LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA
IEVA VESTERTIENĖ
ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS
KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Prof. dr. Algirdas Januškevičius
DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GAGIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE
Yra atliktas mano paties:
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
2. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Ieva Vestertienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Ieva Vestertienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Darbe pateikiami atskirų rūšių gyvūnų šalutinių produktų cheminės sudėties rodikliai, jų vertė panaudojant kompanijos gyvūnų šėrime. Darbas parašytas savarankiškai, panaudoti tyrimų metu gauti rezultatai. Darbą siūlau viešam gynimui.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE Vida Juozaitienė
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA……….5
SUMMARY………..7
ĮVADAS………....9
1. LITERATŪROS APŽVALGA...11
1.1. Šuo - mėsėdis gyvūnas...11
1.2. Šuns virškinamojo trakto ypatumai...13
1.3. Šunų šėrimo ypatumai...14
1.4. Šalutiniai gyvūniniai produktai šunų ėdaluose...16
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI...22
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta...22
2.2. Tyrimų metodikos...23
2.3. Bandymo schema...26
3. REZULTATAI...28
3.1. Šalutinių gyvūninių produktų tyrimas...28
3.1.1. Atskirų gyvulių rūšių ir paukščių šalutinių produktų maistinė ir energinė vertė...28
3.1.2. Biologiškai aktyvios medžiagos šalutiniuose gyvūniniuose produktuose...36
3.1.3. Mineralinių medžiagų kiekiai šalutiniuose gyvūniniuose produktuose...37
3.1.4. Dehidratuoti šalutiniai gyvūniniai produktai...39
3.2.1. Šuniukų šėrimas po atjunkymo iki brandos amžiaus...40
3.2.2. Šalutinių gyvūninių produktų įtaka šuniukų augimo spartai...44
3.2.3. Šuniukų ir jaunų šunų kraujo biocheminių tyrimų rezultatai...47
4. REZULTATŲ APTARIMAS...49
IŠVADOS...52
SANTRAUKA
ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE
Ieva Vestertienė Magistro baigiamasis darbas Magistro baigiamasis darbas.
Darbo vadovas: prof. dr. Algirdas Januškevičius
Lietuvos veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas Gyvūnų veisimo ir mitybos katedra
Darbo apimtis ir struktūra: darbas parašytas lietuvių kalba, apimtis 62 puslapių, struktūra: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodika ir metodai, rezultatai, rezultatų aptarimas, išvados, literatūros sąraše 96 šaltiniai, 19 lentelių.
Šalutiniai gyvūniniai produktai kartais vadinami antrarūšiais. Iš tikrųjų daugelio jų maistinė vertė nenusileidžia mėsai. Apie kepenų gerąsias savybes yra žinoma dar nuo gilios senovės. Veterinarijos gydytojas tikrai patars vartoti kepenis, jeigu jūsų augintinio hemoglobinas yra žemas. Įrodyta, kad kepenys pagal lengvai pasisavinamos geležies kiekį yra vertos čempionės vardo. Jose randama būtino kraujo gamybai vitamino B12 bei kitų B grupės vitaminų, taip pat vitamino A, vertingų mineralinių
medžiagų. Kepenys turtingos heparino – medžiagos, mažinančios kraujo krešamumą, todėl naudingos trombozės profilaktikai.
Darbo tikslas - įvertinti atskirų šalutinių gyvūninių produktų maistinę ir energinę vertę, jų panaudojimo galimybes kampanijos gyvūnų šėrimui.
Darbo uždaviniai: 1. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų cheminę sudėtį; 2. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų energinę vertę; 3. įvertinti šalutinių gyvūninių produktų poveikį Šuniukų ir šunų augimo spartai, sveikatos būklei.
Atjunkyti šuniukai per visą bandomąjį laikotarpį buvo šeriami sausu visaverčiu ėdalu Platinum Adult Lamb & Rice, kurio sudėtyje buvo dehidratuota ėriena, sudaranti minimaliai 70 proc. ir sausu visaverčiu ėdalu Platinum Puppy Chicken, kurio sudėtyje vyravo dehidratuota vištiena, skirtiems jauniems šunims šerti.
Dviejų mėnesių amžiaus šuniukų svoris grupėse skyrėsi nežymiai. Didesnis svorio skirtumas pastebėtas šuniukus pasvėrus 4 mėn. amžiuje: I grupės šuniukai svėrė 18,24 kg, II - 19,88 kg, arba 8,25 proc. daugiau (p<0,05). I grupės šuniukų svoris buvo 22,00 kg, II - 23,60 kg, arba 1,60 kg didesnis (p<0,01). Didesnis šuniukų svorių skirtumas tarp grupių nustatytas, kada gyvūnai buvo 8 mėn. amžiuje: I grupės jauni šunys svėrė 28,98 kg, II - 31,62 kg, arba 8,35 proc. didesnis (p<0,01). 9 mėn. amžiaus I grupės jaunų šunų svoris - 29,32 kg, arba 12,74 proc. mažesnis (p<0,001), 10 mėn. - 31,64 kg, arba 7,54 proc. mažesnis (p<0,001), 11 mėn. - 32,12 kg, arba 9,83 proc. mažesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriais šiais periodais, kurie buvo šeriami Platinum Puppy Chicken dieta. Tyrimo pabaigoje II grupės jauni vokiečių aviganių veislės šunys svėrė 36,75 kg; jų svoris 10,21 proc. didesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriu, kurių dietoje buvo vartotas šalutinis gyvūninės kilmės produktas - ėrienos mėsos kaulų miltai. 3 mėn. amžiaus, kurie buvo šeriami dieta Platinum Adult Lamb & Rice, šuniukų kraujyje nustatyta 60,50 g L-1 bendrų baltymų,
Platinum Puppy Chicken dieta šeriamų šuniukų - 61,34 g L-1, arba 1,4 proc. daugiau (p<0,001), gliukozės
atitinkamai 6,82 mmol L-1 ir 6,68 mmol L-1, arba 2,1 proc. mažiau. Kitų kraujo sudedamųjų dalių kiekiai grupėse skyrėsi neženkliai. Platinum Puppy Chicken dietos teigiamas poveikis bendrų baltymų kiekiui išliko ir jaunų šunų kraujo sudėtyje. Jų kraujyje nustatytas 64,04 g L-1 bendrų baltymų, arba 2,8 daugiau
(p<0,001) palyginti su šertų Platinum Adult Lamb & Rice dieta šunų kraujo sudėtimi. Platinum Puppy Chicken dieta šertų šunų kraujyje nustatytas gliukozės kiekis - 7,42 mmol L-1, arba 22,8 proc. daugiau
(p<0,001) palyginti su šertų dieta Platinum Adult Lamb & Rice rezultatu, šios grupės šunų kraujyje nustatytas cholesterolio kiekis - 7,01 mmol L-1, arba 9,6 proc. mažesnis (p<0,001), bendras bilirubinas buvo 13,86 µmol L-1, arba 1,7 proc. didesnis palyginti su šertų Platinum Adult Lamb & Rice dieta.
SUMMARY
USE OF ANIMAL BYPRODUCTS IN THE DIETS OF COMPANY ANIMALS
Ieva Vestertienė
Master thesis
Work instructor: Prof. dr. Algirdas Januškevičius
Lithuanian Veterinary Academy Faculty of Veterinary Department of Animal Husbandry and Nutrition Volume and structure of the final study
This final study is written in Lithuanian language, containing 62 pages and includes: an introduction, literature review, mathodology and methods, results, discussion or rezults, conclusions, a list of used literature including 96 references, 19 tables.
Animal by-products are sometimes referred to as second-grade products. In fact, the nutritional value of many of them is not inferior to meat. The good qualities of liver have been known since ancient times. A veterinarian will certainly advise you to use liver if your pet's haemoglobin is low. It has been shown that liver is easily digested, and is worthy of the title of champion by the content of iron. It contains vitamin B12 necessary for blood production, and other B vitamins as well as vitamin A,
and valuable minerals. Liver is rich in heparin – a substance that reduces blood clotting, making it beneficial for prevention of thrombosis.
The aim of work is to evaluate the nutritional and energy failure of different animal by-products and their uses for feeding the company animals.
Tasks of the work: 1. Identification of chemical composition of different animal by-products; 2. Identification of energy value of different animal by-products; 3. Assessment of the impact of animal by-products on the growth rate and health condition of puppies and dogs.
Analysed animal by-products: nutrient and energy value of bony, soft, mucous, hairy and dehydrated products. 36 samples of animal by-products, as well as 3 dehydrated samples of meat bone meal and 1 sample of fish meal were analysed.
The weight differences of two-month-old puppies in the groups were negligible. The higher difference in weight was observed after weighing the puppies at the age of 4 months: group I puppies weighed 18.24 kg, group II – 19.88 kg, or 8.25 % more (p<0.05). The weight of group I dogs was 22.00 kg, group II – 23.60 kg, or 1.60 kg more (p<0.01). Weight differences in bigger puppies between the groups was determined when the pets were 8 months old: young dogs in group I weighted 28.98 kg, in group II – 31.62 kg, or 8.35 % more (p<0.01). The weight of young, 9 month dogs in group I was – 29.32 kg, or 12.74 % less (p<0.001), 10 months – 31.64 kg, or 7.54 % less (p<0.001), 11 months – 32.12 kg, or 9.83 % less (p<0.001) compared with weights of dogs in these periods fed with Platinum Puppy Chicken diet. At the end of research, young German shepherds of group II weighed 36.75 kg; their weight was 10.21 % more (p<0.001) compared to the weight of dogs with animal by-products in their diet – lamb meat bone meal.
