ŠöRIMO ĮTAKA KARVIŲ PIENO RIEBALŲ RŪGŠČIŲ SUDöČIAI

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA

Ramun÷ Ragelyt÷

ŠöRIMO ĮTAKA KARVIŲ PIENO RIEBALŲ RŪGŠČIŲ

SUDöČIAI

Magistro darbas

Darbo vadov÷

Dr. Gintar÷ Zaborskien÷

Magistrinis darbas atliktas 2007-2009 metais Lietuvos veterinarijos akademijoje gyvulininkyst÷s technologijos fakultete maisto saugos ir higienos katedroje.

Magistro darbą paruoš÷ : Ramun÷ Ragelyt÷ ___________ (parašas)

Magistro darbo vadov÷: dr.Gintar÷ Zaborskien÷ ___________ (parašas) ( LVA Maisto saugos ir higienos katedra)

Recenzentas : ___________(parašas)

TEKSTE VARTOJAMŲ SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS

MTL – mažo tankio lipoproteinai ─ MTL CHOL (mmol/l) = Cholesterolis (bendras) – (DTL cholesterolis + trigliceridai x 0.45)

DTL – didelio tankio lipoproteinai

LDL – Labai didelio tankio lipoproteinai ─ MTL cholesterolio subfrakcija (LDL CHOL (mg/dl) = Cholesterolis (bendras) – (HDL cholesterolis + trigliceridai x 0.2)

g – gramai kg – kilogramai vnt – vienetai

BVMP – baltyminis vitamininis mineralinis papildas gyv – gyvuliai

LST ISO – Lietuvos Standartas perimtas iš tarptautinių standartų organizacijos AE – apykaitos energija

proc. – procentai SM – sausa medžiaga

NEL – neto energija laktacijai MJ – megadžiauliai

TURINYS

1. ĮVADAS... 5

2. LITERATŪROS APŽVALGA... 7

2.1. Pieno riebalų rūgščių sud÷tis... 2.1.1. Sočios riebalų rūgštys... 7 7 2.1.2. Nesočios riebalų rūgštys... 8

2. 1.3. Trans riebalų rūgštys... 9

2.1.3.1 Trans riebalų rūgščių poveikis žmogui... 11

2.2. Ganyklinio ir tvartinio pieno riebalų rūgščių sud÷tis... 13

2.3. Gyvulių š÷rimo racionų pagrindiniai komponentai, jų įtaka pašarų virškinamumui bei pieno kokybei... 15

2.4. Racionų ypatumai tvartinio ir ganyklinio periodo metu... 18

2.5 Cis ir trans izomerų tyrimų metodai... 22

3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... 24

3.1 Darbo organizavimas... 24

3.2 Tyrimo objektas ir metodai... 24

3.3 Riebalų išskyrimas iš pieno ir pieno produktų... 26

3.4 Darbo vykdymo schema... 27

4. TYRIMŲ REZULTATAI... 28

4.1 Tvartinio ir ganyklinio periodo racionų aptarimas Girait÷s ir Muniškių karvių fermose... 28 4.2 Riebalų rūgščių tyrimai skirtingo š÷rimo periodo žaliame karvių piene... 28

4.3 Riebalų rūgščių tyrimai nepasterizuotoje grietin÷l÷je... 32

4.4 Riebalų rūgščių tyrimai svieste ... 33

4.5 Riebalų rūgščių tyrimai lydytuose tepamuose sūreliuose... 35

4.6 Riebalų rūgščių tyrimai fermentiniuose sūriuose... 37

5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI... 40

6. SANTRAUKA...………. 41

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS………... 43

1. ĮVADAS

Keisdami š÷rimą, galime veikti pieno sud÷tį ir kokybę. Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas pagal normą energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Be to, pieno sud÷tis ir kokyb÷ kinta, priklausomai nuo įmitimo, amžiaus, metų laiko, rujos, mastitų, kitų susirgimų, veisl÷s, laikymo sąlygų, temperatūros, paros laiko (Bartkevičiūt÷, 2007).

Karv÷s, tvartinio periodo metu gauna daugiau konservuotų, koncentratų turinčių pašarų, lyginant su ganykliniu laikotarpiu. Auginant galvijus, kiek galima ilgiau lauko sąlygomis, siekiama gauti vertingesnę, labiau palaikančią žmogaus gyvybines galias, gyvulininkyst÷s produkciją. Pasaulyje vykdomi tyrimai, kuriais siekiama išaiškinti gyvūninių maisto produktų, pieno, m÷sos chemin÷s sud÷ties pakitimus, kurie atsiranda d÷l skirtingų š÷rimo sąlygų.

Š÷rimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno riebalų rūgščių sud÷tį. Papildomai duodant riebalų (aliejaus), galima tiesiogiai daryti įtaką pieno riebalų kiekiui ir pieno riebalų sud÷čiai (pagerinti sviesto tepumą). Ši mintis labai sena, dar 1908 metais apie tai raš÷ prof. Oskaras Kelneris. Tačiau šiuo būdu padidinus energijos koncentraciją, turi būti racione pakankamai struktūrinių pašarų, kad atrajotojų prieskrandžių sistema normaliai funkcionuotų. Tik tuomet į racioną galima įterpti komponentų, stabilizuojančių praslenkančią pro prieskrandžių sistemą pašarų masę (Kulpys, 2007).

Su pašaru, kuriame įvesti aliejingų augalų išspaudų ar rupinių priedai, į gyvulio organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pus÷ visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose.

Apie 50 proc. galvijų pieno riebalų sintetinama iš pašaro riebalų, tod÷l keičiant pašarus ir sudarant optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai, galima keisti pieno riebalų sud÷tį.

linolo rūgšties. Be to, ganykloje ganomų karvių piene buvo nustatytas geresnis Omega-6 ir Omega-3 tarpusavio santykis.

Pieno riebaluose, ypač pramoniniu būdu perdirbtuose, nustatomos ir neigiamą poveikį žmogaus organizmui turinčios trans riebalų rūgšys. Kai kuriose pasaulio šalyse (JAV, Danijoje, Prancūzijoje ir kt.) trans riebalų rūgštys yra reglamentuojamos ir jų kiekiai nurodomi produkto etiket÷se. Lietuvoje iki šiol n÷ra atliktų pieno riebalų rūgščių sud÷ties tyrimų trans riebalų rūgščių atžvilgiu.

Darbo tikslas

Išanalizuoti pieno riebalų rūgščių sud÷tį, nustatant jų kiekius piene bei pieno produktuose ganykliniu ir tvartiniu periodu.

Uždaviniai:

1. surinkti mokslinę informaciją apie riebalų rūgščių sud÷tį, pieno riebaluose;

2. pasirinkti ir įsisavinti m÷ginių atrinkimo, paruošimo, riebalų rūgščių tyrimo standartines metodikas;

3. ištirti ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiu skirtingai šertų karvių žalio pieno riebalus;

4. ištirti riebalų rūgščių sud÷tį žiemos ir vasaros laikotarpiu Lietuvos prekybos centruose parduodamuose pieno produktuose: svieste, lydytuose sūreliuose, fermentuotuose sūriuose;

5. įvertinti sočiųjų, mononesočiųjų, polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekius bei trans riebalų rūgščių izomerų kiekius žaliame piene bei tirtuose produktuose;

6. atlikti statistinę gautų duomenų analizę;

7. apibendrinti rezultatus ir palyginti juos su literatūros šaltiniuose skelbtais analogiškų tyrimų duomenimis;

8. suformuluoti išvadas, tezes, rekomendacijas.

Magistrantūros darbą parašytą lietuvių kalba sudaro įvadas, 4 Pagrindiniai skyriai, gautų duomenų apibendrinimas, išvados, santrauka anglų kalba, literatūros sąrašas (kuriame yra 52 šaltiniai), 49 puslapiai, 10 lentelių, 5 paveiksl÷liai, 6 priedai.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Pieno riebalų rūgščių sud÷tis

Pieno lipidų pagrindą sudaro riebalų rūgštys. Jos sudarytos iš eil÷s metilo grupių savo grandin÷s gale turinčių po funkcinę karboksilinę grupę. Metilo grupių grandin÷ yra riebalų rūgščių sudedamoji dalis.

Pieno riebalų rūgštis pagal prisotinimo laipsnį galima suskirstyti į dvi dideles grupes: sočiąsias ir nesočiąsias, kurios būna mononesočiosios ir polinesočiosios. Sočiųjų riebalų rūgščių ypač gausu svieste, tod÷l sviestas kambario temperatūroje yra kietos konsistencijos.

2.1.1 Sočios riebalų rūgštys

Sočių riebalų rūgščių visi anglies atomai prisijungę maksimalų kiekį vandenilio atomų ir yra tiesios grandin÷s struktūros. D÷l tokios struktūros, prisotintos riebalų rūgščių molekul÷s tampriai susiglaudę viena prie kitos ir suteikia kietą konsistenciją kambario temperatūroje.

Mitybos specialistai nurodo, kad sočiųjų riebalų rūgščių žmogaus racione tur÷tų būti tik iki 8–10 proc. visos energijos normos, nes jos skatina mažo tankio lipidų, vadinamojo blogojo cholesterolio, susidarymą. Tačiau blogojo cholesterolio kiekį kraujyje padeda reguliuoti polinesočiosios riebalų rūgštys. Piene sočiųjų riebalų rūgščių nustatoma skirtingi kiekiai: 50,75%-61,64% nuo bendro riebalų rūgščių kiekio – ganyklinio periodo piene bei 52,62%-60,3% nuo bendro riebalų rūgščių kiekio - tvartinio periodo piene (Baltušnikien÷ ir kt. 2008).

Riebalų rūgštys savo grandin÷je turinčios iki šešių anglies atomų yra priskiriamos prie trumpagrandininių riebalų rūgščių. Šios rūgštys žymiai lengviau tirpsta vandenyje, nei ilgą grandinę turinčios, bei yra lengviau skaidomos ir absorbuojamos. Fiziologinis jų veikimas organizme taip pat skiriasi nuo ilgą grandinę turinčių riebalų rūgščių, organizme jos labai greitai suskaidomos ir absorbuojamos žarnyne.

turinčios riebalų rūgštys, dažnai keičiamos vidutinio ilgumo grandinines turinčiomis rūgštimis, siekiant kontroliuoti kūno mas÷s sumaž÷jimą. (St- Onge ir kt., 2002).

