, vis svarbesnis vaidmuo priimant sprendimus tenka pačiam pacientui ir jo šeimos nariams [31, 32]. Dauginis ligotumas ne tik apsunkina medicininę sąveiką, tačiau tampa sudėtinga atlikti ir kasdieninę kelių ligų priežiūrą [11]. Dauginio ligotumo problematiškumas atsiskleidžia ir tame, kad vienos lėtinės ligos gydymo rekomendacijos gali prieštarauti kitos lėtinės būklės priežiūros rekomendacijoms, tarkim tada kai vienu sergama ir diabetu ir astma [33]. Daugelyje mokslinių šaltinių yra pabrėžiama, kad kelių ligų vienu metu pasireiškimas ne tik sukelia sunkumus, nustatant diagnozę, bet ir sudarant gydymo planą pacientui. Ir nors pacientų turinčių dauginį ligotumą skaičius nuolat auga, visos gydymo rekomendacijos yra daugiau nukreiptos į viena liga sergantį pacientą. Kiekviena nauja liga pareikalauja papildomų vaistų tos ligos sukeltiems simptomams mažinti ir šalinti [34]. Todėl sekančiame poskyryje apžvelgiamas dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūros organizavimas.
17
4.1.2 Dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūros organizavimas
Metams bėgant ir žmogui senstant silpnėja sveikata ir organizmui darosi vis sunkiau priešintis įvairioms ligoms, atsparumas mažėja, todėl sulaukus senatvės daugelį vargina įvairūs sveikatos sutrikimai, tokie kaip širdies ir kraujagyslių ligos, onkologiniai susirgimai, diabeto komplikacijos bei dauginis ligotumas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dauginis ligotumas pasižymi tuo, kad tam pačiam asmeniui yra nustatoma daugiau kaip 2 lėtinių susirgimų.
Senstant populiacijai dėl didėjančio sergamumo LNL, dauginio ligotumo, didėja sveikatos priežiūros poreikis, kartu ir išlaidos sveikatos priežiūros sektoriui, atsiranda naujų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų poreikis [35]. Reikia pažymėti ir tai, kad dauginis ligotumas didina išlaidas – tokiems pacientams reikia iki 10 kartų daugiau sveikatos priežiūros lėšų nei turintiems viena lėtinį susirgimą [36]. Dauginis ligotumas Lietuvoje susijęs su papildomais 258 761 lovadieniais ir 61% padidina 30 d. rehospitalizacijos dažnį. Dauginį ligotumą turintys pacientai 9.6 karto dažniau Lietuvos šeimos gydytojų lankomi namuose negu viena liga sergantys. Dar būtina pabrėžti ir tai, kad pacientų turinčių dauginį ligotumą ambulatorinių konsultacijų dažnis išauga net 2.1 karto lyginant su viena liga sergančiais [37]. Taigi amžiaus grupėje nuo 50-ies iki 65-erių metų apie trečdalis, o vyresnių nei 65 m. amžiaus grupėje – daugiau nei 60 proc. serga dviem ir daugiau lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (4 pav.).
4 pav. Asmenų, kuriems diagnozuotos nurodytos galutinės diagnozės, dalis (proc.) palyginti su visais prisirašiusiais tos amžiaus grupės asmenimis 2016 m. [37]
18
Įvertinus dauginį ligotumą turinčių asmenų paplitimo intervalą bei sveikatos priežiūros priemonių panaudojimą, būtina apžvelgti dauginį ligotumą turinčių asmenų priežiūros organizavimą. Dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūroje yra labai svarbu keletas komponentų:
Komandinis darbas;
Integruotos sveikatos priežiūros paslaugos; Paciento savarankiškumo ir įgalinimo didinimas.
Komandinis darbas. Tyrimais yra įrodyta, jog komandinis darbas pirminėje sveikatos priežiūroje (PSP) yra naudingas ne tik darbo krūviui palengvinti, bet ir siekiant geresnių pacientų priežiūros sveikatos rodiklių rezultatų bei ekonominių sveikatos priežiūros sprendimų [38, 39, 40]. Komandinio darbo efektyvumas, teikiant paslaugas įvairiomis ligomis sergantiems pacientams, dažniausiai yra analizuojamas sveikatos bei ekonominių rodiklių aspektais [Medical Advisory]. Lietuvoje tarpsektorinis bendradarbiavimas teisiškai reglamentuotas, tačiau PSO idėjos, kaip paslaugos turėtų būti teikiamos, įgyvendinamos tik iš dalies [41]. Lietuvoje atlikta nedaug tyrimų apie dauginį ligotumą turinčių asmenų kompleksines problemas ir tarpsektorinį bendradarbiavimą, tačiau jais remiantis galima teigti, kad reikėtų stiprinti komandinį darbą. Taip pat nurodoma, jog trūksta aiškių gairių kaip turi bendradarbiauti skirtingi sektoriai bei specialistai. Reikia atkreipti dėmesį, jog pastariesiems stinga informacijos apie kitų specialistų teikiamas paslaugas, yra bendradarbiavimo įgūdžių ir elementarių žinių apie komandinį darbą trūkumas [42]. Pirminės sveikatos priežiūros komanda yra sudaryta iš šeimos gydytojo, odontologo, psichiatro, bendruomenės ir psichikos sveikatos slaugytojo, akušerio bei socialinio darbuotojo [43]. Tačiau ar iš tikrųjų pirminės sveikatos priežiūros komanda dirba komandiškai? Pasitaiko nesusikalbėjimo ir tarp šių specialistų. Akivaizdu, kad asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos sektoriai turi bendrą tikslą – užtikrinti gyventojų visapusę dvasinę, fizinę ir socialinę gerovę. Tačiau svarbu, kad šių sektorių veikla būtų tinkamai sukoordinuota, nepersiklotų ir leistų pasiekti kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų [29]. Komandinio darbo nauda bei tarpsektorinio bendradarbiavimo būtinumas, sprendžiant sveikatos problemas buvo tyrinėtas ne tik Lietuvoje TABESORI projekto metu, tačiau ir analizuojamas ir užsienio mokslininkų literatūroje. D. A. Black kartu su bendraautoriais [42] atlikto tyrimo metu nustatė, kad tik komandinio darbo dėka pirminės sveikatos priežiūros srityje galima suvaldyti lėtines ligas. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad personalo komandinis darbas pagerėjo naudojant intervencinę praktiką. J. Vyšniauskaitė-Rimkienė ir kt. [41] atlikto tyrimo metu apie tarpsektorinio bendradarbiavimo modelio kūrimo prielaidas nustatė, kad būtina parengti formalų tarpsektorinio bendradarbiavimo reglamentą tarp pirminės sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiančių institucijų. Autorės atkreipia dėmesį į tai, kad šiame reglamente turėtų būti
19
aiškiai išdėstytos skirtingų komandos narių funkcijos, atsakomybė, veiklos procedūros bei jų registravimo tvarka [41].
