Pašarų organinės medžiagos virškinamumo priklausomybė nuo karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacijos lygio

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA

Irena Ruseckaitė

Pašarų organinės medžiagos virškinamumo priklausomybė nuo

karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacijos lygio

Magistro darbas

Darbo vadovė: e.doc.p.,dr.Ingrida Monkevičienė

Magistro darbas atliktas 2007-2008 metais Lietuvos veterinarijos akademijoje Anatomijos ir fiziologijos katedroje.

Magistro darbą paruošė :Irena Ruseckaitė ___________ (parašas)

Magistro darbo vadovė: e.doc.p.,dr.Ingrida Monkevičienė ___________ ( LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra) (parašas)

Recenzentas : ___________

TURINYS

TEKSTE VARTOJAMŲ SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS...4

I. ĮVADAS...5

II. LITERATŪROS APŽVALGA...7

2.1. Fermentaciniai procesai didžiajame prieskrandyje...7

2.2. . Pašarų virškinamumo didžiajame prieskrandyje ypatumai...12

2.2.1. Gyvulių šėrimo įtaka pašarų virškinamumui...16

III. DARBO METODIKA...21

3.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas...21

3.2. Didžiojo prieskrandžio turinio tyrimo metodika (pH, gliukozės rūgimo, redukcini bakterijų aktyvumas, LRR)...22

3.3. Pašarų OM virškinamumo tyrimo metodika...23

3.4. Statistinis duomenų įvertinimas...23

IV. TYRIMŲ REZULTATAI...24

4.1. Karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinių procesų aktyvumo įvertinimas pagal jo biocheminius ir mikrobiologinius rodiklius...24

4.2. 4.2. Pašarų OM virškinamumo tyrimo rezultatai...27

V. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...30

VI. IŠVADOS...32

VII. SUMMARY...33

TEKSTE VARTOJAMŲ SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS

BVMP– baltyminis vitamininis mineralinis priedas. cm3 – kubinis centimetras

d.- diena

ES – Europos Sąjunga

GDZ-1 – galvijų diagnostinis zondas LJ – Lietuvos Juodmargės

LRR – lakiosios riebalų rūgštys MJ – megadžiauliai

ml – mililitras mg – miligramas mm – milimetras mmol - milimolis

NEL – neto energija laktacijai NSR – nesubalansuotas racionas OM – organinė medžiaga

OMV – organinės medžiagos virškinamumas p – aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas ph – vandenilio jonų koncentracija

proc. - procentai

p.v. – pašariniai vienetai rumen – didysis prieskrandis SM – sausa medžiaga

SR – subalansuotas racionas tūkst. – tūkstantis

I. ĮVADAS

Galvijų didysis prieskrandis didžiausia virškinamojo trakto dalis, kurioje vyksta pašaro organinės medžiagos virškinamumas. Pašaro organinės medžiagos virškinamumas priklauso nuo didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinio aktyvumo.

Todėl labai svarbu ištirti pašaro organinės medžiagos virškinamumą, jo priklausomybę nuo fermentacinių procesų didžiajame prieskrandyje. Maksimalus fermentacinių procesų aktyvumas gerina pašaro organinės medžiagos virškinamumą, o tuo pačiu ir gyvulio produktyvumą.

Siekiant padidinti melžiamų karvių produktyvumą būtina racionaliai panaudoti pašarus, gerai žinoti pašaruose esančių maisto medžiagų savybes, jų virškinamumą.

Lietuvoje vyrauja smulkūs galvijų ūkiai, todėl sunku specializuotai tvarkyti žolių ūkį ir taikyti pažangias žolinių pašarų gamybos ir šėrimo technologijas (Jatkauskas ir Vrotniakienė, 2002). Todėl melžiamos karvės dažnai šeriamos nesubalansuotais racionais.

Melžiamas karves šeriant, nesubalansuotais racionais dėl nepakankamo maisto medžiagų kiekio didžiajame prieskrandyje sulėtėja fermentaciniai procesai., pašaras prastai virškinamas. Todėl sumažėja pieno produkcija bei atsparumas ligoms.

Kadangi pašarų virškinamumas yra vienas svarbiausių faktorių, apsprendžiantis pašarų kokybę ir maistingumą (Sederevičius ir kt., 2001) būtina ištirti didžiojo prieskrandžio OM virškinamumą, šeriant karves skirtingos sudėties racionais.

Atrajotojams pašarų virškinamumas sėkmingai ir tiksliai nustatomas inkubuojant juos su didžiojo prieskrandžio turiniu. Tokie biologiniai metodai, aktyviai veikiant mikroorganizmams, atspindi gyvulio, anaerobinės mikroorganizmų populiacijos ir šėrimo ryšį. Vienas iš jų yra I-stadijos modifikuotas in vitro metodas I.Monkevičienė (1999). Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai ir jų fermentai yra jautrūs indikatoriai, reaguojantys į įvairius faktorius, lemiančius pašarų virškinamumą ir priklauso nuo atrajotojo didžiojo prieskrandžio turinio bei pašaro fizikinių-cheminių savybių. Todėl in vitro biologiniai metodai yra tikslūs, atspindi fermentacinių procesų intensyvumą didžiajame prieskrandyje (Sederevičius ir kt., 2001).

Darbo tikslas

1.Ištirti pašarų organinės medžiagos virškinamumo priklausomybę nuo karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacijos lygio.

Uždaviniai

1. Nustatyti karvių, šeriamų skirtingos sudėties racionais, didžiojo prieskrandžio turinio biocheminius ir mikrobiologinius rodiklius ir įvertinti jo fermentacinį aktyvumą.

2. Ištirti žolinių pašarų – šieno, šienainio ir siloso – organinės medžiagos virškinamumą in vitro, inkubuojant juos su skirtingo fermentacinio aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu.

Darbo apimtis

Magistrantūros darbą parašytą lietuvių kalba sudaro įvadas, 4 pagrindiniai skyriai, gautų duomenų apibendrinimas, išvados, santrauka anglų kalba, literatūros sąrašas (kuriame yra 64 šaltiniai),38 puslapiai, 3 lentelės, 4 paveikslėliai.

II. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Fermentaciniai procesai didžiajame prieskrandyje

Didysis prieskrandis (rumen) yra panašus į iš šonų truputį suspaustą maišą. Jis užima beveik visą kairiąją pilvo pusę nuo diafragmos iki dubens ertmės (Bakūnas, 2004). Didysis prieskrandis sudarytas iš keturių skyrių bei dorsalinio ir ventralinio maišų (Cheng and McAllister, 1997). Jis sudaro 58 proc. viso galvijų virškinamojo trakto (Sederiavičius ir kt., 2001). Jo talpa 100 – 200 litrų (Sutkevičius, 2003). Didžiojo prieskrandžio gleivinė išklota plokščiuoju daugiasluoksniu epiteliu, kuriame nėra liaukų. Ji yra tamsiai ruda, šiurkšti, nes jos paviršius padengtas iki 1 cm ilgio speneliais. Spenelių nėra tik ant didžiojo prieskrandžio raukšlių ir didžiojo prieskrandžio dorsaliniame maiše (Bakūnas, 2004).

Susitraukdami prieskrandžių sienelių raumenys, maišo suėstą pašarą su seilėmis ir mikroorganizmais. Didžiojo prieskrandžio raumenys susitraukdami, dalį pašaro iš didžiojo prieskrandžio išstumia į burną, kur jis gerai sukramtomas. Atrajojimo metu pašaras ne tik gerai sumaišomas su seilėmis ir mikroorganizmais, bet prieš vėl jį nuryjant, pašaras gerai susmulkinamas (Hobson, 1997).

Nuo fermentacinių procesų didžiajame prieskrandyje priklauso pašaro virškinamumas. Didžiajame prieskrandyje vykstančių fermentacinių procesų intensyvumas, jų galutinių produktų kiekybinis ir kokybinis santykis priklauso nuo anaerobinių mikroorganizmų fermentacinės veiklos aktyvumo (Sederevičius ir kt., 2001).

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra optimalios sąlygos anaerobinių mikroorganizmų veiklai: neutralus ph, anaerobinė terpė +38 – 40 ˚ C temperatūra ir nuolat su pašaru bei seilėmis tiekiamos maisto medžiagos (Sederevičius ir kt., 2001). Nustatyta, kad mikrobinės fermentacijos metu suskaidoma iki 60 – 75 proc. visų su pašarais patekusių sausųjų medžiagų (Monkevičienė ir kt., 1996; Tараканов, 2002). Dėl aktyvios mikroorganizmų veiklos, galvijo organizmas gauna 2/3 plastinės ir iki 70 proc. energetinės medžiagos, reikalingos jo gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai gaminti (Sederevičius ir kt., 2001).

Gausesnė ir įvairesnė mikroorganizmų populiacija gali suvirškinti daugiau pašaro maisto medžiagų ir aprūpinti gyvulį didesniu plastiniu ir energetinių medžiagų kiekiu (Monkevičienė, 1996).

Pastovią galvijų prieskrandžių ekosistemos sudėtį nulemia pašarai, mikroorganizmų bei jų šeimininko organizmo sąveika, vidinės terpės sąlygos prieskrandžiuose taip pat skirtingų

bakterijų rūšių augimo greitis ir gebėjimas prisitaikyti prie substrato, apykaitos produktų kaupimasis ir jų pašalinimas iš prieskrandžio (Yang et at., 2001).

Taigi didžiajame prieskrandyje esantys mikroorganizmai aktyviai dalyvauja didžiojo prieskrandžio fermentaciniuose procesuose ir galvijo organizmui yra labai svarbūs.

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra gausi ir įvairi anaerobinių bakterijų, infuzorijų, grybelių populiacija (Van Soest, 1994; Krause, 2002; Ozutsumi et al., 2005).

Viename mililitre galvijų didžiojo prieskrandžio turinio yra daugiau kaip 107 bakterijų, kurių skaičius progresyviai didėja po šėrimo. Iš didžiojo prieskrandžio turinio išskirta virš 200 bakterijų rūšių, kurių populiacijos kiekybinė ir kokybinė sudėtis priklauso nuo raciono tipo (Jeroch et al., 1999), tačiau vyrauja tik 20 – 30 rūšių (Mackie et al., 2000).