Riebalų rūgštys savo grandin÷je turinčios 14 ir daugiau anglies atomų priskiriamos prie ilgą grandinę turinčių riebalų rūgščių.

Neporin÷s linijin÷s ir šakotos grandin÷s riebalų rūgštys pieno riebaluose daugiausiai yra sintetinamos atrajotojų bakterijų. svarbiausios tokios riebalų rūgštys melžiamų karvių piene yra tetradecanoin÷s rūgšties izomerai (izo-C14: 0), pentadecanoin÷ rūgštis (C15: 0, iso C15: 0 ir anteiso C15: 0), hexadecanoic rūgšties (izo-C16: 0) ir heptadecanoin÷ rūgštis ( C17: 0, iso C17: 0 ir anteiso C17: 0. Didelį susidom÷jimą šiomis rūgštimis kelia jų svarba ir diagnozuojant atrajotojų funkcijas (pvz., atrajotojų fermentacijos modelį). Kita priežastis, įpareigojanti dom÷tis šiomis rūgštimis, jų antikarcinogeninis poveikis v÷žin÷ms ląstel÷ms, jų įtaka pieno riebalų lydymosi temperatūrai ir kaip pieno įsisavinimo laipsnio žmogaus organizme indikatoriai. Šių rūgščių de novo sintez÷ vyksta atrajotojų bakterijose gyvūnų audiniuose. Taip mononesoti rūgštis cis-9 C17:1 susidaro iš C17:0. Priklausomai nuo esamų bakterijų rūšių ir pašarų priklauso šių rūgščių kiekis. Did÷jant pašaruose dietinių priedų, daug÷ja ir izo C14:0 ir izo C15:0. Padidinus žol÷s bei kukurūzų siloso kiekį pašaruose, maž÷ja izo C14:0 ir izo C16:0 kiekis bei did÷ja C17:0 and cis-9 C17:1 (Vlaeminck, 2006).

2.1.2 Nesočios riebalų rūgštys

Nesočiosios – su viena ar dviguba jungtimi, jungiančia kai kuriuos anglies atomus. Nesočiųjų riebalų rūgščių grandin÷je kai kurie anglies atomai neturi vandenilio atomų, tose vietose anglies atomai sujungti dvigubomis jungtimis. Susiformavusios dvigubos jungtys, suformuoja lenktos struktūros riebalų rūgštis. D÷l tokios struktūros, nesočiosios riebalų rūgščių molekul÷s negali tampriai susiglausti, tod÷l jos sudaro skystą konsistenciją. Dauguma aliejų vyrauja nesočiosios riebalų rūgštys.

slopina ir metastazių susidarymą. Ankstesniais šimtmečiais, kai žmogus mito natūraliu maistu, n-3 ir n-6 grup÷s riebalų rūgščių santykis būdavo apie 1:1 - 1:2. Pastaruoju šimtmečiu smarkiai pl÷tojantis maisto pramonei šis polinesočiųjų riebalų rūgščių santykis labai keit÷si. Literatūroje skelbiama, kad šiuo metu JAV jis yra apie 1:20.

Piene nustatomi polinesočių riebalų rūgščių kiekiai svyruoja priklausomai nuo š÷rimo: 4,93% -7,67% - ganyklinio periodo piene bei 3,84% – 6,28%– tvartinio periodo piene (Baltušnikien÷ ir kt. 2008). Mononesočių riebalų aptinkama piene daugiau: 25,75% – 27,765% nuo bendro riebalų rūgščių kiekio – ganyklinio periodo piene ir 23,69%-29,48% – tvartinio (Baltušnikien÷ ir kt. 2008).

Produktai, savo sud÷tyje turintys didelį kiekį mononesočiųjų rūgščių (alyvuogių aliejus), atšaldyti šaldytuve, kiet÷ja. Tuo tarpu polinesočiosios riebalų rūgštys, kurios turi dvi ar daugiau dvigubas jungtis ir daugiau lankų savo fizin÷je struktūroje, atšaldymo metu nepraranda skystos konsistencijos. (Laurinavičius, 2002).

2.1.3 Trans riebalų rūgštys

Pieno riebaluose mononesočios bei polinesočios riebalų rūgštys gali būti skirtingų konfigūracijų. Įprastai pieno riebalų rūgštys su dvigubomis jungtimis sudaro cis konfigūracijos izomerus, tačiau vykstant tam tikriems pieno perdirbimo procesams gali izomerizuotis iš cis į trans konfigūracijas (1 pav).

Trans riebalų rūgštys, vertinant chemiškai, yra bet kokios rūšies riebalų rūgštys turinčios vieną ar daugiau trans konfigūracijų, tačiau maisto produktų ženklinimo tikslais teko tokį apibr÷žimą apriboti. Visų rūšių trans riebalų izomerai apibr÷žiami, neapimant riebalų rūgščių su konjuguotomis dvigubomis jungtimis, kurios taip pat būna trans konfigūracijos. Pagrinde natūralios kilm÷s trans riebalų rūgštys yra biohidrinamos atrajotojų.

Konjuguotos trans riebalų rūgštys natūraliai yra atrajotojų pieno produktuose ir m÷soje. Pastarąjį dešimtmetį itin akcentuojama konjuguotos linolo rūgšties (KLR sutrumpinimas iš anglų kalbos – CLA) reikšm÷. Ji susidaro galvijų ir kitų atrajotojų didžiajame prieskrandyje iš linolo rūgšties, veikiant mikroorganizmams, tod÷l jos daug randama šių gyvulių piene ir m÷soje. Rūgšties kiekis labai priklauso nuo šeriamų galvijams pašarų rūšies. Pienas – pagrindinis KLR šaltinis. KLR koncentracija piene išreiškiama mg/1g riebalų. Dauguma pieno produktų savo sud÷tyje KLR izomerų turi nuo 3 – 6 mg/g riebalų, tai sudarytų 0,3 – 0,6 % bendro pieno riebalų kiekio. Kiti tyr÷jai pieno riebaluose nustato 1,4 % šios rūgšties (Staszak, 2005). Didžiausias kiekis rastas KLR karv÷s pieno riebaluose siek÷ 3,7 %. Moters piene taip pat yra šios rūgšties (apie 0,1 %) (Khanal ir kt., 2004). KLR kiekis piene yra nepastovus (Dhiman ir kt., 2000). KLR kiekis gali įvairuoti d÷l daugelio priežasčių. Pasteb÷ta, kad ganykliniu laikotarpiu, kai žol÷ yra pagrindin÷ raciono dalis, KLR kiekis piene ir m÷soje didesnis. Žiemos laikotarpiu, šeriant gyvulius koncentratais ir kitais ūkyje pagamintais pašarais, kurių sud÷tyje yra esterifikuotos linolo rūgšties, gaunama produkcija su mažesniu KLR kiekiu. Atrajotojų pašaras turi palyginti mažą kiekį lipidų. Daugumos pašarų sud÷tyje vyrauja fosfolipidai ir glikolipidai, o š÷rimui naudojamos augalų s÷klos kaip koncentruotas pašaras savo sud÷tyje turi pagrinde trigliceridus. Kai kurios s÷klos ir aliejai, kaip pavyzdžiui riešutų, rapso s÷klos, palmių aliejus ir kitos, savo sud÷tyje turi riebalų rūgščių, kurių grandin÷je 20 ir 22 anglies atomai. Pasiekus tokioms riebalų rūgštims atrajojančių gyvulių skrandį, jos intensyviai pakeičiamos, − čia esanti mikroflora kartu su fermentu lipaze riebalus hidrolizina į trigliceridus, fosfolipidus ir glikolipidus bei iki laisvų riebalų rūgščių (Khanal ir Olson k., 2004).

Atliekant eksperimentus su gyvūnais nustatyta, kad CLA mažina riebalų kiekį kūne, gerina jų apykaitą, stabdo v÷žinių ląstelių dauginimąsi, stiprina imuninę sistemą.

Trans riebalų rūgštys aptinkamos pramoniniu būdu perdirbtuose maisto produktuose bei pašaruose, ne išimtis pieno produktai ar aliejingi pašarai, pavyzdžiui, rapsų išspaudos ar rapsų, sojų rupiniai, riebalų ar aliejų terminio apdorojimo ar hidrinimo pasekoje (Ledoux ir kt., 2007). Tuo metu susidaro gamtiniams riebalams nebūdingi vadinamieji riebalų rūgščių nesočiųjų jungčių trans izomerai. Iš dalies hidrintiems, dirbtiniams riebalų izomerams būdinga tiesi acilin÷s grandin÷s konformacija, skirtingai nuo išlenktos gamtinių nesočiųjų riebalų rūgščių grandinių cis konformacijos (2 pav). Būtent tai stipriai mažina hidrintų riebalų skystumą.

2 pav. Augalinių riebalų neprisotintųjų ryšių cis ir trans izomerijos pavyzdys Šaltinis: Mozaffarian, 2006.