The blood of puppies of 3 months fed with Platinum Adult Lamb & Rice diet, contained 60.50 g of L-1 total protein, and of puppies receiving the Platinum Puppy Chicken diet – 61.34 g L-1, or 1.4 %
more (p<0.001); glucose levels, respectively, were 6.82 mmol L-1 and 6.68 mmol L-1, or 2.1 % less.
Other blood components in the groups differed insignificantly.
The positive effects of the Platinum Puppy Chicken diet on the overall protein content remained in the blood of young dogs. Their blood levels were 64.04 g of L-1 general protein, or 2.8 more (p<0.001) compared with the blood of dogs that received the Platinum Adult Lamb & Rice diet. Glucose levels in the blood of dogs receiving the Platinum Puppy Chicken diet were 7.42 mmol L-1, or 22.8 % more (p<0.001) compared with the result of dogs receiving the Platinum Adult Lamb & Rice diet, cholesterol levels in this group of dogs were 7.01 mmol L-1, or 9.6 % less (p<0.001), total bilirubin was 13.86 µmol L-1, or 1.7 % more, compared with the dogs fed with the Platinum Adult Lamb & Rice diet.
ĮVADAS
Požiūris į subproduktus yra nevienareikšmis: vieni teigia, kad tai labai naudingas raciono komponentas, kiti laiko jį kenksmingu. Kaipgi yra iš tikrųjų? Veikiausiai galima pasakyti, kad gerai viskas, kas saikinga. Specialistai šiuos produktus kartais vadina antrarūšiais. Tačiau iš tikrųjų daugelio gyvūninės kilmės šalutinių produktų maistinė vertė nenusileidžia mėsai (pvz.: kepenys). Apie kepenų gerąsias savybes egiptiečiai žinojo dar senovėje. Tačiau ir šiais laikais veterinarijos gydytojas patars vartoti kepenis, jeigu jūsų gyvūno hemoglobinas yra žemas. Kepenys turtingos heparino – medžiagos, mažinančios kraujo krešamumą, o tai daro šį šalutinį produktą naudingą trombozės profilaktikai. Šalutiniai gyvūniniai produktai turi ir vieną rimtą blogybę – juose gausu cholesterolio, todėl reikia riboti jų kiekius ir santykius racionuose.
Vertingiausias šalutinis gyvūninis produktas - kepenys. Jose gausu geležies, fosforo, fermentų, vitaminų D, E, C, A, B6, B12. Mažesnės vertės subproduktai – liežuviai, širdys, smegenys, inkstai,
plaučiai, skrandžiai, širdis. Jie savo chemine sudėtimi panašūs į pačią mėsą ir turi maždaug vienodai baltymų. Liežuvyje, smegenyse ir tešmenyje yra daug riebalų. Mažiausiai vertingi subproduktai – kojos, ausys, uodegos, galvos (1).
Nuo 1999 metų iki 2030 metų pasaulio mastu išsivysčiusiose šalyse planuojamas mėsos suvartojimo padidėjimas nuo 25,5 kg iki 37,0 kg žmogui, turinčiose labai išvystytą pramonę - nuo 88 iki 100 kg. Pieno ir pieno produktų suvartojimas industrinėse šalyse padidės nuo 212 iki 221 kg. Numatyta didinti auginamų gyvulių ir paukščių skaičių, didinti jų produktyvumą, vykdyti produkcijos gamybą diegiant naujausias technologijas ir gerinti marketingą. 2030 metais numatoma išauginti 1858 mln. galvijų, 2309 mln. avių ir ožkų, 1062 mln. kiaulių, 24804 mln. paukščių. 2030 metais pasaulio mastu gaminti 300 mln. tonų mėsos (2,3). Padidėjimas auginamų gyvulių, paukščių, plečiantis gamybos procesams, padidės ir šalutinių gyvūninių produktų kiekiai, kurie bus vartojami pramoninių ėdalų kompanijos gyvūnams gamybai. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 7 mlrd. gyventojų, 2050 metais gyvens apie 9 mlrd., o 2100 metais gyventojų skaičius sieks 10 mlrd. To pasekoje, turės didėti auginamų gyvulių skaičius, didės ir šunų bei kačių skaičius pas gyventojus (4).
laikoma apie 70 mln. šunų, Kanadoje - 6 mln., Vakarų Europoje - 43 mln., Rytų Europoje - 12 mln., Pietų Amerikoje - 45 mln., Azijoje - 121 mln., Afrikoje - 160 mln. (6).
Šalutiniai gyvūniniai produktai kai kuriose šalyse laikomi vertingais komponentais žmonių mityboje, kai kurios šalys juos vartoja, kaip pilnaverčius komponentus šunų, kačių ir kitų gyvūnų šėrimui: kraują, kepenis, plaučius, inkstus, smegenis, blužnį ir žarnas (7). Gaminant aukščiausios rūšies konservuotą ar sausą ėdalą šunims, katėms yra vartojamas atitinkamas kiekis skirtingų gyvūnų raumeninio audinio ir šalia to sunaudojami šalutiniai produktai - širdis, plaučiai, kepenys, gerklos, žarnokai (gali būti galvijų, avių, paukščių, arklių ir kitų gyvūnų - tai priklauso nuo regiono). Visa tai atitinkamai paruošiama ir panaudojamas sultinys: jautienos, vištienos, arklienos, kengūros mėsos.
Darbo tikslas - įvertinti atskirų šalutinių gyvūninių produktų maistinę ir energinę vertę, jų panaudojimo galimybes kompanijos gyvūnų šėrimui.
Darbo uždaviniai:
1. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų cheminę sudėtį; 2. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų energinę vertę;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šuo - mėsėdis gyvūnas
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, nors buvo įvairių nuomonė dėl šuns kilmės, bet dabar dėl šito niekas nesiginčija (8). Vis dėto dauguma giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys taip pat yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų (9). Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės pernelyg nesusimąstydami savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą, netgi beveik vien augalinius patiekalus: košes, daržoves, vaisius. Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo – palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio ėdalo įrodo, kad šuo gana staiga tapo visaėdžiu. Svarbu įsidėmėti tai – kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas (10). Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama. Niekas dar neįrodė, kad šunys yra natūralūs visaėdžiai, o štai hipotezę, kad jie plėšrūnai, pagrindžiančių faktų daug (11).
krakmolą. Visa tai lemia, jog šuo, gausiai šeriamas augalinės kilmės komponentais, negauna ir nepasisavina visų jam reikalingų maisto medžiagų. Šuo suvirškina 40 – 60 proc. grūdų, kuriais jis šeriamas – vadinasi, daugiau negu pusė gautų grūdų gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos (16). Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų.
Galima paminėti vieną mitą – būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Tai netgi naudojama kaip įrodymas, kad vilkai ir šunys yra visaėdžiai gyvūnai – jie juk sugalvoja, iš kur susiveikti augalinės kilmės medžiagų. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių – pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda (17). Vilkai noriai ėda ne tik aukos raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, kaulus, odą ir kailį, o štai skrandį noriai išpurto, nerodydami jokio intensyvesnio susidomėjimo jo turiniu.
1.2. Šuns virškinamojo trakto ypatumai
Mėsėdžių, kuriems priklauso ir šunys, virškinamasis traktas yra paprastas ir trumpas. Jis skirtas gyvulinės kilmės baltymų bei riebalų skaidymui ir pasisavinimui atitinkamu kiekiu. Jų krūminiai dantys yra skirti mėsos smulkinimui, bet ne kramtymui. Mėsėdžių žandikauliai, skirtingai nei žolėdžių ar visaėdžių gyvūnų, nejuda į šonus, bet gali prasiverti itin daug, nes tai reikalinga ryjant didelius mėsos gabalus. Mėsėdžiai geba iškart suėsti didelį kiekį ėdalo, o po ėdesio procedūros ilgą laiką ilsėtis. Šuns organizmui sudėtinga virškinti didelius augalinio pašaro, grūdų ir maistinių skaidulų kiekius. Esant trumpam virškinimo traktui fermentacijos procesai jame nevyksta (18). Maistinių skaidulų virškinimo pasekmė – didelis išmatų kiekis.
Trumpa šuns virškinimo sistema aukštu lygiu suskaido maisto medžiagas esančias mėsoje ir riebaliniame audinyje (19). Jeigu šuns ilgis - 0,75 m, tai jo virškinamojo trakto ilgis - 4,5 m (20,21). Ėdalas skrandyje užsibūna žymiai ilgiau nei žolėdžių ar visaėdžių skrandžiuose, kadangi skrandyje esanti vandenilio chlorido rūgštis skaido baltymus, riebalus ir naikina bakterijas (22,23). Šunų skrandžio pH yra mažesnis ar lygus 1,0, tuo tarpu žmogaus skrandžio pH siekia 4 ar 5 (24).
Šuns skrandis gamina vandenilio chlorido rūgštį, galinčią ištirpinti geležį. Šunų skrandžiuose ėdalo masės išbūna nuo 4 iki 8 valandų, žemas pH bei skrandžio sultys užkerta kelią patogeniniams veiksniams. Nedidelis ėdalo kiekis vienu kartu patenka į žarnyną ir jame neužsibūna. Tokia virškinimo sistema neleidžia rūgštinėje skrandžio terpėje išlikusiom bakterijom apsigyventi žarnyne sukeliant virškinimo trakto ligas (25).
Ėdalas pirmiausiai pradedamas virškinti burnoje, kuomet kramtymo metu išskiriamos seilės. Seilių sudėtis ir kiekis priklauso nuo ėdalo tipo. Paausinė liauka išskiria 0,14 – 1,40 ml, pažandinė – 0,20 – 3,84 ml seilių per minutę. Seilėse yra 99,00 proc. vandens, likusią dalį sudaro gleivės, neorganinės druskos ir fermentai. Vidutinis pH yra 7,70. Labiausiai seilių pH įtakoja gaunamas ėdalas (20).