Šeriamų žoliniais pašarais ir koncentratais galvijų didžiajame prieskrandyje bakterijų būna daugiau, o šeriamų prastais pašarais mažiau. Karves šeriant stambiais pašarais, didžiajame prieskrandyje vyrauja Butyrivibrio fibrisolvens rūšies bakterijos, o šeriant koncentruotais pašarais, jų skaičius sumažėja arba išnyksta, įsivyrauja krakmolą skaidančios bakterijos, padaugėja Lactobacillus rūšies bakterijų (Sederevičius ir kt., 2001). Bakterijų skaičius didėja po šėrimo daugiausia jų būna praėjus penkioms su puse valandoms, mažiausiai praėjus valandai (Hoover, Miller, 1992). Ganykliniu laikotarpiu bakterijų didžiajame prieskrandyje aptinkama daugiau palyginus su tvartiniu laikotarpiu (Mackie et. at., 2002). Be to, bakterijų skaičius priklauso ir nuo azoto bei energetinių medžiagų kiekio pašaruose, nuo šėrimo režimo ir galvijo fiziologinės būklės (Bakūnas, 2004).

Pagal Voldmaną (1952) daugiausia pieno riebalų, baltymų ir cukraus sudedamųjų dalių suaugusių galvijų organizme susidaro dėl bakterijų veiklos prieskrandžiuose (Bakūnas, 2004).

Didžiojo prieskrandžio bakterijos yra specifiškos. Pagal jų virškinamas medžiagas jas galima suskirstyti į atitinkamas grupes: celiulioze skaidančios, amilolitinės, proteolitinės, gliukozę bei pieno rūgštį skaidančios ir dalyvaujančios metano sintezėje.

Pačios svarbiausios didžiajame prieskrandyje skaidančios celiuliozę. Jos čia tiesiog nepakeičiamos. Celiuliozę skaidančių bakterijų medžiagų apykaitos produktai yra acto,gintaro,skruzdžių, sviesto ir propiono rūgštys bei CH ir CO2. Kitos didžiojo prieskrandžio

bakterijos skruzdžių rūgštį skaido iki vandenilio ir anglies dioksido arba metano, o gintaro iki propiono rūgšties ir anglies dioksido (Laugalis, 2005).

Vienos iš aktyviausių celiuliozę galvijų didžiajame prieskrandyje skaidančių bakterijų yra Ruminococcus albus ir Ruminococcus flavefaciesns (Russel, Rychlik, 2001; Пaнmeв и др., 1990; Taрaкaнoв, 2000;).

Galvijams labai svarbios ir krakmolą skaidančios bakterijos. Jos taip pat yra anaerobai. Nors kai kurios, pavyzdžiui Streptococcus bovis, fakultatyvūs. Jos pasižymi labai greitu dauginimusi ir augimu (McAllister et.al., 1990; Russel, 1991). Krakmolą skaidančių bakterijų medžiagų apykaitos produktai yra acto,gintaro,skruzdžių, pieno bei propiono rūgštys ir CO2.

Ypač reikšmingos pieno rūgšties bakterijos, kurios prieskrandžiuose ir žarnyne pasižymi sąlyginiu pastovumu ir atlieka tiek antagonistinę, tiek metabolistinę funkcijas (Sederevičius, 2005).

Bakterijos galvijams yra svarbesnės negu infuzorijos. Nustatyta, kad didžiajame prieskrandyje azotas pasiskirsto taip: 46 proc. tenka bakterijoms, 21 proc. – infuzorijoms, 26 proc. yra pašaruose ir 7 proc. – skysčiuose (Bakūnas, 2004).

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra gana daug ir kitų rūšių bakterijų pavyzdžiui gliukozę, proteinus, vitaminus sintezuojančios ir kitos. Visos jos dalyvauja didžiojo prieskrandžio biocheminiuose procesuose, todėl galvijo organizmui būtinos (Bakūnas, 2004).

Galvijų didžiajame prieskrandyje randama daugiau kaip 20 infuzorijų rūšių. Infuzorijos kartu su bakterijomis ir grybeliais fermentuoja pašarus didžiajame prieskrandyje. Jos aktyviai dalyvauja skaidant celiuliozę, hemiceliuliozę bei krakmolą (Sederevičius ir kt., 2001). Infuzorijos galvijų organizmui labai svarbios. Apskaičiuota, kad galvijo organizmas iš jų pasisavina apie penktadalį maisto medžiagų. Be to, infuzorijų baltymai yra geriau virškinami negu bakterijų (Bakūnas, 2004). Infuzorijos savo plaukiojančiais judesiais išpurena didžiojo prieskrandžio ir tinklainio turinį, jį sumaišo ir smulkina. Dėl to, padidėja paviršiaus plotas ir susidaro optimalios sąlygos bakterijoms ir fermentams veikti (Santra, Karim, 2000).Visos didžiojo prieskrandžio infuzorijos priskiriamos anaerobiniams pirmuonims, kurie dauginasi tik didžiajame prieskrandyje esant optimaliai temperatūrai 39 – 40°C (Ozutsumi et al., 2005; Taрaкaнoв, 2002). Didelę reikšmę infuzorijų skaičiaus kitimui turi bendra bakterijų populiacija, jų skaičius, ph bei vitamino B koncentracija galvijų prieskrandžiuose (Russell, Rychlik, 2001). Joms būdinga nuo bakterijų nepriklausoma angliavandenių apykaita, todėl jos aktyviai dalyvauja didžiajame prieskrandyje vykstančiuose virškinimo procesuose (Santra, Karim, 2002).

Didžiojo prieskransžio infuzorijos yra skirstomos į du pagrindinius būrius: Oligotricha ir Holotricha. Holotricha būrys skirstomas į pagrindines gentis: Isotricha, Dasitricha ir Entodinium, o pastarosios savo ruožtu dar smulkiau į atskiras rūšis. Oligotricha būriui priklauso Diplodinium,Epidinium ir Ophryoseolex gentys (Ivan et al., 2000; Тараканов, 2002).

Infuzorijų skaičiui sumažėjus arba joms visai išnykus, padidėja lakių riebalų rūgščių (LRR) koncentracija didžiajame prieskrandyje ir sumažėja pašarų OM virškinamumas (Ushida et. al., 1991). Infuzorijų skaičiaus padidėjimas atrajotojų prieskrandžiuose sumažina anaerobinių

grybų koncentraciją. Infuzorijos minta anaerobinių grybų zoosporomis, kurios pagal dydį yra panašios į bakterijas (Morgavi et. al., 1994; Widyastuti et. al., 1995).

Galvijų prieskrandyje visad randamas tam tikras grybų skaičius, kuris priklauso nuo raciono sudėties (Kocтюкoвcкий, 1989). Didžiojo prieskrandžio anaerobiniai grybai gamina daugelį hidrolitinių fermentų: celiuliazes, hemiceliuliazes, amilazes, proteolazes, esterazes ir pektinazes (Kocтюкoвcкий, Тараканов, 1992).

Mielės kaip ir kiti didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai (infuzorijos, bakterijos), galvijams labai svarbios. Jos sunaudoja didžiajame prieskrandyje deguonį (Newbold et. al., 1996) ir išskiria anglies dioksidą (Chausheyras – Duradand Fany, 2002). Be to jos sintetina amino rūgštis ir B grupės vitaminus (Miller – Webster et al., 2002).

Didžiojo prieskrandžio turinio ph turi įtakos didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veikla rumen. Optimalus melžiamų karvių didžiojo prieskrandžio turinio ph yra 6,3 – 6,8. Kai didžiojo prieskrandžio turinio ph yra mažesnis už 6,0, sulėtėja anaerobinių grybelių ir infuzorijų augimas. Padidėjęs didžiojo prieskrandžio rūgštingumas blogina pašarų virškinamumo efektyvumą (Gailevičius, 2007), ph rodikliui nukritus žemiau 5,5, žūva infuzorijos, sutrinka bakterijų veikla (Sederevičius ir kt., 2001).

Galvijų didysis prieskrandis yra didžiausia virškinamojo trakto dalis, kurioje vyksta pagrindinė pašarų fermentacija. Kadangi nuo fermentacijos didžiajame prieskrandyje priklauso pašaro virškinimas ir karvių produktyvumas, svarbu suprasti, kaip ji vyksta. Karvei suėdus pašarą prasideda ramybės periodas. Ramybės metu pradeda daugintis mikroorganizmai, o fermentacija vyksta lėtai. Po to pradeda greitai daugintis bakterijos. Vėliau prasideda stabilus bakterijų dauginimosi etapas. Fermentacija vyksta tolygiai (Jukna, 1998).

Viena iš svarbiausių, galvijų didžiajame prieskrandyje vykstančių fermentacinių procesų – angliavandenių fermentacija.

Angliavandeniai – tai anglies, vandenilio ir deguonies dariniai. Jie skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotinėmis ekstraktinėmis medžiagomis (Juraitis, Kulpys ,2003).

Melžiamų karvių racione angliavandeniai sudaro apie 70 – 80 proc. raciono sausos medžiagos (Hutjens et. al., 1996).

Angliavandenius didžiajame prieskrandyje skaido kompleksas egzofermentų, kuriuos išskiria bakterijos, grybai ir pirmuonys (Hoover and Stokes, 1991).

Galvijų prieskrandžiuose lengvai virškinami angliavandeniai, veikiami mikroorganizmų išskiriamų fermentų, skaidomi iki LRR – acto, propiono, sviesto, valeriono, kapriono bei jų

izomerų ir pieno rūgšties (Sederevičius, 2005), kurios per epitelį rezorbuojamos į limfą (Padaiga, ir kt., 2006). LRR yra pagrindinis energijos šaltinis, kurio sąskaita galvijas gauna 70 proc. visos reikiamos energijos. LRR koncentracija galvijų didžiajame prieskrandyje gali svyruoti nuo 60 – 150 mmol/l. Iš visų LRR vyrauja acto rūgštis, kuri sudaro apie 70 proc. mol, propiono rūgštis – 20 proc. mol, sviesto rūgštis – 10 proc., izorūgštys, valeriono ir kaprono rūgštys sudaro apie proc. mol (Sederevičius ir kt., 2001).