Integruotos sveikatos priežiūros paslaugos. Senyvo amžiaus žmonės turi įvairių sveikatos problemų, kurios dažnai siejamos su negalios atsiradimu. Kartu su fizinės sveikatos sutrikimais gali būti įvairių psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos sunkina socialinė izoliacija, sunki materialinė padėtis ir sumažėjęs gebėjimas atlikti kasdienę veiklą. Nė vienas specialistas negali atkurti funkcijų sutrikimų, atsiradusių dėl senyvo amžiaus, tai galima padaryti tik bendradarbiaujant visiems specialistams, kartu tiriant pacientą ir numatant intervencijos tikslus, siekiant pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, gydymo bei slaugos rezultatus ir savarankiškumo išsaugojimą [30]. Integruotos sveikatos priežiūros paslaugos yra suvokiama kaip sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas ir teikimas, atsižvelgiant į žmonių poreikius, užtikrinant paslaugų tęstinumą visoje sveikatos priežiūros sistemoje, per įvairių lygių ir grandžių sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikėjus, organizuojamos ir teikiamos sveikatinimo paslaugos, diagnostikos, gydymo, ilgalaikės priežiūros, reabilitacijos ir paliatyviosios pagalbos paslaugos, atsižvelgiant į žmonių poreikius tam tikrame gyvenimo etape [44].
Labai svarbu teikiant integruotas paslaugas atkreipti dėmesį ir į poreikių tenkinimą. Daugelis pagyvenusių žmonių gyvena vieni, dažniausiai dėl našlystės. Dėl to sunkiau susitvarkyti su kasdiene veikla ir gydyti savo ligas. Labai dažnai reikia teikti specializuotas paslaugas 65 metų ir vyresniems žmonėms dėl jų sudėtingų sveikatos - dauginio ligotumo ir socialinių poreikių specifikos [17]. K. Palmer ir kt. [17] kalbėdami apie pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį personalą bei pacientų turinčių dauginį ligotumą poreikių tenkinimą, atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu yra laiku identifikuoti pacientų turinčių dauginį ligotumą socialines problemas bei inicijuoti jų sprendimą į pagalbą pasitelkiant socialines institucijas, kurios sugebėtų kuruoti ir įvertinti paciento medicininės komandos bendradarbiavimą. Autoriai pabrėžia, jog [17] žvelgiant į ateities demografines tendencijas, toks poreikis bus vis labiau aktualus ir reikalingas. Integruotų paslaugų teikimas įmanomas tada, kai komandos nariai žino kitų narių funkcijas ir atsakomybes, turi kompetencijos laiku identifikuoti problemas, kurias galėtų spręsti savarankiškai, ar problemų sprendimui pacientai būtų nukreipti kitam komandos nariui [17].
Paciento savarankiškumo ir įgalinimo didinimas. Pacientas, gebantis savarankiškai valdyti lėtinę ligą, drąsiau dalyvauja socialinėje bei visuomeninėje veikloje, nes žino, jog ištikus problemai susijusiai su viena ar keliomis jo būklėmis, net ir esant socialinėje aplinkoje (nebūtinai saugioje, kaip pvz.: ligoninėje), sugebės pats susitvarkyti su iškilusia situacija arba žinos, kokios pagalbos kreiptis į aplinkinius [15].
✓ Kliūtys, kurios dažniausiai trukdo efektyvų paciento įtraukimą į savarankišką lėtinės
20
✓ vyresnio amžiaus pacientų ypatybės (sudėtingiausia – dauginis ligotumas); ✓ struktūrinės aplinkybės;
✓ dėl medicininės sąveikos kylantys iššūkiai: savigyda, nepasitikėjimas medicinos
personalu, skirtingu rekomendacijų gavimas, multidisciplinių komandų trūkumas;
✓ medicininės praktikos laiko, skiriamo vienam pacientui, reglamentavimas (neadekvati
konsultacijos trukmė) [15].
Visi šie išvardinti trikdžiai dažniausiai pasireiškia kompleksiškai ir yra glaudžiai vienas su kitu susiję. D. Daugėlienė ir S. Mikulionienė [15] išskiria pagrindinę kliūtį, kuri riboja sklandų paciento įsitraukimą į savarankišką lėtinės ligos valdymo (toliau SLLV) procesą. Tai yra sudėtinga vyresniojo amžiaus paciento sveikatos būklė, kai reiškiasi dauginis ligotumas [15]. Tokiu atveju šeimos gydytojas susiduria ne tik su iššūkiu paskiriant medikamentinį gydymą (tenka suderinti tarpusavyje net keliolika vaistų ir jų dozių), bet ir turi suinstruktuoti, kaip dauginį ligotumą turintis pacientas turi juos taisyklingai savarankiškai suvartoti [45]. Medikamentinis pacientų turinčių dauginį ligotumą ligų valdymas yra labai svarbi SLLV proceso dalis. Pacientų turinčių dauginį ligotumą gyvenimo kokybė, anot V. Kasiulevičiaus [9] yra blogesnė, jų funkcinis savarankiškumas yra sutrikęs, juos dažniau užklumpa depresija (5 pav.) ir jie vartoja daug daugiau medikamentų, bei kenčia dėl vaistų sąveikų.