Žinduolių virškinimo traktas yra pakankamai sudėtinga ekosistema (27). Nustatyta, kad žinduolių virškinamajame trakte yra 1010 – 1014 mikroorganizmų, o tai yra iki dešimties kartų daugiau, lyginant su
tuo, kiek ląstelių sudaro gyvūną. Jie veikia kaip barjeras patogeniniams mikroorganizmams, dalyvauja virškinimo procesuose, taip pat stimuliuoja imuninės sistemos vystimąsi (28,29,30). Dėka nelygaus epitelinio sluoksnio yra pakankamai didelis paviršius, o šioje vietoje vyksta mikrobiniai bei virškinimo procesai. Žarnyno mikrobinė populiacija priklauso nuo segmento, taip pat įtakos turi šėrimas, fiziologinė būklė ir genai (31). Mikrofloros rūšinė sudėtis priklauso nuo šeimininko. Ji yra pakankamai stabili visame virškinamajame trakte.
Dauguma šunų ėdalo yra sukurta taip, tarsi jų virškinimo sistema atitiktų žmonių virškinimo sistemą. Žinoma, gausus angliavandenių keikis ėdale yra susijęs su šių maisto medžiagų pigumu bei tokio ėdalo galiojimo trukme. Kitaip tariant, šunų ėdalas sukurtas prekybininkų, o ne gyvūnų poreikių patenkinimui.
Kadangi ėdalas mėsėdžio žarnyne neužsibūna tiek, kiek žolėdžio ar visaėdžio, šunys nesugeba perdirbti ėdalo komponentų, kurie turi būti fermentuojami ir suskaidomi. Tokiai virškinimo sistemai idealu yra mėsa bei gyvulinės kilmės riebalai. Jie perdirbami skrandyje, o žarnynu nukeliauja labai greitai. Baltymai suskaidomi į aminorūgštis, augalinės kilmės priedai iššaukia virškinimo sistemos sutrikimus, dujų kaupimąsi žarnyne, didelius išmatų kiekius. Dėl negebėjimo virškinti augalinės kilmės medžiagas šie priedai šuniui neturi jokios maistinės vertės.
1.3. Šunų šėrimo ypatumai
įgauna viršsvorį, pasidaro tingus, nejudrus, mažiau atsparus ligoms (34). Apie šuns tinkamą ar neteisingą mitybą sprendžiama iš gyvūno išvaizdos, darbinių savybių. Kai šuo atrodo gerai, yra linksmas, judrus, noriai atlieka šeimininko paliepimus, galima neabejoti, kad jis šeriamas tinkamai. Taip pat negalima pamiršti, kad netinkamo šėrimo padariniai išryškėja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui.
Baltymai - pagrindinė ėdalo komponentų sudedamoji dalis, kurios niekas negali pakeisti. Jie padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 100 g baltymų. Daugiausia baltymų yra mėsoje, žuvyje, piene, avižose, miežiuose, kviečiuose. Naudingiausi pieno, žuvies, ypač mėsos baltymai.
Riebalai - labai svarbus organizmo energijos, kai kurių vitaminų šaltinis. Per parą šuniui jų reikia vidutiniškai 25 g. Šunims šeriami gyvūniniai ir augaliniai riebalai. Augalinės kilmės riebalų rekomenduojama duoti nedideliais kiekiais (35,36,37,38,39).
Angliavandeniai - svarbiausias organizmo ląstelių energijos šaltinis. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 350 g angliavandenių (40). Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra vaisiai, bulvės ir daržovės. Mineralines druskas - kalcio, kalio ir kt., taip pat mikroelementus (varą, jodo, cinką ir kt.) šuns organizmas gauna su ėdalu (41,42,43). Natrio druskos reikia pridėti į ėdalą (15-20 gramų per dieną). Trūkstant mineralinių medžiagų šunys gali susirgti rachitu, pradeda lūžinėti plaukai, sutrinka jaunų šuniukų augimas, brendimo procesas ir t. t. Mikroelementų stoka sutrikdo kraujodaros ir endokrininių liaukų funkcionavimą. Svarbiausi mikroelementai: geležis, varis, kobaltas, jodas ir kt. (44,45,46).
Vitaminai - biologiškai aktyvios medžiagos, labai svarbios medžiagų apykaitai ir gyvybinėms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Organizmui jų reikia mažai. Dėl kurio nors vitamino stokos organizmas suserga avitaminoze arba hipovitaminoze: sulėtėja šuns augimas, jis tampa tingus, blogai dirba ir negydomas gali žūti. Trūkstant vitamino A sulėtėja šuniukų augimas, sumažėja atsparumas įvairioms ligoms (47,48,49,50). Labai daug šio vitamino yra piene, žuvyje, kiaušiniuose. Karotino yra pomidoruose, morkose. Organizme karotinas virsta vitaminu A. B grupės vitaminų: B1, B2, B6, B12
silpnumas, patinsta sąnariai, suserga skorbutu. Vitaminas D apsaugo organizmą nuo rachito. Daugiausia jo yra žuvų taukuose, piene, svieste, kepenyse, kiaušinio trynyje. Vitaminas E nulemia šuns vislumą, vitaminas K - kraujodaros vitaminas. Trūkstant šio vitamino, kalės nesusikergia arba atveda silpnus šuniukus, o patinams sutrinka lytinė galia, pablogėja spermos kokybė. Pagrindinis šio vitamino šaltinis - įvairios daržovės, žalumynai, pienas, kiaušiniai (51,52).
Vanduo nėra maisto medžiaga, bet jis būtinas organizmo funkcionavimui. Endogeninis vanduo į organizmą patenka su ėdalu (pienu, daržovėmis, žalumynais), tačiau šuo kasdien suvartoja atitinkamą kiekį švaraus geriamo vandens. Daugiausia vandens šunys išgeria karštu metų laiku, po sunkaus darbo, aktyvios treniruotės.
1.4. Šalutiniai gyvūniniai produktai šunų ėdaluose
1 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (54)
Maisto medžiaga, proc.
Šalutiniai gyvūniniai produktai
Galvijų smegenys Kiaulių smegenys Galvijų kepenys Kiaulių kepenys
Drėgnis 77,3 77,9 71,7 71,3 Baltymai 11,2 10,9 17,9 18,8 Riebalai 9,6 9,1 3,7 3,8 Angliavandeniai 0,7 0,8 5,3 4,7 Mineralinės medžiagos 1,2 1,3 1,4 1,4 Apykaitos energija, kJ 100 g 561,0 538,8 531,7 456,3
Šunų šėrimui kepenys yra vartojamos platesniu spektru. Jose yra didesnis kiekis baltymų, mažiau riebalinio audinio; galvijų kepenys vartojamos plačiau - gaminant konservuotus ėdalus, šeriant natūraliais racionais.
Daugelis mokslininkų išskiria dvi pagrindines šalutinių gyvūninių produktų kategorijas. I kategorijos produktams priskiriama: kepenys, liežuvis, smegenys, širdis, diafragma, uodega, karvių tešmuo, II - didysis prieskrandis, kiaukių skrandis, virškinamojo trakto mėsingos dalys, kiaulių uodegos, kojos, ausys, galvijų šliužas, ausys, lūpos, galva be liežuvio ir smegenų, knygenos, sėklidės. Kai kurie pateikia sekančias grupes: a) minkštieji (smegenys, plaučiai, kepenys, inkstai, tešmenys), b) kaulėtieji (galvijų galvos ir uodegos), c) plaukuotieji (kiaulių ir avių galvos, kojos, ausys, lūpos, čiurnos), d) gleivėtieji (didysis prieskrandis, tinklainė, šliužas, knygenos, kiaulių skrandis) (7,55).
plaukai, vilna, kailis, kraujas. Mėsos kaulų miltų pagaminami kiekiai dalinai leidžia išspręsti mėsiškų produktų reikiamų kiekių panaudojimą mėsėdžių šėrimui. Bendra mėsos gamybos apimtis 2007 m. sudarė 267,1 mln. tonų, netinkamų žmonių mitybai atliekų susidaro iki 89,7 mln. tonų (56). Mėsos kaulų miltai vartojami kaip baltymų šaltinis, juose gausu nepakeičiamų aminorūgščių, ypač lizino ir treonino, mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų. Yra įmonių, kurios pagamina mėsos kaulų miltus, kurių sudėtyje yra 40-60 proc. baltymų, 20-47 proc. pelenų (57,58).
Iš autorių pateiktų duomenų galima vertinti, kad didžiausia skerdienos išeiga yra kiaulių - 77,5 , avių - 62,5 proc. Iš gyvūninės kilmės šalutinių produktų galvijų virškinamasis traktas sudaro didžiausią dalį - 16,0 proc.
2 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų svoriai: kiaulių, galvijų, avių (7) Gyvūninės kilmės šalutinis
produktas
Kiaulių Galvijų Avių
proc. kg proc. kg proc. kg
Svoris prieš skerdimą 100 600 60
Skerdenos svoris 77,5 77,5 63,0 378,0 62,5 37,5 Kraujas 3,0 3,0 18,0 4,0 2,4 4,0 Riebalinis audinys 3,0 3,0 4,0 24,0 3,0 1,8 Oda 6,0 6,0 6,0 36,0 15,0 9,0 Virškinamasis traktas 7,0 7,0 16,0 96,0 10,0 6,0 Širdis 5,9 5,9 - - - -
Vidaus organai (plaučiai, skrandis)
10,0 10,0 16,0 96,0 11,0 6,6
Kojos 2,0 2,0 2,0 12,0 2,0 1,2
Uodega 0,1 0,1 0,1 6,0 - -
Smegenys 0,1 0,1 0,1 6,0 2,6 0,156
Nemažas kiekis bendrame kontekste šalutinių gyvūninių produktų gaunamas iš paukščių skerdyklų. Tai taukai, kaulai, kraujas, plunksnos, inkubatorių atliekos (neapvaisinti kiaušiniai, negyvi embrionai), kritę paukščiai. Iš paukštininkystės šakos atliekų gamybos proceso metu gaminami taukai, mėsos ir šalutinių produktų miltai, plunksnų miltai, kraujo miltai, hidrolizuoti pūkai (7).