Augaliniuose pašaruose yra nebaltyminių azoto junginių ir tikrųjų baltymų. Pastarųjų būna daugiausia. Veikiami bakterijų fermentų, tikrieji baltymai didžiajame prieskrandyje suskyla į peptidus ir amino rūgštis (Bakūnas, 2004).

Apie 60 – 85proc. pašarų proteinų, veikiami karvių didžiajame prieskrandyje mikroorganizmų išskiriamų proteolitinių fermentų, suskyla iki peptidų, amino rūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų mikrobai sintetina baltymus, kurie yra pasisavinami galvijo virškinimo trakte. Tokiu būdu karvės organizmas amino rūgščių gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos prieskrandžių mikrobinės masės ir likusių (15 – 40 proc.) prieskrandyje nesuskilusių pašarų baltymų (Kulpys, 2005).

2.2 Pašarų virškinamumo didžiajame prieskrandyje ypatumai

Pašaro maisto medžiagos (proteinai, riebalai, angliavandeniai) mechaninių, biologinių ir cheminių faktorių veikiamos, gyvulio virškinimo trakte skaidomos į paprastus junginius, kurie patenka į kraujo bei limfos sistemą ir panaudojami organizmo medžiagoms sintetinti. Pašaro virškinamumas pradinė mitybos fazė, glaudžiai susijusi su apykaitos procesais.

Galvijų prieskrandyje suvirškinama iki 70 proc. raciono sausosios medžiagos (Czerkawski, 1986)

Daugumoje ES šalių pašarai vertinami pagal tai kaip juos virškina ir pasisavina skirtingų rūšių gyvuliai (Baranauskas ir kt., 2000).

Didysis prieskrandis yra didžiausia galvijų ir kitų atrajotojų skrandžio dalis, kurioje pirmiausia apdorojamas suėstas pašaras (Monkevičienė, 1996).

Atrajotojų prarytas pašaras pirmiausia patenka į didįjį prieskrandį. Galvijai labai paviršutiniškai apkramtytus pašarus nuryja į didįjį prieskrandį, kur jie susimaišo su skystu didžiojo prieskrandžio turiniu, suminkštėja ir išbrinksta. Atrytą pašarą galvijai burnos ertmėje lėtai gerai sukramto. Ėsdami jie padaro vidutiniškai 78 kramtymo judesius per minutę, o gromuliuodami – per tą patį laiką tik 50 – 55 (Bakūnas, 2004). Kramtymo trukmė yra tiesiogiai susijusi su seilių sekrecija, kurios dėka pašarminamas didžiojo prieskrandžio turinys bei optimizuojamas skaidulų virškinimas (Kabašinskienė, 2007). Atrytas ir gerai sukramtytas pašaras vėl nuryjamas į didįjį prieskrandį, kur jis gerai sumaišomas su visu didžiojo prieskrandžio turiniu.

Virškinamojo trakto talpa ir struktūra turi didelės įtakos pašaro virškinamumui, kuo didesnis pašaro virškinamumas, tuo jis maistingesnis.

Be to nuo pašaro paruošimo, priklauso pašaro virškinamumas didžiajame prieskrandyje (Tarvydas ir kt., 1995). Pašaro ruošimo tikslas pagerinti jų skonio savybes ir ėdamumą, pašalinti kenksmingas priemaišas, padidinti proteinų, mineralinių medžiagų, vitaminų kiekį, palengvinti mechanizuotą pašarų dalijimą (Kulpys, 2006).

Labai svarbi fizinė pašarų forma. Pašarą malant, granuliuojant, maišant keičiasi jo dalelių dydis. Jei stambiųjų pašarų dalelės yra per mažos, jos ilgai neišbūna didžiajame prieskrandyje, todėl mažai virškinama ląstelienos, trumpėja kramtymo laikas ir silpnėja seilių gamyba bei mažėja didžiojo prieskrandžio turinio ph (Sederevičius ir kt., 2001). Be to, jei dalelių dydis būna nuo 25 iki 40 mm karvės pašaro suėda 2 – 3 kg mažiau (Sederevičius ir kt., 2001).

Galvijams šerti grūdiniai pašarai dažniausiai malami. Gyvulių organizmas nevienodai reaguoja į grūdų sumalimo laipsnį, nes dalelių stambumas turi įtakos grūdų ėdamumui jų slinkimo per virškinamojo traktą greičiui, virškinimo sulčių išskyrimui jų fermentaciniam aktyvumui (Kulpys, 2006).

Nustatyta, kad karves šeriant miežiais, susmulkintais iki 0,94 mm dalelių smulkumo, pagerėja OM virškinamumas, padidėja pieno produkcija ir pieno baltymingumas (Gharbani et.al., 2002). Jei koncentruoti pašarai smulkiai sumalti, jų krakmolą mikroorganizmai įsisavina greičiau, todėl sustiprėja fermentacinių procesų aktyvumas didžiajame prieskrandyje. Tokiu atveju didžiojo prieskrandžio turinio ph sumažėja, pasigamina daugiau propiono ir pieno rūgščių, mažinančių pieno riebumą ir jo kiekį, tačiau padidinančių baltymų kiekį piene (Sederevičius ir kt., 2001).

Grūdų perdirbimas (malimas, granuliavimas ir kt.) didina rumen turinio acidozės pavojų (Sederevičius ir kt., 2001). Ruošiant pašarų mišinius, svarbu laikytis mišinių ruošimo technologinių reikalavimų, kad visi pašarai būtų tiksliai atsveriami ir nebūtų per daug susmulkinami. Kai pašarai per daug susmulkinami (6 mm), karvės mažiau atrajoja, sumažėja seilių sekrecija ir padidėja acidozių tikimybė. Tokiu atveju, nors pašarų ėdamumas padidėja, tačiau SM suvirškinama mažiau, nes smulkios pašaro dalelės greičiau praslenka per didįjį prieskrandį su skystąją turinio dalimi, todėl trumpiau veikiamos mikroorganizmų fermentų, dėl to blogėja ląstelienos virškinimas (Heinrichs et. al., 1999).

Acidozės pavojų gali didinti, jei karvės šeriamos daug energijos turinčiais kombinuotais pašarais, juose esantys lengvai virškinami angliavandeniai skaidomi labai greitai ir prieskrandžiuose gali susikaupti daug tarpinių apykaitos produktų, sukeliančių įvairius organizmo medžiagų apykaitos sutrikimus kaip acidozė ir kt. (Želvytė, 2000). Vykstant galvijų didžiojo prieskrandžio acidozei, sutrinka virškinimas prieskrandyje.

Pašaro dalelių dydis turi įtakos ir sausųjų medžiagų ėdamumui, kai karvės šeriamos sunkiai virškinamais ir daug ląstelienos turinčiais pašarais, tačiau neturi įtakos sausųjų medžiagų ėdamumui juos šeriant geros kokybės pašarais (Yang et. al.,2001; Leonardi et. al., 2005).

Susmulkintų arba granuliuotų pašarų celiuliozė skaidoma intensyviau. Šiaudų ląsteliena geriausiai skaidoma, kai galvijai šeriami šiaudų kapojais. Nustatyta, kad mechaninis pašarų susmulkinimas ir sumaišymas įtakoja didžiojo prieskrandžio virškinamumą (Yang., et. al., 2001).

Šeriant galvijus susmulkintais pašarais, susidaro optimalios sąlygos mikroorganizmų fermentacinei veiklai, nes padidėja pašarų dalelių paviršiaus plotas ir mikroorganizmams bei infuzorijoms lengviau atlikti savo funkciją (Varga, Kolver, 1997).

Atlikti tyrimai parodė, kad karves šeriant smulkintų pašarų mišiniu, didžiojo prieskrandžio turinio infuzorijų skaičius padidėjo 24,49 proc., taip pat pagreitėjo redukcinis bakterijų aktyvumas (Laugalis ir kt., 2004).

Pašarų, kurių organinės medžiagos virškinamumas didžiajame prieskrandyje yra aktyvus, anaerobiniai mikroorganizmai aprūpinami įvairesnėmis maisto medžiagomis (Murpy et. al., 1993). Sederevičius nustatė, kad dėl maisto medžiagų stygiaus nepakankamai aktyvūs būna didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai, todėl sumažėja OM virškinamumas.

Nuo pašaro sudėties priklauso didžiojo prieskrandžio turinio ph. Karves šeriant vienodos sudėties racionu, didžiojo prieskrandžio ph yra pastovus. Tačiau, priklausomai nuo gyvulio šėrimo, ph gali svyruoti nuo 5,0 iki 7,5. Didžiausias turinio ph būna karves šeriant stambiais pašarais. Didžiojo prieskrandžio ph įtakoja virškinamumą didžiajame prieskrandyje. Ląstelieną skaidančių bakterijų aktyviausia veikla pasireiškia kai didžiojo prieskrandžio turinio ph būna nuo 6 iki 6,8, o krakmolą skaidančių bakterijų veiklai palankiausia terpė ph nuo 5,5 iki 6 (Sederevičius ir kt., 2001).

Pašarų OM virškinamumas yra vienas svarbiausių rodiklių, apsprendžiančių jų maistinę vertę. Jis priklauso nuo didžiojo prieskrandžio fermentacinio aktyvumo (Monkevičienė, Sederevičius, 2000).

Šeriant galvijus racionais, kuriuose vyrauja ląsteliena, stambiųjų pašarų OM virškinamumas yra žemas: šiaudų – apie 40 proc., šieno apie 67 proc. Raciono, sudaryto iš 65 proc. šieno ir 35 proc. koncentruotų pašarų, OM virškinamumas didžiajame prieskrandyje tesiekia tik 43,7 proc.(Sederevičius ir kt., 2001). Galvijus šeriant racionais, kurių OM virškinamumas didžiajame prieskrandyje yra didelis, anaerobiniai mikroorganizmai aprūpinami gausesniu ir įvairesniu maisto medžiagų kiekiu (Sederevičius ir kt., 2001).

