LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Roberta Gabalytė
Karvių hipokalcemijos profilaktikos efektyvumo įvertinimas, naudojant
peroralinius mineralinius papildus
Evaluation of the effectiveness of prophylaxis of hypocalcemia in cow using oral
mineral supplements
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Asist. Dovilė Malašauskienė
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Karvių hipokalcemijos profilaktikos efektyvumo įvertinimas, naudojant peroralinius mineralinius papildus“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
________________________________________________________________________________ (vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1 Kalcio reikšmė ir apykaita karvės organizme ... 8
1.2 Faktoriai, įtakojantys kalcio kiekį organizme ... 10
1.3 Hipokalcemijos etiologija, simptomai ir gydymas ... 11
1.4 Hipokalcemijos prevencijos priemonės ... 12
1.5 Hipokalcemijos patofiziologija ... 15
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17
2.1 Tyrimo laikas ir vieta ... 17
2.2 Tyrimo schema ... 17
2.3 Tyrimo objektas ir eiga ... 18
2.4 Duomenų analizė ir statistika ... 18
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 19
3.1 Biocheminių kraujo rodiklių tyrimo įvertinimas ... 19
3.2 Karvių sveikatingumo įvertinimas ... 26
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 32
IŠVADOS ... 34
REKOMENDACIJOS ... 35
4 KARVIŲ HIPOKALCEMIJOS PROFILAKTIKOS EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS,
NAUDOJANT PERORALINIUS MINERALINIUS PAPILDUS
Roberta Gabalytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas įvertinti kaip peroralinis mineralinis papildas veikia karvių hipokalcemijos pasireiškimo dažnį ir sveikatingumą. Nustatyti, kaip keitėsi prieš ir po apsiveršiavimo albuminų, AST, Ca, Mg, P, Fe ir GGT koncentracija kraujo serume.
Tyrimas buvo atliktas 2020 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais Pakruojo rajono ūkyje X. Karvės šiltuoju sezonu ganomos ganyklose, o atvėsus orams laikomos tvartuose saitiniu laikymo būdu. Ūkyje auginama apie 1600 galvijų, iš kurių apie 900 melžiamų karvių. Biocheminių kraujo rodiklių analizei pasirinkta 20 kliniškai sveikų užtrukusių panašaus amžiaus ir laktacijos karvių. Sudarytos dvi grupės – tiriamoji ir kontrolinė, neatsižvelgiant į veislę. Abi grupės sudarytos iš 10 karvių. Tiriamosios grupės karvėms po veršiavimosi į didįjį prieskrandį buvo įvedamas mineralinis preparatas boliuso pavidalu, kurio sudėtyje 40 g kalcio. Tyrimo pradžioje ir po apsiveršiavimo karvėms iš uodegos venos (v. coccygea) buvo paimtas kraujas biocheminiams kraujo tyrimams. Biocheminiai kraujo rodikliai buvo tiriami LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratorijoje.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad tiriamojoje grupėje statistiškai patikimai (p < 0,05) skyrėsi AST, Ca, Mg ir Fe koncentracija kraujo serume, o kontrolinėje grupėje AST ir Fe koncentracija kraujo serume. Nustatyta, kad pirmojo etapo metu reikšmingai skyrėsi tik Ca koncentracija kraujo serume tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių (p < 0,05). Antrojo etapo metu reikšmingai skyrėsi albuminų, Ca, Mg, P koncentracija kraujo serume tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių (p < 0,05). Nustatyta, kad po apsiveršiavimo pasireiškė pogimdyvinis paralyžius (15 proc.), mastitas (25 proc.), nuovalų užsilaikymas (25 proc.) ir metritas (40 proc.).
5 EVALUATION OF THE EFFECTIVENESS OF PROPHYLAXIS OF HYPOCALCEMIA
IN COW USING ORAL MINERAL SUPPLEMENTS
Roberta Gabalytė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The aim of this study was to determine whether or not oral mineral supplements have an effect on the general health of the cow and the incidence of hypocalcemia - specifically by the changes in the blood serum concentrations of albumin, GGT, AST, Ca, Mg, P and Fe before and after calving.
The study was carried out in August of 2020 up until October of 2020 at farm „X“ in Pakruojis district. Cows are grazed in pastures during the warm season and when the weather gets is colder they are kept in barns by tethering. The farm has about 1600 cattle , 900 of which are dairy cows. For the analysis of biochemical blood parameters, 20 cows were selected that are of similar age and lactation. Two groups were formed – test and control, regardless of their breed. Both groups consisted of 10 cows. Group of test cows after calving received oral mineral supplements directly into the rumen in a form of a bolus containing 40 g of calcium. At the beginning of the study and after calving, blood was drawn from the tail vein (v. coccygea) of the cows for biochemical blood tests. Blood biochemical parameters were analyzed in LSMU VA Large Animal Clinic.
The study showed that there was a statistically significant (p <0.05) difference in the serum concentrations of AST, Ca, Mg and Fe in the test group, while in the control group AST and Fe were shown to also have a statistically significant (p <0.5) difference. It was found that during the first stage only the serum Ca concentration differed significantly between the test and control groups (p <0.05). During the second stage, the serum concentrations of albumin, Ca, Mg and P differed significantly between the test and control groups (p <0.05). Milk fever (15%), mastitis (25%), retained placenta (25%), and metritis (40%) were found after calving.
6
SANTRUMPOS
Ca – kalcis;
PTH – parathormonas; Mg – magnis;
mmol/l – milimoliai litre;
RAKS – raciono anijonų ir katijonų skirtumas; KMI – kūno masės indeksas;
P – fosforas; K – kalis; Na - natris; Cl – chloras;
CaCl2 - kalcio chloridas;
AST – aspartataminotransferazė; ALB – albuminai; GGT – gama glutamiltransferazė; Fe – geležis; LJ – Lietuvos juodmargiai; LŽ – Lietuvos žalieji; H – holšteinai; AN – anglerai;
Min. – minimali fiziologinės normos riba; Maks. – maksimali fiziologinės normos riba.
7
ĮVADAS
Per pastarąjį dešimtmetį pieno pramonėje įvyko daugybė didelių pokyčių. Šiuolaikiniuose pieno ūkiuose stengiamasi iš karvės išgauti kuo didesnį pieno kiekį (1). Pieno ūkis yra viena iš svarbiausių žemės ūkio sričių Lietuvoje. Kiekvienais metai didėja pieno primilžis iš karvės ir auga pieno ūkio dydis (2). Pieno primilžio iš karvės padidėjimas turi didelę įtaką melžiamų karvių medžiagų apykaitos sutrikimams (1).
Hipokalcemija yra dažnai pasitaikanti medžiagų apykaitos liga pereinamuoju laikotarpiu, kuriai būdingas kalcio (Ca) koncentracijos kraujo serume sumažėjimas. Hipokalcemija skirstoma į klinikinę ir subklinikinę. Nors šiuo metu klinikinė hipokalcemija pasireiškia gana retai (3 – 7 proc.), tačiau subklinikine hipokalcemija serga 41 –54 proc. antros ir vėlesnės laktacijos karvių. Hipokalceminės karvės turi didesnę riziką susirgti su veršiavimųsi susijusiomis ligomis ir būti išbrokuotos (3). Dėl hipokalcemijos susilpnėja lygiųjų raumenų susitraukimas, ko pasekoje sumažėja virškinamojo trakto peristaltika ir pašaro suvartojimas. Per maža Ca koncentracija kraujo serume slopina imuninių ląstelių veiklą (4). Visa tai lemia ligų po apsiveršiavimo pasireiškimą. Dažniausios pasireiškiančios antrinės ligos yra gimdos iškritimas, nuovalų užsilaikymas, šliužo dislokacija, ketozė, mastitas, metritas, endometritas, šliužo dislokacija (5).
Pastaruoju metu vis dažniau taikomos profilaktikos priemonės siekiant užkirsti kelią hipokalcemijos pasireiškimui ir taip išvengti ekonominių nuostolių. Dažniausiai ūkiuose yra naudojami peroraliniai kalcio preparatai boliuso pavidalu, kurie yra įvedami į didįjį prieskrandį karvei apsiveršiavus. Atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, analizuojančių hipokalcemijos profilaktikos efektyvumą.
Darbo tikslas: įvertinti karvių hipokalcemijos profilaktikos efektyvumą, naudojant peroralinius mineralinius papildus.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti kraujo biocheminių rodiklių albumino, AST, Ca, Mg, P, Fe, GGT kaitą prieš ir po veršiavimosi.
