PAŠARŲ PRIEDO KAOLINO PANAUDOJIMAS MĖSINIŲ BULIUKŲ MITYBOJE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS

Robertas Amšiejus

PAŠARŲ PRIEDO KAOLINO PANAUDOJIMAS MĖSINIŲ

BULIUKŲ MITYBOJE

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: prof. dr. A. Šimkus

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas tema „Pašarų priedo Kaolino panaudojimas mėsinių buliukų mityboje“.

1. Yra atliktas mano paties:

1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

2. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Robertas Amšiejus

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Robertas Amšiejus

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Prof. dr. Almantas Šimkus

(data) (darbo vadovo vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

prof., habil. dr. Romas Gružauskas

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamuju darbu gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Kaolino sudėtis, fizinės bei cheminės savybės ...8

1.2. Kaolinas paukščių ir gyvulių mityboje ...10

1.3. Galvijų virškinimo sistemos vystymosi ypatumai...12

1.4. Mėsinių veislių galvijų prieauglio auginimo technologijos ...15

1.4.1. Veršelių šėrimas ir laikymas iki nujunkymo ...15

1.4.2. Veršelių šėrimas ir laikymas nuo nujunkymo iki 16 - 18 mėnesių amžiaus ...18

2. BANDYMO METODIKA ... 22

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir laikas...22

2.2. Buliukų šėrimo, laikymo ir tyrimo sąlygos...23

2.3. Statistinis gautų duomenų apdorojimas ...25

3.TYRIMŲ REZULTATAI... 26

3.1. Pašarų sąnaudos...26

3.2. Buliukų augimo dinamika...27

3.3. Buliukų hematologinių tyrimų vertinimas ...29

3.4. Ekonominis vertinimas...30

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS... 32

IŠVADOS ... 34

4

SANTRAUKA

Magistro baigiamojo darbo tema: „Pašarų priedo kaolino panaudojimas mėsinių buliukų

mityboje“

Autorius: Robertas Amšiejus

Darbo vadovas: prof. dr. Almantas Šimkus

Darbo apimtis: 39 pusl., pateikta 11 lentelių, 5 paveikslai. Panaudoti 60 literatūros šaltinių.

Darbo tikslas: nustatyti pašarų priedo kaolino E 559 įtaką penimų buliukų sveikatai, augimo

intensyvumui ir pašarų suvartojimui.

Uždaviniai: Surinkti ir išanalizuoti literatūros duomenis apie pašarų priedą „Kaoliną E 559“ bei jo

panaudojimą gyvulių mityboje. Nustatyti pašarų priedo „Kaolino E 559“ poveikį pašarų sąnaudoms bei įvertinti įtaką penimų buliukų auginimo intensyvumui bei sveikatai.

Tyrimo atlikimo vieta ir metodika: Pašarų priedo kaolino E 559 poveikiui, veršelių augimo

intensyvumui ir sveikatai, įvertinti atliktas 9 mėnesių trukmės šėrimo bandymas UAB „Fintera“ mėsinių galvijų ūkyje. Bandymui, analogų principu sudarytos dvi nujunkomų Limuzinų veislės buliukų grupės, po 10 gyvulių kiekvienoje. Atrinkti buliukai buvo šeriami ūkyje įprastu racionu, kurį sudarė šienas, šienainis bei koncentruotieji pašarai, tačiau tiriamosios grupės buliukams į 100 kg grūdų miltų buvo įmaišoma po 2,5 kg pašarų priedo kaolino E 559. Buliukų svorio kitimas buvo nustatytas juos sveriant individualiai. Bandymų metu buvo vizualiai stebima penimų buliukų sveikatos būklė ir tiriamas kraujas.

1. Tyrimo išvados: Penimų buliukų raciono papildymas natūraliu kaolino E 559 priedu, turėjo teigiamos įtakos žolinių pašarų suvartojimui, tiriamosios grupės buliukai per visą bandymo laikotarpį šienainio suėdė 137,5 kg arba 4,54 proc. (p>0,05) daugiau, o šieno 22,5 kg arba 3,27 proc. (p>0,05) daugiau, nei kontrolinės grupės gyvuliai. Tiriamosios grupės buliukai 1 kg priesvorio gauti energijos sunaudojo 6,3 MJ AE arba 6,45 proc. (p>0,05), o žalių baltymų 44 g arba 4,91 proc. (p>0,05)mažiau nei kontrolinės grupės gyvuliai. Tiriamosios grupės buliukai, per visą bandymo laikotarpį, priaugo 19,25 kg arba 10,05 proc. daugiau masės, nei kontrolinės grupės gyvuliai. Tyrimo metu nustatyta, jog kontrolinės ir tiriamosios grupės buliukų morfologiniai ir biocheminiai kraujo rodikliai buvo fiziologinės normos ribose. Ekonominiu požiūriu penimų buliukų raciono papildymas kaolino E559 priedu nedavė ženklių teigiamų rezultatų.

5

SUMMARY

Topic of Master thesis: „Feed additive kaolin usage in fattening bulls nutrition“ Author: Robertas Amšiejus

Supervisor: prof.dr. A. Šimkus

Volume: 39 pages, 11 tables, 5 pictures. The list of used literature including 60 references.

Purpose of the work: investigate feed additive kaolin E 559 influence of fattening bull’s health, the

growth performance and feed consumption.

The tasks of this work are: to collect and analyze the literature data about additive use in animal

nutrition. Determine feed additive koalin E 559 effect on feed intake. Evaluate feed additive kaolin E 559 impact on the growth performance and health of fattening bull‘s.

Work placement and method. To investigate feed additive kaolin E 559 influence of fattening

bull’s health, the growth performance and feed consumption the trial was performed in JSC „Fintera“ beef cattle farm. Analogues of the principle selected two groups of Limousine breed weaned bull‘s, each group containing 10 animals. Select bulls were fed a normal diet on the farm, which consisted of hay, haylage and concentrated feed, but for the experimental group bulls to 100 kg of grain flour was mixed in 2,5 kg of feed additive kaolin E 559. During the trial bull’s weight was determined by weighting them individually. During the tests were monitored visually fattening bull’s health status and blood tests.

Conclusions. Fattening bulls diet supplementation with natural kaolin additive E 559, had a positive

effect on forage intake, the experimental group bulls over the test period haylage intake was 137,5 kg, or 4,54 percent. (p> 0,05) higher, and 22,5 kg of hay or 3,27 percent (p> 0,05) higher than the control group. The experimental group bulls for 1 kg weight gain consumed energy 6.3 MJ or 6.45 percent (p> 0,05) less, and crude protein 44 g or 4.91 percent (p> 0,05) less, than that in control animals. The experimental group bull, the whole test period, gained 19.25 kg or 10.05 percent (p> 0,05) more weight than the control group bull. The investigation showed that the control and experimental groups bulls blood morphological and biochemical indices was in physiological norm. From an economic point of view, fattening bulls, diet supplementation with kaolin additive E559 did not give any significant positive results.

6

ĮVADAS

Lietuvoje yra palankios gamtinės ir klimato sąlygos tiek intensyviai, tiek ir ekstensyviai mėsinei galvijininkystei plėtoti. Mėsinė galvijininkystė šalyje kiek sparčiau pradėjo plėtotis pastarąjį dešimtmetį. Tačiau grynaveislių mėsinių galvijų skaičius Lietuvoje išlieka pakankamai nedidelis, tik apie 10 tūkst., o mišrūnų, su pagerintomis mėsinėmis savybėmis, apie 80 tūkst. Iš visų šalyje skerdžiamų galvijų, tik apie 17 proc. sudaro mėsinių arba mišrūnų veislių galvijai.

Lietuvos ūkiuose auginami net dešimties veislių mėsiniai galvijai, daugiausia paplitę Limuzinai (jie sudaro 33 proc.), Šarole (25 proc.), Aubrakai (17 proc.), Belgų mėlynųjų skaičius tarp visų mėsinių veislių galvijų yra pats mažiausias ir nesiekia vieno procento. Bandų dydis taip pat įvairus: vidutiniškai nuo 3 iki 235 galvijų. Daugiausia galvijų – apie 31 proc. auginama 51 – 100 galvijų bandose ir mažiausia, apie 3 ir 4 proc. atitinkamai iki 10 ir nuo 11 iki 20 galvijų bandose. Šalies ūkių, plėtojančių mėsinę galvijininkystę skaičius yra nedidelis. Tam turi įtakos žemas šios šakos pelningumas, o dėl santykinai didesnės kainos kokybiškai mėsai išlieka maža paklausa vidaus rinkoje. Didesnis jautienos vartojimas ES šalyse sudarys palankesnes sąlygas Lietuvoje pagamintos mėsinės galvijienos eksportui. Be to, stebimi pokyčiai maisto vartojime, vis daugiau gyventojų renkasi saugų ir sveiką maistą. Mėsinių galvijų ūkiai kaip tik labiausiai atitinka gyvūninės kilmės produktų kokybę lemiančius faktorius ir kokybę garantuojančius veiksnius (Mėsinių galvijų ūkio gamybos optimizavimo metodika, 2011).

Žinios apie pašarus ir jų priedus, šiuo metu sudaro didžiausią įtaką gyvulininkystės ūkių pelningumui. Pašarų kainos ar pašarų sąnaudų sumažinimas, turi tiesioginę įtaką bendroms gamybos sąnaudoms, o tai savo ruožtu padidina pelno maržą ūkyje. Aukštos pašarinių žaliavų kainos, skatina ieškoti naujų priedų padedančių efektyviau jas įsisavinti. Vienas iš tokių netradicinių priedų ir yra kaolinas (Owen, et al. 2010).

Kaolinas - natūralus pašarinis priedas, pagamintas iš aukštoje temperatūroje iškaitinto ir išvalyto molžemio, praturtinto geležimi. Kaolinas duodamas gyvuliams su pašaru, stipriai ir selektyviai suriša pašare esančius organizmui kenksmingus junginius, tokiu būdu sumažinamas jų absorbciją per žarnyno gleivinę į organizmą, o tai apsaugo gyvulį nuo kenksmingo toksinų poveikio. Jis gali būti naudojamas paukščių ir įvairių gyvulių mityboje.

