1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ PROGRAMA GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
LAIMUTö DŽIAUGIENö
SKIRTINGŲ PAŠARŲ ĮTAKA ŠINŠILŲ AUGIMUI,
VYSTYMUISI IR PRODUKTYVUMUI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas prof. dr. A.Januškevičius
2
PATVIRTINIMASAPIEATLIKTODARBOSAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas SKIRTINGŲ PAŠARŲ ĮTAKA
ŠINŠILŲ AUGIMUI, VYSTYMUISI IR PRODUKTYVUMUI Yra atliktas mano pačios
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
2. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Laimut÷ Džiaugien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Laimut÷ Džiaugien÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
Darbas atitinka reikalavimus; atlikti bandymai su šinšilomis, kurių š÷rimui buvo panaudoti skirtingi racionai; parašytas savarankiškai.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Paulius Matusevičius
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS
SUMMARY 3
ĮVADAS 5
1. LITERATŪROS APŽVALGA 7
1.1. Šinšilų biologiniai ir fiziologiniai ypatumai 7
1.2. Šinšilų mitybos ypatumai 8
1.2.1. Pašarai šinšiloms 9
1.2.2. Šinšilų laikymas ir š÷rimas 12
1.3. Šinšilų pieno produkcija ir jauniklių augimo sparta 16
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 19
2.1. Bandymo su šinšilomis atlikimas 19
2.2. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta 19
2.3. Tyrimų metodai 20
3. REZULTATAI 22
3.1. Šinšilų š÷rimas bandymo metu 22
3.2. Šinšiliukų kūno mas÷s kitimas atskirais auginimo laikotarpiais 25
3.3. Šinšilų patelių pieningumo paskaičiavimas 27
3.4. Maisto medžiagų pasisavinimas šinšilų organizme 28
4. REZULTATŲ APTARIMAS 30
IŠVADOS 32
4 SUMMARY
INFLUENCE OF DIFFERENT FEED FOR GROWTH DEVELOPMENT AND PRODUCTIVITY OF CHINCHILLAS
Laimut÷ Džiaugien÷ – Master student, Faculty of Animal Husbandry Technology Advisor – Prof. dr. Algirdas Januškevičius
University of health sciences veterinary academy, department of Animal Nutrition, Kaunas.
Volume and structure of the final study
This final study is written in Lithuanian language, containing 35 pages and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 30 references, 16 tables.
The aim - to analyze the chinchilla feeding, storage, dams milk production, growth rates, using different feeds, the nutrient digestibility in digestive tract of chinchilla.
The goals: - to analyze the physiological characteristics of chinchillas; - to determine nutritional and energy value of diets;
- to carry digestibility experiment with adult chinchillas;
- to determine undigested food materials and energy in the stool; - to follow the growth rate of pups from birth to weaning; - to determine the amount of milk in female per day.
Research methods. We use to fulfill the objectives set out the approach adopted in compliance with all requirements and standards. Animals are chosen for analog approach, where the difference between the parameters allowed 3 percent. Before the test, producing animals are examined by veterinarian, as well as conducted by the accounting ledgers, check - or animals vaccinated against the disease peculiar to them (Januškevičius, 1992). Each group was selected of 3, has been awarded the two analogue groups. Digestibility of the test were taken from each group, all females; test performed one month after weaning pups. Pup weight, determined at the beginning of the test, in between individual growth and at the end of the test. Chemical analysis of feed and feed ingredients for individual tests was done at the Lithuanian Veterinary Academy, Department of Animal Nutrition.
5 Results. Three-week-old chicks chinchilla experimental group weighed 156.8 grams, or 14.48 percent (p<0.001) compared with control animals, even after two weeks, weighing showed that the experimental group animals weighed 204.2 grams, or 11.81 percent (p<0.001) compared with controls; cubs weaning eight weeks of age, weaning on average, the test animals weighed 300.2 grams, or 7.46 percent (p<0.001) compared with control animals weight. During the first week, all younglings gained nearly three grams - 2.97 to 2.99 g., the second week in a daily weight gain was - 3.93 to 4.10 g level; in the third week research period the animals daily weight gain at 6. 93 g, or 43.29 percent (p<0.001) compared with their peers in the control group, which was the biggest daily gain during the lactation period, the lowest daily gain - 1.99 g was observed in the control group game five weeks of age, during the lactation period in the experimental group of animals a day gains of 4.31 g and control - 3.86 g, or 10.44 percent less (p<0.05). Experimental group of female milk yield - 294.3 g, and the control group - 227.4 g., or 22.73 percent lower (p <0.001). Experimental group chinchilla feces found higher content of moisture - 76.55 percent., or 2.97 percent (p<0.001) compared with control stool consistency and found lower levels: organic matter 20.24 percent., or 3.02 percent (p<0.001), crude protein 2.10 percent, or 0.72 percent (p<0.01), crude fat 0.19 percent, or 0.05 percent, crude fiber 6.10 percent, or 1.11 percent (p<0.001), nitrogen-free extractives 11.85 percent, or 1.14 percent (p<0.001) lower compared with the control group. Experimental group of animals green proteins were absorbed 75.16 percent, or 11.79 percent better (p<0.001), crude fat - 86.36 percent, or 3.03 percent better (p <0.001) compared with controls.
All these results and research are discussed in this paper concerning references and methods of analysis.
6 ĮVADAS
Šinšilas – simpatiškas ir malonus žv÷relis, n÷ra stambus, iš išvaizdos labai panašus į triušį. Šie žv÷reliai vis plačiau auginami tų, kurie myli žv÷relius, ir tų, kurie verčiasi bizniu. Šinšilų kailis yra brangus. Joms reikalingi pilnaverčiai, brangiai kainuojantys pašarai. Jų raciono pagrindą sudaro augalin÷s kilm÷s pašarai – vasarą žalieji pašarai, žiemą šienas, šakniavaisiai, koncentruotieji pašarai, daržov÷s.
Komercin÷s šinšilininkyst÷s pradžia yra laikomi 1923 metai, kai šie gyvūn÷liai buvo prad÷ti auginti ir veisti nelaisv÷je Kalifornijos valstijoje (JAV). Jau 1954 m. Šiaur÷s Amerikoje fermeriai augino nelaisv÷je apie 500 tūkst. šinšilų. Pirmajame šinšilų aukcione d÷l kailiukų nuostabaus grožio, lengvumo, atspalvių įvairov÷s ir tvirtumo jie buvo pardavin÷jami po 100–200 dolerių už vienetą. Tokios kailiukų kainos dar labiau skatino gyvūnų augintojus pl÷sti šį verslą. Tuo labiau, kad iš kailiukų pasiūti kailinukai, mantijos, movos, kepurait÷s, plačiai plito tarp turtingų gyventojų.
Šinšilų t÷vyn÷ – Andų kalnai (Pietų Amerika). Šioje šalyje kiekvienais metais eksportui buvo paruošiama po 500000 kaliukų. 1905 metais kailiukų eksportas sumaž÷jo iki 216000 ir 27000 1909 metais. 1920 metais Pietų Amerikoje šinšilos buvo ant išnykimo ribos. Andų kalnuose paplitusios šios šinšilų veisl÷s: Chincilla laniger – ilgauodeg÷s ir Chinchilla brevicaudata – trumpauodeg÷s. Prijaukinti šinšilos buvo prad÷tos Čil÷je 1855 metais (Dantzen, 2001; Grou, 1984). 1960 metais susikūr÷ Šinšilų Kailių Veisimo Asisiacija.
Šinšilos – kailinis žv÷relis, be jų mūsų šalyje yra auginamos audin÷s, lap÷s, šiaurin÷s lap÷s. 2007 metais buvo užauginta 1912 lapių, 1716 šiaurinių lapių, 169112 audinių. Latvijoje 24 šinšilų ūkiai, kuriuose laikoma 4500 šinšilų.
Šinšilos būna baltos, sidabriškai pilkos, juodai aksomin÷s, auksinio atspalvio. Jų kailiukas labai švelnus ir tankus – iki 2500 plaukelių/cm2. Jos yra šeimyniniai žv÷reliai, m÷gsta gyventi grup÷mis – 1 patin÷lis ir 4 patel÷s. Gyvena 15–20 metų, retai serga. Jų m÷sa dietin÷, labai skani ir sultinga (Gaidžiūnien÷, Zapasnikien÷, 1998).
Pastaruoju metu pasaulyje laikoma apie 3,5 mln. šių gyvūn÷lių, kurių didžioji dalis auginama specialiose fermose JAV, Kanadoje, Australijoje ir beveik visoje Europoje. Lietuvoje šinšilos prad÷tos auginti prieš 15 metų. Pirmosios šinšilų šeimos į Lietuvą buvo atvežtos iš Vokietijos. Šiuo metu susidom÷jimas šinšilų auginimu did÷ja. Daug gyvūn÷lių auginama pardavimui, nemažai kaliukų išvežama į tarptautinius kailių aukcionus.
7 Kad išsilaikyti rinkoje, gauti kuo geresn÷s kokyb÷s kailiukus su kuo mažesne jų savikaina, o tuo pačiu gauti ir maksimalų pelną, kreipiamas labai didelis d÷mesys laikymo sąlygoms. Šinšilų laikymo sąlygos yra specifin÷s ir iš augintojų reikalauja tam tikrų žinių. Individualus ir šių žv÷relių š÷rimas. Geram kailiui gauti reikia vykdyti pilnavertį š÷rimą. Šerdami nepakankamai subalansuotais pašarais, neužauginsime geros kokyb÷s ir atitinkamo dydžio kailiuką turinčias šinšilas.
