Retrospektyvi šunų hipertermijos atvejų analizė 2018–2020 m.

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Augustina Dukštaitė

Retrospektyvi šunų hipertermijos atvejų analizė 2018–

2020 m.

Retrospective analysis of canine hypertermia cases during

2018–2020

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas : prof. dr. Vaidas Oberauskas

2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų hipertermijos retrospektyvi atvejų analizė 2018–2020 m.“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Augustina Dukštaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Gabrielė Jonauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Prof. dr. Vaidas Oberauskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. Rasa Želvytė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas Doc. dr. Birutė Karvelienė

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

1.2. Hipertermijos klasifikacija ir etiologija ... 11

1.3. Hipertermijos paplitimas ir rizikos faktoriai ... 12

1.3.1. Endogeniniai rizikos veiksniai ... 12

1.3.2. Egzogeniniai rizikos veiksniai ... 14

1.4. Hipertermijos patogenezė ... 14

1.5. Hipertermijos diagnostika ... 16

1.5.1. Hipertermijos klinikiniai požymiai ... 16

1.5.2. Hipertermijos sukeliami hematologiniai kraujo pokyčiai ... 17

1.5.3. Hipertermijos sukeliami krešėjimo sutrikimai. ... 17

1.5.4. Hipertermijos sukeliami biocheminiai kraujo pokyčiai... 18

1.6. Hipertermijos gydymas ... 18 1.7. Komplikacijos ... 20 1.8. Prognozė ... 20 1.9. Profilaktika ... 21 2. TYRIMO METODIKA ... 23 2.1. Statistinė analizė ... 24

4

3. TYRIMO REZULTATAI ... 26

3.1. Vidutinės mėnesio temperatūros įtaka hipertermijos atvejų skaičiui ... 26

3.2. Sezono, lyties, kastracijos, veislės, amžiaus ir svorio įtaką sergamumui. ... 27

3.3. Hipertermijos klinikiniai požymiai ... 28

3.4. Pasirinktų kraujo tyrimų rodiklių rezultatai ... 29

3.5. Hipertermijos mirtingumas ir rizikos veiksnių įtaka mirtingumui ... 31

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

5. IŠVADOS... 37

5 ŠUNŲ HIPERTERMIJOS RETROSPEKTYVI ATVEJŲ ANALIZĖ 2018–2020 M.

Augustina Dukštaitė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Hipertermija – susirgimas keliantis pavojų šuns gyvybei ir dažnai pasireiškia dėl priežasčių, kurių galima išvengti. Šiame darbe atlikta 31 šuns, kuriam 2018–2020 m. pasireiškė hipertermija, ligos istorijos analizė. Tyrimo medžiaga surinkta iš trijų veterinarijos klinikų duomenų bazių Vilniuje. Statistinė analizė atlikta Microsoft Excel 2016 programa. Tyrime įvertintas ryšys tarp vidutinės mėnesio temperatūros ir hipertermijos atvejų skaičiaus, nustatyta sezono, lyties, kastracijos, veislė, amžiaus bei svorio įtaka hipertermijos pasireiškimui. Nustatyti dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai bei jų pasireiškimo dažnis ir pasirinktų kraujo tyrimų rodiklių dėsningumas. Nustatytas šunų, kuriems pasireiškė hipertermija, mirtingumas. Įvertinti veiksniai, galintys daryti įtaką mirtingumui nuo hipertermijos.

Tyrime nustatyta, kad tarp vidutinės mėnesio temperatūros ir hipertermijos atvejų skaičiaus yra teigiama koreliacija. Visi atvejai pasireiškė, kai vidutinė mėnesio temperatūra buvo lygi arba didesnė už 18°C. Nustatyta kad yra ryšys tarp sezono ir hipertermijos pasireiškimo. Visi (100 proc.) analizuojami atvejai buvo nustatyti vasarą (p>0,001). Pasiskirstymas tarp lyčių, kastruotų ir nekastruotų, grynaveislių ir mišrūnų, amžiaus ir svorio grupių nebuvo reikšmingas (p>0,05). Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai buvo pakilusi kūno temperatūra (100 proc.), tachipnėja (94 proc.), lekavimas (74 proc.), tachikardija (74 proc.), pailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas (71 proc.) ir viduriavimas (68 proc.). Iš analizuojamų kraujo tyrimų rodiklių dažniausi pakitimai: padidėjęs kreatinkinazės aktyvumas (96 proc.), pakilęs hematokritas (69proc.), nukritęs trombocitų skaičius (59 proc.). Nustatytas mirtingumas – 32 proc.. Išsiaiškinti požymiai didinantys tikimybę gaišti nuo hipertermijos:kūno temperatūra >42°C (p<0,001), sulėtėjęs vyzdžio refleksas (p<0,001), traukuliai (p<0,01), hipoglikemija (p<0,05), nutukimas (p<0,01), azotemija (p<0,05), sąmonės nebuvimas (<0,05).

6 RETROSPECTIVE ANALYSIS OF CANINE HYPERTERMIA CASES DURING 2018–2020

Augustina Dukštaitė Master‘s Thesis

SUMMARY

Hyperthermia – a condition which poses a threat to a dog's life and usually occurs because of the reasons, which can be easily prevented. This work analyses medical record of 31 dogs, which had hyperthermia during 2018–2020. Research data was collected in 3 veterinarian clinics' databases in Vilnius. Statistical analysis was done by Microsoft Excel 2016 package. The relation between average monthly temperatures and number of hyperthermia cases was assessed, as well as season, gender, castration, breed, age and weight's influence on manifestation of hyperthermia were identified. The most common clinical signs and their frequency, also the regularity of selected blood test parameters were identified. The mortality of dogs, which suffered from hyperthermia, was assessed. Factors that may influence the mortality from hyperthermia were evaluated.

This study found a positive correlation between average monthly temperature and the number of cases of hyperthermia. All the cases occurred when average monthly temperature was 18 degrees of Celsius or higher. There has been a relationship between season and the onset of hyperthermia. All (100proc.) cases analyzed were identified in the summer (p> 0.001). Distribution between gender, castrated or not castrated, purebred or half–bred, age and weight was not significant (p>0,05). The most common clinical signs were elevated body temperature (100 proc.), tachypnea (94 proc.), panting (74 proc.), tachycardia (74 proc.), prolonged capillary refill time (71proc.) and diarrhea (68 proc.). Among the analyzed blood test parameters, the most common changes were increased creatine kinase activity (96proc.), increased hematocrit (69proc.), decreased platelet count (59proc.). The mortality was found to be 32 proc.. The factors that have influence on mortality due to hyperthermia were identified – body temperature >42°C (p<0,001), the absence of pupillary light reflex (p<0,001), convulsions (p<0,01), hypoglycemia (p<0,05), obesity (p<0,01), azotemia (p<0,05), the lack of consciousness (<0,05).

7

SANTRUMPOS

ALT – alanininė aminotransferazė

aPTT – dalinis aktyvintas tromboplastino laikas (angl activated partial tromboplastin time) AST – asparginė aminotransferazė

BAOS – brachcefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas (angl. brachycephalic airway obstructive syndrome)

DIK – diseminuota inravaskulinė koaguliopatija DODS – dauginės organų disfunkcijos sindromas HCT – hematokritas

HGB – hemoglobino koncentracija HSPs – šiluminio šoko baltymai IL – interliaukinas

nRBC – branduolį turintys eritrocitai (angl. nucleated red blood cells) PT – protrombino laikas

SUAS – Sisteminio uždegiminio atsako sindromas

8

ĮVADAS

Hipertermija – organizmo būklė, kai dėl šilumos gamybos ir išskyrimo disbalanso, pakyla kūno temperatūra aukščiau termoreguliaciniame centre nustatyto taško (1). Prognozuojama, kad šis susirgimas taps vis dažnesnis dėl klimato kaitos pasireiškiančių karščio bangų (2). Pasaulio sveikatos organizacija klimato kaitą įtraukė į 2019 m. 10 didžiausių grėsmių pasaulio sveikatai, manoma kad su karščio sukelti sveikatos sutrikimai iki 2030 m. kasmet pridės 250 000 naujų žmonių mirčių pasaulyje(3). Per paskutinius keletą metų stipriai išaugo gyvūnų gerovės organizacijų Didžioje Britanijoje ir Australijoje užregistruojamų atvejų, kai šunys yra paliekami karštoje aplinkoje (2). Kai šuns kūno temperatūra pakyla virš 41°C pasireiškia šilumos smūgis. Sukeliamas tiesioginis terminis audinių pažeidimas, kuris gali sukelti daugybinę organų disfunkciją ir mirtį (1). Šunims yra ypatingai didelis pavojus hipertermijai pasireikšti, dėl jų fiziologinių vėsinimosi mechanizmų. Šunys turi labai mažai prakaito liaukų, prakaituoja tik per pėdas, todėl pakilus temperatūrai daugiausiai šilumos išskiria garinant vandenį lekuojant. O lekavimas, esant didelei oro drėgmei, yra neefektyvus (4).

Lietuvoje hipertermija nėra dažnas susirgimas, tačiau dėl vis labiau šiltėjančio klimato, atvejų gali daugėti. Nors susirgimo paplitimas ir nėra didelis, tačiau šunims gali sukelti mirtinas komplikacijas. Įtariant, kad šunį ištiko šilumos smūgis svarbu greitai reaguoti. Todėl labai svarbu šviesti šunų šeiminkus, kaip apsaugoti savo augintinius bei atpažinti hipertermijos simptomus.

Nagrinėjant hipertermiją, daugiausiai informacijos adaptuojama iš eksperimentinių gyvūnų tyrimų taip pat iš klinikinių žmonių tyrimų (5) Pirmasis ne eksperimentinis klinikinis tyrimas su šunimis buvo publikuotas 2006 m. Izraelyje (6). Daugiausia tyrimų šia tema buvo atlikta Hebrajų Jeruzalės universitete, Izraelyje, taip pat Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje. Lietuvoje jokie tyrimai su šunimis šia tema atlikti nebuvo.

Magistrinio darbo pavadinimas – „Šunų hipertermijos retrospektyvi atvejų analizė 2018 – 2020 m.“. Darbas paruoštas LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedroje. Šiame darbe aptariami beveik 3 m. duomenys apie hipertermijos atvejus trijose Vilniaus veterinarijos klinikose.