Augalų ląstelienos virškinimas pagerėja, kai pašarai yra paveikiami įvairiomis cheminėmis medžiagomis (pvz.: amoniaku, natrio šarmu) arba fizinėmis (pvz.: malant, šutinant ir kt.) priemonėmis taip pat paveikus įvairiais fermentais (Monkevičienė, 1996). Ląsteliena, palyginti su kitomis pašaro maisto medžiagomis, yra daug sunkiau virškinama, todėl tik gyvuliai atrajotojai gali ją efektyviai pasisavinti.

Dažnai pastebimas ryšys tarp krakmolo ir ląstelienos virškinamumo. Olandijoje atlikti bandymai parodė, kad iki soties šienainiu su grūdais šeriamų karvių pieningumas tolygiai mažėjo, kai jų racione krakmolas sudarė 20–50 proc. SM. Panašių duomenų gaunama ir iš JAV, kai karvės buvo šertos kukurūzų silosu ir sojos miltais. Šie tyrimai parodė, kad karvė gali produktyviai vartoti tik tam tikrą krakmolo kiekį, nepažeisdama didžiajame prieskrandyje

fermentacijos proceso. Jei krakmolo bus daugiau, nei 30 proc. sumažės ląstelienos virškinamumas (Jukna, 1998).

Pašaro virškinamumas priklauso ir nuo pašaro kokybės. Pagrindinis pašaras karvėms yra žolė. Žolių kokybę ir maistingumą lemia daugelis veiksnių, bet labiausiai – vegetacijos tarpsnis. Žolėms augant mažėja proteinų, riebalų, pelenų, neazotinių ekstraktinių medžiagų, o ypač karotino. Mineralinių medžiagų kiekiai, žolėms bręstant, taip pat keičiasi. Iš peraugusios žolės, kurioje yra daug (90 – 100 g / kg) ląstelienos, pagamintą pašarą karvės virškina 30 – 40 valandų. Tuo tarpu pašarą, pagamintą iš jaunos žolės, kurioje ląstelienos yra (40 – 60 g / kg), virškina perpus trumpiau (Juraitis, Kulpys, 2003).

Vrotniakienė ir Jatkauskas (1996) nustatė, kad bręstant žolei, blogėja proteinų ir ląstelienos virškinamumas.

2.2.1 Gyvulių šėrimo įtaka pašarų virškinamumui

Galvijų šėrimas daro didelę įtaką gyvulio organizmui ir jo funkcinėms bei morfologinėms ypatybėms. Jis tiesiogiai veikia virškinimo traktą, o per jį ir kitus organus bei visą organizmą (Kulpys, Starkus, 1990).

Kad karvė pasisavintų pašarų maisto medžiagas ji turi turėti sveiką, nepažeistą didįjį prieskrandį kuriame būtų daug ląstelieną (žolinį pašarą) virškinančių mikroorganizmų (Japertienė, Japertas, 2000).

Karvės su pašaru turi gauti visas maisto medžiagas, būtinas optimaliai didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai užtikrinti, todėl labai svarbu parinkti tinkamus pašarus ir užtikrinti, kad jie efektyviau būtų pasisavinami (Cunningham, 1997).

Planuojant šėrimą, būtina žinoti energijos ir maistinių medžiagų poreikį skirtingoms gyvūnų rūšims, paskirties ir amžiaus grupėms, skirtingoms laikymo sąlygoms. Pagrindinės maisto medžiagos yra angliavandeniai, riebalai, baltymai, mineralinės medžiagos, vitaminai ir vanduo (Tarvydas ir kt., 1995).

Angliavandeniai gyvulių organizme būtini medžiagų apykaitos procesuose: iš jų gali susidaryti riebalai, kraujo cukrus ir glikogenas. Augalinių pašarų angliavandenių dalis – ląsteliena arba mediena. Atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki 40 proc.). Ląsteliena jiems būtina kaip balastinė maisto medžiaga. Kad normaliai vyktų virškinimo procesas, suaugusių galvijų racione ląsteliena turi sudaryti 16 – 22 proc. sausosios medžiagos (Juraitis, Kulpys, 2003).

Baltymai yra kompleksas organinių junginių, kuriuos daugumoje sudaro amino rūgštys ir kurios kiekviename specifiniame baltyme yra charakteringose proporcijose (Tarvydas ir kt., 1995). Suaugusių galvijų organizmas amino rūgščių gauna iš dviejų šaltinių: prieskrandyje suvirškinęs mikrobinę masę ir iš likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro proteinų (Juraitis, Kulpys, 2003). Lengvai skaidomų baltymų kiekį racione būtina reguliuoti, nes mikroorganizmai nespėja pasisavinti per didelio jų kiekio (Stanišauskienė, 2007). Dėl didelio lengvai didžiajame prieskrandyje skaidomų proteinų kiekio susidaro daug amoniako (Bartkevičiūtė, 2007).

Gryni riebalai yra riebiųjų rūgščių ir glicerolio esteriai. Trūkstant racionuose riebalų, gyvuliai blogiau pasisavina juose tirpstančius vitaminus (A, D, K, E) (Kulpys, Starkus, 1990).

Duodant karvėms papildomai riebalų, norint papildyti energijos trūkumą, lauktų rezultatų negaunama dėl atrajotojų fiziologijos ypatumų. Pastaruoju metu neigiamas riebalų poveikis didžiojo prieskrandžio veiklai intensyviai tyrinėjamas (Kulpys ir kt., 2005).

Nustatyta, kad pagrindinė neigiamo riebalų poveikio didžiojo prieskrandžio veiklai priežastis ant pašaro dalelių susidaranti riebalų plėvelė (plėvelės efektas). Taip slopinamas didžiojo prieskrandžio bakterijų aktyvumas. Prieskrandžio mikroorganizmai negali paveikti pašaro skaidulų padengtų riebalų plėvele (neigiamas plėvelės efektas) (Kulpys,ir kt., 2005).

Mineralinės medžiagos yra augalų ir gyvūnų neorganiniai elementai. Galvijų kūne yra tik 2 – 3proc. mineralinių medžiagų, bet jos labai svarbios gyvūnų mityboje (Tarvydas ir kt., 1995).

Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai sintetina pakankamai B grupės vitaminų ir vitaminą K, todėl su pašarais šių vitaminų jie gali ir negauti. Įvairiais pašarais šeriamų galvijų prieskrandžių turinyje tiamino, riboflavino, nikotinamido, pantoteno rūgšties, piridoksino, biotino, folinės rūgšties koncentracija yra palyginus pastovi (Bakūnas, 2004).

Vanduo yra pagrindinė gyvūnų kūno sudedamoji dalis ir jo kiekis sudaro nuo 40 proc. (suaugusiųjų gyvūnų) iki 80 proc. (naujagimių) kūno svorio (Tarvydas ir kt., 1995). Kai karvė gauna mažai vandens, ji blogiau ėda pašarą, mažiau duoda pieno, sumažėja jos masė (Jukna, 1998). Yra žinoma, kad be pašaro gyvūnai gali išgyventi pakankamai ilgai, tuo tarpu be vandens labai trumpą laiką

Pagrindiniai karvių mitybos normų rodikliai yra pašarų sausosios medžiagos ir energija, išreikšta apykaitos energija (AE) arba neto energijos laktacijai (NEL) vienetais – MJ. Labai svarbūs galvijų normų rodikliai yra žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grupė – tai makroelementai bei mikroelementai. Ketvirtąją mitybos normų grupę sudaro vitaminai.

Analizuojant ir sudarant racionus, visų pirma apskaičiuojamas, kiek gyvulys galėtų suėsti pašarų sausųjų medžiagų (SM) per parą, t.y. nustatomas raciono tūris (Kulpys, 2005).

Apykaitos energija – tai pašaro ar raciono bendrosios energijos dalis, kurią gyvulio organizmas gali panaudoti apykaitos proceso metu. Gyvulio organizmui energijos suteikia su pašarais gaunami angliavandeniai, riebalai ir baltymai (Bendikas ir kt., 2001) .

Gerai subalansuotas racionas yra svarbus faktorius, turintis įtakos pašarų virškinamumui, o ypač karvės produktyvumui. Racionas tai pagrindinis pašarų rinkinys, kuris duodamas gyvuliui per tam tikrą laikotarpį (parą, mėnesį, sezoną). Jei racionas visiškai atitinka gyvulio reikmes, jis vadinamas subalansuotu. Šeriant gyvulius nesubalansuotais racionais mažėja jų produktyvumas, pasireiškia sveikatos sutrikimai.

Palankiomis klimato sąlygos Lietuvoje leidžia pasigaminti pakankamai žolinių pašarų žiemai, o vasarą gyvuliams pakanka pigių ganyklų ar kitų žalienų žolės. Todėl žolinis – mažai koncentratinis karvių šėrimo tipas yra palankiausias mūsų sąlygomis (Bendikas ir kt., 2001).

Tvartiniu laikotarpiu karvių racionas sudaromas iš stambiųjų, sultingųjų ir koncentruotų pašarų, o ganykliniu – iš žaliųjų pašarų ir koncentruotųjų pašarų (Kulpys, Starkus, 1990).

Žalieji pašarai – gerai virškinami ir gyvuliai gerai įsisavina jų maisto medžiagas. Jaunos žolės sausosios medžiagos energetinė vertė ir maisto medžiagų kiekis joje artimas koncentruotiems pašarams, o biologinė vertė net didesnė (Leikus ir kt.,1999).

Jaunos žolės proteinų virškinamumas yra apie 65 proc. Žolių lapai yra maistingesni ir geriau virškinami nei stiebai. Pastaruosiuose susikaupia daug ląstelienos ir lignino, o šios medžiagos ne tik prastai virškinamos, bet ir neleidžia pasisavinti kitų maisto medžiagų (Juraitis, Kulpys, 2003).

Karvių šėrimui žiemą iš įvairių žolių ruošiamas šienas, silosas ir šienainis. Šie pašarai ruošiami iš natūralių ir kultūrinių pievų, ganyklų bei ariamoje žemėje išaugintos daugiamečių ir vienmečių varpinių bei ankštinių augalų žolės (Bendikas ir kt., 2001).

