1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Povilas Jucevičius
Sterblinių gyvūnų priežiūra, sveikatos indikatoriai ir ligų analizė
Marsupial care, indicators of health and analysis of diseases
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASVadovė: prof. Judita Žymantienė
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Sterblinių gyvūnų priežiūra, sveikatos indikatoriai ir ligų analizė“.
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiau visą naudotos literatūros sąrašą.
2020-12-20 Povilas Jucevičius
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
2020-12-20 Prof. Judita Žymantienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Asist. Vet. Gyd. Sergej Voitenko 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Santrumpos
DEW – aplinkos ir vandens departamentas EGK – rytų pilkoji kengūra;
RNW – pilkarusvė kengūra; RK – raudonoji kengūra; SW – pelkinė valabė; CW – kalninė kengūra.
4
1.
SANTRAUKA
Tyrimai atlikti 2019 metų rugpjūčio mėnesio 9–23 dienomis laukinių gyvūnų rezervate Australijoje, Naujajame Pietų Velse esančiame laukinių gyvūnų parke „Oakvale Wildlife Park“. Darbo tikslas – įvertinti koalų ir kengūrų laikymo, auginimo, mitybos ir sveikatos užtikrinimo ypatumus, sudaryti etogramas ir atlikti jų vertinimą. Tirta įvairaus amžiaus (7 mėn. – 6 m.) koalų grupė vertinant kūno masės indeksą bei atliekant svorio matavimą. Analizuojant gyvūnų sveikatą buvo pritaikyti rezervate taikomi protokolai. Tiriant kengūrų šeimų sveikatingumą vertintos etogramos taikant standartinius protokolus. Ištirta 5 kengūrų šeimų elgesys ir veikla valandos laikotarpyje, sudarytos etogramos: didžioji pilkoji kengūra (Eastern grey kangaroo EGK); pilkarusvė kengūra (Red-neck wallaby RNW); raudonoji kengūra (Red kangaroo RK); pelkinė valabė (Swamp wallaby SW) ir paprastasis valaroo – kalninė kengūra (Common wallaroo CW). Protokolų sudarymui naudotos ir pritaikytos Biedenweg ir kt. (2011), Cordoni, Norscia (2014) metodikos. Sudarant gyvūnų etogramas vertinti 6–8 pagrindiniai požymiai 60 min laikotarpiu, 5 dienas iš eilės tuo pačiu metu. Išanalizuota koalų ir kengūrų dažniausiai pasitaikančios ligos ir gydymo ypatumai. Koalų kūno masės indeksas ir įmitimas atitiko 5 balų skalę. Viena pavojingesnių ligų koaloms yra chlamidiozė bei komplikacijos, sukeliančios gyvūno žūtį. Penkių kengūrų (EKG, RNW, RK, SW ir CW) šeimų aktyvumas skyrėsi, trijose šeimose pasireiškė grumingo instinktas. Kengūroms dažniausiai pasireiškia parazitinės ligos ir traumos grumtynių metu, kovos mitybos grandinėje ir reprodukciniu laikotarpiu.
5
2.
SUMMARY
The research was conducted on August 9–23, 2019, at the “Oakvale” Wildlife Park in New South Wales, a wildlife sanctuary in Australia. The objective of the work is to evaluate the peculiarities of keeping and breeding koalas and kangaroos, elucidate their nutrition and health indicators, also to compile an ethogram and perform its evaluation. A group of koalas of different ages (7 months to 6 years) was studied for body mass index determination and weight assessment. Wildlife park protocols were applied to the animal’s health analysis. Ethograms were evaluated using standard protocols to study the health of different families of macropods. The behaviour and activities of 5 kangaroo families over an hour of period were studied, ethograms were compiled for: eastern grey kangaroo (EGK); red-necked wallaby (RNW); red kangaroo (RK); Swamp wallaby (SW) and Common wallaroo (CW). For the conclusion of protocols, Biedenweg et al. (2011), Cordoni and Norscia (2014) methodologies were used. When compiling animal ethograms, 6–8 main features were assessed over a period of 60 min, for 5 consecutive days at the same time. The most common diseases and treatment peculiarities of koalas and kangaroos were situated. Koala body mass index and score corresponded to a 5-point scale. One of the most dangerous diseases for koalas is chlamydia and its complications that usually cause the death of the animal. The activities between five macropods family (EGK, RNW, RK, SW, and CW) differed, with grooming instincts manifested in only three of them. Kangaroos are most frequently affected by parasitic diseases and injuries resulting from fighting for females or the food especially during the reproductive period.
6
TURINYS
1.
Santrauka
... 42.
Summary
...5
3.
Įvadas
...7
4.
Literatūros apžvalga
...8
4.1.Teisės aktai ... 8
4.2.Reikalavimai koaloms ... 10
4.2.1. Įmitimo vertinimas ... 11 4.2.2. Fiksavimas ir apžiūra ... 12 4.2.3. Klinikinis tyrimas ... 134.2.4. Pagrindinės koalų ligos ... 14
4.2.5. Mityba ... 17
4.2.6. Aptvaro ir jo įrengimo reikalavimai ... 18
4.3.
Reikalavimai kengūroms ... 18
4.3.1. Fiksavimas ... 18
4.3.2. Fizinės būklės įvertinimas ... 20
4.3.3. Klinikinis tyrimas ... 21
4.3.4. Pagrindinės makropodų ligos ... 22
4.3.5. Mityba. ... 25
4.3.6. Aptvaro ir jo įrengimo reikalavimai ... 26
5.
Medžiagos ir metodai
...28
6.
Tyrimo rezultatai
...29
7.
Rezultatų aptarimas
...34
8.
Išvados
...36
9.
Literatūros sąrašas
...37
10.
Priedai
...42
7
3.
ĮVADAS
Pastaruoju metu Europos Sąjungos ir kitose valstybėse kreipiamas vis didesnis dėmesys ne tik į ūkinės paskirties gyvūnų ar gyvūnų augintinių priežiūrą, jų sveikatingumo užtikrinimo rodiklius, bet ir egzotinių gyvūnų laikymo ypatumus. Atsižvelgiama ir į įvairių rūšių laukinių gyvūnų populiaciją šalyje. Europos Sąjungos zoologijos soduose prisitaiko gyventi ne viena tropinių gyvūnų rūšis, tačiau sunkiai veisiasi. Visose pasaulio valstybėse, nepriklausomai, kokios rūšies gyvūnai laikomi, yra gerovę ir sveikatingumą reglamentuojantys teisiniai aktai. Lietuvos Respublikoje taip pat skiriamas didelis dėmesys 5 gyvūnų laisvių užtikrinimui visose gyvūnų laikymo grandinėse nepriklausomai nuo jų panaudos ir rūšies, tačiau nėra reabilitacijos centrų.
Zoologijos soduose gyvūnai pirmiausia kenčia nuo streso, todėl stresui mažinti turėtų būti aktyviau kuriamos laukinės gyvūnijos adaptacijos ir apsaugos programos, atsižvelgiant į gyvūnų funkcinius ypatumus ir elgesį gamtoje.
Valstybėse, kuriose nėra atskirai egzotiniams gyvūnams skirtų parkų ar rezervatų, veterinarijos specialistai, biologai, zoologai turi mažiau žinių, daugiau vadovaujasi mokslinės literatūros pažinimu ir straipsniais. Visos valstybės stengiasi laikytis nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimo priemonių, atitinkančių CITES reikalavimus. Šiame moksliniame darbe pateiktos darbo autoriaus 2019 m. Australijoje įgautos žinios ir patirtis. Savanorių gretose darbo autorius vyko į rezervatą rinkti duomenų ir analizuoti koalų bei kengūrų grupių, laikomų „Oakvale Wildlife Park“, elgesio, auginimo, mitybos ir sveikatingumo vertinimo ypatumų bei dažniausiai pasireiškiančių ligų.
Darbo tikslas – įvertinti koalų ir kengūrų laikymo, auginimo, mitybos ir sveikatos užtikrinimo ypatumus, sudaryti etogramas ir atlikti jų vertinimą.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti teisinius dokumentus, susijusius su egzotinių gyvūnų apsauga, laikymu ir sveikatos užtikrinimu.
2. Sudaryti skirtingų gyvūnų grupių etogramas ir jas įvertinti. 3. Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančias koalų ir kengūrų ligas.
8
4.
LITERATŪROS APŽVALGA
4.1. Teisės aktai
Australijos valstijos gyvūnų gerovę bei atsakomybę už laukinės gamtos ir laukinių gyvūnų valdymą reglamentuoja savo jurisdikcijoje. Visi vietiniai paukščiai, ropliai, varliagyviai ir žinduoliai Naujajame Pietų Velse yra saugomi 2016 m. Biologinės įvarovės išsaugojimo įstatymo. Šimtai Australijos gyvūnų rūšių įvardintos kaip nykstančios. (1, 6)
Naujajame Pietų Velse galioja:
1. 1979 m. Žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos aktas, kurio pagrindiniai tikslai yra užkirsti kelią žiauriam elgesiui su gyvūnais ir skatinti gyvūnų gerovę reikalaujant atsakingo asmens, kuris rūpintųsi gyvūnu, elgtųsi su juo humaniškai bei užtikrintų jo gerovę. (3)
2. 1974 m. Nacionalinių parkų ir laukinės gamtos apsaugos įstatymas (NT) numato pagrindines laukinių gyvūnų valdymo ir apsaugos priemones bei prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo.