Darbo tikslas:Išnagrinėti šunų hipertermijos atvejus 2018 – 2020 m. trijose veterinarijos klinikose ir atlikti duomenų analizę.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti ar yra ryšys tarp vidutinės mėnesio temperatūros ir hipertermijos atvejų skaičiaus. 2. Nustatyti sezono, lyties, kastracijos, veislės, amžiaus ir svorio įtaką sergamumui.

9 4. Nustatyti atrinktų kraujo tyrimų dėsningumus hipertermijos atveju.

5. Nustatyti šunų, kuriems nustatyta hipertermija, mirtingumą.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Termoreguliacijos fiziologija

Normalios kūno temperatūros palaikymas yra labai svarbus aspektas gyvūno oganizmui, padedantis palaikyti organizmo homeostazę ir metabolizmą (7). Šunų, kaip visų šiltakraujų gyvūnų, kūno temperatūra yra pastovi. Normalia šuns kūno temperatūra laikoma 37,5–39,0°C. Ji reguliuojama palaikant pusiausvyrą tarp šilumos gaminimo, palaikymo ir išskyrimo (8). Kūno temperatūrą reguliuojanti sistema valdoma refleksais. Ji reguliuojama termoreguliacijos centre esančiame priekinėje pagumburio dalyje (7,8). Kūno temperatūros ir aplinkos temperatūros pokyčius fiksuoja periferiniai termoreceptoriai, kurie yra odoje, bei centriniai termoreceptoriai esantys vidinėse organizmo struktūrose, tokiose kaip pagumburis, vidaus organai, nugaros smegenys, nosies ir burnos audiniuose bei didžiosiose venose (8,9). Odoje esantys termoreceptoriai yra dviejų tipų: vieni aktyvuojami žemos odos temperatūros, kiti aukštos. Stimuliuojant šiuos receptorius signalas siunčiamas į termoreguliacijos centrą, kuris signalą interpretuoja ir per motorinius neuronus sukelia atitinkamą organizmo atsaką. Motoriniai neuronai reguliuoja skeleto raumenų susitraukimą, kraujagyslių motoriką, prakaito liaukų aktyvumą, bei lygiuosius plauką pakeliančius raumenis. Sutrikus šilumos gaminimo ir išskyrimo pusiausvyrai šiluma gali būti gaminama, sulaikoma arba išskiriama (8).

Gyvūnai šilumą išskiria 4 pagrindiniais mechanizmais: laidumo, konvekcijos, radiacijos ir garinimo būdu (9).

Laidumas – tai tiesioginis šilumos perdavimas žemesnės temperatūros objektams, kuriuos liečia kūno paviršius (9). Šilumos perdavimas šiuo būdu priklauso nuo medžiagos liečiančios kūno paviršių ir jos temperatūros. Metalas, vanduo yra geri šilumos laidininkas, oras ar kiti dujų mišiniai – ne. Liečiamas paviršius perima šiluma tik iki tam tikros ribos, kol temperatūra stabilizuojasi (8).

Konvekcija – šilumos išskyrimas ir perdavimas judančiam orui ar vandeniui. Šiltas oras yra lengvesnis už šaltą, todėl jis kyla aukštyn. Kai kūno paviršiaus temperatūra yra aukštesnė už oro temperatūrą, oras liečiantis kūną įšyla ir kylą aukštyn, šiltą orą pakeičia vėsesnis ir viskas kartojasi. Pučiant vėjui šis procesas vyksta greičiau. Šio proceso efektyvumą mažina gyvūnų kailis (8).

Radiacija – tai natūralus šilumos išskyrimas elektromagnetine radiacija, kurios bangų ilgis patenka į infraraudonųjų spindulių spektrą. Kuo kūno temperatūra labiau skiriasi nuo aplinkos, tuo daugiau šilumos išspinduliuojama radiacijos būdu. Radiacijos būdu šiluma gali būti ne tik išskiriama, bet ir priimama, todėl yra svarbi aplinka – gyvūnui stovint arti kitų šiltų paviršių ar gyvūnų, taip pat šviečiant

11 saulei, gyvūnas ne tik išskiria bet ir sugeria šilumą, todėl tai ne visada yra efektyvus šilumos atidavimo mechanizmas (8,9).

Garinimas – šilumos išskyrimas organizmo vandenį verčiant garais. Tai labai efektyvus šilumos išskyrimo būdas, nes jo metu sunaudojama daug energijos, garinant 1 l vandens sunaudojama 580 kcal., o paviršius, nuo kurio vyksta garavimas, yra atvėsinamas (8). Daugelio gyvūnų garinimo procese daugiausiai dalyvauja prakaito liaukos, tačiau šunys turi daug mažiau prakaito liaukų nei kiti gyvūnai, todėl šunims termoreguliacijos procese jos didelės reikšmės neturi (10). Šunų garinimo mechanizmas veikia jiems lekuojant. Gyvūnui lekuojant paskatinamas vandens garinimas burnos ertmėje ir kvėpavimo takuose, taip padidinant šilumos išskyrimą (8).

1.2. Hipertermijos klasifikacija ir etiologija

Kūno temperatūros pakilimas gali būti pirogeninės ar nepirogeninės kilmės (11). Pirogeninės kilmės hipertermija dar vadinama karščiavimu. Ji pasireiškia kaip atsakas į pirogenines medžiagas, šiuo atveju pagumburyje, esančiame termoreguliacjos centre pakyla normalios kūno temperatūros lygis (1,2). Šunims hipertermija laikoma, kai kūno temperatūra pakyla virš 39,2°C (4). Nepirogeninė hipertermija pasireiškia, kai šilumos išskyrimo mechanizmai negali pakankamai kompensuoti susidariusios šilumos arba kai šie mechanizmai yra sutrikę (11). Svarbu atskirti karčiavimą nuo hipertermijos, kadangi stipriai skiriasi jų patofiziologija ir gydymas. Pasireiškus karščiavimui, gydymas pagrįstas karščiavimo priežasties gydymu ir aktyvus tokio gyvūno vėsinimas sukelia gyvūnui diskomfortą ir metabolinį stresą (7). Ne pirogeninių medžiagų sukeltos hipertermijos gydymas yra pagrįstas gyvūno vėsinimu, palaikomąja terapija bei komplikacijų gydymų (7,11). Taigi hipertermija pasireiškia dėl negalėjimo išskirti susikaupusio karščio dėl karštos ir drėgnos aplinkos, dėl įtemptos fizinės veiklos ar dėl stiprių, nekontroliuojamų traukulių (2,11). Dažnai tai pasireškia karštą dieną šunį palikus mašinoje ar karštoje patalpoje, taip pat gali pasireikšti lankantis veterinarijos klinikose ir kirpyklose, dėl naudojamų džiovinimo priemonių (2,12). Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad šunims šilumos smūgis dėl fizinio krūvio pasireiškia dažniau, nei dėl aukštos aplinkos temperatūros (2).

Hipertermija gali varijuoti savo sunkumu ir žmonių medicinoje yra skirstoma pagal sunkumą į lengvus, vidutinio stiprumo ir sunkius sveikatos sutrikimus (13).

Lengvi – šilumos sukelta edema, šilumos mėšlungis, šilumos sukeltas išbėrimas – šie sveikatos sutrikimai dažniausiai nereikalauja medicininės pagalbos, kūno temperatūra išlieka normali (13).

Vidutinio sunkumo – šilumos sinkopė ir šilumos išsekimas. Šilumos sinkopės atveju dėl periferinės vazodilatacijos pasireiškia galvos svaigimas ir trumpalaikis sąmonės praradimas. Šilumos išsekimas –

12 pasireiškia hipovolemija, vidaus organų vazokonstrikcija ir gali prasidėti organų pažeidimai. Kūno temperatūra pakilusi virš normalios ribos (13).

Sunkūs – šilumos smūgis. Šunims jis apibūdinamas kaip pakilusi kūno temperatūra virš 41°C (105.8°F) su centrinės nervų sistemos disfunkcija (11,13). Pagal kilmę galima išskirti fizinio krūvio sukeltą šilumos smūgį ir klasikinį šilumos smūgį, kurį sukelia aukšta aplinkos temperatūra ir drėgmė (7,11).

1.3. Hipertermijos paplitimas ir rizikos faktoriai

Nėra duomenų apibūdinančių šunų hipertermijos atvejų paplitimą pasaulyje. Vienintelis platus tyrimas yra atliktas 2016 m. Didžiojoje Britanijoje, kuriame atlikta 905 543 šunų apsilankiusių UK VetCompass klinikose analizė ir nustatytas 1222 hipertermijos atvejis. Nustatytas hipertermijos paplitimas Didžiojoje Britanijoje 0,14 proc.. (3).

Rizikos faktoriai, turintys įtakos hipertermijai pasireikšti, gali būti endogeniniai ir egzogeniniai veiksniai, dėl kurių sutrinka organizmo gebėjimas išskirti šilumą arba padidėja šilumos produkcija organizme (9).

1.3.1. Endogeniniai rizikos veiksniai

Endogeniniams rizikos veiksniams priskiriami veiksniai: veislė, kailio tipas ir spalva, kūno svoris, amžius, nutukimas, gretutinės ligos (5,9).

Grynaveisliai šunys turi didesnę riziką pasireikšti hipertermijai, nei negrynaveisliai šunys. Manoma, kad taip yra dėl to, kad grynaveisliai šunys dažnai turi perdėtai išreikštus bruožus, tokius kaip labai tankus kailis, labai didelis ar labai mažas kūno svoris, kaukolės forma (5).