Vienas iš paprasčiausių ir labiausiai prieinamų žolinių pašarų konservavimo būdų yra šieno ruošimas. Šalies žemdirbiai yra sukaupę nemažą patirtį gaminant šios rūšies pašarus (Sirvydis, Dravininkas, 2005). Šienas - tai tradicinis žiemos pašaras, labiausiai atitinkantis gyvulio fiziologines funkcijas. Šiene esanti ląsteliena užtikrina galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybinę ir fermentinę veiklą. Šeriant šienu, galvijų didžiajame prieskrandyje gaminasi acto rūgštis, kurią karvės panaudoja pieno riebalams sintetinti (Juraitis, Kulpys, 2002). Šienas taip pat palaiko didžiojo prieskrandžio turinio rūgštingumą, gerina atrajotojų virškinimo trakto veiklą, t.y. stimuliuoja atrajojimą, pašaro slinkimą žarnynu (Juraitis, Kulpys, 2003).

Juraitis ir Mažeikienė (2000) nustatė, kad pagrindinių maisto medžiagų atžvilgiu vertingiausias yra raudonųjų dobilų šienas. Antrąją vietą maistingumo atžvilgiu užima kultūrinių pievų ir ganyklų šienas.

Šienainis – pašaras gautas apvytinus žolę iki 40 - 60 proc. drėgnio (Juraitis, Kulpys, 2003). Jo kokybė, maistingumas ir ėdamumas priklauso nuo žaliavos rūšies, vegetacijos fazės, apvytinimo laipsnio bei gamybos technologijos (Jukna, 1998). Geras šienainis gali atstoti šieną.

Vienas iš svarbiausių pašarų galvijams yra silosas. Karvėms daugiausia gaminamas kukurūzų bei kultūrinių pievų ir ganyklų žolės silosas.

Gerai paruoštas silosas yra kokybiškas, gyvulių noriai ėdamas ir geriau virškinamas. Kukurūzai – tinkamiausia silosuoti kultūra. Jie turi cukraus ir krakmolo, todėl labai gerai silosuojasi. Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugsėjo antrą dekadą būna vaškinės brandos. Kaip tik tokius kukurūzus reikia silosuoti. Tada jų burbuolės silosuojamoje masėje sudaro 35 - 40 proc. svorio, o masės drėgnis gaunamas ne mažesnis kaip 30-35 proc. (Jurainis, Kulpys, 2003).

Mokevičienė ir Sederevičius (1996) nustatė, kad karvių didžiojo prieskrandžio turinio mikrobinių baltymų sintezė efektyviausia, inkubuojant daugiamečių žolių silosą, ir ne tokia efektyvi, inkubuojant kukurūzų silosą.

Jatkauskas ir Vrotniakienė (2001) nustatė, kad gyvuliai suėdę per parą 1,05 kg kukurūzų siloso daugiau negu galvijai, šerti ankštinių ir varpinių žolių silosu, su racionu gavo 0,05 paš. vnt., 4,4 MJ apykaitos energijos daugiau, tačiau 49,6 g mažiau virškinamųjų proteinų. Kukurūzų silosas sudarė palankesnes sąlygas proteinų sintezei didžiajame prieskrandyje.

Jatkauskas ir Vrotniakienė (2002) nustatė, kad geriau virškinamos in vivo kukurūzų mišinio siloso maisto medžiagos, palyginti su žolių ir kukurūzų silosu: organinės medžiagos atitinkamai 3,6 ir 6,3 proc., baltymai – 20,4 ir 36,2 proc., ląsteliena – 2,2 ir 5,5 proc.

Kombinuotieji ir koncentruotieji pašarai padeda subalansuoti karvių racionus pagal energijos ir maisto medžiagų poreikį. Šių pašarų skiriama produktyvioms karvėms, kurioms dėl riboto stambiųjų ir sultingųjų pašarų ėdamumo nepakanka maisto medžiagų (Bendikas ir kt., 2001). Kombinuoti pašarai ruošiami maišant miltus su baltyminiais vitamininiais priedais, mikroelementais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis (Juraitis, Kulpys, 2003).

Didžiausia pašarų papildų grupe laikytini baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai (BVMP ), skirti miltams pagerinti (Juraitis, Kulpys, 2003).

Vertingas pašaras melžiamoms karvėms yra šakniavaisiai (pašariniai ir puscukriniai runkeliai, griežčiai, ropės, morkos). Gyvuliai juos noriai ėda, jie gerina apetitą, lengvai virškinami (Bendikas ir kt., 2001).

Labai naudingas energijos šaltinis, melžiamų karvių racione – melasa. Ji padeda vystytis didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams. Melasa greitai veikia, todėl prieskrandžių bakterijos panaudoja iki 100 proc. lengvai skylančių baltymų, susintetindamos taip reikalingus mikrobų baltymus (Vernon, 2007).

Sudarius racionus, reikia atsižvelgti į tai, ar pašarų davinį gyvulys galės suėsti, nes suėdamų pašarų kiekį riboja virškinamojo trakto tūris. Todėl produktyvioms karvėms skiriami pašarai (koncentratai, lengvai virškinami sultingi pašarai), kurių svorio vienete SM yra daugiau energijos ir maisto medžiagų. Mažesnio produktyvumo karvėms galima skirti mažesnės energinės vertės stambiųjų ir sultingųjų pašarų (Bendikas ir kt., 2001).

Sveika ir produktyvi karvė yra tik tuomet, kai racione yra reikiamas pagal normą energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Gyvuliai nuo netinkamų racionų gali susirgti.

Prieskrandžio ligomis neretai serga galvijai, šeriami blogos kokybės, sugedusiais, apipuvusiais, per daug susmulkintais, labai baltymingais ir mažai angliavandenių turinčiais

pašarais, taip pat blogos kokybės baltymingu silosu, arba pakeitus pašarus staiga. Gali jie susirgti, ir suėdę daugiau miltų, grūdų, pašarinių bei cukrinių runkelių, bulvių ar kitokių pašarų, kurie prieskrandžiuose pradeda rūgti arba pūti. Vykstant šiems procesams, prieskrandžių mikroorganizmai slopinami, todėl sutrinka virškinamojo trakto veikla ir organizmas apsinuodija (Bakūnas, 2004).

Dėl pakankamo energijos kiekio organizme užtikrinimo, racionuose didinamas koncentruotų pašarų kiekis. Susidarius dideliam lengvai skaidomų angliavandenių kiekiui, vyksta aktyvi pašarų fermentacija ir karvių didžiajame prieskrandyje kaupiasi pieno rūgštis. Karvei iškyla pavojus susirgti prieskrandžio turinio acidoze (Želvytė, 2000).

Prieskrandžių atonija atsiranda šeriant mažai maistingais pašarais, staiga pakeitus pašarą. Atrajotojų išsiputimu serga gyvuliai, suėdę daug greitai rūgstančių pašarų: jaunų dobilų, vešlios žolės ir kt. (Štuikys, 2006).

III. DARBO METODIKA

3.1 Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas

Tyrimai atlikti LVA Anatomijos ir fiziologijos, Virškinimo fiziologijos ir patologijos moksliniame bei LVA Praktinio mokymo ir bandymų centruose. Bandymas atliktas tvartiniu laikotarpiu.

Dvi bandomųjų karvių grupės buvo suformuotos analogų principu, atsižvelgiant į amžių, sveikatos būklę, veršiavimosi laiką, produktyvumą. Lietuvos juodmargės (LJ) karvės buvo 3 – 7 metų amžiaus, svėrė 500 – 550 kg, buvo kliniškai sveikos, vidutinio įmitimo. I kontrolinės karvių grupės vidutinis produktyvumas buvo 24,63 kg pieno per parą, II bandomosios grupės – 10 kg pieno per parą. Karvės buvo laikomos pririštos, kasdien leidžiant 2 valandas mociono, girdomos iš automatinių girdyklų, melžiamos du kartus per parą (4:00 ir 16:00 val.). I grupės karvėms pašarai buvo sumaišomi ir atiduodami mišinio pavidalu maišytuvu – dalintuvu ,, OptiMix™“, II grupės karvės buvo šeriamos individualiai.

I grupės karvės buvo šeriamos subalansuotu pagal šalyje priimtas normas pieninėms karvėms (Jatkauskas J. ir kt.,2002).

II grupės karvės buvo šeriamos racionu, kuris neatitiko minėtų normų.

Šėrimo tipas buvo mažai koncentratinis, apėmingas. Racione vyravo sultingieji pašarai 75 proc., stambūs 20 proc., o koncentruoti pašarai sudarė tik 2,5 proc. viso raciono SM. Racione trūko: NEL(11,30 MJ); žaliųjų baltymų (1502 g); ląstelienos (299 g); cukraus ir krakmolo (3762 g)

1 lentelė. Bandomų karvių racionai, kg/d

Pašarai I grupės karvių

/subalansuotas racionas

II grupės karvių /nesubalansuotas racionas/ Natūralaus drėgnumo

pašaro kiekis, kg

Natūralaus drėgnumo pašaro kiekis, kg

Kukurūzų silosas 8,00 30,00

Kultūrinių ganyklų žolių šienainis 22,00 -

Kultūrinių ganyklų šienas 2,00 2,00

Miežiniai šiaudai - 6,00 Kombinuotieji pašarai 7,30 - Miežių miltai 1,00 1,00 Melasa 0,25 - BVMP 0,15 - Monokalcio fosfatas - 0,07

Pastaba: I bandomųjų karvių grupės racionas buvo papildytas propilenglikoliu ir kreida.

3.2 Didžiojo prieskrandžio turinio tyrimo metodika

Karvių didžiojo prieskrandžio turinys buvo imamas ryklės – stemplės zondu GDZ–1 (Sederevičius, 2000) praėjus 3 valandoms po rytinio šėrimo. Bandomų karvių didžiojo prieskrandžio turinyje nustatyta: ph, redukcinis bakterijų aktyvumas, gliukozės rūgimo reakcija, pirmuonių skaičius, bendras lakiųjų riebalų rūgščių kiekis.