21
Apžvelgus dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūros organizavimą galima pastebėti, jog dauginis ligotumas didina sveikatos priežiūros išlaidas – tokiems pacientams reikia iki 10 kartų daugiau sveikatos priežiūros lėšų nei turintiems viena lėtinį susirgimą. Dauginį ligotumą turinčio paciento sveikatos priežiūroje svarbiausi komponentai yra komandinis darbas, integruotos sveikatos priežiūros paslaugos ir paciento savarankiškumo bei įgalinimo didinimas. Komandinis darbas naudingas ne tik darbo krūviui palengvinti, bet ir siekiant geresnių pacientų priežiūros sveikatos rodiklių rezultatų bei ekonominių sveikatos priežiūros sprendimų. Integruotų sveikatos priežiūros paslaugų didžiausia nauda išryškėja tada, kai komandos nariai žino kitų narių funkcijas ir atsakomybes, turi kompetencijos laiku ifdentifikuoti problemas, kurias galėtų spręsti savarankiškai, ar problemų sprendimui pacientai būtų nukreipti kitam komandos nariui. Paciento savarankiškumo įgalinimas dauginį ligotumą turintiems pacientams yra svarbus tuo, kad pacientas, gebantis savarankiškai valdyti lėtinę ligą, drąsiau dalyvauja socialinėje bei visuomeninėje veikloje, nes žino, jog ištikus problemai sugebės pats susitvarkyti su iškilusia situacija arba žinos, kokios pagalbos kreiptis į aplinkinius. Tinkamai sprendžiant socialines problemas, geriau yra valdomos lėtinės ligos.
4.1.3 Dažniausiai pasitaikančios socialinės problemos dauginį ligotumą
turintiems pacientams
G. Fordas [16] analizuodamas insulto prevencijos priemones bei kitų ligų rizikos faktorius, padidinančius insulto riziką senyvo amžiaus žmonėms, pabrėžė, kad visuomenės senėjimo kitimo tendencijos yra visuomenės socialinių problemų ir mirtingumo pagrindas. Tuo tarpu PSO duomenimis [65], visuomenės sveikatą, dauginį ligotumą bei mirtingumą gali įtakoti prastos gyvenimo sąlygos, stresas, žalingi įpročiai, sanitarija, mityba ir dauguma kitų socialinių sąlygų. Taigi sveikatos ir socialinių veiksnių sąveika yra svarbi abipusiškai, tačiau socialinių veiksnių svarba visuomenės ir individų sveikatai ypač pabrėžtina [46].
Vertinant lėtines ligas individualiu lygmeniu – jų išskiriama labai daug ir įvairių [21]. Tačiau anot P.Kersten ir kt. [21] ne visada medicininiai veiksmai yra pats svarbiausias gydymo būdas. Kartais ypatingas dėmesys klientui ir jo asmeninių poreikių bei socialinių problemų nustatymas gali padėti labiau atskleisti paciento prioritetus bei tikslus. P. Kersten ir kt. [21] atlikdami tyrimą, IPA klausimų dėka, analizavo klausimų atsakymus pacientų, kuriems yra nustatytas dauginis ligotumas. Autoriai norėjo išsiaiškinti, kiek iš jų gyvena būtent tokį gyvenimą, kaip jie to nori patys. Pirma kartą IPA klausimynas buvo išbandytas 2001 m. Nyderlanduose, su pacientais, sergančiais reumatoidiniu artritu, po stuburo smegenų traumos bei insulto ir t.t. Dabar
22
IPA klausimynas yra naudojamas klinikinėje praktikoje tiek nacionalinių, tiek tarptautinių reabilitacijos tyrimų metu [21].
K. Charmaz [47] tuo tarpu teigia, jog labai skiriasi ir tai, kaip skirtinguose amžiaus tarpsniuose yra suvokiamas lėtinės ligos neišvengiamumas. Pav., jaunesni žmonės ligų pasireiškimą priima kaip griaunančią jų gyvenimo planus. Tuo tarpu senyvame amžiuje sudėtinga lėtinė liga gali būti traktuojama kaip natūrali senatvės pasekmė, kažkas „normalaus“, ir integruojama į asmens biografiją be didesnio poveikio asmens savivokai (ypač jei asmuo jau turi ir daugiau jo gyvenimą ribojančių sveikatos sutrikimų) [47]. M. Burry [48], tuo tarpu, atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingos ligos (turima omenyje ir keletą vienu metu, dauginio ligotumo atveju) sutrikdo kasdieninę žmogaus nusistovėjusią kasdieninę praktiką, gyvenimo tikslus, priverčia jį iš naujo persvarstyti santykį su savimi bei jį supančia aplinka. Kartais, netgi, sąlygoja reikšmingus asmens savimonės procesus [48]. Dėl to, anot M. Bury [2006] daugelį ligų turintis asmuo, prieš įsitraukdamas į socialines sąveikas, pirma gali būti priverstas spręsti, kaip suvaldyti sergantį kūną, ypač jei ligos požymiai yra akivaizdūs.
J. Lloyd ir S. Wait [18] atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai dėl savo ligų sukeliamų nepatogumų asmenys turintys dauginį ligotumą sunkiau adaptuojasi aplinkoje ir negali atlikto normalaus socialinio vaidmens. Asmenys turintys dauginį ligotumą, nejausdami palaikymo adaptuojantis su savo ligomis ir negaliomis socialiniame gyvenime, užsidaro savyje [18]. Senyvo amžiaus žmonėms, susidūrus su dauginiu ligotumu, sunkiausia būna prisitaikyti prie nuolatinių sveikatos pokyčių. Jie turi išmokti juos valdyti bei adaptuotis. Todėl tiek pirminės sveikatos priežiūros specialistai, tiek socialiniai darbuotojai bei kiti pagalbą teikiantys specialistai susiduria su nemenka užduotimi: padėti pacientui prisitaikyti prie pasikeitusios fizinės būklės [49]. M. Huber teigimu [49] gebėjimas prisitaikyti prie sveikatos sutrikimų ir juos valdyti savarankiškai, yra itin svarbus faktorius paciento sveikatos palaikymui.