7 Darbo tikslas – nustatyti pašarinio priedo kaolino E 559 įtaką penimų buliukų sveikatingumui,

augimo intensyvumui ir pašarų sąnaudoms.

Darbo uždaviniai:

1. Surinkti ir išanalizuoti literatūros duomenis apie pašarų priedą „Kaoliną E 559” bei jo panaudojimą gyvulių mityboje;

2. Nustatyti pašarų priedo „Kaolino E 559“ poveikį pašarų sąnaudoms;

3. Nustatyti pašarų priedo „Kaolino E 559“ įtaką penimų buliukų auginimo dinamikai; 4. Įvertinti pašarų priedo „Kaolino E559“ poveikį penimų buliukų sveikatingumui;

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Kaolino sudėtis, fizinės bei cheminės savybės

Kaolinas – tai minkšta, balta, plastiška medžiaga, didžiąja dalimi sudaryta iš molio mineralo kaolinito (Murray, 2002). Kaolino pavadinimas kilęs iš žodžio Kau-Ling, išvertus tai reiškia „didžioji kalva“, esanti šalia Jau-Chau Fu miesto Kinijoje, iš šio kalno pirmą kartą buvo kasamas kaolinas (Sepulveda et al., 1983).

Kaolinas susiformuoja, kai lauko špato uolienos, pavyzdžiui granitas, yra veikiamos atmosferos ir hidroterminių procesų. (http://shreeramminerals.com/minerals/about-kaolin/ prieiga per internetą 2014 gruodžio 15 d.) Jo sudėtyje gali būti nuo 10 iki 95 proc. mineralinio molio koalinito, tačiau įprastai jo randama apie 85 - 95 proc. (Rees et al., 1992).

1 pav. Erdvinė kaolinito struktūra (Grim, 1968)

Kaolinitas - tai hidratuotas aliuminio silikatas, jis priklauso silikatų grupei vadinamai filosilikatais (Mumpton, 1999; Trckova et al., 2004). Šiai grupei būdinga struktūra sudaryta iš vieno sluoksnio aliuminio ir dviejų sluoksnių silicio oksido (2:1). Šie sluoksniai tarpusavyje susiriša dalijantis deguonies anijonams tarp aliuminio ir silicio. Kaolinito grupės silikatų formulė yra Al2Si2O5(OH)4 (Adamis et al.,

9

Kaolinitas sudarytas iš mažyčių, plonų, šešiakampių, lanksčių triklininės formos kristalų lakštų, kurių skersmuo svyruoja nuo 0,2 iki 12 mikronų dydžio (2 pav.). Jo tankis maždaug 2,1-2,6 g/m3,o pH 6-8. Kaolinitas pasižymi pakankamai maža katijonų apsikeitimo galia, kuri priklausomai nuo dalelių dydžio svyruoja nuo 2 iki 10 meq/100g (Grim, 1968).

2 pav. Kaolinito kristalai (Grim, 1968)

Teoriškai kaolinitas susideda iš 38,8 proc. Al2O3, 46,3 proc. SiO2 ir 13,9 proc. vandens, tačiau

praktiškai jo sudėtis gali svyruoti, taip pat jame randama ir kitų mineralinių medžiagų. Paprastai gamintojai pateikia jų produktams būdingą sudėtį, nurodydami tikslų aliuminio ir silicio oksidų kiekius, bei apytikrius kitų mineralinių medžiagų kiekius. Natūralaus pašarinio priedo kaolino gamintojų cheminė sudėtis pateikiama 1 lentelėje.

Fizinių ir cheminių savybių dėka kaolinitas absorbuoja ne tik tokias chemines medžiagas, kaip lecitinas, chinolinas, bet ir baltymus, bakterijas ir virusus. (McLaren et al., 1958; Schiffenbauer, Stotzky, 1982; Lipson, Stotzky, 1983).

Kaitinat kaolinitą, vanduo iš jo pradeda garuoti jau 400 oC temperatūroje, o vanduo visiškai išgarinamas pasiekus 525 oC temperatūrą (Grim, 1968).

10

1 lentelė. Kaolino cheminė sudėtis, proc.

(http://chemicalland21.com/industrialchem/inorganic/KAOLIN.htm;http://www.americanelements.c om/Kaolin.html#Chemical prieiga per internetą 2014 m. gruodžio 14 d.)

Produktas Sudėtinė dalis

Kaolinas (1332-58-7) K-White 5000 K-White 7000

Al2O3 39,0 45±2,0 SiO2 43,5 52±2,0 Fe2O3 <0,7 ≤0,5 TiO2 <0,6 <1,5 CaO <0,3 <0,5 MgO <0,3 <0,3 K2O <0,2 <0,1 Na2O <0,2 <0,2 MnO2 <0,3 <0,004 SO3 <0,03 nenurodyta P2O5 <0,3 nenurodyta

Kinijoje kaolinas panaudojamo galimybės žinomos, jau nuo trečiojo amžiaus (po Kr.). Šiandien jis kasamas ir naudojamas dideliais kiekiais visame pasaulyje. Tai labai svarbi popieriaus sudėtinė dalis, taip pat kaolinas plačiai naudojamas dažų, plastiko, keramikos, chemijos, farmacijos ir kosmetikos pramonės šakose (Adamis et al., 2005).

1.2. Kaolinas paukščių ir gyvulių mityboje

Kaolinas plačiai naudojamas paukščių ir įvairių gyvulių mityboje. Nustatyta, jog šis molžemis ne tik pagerina maisto medžiagų virškinamumą, bet padidina augimo intensyvumą ir fermentinį virškinamosios sekrecijos aktyvumą (Ouhida et al. 2000). Xia et al. (2004) teigimu jis skatina raciono maisto medžiagų absorbciją, taip pat įrodyta, jog gyvūnų pašarų papildymas kaolinu skatina svorio augimą, didina pašarų efektyvumą, sumažina pašarų bakterinį užterštumą bei apsaugo gyvūno organizmą nuo žalingo mikotoksinų poveikio.

Kaolinas apsaugo žarnyno gleivinę prisijungdamas prie patogeninio organizmo (Droy – Lefain et al., 1985). Daugelis atliktų tyrimų patvirtinta, jog kaolinas geba inaktyvinti aflatoksinus (Abdel- Wahhab

11

et al., 1999; Phillips, 1999), augalų metabolitus (alkaloidus, taninus), viduriavimą sukeliančius enterotoksinus (Dominy et al., 2004), patogeninius mikroorganizmus, sunkiuosius metalus (Hassen et al., 2003; Katsumata et al., 2003) bei nuodus (Knezevich, Tadic, 1994).

Siekdami nustatyti kaolino poveikį viščiukų broilerių augimo intensyvumui Owen et al. (2012) atliko bandymus, kurių metu nustatyta, jog pašarų papildymas 30 g kaolino, neturėjo reikšmingos įtakos viščiukų augimui intensyvumui. Šio tyrimo rezultatai parodė, jog tiek kontrolinės, tiek tiriamųjų grupių viščiukų svoris buvo panašus. Tačiau pašarų papildymas 10 - 30 g kaolino, turėjo teigiamą įtaką pašarų sąnaudoms priesvoriui gauti, t.y. tiriamųjų grupių viščiukai broileriai suvartojo mažiau pašarų, lyginant su kontroline grupe.

Safaeikatouli et al. (2012) siekdami nustatyti molžemių įtaką baltymų įsisavinamui, atlikto bandymus su viščiukais broileriais, įvairiais santykiais įterpdami kaoliną, zeolitą ir bentotiną į jų racionus. Šių tyrimų metu nustatyta, jog auginimo pradžioje šie priedai neturėjo įtakos baltymų įsisavinamumui. Tačiau sekančiais auginimo etapais tiriamųjų grupių viščiukai efektyviau įsisavimo baltymus, lyginant su kontroline grupe. Taip pat pastebėta, jog kaolinas turėjo didesnę įtaką baltymų įsisavinimui, nei bentonitas.

Wafar et al. (2014) atliko bandymus su nujunkytais triušiais, šių tyrimų tikslas buvo nustatyti kaolino įtaką augimo intensyvumui, skerdenos kokybei bei biocheminiams kraujo rodikliams. Tyrimų rezultatai parodė, jog tiriamųjų grupių racioną papildžius kaolinu, gautas didesnis svorio priaugis, lyginant su kontroline grupe. Taip pat nustatyta, jog raciono papildymas kaolinu turėjo teigiamos įtakos skerdenos išeigai, tiriamųjų grupių triušių skerdenos išeiga buvo didesnė, nei kontrolinės grupės. Taip pat tiriamuoju laikotarpiu triušiai gavę kaolino priedą buvo sveikesni, viduriavimo atvejai sumažinti iki minimumo. Tiriamųjų ir kontrolinės grupių triušių biocheminiai kraujo rodikliai buvo fiziologinės normos ribose.

Trckova et al. (2009) atliktų bandymų su nujunkytais paršeliais rezultatai rodo, jog papildžius racioną 1 proc. kaolino, turi teigiamą įtaką paršelių augimui ir augimo intensyvumui, neturėdamas jokio neigiamo poveikio jų sveikatai bei sumažindamas viduriavimą atjunkymo metu. Atsižvelgiant į šiuos rezultatus rekomenduojama atjunkytų paršelių racionus papildyti kaolino priedu.

12

1.3.