3. Koalų (Phascolarctos cinereus) eksponavimo NPV standartai – eksponuojamų gyvūnų apsaugos įstatymas nurodo eksponuoti gyvūnus pagal numatytus reikalavimus, taip pat
sumažinti su eksponavimu susijusią riziką ir neigiamą poveikį. (2)
4. Nelaisvėje gyvenančių makropodų (kengūrų, valabių ir kt.) eksponavimo standartai EAPA
siekia pagerinti nelaisvėje laikomų gyvūnų sąlygas ir apimti tokias sritis – psichologinę ir fizinę gyvūnų gerovę, edukacinę eksponavimo vertę, visuomeninį saugumą ir teisinį poveikį. (2)
Aplinkos ir vandens departamento (DEW) standartinė vietinių rūšių gelbėjimo ir paleidimo tvarka nurodo: „Nėra išsaugojimo vertės paleidžiant paprastą gyvūną atgal į laukinę gamtą, ypač jei turi elgesio, fizinio ar kitokio pobūdžio sutrikimus“. Tačiau: „Individualaus gyvūno gerovė ir gyvūno gyvybės išsaugojimas yra iš esmės svarbūs“. (4)
9 DEW pripažįsta, kad laukinių gyvūnų reabilitatorių darbas prisideda prie išsaugojimo atliekant tyrimus, šviečiant bendruomenę ir skatinant gerbti vietinę laukinę gamtą.
Patvirtinimai ir laukinių gyvūnų gelbėjimo leidimai išduodami privatiems asmenims arba organizacijai, pavyzdžiui, laukinių gyvūnų prieglaudai ar laukinių gyvūnų priežiūros grupei, kurie gali aiškiai įrodyti, kad jie turi reikiamą patirtį ir išteklius, jog galėtų veiksmingai vykdyti reabilitacijos procesą. Visi individualūs globėjai turi laikytis nurodymų ir procedūrų, kurias jiems suteikė viršininkas ar kitas paskirtas DEW pareigūnas. Jokiu būdu privatus asmuo negali laikyti laukinio gyvūno neribotą laiką. (4)
Laukinių gyvūnų prižiūrėtojas turi turėti ankstesnės patirties, kvalifikaciją, narystę vietinėje laukinės gamtos priežiūros grupėje, patyrusį mentorių, patalpas ir išteklius. Prašymas išduoti leidimą gali būti atmestas, jei nesilaikoma šių reikalavimų.
1974 m. Nacionalinių parkų ir laukinės gamtos apsaugos įstatymas numato pagrindines laukinių gyvūnų valdymo ir apsaugos priemones bei prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo. (5)
1985 m. Gyvūnų gerovės įstatymas ir Nacionalinių parkų ir laukinės gamtos nuostatai reglamentuoja, kad saugomą gyvūną laikantis asmuo turėtų jį laikyti tinkamo dydžio narvelyje ar aptvare, kurie yra sukonstruoti ir prižiūrimi taip, kad: (4)
• suteiktų tinkamą prieglobstį bet kokiomis aplinkybėmis; • neleistų gyvūnui pabėgti;
• apsaugotų gyvūną nuo plėšrūnų;
• visą laiką turėtų prieigą prie švaraus vandens; • suteiktų pakankamai maisto;
• suteiktų tinkamą veterinarinę priežiūrą ir gydymą;
• užtikrintų, kad narvas ar aptvaras, kuriame laikomas gyvūnas, būtų švarios ir sanitarinės būklės;
• nelaikytų gyvūno su kitu gyvūnu, kuris gali jį sužeisti ar nužudyti; • apsaugotų gyvūną nuo oro sąlygų, kurios gali sukelti jo nerimą;
• suteiktų gyvūnui pakankamą šilumą arba ultravioletinę šviesą iš dirbtinio šaltinio, jei gyvūnas yra tos rūšies, kurios savijautai reikia tokios šilumos ar šviesos;
10 • neleistų gyvūnui patirti kančių dėl bet kokių kitų priežasčių, kurių gali būti pagrįstai vengiama.
4.2. Reikalavimai koaloms
Koalos Phascolarctos cinereus (pelenų spalvos sterblinė meška) ir kengūros Macropodidae (makropodai – didžiapėdžiai) yra bene populiariausi Australijos žinduoliai. (7)
Koalos yra naktiniai ir vieni dižiausių arborealinių žinduolių, gyvenantys medžiuose nesukant lizdų (7). Koalos pėdos ir plaštakos yra gerai išsivysčiusios ir turi ilgus smailius nagus, kurie skirti laipiojimui medžių kamienais ir šakomis. Kailis storas, trumpas ir tankus, pasižymintis geriausiomis šilumą sulaikančiomis savybėmis, nusileidžiant tik arktiniams žinduoliams. (8)
Dėl savo populiarumo, koalos yra gera visuomenės švietimo priemonė, prisidedanti prie gyvūnijos ir augalijos išsaugojimo. (9)
Kiekvienai rezervate laikomai koalai turi būti sudarytas „koalos registravimo žurnalas“, kuriame nurodoma ši informacija: (10)
• Gimimo/gavimo data (jei gavimo – amžius gavimo metu);
• Svoris gimimo/gavimo dieną, bei mažiausiai du kartus per savaitę;
• Kūno matavimai, kūno indeksas gimimo/gavimo dieną, bei du kartus per savaitę; • Lytis;
• Būdingos žymės (jeigu yra);
• Tėvystė (jei žinoma) ir gelbėjimo vieta;
• Išsami gydymo ir veterinarinių vaistų registracija.
Taip pat naudinga pildyti kasdienius įrašus, kuriuose turėtų būti: • Šėrimo laikas ir duotas kiekis;
• Bet koks maisto pakeitimas ar kietųjų medžiagų įvedimas; • Šlapinimosi ir tuštinimosi dažnumas;
• Išmatų konsistensija; • Elgsenos požymiai.
Koalų kūno svorio kitimai rodo bendrą gyvūno sveikatos būklę, jeigu atsižvelgiama į jo amžių, lytį, geografinę padėtį ir kitus kriterijus. Nelaisvėje laikomas koalas reikia sverti bent kartą per savaitę (galima ir daugiau), kad būtų galima sužinoti apie jų tikslius svorio pokyčius. Šis rodiklis gali ženkliai
11 svyruoti kas mėnesį sveikiems gyvūnams ir iki kelių kartų per savaitę sergantiems ar sužeistiems. Dėl kintančio žarnyno prisipildymo svoris gali kisti iki 400 g. Tačiau jei svoris nuolat mažėja, būtina veterinaro pagalba ir papildomas gyvūno gydymas ar maitinimas. (11)
Gyvūnai turėtų būti stebimi kasdien, tikrinant, ar neturi sužalojimų ir ligų požymių. Tinkamiausias laikas tai daryti yra kiekvieną rytą, kai valomas aptvaras, ir po pietų, kai keičiamos eukalipto šakos. Visos koalas yra reguliariai sveriamos ir stebimi jų kūno svorio pokyčiai, vertinamas įmitimas (1–5 balų skalėje). Taip pat atrenkamos sergančios ar įtartinos koalos, kurioms daromas nuoseklus klinikinis tyrimas. (12)
Analizuojant kūno svorio pokyčius, reikėtų atsižvelgti į kūno būklės indeksą, hidratacijos laipsnį ir žarnyno užpildymą, taip pat į patelių sterblės būklę. (13)
4.2.1. Įmitimo vertinimas
Bendroji kūno būklė – geriausiai vertinama pagal raumenų palpaciją srityje, esančioje virš mentės stuburo ir laikinosios duobės. Naudojamas standartinis būklės balas (1–5), pagrįstas raumenų mase. Poodinių riebalų sankaupų yra palyginti nedaug, todėl koalos šonkauliai lengvai apčiuopiami, neatsižvelgiant į tai, ar gyvūnas yra tvirtas, ar išsekęs. (14)
1 pav. Koalų įmitimo vertinimas (14)
Įmitimo
balas Vertinimas
Raumenų išsigaubimo
laipsnis Savybės
5 Puikus
Stiprus raumenų tonusas. Akivaizdžiai išgaubtos raumenų masės abiejose menčių pusėse.
Kruopščiai palpuojant apčiuopiamos mentės ir stuburas.
4 Geras
Geras raumenų tonusas. Abiejose menčių pusėse raumenys šiek tiek išgaubti. Mentės ir stuburas lengvai apčiuopiami.
3 Neblogas
Plokšti arba šiek tiek išgaubti raumenys abiejose menčių pusėse. Mentės ir stuburas išreikšti, lengvai palpuojami.
2 Prastas
Raumenys abiejose menčių pusėse išlenkti ar įgaubti. Mentės ir stuburas stipriai išreikšti, apčiuopiami menčių kauliniai kraštai. 1 Išsekęs
Stipriai įgaubti menčių raumenys arba jų gali iš viso nebūti. Gali būti apčiuopiamos visos mentės kaulinės dalys.
12 4.2.2. Fiksavimas ir apžiūra
Koalą galima pasverti uždėjus storo audeklo maišą ir patalpinus ant medinio stovo, kurį galima apglėbti letenomis. Svoris matuojamas pakabinamomis spyruoklinėmis svarstyklėmis, paprastai – 5 kg, 10 kg arba 20 kg, arba tikslesnėmis elektroninėmis svarstyklėmis.
Ruošiantis išsamesnei apžiūrai dažniausiai reikia, kad vienas asmuo laikytų rankas, kitas – užpakalines kojas, o trečias – atliktų tyrimą. Uždengti galvą (nebent apžiūrimas veidas) ir iš maišo vienu metu išimti tik tas kūno dalis, kurios reikalingos tyrimui, pvz., ausis, skirta ausies etiketės identifikavimui, kojas ar rankas – apžiūrai. Tokiu būdu, gyvūną lengviau fiksuoti ir išvengti įbrėžimų. (14)
Jei gyvūnas buvo „užaugintas ant rankų“ ir yra įpratęs elgtis su žmonėmis, jį paprastai galima nešioti ant kūno, letenomis gyvūnui įsikibus į marškinius ar megztinį, taip pat ranka prilaikant pasturgalį, jog koalai nereikėtų laikytis stipriai įsikibus. Taip nešant koalą dažnai patartina dėvėti storą megztinį, nes jų nagai yra dideli ir aštrūs, todėl lengvai gali sužeisti, ypač jei koala išsigąsta. Jaunas koalas galima paprastai laikyti davus įsikibti į pliušinį žaislą ar meškiuką. (14)
2 pav. Koalų svorio matavimas elektroninėmis
svarstyklėmis (autoriaus nuotrauka)
3 pav. Koalos fiksavimas storo
13 Trumpoms, neinvazinėms procedūroms, kai nuskausminimas nereikalingas (pvz., radiografinis padėties nustatymas), galima naudoti diazepamą 0,5–1 mg/kg į raumenį arba 0,5 mg/kg – intraveniškai. Daugeliu atvejų naudojama dujinė anestezija per kaukę ir palaikymas izofloranu ir deguonimi. Gyvūnas indukuojamas 4–5 proc. ir palaikomas 1,5–2 proc. izofluranu. (14)
4.2.3. Klinikinis tyrimas
Nuoseklus klinikinis tyrimas atliekamas sergančioms arba įtartinoms koaloms, atrinktoms po nepatikimų svorio rezultatų, fizinių ar elgsenos sutrikimų.