2. Įvertinti ir palyginti peroralinio mineralinio papildo įtaką kraujo biocheminiams rodikliams. 3. Įvertinti karvių sveikatingumą po apsiveršiavimo bei taikytos profilaktikos efektyvumą.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kalcio reikšmė ir apykaita karvės organizme
Kalcis (Ca) yra gyvybiškai svarbus visiems organizmams. Jis reikalingas daugeliui fiziologinių organizmo procesų, tokių kaip kaulų augimas, raumenų ir nervų sistemos veikla, kraujo krešėjimas. Kalcis aktyviai dalyvauja perduodant nervinį impulsą tarp ląstelių. Todėl labai svarbu užtikrinti normalią Ca koncentraciją kraujo serume (1). Nustatyta, kad 99 proc. kalcio yra kauluose ir dantyse, o likęs 1 proc. yra tarpląsteliniame skystyje. Paprastai melžiamos karvės, sveriančios 600 kg, kauluose yra 7,8 – 8,5 kg kalcio, tarpląsteliniame skystyje yra 8–9 g kalcio, o kraujo serume - 3 – 3,5 g kalcio (6). Apie 50 proc. kraujyje esančio kalcio yra prisijungęs prie baltymų, tokių kaip albuminas, o 42 – 48 proc. cirkuliuoja kraujyje jonizuota forma. Jonizuotas kalcio kiekis yra biologiškai aktyvi dalis kraujyje. Kraujyje 3 – 7 proc. kalcio yra susijungęs su tirpiais anijonais, tokiais kaip fosfatas, citratas, bikarbonatas ir sulfatas (7). Veršiavimosi metu sumažėja albuminų kiekis serume. Esant hipoalbuminemijai bendras kalcio kiekis kraujyje gali būti sumažėjęs, bet normalus jonizuoto kalcio kiekis. Acidozė didina jonizuoto kalcio koncentraciją kraujyje, o alkalozė atvirkščiai, mažina. (6)
Karvės įsisavina kalcį dviem būdais: aktyviuoju transportavimo būdu per žarnyno epitelį ir pasyviuoju per žarnyno epitelines ląsteles. Pasyviuoju būdu įsisavinamas kalcis yra laisvas ir nestimuliuoja kalcitriolio išskyrimo. Įsisavinamojo laisvo kalcio kiekis didėja proporcingai didėjant kalcio koncentracijai žarnyno spindyje. Kai kalcio koncentracija tarpląsteliniame skystyje padidėja, o ląstelių dirglumo slenkstis sumažėja, organizme pasireiškia traukuliai. Stipriai sumažėjus kalcio koncentracijai kraujyje, sumažėja ir raumenų tonusas (8). Už kalcio apykaitą yra atsakingas parathormonas (PTH), kurį gamina paraskydinė liauka, hormonas 1,25-dihidroksivitaminas D ir kalcitoninas (6).
Tyrimais įrodyta, jog į kalcio kiekio sumažėjimą labiausiai reaguoja PTH ir aktyvi vitamino D forma, o į padidėjimą - skydliaukės sekretuojamas kalcitoninas (9). (1 pav.)
9 1 pav. Kalcio kiekio kraujyje reguliavimo schema.
Šaltinis: https://www.farmhealthonline.com/US/disease-management/cattle-diseases/milk-fever/
Sumažėjus kalcio koncentracijai kraujo serume yra aktyvuojama prieskydinė liauka ir skatinamas PTH išsiskyrimas į kraują. PTH stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš inkstų kanalėlių. Iš šlapimo gaunamas tik nedidelis kalcio kiekis (< 1 – 2 g per parą), todėl kompensuojamas tik nedidelis kalcio deficitas. Didelis kalcio deficitas sukelia ilgalaikę PTH sekreciją (nuo valandų iki dienų), o tai skatina kalcio mobilizaciją iš kaulų. Kalcis kauluose yra dviejų formų, didesnė kalcio dalis yra kalcio hidrofosfato (CaHPO4) pavidalu ir yra kolageno sudedamoji dalis. Nuo tarpląstelinio skysčio kaulų skystyje tirpus kalcis yra atskiras antkaulio ląstelėms – vienos iš jų yra osteoklastai. Osteoklastai susiformuoja iš mononuklearinių ląstelių cirkuliuojančių kraujyje, kurios kaupiasi ant kaulinio paviršiaus, diferencijuojasi ir tampa kelių formų ląstelėmis (10). Dėl atsiradusio kalcio deficito tiesiogiai padidėja kalcio mobilizacija iš kaulų, todėl laktacijos pradžioje karvei pasireiškia laktacinė osteoporozė. Esant osteoporozei, per pirmąjį laktacijos mėnesį iš kaulų netenkama 9 – 13 % kalcio (11).
Remiantis moksliniais tyrimais, sumažėjus magnio koncentracijai kraujyje yra slopinama PTH sekrecija. Aktyvios formos vitaminas D3 skatina kalcio absorbciją iš žarnyno. Padidėjus PTH kiekiui kraujyje, vitaminas D kepenyse bei inkstuose yra hidrolizuojamas į 1,25-dihidroksivitaminą D. Tuo metu, sumažėjęs kalcio kiekis kraujyje suaktyvina mitochondrijų 1a-hidroksilazę inkstuose, kuri vitaminą D verčia į aktyvios formos D3. Per didelis neorganinio fosforo kiekis kraujyje slopina 1a-hidroksilazės veikimą ir aktyvaus vitamino D susidarymą (12).
10
1.2 Faktoriai, įtakojantys kalcio kiekį organizme
Amžius daro didelę įtaką hipokalcemijos pasireiškimui melžiamoms karvėms. Vyresnėms karvėms hipokalcemija pasireiškia dažniau ir sunkesne forma nei jaunoms karvėms. Sergamumas stipriai padidėja trečios ir ketvirtos laktacijos karvėms (13). Amžius padidina parezės riziką maždaug 9 proc. per laktaciją Didėjant amžiui, sulėtėja Ca apykaita ir pasireiškia klinikinė ar subklinikinė hipokalcemija. Daroma prielaida, kad karvei senstant, jos žarnyne mažėja aktyvaus vitamino D receptorių skaičius. Be to, didėjant karvės amžiui, taip pat mažėja PTH receptorių skaičius audiniuose (14).
Didžioji kalcio dalis, gaunama su pašaru, žarnyne absorbuojama pasyviuoju būdu. Nustatyta, kad neigiamas kalcio balansas būdingas daugeliui karvių, kadangi su pašarais jo gaunama mažiau nei reikia. Per parą veršingai karvei reikalingas 30 g kalcio kiekis, iš kurių 15 g kalcio reikia vaisiaus augimui ir dar 15 g pasišalina su išmatomis ir šlapimu (13). Jeigu į organizmą su pašarais patenka nedidelis kalcio kiekis, vis tiek dalis jo yra pašalinama su išmatomis, kadangi šis makroelementas įeina į virškinamojo trakto sulčių ir tulžies sudėtį. Inkstų glomeruluose prafiltruoto kalcio išskiria tik apie 1 procentas su šlapimu, visas kitas kalcio kiekis yra reabsorbuojamas atgal į plazmą aktyviosios pernašos būdu (15).
Per didelis katijonų kiekis pašare, dažniausiai kalis (K), karvėms sukelia metabolinę alkalozę. Metabolinė alkalozė, dėl padidėjusio kraujo pH, slopina organizmo reakciją į PTH, todėl karvės turi didesnį polinkį į klinikinę ir subklinikinę hipokalcemiją. Dėl silpnos organizmo reakcijos į PTH, neefektyviai vyksta kalcio mobilizacija iš kaulų, taip pat sumažėja kalcio absorbcija iš inkstų glomerulų filtrato ir inkstuose nevyksta 25-hidroksivitamino D hidroksilinimas į 1,25-dihidroksivitaminą D. Papildžius pašarus lengvai absorbuojamų anijonų, sumažėja kraujo pH ir atstatomas audinių jautrumas PTH. Remiantis moksliniais tyrimais, užtrukusios karvės racione turėtų būti 3,5 – 4 g/kg magnio. Hipomagnemija kalcio metabolizmą veikia mažindama PTH sekreciją, reaguodama į sumažėjusi kalcio kiekį kraujyje ir mažindama audinių jautrumą PTH. Esant žemai kalcio koncentracijai kraujyje, PTH išsiskiria į kraują. PTH sekrecija skatina magnio absorbciją iš inkstų, todėl hipokalcemija sergančių karvių magnio koncentracija kraujo serume yra didesnė. Per didelis K kiekis pašare sumažina magnio absorbciją iš prieskrandžio, tai lemia per mažą magnio koncentraciją kraujo serume, net jei pašare magnio yra pakankamai. Fiziologinė magnio norma kraujyje paprastai yra nuo 0,75 iki 1,0 mmol /l. (16).
Gausus fosforo kiekis pašare turi neigiamą poveikį magnio absorbcijai iš žarnyno. Apie 85 proc. fosforo esančio organizme yra organinio fosforo pavidalu. Kaulų ir dantų sudėtyje yra organinio fosforo. Dalis fosforo įeina į baltymų, gliceridų, fosfolipidų, DNR ir RNR sandarą. Fosfolipidai yra svarbi ląstelės membranos sudedamoji dalis. Organiniai fosfatai yra energijos šaltinis, reikalingas metabolinių grandinių reakcijose, kuriose suardant fosforo jungtis yra išskiriama energija ir ląstelės
11 membranos vientisumui palaikyti. Remiantis moksliniais tyrimais galima teigti, kad didelė neorganinio fosforo koncentracija kraujo serume slopina vitamino D virtimą aktyvia forma, to priežastis yra per didelis fosforo kiekis užtrukusių karvių racione (17).
Kalcio kiekis kraujyje labiau priklauso nuo žarnyno absorbcijos nei kaulų rezorbcijos. Kai karvių užtrūkinimo laikotarpiu kalcio su pašaru gaunama daugiau nei reikia, yra slopinami kalcio apykaitos mechanizmai, dėl to karvei apsiveršiavus, sumažėja žarnyno absorbcijos ir kalcio mobilizacijos iš kaulų efektyvumas. Tokioms karvėms yra didelė hipokalcemijos rizika. Reikiamos kalcio kiekio rezorbcijos užtikrinimas priklauso nuo pašare esančio kalcio kiekio ir žarnų sugebėjimo jį rezorbuoti. Augalinės kilmės pašaruose dalis esančio kalcio yra susijungęs su oksalatais, kurių negali įsisavinti atrajotojai, todėl reikalingi mineraliniai priedai, kurie gali būti iki 70 procentų absorbuojami (18).