Galvijų virškinimo sistemos vystymosi ypatumai

Naujagimio veršelio virškinimo sistema nėra visiškai išsivysčiusi, tačiau sparčiai vystosi pirmaisiais amžiaus mėnesiais (Wattiaux, Grummer, 2004). Veršelio skrandis sudarytas iš tų pačių keturių kamerų, kaip ir suaugusio atrajotojo, tačiau tinklainis, didysis prieskrandis ir knygenos yra neaktyvūs ir nefunkcionuojantys (Heinrichs, Jones, 2003). Vienintelis funkcionuojantis, bei visiškai išsivystęs yra šliužas (tikrasis skrandis), dėl šios priežasties veršelio virškinimo sistema pirmosiomis amžiaus savaitėmis funkcionuoja kaip monogastrinių gyvūnų (Wattiaux, Grummer, 2004).Veršelių virškinimo sistema tik po maždaug 2 mėnesių pradeda funkcionuoti kaip pilnaverčių atrajotojų. (Heinrichs, Swartz, 2004)

Naujagimio veršelio šliužas ir knygenos sudaro 70 proc. visos skrandžio talpos (Moran, 2012). Šiuo laikotarpiu didysis prieskrandis sudaro tik apie 20 proc. visos skrandžio talpos. (Sato et al., 2010).

3 pav. Gimusio veršelio virškinimo sistema (Moran, 2012)

Gimusio veršelio santykinis skrandžio kamerų dydis, bei stemplės griovelis, kuris tęsiasi nuo stemplės per prieskrandį į šliužą pateikiamas 3 paveiksle.

Naujagimio veršelio didysis prieskrandis ir tinklainis yra nepakankamai išsivystę taigi jie nenaudojami virškinant ir įsisavinant pieną. Vietoj to, kad pienas keliautų į didijį prieskrandį jis stemplės grioveliu yra nukreipiamas iš stemplės į šliužą. Stemplės griovelis yra raumeninis audinys kuris susitraukia tam, kad sudarytų vamzdelį, kai veršelis pradeda žįsti. Stemplės griovelis susiformuoja

13

reaguodamas į įvairius dirgiklius. Jis tinkamai susiformuoja, kai veršeliai žinda karvių spenį ar yra girdomi iš čiulptukų, tačiau gali nesusiformuoti kai jie geria iš kibiro (Moran, 2012).

Pieno temperatūra, taip pat turi įtakos stemplės griovelio susiformavimui, jis turėtų būti bent kūno temperatūros. Jeigu stemplės griovelis susiformuoja netinkamai pienas patenka į didyjį prieskrandį, jame pienas pradedamas fermentuoti rūgsta, pūva bei gaminamos dujos ir veršelis gali susirgti. Netinkamos fermentacijos metu gaminamos nuodingos medžiagos, kurios gali sutriktydi ne tik didžiojo prieskrandžio, bet iš šliužo, plonosios ir storosios žarnos darbą. Be to, priklausomai nuo prieskrandžio sienelės storio, šios medžiagos gali būti absorbuojamos į kraują, o tai taip pat gali turėti rimtų pasekmių veršelio sveikatai. Šios medžiagos taip pat sulėtina prieskrandžio vystymosi spartą (gaurelių augimą ir sienelės storėjimą), taigi būtina veršelius girdyti tinkamai, siekiant išvengti šių nepageidaujamų reiškinių (van Trierum, du Sart, 2006).

Veršeliui sulaukus keturių savaičių amžiaus tinklainis ir didysis prieskrandis jau sudaro maždaug 58 proc. skrandžio talpos, knygenos išlieka panašaus dydžio ir sudaro apie 12 proc. talpos, o šliužo talpa sumažėja iki maždaug 30 proc. skrandžio talpos (4 pav.) (Heinrichs, Jones, 2003).

Skrandžio kamerų dydis, auga proporcingai veršelio kūno dydžiui Aštuntąją amžiaus savaitę prieskrandžio talpa jau siekia 6 litrus. Dvyliktąją amžiaus savaitę didysis prieskrandis ir tinklainis sudaro daugiau nei du trečdalius skrandžio tūrio, knygenos sudaro apie 10 proc., o šliužas jau tik 20 proc. (Heinrichs, Jones, 2003). Šiuo laikotarpiu prieskrandžio talpa yra apie 14 litrų (Schmidt, Zsédely, 2011)

Veršelių didysis prieskrandis pasiekia suaugusiam gyvuliui proporcingą dydį apie 8-12 amžiaus savaitę. Knygenos vystosi ir joms būdingą dydį pasiekia tik 34-48 amžiaus savaitę. (Schmidt, Zsédely, 2011)

14

4 pav. Suaugusio galvijo virškinimo sistema (Moran, 2012)

Didžiojo prieskrandžio ir tinklainio vystymąsi skatina šieno ir grūdų vartojimas. Veršeliui ėdant vis daugiau kieto pašaro, didžiojo prieskrandžio sienos tampa storesnės, didysis prieskrandis tampa didesnis ir formuojasi gaureliai. Labiausiai vystymąsi skatina lakiosios riebiosios rūgštys gaunamos šieno ir grūdų fermentacijos metu, o ne fiziniai faktoriai, kaip buvo manoma anksčiau (FAO, 2011).

Papildomai šeriamų koncentruotaisiais pašarais ir šienu veršelių didysis prieskrandis vystosi sparčiau, nei veršelių girdomų tik pienu ar pieno pakaitalu. (Schmidt, Zsédely, 2011).

Dvylikos savaičių amžiaus veršelių šertų koncentruotaisiais pašarais ir šienu didžiojo prieskrandžio talpa paprastai būna dvigubai didesnė, nei girdytų tik pienu ar jo pakaitalais. Šienas įtakoja didžiojo prieskrandžio tūrio ir raumeningumo didėjimą, o koncentruotieji pašarai – gaurelių vystymąsi (Schmidt, Zsédely, 2011).

Suaugusių galvijų virškinimo sistema puikiai prisitaikiusi virškinti žolinius pašarus. Pašarui patekęs į burną jis trumpai kramtomas, tuomet sudrėkintas seilėmis stemple keliauja į prieskrandį. (Moran, 2005). Suaugusių atrajotojų didysis prieskrandis yra didžiausias skyrius ir yra padengtas panašiais į pirštus gaureliais. Gaurelių dydis gali būti iki 1,5 centimetro, jie ilgesni ir tankesti vietose kuriose maisto medžiagų įsisavinimas yra didžiausias (FAO, 2011). Suaugusio galvijo didysis prieskrandis pritaikytas virškinti ląstelieną. Jis kartais vadinamas „fermentacijos kamera“ (Moran, 2005).

Suaugusio gyvulio tinklainis yra mažesnis už didyjį prieskrandį ir nuo jo dalinai atskirtas nuo tik didžiojo prieskrandžio-tinklainio sulenkimu. Dėl šios priežasties didysis prieskrandis ir tinklainis dažnai laikomi vienu skyriumi. Tačiau kitaip, nei didžiojo prieskrandžio, tinklainio vidus padengtas šešiakampėmis klostėmis panašiomis į medaus korį (FAO, 2011). Bendra didžiojo prieskrandžio ir tinklainio talpa yra 50-120 litrų (pašaro ir skysčių). Temperatūra didžiojo prieskrandžio viduje pastovi ir vidutiniškai yra 39 oC (svyruoja nuo 38-42 oC), ši temperatūra tinkamiausia mikroorganizmų vystymuisi. Fermentacijos metu mikrobai suskaido pašarą. Esant normalioms sąlygoms didžiojo prieskrandžio ir tinklainio turinio pH išlieka 6-7 intervale, tačiau grūdais šeriamų gyvulių pH gali būti mažesnis (Moran, 2005)

Knygenos yra tarp tinklainio ir tikrojo skrandžio (šliužo) (Moran, 2005). Jos taip vadinamos dėl to kad jo greivinė išklota daugiasluoksniu epiteliu, primenančiu knygos lapus (Schmidt, Zsédely, 2011)

Suaugusio gyvulio organizme pagrindinė šio prieskrančio funkcija iš į jas patekusio pašaro pašalinti vandenį, toliau smulkinti bei tęsti virškinimo procesą (Moran, 2005).

15

Šliužas arba tikrasis skrandis sujungtas su knygenomis ir plonąja žarna. Suaugusio gyvulio šliuze vyksta rūgštinis virškinimas, taip pat kaip ir žmogaus skrandyje. Šliužo gleivinė tarsi suformuota į griovelius, kurie galima skrandžio sultis, kurių sudėtyje yra druskos rūgšties ir virškinimo fermentų. Skrandžio sulčių pH įvairuoja nuo 1 iki 1,3, dėl šios priežasties šliuže yra sudaroma rūgštinė terpė, kurios pH yra apie 2 (Knowlton, Nelson, 2003).

Iš tikrojo skrandžio virškinamas pašaras patenka į plojają žarną, šioje virškinimo trakto dalyje fermentai užbaigia pašarų ir mikrobų virškinimą, taigi didžioji dalis maisto medžiagų yra absorbuojama plonajame žarnyne (Knowlton, Nelson, 2003).

Storosios žarnos, tai akloji ir storoji žarna, yra antrinės pašarų maisto medžiagų fermentacijos vieta, ypač ląstelienos. Apie 15 proc. gyvulio sunaudojamos energijos yra absorbuojama iš storosios žarnos. (Knowlton, Nelson, 2003).

1.4.

Mėsinių veislių galvijų prieauglio auginimo technologijos

1.4.1.Veršelių šėrimas ir laikymas iki nujunkymo

Tinkamas galvijų prieauglio auginimas pirmaisiais amžiaus mėnesiais yra viena svarbiausių užduočių, siekiant gauti sveikas ir gerai išsivysčiusias telyčaites, aukštos veislinės vertės bulius reproduktorius, o prieauglį auginant mėsai – daug ir aukštos kokybės mėsos produkcijos (Jukna, Jukna, 2004).