1. Temperatūra ⇒ rektinę temperatūrą galima nustatyti per kloaką (35,5–36,5 °C). 2. Svoris ⇒ registruojamas ir lyginamas su ankstesniais užrašytais svoriais. 3. Pulso dažnis ⇒ čiuopiama šlaunies arterija (65–90 per minutę).
4. Kvėpavimo dažnis ⇒ paprastai 10–15 kartų per minutę.
5. Limfmazgiai ⇒ kirkšnies, pažastinis ir veidinis limfmazgiai yra įprastai apčiuopiami.
6. Kailis ⇒ patikrinti, ar nėra alopecijos, ektoparazitų, grybelinių infekcijų, traumų ar kovos padarinių.
7. Galūnės ⇒ patikrinti letenas ir nagus. Ypač rimtai gydyti nagų infekcijas.
8. Akys ⇒ turėtų būti aiškios, ryškios ir budrios. Normalus abipusis vyzdžio šviesos atsakas. Normalus ragenos refleksas.
9. Nosis ir šnervės ⇒ turi būti švarios. Jei yra išskyrų, tamponu paimti mėginį ištirti dėl
Chlamydia, Cryptococcus ir kitų patogenų.
10. Ausys ⇒ patikrinti, ar nėra kovos požymių. Patvirtinti gyvūno identifikaciją naudojant ausies etiketę. Otoskopu patikrinti ausies kaušelį iki išorinės klausomosios landos.
11. Burna ⇒ patikrinti, ar nėra patinimų, įvertinti gleivinės spalvą. 4 pav. Taisyklingas koalos laikymas (14)
14 12. Pilvo palpacija ⇒ įvertinti žarnyno užpildymą.
13. Krūtinės ląstos auskultacija.
14. Dantys ⇒ labai svarbu patikrinti susidėvėjimą, nes tai gali būti pagrindinė silpnumo priežastis. Atkreipti dėmesį į viršutinį priekinį ir pirmąjį krūminį dantis.
15. Kloaka ⇒ Turėtų būti švari. Patikrinti, ar nėra cistito, kuris gali būti susijęs su suteptu, šlapiu, matiniu kailiu aplink kloaką. Patikrinti, ar aplink kloaką nėra išmatų.
16. Išmatų mėginių surinkimas ⇒ alyvuogės – chaki spalvos ir šiek tiek susiaurėjusios. Vidutiniškai koala per dieną suformuoja 100–150 granulių. Atliekamas kokybinis fekalijų flotacijos bandymas.
17. Sterblė ⇒ įvertinti būklę, patikrinti, ar vyksta laktacija.
18. Patinams ⇒ patikrinti abi sėklides – dydį, formą ir konsistenciją. Patikrinti krūtinkaulio liaukos dydį ir aktyvumą, atkreipti dėmesį, ar nerodomas poravimosi elgesys, pvz., raginimas, erekcija.
19. Kraujo mėginys ⇒ gali būti paimtas iš ramaus sąmoningo gyvūno galvinės venos. Šlaunikaulio vena yra alternatyva kraujo mėginiams imti, bet ne kateterizuoti.
20. Šlapimo mėginių ėmimas ⇒ surenkamas į šlapimo mėginio indelį ir atliekamas tyrimas. Gali būti raudonas dėl eukaliptų lapų virškinimo produkto.
Po klinikinio tyrimo rezultatų įvertinama koalos būklė ir atpažįstami blogos sveikatos požymiai. Jei koalos fizinė sveikata yra prasta, būtina imtis visų galimų priemonių šiai būklei gydyti. Jei gydymas neįmanomas arba prognozuojama, jog nepavyks – koalai turi būti atlikta eutanazija. (10) 4.2.4. Pagrindinės koalų ligos
a) Ektoparazitai. Ant koalų gali atsirasti įvairūs ektoparazitai, įskaitant blusas (Ctenocephalus felis), erkes (Ixodes spp. ir Haemophysalis spp.) ir kitus parazitus (Austrochirus
perkinsi, Sarcoptes scabiei, Demodex spp., Notoedres cati). Pagrindiniai užsikrėtimo požymiai – odos
niežėjimas, paraudimas ir kailio netekimas. Diagnozuojama vizualiai pastebėjus ektoparazitus, pagal klinikinius požymius arba atlikus skutmenų tyrimą. Gydoma ivermektino injekcijomis 200 ug/kg SC ir akaricidinėmis priemonėmis. (15)
15 b) Endoparazitai. Dažniausiai sutinkamas plonosios žarnos cestodas Bertiella obesa, tačiau randama ir nematodų (Marsupostrongylus logilarvatus, Durikainema sp., Johnstonema sp.) (15) Užsikrėtimo požymiai – randami endoparazitų segmentai granulių formos išmatų išorėje. Diagnostikai naudojamas išmatų flotacijos metodas. Paprastai gydoma prazikvanteliu (Droncit®). Profilaktiškai rekomenduojama reguliariai dehelmintizuoti gyvūnus. (15)
c) Protozoa (pirmuonys). Nelaisvėje gyvenančiose koalose užfiksuojami
Cryptosporidium ir Toxoplasma gondii atvejai, kurie sukelia gyvūno mirtį dėl virškinamojo trakto
uždegimų (duodenito, enterito ir kolito). Toksoplazmozė pasireiškia ūmine tachipnėja, tachikardija, karščiavimu, limfocitoze ir staigia mirtimi, kurią sukelia išplitusi infekcija. (15) Diagnozuojami serologiniais tyrimais, nustačius padidėjusį IgG kiekį. Gydoma antiprotozoidiniais vaistais – trimetaprimu, sulfadiazino deriniais.
d) Bakterijos.
1) Chlamidiozė. Chlamydia – tai bakterijų gentis, atsakinga už daugelį žinduolių reprodukcinių ligų (16). Klasifikuojamos dvi chlamidijų rūšys: C. Pecorum ir C. Pneumoniae, abi sukeliančios akių sutrikimus ir urogenitalines ligas. (17) Chlamidozė pasireiškia trimis pagrindiniais simptomais (18):
• Keratokunjuktyvitas – lėtiniais atvejais atsiranda pūlingos išskyros iš abiejų akių. Gali pasireikšti junginės, ragenos ir kartais visų aplinkinių audinių uždegimas (panoptalmitis). Laisvėje gyvenančios koalos su šiuo sutrikimu dėl labai suprastėjusio regėjimo tampa lengvesniu grobiu laukiniams šunims.
• Urogenitalinės ligos – paprastai pasireiškia sunkiu šlapimo pūslės uždegimu (cistitu) ir gali įtraukti šlapimo takus. Tai galima nustatyti iš nuolatos varvančio šlapimo ir paprastai prie užpakalio ant kailio atsiradusios raudonai rudos dėmes. Koalos dažnai tampa silpnos ir vangios, praranda apetitą ir gali mirti dėl badavimo.
• Reprodukcinės ligos – patelių viena arba abi kiaušidės prisipildo eksudacinio skysčio ir sukelia nevaisingumą. Šis sindromas dažnai siejamas su lėtiniu cistitu.
Patikimiausias chlamidijų nustatymo metodas – junginės detali analizė ir tepinėlis iš urogenitalinio trakto chlamidijų DNR nustatymui PGR metodu. (15) Ankstyva diagnozė ir laiku pradėtas gydymas yra svarbūs kriterijai išgydyti užsikrėtimą chlamidioze. Iki šiol nėra nustatyto tinkamo gydymo antimikrobiniais vaistais. Naudojamas enrofloksacinas, levomicetinas ar fluorochinolonai, taip pat taikomas papildomas šėrimas sumažinti pasireiškiančios anoreksijos požymius. Užsikrėtusius gyvūnus svarbu izoliuoti nuo kitų. Konjuktyvito, cistito ir rinito protrūkiai
16 tarp koalų gali plisti labai greitai ir kontaktuodamos kelia pavojų sau ir kitiems gyvūnams. Lytinis ligos perdavimas yra pagrindinė urogenitalinės ligos plitimo priežastis, todėl yra labai svarbu žinoti veisiamų koalų chlamidijų būklę. (15)
2) Rinitas/pneumonija. Bordetella bronchiseptica yra vienas pagrindinių kvėpavimo takų ligų sukėlėjų, susijęs su nelaisvėje gyvenančių koalų protrūkiais. Pasireiškiantys klinikiniai požymiai – dažnas čiaudulys ir kosulys, išskyros iš nosies, ryklės uždegimas, regioninių limfinių mazgų padidėjimas. (18) Kvėpavimo metu girdimas šiurkštus, vibruojantis garsas (stridoras), reiškiantis nosiaryklės patinimą ar bronchitą. Labai ūmios formos bronchopneuomija gali sukelti staigią mirtį. Diagnozuojama tepinėliais iš nosies (didelės neutrofilų koncentracijos), laringoskopiniu tyrimu, radiografija, krūtinės srities auskultacija. Gydymui atliekamas bakterijų jautrumo testas ir parenkamas tinkamiausias antibiotikas. Jeigu reikalaujama staigaus gydymo, parenkami plataus spektro antibiotikai – amoksiciklinas su klavulano rūgštimi, trimetoprimas ir sulfametoksazolas ar chloramfenikolis. (15) Prevencijai nuo ligos, gyvūnai yra vakcinuojami inaktyvuota B.
Bronchiseptica Canvac-BB vakcina.