Darbo tikslas – išanalizuoti šinšilų š÷rimą, laikymą, patelių pieningumą, augimo spartą, naudojant skirtingus pašarus; nustatyti maisto medžiagų pasisavinimą šinšilų virškinamajame trakte.
Darbo uždaviniai:
- išanalizuoti šinšilų fiziologines savybes; - nustatyti pašarų maistinę ir energinę vertę; - nustatyti racionų maistinę ir energinę vertę;
- atlikti virškinimo bandymą su suaugusiomis šinšilomis;
- nustatyti išmatose esančias nesuvirškintas maisto medžiagas ir energijos kiekį; - sekti jauniklių augimo spartą nuo atsivedimo iki atjunkymo;
8 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šinšilų biologiniai ir fiziologiniai ypatumai
Šinšila - tai ilgomis ausimis, judrus, su ilga uodega, gyvūnas. Yra tarpinis gyvūnas – tarp triušio ir vover÷s. Kūno ilgis –22,5–38,0 cm, o uodegos ilgis – 7,5–15,0 cm. Patin÷liai yra stambesni ir sveria iki 800 g, o patel÷s sveria iki 500 g. Ausys yra iki 6 cm ilgio. Akys didel÷s. Priekin÷s kojos ir leten÷l÷s yra mažos, užpakalin÷s – didesn÷s (Heinrich, 1974; Nowak, 1991). Kailis šilkinis, iš vieno folikulo išauga iki 60 plaukų, kurių ilgis – 1,7–1,8 cm. Pagrindin÷s spalvos – melsva, perlų arba rusvai geltona. Taip šinšilos yra labai įvairių spalvų: juodos, baltos, standartin÷s geltonos, sm÷lio spalvos, violetin÷s, safyro.
Šinšilai turi savo individualias savybes: vieni turi savo specifinę termoreguliacijos sistemą ir sugeba prisitaikyti tam tikrose sąlygose (Wang et al., 1983; Cortes et al., 2000a), kiti sugeba organizme kaupti vandenį (Chou et al., 1993; Cortes et al., 2000b). Jų gyvenimo trukm÷ 10 metų, bet atskirais atvejais 15–20 metų.
Suaugusi šinšilų patel÷ sveria 400–500 g, patin÷lis 400–600 g. Kūno temperatūra – 36–38 0C, pulsas – 100 dūžių/min., lytiškai subręsta 3 m÷n. amžiuje, dažnai 6–10 m÷n.; gyvenimo trukm÷ – 10–20 metų; vaikingumo trukm÷ – įprastai 40 dienų, atskirais atvejais 60–69 dienų; veda vaikus du kart metuose; gimusio šinšiliuko svoris 35 g ir daugiau; jaunikliai gimsta atsimerkę, apsiplaukavę ir pasiruošę eiti; Patel÷ jauniklius maitina 6–8 savaites; daugumoje auginamos Lanigera veisl÷s šinšilos; šinšilos kailis turi apie 100 plaukų iš kiekvieno folikulo, kai tuo tarpu žmogaus – 1–2 plaukai iš folikulo; jos niekada nesimaudo vandenyje, prausiasi dulk÷se kelis kartus savait÷s b÷gyje; kai šinšilas yra gerai prižiūr÷tas – jis yra atsipalaidavęs ir laimingas; šinšila spygauja arba čirškia; geriausia patalpos temperatūra 24 0C. Šinšilos kūno temperatūra n÷ra pastovi. Pvz.: esant aplinkos temperatūrai 150C kūno temperatūra bus 36–37 0C. Jos linkusios visą dieną miegoti, o naktį žaisti ir maitintis, jų dantys auga per visą gyvenimo tarpsnį; maitinasi žole, šienu ir joms skirtomis granul÷mis, kurių sud÷tyje yra nedaug daržovių (d÷l malonumo). Šinšilos labiausiai aktyvios ankstų rytą ir v÷lų vakarą, tod÷l būna labai nepatenkintos, kada joms šiuo laikotarpiu drumsčiama ramyb÷.
9 1.2. Šinšilų mitybos ypatumai
Šinšilos – augalin÷s kilm÷s pašarus vartojantys gyvūnai, taip vadinami fitofagai, kurie ÷da visas augalų dalis. Šie žv÷reliai ÷da įvairias žolinių augalų, krūmų, medžių dalis, taip pat s÷klas bei vaisius. Gamtoje gyvenantys žv÷reliai pašaro su÷da nedaug. Tas susijęs su jų prisitaikymu gyventi vietov÷se, kurios n÷ra turtingos augmenija, o taip pat ir d÷l to, kad tose vietov÷se, kur gyvena šinšilos, augmenija turtinga vitaminais ir kitomis vertingomis maisto medžiagomis (Barabasz, Dzieržanowska-Goryn, 2005). Natūraliomis sąlygomis žv÷reliai gali ilgai apsieiti be vandens. Jie ÷da sultingus kaktusus, tenkinasi rytine rasa.
Iš žolinių pašarų šinšiloms tinka varpiniai ir ankštiniai augalai. Ankštiniai augalai yra baltymų šaltinis, jų sud÷tyje yra kai kurių nepakeičiamų aminorūgščių. Baltymai yra ir kaip energijos šaltinis. Varpiniuose augaluose yra daugiau krakmolo ir riebalų.
Nuo ankstyvo pavasario šinšilos minta žole, kuri n÷ra turtinga biologiškai aktyviomis medžiagomis. Jaunos žol÷s sausoje medžiagoje yra 20–25 proc. žalių baltymų, 10–15 proc. ląstelienos, 4–5 proc. žalių riebalų, 9–11 proc. įvairių mineralinių medžiagų ir 30–50 proc. neazotinių ekstraktinių medžiagų (Рахманов, 2003).
Šviežia pavasarin÷ žol÷ suaktyvina lytinį potraukį, padidina patelių vaisingumą, suaktyvina pieno liaukos veiklą. Šinšilos virškinamojo trakto, kaip ir kitų graužikų, ypatyb÷, kad jie turi gerai išvystytą akląją žarną, kuri kelis kartus viršija skrandžio tūrį. Aklosios žarnos mikroflora turtinga mikroorganizmų skaitlingumu ir įvairove, tod÷l šiame virškinamojo trakto skyriuje vyksta ląstelienos skaidymas iki paprastų junginių, kurie organizmo yra pasisavinami.
Pašaras burnos ertm÷je susmulkinamas, suvilgomas seil÷mis, kuriose gausu fermentų, pagerinančių pradinį pašaro virškinamumą ir maisto medžiagų pasisavinimą. Pagrindiniai virškinimo procesai vyksta skrandyje skrandžio sulčių poveikyje: skaidomos maisto medžiagos iki paprastų junginių, baltymai iki aminorūgščių, riebalai iki riebalų rūgščių. Galutiniai virškinimo procesai vyksta plonųjų žarnų skyriuje, čia taip pat atliekamas maisto medžiagų pasisavinimas į organizmą.
Šinšilų š÷rimas yra sud÷tingas ir labai svarbus procesas. Šeriant nepilnaverčiais racionais arba nepakankamu pašarų kiekiu, žv÷reliai dažnai serga, gaunamas menkavertis kailiukas, tod÷l galutiniame rezultate skaičiuojami nuostoliai. Gautos produkcijos rentabilumas priklauso nuo įvairiapusio ir ekonomiško š÷rimo.
10 Šie žv÷reliai aktyvūs prieblandoje, anksti ryte, tod÷l į tai reikia kreipti d÷mesį vykdant š÷rimą ir priežiūrą. Š÷rimui būtina naudoti tik geros kokyb÷s pašarus, sudaryti pilnai subalansuotus racionus, kurių sud÷tyje būtų visos nepakeičiamos, dalinai pakeičiamos aminorūgštys bei pilnas biologiškai aktyvių medžiagų sąstatas. Pašarai turi būti paruošiami pagal tam tikras technologijas kiekvienam žv÷reliui individualiai, nes tai yra labai svaru.
Žinant, kad laisv÷je šinšilos žiemą maitinasi sausomis augalų dalimis, pavasarį – s÷klomis ir jaunos žol÷s ūgliais, vasarą – žole, medžių, krūmų lapais, nereikia pamiršti šinšilų, kurios laikomos nelaisv÷je. Taigi, raciono įvairov÷ ir jo energin÷ bei maistin÷ vert÷ priklauso nuo šių žv÷relių augintojų.
Pašarai, kurie naudojami šinšiloms šerti gali būti suskirstyti į sekančias grupes: - grūdiniai mišiniai,
- šakniavaisiai, - žol÷ ir žalia mas÷.
1.2.1. Pašarai šinšiloms
Grūdiniai pašarai yra patys maistingiausi, jų sud÷tyje yra didžiausias kiekis lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Yra naudojami varpinių ir ankštinių grūdai bei aliejinių kultūrų s÷klos.
Varpiniuose grūduose didžiąją sausosios medžiagos dalį sudaro neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos, kurių didžioji dalis priklauso krakmolui. Šinšiloms varpiniai grūdai vieni iš maistingiausių komponentų, nes juose nedaug dr÷gnio, daug organinių medžiagų ir sąlyginai aukštos energin÷s vert÷s. Varpinių javų grūdų kiekis šinšilų racione kinta, nes tai priklauso nuo metų laiko, kitų raciono komponentų maistin÷s vert÷s, žv÷relių amžiaus ir fiziologin÷s būkl÷s. Esant racione didesniam kiekiui ankštinių augalų žol÷s arba šieno, kuriuose randami didesni kiekiai baltymų, sunaudojami mažesni kiekiai varpinių javų grūdų mišinio. Grūdinių kultūrų mišinius reikia naudoti didesniais kiekiais augantiems žv÷reliams, patel÷ms vaikingumo, laktacijos periode iki jauniklių nenartalinio laikotarpio pabaigos. Ramyb÷s būkl÷je, š÷rimosi laikotarpiu šių mišinių kiekiai sumažinami. Bandymais nustatyta, kad norint gauti gerus rezultatus, reikia į šinšilų racioną prid÷ti iki 30–40 proc. varpinių javų grūdų mišinio (Рахманов, 2003).
