SKIRTINGOS KARVIŲ LAKTACIJOS IR METŲ LAIKO ĮTAKA PIENO PRIMILŽIUI IR SUDöČIAI

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA

Linas Kasparas

SKIRTINGOS KARVIŲ LAKTACIJOS IR METŲ LAIKO

ĮTAKA PIENO PRIMILŽIUI IR SUDöČIAI

Magistro darbas

Darbo vadovas: dr. Jūrat÷ Rudejevien÷

(2)

Magistro darbas atliktas 2008 – 2009 metais LVA Neužkrečiamų ligų katedroje, Kaišiadorių rajono penkių ūkininkų karvių fermose.

Magistro darbą paruoš÷: Linas Kasparas --- (Vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro darbo vadovas: dr. Jūrat÷ Rudejevien÷ ---

(parašas)

(LVA Neužkrečiamų ligų katedra)

Recenzentas: dr. Ramut÷ Mišeikien÷ ---

(3)

Turinys

1. Įvadas ... 4

2. Literatūros apžvalga... 5

2.1. Karvių slaptųtų mastitų priežastys ... 5

2.2. Veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai...10

2.3. Laktacijos įtaka pieno kiekiui ir kokybei...15

2.4.Zoohigieninių sąlygų įtaka pieno kokybei...17

2.5. Pašarų kokyb÷s įtaka pieno kiekiui ir kokybei ...20

3. Darbo vieta ir metodika...25

4. Tyrimų rezultatai ...26

4.1. Laktacijos įtaka karvių bandos produktyvumui ...26

4.2. Metų laiko įtaka SLS ir pieno sud÷tinių dalių kitimui ...29

4.3. Š÷rimo įtaka ur÷jos kiekiui piene...35

5. Rezultatų aptarimas...39

6. Išvados...40

7. Pasiūlymas ...40

Literatūros sąrašas...41

(4)

1. Įvadas

Slaptieji karvių mastitai yra viena dažniausiai pasitaikančių ligų. Literatūros duomenys teigia [11], kad laktuojančių karvių bandose mastitu serga 43-47% karvių.

Ekonominiai nuostoliai atsiranda d÷l sumaž÷jusio produktyvumo, pablog÷jusio pieno technologinių savybių, negautų veršelių, išlaidų diagnozuojant ir gydant mastitus. Persirgus slaptuoju mastitu sumaž÷ja karv÷s produktyvumas per laktaciją. Dažnai slaptieji mastitai pereina į klinikinius.

Vienu pagrindiniu slaptojo mastito požymių yra somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimas piene. Lietuvoje kokybiškame žaliaviniame piene somatinių ląstelių negali buti daugiau kaip 400 tūkst./ml, o bendras bakterinis užterštumas negali viršyti 100 tūkst./ml bakterijų.

Somatinių ląstelių skaičius piene priklauso nuo daugelio faktorių: karvių amžiaus, laktacijos, servis periodo trukm÷s, pirmosios rujos po apsiveršiavimo, paveldimumo.

Padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene gali būti paveldimas iš t÷vo, per buliaus spermą. Pasirenkant buliaus spermą karvių s÷klinimui būtina atsižvelgti į buliaus motinos somatinių ląstelių skaičių piene.[18]

Karvių sergančių lyties organų, virškinamojo trakto, tešmens susirgimais, somatinių ląstelių skaičius piene padid÷ja. D÷l šių susirgimų kinta ir pieno sud÷tinių dalių: baltymų, riebalų, laktoz÷s kiekis. Pieno sud÷tinių dalių kiekis kinta ir laktacijos eigoje. Pavyzdžiui, užtrūkinamos karv÷s piene padid÷ja riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų. Piene pagaus÷ja fermentų (lipaz÷s ir kt.), leukocitų, kurie sudaro 93-97% somatinių ląstelių. Šiuo periodu, veikiant fermentui lipazei, vyksta pieno riebalų hidroliz÷, tod÷l pienas būna apkartęs, sūrokas.

Ilg÷jant servis periodui pienas būna mažesnio riebumo.

Laktacijos pabaigoje maž÷ja pieno kiekis, did÷ja ir somatinių ląstelių skačius. Literatūroje nurodoma daug priežasčių, d÷l kurių kinta somatinių ląstelių skaičius piene [1, 29]

Darbo tikslas: Išanalizuoti penkių ūkininkų karvių bandose įvairių faktorių įtaką SLS piene.

Darbo uždaviniai:

(5)

2. Nustatyti metų laiko įtaką SLS ir pieno sud÷tinių dalių kitimui. 3. Nustatyti š÷rimo lygio įtaką ur÷jos kiekiui piene.

2. Literatūros apžvalga

2.1 Karvių slaptųjų mastitų priežastys

Tešmens uždegimas, mastitas, yra brangiai kainuojanti liga, nes ji mažina pieno kiekį ir kokybę. Slaptojo mastito formos sudaromi nuostoliai gali nebūti tokie akivaizdūs, tačiau praktikoje jie dar didesni. Didelis SLS (somatinių ląstelių skaičius) piene rodo bakterinę infekciją, žalojančius pieną gaminančius audinius tešmenyje.

Mastitą sukeliančios bakterijos iš aplinkos nuo tešmens ir spenių paviršiaus gali patekti į spenio kanalą ir prasiskverbti į tešmenį, kur sukelia uždegiminę reakciją. Speniai turi natūralią specifinę apsaugą, keratiną, kuris dengia kanalo sieneles ir apsaugo spenį, neleisdamas bakterijoms patekti į tešmenį. Spenio sfinkterio raumuo apsaugo nuo infekcijos, stipriai uždarydamas kanalą ir apribodamas bakterijų plitimą spenio angoje. Tačiau gležni spenio audiniai yra lengvai pažeidžiami.

Melžimo metodika bei būdas gali nulemti mastito atsiradimą bei tešmens pažeidimus. [39]

Jei klinikin÷ mastito forma registruojama 2-5% laktuojančių ir užtrūkintų, tai slaptuoju tešmens uždegimu serga iki 50% karvių. Lietuvoje šia uždegimo forma serga 44-47% karvių. [17]

Gyvulio amžius, kūno mas÷, atvedimo laikas, primilžiai, veisl÷, pakratai, kraują siurbiantys vabzdžiai ir kiti faktoriai turi įtakos mastitui atsirasti. [6]

Kuo karv÷ jaunesn÷, tuo mastito suk÷l÷jams atsparesn÷. Mokslin÷s literatūros duomenimis mastitams atsparesn÷s jaunesn÷s karv÷s: pirmaverš÷s- 29.8% , antraverš÷s- 32.4% , trečiaverš÷s- 20.0% , ketvirtaverš÷s- 22.0% , penkiaverš÷s - 9.30%. Kuo didesnis primilžis, tuo atsparumas mažesnis. [12]

Iki 70- 80 proc. d÷l mastito patiriamų nuostolių sudaro subklinikinio mastito sukeliami padariniai. Subklinikinis mastitas- tai padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius ir sumaž÷jęs pieno primilžis. [2] Mastitą gali sukelti daugiau kaip 140 rūšių

(6)

Mastitas, kurį sukelia tešmenyje gyvenantys mikroorganizmai, yra infekcin÷ liga. Aplinkos mastito priežastis – karvių aplinkoje besiveisiantys mikrobai, kurie tam tikromis aplinkyb÷mis patenka į tešmenį.

Ūmios ligos požymiai labai ryškūs, o slaptąjį mastitą sunku pasteb÷ti. [8] Somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene yra svarbus pieno kokyb÷s įvertinimo ir karvių sveiktaos būkl÷s rodiklis, pripažintas pienininkyst÷s praktikoje. Jei karv÷s tešmuo sveikas, 60% pieno somatinių ląstelių sudaro epitelin÷s ląstel÷s, tačiau jei karv÷ serga mastitu, tai 75% ląstelių sudaro leukocitai. Taigi, somatinių ląstelių piene yra visada. Sveikų karvių piene šių ląstelių vidutiniškai būna iki 100 tūkst./ml, o jeigu yra daugiau, tuomet tešmuo yra sudirgintas arba nesveikas.

Pagrindin÷ SLS padid÷jimo priežastis yra tešmens uždegimas – mastitas. Dažniausiai jis būna slaptas (subklinikinis) ir nustatomas tik pagalbin÷mis priemon÷mis: įvairiais testais, specialiais prietaisais, o taip pat atliekant mikrobiologinius tyrimus. Nediagnozuoti ar negydomi slapti mastitai gali išsivystyti į klinikinį mastitą, kuris pastebimas išoriškai iš tešmens, pieno sekreto pakitimų ir bendros gyvulio organizmo būkl÷s pablog÷jimo. Dažniausi mastitų suk÷l÷jai yra streptokokai, stafilokokai, italic bakterijos, piogenin÷s bakterijos – plačiai aplinkoje paplitę miroorganizmai. Tačiau kartais, esant nedideliam patogeninių mikroorganizmų kiekiui, pats gyvulio organizmas vidiniais resursais sugeba kovoti su patogeniniais mikroorganizmais ir juos sunaikinti.[20]

Mastitu sergančių karvių pienas ir iš jo pagaminti produktai kenksmingi žmogaus sveikatai. Toks pienas netinkamas perdirbimui. Pagal ES ir Lietuvos pastarųjų metų reikalavimus, SLS piene, skirtame žmonių maistui, negali būti didesnis nei 400 000 ląstelių/ml. [1]

Sunkesn÷s formos klinikinio mastito pradžia aiškiai matoma: tešmens paraudimas, patinimas, temperatūros pakilimas, skausmingumas ir pieno sekrecijos pokyčiai. Tačiau kur kas dažnesni yra slapti karvių mastitai. Nepasteb÷ti bei negydomi jie tampa klinikiniu mastitu. Tod÷l ypač svarbu laiku diagnozuoti slaptus mastitus. Beje, pirminę mastitų kontrolę be veterinarijos gydytojo gali atlikti ir patys ūkininkai. [21]

Didelis SLS ir sergamumas mastitu priklauso nuo nepageidautinos aplinkos įtakos, didelio karvių produktyvumo, amžiaus, jų prigimties ir paties mikroorganizmo.