3 lentelė. Paukščių šalutinių produktų cheminė sudėtis, proc. (66)
Šalutinis produktas
Maisto medžiaga
Drėgnis Baltymai Riebalai Pelenai
Neazotinės ekstraktinės medžiagos Koaguliuotas kraujas 80,75 15,93 0,26 0,93 2,13 Plunksnos (drėgnos) 72,43 24,61 0,85 0,36 1,75 Minkštieji audiniai (žarnos) 66,75 12,86 15,78 1,44 3,17 Galvos ir kojos 66,45 16,09 7,16 5,26 5,04 Įvairūs šalutiniai produktai 62,78 13,75 16,94 3,86 2,67
Alternatyvūs baltymų šaltiniai gali būti paukščių šalutiniai produktai, kurie gali užtikrinti spartų šunų augimą, pasiekiant suaugusio svorį atitinkamame amžiuje (68). Gali būti pagaminami paukštienos šalutinių produktų miltai, kurių sudėtyje bus apie 923 g kg-1 sausosios medžiagos, 602 g kg-1 proteinų, 106
4 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų, vartojamų šunų dietose, cheminė sudėtis (69) Maisto medžiagos, g kg-1 Miltai, faršas Jautienos mėsos kaulų Jautienos mėsos Paukštienos šalutinių produktų Paukščių kaklų ir nugarų Paukščių vidaus organų Sausoji medžiaga 958 299 953 386 276 Organinės medžiagos (SM) 758 893 861 929 934 Žali baltymai (SM) 519 384 676 304 456 Žali riebalai 143 457 116 507 411 Žali pelenai 242 107 139 78 66 Kalcis 82 52 48 34 32 Fosforas 28 13 12 5 4
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta
Magistro darbas atliktas 2014 - 2017 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje.
Moksliniai tyrimai atlikti Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje Nutriciologijos laboratorijoje, smulkių gyvūnų gydymo klinikose. Gyvūninės kilmės šalutinių produktų mėginiai surinkti skirtingose gyvūnų skerdyklose, mėsos perdirbimo įmonėse; mėginių sudėtis tirta Rizikos veiksnių vertinimo laboratorijoje Kauno skyriuje, UAB „Mars Lietuva“ tyrimų laboratorijoje.
Tyrimus atlikome vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės, apsaugos ir panaudojimo reikalavimais (Nr. XI-2271), pagal 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (OL 2010 L 276, p. 33) ir pagal Europos konvenciją dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos (Žin., 2007, Nr. 49-1883, Nr. 49-1884). Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą „Dėl mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (Nr. B1-872 2015 09 24).
2.2. Tyrimų metodikos
Tyrimams buvo imti šalutinių gyvūninių produktų mėginiai, kurių svoris - 0,5 - 1,0 kilogramas. Mėginiai tyrimams laboratorijoje buvo ruošiami prisilaikant reikalavimų (74).
Mėginiuose nustatytos maisto medžiagos pagal priimtinas metodikas (74):
bendras drėgnis nustatytas - išgarinta pirminė, o po to higroskopinė drėgmė; džiovinimas buvo vykdomas džiovinimo krosnyje Binder FD 115. Pirminė drėgmė tai vandens kiekis, kuris išgarinamas per keletą valandų termostate 60–65 0C temperatūroje. Pirminei drėgmei buvo paimtas laboratorinis mėginys,
jis buvo susmulkinamas; techninėmis svarstyklėmis pasveriama paruošta ir sunumeruota porcelianinė lėkštelė. Užrašomas jos svoris. Į lėkštelę pridedama tyrimui paruošto mėginio, pasveriama ir džiovinama termostate iki pastovaus svorio 60–65 0C temperatūroje. Po džiovinimo lėkštelė su mėginiu paliekama laboratorijoje 24 valandoms;
atlikus pirminės drėgmės nustatymą toliau yra atliekamas higroskopinės drėgmės nustatymas. Pirmiausiai yra sunumeruojami biuksai, dedami į termostatą 1 val. ir džiovinami 100–105 0C
temperatūroje. Po džiovinimo biuksai yra išimami iš termostato žnyplėmis ir 30–40 min. aušinami eksikatoriuje, po to susveriami analitinėmis svarstyklėmis (Kern ABJ 220-4M, 220g/0,1 mg), svėrimas vykdomas 0,0001 g tikslumu. Į biuksus pridedama po 2–3 g orasausio tiriamojo mėginio ir pasveriama analitinėmis svarstyklėmis 0,0001 g tikslumu. Biuksai su mėginiu yra dedami į termostatą ir džiovinami 100–105 0C temperatūroje 4 - 6 val. Po džiovinimo iki pastovaus svorio biuksai yra išimami iš termostato ir ataušinami eksikatoriuje. Atvėsinti biuksai sveriami analitinėmis svarstyklėmis 0,0001 g tikslumu;
bendroji drėgmė (drėgnis) yra paskaičiuojama: pirminė drėgmė sudedama su higroskopine drėgme natūralaus drėgnumo mėginyje;
pilkos ar rausvos. Baigus deginti tigliai yra aušinami eksikatoriuje, o ataušus yra pasveriami ir užrašomas svoris;
žali baltymai nustatyti Kjeldalio metodu: buvo atlikta mineralizacija (deginimo blokas Foss Digestor 8Basic): į porcelianinę lėkštelę įpilama 0,5–1,0 g tiriamojo mėginio, pasveriama analitinėmis svarstyklėmis ir supilama į Kjeldalio deginimo kolbą (Digestion Tubes Straight 250 ml 8/pkg). Į Kjeldalio kolbą įpilama 20–25 ml koncentruotos sieros rūgšties, atsargiai sumaišoma, pridedama 0,5–1,0 g vario sulfato, 3–5 g natrio sulfato ir statoma pusiau pasvirusioje padėtyje ant deginimo bloko traukos spintoje deginti. Deginama, kol jis virs bespalviu skaidriu amonio sulfato tirpalu. Bespalvis kolbos turinys praskiedžiamas distiliuotu vandeniu iki 100 ml; atlikus mineralizavimą yra atliekas amoniako distiliavimas. Į Erlenmejerio kolbutę atmatuojama 25 ml 0,1 n sieros rūgšties ir įlašinami 2–3 lašai indikatoriaus metiloraudonojo. Erlenmejerio kolbutė sujungiama su distiliavimo aparato šaldytuvu, į distiliacinę kolbą įdedama pemzos gabalėlių, supilamas praskiestas amonio sulfato tirpalas, įpilama 3 kartus daugiau, negu buvo paimta koncentruotos sieros rūgšties, 33 proc. kalio šarmo. Kolba yra sujungiama su distiliacine aparatūra, ir yra įjungiamas kaitinimo elementas. Distiliacijos pabaiga nustatoma stebint rožinio lakmuso popierėlio pasikeitimą. Jei yra amoniako, lakmuso popierėlis pamėlynuoja, jei jo nėra spalva nepakinta; po distiliavimo atliekamas titravimas, tirpalas titruojamas 0,1 n NaOH iki spalvos pasikeitimo: Erlenmejerio kolbutės turinys iš rožinės spalvos keičiasi į oranžinę, gelsvai rausvą, o vėliau – į geltoną;
žali riebalai nustatyti Soksleto aparato pagalba. Pirmiausiai sulankstomas paketėlis iš filtrinio popieriaus, kuris yra dedamas į biuksą ir džiovinamas 2 val. termostate 100–105 0C temperatūroje, po
džiovinimo atvėsinamas eksikatoriuje ir pasveriamas analitinėmis svarstyklėmis. Įdėjus į paketėlį apie 1 g tiriamosios medžiagos, paketėlis dedamas į biuksą ir pasveriamas. Biuksas su paketėliu, pradengus dangtelį, dedamas džiovinti į termostatą 100–105 0C temperatūroje. Džiovinama iki pastovaus svorio.