3) Septicemija. Tai gali būti pirminė arba antrinė liga. Daug gramneigiamų patogenų sukelia infekcijas per užterštus eukalipto lapus, įskaitant Salmonella typhimurium, Escherichia coli,
Morganella morganii. (19) Liga pasireiškia letargija, ataksija, nistagmu, silpnumu, lokalizuotu
tremoru. Tai yra ypač ūmi liga, turinti neurologinių požymių ir galimai pasireiškianti staigia mirtimi. Septicemija turėtų būti laikoma galima diferencine diagnoze bet kokioje ligoje su neurologiniais požymiais. (19). Padidėjusi kūno temperatūra, sumažėjęs leukocitų skaičius (iki 0,1x109) taip pat yra
šios ligos požymiai. Sėkmingo gydymo atvejų nėra, nors taikant antibiotikų gydymą ir laikantis griežto protokolo padidinama išgyvenimo galimybė. (18)
e) Stresas yra viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria zoologijos sodų gyvūnai visame pasaulyje, todėl streso valdymas turėtų būti pagrindinis veiksnys rengiant laukinės gyvūnijos veisimo ir laukinės gamtos atkūrimo programas. Gyvūnams dažnai nepavyksta sėkmingai veistis nelaisvėje dėl daugybės nelaisvėje esančių problemų, dėl kurių padidėja fiziologinis stresas, pvz., nepakankama erdvė, ribotas maistas, nuolatinė žmonių intervencija ir aplinkos praturtinimo trūkumas. (20)
17 4.2.5. Mityba
Siekiant užtikrinti gerą gyvūno fizinę būklę, mityba turėtų būti kuo įvairesnė ir pasižyminti aukšta kokybe. Per dieną koala suėda nuo 400 g. iki 1000 g. (maždaug 10 proc. kūno masės) eukalipto lapų. Kiekvienos koalos mityba skiriasi nuo sezoniškumo ir vietovės, kurioje gyvena. Nelaisvėje gyvenančioms tinkamos kelios rūšys eukaliptų, tarp jų Eucalyptus tereticornis, E. camaldulensis, E.
microcorys, E. punctata. (21; 22) Eukalipto lapų maistinė vertė yra labai maža, todėl, kad patenkintų
savo mitybos poreikius, koalos turi suėsti jų daug. Koalos taip pat turi mažai kūno riebalų atsargų ir greitai praranda apetitą, todėl tinkamas dietos laikymasis yra svarbus sveikatos indikatorius. Gerai išvystyta uoslė leidžia kruopščiai atsirinkti tinkamiausius eukalipto lapus. (10)
Kasdienė dieta (vienam gyvūnui):
• Vanduo (visada prieinamas, automatinėse girdyklose);
• Eukalipto šakos (kasdien papildoma 2–3 skirtingų eukalipto rūšių šakomis).
Šakos įstatomos į vazas, pritvirtintas prie medžių, kad koala galėtų saugiai sėdėti ir maitintis. Vazos kiekvieną dieną išvalomos, pakeičiamas vanduo, atrenkamos netinkamos eukaliptų šakos ir papildoma naujomis. (14)
5 pav. Taisyklingas eukalipto šakų
tvirtinimas prie medžio
6 pav. Koalos gyvenamoji aplinka Oakwale
Wildlife Park rezervate, NSW, Australija
18 4.2.6. Aptvaro ir jo įrengimo reikalavimai
Nelaisvėje laikomų koalų minimalių sąlygų patenkinimui reikia laikytis Naujojo Pietų Velso (NSW) koalų eksponavimo standartų: (23)
• aptvarai turi būti sukonstruoti iš tokių medžiagų, jog gyvūnai būtų laikomi saugiai; • aptvarai gali būti atviri, pusiau uždari arba visiškai uždari;
• turi būti įrengta pastogė, leidžianti gyvūnui apsisaugoti nuo vėjo, lietaus ir didelių temperatūros pokyčių;
• aptvaro dydis ir forma turi užtikrinti gyvūno judėjimo laisvę;
• aptvaras turi turėti lengvai valomą paviršių arba būti iš medžiagos, kurią galima pakeisti, jog nesikauptų išmatos ir šlapimas;
• kiekvienai koalai skiriamos mažiausiai dvi medžių šakos, ne žemiau kaip 1,8 m virš žemės ir ne arčiau kaip 0,9 m viena nuo kitos;
• visos šakos turi turėti gerą sukibimo paviršių, jog koala galėtų lengvai ir saugiai laipioti. Prie koalų gelbėjimo prisidedančios ir eksponuojančios įmonės naudoja įvarius teritorijos įrengimo planus. Aptvaras gali būti paprasto dizaino apvalios arba ovalios formos, turėti mažiausiai 1,2 m aukščio sieną ir žolės, žvyro ar betono pagrindą. Šiurkščios žievės medžio šakos turėtų siekti 3 m ir būti 3 m viena nuo kitos, kad tai skatintų gyvūną judėti ir šokinėti nuo vienos medžio šakos ant kitos. Aptvarų plotas turėtų būti nuo 30–100 m2, priklausomai nuo laikomų gyvūnų kiekio. (24)
4.3. Reikalavimai kengūroms
Kengūros yra paplitęs sterblinis žvėris, aptinkamas visoje Australijoje. Rytinės pilkosios kengūros Macropus giganteus yra viena didžiausių kengūrų rūšių, suaugę patinai sveria iki 85 kg (25).
4.3.1. Fiksavimas
Nelaisvėje gyvenantys makropodai gaudomi mėginių ėmimui arba reguliariam sveikatos patikrinimui. Tai padaryti geriausias laikas yra ryte, kol aplinkos temperatūra nėra aukšta, nes šie gyvūnai gali lengvai perkaisti.
19 Visi makropodai turėtų būti sugauti greitai ir efektyviai, taip sumažinant streso ir traumų galimybę. Maži, sveriantys apie 15 kg, vejami palei tvorą iš vienos pusės, o iš kitos gaudomi su tinklu arba tiesiai griebiant už uodegos pagrindo. Gaudant stambesnes kengūras patariama naudoti strėlytes su anestetiku, paskirtu gydytojo, nebent gyvūnai yra ramaus temperamento.
Pagal Australijos gyvūnų gerovės standartus, gyvūno laikytojas privalo užtikrinti rašytinę makropodų gaudymo ir sulaikymo tvarką, kad būtų kuo labiau sumažinta gaudymo metu ištinkančios miopatijos rizika.
Priimtini makropodų gaudymo ir suvaržymo metodai (26): i. gaudymas ranka už uodegos pagrindo;
ii. gaudymo krepšiai; iii. didelės kilpos tinklai; iv. šiurkštaus audinio maišai;
v. strėlytės su atitinkamu raminamuoju ar anestetiku, paskirtu veterinarijos gydytojo. 7 pav. Kengūrų gaudymas sveikatos
apžiūrai (26)
8 pav. Taisyklingas kengūros fiksavimas
20 Imobilizavimo metu taikomos atsargumo/profilaktikos priemonės, jog nebūtų pakenkta makropodų sveikatai:
a) šaltas vanduo, aplikuojamas ant dilbių ir pilvo; b) vitaminas E, skiriamas prieš ir po gaudymo;
c) cheminis raminamųjų poveikis paskirtas veterinarijos gydytojo.
Pagavus gyvūną, paprastai patartina duoti diazepamo („Valium®“) (0,5–1,0 mg/kg IM), jog gyvūnas patirtų kuo mažiau streso ir būtų sumažinta miopatijos rizika (28).
Fiksuotai kengūrai nustatoma lytis, kūno masės indeksas ir kojos ilgis, svoris ir patelių reprodukcinė būklė: patikrinama sterblė, įvertinimas laktacijos periodas, nustatomas produktyvumas. Patelių branda vertinama pagal spenių išsivystymą ir reprodukcinę būklę. Patinų branda nustatoma pagal kojos ilgį: >52,3 cm laikomi lytiškai subrendusiais. (27, 29)
4.3.2. Fizinės būklės įvertinimas
Kengūros kūno būklę galima nustatyti apčiuopiant ir vizualiai įvertinant uodegos apimtį / riebalų dangą, įvertinant inkstų riebalų ar kaulų čiulpų atsargas arba pagal kūno būklės indeksą. (30, 31)
Kiekvieną kengūrą reikia stebėti kasdien – ar neturi sužalojimų ar ligos požymių. Laikytojas turi pažinoti įprastą gyvūno elgesį, jog lengviau galėtų nustatyti potencialias problemas. Vizualiai įvertinama (14):
• kailio būklė (kailio kuokštai teritorijoje rodo kovos arba poravimosi požymius); • apetitas;
• išskyros – iš akių, ausų, nosies, burnos ar kloakos; • išmatos – skaičius ir konsistencija;
• kloaka – drėgnumas ir sutepimai;
• nosis – raukšlės gali reikšti dehidrataciją; • purvas aplink burną;
21 • traumos – įskaitant patinimus aplink veidą (Actinomycosis), šlubavimą, nenorą judėti arba
sustingimą - tai rodo miopatiją, raumenų traumas; • sterblės būklė;
• agresyvus elgesys maitinimosi vietose.
4.3.3. Klinikinis tyrimas
Įtartinos sveikatos gyvūnai yra atrenkami detalesniam klinikiniam tyrimui. Jo metu įvertinama: (14) 1) Kūno būklė ⇒ apčiuopiant raumenis srityje virš menčių ir laikinosios duobės, palpuojant
uodegos pagrindą arba įvertinant raumenų masę tarp šlaunų.
2) Temperatūra ⇒ norma 35–36,5 °C, nustatoma per tiesiąją žarną ar kloaką.
3) Svoris ⇒ žymėtis ir lyginti su ankstesniu. Kūno svorio tendencijos suteikia bendrą gyvūno būklės vaizdą, atsižvelgiant į amžių, lytį ir geografinę padėtį.
4) Pulso dažnis ⇒ paprastai 60–150 dūžių per minutę. Šis rodiklis skiriasi tarp makropodų rūšių. 5) Kvėpavimo dažnis ⇒ paprastai 10–30 įkvėpimų per minutę.
6) Kailis ⇒ patikrinti, ar nėra alopecijos, ektoparazitų, grybelių infekcijos ar traumos.