Turinio ph buvo nustatomas elektrometriniu metodu, naudojant ph – metrą,, CP – 315" (Sederevičius ir kt., 2001). Redukcinį bakterijų aktyvumą įvertinome Dirksen (1969) metodu, gliukozės rūgimo reakciją nustatyta Einhorno sacharometru pagal Bakūno aprašytą (2004) metodiką. Pirmuonių skaičius nustatytas 1 ml didžiojo prieskrandžio turinio, skaičiuojant Fuks– Rozentalio kameroje (Sederevičius ir kt., 2001). Bendras LRR kiekis nustatytas distiliuojant didžiojo prieskrandžio turinį Markgamo aparatu, pagal Πycтoвoй (1978) metodiką.

3.3 Pašarų OM virškinamumo tyrimo metodika

Žolinių pašarų (šieno, šienainio ir siloso) organinės medžiagos virškinamumas buvo nustatytas in vitro I - stadijos modifikuotu (Monkevičienė, 1999) metodu, kai pašaro mėginys 96 val. inkubuojamas specialiuose stikliniuose indeliuose su didžiojo prieskrandžio turiniu ir buferiniu tirpalu (1/50).

Siekiant nustatyti žolinių pašarų OM virškinamumo priklausomybę nuo karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacijos lygio, kultūrinių pievų ir ganyklų šieną, šienainį, kukurūzų silosą inkubavome in vitro su skirtingo aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu (I ir II karvių grupė). Tiriamų pašarų cheminė sudėtis pateikta 2 lentelėje.

2 lentelė. Tiriamų pašarų cheminė sudėtis

Natūralaus drėgnumo pašare (g/kg) Pašaro

pavadinimas Sausa medžiaga

(g) Žalieji

proteinai Žalieji riebalai Žalioji ląsteliena Žalieji pelenai 1.Kultūrinių pievų

ganyklų šienas 836,79± 2,4 48,48±32,3 17,50±1,3 249,20±2,3 42,25±0,01 2.Šienainis 487± 3,0 58,55± 35,0 14,55± 2,4 140,30± 2,5 20,3±0,03 3.Kukurūzų silosas 164,12± 2,5 15,36±25,6 4,50± 1,4 54,55±2,0 11,34±0,01

3.4 Statistinis duomenų įvertinimas

Tyrimų duomenys įvertinti statistiškai ,,Win Exsel" programa (Juozaitienė, Kerzienė, 2001). Patikimumo laipsnis (p) buvo nustatomas pagal Stjudentą. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, kai p<0,05. Duomenys buvo statistiškai nepatikimi, kai p>0,05.

IV. TYRIMŲ REZULTATAI

4.1 Karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinių procesų aktyvumo

įvertinimas pagal jo biocheminius ir mikrobiologinius rodiklius

Bandymo metu buvo tiriama skirtingų racionų įtaka karvių didžiojo prieskrandžio turinio mikrobiologiniams ir biocheminiams rodikliams, įvertinant jo fermentacinį aktyvumą.

Tyrimais nustatyta, kad kontrolinės grupės karvių, šeriamų subalansuotu racionu, visi tirti didžiojo prieskrandžio turinio mikrobiologiniai ir biocheminiai rodikliai buvo fiziologinės normos ribose (Czerkawski, 1986).

Tiriant skirtingos sudėties ir maistingumo racionų įtaką karvių didžiojo prieskrandžio turinio ph rodikliui, nustatyta, kad I kontrolinės grupės karvių turinio ph buvo 10,5 proc. (p<0,0001) mažesnis palyginti su II bandomąja grupe. Tokį skirtumą galėjo įtakoti tai, kad II grupės (bandomosios) karvių racione buvo 15 proc. didesnis kiekis stambiųjų pašarų ir 18,25 proc. mažiau koncentruotų pašarų. Didesnis turinio ph būna karves šeriant stambiaisiais pašarais, o šeriant gyvulius racionais, kuriuose didesnis koncentruotų pašarų kiekis, mažėja turinio ph (Sederevičius ir kt., 2001).

Didžiojo prieskrandžio turinio ph tyrimo rezultatai pavaizduoti grafiškai 1 paveiksle.

6,58 7,35 6 6,2 6,4 6,6 6,8 7 7,2 7,4 I grupė II grupė ph 1 paveikslas. I ir II grupės karvių didžiojo prieskrandžio turinio ph.

3 lentelė. I ir II grupės karvių didžiojo prieskrandžio biocheminiai ir mikrobiologiniai rodikliai

Rodiklis Vnt. I kontrolinė grupė II bandomoji grupė

Redukcinis bakterijų aktyvumas s 135,3 ±27,75 266,8 ±11,19 Gliukozės rūgimo reakcija cm3/h 1,57 ±0,49 0,45 ±0,05 Pirmuonių skaičius x 103/ ml 122,1 ± 13,51 1,30 ±0,02

Tyrimais nustatyta, kad karvių skirtingi racionai turėjo įtakos jų didžiojo prieskrandžio turinio bakterijų redukciniam aktyvumui. Kontrolines karves šeriant subalansuotu racionu, jų didžiojo prieskrandžio turinio bakterijų redukcinio aktyvumo reakcija vyko 131 s (p<0,0001) greičiau nei bandomųjų karvių. Didžiojo prieskrandžio redukcinio baktrerijų aktyvumo rezultatai pateikti 3 lentelėje.

Bandymo metu buvo nustatyta, kad 71,4 proc. (p<0,0001) sulėtėjusi bandomųjų karvių didžiojo prieskrandžio turinio gliukozės rūgimo reakcija lyginant su kontrolinių karvių, kurių racionas buvo subalansuotas. Didžiojo prieskrandžio giukozės rūgimo reakcijos rezultatai pateikti 3 lentelėje.

Ištyrus (I gr.) karvių šeriamų subalansuotu racionu didžiojo prieskrandžio turinį, nustatyta, kad pirmuonių buvo 120 103_{/ ml daugiau nei (II gr.) karvių šeriamų nesubalansuotu}

racionu. Didžiojo prieskrandžio pirmuonių skaičiaus rezultatai pateikti 3 lentelėje.

2 paveikslas.Infuzorijos (www. Microbes. Info resourcse)

Ištyrus raciono sudėties įtaką LRR gamybai karvių didžiajame prieskrandyje, nustatyta, kad kontrolinės (I) grupės karves šeriant subalansuotu racionu, LRR gamyba padidėjo 27,2 proc (p<0,0001) palyginus su bandomųjų karvių.

LRR yra svarbiausias atrajotojų energijos šaltinis. Jų produkciją priklauso nuo raciono struktūros ir anaerobinės fermentacijos aktyvumo didžiajame prieskrandyje (Williams,1999).

Didžiojo prieskrandžio turinio LRR tyrimo rezultatai pavaizduoti grafiškai 3 paveiksle.

101,6 74,02 0 20 40 60 80 100 120 I grupė II grupė LRR mmol/l

3 paveikslas. Bendras LRR kiekis mmol/l I ir II grupės karvių didžiojo prieskrandžio turinyje.

Atlikti tyrimai rodo, kad raciono struktūra turi įtakos karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinių procesų aktyvumui. Subalansuotu racionu šeriamų karvių (kontrolinė grupė) didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai buvo aktyvesnis lyginant su karvių (bandomoji grupė), šeriamų nesubalansuotu racionu, kurių didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai buvo sulėtėję.

4.2 Žolinių pašarų organinės medžiagos virškinamumo in vitro rezultatai

Siekiant nustatyti skirtingo didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinio aktyvumo įtaką žolinių pašarų organinės medžiagos virškinamumo rodikliams, buvo inkubuojamas šienas, šienainis ir silosas su kontrolinių ir bandomųjų karvių rumen turiniu in vitro.

Visų žolinių pašarų OM virškinamumo in vitro rezultatai, inkubuojant juos su skirtingo fermentacinio aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu, pavaizduoti grafiškai 4 paveiksle.

69,78% 83,59% 67,30% 72,85% 67,10% 72,62% 0 20 40 60 80 100 Silosas Šienainis Šienas I grupė II grupė

4 paveikslas. Žolinių pašarų OM virškinamumas (proc.) in vitro, inkubuojant su skirtingo fermentacinio aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu (I ir II gr.).

Tyrimais nustatyta, kad kultūrinių ganyklų šieną inkubuojant su aktyvios fermentacijos I grupės (kontrolinės) karvių didžiojo prieskrandžio turiniu, jo OMV buvo 5,52 proc. (p<0,0001) didesnis palyginti su II grupės (bandomosios) karvių, kurių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinis aktyvumas buvo sulėtėjęs.

Šienainį inkubuojant kontrolinių karvių didžiojo prieskrandžio turiniu, nustatytas OMV buvo 5,5 proc. (p<0,0001) didesnis palyginti su bandomosios grupės.

Inkubuojant kukurūzų silosą su aktyvios fermentacijos I grupės (kontrolinės) karvių didžiojo prieskrandžio turiniu, nustatytas OMV buvo net 13,8 proc. (p<0,0001) didesnis

palyginti II grupės (bandomosios) karvių, kurių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinis aktyvumas sulėtėjęs.

Iš visų tirtų žolinių pašarų kukurūzų siloso OM virškinamumas buvo didžiausias, inkubuojant su abiejų grupių (I ir II gr.) karvių didžiojo prieskrandžio turiniu.

Tokį skirtingą pašarų virškinamumą galėjo lemti jų cheminė sudėtis (3 lent.).

Kaip matyti iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, mažiausias kiekis ląstelienos buvo silose. Galime teigti, kad tai galėjo įtakoti siloso virškinamumą, nes ląsteliena sunkiau gyvulių virškinama.

II grupės (bandomosios) karvės siloso gavo 55 proc. daugiau palyginus su I (kontroline) karvių grupe. Tačiau bandomosios karvių grupės silosą virškino lėčiau, nes sulėtėjęs didžiojo prieskrandžio fermentacinis aktyvumas.