(7)

Ligą pagreitina traumos, tešmens žaizdel÷s, spenio galiuko pažeidimai ir sfinkterio silpnumas bei sumaž÷jęs karv÷s imunitetas d÷l amžiaus, ligų, veršiavimosi. Svarbu kaip karv÷ laikoma ( kokios klimatin÷s, higienin÷s sąlygos ), šeriama, melžiama (vakuumo dydis, pulsų skaičius). Taip pat svarbu, koks ir kokio patogeniškumo mikroorganizmas ir koks jų kiekis kontaktuoja su karve. Dažniausiai mastitus sukelia ir labiausiai pieno liauką veikia – italic (auksinis stafilokokas) ir italic. Auksinis stafilokokas plinta per melžimo įrangą ir melž÷jų rankas. Jis greitai išplinta po tešmens audinius ir inkapsuliuojasi. Mastito suk÷l÷jas pavojingas ne tik gyvuliui, bet ir žmogui, nes gamina endotoksiną ir fermentus, sukeliančius toksikozes. Auksinio stafilokoko sukelto mastito prognoz÷ nepalanki ir gydymo efektyvumas mažas – pieno liauka pradeda degeneruoti ir net atrofuotis (ypač prad÷jus ne laiku gydyti). Mielin÷ infekcija, skirtingai nei bakterin÷, prasideda l÷tai, be ryškesnių būdingų klinikinių požymių. [20]

Mieliniai mastitai 30% atvejų pasireiškia pirmą kartą, o po gydymo antibiotikais kartojasi 70% atvejų.[14]

Pakitus organizmo apsauginiams mechanizmams, vartojant plataus veikimo spektro antibiotikus, miel÷s sparčiai dauginasi ir sukelia vietinius ar sisteminius diseminuotus pažeidimus [20].

Mikotinis mastitas pasireiškia slaptąja arba klinikine forma. L÷tinio mastito atveju pieno liauka gali išskirti grybelius, kurie gali būti ir kitų karvių tešmens uždegimo suk÷l÷jais. [11]

Karvių sergamumui slaptuoju mastitu turi įtakos šie veiksniai:

• Karvių priežiūros ir aplinkos veiksniai (pastatai, stovejimo vietų išplanavimas, karvių laikymo ir š÷rimo sąlygos, melžimo įranga, melžimo higiena ir kiti); • Karv÷s organizmo atsparumas nepalankioms sąlygoms;

• Patogenų egzistavimas karvių supančioje aplinkoje ir patogenų savyb÷s (patogenų rūšis, jų kiekis, virulentiškumas ir kiti).

Karv÷s mastitu dažniau serga tvartiniu laikotarpiu, sergamumas padid÷ja d÷l prastos tvartų ventiliacijos. Didesnis karvių sergamumas slaptuoju mastitu pastebimas ir vasaros m÷nesiais.

(8)

vyresnio amžiaus karv÷s (12,1%). Didelę įtaką sergamumui tešmens uždegimu turi karvių š÷rimas. Trūkstant pašaruose seleno ir vitamino E, padid÷ja sergamumas tešmens uždegimu. Sirgimą mastitu sąlygoja ir netinkamas angliavandenių ir baltumų santykis, blogas patalpų mikroklimatas, nepilnavertis š÷rimas. [1]

Tešmens uždegimas atsiranda d÷l žalingų vidinių ir išorinių veiksnių. Pagrindiniai iš jų yra: genetinis polinkis, imuniteto stoka, š÷rimo klaidos, stresai. Tačiau svarbiausias veiksnys yra neteisinga tešmens higiena ir priežiūra, melžimo klaidos ir bloga melžimo įrangos technin÷ būkl÷. Pieno kanalo mechaniniai ir apsauginių funkcijų pažeidimai padeda mikroorganizmams patekti į tešmenį, d÷l to sukeliamas uždegimas.

Tešmenį nuo uždegimo saugo mechaniniai ir cheminiai veiksniai, taip pat humoralinis ir ląstelinis pieno ir audinių imunitetas. Humoraliniai ir ląsteliniai pieno faktoriai, atliekantys svarbų vaidmenį uždegimo procese, yra antibakterinis mechanizmas.[18]

Mažiausiai aktyvūs įgimti ir įgyti apsaugos mechanizmai yra veršiavimosi laikotarpiu, t.y. 3 sav. iki ir 3 sav. po veršiavimosi. Tai būdinmga tiek bendram organizmo imunitetui, tiek vietiniam tešmens imunitetui. Su juo yra susiję lytinių organų ligos ir pieno liaukų neatsparumas infekcijai.

Pastaruoju metu vis daugiau sveikatos problemų kelia per didelis kiekis baltymų karv÷s pašare. Per daug baltymų blogina energijos balansą. D÷l to randasi ketoz÷, alkaloz÷, reprodukcijos sutrikimai, baltymų metabolizmo produktai neigiamai veikia gimdą ir tešmenį, gali padid÷ti somatinių ląstelių skaičius. Nekalbama apie makrofagų funkciją ir kraujo baltymus.[26, 37]

Tešmens uždegimą sąlygoja nefunkcionuojantis apsaugos mechanizmas, stresas, blogai subalansuota energija, baltymai, antioksidantai pašare.

Mastitų atsiradimą didina reprodukcijos sutrikimai ir gimdos gleivin÷s uždegimai. Tešmens ketvirčio pažeidimo įvertinimas pagal somatinių ląstelių skaičius ir

bakteriologinių tyrimų rezultatus (1 lentel÷).

1 lentel÷ SLS ir bakteriologinis tyrimas (Pagal J. Hamanna 2002) Patogeniniai mikroorganizmai

Somatinių ląstelių skaičius

1 ml Nenustatyta Nustatyta

<100 000 Sveikas ketvirtis Slaptasis mastitas

(9)

Patogenų koncentracija aplinkoje, kurioje gyvulys laikomas, arba netoli jos, turi lemiančios įtakos pieno liaukos uždegimams atsirasti. Įrodyta, kad daugelis mastitų infekcijų atsiranda tuomet, kai spenelių viršūn÷s užteršiamos patogenais aplinkoje, kurioje gyvulys laikomas [25]. Pirmasis laktacijos m÷nuo yra pats jautriausias laikotarpis. Jo metu didelis pavojus, net labai gerai prižiūrimose bendose, karv÷ms susirgti mastitu.

Prieš veršiavimąsi pieno liaukoje vyksta morfologiniai ir biocheminiai pokyčiai. Tod÷l karv÷s laikymo, š÷rimo sąlygos, jos organizmo imunin÷ būkl÷ prieš veršiavimąsi gali lemti padid÷jusią rizika susirgti mastitu po apsiveršiavimo [7]. Karv÷s atsparumą tešmens uždegimui be aplinkos veiksnių nulemia ir genetiniai veiksniai (apie 10-20 proc.). skiriasi karv÷s leukocitų savyb÷s, nulemiančios greitesnį mikroorganizmų sunaikinimą. Dažniau tešmens uždegimu serga karv÷s su ilgais speniais, silpnu tešmens raisčiu, dideliu tarpu tarp priekinių ir užpakalinių spenių ir kt. Jei karv÷s spenoi galiukas su duobute, tai po melžimo jame lieka pieno lašas, kuriame sąlygos mikroorganizmams daugintis ypač geros [13].

Mikrobams daugintis neleidžia organizmo apsaugin÷s sistemos: fagocitoz÷, imunin÷ sistema – bakteriostatiškai veikiantys proteinai ir pieno fermentai. Bakteriostatin÷ veikla pasižymi:

• Laktoferinas • Lizocimas

• Beta laktoglobulinai

Pasteb÷ta, kad laktoferino kiekis piene did÷ja daug÷jant somatinių ląstelių. Mikrobų dauginimąsi piene stabdo lizocimas. Kuo didesn÷ lizocimo koncentracija piene, tuo stipresnis jo bakteriostatinis poveikis mikrobams. Pasteb÷ta, kad karvei sergant mastitu lizocimo aktyvumas maž÷ja [2, 41].

Tyrimais nustatyta, kad karv÷s mastitu dažniau serga tvartiniu laikotarpiu. Pagrindin÷ ligos priežastis tuo metu – prasta tvarto ventiliacija. Karv÷s išskiria daug šilumos ir dr÷gm÷s, tod÷l tvarto temperatūra pakyla, o šilta ir dr÷gna aplinka sudaro palankias sąlygas tešmens uždegimo suk÷l÷jams daugintis. Be to, tvartiniu laikotarpiu, karv÷s su÷da mažiau pašarų, maž÷ja produktyvumas, jos tampa jautresn÷s infekcijai. Blogai šeriamos karv÷s ne tik duos mažiau pieno, bet ir dažniau sirgs tešmens uždegimu.