11 Geriausias grūdinis varpinis komponentas šinšilų racionuose yra avižos. Jos naudojamos š÷rimui natūralioje formoje ir kruopų pavidale. Avižos pasižymi dietin÷mis savyb÷mis, teigiamai veikia virškinamojo trakto peristaltiką, ypač kada žv÷reliai su÷da didesnius kiekius žalios mas÷s.
Geru raciono komponentu laikomi kukurūzai, kurių maistin÷ vert÷ 1,36 karto didesn÷ nei avižų. Šeriant žv÷relius grūdinių kultūrų mišiniu, į jo sud÷tį kukurūzų galima d÷ti iki 50–75 proc. Prieš sušeriant kukurūzai malami arba išbrinkinami vandenyje. Laktacijos periode kukurūzus galima naudoti virtus koš÷s pavidale. Nereikia pamiršti, kad kukurūzuose, palyginti su avižomis, yra mažiau nepakeičiamų aminorūgščių: lizino ir triptofano.
Pašarams, kurių sud÷tyje yra didesni kiekiai baltymų, nepakeičiamų aminorūgščių, priskiriami žirniai, pupos, išspaudos, rupiniai, liucerna, lubinai (Juraitis, Kulpys, 2003). Juos rekomenduojama naudoti racione, kad pilnai subalsuotume juos pagal baltymų kiekį. Šinšilų racionų sud÷tyje gali būti kviečiai ir miežiai. Jie naudojami tik smulkinti.
Geras šinšiloms racionų komponentas yra soja. Tai pašaras, kuris turtingas baltymais ir kurių sud÷tis labai artima gyvūnin÷s kilm÷s pašarų baltymų sud÷čiai. Jų grūdai turtingi ir aliejumi, tod÷l gali būti naudojama tik po apdorojimo išspaudų arba rupinių pavidale. Neapdorotą soją didesniais kiekiais naudoti nepatartina ir net pavojinga, nes jos sud÷tyje yra medžiaga, kuri sutrikdo virškinamųjų sulčių išskyrimą organizme ir sumažina pašaro baltymų pasisavinimą. Sojos išspaudos ir rupiniai daugiau vertingi šinšiloms, palyginti su neapdorota soja. Sojos rupinių arba išspaudų šinšiloms į raciono sud÷tį galima prid÷ti iki 80 proc. visos grūdinių kultūrų mas÷s.
Žirniai – geras baltyminis pašaras, susmulkintas įgauna specifinį kvapą ir skonį, tod÷l žv÷reliai ne visada noriai ÷da. Į racioną galima prid÷ti iki 10–12 proc., o atskirais atvejais iki 50 proc. viso baltymų kiekio. Racione panaudojus didesnius kiekius, būtina panaudoti metionino priedą, nes šios aminorūgšties juose n÷ra, taip pat panaudoti vitamino B12 papildą. Jaunikliams
žirniai sušeriami virti.
Lubinai – š÷rimui naudojami saldieji lubinai. Lubiniuose yra apie 48 proc. žalių baltymų. Jų organin÷ medžiaga žv÷relių gerai pasisavinama. Lubinais galima pakeisti iki 75 proc. gyvūnin÷s kilm÷s pašarų.
S÷menys – naudojamos kaip pašarinis ir gydomasis komponentas nuo viduriavimo. Jose daug žalių riebalų. Žv÷reliams tinka tik šviežios s÷menys, kurios saugojamos žemoje pliusin÷je temperatūroje. Š÷rimui naudojamos nedideliais kiekiais š÷rimosi metu ir esant vidurių užkiet÷jimui.
12 Kanap÷s – labai m÷gstamas šinšilų pašaras. Kanap÷s prieš š÷rimą, kad nebūtų žv÷reliams nuodingos, paruošiamos du kart pavirinus po 10 min. vandenyje. Labai tinka plaukų keitimo periode duodant 2–5 proc. (2–3 kanapių s÷klos) nuo bendro grūdinių kultūrų kiekio.
Saul÷grąžos – sud÷tyje turi daug aliejaus, neturi nuodingų medžiagų, kaip kanap÷s. Grūdinių kultūrų sud÷tyje gali sudaryti iki 20 proc. Jų sud÷tyje yra 25–45 proc. aliejaus, 18,4 proc. žalių baltymų, 20,1 proc. žalios ląstelienos. Žv÷relių noriai ÷damos.
Varpiniai augalai – vieni iš pagrindinių komponentų žv÷relių racione. Nereikia pamiršti, kad tarp varpinių žolių yra ir nuodingų, kuriose esančios medžiagos gali pažeisti organizmo virškinamąjį traktą, nuo jų žv÷reliai gali ir apakti. Plačiai naudojamos varpinių augalų s÷klos, kurios ruošiamos augalams esant brandos faz÷je. Ir kaip pašaras, ir s÷klų derliui gauti naudojamas pašarinis pašiauš÷lis, aukštoji avižuol÷, pašarinis motiejukas. Žv÷relių noriai ÷dami vasarą, kaip žaliasis pašaras, o žiemą, kaip sausasis pašaras.
Ankštiniai augalai – turtingi žaliais baltymais – iki 17–18 proc. Jie turtingi karotinu ir vitaminu C. Gerai pasisavinami žv÷relių organizme. Žv÷relių noriai ÷dami dobilai, liucerna.
Žol÷s miltai – pagrinde gaminami iš liucernos ir dobilų žol÷s. Turtingi maisto medžiagomis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis. Žiemos laikotarpiu suaugusioms šinšiloms raciono sud÷tyje gali būti iki 7–10 proc., o jaunikliams iki 5 proc.
Žol÷s miltuose yra 17–20 proc. žalių baltymų, viename kilograme – 250–300 mg karotino (Mikulionien÷, 2001).
Šinšilų racioną galima papildyti burok÷liais, kurių sud÷tyje yra nemažas kiekis baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų. Palyginus su žole, juose 2,0–2,5 mažiau ląstelienos, o tai skatina geresnį maisto medžiagų pasisavinimą organizme. Burok÷lius reikia pradžioje šerti nedideliais kiekiais, nes gali suaktyvinti virškinamojo trakto peristaltiką. Tą patį reiktų pasakyti ir apie morkas.
Šinšilų racioną galima praturtinti ir kai kuriomis piktžol÷mis: dilg÷l÷mis, arkliarūgšt÷mis. Tinka ir laukin÷s įvairios uogos. Jauna dilg÷lių žol÷ yra turtinga baltymais, kurių sud÷tyje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, didina žv÷relių produktyvumą, padidina jauniklių kūno mas÷s priaugimą, patel÷ms padidina pieno išskyrimą laktacijos metu ir piene esančių riebalų kiekį, o tai labai svarbu jaunikliams (apsaugo nuo įvairių susirgimų). Žalioje dilg÷lių mas÷je yra 4,6 proc. Baltymų, iki 1,6 proc. Riebalų, daug mineralinių elementų. Ypač dilg÷l÷s yra naudingos anksti pavasarį, kada žv÷reliams reikalingas atitinkamas vitaminų kiekis, tuo pačiu šis komponentas apsaugo nuo avitaminoz÷s.
13 Šinšiloms geras pašaras krūmų šakel÷s. Iš jų galima pagaminti ir miltus, kurie noriai žv÷relių ÷dami.
Racionų subalansavimui yra naudojami ir gyvūnin÷s kilm÷s pašarai. Jų baltymai turtingi nepakeičiamomis aminorūgštimis.
Pienas – šinšiloms šeriamas retai. Dažniau naudojamas suraugintas pienas, nerūgšti varšk÷. Pagrinde šeriamos vaikingos patel÷s ir nujunkyti jaunikliai. Pienas dažniausiai duodamas vietoje vandens, o taip pat su duona arba koše. Šinšiloms pieno negalima duoti gerti iš cinkuotų aliuminių indų. Labai patogu šinšilų š÷rimui naudoti sauso pieno miltelius, kuriuose yra 30–35 proc. Baltymų, 44–47 proc. Pieno cukraus. Pieno miltelių jaunikliams galima per parą sušerti 2–3 proc. Raciono sausosios medžiagos, o suaugusioms – iki 1,5 proc. Baltymingumui padidinti, ypač š÷rimosi laikotarpiu.
M÷sos kaulų miltai šinšilų racione naudojami 3–7 proc. Kiekiu. Reikia atkreipti d÷mesį, kad gamybos proceso metu juose nebūtų pilnai arba dalinai koaguliuoti baltymai, nes taip jie bus menkaverčiai, o balasto šinšilų racionuose būti negali.
Šinšiloms šerti gali būti naudojami dr÷gni mišiniai, sudaryti iš kruopų, miltų, s÷lenų, taip pat gali būti naudojamos pramonin÷s gamybos atliekos: išspaudos, rupiniai.
Patrauklus ir noriai šinšilų ÷damas morkų ir džiūv÷sių mišinys. Į tokį mišinį galima prid÷ti kietai virtą kiaušinį arba kiaušinių miltelių. Taip paruošiamas birus mišinys.
Paskutiniu metu yra gaminamas kombinuotasis pašaras šinšiloms. Joms gali būti naudojami ir triušiams bei nutrijoms skirti kombinuotieji pašarai. Tokie pašarai laikomi pilnai subalansuotais, nes juose esančios sudedamosios medžiagos pilnai tenkina organizmo poreikius. Kombinuotasis pašaras šinšiloms gaminamas iš augalin÷s kilm÷s komponentų, tik nedidel÷ dalis juose yra gyvūnin÷s kilm÷s. Šinšiloms kombinuotieji pašarai ruošiami granuliuotos formos, taip juose geriau išsilaiko esančios maisto medžiagos, jais patogiau vykdyti žv÷relių š÷rimą.