Kelios veislės yra siejamos su rizika pasireikšti hipertermijai, tai brachicefalinių šunų veislės, auksaspalviai, labradoro retriveriai, darbinių veislių šunys bei kurtai (9). Pagal Didžioje Britanijoje atliktą tyrimą, nustatytos 9 veislės turinčios didesnę hipertermijos riziką: Čiau Čiau ir Anglų buldogai, Prancūzų buldogai, Bordo dogai, Kurtai, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, mopsai, Anglų springerspanieliai ir auksaspalviai retriveriai (3). Brachicefalinės šunų veislės turi polinkį hipertermijai pasireikšti, manoma, kad dėl šių veislių viršutinių kvėpavimo takų anatomijos. Brachicefalinių veislių šunys turi didesnį oro pasipriešinimą kvėpavimo takuose, nei kiti panašaus dydžio ne brachicefalinių veislių šunys, dėl suspaustų snukio struktūrų, taip pat dėl ilgo minkštojo gomurio ir šių veislių polinkio susidaryti gerklų edemai (14). Pagal 2016–2018 m. Didžiojoje Britanijoje atliktą tyrimą, brachicefalinės veislės turi 2,36 karto didesnę tikimybę pasireikšti aplinkos sąlygų sukeltai hipertermijai, nei mezocefalinių veislių šunys (2). Auksaspalviai ir labradoro retriveriai yra dideli, aktyvūs, linkę nutukti

13 šunys, dėl ko šios veislės priskiriamos prie rizikos grupės. Darbinių veislių šunys, tokie kaip belgų aviganiai, siejami su fizinio krūvio sukelta hipertermija, dėl šių šunų intensyvaus treniravimo ir darbo sunkiomis sąlygomis (9). Taip pat hipertermija dažnai pasireiškia kurtams. Kadangi ši veislė dažnai naudojama sportui, šie šunys dalyvauja intensyviose treniruotėse ir lenktynėse, įvairiomis oro sąlygomis (3). Atlikus tyrimą su lenktynėse dalyvaujančiais kurtais, buvo matuota 229 šunų rektinė temperatūra prieš ir po lenktynių, prieš lenktynes vidutinė temperatūra buvo – 39,2°C ± 0,5°C, po –41,0± 0,5°C, vidutinis temperatūros pakilimas buvo per 2,1°C.

Tankus ir tamsus kailis sumažina šilumos išskyrimą, nes prideda papildomą izoliacinį sluoksnį ir taip sumažina odos kraujagyslių vazodilataciją (9). Pagal 2016–2018 m. Didžiojoje Britanijoje atliką tyrimą, didžiausią riziką iš visų veislių turi Čiau Čiau veislės šunys, manoma, kad tai yra dėl jų ilgo tankaus kailio ir brachicefalinės kaukolės formos, kurie turi net 16,6 karto didesnę tikimybę pasireikšti hipertermijai, nei labradoro retriveriai, kurie šiame tyrime buvo naudojami kaip palyginamoji veislė (3). Didelių veislių šunims yra žymiai didesnė rizika pasireikšti šilumos smūgiui, ypatingai fizinio krūvio sukeltam šilumos smūgiui (11). Pagal 2016–2018 m. tyrimą, 50 kg sveriantys šunys turėjo didžiausią tikimybę pasireikšti hipertermijai iš visų svorio kategorijų. Mažiausią tikimybę turėjo >10 kg sveriantys šunys. Įdomu tai, kad iš brachicefalinių veislių šunų, mažesnę tikimybę pasireikšti hipertermijai turi būtent >10 kg sveriantys šunys, tokie kaip čihuahua, Ši Cu, Lasos apsas, lyginant su kitomis brachicefalinėmis veislėmis (3). 1999–2004 m. Izraelyje atliktame tyrime 54 šunų, kuriems pasireiškė šilumos smūgis, kūno masės mediana buvo 31 kg, kas taip pat paremia šią teoriją (6). Tai rodo, kad kūno masės ir paviršiaus ploto santykis yra svarbus faktorius šilumos išskyrimui pasireiškus hipertermijai (11). Rizikos grupe laikomi gyvūnai, kurių kūno svoris yra >15 kg (15).

Šuns amžius taip pat gali būti rizikos faktoriumi. Vyresnio amžiaus gyvūnai dažnai turi gretutinių ligų, yra nutukę, prastesnės fizinės būklės, dėl ko prastėja šilumos išskyrimas (9). Vyresni nei 12 m. šunys turėjo 3,15 karto didesnę tikimybę pasireikšti aplinkos sąlygų sukeltai hipertermijai, nei jaunesni nei 2 m. šunys. Tačiau jaunesniems nei 2 m. šunims pasireiškė didesnė tikimybė fizinio krūvio sukeltos hipertermijos (2).

Nutukimas laikomas hipertermijos rizikos faktoriumi. Pertekliniai kūno riebalai padidina kūno natūralią termoizoliaciją ir silpnina normalius šilumos išskyrimo mechanizmus nutukusiems žmonėms ir gyvūnams (11). Gyvūnai turintys viršsvorio perkaista greičiau ir jiems reikia daugiau laiko atvėsinti (2). Šunys, kurių suaugusio gyvūno svoris viršijo arba buvo lygus jų veislės/lyties vidurkiui, turėjo didesnę tikimybę pasireikšti hipertermijai, nei tie, kurių svoris mažesnis už jų veislės/lyties vidurkį (3). Nutukimas taip pat laikomas svarbiu rizikos faktoriumi šilumos smūgio mirtingumui (2).

14 Šunys sergantys širdies ligomis turi didesnę tikimybę pasireikšti hipertermijai, dėl sutrikusios širdies funkcijos prastėja šilumos išskyrimo mechanizmas, kvėpavimo takų ligos, tokios kaip brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas (BAOS), gerklų paralyžius bei trachėjos kolapsas trikdo šilumos išskyrimą garinimo būdu, todėl šiomis ligomis sergantys šunys turi didesnę riziką hipertermijai pasireikšti. Taip pat rizikos faktoriumi laikomas praeityje pasireiškęs šilumos smūgis, nes jis galėjo paveikti termoreguliacinį centrą, kuris yra atsakingas už šilumos jutimą ir išskyrimą (11).

1.3.2. Egzogeniniai rizikos veiksniai

Egzogeniniams rizikos veiksniams priskiriama aukšta aplinkos temperatūra ir drėgmė, ventiliacijos nebuvimas, galimybės atsigerti nebuvimas, bei geros fizinės būklės ir aklimatizacijos trūkumas, kai kurie naudojami vaistai: kilpiniai diuretikai, β-blokatoriai, fenotiazino dariniai (9,11). 2016 m. Didžiojoje Britanijoje daugiausiai atvejų (40proc.) užfiksuoti liepos mėnesį, kuomet buvo aukščiausia mėnesio vidutinė temperatūra, lapkričio–vasario mėnesiais buvo <2 atvejai per mėnesį. Taigi metų laikas turi didelę įtaką hipertermijos pasireiškimui (3). Ventiliacijos nebuvimas ir greitai kylanti temperatūra dažnai sutinkama automobiliuose paliktuose ant saulės ar karštomis dienomis net ir šešėlyje. Palikus tamsios spalvos automobilį saulėje, aplinkos temperatūrai esant 22°C, jo vidus gali įkaisti net iki 47°C per valandą, o aplinkos temperatūrai esant 31°C, jo vidus 40°C pasiekia per 10 min. ir galiausia įkaista net iki 60°C. Taip pat nustatyta, kad lango pravėrimas automobilio vidaus temperatūrai nepadaro didelės įtakos (4). Šunims dalyvaujantiems lenktynėse, buvo fiksuota rektinė kūno temperatūra prieš ir po lenktynių. Rektinės temperatūros rezultatai po lenktynių buvo palyginti su lenktynių metu buvusia aplinkos temperatūra. Šunų, kurių rektinė temperatūra po lenktynių buvo >41,5°C, skaičius didėjo, didėjant aplinkos temperatūrai. Taigi aplinkos temperatūra turi didelę reikšmę ir sportuojantiems šunims. Nustatyta, kad hipertermijos rizika sportuojantiems šunims stipriai didėja, kai aplinkos temperatūra yra didesnė nei 38 °C (16). Šunys užsiimantys fizine veikla karštame ore gali patirti šilumos smūgį net per 6 min (4).

Aklimatizacija sukelia fiziologinius ir elgsenos pakitimus, kurie pagerina individo gebėjimą susidoroti su ekstremaliu aplinkos karščiu. Aklimatizacija yra nuo laiko priklausomas procesas, kuris lemia dinaminį kūno temperatūros reguliacijos intervalo padidėjimą, dėl kairės ir dešinės temperatūros slenksčio poslinkio šilumos išskyrimui ir atitinkamai terminiam pažeidimui (17).

1.4. Hipertermijos patogenezė

Esant normalioms aplinkos sąlygoms šunys daugiau nei 70proc. visos kūno šilumos išskiria radiacijos ir laidumo būdu. Kai kyla temperatūra, šunims didesnę reikšmę įgauna garinimas lekuojant

15 (15). Termoreceptoriams fiksuojant temperatūros pakilimą pirmiausia prasideda kompensacijos stadija, jos metu organizmas sugeba atsivėsinti ir kūno temperatūra išlieka normos ribose (6). Dėl blužnies ir pagrindinių vidaus organų kraujagyslių kraujas perskirstomas į periferines odos kraujagyslės, kurios yra išsiplėtusios. Dėl šių procesų taip pat didėja ir širdies minutinis tūris (5,11). Dažnėja šuns kvėpavimas, jis ima lekuoti – šiluma išskiriama garinimo būdu (2,9). Daugiausiai šis procesas vyksta nosies ertmėje, kur akytkaulio formuojamos turbinalijos padidina gausiai vaskuliarizuotos gleivinės paviršiaus plotą. Taip pat garinimo efektyvumą burnos ertmėje padidina hipersalivacija (5). Taigi kraujagyslėse cirkuliuojantis įšilęs kraujas yra atvėsinamas gyvūnui intensyviai kvėpuojant (8). Taip pat šiam procesui didelė įtaką daro aplinkos drėgmė. Kai aplinkos drėgmė >35 proc., ima mažėti garinimo mechanizmo efektyvumas, kai aplinkos drėgmė 80 proc., šunims šis vėsinimosi būdas tampa visiškai neefektyviu (5).