7) Akys ⇒ turi būti aiškios, ryškios ir budrios. Normalus abipusis vyzdžio šviesos atsakas, ragenos refleksas, neturi būti jokių išskyrų.
8) Kloaka ⇒ turi būti švari. Patikrinti, ar aplink kloaką nėra išmatų.
9) Sterblė ⇒ būklė. Patikrinti spenio ilgį, pieno pratekamumą. Jei yra jauniklis – įvertinti lytį, svorį, amžių.
10) Patinams ⇒ patikrinti sėklides, įvertinti dydį ir konsistencija. Įvertinti išstumtą varpą.
Reguliariai vertinami hematologiniai ir serumo baltymų parametrai, siekiant įvertinti sveikatos būklę ir nustatyti daugelio rūšių ligas. (32)
Kengūros yra dažnai linkusios instinktyviai slėpti negalavimus ir ligos padarinius. Pirmasis ligos požymis gali būti staigiai pasireiškęs neįprastas elgesys, kurį svarbu kuo anksčiau pastebėti. Susirgusius ar sužeistus gyvūnus reikia atskirti nuo bandos ir taikyti specialų gydymą. (14)
22 4.3.4. Pagrindinės makropodų ligos
a) Ektoparazitinės. Užkrečia erkės, blusos, trombikulidai ir Sarcoptes scabiei. (33; 34). Pasireiškia dermatitas, alopecija, eritema ir niežulys. (33) Gali atsirasti pustulinis dermatitas, veikiantis didelius kirkšnies, pilvo ir pažasties plotus. Diagnozuojama iš klinikinių požymių, odos pažeidimo, biopsijos ir mikroskopinių tyrimų, įrodančių ektoparazitų egzistavimą ant odos. (33, 34) Gali būti aktyviai gydomas ivermektinu (Ivomec®) arba moksidektinu (Cydectin®).
b) Endoparazitinės. Užkrečia virškinamojo trakto parazitai – trematodai, cestodai (kaspinuočiai) ir nematodai. (34). Strongyloides spp. nematodai yra ypač patogeniški. (35) Užsikrėtimas gali pasireikšti kūno svorio praradimu, progresuojančia anoreksija ir mirtimi. Nustatyti virškinamojo trakto helmintus dažniausiai naudojamas išmatų flotacijos metodas. (34) Gydoma antihelmintikais, įskaitant ivermektiną 200 ug/kg ir moksidektiną (Cydectin®) (200–500 ug/kg) (per burną, lokaliai arba injekuojant), benzimidazolus, oksfendazolą (Systamex®), fenbendazolą (Panacur®) ir levamisolį. (34, 35)
c) Protozoa (pirmuonys)
1) Kokcidiozė. Sukelia genties pirmuonis Eimeria. Kai kurie makropodai, pavyzdžiui, rytų ir vakarų pilkosios kengūros, yra daug jautresnės nei kitos sergančios šia liga, ypač jei „auginamos ant rankų“. (34) Liga pasireiškia depresija, letargija, dizenterija, anoreksija, staigiu svorio kritimu, dehidratacija, juodu ar rusvu profuziniu viduriavimu, o kartais ir staigia mirtimi. (34; 36) Diagnozuojama flotacijos metodu, pagal klinikinius požymius. (34) Ligai gydyti naudojami sulfonamidai Amproliumas ir Toltrazurilis. (37) Toltrazurilis (Baycox®) 25 mg/kg suduodamas per burną švirkštu arba nasogastriniu vamzdeliu. (34) Taip pat naudojama skysčių terapija. Jei klinikiniai požymiai yra sunkūs, reikėtų atsižvelgti į eutanazijos galimybę. (37)
2) Toksoplazmozė. Makropodai ypač jautrūs šiam pirmuoniui parazitui. Jį perneša katės, kengūroms suvalgius kačių išmatomis užkrėstą maistą. (34) Užsikrėtus pasireiškia neurologiniai požymiai, kvėpavimo sutrikimai, depresija ar net staigi mirtis (34) Priešmirtinė toksoplazmozės diagnozė patvirtinama pagal klinikinius požymius arba serologiniu tyrimu, nustatant kylančią IgG
Toxoplasma gondii koncentraciją. Pomirtinė diagnozė patvirtinama histopatologiniu tyrimu, radus
pažeidimų plaučiuose, smegenyse, antinksčiuose, limfiniuose mazguose ir kasoje. (34) Gydymas nėra labai efektyvus, tačiau galima taikyti sulfonamidų terapiją. Liga dažniausiai neišvengiamai mirtina net nepasireiškus klinikiniams simptomams, o gyvi užsikrėtę gyvūnai turėtų būti eutanazuoti dėl skausmo, susijusio su pasireiškiančiu encefalitu. (42)
23 d) Bakterijos.
1) Nekrobaciliozė. Atsiranda dėl bakterijų, Fusobacterium necrophorum, Corynebacterium pyogenes ir Bacteroides (Dichelobacter) nodosus, įsiskverbiančių į makropodų
dantenas. (34) Patekusios į dantenas, bakterijos ardo žandikaulio kaulinį audinį, dėl to iškrenta dantys. Ši liga paprastai susijusi su prasta higiena, dideliu gyvūnų tankiu ir netinkama dieta, kurioje varijuoja minkštieji maisto produktai, tokie kaip duona, kriaušės, obuoliai, ar netinkamas grūdinis pašaras. Dėl tokios mitybos, dantenos tampa minkštesnės ir sudaro sąlygas bakterijoms patekti ant minkštųjų audinių. Jos sukelia dantų šaknies abscesus ir burnos patinimą. (38) Kiti klinikiniai požymiai gali būti svorio netekimas, hipersalivacija, liežuvio vartymas, disfagija (sutrikęs rijimas), dusulys, rinitas (nosies gleivinės uždegimas), prasta kailio būklė ir bendras organizmo silpnumas. (34, 37) Bakterijos sukeliančios burnos tinimą, hematogeniškai gali išplisti į kitas kūno vietas, įskaitant blužnį, kepenis, skrandį ir įvairius kaulus. (34) Diagnozė nustatoma pagal klinikinius simptomus ir anaerobinę kultūrą. Radiografija naudojama kaip pagalbinė priemonė įvertinant kaulų irimo stadiją. (37) Pažengusioje ligos stadijoje patartina eutanazuoti gyvūną, kad būtų sustabdytas bakterijos plitimas. Jeigu pavyksta ligą nustatyti anksti, rekomenduojamas dantų rovimas ir antibiotikų naudojimas: (34) amoksicilino ir klavulano rūgštis (Clavulox®), gentamicinas ir metronidazolas (Flagyl®).
2) Pneumonija. Dažnai pasitaikanti liga tarp „ant rankų augintų“ makropodų, jiems sušalus arba į kvėpavimo takus įtraukus pieno. Dažniausiai siejama su gramneigiamomis bakterijomis
Pseudomonas sp., Klebsiella sp. ar Escherichia coli (34). Užsikrėtus pasireiškia dispnėja, anoreksija,
kosulys po pieno girdymo. Diagnozuojama krūtinės auskultacija, pagal klinikinius požymius ir bakterinės kultūros nustatymu iš trachėjos. (34) Pneumonijos gydymas turėtų prasidėti nuo deksametazono (Dexadreson®) – 1 mg/kg IV, taip pat naudojamas enrofloksacinas – 5 mg/kg SC (Baytril®) arba gentamicinas – 2,3–3 mg/kg IM. (34)
3) Salmoneliozė. Sukelia Salmonella sp. genties bakterijos. (34) Gyvūnui užsikrėtus pasireiškia viduriavimas, dizenterija, depresija ir dehidratacija (34). Diagnozuojama pagal išmatų bakterinę kultūrą. (34) Gydoma antibiotikais pagal antibiogramos rezultatus. (34) Dažniausiai taikomi cefalosporinai (Excenel®) – 2 mg/kg IM ir enrofloksacinas (Baytril®) – 5 mg/kg IM.
4) Stabligė. Sukelia Clostridium tetani bakterija iš dirvožemio patekdama į anaerobinę žaizdos ertmę. Pasireiškia ilgalaikiai (tetaniniai) raumenų susitraukimai ir dažnai staigi mirtis. Gyvūnai dažnai nepajėgia maitintis dėl sustandėjusių žandikaulio raumenų, dėl ko pradeda varvėti seilės, išsiplečia šnervės ir pasunkėja kvėpavimas (plaučių edema). (34, 35) Diagnozuojama pagal klinikinius požymius. (34) Gydoma intraveniniais skysčiais, raumenų relaksantais – diazepamu (Valium®) 2 mg/kg IM, prokaino penicilinu 30 mg/kg IM ir stabligės antitoksinu.
24 e) Grybai ir mielės. Candida albicans genties mielės gali sukelti kandidozę. Liga dažniausiai nustatoma „ant rankų užaugintiems“ makropodams, kurie patiria stresą arba gyvena antihigieniškomis sąlygomis. (34; 41) Užsikrėtimas dažnai pasireiškia viduriavimu gelsvai žaliomis, putotomis išmatomis. (41) Diagnozuojama išmatose ar burnoje aptinkant besidauginančių mielių kultūras. (34) Reikia atsižvelgti, jog Candida spp. yra normali daugelio sterblinių šeimos gyvūnų gastrointestinalinė mikroflora, todėl mielių aptikimas išmatose nebūtinai patvirtina ligos diagnozę. (34; 41) Gydymui naudojamas polienų grupės antibiotikas nistatinas iki 50 000 TV/kg tris kartus dienoje dažniausiai sėkmingai išgydo užsikrėtimą mielėmis. (34; 41) Taip pat gali būti naudojami Nilstat® ar Mycostatin® geriamieji lašiukai.
f) Virusai.
1) Encefalomiokardito virusas (EMCV). Makropodai užsikrečia suėdus maisto, užteršto graužikų išmatomis. (34) Ligos eiga dažniausiai pasireiškia staigia mirtimi. Diagnozuojama iš pomirtinių pokyčių. Atliekami serologiniai tyrimai. Prevenciškai reikėtų mažinti graužikų populiacijas ir užtikrinti gerą makropodų ir teritorijos higieną.