Naujagimio veršelio virškinamasis traktas nėra visiškai išsivystęs pirmosiomis jo amžiaus savaitėmis, taigi jo mityba ir maisto medžiagų poreikiai labai panašūs į neatrajojančių gyvulių (Pond et al., 2005)

Naujagimio veršelio kraujyje beveik nėra antikūnų, kurie apsaugo juos nuo ligų, be to jų organizmas dar nepajėgus gaminti didelius antikūnų kiekius, dėl šios priežasties veršelių sveikata priklauso nuo motinos. Antikūnai (imunoglobulinai) yra baltymai kurie yra paprastai aptinkami kraujyje. Šie baltymų komponentai yra gyvybiškai svarbūs imuninei sistemai. Jie padeda atpažinti ir sunaikinti bakterijas ir antigenus kurie atakuoja organizmą (Wattiaux, Grummer, 2004).Šie antikūnai iš motinos organizmo jiems perduodami krekenų (priešpienio) pavidalu, jie geriausiai absorbuojami veršelio žarnyne per pirmąsias 24 valandas po gimimo (http://www.vigortone.com/tech_library/nutrition_data/colostrum.htm prieiga per internetą 2014 gruodžio 16 d.) Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad naujagimiams veršeliams neįsisavinant į

16

kraują pakankamai antikūnų, mirštamumas per pirmąsias gyvenimo dienas ir savaites smarkiai išauga (Wattiaux, Grummer, 2004).

Krekenos yra tirštas, riebus, gelsvos spalvos sekretas gautas ir karvės tešmens apsiveršiavus. Pagal apibrėžimą, tik pirmo melžimo metu gautas pienas turėtų būti vadinamas krekenomis. Sekretas gaunamas nuo antro iki aštunto melžimo metu yra vadinamas pereinamuoju (tarpiniu) pienu, todėl, kad jo sudėtis darosi panaši į nenugriebto pieno. Be savo aukštos maistinės vertės, krekenos taip pat turi daug antikūnų kurie reikalingi apsaugoti naujagimius veršelius nuo infekcijų kurios gali sukelti viduriavimą ir mirtį. Antikūnų koncentracija krekenose vidutiniškai yra 6 proc. (6g/100g krekenų), tačiau svyruoja nuo 2 iki 23 proc.. Priešingai nei krekenose, antikūnų kiekis piene yra vos 0,1 proc. (Wattiaux, Grummer, 2004).

Krekenos yra pradedamos gaminamos karvės tešmenyje dar 5 savaitės prieš apsiveršiavimą. Jei karvė nėra tinkamai prižiūrima, krekenų kokybė gali būti prastesnė, taigi veršingos karvės turi būti šeriamos geros kokybės sausuoju pašaru, apsaugomos nuo streso ir laikomos tinkamomis sąlygomis. Senesnės karvės ir karvės auginamos bandoje dažniausiai gamina geresnės kokybės krekenas, kuriose yra daugiau antikūnų ligoms, kurios vyrauja toje fermoje. Pirmą kartą besiveršiuojančios karvės dažnai turi mažiausią kiekį antikūnų savo krekenose dėl to, kad jos turėjo mažesnį sąlytį su ligomis (Moran, 2012)

Gimusio veršelio virškinamasis traktas dar gali absorbuoti dideles baltymų molekules į kraują, nes jo gleivinė nepadengta jokiomis gleivėmis, tačiau gleivinė greitai keičiasi, tad jau po 24 valandų nuo apsiveršiavimo imunoglobulinų įsisavinimo galimybė lygi nuliui. Todėl labai svarbu, kad veršeliai po gimimo krekenų suvartotų kuo greičiau. (http://www.vigortone.com/tech_library/nutritiondata/colostrum. htm prieiga per internetą 2014 gruodžio 16 d.)

Manoma, jog per pirmąsias 20 minučių po gimimo veršeliai turėtų suvartoti tokį krekenų kiekį, kuris būtų maždaug 5 proc. jo svorio. Tai reiškia, jog jei veršelis gimė sverdamas 40 kg, tai jam reikia išgerti apie 2 litrus krekenų. Jei veršelis po apsiveršiavimo dar silpnas ar jam sunku žįsti karvės spenį, tuomet jam krekenas reikėtų sugirdyti per zondą tiesiai į skrandį arba iš buteliuko su čiulptuku. Praėjus 6 val. reikėtų vėl sugirdyti tokį patį krekenų kiekį. Jei veršelis pats žinda, jis turėtų žįsti mažiausiai 20 minučių, kad prižįstų reikiamą krekenų kiekį (http://www.nadis.org.uk/bulletins/calf-nutrition-and-colostrum-management.aspx prieiga per internetą 2014 gruodžio 18 d.).

Moran (2012) teigimu, naujagimiai veršeliai turi išgerti nors 100 g imunoglobulinų per pirmąsias 3-6 savo gyvenimo valandas, ir tokį patį kiekį per sekančias 12 valandų. Krekenų kokybė yra apibūdinama pagal imunoglobulinų koncentraciją jose, puikios kokybės krekenų 1 litre jų turėtų būti 90, geros kokybės – 65-90 g, vidutinės kokybės - 40-65 g, prastos kokybės krekenos turi 40 g ar mažiau 1 litre. Krekenų

17

kiekis reikalingas veršeliui išgerti, kad gautų bent 100 g imunoglobulinų turėtų būti nustatomas pagal esamą krekenų kokybę

Pasibaigus girdymo krekenomis ir tarpiniu pienu laikotarpiui mėsiniai veršeliai minta pienu ir iki 6-8 mėnesių amžiaus laikomi su karvėmis žindenėmis. Paprastai jie nuo karvių atskiriami 7 mėnesių amžiaus. Mėsinių veislių veršelių priaugimas priklauso nuo karvės pieningumo, kuris daugumai mėsinių veislių karvių svyruoja nuo 1000 iki 1600 kg per laktaciją. Kuo pieningesnės karvės, tuo didesni veršelių priesvoriai (Gyvulininkystės žinynas, 2007)

Žindomi veršeliai yra ne tokie jautrūs pašarui, nes iki 6–7 mėnesių amžiaus jie maitinasi ir pienu. Jų vartojimo pajėgumas yra ribotas (Jamieson, 2013). Dažnai labai jauni veršeliai negali suvartoti viso karvės žindenės gaminamo pieno. Veršeliui augant pieno suvartojimas ir maisto medžiagų reikmės auga, tačiau karvės produktyvumas pradeda mažėti. Taigi augantys veršeliai suvartoja vis daugiau augalinių pašarų, kartu vartodami ir pieną. Šie pašarai stimuliuoja didžiojo prieskrandžio vystymąsi, o tai taip pat padidina maisto medžiagų poreikį. (Pond et al., 2005)

Veršeliai paprastai gimsta pavasarį ir visą ganiavos sezoną ganosi kartu su savo motinomis. (Jamieson, 2013). Karvių veršiavimasis žiemą arba anksti pavasarį yra pranašesnis už veršiavimąsi ganykliniu laikotarpiu. Kai karvės veršiuojasi vasario-kovo mėnesiais, veršeliai išeina į ganyklą sutvirtėję, o karvės išginus į ganyklą, padidėja jų pieningumas ir veršeliai gauna daugiau pieno, geriau auga ir daugiau sveria nujunkymo metu. Svarbu tinkamai organizuoti karvių šėrimą pereinamuoju laikotarpiu, kad jos ir veršeliai palaipsniui priprastų prie jaunos žolės. Jeigu ganykloje žolės pakankamai, tai telyčaitės, žįsdamos karves ir ėsdami žolę vystosi normaliai, Jeigu ganykla skurdoka, tai karvės duoda mažiau pieno ir veršeliai auga lėčiau. Tuomet reikėtų organizuoti papildomą jų šėrimą koncentratais. Tam naudojamos kilnojamos ėdžios su stogeliu, kad į lovelį su pašarais neprilytų (Jukna, Jukna, 2004).

Kai kurios karvių žindenių bandos veršiuojasi rudenį, o veršeliai atjunkomi ir parduodami pavasarį. Šis modelis pelningas tik tuose ūkiuose, kuriuose yra daug pigaus geros kokybės žieminio pašaro, tinkamo veršelius žindančioms karvėms, ir daug erdvės karvėms ir augantiems veršeliams žiemą. Jei pavasarį didelė paklausa ir aukštos atjunkytų veršelių kainos, toks verslo modelis gali būti ekonomiškai naudingas (Jamieson, 2013).

Jeigu tvartiniu laikotarpiu karvės po apsiveršiavimo šeriamos pagal tinkamai subalansuotus racionus ir pašarai yra kokybiški, tai telyčaitės gaudamos iš motinų pakankamai pieno ir palaipsniui priprasdamos prie žolinių pašarų, auga be papildomo šėrimo koncentruotaisiais pašarais. Jei karvių šėrimui naudojami prastos kokybės pašarai ar racionai nesubalansuoti, tai nuo 3-4 mėnesių amžiaus telyčaites tikslinga

18

papildomai šerti koncentruotaisiais pašarais. Tam tarp dviejų karvių gardų arba kiekviename garde, kur laikomos karvės su veršeliais, kampe įrengiami loveliai koncentruotiesiems pašarams ir atitveriami. Angos daromos tokio dydžio, kad veršeliai lengvai galėtų prieiti prie lovelio su pašarais, o karvės neprieitų. Auginant buliukus veislei tikslinga jau nuo 3 – 4 mėnesio pratinti juos prie papildomo šėrimo koncentruotaisiais pašarais ir taip šėrti iki nujunkymo. Veislinėse bandose, veršeliams pasiekus 6 mėnesių amžių, siekiant išvengti labai ankstyvo telyčių apsivaisinimo, tikslinga karves su buliukais ir telyčaitėmis išskirti į atskirus gardus. Mėsai skirtas prieauglis iki nujunkymo auginamas kaip ir veislinis (Jukna, Jukna, 2004).

1.4.2. Veršelių šėrimas ir laikymas nuo nujunkymo iki 16 - 18 mėnesių amžiaus

Veršeliai nuo karvių vidutiniškai atskiriami 7 mėnesių amžiaus. Paprastai veršeliai nuo karvių atskiriami rudenį prieš uždarant gyvulius į tvartus, todėl jų amžius nujunkymo metu gali svyruoti nuo 6 iki 8 mėnesių. Jaunesnius atjunkyti netikslinga. (Jukna, Jukna, 2004).