Kartu su fiziologiniais vėsinimo procesais vyksta ir intraląstelinės reakcijos, kurios skatina ląstelių apsaugą ir atkūrimą – inicijuojamas ūminės fazės atsakas. Ūminės fazės atsakas tai nespecifinė imuninė reakciją, kurioje dalyvauja endotelinės ląstelės, leukocitai bei epitelinės ląstelės (18). Organizmas reaguodamas į karštį išskiria citokinus: navikų nekrozės faktorius (TNF)-α, interleukinas (IL)-1, IL-6, IL-8, IL-10, ir IL-12. Šie citokinai sukelia karščiavimą, leukocitozę, padidėjusią ūmios stadijos baltymų sintezę, stimuliuoja pagumburio–hipofizės–prieinksčių ašį bei aktyvuoja leukocitus ir endotelio ląsteles. Hipertermijos metu IL-6 yra pagrindinis baltymas reaguliuojantis vietinį ir sisteminį ūminį uždegiminį atsaką. Ūminės fazės atsakas gali turėti apsaugantį poveikį arba ne, priklausomai nuo balanso tarp uždegiminių ir priešuždegiminių faktorių (1). Ląsteles apsaugo, per ūminės fazės atsaką išskiriami, šiluminio šoko baltymai (HSPs). Šie baltymai reaguliuoja audinių reakciją į potencialiai žudančius faktorius, tokius kaip karštis, išemija, hipoksija, oksidacinis stresas ir suteikia ląstelėms atsparumą apoptozei (9).

Kai organizmas nebegali kompensuoti šilumos sukeltų pokyčių, centrinis veninis spaudimas krenta ir stipriai sumažėja šilumos išskyrimas ir kyla kūno temperatūra ir prasideda tiesioginis terminis audinių pažeidimas (18). Dėl centrinės vazodilatacijos ir krentančio kraujo spaudimo, pasireiškia hipovolemija ir gyvūnui gali pasireikšti kolapsas. Prasideda audinių pažeidimas dėl hipoksijos (9). Tiesioginis citotoksinis poveikis pasireiškia, kai kūno temperatūra pakyla iki 41,5–42°C, pasireiškia baltymų ir fermentų denatūracija ir prasideda ląstelių žūtis (7). Dėl tiesioginio terminio poveikio, hipoksijos ir inicijuotų uždegiminių procesų pasireiškia daugelio organų sistemos pažeidimai. Norint sustabdyti šiuos pakitimus, labai svarbi ankstyva diagnozė ir gydymas (11).

Dėl hipoksijos gali pasireikšti daugelio organų išemija (5). Dėl raumenų hipoperfuzijos pasireiškia raumenų ląstelių pažeidimas – rabdomiolizė, kuris taip pat gali prisidėti prie inkstų funkcijos

16 nepakankamumo (1). Terminis endotelio ląstelių pažeidimas sukelia kraujagyslių pažeidimą ir inicijuoja krešėjimą bei mikrovaskuliarinę trombozę. Taip pat daugybinių organų ląstelių nekrozė papildomai stimuliuoja krešėjimo procesą. Pažeistas endotelis išleidžia tromboplastiną ir krešėjimo faktorių XII, kurie aktyvuoja krešėjimą ir komplemento kaskadą, taip sukeldamas sisteminio uždegiminio atsako sindromą (SIRS) ir diseminuotą intravaskulinę koaguliopatiją (DIK) (19,20). Smegenys ir kepenų ląstelės ypatingai jautrios hipertermijai. Hipertermijos poveikis taip pat sukelia ir kraujo–smegenų barjero pralaidumą taip leisdamas patekti potencialiai neurotoksinėms medžiagoms, kurios įprastai nėra praleidžiamos. Taip pat padidėja ir žarnyno ląstelių pralaidumas, sukeliama bakterijų ir endotoksinų, kurie įprastai būna žarnyno spindyje, translokaciją. Taip dar labiau sustiprindami sisteminio uždegiminio atsako sindromą, dėl kurio gali pasirekšti daugybinis organų sistemų nepakankamumas ir gaišimas (5,21).

1.5. Hipertermijos diagnostika

Diagnozuojant hipertermiją ir šilumos smūgį labai svarbu surinkti kuo platesnę anamnezę, kadangi ji kartu su hipertermijai būdingais klinikiniais požymiais bei klinikinės apžiūros rezultatais yra pagrindiniai diagnostiniai įrankiai (4). Hematologinis ir biocheminis kraujo tyrimai padeda patvirtinti diagnozę, jeigu aptinkami būdingi pakitimai, tačiau pakitimai priklauso nuo hipertermijos sunkumo ir jų gali nebūti (7). Dažniausiai sutinkami šilumos smūgio kraujo pokyčiai – tepinėlyje aptinkami branduolius turintys eritrocitai (nRBC) bei kreatinkinazės (CK) koncentracijos padidėjimas kraujo serume (5).

1.5.1. Hipertermijos klinikiniai požymiai

Hipertermijos klinikinė išraiška priklauso nuo jos smarkumo ir jos sukeltų komplikacijų. Dažniausiai pasireiškiantys nesunkios ir vidutinės hipertermijos (< 41°C) klinikiniai požymiai yra: lekavimas, seilėtekis, tachipnėja, tachikardija, gleivinių hiperemija, anoreksija, vangumas, nenoras judėti. Dažniausiai pasireiškiantys šilumos smūgio (> 41°C) klinikiniai požymiai šunims yra letargija, depresija, seilėtekis, lekavimas, iškištas liežuvis, tachipnėja, tachikardija, gleivinės gali būti hiperemiškos, cianotiškos arba anemiškos, spontaninis kraujavimas (kraujosruvos, hematemezė, hematochezija), dezorientacija, nenormali elgsena, raumenų tremoras, ataksija, traukuliai, kolapsas, stuporas, koma, šokas (15,22). Taip pat gali pasireikšti oligurija ar anurija (22). Svarbu atskirti hipertermiją nuo karščiavimo, abu susirgimai pasireiškia pakilusia kūno temperatūra, tačiau jų priežastys ir gydymas yra skirtingi. Karščiavimo atveju dažniausiai nematysime lekavimo ir seilėtekio, kurie dažnai pasireiškia hipertermijos atveju (22).

17 Nors šilumos smūgio atveju, klinikinius simptomus sukelia stipriai pakilusi kūno temperatūra, svarbu prisiminti, kad paciento temperatūra atvykus į kliniką gali būti ne tik padidėjusi, bet ir normali ar netgi sumažėjusi, ypač jei gyvūną buvo mėginama atvėsinti. Taigi, šilumos smūgis neturėtų būti atmetamas pacientams, kurių kūno temperatūra yra normali ar netgi žemesnė, jeigu jų anamnezė atskleidžia, kad gyvūnas neseniai patyrė fizinį krūvį, neseniai buvo karštoje ir drėgnoje aplinkoje, jei buvo neseniai vėsintas šeimininkų ir/ar klinikiniai duomenys atitinka su karščiu susijusio susirgimo (15). Taip pat gyvūnams, kuriems pasireiškė hipotermija, nustatyta didesnė rizika gaišti (6).

30 šunų kuriems natūraliai pasireiškė šilumos smūgis, tyrimo metu buvo nustatyta sistolinio ir diastolinio kraujo spaudimo mediana, visų išskyrus 1 atitiko normalų intervalą (atitinkamai >90 mmHg ir >60 mmHg, širdies susitraukimų dažnis – 160 k/min) (23). Šis tyrimas parodo, kad priėmimo metu hipotenzijos gali ir nebūti, kaip nurodoma žmonių klinikiniuose ir eksperimentiniuose gyvūnų tyrimuose. Manoma, kad hipotenzijos priėmimo metu gali nebūti, dėl šeimininkų ar nukreipiančio veterinarijos gydytojo bandymo gyvūną atvėsinti (5).

1.5.2. Hipertermijos sukeliami hematologiniai kraujo pokyčiai

Dažniausiai pasitaikantys hematologiniai pokyčiai šunims šilumos smūgio atveju yra trombocitopenija bei pakilę hematokritas ir hemoglobino koncentracija (11). Trombocitopenija šilumos smūgio atveju pasireiškia 63–83proc. šunų (6,24), pakilęs hematokritas (PVC) – 53proc., o hemoglobino koncentracija (HGB) – 77proc. tirtų šunų (6). Manoma, kad trombocitopenija pasireiškia dėl vaskulito, blužnies sekvestracijos su kraujo susikaupimu, virškinamojo trakto kraujavimu, bei hipertermijos sukeltos trombocitų agregacijos (11).

Šunims paveiktiems šilumos smūgio periferinio kraujo tepinėlyje yra dažnai aptinkami branduolius turintys eritrocitai (nRBC). Šis pakitimas ne tik reikšmingas diagnostinis rodiklis bet ir mirtingumo rodiklis (1). Ištyrus 40 šunų, kuriems buvo diagnozuotas šilumos smūgis nRBC aptikti buvo net 95proc.. Šunims, kuriems pasireiškė >18nRBC 100 leukocitų periferinio kraujo tepinėlyje, yra didesnė tikimybė pasireikšti komplikacijoms, tokioms kaip DIK, inkstų pažeidimas, bei pasireiškė reikšmingai didesnė rizika gaišti (25). Manoma, kad šis pakitimas pasireiškia, dėl tiesioginio ir netiesioginio šilumos poveikio kaulų čiulpams (25).

1.5.3. Hipertermijos sukeliami krešėjimo sutrikimai.

2017 m publikuotame tyrime, kurio metu buvo stebimi 30 šunų, paveiktų šilumos smūgio, krešėjimo parametrai 36 val. laikant gyvūnus stacionare. 83proc. šunų buvo nustatytas prailgėjęs dalinis aktyvintas protrombino laikas (aPTT) ir 70proc. – protrombino laikas (PT), 76proc. – padidėjusi

D-18 dimerų koncentracija, 41proc. – hipoantirombinemija, 29proc. – hipofibrinogenemija bei 27proc. sumažėjęs C baltymo aktyvumas. Šie hemostatiniai parametrai tiriamuoju metu nebuvo susiję su mirtingumu, tačiau prailgėjęs aPTT ir PT, praėjus 12–24 val. po šilumos smūgio, bei hiperfibrinogenemija, praėjus 24 val. po patirto šilumos smūgio, buvo asocijuojami su mirtingumu. Padidėjusi fibrinogeno degradacijos produkto koncentracija ir sumažėjęs antitrombino aktyvumas buvo būdingi viso susirgimo metu, tačiau nebuvo susiję su mirtingumu. Gyvūnus dėl krešėjimo sutrikimų ir DIK klinikinių požymių rekomenduojama stebėti bent 24 valandas po šilumos smūgio (24).