(10)

tešmenyje gaminasi ypač daug, o karv÷ dar nepaj÷gia su÷sti reikiamo pašaro kiekio. Netinkamas melžimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, d÷l kurio karv÷s suserga mastitu. [39]

Ganyklose besiganančius galvijus puola mus÷s ir kiti vabzdžiai. D÷l to gyvuliai sočiai nepa÷da, nepailsi, sumaž÷ja jų produktyvumas. Galvijams vabzdžiai gali sukelti vasaros mastitą. Dažniau šiomis ligomis suserga galvijai, ganomi prastai ar visiškai nenumelioruotose ganyklose, krūmais ar medžiais apaugusiose vietose, miškinguose plotuose. Ligą, pernešdamos sukel÷jus platina mus÷s. Jas privilioja nedidelis spenio paviršiaus sužeidimai ar uodų įkandimai, sudarantys palankesnias sąlygas atsirasti mastitui. Infekcija dažniau pažeidžia priekinius, lengviau „pasiekiamus“ musių, ketvirčius. Vasaros mastitu taip pat gali sirgti m÷sin÷s karv÷s ir telyčios.[8]

2.2 Veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai

Daugelis veiksnių daro įtaką pieno kiekio, sud÷ties ir kokyb÷s rodikliams bei jų kaitai. Svarbiausi genetiniai ir negenetiniai veiksniai. Juodmargių veisl÷s (Lietuvos juodmargių, Holšteinų, Vokietijos juodmargių, Danijos juodmargių) įtaka pieno kiekiui ir sud÷čiai yra reikšminga, tačiau somatinių ląstelių skaičiui – nežymi, o Holšteinų kraujo laipsnis dar÷ didelę įtaką somatinių ląstelių skaičiaus piene svyravimui [4;32]. Negenetinių veiksnių įtaka (metai, m÷nuo, ūkis, sezonas, laktacijos, amžius veršiavimosi metu, laktacijos m÷nuo) turi įtakos pieno sud÷čiai, tačiau somatinių ląstelių skaičiui piene ši įtaka nežymi [17, 18]. Sezono įtaka labiausiai pastebima pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui piene. Padid÷jęs primilžis per parą turi įtakos pieno sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiaus piene maž÷jimui. Did÷jančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių nesilaikymas [18]. Pieno ūkis yra prioritetinis ir konkurencingas sektorius, gamintojams užtikrinantis pajamas, o vartotojams – geros kokyb÷s pieno produktus. Europos Sąjungos šalyse kiekvienai šaliai narei nustatyta (pagal Tarybos reglamentą Nr. 3950/92/EEB pratęstas kvotų galiojimas iki 2008 m.), kiek natūralaus pieno ji gali parduoti rinkoje. Taip ribojant pieno gamybą palaikomos didesn÷s pieno ir pieno produktų kainos bei suteikiamas stabilumas pieno

(11)

rinkai. Tai efektyvus būdas išvengti pieno produktų pertekliaus, kainų kritimo ir pajamų maž÷jimo. Be nustatytų kvotų kiekvienai šaliai, ES Tarybos direktyva 92/46/EEB nustato higieninius reikalavimus žaliam pienui, termiškai apdorotam pienui ir pieno produktų gamybai bei realizavimui. Lietuvoje įsigaliojo daugyb÷ standartų, užtikrinančių pieno produktų kokybę, gyventojų sveikatos apsaugą ir sąlygas realizuoti tarptautin÷je rinkoje. Taigi, esant pieno gavybos kvotoms ir aukštiems pieno kokyb÷s reikalavimams, būtina ieškoti rezervų pieno sud÷čiai ir jo kokybei gerinti. Tam ir gal÷tų pasitarnauti karvių laktacijų, veršingumo, atskirų periodų bei sezoniškumo tyrimai.[23, 24]

Nustatyta, kad Danijos juodmargių karvių piene riebalų buvo 0,10–0,13%, o baltymų – 0,06–0,07% mažiau nei Lietuvos ar Vokietijos juodmargių (2 lentel÷). Lietuvos juodmarg÷s karv÷s pieno riebalų dav÷ 2,0–7,0 kg (arba 0,7–2,4%), pieno baltymų – 3,0–5,0 kg (arba 1,4–2,4%) daugiau nei Vokietijos ar Danijos juodmarg÷s karv÷s.

2 lentel÷. Karvių veislių įtaka produktyvumui ( pagal K. Pauliuką ir kt. 2004 m.)

Autoriai ištyrę karvių pieno kiekio, jo sud÷ties bei somatinių ląstelių skaičiaus kaitą per laktaciją, pasteb÷jo kai kuriuos skirtumus tarp karvių veisl÷s bei šių rodiklių atitinkamą laktacijos m÷nesį po apsiveršiavimo (2 lentel÷). Jei visų trijų veislių karvių pieno kiekis atskirais laktacijos m÷nesiais kinta nežymiai, o visų kontrol÷s m÷nesių paros primilžio vidurkis analogiškas karvių produktyvumo potencialui, tai kiti analizuojami atskirų veislių ir laktacijos m÷nesių rodikliai kito skirtingai.

Įvairių veislių karvių pieno sud÷tis ir savyb÷s yra skirtingos. Pieninių veislių (Holšteinų fryzų, Juodmargių, Cholmogorų, ir kt.) karv÷s duoda daug pieno – 3500-5500 kg, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,1-3,4%). Tačiau Džersių – pienin÷s veisl÷s karv÷s yra nelabai pieningos (2500-3500 kg), bet jų piens riebus (5,0-6,5%, net iki 9%) ir baltymingumas (3,9-4,3%). Mažiausiai pieno duoda m÷sinių veislių karv÷s, laikomos

(12)

skirtingose geografin÷se zonose, produkuoja skirtingą kiekį ir skirtingos chemin÷s sud÷ties bei savybių pieną.

Veisl÷ sąlygoja ir pieno rūgštingumą. Skirtingų veislių karvių pieno šis rodiklis gali svyruoti iki 4° T. Gali būti skirtingas kazeino, pieno serumo baltymų frakcijų (albuminų ir globulinų) santykis.

Įvairių veislių karvių piene yra nevienodas riebalų rutul÷lių kiekis. Simentalių – 2,7 mlrd/ml, Joraslavlio – 2,4 mlrd/ml, Stepių žalųjų – 2 mlrd/ml. Taip pat skiriasi riebalų rutul÷lių dydis. Jie stambesni Gorbatovo žalųjų – 2,63 µm, Joraslavlio – 2,45 µm, smulkesni Lebedino – 2,29 µm, Simentalių – 2,26 µm, Stepių žalųjų – 2,17 µm.[16]

Riebalų chemin÷s konstantos taip pat priklauso nuo karv÷s veisl÷s. Pvz., didelį Reicherto-Meislio skaičių turi Džersių veisl÷s karvių pieno riebalai (30,3), mažesnį – Joraslavlio veisl÷s (27,0). Pieno riebaluose skiriasi kai kurių riebiųjų rūgščių kiekis. Pvz., sviesto rūgšties Kostromos veisl÷s karvių pieno riebaluose yra 5,2%, Simentalių – 4,6%, Juodmargių ir Švicų – 4,3%, Džersių – 3,3%.[18, 30]

Skirtingų veislių karvių, skirtingos chemin÷s sud÷ties ir savybių pienas, perdirbamas pagal vienodą technologiją, būna nevienodai jautrus šliužo fermento poveikiui, skiriasi pieno baltymų sūtraukos (kazeino arba parakazeino) apdorojimo laikas ir pieno sąnaudos sūrio gamybai.

Įvairių karvių veislių pieno chemin÷s sud÷ties ir jo savybių skirtumus galima paaiškinti skirtingu jų genetiniu potencialu bei skirtinga medžiagų apykaita.[18, 45]

Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30-60% pašaruose esančių medžiagų, tod÷l š÷rimas turi būti pilnavertis. Pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir savyb÷ms didel÷s reikšm÷s turi karvių raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekisbei jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi būti optimalus. Esant pilnaverčiam š÷rimui, pieno sud÷tis ir savyb÷s yra optimalios. Jos atitinka jų veisl÷s genetinį potencialą ir individualias savybes.

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas pasižymi blogesn÷mis organoleptin÷mis, biochemin÷mis, technologin÷mis ir kitomis savyb÷mis. Iš tokio pieno gaunamas sūris, kiti pieno produktai esti blogos kokyb÷s, greitai genda. Nepilnavertis š÷rimas ūkiui yra nuostolingas. Karvių produktyvumui ir pieno cheminei sud÷čiai atstatyti po nepilnaverčio karvių š÷rimo reikia beveik dvigubai pašarų ir darbo sąnaudų.

(13)

Ilgai ir vienpusiškai šeriamiems baltymingais pašarais (baltyminis perš÷rimas) gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis amoniakui, inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai, susikaupia rūgščios reakcijos junginiai, kurie neutralizuojami nepakankamai. Tada organizme sutrinka šarmų – rūgščių pusiausvyra – išsivysto acidoz÷. Suš÷rus karvei iš karto nedaug koncentratų, prieskrandžių pH staiga sumaž÷ja, d÷l to mikrofloros aktyvumas sumaž÷ja ir sutrinka pašarų virškinimas.[31]

Esant nesubalansuotiems racionams pagal angliavandenius ir baltymus, dažnai išsivysto medžiagų apykaitos patologija – galvijai suserga ketoze.