1.2.2. Šinšilų laikymas ir š÷rimas
Auginant šinšilas reikia parinkti tokius pašarus, kuriuose esančios maisto medžiagos pilnai patenkintų organizmo poreikius, ir kad gaunama produkcija būtų su kuo mažesn÷mis išlaidomis. Laikant šinšilas kaip augintinius numyl÷tinius, išlaidos pašarams neturi reikšm÷s, kreipiamas d÷mesys tik sunaudojamo pašaro kiekiui ir jo kokybei. Negalima naudoti šinšilų š÷rimui pašarų,
14 kurių sud÷tyje yra nuodingų augalų s÷klų, lapų, stiebų; pelių, žiurkių išmatų; pel÷sių ir kitų nuodingų priemaišų. Prieš sušeriant grūdų mišinius, reikia persijoti, kad atskirti nuo visų priemaišų bei purvo.
Visus pašarus šinšiloms reikia saugoti pel÷ms bei žiurk÷ms neprieinamose vietose, uždaruose induose, o gendančius – šaldytuve.
Priklausomai nuo sąlygų ir galimybių šinšilų š÷rimas vykdomas trim būdais: dr÷gnas, sausas ir kombinuotas. Dr÷gnas š÷rimo tipas naudojamas rečiau.
Kombinuotas š÷rimo tipas naudojamas ūkiuose, kuriuose laikomas nedidelis kiekis žv÷relių, turi kai kurių trūkumų: sąnaudos šių mišinių paruošimui, reikia daugiau š÷ryklų, š÷ryklas reguliariai reikia valyti ir dezinfekuoti, o tai atima didelę laiko dalį prižiūrint žv÷relius.
Sausas š÷rimo tipas vykdomas grūdų mišiniu su smulkiai susmulkintomis daržov÷mis, vitaminais ir mineralin÷mis medžiagomis. Šiam tipui priskiriamas ir š÷rimas granuliuotais pašarais. Tai leidžia geriau subalansuoti racionus pagal visas maisto ir biologiškai aktyvias medžiagas. Granules galima išdalyti porcijomis, panaudojant stiklines arba kitus sužym÷tus indus. Šeriant sausais pašarais, reikia šinšilas girdyti iš automatinių girdyklų.
Šinšilos šeriamas pagal nustatytas normas. Tai priklauso nuo žv÷relio svorio, amžiaus, laikymo tipo ir fiziologin÷s būkl÷s (Рахманов, 2003). Pagrindiniu teisingo š÷rimo rodikliu laikoma žv÷relio sveikatos būkl÷, jauniklių augimo sparta ir suaugusių produktyvumo rodikliai.
Teisingam žv÷relių š÷rimui vykdyti reikia žinoti, ką jie ÷da būdami laisv÷je ir kokiais kiekiais gali suvartoti pašaro priklausomai nuo sezono ir išsivystymo. Žinodami, kad laisv÷je šinšilos ÷da žolinius augalus, jaunikliai įvairius krūmų ir medžių ūglius ir lapus, stengiam÷s parinkti kažką tai panašaus, nors natūralių pašarų iš jų gimtin÷s mes pateikti tikrai negal÷sime.
Šinšilų š÷rimui reikia parinkti pigesnius, bet, tuo pačiu, geros kokyb÷s, noriai ÷damus pašarus. Sultingieji pašarai sušeriami natūraliame pavidale, nuplauti ir susmulkinti. Bulv÷s šinšiloms šeriamos tik virtos ir sumaišomos su m÷sos kaulų miltais, s÷lenomis ir kt.
Sudarant racionus šinšiloms reikia žinoti kokius pašarus turime, ar tikslinga naudoti ir kokiais kiekiais galima sušerti kiekvieną dieną. Pagrindinis reikalavimas racionui – turi pilnai patenkinti žv÷relio poreikius pagal visas maisto medžiagas. Labai svarbu, kad pašaro kaloringumas atitiktų pagal riebalų kiekį juose.
Šinšilų š÷rimui nerekomenduojama naudoti pažaliavusias arba sudaigintas bulves, nes jose susikaupia salaninas, kuris šiems žv÷reliams yra stiprus nuodas.
15 Jeigu racionuose pasireiškia baltyminių ir vitamininių pašarų trūkumas, juos reikia papildyti pramon÷s gamybos atliekomis: nugriebtas pienas, pasukos, išrūgos. Jose yra beveik visų nepakeičiamų aminorūgščių.
Gyvūninius baltyminius pašarus galima keisti augaliniais: sojos, saul÷grąžų, linų, medviln÷s, arachisų išspaudomis arba rupiniais. Labiausiai vertinamos sojos išspaudos, kurių raciono sud÷tyje gali būti iki 20–25 proc. Suaugusioms šinšiloms galima duoti saul÷grąžų išspaudų 10–15 proc. kiekiu, o jaunikliams – 3–5 proc. kiekiu (po atjunkymo).
Ankštinių javų grūdai (žirniai, pupos) turtingi baltymais, šinšiloms per parą jų koš÷s pavidalu galima sušerti iki 40 g. Šienas prieš sušeriant persijojamas ir apžiūrimas, kad nebūtų supelijęs. Nerekomenduojama šinšiloms šerti seną ir peraugusį šieną, nes pablog÷ja maisto medžiagų pasisavinimas. Šiene neturi būti nuodingųjų ir pavojų sukeliančių žolių.
1 lentel÷. Paros racionas suaugusioms šinšiloms (g) (Рахманов, 2003) Racionas
Pašaras Žiemą Vasarą
Šienas 15–40 15–40 Žaliasis pašaras - 40 Morkos 4–6 - Avižin÷s kruopos 2 2 Miežin÷s kruopos 2 2 Kvietin÷s kruopos 1 1 Saul÷grąžų s÷klos 1 1 Džiuv÷siai 2 2 Pienas 20 10
Šinšilų racione turi būti 30 proc. žalios ląstelienos, 14-16 proc. žalių baltymų, 3,5 proc. žalių riebalų, 35,0 proc. angliavandenių (4,0 proc. cukraus), apie 6 proc. žalių pelenų; taip pat atitinkami kiekiai biologiškai aktyvių medžiagų: 32400 TV vitamino D, 14000 TV vitamino A, 80 mg vitamino E (Brown, 2004).
Žiemą šinšiloms papildomai duodama: vitaminų B1, B2 po 2,3 mg, B6 – 40 mg, E – 3,9 mg,
16 2 lentel÷. Paros racionas suaugusiai šinšilai (g) (Рахманов, 2003)
Racionas
Pašaras Žiemą Vasarą
Šienas 15–30 15–30
Žaliasis pašaras - 40
Granuliuotas pašaras 20–25 20–25
Saul÷grąžų s÷klos 1,5 1,5
3 lentel÷. Šinšilų raciono struktūra (proc.) (Рахманов, 2003) Racionas
Pašaras Žiemą Vasarą
Šienas 25 50
Žaliasis pašaras 23 -
Daržov÷s - 1,5
Koncentruotieji pašarai 43 34,5
Pienas 9 14
Šinšilas galima šerti eršk÷trožių uogomis, šermukšniais, kriauš÷mis, obuoliais (natūraliais arba džiovintais). Galima jų š÷rimui naudoti vabzdžių lervas, sliekus.
Šinšiloms nerekomenduojama duoti citrinų, greipfrutų bei pomidorų, nes su jais žv÷reliai gaus per didelius kiekius rūgščių. Kad nesukeltų diarejos, nešerkime melionais, morkos gali sukelti virškinamojo trakto išpūtimą. Išpūtimus gali sukelti ir kukurūzai, bet šalia to, su jais šinšilos gaus padidintus kiekius ir pel÷sinių grybelių. Nereikia pamiršti, kad šokolade gausu riebalų ir cukraus, tod÷l šis skan÷stas gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus, gali sutrikdyti ir nervų sistemos veiklą. Gyvūnin÷s kilm÷s produktai: pienas, sūriai, taip pat ledai taip pat gali sutrikdyti virškinamojo trakto veiklą.
Šinšilų jaunikliams sudaromi specialūs racionai. Jų š÷rimas turi būti tik pilnavertis, naudojant tik aukščiausios kokyb÷s produktus ir pašarus. Š÷rimo normos jiems yra padidinamos. Jaunikliams iki 2,5 m÷nesio negalima šerti žaliuosius ir sultinguosius pašarus. Jų š÷rimui naudojamas grūdų
17 mišinys, pienas, džiūv÷siai, džiovinti vaisiai, morkos. Pačiomis pirmomis dienomis, jeigu pas šinšilas trūksta pieno, naudojamas virintas karv÷s arba ožkos pienas. Toks dirbtinas š÷rimas pirmosiomis dienomis vykdomas nedideliais laiko tarpas su pipete po 5–6 lašus. V÷liau š÷rimo dažnis retinamas, didinamas sugirdomo pieno kiekis, pradedama girdyti iki soties. Šinšiliukai greitai įpranta gerti pieną iš duben÷lio.
Žaliuosius pašarus šinšiliukai pradeda ÷sti 10 dienų amžiaus. Iš pradžių žol÷ susmulkinama ir duodama du kartus per dieną iki 15 g. Žol÷ sušeriama kartu su šienu. Šinšiliukai neturi sunaudoti per daug vandens.