1.5.4. Hipertermijos sukeliami biocheminiai kraujo pokyčiai

Dažniausiai aptinkami kraujo serumo biocheminių parametrų nukrypimai šilumos smūgio atveju yra padidėjęs kreatinkinazės (CK), alaninės aminotransferazės (ALT), asparaginės aminotransferazės (AST), šarminės fosfatazės (ALKP), kreatinino (CREA) aktyvumas bei hipoglikemija (6). Visiems tirtiems 46 šunims, kuriems nustatytas šilumos smūgis, CK serumo aktyvumas buvo padidėjęs, šis rodiklis yra labai svarbus hipertermijos atveju, jis pakyla dėl raumenų terminio pažeidimo – rabdomiolizės. Rabdomiolizė yra būdingas šilumos smūgio požymis, kuris pasireiškia per pirmas 24 val. dėl raumenų hipoperfuzijos (6,7). ALT aktyvumo padidėjimas to paties tyrimo metu pasireiškė 83 proc., AST – 82 proc., ALKP – 82 proc. šunų (6). ALT bei ALKP fermentų aktyvumo serume padidėjimas rodo kepenų funkcijos sutrikimą, o AST pakilimas gali pasireikšti ir dėl rabdomiolizės ir dėl kepenų funkcijos sutrikimo (7). Hipoglikemija pasireiškė 62proc. šunų. Taip pat nustatyta, kad tai yra svarbus mirtingumo nuo šilumos smūgio rodiklis (6). Hipoglikemija gali pasireikšti dėl padidėjusio gliukozės sunaudojimo, ir sumažėjusios jos gamybos (7). Taip pat 52 proc. šunų buvo fiksuotas CREA koncentracijos pakilimas serume (6), kuris gali pasireikšti dėl tiesioginio terminio pažeidimo arba dėl rabdomiolizės sukeltos mioglobinurijos (7). Nustatyta, kad šunims, kurių CREA buvo >1,5 mg/dL (132,6 µmol/L), pasireiškė didesnis mirtingumas ir DIK pasireiškimas (6).

1.6. Hipertermijos gydymas

Viso kūno vėsinimas kuo anksčiau yra rekomenduojamas net ir prieš atvykstant į veterinarijos kliniką. Literatūroje siūlomi skirtingi vėsinimo metodai, tačiau veiksmingas ir praktiškas metodas yra garinamasis vėsinimas, kurio metu visas kūnas yra sudrėkinamas vėsiu vandeniu ir į gyvūną yra atsukamas fenas. Toks vėsinimo būdas buvo naudojamas Y. Bruchim atlikto tyrimo metu (4,23). Gyvūnai, turintys tankų kailį, prieš drėkinimą gali būti nuskutami. Reikėtų vengti gyvūną vėsinti dedant ledą tiesiogiai ant kūno paviršių, kadangi dėl sąlyčio pasireiškia periferinių kraujagyslių vazokonstrikcija ir taip sumažinamas šilumos išskyrimas. Vėsinimo metu paciento kūno temperatūra turėtų būti

19 fiksuojama kas 5–15 min., kad būtų išvengta hipotermijos. Vėsinimas turi būti nutraukiamas, kai kūno temperatūra pasiekia 39,5 °C. Vėsinimas neturi slopinamojo poveikio uždegiminiam atsakui, tačiau apsaugo nuo tolimesnio ląstelių pažeidimo.

Dažniausiai šilumos smūgį patyrę šunys kenčia nuo hipovoleminio šoko – nors bendras kraujo kiekis stipriai nekinta, tačiau dėl vazodilatacijos ir kraujo kaupimosi pasireiškia hipovolemija. Kai gyvūnas yra vėsinamas, vazomotorika sugrįžta į normalią būseną. Taigi turi būti taikoma atitinkama skysčių terapija. Pradinė kristaloidų tirpalų terapinė dozė – 10–20 ml/kg, infuzijos metu turi būti stebimi perfuzijos parametrai: širdies susitraukimų dažnis, pulso stiprumas, kraujo spaudimas, sąmoningumas, išskiriamo šlapimo kiekis (11). Y. Bruchim tyrimo protokole šunims gydyti pirmiausia naudojamas 50 ml/kg Ringerio laktato boliusas ir 7,5 ml/kg/h infuzija. Kuomet perfuzija negali būt atstatoma tik kristaloidų tirpalais, galima taikyti koloidų tirpalus, naudoti vazopresinius vaistus, tokius kaip dopaminas (3–15 mcg/kg/min infuzija) (7,26). Dėl pasireiškiančių krešėjimo sutrikimų gali būti taikoma šviežios ar šaldytos plazmos infuzija (7).

Įtariant šilumos smūgį turi būti skiriama deguonies terapija. Gyvūnai kuriems pasireiškė sunki dispnėja ar gerklų edema turi būti intubuojami. Labai sunkiais atvejais gali būti reikalinga bendroji anestezija su 100proc. deguonies ar teigiamo spaudimo deguonies ventiliacija (11).

Hipoglikemijos atveju turėtų būti skiriama dekstrozė pirmiausia suleidžiama boliusas 1 ml/kg praskiesto 50proc. dekstrozės tirpalo (neviršijant 10 ml), po to taikoma pastovaus greičio infuzija 2,5– 5proc. dekstrozės tirpalu. Infuzijos metu turi būti stebimas gliukozės kiekis.

Jei išskiriamo šlapimo kiekis yra nepakankamas net ir po tinkamos skysčių terapijos, galima taikyti furozemido ar manitolio terapiją, tačiau ją naudoti galima tik atstačius kraujo spaudimą (7,22). Manitolis tinkamesnis pasirinkimas, jeigu pasireiškia padidėjęs intrakranialinis spaudimas. Rekomenduojama manitolio terapija yra – 0,5–1 g/kg manitolio per 10–20 min po pradinio skysčių atstatymo, pakartojant 1–2 kartus kas 12 val. (11).

Traukuliams pasireiškus taikoma benzodiezepinų, pavyzdžiui diazepamo, terapija. Prieš taikant šią terapiją reikėtų nepamiršti atmesti kitų priežasčių, dėl kurių gali pasireikšti traukuliai, tokių kaip hipoglikemija, metabolinis ar elektrolitų disbalansas (11).

Apsaugoti skrandį nuo tolimesnių pažeidimų gali būti naudojami H2 – receptorių blokatoriai, pvz.: famotidinas, ar protonų siurblio inhibitoriai, pavyzdžiui pantoprazolis. Antiemetikai ir peristaltiką skatinantys vaistai gali būti naudojami vėmimo slopinimui (7).

20 Antimikrobinė terapija nėra reikalinga, nebent atvejis yra sunkus. Tokiu atveju taikoma plataus spektro antimikrobinė terapija gydyti sepsiui, dėl įtariamos virškinamojo trakto bakterijų translokacijos. Gali būti naudojama penicino ir fluorochinolono ar trečios kartos cefalosporinų kombinacija (11).

Pacientams kuriems taikant medikamentinį gydymą nepavyksta pašalinti anurijos gali būti taikoma hemodializė. 2014 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad hemofiltracija apsaugo nuo šilumos smūgio sukelto serumo citokinų koncentracijos pakilimo bei pašalina mažos molekulinės masės medžiagas, tokias kaip kreatininas ir šlapalas (27).

Nuoseklus paciento klinikinių ir klinikopatologinių parametrų stebėjimas yra ypač svarbus ankstyvai komplikacijų diagnostikai ir gydymui. Reikalinga nuolatinė fiziologinių rodiklių stebėsena. Taip pat rekomenduojama stebėti morfologinio kraujo tyrimo rodiklius, serumo gliukozės kiekį, kręšėjimo rodiklius, laktatus, kraujo dujų rodiklius, kraujo spaudimą ir išskiriamo šlapimo kiekį. Taip pat reiktų stebėti šuns sąmoningumą ir rekomenduojama atlikti elektrokardiogramą nes per 24 val. gali pasireikšti aritmijos (11).

1.7. Komplikacijos

Net normalizavus kūno temperatūrą, sukelti pažeidimai toliau progresuoja ir gali sukelti dauginių organų sistemų disfunkciją ar nepakankamumą. Komplikacijos gali varijuoti. Dažniausiai fiksuojamos komplikacijos yra DIK, ūminis inkstų pažeidimas (ŪIP), ūminis respiratorinio distreso sindromas (ŪRDS), taip pat kepenų nepakankamumas, širdies aritmijos, virškinamojo trakto bakterijų translokacija ir galiausiai sisteminio uždegimo atsako sindromą (SUAS) ir dauginį organų disfunkcijos sindromą (DODS) (1,15,18). 2016 m. atliktame tyrime DIK pasireiškė 57 proc., ŪIP – 47 proc. šunų, patyrusių šilumos smūgį (23). 2006 m. publikuotame tyrime DIK buvo nustatytas mirtingumo nuo šilumos smųgio rizikos faktorius, tačiau to paties autoriaus atliktame tyrime 2016 m. DIK įtakos mirtingumui neturėjo (6,23).

1.8. Prognozė

Hipertermijos prognozė turėtų būti atsargi, baigtis priklauso nuo hipertermijos padarytų pažeidimo stiprumo ir komplikacijų pasireiškimo. Nustatyta kad nutukimas, pasireiškiantys traukuliai, hipotermija priėmimo į kliniką metu, didelis nRBC kiekis (>18nRBC/100 leukocitų) periferinio kraujo tepinėlyje, hipoglikemija (<132,6 µmol/L), azotemija (CREA>132,6 µmol/L ) bei pailgėjęs aPPT ir PT laikas 12– 24 h po perkaitimo padidina tikimybę gaišti (6,23,24). 2016 m. atliktame tyrime HSPs pokytis ligos eigoje įvertintas kaip prognostinis mirtingumo rodiklis, išgyvenusiems šunims šis baltymas gydymo eigoje sugrįžo į reliatyviai aukštą lygį, gaišusių šunų grupėje baltymas liko pakankamai žemame lygyje

21 (23). Dauguma šunų gaišta arba yra eutanazuojami per 24 valandas nuo hipertermijos pradžios, šunys kurie išgyvena ilgiau nei 48 valandas nuo priėmimo į gydymo įstaigą, turi gerus šansus pasveikti (4). Atlikus 11 šunų gaišenos tyrimą nustatyta, kad pagrindinė mirties priežastis nuo šilumos smūgio yra sisteminiai hemodinaminiai ir plaučių pažeidimai (28).