23
6 pav.Sveikatą lemiantys veiksniai [50]
Kaip matome pagal 6 paveiksle pateiktus duomenis, socialiniai veiksniai gana stipriai lemia žmogaus sveikatą. Anot PSO [14] sąlygas, kuriomis žmonės gimsta, auga, gyvena, dirba ir sensta. Šias aplinkybes lemia pinigų, galios ir išteklių paskirstymas globaliu, nacionaliniu ir vietos lygiais. Didelis gyventojų neaktyvumas, augantis nedarbas bei kokybiškų ir gerai apmokytų specialistų stoka neigiamai veikia bendrą šalies gyventojų gyvenimo lygį, socialinės apsaugos būklę, socialinį stabilumą, gyvenimo kokybę ir sveikatą. Iš esmės, socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, sąveikauja ir panašiai, kelia tam tikrą riziką, kurį gali paveikti sveikatą ir gerovę, socialinę ir gyvenimo kokybę [52]. Kartais vyresnio amžiaus žmonėms, prie visų lėtinių ligų, papildomai yra nustatoma ir tam tikra negalia. Tada yra susiduriama su specialiųjų poreikių lygio nustatymu. Asmenims gali būti nustatomi šie specialieji poreikiai: specialusis nuolatinės slaugos poreikis; specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis; specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis [53]. A. Jurgelėnas ir kt. [32] pabrėžia, jog sveikatos socialinis laukas apima socialines, ekonomines, aplinkos, sveikatos paslaugų ir bendros politikos sritis. Todėl sveikatos socialinio saito problemos yra socialinės ir jų sprendimo būdai turėtų būti socialiniai. Autoriai pabrėžia, jog visuomenės sveikata yra identifikuojama kaip socialinio saito tikslas, kurį galima pasiekti tik sprendžiant socialines problemas [32]. Vadinasi, reikia, kad pirminės sveikatos
24
priežiūros paslaugas teikiantieji gebėtų laiku identifikuoti pacientų turinčių dauginį ligotumą socialines problemas, inicijuotų jų savalaikišką sprendimą pasitelkiant socialines institucijas bei sugebėtų kuruoti ir įvertinti paciento medicininės komandos bendradarbiavimą. Ateityje šis poreikis taps vis labiau apčiuopiamas atsižvelgiant į dabartines demografines tendencijas [17].
L. Singer su bendraautoriais [19] analizuodami dauginio ligotumo sukeliamas socialines problemas Anglijoje 2002-2015 metais, kur pagrindiniais tyrimo dalyviais tapo 50 ir vyresni (keletą susirgimų turintys asmenys), isskytė šias pagrindines socialines problemas:
❖ gyvenimo kontrolės jausmas bei priklausomybė nuo namų; ❖ fizinio aktyvumo sumažėjimas bei namų aplinkos pakeitimas; ❖ socialinės veiklos ir bendravimo sumažėjimas;
❖ autonomijos išlaikymas/praradimas.
Autoriai atlikto tyrimo metu nustatė [19], kad tvirtesnė materialinė padėtis bei edukacija turi nemažą įtaką dauginiam ligotumui ir socialinėms problemoms, susijusioms su šia liga. Autoriai nustatė, kad mažesnes pajamas turintys asmenys 47 proc. daugiau galimybių dauginiam ligotumui nei didesnes pajamas turintys asmenys. Beto, lyginant su didesnes pajamas turinčiais, jiems yra didesnė rizika turėti 10 ar daugiau, su dauginiu ligotumu susijusių, funkcinių apribojimų. Pastebėta, jog 65 metų ir vyresniems žmonėms, dėl jų sudėtingų sveikatos - dauginio ligotumo ir socialinių poreikių specifikos, tenka teikti specializuotas paslaugas [19].
Todėl analizuojant socialines problemas dauginį ligotumą turintiems pacientams, iškyla klausimas, ar nuo socialinių problemų priklauso turimų ligų skaičius? A. Dugravot ir kt [20] atliko tyrimą, tam, kad įsitikinti ar socialinės problemos bei ekonominė-finansinė asmens padėtis gali būti dauginio ligotumo priežastimi, įtakoti ligų skaičių, ligos komplikacijas ar netgi mirtingumą. Tyrimo dalyviai buvo vertinami pagal 3 socioekonominio statuso vertinimo rodiklius, t.y. išsilavinimas, profesija ir raštingumas. Dalyviams buvo atlikti klinikiniai tyrimai šiuo periodu: 2002–2004 m., 2007–2009 m., 2012–2013 m. ir 2015–16 m. Buvo testuojami šie rodikliai: netvirtumas (sumažėjęs arba dingęs fizinis aktyvumas, sulėtėjęs vaikščiojimo tempas, nevirtas stovėjimas, svorio netekimas ir išsekimas) ir negalios požymiai (sunkumai maudantis, rengiantis, einant į tualetą, sunkumai pačiam judėti, valgyti, reikalinga papildoma priežiūra) [20]. Buvo analizuojamas ir dauginis ligotumas, t.y. buvo naudojami elektroniniai sveikatos įrašai, tam, kad įvertinti dauginio ligotumo būseną (dvi ar daugiau ligų, tokių kaip diabetas, širdies ligos, lėtinės plaučių ligos, artritas, vėžys ar Parkinsono liga). Mokslininkai norėjo ištirti ar socialinė nelygybė, socialiniai ir demografiniai veiksniai turi įtakos perėjimui nuo sveikos būklės prie komplikuotos sveikatos būklės ar netgi mirties, ar įtakoja dauginį ligotumą ar turimų ligų skaičių. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, socialinė ir ekonominė būklė daro įtaką dauginiam ligotumui, silpnumo ir negalios rizikai, tačiau neturi įtakos
25
mirštamumo rizikai, atsiradus šiems neigiamiems sveikatos sutrikimams[20]. Todėl, anot A. Dugravot ir kt [20] labai svarbu yra skirti daugiau dėmesio išankstinei prevencijai, kadangi profesija, užimtumas, išsilavinimas gali būti tie socialiniai veiksniai, kurie įtakoja sergamumą.