Nujunkymo metu veršeliai patiria didelį stresą. Jie netenka labai maistingo pašaro – karvės pieno. Prie naujų mitybos sąlygų adaptaciniu laikotarpiu būtina veršelius šerti pašarais, turinčiais daugiau energijos ir proteinų (Jukna, Jukna, 2004).

Šėrimas yra vienas svarbiausių ir bene pati painiausia gyvulių auginimo dalis. Taip yra todėl kad taikomos įvairiausios šėrimo technologijos, racionai gali būti kelių tipų, viskas priklauso nuo paskirties kuriai veršelis yra auginamas. Visais atvejais veršeliai turi gauti švaraus ir šviežio vandens bet kuriuo paros metu, nes sausųjų pašarų suvartojimas glaudžiai susijęs su vandens suvartojimu (http://beef.osu.edu/library/show.html prieiga per internetą 2014 gruodžio 18 d.).

Prieš paduodant pašarus reikėtų išvalyti šėryklas, t.y. pašalinti pašarų likučius ar patekusias išmatas, tokie pašarų likučiai gali būti sugedę, o veršeliai apsinuodyti, dėl šios priežasties gali sumažėti sausųjų medžiagų suvartojimas ir auginimo efektyvumas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį jei pašaro likučių lieka daug, tai rodo sumažėjusį pašarų suvartojimą (http://beef.osu.edu/library/show.html prieiga per internetą 2014 gruodžio 18 d.).

Siekiant užtikrinti, kad gyvuliai turėtų pakankamai pašaro gerai augti, daugiausia dėmesio reikia skirti energijos ir baltymų kiekiui pašaruose. Tinkama energijos koncentracija yra labai svarbi gyvulio augimui ir pieno gamybai. Baltymų kiekis, išreikštas žaliais baltymais, ypač reikalingas jauniems, dar besivystantiems galvijams (Jamieson, 2013)

19

Veršeliams šeriamas šienas turi būti aukštos kokybės, ypač tinka ankštinių žolių šienas. Paprastai per visą auginimo laikotarpį penimi galvijai ir telyčios sunaudoja 0,5 – 0,75 tonos šieno. Liucernos šienas labiausiai tinka mėsinių galvijų šėrimui. Tai standartas, pagal kurį sprendžiama apie kitų žolinių kultūrų šieno kokybę. Liucernos šienas turtingas virškinamaisiais proteinais, vitaminais ir mineralais šienas. Galvijų mitybai taip pat labai tinka liucernos ir pašarinių motiejukų mišinys (Sanders, 2004).

Jauniems gyvuliams turėtų būti skirtas geriausias pašaras, nes augančio organizmo mitybos poreikis yra didžiausias. Tai nereiškia, kad būtinai reikia šerti juos granulėmis ar grūdais, tačiau jauni atrajotojaineturi to paties gebėjimo augti maitindamiesi mažos energinės vertės šienu ar silosu. Jų skrandžiai yra mažesni, todėl jiems duodami pašarai turi būti aukštesnės energinės vertės, su didesne baltymų koncentracija (Jamieson, 2013).

Veislei auginamos telyčios ir buliukai, bei mėsai auginamas galvijų prieauglis šeriamas vadovaujantis rekomenduojamomis šėrimo normomis.

Bandos papildymui atrenkamos sveikos, gerai išsivysčiusios, tipingos veislei be eksterjero trūkumų telyčaitės. Jeigu po nujunkymo telyčaitės gauna nepakankamai energijos, baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų, tai jų masė gali sumažėti 10-20 proc. ir išaugs su nepakankamai išvystytais raumenimis. Bent 3 – 4 savaites po nujunkymo telyčaitėms reikėtų sušerti per dieną po 2 – 2,5 kg koncentruotųjų pašarų ir duoti kokybiškų žolinių pašarų. Vėliau šeriant kokybiškais žoliniais pašarais patenkinami telyčių priesvoriai gaunami be koncentruotųjų pašarų. Jei žoliniai pašarai prastesnės kokybės, tikslinga per parą sušerti po 1 kg koncentruotųjų pašarų. Visais atvejais telyčaitės turi nuolat gauti laižomosios druskos ir pagal poreikį – mineralinių priedų (Jukna Č., Jukna V., 2004).

Po nujunkymo veislei auginamiems buliukams rekomenduojama duoti baltymų turtingesnius koncentruotuosius pašarus, ypač pirmuosius 1,5 – 2 mėnesius. Šeriant savos gamybos koncentruotaisiais pašarais bent trečdalį turėtų sudaryti avižų miltai. Avižose yra daug lengvai pasisavinamo fosforo, kuris skatina spermatogenezės procesus. Per visą veislei auginamų buliukų šėrimo laikotarpį koncentruotųjų pašarų sudėtyje turėtų būti 25- 35 proc. avižų (Jukna Č., Jukna V., 2004).

Veislei auginamų buliukų raciono struktūra pagal maistingumą tvartiniu laikotarpiu turėtų būti: šienas – 25 – 30 proc., sultingieji pašarai – 25 – 35 proc., koncentruotieji pašarai – 45 – 48 proc. Vasarą buliukai šeriami žole ir koncentruotaisiais pašarais (Jukna Č., Jukna V., 2004).

Mėsai auginamiems veršeliams, po nujunkymo, per pirmąsias 3-4 savaites reikia sušerti po 1,5 – 2 kg koncentruotųjų pašarų per parą. Negaudami maistingų pašarų, jie pradeda skursti ir praranda nemažai

20

svorio. Vėliau, turint gerų žolinių pašarų, priklausomai nuo pasirinktos penėjimo sistemos, galima koncentratų kiekį reguliuoti pagal ekonomines sąlygas. (Jukna Č., Jukna V., 2004).

Auginant mėsinių veislių galvijų prieauglį mėsai, priklausomai nuo ūkinių ir ekonominių sąlygų, gali būti taikomos įvairios šėrimo sistemos:

superintensyvus penėjimas traiškytais miežiais ir šienu;

intensyvus penėjimas žoliniais pašarais ir koncentratais (koncentruotieji pašarai racione pagal maistingumą sudaro apie 50 proc.);

pusiau intensyvus penėjimas (koncentruotieji pašarai racione pagal maistingumą sudaro apie 35-40 proc.);

pusiau ekstensyvus penėjimas (koncentruotieji pašarai racione pagal maistingumą sudaro apie 20-30 proc.);

ekstensyvus penėjimas (koncentruotieji pašarai racione pagal maistingumą sudaro apie 0-20 proc.) (Jukna, Jukna, 2004).

Tvartiniu laikotarpiu mėsai auginamas galvijų prieauglis šeriamas varpinių-ankštinių žolių šienu, vasariniais šiaudais, silosu bei koncentratais (Gyvulininkystės žinynas, 2007).Vasarą – įvairių žolynų žaliąja mase ir koncentratais. Prieauglis per parą šeriamas 2 – 3 kartus. Šeriant tris kartus, gyvuliai suėda daugiau žolinių pašarų ir tam pačiams priesvoriui gauti reikia mažiau koncentruotųjų pašarų (Jukna, Jukna, 2004). Šeriant veršelius du kartus per dieną, pašarų davinys padalinamas maždaug pusiau. Tačiau karštu oru (vasaros laikotarpiu) veršeliui gali dienos metu nesinorėti ėsti, tokiu atveju reikėtų 40 proc. dienos pašarų atiduoti ryte, o 60 proc. vakare (http://beef.osu.edu/library/show.html prieiga per internetą 2014 gruodžio 18 d.).

Atidžiai suplanuotas ganymas yra labai tinkamas būdas apsirūpinti pašaru augantiems, veršingiems ir žindomiems gyvuliams. Ganomi gyvuliai nuolat nuėda žolę ir tokiu būdu nuolat palaiko ją vegetacijos stadijoje. Tai reiškia, kad gerai nuganomose ganyklose, nepriklausomai nuo to, ar jos natūralios, ar įsėtos, auga mažai ląstelienos, tačiau daug energijos ir baltymų turinti žolė, kokybe nenusileidžianti geram silosui. Telyčios ir buliukai vien dėl ganymo vidutiniškai priauga apie 700–800 g per dieną (Jamieson, 2013).

Norint gauti vidutinius mėsai auginamo prieauglio priesvorius tvartiniu laikotarpiu pagal maistingumą rekomenduojama tokia raciono struktūra: stambieji pašarai – 25 – 35 proc., sultingieji – 35 –

21

45 proc., koncentruotieji 30 – 35 proc., siekiant aukštesnių priesvorių ir šeriant intensyviai atitinkamai 20 – 25 proc., 35 – 40 proc. ir 38 – 48 proc. (Jukna, Jukna, 2004).

Priklausomai nuo auginimo paskirties (veislei, mėsai), skiriasi ir nujunkymo prieauglio laikymo technologijos.

Telyčios gali būti auginamos šaltuose tvartuose. Svarbiausia sąlyga, kad guolis būtų sausas, nebūtų skersvėjų ir būtų pakankama oro kaita. Telyčios laikomos palaidos ant gilaus arba periodiškai keičiamo kraiko. Vienai telyčiai priklausomai nuo veislės, turėtų tekti 4 – 5 m2 grindų ploto ir 60 – 70 cm ėdžių ilgio. Laikant ant gilaus kraiko, telyčiai per parą reikia 2 – 4 kg šiaudų pakratams.