Iš tirtų žolinių pašarų I ir II grupės karvių geriausiai buvo virškinamas, didžiajame prieskrandyje, kukurūzų silosas. Kukurūzų siloso virškinamumą galėjo įtakoti daugelis faktorių pagrindiniai iš jų siloso paruošimas, jo cheminė sudėtis.

Gerai paruoštas silosas yra kokybiškas, gyvulių noriai ėdamas ir geriau virškinamas. Kukurūzai – tinkamiausia silosuoti kultūra. Jie turi cukraus ir krakmolo, todėl labai gerai silosuojasi. Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugsėjo antrą dekadą būna vaškinės brandos. Kaip tik tokius kukurūzus reikia silosuoti. Tada jų burbuolės silosuojamoje masėje sudaro 35 - 40 proc. svorio, o masės drėgnis gaunamas ne mažesnis kaip 30 - 35 proc. (Jurainis, Kulpys, 2003).

Kaip matyti iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, mažiausias kiekis ląstelienos buvo silose. Galime teigti, kad tai galėjo įtakoti siloso virškinamumą, nes ląsteliena sunkiau gyvulių virškinama.

II grupės (bandomosios) karvės siloso gavo 55 proc. daugiau palyginus su I (kontroline) karvių grupe.Tačiau bandomosios karvių grupės silosą virškino lėčiau, nes sulėtėjęs didžiojo prieskrandžio fermentacinis aktyvumas.

V. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Bandymas atliktas siekiant ištirti didžiojo prieskrandžio biocheminius ir mikrobiologinius rodiklius, šeriant karves skirtingos sudėties racionais; įvertinti didžiojo prieskrandžio fermentacinį aktyvumą; ištirti žolinių pašarų – šieno, šienainio, kukurūzų siloso virškinamumą in vitro, inkubuojant juos su skirtingo fermentacinio aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu.

Iš gautų rezultatų galime teigti, kad skirtingos sudėties racionai turi įtakos karvių didžiojo prieskrandžio turinio mikrobiologiniams ir biocheminiams rodikliams. Nustatyta, kad I (kontrolinės) grupės karvių didžiojo prieskrandžio turinio ph buvo 10,5 proc. (p<0,0001) mažesnis; redukcinis bakterijų aktyvumas vyko 131 s (p<0,0001) greičiau; gliukozės rūgimo reakcija buvo 71,4 proc. (p<0,0001) didesnė; pirmuonių rasta 120 103/ (p<0,0001) daugiau; LRR gamyba padidėjo 27,2 proc. palyginant su II (bandomosios) grupės karvėmis, kurios buvo šeriamos nesubalansuotu racionu.

Subalansuoto raciono įvairesni ir maistingesni pašarai nulėmė, kontrolinės grupės aktyvesnį didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinį procesą. Subalansuotame racione vyravo šienainis (55 proc.), kukurūzų silosas (20 proc.) ir kombinuotieji pašarai (20,7 proc.). Racionas buvo praturtintas melasa (0,62 proc.) ir BVMP (0,37 proc.).

Bandomosios karvės iš sultingųjų pašarų gavo tik kukurūzų siloso, kuris ir sudarė didžiausią raciono dalį (75 proc.). Jų racione nebuvo šienainio, kuris yra 2-3 kartus maistingesnis palyginti su kukurūzų silosu (2 lentelė).

Bandomosios karves gavo 15 proc. daugiau stambiųjų pašarų, kas įtakojo jų didžiojo prieskrandžio turinio ph padidėjimą 10,5 proc. palyginti su kontroline grupe. Didesnis turinio ph būna karves šeriant stambiaisiais pašarais, o šeriant gyvulius racionais, kuriuose didesnis koncentruotų pašarų kiekis, mažėja turinio ph (Sederevičius ir kt., 2001). Tvartiniu laikotarpiu karves šeriant subalansuotu visų raciono pašarų mišiniu didžiojo prieskrandžio turinyje pagreitėja bakterijų redukcinis aktyvumas, suaktyvėja gliukozės rūgimas, susidaro didesnis bendras LRR ir propiono rūgšties kiekis bei pagerėja šieno ir žolės OM virškinamumas (Laugalis, 2005).

Nustatyta, kad I (kontrolinės) grupės karvių, šeriamų subalansuotu racionu, didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai buvo aktyvūs. II (bandomosios) grupės karvių, šeriamų nesubalansuotu racionu, didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai buvo sulėtėję.

Tiriant žolinių pašarų organinės medžiagos virškinamumą in vitro, kultūrinių pievųžolių šieno, šienainio ir kukurūzų siloso OM virškinamumo rodikliai. Nustatyta, kad tų pačių pašarų OMV in vitro buvo skirtingos, inkubuojant juos su skirtingai šeriamų karvių didžiojo prieskrandžio turiniu. Karvių I grupės: šieno OMV 5,52 proc. (p<0,0001) didesnis; šienainio OMV 5,5 proc. (p<0,0001) didesnis; kukurūzų siloso OMV net 13,8 proc. (p<0,0001) didesnis palyginti su II grupės. Gauti tyrimų rezultatai sutampa su kitų mokslinių bandymų duomenimis

Sederevičius ir Monkevičienė (1999) nustatė, kad karvių, šeriamų nesubalansuotu pagal proteinų ir apykaitos energijos reikmes racionu, didžiajame prieskrandyje fermentaciniai procesai vyksta lėčiau, šieno OM virškinamumas sumažėjo 7,55 proc. lyginant su karvių, šeriamų subalansuotu racionu.

Želvytė ir kt. (2001) nustatė, kad padidinus pašarų virškinamumą didžiajame prieskrandyje peptidų, amino rūgščių, amonio sulfato priedais tikslinga tik subalansuotu racionu šeriamoms karvėms, o karvių, šeriamų nesubalansuotu racionu, šieno OM virškinamumui minėti junginiai teigiamos įtakos neturi.

Inkubuojant tuos pačius pašarus su I (kontrolinės) grupės ir II (bandomosios) grupės didžiojo prieskrandžio turiniu, nustatyta, kad naudojant I grupės karvių didžiojo prieskrandžio turinį, kuriame vyko aktyvūs fermentaciniai procesai, visų tirtų žolinių pašarų OMV buvo didžiausias. Visų tirtų pašarų OMV buvo mažiausias, naudojant II grupės karvių didžiojo prieskrandžio turinį, kurio fermentaciniai procesai buvo sulėtėję.

Iš visų tirtų žolinių pašarų kukurūzų siloso OM virškinamumas buvo didžiausias, inkubuojant su abiejų grupių (I ir II gr.) karvių didžiojo prieskrandžio turiniu. Tokį kukurūzų siloso virškinamumą galėjo įtakoti jo cheminė sudėtis. Nes iš visų tirtų pašarų mažiausias ląstelienos kiekis buvo šiame silose (3 lent.). Bet siloso OMV rodiklis tarp gupių skyrėsi. Nors bandomosios grupės karvės buvo šeriamos racionu, kuriame siloso buvo 55 proc. daugiau palyginus su kontroline grupe, tačiau bandomosios karvių grupės silosą virškino prasčiau, nes jų didžiojo prieskrandžio fermentacinis aktyvumas buvo sulėtėjęs.

Remiantis gautais rezultatais galime teigti, kad didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinis aktyvumas turi tiesioginės įtakos pašaro organinės medžiagos virškinamumui. Gauti rezultatai rodo, kad kuo aktyvesnis didžiojo prieskrandžio fermentacinis aktyvumas, tuo geresnis pašaro organinės medžiagos virškinamumas. Sulėtėję didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai blogina pašaro organinės medžiagos virškinamumą.

VI. IŠVADOS

1.Subalansuotu racionu šeriamų karvių didžiojo prieskrandžio turinio ph buvo 10,5 proc. (p<0,0001) mažesnis, bakterijų redukcinio aktyvumo reakcija vyko 131 s (p<0,0001) greičiau, gliukozės rūgimo reakcija buvo 71,4 proc. (p<0,0001) didesnė, pirmuonių buvo rasta 120 103/ ml (p<0,0001) daugiau, LRR gamyba padidėjo 27,2 proc. (p<0,0001) palyginti su karvių, kurios buvo šeriamos nesubalansuotu racionu.

1.1. Todėl subalansuotu racionu šeriamų karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentaciniai procesai buvo aktyvūs, o šeriamų nesubalansuotu racionu –sulėtėję.

2. Šieną, šienainį ir silosą inkubuojant in vitro su skirtingo fermentacinio aktyvumo didžiojo prieskrandžio turiniu, visų tirtų pašarų OMV buvo didžiausias, inkubuojant juos su aktyvios fermentacijos didžiojo prieskrandžio turiniu:

2.1. šieno OMV buvo 5,52 proc. (p<0,0001) didesnis; šienainio - didesnis 5,5 proc. (p<0,0001); kukurūzų siloso - 13,8 proc. (p<0,0001) didesnis nei inkubuojant juos su didžiojo prieskrandžio turiniu, kuriame fermentaciniai procesai buvo sulėtėję.

3. Fermentacinių procesų aktyvumas didžiajame prieskrandyje turėjo įtakos pašaro organinės medžiagos virškinamumui.

VII. SUMMARY (resumé)

The dependence of organic material digestion of forage on the level of cows’ long prestomach fermentation.

IRENA RUSECKAITĖ

LITHUANIAN VETERINARY ACADEMY

THE FACULTY OF ANIMAL HUSBANDRY TECHNOLOGY DEPARTMENT OF ANATOMY AND PHYSIOLOGY

Type of thesis: Master’s thesis made on 01.09.2006- 2008 in Lithuanian Veterinary Academy, the Department of Anatomy and Physiology.

Master’s thesis supervisor: e. doc. p. dr., Ingrida Monkevičienė.

Structure of thesis: master’s thesis in Lithuanian is made of introduction, 4 main chapters, generalization of obtained data, conclusions, summary in English, list of literature (containing 63 sources).

Size of thesis: 35 pages, 3 tables, 3 pictures.

Aim of thesis: to analyse the dependence of forage organic material digestion on the level of cows’ long prestomach fermentation.