Vaikingoms patel÷ms racionas turi būti pilnai subalansuotas. Galima šerti tuo pačiu racionu, bet į jo sud÷tį pridedant daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Atvesti jaunikliai papildomai turi gauti po 9 g avižinių kruopų ir 6 g pieno mišinio.
Su amžiumi šinšilų medžiagų apykaita organizme sul÷t÷ja, jie l÷čiau auga ir neretai pasitaiko nutukimo atvejų. Ryšium su tuo, jų racionuose sumažinami grūdinių kultūrų kiekiai, ypač tų kurios turtingos riebalais, ir padidinamas žaliųjų pašarų, daržovių ir šieno kiekis racione.
Kadangi visi medžiagų apykaitos procesai organizme vyksta dalyvaujant vandeniui, kuo intensyvesn÷ organizme medžiagų apykaita, tuo šinšilos suvartoja didesnius jo kiekius. Su amžiumi vandens suvartojimo kiekis maž÷ja, suaugusios šinšilos retai kada geria vandenį, joms vandens pakanka iš esančio pašare. Padid÷ja vandens poreikis tik šinšiloms vaikingumo ir laktacijos periodais. Vanduo narveliuose turi būti pastoviai ir dažnai keičiamas švariu. Šinšilų girdimui naudojamas vanduo turi būti tik geros kokyb÷s.
Suvartojamo vandens kiekis priklauso nuo aplinkos temperatūros, nuo raciono tipo. Šinšilų girdimui naudojamas vanduo turi būti 15–180C temperatūros. Žiemą šinšiloms duoti sniego vietoj vandens nerekomenduojama, nes gali peršalimo ligomis, o taip pat ir neracionalu, nes šaltą vandenį organizme turi sušildyti iki kūno temperatūros.
1.3. Šinšilų pieno produkcija ir jauniklių augimo sparta
Auginant šinšilas augintojams susidaro daug problemų. Viena iš pagrindinių – motinos išprodukuoja nepakankamą kiekį pieno, jaunikliams jo pilnai nepakanka ir labai daug jauniklių d÷l šios priežasties neišgyvena. Tai susidaro labai dideli nuostoliai (Volcani et al., 1973).
18 4 lentel÷. Šinšilų pieno chemin÷ sud÷tis (g kg-1) (Volcani et al., 1973)
Laktacijos diena Baltymai Riebalai Laktoz÷ Pelenai
0 64 156 16 0,7 1 67 125 16 0,8 3 70 115 17 1,3 5 74 108 17 1,0 7 76 113 17 0,9 9 80 125 17 1,0
Šinšilų patelių vaikingumo laikotarpis trunka 111 dienų. Vadoje gali būti 2–3 jaunikliai, kartais tik vienas. Gimusių šinšiliukų svoris – 30–110 g. Patel÷s pagal jauniklių skaičių vadoje išprodukuoja skirtingus kiekius pieno (Neira et al., 1989). Šie rodikliai pateikiami sekančioje lentel÷je.
5 lentel÷. Šinšilų pieningumas (g) (Volcani et al., 1973)
Jauniklių skaičius vadoje Pieningumas, g
1 281,1
2 468,3
19 6 lentel÷. Šinšilų jauniklių svorio kitimas atskirais auginimo laikotarpiais (Рахманов, 2003)
Amžius, dienomis Svoris, g Amžius, dienomis Svoris, g
gimus 40,6 55 188,2 5 49,0 60 201,4 10 60,6 90 272,1 15 72,0 120 321,1 20 84,0 150 362,2 25 97,0 180 395,5 30 113,5 210 410,7 35 128,1 240 422,0 40 143,2 270 440,0 45 158,5 50 179,3 Suaugę 505,0
20
2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1.
Bandymo su šinšilomis atlikimasTyrimai atlikti laikantis 2008 12 18 Lietuvos Respublikos valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymo Nr. B1-639 („Valstyb÷s žinios“, 2009 01 22, Nr. 8) „D÷l gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų“. Taip pat, atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
Užsibr÷žtiems tikslams įvykdyti mes atlikome mokslinį – ūkinį bandymą, pasinaudodami grupių periodų metodu su analogais kiekvienoje grup÷je. Bandymo metu steb÷jome žv÷relius, kaip sunaudoja pašarus, kad pašaro porcija būtų pilnai su÷dama arba, kad kuo mažiau liktų pašarų likučių. Steb÷jome kūno mas÷s priaugimą.
2.2.
Tyrimų atlikimo laikas ir vietaTyrimus atlikome Lietuvos sveikatos mokslų universitete Gyvūnų mitybos katedroje; individualiame šinšilų ūkyje su laniger veisl÷s šinšilomis.
Šinšilų pateles atrinkome po apsivaikavimo, tai yra tik tas, kurių vadoje buvo po tris jauniklius, prisilaik÷me analogų principo. Atrinkome po tris šinšilas kiekvienoje grup÷je. Vienos grup÷s šinšilos buvo šeriamos įprastiniu racionu, kurio sud÷tyje buvo stambieji, sultingieji ir koncentruotieji pašarai, o kita – granuliuotais koncentruotaisiais pašarais.
21
2.3.
Tyrimų metodaiNumatytiems tikslams įvykdyti naudojom÷s priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.
Žv÷relius parinkome analogų principu, kur skirtumas tarp rodiklių leidžiamas 3 proc. Prieš bandymą žv÷relius apžiūr÷jo veterinarijos gydytojas, taip pat pagal vedamus apskaitos žurnalus, patikrinome – ar žv÷reliai vakcinuoti nuo jiems būdingų susirgimų (Januškevičius, 1992). Kiekvienoje grup÷je buvo parinkta po 3, buvo sudarytos dvi analogin÷s grup÷s. Virškinamumo bandymui buvo paimtos iš kiekvienos grup÷s visos patel÷s; bandymą atlikome pra÷jus m÷nesiui po jauniklių atjunkymo.
Jauniklių svorį nustat÷me bandymo pradžioje, atskirais auginimo periodais ir bandymo pabaigoje. Š÷rimą vykd÷me atitinkamai sudarytais racionais griežtai normuojant sušeriamų pašarų kiekius, kad neliktų pašarų likučių. Pašarų cheminę analizę ir pašarų atskirų sudedamųjų dalių tyrimus atlikome Lietuvos veterinarijos akademijos gyvūnų mitybos katedroje.
Pašarų tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Juškien÷, 2003; Januškevičius, Vaičiulaitien÷, 2005; Januškevičius ir kt., 2011):
- vandens ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome m÷ginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60-65 0C temperatūros, o v÷liau prie 100-105 0C termostate iki pastovaus svorio; paskaičiavome bendrąjį pašaro dr÷gnį: pirmin÷s pašaro dr÷gm÷s ir higroskopin÷s pašaro dr÷gm÷s natūralaus dr÷gnumo pašare sumą; žinodami bendrąjį pašaro dr÷gnį, paskaičiavome sausas medžiagas; LST ISO 937-:2000;
- baltymus nustat÷me Kjeldalio metodu – pašarą paveik÷me koncentruota sieros rūgštimi, t.y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyr÷ amoniakas, kuris susijung÷ su sieros rūgšties liekana ir susidar÷ amonio sulfatas; v÷liau šį junginį paveik÷me stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;
-
- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje, riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;
22 - mufelin÷je krosnyje deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome
prie 550 0C temperatūros; nustačius žalius pelenus, paskaičiavome organines medžiagas;
- ląstelieną nustat÷me pašaro m÷ginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje, praplov÷me karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100-105 0C temperatūros;
- neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organin÷s pašaro dalies at÷m÷me žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
- apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami, kad 1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) - 17,5 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos;
Virškinamumo koeficientus paskaičiavome klasikiniu būdu: suvirškintą maisto medžiagą padalinome iš gautos su pašaru ir padauginome iš 100.
Patelių pieningumą paskaičiavome pagal formulę: M = (C2 – C1) x 3 (Kowalska, 2003).
Statistinį bandymo rezultatų apdorojimą: aritmetinio vidurkio, aritmetinio vidurkio paklaidos, patikimumo kriterijaus paskaičiavimą bei patikimumo laipsnio nustatymą atlikome pagal Stjudentą (Januškevičius, 1992; Sakalauskas, 1998).
23 3. REZULTATAI
Užsibr÷žtiems tikslams įvykdyti buvo vykdomas tinkamas šinšilų š÷rimas, žv÷reliai buvo tinkamai prižiūrimi, jiems buvo sudarytos normalios zoohigienin÷s laikymo sąlygos.
3.1. Šinšilų š÷rimas bandymo metu
Vienos grup÷s šinšilos buvo šeriamos granuliuotu koncentruotuoju pašaru. Šio pašaro sud÷tyje buvo: liucernos miltai, avižos, kviečiai, sojos miltai, s÷menų miltai, išrūgų milteliai, separuoto pieno milteliai, kukurūzų ekstrahuoti grūdai su luobel÷mis, melasa, sacharoz÷, kviečių atsijos, sausos alaus miel÷s, dekstroz÷, kalcio karbonatas, kalcio fosfatas, m÷sos kaulų miltai, žuvų miltai, gyvūniniai taukai, aliejus, L-lizinas, DL metioninas, cholin chloridas, sacharoz÷s fermentacijos ekstraktas, lactobacillus acidophilus, vitamino A acetatas žel÷je, D-aktyvuoti gyvūniniai steriliai (vitamino D3 šaltinis), natrio bisulfatas,, kalcio pantotenatas, vitaminas C,
biotinas, niacinas, riboflavinas, D-alfa tokoferolio acetatas, vitaminas B12, folio rūgštis, tiamino
mononitratas, piridoksino hidrochloridas, kalkakmenis, druska, kalio sulfatas, kalcio propionatas, lecitinas, magnio sulfatas, geležies sulfatas, cinko oksidas, vario oksidas, kobalto karbonatas, kalcio jodytas, natrio selenitas, daržovių aliejus, natūralūs ir dirbtini kvapai ir dažai.