Veislei auginami buliukai laikomi palaidi grupėmis po 5 – 10 gyvulių. Vienam gyvuliui turi tekti 4 – 5 m2 grindų ploto ir 70 – 80 cm ėdžių ilgio, kad visi gyvuliai vienu metu prieitų prie pašaro. Taip pat periodiškai išleidžiamas į mociono aikšteles. Vasarą veislei auginami buliukai gali būti auginami aptvaruose. Tvarte laikomi buliukai gali būti laikomi ant ištisinių grotelinių grindų, periodiškai keičiamo arba ant gilaus kraiko. Pažangiausias ir mažiausiai darbo reikalaujantis laikymo būdas yra laikymas ant ištisinių grotelinių grindų. Mėšlas išstumiamas buldozeriu 1 – 2 kartus per mėnesį ar dažniau. Taikant tokį laikymo būdą, buliukui per parą reikia apie 3 kg šiaudų pakratams. Pigiausias laikymo būdas yra laikymas ant gilaus kraiko. Šiuo atveju mėšlas iš tvartų šalinamas 1 – 2 kartus per metus. Išvežus mėšlą, ant grindų pakreikiamas 30 – 40 cm šiaudų, o vėliau kriekiama pagal užterštumą

Mėsai auginamas prieauglis dažniausiai laikomas palaidas. Vienoje grupėje turi būti tos pačios lyties ir panašaus amžiaus bei masės gyvuliai. Viename tvarte mėsai auginti nekastruotus buliukus ir telyčias netikslinga. Rujojančios telyčios didina buliukų lytinį aktyvumą, jie daugiau juda, sunaudoja daugiau pašaro energijos, mažiau priauga ir daugiau sunaudoja pašarų svorio vienetui (Jukna, Jukna, 2004).

Grupės dydis irgi turi įtakos priesvoriams ir pašarų sunaudojimo efektyvumui. Optimaliausias grupės dydis penint uždarose patalpose yra 10 – 20 gyvulių. Suformuotos penėjimo pradžioje gyvulių grupės iki penėjimo pabaigos keisti nereikia. Laikant gyvulius palaidus bandoje susiformuoja tam tikri santykiai ir naujo gyvulio atsiradimas grupėje iššaukia konfliktines situacijas (Jukna, Jukna, 2004).

Prieauglio auginimo ir penėjimo efektyvumui turi įtakos ir grupių sukomplektavimas. Formuojant grupes amžiaus skirtumas neturėtų viršyti 1 mėnesio, o masės 20 – 25 kg. Mėsai auginamas prieauglis, kaip ir veisliniai buliukai, gali būti laikomas ant ištisinių grotelinių grindų, periodiškai keičiamo arba gilaus kraiko. Tačiau veršeliai neišleidžiami į diendaržius arba mociono aikšteles (Jukna, Jukna, 2004).

22

2. BANDYMO METODIKA

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir laikas

Magistro baigiamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų auginimo technologijų institute. Pašarų priedo kaolino E 559 poveikiui, veršelių augimo intensyvumui ir sveikatai, įvertinti atliktas 9 mėnesių (275 dienų) trukmės šėrimo bandymas UAB „Fintera“ mėsinių galvijų ūkyje. Bandymas atliktas 2014 metų kovo – lapkričio mėnesiais.

5 pav. Ganomi Limuzinų ir Aberdynų – angusų veilės galvijai UAB „Fintera“ ūkyje

(R. Amšiejaus nuotrauka)

UAB „Fintera“ mėsinių galvijų ūkis įsikūręs Daržininkų kaime, esančiame Utenos apskrityje, Ignalinos rajone, Kazitiškio seniūnijoje. Šiame ūkyje auginami grynaveisliai mėsiniai Aberdynų – angusų, Herefordų ir Limuzinų veislės galvijai, bei jų mišrūnai. Šiuo metu ūkyje laikoma per 400 vnt. įvairių veislių mėsinių galvijų ir jų mišrūnų, daugiau nei pusę jų sudaro galvijų prieauglis.

Ūkyje taikomas ekstensyvi šėrimo sistema, taigi penimi gyvuliai bei karvės žindenės, bei žindomas prieauglis didžiąją metų dalį ganomi kultūrinėse pievose, o papildomai šeriami savos gamybos kokybiškais žoliniais bei koncentruotaisiais pašarais. Penimas prieauglis auginamas iki 24 mėnesių amžiaus, kol pasiekia 600 – 700 kg svorį, tuomet realizuojamas mėsai.

23

2.2. Buliukų šėrimo, laikymo ir tyrimo sąlygos

Bandymams, analogų principu sudarytos dvi nujunkomų Limuzinų veislės buliukų grupės, po 10 gyvulių kiekvienoje. Bandymams atrinkti Limuzinų veislės buliukai buvo šeriami ūkyje įprastu racionu, kurį sudarė šienas, šienainis bei koncentruotieji pašarai (pašarinių kviečių – pašarinių miežių miltai, lygiomis dalimis), tačiau tiriamosios grupės veršeliams pagal gamintojo rekomendacijas į 100 kg grūdų miltų buvo įmaišoma po 2,5 kg pašarų priedo kaolino E559.

Bandymas atliktas, laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8-500 bei poįstatyminių aktų – LR Valstybinės ir veterinarinės tarnybos įsakymų: Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4-31) ir Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).

Pašarų priedas kaolinas E 559 bandymams įsigytas Lenkijoje, įmonėje Mega-Sort Sp.z.o.o., cheminė sudėtis pateikiama 2 lentelėje, o šėrimo bandymo schema pateikiama 3 lentelėje.

2 lentelė. Kaolino E559 cheminė sudėtis, g/100 g

Rodikliai Kiekis Sausosios medžiagos 95,14 Ca 0,304 Mg 0,141 Fe 0,962 P 0,086 Mn 0,07 Na 0,097 K 1,382 Cu 0,024 Se 0,0011 Aliuminio silikatai 67,0

24 Preparate esantys mineralai yra biokomplekso pavidale, todėl jie yra lengvai pasisavinami gyvulio organizmo.

3 lentelė. Bandymo schema

Grupė Buliukų skaičius _{grupėje, vnt.} Buliukų amžius, _mėn. Šėrimo charakteristika

Kontrolinė 10 6 - 15 Ūkio racionas

Tiriamoji 10 6 - 15 Ūkio racionas + pašarų priedas kaolinas E559

Koncentruotieji pašarai buliukams buvo normuojami individualiai palaipsniui didinant jų kiekį. Buliukų šėrimo koncentruotaisiais pašarais schema pateikiama 4 lentelėje. Šienas ir šienainis buvo išduodamas visai grupei bei šeriamas iki soties. Buliukai buvo laikomi po 10 grupiniuose garduose, ant gilaus kraiko. Vandenį gėrė neribotai iš automatinių girdyklų.

4 lentelė. Kontrolinės ir tiriamosios buliukų grupės, koncentruojųjų pašarų šėrimo schema

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

Buliukų amžius, mėn. Koncentruotasis pašaras, kg/parą

Koncentruotasis parašas papildytas kaolinu E 559,

kg/parą

iš jo kaolino E559, g/parą

6-8 1,5 1,5 37,5

9-12 1,7 1,7 42,5

13-15 2 2 50

Buliukų svorio kitimas buvo nustatytas juos sveriant individualiai. Buliukus svėrėme: bandymo pradžioje (t.y. 6 mėnesių amžiaus), o tuomet kas mėnesį iki pat bandymo pabaigos (t.y. 15 mėnesių amžiaus). Iš viso buvo atlikta 10 svėrimų. Gyvuliai sverti praėjus 3 valandoms po šėrimo.

Suvartotas koncentruotųjų ir žolinių pašarų kiekis buvo stebėtas kiekvienos grupės atskirai. Suėsto pašaro kiekis buvo nustatomas pasveriant paduodamo pašaro kiekį ir nesuėstus likučius, dvi dienas iš eilės bei tuo remiantis atliekant paskaičiavimus.

25

Bandymų metu buvo vizualiai stebima penimų buliukų sveikatos būklė ir tiriamas kraujas. Hematologiniams tyrimams buliukų kraujas buvo imamas bandymo pradžioje ir pabaigoje iš Jungo venos (Vena jugularis). Kraujo morfologiniai rodikliai nustatyti hematologiniu aparatu SWELAB-AC920 EO+ (2004; Boule Medical AB, Švedija), o kraujo biocheminiai rodikliai nustatyti pusiau automatiniu biocheminiu analizatoriumi Screen Master Plus (2002; Hospitex Diagnostics S.A., Italija).

2.3. Statistinis gautų duomenų apdorojimas

Tyrimo duomenys apdoroti skaičiuokle MS Office Excel 2010. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, vidurkių paklaidos. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudentą. Rezultatai laikomi patikimais, kai p<0,05, rezultatai nepatikimi, kai p>0,05.

26

3.TYRIMŲ REZULTATAI

3.1.Pašarų sąnaudos

Penimų buliukų augimas, vystymasis ir masės didėjimas ženklia dalimi priklauso nuo su pašarais gaunamo energijos ir maisto medžiagų kiekio. Kontrolinės ir tiriamosios grupės buliukai buvo šeriami ūkyje įprastu koncentruotųjų pašarų kiekiu, taigi šių pašarų abi grupės gavo vienodą kiekį, tik tiriamosios grupės buliukų koncentruotasis pašaras buvo papildytas kaolino E559 priedu. Per visą bandymo laikotarpį tiriamosios grupės buliukai gavo 11,9 kg pašarų priedo kaolino E 559.

Bandymas parodė, jog kaolino E559 priedas skatino geresnį žolinių pašarų ėdamumą ir sąlygojo spartesnį gyvulių augimą. Tiriamosios grupės buliukai per visą bandymo laikotarpį šienainio suėdė 137,5 kg arba 4,54 proc. daugiau (p>0,05), o šieno 22,5 kg arba 3,27 proc. daugiau (p>0,05), nei kontrolinės grupės gyvuliai.

5 lentelė. Pašarų sąnaudos tekusios vienam buliukui tiriamuoju laikotarpiu, su pašarais gautas

energijos ir baltymų kiekis bei jų panaudojimas

Grupė Pašarai

Kontrolinė Tiriamoji

Koncentruotieji pašarai

(kviečių-miežių miltai), kg 476,4 476,4

iš jų kaolino E 559, kg - 11,9

Kultūrinių pievų šienas, kg 687,5 710

Kultūrinių pievų šienainis, kg 3025 3162,5

Pašaro energinė vertė, MJ AE 18696 19250

Žali baltymai, kg 171,5 179,3

Panaudota 1 kg priesvorio gauti:

pašaro energijos, MJ AE 97,6 91,3

27

Tiriamosios grupės buliukai geriau panaudojo pašarus kūno masės priaugimui. Per devynis bandymų mėnesius jie 1 kg priesvorio gauti sunaudojo pašaro energijos 6,3 MJ AE arba 6,45 proc. mažiau (p>0,05), nei kontrolinės grupės gyvuliai. Tiriamosios grupės buliukai efektyviau panaudojo ir raciono žaliuosius baltymus, 1 kg priesvorio jie panaudojo 44 g arba 4,91 proc. žalių baltymų mažiau (p>0,05), nei kontrolinės grupės gyvuliai.