1999–2004 m. Y. Bruchim Izraelyje atlikto tyrimo metu šunų mirtingumas nuo šilumos smūgio buvo 50 proc., o 2017 m. to paties autoriaus publikuotame tyrime – 40proc. (6,24). Šunims kuriems pasireiškia lengvesnė hipertermijos forma, mirtingumas yra – 35proc. (11). Didžiojoje Britanijoje 2016 m. atrinktų 395 šunų, kuriems nustatyta hipertermija, mirtingumas buvo – 14,18proc. (54 šunys) (3).

1.9. Profilaktika

Norint išvengti hipertermijos labai svarbu tinkamai šviesti augintinių savininkus. Svarbiausia prevencinė priemonė, tinkamos augintinio laikymo sąlygos, ypač toms šunų veislėms, kurios linkusios sirgti kvėpavimo takų ligomis ir brachicefalinių veislių šunims (7). Šeimininkams labai svarbu žinoti šio susirgimo rizikos faktorius ir atskirti ar auginamas gyvūnas gali priklausyti rizikos grupei bei atskirti hipertermijos simptomus (4). Karštomis dienomis rekomenduojama gyvūnus laikyti patalpose, kuriose naudojamas oro kondicionierius ar ventiliatorius. Fizine veikla su gyvūnu užsiimti tik vėsesniu paros metu. Šunis rekomenduojama vedžioti anksti ryte ir vėlai vakare. Reikėtų vengti vaikščiojimo įkaitusiu smėliu, asfaltu, betono ar bet kokio kito paviršiaus, kuris atspindi karštį (26). Niekada nepalikti automobiliuose gyvūnų vienų su uždarais langais, net jeigu automobilis stovi pavėsyje. Karštomis dienomis gali nepadėti, net atviri automobilio langai (4). Transportuojant gyvūną mašinoje būtina užtikrinti, kad augintinio krepšys, boksas būtų tinkamai ventiliuojamas, turėtų reikiamas angas orui cirkuliuoti. Geriausia naudoti specialius saugos diržus su petnešomis, kad gyvūnas nebūtų laikomas transportavimo dėžėje ar krepšyje. Visada užtikrinti, kad augintinis galėtų pasislėpti nuo saulės šešėlyje ir turėtų priėjimą prie vandens. Karštomis dienomis paskatinti augintinį lakti vandenį, galima naudoti tekančio vandens prietaisus (29). Taip pat rinkoje yra įvairių vėsinamųjų kilimėlių, kurie gali būti šaldomi šaldiklyje arba turi specialią šaldomąją technologiją. Tačiau nėra straipsnių paremiančių šių kilimėlių efektyvumą. Gyvūnams galima užšaldyti mėgstamų skanėstų, tam gali būti naudojami specialūs tuščiaviduriai žaislai, kurių vidų galima užpildyti konservuotu pašaru ar kitais gyvūno mėgstamais skanėstais, tačiau šių priemonių efektyvumas nėra įrodytas moksliniais tyrimais (29,30). Gyvūnų savininkams rekomenduojama įsigyti termometrą, ir įtariant hipertermiją, matuoti gyvūno temperatūrą, pasireiškus aukštai kūno temperatūrai, labai svarbu kuo anksčiau pradėti gyvūno vėsinimą (4). Vėsinimui negalima naudoti labai šalto vandens, nes jis gali sukelti periferinių kraujagyslių vazokonstrikciją ir taip užkirsti kelią vėsinimo efektyvumui. Rekomenduojama naudoti drungną vandenį

22 ir jį ant gyvūno pilti iš žarnos ar drėkinti sušlapinta kempine ar apdengti šunį drėgnais rankšluosčiais. Vėsinti reiktų vietas, kuriose yra daugiausiai didžiųjų kraujagyslių – kaklą, pilvą, kirkšnis (4). Rinkoje yra vėsinamųjų liemenių, tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas, vienintelis tyrimas atliktas su šia priemone yra su sportiniais šunimis, tyrimo rezultatai rodė aukštesnę rektinę temperatūra po lenktynių, naudojant šias liemenes (16). Žmonių medicinoje vėsinančios antklodės laikomos neefektyviomis (31).

23

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas buvo atliekamas 2018 – 2020 metais. Duomenys tyrimo atlikimui buvo renkami ,,A“, „B“, „C“ klinikose esančiose duomenų bazėse. Tyrimui buvo pasirinkta tik šunų rūšis. Tyrimui pacientai buvo atrenkami iš apsilankiusiųjų laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020m. spalio 31 d.

Pirmiausia, pagal diagnozių žurnalą buvo atrenkami pacientai su hipertermijos diagnoze, atrenkama tik šunų rūšis. 2018 m. į kliniką „A“ dėl hipertermijos atvežta 2, į kliniką „B“ – 2, į kliniką „C“ – 1, 2019 m. – į kliniką „A“ atvežta 7, į kliniką „B“ – 3, į kliniką „C“ – 6, o 2020 m. – į kliniką „A“ atvežta 5, į kliniką „B“ – 3, į kliniką „C“ – 2.

Išanalizavus ligos istorijas pacientų, kuriems pasireiškė ar buvo įtariama hipertermija, atrinkti 31 (n=31) pacientai, kurie atitiko tokius tyrimui iškeltus reikalavimus:

1. Surinkta detali anamnezė (apie gyvūno veislę, amžių, lytis, svorį, kastruotas ar ne, gretutinės ligos).

2. Atitinka būdingus simptomus. 3. Žinoma paciento ligos baigtis.

Atrankos proceso metu daugiausia dėmesio buvo skirta pasireiškusiems simptomams ir rizikos faktoriams. Daugumai pacientų buvo analizuoti šie kraujo rodikliai: trombocitai (PLT), hematokritas (HCT), alanininė transaminazė (ALT), šarminė fosfatazė (ALKP), kreatino kinazė (CK), kreatininas (CREA), gliukozė (GLU).

Pacientai, kuriems buvo atliktas tik kraujo biocheminis arba tik kraujo morfologinis tyrimas, arba tyrimai visai nebuvo atlikti, į imtį buvo įtraukti, kadangi vienas iš tyrimo tikslų buvo nustatyti hipertermija sergančių šunų mirtingumą ir 3 šunų kraujo tyrimai nebuvo atlikti, nes šie gaišo prieš galimybę juos atlikti arba jų atsisakė šeimininkai.

Diagnozės nustatymui apsilankymo metu pacientams pirmiausia būdavo surenkama anamnezė apie augintinio elgsenos pokyčius bei įtarimą keliančius simptomus ir atliekama klinikinė apžiūra.

Jei buvo kilusi grėsmė gyvūno gyvybei, pirmiausia jis buvo stabilizuojamas ir anamnezę baigiama rinkti po to. Vėliau iš v. cephalica būdavo paimama 1–3 ml kraujo. Morfologiniam tyrimui atlikti, kraujas buvo surenkamas į mėgintuvėlius su antikoaguliantu EDTA. Kraujas biocheminiam tyrimui atlikti buvo surenkamas į mėgintuvėlius su ličio heparinu. Morfologinis tyrimas klinikose A ir C buvo atliekamas su ,,Mindray BC – 2800 VET“, o klinikoje B siunčiama į UAB „Sostinės Diagnostika“ laboratoriją, biocheminis – klinikose A ir C su ,,Idexx Catalyst One“ kraujo analizatoriumi, klinikoje B siunčiama į UAB „Sostinės Diagnostika“ laboratoriją. Tyrime buvo analizuojami šių kraujo rodiklių pokyčiai: CREA – įvertinti inkstų funkcionavimą, GLU – dėl hipoglikemijos, ALT ir ALKP – įvertinti kepenų

24 funkcionavimą, CK – nustatyti rabdomiolizei, HCT –nustatyti dehidratacijai, PLT – identifikuoti krešėjimo proceso sutikimams.

2.1. Statistinė analizė

Išanalizavus 31 pacientų ligos istorijas, atrinktų pacientų duomenys buvo suvedami į lentelę Microsoft Excel 2016 programoje. Taip pat iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos internetinio puslapio surinkti vidutinės mėnesio temperatūros duomenys apie tiriamąjį laikotarpį. Nustatomas ryšys tarp vidutinės mėnesio temperatūros ir hipertermijos atvejų skaičiaus tam tikrais mėnesiais. Koreliacijai apskaičiuoti buvo naudojama Pirsono tiesinės koreliacijos koeficientas (r). Kai r vertė yra nuo -1 iki -0,7 ir nuo 0,7 iki 1, koreliacija laikoma stipria, kai r nuo -0,7 iki -0,5 ir nuo 0,5 iki 0,7, koreliacija tarp lyginamų požymių – vidutinio stiprumo. Esant r reikšmei nuo -0,2 iki 0 ir nuo 0 iki 0,2, koreliacija silpna. Kai r = 0, koreliacijos nėra.

Toliau visiems atrinktiems pacientams (n=31) buvo apskaičiuojamas pasiskirstymas pagal lytį, atliktą ar neatliktą kastraciją, veislę, amžių, svorį. Skaičiuojant pasiskirstymą pagal veislę, pirmiausia gyvūnai buvo padalinti į dvi grupes: veislinius ir mišrūnus. Tuomet veisliniai šunys buvo suskirstyti į grupes pagal kaukolės formą į: brachicefaline, mezocefaline ir dolikocefalinę kaukolę turinčius šunis. Skaičiuojant pasiskirstymą pagal amžių, gyvūnai buvo suskirstyti į grupes: I grupė –0–3 m., II grupė – 3,1–6 m., III grupė – 6,1–9 m. IV grupė – vyresni nei 9 m. Skaičiuojant pasiskirstymą pagal svorį šunys buvo suskirstyti į grupes kas 10 kg.