Šinšiloms per parą buvo sušeriama po 30 g granuliuoto kombinuotojo pašaro.
24 7 lentel÷. Kombinuotojo pašaro energin÷ ir maistin÷ vert÷
Rodikliai Mato vnt. Kiekis
Dr÷gnis proc. 11,0
Organin÷ medžiaga proc. 78,2
Žali baltymai proc. 17,0
Žali riebalai proc. 2,5
Žalia ląsteliena proc. 18,0
Žali pelenai proc. 10,8
Neazotin÷s eksreaktin÷s medžiagos proc. 40,7
Apykaitos energija MJ 15,8
Granuliuoto pašaro sud÷tyje yra 89,0 proc. sausosios medžiagos. Jos 1 kg sud÷tyje yra 170 g baltymų, 25 g riebalų, 180 g ląstelienos ir 407 g neazotinių ekstraktinių medžiagų. Šio pašaro energin÷ vert÷ – 15,8 kJ.
Kitoms stebimoms šinšiloms šerti buvo pasirinktas ūkio įprastinis racionas, kurio sud÷tyje buvo stambieji, sultingieji ir kombinuotieji pašarai. Šį racioną pateikiame 8 lentel÷je.
8 lentel÷. Racionas kontrolin÷s grup÷s šinšiloms
Pašaras Suš÷rimo kiekis, g
Šienas 20
Granuliuotas kombinuotasis pašaras 20
Saul÷grąžų išspaudos 1
Šieno ir kombinuotojo pašaro, kuris buvo naudojamas tiriamosios grup÷s šinšiloms šerti, per parą buvo sušeriama po 20 g. Saul÷grąžų išspaudų buvo duodama po vieną gramą per parą.
Chemin÷s analiz÷s metu buvo ištirta kiekvieno komponento maistin÷ vert÷ atskirai, paskaičiuota bendra raciono energin÷ vert÷.
25 9 lentel÷. Ūkyje naudojamų pašarų maistin÷ ir energin÷ vert÷, g kg-1
Pašarai
Rodikliai Šienas Kombinuotasis
pašaras Saul÷grąžų išspaudos Dr÷gnis 164,0 110,0 90,0 Sausoji medžiaga 836,0 890,0 910,0 Organin÷ medžiaga 833,2 782,0 846,0 Žali baltymai 52,0 170,0 480,0 Žali riebalai 16,0 25,0 64,0 Žalia ląsteliena 278,0 180,0 112,0 Žali pelenai 2,8 108,0 64,0
Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 487,2 407,0 291,0
Apykaitos energija, kJ 7,32 15,80 12,82
Žinodami kiekvieno pašaro maistinę vertę atskirai ir suš÷rimo kiekius, paskaičiavome kiekius maisto medžiagų, kurie buvo gauti su racionu.
Šie duomenys pateikiami 10 lentel÷je.
10 lentel÷. Kontrolin÷s grup÷s šinšilų raciono maistin÷ ir energin÷ vert÷, g Pašarai
Rodikliai Šienas Kombinuotasis
pašaras Saul÷grąžų išspaudos Viso: Sausoji medžiaga 16,70 17,80 0,90 35,40 Organin÷ medžiaga 16,66 15,64 0,80 33,14 Žali baltymai 1,04 3,40 0,48 4,92 Žali riebalai 0,32 0,50 0,06 0,88 Žalia ląsteliena 5,56 3,60 0,11 9,27 Žali pelenai 0,06 2,16 0,06 2,26 Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 9,74 8,14 0,29 18,07 Apykaitos energija, kJ 0,15 0,32 0,01 0,48
26 Pagal turimus duomenis, pateikiame duomenis, kiek kiekvienos grup÷s šinšilos su pateikiamais racionais gavo atskirų maisto medžiagų. Visa tai pateikiame 11 lentel÷je.
11 lentel÷. Kontrolin÷s ir tiriamosios grup÷s šinšilų raciono maistin÷ ir energin÷ vert÷ (pagal sunaudoto pašaro kiekį, g)
Grup÷
Rodikliai Kontrolin÷ Tiriamoji
Sausoji medžiaga 35,40 26,70 Organin÷ medžiaga 33,14 23,46 Žali baltymai 4,92 5,10 Žali riebalai 0,88 0,75 Žalia ląsteliena 9,27 5,40 Žali pelenai 2,26 3,24 Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 18,07 12,21 Apykaitos energija, kJ 0,48 0,47
Kaip matome, kontrolin÷s šinšilų grup÷s racionas buvo apimlesnis, bet energin÷ vert÷ buvo vienodame lygyje, kaip ir tiriamosios grup÷s. Daugiau šios grup÷s šinšilos suvartojo sausosios medžiagos, organin÷s medžiagos, suvartojo didesnį kiekį ląstelienos bei neazotinių ekstraktinių medžiagų. Žaliais baltymais turtingesnis racionas buvo tiriamosios grup÷s šinšilų, skirtumas sudar÷ 3,66 proc.; žalių pelenų jame buvo 41,59 proc. daugiau. Riebalai abiejų grupių šinšilų racionuose skyr÷si labai nedideliu kiekiu.
3.2. Šinšiliukų kūno mas÷s kitimas atskirais auginimo laikotarpiais
Po atsivedimo trijų kontrolinių, kurios buvo šeriamos ūkio pašarais, ir trijų tiriamųjų šinšilų patelių, kurios buvo šeriamos kombinuotuoju pašaru, jaunikliai buvo pasverti ir nustatyta vidutin÷ kūno mas÷. Bandymo eigoje jauniklių kūno mas÷ buvo sekama per visą neonatalinį laikotarpį iki atjunkymo. Rezultatai pateikiami sekančioje lentel÷je.
27 12 lentel÷. Šinšiliukų svoris atskirais auginimo laikotarpiais (g)
Grup÷
Amžius, dienomis Kontrolin÷ n=9 Tiriamoji n=9
1 58,6±2,3 58,7±1,8 7 79,4±1,5 79,6±1,6 14 106,9±0,9 108,3±1,1 21 134,4±1,3 156,8±0,8*** 28 166,2±2,1 173,6±1,4* 35 180,1±2,5 204,2±1,6*** 42 224,7±3,3 238,4±2,0** 49 254,6±2,7 266,6±3,0* 56 274,8±2,5 300,2±2,1*** *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001
Gimusių žv÷relių svoris buvo vienodas. Dviejų savaičių b÷gyje tiriamosios ir kontrolin÷s grup÷s žv÷relių augimo sparta buvo irgi vienodame lygyje. Nuo trečios savait÷s prad÷jo išryšk÷ti didesni tiriamosios grup÷s šinšiliukų paros priesvoriai.
Trijų savaičių amžiaus tiriamosios grup÷s šinšiliukai sv÷r÷ 156,8 g, arba 14,48 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s žv÷reliais. Pra÷jus dar dviems savait÷ms, sv÷rimo rezultatai parod÷, kad tiriamosios grup÷s gyvūn÷liai sv÷r÷ po 204,2 g, arba 11,81 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrole.
Šinšiliukus atjunk÷me aštuonių savaičių amžiuje. Atjunkymo dieną tiriamieji žv÷reliai vidutiniškai sv÷r÷ po 300,2 g, arba 7,46 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s gyvūn÷lių svoriu.
Per pirmą savait÷ visi šinšiliukai priaugo beveik po tris gramus – 2,97–2,99 g. Antros savait÷s b÷gyje paros priesvoriai buvo – 3,93–4,10 g lygyje. Trečios savait÷s periode tiriamieji žv÷reliai per parą priaugo po 6,93 g, arba 43,29 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su bendraamžiais iš kontrolin÷s grup÷s. Tai buvo pats didžiausia paros priesvoris per visą laktacijos laikotarpį.
Mažiausias paros priesvoris – 1,99 g buvo pasteb÷tas kontrolin÷s grup÷s žv÷relių penkių savaičių amžiuje.
28 Didesniais paros priesvoriais tiriamieji žv÷reliai pasižym÷jo laktacijos paskutin÷s savait÷s periode. Šiame laikotarpyje nustatyti paros priesvoriai siek÷ 4,80 g, arba 39,79 proc. didesni (p<0,001).
Per visą laktacijos periodą šinšiliukai kontrolin÷s grup÷s per parą priaugo po 4,31 g, o kontrolin÷s – 3,86 g, arba 10,44 proc. mažiau (p<0,05).
13 lentel÷. Paros priesvoriai (g)
Grup÷
Amžius, savait÷mis Kontrolin÷ n=9 Tiriamoji n=9
1 2,97±0,08 2,99±0,06 2 3,93±0,15 4,10±0,12 3 3,93±0,06 6,93±0,09*** 4 4,54±0,17 2,40±0,04*** 5 1,99±0,06 4,37±0,06*** 6 6,37±0,04 4,89±0,10*** 7 4,27±0,08 4,03±0,12 8 2,89±0,20 4,80±0,22***
Per visą laikotarpį: 3,86±0,12 4,31±0,16*
*p<0,05; ***p<0,001
3.3. Šinšilų patelių pieningumo paskaičiavimas
Patelių pieningumas priklauso nuo daugelio faktorių. Išprodukuojamo pieno kiekį nulemia patelių amžius, š÷rimas, klimatin÷s sąlygos, priežiūra, vados skaitlingumas.
Šinšilų patelių, kaip ir kiaulių, avių, kumelių pieningumas paskaičiuojamas pagal formulę, žinant, kad vienam gramui priaugti šinšiliukas sunaudoja 3 g motinos pieno. Šių žv÷relių motinos pieno sud÷tyje yra apie 70–74 g kg-1 baltymų, apie 110–120 g kg-1 riebalų.