2.1.3.1 Trans riebalų rūgščių poveikis žmogui

cholesterolio MTL kiekį, bet ir tuo pačiu mažina gerojo DTL cholesterolio kiekį. Kai kurių autorių nuomone sočios riebalų rūgštys C12 - C16 padidina LDL- ir DTL - cholesterolio kiekį, o klinikin÷s mitybos studijos parod÷, kad trans riebalų rūgštys didina LDL - cholesterolio, d÷l to maž÷ja DTL- cholesterolio kiekis. Trans riebalų rūgštys ypač nepalankiai veikia LDL/DTL santykį. Be to MTL kiekio padid÷jimas buvo pasteb÷tas padid÷jus trans riebalų rūgščių kiekiui. Daugelio autorių nuomone abu min÷ti veiksniai kelia pirmalaik÷s ateroskleroz÷s riziką (Molketin 1995; Molkentin, 2000; Ledoux ir Martial, 2007). Daugelis neigiamų trans riebalų poveikių yra paaiškinami jų sąveika su membranomis, įtaka jų takumui, sekrecijos vyksmams bei įvairių ląstelių (hepatocitų, adipocitų, endotelio, imunin÷s sistemos) receptoriams (Mozaffarian ir kt., 2006). Trans riebalai sukelia neigiamus kraujo serumo lipoproteinų sud÷ties pokyčius: didina kraujo triacilglicerolių, mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekį. 2004 m. nustatyta, kad padidinta širdies ir kraujagyslių ligų rizika susijusi ne tik su trans riebalų poveikiu serumo lipidams. Epidemiologiniai tyrimai atskleid÷, kad trans riebalų vartojimas labai skatina uždegimus, didina v÷žinių auglių nekroz÷s veiksnio sistemos aktyvumą, interleukino-6 ir C-reaktyvaus baltymo kiekį. Širdies ligomis sergančių pacientų membranose esančių trans riebalų kiekis yra proporcingas aktyvintos uždegimin÷s sistemos veiksnių kiekiui. Priminsime, kad uždegimai yra nepriklausomos ateroskleroz÷s, staigios mirties, širdies nepakankamumo ir diabeto rizikos veiksnys. Kiti neigiami trans riebalų poveikiai: blogina endotelio funkcijas ir mažina kraujagyslių elastingumą, mažina ląstelių atsaką į insulino poveikį.

Teigiama, kad trans riebalai didina širdies ir kraujagyslių sistemos ligų riziką labiau, nei kiti maisto makrojunginiai, pavyzdžiui, sotieji riebalai. Pakanka padidinti jų kiekį maiste labai nedaug (iki 2 proc. vartojamo kalorijų kiekio arba 2-7 g per dieną), kad susirgimo širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis tikimyb÷ patikimai padid÷tų 24 procentais. Staigios mirties nuo širdies ligų riziką 18:2 trans riebalų rūgštys didina 3 kartus (de Lorgeril ir kt., 1994).

Šiuo metu neabejojama tuo, kad trans riebalai yra gerokai kenksmingesni ir labiau didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, negu sotieji riebalai, kuriuos 1980 m. periodo dietologijos dogmatikai rekomendavo keisti hidrintais augalin÷s kilm÷s riebalais. Iš dalies hidrintuose trans riebaluose labai mažai nepakeičiamos augalų linoleno (18:3) rūgšties, kuri mažina širdies ligų riziką.

Suomijoje ir Olandijoje. Šiose valstyb÷se pavyko sumažinti trans riebalų ir sočiųjų riebalų kiekį maiste. 2006 m. JAV maisto produktų gamintojams rekomenduota vartoti kitas riebalų rūšis vietoj hidrintų ar dalinai hidrintų, siekiant sumažinti trans riebalų kiekį maisto gaminiuose tiek, kad jų energetin÷ vert÷ nesudarytų daugiau kaip 1% vidutinio vartotojo paros kalorijų dalies. Trans riebalų rūgščių kiekis maisto gaminiuose Švedijoje prad÷tas reguliuoti produktų receptūrose vietoj hidrintų ar dalinai hidrintų augalinių aliejų, naudojant augalinius riebalus, turinčius didelį kiekį sočiųjų riebalų rūgščių (pvz.: palmių aliejų). Skirtingos sočios riebalų rūgštys turi skirtingą poveikį cholesterolio kiekiui kraujyje (C14:0>C16:0> C12:0), kai tuo tarpu C18:0 turi neutralų poveikį. Tod÷l svarbu žinoti naudojamų riebalų rūgščių (Nordic Nutrient Recommendations 2004) sud÷tį.

Tačiau neteko gird÷ti, kad būtų paskelbti duomenys apie trans riebalų kiekį Lietuvos vartotojui siūlomuose pieno riebaluose.

Remiantis Precht (1994) duomenimis, naudojant dujų chromatografinę analizę, buvo nustatyta, kad trans riebalų rūgščių kiekis pieno riebaluose priklauso nuo sezoniškumo, Trans riebalų rūgščių kiekiai žaliavinio pieno riebaluose nustatomi nuo 1.91 iki 6.34 % (Precht, 2005). Trans riebalų rūgščių kiekio piene priklausomybę nuo š÷rimo nustato ir kiti mokslininkai. Prid÷jus į pašarus žol÷s ir kukurūzų siloso priedą, padid÷ja trans-11 C18:1; cis-9, trans-11 C18:2; trans-11, cis-15 C18:2 riebalų rūgščių izomerų kiekis bei vidutinio ilgumo rūgščių kiekis (C12:0, C14:0 and C16:0), susijęs su linijinę ir šakotą grandinę turinčių riebalų rūgščių (izo C17:0 ir kt.) kiekio did÷jimu (Vlaeminck ir kt., 2006).

2.2 Ganyklinio ir tvartinio pieno riebalų rūgščių sud÷tis

Ganykliniu laikotarpiu KLR kiekis žymiai didesnis, negu tvartiniu. Ganykliniu laikotarpiu KLR kiekis priklauso nuo žolynų sud÷ties, brandos, pašarų pasirinkimo š÷rimo papildymui (Garnsworthy, 2003). Šeriant gyvulius aliejin÷mis kultūromis , žuvų aliejumi padidina KLR izomerų kiekį piene iki 2 proc., tačiau riebumas ir primilžis sumaž÷ja 3,2 karto. Bandos, individualios gyvulio savyb÷s, kurios yra genetiškai nulemtos (prieskrandžio mikrofloros populiacija), su÷sto pašaro porcija, atrajojimo laikas, laktacija turi įtakos KLR izomerų kiekiui. Didžiojo prieskrandžio mikroflora labai jautriai reaguoja į skrandžio pH, lipidų sud÷tį slenkant pašarui, keičiasi pašaro pra÷jimo per virškinamąjį traktą laikas ( Peterson ir kt., 2002; Kelly ir kt., 1998). Faktorius galintis tur÷ti įtakos KLR koncentracijai atrajotojų piene ir m÷soje, raciono pašaruose esantys angliavandeniai, kurie veikia mikroorganizmų fermentacijos procesus, kartu ir KLR gamybą didžiajame skrandyje. Skrandžio mikrofloros veiklos susilpn÷jimas turi įtakos KLR koncentracijai pieno riebaluose. Tai paaiškina KLR koncentracijos skirtumus karvių piene, gautus ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiu. Tvartiniu laikotarpiu, racionuose vyrauja koncentruoti pašarai, o juose esantys cukrūs (fruktoz÷), krakmolas, pektinas ir tirpus pluoštas, labai mažina koncentruotų pašarų virškinamumą. Didelis kiekis lengvai virškinamo krakmolo, cukrų, kurie randami ankstyvojo brendimo pavasarin÷je žol÷je, sukuria atrajotojų skrandyje optimalias sąlygas mikroorganizmų veiklai, sąlygoja geresnę produkciją (Qiu ir kt., 2004).

Daugyb÷ atliktų tyrimų patvirtino, kad KLR didžiausia koncentracija piene susidaro, ganykliniu laikotarpiu (Palmquist, 2001). Jaunoje žol÷je dominuojanti riebalų rūgštis yra linoleno rūgštis (C18:3, n-3), augaluose vyksta panašus biohidrinimo procesas, tik čia skirtingai

nei skrandyje, KLR susidaro ne kaip tarpinis junginys. Didel÷ KLR koncentracija piene kai pagrindin÷ raciono dalis tenka žolei, leidžia daryti prielaidą, kad KLR susidaro ne tik didžiajame prieskrandyje, bet gali būti ir kitos kilm÷s ( Griinary ir kt., 2000; Hartfoot ir kt., 1988).

Šeriant gyvulius aliejin÷mis kultūromis , žuvų aliejumi ( didesnis žuvų aliejaus kiekis padidino KLR piene iki 2 proc., tačiau riebumas ir primilžis sumaž÷jo 3,2 k).

karto daugiau konjuguotos linolo rūgšties, t. y. 0,66 ir 0,51 proc., nei tvarte laikytų karvių (p < 0,05). Be to, ganytų karvių pieno riebalų nesočiųjų ir sočiųjų riebalų rūgščių tarpusavio santykis mitybiniu požiūriu buvo geresnis (Baltušnikien÷ ir kt., 2008).

2.3. Gyvulių š÷rimo racionų pagrindiniai komponentai, jų įtaka pašarų virškinamumui bei pieno kokybei

Galvijų š÷rimas daro didelę įtaką gyvulio organizmui ir jo funkcin÷ms bei morfologin÷ms ypatyb÷ms. Jis tiesiogiai veikia virškinimo traktą, o per jį ir kitus organus bei visą organizmą (Kulpys, Starkus, 1990 m).

Karv÷s su pašaru turi gauti visas maisto medžiagas, būtinas optimaliai didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai užtikrinti, tod÷l labai svarbu parinkti tinkamus pašarus ir užtikrinti, kad jie efektyviau būtų pasisavinami (Cunningham, 1997).

Planuojant š÷rimą, būtiną žinoti energijos ir maistinių medžiagų poreikį skirtingoms gyvūnų rūšims, paskirties ir amžiaus grup÷ms, skirtingoms laikymo sąlygoms. Pagrindin÷s maisto medžiagos yra angliavandeniai, riebalai, baltymai, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir vanduo (Tarvydas ir kt., 1995).

Angliavandeniai gyvulių organizme būtini medžiagų apykaitos procesuose: iš jų gali susidaryti riebalai, kraujo cukrus ir glikogenas. Augalinių pašarų angliavandenių dalis – ląsteliena arba mediena. Atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki 40 proc.). Kad normaliai vyktų virškinimo procesas, suaugusių galvijų racione ląsteliena turi sudaryti 16 - 22 proc. sausosios medžiagos (Juraitis, Kulpys, 2003).