2) Herpes virusas. Ligą sukelia skirtingo tipo herpes virusai, kuriais užsikrėtus pasireiškia didelis makropodų mirštamumas. (36) Dažniausi klinikiniai simptomai – konjuktyvitas, kvėpavimo sutrikimai, prarasta koordinacija ir mirtis. (34) Taip pat žinoma, jog pasireiškia reprodukcinio trakto išopėjimas. Užsikrėtusius gyvūnus sunku diagnozuoti ir gydyti. Atliekami histopatologiniai tyrimai gauti skrodimo metu. (34)
g) Traumos. Gali būti įvairios kaulų ir minkštųjų audinių, dažniausiai atsitinkančios gaudymo metu dėl smūgių, kritimų, įsipynimo į tinklus ar susižeidžiant į tvorą. (38) Įvairūs sužeidimai nutinka patinų kovos metu – nagų įbrėžimai, įplėšimai, lūžę veido ar klubo kaulai, skilę stuburo slanksteliai. Pagrindiniai traumų simptomai: patinimas, lūžę kaulai, abnormalus šokinėjimas, kraujavimas. Diagnozuojama radiografijos ir palpacijos būdu. Gydymas priklauso individualiai nuo diagnozės.
h) Gaudymo miopatija. Pagrindinė ligos priežastis – stresas gaudymo metu. Pasireiškia širdies ir griaučių raumenų degeneracija ir nekroze. (37, 39) Pažeidimai įsitempus ar nuolatos drebant raumenims atsiranda dėl aerobinio metabolizmo perėjimo į anaerobinį ir pieno rūgščiai kaupiantis greičiau, nei ją galima metabolizuoti, kas sukelia tiek vietinę, tiek sisteminę acidozę bei raumeninių ląstelių nekrozę. (37) Pirmieji ligos požymiai atsiranda per 12 valandų nuo gyvūno gaudymo, dažniausiai pastebimi per keletą parų. Pažeistiems gyvūnams pasireiškia vienos ar kelių galūnių sustingimai ar net paralyžius, raumenų grupių spazmai (ypač kaklo srities), apsunkintas kvėpavimas, drebulys, tachikardija, galūnių trūkčiojimas ir nenoras judėti. (40) Degeneruojantys raumenys taip
25 pat gali sukelti inkstų nepakankamumą ir mioglobinuriją, dėl degeneruojančių raumenų mioglobino išsiskyrimo į šlapimą. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius (raumenų degeneracija, tamsiai raudonas šlapimas). Didelis kreatinino fosfokinazės kiekis serume – 25 000 IU/L. Gydymas retai sėkmingas, paprastai tik palaikomasis, intraveniškai skiriamas natrio bikarbonatas, siekiant neutralizuoti acidozę. (37) Kortikosteroidai, intraveniniai skysčiai ir diuretikai gali būti skiriami prevenciškai, norint išvengti inkstų pažeidimo. (34) Vitaminas E ir selenas bendrai gyvūno būklei pagerinti. Diazepamas skiriamas gyvūno nerimui numalšinti ir atpalaiduoti raumenis. Įvykus raumenų nekrozei, prognozė yra bloga ir gyvūnas eutanazuojamas. (37)
i) Šokas. Gali atsirasti nuo baimės, skausmo ir įvairių sužalojimų, vaistų slopinančių kvėpavimą ir sukeliančių stiprią hipotenziją. (38) Šokas dažniausiai sukeliamas dėl sumažėjusio bendro kraujo tūrio (kraujavimo) arba dėl efektyvios kraujo cirkuliacijos išsiplėtus kraujagyslėms (kraujagyslių skersmuo padidėja, dėl to sumažėja kraujospūdis). Pagrindiniai požymiai, atsirandantys dažniausiai po gyvūno gaudymo: apatija, dažnas pulsas, greitas kvėpavimas, blyškios gleivinės ir šaltos galūnės. (38) Diagnozuojama pagal padidėjusį kapiliarų prisipildymo greitį (KPG >2s), dažną pulsą ir sumažėjusį kraujospūdį. (34)
j) Hipertermija. Tai sutrikimas atsirandantis dėl per didelio kūno temperatūros pakilimo, esant aukštai aplinkos temperatūrai ir drėgmei makropodų gaudymo metu. Hipertermija pasireiškia dusuliu, prakaitavimu, dažnu pulsu, padidėjusia tiesiosios žarnos temperatūra, koma ar traukuliais. (38) Paprastai gydoma steroidiniais vaistais ir gyvūno tiesioginiu vėsinimu šaltu šlapiu rankšluosčiu.
4.3.5. Mityba.
Kiekvieno, Australijos zoologijos soduose, privačiuose parkuose ir kitur nelaisvėje laikomų makropodų, laikytojo tikslas yra suteikti gyvūnui sąlygas, kurios užtikrintų gerą jo sveikatą ir pasitenkinimą. Yra du veiksniai šiai gerovės būklei užtikrinti – tai aplinka ir dieta. (45)
Svarbiausias profilaktinis vaistas bendros sveikatos požiūriu yra kokybiškas maitinimas, laikymas ir priežiūra. Stiprūs sveiki gyvūnai yra mažiau jautrūs negalavimų padariniams, atsirandantiems nuo paprastos bakterinės infekcijos sukeltos traumos iki lėtinio plaučių uždegimo. Gerai prižiūrima aplinka ir reguliarus atliekų pertekliaus šalinimas yra vienas iš pirminių būdų pagerinti gyvūnų sveikatos būklę. (14)
26 Skirtingų makropodų grupių mityba laukinėje gamtoje labai skiriasi ir tai atsispindi nelaisvėje laikomų gyvūnų dietoje. Kasdien turėtų būti tiekiamas švarus ir gėlas vanduo. Zoologijos soduose ir parkuose įrengiama automatinė vandens tiekimo sistema. Kengūros šeriamos šienu, kietomis daržovėmis (saldžiosios bulvės, morkos), obuoliais, džiovintais kukurūzais ir komerciniu pašaru – granulėmis. Gamybos metu jos yra apdorojamos kokcidiostatu, jog būtų lengviau išvengti kokcidiozės padarinių. Skiriant makropodų grupių dietas, svarbiausia maitinti taip, jog gyvūnas turėtų švarią burną, sveikus dantis ir dantenas. Dėl šios priežasties gyvūnams duodama liucerna, kuri padeda išvengti apnašų kaupimosi ir vėlesnių dantenų ligų. (14) Makropodai atrajoja taip pat kaip ir atrajotojai, tik skirtumas tas, jog maistas nekeliauja per skirtingus skrandžius. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į staigius dietos pasikeitimus, kas gali sukelti stresą ir pakeisti žarnyno mikroflorą. Bakterijos Clostridium spp. ir Salmonela spp. greitai dauginasi ir gamina toksinus, dėl to pasireiškia viduriavimas ir galima staigi mirtis. (14)
Kasdienė dieta (vienam gyvūnui): (14) • švarus gėlas vanduo;
• liucerna / žolinis šienas; • ganyklos / žalia žolė; • 350 g granulių; • 60 g kukurūzų;
• 1 morka/ bulvė/ obuolys;
• 1 eukalipto/ akacijos/ mėtų krūmo šaka kas 1–2 dienas.
Maistas makropodams barstomas šėryklos vietoje arba atvirame lauke, kur neauga žolė. Tai padeda išvengti dažniausiai pasitaikančių, per virškinamąjį traktą plintančių ligų rizikos. Teritorijoje turi būti ėdžios liucernai laikyti. Taip pat maistas gali būti tiekiamas atskirai į kiekvieno gyvūno indą arba išbarstomas skirtingose aptvaro dalyse, jog būtų sumažinta kovos dėl maisto traumų rizika bei užtikrintas mažiau dominuojančių makropodų mitybos poreikio patenkinimas. (43, 44)
Vitaminas E ir selenas dažnai skiriami kai kurioms makropodų rūšims, siekiant sumažinti miopatijos riziką ir jos dažnumą. (14)
4.3.6. Aptvaro ir jo įrengimo reikalavimai
Įrengiant aptvarą makropodams būtina laikytis nustatytų „Nelaisvėje gyvenančių makropodų
27 turi savo specialius ekspozicijos reikalavimus, jog būtų užtikrinta jų gerovė. Teritorija – didelio ploto ir paprasto dizaino, tvora tiesi arba išlenkta 45 ° kampu, bent 1,8 m aukščio. Visuose aptvaruose turėtų būti pakankama žemės danga, kad kuo labiau atspindėtų natūralią laukinę gamtą bei gyvūnas galėtų pasislėpti nuo kitų kengūrų ar žmonių. Didesniems makropodams, tokiems kaip raudonosios ar pilkos kengūros, reikalingi krūmai ir medžiai, jog gyvūnas galėtų išvengti kaitrios šilumos, o mažesnėms rūšims – žolės kupstai, krūmai, tuščiaviduriai rąstai ir akmenys. Aptvaras turėtų būti pritaikytas taip, jog gyvūnas galėtų rasti tinkamą prieglobstį nuo vėjo, lietaus, ekstremalių temperatūros pokyčių, taip pat saulės spindulių, tačiau neturėtų būti kliūčių, kurios sukeltų įvairias traumas šokinėjant. (14, 46)
9 pav. Kengūrų slėpimosi teritorija Oakwale Wildlife Park
28
5.
MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimai atlikti 2019 metų rugpjūčio mėnesio 9–23 dienomis laukinių gyvūnų rezervate Australijoje, Naujajame Pietų Velse esančiame laukinių gyvūnų parke „Oakvale Wildlife Park“.