Sudarant melžiamų karvių racionus d÷mesį reikia atkreipti ne tik į baltymų, bet ir riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sud÷tinių dalių sintezei. Suš÷rus galvijams daud s÷menų ir saul÷grąžų išspaudų, piene padaug÷ja nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra būna žemesn÷. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno, yra blogesn÷s kokyb÷s, greičiau genda.[32]

Šeriamų pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų išspaudos, bulv÷s ir kt.), galvijų piene padaug÷ja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono, kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio sviesto pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos.

Racione esant šakniavaisių pertekliui, sumaž÷ja pieno riebumas, pablog÷ja jo organoleptin÷s ir technologin÷s savyb÷s.

Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno technologin÷s savyb÷s yra blogesn÷s. Šeriamų pašarais, kuriuose yra mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulv÷s ir kt.), karvių pienas l÷tai koaguliuoja veikiamas šliužo fermento – toks pienas netinkama sūriams gaminti.

Pieno chemin÷ sud÷tis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Prid÷jus į karvių racioną jodo, vario, kobalto tose zonose, kuriuose jų trūksta, padid÷ja pieno primilžiai, pager÷ja pieno kokyb÷, jo technologin÷s savyb÷s (pager÷ja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesn÷ ir jai reikia mažiau fermento). Prid÷jus į racioną mikroelementų

(14)

mišinio (premiksų), jie veikia dar efektyviau. Kai kurių Respublikos rajonų (Var÷nos, Eišiškių, Zarasų) dirvose trūksta kobalto (hipokobaltoz÷), mažoka cinko ir vario.[31]

Norint gauti vitaminingą pieną, į racionus reikia įtraukti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokyb÷s šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D šaltinis yra švitintos ultravioletiniais spinduliais pašarin÷s miel÷s. Daugelį B grup÷s vitaminų sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, tod÷l jų piene esti ir tada, kai jų n÷ra pašaruose.

Vienpusiškai šeriamų silosu (35-40 kg per parą) karvių piene sumaž÷ja kalcio, fosforo, tod÷l veikiamas šliužo fermento l÷čiau koaguliuoja kazeinas. Iš tokio pieno pagamintas sūris bei sviestas netinka ilgai laikyti.

Vienpusiškai šeriant karves koncentruotais pašarais (koncentratinis š÷rimas), kai į racioną pridedama daug saul÷grąžų s÷menų, medviln÷s išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologin÷s savyb÷s, pailg÷jakazeino koaguliavimo trukm÷, sutraukai gauti reikia daugiau šliužo fermento, sutraukos kokyb÷ būna blogesn÷. Toks pienas netinkamas sūriams gaminti, iš jo pagaminto sviesto didelis jodo (Hiublio) skaičius, tepli konsistencija, yra pašalinis prieskonis. Laikomas toks sviestas greit genda.

Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) yra būtinas atrajotojų raciono komponentas. D÷l ląstelienos (celiulioz÷s) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sud÷tis, sul÷t÷ja acto rūgšties sintez÷ ir, kaip rezultatas, sumaž÷ja pieno riebumas. Be to, pablog÷ja pieno chemin÷ sud÷tis ir jo savyb÷s. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20%, o mažesnio produktyvumo karvių – iki 24% sausųjų medžiagų.

Karv÷s per parą gauna iki 60-100 kg įvairaus pašaro ir jį suvirškinti turi optimaliomis sąlygomis, kad būtų gaunama maksimali pieno produkcija.

Galvijų laikymo sąlygų sąvoka pirmiausia suprantama kaip gyvulininkyst÷s pastatų mikroklimatas, jo svarbiausi parametrai (patalpų temperatūra ºC, santykinis oro dr÷gnumas %, oro jud÷jimo greitis m/s, apšvietimas, patalpų oro sud÷tis, ventiliacija, kanalizacija ir kt.). gerokai pakilus aplinkos temperatūrai, padid÷jus oro dr÷gnumui, karvių pieno produktyvumas maž÷ja. Žema gyvulininkyst÷s patalpų temperatūra sumažina pieno primilžius ir truputį padidina pieno riebumą. Norint gauti kuo daugiau ir

(15)

geros kokyb÷s pieno, fermų patalpose oro temperatūra turi būti 8-12º C, santykinis oro dr÷gnumas 60-75%.[36]

Teigiamai pieno produkciją veikia dažnas karvių valymas ir tinkamas patalpų apšvietimas (1:10 – 1:16).

Svarbus galvijų laikymo elementas yra jud÷jimas (mocionas). Karv÷s kasdien turi pavaikščioti po 2-3 kartus per parą.

2.3 Laktacijos įtaka pieno kiekiui ir kokybei

3 lentel÷. Pieno sud÷tinių dalių priklausomyb÷ nuo laktacijos (pagal K. Pauliuką ir kt. 2004

m.

Tyrimai [17] rodo, kad visais laktacijos m÷nesiais pieno riebalų daugiausia buvo Lietuvos juodmargių karvių piene (4,47%), mažiausia – Danijos (4,19%). Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumas laktacijos metu kito mažiausiai palyginti su kitų dviejų veislių karv÷mis. Danijos juodmargių karvių pieno riebumas ženkliai sumaž÷jo II, III, IV, VI ir VIII laktacijos m÷nesiais (p<0,001). Riebumo maž÷jimas sutampa su žiemojimo

(16)

jautresni. Visais laktacijos m÷nesiais baltymų kiekis taip pat buvo didžiausias Lietuvos juodmargių (3,21%), o mažiausias – Danijos juodmargių karvių (3,02%). Visų veislių, išskyrus Danijos, karvių pieno baltymingumas buvo mažiausias per pirmuosius tris laktacijos m÷nesius. Danijos juodmargių karvių piene baltymų kiekis sumaž÷jo II, III, IV, V ir VI laktacijos m÷nesiais (p<0,05) (3 lentel÷). Autorių [17] apskaičiuotas somatinių ląstelių skaičius skirtingų veislių karvių piene per visą laktaciją buvo nevienodas. Lietuvos juodmargių karvių piene vidutiniškai per 11 laktacijos m÷nesių somatinių ląstelių skaičius siek÷ 400,2 tūkst./cm3, o įvairavimo koeficientas (Cv) buvo lygus 45,35%. Tačiau Lietuvos juodmargių karvių piene per I , II, III ir V laktacijos m÷nesius somatinių ląstelių nustatyta mažiau (190–364 tūkst./cm3). Toks pienas pagal šį kokyb÷s rodiklį atitiktų aukščiausią rūšį. Per visą 10 m÷nesių laktaciją daugiausia somatinių ląstelių nustatyta Vokietijos juodmargių karvių piene (507,3 tūkst./cm3). Mažiausiai somatinių ląstelių nustatyta Danijos juodmargių karvių piene (107,73 tūkst./cm3). Pagal somatinių ląstelių skaičių skirtumai tarp Danijos juodmargių ir Lietuvos ar Vokietijos juodmargių karvių vidutiniškai per visus ar atskirus laktacijos m÷nesius yra statistiškai patikimi (p<0,001). Iš Danijos juodmargių karvių primelžtas pienas visais laktacijos m÷nesiais pagal somatinių ląstelių skaičių atitiktų aukščiausios rūšies reikalavimus. Kaip matome, pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui, iš dalies apsprendžiančiam žaliavinio pieno rūšingumą, turi įtakos karvių veisl÷, laktacijos periodas iš pereinamojo ir žiemojimo į ganyklinį. Vokietijos juodmargių karvių piene per pirmąjį laktacijos m÷nesį buvo nustatytas žymiai didesnis somatinių ląstelių skaičius, panašus į jų skaičių per visą laktaciją. II ir III laktacijos m÷nesius visų veislių karvių piene somatinių ląstelių skaičius buvo mažiausias, o v÷lesniais laktacijos m÷nesiais jis ženkliai padid÷jo (išskyrus Danijos juodmargių karvių). Šį padid÷jimą gal÷jo nulemti ne tik karvių sveikatos būkl÷, bet ir žiemojimo laikotarpio pabaiga, kuri ir sutapo su laktacijos periodu. Vidutiniškai per laktaciją mažiausiai somatinių ląstelių (137,2 tūkst./cm3) nustatyta Danijos juodmargių karvių piene; vienos karv÷s piene jų buvo daugiau kaip 400 tūkst./cm3, arba 20%. Daugiausia jų (507,3 tūkst./cm3) rasta Vokietijos juodmargių karvių piene. Šioje karvių grup÷je 50% individų vidutiniškai per laktaciją su pienu išskyr÷ daugiau kaip 400 tūkst./cm3, tarp jų 11,5% daugiau kaip 1000 tūks./cm3 ląstelių. Lietuvos juodmargių karvių grup÷je individų skaičius, išskiriantis

(17)

somatinių ląstelių 400 tūkst./cm3 ir daugiau, sudar÷ 34,6%, o per 1000 tūkst./cm3 – 7,7%. Vadinasi, per atskirus laktacijos m÷nesius somatinių ląstelių skaičių piene apsprendžia daugelis faktorių, tarp jų – ir karvių veršingumas. Sezonas ir visuma veterinarinių-sanitarinių priemonių, taikomų melžimo bei pirminio pieno apdorojimo metu, be genetinių ir negenetinių veiksnių turi įtakos pieno sud÷čiai ir kokyb÷s rodikliams.

2.4 Zoohigieninių sąlygų įtaka pieno kokybei

Pamelžti sterilų pieną be mikroorganizmų yra neįmanoma. Pačiame tešmenyje randama mikroorganizmų prisitaikiusių ten gyventi, kurie pastoviai išmelžiami su pirmosiomis pieno porcijomis. Nedidelis šių mikroorganizmų kiekis pieno negadina. Jei pienas po melžimo neužteršiamas, tai atv÷sinus jo 1-ame ml randama apie 10 000 bakterijų. Jei pienas užteršiamas ir jame nustatoma 3 milijonai bakterijų 1ml – piene atsiranda ydos, sumaž÷ja pieno laikymo trukm÷ ir panaudojimo galimyb÷s.