Sudedama į eksikatorių ataušinti ir po to pasveriama. Paketėlis yra išimamas iš biukso ir dedamas į Soksleto aparatą. Sudėti paketėliai užpildomi organiniu tirpikliu – etilo eteriu. Eksrahavimas trunka 6-8 val. Ekstarhavimas yra baigtas, kai ant paketėlių susirenka bespalvis organinis tirpiklis. Po ekstahavimo paketėlis su mėginiu dedamas į tą patį biuksą, šis paliekamas traukos spintoje, kad išgaruotų organinis tirpiklis, o po to statomas į termostatą ir džiovinamas iki pastovaus svorio 100–105 0C temperatūroje. Po
džiovinimo paketėliai su biuksu pasveriami;
spintoje yra statomos ant elektrinės viryklės šildomos iki užvirimo. Po to virinamos 25–30 min. Karštas konusinės kolbutės turinys filtruojamas pro filtrą, praplaunant jį karštu išgrynintu vandeniu, kol išnyksta acto rūgšties kvapas. Iš konusinės kolbutės pernešamos visos mėginio dalelės ant filtro. Filtras ir ant jo likusios liekanos suvilgomos 2 ml spirito, o pastarajam nutekėjus iki filtro kraštų pripilama etilo eterio. Pasibaigus filtravimui, filtras su likusia mėginio dalimi pernešamos į biuksą ir yra džiovinamas termostate iki pastovaus svorio 100–105 0C temperatūroje. Išdžiovintas biuksas su ląsteliena išimamas iš termostato, ataušinamas eksikatoriuje ir pasveriamas;
neazotinės ekstraktinės medžiagos (NEM) paskaičiuojamos iš 100 atimant drėgnio, pelenų, baltymų, ląstelienos ir riebalų kiekių procentines išraiškas;
energinė vertė buvo paskaičiuota pagal maisto medžiagų kaloringumą: 1 g žalių riebalų - 39,8 kJ, 1 g žalių baltymų - 23,9 kJ, 1 g žalios ląstelienos - 20,1 kJ, 1 g neazotinių ekstraktinių medžiagų (krakmolo ir cukraus) - 17,5 kJ;
vitaminas A nustatytas - mėginys hidrolizuotas etanoliniu kalio hidroksilo tirpalu, ekstrahuotas petroleteriu. Tirpiklis pašalintas nugarinant, likutis tirpintas metanolyje ir, jei reikia, skiedžiamas iki reikiamos koncentracijos. Vitamino A kiekis nustatytas atvirkštinių fazių efektyviaja skysčių chromatografija su UV arba fluorescenciniu detektoriumi. Parinktos tokios chromotografavimo sąlygos, kurioms esant neįvyktų trans - vitamino A alkoholio ir jo cis izomerų atskyrimas;
mineraliniai elementai buvo nustatyti atomoadsorbciniu metodu.
Kraujas imtas iš priekinės galūnės poodinės venos (venus cephalica) į mėgintuvėlus be konservantų. Kraujo mėginiai į laboratoriją tyrimams buvo pristatomi valandos bėgyje.
Kraujo biocheminiai rodikliai nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi „DIALAB Autolyzer 20010D–2009“ (JAV).
Šunų svėrimas atliktas techninėmis svarstyklėmis 4011 (iki 40 kg).
2.3. Bandymų schema
Mokslinis tiriamasis darbas atliktas dviem etapais:
šalutinių gyvūninių produktų maistinės ir energinės vertės nustatymas;
šalutinių gyvūninių produktų poveikis šunų augimo intensyvumui ir bendram gyvūnų sveikatos stoviui.
5 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų pagrindinės grupės
Grupė Šalutiniai gyvūniniai produktai
I Kaulėtieji: galvijų ir kiaulių uodegos
II Minkštieji: galvijų kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys, tešmuo;
kiaulių kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys; avių: kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys; viščiukų broilerių: kepenys, širdis;
vištų: kepenys, širdis
III Gleivėtieji: galvijų ir avių didysis prieskrandis, viščiukų broilerių ir vištų raumeninis skilvis
IV Plaukuotieji: galvijų ir kiaulių ausys, kiaulių kojos
V Dehidratuoti: mėsos kaulų miltai, paukštienos mėsos kaulų miltai, ėrienos mėsos kaulų miltai, žuvų miltai
Šalutinių produktų mėginiai paimti prisilaikant reikalavimų- švarūs, atitinkamas svoris, talpinti į specialią tarą ir laiku pristatyti į laboratoriją tyrimams. Kiekvieno šalutinio mėginio maistinės ir energinės vertės nustatymui buvo imama po tris mėginius, kad būtų galima įvertinti aritmetinio vidurkio paklaidą.
mėginius. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų paimti 2 mėginai, tirta - 6, gleivėtųjų - 4, tirta 12, plaukuotųjų - 3, tirta - 9, dehidratuotų - 4, ištirta 12 mėginių.
Cheminė analizė ir energinė vertė atlikta 102 mėginių, nustatyta drėgnio kiekis, sausosios medžiagos sudedamosios dalys, energinė vertė. Vitamino A kiekis nustatytas 5 kepenų mėginiuose su pakartojimu tris kartus: galvijų, kiaulių, avių kepenyse, viščiukų broilerių ir vištų kepenėlėse. Kalcio ir fosforo kiekiai nustatyti galvijų, kiaulių, avių, viščiukų broilerių ir vištų kepenyse ir širdyje mėginiai su pakartojimu tris kartus - 15 mėginių). Paskaičiuotas kalcio santykis su fosforu.
Antrame tyrimo etape atliktas šėrimo bandymas. Šunų šėrimui panaudotos dvi skirtingos dietos - su jautienos mėsos kaulų miltais ir su paukštienos mėsos kaulų miltais. Bandymo schema pateikiama 6 lentelėje.
6 lentelė. Šėrimo bandymo atlikimo schema
Atliekama procedūra
Grupė
I n=12 II n=12
Šėrimo dieta Su ėrienos mėsos kaulų
miltais
Su paukštienos mėsos kaulų miltais
Šėrimo dažnis Du kartus dienoje: ryte 7 val. ir vakare 18 val.
Svėrimas Tyrimo pradžioje, atskirais auginimo laikotarpiais ir
pabaigoje
Kraujo paėmimas Paimtas iš venus cephalica 3 ir 12 mėn. amžiuje Kraujo pristatymas į laboratoriją 1,5 - 2,0 val. po paėmimo
3. REZULTATAI
3.1. Šalutinių gyvūninių produktų tyrimas
3.1.1. Atskirų gyvulių rūšių ir paukščių šalutinių produktų maistinė ir energinė vertė
Iš skirtingų gyvulių ir paukščių skerdyklų, mėsos perdirbimo įmonių paimti šalutinių gyvūninių produktų mėginiai suskirstyti į keturias grupes: 1. kaulėtieji; 2. minkštieji; 3. gleivėtieji; 4. plaukuotieji.
Kaulėtųjų ištirti du mėginiai: galvijų ir kiaulių uodegos. Tyrimams atlikti imta po tris lygiagrečius kiekvieno šalutinio produkto mėginius. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė pateikiama 7 lentelėje.
Galvijų uodegų mėginiuose nustatytas drėgnis sudarė 72,4 proc., arba 29,6 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kiaulių uodegose nustatytu drėgnio kiekiu. Galvijų uodegų sudėtyje didžiausią dalį sudaro žali baltymai - 19,8 proc., arba 3,2 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kiaulių uodegų sudėtyje esančiu baltymų kiekiu. Didžiausią dalį organinės medžiagos kiaulių uodegų mėginių sudėtyje sudarė žali riebalai - 39,7 g 100 g-1, arba 33,4 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su šios organinės medžiagos kiekiu nustatytu galvijų uodegose. Kalorimetru buvo nustatyta uodegų mėginių energinė vertė. Galvijų uodegų energinė vertė buvo 7,379 MJ kg-1, kiaulių uodegų energinė vertė 2,68 karto aukštesnė.
7 lentelė. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (g 100 g-1)
***p<0,001
Galvijų kepenyse nustatyta 71,9 proc. drėgnio, liežuvyje - 68,7 proc., arba 3,2 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su drėgnio kiekiu kepenyse. Inkstų, širdies, plaučių, smegenų sudėtyje drėgnio kiekis buvo 5,4-7,0 proc. didesnis (p<0,001), lyginant su drėgnio kiekiu kepenyse. Drėgnio kiekis kepenų ir tešmens mėginiuose skyrėsi labai neženkliai.
Žaliais baltymais turtingiausias šios grupės šalutinis produktas - kepenys. Jų sudėtyje nustatytas 17,7 g 100 g-1 žalių baltymų kiekis. Inkstuose nustatyta 15,0 g 100 g-1, arba 2,7 proc. mažiau (p<0,001), širdyje - 15,8 g 100 g-1, arba 1,9 proc. mažiau (p<0,001), liežuvyje - 15,9 g 100 g-1, arba 1,8 proc. mažiau (p<0,001), plaučiuose - 15,1 g 100 g-1, arba 2,6 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kepenimis, smegenyse
nustatytas mažiausias kiekis - 11,8 g 100 g-1. Tešmens sudėtyje nustatytas didžiausias žalių riebalų kiekis -
13,8 g 100 g-1, arba 10,0 g daugiau (p<0,001) palyginti su žalių riebalų kiekiu kepenyse. Mažiausias kiekis riebalų rastas inkstuose - 2,8 proc., arba 1,0 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kepenimis.