Tirta įvairaus amžiaus (7 mėn. – 6 m.) koalų grupė vertinant kūno masės indeksą bei atliekant svorio vertinimą. Koalų masės indeksas, parodantis jų augimą ir sveikatingumą, buvo nustatytas pagal raumenų vertinimo skalę nuo 1 iki 5 balų, analizuojant raumenis menčių ir stuburo srityje. 1 balas (išsekęs) – kai stipriai įgaubti menčių raumenys arba jų gali iš viso nebūti. Gali būti apčiuopiamos visos mentės kaulinės dalys; 2 balai (prastas) – raumenys abiejose menčių pusėse išlenkti ar įgaubti. Mentės ir stuburas stipriai išreikšti, apčiuopiami menčių kauliniai kraštai; 3 balai (neblogas) – plokšti arba šiek tiek išgaubti raumenys abiejose menčių pusėse. Mentės ir stuburas išreikšti, lengvai palpuojami; 4 balai (geras) – kai raumenų tonusas geras, nepakitęs, abiejose menčių pusėse raumenys šiek tiek išgaubti. Mentės ir stuburas lengvai apčiuopiami; 5 balai (puikus) – kai stiprus raumenų tonusas. Akivaizdžiai išgaubtos raumenų masės abiejose menčių pusėse. Kruopščiai palpuojant apčiuopiamos mentės ir stuburas. Analizuojant gyvūnų sveikatą buvo pritaikyti rezervate taikomi protokolai.
Tiriant kengūrų šeimų sveikatingumą vertintos etogramos taikant standartinius protokolus. Ištirta 5 kengūrų šeimų elgesys ir veikla valandos laikotarpyje, sudarytos etogramos: didžioji pilkoji kengūra (Eastern grey kangaroo EGK); pilkarusvė kengūra (Red-neck wallaby RNW); raudonoji kengūra (Red kangaroo RK); pelkinė valabė (Swamp wallaby SW) ir paprastasis valaroo – kalninė kengūra (Common wallaroo CW). Protokolų sudarymui naudotos ir pritaikytos Biedenweg ir kt. (2011), Cordoni, Norscia (2014) metodikos. Sudarant gyvūnų etogramas vertinti 6–8 pagrindiniai požymiai 60 min laikotarpiu, 5 dienas iš eilės tuo pačiu metu.
Statistinė analizė atlikta naudojant SPSS programą, apskaičiuota duomenų vidurkiai, vidurkio paklaidos, nustatytas kai kurių rodiklių konfidencialumo indeksas (pasikliautinis intervalas – CI 95 %). Duomenys apdoroti naudojant Campbell (2007) metodikas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05.
29
6.
TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo schema:
1 lentelė. Tirtų koalų svorio priklausomybė nuo amžiaus
Vidurkis Standartinis nuokrypis Standartinė paklaida 95 % CI (pasikliautinis intervalas) Amžius 4,6 1,95 0,872 2,18–7,02 Kūno indeksas (KM) 8,4 0,55 0,246 7,72–9,08
Kaip matyti 1 lentelėje, tirtų koalų kūno masės indeksas rodė, kad koalų grupės imitimas atitiko normos ribas, tačiau įvairavo 1,36 proc. ribose tarp atskirų gyvūnų.
Tyrimo objektai Koalų šeima (n=6) Bendros fizinės būklės patikrinimas Kūno masės indekso įvertinimas Svorio matavimai Dažniausiai pasitaikančių ligų nustatymas Kengūrų šeima (n=5) Elgesio etogramų sudarymas Bendros fizinės būklės patikrinimas Dažniausiai pasitaikančių ligų nustatymas
30 2 lentelė. Koalų svorio kitimas (I–V) d. laikotarpiu
Svoris Vidurkis Standartinis
nuokrypis Standartinė paklaida
95 % CI (pasikliautinis intervalas) I 5,48 2,72 1,216 2,1–8,86 II 5,48 2,72 1,216 2,1–8,86 III 5,50 2,70 1,221 2,12–8,89 IV 5,52 2,72 1,11 2,66–8,38 V 5,50 2,73 1,221 2,12–8,89
Kaip matyti 2 lentelėje, koalų augimo kreivės intensyvumas kiekvieną dieną nepriklausomai nuo amžiaus nesiskyrė.
3 lentelė. Kengūrų šeimos EKG etogramų rodikliai
Šeima Rodiklis Trukmė, min Proc.
EGK ėdė daržoves 12 20,00
EGK ėdė paletes 6 10,00
EGK šokinėjo aplink teritoriją 7 11,67
EGK gulėjo šalia tvoros pavėsyje 29 48,33
EGK ėdė šakeles ir lapus 4 6,67
EGK kovojo su kita kengūra dėl
pašaro 2 3,33
Kaip matyti 3 lentelėje, EKG kengūrų šeimos etogramų duomenų buvo 6 akivaizdžios pozicijos, tačiau gyvūnų poilsis ir mityba sudarė daugiau nei pusę kitų rodiklių.
31 4 lentelė. Kengūrų šeimos RNW etogramų rodikliai
Šeima Rodiklis Trukmė, min Proc.
RNW ėdė daržoves 8 13,33
RNW ėdė paletes 4 6,67
RNW šokinėjo aplink teritoriją 14 23,33
RNW grumingas 3 5,00
RNW gulėjo 25 41,67
RNW gėrė vandenį 2 3,33
RNW kovojo su kita kengūra dėl pašaro 0,5 0,83
RNW slėpėsi 3,5 5,83
Kaip matyti 4 lentelėje, RNW kengūrų šeimos etogramų duomenų buvo 8 akivaizdžios pozicijos, tačiau gyvūnų grumingas buvo aktyvesnis beveik 2 kartus, nei EKG kengūrų šeimoje
5 lentelė. Kengūrų šeimos RK etogramų rodikliai
Šeima Rodiklis Trukmė, min Proc.
RK ėdė daržoves 9 15,00
RK ėdė paletes 8 13,33
RK šokinėjo aplink teritoriją 4 6,66
RK grumingas 1 1,67
RK gulėjo 34 56,67
RK ėdė lapus, šakeles 4 6,67
Kaip matyti 5 lentelėje, RK kengūrų šeimos etogramų duomenų buvo 6 akivaizdžios pozicijos, tačiau gyvūnų grumingas buvo mažiausias, o poilsio pozicija šioje šeimoje buvo didžiausia.
32 6 lentelė. Kengūrų šeimos SW etogramų rodikliai
Šeima Rodiklis Trukmė, min Proc.
SW gėrė pieną iš miltelių 13 21,67
SW ėdė paletes 4 6,67 SW gėrė vandenį 3 5,00 SW šokinėjo teritorijoje 11 18,33 SW gulėjo 17 28,33 SW slėpėsi 4 6,67 SW grumingas 1 1,67 SW stebėjo teritoriją 7 11,67
Kaip matyti 6 lentelėje, SW kengūrų šeimos etogramų duomenų buvo 8 akivaizdžios pozicijos, kurios buvo panašios į kitų šeimų elgesį, tačiau nustatyta ryški reakcija stebint aplinką.
7 lentelė. Kengūrų šeimos CW etogramų rodikliai
Šeima Rodiklis Trukmė, min Proc.
CW gėrė pieną iš miltelių 13 21,67
CW ėdė paletes 8 13,37 CW gėrė vandenį 5 8,33 CW šokinėjo teritorijoje 12 20,00 CW gulėjo 18 30,00 CW slėpėsi 2 3,33 CW stebėjo teritoriją 2 3,33
Kaip matyti 7 lentelėje, CW kengūrų šeimos etogramų duomenų buvo 7 akivaizdžios pozicijos, kurios buvo panašios į kitų šeimų elgesį, tačiau didžiausią dalį sudarė poilsis.
33 8 lentelė. Dažniausiai pasireiškiančios koalų ligos
Eil. Nr. Ligos pavadinimas Dažnis
1. Traumos +++
1.1. Trauma nukritus iš aukščio +
1.2 Trauma sukelta kitų gyvūnų +
1.3 Traumos dėl nežinomų priežasčių ++
2. Chlamidijų sukeltos ligos +++
3. Chlamidijų sukeltos ligos su komplikacijomis +++
3.1. Cistitai ++
3.2 Bursitai +
3.3 Konjunktyvitas +
3.4 Patelių reprodukcinės sistemos ligos ++
3.5 Patinų reprodukcinės sistemos ligos +
4. Virškinimo sistemos ligos +
5. Augliai +
Paaiškinimas: +++ paplitusi labai dažnai, ++ dažnai, + rečiau.
Kaip matyti 8 lentelėje, koaloms labiausiai pavojingos chlamidijos ir jų sukeltos antrinės ligos, tačiau traumos dėl įvairių priežasčių taip pat yra dažni atvejai.
9 lentelė. Dažniausiai pasireiškiančios kengūrų ligos.
Eil. Nr. Ligos pavadinimas Dažnis
1. Ekotarazitinės ligos +++
2. Endoparazitinės ligos +++
3. Toksoplazmozė +
4. Pneumonija ++
5. Traumos +++
Paaiškinimas: +++ paplitusi labai dažnai, ++ dažnai, + rečiau.
Kaip matyti 9 lentelėje, dažniausiai kengūroms nepriklausomai nuo šeimos pasireiškia ekto- ir endoparazitinės ligos, taip pat dažnos ir traumos.
34
7.
REZULTATŲ APTARIMAS
Australijos parkuose, zoologijos soduose, reabilitacijos centruose laikomus laukinius gyvūnus saugo daugybė įstatymų, tačiau pagrindiniai yra keturi. Australijoje, Naujajame Pietų Velse (NSW) esančiame laukinių gyvūnų parke „Oakvale Wildlife Park“ atlikta 2 rūšių gyvūnų – koalų ir kengūrų šeimų – elgesio analizė, sudaryti etogramų stebėjimo protokolai. Iš viso tirta 20 gyvūnų. Vertinant koalų amžių, svorį ir apskaičiuojant įmitimą nustatyta, kad tirtų koalų kūno masės indeksas rodė, jog imitimas atitiko normos ribas, tačiau įvairavo 1,36 proc. ribose tarp atskirų gyvūnų. Raumenų tonusas buvo stiprus palpuojant abiejų menčių puses ir stuburą bei atitiko 5 balus pagal įmitimo skalę. Koalų augimo kreivės intensyvumas kiekvieną dieną nepriklausomai nuo amžiaus nesiskyrė. Analizuojant koalų mitybos ypatumus, požymių, įrodančių jų negalavimą ar sveikatos sutrikimus, nepastebėta.