Pagrindiniai pieno užteršimo šaltiniai yra karv÷s tešmuo, spenio kanalas, oda ir plaukai, pieno fermos oras, pieno indai, melžimo įrenginiai bei melžtuvai, pašarai, pakratai, aptarnaujantis personalas, mus÷s.

Pieno fermos ore visada yra mikroorganizmų, kurie atsiranda gyvuliams kv÷puojant, kosint ir čiaudant. Taip į aplinką patenka smulkūs seilių ir dr÷gm÷s lašeliai. Mikroorganizmų padaug÷ja dalinant pašarus (šieną, silosą), šalinant m÷šlą. Tad karves reikia šerti 1-1,5 h prieš melžimą arba iš karto po melžimo. Mikroorganizmų kiekis ore nuolat kinta ir tai priklauso nuo paros laiko bei sezono, nuo gyvulių laikymo būdo.

Patalpose daugumą mikroorganizmų sudaro saprofitai, gausu įvairių kokų ir pel÷sinių grybelių. Iš patogeninių mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkulioz÷s paratifo, pasterelioz÷s ir kt. mikroorganizmų kiekis ir jų sud÷tis priklauso nuo to, kaip valomos, dezinfekuojamos ir v÷dinamos patalpos.

Gyvulių laikymo patalpose yra gausu įvairių rūšių dulkių. Dulkių sud÷tis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių m÷šlo dalelių, surag÷jusių odos epitelio ląstelių, jose būna kombinuotųjų pašarų sud÷tinių dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulk÷tumas labai padid÷ja šeriant gyvulius sausais

(18)

m÷šlo daleles. Kai šeriama supelijusiu šienu, grūdais arba kreikiama, viename galvijų tvarto ore gali susidaryti apie 10 mln. dulkių dalelių. Šeriant geros kokyb÷s pašarais, įprastai viename oro litre randama 1-2 mln. dalelių.

Pakratuose dažnai esti įvairių bakterijų, pel÷sių, mielių ir kt., kurie į pieną patenka su kraiko dalel÷mis, dulk÷mis. Be to, nepakankamai kreikiant, karv÷s oda ir tešmuo užteršia m÷šlu ir kitokiais nešvarumais, kurie sunkiai nusivalo. Kreikti švariais, geros kokyb÷s šiaudais ir v÷dinti patalpas reikia ne v÷liau kaip 1 h iki melžimo pradžios.

Oda ir plaukai paprastai būna užteršti m÷šlo dalel÷mis, dulk÷mis, kuriose yra milijonai įvairių mikroorganizmų. Dažnai čia randama colli grup÷s, sviestarūgščio rūgimo bakterijų. Valant karvių odą ne tik sumažinamas bakterijų kiekis ant gyvulio, bet pagerinama kraujo apytaka ir primelžiama daugiau pieno.

Pieno bakterinis užterštumas labai priklauso nuo mechaninių dalelių, patenkančių į pieną melžimo metu ir pamelžus. Tod÷l karv÷s tešmuo prieš melžimą turi būti nuplaunamas, dezinfekuojamas ir sausai nušluostomas. Tešmens ir spenių nuvalymas dezinfekuotomis šluost÷mis ar apiplovimas šiltu vandeniu, kuriame yra prid÷ta dezinfekavimo medžiagų (chloramino, dezmolio ir kt.), žymiai sumažina pieno bakterinį užterštumą.[20, 32]

Spenio kanale tarpuose tarp melžimų susikaupia įvairūs mikroorganizmai, sudarydami taip vadinamą bakterinį kamštį. Tod÷l pirmose pieno čiurkšl÷se yra daug daugiau mikroorganizmų negu paskutin÷se. Pirmąsias pieno čiurkšles reikia numelžti į specialų indelį. Negalima jų numelžti ant grindų, nes taip sudaromos palankios sąlygos bakterijoms daugintis tvarte.

Galvijų laikymo patalpos turi būti gerai apšviestos. Jei melžiant karv÷s tešmuo nepakankamai apšviestas, melž÷jai sunku jį švariai nuplauti ir nešvarumai patenka į pieną, o numelžus pirmąsias pieno čiurkšles sunku pasteb÷ti pieno pokyčius. Toks pienas gali užteršti visą talpoje esantį pieną. Be to sunku nustatyti melžimo pabaigą, kai iš spenių nustoja tek÷ti pienas. Tod÷l melžikliai neretai perlaikomi ir taip gadinami speniai.[39]

Apšvietimui intensyvinti naudojamas dirbtinis patalpų apšvietimas kaitrin÷mis arba liuminescencin÷mis lempomis. Kad karvių tešmenys būtų geriau apšviesti, šviestuvai išd÷stomi virš melž÷jų tako. Šviestuvai įjungiami kartu su vakuumo siurbliu ir

(19)

naudojami tik melžiant karves.[25, 32]

4 lentel÷. Patalpų dirbtinio apšvietimo normos

Apšviestumas, lx Patalpos pavadinimas Kaitrin÷mis lempomis Dujinio išlydžio lempomis Karvių ir prieauglio laikymo patalpos:

• š÷ryklos

• perdaryn÷s, boksai, gardai • melžiant tešmens lygyje

30 20 100 75 50 150 Veršidžių, profilaktoriumų ir

veršiavimosi skyrių patalpos 50 100

Melžyklos, pieno surinkimo patalpos 150 200

M÷sai auginamų galvijų patalpos 20 50

Pieno indai bei melžtuvai – didžiausias bakterinio užterštumo šaltinis: 90-95% visų mikroorganizmų į pieną pakliūva kaip tik iš čia. Jei pieno indai, melžimo įrenginiai kruopščiai neišplaunami, labai padid÷ja pieno bakterinis užterštumas. Tod÷l visi pieno indai po kiekvieno melžimo turi būti kruopščiai plaunami ir dezinfekuojami, filtrai pieno košimui sunaikinami, o marl÷ arba kitokios filtravimo medžiagos (lavsanas, flanel÷) pradžioje praplaunamos švariu vandeniu, paskui – dezinfekavimo tirpaluose ir virinamos. Pieno induose, melžtuvuose neturi likti pieno ir plovimo bei dezinfekavimo medžiagų.

Mechaninis melžimas pranašesnis už rankinį melžimą tik tada, kai melžimo įrenginiai, pieno indai yra labai geros sanitarin÷s būkl÷s. Melžiant mechanizmais pieno kontaktas su įvairiais paviršiais nuo tešmens iki pieno perdirbimo įmon÷s yra gerokai didesnis. Nesilaikant pieno įrenginių veterinarin÷s sanitarijos apdorojimo taisyklių, juose po truputį susidaro baltymų-riebalų pl÷vel÷, kurioje dauginasi mikroorganizmai, užteršdami pieną ir pablogindami jo sanitarinę kokybę.

Melž÷jos, pieno pri÷m÷jai ir kiti asmenys, dirbantys prie pieno, turi laikytis asmens higienos taisyklių. Įvairių mikroorganizmų, o taip pat ir užkrečiamųjų ligų suk÷l÷jų dažniausiai būna ant melž÷jų rankų, panag÷se, žaizdel÷se, ant šluoščių ir kt.

(20)

salmonelioz÷s, dizenterijos suk÷l÷jai. Tod÷l pieno fermų darbuotojai kartą per ketvirtį turi tikrintis sveikatą, o melž÷joms patartina melžimo metu d÷v÷ti specialias pirštines.

Melžiant karves mechanizuotai, pienas mažiau užsiteršia nuo patalpų oro, melž÷jų rankų, galvijų odos ir plaukų, tačiau daugiau – nuo pakratų,pašarų, kurių į pieną patenka nukritus melžikliams nuo tešmens.

Pieną mikroorganizmais gali užteršti mus÷s. Ant vienos mus÷s kūno gali būti iki 1 mln mikroorganizmų: streptokokų, stafilokokų, žarninių lazdelių, puvimo bakterijų, patogeninių mikroorganizmų. Tod÷l pieną nuo musių reikia saugoti melžiant ir jas naikinti pieno fermos patalpose.

Pieno bakteriniam užterštumui įtakos turi gyvulio amžius. Pirmaveršių karvių piene mikroorganizmų esti mažiau, tuo tarpu 3-5 laktacijos karvių piene jų randama 8-12 tūkst/ml.