Kalbant apie dauginį ligotumą ir socialinių problemų sprendimą PSP grandyje, svarbu, kad kiekvienas PSP komandos narys gebėtų identifikuotų problemas, kaip pvz.: slaugytoja laiku įtartų socialines problemas, kurios neigiamai gali įtakoti paciento tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Ir atvirkščiai, socialinis darbuotojas, lankydamas pacientus, vykdydamas ilgalaikę priežiūrą, gebėtų įtarti sveikatos būklės pablogėjimą (pasunkėja paciento bendravimas, judėjimas), apie kurį laiku identifikuotų ir informuotų medicinos personalą. Taigi, būtinas bent minimalus kompetencijų persidengimas, siekiant maksimalaus problemų sprendimo [17].
Atsiradę sutrikimai dažnai veikia šios grupės asmenų motorinį aktyvumą ir psichologinę sveikatą. Esant tokioms sąlygoms, šeimos aplinka ne visada gali užtikrinti visišką priežiūrą, todėl reikia ieškoti specializuotų socialinių paslaugų, kurios padėtų žmonėms, kuriems jos reikia ir jų artimiesiems. Vadinasi, reikia, kad pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiantieji gebėtų laiku identifikuoti pacientų turinčių dauginį ligotumą socialines problemas, inicijuotų jų savalaikį sprendimą pasitelkiant socialines institucijas bei sugebėtų kuruoti ir įvertinti paciento medicininės komandos bendradarbiavimą [18].
Apibendrinant galima pastebėti, kad pagal PSO duomenis visuomenės sveikatą, dauginį ligotumą bei mirtingumą gali įtakoti prastos gyvenimo sąlygos, stresas, žalingi įpročiai, sanitarija, mityba ir dauguma kitų socialinių sąlygų. Vadinasi, reikia, kad pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiantieji gebėtų laiku identifikuoti pacientų turinčių dauginį ligotumą socialines problemas. Senyvo amžiaus žmonėms, susidūrus su dauginiu ligotumu, sunkiausia būna prisitaikyti prie nuolatinių sveikatos pokyčių. Jie turi išmokti juos valdyti bei adaptuotis. Todėl tiek pirminės sveikatos priežiūros specialistai, tiek socialiniai darbuotojai bei kiti pagalbą teikiantys specialistai susiduria su nemenka užduotimi: padėti pacientui prisitaikyti prie pasikeitusios fizinės būklės.
4.2 Socialinės determinantės turinčios įtakos dauginį ligotumą turinčio
asmens gyvenimo kokybei
4.2.1 Sociodemografinių charakteristikų įtaka dauginio ligotumo pacientams
ir socialinių problemų sąsajos su ligomis
R. Gurevičiaus teigimu [29] Lietuvos populiacijos socio-ekonominė būklė, lytis, urbanizacija (miestas ar kaimas) yra sveikatos netolygumų socialiniai-ekonominiai rizikos faktoriai. Kitaip tariant, aukštesnis išsilavinimas, didesnės pajamos, gyvenimas mieste, anot autoriaus [29],
26
lemia geresnę sveikatą: subjektyvų savo sveikatos vertinimą, sveiką gyvenseną (ypač vyrams rūkymo ir alkoholio vartojimo atžvilgiu, bei sveikesnę mitybą. Nuo mamos išsilavinimo, šeimyninės padėties, gyvensenos (ypač rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo) priklauso naujagimių sveikatos skirtumai. Žemesnis socialinis-ekonominis statusas lemia blogesnį sveikatos priežiūros prieinamumą [51].
Švedijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad gyventojų senėjimas ir lėtinės ligos turi koreliaciją su senyvu amžiumi, kuris tampa vis dažnesne pagyvenusių žmonių problema [52]. Tyrime buvo aiškinamasi, kokios ligos yra labiausiai paplitusios tarp senyvo amžiaus dauginį ligotumą turinčių asmenų Švedijoje. Tyrimas parodė, kad dažniausios ligos yra hipertenzija, demencija, širdies ligos (atitinkamai 38 proc., 21 proc. ir 18 proc.). Pastebėta, kad dauginis ligotumas yra susijęs su šeimyniniu statusu (ypač psichinės sveikatos problemos), taip pat su išsilavinimo lygiu (žemo išsilavinimo, neturintys pagrindinio išsilavinimo pacientai buvo dažniau dauginį ligotumą turintys ) [52].
Taigi sveikata yra ne tik ligos nebuvimas, bet ir fizinių, psichinių bei socialinės gerovės veiksnių kompleksas. M. Huber [49] teigimu, dauginį ligotumą turinčių asmenų sveikata, be visų šių anksčiau išvardintų veiksnių, priklauso ir nuo asmens galimybių prisitaikyti prie sveikatos sutrikimų ir juos savarankiškai valdyti. Senyvo amžiaus žmonėms išsivysčius dauginiam ligotumui pagrindiniu iššūkiu tampa prisitaikyti prie nuolatinių sveikatos pokyčių ir juos valdyti, todėl sveikatos priežiūros specialistams, socialiniams darbuotojams, pagalbą teikiantiems specialistams, tenka naujas vaidmuo – padėti pacientui adaptuotis prie pasikeitusios fizinės būklės padėti jam mokyti savarankiškai valdyti pasikeitusią situaciją [49].