Taip pat buvo apskaičiuotas pasireiškusių simptomų dažnumas. Šunims kuriems buvo atlikti kraujo tyrimai (morfologinis kraujo tyrimas n=29,biocheminis kraujo tyrimas n=28), apskaičiuoti pasirinktų kraujo tyrimų rodiklių vidurkiai, standartinis nuokrypis, vidurkio paklaida, nustatytas dažnis gyvūnų, kuriems rodikliai buvo nukrypę, nuo normos.

Tada gyvūnai buvo suskirstyti į grupes, pagal ligos baigtį. Šunys, kurie pasveiko, buvo priskirti vienai grupei (n=21), o šunys, kurie gaišo arba jiems buvo atlikta eutanazija, kitai grupei (n=10). Apskaičiuotas šunų, kuriems diagnozuota hipertermija, mirtingumas. Vertinant kiekvieną kraujo tyrimo rodiklį, gyvūnai buvo suskirstyti į grupes: gyvūnai kurių kraujo tyrimų rezultatai buvo mažesni arba didesni nei norma ir kurių tyrimo rezultatai buvo normos ribose, taip kraujo tyrimų nuokrypiai nuo normos buvo įvardijami, kaip rizikos faktorius mirtingumui. Toliau buvo lyginami mirtingumo dažniai tarp gyvūnų veikiamų tam tikro rizikos veiksnio ir neveikiamų. Buvo vertinami šie rizikos veiksniai: amžius, lytis, kastravimas, >15 kg svoris, veislė, brachicefalinė kaukolės forma, gretutinės širdies ir kraujagyslių ligos, gretutinės kvėpavimo takų ligos, nutukimas, kūno temperatūra >42°C, tachikardija,

25 seilėtekis, vėmimas, viduriavimas, vyzdžio reflekso nebuvimas, traukuliai, sąmonės nebuvimas, hipoglikemija, azotemija, padidėjęs ALT aktyvumas, padidėjęs ALKP aktyvumas, padidėjęs CK aktyvumas, trombocitopenija, pakilęs HTC.

Rezultatų patikimumas apskaičiuotas atliekant Chi kvadrato testą. Hipotezėms patvirtinti arba atmesti gauta p reikšmė. Rezultatai buvo statistiškai reikšmingi, jei apskaičiuota p reikšmė mažesnė už reikšmingumo lygmenis p<0,05, p<0,01 arba p<0,001. Jei p>0,05, tuomet gauti rezultatai laikyti statistiškai nepatikimais.

26

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Vidutinės mėnesio temperatūros įtaka hipertermijos atvejų skaičiui

Tirtoje gyvūnų grupėje daugiausiai atvejų nustatyta 2019 m. – 52 proc. (n=16), 2020 m. nustatyta 32 proc. atvejų (n=10), o mažiausiai atvejų nustatyta 2018 m. – 16 proc. atvejų (n=5). Tačiau šis pasiskirstymas nėra statistiškai reikšmingas, nes apskaičiavus Chi kvadratą gauta p>0,05.

2019 m. birželio mėn. nustatyta daugiausia šunų hipertermijos atvejų 26 proc. (n=8), 2020 m. birželio mėn. – 19 proc. (n=6) ir 2019 m. liepos mėn. – 16 proc. (n=5), mažiausiai atvejų pasitaikė 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais po 6 proc. – (n=6) ir 2018 m. rugpjūčio mėn. – 3 proc. (n=1) atvejų. Apskaičiavus koreliaciją tarp vidutinės mėnesio temperatūros ir hipertermijos atvejų skaičiaus, nustatyta vidutinio dydžio teigiama koreliacija (r = 0,57) (p<0,01) (1 pav.). Matoma, kad visi hipertermijos atvejai pasireiškė, kai temperatūra buvo lygi arba aukštesnė nei 18°C (p<0,001).

1 pav. Hipertermijos atvejų ir vidutinės mėnesio temperatūros pasiskirstymas. -10 -5 0 5 10 15 20 25 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 2 0 1 8 Sau sis 2 0 1 8 Vasar is 2 0 1 8 Ko v as 2 0 1 8 B alan d is 20 18 Geg užė 20 18 B ir že lis 2 0 1 8 L iep a 20 18 R ug pjū tis 20 18 R ug sėjis 2 0 1 8 Sp alis 2 0 1 8 L ap k ritis 2 0 1 8 Gr u o d is 2 0 1 9 Sau sis 2 0 1 9 Vasar is 2 0 1 9 Ko v as 2 0 1 9 B alan d is 20 19 Geg užė 20 19 B ir že lis 2 0 1 9 L iep a 20 19 R ug pjū tis 20 19 R ug sėjis 2 0 1 9 Sp alis 2 0 1 9 L ap k ritis 2 0 1 9 Gr u o d is 2 0 2 0 Sau sis 2 0 2 0 Vasar is 2 0 2 0 Ko v as 2 0 2 0 B alan d is 20 20 Geg užė 20 20 B ir že lis 2 0 2 0 L iep a 20 20 R ug pjū tis 20 20 R ug sėjis 2 0 2 0 Sp alis V idut inė mė ne sio t emper atūra ,° C Hipe rte rmijo s a tvejų ska ičius, vnt .

27

3.2. Sezono, lyties, kastracijos, veislės, amžiaus ir svorio įtaką sergamumui.

Visi hipertermijos atvejai – 100 proc. (n=31) pasireiškė tik vasarą, kitais metų laikais hipertermija nenustatyta (p<0,001). Tiriamojoje grupėje daugiausiai buvo patelių, 54,84 proc. (n=17), patinų buvo šiek tiek mažiau – 54,16 proc. . Nustatyta, kad šis pasiskirstymas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Pastebėta, kad kastruotų gyvūnų buvo beveik 2 kartus daugiau nei nekastruotų: kastruotų 64,52 proc. (n=20), nekastruotų 35,48 proc. (n=11). Šis pasiskirstymas nėra statistiškai reikšmingas. Tačiau Chi kvadrato statistinės analizės rezultatai parodė, jog nėra statistiškai patikimo ryšio tarp kastracijos ir hipertermijos dažnio (p>0,05).

Tirtoje šunų grupėje grynaveislių šunų buvo nežymiai daugiau nei mišrūnų: 54,84 proc. (n=17), ir 45,16 proc. (n=14), nustatyta kad nėra statistiškai reikšmingo pasiskirstymo tarp šių grupių (p>0,05). Tarp veislinių šunų daugiausiai, buvo brachicefalinių veislių šunų 53 proc. (n=9), prancūzų buldogas (n=4), mopsas (n=2), pekinas (n=2), o mezocefalinių (n=4) ir dolichocefalinių (n=4) veislių šunų buvo 2,3 karto mažiau. Tačiau Chi kvadrato statistinės analizės rezultatai parodė, jog nėra statistiškai

patikimo ryšio tarp kastracijos ir hipertermijos dažnio (p>0,05).

Tiriamųjų šunų amžius svyravo tarp 1 ir 13 metų. Amžiaus vidurkis buvo 7,97 m.±0,75 m. Daugiausiai šunų, kuriems nustatyta hipertermija, priklausė vyresniu nei 9 m. (35,48 proc.), ir 6,1–9 m. (29,03 proc.) amžiaus grupėms. Mažiausiai gyvūnų priklausė jaunesnių nei 3 m. amžiaus grupei (16,13 proc.) (2 pav.). Nustatyta, kad vyresnių nei 9 m. šunų amžiaus grupėje buvo 2,2 karto daugiau šunų. Nei jaunesnių nei 3 m. amžiaus grupėje (p>0,05).

2 pav. Šunų, kuriems pasireiškė hipertermija, pasiskirstymas pagal amžių.

16,13%

19,35%

29,03% 35,48%

28 Tiriamųjų šunų svorio vidurkis buvo 19,55±2,87 kg, mažiausias svoris – 3,7 kg, didžiausias – 45 kg. Daugiausiai, 35,48 proc. gyvūnų priklausė < 10 kg svorio grupei (n=11), mažiausiai, 16,13 proc. gyvūnų priklausė 20,1–30 kg svorio grupei. Nebuvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp svorio ir hipertermijos (p>0,05).

3.3. Hipertermijos klinikiniai požymiai

Dažniausiai pasireiškęs simptomas buvo pakilusi kūno temperatūra, ji pasireiškė 100 proc. (n=31) šunų. Antrasis pagal dažnumą klinikinis požymis buvo tachipnėja, kuris pasireiškė 94 proc. (n=29) šunų. Taip pat beveik ¾ tirtųjų šunų pasireiškė tachikardija ir lekavimas, 74 proc. (n=23). Rečiausiai nustatyti klinikiniai požymiai buvo cianotiškos gleivinės (n=3) ir traukuliai (n=3), kurie pasireiškė tik 10 proc. (n=3) šunų (2 pav.).

3 pav. Klinikinių požymių pasireiškimo dažniai, proc.

Atvykimo į kliniką metu daugiausiai šunų kūno temperatūra buvo tarp 41,1–42 °C (52 proc. ;n=16), o mažiausiai šunų buvo su nestipriai pakilusia temperatūra 40,1–41 °C (n=4) ir 39–40°C (n=1). Aukščiausia (>40°C) temperatūra buvo nustatyta 32 proc. (n=10) šunų. Atlikus Chi kvadrato testą, nustatyta, kad šis pasiskirstymas yra statistiškai patikimas – p<0,001. (3 pav.).

100% 94% 74% 74% _71% 68% 55% _52% 48% 39% _35% 32% 10% 10% Sim pt om o pas ir ei šk im o da žni s, pr oc.

29 4 pav. Šunų kūno temperatūra priėmimo į kliniką metu.