Pagrindin÷ maistin÷ gyvulių raciono medžiaga yra baltymai. Pagal juos yra skaičiuojama kitų medžiagų reikm÷, jų santykis. Sudarant racionus pieningoms karv÷ms, svarbu žinoti pašarų proteinų skaidymo lygį. Daugelyje pašarų neskaidomų proteinų yra mažai. Žol÷je, žolių silose, šiene, miežių, avižų, kviečių grūduose jų yra tik apie 15 proc. Vidutinį kiekį (apie 25 proc.) turi kukurūzų silosas, saul÷grąžų, palmių rupiniai, džiovintos miel÷s. Daugiausia neskaidomų proteinų (apie 35 proc.) yra aukšta temperatūra apdorotuose pašaruose – žol÷s miltuose, sojų, rapsų, medviln÷s rupiniuose. Didesnio produktyvumo karv÷s turi gauti daugiau prieskrandyje neskaidomų proteinų. Joms tur÷tų būti parinkti tokie pašarai, kad prieskrandyje neskaidomi proteinai sudarytų apie 30-35 proc. visų proteinų normos.

apsaugoti nuo skaidymo prieskrandyje, t.y. tam tikru būdu apdoroti, tuomet racione jų gali būti daugiau.

Pagaminti energijos turtingus pašarus iš ūkyje užaugintų javų, prid÷jus rapsų išspaudų, praktiškai neįmanoma. Be to, įterpti skystą aliejų į ūkyje gaminamus pašarus n÷ra nei tinkamų sąlygų, nei įrengimų. Duodant karv÷ms riebalų, lauktų rezultatų negaunama d÷l atrajotojų fiziologijos ypatumų. Gavusių daugiau riebalų karvių piene ne tik sumaž÷ja maisto medžiagų kiekis, bet ir jo primelžiama mažiau. Pastaruoju metu neigiamas riebalų poveikis didžiojo prieskrandžio veiklai intensyviai tyrin÷jamas. Nustatyta, kad pagrindin÷ neigiamo riebalų poveikio didžiojo prieskrandžio veiklai priežastis – ant pašaro dalelių susidaranti riebalų pl÷vel÷ (pl÷vel÷s efektas). Taip slopinamas didžiojo prieskrandžio bakterijų aktyvumas. Prieskrandžio mikroorganizmai negali paveikti pašaro skaidulų, padengtų riebalų pl÷vele (neigiamas pl÷vel÷s efektas) (Kulpys ir kt., 2007).

Toks pat procesas vyksta pašarus skaidant bakterin÷mis celiulaz÷mis. D÷l šios priežasties blog÷ja ląstelienos virškinimas, susidaro mažiau acto rūgšties, galų gale sumaž÷ja pieno riebalų kiekis. Racioną papildžius riebalais, sumaž÷ja ir pieno baltymų kiekis. Tai aiškinama blogesne mikrobų veikla sintetinant baltymus. Be to, atlikus naujus bandymus, nustatyta, kad d÷l per didelio nestabilizuotų riebalų kiekio karv÷s trumpiau ÷da, blogiau kramto ir atrajoja. Taigi ne visos riebalų (aliejų) rūšys vienodai tinka karv÷ms šerti.

Daugelio autorių nuomone nestabilizuotų riebalų poveikis pašarų virškinimui yra neigiamas:

• Pablog÷ja svarbiausių maisto medžiagų virškinamumas.

• Sumaž÷ja acto rūgšties koncentracija didžiajame prieskrandyje. • Sumaž÷ja prieskrandžio mikroorganizmų skaičius.

• Sumaž÷ja pieno riebalų ir pieno baltymų kiekis. (Kulpys ir kt., 2007)

organizmo lydymosi temperatūra. Pasteb÷ta, kad naudojant kristalinius riebalus, prieskrandyje susidaro daug mažiau metano. Tai rodo, kad šie riebalai yra stabilizuoti tik iš dalies ir gali neigiamai paveikti didžiojo prieskrandžio virškinimo procesus. Be to, kristaliniai riebalai n÷ra labai atsparūs šilumai, d÷l to vasarą, kai aplinkos temperatūra aukštesn÷, juose susidaro gumuliukų. Tokie priedai blogiau virškinami.

Remiantis Lietuvos veterinarijos akademijos mokslininkų tyrimo rezultatais, sauso aliejaus Schaumann Energy papildas netur÷jo įtakos primilžiui, tačiau vidutiniškai 0,26 proc. padidino riebalų kiekį piene (nuo 3,9 iki 4,16 proc.). Kiti pieno chemin÷s sud÷ties rodikliai išliko nepakitę. Aliejų papildus naudoti ekonomiškai naudinga, tačiau gaunamas pelnas priklauso nuo priedo ir pieno rinkos kainos. Sausas palmių aliejus ypač naudingas didelio produktyvumo karv÷ms tvartiniu laikotarpiu, nes pašaro energija naudojama ne tik kūno šilumai gaminti, bet ir pieno riebalams sintetinti (Kulpys ir kt., 2007).

Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karv÷s organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karv÷ms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios mineralin÷s medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintez÷s procese ir yra sud÷tin÷s pieno dalys. Mikroorganizmų gyvybingumui palaikyti ypač reikalingas fosforas, siera ir kobaltas.

Su raciono pašarais karv÷s gauna tik dalį joms reikalingų riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E, tod÷l karv÷s, ypač laikomos tvartuose, kasdien šių vitaminų priedų turi gauti. Didelis baltymų, riebalų kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, tod÷l mineralinių medžiagų normą kartais tenka didinti.

Vanduo yra pagrindin÷ gyvūnų kūno sudedamoji dalis ir jo kiekis sudaro nuo 40 proc. (suaugusių gyvūnų) iki 80 proc. (naujagimių) kūno svorio (Tarvydas ir kt., 1995). Kai karv÷ gauna mažai vandens, ji blogiau ÷da pašarą, mažiau duoda pieno, sumaž÷ja jos mas÷ (Jukna, 1998). Be vandens gyvūnai išgyvena labai trumpą laiką.

Sudarant racionus, visų pirma apskaičiuojama kiek gyvulys gal÷tų su÷sti pašarų sausųjų medžiagų per parą, t.y. nustatomas raciono tūris (Kulpys, 2005).

Pagrindiniai karvių mitybos normų rodikliai yra pašarų sausosios medžiagos ir energija, išreikšta apykaitos energija arba neto energijos laktacijai vienetais – MJ. Apykaitos energija – tai pašaro ar raciono bendrosios energijos dalis, kurią gyvulio organizmas gali panaudoti apykaitos proceso metu. Gyvulio organizmui energijos suteikia su pašarais gaunami angliavandeniai, riebalai ir baltymai (Bendiktas ir kt., 2001). Labai svarbūs galvijų normų rodikliai yra žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grup÷ mikroelementai ir mikroelementai. Ketvirtąją mitybos normų grupę sudaro vitaminai.

Racionas tai yra pagrindinis pašarų rinkinys, kuris duodamas gyvuliui per tam tikrą laikotarpį. Jei racionas atitinka gyvulio reikmes, jis vadinamas subalansuotas. Šeriant gyvulius nesubalansuotais racionais maž÷ja jų produktyvumas, pasireiškia sveikatos sutrikimai.

2.4. Racionų ypatumai tvartinio ir ganyklinio periodo metu

Žalieji pašarai – gerai virškinami ir gyvuliai gerai įsisavina jų maisto medžiagas. Jaunos žol÷s sausosios medžiagos energetin÷ vert÷ ir maisto medžiagų kiekis joje artimas koncentruotiems pašarams, o biologin÷ vert÷ didesn÷. Jaunos žol÷s proteinų virškinamumas yra apie 60 proc. žolių lapai yra maistingesni ir geriau virškinami nei stiebai. Pastaruosiuose susikaupia daug ląstelienos ir lignino, o šios medžiagos ne tik prastai virškinamos, bet ir neleidžia pasisavinti kitų maisto medžiagų (Juraitis Kulpys, 2003).

Karvių š÷rimui žiemą iš įvairių žolių ruošiamas šienas, silosas ir šienainis. Šie pašarai ruošiami iš natūralių ir kultūrinių pievų, ganyklų bei ariamoje žem÷je išaugintos daugiamečių ir vienmečių varpinių bei ankštinių augalų žol÷s (Bendiktas ir kt., 2001). Šienas tai tradicinis žiemos pašaras, labiausiai atitinkantis gyvulio fiziologines funkcijas. Šiene esanti ląsteliena užtikrina galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybinę ir fermentinę veiklą. Šeriant šienu, galvijų didžiajame prieskrandyje gaminasi acto rūgštis, kurią karv÷s panaudoja pieno riebalams sintetinti. Šienas taip pat palaiko didžiojo prieskrandžio turinio rūgštingumą, gerina atrajotojų virškinimo trakto veiklą, t.y. stimuliuoja atrajojimą, pašaro slinkimą žarnynu (Juraitis, Kulpys, 2003). Juraitis ir Mažeikien÷ (2000 m.) nustat÷, kad pagrindinių maisto medžiagų atžvilgiu vertingiausias yra raudonųjų dobilų šienas. Antrąją vietą maistingumo atžvilgiu užima kultūrinių pievų ir ganyklų šienas.

Šienainis – pašaras gautas apvytinus žolę iki 40-60 proc. dr÷gnio (Juraitis ir Kulpys 2003). Jo kokyb÷, maistingumas ir ÷damumas priklauso nuo žaliavos rūšies, vegetacijos faz÷s, apvytinimo laipsnio bei gamybos technologijos (Jukna, 2008). Geras šienainis gali atstoti šieną.

Vienas iš svarbiausių pašarų galvijams yra silosas. Karv÷ms daugiausia gaminamas kukurūzų bei kultūrinių pievų ir ganyklų žol÷s silosas.

Gerai paruoštas silosas yra kokybiškas, gyvulių noriai ÷damas ir geriau virškinamas. Kukurūzai – tinkamiausia silosuoti kultūra. Jie turi cukraus ir krakmolo, tod÷l labai gerai silosuojasi. Pastaruoju metu Lietuvoje prad÷ti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugs÷jo antrą dekadą būna vaškin÷s brandos. Kaip tik tokius kukurūzus reikia silosuoti. Tada jų burbuol÷s silosuojamoje mas÷je sudaro 35-40 proc. svorio, o mas÷s dr÷gnis gaunamas ne mažesnis kaip 30-35 proc. (Juraitis, Kulpys, 2003).

grupe laikytini baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai (BVMP), skirti miltams pagerinti (Juraitis, Kulpys, 2003).