Vietnamo mokslininkai N. Thi Ha ir kt. [53] atkreipė dėmesį į tai, kad besivystančios šalys neturi pakankamai galimybių spręsti sveikatos problemas, susijusias su visuomenės senėjimu ar su dauginiu ligotumu. Kaip ir pav. Vietname, daugiau dėmesio yra skiriama viena liga besiskundžiančiam pacientui. Dviejose pietų Vietnamo provincijose buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2400 tyrimo dalyvių, kurių amžius 60 ir daugiau. Lėtinės ligos buvimas buvo nustatytas atlikus medicininę apžiūrą, kurią atliko gydytojai bendruomenės sveikatos centruose. Informacija apie socialinius ir demografinius veiksnius buvo renkama naudojant struktūrizuotą klausimyną. Į klausimyną buvo įtraukta socialinė demografinė ir su sveikata susijusi informacija, įskaitant dalyvių praneštas ligas/sergamumą. Ištirti faktorius, susijusius su dauginiu ligotumu, buvo naudojama vienmatė ir daugiamatė logistinės regresijos analizė [53]. Buvo surinkta informacija apie šias šešias ligos būklių grupes: širdies ir kraujagyslių (įskaitant hipertenziją), virškinimo sistemą (įskaitant kepenis), kvėpavimo takus (įskaitant lėtinę obstrukcinę plaučių ligą ir tuberkuliozę), artritą (įskaitant osteoartritą), urogenitalinę sistemą ir diabetą. Buvo laikoma, kad asmenys, turintys bent dvi dominuojančias ligas turi dauginį ligotumą . Prie nepriklausomų kintamųjų buvo priskirti tokie
27
veiksniai kaip amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas ir gyvenamoji vieta. Raštingumas buvo grindžiamas savarankiška ataskaita ir buvo priskiriamas neraštingiems ir raštingiems. Gyvenamoji vieta buvo suskirstyta į miesto ir kaimo vietoves pagal vietos administracinę klasifikaciją. Darbinis statusas buvo suskirstytas į šiuo metu dirbančius (vis dar dirbančius laukuose ar savarankišką verslą turinčius, siekiant užsidirbti ir t.t.) ir nedirbančius. Sveikatos elgesys buvo rūkymo būsena (rūkė ir niekada nerūkė) ir alkoholio vartojimas (buvo alkoholio ir niekada) [54]. Siekiant įvertinti kasdienio veiklos įtaką, buvo užduodami tokie klausimai kaip: ar Jums reikia pagalbos apsirengiant, nusirengiant, nueinant i wc, valgant ir pan.
Tyrimas atskleidė, kad beveik 40 procentų vyresnio amžiaus žmonėms buvo pasireiškęs dauginis ligotumas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad gyvenantiems miesto vietovėse, raštingiems žmonėms buvo nustatytas mažesnis dauginio ligotumo paplitimas. Neraštingumas, ypač kaimo vietovėse tyrimo metu atskleidė didesnį dauginį ligotumą turinčių asmenų skaičių. Tai reiškia, jog turi būti daugiau tikslinių programų, kurios būtų orientuotos į lėtinių ligų naštos mažinimą. Lėtinių ligų paplitimas Vietnamo pietinėse provincijose buvo taip pat susijęs su gyvenimo kokybe bei kasdieninės priežiūros aspektais.
Taigi pagal Vietnamo mokslininkų atlikto tyrimo duomenis matome, jog vienu iš subjektyvių sociodemografinių veiksnių, įtakojančių keleto ligų vienu metu pasireiškimą, gali būti laikomas žemesnis išsilavinimas. Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad žemesnio išsilavinimo žmogui trūksta žinių apie sveikatą, ligas, jam sunkiau analizuoti savo savijautą ir suprasti simptomus, kad būtų galima pritaikyti turimas žinias. Be išsilavinimo aspekto galima atkreipti dėmesį ir į S. Wurm [54] pastebėjimus, kur autorius be visų kitų svarbių sociodemografinių veiksnių, tokių kaip išsilavinimas, gyvenamoji vieta ir t.t., išskiria ir socialinį statusą, kitaip tariant aplinkybes, ar sergantis žmogus gyvena su gyvenimo partneriu ar yra vienišas. S. Wurm [54] teigimu, tie ligoniai, kurie turi šalia savęs artimą žmogų, kuris jį palaiko, savo sveikatą vertins daug labiau, nei tas, kuris bus vienišas.
M. Niti kartu su bendraautoriais [55] Azijoje atlikto tyrimo metu nustatė, kad daugiau ligų turintys asmenys yra labiau linkę į depresiją, nes jiems tampa sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo bei pasidaro sudėtinga laikytis gydytojų nurodymų, atsisakyti iki tol įprastos kasdieninės veiklos. Dauginį ligotumą turintis žmogus vis sunkiau tai ištveria ir dauguma atvejų jį apima depresiški jausmai. Jis nebemato prasmės mėgautis kitais gyvenimo malonumais, laikytis gydytojų nustatyto ręžimo, kadangi netiki, kad sveikata kažkada pagerės [55].
O. Zamalijeva [56] atkreipia dėmesį į tai, kad sociodemografiniai duomenys (amžius, išsilavinimas, finansinė padėtis ir t.t.) visada yra pristatomi aprašant tiriamųjų imtį. Tačiau dauguma autorių juos naudoja kaip kontrolinius, o ne kaip tiesioginius elgesio prediktorius. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad neretai žemesnio išsilavinimo asmenys tyrimuose būna vyresnio amžiaus, o tai
28
leidžia daryti prielaidą, kad ne išsilavinimo lygis, o būtent amžius yra svarbesnis prognozuojantis veiksnys [56].
D. Henderson ir kt. [57] atlikę tyrimą apie ryšį tarp socialinės pagalbos ir dauginio ligotumo Škotijoje, nurodė jau ne tik teorinę socialinės pagalbos naudą dauginį ligotumą turintiems pacientams, bet ir realius skaičius, rodančius sveikatos pagerėjimą gaunant socialinę pagalbą. Straipsnio autoriai teigia, kad mažai žinoma apie ryšį tarp dauginio ligotumo ir socialinės globos (taip pat žinomos kaip ilgalaikė priežiūra). Tai svarbu, nes daugelis išsivysčiusių šalių siekia integruoti sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas kaip priemonę paslaugų kokybei gerinti kartu taupydamos efektyvumą [61]. Šis retrospektyvinis gyventojų stebėjimo tyrimas, kuriame dalyvavo visi vyresni nei 65 metų asmenys Škotijoje 2014/15 ir 2015/16 sergamumas dvejomis ar daugiau ligų parodė vis didesnį poveikį sveikatos būklės gerėjimui gaunant socialinę globą. Tai vienas iš pirmųjų tyrimų, įrodančių ryšį tarp daugialypės ligos ir socialinės globos gavimo [57].