1.3 Hipokalcemijos etiologija, simptomai ir gydymas
Hipokalcemiją sukelia staigus padidėjęs kalcio poreikis pieno gamybai laktacijos pradžioje. 10 kg krekenų pagaminti reikia 23 g kalcio. Pieno gamybai užtikrinti reikalingas 30 - 50 g/d kalcio kiekis. Europoje nustatoma 6,2 proc. pogimdyvinio paralyžiaus atvejų. Apie 50 proc. antros laktacijos karvių po veršiavimosi diagnozuojama subklinikinė hipokalcemija. Pirmosiomis dienomis po apsiveršiavimo beveik visos karvės patiria tam tikrą hipokalcemiją, kadangi reikia 24 – 48 valandų, kad maksimaliai padidėtų kalcio absorbcija iš virškinamojo trakto ir mobilizacija iš kaulų (19).
Hipokalcemija gali būti klinikinė ar subklinikinė. Klinikinė hipokalcemija pasireiškia per 24 – 48 valandas po veršiavimosi. Paprastai karvės, sergančios pareze, guli ir negali atsistoti dėl per mažo kalcio kiekio kraujo serume, tuo tarpu karvėms, kurioms yra subklinikinė hipokalcemija, nepasireiškia jokių matomų klinikinių požymių (20).
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad subklinikine hipokalcemija serga apie 50 proc. vyresnių nei 5 metai karvių. Nors gydymas yra beveik dvigubai pigesnis, tačiau nustatyta, kad subklinikinė hipokalcemija yra 4 kartus ekonomiškai nuostolingesnė nei klinikinė. Ši būklė glaudžiai susijusi su užsilaikiusia placenta ir metritu. Diagnozė paprastai nustatoma atsižvelgiant į kalcio kiekį kraujo serume (19). Subklinikine hipokalcemija sergančiomis paprastai laikomos karvės, kurių kalcio koncentracija kraujo serume yra žemiau 2,0 mmol/l (21).
Pieno karštinė arba klinikinė hipokalcemija yra medžiagų apykaitos liga, atsirandanti, kai homeostatiniai mechanizmai nesugeba išlaikyti kalcio kiekio kraujo serume prieš ir po veršiavimosi, todėl atsiranda akivaizdžių raumenų silpnumo požymių (20, 21). Pogimdyvinė parezė yra sunki liga, kuriai būdinga sumažėjusi kalcio koncentracija kraujyje, vėlesnių laktacijų produktyvioms karvėms. Klinikinė hipokalcemija yra nustatoma, kai kalcio koncentracija yra < 1,5 mmol/l, tačiau skirtingi autoriai nurodo skirtingas kalcio normas. Chapinal ir kt. nurodo, kad fiziologinė kalcio koncentracija
12 serume yra > 2,20 mmol/l, pagal Goff ir kt. kalcio koncentracija turi būti nuo 2,12 iki 2,50 mmol/l, Martinezas ir kt. pasiūlė ribine verte laikyti > 2,14 mmol/l kalcio koncentraciją kraujo serume (22).
Pagal klinikinius požymius, klinikinė hipokalcemija skirstoma į tris stadijas. Pirmoje stadijoje pasireiškia silpnumas užpakalinėse kojose, nervingumas, anoreksija, susijaudinimas. Ši stadija dažnai nepastebima, kadangi trunka apie vieną valandą. Antrosios stadijos metu būdinga S formos kaklas, dalinis paralyžius, pasireiškia vidutinė ar stipri depresija, šaltos ausys ir galūnės, sausa nosis, subnormali kūno temperatūra, tachikardija. Trečioje stadijoje karvę ištinka visiškas paralyžius, praranda sąmonę ir pasireiškia koma, negydomos karvės nugaišta per kelias valandas (19).
Mokslininkai nustatė, kad karvėms, kurios sirgo hipokalcemija, buvo nustatytas neryškus kūno temperatūros sumažėjimas antrą ir penktą parą po atvedimo. Norint išvengti raumenų ir nervų funkcijos sutrikdymo bei paralyžiaus, reikia kuo greičiau atstatyti normalią kalcio koncentraciją kraujo serume. Rekomenduojamas gydymas yra intraveninė kalcio gliukonato druskos infuzija, dalį vaisto švirkščiant po oda ar sugirdant. Rekomenduojama dozė yra 1 g Ca/ 45 kg kūno svorio. Dažniausiai skiriamas 500 ml infuzija, kurioje yra 8 - 11 g kalcio. Injekcijos vietoje turi būti laikomasi griežtų aseptikos principų, siekiant sumažinti infekcijos riziką. Įprastai veterinarinių kalcio preparatų sudėtyje yra magnio ir fosforo. Preparatuose esantis magnis apsaugo nuo miokardo dirginimo, kurį sukelia kalcis. Taip pat magnis reikalingas PTH sintezei ir kontroliuoti galimą hipokalcemiją. Daugelyje veterinarinių produktų fosforo druskos yra fosforo šaltinis, tačiau galvijų kraujyje ar audiniuose randamas fosforas dažniausiai būna fosfato anijonų pavidalu (23).
Kalcis pasižymi kardiotoksiškumu, todėl kalcio tirpalai turi būti leidžiami lėtai (10 – 20 min.) atliekant širdies auskultaciją. Jei pasireiškia aritmija ar bradikardija, reikia nutraukti kalcio leidimą, kol širdies ritmas taps normalus. Remiantis literatūra, naudojant geriamąjį kalcį, išvengiama nepageidaujamo kardiotoksinio poveikio ir jis gali būti naudingas lengvais parezės atvejais, tačiau jis nerekomenduojamas kaip vienintelis gydymo metodas. Produktai, kuriuose yra kalcio chlorido, yra veiksmingi, tačiau gali dirginti virškinamojo trakto gleivinę, ypač jei naudojami pakartotinai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad hipokalcemija sergančių karvių sutrikęs rijimo refleksas, todėl norint išvengti aspiracinės pneumonijos, nerekomenduojama naudoti kalcio peroraliai. Paprastai karvės į intraveninę kalcio terapiją reaguoja iš karto. Drebulys vertinamas kaip grįžusi neuromuskulinė funkcija. Maždaug 75 proc. karvių atsistoja per 2 valandas po gydymo. Gyvūnus, kurie neatsistoja per 4–8 valandas, reikia įvertinti iš naujo ir, jei reikia, pakartotinai tęsti gydymą. Iš 75 proc. karvių, 25–30 proc. karvių recidyvuoja per 24–48 valandas ir reikalauja papildomo gydymo (24).
1.4 Hipokalcemijos prevencijos priemonės
Hipokalcemijos po apsiveršiavimo atsiradimas priklauso nuo to, kaip karvė buvo šeriama užtrūkimo periodu bei mažiausiai 3 paskutiniąsias savaites prieš veršiavimąsi. Taip pat pieno
13 karštinės pasekmės ir negalėjimas greitai ir praktiškai diagnozuoti subklinikinės hipokalcemijos, akcentuoja prevencijos svarbą (25).
Hipokalcemijos prevencijos pagrindiniai metodai : Peroraliniai kalcio boliusai;
Katijonų ir anijonų skirtumas pašaruose (RAKS);
Mažas kalcio kiekis racione paskutinėmis savaitėmis prieš veršiavimąsi; Magnio kiekio pašaruose stebėjimas.
Mažiau specifinės prevencinės priemonės: Užtrūkusių karvių KMI vertinimas;
Šlapimo pH matavimas tranzitiniu laikotarpiu; Melžimas prieš veršiavimąsi;
Nepilnas išmelžimas pirmosiomis laktacijos dienomis; Vitamino D3 injekcijos (26).
Profilaktiškai skiriami kalcio preparatai po apsiveršiavimo taikoma kaip dažna praktika, norint išvengti klinikinės ar subklinikinės hipokalcemijos pasireiškimo. Norint pasiekti geriausią rezultatą, turėtų būti skiriami du peroraliniai kalcio preparatai – vienas iškart po veršiavimosi, antras po 24 valandų (27). Remiantis moksliniais tyrimais, mažiausia kalcio kiekio koncentracija susidaro 12 – 24 valandos po boliuso panaudojimo (28). Peroraliniuose boliusuose yra laisvo (jonizuoto) kalcio, nes šios formos kalcis greičiausiai absorbuojamas iš virškinamojo trakto. Nustatyta, jog dažniausiai kalcio šaltinis boliuse yra kalcio chloridas ir kalcio propionatas. Propionatas neturi rūgštinančio ar dirginančio poveikio. Kalcio propionatas yra pasižymintis mažesniu tirpumu vandenyje nei kalcio chloridas, todėl iš virškinamojo trakto yra absorbuojamas lėčiau ir taip ilgiau palaikomas kalcio lygis. Kalcio propionatas neturi erozinio poveikio virškinamojo trakto gleivinei ir yra energijos šaltinis, kai virškinamajame trakte virsta gliukoze. Boliusai, kuriuose yra kalcio chlorido, gali dirginti virškinamojo trakto gleivinę, skrodimo metu randama opų ir nekrozės židinių. Naudojant kalcio boliusus, kuriuose yra CaCl2-, šlapimo pH sumažėja nuo 8,0 iki 6,8 o tai reiškia, kad yra skatinamas kalcio metabolizmas (30). Kalcio chloridas per trumpą laiką normalizuoja kalcio koncetraciją kraujyje. Jau po valandos po kalcio boliuso gavimo, žymiai padidėja kalcio koncentracija. Per didelės pakartotinės dozės gali sukelti metabolinę acidozę. Karvėms, kurios gavo boliusus, padidėjo paros pieno kiekis lyginant su tomis, kurios negavo. Ilgalaikis kalcio išsiskyrimas iš boliuso turi teigiamą poveikį sveikatai. Įrodyta, kad naudojant kalcio boliusus, padidėja kalcio koncentracija kraujyje ir sumažėja klinikinės ir subklinikinės hipokalcemijos pasireiškimo rizika (29).
Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip hipokalcemijos profilaktikos priemonė yra naudojamas raciono anijonų ir katijonų skirtumas (angl. DCAB - decreased cation-anion balance). Juo siekiama sumažinti organizmo skysčių pH užtrūkusios karvės organizme neutralizuojant kalio jonų įtaką.
14 Pagrindinis dėmesys sudarinėjant užtrūkusių karvių racionus atkreipiamas į karvių racione esantį kalio kiekį (28). Norint sumažinti hipokalcemijos riziką, rekomenduojama užtrūkusioms karvėms sumažinti katijonų ir padidinti anijonų kiekį (sumažinti skirtumą) pašaruose. Kad katijonų - anijonų principas veiktų, rekomenduojama karves tokia dieta šerti 21 – 45 dienas. Dieta yra papildoma anijoninėmis druskomis, kurios mažina kraujo pH. Reikalingas anijoninių druskų kiekis gali svyruoti nuo 50 iki 500 g. Pagrindiniai katijonai, esantys pašaruose yra natris (Na+), kalis (K+), kalcis (Ca2+) ir magnis (Mg2+). Pagrindiniai pašaruose esantys anijonai yra chloras (Cl-), sulfatas (SO
42-) ir fosfatas (PO43-) (31). Dėl anijonų įtraukimo į racioną, sumažėja šlapimo pH. Šlapimo pH stebėjimas yra būdas spręsti apie karvių reakciją į anijonų kiekį pašare. Daugelyje tyrimų šlapimo pH matuojamas karvėms paskutines tris savaites prieš veršiavimąsi, stebimas raciono, kuriame yra anijoninių druskų, veiksmingumas. Jei racione yra pakankamas anijoninių druskų kiekis, šlapimo pH yra 6,5–5,5. Šarminis šlapimo pH rodo, jog yra didelė tikimybė parezės pasireiškimui. Pašarų papildymas anijoninėmis druskomis pagerina dvi nuo PTH priklausomas funkcijas – kalcio rezorbcija iš kaulų ir 1,25 dihidroksikalciferolio gamybą inkstuose. Tai sumažina klinikinės ir subklinikinės hipokalcemijos riziką. Šlapimo pH stebėjimas 48 valandas prieš ir po veršiavimosi gali būti laikomas jautriu metodu vertinant paralyžiaus po veršiavimosi riziką (31). Hipokalcemijos prevencijai užtikrinti svarbiausia yra išlaikyti tinkamą K ir Cl kiekį užtrukusios karvės racione. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos reikalavimu, natrio kiekis užtrukusios karvės racione turi būti apie 1,2 g / kg (0,12 proc.). Vėlyvojo veršingumo metu reikia riboti prieigą prie druskos, nes tai didina tešmens edemos riziką (32). Racione rekomenduojama apie 4 g/kg (0,4 proc.) fosforo. Per didelis P kiekis, daugiau nei 80 g per dieną, blokuoja 1,25-dihidroksivitamino D sintezę inkstuose ir didina riziką susirgti hipokalcemija. Sieros turėtų būti 2,2 g – 4 g (0,22 – 0,4 proc.) kad būtų užtikrintas pakankamas kiekis, reikalingas prieskrandyje esančių mikroorganizmų aminorūgščių sintezei (33).
Dėl hipomagnemijos karvių organizme silpniau vyksta kalcio mobilizacija ir pastebimas neigiamas poveikis kalcio homeostazei. Dėl šių priežasčių užtrūkusių karvių racionuose, siekiant užtikrinti pakankamą magnio koncentraciją kraujyje, magnio pašare turėtų būti 3,5 – 4,0 g/kg (0,35 – 0,4 proc nuo sausųjų medžiagų kiekio). Didesnis magnio kiekis pašare skatina pasyvią magnio absorbciją per didžiojo prieskrandžio sienelę (33).
Siekiant išvengti hipokalcemijos, užtrūkusių karvių racione bent paskutines dvi savaites prieš veršiavimą turi būti užtikrintas < 20 g/d kalcio kiekis. Tuomet prieš veršiavimąsi įsijungia kalcio homeostatiniai mechanizmai, o karvė tokiu būdu sugeba efektyviau absorbuoti kalcį iš žarnyno, taip pat užtikrinama efektyvesnė kalcio mobilizacija iš kaulų veršiavimosi metu (15).
Kaip viena iš hipokalcemijos prevencijos priemonių yra 5 – 7 dienas prieš veršiavimąsi skiriamas vitaminas D. Norint, kad šis metodas turėtų profilaktinį poveikį reikia didelių, beveik
15 toksinių, šio vitamino dozių. Nustatyta, jog naudojant ilgą laiką didesnius kiekius vitamino D, karvė gali apsinuodyti. Ir nors naujieji vitamino D preparatai itin retai sukelia hipervitaminozę, būtina tinkamai ir laiku skirti jo injekcijas. Ši prevencijos priemonė retai taikoma, nes privalu žinoti tikslią veršiavimosi datą, kadangi netinkamu laiku suleistas vitaminas D gali sukelti hipokalcemiją. Panaudojus vitamino D preparatų sutrinka endogeninės jo formos sintezė, dėl to karvėms padidėja hipokalcemijos pasireiškimo rizika (34).
1.5 Hipokalcemijos patofiziologija
Beveik visos melžiamos karvės pereinamuoju laikotarpiu patiria tam tikrą imuninės sistemos slopinimą. Kalcis yra labai svarbus tinkamai imuninių ląstelių funkcijai, o tai labai svarbu melžiamoms karvėms. Sumažėjus kalcio koncentracijai kraujyje nusilpsta ir lygiųjų raumenų tonusas. Ko pasekoje, sumažėja apetitas, suprastėja didžiojo prieskrandžio ir žarnyno peristaltika, mažėja karvių produktyvumo rodikliai, nusilpsta imuninė sistema, todėl didėja tikimybė susirgti infekcinėmis, metabolinėmis ligomis (žr. 2 pav.). Tyrimas, kurį atliko Martinez ir kt., parodė, kad karvėms, sirgusioms hipokalcemija, sumažėjo neutrofilų skaičius ir sutriko jų funkcija, o tai iš dalies gali paaiškinti padidėjusią infekcinių ligų riziką (1).
Nustatyta, kad dėl hipokalceminės būklės po apsiveršiavimo gali atsirasti tokių metabolinių susirgimų kaip ketozė. Remiantis literatūra, pasireiškus hipokalcemijai 5,5 karto padidėja rizika susirgti ketoze (35).
Karvėms, sergančioms subklinikine hipokalcemija sumažėja apetitas ir krenta svoris dėl sutrikusio prieskrandžio ir šliužo judrumo. Todėl hipokalcemija gali dar labiau sustiprinti neigiamą energijos balansą karvėms. Įrodyta, kad hipokalcemija 3 kartus padidina šliužo dislokacijos riziką. Dėl hipokalcemijos sumažėja šliužo tonusas ir kaupiasi dujos (36). Įvairių autorių tyrimai parodė, kad karvių, kurių kalcio koncentracija serume buvo lygi arba mažesnė nei 2,3 mmol/l, pirmąją savaitę po atsivedimo šliužo dislokacijos tikimybė buvo 5,1 karto didesnė. Hipokalceminėms karvėms 3 kartus dažniau pasireiškia distokija. Be to, 2 kartus padidėja nuovalų užsilaikymo rizika (1, 21, 36).
16 2 pav. Ankstyvojo periodo po apsiveršiavimo hipokalcemijos kaskada (18).
Tyrimais nustatyta, kad po apsiveršiavimo sumažėjus Ca kiekiui kraujyje padidėja gimdos iškritimo tikimybė dėl susilpnėjusio gimdos tonuso (37). Gimdos iškritimui įtakos turi per didelis veršelis, distokija, nutukimas, lytinių takų pažeidimai teikiant akušerinę pagalbą, neatsargus veršelio traukimas (21).
Nustatyta, jog sergant hipokalcemija, metrito tikimybė padidėja iki 4,5 karto. Metritas yra viena iš pagrindinių ir dažniausiai sutinkamų akušerinių ligų, kuri dažniausiai pasireiškia 5 – 10 dienų po veršelio atvedimo. (35). Metritas yra kaip antrinė liga, kadangi pagrindinė ligos atsiradimo priežastis nėra medžiagų apykaitos sutrikimai. Susilpnėjus imuninei sistemai, padidėja karvės imlumas gimdos infekcijoms. Ankstyvas karvių identifikavimas, kurioms yra padidėjusi rizika susirgti metritu, gali padėti ankstyvos prevencijos ir gydymo strategijų kūrimui (35, 37).
Remiantis moksliniais šaltiniais, hipokalcemija 8 kartus padidina riziką mastito atsiradimui. Nustatyta, jog sumažėjęs kalcio kiekis sumažina spenių sfinkterio susitraukimą, todėl pro atvirą spenio kanalą į pieno liauką iš aplinkos patenka patogeniniai mikroorganizmai (38). Mastito pasireiškimui įtakos turi ir imuninių ląstelių slopinimas dėl per mažo Ca kiekio (3).