Tasks:

1. To estimate biochemical and microbiological factors of large prestomach content of cows, fed by different consist rations and to evaluate fermentational activity;

2. To examine herby forage- hay, haylage and maize silage- organic material digestion in vitro by incubating them with different fermentational activity content of long prestomach.

In the course of work the following was identified:

1. Ph of long prestomach content of cows fed by balanced ration was 10,5 % (p<0,0001) lower, the reaction of bacteria reductional activity was 131 s (p<0,0001) faster, the reaction of glucoses fermentation was 71,4 % (p<0,0001) higher, protoza was found 120 103 / ml (p<0,0001) more, the production of free fatty acids increased by 27,2 % (p<0,0001) in comparison with cows, which were fed by unbalanced ration.

1.1. Therefore fermentational processes of long prestomach of cows fed by balanced ration were active, and of those fed by unbalanced ration- slowed down.

2. When incubating hay, haylage and silage in vitro with different fermentational activity content of long prestomach, organic material digestion (OMD) of all

examined forage was highest by incubating them with active fermentation long prestomach content:

2.1. organic material digestion (OMD) was of hay 5,52 % (p<0,0001) higher; organic material digestion (OMD) was of haylage 5,5 % (p<0,0001) higher; organic material digestion (OMD) was of maize silage was 13,8 (p<0,0001) higher than incubating them with long prestomach content, where the processes of fermentation were slowed down. 3. The activity of fermentational processes in long stomach had impact digestion of the

VIII. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bakūnas J.Galvijų stemplės ir prieskrandžių ligos. VŠĮ ,, Tera publika,, Kaunas, 2004. P. 20-40.

2. Baranauskas S., Mikulionienė S., Kulpys J. Pašarų energijos vertinimo metodai. Metodiniai nurodymai. Akademija, 2000. P. 3-10.

3. Bartkevičiūtė. Šėrimo įtaka pieno sudėčiai. ״Mano ūkis״. Žurnalas Kaunas, 2007 Nr. 9. P. 54. 4. Bendikas P., Blizinskas S., Jatkauskas J., Mankevičius R., Marčiauskas S., Strolys K., Tarvydas V., Uchockis V., Urbšienė D., Zakas F. Galvijų ūkis. Kaunas, "Aušra״, 2001. P. 19-35. 5. Cheng K.- J. And McAllister T.A. Compartmentation in the rumen/ The rumen mierobial ecosystem/ Hobson P.N. and Stewart C.S. 2 END. Blackie academic and professional, London. 1997. P.492-522.

6. Cunningam J.G. Textbook of veterinary physiology. Second edition. Philadelphia: W. B. Saunders Company, 1997. P. 332-403.

7. Cerkawski I. W. An introduction to rumen studies. England: Oxford, Pergamon Press, 1896. P.236.

8. Ghorbani G. R., Moradi- Ghahderijani A., Alikhani M. Effects of borley grain particle size on dairy cow performance. Iran – Agricultural – Research. 2002. Vol. 21. P. 119-132.

9. Heinrichs A. I., Buchmaster D.R. and Lammers B. P. Processing, mixing and particle size reduction of forages of dairy cottle. J. Anim. Sci. 1999. Vol. 77. P.180-186.

10. Hobson P.N. The functioning rumen/ The rumen mikrobial ecosystem/ Hobson P.N. and Stewart C.S. 2 ed. Blackie akademic and profesional, London. 1997. P. 5-8.

11. Ivan M., Neill L., Forster R., Alimon R., Rode L.M., Entz R. Effects of Isotriha, Dasytricha, Entodinium, and total fauna on ruminal fermentation and duodenal flow in wethers fed different diets. J. Dairy Sc. 2000. Vol. 83. P.776-787.

12. Yang W. Z., Beauchemin K. A. Effects of physically effective fiber on digestion and produhtion by dairy cows fed diets based on corn silage J. Dairy Sci. 2005. Vol. 88. P. 1090-1098.

13. Yang W. Z., Beauchemin K.A., Rode L.M. Efect of dietary factors on distribution and chemical composition of liguid- or solid – associated bacterial populations in the rumen of dairy cows. J. Anim. Sc. 2001. Vol. 79. P. 2736-2746.

14. Jatkauskas J., Vrotniakienė V. Žolinių pašarų koncervavimas Lietuvoje: progresas ir prioritetai. Žolinių pašarų koncervavimas – gera praktika ir naujos žinios. Tarptautinio seminaro pranešimų medžiaga. Kaunas, 2002. P. 5-10.

15. Jatkauskas J., Vrotniakienė V., Kulpys J., Triukas K. Mitybos normos galvijams, kiaulėms ir paukščiams. Kaunas, 2002. P. 6-25.

16. Jatkauskas J., Vrotniakienė. Cheminės sudėties ir virškinamumo pokyčiai bręstant skirtingų veislių žolei. Gyvulių ir paukščių virškinimo fiziologijos ir patologijos problemos.Tarptautinės konferencijos vykusios Kaune 1995m. moksliniai darbai. "Informacijos" ir leidybos centras Vilnius,1996. P. 106-111.

17. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas, 2001. P.115.

18. Juraitis V., Kulpys J. Kaip paruošti geros kokybės šieną. Žolinių pašarų koncervavimas – gera praktika ir naujos žinios. Tarptautinio seminaro pranešimų medžiaga. Kaunas, 2002. P. 59-64.

19. Juraitis V., Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis. Žurnalų ״Vetinfo״, ״Agroinfo״ knyginėlis Kaunas, leidykla ״Androta״, 2003. P. 50-51.

20. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. Kaunas, 2003. 326 p.

21. Juraitis V., Mažeikienė . Įvairių rūšių šieno maistingumas ir cheminė sudėtis. Veterinarija – Zootechnika. Kaunas: LVA. 2000. T 9 (31). P. 39-40.

22. Jukna Č. Galvininkystė. Egalda. Vilnius, 1998. P.202-214.

23. Kabašinskienė A. Kodėl naudinga matuoti atrajojimo trukmę. "VETinfo" Žurnalas Kaunas, 2007 Nr.5, P 50.

24. Kulpys J., Starkus J. Gyvulių šėrimo pagrindai. I d. Vilnius, 1990. P. 3-43.

25. Kulpys J., Jerešiūnas A., Stankevičius. Riebalų priedai karvių racione. ״Mano ūkis״ Žurnalas Kaunas, 2005 Nr.11 P 44.

26. Laugalis J., Želvytė R., Ramanauskienė J., Monkevičienė I., Sederevičius A., Makauskas S., Kantautė J. Melžiamų karvių, šeriamų skirtingomis technologijomis, didžiojo prieskrandžio turinio anaerobinės mikrofloros tyrimai. Veterinarija ir Zootechnika. Kaunas : LVA. 2004. T 25 (47). P. 16-20.

27. Leikus R., Triukas K., Tarvydas V., Blizinskas s., Uchockis V. Vietiniai pašarai galvijams ir kiaulėms. Baisiogala, 1999. P. 1-22.

28. McAllister T.A.,Cheng K.J.,Rode L.M. and Forsberg C.W. Digestion of barley,maize and wheat by selec ted species of ruminal bacteria. Appl. Environ.Microbial. 1990.Vol. 56.P.3146-3153.

29. Monkevičienė I. Žolinių ir stambiųjų pašarų atrajotojams organinės medžiagos virškinamumo ir apykaitos energijos nustatymas I- stadijos in vitro metodu. Metodiniai nurodymai. Kaunas, 1999, P. 2-10.

30. Monkevičienė I. Karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinių procesų aktyvumo ir pašarų kokybės įtaka virškinamumui Daktaro disertacija. Kaunas, 1996, P.22-29.

31. Monkevičienė I., Sederevičius A. Siloso rūšies ir kokybės įtaka karvių didžiojo prieskrandžio turinio mikrobinių baltymų sintezei. Veterinarija – Zootechnika. Kaunas: LVA. 1998. T 6 (28) P.29-30.

32. Mackie R. I., Aminov R.I., White B.A. and McSween C.S. Molecular ecology and diversity in gut mikrobial ecosystems. Ruminant physiology: digestion, meatabolism, growth and reproduction. Edited by P. B. Cronje. CABI publishing, 2000. P. 59-99.

33. Morgavi D. P., Sakurda M., Mizokami M. et al. Effects of ruminal protozoa on cellulose alegradation and the growth of an aerobic fungus Piromyces sp. Strain OTSI, in vitro. Appl. Environ. Microbiol. 1994. Vol 60. P.3718-3723.

34. Miller – Webster T., Hoover W. H., Holt M. Influence of Yeast Culture on Ruminal Microbial Metabolism in continuous Culture. J. Dairg Sei. 2002. Vol. 85. P. 2009-2014.

35. Murpy M., Khalili H. And Huhtanen P. The substitution of barley by other carbohydrates in grass silage based diets to dairy cows. Anim. Fred. Sei. And Techn. 1993. Vol. 43. P. 279-296. 36. Mackie R. I., Mscweeney C. S. And Klieve A.V. Microbial ecology of the ovine rumen. In Sheep Nutrion ed, Freer M. and Dove H. Wollingford: CAB International, 2002. P. 71-94.H 37. Ozutsumi I., Tajima K., Takenaka A., Itabashi H. The Effect of Protozoa an the Composition of Rumen Bacteria in Cattle Using 16 S Rrna Gene clone Libraries. Biosci. Biotechnol. Biochem. 2005. Vol. 69. P. 499-506.

38. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. LVA, 2006. P. 49-50.

39. Russell J. B. Resistance of streptococcus bovis to acetic acid at low ph: relationship between intracellular ph and anion accumulation. Appl. Environ. Microbiol. 1991. Vol. 57. P. 255-259. 40. Russell J., Rychlik J. Factors That Alter Rumen Mikrobial Ecology. Science. 2001. Vol. 292. P. 1119-1122.

41. Santra A., Karim S. A. Growth performance of faunated and defaunated Malpura weaner lambs. Anim. Feed. Sc. Technol. 2002. Vol. 86. P. 251-260.

42. Santra A., Karim S. A. Influence of ciliate protozoa on biochemical changes and hydrolytic enzyme profile in the rumen ecosystem. J. Appl. Microbial. 2002. Vol. 92. P. 801-811.