G. Baltrušaitytė ir V. Leonavičius atlikto tyrimo metu nustatė [46], kad yra pastebima sąsaja tarp lėtinės ligos ir selektyvios socialinės atskirties. Analizuojant šią sąsają, remiamasi sveikatos sociologijos literatūra ir empiriniu tyrimu, t. y. 22-jų pusiau struktūruotų interviu medžiaga, su asmenimis, sergančiais lėtinėmis ligomis. Tyrime prieinama išvados, jog lėtinę ligą galima traktuoti kaip paciento „biografijos sutrikdymą“, nes liga paveikia ne tik fizinę žmogaus būklę, tačiau dažnai ir visą socialinį gyvenimą. Bet pabrėžiama, kad skirtingi žmonės skirtingai prisitaiko prie ligų priimdami jų natūralumą, bet sergantysis bus priverstas vienaip ar kitaip ieškoti būdų išlaikyti prasmingas sąveikas su „sveikųjų“ pasauliu, tačiau šios paieškos skirtingai veiks socialinės atskirties patirtis. Nors tyrimas neprieina išvados apie socialinio darbuotojo tiesioginę svarbą, tačiau galime daryti prielaidą, jog įsiterpus socialinių mokslų profesionalui atskirties atstumą gali tapti lengviau įveikti, vėl įsilieti į normalų socialinį gyvenimą net ir sergant lėtinėmis ligomis [46].
L.M. Warner ir kt. [22] atliko tyrimą apie dauginį ligotumą turinčių asmenų autonomijos išlaikymą, nepaisant ligos. Autoriai pabrėžė, jog neretai dauginis ligotumas kelia grėsmę asmens savarankiškumui. Tyrime buvo atliekamas pagrindinis ir sąveikaujantis asmeninių ir socialinių išteklių (saviveiksmingumo ir socialinės paramos) poveikis autonomijos išlaikymui. Duomenys buvo analizuojami naudojant struktūrinių lygčių modeliavimą. Tyrimas parodė, kad socialinės paramos gavimas sustiprino mažesnio savarankiškumo asmenų savarankiškumą, tačiau sukėlė grėsmę autonomijos praradimui. Praktikoje sveikatos priežiūros specialistams reikia atkreipti dėmesį į paciento savarankiškumo lygį ir suteikti tiek socialinės paramos, kad ji neperžengtų asmens autonomijos ribų ir jis galėtų tobulėti, nesijausti priklausomas nuo kitų net ir turėdamas dauginį ligotumą [22].
29
1 lentelėje, pagal įvairių užsienio autorių mokslinius straipsnius, pateikiama apibendrinta informacija, kaip socialinės determinantės įtakoja dauginį ligotumą turinčio asmens gyvenimo kokybę.
1 Lentelė. Socialinės determinantės turinčios įtakos dauginį ligotumą turinčio asmens gyvenimo kokybei
Tema, autorius, metai Tyrimo problema/metodas Tyrimo rezultatai
Dauginis ligotumas ir jo socialinės determinantės tarp vyresnio amžiau žmonių pietinėse Vietnamo
provincijose (“Multimorbidity and its social determinants amongs
older people in southern provinces, Vietnam”). Autoriai: Ninh Thi H. ir kt.
2015
Duomenys tyrimui buvo renkami iš gydytojų, dirbančių visuomeninėse sveikatos įstaigose. Jie turėjo rinkti duomenis medicininio patikrinimo metu apie sergančiuosius dvejomis ar daugiau
lėtinių pacientus. Vienos krypties ir daugiamatės logistinės regresijos analizės
buvo naudojamos tiriant veiksnius, susijusius su dauginiu ligotumu. rizikos
grupėje esančių ir pacientų turinčių dauginį ligotumą socialinės aplinkos
gerinimą
Tyrimo metu buvo pastebėta, kad gyvenantiems miesto vietovėse, raštingiems žmonėms buvo nustatytas
mažesnis dauginio ligotumo paplitimas. Neraštingumas, ypač kaimo vietovėse tyrimo
metu atskleidė didesnį dauginį ligotumą turinčių
asmenų skaičių.
Dauginio ligotumo socialinės determinantės
Pietų Afrikoje (“The social determinants of multimorbidity in South
Africa”).
Autoriai: A. Olufunke ir kt. 2013
Šiame tyrime naudojami duomenys yra paimti iš Pietų Afrikos nacionalinio pajamų dinamikos tyrimo (SA-NIDS) sukurti logistiniai regresijos modeliai, analizuojantys daugelio ligų ir kelių
santykį
rodikliai, įskaitant socialinį ir ekonominį statusą, gyvenamąją vietą ir nutukimą.
Rezultatai nurodo būtent socialinius veiksnius dauginiam ligotumui , kurie turi įtakos jam, bet ne lėtinėms ligoms. Labai
svarbus čia buvo ir sveikatos apsaugos specialistų vaidmuo tuos
veiksnius pastebėti ir įvertinti. Pabrėžiama, kad socialiniai ir ekonominiai veiksniai turi taip pat labai
daug įtakos ir dauginį ligotumą turinčių žmonių diagnostikoje ir gydyme, ne tik kelių ligų sambūvyje
atsiradimui. Autonomijos išlaikymas
nepaisant dauginio ligotumo: savarankiškumas
ir dvi socialinės paramos pusės
(“Maintaining autonomy despite multimorbidity: Self-efficacy and the two faces of social support”). Autoriai: L. Warner ir kt.
2011
Šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti pacientų autonomijos išteklius, nepaisant
dauginio ligotumo. Šis ištęstinis tyrimas tyrė pagrindinius ir bendravimo išteklius tiek asmeninėje, tiek socialinėje terpėje (savarankiškumo ir socialinės paramos) bei poveikį išlaikyti asmens autonomiją. Duomenys buvo analizuojami naudojant
struktūrinių lygčių modeliavimą.
Šis tyrimas parodo, kad socialinės paramos ir autonomijos santykis pacientų turinčių dauginį
ligotumą atvejais turi įtakos ir teorijai, ir praktikai, nes tai rodo skirtingą socialinių išteklių
poveikį, atsižvelgiant į asmeninius išteklius.