3.2.Buliukų augimo dinamika

Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių buliukų augimo intensyvumas buvo skirtingas. Bandomosios grupės buliukai buvo gyvybingesni, noriau ėdė šienainį ir lyginant su kontroline grupe augo sparčiau. Bandymo laikotarpiu kontrolinės grupės buliukų apetitas buvo prastesnis, lyginant su tiriamąja grupe. Buliukų augimo intensyvumas atskirais bandymo mėnesiais pateikiamas 6 lentelėje.

6 lentelė. Buliukų masės dinamika atskirais bandymo mėnesiais, kg

Grupės ± lyginant su kontroline grupe

Bandymo

mėnuo Buliukų amžius, mėn. Kontrolinė

n=10 Tiriamoji n=10 kg proc. I 7 21,58±3,75 24,83±2,32 +3,25 +15,1 II 8 21,17±2,33 24,17±2,79 +3,00 +14,2 III 9 21,25±3,16 23,50±2,38* +2,25 +10,6 IV 10 20,25±2,68 23,17±2,14 +2,92 +14,4 V 11 22,00±2,89 23,67±2,51* +1,67 +7,6 VI 12 20,92±3,84 23,33±3,38 +2,42 +11,6 VII 13 20,88±2,39 22,17±2,75* +1,28 +6,1 VIII 14 22,50±2,93 23,67±2,37* +1,17 +5,2 IV 15 21,03±3,20 22,33±3,13 +1,30 +6,2 * p<0,05 Bandomuoju laikotarpiu masės skirtumas tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių buliukų skyravo tarp 6,2 – 15,1 proc. tiriamosios grupės naudai. Ženkliausias masės didėjimo skirtumas tarp grupių buvo per pirmuosius du bandymo mėnesius. Vėliau pastebimas priaugtos masės skirtumo mažėjimas, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių.

Visais bandymų mėnesiais tiriamosios grupės buliukai svėrė daugiau nors bandymo pradžioje, abiejų grupių buliukų masė buvo beveik vienoda. Atskirais bandymų mėnesiais tiriamosios grupės buliukų

28

masė buvo 1,2 – 4,2 proc. didesnė, nei tiriamosios grupės buliukų. Per visą bandymo laikotarpį bandomosios grupės buliukai priaugo 19,25 kg arba 10 proc. daugiau nei kontrolinės grupės buliukai. Buliukų masės dinamika pateikiama 7 lentelėje.

7 lentelė. Buliukų masės dinamika bandymo metu, kg

Grupės _{± lyginant su kontroline grupe}

Bandymo

mėnuo Buliukų amžius, mėn. Kontrolinė

n=10 Tiriamoji n=10 kg proc. Bandymo pradžia 6 263,92±4,15 264,00±4,05 I 7 285,50±3,73 288,83±2,48 +3,33 +1,2 II 8 306,67±4,23 313,00±3,16 +6,33 +2,1 III 9 327,92±3,44 336,50±3,08* +8,58 +2,6 IV 10 348,17±4,35 359,67±3,61 +11,50 +3,3 V 11 370,17±3,82 383,33±3,20* +13,17 +3,6 VI 12 391,08±4,03 406,67±3,56 +15,58 +4,0 VII 13 411,97±5,34 428,83±3,43* +16,87 +4,1 VIII 14 434,47±4,54 452,50±3,73* +18,03 +4,2 IV 15 455,50±5,21 474,83±3,82 +19,33 +4,2

Iš viso per bandomąjį laikotarpį masė padidėjo

191,58 210,83 +19,25 +10,05

* p<0,05 8 lentelė. Vidutinis buliukų paros priesvoris tiriamuoju laikotarpiu, g

Grupės ± lyginant su kontroline grupe

Bandymo

mėnuo Buliukų amžius, mėn. Kontrolinė

n=10 Tiriamoji n=10 g proc. I 7 696 801 +104,8 +15,06 II 8 706 806 +100 +14,17 III 9 685 758* +72,6 +10,59 IV 10 675 772 +97,2 +14,40 V 11 710 763* +53,8 +7,57 VI 12 687 763 +76,1 +11,08 VII 13 696 739* +42,8 +6,14 VIII 14 726 763* +37,6 +5,18

29 IV 15 701 744 +43,3 +6,18 Vidutiniškai per visą bandymų laikotarpį 698 768 +69,8 +10,00

Penimų buliukų priesvorių dinamika bandymo metu pateikta 8 lentelėje, pagal pateiktus duomenis matome, jog bandomosios grupės buliukų priesvorių skirtumas lyginant su kontroline grupe ženkliai svyravo. Vidutiniškai bandomuoju laikotarpiu, tiriamosios grupės buliukai per parą priaugo 69,8 g arba 10,0 proc. daugiau svorio, nei tiriamosios grupės buliukai (p>0,05). Didžiausias priesvorių skirtumas pastebimas pirmąjį bandymų mėnesį. Pakankamai ženklus priesvorio skirtumas tarp grupių buvo ir II, IV bei VI bandymų mėnesiais. Mažiausias priesvorio skirtumas pastebimas paskutiniaisiais bandymo mėnesiais. Tokį priesvorių skirtumą tarp grupių atskirais bandymų mėnesiais galima paaiškinti žolinių pašarų sušeriamų buliukams kokybės kaita. O priesvorio skirtumo sumažėjimą bandymo pabaigoje, natūraliu buliukų augimo spartos sumažėjimu sulaukus 12 mėnesių amžiaus.

3.3. Buliukų hematologinių tyrimų vertinimas

Bandomuoju laikotarpiu buvo vizualiai stebima penimų buliukų sveikatos būklė. Pastebėta, jog buliukai gavę pašarinio priedo kaolino E 559, buvo gyvybingesni, o jų plaukai blizgėjo. Bandymo laikotarpiu tiek kontrolinės, tiek bandomosios grupės buliukai virškinamojo trakto problemų neturėjo.

Gyvulių sveikatingumą taip pat apibūdina kraujo morfologiniai ir biocheminiai rodikliai. Kraujas morfologiniams ir biocheminiams tyrimams, buvo imamas 2 kartus, t.y. bandymo pradžioje ir pabaigoje. Tyrimų rezultatai pateikiami 9 lentelėje.

9 lentelė. Kraujo tyrimų rezultatai (p>0,05)

Bandymo pradžia Bandymo pabaiga

Rodikliai

Kontrolinė grupė. Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

Hemoglobinas, g/l 90,45 ±3,34 90,49 ±3,03 104,10 ±3,45 109,07 ±3,37 Eritrocitai, 1012_{/l 5,56 ±0,28 5,69 ±0,37 5,24 ±0,31 5,98 ±0,34} Leukocitai, 109_{/l 6,13 ±0,32 6,76 ±0,25 6,28 ±0,45 6,26 ±0,38} Baltymų kiekis, g/l 75,61±3,37 74,23±3,45 76,72±3,32 79,56±3,68 Leukoformulė, %: bazofilai 2,39 ±0,58 2,40 ±0,70 2,33 ±0,76 2,38 ±0,88 eozinofilai 7,25 ±2,64 5,67 ±2,68 7,17 ±3,80 7,73 ±2,26 lazdeliniai neutrofilai 5,34 ±2,88 5,46 ±2,43 5,52 ±2,83 5,53 ±2,46

30

segmentiniai neutrofilai 32,17 ±5,53 31,06±4,83 30,67 ±3,88 30,9 ±3,67

limfocitai 54,34 ±4,05 55,26 ±4,15 52,39 ±3,05 52,24 ±4,24

monocitai 4,45 ±1,86 4,38 ±1,67 4,43 ±1,23 4,53 ±1,21

Iš 9 lentelėje pateiktų duomenų matome, jog abiejų kontrolinės ir tiriamosios grupės buliukų morfologiniai ir biocheminiai kraujo rodikliai visą bandymo laikotarpį buvo fiziologinės normos ribose. Nustatyta, jog hemoglobino kiekis tiriamosios grupės buliukų kraujyje bandymo pabaigoje yra 4,97 g/l arba 4,7 proc. didesnis, nei kontrolinės grupės buliukų. Taip pat pastebima, jog baltymų kiekis tiriamosios grupės buliukų kraujyje yra 2,84 g/l arba 3,7 proc. didesnis, nei kontrolinės grupės buliukų. Galime daryti prielaidą, kad bandomosios grupės buliukų organizme vyko intensyvesni gyvybiniai procesai, todėl jie augo sparčiau.

3.4. Ekonominis vertinimas

Auginat gyvulius svarbu pasiekti ne tik didelį jų produktyvumą - priesvorį ar primilžį, bet turėti ir ekonominę naudą, t.y. gauti maksimalią produkciją su minimaliomis išlaidomis pašarams. Bandymo laikotarpiu išlaidos pašarams nurodytos pagal, tuo laikotarpiu, buvusias pašarų kainas litais perskaičiuotas į eurus (10 lentelė).

10 lentelė. 1 tonos pašarų kaina, Eur

Pašarai Kaina

Koncentruotieji pašarai (kviečiai, miežiai) 101,4

Kultūrinių pievų šienas 43,44

Kultūrinių pievų šienainis 57,92

Kaolinas E559 1303,29

Skirtingo buliukų šėrimo, ekonomonis įvertinimas pateikiams 11 lentelėje.