Rapsai yra vieni iš perspektyviausių augalų Lietuvoje. Jie auginami beveik visuose šalies rajonuose, bet daugiausia derlingo dirvožemio zonose (Lietuvos žem÷s ūkis, 2004). Perdirbant 1 toną rapsų s÷klų į aliejų, gaunama 625 kg rapsų išspaudų (Leikus ir kt., 1999). Rapsų išspaudos turtingos baltymais. Jose esti 26-34% žalių baltymų. Pagal baltymų biologinę vertę jos artimos sojų rupiniams, turi visas nepakeičiamas aminorūgštis. Taipogi rapsų išspaudose gausu makro- ir mikroelementų, B grup÷s vitaminų (Janulis ir kt., 2007).

Rapsų išspaudose lieka daugiau riebalų (7-17%) negu rupiniuose. D÷l to šio pašaro kiekį karvių racionuose rekomenduojama riboti, kad nepakistų pieno riebalų sud÷tis ir savyb÷s. Rapsų išspaudų kiekis per parą netur÷tų viršyti 0,25 kg 100 kg karv÷s svorio (Jeroch ir kt., 2004).

Kai kurių veislių rapsų s÷klose gausu kenksmingų medžiagų – gliukozinolatų bei eruko rūgšties. Gliukozinolatų kiekis gali siekti iki 6%, o eruko rūgšties – iki 20% (arba 45% nuo bendro riebiųjų rūgščių kiekio), Iš tokių s÷klų gautos išspaudos netinka gyvuliams šerti, arba gali būti naudojamos labai ribotai (Janulis ir kt., 2007). Yra išvesta labai mažai gliukozinolatų ir eruko rūgšties (iki 0,1-1,0%) turinčių rapsų veislių. Tokių rapsų išspaudos yra vertingas pašaras (Heller ir kt. 1990)

Daugiau auginant ir perdirbant rapsų, iškyla aktualus klausimas kaip efektyviau panaudoti jų perdirbimo antrinį produktą – rapsų išspaudas gyvulių š÷rimui.

Karvių š÷rimui skirtų kombinuotųjų pašarų gamybai panaudojamos iš kitų šalių perkamos baltymingos žaliavos – sojų, saul÷grąžų, kitų baltymingų kultūrų rupiniai ir išspaudos. Juos pakeitus pigesn÷mis vietin÷mis rapsų išspaudomis žymiai sumaž÷tų išlaidos pieno gamybai.

Naudojant karvių š÷rimui rapsų išspaudas, d÷l jų sud÷ties ypatumų gali pakisti maisto medžiagų santykis racione, ko pas÷koje gali sutrikti virškinamojo trakto funkcinis paj÷gumas d÷l prieskrandžių mikrofloros kiekio ir rūšin÷s sud÷ties pakitimų (Baran 1997; Lee ir kt. 2000). Išspaudų panaudojimas karv÷ms šerti skirtuose kombinuotuose pašaruose bus efektyvus tik tuomet, jei nepažeis fermentacinio virškinimo ypatumų didžiajame prieskrandyje.

savyb÷mis, svarbiomis sviesto ir sūrių gamybai (Uchockis ir kt., 2007).

LVA Gyvulininkyst÷s instituto Bandymų skyriuje 2004 metais atlikti š÷rimo bandymai su melžiamomis Lietuvos juodmargių veisl÷s karv÷mis, kurių vidutinis produktyvumas per ankstesnę laktaciją siek÷ 5000 kg 4,3% riebumo ir 3,3% baltymingumo pieno. Bandymui buvo sudarytos dvi analogin÷s karvių grup÷s po 6 gyvulius kiekvienoje. Abiejų grupių karv÷s gavo vienodą pašarų davinį, skyr÷si tik kombinuotųjų pašarų sud÷tis. Kontrolin÷s grup÷s karv÷s buvo šeriamos kombinuotuoju pašaru, kuriame kaip baltymų šaltinis buvo naudojami sojų (10%) ir saul÷grąžų (1037) rupiniai bei rapsų (8%) išspaudos. Tiriamosios grup÷s karvių kombinuotajame pašare sojų ir saul÷grąžų rupiniai buvo pakeisti rapsų (23%) išspaudomis. Kombinuotasis pašaras dar buvo praturtintas karbamidu, kuris sudar÷ 0,8% šio pašaro mas÷s. Pieno riebalų kokyb÷s analiz÷ parod÷, kad tiriamosios karvių grup÷s pieno riebaluose buvo 6,24% (P < 0,05) mažiau sočiųjų (SRR) ir 6,25% (P < 0,05) daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių (NRR) negu kontrolin÷s grup÷s karvių pieno riebaluose (5 lentel÷). Atitinkamai 0,89 dalimis (P < 0,05) mažesnis sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių santykis tiriamosios grup÷s karvių piene, lyginant su kontrolin÷s grup÷s karvių pienu, labiau atitiko geros kokyb÷s sviesto gamybai keliamus reikalavimus. Be to, tiriamosios grup÷s karvių pienas buvo šiek tiek biologiškai vertingesnis, nes jo riebaluose buvo 0,18% daugiau polinesočiųjų riebalų rūgščių. Gal būt pastaruosius skirtumus, kaip ir anksčiau min÷tą skirtumą, tarp grupių pagal laktoz÷s kiekį piene, l÷m÷ nežymus, tačiau geresnis. labiau atitinkantis karvių fiziologines reikmes, angliavandenių ir azotinių medžiagų santykis tiriamosios grup÷s racione.

Tačiau, šeriant karves sojos priedu stebimas pieno riebumo sumaž÷jimas, C18:1 trans- izomerų kiekio padid÷jimas, kurį lemia pašarai ar neužbaigtas nesočių riebalų rūgščių biohidrinimas (Wonsil ir kt., 1993).

Vertingas pašaras melžiamoms karv÷ms yra šakniavaisiai (pašariniai ir puscukriniai runkeliai, griežčiai, rop÷s, morkos). Gyvuliai juos noriai ÷da, jie gerina apetitą, lengvai virškinami (Bendiktas ir kt., 2001).

Labai naudingas energijos šaltinis melžiamų karvių racione – melasa. Ji padeda vystytis didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams.

Sudarius racionus, reikia atsižvelgti į tai, ar pašarų davinį gyvulys gal÷s su÷sti, nes su÷damų pašarų kiekį riboja virškinamojo trakto tūris. Tod÷l produktyvioms karv÷ms skiriami pašarai (koncentratai, lengvai virškinami sultingi pašarai), kurių svorio vienete SM yra daugiau energijos ir maisto medžiagų. Mažesnio produktyvumo karv÷ms galima skirti mažesn÷s energin÷s vert÷s stambiųjų ir sultingųjų pašarų (Bendiktas ir kt., 2001).

• optimalus ląstelienos kiekis, t. y. ne mažiau kaip 20–22 proc. raciono SM, • racione turi būti apie 1/3 nesusmulkinto šieno arba kitų žolinių pašarų, • energijos kiekiui racione didinti reikia naudoti tik stabilizuotus, t. y. specialiu būdu apdorotus, kieto pavidalo riebalus (sočiąsias riebalų rūgštis),

• tinkamas vitamino niacino (B3) kiekis racione – apie 12 g/per parą karvei, • optimalus (6,5–6,8) prieskrandžio turinio pH,

• dažnas karvių š÷rimas,

• tinkamas visų būtinų makro- ir mikroelementų kiekis racione (Bartkevičiūt÷, 2007).

Riebalų kiekį piene mažinantys veiksniai

• ląstelienos trūkumas (mažiau negu 15 proc.),

• per daug (6 proc. ir daugiau) nesočiųjų riebalų rūgščių racione, • pernelyg didelis koncentratų kiekis racione (Bartkevičiūt÷, Z, 2007).

2.5 cis ir trans izomerų tyrimų metodai

Šiuo metu cis ir trans izomerų tyrimui yra naudojami du pagrindiniai metodai – efektyvioji skysčių chromatografija ir infraraudonųjų spindulių (IR) spektroskopija. Atskiri kiti cis ir trans riebalų rūgščių metodai yra kokybiniai ir kiekybiniai tyrimo metodai maisto produktuose. Tai analitin÷s procedūros, dažniausia turinčios savo atlikimo technikos specifiškumą ir pagrinde naudojamos atskirų lipidų identifikavimui, – Ag-plonasluoksn÷ chromatografija (TLC), efektyvioji skysčių chromatografija (ESCh), efektyvioji skysčių chromatografija su impregnuota sidabro nitrato kolon÷l÷ (Ag-ESCh), kapiliarin÷ elektroforez÷ (KE) ir kiti. Kiekvienas iš šių metodų turi savo privalumų ir trūkumų.

Infraraudonųjų spindulių spektroskopija tai metodas, kuris buvo naudojamas per paskutiniuosius metus trans ir cis rūgščių sud÷ties tyrimams maisto m÷giniuose. Trans etilenin÷s jungtys pasižymi specifine infraraudonųjų spindulių absorbcija prie 976cm−1_{. Tai}

Dauguma triglicerolių yra absorbuojami infraraudonųjų spindulių, esant panašiam bangų diapazonui, kaip ir trans izomerai. D÷l to gaunami bendri trigliceridų ir trans izomerų rezultatai.

Geometrinių izomerų atskyrimas Ag- TLC metodu pagrįstas trans izomerų nepatvarių junginių susidarymu reakcijose su sidabro druskomis. Šie junginiai skiriasi nuo tų, kurie susiformuoja su cis izomeru. (Ledoux ir kt., 2000). Dažniausia Ag- TLC sluoksniai užpildomi 5-20% sidabro nitrato tirpalu, po to išdžiovinami ir suaktyvinami. Riebalų rūgščių metilesterių m÷giniai sumaišomi su heksanu, dietil- arba petrolio eteriu, arba dietileteriu. Tokiu būdu lengviau atsiskiria cis ir trans mononesočiųjų riebalų rūgščių frakcijos. Toliau seka šių rūgščių metilesterių lašinimas ant silikagelio plokštelių ir atliekama dujų skysčių chromatografin÷ (DSCh) analiz÷ (Precht irk t., 1997). DSCh analiz÷, lyginant su Ag-TLC, duoda žymiai tikslesnius rezultatus, negu naudojant tik DSCh. Molkentin (1995), taikydamas pastarąją metodiką, sugeb÷jo atskirti 10 pikų trans C_18:1 ir 9 pikus cis C_18:1 riebalų rūgščių izomerų, naudojant 100 m kapiliarinę Sil-88 kolon÷lę. O Ledoux (2000) aptiko 18 skirtingų pikų, taikydamas panašias metodo technines sąlygas. Ag – TLC metodo trūkumas – didel÷s laiko sąnaudos ir reikalingas atidumas bei tikslumas, be galimyb÷s automatizuoti šį procesą arba jo dalį.