17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo laikas ir vieta
Tyrimas atliktas 2020 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais Pakruojo rajone esančiame pieninio tipo galvijų ūkyje „X“. Ūkyje laikoma apie 1600 galvijų, iš kurių apie 900 melžiamų karvių. Laikoma LJ, LŽ, H ir AN veislių galvijai. Karvės šiltuoju metų laiku yra ganomos laukuose, o atvėsus orams laikomos tvartuose saitiniu laikymo būdu. Visos karvės šeriamos tokiu pačiu pašaru, neatsižvelgiant į laktacijos laikotarpį, melžiamos du kartus per parą automatizuotai, į pieno linijas.
2.2 Tyrimo schema
3 pav. Tyrimo schema Užtrūkusios karvės
n = 20
Kliniškai sveikos. Atliktas biocheminis kraujo tyrimas prieš veršiavimąsi. Tirti šie
rodikliai: albuminas, AST, Ca, Mg, P, Fe, GGT.
Tiriamoji grupė n = 10
Ši grupė gavo peroralinį mineralinį boliusą. Atliktas biocheminis kraujo
tyrimas po veršiavimosi. Sveikatingumo stebėsena.
Kontrolinė grupė n = 10
Ši grupė negavo peroralinio mineralinio boliuso. Atliktas biocheminis kraujo tyrimas po
veršiavimosi. Sveikatingumo stebėsena.
18
2.3 Tyrimo objektas ir eiga
Tyrimo objektas yra veršingos užtrukusios karvės. Buvo atrinkta 20 kliniškai sveikų 3 ir 4 laktacijos karvių. Kraujo mėginiai buvo imami iš 20 vienodomis sąlygomis laikomų užtrukusių karvių. Karvės buvo pasirenkamos atsižvelgiant į jų amžių. Karvės buvo suskirstytos į dvi grupes – tiriamąją ir kontrolinę. Abejose grupėse buvo po 10 karvių. Kontrolinei ir tiriamajai grupei paimti kraujo mėginiai prieš veršiavimąsi ir po veršiavimosi. Buvo atliktas biocheminis kraujo tyrimas ir įvertinti šie rodikliai: albuminas, Ca, Mg, P, Fe, AST, GGT. Kraujo tyrimai atlikti LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratorijoje.
Tiriamajai grupei po veršiavimosi į didįjį prieskrandį buvo įvedamas peroralinis mineralinis papildas, skirtas hipokalcemijos rizikos mažinimui. Boliuso sudėtyje yra 40 g kalcio (kalcio chlorido ir kalcio propionato), 0,8 g magnio, 0,2 g fosforo ir 0,2 g natrio. Buvo stebimas apsiveršiavusių karvių sveikatingumas.
Priemonės tiriamosios medžiagos paėmimui: vienkartinės pirštinės, vakuuminis mėgintuvėlis be EDTA (Vacutainer 6 ml), adatos fiksatorius, vienkartinė adata, antiseptinis skystis dūrio vietai dezinfekuoti.
Kraujo paėmimas: gyvūnas fiksuojamas, kraujas imamas iš uodegos venos (v. coccygea), aseptizuojama dūrio vieta. Adata duriama statmenai į vidurinį uodegos griovelį, į mėgintuvėlio laikiklį įstatomas mėgintuvėlis, pritekėjus pakankamai kraujo, mėgintuvėlis atitraukiamas.
2.4 Duomenų analizė ir statistika
Tyrimo metu surinkti duomenys buvo vedami į „Microsoft Excel 2013“ programą ir statistiškai apdoroti SPSS statistiniu paketu. Duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai p < 0,05.
19
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Biocheminių kraujo rodiklių tyrimo įvertinimas
Tiriamosios grupės albuminų koncentracija kraujo serume pirmame etape buvo 33,60±2,90 g/L, antrame etape – 38,88±2,95 g/L. Pirmo etapo metu albuminų koncentracija kraujo serume 13,6 proc. mažesnė nei antrame etape (p > 0,05). Kontrolinės grupės albuminų koncentracija pirmojo etapo metu buvo 35,53±1,62 g/L, antrojo – 33,49±3,74 g/L. Antrame etape albuminų koncentracija kraujo serume buvo 5,7 proc. mažesnė (p > 0,05).
Kontrolinės grupės albuminų koncentracija kraujo serume pirmame etape buvo 5,7 proc. didesnė nei tiriamosios grupės (p > 0,05). Antrame etape tiriamosios grupės albuminų koncentracija buvo 16,1 proc. didesnė nei kontrolinės (p < 0,05). Abiejų etapų metu gautų duomenų vidurkiai atitiko fiziologines normas. (4 pav.)
4 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių albuminų koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapų metu.
Tiriamosios grupės AST koncentracija kraujo serume pirmo etapo metu buvo 80±27 U/l, antro etapo metu – 111±23 U/l. Kontrolinės grupės AST koncentracija pirmame etape buvo 78±12 U/l,
33,60±2,90 38,88±2,95 35.53±1,62 33,49±3,74 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 1 etapas 2 etapas g/L
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė min.
20 antrame etape – 112±33 U/l. Antro etapo metu abiejų grupių AST koncentracija buvo didesnė nei pirmo etapo metu. Tiriamojoje grupėje didesnė 27,9 proc., kontrolinėje 30,4 proc. (p < 0,05).
Antrojo etapo metu abiejų grupių duomenų vidurkiai buvo didesni nei fiziologinės normos. (5 pav.)
5 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės AST koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapo metu.
Tiriamosios grupės Ca koncentracija kraujo serume pirmo etapo metu buvo 2,19±0,06 mmol/l, 2 etape – 2,53±0,07 mmol/l. Antrojo etapo metu Ca koncentracija 13,4 proc. didesnė nei pirmojo etapo metu (p < 0,05). Kontrolinės grupės Ca koncentracija kraujo serume 1 etapo metu 2,41±0,07 mmol/l, antro etapo metu – 2,27±0,29 mmol/l. Antro etapo metu Ca koncentracija yra 5,8 proc. mažesnė nei pirmo etapo metu (p > 0,05).
Pirmo etapo metu kontrolinės grupės Ca koncentracija kraujo serume buvo 9,1 proc. didesnė nei tiriamosios, o antro etapo metu Ca koncentracija 10,3 proc. didesnė tiriamojoje grupėje (p < 0,05). Abiejų etapų metu kalcio koncentracija buvo fiziologinės normos ribose. (6 pav.)
80±27 111±23 78±12 112±33 0 20 40 60 80 100 120 140 1 etapas 2 etapas U/l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė maks.
21 6 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių Ca koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapo metu.
Tiriamosios grupės Mg koncentracija kraujo serume pirmo etapo metu buvo 0,91±0,08 mmol/l, antro etapo metu – 1,06± mmol/l. Antro etapo metu 16,5 proc. didesnė nei pirmo (p < 0,05). Mg koncentracija kontrolinėje grupėje pirmo etapo metu buvo 0,94±0,04 mmol/l, antro etapo metu – 0,88±0,05 mmol/l. Antro etapo metu Mg koncentracija 6,4 proc. mažesnė nei pirmo (p > 0,05).
Antro etapo metu kontrolinės grupės Mg koncentracija buvo 17 proc. mažesnė nei tiriamosios (p < 0,05). Abiejų etapų metu gauti duomenų vidurkiai atitiko fiziologinės normos ribas. (7 pav.)
2,19±0,06 2,53±0,07 2,41±0,07 2,27±0,29 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 1 etapas 2 etapas m m o l/ l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė maks.
22 7 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės Mg koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapo metu.
Tiriamosios grupės geležies koncentracija kraujo serume pirmojo etapo metu buvo 30,84±5,25 umol/l, antro etapo metu – 23,83±4,47 umol/l. Pirmo etapo metu Fe koncentracija 29,4 proc. didesnė nei antrame etape (p < 0,05). Kontrolinėje grupės pirmojo etapo metu geležies koncentracija kraujo serume buvo 34, 28±4,10 umol/l, antrojo etapo metu – 21,40±5,46 umol/l. Fe koncentracija kraujo serume antrame etape 60 proc. mažesnė nei pirmo etapo metu (p < 0,05). Kontrolinės grupės Fe koncentracija pirmo etapo buvo 11,2 proc. didesnė nei tiriamosios grupės (p > 0,05). Antro etapo metu tiriamosios grupės Fe koncentracija 11, 4 didesnė nei kontrolinės (p > 0,05). Antrojo etapo metu abiejų grupių geležies koncentracija žemesnė nei fiziologinės normos ribos. (8 pav.)
0.91±0,08 1.06±0,15 0.94±0,04 0.88±0,05 0 0.2 0.4 0.6 0.8 1 1.2 1 etapas 2 etapas m m o l/ l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė min.
23 8 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių Fe koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapo metu.
Tiriamosios grupės P koncentracija kraujo serume pirmame etape buvo 2,18±0,27 umol/l, antrame etape – 2,34±0,21 umol/l. Pirmojo etapo metu P koncentracija buvo 6,8 proc. mažesnė nei antrojo (p > 0,05). Kontrolinės grupės P koncentracija pirmame etape 2,14±0,27 umol/l, antrame etape – 2,03±0,37 umo/l. Pirmojo etapo metu P koncentracija buvo 5,1 proc. didesnė nei antrojo (p > 0,05). Antrojo etapo metu P koncentracija kraujo serume tiriamojoje grupėje buvo 13,2 proc. didesnė nei kontrolinėje grupėje (p < 0,05). Abiejų etapų metu P koncentracija atitiko fiziologines normas. (9 pav.) 30.84±5,25 23.83±4,47 34.28±4,10 21.40±5,46 0 5 10 15 20 25 30 35 40 1 etapas 2 etapas u m o l/l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė maks.