11 lentelė. Šėrimo ekonominis įvertinimas, Eur

Grupė Pašarai

Kontrolinė Tiriamoji

Koncentruotieji pašarai 48,30 47,10

Kaolinas E 559 - 15,51

31

Kultūrinių pievų šienainis 175,22 183,18

Viso išlaidos pašarams, 1 buliukui 253,38 276,63

Pašarų išlaidos 1 kg priesvorio 1,32 1,31

Ekonominiu požiūriu penimų buliukų raciono papildymas kaolino E559 priedu nedavė ženklių teigiamų rezultatų, kaip matome iš 11 lentelės duomenų, pašarų išlaidos 1 kg priesvorio gauti tiriamojoje grupėje sudarė 1,31 Eur, t.y. tik 0,01 Eur mažiau nei kontrolinėje grupėje. Nepaisant to, tiriamieji buliukai bandymo laikotarpiu buvo sveikesni ir gyvybingesni, bei sunaudojo mažiau energijos ir baltymų priesvorio kilogramui gauti.

32

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu gauti rezultatai patvirtina daugelio autorių tyrusių kaolino ir kitų natūralių molželių, panaudojimo galimybes gyvulių šėrime gautus duomenis.

Ouhida et al. (2000) ir Alzueta et al. (2002) nustatė, jog raciono papildymas natūraliais molžemiais, padidina maisto medžiagų virškinamumą ir virškinamojo trakto sekreto fermentinį aktyvumą. Mūsų bandymo metu nustatyta, jog tiriamosios grupės buliukai šienainio sunaudojo 137,5 kg arba 4,54 proc. daugiau nei kontrolinės grupės, tačiau tiriamosios grupės buliukai 1 kg priesvorio gauti sunaudojo energijos 6,3 MJ AE arba 6,45 proc. mažiau nei kontrolinės grupės gyvuliai. Taip pat nustatyta, jog tiriamosios grupės buliukai efektyviau panaudojo ir racione esančius žaliuosius baltymus, 1 kg priesvorio, jie panaudojo 44 g arba 4,91 proc. žalių baltymų mažiau nei kontrolinės grupės gyvuliai. Daugelis autorių sieja efektyvesnį baltymų ir energijos panaudojimą su padidėjusiu kasos fermentų aktyvumu, kurį įtakojo pašarų papildymas natūraliais molžemiais (Cabezas et al., 1991, Parisini et al., 1999, Papaioannou et al., 2005).

Mumpton (1999) teigimu, gyvulių pašarai, kurių sudėtyje yra natūralių molžemių, tokių kaip kaolinas, padidina pašarų efektyvumą ir tokiu būdu teigiamai veikia gyvulių priesvorius. Daugelio tyrimų metu nustatyta, jog racioną papildžius molžemiais, reikšmingai padidėjo gyvūnų priesvoriai bei buvo gautas teigiamas poveikis pašarų konversijai (Papaioannou et al., 2004, Chen et al., 2005, Kolacz et al., 2005, Papaioannou et al., 2005, Alexopoulos et al., 2007). Mūsų tyrimų rezultatai patvirtina šiuos autorių duomenis, bandomuoju laikotarpiu masės skirtumas tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių buliukų skyravo tarp 6,2 – 15,1 proc. tiriamosios grupės naudai. Tiriamosios grupės buliukų vidutiniai paros priesvoriai tiriamuoju laikotarpiu buvo vidutiniškai 10 proc. didesni, nei kontrolinės grupės buliukų. Tiriamosios grupės buliukai, kurių racionas buvo papildytas natūraliu kaolino E559 priedu per visą bandymo laikotarpį priaugo 10 proc. daugiau svorio, lyginant su kontroline grupe.

Bartko et al. (1983) ir Hutcheson (1984) nustatė, jog jaučių ir avių raciono papildymas natūraliais molžemiais, neturėjo reikšmingos įtakos hematologiniams kraujo parametrams. Mūsų atliktas tyrimas patvirtina autorių duomenis, nustatyta, jog kontrolinės ir tiriamosios grupės buliukų morfologiniai ir biocheminiai kraujo rodikliai visą bandymo laikotarpį buvo fiziologinės normos ribose. Nustatyta, jog hemoglobino kiekis tiriamosios grupės buliukų kraujyje bandymo pabaigoje yra 4,97 g/l arba 4,7 proc.

33

didesnis (p>0,05), nei kontrolinės grupės buliukų. Taip pat pastebima, jog baltymų kiekis tiriamosios grupės buliukų kraujyje yra 2,84 g/l arba 3,7 proc. didesnis(p>0,05), nei kontrolinės grupės buliukų. Galime daryti prielaidą, kad bandomosios grupės buliukų organizme vyko intensyvesni gyvybiniai procesai, todėl jie augo sparčiau. Tiriamieji buliukai buvo gyvybingesni, jų kailis labiau žvilgėjo.

Daugelio autorių duomenimis žemės ūkio gyvulių racionų papildymas kaolinu, taip pat turi teigiamos įtakos mėsos kokybei (Savory, 1984; Sakata, 1986; Kolacz et al., 2005). Šio bandymo metu penimų buliukų mėsos kokybė netirta, taigi būtų tikslinga ateityje pakartotinai atlikti bandymus įvertinant kaolino poveikį jautienos kokybei.

34

IŠVADOS

Apibendrinus tyrimo rezultatus galima daryti išvadas:

1. Penimų buliukų raciono papildymas natūraliu kaolino E 559 priedu, turėjo teigiamos įtakos žolinių pašarų suvartojimui, tiriamosios grupės buliukai per visą bandymo laikotarpį šienainio suėdė 137,5 kg arba 4,54 proc. (p>0,05) daugiau, o šieno 22,5 kg arba 3,27 proc. (p>0,05) daugiau, nei kontrolinės grupės gyvuliai.

2. Tiriamosios grupės buliukai 1 kg priesvorio gauti sunaudojo energijos 6,3 MJ AE arba 6,45 proc. (p>0,05) mažiau nei kontrolinės grupės gyvuliai.

3. Buliukai gavę kaolino E 559 efektyviau panaudojo racione esančius žaliuosius baltymus, 1 kg priesvorio, jie panaudojo 44 g arba 4,91 proc. (p>0,05) žalių baltymų mažiau nei kontrolinės grupės gyvuliai.

4. Tiriamosios grupės buliukai, kurių racionas buvo papildytas natūraliu kaolino E 559 priedu per visą bandymo laikotarpį priaugo 19,25 kg arba 10,05 proc. (p>0,05) daugiau masės, lyginant su kontroline grupe.

5. Tyrimo metu nustatyta, kontrolinės ir tiriamosios grupės buliukų morfologiniai ir biocheminiai kraujo rodikliai visą bandymo laikotarpį buvo fiziologinės normos ribose. Tiriamieji buliukai buvo gyvybingesni, jų kailis labiau žvilgėjo.

6. Ekonominiu požiūriu penimų buliukų raciono papildymas kaolino E559 priedu nedavė ženklių teigiamų rezultatų, 1 euro centas tiriamųjų buliukų naudai.

REKOMENDACIJOS

Rekomenduojama penimų buliukų racionus papildyti natūraliu molžemio priedu kaolinu E559, įterpimo norma 2,5 kg/100 kg koncentruoto pašaro. Mūsų bandymo metu penimų buliukų mėsos kokybė netirta, taigi būtų tikslinga ateityje pakartotinai atlikti bandymus įvertinant kaolino E 559 poveikį jautienos kokybei.

35

LITERATŪRA

1. Abdel-Wahhab M.A., Nada S.A., Amra H.A. Effect of aluminosilicates and bentonite on aflatoxin-induced developmental toxicity in rat. J. Appl. Toxicol., 1999, 19. P. 199–204.

2. Adamis, Z., Fodor J., Williams R.B. Bentonite, Kaolin and Selected Clay Minerals. World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2005. P. 5-23

3. Alexopoulos C., Papaioannou D.S., Fortomaris P., Kyriakis C.S., Tserveni-Goussi A., Yannakopoulos A., Kyriakis S.C. Experimental study on the effect of in-feed administration of a clinoptilolite-rich tuff on certain biochemical and hematological parameters of growing and fattening pigs. Livestock Science, 111, 2007. P. 230–241.

4. Alzueta C.; Ortiz L.T.; Rebole A.; Rodriguez M.L; Centreno C. and Trevino J. Effects of remoral of mucilage and enzyme of sepiolite supplement on the nutrient digestibility and metabolizable energy of a diet containing linseed in broiler chickens. Animal Feed Science Technology, 97, 2002. P. 169-181

5. Bartko P., Vrzgula L., Prosbova M, Blazovsky J. The effect of feeding zeolite (clinoptilolite) on the health status of sheep (in Slovak). Veterinarni Medicina (Praha), 28, 1983. P. 481–492.

6. Cabezas M.J., Salvador D., Sinisterra J.V. Stabilization-activation of pancreatic-enzymes adsorbed on to a sepiolite clay. Journal of Chemical Technology and Biotechnology, 52 (2), 1991. P. 265– 274.

7. Chen Y.J., Kwon O.S., Min B.J., Son K.S., Cho J.H., Hong J.W., Kim I.H. The effects of dietary Biotite V supplementation as an alternative substance to antibiotics in growing pigs. Asian-Australasian Journal of Animal Sciences, 18, 2005. P. 1642–1645.

8. Dominy N.J., Davoust E., Minekus M. Adaptive function of soil consumption: an in vitro study modelling the human stomach and small intestine. J. Exp. Biol., 2004, 207. P. 319–324.

9. Droy-Lefain M.T., Drouet T., Schatz B. Sodium glycodeoxycholate and spinability of gastrointestinal mucus: protective effect of smectite. Gastroenter, 1985, 88 (Suppl.2). P. 1369. 10. FAO. Rearing young ruminants on milk replacers and starter feeds. FAO Animal Production and

Health Manual No. 13. Rome. 2011. P. 45-65

11. Gyvulininkystės žinynas. Autorių kolektyvas. LVA Gyvulininkystės institutas, Baisogala. 2007. P. 123-125