Efektyvioji skysčių chromatografija (ESCh) yra pagrindinis metodas, naudojamas atskirų cis ir trans riebalų rūgščių izomerų grupių identifikavimui ir kiekybinei analizei. Tai labai paplitusi chromatografijos rūšis. Klasikin÷ efektyviosios skysčių chromatografijos kolon÷l÷ buvo nedidelio eliuento greičio, l÷to atskyrimo, ir tolimesnei analizei buvo reikalingi papildomi metodai. Atsiradusi sidabro jonų kolon÷l÷ prapl÷t÷ šio brangaus metodo technines galimybes. Pastaruoju metu daugumoje publikuojamų mokslinių straipsnių ESCh yra naudojamas kaip pagrindinis metodas cis ir trans riebalų rūgščių izomerų grupių identifikavimui (Ratnayake, 2004).

skiriamoji geba, o nejudrios faz÷s modifikacija tur÷s įtakos riebalų rūgščių izomerų atskyrimui (Wolff ir kt., 1995).

Kapiliarin÷ elektroforez÷ (KE) tai analiz÷s metodas, pasižymintis dideliu efektyvumu, greita analize, ir paprasta analitine technika. Šis metodas gali būti pritaikomas daugelyje sričių, tapo rimtu konkurentu dujinei skysčių chromatografijai. Kapiliarin÷ elektroforez÷s analiz÷ nereikalauja didelio reagentų kiekio ir m÷ginių skaičiaus. Tačiau tai neigiamai veikia rezultatų tikslumą ir metodo jautrumą. Pagrindin÷ problema − analizei naudojant mažą m÷ginio kiekį, analit÷ būna nevisada teisinga. Tačiau sumažinus tokias problemas, kurios gali tur÷ti įtakos rezultatų kokybei, atidus m÷ginių paruošimas sąlygoja didelį efektyvumą, greitą analizę ir tikslius rezultatus. Tod÷l, nors ir riebalų rūgščių analizei dažniausiai naudojama dujin÷ skysčių chromatografija, tačiau analiz÷s pagreitinimui dažnai pasirenkamas KE metodas.

Kaip alternatyvi riebalų rūgščių atskyrimo technika galinti pakeisti KE yra micelin÷ elektrokinetin÷ chromatografija (MEKC).

MEKC privalumas yra tas, kad vandeniniuose tirpaluose galima ištirpinti netirpius junginius (kaip riebalų rūgštis). Trūkstant riebalų rūgtims chromoforin÷s arba floroforin÷s grup÷s, jos praeina per UV detektorių neužfiksuotos – neabsorbuoja UV bangų. Jų identifikavimui turi būti naudojamas papildomas detektorius (Erim ir kt., 1995). Dauguma straipsnių publikuojama, kad sočiųjų ir nesočiųjų trumpą grandinę, vidutinio ilgumo ir ilgą grandinę turinčių riebalų rūgščių analizei gali būti naudojama kapiliarin÷ elektroforez÷. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose trans ir cis riebalų rūgščių analiz÷ atliekama, naudojant kapiliarinę elektroforezę, tačiau tik bendram jų kiekiui nustatyti, bet ne atskirų izomerų grupių identifikavimui.

3 . DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

3.1. Darbo organizavimas

Darbas atliktas Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Chemijos laboratorijoje.

Tyrimo objektai:

• nepasterizuotas tvartinio bei ganyklinio periodo žalias pienas iš Lietuvos veterinarijos akademijos Girait÷s ir Muniškių mokymo baz÷s;

• tvartinio periodo nepasterizuota, normalizuota iki 40% riebumo grietin÷l÷ iš AB „Pieno žvaigžd÷s“;

• Birželio - Liepos m÷nesį Lietuvoje pagaminti pieno produktai, atrinkti atsitiktiniu būdu iš prekybos tinklo „MAXIMA“.

Pieno m÷giniai, pieno riebalų rūgščių sud÷čiai nustatyti buvo imti dviejų laikotarpių, kai karv÷s buvo šeriamos vasaros ir žiemos racionu. Vasaros laikotarpį sudaro : birželis, liepa ir rugpjūtis; žiemos : gruodis, sausis ir vasaris. M÷giniai buvo atrinkti kiekvieno m÷nesio paskutinę savaitę.

Tirtų m÷ginių skaičius

• žalio tvartinio karvių pieno, skirtingų š÷rimo racionų 9 x 2=18 m÷giniai, • žalio vasaros laikotarpio pieno 9 x 2=18 m÷giniai,

• nepasterizuotų tvartinio pieno grietin÷lių, normalizuotų iki 40% riebumo,- 18 m÷ginių,

• ganyklinio periodo sviesto – 6 m÷giniai,

• ganyklinio periodo lydytų tepamų sūrelių – 6 m÷giniai, • ganyklinio periodo fermentinių sūrių - 6 m÷giniai.

Įvertinta pieno riebumas, pieno bei pieno produktų riebalų rūgščių sud÷tis: sočiųjų, mononesočiųjų, polinesočiųjų bei riebalų rūgščių trans izomerų atžvilgiu;

Tyrimo metodai

• pieno, grietin÷l÷s tiriamieji m÷giniai paruošti pagal LST ISO 661:1989 metodiką;

• pieno riebalų m÷giniuose riebalų rūgštys buvo metilintos KOH metanoliniu tirpalu, paruošiant metilo esterius pagal EN ISO 5509-2000 standartą;

• m÷ginių chromatografin÷ analiz÷ atlikta Dujų chromatografu Shimadzu GC - 17A, naudojant BPX – 70, 120 m kolon÷lę pagal LST EN ISO 15304 metodiką.

Analiz÷s sąlygos

• kolon÷l÷s temperatūra: 60ºC 2min, 20ºC/min iki 220ºC, išlaikant 45 min; • garintuvo temperatūra - 250ºC;

Riebalų rūgščių identifikavimui naudotas pieno riebalų rūgščių rinkinys “Supelco 37 Component FAME Mix”.

3.3 Riebalų išskyrimas iš pieno ir pieno produktų

Riebalai dujų chromatografinei analizei iš pieno buvo atskirti separacijos būdu, pieną pašildžius iki 50°C temperatūros.

Riebalai iš pieno produktų m÷ginių buvo išskirti, juos ekstrahuojant dietileterio ir petrolio eterio mišiniu 1:1, po to tirpikliai iš m÷ginio buvo pašalinti, juos nugarinus vandens vonel÷je prie 50˚C, ir m÷ginys buvo galutinai išdžiovintas termostate prie 50˚C - 1 val.

3.4 Darbo vykdymo schema

Pienas Grietin÷l÷ Pieno

produktai LVA PMBC Girait÷s ir Muniškių fermos AB „Pieno žvaigžd÷“ pieno supirkimo punktas Prekybos centras „Maxima“ n=36 n=18 n=18 18 m÷g.(6-8m÷n.); 18 m÷g.(12-2m÷n.) 18 m÷g.(12-2m÷n.) 18 m÷g.(6-7m÷n.); RIEBALŲ EKSTRAKCIJA

METILO ESTERIŲ PARUOŠIMAS

(Pieno, grietin÷l÷s ir m÷sos metilinimas su KOH metanoliniu tirpalu.)

4. TYRIMŲ REZULTATAI

4.1 Tvartinio ir ganyklinio periodo racionų aptarimas Girait÷s ir Muniškių fermose

Žiemos laikotarpiu muniškių fermos melžiamų karvių racioną sudar÷ kombinuoti pašarai, kukurūzų bei dobilų silosas, šienas ir šienainis, bei priedai druska, BVMP, melasa, monokalcio fosfatas, kreida. Raciono sud÷tį vasario m÷nesį papildo soja.

Girait÷s žiemos racione, skirtingai negu Muniškių, įvesti rapsų bei sojų rupinių priedai, taip pat į raciono sud÷tyje yra tik vienos rūšies silosas, šiuo atveju pasirinktas kukurūzų silosas. Kombinuoti pašarai į racioną neįtraukiami (žr. 1, 2, 3 priedus).

Girait÷s ir Muniškių fermose melžiamų karvių, kurių pieno m÷giniai tirti birželio, liepos, rugpjūčio m÷nesiais raciono pagrindą sudar÷ kultūrin÷ ganyklin÷ žol÷, kombinuoti pašarai, sojos rupiniai, šienas bei priedai: druska, BVMP, melasa, Energo KET, laižalas, kreida. Muniškių fermoje vasaros laikotarpiu melžiamoms karv÷ms nebuvo duodama rapsų rupinių, girait÷s ferma jų atsisak÷ paskutinį m÷nesį. Pašarų bei priedų kiekiai racionuose (žr. 4, 5, 6 priede).

Munišk÷se rugpjūčio m÷nesį racionas yra papildomas kvietiniais miltais bei šienainiu, bet racione sumažinamas šieno kiekis nuo 4 kg iki 2 kg.

Girait÷s pieno fermos melžiamų karvių racioną papildo rapsų rupiniai bei kvietiniai miltai. Rugpjūčio m÷nesį taip pat kaip ir muniškių fermoje pradedamas duoti šienainis ir sumažinamas šieno kiekis.

Lyginant Muniškių vasaros ir žiemos racionus pastebime, kad kombinuoti pašarai bei šienas įeina į abiejų laikotarpių racionus. Vasarą karvių racionų pagrindą sudaro kultūrin÷ ganyklin÷ žol÷, o žiemą silosas (kukurūzų ar dobilų). Žiemos laikotarpio ir rugpjūčio m÷nesio racionas papildomas šienainiu, vasaros racionas rupiniais, kvietiniais miltais.