Skaičiuojant patelių pieningumą reikia nustatyti gimusio šinšiliuko svorį bei šinšiliuko svorį 21 dienos amžiuje.
29 14 lentel÷. Šinšilų patelių pieningumas
Grup÷
Rodikliai Kontrolin÷ n=3 Tiriamoji n=3
Šinšiliuko svoris 21 dienos amžiuje, g
134,4±1,3 156,8±0,8***
Gimusio šinšiliuko svoris, g 58,6±2,3 58,7±1,8
Patel÷s išskiriamo pieno kiekis
per parą, g 227,4±6,39 294,3±5,84***
***p<0,001
Tiriamosios grup÷s patelių pieningumas 294,3 g, o kontrolin÷s grup÷s – 227,4 g., arba 22,73 proc. mažesnis (p<0,001).
Tiriamosios grup÷s šinšilų pieningumas buvo nustatytas aukštesniame lygyje. Taigi, kuo geriau motina aprūpina jauniklius savo produkuojamu pienu, tuo jie geriau vystosi ir auga. Mes tą pasteb÷jome analizuodami paros priesvorius ir jauniklių augimo spartą.
3.4. Maisto medžiagų pasisavinimas šinšilų organizme
Po jauniklių atjunkymo tęs÷me šinšilų steb÷jimą. Kontrolin÷s patel÷s buvo šeriamos tuo pačiu racionu, o tiriamosios grup÷s patel÷s buvo šeriamos granuliuotu kombinuotuoju pašaru.
Pra÷jus m÷nesiui po jauniklių atjunkymo atlikome virškinamumo bandymą su šinšilų patel÷mis.
Šinšilų kontrolin÷s grup÷s patel÷s per parą suvartojo po 41,0 g pašaro, išskyr÷ išmatų po 26,4 g; tiriamosios grup÷s šinšilos – atitinkamai: 30,0 g ir 18,3 g.
30 15 lentel÷. Išmatų chemin÷ sud÷tis, proc.
Maisto medžiaga Kontrolin÷ grup÷ n=3 Tiriamoji grup÷ n=3 Sausoji medžiaga 26,42±0,23 23,45±0,17*** Organin÷ medžiaga 23,26±0,16 20,24±0,14*** Žali baltymai 2,82±0,08 2,10±0,08** Žali riebalai 0,24±0,04 0,19±0,04 Žalia ląsteliena 7,21±0,12 6,10±0,11*** Žali pelenai 3,16±0,14 3,21±0,15
Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 12,99±0,13 11,85±0,11**
**p<0,01; ***p<0,001
Tiriamosios grup÷s šinšilų išmatose nustatyta didesnis kiekis dr÷gnio – 76,55 proc., arba 2,97 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s išmatų konsistencija (15 lentel÷). Taip pat nustatyta mažesni kiekiai: organin÷s medžiagos 20,24 proc., arba 3,02 proc. (p<0,001); žalių baltymų 2,10 proc., arba 0,72 proc. (p<0,01); žalių riebalų 0,19 proc., arba 0,05 proc.; žalios ląstelienos 6,10 proc., arba 1,11 proc. (p<0,001); neazotinių ekstraktinių medžiagų 11,85 proc., arba 1,14 proc. (p<0,001) mažiau palyginti su kontroline grupe.
16 lentel÷. Maisto medžiagų pasisavinimas šinšilų organizme, proc.
Maisto medžiaga Kontrolin÷ grup÷ n=3 Tiriamoji grup÷ n=3 Sausoji medžiaga 51,93±2,32 46,44±1,71 Organin÷ medžiaga 54,75±1,45 47,44±1,22* Žali baltymai 63,37±0,14 75,16±0,12*** Žali riebalai 83,33±0,09 86,36±0,10*** Žalia ląsteliena 50,00±0,54 30,86±0,48*** Žali pelenai 10,75±0,36 39,17±0,41***
Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 54,09±0,18 40,71±0,22***
31 Pagrindines maisto medžiagas, kurios labai svarbios augimui, pieno produkcijai tiriamosios grup÷s šinšilos pasisavino geriau, palyginti su kontrolin÷s grup÷s žv÷relių pasisavinamumo lygiu. Šios grup÷s žv÷reliai žalius baltymus pasisavino 75,16 proc., arba 11,79 proc. geriau (p<0,001), žalius riebalus – 86,36 proc., arba 3,03 proc. geriau (p<0,001) palyginti su kontrole. Visos kitos maisto medžiagos, kurias pateikiame 16 lentel÷je, pasisavintos aukštesniu lygiu šinšilų, kurių racionas buvo sudarytas iš stambiųjų, sultingųjų ir kombinuotųjų pašarų.
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Pietų Amerikoje ir Čil÷je šinšilos gyvena kalnuotose vietov÷se. Yra ilgauodeg÷s ir trumpauodeg÷s. 1975 metais Čil÷je buvo aptikta keletas kolonijų ilgauodegių šinšilų Chinchilla lanigera (Jimenez, 1996). Pagrindinis jų pašaras yra prieinama augmenija: būtent žol÷, vaisiai, lapai, žiev÷, m÷singos kaktusų dalys (Schuurman, 1996).
Ir anksčiau buvo pastebima po 100 ir daugiau šinšilų kolonijoje. Tai gyvūnai, kurie gyvena bendruomen÷je. Šie žv÷reliai yra judrūs, patel÷s yra mažesn÷s už patin÷lius (Nowak, 1991). Patin÷liai yra labai agresyvūs vienas kitam, ypač pasireiškia did÷l÷ kova d÷l patelių.
Veisimosi sezonas laisvai gyvenančių šinšilų yra geguž÷s–lapkričio m÷nesiai. Patel÷s per metus gali tur÷ti dvi vadas; vadoje gali būti 1–6, bet dažniausiai 2–3 jaunikliai. Patel÷s ir patin÷liai subręsta 8 m÷nesių amžiuje. Vaikingumo laikotarpis trunka 111 dienų, laktacija – 6–8 savaites. A. M. P. Kersten (1996) nurodo, kad šinšilos gali per metus tur÷ti tris vadas ir vadoje gali būti 1–3 jaunikliai.
2000 metais Danijoje buvo auginama 5807 šinšilų patelių, o 2001 metais šios šalies šinšilų ūkiuose buvo auginama 14329 patel÷s. Vidutiniškai kiekviename ūkyje veislei buvo laikoma po 105 šinšilas moteriškos gimin÷s. 1999–2000 metų laikotarpiu į Kopenhagos kailių centrą buvo pristatyta 31471 šinšilų kaliukas; 14 proc. iš Danijos ir 86 proc. ir kitų šalių.
Šinšilos yra naktiniai gyvūnai. Jos minta naktį arba ankstį rytą. Racionai šinšiloms pagrinde sudaromi iš šieno ir granuliuotų kombinuotųjų pašarų. Jų racionai turi būti subalansuoti pagal pagrindines maisto medžiagas: ląstelieną, baltymus, riebalus, angliavandenius, vitaminus ir mineralines medžiagas. Nurodoma, kad raciono maistin÷ vert÷ būtų: apie 10 proc. baltymų, ir ne mažiau kaip 18 proc. žalios ląstelienos (Hoefer et al., 2001).
32 Kadangi šinšilos naudoja įvairų pašarą, tod÷l iš vieno pašaro maisto medžiagos pasisavinamos vienu lygiu, o iš kito jos gali būti pasisavinamos aukštesniu arba žemesniu lygiu. Tai labai priklauso nuo sunaudoto pašaro kiekio, maisto medžiagų santykio racione. Nurodoma, kad atlikus virškinamumo bandymą žym÷tųjų atomų metodu, pašaro mas÷s šinšilų virškinamajame trakte užsilaiko iki 35 valandų (Krishnamurti et al., 1974). Šeriant šinšilas granuliuotu kombinuotuoju pašaru ląsteliena ir sausoji medžiaga šinšilų organizme pasisavinama atitinkamai 47,5 ir 68,4 proc. lygyje, o naudojant racioną, kurio sud÷tyje yra šienas ir kombinuotasis pašaras – ląstelienos pasisavinamumo lygis 48,9 proc., o sausosios medžiagos – 57,9 proc. Mūsų tyrimo rezultatai parod÷, kad šinšilos iš kombinuotojo pašaro sausąsias medžiagas pasisavino 46,44 proc., o iš raciono, kurio sud÷tyje buvo šienas ir kombinuotasis pašaras – 51,93 proc. Žalioji ląsteliena buvo atitinkamai pasisavinama tokiu lygiu: 30,86 proc. ir 50,00 proc.
Žv÷relių augimui ir vystimuisi labai svarbu gauti pakankamą kiekį motinos pieno. R. Volcani, R. Zisling, D. Sklan, Z. Nitzan (1973) nurodo, kad šinšilos produkuoja atitinkamą kiekį pieno, kurio sud÷tyje yra iki 8 proc. baltymų, 15 proc. riebalų ir 1 proc. pelenų.
B. Barabasz, S. Lapinski (2008) nurodo, kad po 111 dienų vaikingumo periodo, šinšilų patel÷s atveda jauniklius, kurie sveria 30–110 g, tai priklauso nuo jauniklių skaičiaus vadoje. Mūsų steb÷jimo metu šinšilų gimusių jauniklių svoris buvo 58,6–58,7 g. Šie autoriai taip pat nurodo, kad tolimesniam jauniklių vystimuisi reikalingas tam tikras kiekis motinos pieno. Pateikia šinšilų pieningumą, kada jaunikliams sueina 21 diena. Pieningumas šiuo laikotarpiu yra apie 280 g. Mūsų atveju, šinšilų pieningumas buvo 227,4 g kontrolin÷je grup÷je ir 294,3 g tiriamojoje grup÷je.