30
Ryšio tarp dauginio ligotumo, atsparumo ir socialinių sąsajų per visą
gyvenimo laikotarpį ištyrimas (“Exploring the relationship between
multi-morbidity, resilience and social connectedness across
the life course”). Autoriai: B. Ong ir kt.
2013
Šio straipsnio pagrindinis tikslas atrasti ryšį tarp dauginio ligotumo, atsparumo ir socialinių veiksnių, norint padėti suprasti,
kad dauginis ligotumas nėra vien tik klinikinė diagnozė. Todėl viešuosiuose
procesuose, sveikatos bei socialinėje rūpyboje reikėtų atkreipti dėmesį ir į
socialines bei psichologines determinantes. Buvo tiriama septyniolika žmonių, kurie, pasak apklausos, manė, kad
gali išlaikyti savo savarankiškumą, socialinę tapatybę ir asmenybę laikui
bėgant.
Šio tyrimo rezultatai parodė, kad jog pats žmogus formuoja savo socialinį atsparumą ligoms
ir nubrėžia socialinio konteksto ribas, kurios dažnai yra platesnės negu
gali atrodyti. Todėl remiantis šiais aspektais
galima padėti formuoti veiksmingesnius pacientų
turinčių dauginį ligotumą palaikymo būdus.
Vyresnio amžiaus žmonių mirtingumas ir dauginis
ligotumas: socialinės paramos vaidmuo ir
vienišumas (“All-cause mortality and
multimorbidity in older adults: The role of social support and loneliness”). Autoriai: B. Olayaabc ir kt.
2017
Tikslas: Nustatyti, ar poli-ligų poveikis mirtingumui yra keičiamas pagal socialinę
paramą ir vienatvę reprezentatyviame 2113 dalyvių, vyresnių nei 60 metų,
pavyzdyje. Gyvybinė padėtis buvo nustatyta per nacionalinius registrus arba
paprašius dalyvių giminaičių. Pagrindiniai kintamieji – ligų skaičius, socialinė parama (Osle socialinės paramos skalė) ir vienatvė (UCLA vienatvės skalė). Kaplan-Meier išgyvenimo kreivės buvo panaudotos, kad būtų apskaičiuotas laikas
iki mirties pagal daugelio ligų, socialinės paramos ir vienatvės duomenų rezultatus. Atlikti koreguoti proporciniai pavojaus
regresijos modeliai.
Kai yra didelė socialinė parama, mirties tikimybė yra gerokai mažesnė. Taip
pat, turint vieną ar dvi lėtines ligas, mirties tikimybė mažesnė nei turint daugiau nei dvi. Tiems, kurie serga daugiau
nei dvejomis ligomis, išgyvenamumas išlieka tik
neženkliai pakitęs, atsižvelgiant į socialinės
paramos lygį ir kitus apsaugos veiksnius, kurie turėtų būti tiriami ateityje.
Šaltinis: sudaryta autoriaus (pagal kitų autorių įžvalgas)
Apibendrinant galima pastebėti, kad savarankiškumo (autonomijos) praradimas dauginio ligotumo pacientams tampa rimta socialine problema, nes jie nesugeba vieni funkcionuoti kaip visaverčiai socialinės grupės ar visuomenės nariai, ne visada išpildo savo socialinį vaidmenį taip kaip norėtų. Ši socialinė problema taip pat veda ir prie psichologinių problemų ar dar vienos lėtinės ligos (pvz.: depresijos), o tai dar labiau apsunkina paciento būklę.
31
5 TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
5.1
Tyrimo organizavimas
Šis mokslinis tyrimas yra tarptautinio, jungtinio EU finansuojamo projekto “CHRODIS plus - Gerųjų praktikų taikymas sergantiems lėtinėmis ligomis“ (“CHRODIS-plus: Implementing good practices for chronic diseases”) dalis.
Tyrimas vykdytas 2019 m. gruodžio – 2020 kovo mėnesiais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje „Kauno klinikos“, Šeimos medicinos klinikoje ir Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centre.
Modelio tikslas – kokybiškesnės paslaugos dauginėmis lėtinėmis ligomis sergantiems. Daugybinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros modelis buvo kuriamas remiantis: mokslinės literatūros analize, gerųjų praktikų paieška ir analize, duomenų bazių įvairiose šalyse analize (Lietuva, Ispanija, Italija, Suomija, Olandija ir kt.), ekspertų susitikimai ir sutarimai (consensus meetings), tiriamieji vizitai praktikų vertinimui, SWOT analize ir Delphi procesas ir kt. Remiantis autorių Palmer K ir kt. (Palmer K et al. Health Policy 2018) rekomendacijomis, įdiegtos keletas komponenčių, viena iš jų „dauginį ligotumą turinčių pacientų sveikatos priežiūra”:
• Tęstinis, reguliarus ir visa apimantis ( t. y. holistinis) paciento ištyrimas. • Koordinuojanti daugiadalykė komanda.
• Koordinatoriaus individualizuotas sveikatos priežiūros plano vykdymui ir kontaktams su pacientu ir jo šeima paskyrimas („atvejo vadybininkas“).
• Individualizuotas sveikatos priežiūros planas pacientui.
5.2 Tyrimo eiga
Tyrimo eiga suskirstyta į keturis etapus:
I etapas – atliktos teorinės studijos reikalingos darbo problemos sprendimui; sudarytas tyrimo
planas; padedant darbo vadovui, suformuluotas darbo tikslas ir uždaviniai; atlikta mokslinės literatūros, susijusios su nagrinėjama tema, analizė;
II etapas – pasirinkta tyrimo metodika; parinkta tiriamųjų imtis ir tyrimo instrumentas; atlikti
pasiruošimo apklausai parengiamieji darbai – gauti bioetikos, bei įstaigų, kuriose planuojamas atlikti tyrimas, vadovų raštiški leidimai.
III etapas – respondentų anketinė apklausa; tyrimo duomenų bazės sudarymas ir gautų duomenų