Girait÷je rapsų ir sojų rupiniai įeina į abiejų laikotarpių racionus. Skirtingai negu Munišk÷se žiemos racione nerandame kombinuotų pašarų. Kukurūzų silosas įeina į žiemos racionų sud÷tį, kultūrin÷ ganyklin÷ žol÷ vasaros racione sudaro didžiausią dalį.

4.2 Riebalų rūgščių tyrimai skirtingo š÷rimo periodo žaliame karvių piene

nedidelę dalį. Tyrimams buvo pasirinkta tvartinio periodo dviejų skirtingų š÷rimų karvių pienas. Tvartinio periodo pieno tyrimų rezultatai pateikti 4.2.1 ir 4.2.2 lentel÷se, ganyklinio periodo –4.2.3 ir 4.2.4 lentel÷se.

4.2.1 lentel÷. Riebalų rūgščių kiekiai tvartinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų Tvartinio periodo pienas, Girait÷s

mokymo baz÷je

Tvartinio periodo pienas, Muniškių mokymo baz÷je

Riebalų rūgštis

vidurkis STDEV vidurkis STDEV

4.2.2. lentel÷. Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai tvartinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų

Riebalų rūgštys Girait÷s ferma Muniškių ferma

Sočios (SRR) 63,3±2.15 65,2±4,15

Mononesočios (MRR) 29,9±0,95 29,2±5,31

Polinesočios (PRR) 2,6±0,12 2,1±0,38

Trans izomerai 1,8±0,05 1,3±0,19

4.2.3 lentel÷. Riebalų rūgščių kiekiai ganyklinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų Riebalų

rūgštis

Ganyklinio periodo pienas iš Girait÷s mokymo baz÷s

Ganyklinio periodo pienas iš Muniškių mokymo baz÷s

vidurkis STDEV vidurkis STDEV

Ganyklinio periodo pienas iš Girait÷s mokymo baz÷s

Ganyklinio periodo pienas iš Muniškių mokymo baz÷s

C20:1 0,4 0,10 0,2 0,15

C18:2n6c 2,3 0,05 1,8 0,20

C18:3n6 0,2 0,10 0,2 0,10

C18:3n3 1,0 0,00 1,1 0,05

C18:2n6t 0,1 0,05 0,1 0,10

4.2.4 lentel÷. Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai ganyklinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų

Riebalų rūgštys Girait÷s ferma Muniškių ferma

Sočios 56,5±0,3 62,8±1,46

Mononesočios 33,6±0,47 30,6±0,88

Polinesočios 3,5±0,15 3,1±0,35

Trans 0,1±0,05 0,1±0,05

Tvartiniame piene, šeriant karves kukurūzų ir rapsų rupinių priedais Girait÷s fermoje, polinesočių riebalų rūgščių vidutiniškai 19% daugiau negu Muniškių. Š÷rimas su rapsų rupinių ir kukurūzų priedu tur÷jo įtakos 28 % didesniam C18:1 ir C18:2 trans izomerų kiekiui piene. Ganyklinio periodo piene trans – riebalų rūgščių izomerų yra keliolika kartų mažiau negu tvartinio. Trans riebalų rūgščių C18:1 ir C18:2 izomerai piene sudar÷ 1,3-1,8 % nuo grynų riebalų kiekio.

Panašius rezultatus publikuoja ir kiti Lietuvos mokslininkai. Tirta dviejų bandų karvių pieno riebalų kokybin÷ ir kiekybin÷ sud÷tis, žiūr÷ti 7, 8, 9 psl.

4.3 Riebalų rūgščių tyrimai nepasterizuotoje grietin÷l÷je

Nepasterizuotoje tvartinio periodo pieno, surinkto iš skirtingų fermų, grietin÷l÷je, lyginant su tvartinio periodo pienu buvo nustatyta daugiau mono- ir polinesočių rūgščių, tačiau daugiau ir trans izomerų. Riebalų rūgščių C18:2 ir C18:3 santykis buvo 2,8:0,8; t,y, 3,5; γ linoleno rūgšties neaptikta, kaip ir tvartinio periodo pieno riebaluose (4.3.1 lentel÷). Nepasterizuotoje tvartinio periodo grietin÷l÷je buvo aptikti tiek C18:1n9t ir C18:2n6t trans izomerai. Min÷tų izomerų kiekis iki 40% normalizuotoje grietin÷l÷je buvo nustatytas iki 1,1% arba 2,7 % jos riebaluose. Riebalų rūgščių pagrindinių grupių duomenys nepasterizuotos grietin÷l÷s riebaluose pateikti 4.3.2 lentel÷je.

4.3.1 lentel÷. Riebalų rūgštys tvartinio periodo nepasterizuotos grietin÷l÷s riebaluose Riebalų rūgštis Vidutinis kiekis, g/100g

tvartinio periodo riebalų

Riebalų rūgštis Vidutinis kiekis, g/100g tvartinio periodo riebalų

Standartinis nuokrypis C18:2n6t 0,1 0,05 C18:2n6c 2,8 0,34 C18:3n6 0,0 0,00 C18:3n3 0,8 0,10 C20:0 0,6 0,10 C21:0 0,0 0,00 C22:0 0,0 0,00 C24:0 0,0 0,00

4.3.2 lentel÷. Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai tvartinio periodo grietin÷l÷je, g/100g riebalų

Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g riebalų.

Sočios 59,7±0,681

Mononesočios 31,4±1,141

Polinesočios 3,6±0,421

Trans riebalų rūgštys 2,7±0,351

1

± standartinis nuokrypis

Trans riebalų rūgščių C18:1 ir C18:2 izomerai grietin÷l÷je sudaro 2,7 % nuo grynų riebalų.

4.4 Riebalų rūgščių tyrimai svieste

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 soči os mon ones očio s polin esoč ios tran s iz om erai g /1 0 0 g r ie b a lų "Favorit" "Auksinis" "Saldžios grietin÷l÷s" "Rokiškio sūdytas" "Baltas"

3 pav. Riebalų rūgščių kiekiai kai kurių pavadinimų Lietuvoje pagamintame svieste

Vasaros periodo svieste buvo aptikti trijų riebalų rūgščių trans izomerai: C18:1n9t, C18:2n6t ir C18:3t, 4.4.1 lentel÷. Riebalų rūgščių C18:2 ir C18:3 santykis buvo 3,1:1,2; t.y. 2,6. γ linoleno rūgšties aptikta iki 0,1%, kaip ir ganyklinio periodo pieno riebaluose. Pagrindinių grupių riebalų rūgščių kiekiai svieste pateikti 4.4.2 lentel÷je.

4.4.1 lentel÷. Riebalų rūgštys svieste, g/100g riebalų Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g

Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g riebalų Standartinis nuokrypis C18:2n6t 0,6 0,34 C18:2n6c 5,9 0,98 C18:3n6 0,1 0,13 C18:3t 0,3 0,69 C18:3n3 1,7 0,92 C20:0 0,4 0,33 C20:1 0,1 0,05 C21:0 0,0 0,00 C22:0 0,0 0,00 C24:0 0,0 0,00

4.4.2 lentel÷. Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai svieste, g/100g riebalų Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g

riebalų Standartinis nuokrypis Sočios 77,9 2,12 Mononesočios 25,3 4,46 Polinesočios 4,3 2,04 Trans 6,9 3,79

4.5 Riebalų rūgščių tyrimai lydytuose tepamuose sūreliuose

Vasaros periodo tepamuose sūreliuose buvo aptikti dviejų riebalų rūgščių trans izomerai: C18:1n9t ir C18:2n6t, 4.5.1 lentel÷. γ linoleno rūgšties aptikta iki 0,1%, kaip ir ganyklinio periodo pieno riebaluose. Trans izomerų tepamuose sūreliuose – 3,5±2,98% nuo grynų riebalų produkte. Pagrindinių grupių riebalų rūgščių kiekiai lydytuose sūreliuose pateikti 4.5.2 lentel÷je. Riebalų rūgštys lydytuose tepamuose, Lietuvoje pagamintuose, kai kurių pavadinimų sūreliuose pateikta 4 paveiksle.

4.5.1 lentel÷. Riebalų rūgštys lydytuose tepamuose sūreliuose, g/100g riebalų Lydytuose tepamuose sūreliuos Riebalų rūgštis (RR) Vidutinis kiekis, g/100g

Lydytuose tepamuose sūreliuos Riebalų rūgštis (RR) Vidutinis kiekis, g/100g

riebalų Standartinis nuokrypis C12:0 2,7 1,21 C14:0 6,0 2,89 C14:1 0,9 0,66 C15:0 0,8 0,52 C16:0 31,0 4,25 C16:1 1,4 0,88 C17:0 0,6 0,38 C17:1 0,5 0,36 C18:0 8,6 2,23 C18:1n9t 2,6 2,84 C18:1n9c 30,2 7,60 C18:2n6t 0,8 0,56 C18:2n6c 5,4 2,69 C18:3n6 0,1 0,10 C18:3n3 0,7 0,41 C20:0 0,5 0,15 C21:0 0,1 0,08 C22:0 0,0 0,00 C24:0 0,0 0,00

4.5.2 lentel÷. Riebalų rūgštys lydytuose tepamuose sūreliuose, g/100g riebalų Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g riebalų ir ±

standartinis nuokrypis

Sočios 55,2±5,70

Mononesočios 33,0±5,85

Polinesočios 6,3±2,69

0 10 20 30 40 50 60 70 soči os mon ones očio s polin esoč ios trans izom erai g /1 0 0 g r ie b a lų "Panemunių pievos" 57% rieb. "Panemunių pievos", natūralus, 57% rieb. "Mildut÷" 50% rieb. "Lydytas sūrelis su lašiša" 50% rieb. "Lydytas sūrelis su pievagrybiais" 50% rieb.