Žiemos laikotarpiu bakterinis pieno užterštumas gali būti didesnis d÷l netinkamo tvarto v÷dinimo, o vasaros metu – d÷l pav÷luoto pieno atv÷sinimo.[38]

2.5 Pašarų kokyb÷s įtaka pieno kiekiui ir kokybei

Š÷rimas turi daugiausia įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Darykite tai tinkamai ir gausite gerą primilžį. Darysite tai blogai – ir jūsų karv÷s greitai susirgs. Darysite tai nors šiek tiek blogai – karv÷s bus neproduktyvios, kadangi pašaras naudojamas neveiksmingai. Norint teisingai šerti, reikia subalansuoti š÷rimo racioną, kad karv÷ gautų pagrindines maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiais, kurie atitiktų laktacijos laikotarpį. Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių. Karv÷s virškinamasis traktas yra labai sud÷tingas fabrikas, kurio veikla priklauso nuo to, kiek ir kiap šeriama, kokios kokyb÷s pašarai ir koks jų santykis. Racione turi būti visų reikalingų medžiagų. Nuo to, kaip sugebama spręsti šiuos klausimus, prikauso karvių pieno produkcija ir produktyvumo genetinių galimybių realizavimas.[6, 27, 33]

Sveika karv÷ turi tur÷ti sveiką didįjį prieskrandį. Sveikas didysis prieskrandis – tai daug ląstelieną virškinančių mikroorganizmų. Jei šių mikroorganizmų mažai, karv÷ negal÷s veiksmingai panaudoti žol÷s arba sloso. Karvių, kurios gauna geros kokyb÷s

(21)

pašarų, priekrandžiai būna sveiki, kadangi žol÷ yra natūralus pašaras, tačiau žiemą atsiranda daug problemų. Jei pažvelgtum÷te į mūsų šalies karvių š÷rimo racionus žiemą, pamatytum÷te, kad jie neatitinka didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų poreikio. Tai reiškia, kad ląsteliena virškinama blogai ir d÷l to karvių produktyvumas žiemą būna mažas.[32, 35]

Pagrindin÷ š÷rimo problema yra baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas pašaruose. Mikroorganizmai, naudodami fermentacijos energiją, baltymų azotą paverčia svo ląstel÷s baltymais. Esant min÷tam trūkumui, didžiajame prieskrandyje sumaž÷ja mikroorganizmų, sul÷t÷ja ląstelienos virškinimas ir tai sumažina pašaro slinkimo per didįjį prieskrandį greitį. Tod÷l karv÷ mažiau su÷da ir blogiau panaudoja su÷stą pašarą. D÷l to sumaž÷ja primilžis, sutrinka karv÷s svekata ir produktyvumas.[4]

Pastaraisiais metais Vakarų Europos šalys prad÷jo taikyti š÷rimo standartus, pagal kuriuos pirmiausia siekiama „pašerti“ mikroorganizmus. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sinteina savo „mikrobinius“ baltymus iš amoniako, kuris čia pasigamina suskaidžius pašarų baltymus. V÷liau karv÷s plonosiose žarnose mikrobiniai baltymai suvirškinami iki aminorūgščių. D÷l genetikos mokslo pasiekimų ir kryptingos selekcijos karvių pieningumas labai padid÷jo, tod÷l prieskrandžių mikroorganizmai nepaj÷gia pagaminti pakankamai aminorūgščių, kurios reikalingos genetin÷ms produktyvumo savyb÷ms realizuoti. Jeigu labai pieningai karvei bus sušerta daug didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų, tai mikroorganizmai nesugeb÷s pasisavinti išsiskyrusio amoniako ir jis bus be naudos pašalintas iš organizmo. Tada karv÷ negaus pakankamai baltymų pienui sintetinti ir neduos tiek pieno, kiek gal÷tų pagaminti. Kad to neįvyktų, karves reikia šerti ir pašarais, kuriuose būtų didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų. Šie baltymai iš didžiojo prieskrandžio nepakitę keliauja tiesiai į žarnyną ir ten suvirškinami. Tod÷l labai produktyvioms karv÷ms nepakanka apskaičiuoti, kiek iš viso reikia baltymų, bet ir koks didžiajame prieskrandyje skaidomų ir neskaidmų baltymų santykis. Daugiausiai didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų yra rapsų s÷klų išspaudose ir sojų pupelių rupiniuose.[7, 19, 42]

Kad mikroorganizmai didžiajame prieskrandyje intensyviai daugintųsi, taip pat reikalinga ir fermentacijos energija. Tai yra pašaro energija, kurią mikroorganizmai gali

(22)

suskaidytų baltymų amoniaką ir sintetinti savo mikrobinius baltymus.[39]

Jų fermentacijos energijos šaltinis yra pašaro krakmolas ir cukrus. Dalį šių medžiagų galvijai gauna su žoliniais pašarais, bet žolių silose ir šiene yra palyginti mažai energijos (silosas jau buvo fermentuojamas gamybos metu, o šienas paprastai gaminamas iš žol÷s, kuri jau būna per daug subrendusi). Grūdai, cukrinių runkelių griežiniai ir šakniavaisiai (pašariniai runkeliai) yra geras energijos šaltinis. Labai svarbu, kad jais būtų šeriama kartu su pašarais, turinčiais didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų. Tod÷l kartu su grūdais galvijus reiktų šerti daug baltymų turinčiais pašarais, tokiais kaip žirniai ar aliejinių augalų išspaudos (rapsų, sojų, linų s÷menų ir kt.), kad pagamintas amoniakas būtų greitai sunaudotas mikroorganizmų.[43]

Ne visą pašarų energiją panaudoja didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai, kadangi ji praeina per didįjį prieskrandį ir absoruojama žarnyne. Tai vadinana energija, nepasisavinama didžiajame prieskrandyje. Ši energija labai naudinga, kadangi didžiojo prieskrandžio fermentacijos produktai negali patenkinti visų labai produktyvios karv÷s energijos poreikių. Siloso fermentacijos rūgštys yra mažai naudingos didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams, bet gali būti karv÷s organizme absorbuojamos ir panaudojamos apsrūpinant energija. Pašaro riebalai didžiajame prieskrandyje nevirškinami, bet veliau yra panaudojami. Tod÷l, siekiant padidinti kombinuotųjų pašarų enerinę vertę, į juos dažnai dedama riebalų, kurie turi maždaug 25 kartus daugiau energijos negu grūdų krakmolas (pagal svorį). Tačiau nereikia riebalų padauginti, nes kai racione yra daugiau negu 6 proc. sausųjų medžiagų, jie sul÷tina didžiojo prieskrandžio fermentaciją ir slopina mikroorganizmus.[27, 43]

Palyginti su grūdų krakmolu, kukurūzų krakmolas yra virškinamas l÷tai. Gana didel÷ dalis kukurūzų krakmolo yra iš viso nesuvirškinama prieskrandžiuose ir vadinama didžiajame prieskrandyje nepasisavinama energija, kadangi dar gali būti suvirškinta žarnyne. Paaišk÷jo, kad kukurūzų siloso derinys su žolių silosu yra efektyvus pašaras, kadangi mažai baltymų turintys kukrūzai subalansuoja baltymingą žolinį pašarą, o neskaidomas krakmolas padidina bendrą apsirūpinimą energija. Dauiausiai d÷l min÷tų priežasčių beveik kiekviena pienin÷ banda Olandijoje ir kitose išvystytos pienininkyst÷s šalyse dabar šeriama šių dviejų pašarų mišiniu. Gerai funkcionuojantis didysis prieskrandis gali pagaminti pakankamai maisto medžiagų, kurių užtenka maždaug 20-25

(23)

litrams pieno per dieną. Karv÷s, prarasdamos savo svorį ir gaudamos didžiajame prieskrandyje nevirškinamų maisto medžiagų, vistiek gali duoti daugiau pieno. Svorio netekimas yra natūralus reiškinys laktacijos stadijoje, tačiau jį reikia sumažinti iki minimumo, tod÷l ir reikia didžiajame prikrandyje nepasisavinamų maisto medžiagų.

Apibendrinant, reikia pasakyti, kad labai produktyviai karvei reikia pašaro, kuris būtų papildytas didžiajame prieskrandyje nepasisavinamomis maisto medžiagomis. Didžiajame prieskrandyje nepasisavinama energija galima aprūpinti šeriant pašaru, kurio krakmolas l÷tai fermentuojamas, pavyzdžiui: kukurūzų silosu arba papildomai įmaišant į racioną riebalų. Šeriant baltymų koncentratais aprūpinama didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais.

5 lentel÷je parodyta kokios medžiagos gaminamos didžiajame prieskrandyje ir plonosiose žarnose iš pašaro sud÷tinių dalių ir kokias pieno sud÷tines dalis jos lemia.

5 lentel÷. Pašaro sud÷tinių dalių pasisavinimas ir pieno gaminimas (Pagal William 1999)

Pašaro sud÷tin÷ dalis Didysis prieskrandis Plonosios žarnos Pienas Angliavandeniai

- ląsteliena Acto rūgštis - Riebalai

- cukrus Acto rūgštis,

propionin÷ rūgštis, sviesto rūgštis - Gliukoz÷ Riebalai, laktoz÷ Riebalai - krakmolas Propionin÷ rūgštis,

sviesto rūgštis

Gliukoz÷ Laktoz÷,

riebalai

Baltymai Amoniakas/mikrobiniai

baltymai

Amino rūgštys Baltymai

Riebalai Riebiosios rūgštys Riebalai

Racionas turi didžiulę įtaką pieno, kurio pagrindin÷s sudedamosios dalys yra riebalai ir baltymai, sud÷čiai. Yra sunku daryti įtaką vienai sudedamajai daliai, nedarant

(24)

ląstelienos turinčiais pašarais, pavyzdžiui šienu, lengva smarkiai padidinti riebalų kiekį, tačiau tai sumažina bendrą organizmo aprūpinimą energija. D÷l to sumaž÷ja pieno primilžis ir dažnai – pieno baltymai, kadangi prasta mikrobinių baltymų sintez÷.

Norint išlaikyti pakankamą jų lygį, reikia, kad pašarų davinyje užtektų virškinamosios ląstelienos, kurios gaunama šerinat geros kokyb÷s žol÷s silosu arba cukrinių runkelių griežiniais.[27, 32]

Ląstelių sienelių celiuliozę galima apskaičiuoti analizuojant neutraliais tirpalais išplautą ląstelieną (NDF). Tai yra plačiai taikomas analiz÷s metodas.