Rodikliai Uodegos n=3 Galvijų Kiaulių Drėgnis 72,4±0,12 42,8±0,16*** Organinė medžiaga 26,9±0,14 56,6±0,10*** Žali baltymai 19,8±0,10 16,6±0,11*** Žali riebalai 6,3±0,18 39,7±0,20*** Žali pelenai 0,7±0,08 0,6±0,08
Neazotinės ekstraktinės medžiagos 0,8±0,04 0,3±0,01***
8 lentelė. Minkštųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (g 100 g-1)
Rodikliai
Šalutiniai produktai n=3
kepenys inkstai širdis liežuvis plaučiai smegenys tešmuo
Žali riebalai 3,7±0,01 3,4±0,01*** 4,2±0,02*** 16,4±0,01*** 3,6±0,04 8,8±0,01*** - Žali pelenai 1,3±0,02 1,3±0,01 1,0±0,01*** 0,9±0,01*** 0,9±0,01*** 1,0±0,01*** - Neazotinės ekstraktinės medžiagos 5,0±0,04 3,3±0,01*** 2,5±0,02*** 1,6±0,01*** 2,0±0,01*** 1,0±0,01*** - Apykaitos energija, kJ 100 g-1 679,3 546,8 600,5 1055,9 534,4 611,4 - Avių Drėgnis 71,1±0,20 78,8±0,14*** 78,3±0,11*** 68,1±0,16*** 80,1±0,18*** 78,5±0,12*** - Organinė medžiaga 27,6±0,12 19,9±0,14*** 20,5±0,10*** 30,9±0,11*** 19,3±0,09*** 19,9±0,06*** - Žali baltymai 18,6±0,10 13,6±0,10*** 13,7±0,08*** 12,4±0,06*** 15,2±0,04*** 9,6±0,08*** - Žali riebalai 2,8±0,02 2,6±0,01*** 3,7±0,01*** 6,4±0,03*** 2,2±0,04*** 9,4±0,01*** - Žali pelenai 1,3±0,01 1,3±0,01 1,2±0,01*** 1,0±0,01*** 0,6±0,01*** 1,6±0,01*** - Neazotinės ekstraktinės medžiagos 6,2±0,04 3,7±0,02*** 3,1±0,01*** 2,1±0,01*** 1,9±0,02*** 0,9±0,01*** - Apykaitos energija, kJ 100 g-1 664,4 493,2 529,0 985,8 484,2 619,2 -
Paukščių - viščiukų broilerių
Drėgnis 73,0±0,18 - 72,0±0,16** - - - -
Organinė medžiaga 25,7±0,21 - 26,9±0,18** - - - -
Kadangi gyvūninės kilmės produktuose randamas labai nedidelis kiekis cukrų, krakmolo, hemiceliuliozių, tai didžiausią kiekį neazotinių ekstraktinių medžiagų sudaro pektininės medžiagos. Neazotinių ekstraktinių medžiagų didžiausi kiekiai nustatyti plaučiuose ir smegenyse - atitinkamai 11,6 ir 11,0 proc. 100 g produkto.
Didžiausia energine verte pasižymėjo galvijų liežuvis - 903,1 kJ 100 g-1, mažiausia energinė vertė
inkstų - 511,4 kJ 100 g-1.
Kiaulių inkstuose nustatyta 77,2 proc. drėgnio, arba 5,8 proc. daugiau (p<0,001), širdyje - 76,0 proc., arba 3,6 proc. daugiau (p<0,001), liežuvyje - 65,4 proc., arba 6,0 proc. mažiau (p<0,001), plaučiuose - 78,6 proc., arba 7,2 proc. daugiau (p<0,001), smegenyse - 79,0 proc., arba 7,6 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su drėgnio kiekiu kepenų mėginiuose.
Žalių baltymų kiaulių kepenyse nustatyta 18,6 proc., arba 2,3 - 8,4 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kitais tirtais kiaulių minkštais šalutiniais gyvūniniais produktais. Mažiausiai turtingos žaliais baltymais kiaulių smegenys - 10,2 g 100 g-1. Žalių riebalų kiekiu labiausiai išsiskyrė kiaulių liežuvis. Liežuvyje
nustatyta 16,4 proc. žalių riebalų, arba 12,7 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kepenų mėginiu, mažesnis kiekis šios organinės medžiagos nustatytas smegenų sudėtyje - 8,8 proc., arba 5,1 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su žalių riebalų kiekiu kepenyse. Iš visų tirtų minkštųjų kiaulių šalutinių produktų didžiausia energinė vertė nustatyta liežuvio - 10,559 MJ kg-1. Kaip ir galvijų, taip ir kiaulių inkstų
energinė vertė mažiausia - 5,468 MJ kg-1.
Avių šalutinių produktų drėgnio kiekis išlieka panašus, kaip ir galvijų bei kiaulių Mažiausias drėgnio kiekis nustatyta liežuvyje - 68,1 proc., arba 3,0 proc. mažiau (p<0,001), aplyginti su drėgnio kiekiu kepenyse, Didžiausias drėgnio kiekis nustatytas plaučiuose - 80,1 proc., arba 9,0 proc. didesnis (p<0,001) palyginti su drėgnio kiekiu kepenyse. Žaliais baltymais turtingiausias kepenų mėginys - 18,6 proc., arba 8,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su galvijų kepenų mėginiu.
Avių kepenyse nustatytas žalių riebalų kiekis sudarė 28,0 g kg -1, liežuvyje - 164,0 g kg-1, arba 136,0
g daugiau (p<0,001), plaučiuose - 22,0 g kg-1, arba 6,0 g mažiau (p<0,001) palyginti su kepenimis. Avių liežuvio mėginio energinė vertė didžiausia - 9,858 MJ kg-1.
3,0 proc. daugiau (p<0,01), 3,8 proc. žalių riebalų, arba 4,6 proc. mažiau (p<0,01) palyginti su šių maisto medžiagų kiekiu širdyje. Kepenų energinė vertė 6,65 MJ kg-1, arba 1,05 MJ mažiau palyginti su energijos
kiekiu nustatytu širdyje.
Vištų dedeklių kepenyse nustatyta 29, 4 proc. sausųjų medžiagų, arba 1,4 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su rezultatu širdies mėginyje. Žalių baltymų kepenyse nustatyta 20,1 proc., arba 4,1 proc. daugiau (p<0,001), žalių riebalų - 5,8 proc., arba 4,6 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kiekiais širdies mėginiuose. Kepenyse nustatytas didesnis kiekis neazotinių ekstraktinių medžiagų 21,0 g kg-1, arba 1,6
proc. daugiau (p<0,001). Širdies mėginyje nustatytas 8,05 MJ kg-1, arba 0,57 MJ daugiau palyginti su
kepenų kaloringumu.
Gleivėtųjų šalutinių gyvūninių produktų paimta keturi mėginiai, tyrimams imta po tris lygiagrečius mėginius - ištirta 12 mėginių: galvijų ir avių didžiojo prieskrandžio, viščiukų broilerių ir vištų dedeklių raumeninio skilvio. Rezultatai pateikiami 9 lentelėje.
Avių didžiojo prieskrandžio sudėtyje nustatytas drėgnio kiekis sudarė 82,4 g 100 g-1, arba 2,8 g
daugiau (p<0,001) palyginti su galvijų, broilerių ir vištų skilvio drėgnis buvo atitinkamai 73,5 ir 70,2 g 100 g-1.
Didesni žalių baltymų kiekiai nustatyti skilvyje: viščiukų broilerių - 20,8 proc., arba 5,6 proc. daugiau (p<0,001), vištų dedeklių - 21,2 proc., arba 6,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su drėgnio kiekiu galvijų didžiajame prieskrandyje. Žaliais riebalais turtingiausias buvo vištų dedeklių raumeninis skilvis - 6,6 proc. Neazotinių ekstraktinių medžiagų avių didžiajame prieskrandyje nustatyta 11,0 proc., arba 10,2 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su galvijų didžiuoju prieskrandžiu.
9 lentelė. Gleivėtųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (g 100 g-1) Rodikliai Galvijų didysis prieskrandis n=3 Avių didysis prieskrandis n=3 Viščiukų broilerių raumeninis skilvis n=3 Vištų raumeninis skilvis n=3 Drėgnis 79,6±0,22 82,4±0,18*** 73,5±0,12*** 70,2±0,14*** Organinė medžiaga 19,8±0,12 27,2±0,11*** 25,2±0,08*** 29,0±0,11*** Žali baltymai 15,2±0,06 12,0±0,08*** 20,8±0,04*** 21,2±0,10*** Žali riebalai 3,8±0,04 4,2±0,01*** 4,1±0,01*** 6,6±0,02*** Žali pelenai 0,6±0,01 0,4±0,01*** 1,3±0,01*** 0,8±0,01*** Neazotinės ekstraktinės medžiagos 0,8±0,01 11,0±0,10*** 0,3±0,01*** 1,2±0,02*** Apykaitos energija, kJ 100 g-1 528,5 646,5 665,5 790,4 ***p<0,001
Iš plaukuotųjų šalutinių gyvūninių produktų plačiausiai vartojami - galvijų ir kiaulių ausys, kiaulių kojos. Nustatyta trijų šalutinių maistinė ir energinė vertė. Tyrimas vykdytas su trim lygiagrečiais mėginiais. Rezultatai pateikiami 10 lentelėje.
Iš pateiktų rezultatų nustatyta, kad didžiausi drėgnio kiekiai buvo galvijų ausų mėginiuose - 68,4 proc., kiaulių ausyse - 61,0 proc., arba 7,4 proc. mažiau (p<0,001), kiaulių kojose - 60,2 proc., arba 8,2 proc. mažiau palyginti su galvijų ausyse nustatytu drėgnio kiekiu.
Didžiausias kiekis žalių baltymų nustatytas galvijų ausyse - 25,4 proc., arba 46,0 g kg-1 daugiau
(p<0,001) palyginti su kiaulių ausų mėginyje nustatytu kiekiu , žalių riebalų nustatyta 21,0 g kg-1 žalių
riebalų, arba 12,3 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kiaulių ausų mėginyje nustatytu kiekiu.
Didžiausias kaloringumas buvo kiaulių kojų - 11,55 MJ kg-1, kiaulių ausų - 11,30 MJ kg-1, arba 250
10 lentelė. Plaukuotųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (g 100 g-1)
Rodikliai Galvijų ausys n=3 Kiaulių ausys n=3 Kiaulių kojos n=3
Drėgnis 68,40±0,18 61,0±0,11*** 60,2±0,10 Organinės medžiagos 31,2±0,11 38,6±0,14*** 38,2±0,12 Žali baltymai 25,4±0,06 20,8±0,11*** 22,4±0,08 Žali riebalai 2,1±0,04 14,4±0,02*** 15,4±0,01 Žali pelenai 0,4±0,01 0,4±0,01 1,6±0,01 Neazotinės ekstraktinės medžiagos 3,7±0,01 3,4±0,01*** 0,4±0,01 Apykaitos energija, kJ 100 g-1 755,4 1129,7 1155,3 ***p<0,001
3.1.2. Biologiškai aktyvios medžiagos šalutiniuose gyvūniniuose produktuose
Mėginiuose - galvijų, kiaulių, avių kepenyse, viščiukų broilerių, vištų dedeklių kepenėlėse nustatytas vitamino A kiekis. Vitaminas A nustatytas su trim pakartojimais - n=3. Vitamino A mato vienetas - μg. Žinodami, kad 1 μg = 3,3 TV, paskaičiavome vitamino A kiekius tarptautiniais vienetais. Rezultatai pateikti 11 lentelėje.