Nelaisvėje gyvenančioms koaloms tinkamos kelios rūšys eukaliptų, tarp jų Eucalyptus
tereticornis, E. camaldulensis, E. microcorys, E. punctata. (21, 22) Eukalipto lapų maistinė vertė yra
labai maža, todėl koalos turi suėsti jų daug, kad patenkintų organizmo funkcinius poreikius maistinėmis medžiagomis.
Kai kurie autoriai (11) teigia, kad koalos būtų sveikos, ypač svarbūs mitybos aspektai, šlapinimosi ir tuštinimosi dažnis, išmatų konsistencija bei, svarbiausia, elgesio požymiai.
Analizuojant kūno svorio pokyčius, reikėtų atsižvelgti į kūno būklės indeksą, hidratacijos laipsnį ir žarnyno užpildymą, taip pat į patelių sterblės būklę. (13)
Koalų kūno svorio kitimai rodo bendrą gyvūno sveikatos būklę, jeigu atsižvelgiama į jo amžių, lytį, geografinę padėtį ir kitus kriterijus. Nelaisvėje laikomas koalas reikia sverti bent kartą per savaitę, kad būtų galima žinoti apie jų tikslius svorio pokyčius. Šis rodiklis gali ženkliai svyruoti kas mėnesį sveikiems gyvūnams ir iki kelių kartų per savaitę sergantiems ar sužeistiems. (11)
Remiantis kengūrų elgesio pozicijomis etogramose galima nustatyti jų sveikatos būklę, vertinti aktyvumą, elgesio ypatumus ir eliminuoti sergančius gyvūnus iš šeimų. Ištyrus 5 kengūrų šeimas: EKG, RNW, RK, SW ir CW nustatyta, kad aktyvumas skyrėsi, trijose šeimose pasireiškė grumingo instinktas.
35 EKG kengūrų šeimos etogramų duomenyse buvo 6 akivaizdžios pozicijos, tačiau gyvūnų poilsis ir mityba sudarė daugiau nei pusę kitų rodiklių. RNW kengūrų šeimos etogramų duomenyse buvo akivaizdžios 8 pozicijos, tačiau gyvūnų grumingas buvo aktyvesnis beveik 2 kartus nei EKG kengūrų šeimoje. RK kengūrų šeimos etogramų duomenyse buvo 6 akivaizdžios pozicijos, tačiau gyvūnų grumingas buvo mažiausias, o poilsio pozicija šioje šeimoje buvo didžiausia. SW kengūrų šeimos etogramų duomenyse buvo akivaizdžios 8 pozicijos, kurios buvo panašios į kitų šeimų elgesį, tačiau nustatyta ryški reakcija stebint aplinką. CW kengūrų šeimos etogramų duomenyse buvo 7 akivaizdžios pozicijos, kurios buvo panašios į kitų šeimų elgesį, tačiau didžiausią dalį sudarė poilsis. Parkuose, rezervatuose, kur yra daug erdvės, sveikos kengūros daug juda, šuoliuoja, bėga dideliu greičiu, pasireiškia ir atskirų šeimų individų tarpusavio kovos, pasitaiko ir traumų, todėl analizuojant jų elgesį galima išskirti sužalotus ar sergančius, apatiškus gyvūnus. (33, 47, 48)
Koaloms nustatoma įvairiausių ligų atvejų, tačiau joms pavojingiausia yra chlamidiozė, dėl kurios išsivysto ir antrinės atskirų organų ligos, kurios neretai sukelia letalinę gyvūno žūtį. Pritaikius antibiotikų terapiją pakinta žarnyno mikrobiologinis sąstatas, o tai sukelia kitų ligų vystymąsi. Traumos dėl įvairių priežasčių taip pat yra dažni atvejai.
Chlamidijos sukelia multifaktorines komplikacijas 39–50 proc. koalų, dažniausiai išsivysto urogenitalinės ligos, cistitai (26,8 proc.), bursitai (13,5 proc.), konjunktyvitai (17,2 proc.). (49, 50)
Kengūroms dažniausiai pasireiškia parazitinės ligos, kurių plitimui įtakos turi sezoniškumas. Neretai pasireiškia traumos dėl grumtynių, kovos mitybos grandinėje ir reprodukciniu laikotarpiu.
Be to, įvairūs sužeidimai pastebimi patinų kovos metu – nagų įbrėžimai, įplėšimai, lūžę veido ar klubo kaulai, skilę stuburo slanksteliai. Pagrindiniai traumų simptomai: patinimas, lūžę kaulai, abnormalus šokinėjimas, kraujavimas. (38)
36
8.
IŠVADOS
1. Visose valstybėse laukinės gyvūnijos stresui mažinti laikant juos parkuose, zoologijos soduose, rezervatuose taikomi įstatymai, kuriamos programos atsižvelgiant į gyvūnų funkcinius ypatumus ir elgesį gamtoje.
2. Koalų kūno masės indeksas ir įmitimas atitiko 5 balų skalę. Viena pavojingiausių ligų koaloms yra chlamidiozė bei jos komplikacijos, sukeliančios gyvūno žūtį.
3. Penkių kengūrų EKG, RNW, RK, SW ir CW šeimų aktyvumas skyrėsi, trijose šeimose pasireiškė grumingo instinktas. Kengūroms dažniausiai pasireiškia parazitinės ligos ir traumos grumtynių, kovos metu ir reprodukciniu laikotarpiu.
37
9.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. https://www.environment.nsw.gov.au/topics/animals-and-plants/native-animals/protected-species)
2. Exhibited Animals Act 2015 https://www.legislation.qld.gov.au/view/pdf/inforce/current/act-2015-005
3. Prevention of Cruelty to Animals Act 1979
https://www.legislation.nsw.gov.au/view/html/inforce/current/act-1979-200
4. A Review of Australian Animal Welfare Legislation, Regulation, Codes of Practice, and Policy, and Their Influence on Stakeholders Caring for Wildlife and the Animals for Whom They Care https://www.mdpi.com/2076-2615/9/6/335
5. https://www.legislation.nsw.gov.au/view/html/inforce/current/act-1974-080#statusinformation
6. https://www.legislation.nsw.gov.au/view/html/inforce/current/act-2016-063#statusinformation
7. Lee, A. K & Martin, R. (1988) The Koala – A Natural History. New South Wales University Press, Sydney.
8. Cronin, L. (1987) Koala – Australia's Endearing Marsupial. Reed Books, Sydney.
9. Finnie, T. (1990) The Role of Zoos in the Conservation of Koalas. pp 109. In D. Lunney, C. A. Urquhart & P. Reed (eds). Koala Summit – Managing Koalas in NSW, NPWS, Sydney. 10. Guidelines for the Captive Management of Koalas (Phascolarctos cinereus) in South
Australia. pp 12–13.
https://www.environment.sa.gov.au/files/sharedassets/public/plants_and_animals/pa-gen-koalaguidelines.pdf
11. Handasyde, K. A., Martin, R. W. & Lee, A. K. (1988) Field investigations into chlamydial disease and infertility in koalas in Victoria. pp 505–515. In Australian Wildlife. The John Keep Refresher Course for Veterinarians, Proceedings 104. Post Graduate Committee in Veterinary Science, University of Sydney.
12. Starr, J. (1990) Koalas. pp. 83–90. In Hand, S. J. (ed) Care and Handling of Australian Native Animals. Surrey Beatty & Sons & the Royal Zoological Society of New South Wales. Sydney. 13. Medicine of Australian Mammals. Larry Vogelnest, Rupert Woods (2019) pp. 244.
38 2007. 150–166 p., 251–270 p.
15. Booth, R. (1991) Husbandry, handling, anaesthesia and common diseases of Australian native mammals. In D. C. Blood (Ed.) Diseases of Exotic and Zoo Animals. Recent Advance Series. Seminars for Veterinarians. Melbourne Zoo, Parkville, pp. 8–38.
16. Handasyde, K. A., Martin, R. W. & Lee, A. K. (1988) Field investigations into chlamydial disease and infertility in koalas in Victoria. In D. I. Bryden (Ed.) Australian Wildlife. Proceedings 104. Post Graduate Committee in Veterinary Science. University of Sydney, Sydney, pp. 505–515.
17. Glassick, T., Giffard, P. & Timms, P. (1997) Outer membrane protein 2 gene sequences indicate that Chlamydia perorum and Chlamydia pneumoniae cause infection in koalas. Systematic Applied Microbiology 19: 457–464.
18. Booth, R. J. & Blanshard, W. H. (1999) Diseases in koalas. In M. E. Fowler & R. E. Miller (Eds) Zoo and Wild Animal Medicine. Current Therapy 4. W. B. Saunders, Philadephia, pp. 321–333.
19. Blanshard, W. H. (1994) Medicine and husbandry of koalas. In D.I. Bryden (Ed.) Wildlife. Proceedings 233. Post Graduate Committee in Veterinary Science. University of Sydney, Sydney, pp. 547–626.
20. Morgan, K. N., Tromborg, C. T., 2007. Sources of stress in captivity. Appl. Anim. Behav. Sci. 102, 262–302.
21. Hawkes, N. H. (1978) Identification and management of koala eucalypt trees in New South Wales. In T. J. Bergin (Ed.) The Koala – Proceedings of the Taronga Symposium on Koala Biology, Zoological Parks Board of NSW, Sydney, pp. 89–96.
22. Nagy, K. A. & Martin, R. W. (1985) Field metabolic rate, water flux, food consumption and time budgets of koalas, Phascolarctos cinereus (Marsupialia: Phascolarctidae) in Victoria. Australian Journal of Zoology 33: 655–665.
23. NSW EAPA Standards for Exhibiting Koalas in New South Wales
https://www.dpi.nsw.gov.au/__data/assets/pdf_file/0019/121537/australian-mammal-exhibition-standards.pdf
24. Anon. (1997) Standards for Exhibiting Koalas (Phascolarctos cinereus) in New South Wales. NSW Agriculture, Orange.
25. Coulson, G. M. 2008. Eastern gray kangaroo. In: Dyck, S. V and Strahan, R. (eds), The mammals of Australia, 3rd edn. New Holland Publishers, Australia, pp. 335–338.