24 9 pav. P koncentracija kraujo serume tiriamosios ir kontrolinės grupės 1 ir 2 etapo metu.
Tiriamosios grupės GGT koncentracija kraujo serume pirmo etapo metu buvo 23,8±13,9 U/l, o antro etapo metu – 20,2±13,4 U/l. Pirmame etape GGT koncentracija buvo 15,1 proc. didesnė nei antrame etape (p > 0,05). Kontrolinėje grupėje GGT koncentracija pirmame etapo metu buvo 21,8±11,1 U/l, o antrame – 32,3±16,3 U/l. Antrame etape GGT koncentracija buvo 32,5 proc. didesnė (p > 0,05).
Pirmame etape tiriamosios grupės GGT koncentracija buvo 8,4 proc. didesnė nei kontrolinės, o antrame etape tiriamosios grupės GGT koncentracija 37,5 proc. mažesnė nei kontrolinės (p > 0,05). Duomenų vidurkiai atitiko fiziologines normas. (10 pav.)
2.18±0,27 2.14±0,27 2.34±0,21 2.03±0,37 0 0.4 0.8 1.2 1.6 2 2.4 2.8 1 etapas 2 etapas m m o l/ l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė min.
25 10 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės GGT koncentracija kraujo serume 1 ir 2 etapo metu.
23.8±13,9 20.2±13,39 21.8±11,1 32.3±16,29 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 1 etapas 2 etapas U/l
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė maks.
26
3.2 Karvių sveikatingumo įvertinimas
Nustatyta, kad iš 20 tirtų karvių, tik 3 karvėms po apsiveršiavimo, kurios priklausė kontrolinei grupei, pasireiškė pogimdyvinis paralyžius. 5 iš 20 tirtų karvių susirgo mastitu, 2 iš jų buvo tiriamojoje grupėje. 5 iš 20 laiku nepasišalino nuovalos, 1 iš jų buvo tiriamojoje grupėje, o likusios – kontrolinėje. Metritu susirgo 8 karvės, 3 iš jų priklausė tiriamajai grupei. (11 pav.)
11 pav. Ligų po apsiveršiavimo pasireiškimas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje.
Ca koncetracija kraujo serume sirgusių pogimdyvinu paralyžiumi karvių 15,45 proc. mažesnė nei sveikų (p < 0,05). Nuovalų užsilaikymo atveju sirgusių Ca koncetracija 11,3 proc. mažesnė nei sveikų (p < 0,05). Ca koncentracija sirgusių metritu 6,1 proc. mažesnė nei sveikų (p > 0,05). Sirgusių mastitu Ca koncentracija kraujo serume 7 proc. mažesnė nei sveikų (p > 0,05). (12 pav.)
0 1 2 3 4 5 6 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas K ar vi ų ska ič ius Ligos
27 12 pav. Sveikų ir sergančių karvių Ca koncentracijos kraujo serume palyginimas.
Pogimdyvinio paralyžiaus, nuovalų užsilaikymo atvejais AST koncentracija kraujo serume buvo didesnė nei sveikų karvių, atitinkamai 14,8 proc., 1,8 proc. (p > 0,05). Mastitu sergančių karvių AST koncentracija kraujo serume buvo 23 proc. didesnė nei nesergančių karvių (p < 0,05). Metrito atveju AST koncentracija buvo 27 proc. didesnė nei sveikų (p < 0,05). (13 pav.)
2.46±0,12 2.44±0,12 2.47±0,43 2.46±0,12 2.08±0,54 2.27±0,45 2.19±0,11 2.31±0,38 1.8 1.9 2 2.1 2.2 2.3 2.4 2.5 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas mmol/l Sirgusios Sveikos
28 13 pav. AST koncentracijos sveikų ir sergančių karvių kraujo serume palyginimas.
Pogimdyvinio paralyžiaus, mastito ir nuovalų užsilaikymo atvejais sergančių karvių GGT koncentracija kraujo serume buvo didesnė nei nesergančių, atitinkamai 58,9 proc., 49,5 proc., 53,3 proc. (p < 0,05). Metrito atveju GGT koncentracija kraujo serume buvo 31,1 proc. didesnė nei sveikų (p > 0,05). (14 pav.) 109±24 104±20 111±24 97±13 128±48 135±36 113±40 133±33 0 20 40 60 80 100 120 140 160 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas U/l Sirgusios Sveikos
29 14 pav. GGT koncentracijos sveikų ir sergančių karvių kraujo serume palyginimas.
Pogimdyviniu paralyžiumi, mastitu, nuovalų užsilaikymu ir mastitu sirgusių karvių Mg koncentracija kraujo serume buvo mažesnė nei sveikų karvių, atitinkamai 10,2 proc., 1 proc., 6,1 proc. ir 5,1 proc. (p > 0,05). (15 pav)
15 pav. Mg koncentracijos palyginimas kraujo serume sveikų ir sergančių karvių. 21.6±11,9 21.1±12,6 20.4±11,3 22.2±13,3 52.5±1,2 41.8±15,1 43.7±15,2 32.2±17,5 0 10 20 30 40 50 60 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas U/l Sirgusios Sveikos 0.98±0,15 0.97±0,15 0.98±0,16 0.99±0,15 0.88±0,03 0.96±0,14 0.92±0,08 0.94±0,13 0.8 0.84 0.88 0.92 0.96 1 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas mmol/l Sirgusios Sveikos
30 Karvių, sergančių mastitu ir metritu, albuminų koncentracija sergančių karvių didesnė nei sveikų, atitinkamai 3,2 proc. ir 0,4 proc. (p > 0,05). Pogimdyvinio paralyžiaus ir nuovalų užsilaikymo atvejais, albuminų koncentracija buvo mažesnė sergančių karvių, atitinkamai 3,2 proc. ir 8,4 proc. nei sveikų (p > 0,05). (16 pav.)
16 pav. Albuminų koncentracijos kraujo serume palyginimas sveikų ir sergančių karvių.
Fosforo koncentracija kraujo serume pogimdyvinio paralyžiaus, mastito, nuovalų užsilaikymo metrito atvejais sveikų karvių buvo didesnė nei sergančių, atitinkamai 14,7 proc., 6,3 proc., 4,5 proc., 5,8 proc. (p > 0,05). (17 pav.) 36.36±4,64 35.95±4,88 36.96±3,90 36.10±4,77 35.21±0,96 37.12±1,96 33.87±5,02 36.26±3,20 30 31 32 33 34 35 36 37 38 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas g/l Sirgusios Sveikos
31 17 pav. P koncentracijos palyginimas sveikų ir sergančių karvių kraujo serume.
Fe koncentracija kraujo serume visų sergančių karvių buvo mažesnė nei sveikų. Pogimdyvinio paralyžiaus atveju Fe koncentracija sergančių karvių buvo 9,6 proc. mažesnė nei sveikų, mastito – 5,7 proc., nuovalų užsilaikymo - 16,1 proc., metrito – 14,2 proc. (p > 0,05) (18 pav.)
18 pav. Sveikų ir sergančių karvių Fe koncentracijos palyginimas kraujo serume. 2.24±0,33 2.22±0,34 2.21±0,34 2.24±0,34 1.91±0,24 2.08±0,32 2.11±0,34 2.11±0,31 1.6 1.8 2 2.2 2.4 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas mmol/l Sirgusios Sveikos 22.9±5,2 22.9±5,6 23.6±5,3 24.0±4,5 20.7±3,8 21.6±3,2 19.8±3,1 20.6±5,2 0 10 20 30 Pogimdyvinis paralyžius Mastitas Nuovalų užsilaikymas Metritas umol/l Sirgusios Sveikos
32
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Didėjant karvių produktyvumui, didėja ir kalcio poreikis karvės organizmui. Kad išvengti kalcio trūkumo ankstyvos laktacijos metu vis dažniau kaip profilaktikos priemonė yra naudojami peroraliniai kalcio preparatai. Šio tyrimo metu buvo analizuojama peroralinio kalcio boliuso įtaka hipokalcemijos pasireiškimui, biocheminiams kraujo rodikliams (albuminas, AST, Ca, Mg, P, Fe, GGT) ir sveikatingumui.
Maynou ir kt. savo tyrime įrodė, kad naudojant kalcio boliusus, padidėja kalcio koncentracija kraujyje ir sumažėja klinikinės ir subklinikinės hipokalcemijos pasireiškimo rizika (29). Tyrimas, kurį atliko Martinez ir kt., parodė, kad karvėms, sirgusioms hipokalcemija, sumažėjo neutrofilų skaičius ir sutriko jų funkcija, o tai iš dalies gali paaiškinti padidėjusią infekcinių ligų riziką (39). Tačiau mūsų atliktame tyrime Ca koncentracija mastitui ir metritui įtakos neturėjo. Iš tyrimo metu gautų duomenų galima spęsti, kad po apsiveršiavimo Ca kiekis tiriamojoje grupėje buvo didesnis nei kontrolinėje, taip pat kontrolinėje grupėje buvo pogimdyvinio paralyžiaus atvejų. Galima daryti prielaidą, kad tam įtakos turėjo Ca koncentracijos kraujo serume sumažėjimas.