11 lentelė. Vitamino kiekiai šalutiniuose gyvūniniuose produktuose (100 g produkto) Produktas Vitaminas A n=3 μg TV Galvijų kepenys 14400±120 47520 Kiaulių kepenys 13000±85*** 42900 Avių kepenys 14050±135 46365
Viščiukų broilerių kepenėlės 9300±50*** 30690
Vištų kepenėlės 9250±65*** 30525
***p<0,001
3.1.3. Mineralinių medžiagų kiekiai šalutiniuose gyvūniniuose produktuose
Tyrimams pasirinkta po du šalutinius gyvūninius produktus: kepenis, širdį - galvijų, kiaulių, avių, viščiukų broilerių ir vištų dedeklių. Nustatytas kalcis ir fosforas, paskaičiuotas šių makroelementų santykis kiekviename šalutiniame produkte. Rezultatai pateikiami 12 lentelėje.
Visų gyvūnų kepenų ir širdies sudėtyje nustatyta keliasdešimt kartų didesni fosforo kiekiai. Galvijų 100 g kepenų nustatyta 8,6 mg kalcio, kiaulių - 9,0 mg, arba 4,65 proc. daugiau, avių - 7,1 mg, arba 17,44 proc. mažiau (p<0,001), viščiukų broilerių - 11,6 mg, arba 34,88 proc. daugiau (p<0,001), vištų dedeklių - 14,8 mg, arba 72,09 proc. daugiau (p<0,001).
Fosforo 100 g galvijų kepenų nustatyta 316,4 mg, kiaulių - 348,2, arba 10,05 proc. daugiau (p<0,001), avių - 299,8 mg, arba 5,25 proc. mažiau (p<0,001), viščiukų broilerių - 252,0 mg, arba 20,35 proc. mažiau (p<0,001), vištų dedeklių - 270,0 mg, arba 14,67 proc. mažiau (p<0,001).
Fosforu turtingiausios buvo galvijų širdys - 214,6 mg 100 g-1, arba 26,00-36,44 proc. daugiau
(p<0,001) palyginti su kiaulių, avių, paukščių fosforo kiekiu širdžių mėginiuose. Didžiausias kalcio ir fosforo skirtumas nustatytas avių kepenyse - 1 : 42.
12 lentelė. Mineralinių medžiagų kiekiai šalutiniuose gyvūniniuose produktuose (100 g produkto)
Produktas Kalcis, mg Fosforas, mg Ca : P
3.1.4. Dehidratuoti šalutiniai gyvūniniai produktai
Dehidratuotų šalutinių gyvūninių produktų ištirti 4 mėginiai: paukštienos mėsos kaulų ir mėsos kaulų miltų (ėrienos, galvijienos) mėginiai bei žuvų miltų mėginys. Nustatytos maistinės medžiagos, su kuriomis gaunamai atitinkami kiekiai apykaitos energijos, nustatyti mineralinės dalies kiekis ir pagrindiniai mineraliniai elementai bei jų santykis. Rezultatai pateikti 13 lentelėje.
Mažiausias drėgnio kiekis nustatytas ėrienos mėsos kaulų miltuose - 3,8 proc., arba 4,2 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su įprastiniais mėsos kaulų miltais. Ėrienos miltai turtingiausi organinės medžiagos kiekiu - 72,4 proc., arba 17,3 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su mėsos kaulų miltais ir 19,6 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su paukštienos mėsos kaulų miltais.
Žuvų miltų mėginių sudėtyje nustatyti didžiausi žalių baltymų kiekiai - 610,0 g kg-1, arba 212,0 g
daugiau (p<0,001) palyginti su mėsos kaulų miltuose esančiu kiekiu ir 194,0 g daugiau (p<0,001) palyginti su paukštienos mėsos kaulų miltais, 170,0 g daugiau (p<0,001) palyginti su ėrienos mėsos kaulų miltais. Žalių riebalų mėsos kaulų miltuose nustatyta 148,0 g kg-1, arba 5,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su žuvų miltuose esančiu kiekiu ir 4,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su mėsos kaulų miltais pagamintais iš paukštienos šalutinių produktų, ėrienos mėsos kaulų miltuose žalių riebalų nustatyta 11,6 proc., arba 3,2 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su įprastiniais mėsos kaulų miltais.
Žalių pelenų kiekiai tirtuose mėginiuose labai įvairavo. 369,0 g kg-1žalių pelenų kiekis mėsos kaulų
13 lentelė. Dehidratuotų gyvūninių šalutinių produktų maistinė ir energinė vertė Maistinės ir energinės vertės rodikliai, g 100 g Mėsos kaulų miltai n=3 Žuvų miltai n=3 Paukštienos mėsos kaulų miltai n=3 Ėrienos mėsos kaulų miltai Drėgnis 8,00±0,22 7,20±0,18* 4,8±0,12*** 3,8±0,24*** Organinės medžiagos 55,1±0,16 71,3±0,22*** 52,8±0,10*** 72,4±0,18*** Žali baltymai 39,8±0,14 61,0±0,12*** 41,6±0,08*** 56,8±0,12*** Žali riebalai 14,8±0,11 9,8±0,12*** 10,8±0,06*** 11,6±0,10*** Žali pelenai 36,9±0,20 21,5±0,18*** 42,4±0,14*** 23,8±0,16*** Neazotinės ekstraktinės medžiagos 0,5±0,01 0,5±0,01 0,4±0,04 4,0±0,11*** Apykaitos energija, kJ 100 g-1 1549,0 1857,7 1431,1 1889,2 Kalcis 9,5±0,08 5,4±0,10*** 3,0±0,08*** 6,7±0,10*** Fosforas 3,1±0,04 2,8±0,04** 1,7±0,06*** 3,9±0,08*** Ca : P 3,0 : 1,0 1,9 : 1,0 1,7 : 1,0 1,7 : 1,0 *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001
3.2. Šalutinių gyvūninių produktų panaudojimas šuniukų ir jaunų šunų šėrimui
3.2.1. Šuniukų šėrimas po atjunkymo iki brandos amžiaus
I grupės 12 šuniukų per visą bandomąjį laikotarpį buvo šeriami sausu visaverčiu ėdalu Platinum Adult Lamb & Rice, kurio sudėtyje buvo dehidratuota ėriena, sudaranti minimaliai 70 proc., ėrienos miltai, skirtas jaunų šunų šėrimui.
I grupės šunims šerti vartoto ėdalo sudėtis: dehidratuota ėriena (ne mažiau 70 proc.), ryžiai, ėrienos riebalai, ėrienos miltai, džiovinta žuvis, lašišos aliejus, džiovinti obuoliai, džiovintos alaus mielės, šalto spaudimo sėmėnų aliejus, šalto spaudimo alyvuogių aliejus, žalių moliuskų ekstraktas, usnis, pankolio milteliai, sarsaparilos šaknis, laukinis salieras, artišokas, nasturtė, ramunėlės. Pienės, gencijono milteliai, juka, kalio chloridas.
II grupės 12 šuniukų per visą bandomąjį laikotarpį buvo šeriami sausu visaverčiu ėdalu Platinum Puppy Chicken, kurios sudėtyje vyravo dehidratuota vištiena , skirtas jauniems šunims šerti.
II grupės šunims šerti vartoto ėdalo sudėtis: dehidratuota vištiena (ne mažiau 70 proc.), ryžiai, vištienos riebalai, vištienos miltai, šviežia džiovinta žuvis, džiovinta burokėlių pulpa, dehidratuota vištiena, lašišos aliejus, džiovintos alaus mielės, šalto spaudimo linų aliejus, šalto spaudimo alyvuogių aliejus, kalio chloridas.
Ėdalų gamybos proceso metu panaudoti priedai, kuriais praturtinamas ėdalas, pateikti 14 lentelėje. Dieta papildyta visais riebaluose tirpiais vitaminais, Tam tikrais kiekiais pridėta B grupės vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Dietos subalansavimui panaudoti didelę svarbą šuns organizmui turintys mineraliniai elementai, kurie svarbūs kraujodarai, kailio kokybei, kai kurių liaukų veiklos aktyvumui.
14 lentelė. Sauso visaverčio ėdalo gamybai vartoto papildo sudedamosios dalys
Papildo komponentai
Vartotas ėdalas Platinum Adult
Lamb & Rice
Cheminės analizės metu nustatyta ėdalų maistinė vertė. Maisto medžiagų kiekiai ėdaluose pateikti 15 lentelėje.
15 lentelė. Šunų šėrimui vartotų ėdalų maistinė ir energinė vertė
Maisto medžiaga, proc.