Šinšilų jaunikliams pirmos dvi gyvenimo dienos būna kritin÷s, nes jie turi prisitaikyti prie esamų sąlygų. Daug jauniklių šiame periode žūsta d÷l peršalimo ligų, nebudrumo, motinos pieno stokos (Lanszki, 1996; Seremak, 2007). Pirmomis gyvenimo dienomis jaunikliai turi gauti pakankamą kiekį krekenų, nes tai labai lemia jų išlikimą ir vystimąsi bei atsparumą įvairiems susirgimams (Brach, Bieniek, 2003).
B. Barabasz ir D. Dzierzanowska-Goryn (2005) nurodo, kad nustatant šinšilų svorio kitimą, žv÷relius reikia sverti kas savaitę. Jų teigimu žv÷relių svoris per pirmąsias savaites padid÷ja po 16,5, 19,5, 21,0 26,0, 104,0 ir 90,0 g. Atjunkant žv÷reliai sveria 325,0 g. Mūsų atveju buvo gauti sekantys rezultatai: pasv÷rus kas savaitę, gavome tokius paros priesvorius: 2,97–2,99, 3,93–4,10, 3,93–6,93, 4,54–2,40, 1,99–4,37, 6,37–4,89, 4,27–4,03, 2,89–4,80, o atjunkant svoris buvo 274,8–300,2 g.
33 IŠVADOS
Iš atlikto bandymo ir steb÷jimų galime padaryti šias išvadas:
- trijų savaičių amžiaus tiriamosios grup÷s šinšilų jaunikliai sv÷r÷ 156,8 g, arba 14,48 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s žv÷reliais, pra÷jus dar dviems savait÷ms, sv÷rimo rezultatai parod÷, kad tiriamosios grup÷s gyvūn÷liai sv÷r÷ po 204,2 g, arba 11,81 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrole; šinšiliukus atjunk÷me aštuonių savaičių amžiuje, atjunkymo dieną tiriamieji žv÷reliai vidutiniškai sv÷r÷ po 300,2 g, arba 7,46 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s gyvūn÷lių svoriu;
- per pirmą savaitę visi šinšiliukai priaugo – 2,97–2,99 g.; antros savait÷s b÷gyje paros priesvoriai buvo – 3,93–4,10 g lygyje.; trečios savait÷s periode tiriamosios grup÷s žv÷reliai per parą priaugo po 6,93 g, arba 43,29 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su bendraamžiais iš kontrolin÷s grup÷s; tai buvo pats didžiausia paros priesvoris per visą laktacijos laikotarpį; mažiausias paros priesvoris – 1,99 g buvo pasteb÷tas kontrolin÷s grup÷s žv÷relių penkių savaičių amžiuje; per visą laktacijos periodą tiriamosios grup÷s žv÷reliai per parą priaugo po 4,31 g, o kontrolin÷s – 3,86 g, arba 10,44 proc. mažiau (p<0,05);
- tiriamosios grup÷s patelių pieningumas – 294,3 g, o kontrolin÷s grup÷s – 227,4 g., arba 22,73 proc. mažesnis (p<0,001);
- tiriamosios grup÷s šinšilų išmatose nustatyta didesnis kiekis dr÷gnio – 76,55 proc., arba 2,97 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kontrolin÷s grup÷s išmatų konsistencija; nustatyta mažesni kiekiai: organin÷s medžiagos 20,24 proc., arba 3,02 proc. (p<0,001); žalių baltymų 2,10 proc., arba 0,72 proc. (p<0,01); žalių riebalų 0,19 proc., arba 0,05 proc.; žalios ląstelienos 6,10 proc., arba 1,11 proc. (p<0,001); neazotinių ekstraktinių medžiagų 11,85 proc., arba 1,14 proc. (p<0,001) mažiau palyginti su kontroline grupe; - tiriamosios grup÷s žv÷reliai žalius baltymus pasisavino 75,16 proc., arba 11,79 proc.
geriau (p<0,001), žalius riebalus – 86,36 proc., arba 3,03 proc. geriau (p<0,001) palyginti su kontrole.
34 Rekomendacija - siūlome šinšilų š÷rimui naudoti kombinuotuosius visaverčius pašarus. Š÷rimas kombinuotaisiais visaverčiais pašarais teigiamai įtakoja šinšilų pieno liaukos veiklą, suaktyvina jauniklių augimo spartą ir pagerina bendrą organizmo išsivystymą.
35 LITERATŪRA
1. Barabasz B., Dzieržanowska-Goryn D. Opieka nad szynszylami w okresnie ciąžy i wezersnego odchowu mlodych. Przegląd Hodowlany. 2005. Vol. 6. P. 19–20.
2. Bazarsz B., Lapinski S. Growth rate of sucking chinchilla pups and lactating performance of their dams. Animal Science Papers and Reports. 2008. Vol. 26. P. 227–234.
3. Brach R., Bieniek J. An analysis of mortality of the chinchilla Standard mariety during rearing. Roczniki Naukowe Zootechniki. 2003. Vol. 17. P. 329–332.
4. Brown D. Guine pig and chinchillas care and husbandry. Vet. Clin. Exot. Animal. 2004. Vol. 7. P. 351-373.
5. Chou C. L., Nielsen S., Knepper M. A. Structural-functional correlation in chinchilla long Loop of Henle thin limbs – a novel papillary subsegment. Am. J. Physiol. 1993. Vol. 265. P. 863–874.
6. Cortes A., Rosenmann M., Bozinovic F. Cost-benefit ralationship in thermoregulation of Chinchilla lanigera. Rev. Chil. Hist. Ant. 2000a. Vol. 73. P. 351–357.
7. Cortes A., Rosenmann M., Bozinovic F. Water economy in rodents: evaporative water loss and metabolic water production. Rev. Chil. Hist. Ant. 2000b. Vol. 73. P. 311–321. 8. Gaidžiūnien÷ N., Zapasnikien÷ B. Kailin÷ žv÷rininkyst÷. 1998. P. 54–57.
9. Dantzen R. The welfare of animals kept for fur production. 2001. 211 p. 10. Grau J. Chinchilla. Evaluation of Domesticated Animals. 1984. P. 260–263.
11. Heinrich D. Chinchillas. Grzimeks het leven der dieren. 1974. Vol. 11. P. 477–483. 12. Hoefer H. L., Crossley D. A., Chinchillas: In Meredith A. and Redrobe S. Manual of
exotic pets. 2001. P. 66–75.
13. Januškevičius A. Zootechninių bandymų metodiniai nurodymai. Vilnius. 1992. 25 p. 14. Januškevičius A., Januškevičien÷ G., Stankevičius R. Agronomijos pagrindai ir pašarų
analiz÷. Kaunas. 2011. P.103–202.
15. Januškevičius A., Vaičiulaitien÷ O. Pašarų maistin÷s ir energin÷s vert÷s nustatymas. Kaunas. 2005. 120 p.
16. Jimenez J. E. The extirpation and current status of Chinchilla lanigera and C. brevicauda. Biol. Conserv. 1996. Vol. 77. P. 1–6.
36 17. Juškien÷ V. Pašarų tyrimo metodai. Normatyvinių aktų rinkinys. ISBN 9955-9428-5-1.
Lietuvos žem÷s ūkio ministerija. 2003. 304 p. 18. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. 2003. 326 p.
19. Kersten A. M. P. Gedrag en welzijn van chinchillas in de bedrijfsmatige houderij: een voorstudie. Unpublished intern report. 1996. 47 p.
20. Kowalska D. Nutritive factors affecting the reproduction of females in rabbits. Thesis in Polish. National Research institute of Animal production. 2003. P. 156.
21. Krishnamurti C. R., Kitts W. D., Smith D. C. The digestion of carbohydrates in the chinchilla (Chinchilla lanigera). Canadian Journal of Zoology. 1974. Vol. 52 (10). P. 1227–1233.
22. Lanszki J. The effect of litter size and individual weight at birth on the growth and mortality of chinchillas. Scientifur. 1996. Vol. 20 (1). P. 42–47.
23. Mikulionien÷ S. Pašarų chemin÷ sud÷tis ir maistingumas. Kaunas. 2001. 33 p. 24. Neira R., Garcia X., Schen R. Reproduction and growth in confined chinchillas
(Chinchilla lanigera). Avances en Production Animal. 1989. Vol. 14 (1-2). P. 109–119. 25. Nowak M. Walker’s Mammals of the world Fifth edition. John Hopkins University Press.
Baltimore and London. 1991. P. 156–164. 26. Рахманов А. И. Шиншилла. 2003. C. 12–17.
27. Sakalauskas V. Statistika su statistika. Statistin÷ programa „Statistika for Windows“. Vilnius. Margi raštai. 1998. P. 44–59.
28. Schuurman T. Gedragsreacties van chinchillas (Chinchilla laniger) op toenadering van mensen: een onderzoek op drie chinchillafarms in Nederland. 1996. 27 p.
29. Seremak B. Wybrane aspekty rozrodu szynszyli w chowie fermowym. Zeszyty Naukowe AR w Szczecinie. 2007. Vol. 240. P. 1–60.
30. Volcani R., Zisling R., Sklan D., Nitzan Z. The composition of chinchilla milk. Br. J. Nutrition. 1973. Vol. 29. P. 121.
31. WangP. H., Qian G. Z., Sheng H. L., Zhu L. B. Heat-energy metabolism during
pregnancy and lactation in Chinchilla lanigera. Acta Zool. Sinica. 1983. Vol. 29. P. 363– 370.