Pieno riebalų gamybą taip pat galima padidinti prid÷jus į racioną riebalų. Didelis riebalų kiekis (daugiau kaip 6 proc. bendro raciono sausųjų medžiagų kiekio) gali sul÷tinti didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklą. Tai reiškia, kad ląsteliena prasčiau virškinama, tod÷l negalima riebalų prid÷ti daugiau kaip 6 proc. sausųjų medžiagų. Kartais, siekiant padidinti energijos kiekį ir pieno riebalų sintezę, yra naudojami vadinamieji „apsaugoti riebalai“, tai yra riebalų ir kalcio druskų mišinys. Tada bendras raciono riebalų kiekis gali būti ir 10 ar net 12 proc.[51, 52, 53]

Palyginti su baltymais, laktoz÷ mažai keičiasi, tod÷l didžiausias d÷mesys yra skiriamas pieno baltymų kiekiui padidinti. Tai yra daroma tod÷l, kad laktoz÷s sintez÷ yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis primilžį. Jeigu karv÷ sintezuoja daugiau laktoz÷s d÷l to, kad yra geriau šeriama, ji taip pat pasisavina daugiau vandens iš kraujo (osmoz÷s metu) ir primilžis padid÷ja. Taigi laktoz÷s sintez÷ ir su ja susijęs primilžis priklauso nuo gero š÷rimo, ypač nuo aprūpinimo energija. Norint ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu išlaikyti didelius primilžius, reikia labai didel÷s laktoz÷s gamybos. Idealiai tam tinka didžiajame prieskrandyje skylantis grūdų krakmolas. Ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu idealus pašaras yra kukurūzų silosas, kurio krakmolas taip pat suskyla dižiajame prieskrandyje.[42]

Jie labai priklauso nuo š÷rimo. Pašaruose turi būti pakankamai baltymų. Ypač svarbi raciono energin÷ vert÷. Lietuvoje daugumos karvių pienas turi mažai baltymų, kadangi pašaruose nepakanka energijos ir baltymų. Jeigu baltymų yra pakankamai (pavyzdžiui, padidinus gaunamos energijos kiekį, šeriant daugiau grūdų), iš pradžių pager÷s mikrobinių baltymų sintez÷ ir azotas, gaunamas su pašaru, nebus prarastas kaip amoniakas. Taip pat užtikrinama, kad tešmuo bus tinkamai aprūpintas energija ir

(25)

pakankamai sintezuos baltymų. Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, paprastai pieno baltymų būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių ir, norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, reikia papildomų, didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad š÷rimas turi didelę reikšmę pieno sud÷čiai. Kad pienas būtų riebus, reikia karves pakankamai aprūpinti virškinamąja ląsteliena. Gerą baltymingumą lemia tinkamas aprūpinimas energija. Siekiant padidinti laktoz÷s kiekį piene, reikia karves šerti pašarais, turinčiais daugiau energijos bei baltymų. Norint didelių primilžių, pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių, o reikia papildomų, didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų.

3. Darbo vieta ir metodika

Magistrinis darbas atliktas LVA Neužkrečiamų ligų katedroje ir Kaišiadorių rajone penkių ūkininkų karvių fermose, naudojant kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo apyskaitą (2008 m.).

Ūkininkus sąlyginai parinkome x1 ., x2 ., x3 ., x4 ., x5.

Ūkininkas x1 laiko 99 karves; (Lietuvos juodmarg÷s, Holšteinai)

Ūkininkas x2 laiko 31 karvę; (Lietuvos juodmarg÷s)

Ūkininkas x3 laiko 26 karves; (Lietuvos juodmarg÷s)

Ūkininkas x4 laiko 20 karvių; (Lietuvos juodmarg÷s)

Ūkininkas x5 laiko 11 karvių. (Lietuvos juodmarg÷s)

Remdamiesi pas ūkininkus esančiais „Karvių reprodukcijos ir ginekologinių tyrimų žurnalo” ir VĮ „Pieno tyrimai” gautais kontrolinio karvių pieno tyrimo duomenimis analizavome pieno kiekio ir kokyb÷s rodiklius.

Analizuota penkių ūkininkų fermose esančių 187 karvių produktyvumo rodiklius. Ganykliniu laikotarpiu visų penkių ūkininkų karv÷s ganomos ganyklose. Daugumoje žolę sudaro svidr÷, liucerna, šunažol÷.

Tvartiniu laikotarpiu karv÷s buvo šeriamos šienainiu, šiaudais, silosu, savos gamybos grūdais (avižos, miežiai, avižų-vikių mišinys). Karv÷s gaudavo „Litagros priedai” papildus, kurie pagal instrukciją – mažina SL skaičių piene. Kartais naudoja

(26)

4. Tyrimų rezultatai

4.1 Laktacijos įtaka karvių bandos produktyvumui

Respublikoje, per 2008 metus iš kontroliuojamų karvių primelžta po 5900 kg pieno. Tai pirmas toks didelis pieno kiekis per 19 neprilkausomyb÷s metų.

Tačiau, atskirose ūkininkų kontroliuojamose bandose iš karvių primelžiama daugiau nei 7000 – 8000 kg pieno. Esant subalansuotam racionui, karv÷s išmilžis did÷ja su kiekviena laktacija. Nors respublikoje kontroliuojamų karvių yra tik 3,5 laktacijos, tačiau karv÷s ilgaamžiškumas priklauso nuo daugelio priežasčių – ypač visapusiško jos sveikatingumo.

6 lentel÷. Laktacijos įtaka karvių bandos produktyvumui pas x1 ūkininką

Pieno sud÷tis Laktacijos Karvių skaičius Produktyvumas, kg R, % R, kg B, % B, kg I 77 4462,103 4,205 193,348 3,175 143,711 II 78 5143,410 4,354 230,814 3,301 171,754 III 71 5604,186 4,307 240,533 3,328 191,008 IV ir > 78 5593,318 4,287 235,508 3,217 182,541

Analizuojant ūkininko x1 karvių fermoje esančių karvių skaičių pagal laktacijas

pasteb÷jome, kad iš I-os laktacijos karvių melž÷ 4462, 103 kg pieno, esant 4,305 % riebalų, 3,175 % baltymų. Jau II-oje laktacijoje pieno kiekis did÷ja ir siekia 5143,41 kg esant jame 4,354 % riebalų ir 3,301 % baltymų.

Produktyviausios karv÷s bandoje buvo III-oje laktacijoje. Iš jų vidutiniškai primelžta po 5604,186 kg jame esant 4,307 % riebalų ir 3,328 % baltymų.

Tenka pažym÷ti, kad bandoje yra nemažas skaičius (78 karv÷s) karvių viresn÷s kaip IV laktacija. Nors jų produktyvumas šiek tiek žemesnis nei karvių III-ios laktacijos (5593,318 kg), tačiau tai pakankamai didelis išmilžis.

(27)

7 lentel÷. Laktacijos įtaka karvių bandos produktyvumui pas x2 ūkininką Pieno sud÷tis Laktacijos Karvių skaičius Produktyvumas, kg R, % R, kg B, % B, kg I 16 4445,625 4,197 186,437 3,163 140,875 II 17 5286,588 4,394 231,882 3,343 176,705 III 17 5755,823 4,320 242,470 3,352 190,882 IV ir > 17 5748,411 4,255 238,176 3,194 183,882

Analizuojant antrojo x2 ūkininko karvių bandos produktyvumą nustat÷me, kad

I-os laktacijI-os karv÷s dav÷ po 4445,6 kg per laktaciją. Su vidutiniu 4,197 % pieno riebumu ir jame esant 3,163 % baltymų.

Did÷jant laktacijų skaičiui, karvių produktyvumas auga. Didžiausias pieno kiekis išmelžtas III-oje laktacijoje – 5755,82 kg pieno su 4,32 % riebumu ir 3,35 % baltymų kiekiu. Pradedant IV laktacija pieno kiekis, riebuma ir baltymų kiekis buvo šiek tiek mažesnis nei III-oje laktacijoje, bet didesnis nei I-oje laktacijoje. Didžiausias pieno baltymingumas buvo III-oje laktacijoje.

(28)

karv÷s did÷jo ir III-oje laktacijoje primelžta po 6660,85 kg pieno. Nors pieno buvo primelžta daug, tačiau riebumas ir baltymingumas buvo pats aukščiausias (atatinkamai 4,717 % ir 3,57 %).

X4 ūkininko karvių bandoje per pirmąją laktaciją primelžta 3811,62 kg pieno,

esant 4,06 % riebumui ir 3,23 % baltymingumui.

Išmilžis su kiekviena laktacija did÷jo ir trečiojoje laktacijoje primelžta 4967,11 kg pieno, esant 4,14 % riebumui ir 3,29 % baltymingumui. Ketvirtos ir vyresnių laktacijų karvių produktyvumas buvo mažesnis. Tod÷l laktacijų procentas ir svorio išraiška (kg) gauta mažiau, negu aukštesn÷se laktacijose.

(29)

riebumo ir 3,043 % baltymų. Nors šio ūkininko fermoje karvių yra nedaug (tik 25), tačiau yra ryškus pieno kiekio riebumo bei baltymų % padid÷jimas jau antroje laktacijoje. Antroje laktacijoje pasiektas ir geriausias pieno riebumas (4,223 %). Pieno baltymų buvo daugiausia pas vyresnes nei ketvirtos laktacijos karves. Trečios ir ketvirtos laktacijos karv÷s dav÷ pieno mažiau negu antros laktacijos.