Ėdalo pavadinimas Platinum Adult
Lamb & Rice n=3
Platinum Puppy Chicken n=3 Drėgnis 18,0±0,11 18,0±0,16 Sausoji medžiaga 82,0±0,12 82,0±0,14 Organinė medžiaga 74,1±0,08 75,1±0,06*** Žali baltymai 23,0±0,01 27,0±0,01*** Žali riebalai 11,0±0,10 16,0±0,11*** Žalia ląsteliena 2,0±0,04 2,0±0,08 Žali pelenai 7,9±0,14 6,9±0,10***
Neazotinės ekstraktinės medžiagos 38,1±0,11 30,1±0,11***
Kalcis 1,8±0,04 1,5±0,02***
Fosforas 1,3±0,02 1,0±0,02***
Apykaitos energija, MJ kg-1 16,94 18,49
***p<0,001
Ėdalų, kurie pasirinkti šunų šėrimui, sudėtyje nustatyta vienodas sausosios medžiagos kiekis - 82,0 proc. II grupės šunų ėdalo sudėtyje nustatyta 27,0 proc. žalių baltymų, arba 4,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginus su dieta, kuri vartota I grupės šunų šėrimui. Platinum Puppy Chicken dietos sudėtyje nustatytas žalių riebalų kiekis - 160 g kg-1, arba 5,0 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su šios maisto medžiagos
kiekiu Platinum Adult Lamb & Rice dietoje.
3.2.2. Šalutinių gyvūninių produktų įtaka šuniukų augimo spartai
Pirmą kartą vokiečių aviganių veislės šuniukai buvo sverti tik gimus: I grupės gimusio šuniuko svoris - 487,6 g, II - 488,2 g. Šuniukų išsaugojimas per visą bandomąjį laikotarpį - 100 proc. Šuniukų svoris buvo nustatomas po atjunkymo, kiekvieną mėnesį iki 12 mėnesių amžiaus, t. y. kada vokiečių aviganių veislės šunys laikomi suaugusiais šunimis ir pasiekia suaugusio šuns svorį. Svėrimo rezultatai bandymo pradžioje, kiekvieną auginimo laikotarpį ir tyrimo pabaigoje pateikti 16 lentelėje.
16 lentelė. Šuniukų svorio kitimas priklausomai nuo amžiaus, kg
Šuniuko amžius, mėn. Grupė I n=12 II n=12 2 8,48±0,42 8,52±1,10 3 14,00±1,01 14,44±1,06 4 18,24±0,68 19,88±0,42* 5 22,00±0,33 23,60±0,36** 6 26,10±0,22 27,80±0,18*** 7 28,34±0,74 29,20±1,00 8 28,98±0,62 31,62±0,41** 9 29,32±0,48 33,60±0,32*** 10 31,64±0,41 34,22±0,19*** 11 32,12±0,11 35,62±0,17*** 12 33,00±0,10 36,75±0,18*** *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001
1,60 kg didesnis (p<0,01). Didesnis šuniukų svorių skirtumas tarp grupių nustatytas, kada gyvūnai buvo 8 mėn. amžiuje: I grupės jauni šunys svėrė 28,98 kg, II - 31,62 kg, arba 8,35 proc. daugiau (p<0,01). 9 mėn. amžiaus I grupės jaunų šunų svoris - 29,32 kg, arba 12,74 proc. mažesnis (p<0,001), 10 mėn. - 31,64 kg, arba 7,54 proc. mažesnis (p<0,001), 11 mėn. - 32,12 kg, arba 9,83 proc. mažesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriais šiais periodais, kurie buvo šeriami Platinum Puppy Chicken dieta. Tyrimo pabaigoje II grupės jauni vokiečių aviganių veislės šunys svėrė 36,75 kg; jų svoris 10,21 proc. didesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriu, kurių dietoje buvo vartotas šalutinis gyvūninės kilmės produktas - ėrienos mėsos kaulų miltai.
Bandymo metu buvo vykdomas šuniukų, o vėliau jaunų šunų svėrimas. Svėrimo dažnis - kiekvieno mėnesio pabaiga. Iš svorio priaugimo per atitinkamą laikotarpį buvo galimybė paskaičiuoti kūno masės priaugimą per parą. Paros priesvoriai pateikti 17 lentelėje.
Didžiausias kūno masės priaugimas vidutinio dydžio ir didelių veislių šunų tarpe pastebimas pirmaisiais auginimo laikotarpiais, kada gyvūnas vadinamas junioru. Paros priesvoriai sumažėja, kada artėjama prie suaugusio šuns svorio pasiekimo, nes raumeninio audinio kaupimasis šuns organizme sulėtėja.
2 - 3 mėn. amžiuje II grupės šunys per parą priaugo po 197,33 g, arba 6,76 proc. daugiau (p<0,001), 3 - 4 mėn. amžiuje - 181,33 g, arba 22,06 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kūno masės priaugimu šuniukų I grupėje. 4 - 6 mėn. amžiuje I ir II grupės šuniukų paros priesvoriai skyrėsi labai nežymiai. Svorio augimo intensyvumas smarkiai sumažėjo nuo 6 mėnesių amžiaus.
Didelis svorio priaugimo skirtumas per parą nustatytas 7-8 mėn. amžiuje. II grupės jauni šunys per parą priaugo po 80,67 g, arba 3,8 karto daugiau (p<0,001), 8-9 mėn. amžiuje - 66,00 g, arba 5,8 karto daugiau (p<0,001), 9-10 mėn. amžiuje 20,67 g, arba 3,7 karto mažiau (p<0,001).
17 lentelė. Gyvūnų kūno masės priaugimas per parą atskirais auginimo laikotarpiais, g Laikotarpis, mėn. Grupė I n=12 II n=12 2 - 3 184,00±0,34 197,33±0,30*** 3 - 4 141,33±0,28 181,33±0,52*** 4 - 5 125,33±0,14 124,00±0,40** 5 - 6 136,67±0,26 140,00±0,24*** 6 - 7 74,67±0,22 46,67±0,18*** 7 - 8 21,33±0,12 80,67±0,12*** 8 - 9 11,33±0,07 66,00±0,10*** 9 - 10 77,33±0,11 20,67±0,08*** 10 - 11 16,00±0,08 46,67±0,08*** 11 - 12 29,33±0,11 46,67±0,10*** 2 - 12 81,73±0,44 94,10±0,36** **p<0,01; ***p<0,001
3.2.3. Šuniukų ir jaunų šunų kraujo biocheminių tyrimų rezultatai
Kraujas biocheminiams tyrimams imtas 3 mėn. amžiuje ir jauniems šunims tyrimo pabaigoje - 12 mėn. amžiuje. Kraujyje nustatyti pagrindiniai rodikliai: bendri baltymai, gliukozė, cholesterolis, bendras bilirubinas ir du mineraliniai elementai - kalcis ir fosforas. Iš tirtų rodiklių galima apibūdinti bendrą gyvūnų sveikatos būklę, kai kurių organizmo sistemų veiklą.
Kraujo biocheminiai rodikliai pateikti 18 - 19 lentelėse. 18 lentelė. Kraujo biocheminiai rodikliai 3 mėn. amžiuje
Rodikliai Grupė I n=5 II n=5 Bendri baltymai, g L-1 60,50±0,08 61,34±0,10*** Gliukozė, mmol L-1 6,82±0,10 6,68±0,06 Cholesterolis, mmol L-1 2,74±0,09 2,72±0,04 Bendras bilirubinas, µmol L-1 11,23±0,11 11,46±0,12 Kalcis, mmol L-1 3,18±0,12 3,22±0,12 Fosforas, mmol L-1 2,18±0,16 2,10±0,14 ***p<0,001
3 mėn. amžiaus I grupės šuniukų kraujyje nustatyta 60,50 g L-1 bendrų baltymų, II grupės - 61,34 g L -1, arba 1,4 proc. daugiau (p<0,001), gliukozės atitinkamai 6,82 mmol L-1 ir 6,68 mmol L-1, arba 2,1 proc.
mažiau. Kitų kraujo sudedamųjų dalių kiekiai grupėse skyrėsi neženkliai.
Nustatyta, kad dieta, kurios sudėtyje vyravo šalutiniai paukštienos produktai, įtakojo bendrų baltymų padidėjimą 1,4 proc., gliukozės sumažėjimą 2,1 proc., cholesterolio sumažėjimą 0,7 proc., bendro bilirubino padidėjimą 2,0 proc., leido susidaryti palankesniam kalcio ir fosforo santykiui.
Platinum Puppy Chicken dietos teigiamas poveikis bendrų baltymų kiekiui išliko ir jaunų šunų kraujo sudėtyje. Jų kraujyje nustatytas 64,04 g L-1 bendrų baltymų, arba 2,8 daugiau (p<0,001) palyginti su I
grupės šunų kraujo sudėtimi. I grupės šunų kraujyje nustatytas gliukozės kiekis - 7,42 mmol L-1, arba 22,8
proc. daugiau (p<0,001) palyginti su II grupės rezultatu. II grupės šunų kraujyje nustatytas cholesterolio kiekis - 7,01 mmol L-1, arba 9,6 proc. mažesnis (p<0,001), bendras bilirubinas buvo 13,86 µmol L-1, arba 1,7 proc. didesnis palyginti su I grupe. Kalcio santykis su fosforu I grupės šunų kraujyje - 1,42 : 1,00, II grupės - 1,42 : 1,00.
19 lentelė. Kraujo biocheminiai rodikliai 12 mėn. amžiuje
Rodikliai Grupė I n=5 II n=5 Bendrieji baltymai, g L-1 62,23±0,10 64,04±0,08*** Gliukozė, mmol L-1 7,42±0,08 6,04±0,10*** Cholesterolis, mmol L-1 7,68±0,09 7,01±0,06***
Bendras bilirubinas, µmol L-1 13,63±0,12 13,86±0,10
Kalcis, mmol L-1 3,10±0,06 3,22±0,04
Fosforas, mmol L-1 2,18±0,04 2,26±0,04
***p<0,001