Palyginus AST koncentracija kraujo serume matome, kad antro etapo metu abejose grupėse koncentracija buvo didesnė nei pirmo. AST aktyvumo kraujyje kitimas buvo susijęs su karvių kepenų, griaučių raumenų ir širdies funkcija. Radkowska ir Herbut tyrime nustatyta, kad didžiausias AST aktyvumas užfiksuotas ankstyvos laktacijos metu. AST koncentracijai įtakos gali turėti ir aplinkos temperatūra. AST aktyvumo padidėjimas kraujyje gali būti padidėjusio ląstelių aktyvumo ir struktūrinių pažeidimų pasekmė (40).
Martinez ir kt. savo tyrime pastebėjo, kad karvių, kurios gavo peroralinius kalcio boliusus, po apsiveršiavimo Mg koncentracija buvo didesnė nei tų, kurios negavo (41). Mūsų tyrimo metu gauta, kad Mg koncentracija tiriamosios grupės antrojo etapo metu buvo didesnė. Kontrolinės grupės Mg koncentracija antro etapo metu buvo mažesnė nei tiriamosios. Mg koncentracija ligų pasireiškimui įtakos neturėjo.
Per didelis P kiekis blokuoja 1,25-dihidroksivitamino D sintezę inkstuose ir didina riziką susirgti hipokalcemija (33). Mūsų atveju, P koncentracija kraujo serume sveikų karvių didesnė nei sergančių. Po apsiveršiavimo P koncentracija buvo didesnė tiriamojoje grupėje.
Fe koncentracija kraujo serume abejose grupėse buvo mažesnė po apsiveršiavimo. Africa ir kt. savo tyrime nustatė, kad geležies kiekio sumažėjimas gali būti susijęs su vaisiaus ir placentos augimu ir vystymųsi, didėjančiu raudonųjų kraujo kūnelių kiekiu ir svoriu bei kraujo netekimu veršiavimosi metu (42).
Nustatyta, kad albuminas yra susijęs su pogimdyminėmis ligomis ir gali būti naudojamas prognozuoti ligos riziką laktacijos pradžioje. Prodanovic ir kt. savo tyrime pranešė, kad bendra
33 baltymų ir albumino koncentracija po veršiavimosi, palyginus su užtrukinimo laikotarpiu ir 60 laktacijos diena, buvo žymiai mažesnė. Sumažėjęs albumino kiekis yra kepenų ir inkstų pažeidimų, uždegimo ir nepakankamos mitybos požymiai (40). Tyrimo metu didesnė albuminų koncentracija nustatyta tiriamojoje grupėje. Galima būtų teigti, jog tam įtakos turėjo retesnis ligų pasireiškimas šioje grupėje. Albumino koncentracija ligų po veršiavimosi pasireiškimui įtakos neturėjo.
Tiriamosios grupės GGT koncentracija kraujo serume pirmo etapo metu yra didesnė nei antro, o kontrolinės grupės GGT koncentracija po apsiveršiavimo žymiai padidėjo. El-Ghoul ir kt. nustatė, kad veršingumo pabaigoje GGT aktyvumas yra daug mažesnis nei pirmąją savaitę po apsiveršiavimo, o praėjus 6 savaitėms po gimdymo aktyvumas padidėja. GGT galvijams yra laikomas specifiniu kepenų žymeniu ir jo aktyvumas serume yra linkęs didėti lėtinių kepenų sutrikimų atvejais (43).
Paiano ir kt. savo tyrime nurodė, kad metritu sergančių karvių AST ir GGT koncentracija buvo didesnė nei sveikų karvių. Heidarpour ir kt. nustatė, kad padidėjęs serumo AST aktyvumas kraujo serume rodo, karvių, sergančių metritu, kepenų audinio pažeidimą. Gonzalez ir kt. parodė, jog kepenų funkcija gali sutrikti dėl septicemijos, kurią sukelia intrauterinė infekcija, kuri prisideda prie sisteminių toksinų absorbcijos padidėjimo, kuris gali pakenkti kepenų audiniui ir padidinti kepenų fermentų aktyvumą. Pagal Bobe ir kt. atliktą tyrimą, padidėjusi GGT koncentracija rodo ūminį kepenų pažeidimą (44). Mūsų tyrimo duomenimis, padidėjusi AST koncentracija taip pat turėjo įtakos metrito pasireiškimui, tačiau GGT statistiškai reikšmingos įtakos neturėjo.
Savo tyrimu Schwegler ir kt. įrodė, kad ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu sveikų karvių AST aktyvumas buvo mažesnis nei sergančių mastitu (45). Padidėjęs šio fermento kiekis kraujo serume gali būti siejamas su tešmens audinių pažeidimais (46). Mūsų tyrimo duomenimis, padidėjusi AST koncentracija taip pat turėjo įtakos mastito pasireiškimui. Kiti analizuoti kraujo rodikliai statistiškai patikimos reikšmės mastito pasireiškimui neturėjo.
Hipokalcemija du kartus padidina nuovalų užsilaikymo riziką (1). Y. Qu ir kt. atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad karvių su užsilaikiusiomis nuovalomis Ca, P, Mg koncentracija kraujo serume buvo mažesnė nei sveikų (47). Mūsų atlikto tyrimo kontrolinėje grupėje visoms pogimdyvinu paralyžiumi sirgusioms karvėms užsilaikė nuovalos. Gautais duomenimis tik Ca koncentracija kraujo serume sergančių karvių mažesnė nei sveikų.
34
IŠVADOS
1. Ryškiausi pokyčiai po apsiveršiavimo buvo AST ir Fe biocheminių kraujo rodiklių. Tiriamojoje grupėje AST koncentracija kraujo serume antrame etape buvo 27,9 proc. didesnė (p < 0,05). Kontrolinės grupės AST koncentracija kraujo serume antrame etape buvo 30,4 proc. didesnė (p < 0,05). Po apsiveršiavimo padidėja AST aktyvumas. Tiriamosios ir kontrolinės grupės Fe koncentracija kraujo serume pirmame etape buvo didesnė nei antrame, atitinkamai 22,7 proc. ir 37,6 proc. (p < 0,05). Fe sumažėjimui įtakos galėjo turėti kraujo netekimas veršiavimosi metu.
2. Nustatyta, kad peroralinis mineralinis papildas turėjo įtakos Ca, Mg ir P koncentracijai kraujo serume. Pirmo etapo metu kontrolinės grupės Ca koncentracija kraujo serume buvo 9,1 proc. didesnė nei tiriamosios, o antro etapo metu Ca koncentracija 11,5 proc. didesnė tiriamojoje grupėje (p < 0,05). Antrojo etapo metu P koncentracija kraujo serume tiriamojoje grupėje buvo 13,2 proc. didesnė nei kontrolinėje grupėje (p < 0,05). Antro etapo metu kontrolinės grupės Mg koncentracija buvo 17 proc. mažesnė nei tiriamosios (p < 0,05). Norėdami tiksliau įvertinti peroralinio preparato efektyvumą, reikėtų didinti tiriamųjų karvių imtį.
3. Tiriamojoje grupėje pasireiškė mastitas (20 proc.), metritas (30 proc.), nuovalų užsilaikymas (10 proc.). Kontrolinėje grupėje pasireiškė pogimdyvinė parezė (30 proc.), mastitas (30 proc.), nuovalų užsilaikymas (40 proc.), metritas (50 proc.). Nustatyta, kad metritui įtakos turėjo AST koncentracija kraujo serume, mastitui AST ir GGT, pogimdyvinei parezei Ca ir GGT, nuovalų užsilaikymui Ca ir GGT (p < 0,05). AST yra kepenų ir infekcinių ligų indikatorius. Kontrolinėje grupėje esančios karvės negavo peroralinio papildo, galima daryti išvadą, kad dėl to šioje grupėje pasitaikė paralyžiaus atvejų, daugiau susirgimų mastitu, nuovalų užsilaikymu ir metritu nei tiriamojoje grupėje. Norint tikslesnių rezultatų, reikėtų didinti tiriamųjų karvių imtį.
35
REKOMENDACIJOS
Norint išvengti klinikinės ir subklinikinės hipokalcemijos pasireiškimo, rekomenduojama iškart po apsiveršiavimo naudoti peroralinius kalcio preparatus.
36
LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Seifi H. A., Kia S. Subclinical Hypocalcemia in Dairy Cows: Pathophysiology, Consequences and Monitoring. Iranian Journal of Veterinary Science and Technology. 2017.
2. https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/zemes-ir-maisto-ukis/maisto-pramone/pieno-pramone [žiūrėta 2020-10-15].
3. Wilms J., Wang G., Doelman J., Jacobs M., Martín-Tereso J. Intravenous calcium infusion in a calving protocol disrupts calcium homeostasis compared with an oral calcium supplement. Journal of dairy science. 2019; 102.7: 6056-6064.
4. Reinhardt T. A., Lippolis J. D., McCluskey B. J., Goff J. P., Horst R. L. Prevalence of subclinical hypocalcemia in dairy herds. The Veterinary Journal. 2011; 188.1: 122-124. 5. Neves R. C., Leno B. M., Bach K. D., McArt J. A. A. Epidemiology of subclinical
hypocalcemia in early-lactation Holstein dairy cows: The temporal associations of plasma calcium concentration in the first 4 days in milk with disease and milk production. Journal of dairy science. 2018; 9321-9331.
6. Goff J. P. Calcium and Magnesium disorders. Vet Clin Food Anim. 2014; 359–381.
7. Goff J. P. Macromineral physiology and application to the feeding of the dairy cow for prevention of milk fever and other periparturient mineral disorders. Animal feed science and technology, 2006, 126(3-4), 237-257.