4 pav. Riebalų rūgštys lydytuose tepamuose, Lietuvoje pagamintuose, kai kurių pavadinimų sūreliuose

4.6 Riebalų rūgščių tyrimai fermentiniuose sūriuose

4.6.1 lentel÷. Riebalų rūgščių sud÷tis vasaros periodo fermentiniuose sūriuose Fermentiniai sūriai

Riebalų rūgštis (RR) Vidutinis kiekis, g/100g riebalų Standartinis nuokrypis C4:0 2,2 0,84 C6:0 1,7 0,64 C8:0 1,1 0,29 C10:0 2,2 1,05 C11:0 0,3 0,10 C12:0 3,2 0,28 C14:0 9,4 2,51 C14:1 1,7 0,60 C15:0 1,4 0,47 C16:0 27,5 3,94 C16:1 2,4 0,76 C17:0 1,0 0,33 C17:1 0,8 0,28 C18:0 10,9 2,00 C18:1n9t 0,8 1,02 C18:1n9c 25,2 4,75 C18:2n6t 0,7 0,25 C18:2n6c 3,0 2,90 C18:3n6 0,1 0,09 C18:3t 0,6 0,50 C18:3n3 0,8 0,15 C20:0 0,4 0,33 C20:1 0,1 0,12 C21:0 0,0 0,00 C22:0 0,0 0,00 C24:0 0,0 0,00

4.6.2. lentel÷. Riebalų rūgštys vasaros periodo fermentiniuose sūriuose, g/100g riebalų

Riebalų rūgštys Fermentinis sūris

Sočios 61,2±4,27

Mononesočios 30,1±3,27

Polinesočios 3,9±2,79

Riebalų rūgščių kiekiai Lietuvoje pagamintuose kai kurių pavadinimų fermentiniuose sūriuose pateikti 5 paveiksle. Didžiausiu trans izomerų bei sočių riebalų rūgščių kiekiu, taip pat mažiausiu polinesočių ir mononesočių rūgščių kiekiu išsiskyr÷ „Rokiškio“ 45% fermentinis sūris. Kituose sūriuose vyrauja panašus pagrindinių rūgščių grupių santykis produkte. 0 10 20 30 40 50 60 70 soči os mon ones očio s polin esoč ios trans izom erai g /1 0 0 g r ie b a lų "Džiugas" "Montecampo" "Rokiškio" 45% rieb. "Rokiškio" 50% rieb. "Gouda" 48% rieb.

5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

IŠVADOS

1. Tvartinio periodo karvių š÷rimas su rapsų rupinių ir kukurūzų priedu turi įtakos riebalų rūgščių sud÷čiai: didina polinesočių riebalų rūgščių kiekį vidutiniškai 19% , mažina linolo ir linoleno rūgščių santykį, tačiau didina C18:1 ir C18:2 trans izomerų kiekį piene vidutiniškai 28%.

2. Ganyklinio periodo piene žymiai mažesnis trans riebalų rūgščių kiekis (kai p<0,05) ir žymiai didesnis polinesočių riebalų rūgščių kiekis (kai p<0,001) negu tvartinio

3. Termiškai neapdoroti tiek pienas, tiek grietin÷l÷ tvartiniu ir ganykliniu periodu pasižymi gerai subalansuota riebalų rūgščių sud÷timi.

4. Rekomenduojama daugelyje Europos šalių viršutin÷ 2% trans riebalų rūgščių kiekio maisto produkte riba buvo viršyta tik svieste - iki 2,1 karto;

5. Pieno gaminių saugumas trans riebalų rūgščių atžvilgiu priklauso nuo: • jų paruošimo technologijos;

• žaliavų kokyb÷s.

PASIŪLYMAI

• Rekomenduojama tvartinio periodo laikotarpiu į karvių š÷rimo racioną įvesti rapsų bei sojų rupinių, nes tai gerina pieno riebalų rūgščių sud÷tį ir nekelia gr÷sm÷s viršyti ribinį (daugelyje šalių) 2% produkte trans riebalų kiekį.

• Vartotojams rekomenduojama vartoti ganyklinio periodo pieną, d÷l nedidelio trans riebalų rūgščių kiekio bei optimalaus omega rūgščių santykio.

• Siekiant sumažinti trans riebalų rūgščių kiekį, gaminant pieno gaminius vengti ilgalaikio šiluminio apdorojimo.

5. SANTRAUKA

Summary

Master's thesis prepared by Ramun÷ Ragelyt÷. The title of work is “The influence of cows' feeding on milk fatty acid composition”. Working Supervisor - dr. Gintar÷ Zaborskien÷. Master's work is carried out in 2007 - 2009 at the Lithuanian Veterinary Academy, Food Safety and Animal Hygiene Department, KTU Food Institute laboratory. Work volume of 52 pages, there are: 10 tables, 5 graphs, and 6 appendixs.

The aim of this study - to analyze milk fatty acid composition in determining the quantities in milk and milk products from free-range and winter period.

Work tasks: to collect scientific information about the fatty acid composition in milk fat; to select and acquire sampling, preparation, fatty acid standard test methodologies; to explore the raw cow‘s milk fatty acid composition during free-range and winter differently feeding; examine the fatty acid composition in Lithuanian supermarkets marketed dairy products: butter, rendered cheese curds, fermented cheeses of summer period; to assess the saturated, monounsaturated, polyunsaturated fatty acids and trans fatty acid isomers in the raw milk during grassland and winter period, in unpasteurised cream of winter period and in butter, chees of the summer production; to perform a statistical analysis of the data obtained; to summarize the results and compare them with the published literature of similar studies; to formulate conclusions, thesis, recommendations

The object of investigation and methods. Preparation of test samples for analysis of fatty acids in milk, cream and milk products of the test samples prepared in accordance with the LST ISO 661:1989 standard. Milk fat samples of fatty acids was metilized KOH methanolic solution to prepare the methyl esters according to EN ISO 5509-2000 standard. Chromatographic analysis of samples was accomplished by the gas Chromatograph Shimadzu GC - 17A, using a BPX – 70, 120 m column, according to LST EN ISO 15304 methodology. Milk and milk products fatty acid composition was determined, useing standard Supelco 37 Component FAME Mix.

The object of investigation and methods.

two periods, when cows were fed in summer and winter diet. Unpasteurized normalized to 40% fat cream of winter period ─ from AB „Pieno žvaigžd÷s“; June – July, Lithuania made dairy products, selected randomly from the trade network „Maxima“. Rated fat content of milk, milk and milk products in the composition of fatty acids: saturated, monounsaturated, polyunsaturated and trans fatty acid isomers in respect; The results of the study and statistical analysis of the data processed using computer programs Microsoft Excel 2007, and ANOVA.

Rezults and conclusions

1. The cows feeding with rapeseed meal and maize during winter period affected the milk fatty acid composition: the amount of polyunsaturated fatty acids increased by 19%, reduced the amount of linoleic and linolenic acid ratio, but increased the amount of C18: 1 and C18: 2 trans isomers in milk by 28%.

2. The amount of trans fatty acids was much lower in the milk of Free-range period than in milk of winter period (p <0.05) and the amount of polyunsaturated fatty acids was significantly higher (p <0001) in the milk of Free-range period.

3. Raw milk and unpasteurised cream during winter and free-range period were with well-balanced fatty acid composition.

4. Recommended in many European countries, the upper 2% of trans fatty acids in food, the threshold was exceeded only in the butter - to 2.1-fold;

5. Dairy product safety of trans-fatty acids in respect of: preparation technology, raw material quality.

Suggestions

• Recommended winter period of feeding cows to enter the diet of rapeseed and soybean meal, because it improves the milk fatty acid composition and poses no threat to exceed the threshold (in most countries) 2% of trans fat.

• Users are encouraged to use milk of free-range period, due to the low trans fatty acid content and the optimal ratio of omega acids.

• To reduce the trans fatty acid content, the production of milk products to avoid long-term heat treatment.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baltušnikien÷ Aldona, Bartkevičiūt÷ Zita, Černauskien÷ Janina. Fatty acids content and composition of milk fat from cows consuming pasture and total mixed ration. Veterinarija ir zootechnika. T. 42 (64). 2008, P. 28.

2. Bartkevičiūt÷ Z. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai. Mano ūkis 2007. Nr. 8. P. 12-18. 3. Baran M. Optimization of fermentation in ruminants Актуальные проблемы биологии в животноводстве. Боровск, 1997. P. 154-155.

4. Bendiktas P., Blizinskas S., Jatkauskas J., Mankevičius R., Marčiauskas S., Strolys K., Tarvydas V., Uchockis V., Urbšien÷ D., Zakas F. Galvijų ūkis. Kaunas, „Aušra“, 2001. P. 19-35.

5. Corl B.A., Baumgard L., Dweyer D.A., Griinari J.M., Philips B.S., Bauman D.E. the role of desaturase in the production of cis-9, trans-11 CLA. J.Nutr.Biochem. Vol.12. 2001. P.622-630.

6. Cunningam J. G. Textbook of veterinary physiology. Second edition. Philadelphia: W. B. Saunders Company, 1997. P. 332-403.

7. Dhiman T.R., Nam S., Ure A.L. factor affecting CLA content in milk and meat. Critical review in Food Sci. and Nutr. Vol.45. 2005. P. 463-482.

8. deLorgeril M, Renaud S., Mamelle N., et.al. Mediterranean alpha-linolenic acid-rich diet in secondary prevention of coronary heart disease. Lancet. 1994. P. 343, 1454-9.

9. Erim F.B., Xu X., Kraak J.C. application of micellar electrokinetic chromatography and direct UV detection for the anglysis of fatty acids. J.chromatogr.A.1995. P. 471-479, 694.

10. Griinari J.M., Corl B.A., Lacy S.H., Chouinard P.Y., Nurmela K.V.V, Bauman D.E. CLA is synthesised endogenously in lactating dairy cows by ∆9_{- desaturase. J.Nutr.} 2000. Vol.130.p.2285-2291.

11. _{Harfoot C.G., Hazelwood G.P. Lipid metabolism in the rumen. The rumen} microbial ecosystem. P.W.Horbson, ed. Elsevier app. Sci.London, UK.1988.p.285-322.

12. Heller D., Potthast V. Erfolgreiche Milchviehfütetrung. DLG-Verlag, Frankfurt, 1990. P. 60.