3.4. Pasirinktų kraujo tyrimų rodiklių rezultatai

Analizuojant pasirinktus kraujo rodiklius, dažniausiai nukrypęs nuo normos buvo kreatinkinazė, šis rodiklis didesnis už normą buvo net 96 proc. (n=27) šunų. Šio rodiklio vidurkis hipertermijos atveju buvo 810,54±100,1 U/L, šis vidurkis nuo viršutinės normos ribos nukrypęs net 4 kartus. Antras dažniausiai nukrypęs rodiklis buvo – padidėjęs hematokritas, jis padidėjęs buvo 69 proc. (n=20). Šunų, kuriems buvo nustatyta hipertermija, hematokrito vidurkis buvo 64,55±2,51 proc., nesmarkiai nukrypęs nuo viršutinės normos ribos – 61,7 proc. Trombocitopenija pasireiškė 59 proc. šunų (n=17), apskaičiuotas trombocitų vidurkis (101±11,1 x 109/L) beveik 1,5 karto mažesnis už apatinę normos ribą (148 x 109/L). Padidėjęs šarminės fosfatazės kiekis pasireiškė rečiausiai – tik 36 proc. šunų, šio rodiklio vidurkis buvo 1,8 karto didesnis (393,39±71,42 U/L) už viršutinę normos ribą (212 U/L). Kreatinino vidurkis (250,61±54,6 µmol/L) buvo 1,6 karto didesnis nei viršutinės normos ribos (159 µmol/L). Gliukozės vidurkis (4,76±0,34 mmol/L) hipertermijos atveju atitiko normos ribas (4,11–7,94 mmol/L) (4 pav. ir 1 lentelė). Apskaičiuota, kad 24 kartus didesnė tikimybė, kad, hipertermijos atveju, pasireikš padidėjęs kreatinkinazės aktyvumas nei nepasireikš (p<0,001), taip pat 2,22 karto – kad pasireikš padidėjęs hematokritas, nei nepasireikš (p<0,05). Apskaičiavus Chi kvadrato kriterijų, nustatyta, kad kitų pasirinktų rodiklių nukrypimas nuo normos nėra statistiškai reikšmingas hipertermijos atveju (p>0,05).

3% 13%

52%

32%

39-40°C 40,1-41°C 41,1 -42°C >42°C

30 5 pav. Kraujo tyrimų rodiklių nukrypimų nuo normos pasireiškimo dažnis, proc.

1 lentelė. Tiriamų kraujo rodiklių dėsningumai ir normos (32,33).

Kraujo tyrimo rodiklis Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis su vidurkio paklaida Standartinis nuokrypis Norma Matavimo vienetai Trombocitų skaičius 16 299 101±11,1 59,79 148–484 x 109/L Hematokritas 41 76 64,55±2,51 13,51 37,3–61,7 proc. Alanino aminotransferazė 36 567 154,18±27 142,87 10–125 U/L

Šarminė fosfatazė 57 1384 393,39±71,42 377,92 23–212 U/L

Kreatinkinazė 67 2034 810,54±100,1 288,92 10–200 U/L Kreatininas 57 1098 250,61±54,6 54.6 44–159 µmol/L Gliukozė 1,8 9,1 4,76±0,34 0,34 4,11–7,94 mmol/L 96% 69% 59% 43% 39% 39% 36% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 120%

Padidėjęs kreatinkinazės aktyvumas Padidėjęs hematokritas Trombocitopenija Padidėjęs alanino aminotransferazės aktyvumas Azotemija Hipoglikemija Padidėjęs šarminė fosfatazės aktyvumas

31

3.5. Hipertermijos mirtingumas ir rizikos veiksnių įtaka mirtingumui

Iš 31 į tyrimą įtrauktų pacientų, pasveiko 67,7proc. (n=21), gaišo 22,6 proc. (n=7), eutanazuoti buvo 9,7proc. (n=3). Nustatytas 32,26 proc. mirtingumas nuo hipertermijos.

6 pav. Šunų mirtingumas nuo hipertermijos 2018–2020 m.

Apskaičiavus, veiksnių galinčių turėti ryšį su mirtingumui nuo hipertermijos, nustatyta, kad statistiškai patikimą ryšį turi nutukimas (p<0,05), kai kurie simptomai: traukuliai (p<0,01), sąmonės nebuvimas(p<0,05), sulėtėjęs vyzdžio refleksas (p<0,001), atvykimo metu temperatūra >42°C (p<0,001), kraujo tyrimų rezultatai: hipoglikemija (p<0,05), azotemija (p<0,05).

Analizuojant mirtingumo dažnį tarp rizikos veiksnio veikiamų ir neveikiamų grupių nustatyta, kad didžiausią įtaką mirtingumui turi aukšta (>42°C) temperatūra atvykimo į kliniką metu ir sulėtėjęs vyzdžio refleksas. Pasireiškus šiems klinikiniams požymiams tikimybė gaišti yra 8,4 karto didesnė, nei šiems klinikiniams požymiams nepasireiškus (p<0,001). Taip pat nustatyta, kad pasireiškus traukuliams, tikimybė gaišti yra 4 kartus didesnė, nei jiems nepasireiškus (p<0,01). Pasireiškus hipoglikemijai tikimybė gaišti 3,69 kartus didesnė, nei esant normaliai gliukozės koncentracijai (p<0,05), tiek pat kartų padidėja tikimybė gaišti ir pasireiškus azotemijai (p<0,05), ir sąmonės nebuvimui (p<0,05). Taip pat nustatyta, kad nutukę šunys turi 3,75 karto didesnę tikimybę gaišti, nei normalios kūno kondicijos šunys. (6 pav.)

Pasveiko 67,74% Gaišo arba buvo

eutanazuoti 32,26%

32 7 pav. Šunų, kuriems nustatyta hipertermija, mirtingumas veikiant rizikos veiksniui ir neveikiant

Analizuojant duomenis nustatyti veiksniai, kurie neturi ryšio su mirtingumu nuo hipertermijos, tai amžius, lytis, kastravimas, >15 kg svoris, veislė, brachicefalinė kaukolės forma, gretutinės širdies ir kraujagyslių ligos, gretutinės kvėpavimo takų ligos tachikardija, seilėtekis, vėmimas, viduriavimas, trombocitopenija, padidėjęs ALT aktyvumas, padidėjęs ALKP aktyvumas, padidėjęs CK aktyvumas, pakilęs HTC (p<0,05). 100 80 80 58,3 50 45 45 25 9,5 9,5 15,8 13,3 11,8 11,8 0 20 40 60 80 100 Traukuliai (p<0,01) Atvykimo metu temperatūra >42°C

(p<0,001)

Sulėtėjęs vyzdžio refleksas (p<0,001) Sąmonės nebuvimas (p<0,05) Nutukimas (p<0,05) Azotemija (p<0,01) Hipoglikemija (p<0,01)

Mirtingumas, proc. Neturintys požymio Turintys požymį

33

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Remiantis 2018–2020 m. surinktais duomenimis iš 3 veterinarijos klinikų Vilniuje, nustatyta, kad vidutinė mėnesio aplinkos temperatūra turi vidutinio dydžio teigiamą koreliaciją (r = 0,57) (p<0,01). Tai reiškia, kad kylant aplinkos temperatūrai, daugėja hipertermijos atvejų. Atliktame tyrime nustatyta, kad visi atvejai pasireiškė, kai vidutinė mėnesio temperatūra buvo aukštesnė arba lygi 18°C (p>0,001). 2016 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu taip pat nustatyta, kad kylant vidutinei mėnesio temperatūrai, didėja atvejų skaičius, tačiau šio tyrimo metu atvejų buvo užfiksuota, net kai vidutinė mėnesio temperatūra buvo pakankamai žema – 5–6°C. Aukščiausia temperatūra buvo liepą – 16°C ir tą mėnesį pasireiškė daugiausiai hipertermijos atvejų (3).

Tiriant atvejų pasiskirstymą sezonais nustatyta, kad visi atvejai (100 proc.) pasireiškė vasarą, kitais sezonais atvejų nebuvo užfiksuota. Nustatytas ryšys tarp hipertermijos atvejų skaičiaus ir vasaros sezono buvo statistiškai patikimas (p<0,001). 2016 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu taip pat nustatytas ryšys su vasaros sezonu, daugiausiai atvejų pasireiškė vasaros mėnesiais, tačiau dalis atvejų pasireiškė ir pavasarį ir rudenį, vienas atvejis užfiksuotas net sausio mėnesį (3). Pasiskirstymas pagal lytį ir kastruotus ar nekastruotus gyvūnus nebuvo statistiškai patikimas (p>0,05), kaip ir nurodoma literatūros šaltiniuose šie veiksniai nėra laikomi rizikos faktoriais (3,6,25).

Atlikto tyrimo metu nenustatytas reikšmingas pasiskirstymas tarp veislinių ir neveislinių gyvūnų (p>0,05), nors literatūroje nurodoma, kad grynaveisliai šunys turi predispoziciją hipertermijai (1,3,9,26). Manoma, kad šis pasiskirstymas yra dėl grynaveislių gyvūnų išvaizdos kraštutinumų. Iškelta hipotezė, kad brachicefalinių veislių šunims yra didesnė tikimybė pasireikšti hipertermijai, buvo paneigta. Nebuvo nustatyta statistiškai patikimo ryšio tarp kaukolės formos ir hipertermijos (p>0,05). Literatūroje nuurodoma, kad brachicefalinės veislės yra predisponuojantis veiksnys hipertermijos pasireiškimui (3,5,9,18). Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime nurodoma, kad brachicefalinių veislių šunys turi 2,36 karto didesnę tikimybę hipertermijai pasireikšti (2). Mano atliktame tyrime veislinių šunų tarpe buvo 53 proc. brachicefalinių veislių šunų: prancūzų buldogai, mopsai, pekinai (p>0,05). Prancūzų buldogai ir mopsai priklauso 9 nustatytoms veislėms, kurios yra priskiriamos rizikos grupei (3). Mano nuomone, mano atliktame tyrime ir E. Hall atliktame tyrime gauti skirtingi rezultatai, dėl to, kad Lietuvoje negrynaveislių šunų populiacija yra daug didesnė ir dėl to tiriamojoje grupėje jie sudarė didesnę dalį.

Nors atliktame tyrime nustatyta daugiausiai šunų priklausančių < nei 10 kg svorio grupei (35,48proc.), o mažiausiai 20,1–30 kg svorio grupei (16,13proc.) šis pasiskirstymas nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Literatūroje nurodomas atvirkštinis pasiskirstymas. Nustatyta, kad didesnę tikimybę patirti hipertermiją turi šunys sveriantys > 15 kg (3). Manau, kad mano atlikto tyrimo metu,