8. Fu S., Yang L., Li P., Hofmann O., Dicker L., Hide W., Lin X., Watkins S. M., Ivanov A. R., Hotamisligil G. S..Aberrant lipid metabolism disrupts calcium homeostasis causing liver endoplasmic reticulum stress in obesity. Nature, 2011, 473.7348: 528-531.
9. https://www.farmhealthonline.com/US/disease-management/cattle-diseases/milk-fever/ [Žiūrėta 2020-10-24].
10. Goff J. P. Invited review: Mineral absorption mechanisms, mineral interactions that affect acid–base and antioxidant status, and diet considerations to improve mineral status. Journal of Dairy Science, 2018, 101.4: 2763-2813.
11. Fardellone P., Séjourné A., Blain H., Cortet B., ThomasT.. Osteoporosis: Is milk a kindness or a curse? Joint Bone Spine, 2017, 84.3: 275-281.
12. Goff J. P. The monitoring, prevention, and treatment of milk fever and subclinical hypocalcemia in dairy cows. The Veterinary Journal, 2008, 50-57.
13. DeGaris P. J., Lean I. J. Milk fever in dairy cows: A review of pathophysiology and control principles. The Veterinary Journal. 2009; 58–69.
14. Megahed A. A., Hiew M. W. H., El Badawy S. A., Constable P. D. Plasma calcium concentrations are decreased at least 9 hours before parturition in multiparous
Holstein-37 Friesian cattle in a herd fed an acidogenic diet during late gestation. Journal of dairy science, 2018; 101.2: 1365-1378.
15. Payne J., Livesey C., Murphy A. Bovine Medicine, 2015; 211-25.
16. Hernandez - Castellano L. E., Hernandez L. L., Bruckmaier R. M. Review: Endocrine pathways to regulate calcium homeostasis around parturition and the prevention of hypocalcemia in periparturient dairy cows. Animal. 2019; 330-338
17. Malacarne M., Franceschi P., Formaggioni P., Sandri S., Mariani P., Summer A. Influence of micellar calcium and phosphorus on rennet coagulation properties of cows milk. J. Dairy Res, 2014; 81.2: 129-136.
18. Oetzel G. R. Oral calcium supplementation in peripartum dairy cows. Veterinary Clinics of North America, Food Animal Practice, 2013; 29.2: 447-455.
19. Oetzel G. R., Miller B. E. Effect of oral calcium bolus supplementation on early-lactation health and milk yield in commercial dairy herds. J. Dairy Sci. 2012; 7051–7065.
20. Chamberlin W. G., Middleton J. R., Spain J. N., Johnson G. C., Ellersieck M. R., & Pithua, P. Subclinical hypocalcemia, plasma biochemical parameters, lipid metabolism, postpartum disease, and fertility in postparturient dairy cows. Journal of dairy science, 2013; 96 (11), 7001-7013.
21. Jawor P. E., Huzzey J. M., LeBlanc S. J., von Keyserlingk M. A. G. Associations of subclinical hypocalcemia at calving with milk yield, and feeding, drinking, and standing behaviors around parturition in Holstein cows. Journal of dairy science, 2012; 95.3, 1240-1248.
22. Rodriguez E. M., Arís A., Bach A. Associations between subclinical hypocalcemia and postparturient diseases in dairy cows. J. Dairy Sci. 2017; 7427–7434
23. Blanc, C. D., Van der List M., Aly S. S., Rossow H. A., Silva-del-Río N. Blood calcium dynamics after prophylactic treatment of subclinical hypocalcemia with oral or intravenous calcium. Journal of Dairy Science, 2014; 97.11: 6901-6906.
24. Jonson J. Parturient Paresis in Cows (Milk fever, hypocalcemia) The Merck Veterinary Manual, 2016; p. 185–93.
25. Miltenburg C. L., Duffield T. F., Bienzle D., Scholtz E. L., LeBlanc S. J. Randomized clinical trial of a calcium supplement for improvement of health in dairy cows in early lactation. J. Dairy Sci. 2016; 99:6550–6562.
26. Venjakob P. L., Borchardt S., Heuwieser W. Hypocalcemia—Cow-level prevalence and preventive strategies in German dairy herds. Journal of dairy science 2017; 100.11: 9258-9266.
38 27. McArt J. A. A., Oetzel G. R. A stochastic estimate of the economic impact of oral calcium supplementation in postparturient dairy cows. Journal of dairy science 2015; 98.10: 7408-7418.
28. Fu-shou, Z., Yan-ling Y., Teng-yun G. Effects of DCAB on Milk Yield and Composition of Heat-stressed Cows. China Herbivore Science, 2013; 2: 10.
29. Maynou G., Elcoso G., Bubeck J., Bach A. Effects of oral administration of acidogenic boluses at dry-off on performance and behavior of dairy cattle. Journal of dairy science, 2018; 101.12: 11342-11353.
30. Lean I. J., DeGaris P. J., McNeil D. M., Block E. Hypocalcemia in dairy cows: meta-analysis and dietary cation anion difference theory revisited. Journal of dairy science 2006; 89.2: 669-684.
31. Saborio-Montero A., Vargas-Leiton, B., Romero-Zuniga J. J., Sanchez J. M. Risk factors associated with milk fever occurrence in grazing dairy cattle. Journal of dairy science, 2017; 100.12: 9715-9722.
32. Farnia, S. A., Rasooli, A., Effect of postparturient oral calcium administration on serum total calcium concentration in Holstein cows fed diets of different dietary cation-anion difference in late gestation. Research in veterinary science, 2018; 117, 118-124.
33. Silva D. C.. Subclinical hypomagnesemia: Prevalence and causes in dairy cows in the semiarid region of the state of Paraíba, Brazil 2020; 21.
34. Rodney R. M., Martinez N., Block E., Hernandez L. L., Celi P., Nelson C. D., Santos J. E. P., Lean I. J. Effects of prepartum dietary cation-anion difference and source of vitamin D in dairy cows: Vitamin D, mineral, and bone metabolism. Journal of dairy science 2018; 101.3 2519-2543.
35. Dervishi E., Plastow G., Hoff B., Colazo M. Common and specific mineral and metabolic features in dairy cows with clinical metritis, hypocalcaemia or ketosis. Research in Veterinary Science, 2020.
36. Zhang B., Guo H., Yang W., Li M., Zou Y., Loor J. J., Xia C., Xu C. Effects of ORAI calcium release-activated calcium modulator 1 (ORAI1) on neutrophil activity in dairy cows with subclinical hypocalcemia. Journal of animal science, 2019; 97.8: 3326-3336.
37. Ryan, K. T., Guadagnin A. R, Glosson K. M., Bascom S. S., Rowson A. D., Steelman A.J., Cardoso F.C. Increased dietary calcium inclusion in fully acidified prepartum diets improved postpartum uterine health and fertility when fed to Holstein cows. Theriogenology, 2020; 142: 338-347.
38. Kandeel S. A., Megahed A. A., Constable P. D. Evaluation of hand‐held sodium, potassium, calcium, and electrical conductivity meters for diagnosing subclinical mastitis and
39 intramammary infection in dairy cattle. Journal of veterinary internal medicine 2019; 33.5: 2343-2353.
39. Ruprechter G., Adrien M. de L., Larriestra A., Meotti O., Batista C., Meikle A., Noro M. Metabolic predictors of peri-partum diseases and their association with parity in dairy cows. Research in Veterinary Science. 2018; 191–198.
40. Puppel K., Kuczynska B. Metabolic profiles of cow’s blood; a review. J Sci Food Agric. 2016; 96: 4321–4328.
41. Martinez N., Sinedino L. D. P., Bisinotto R. S., Daetz R., Lopera C., Risco C. A., Galvao K. N., Thatcher W. W., Santos J. E. P. Effects of oral calcium supplementation on mineral and acid-base status, energy metabolites, and health of postpartum dairy cows. J. Dairy Sci. 2016; 99:8397–8416.
42. Kurpinska A., Jarosz A., Skrzypczak W. Parameters of protein and iron metabolism in dairy cows during periparturient period. Acta Sci. Pol. Zootechnica. 2019; 18(3) 3–10.
43. Brscic M., Cozzi G., Lora I., Stefani A. L., Contiero B., Ravarotto L., Gottardo F. Short communication: Reference limits for blood analytes in Holstein late-pregnant heifers and dry cows: Effects of parity, days relative to calving, and season. J. Dairy Sci. 2015; 98:7886– 7892.
44. Paiano R. B., Birgel D. B., Bonilla B., Birgel Junior E. H.. Alterations in biochemical profiles and reproduction performance in postpartum dairy cows with metritis. Reprod Dom Anim. 2020; 00:1–8.
45. Schwegler E., Schneider A., Montagner P., Acosta D. A. V., Pfeifer L. F. M., Schmitt E., Rabassa V. R., Pino F. A. B., Gonzalez H. L., Timm C. D., Correa M. N. Predictive value of prepartum serum metabolites for incidence of clinical and subclinical mastitis in grazing primiparous Holstein cows. Trop Anim Health Prod. 2013; 45:1549–1555.
46. Qayyum A., Khan J. A., Hussain R., Avais M., Ahmad N., Muhammad Sarwar Khan M. S. Investigation of Milk and Blood Serum Biochemical Profile as an Indicator of Sub-Clinical Mastitis in Cholistani Cattle. Pak Vet J. 2012; 32(3): 418-421.
47. Qu Y., Fadden A. N., Traber M. G., Bobe G. Potential risk indicators of retained placenta and other diseases in multiparous cows. J. Dairy Sci. 2014; 97 :1–15.