Apibendrinant galima teigti, kad skirtingų ūkininkų karvių produktyvumas matomai priklaus÷ nuo jų veisl÷s, amžiaus, š÷rimo tipo ir kitų sąlygų.

4.2 Metų laiko įtaka SLS ir pieno sud÷tinių dalių kitimui

Iš literatūros duomenų [5, 41, 52] žinoma, kad pieno sud÷tin÷s dalys ir jų kiekiai piene kinta priklausomai nuo metų laiko, nes skirtingu metų laiku jos šeriamos skirtingos energin÷s vert÷s pašarais.

Analizuojant pagrindinių pieno sud÷tinių dalių (riebalų %, baltymų, laktoz÷s) kiekius pavasarį, vasarą, rudenį vir žiemos laikotarpiais pasteb÷jome, kad x1

laktuojančių karvių vasaros laikotarpyje piene buvo mažiau (lentel÷) riebalų.

11 lentel÷. Metų laiko įtaka karvių produktyvumui pas x1 ūkininką

Metų laikas Analizuo jamų karvių sk. Riebalai, % Baltymai, % Laktoz÷, % Pavasaris 98 4,165 3,205 5,044 Vasara 99 3,550 3,133 4,920 Ruduo 99 4,675 5,918 4,848 Žiema 98 4,809 3,255 4,936 Vidurkis 4,421 3,878 4,937

Rudens žiemos laikotarpiais riebalų kiekis (%) buvo gana aukštas (atatinkamai 4,675 – 4,809 %). Pavasario laikotarpyje riebalų kiekis prad÷jo maž÷ti ir mažiausias buvo vasaros metu.

Baltymų kiekis rudens laikotarpyje buvo didžiausias ir buvo 5,918 %. Tuo tarpu pavasario, vasaros ir žiemos metu baltymų kiekis buvo beveik vienodas (atatinkamai

(30)

laktoglobulinas) sintetinami iš kraujo atneštų amnio rūgščių. Baltymai piene daugumoje yra pasrovūs. Nežymiai jo padaug÷ja padidinus raciono maistingumą.

Gan svarbia pieno sud÷tine dalimi laikoma laktoz÷. Šio karvių fermos pieno didžiausias laktoz÷s kiekis buvo pavasaryje, o likusiais netų laikais – buvo beveik vienodas.

12 lentel÷. Metų laiko įtaka SLS pas x1 ūkininką

Analizuojant šio ūkininko karvių piene esančių SLS atskirais metų periodais (lentel÷) nustat÷me, kad bandoje visais metų laikotarpiais (pavasario, vasaros, rudens ir žiemos) SLS 86,86 – 92,93 % siek÷ iki 250 tūkst/ml. Toks pakankamai žemas somatinių ląstelių skaičius atitinka aukštos kokyb÷s reikalavimus. Tik 13,14 – 7,07 % pieno kiekyje SLS buvo didesnis nei 250 tūkst/ml. Toks aukštos geros kokyb÷s pienas rodo karvių sveikatingumą lydinti geru laktuojančiom karv÷m subalansavimu visais metų laikotarpiais.

Metų laikas Analizuo jamų karvių sk. Riebalai, % Baltymai, % Laktoz÷, % Pavasaris 31 5,139 3,376 4,490 Vasara 31 4,673 3,491 4,664 Ruduo 31 5,641 3,790 4,512 Žiema 31 6,362 3,962 4,325 Vidurkis 5,454 3,655 4,498 SLS iki 250 tūkst./ml SLS 250-400 tūkst./ml SLS >400 tūkst./ml Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Pavasaris 98 89 90,82 8 8,16 1 1,02 Vasara 99 86 86,87 10 10,10 3 3,03 Ruduo 99 92 92,93 5 5,05 2 2,02 Žiema 98 89 90,82 8 8,16 1 1,02

(31)

Analizuojant x2 ūkininko karvių pieno pagrindinių sud÷tinių dalių kiekį atskirais

metų m÷nesiai pasteb÷jome, kad riebalų kiekis atskirais metų laikais tur÷jo tendenciją svyruoti. Daugiausia riebalų laktuojančių karvių piene buvo žiemos periodu, nežymiai mažiau – rudens ir pavasario, o mažiausiai – vasaros metu. Baltymų gamyba iš atneštų amino rūgščių suaktyv÷ja tuoj po melžimo. Melžimo metu suaktyv÷ja oksidaciniai ir fermentiniai procesai veikiantys ypač baltymų sintezę. Šio ūkininko karvių piene baltymų buvo daugiau žiemos periodu, o mažiausiai – pavasario laikotarpiu.

Tuo tarpu laktoz÷s kiekis piene didžiausias buvo vasaros metu.

Analizuojant metų laiko įtaką SLS piene pasteb÷jome, kad sveika laikoma ferma (iki 250 tūkst/ml SLS piene) siek÷ 74,19 % ir apytikriai svyravo pavasario, vasaros, rudens ir žiemos laikotarpiu. Aukštos kokyb÷s pieno (SLS iki 250 tūkst/ml) priduoda rudens sezono metu (net 80,64 %). Nestandartinio pieno buvo tik 9,68 %.

Analizuojant ūkininko (x3) karvių pienui metų laiko įtaką nustat÷me, kad

Metų laikas Analizuo jamų karvių sk. Riebalai, % Baltymai, % Laktoz÷, % Pavasaris 26 4,241 3,094 4,747 Vasara 25 3,995 3,326 4,702 SLS iki 250 tūkst./ml SLS 250-400 tūkst./ml SLS >400 tūkst./ml Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Pavasaris 31 23 74,20 6 19,35 2 6,45 Vasara 31 23 74,20 5 16,12 3 9,68 Ruduo 31 25 80,65 4 12,90 2 6,45 Žiema 31 23 74,20 3 9,68 5 16,12

(32)

Ruduo 26 4,447 3,505 4,620

Žiema 26 4,830 3,270 4,243

Vidurkis 4,378 3,281 4,576

riebalų pats mažiausias kiekis buvo vasaros laikotarpiu (3,995 %). Didžiausias riebalų kiekis piene buvo žiemos lasikotarpiu (4,830 %). Tuo tarpu pavasario ir rudens metu riebalų kiekis piene buvo artimas (atatinkamai 4,241 – 4,447 %). Analizuojant baltymų kiekį piene pasteb÷jome, kad mažiausiai (tik 3,094 %) buvo pavasario laiku, o dodžiausias – rudenį (3,505 %). Vasaros ir žiemos laikotarpiu buvo atatinkamai: 3,326 – 3,270 %.

Laktoz÷s kiekis piene svyravo nuo 4,243 % iki 4,747 %, daugiausia laktoz÷s piene buvo pavasarinio laikotarpio metu – 4,747 %, o mažiausia – žiemą (4,243 %).

Pieno kokybę apsprendžia ne vien pagrindin÷s sud÷tin÷s jo dalys, bet ir jame esantis SLS.

Šio ūkininko (x3) karvių piene iki 250 tūkst/ml somatinių ląstelių mažiausiai buvo

rudens laikotarpiu. Tame periode 26 laktuojančių karvių bendrame piene neviršijo 250 tūkst/ml. SLS skaičiumi blogesn÷s savyb÷s pienas buvo pavasario ir žiemos metu (88,46 – 88,46 %) ir labai geras (100 %) – rudens laikotarpiu.

Analizuojant metų laiko įtaką ūkininko x4 karvių pieno sud÷tin÷ms dalims

radome, kad riebalų kiekis piene svyravo pakankamai plačiame diapozone. Riebiausias

SLS iki 250 tūkst./ml SLS 250-400 tūkst./ml SLS >400 tūkst./ml Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Pavasaris 26 23 88,46 2 7,69 1 3,85 Vasara 25 22 88,0 1 4,0 2 8,0 Ruduo 26 26 100,0 0 0 0 0 Žiema 26 23 88,46 1 3,85 2 7,69

(33)

pienas buvo rudenį (5,090 %), artimas rudens sezonui – žiemą (4,986 %), o mažiausia riebalų – pavasarį (4,307 %).

Baltymų kiekis piene labai svyravo. Daugiausia baltymų piene buvo rudens sezono metu (4,427 %). Mažiausiai baltymų – tik 3,391 % buvo pavasario sezono metu.

Metų laikas tur÷jo įtakos ir laktoz÷s kiekiui piene. Laktoz÷s kiekis piene priklaus÷ nuo š÷rimo tipo. Šios fermos karvių piene daugiausia laktoz÷s buvo vasaros sezono metu (4,569 %). Kitų metų laiku laktoz÷s kiekis svyravo (4,300 – 4,493).

Metų laikas tur÷jo įtakos ir piene esančių SLS. Pagal SLS (iki 250 tūkst/ml) geriausias pienas buvo žiemą (net 90 %). Analizuojant bendrą SLS piene, blogiausias buvo rudens laikotarpiu (tik 75 %). Pavasario ir vasaros laikotarpiu piene (iki 250

SLS iki 250 tūkst./ml SLS 250-400 tūkst./ml SLS >400 tūkst./ml Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Pavasaris 20 17 85 3 15 0 0 Vasara 20 17 85 1 5 2 10 Ruduo 20 15 75 4 20 1 5 Žiema 20 18 90 1 5 1 5

(34)

Analizuojant ūkininko (x5) karvių pieno sud÷tinių dalių kitimą, priklausomai nuo

metų laiko konstatavome, kad pats didžiausias riebalų kiekis piene buvo rudens.

Laikotarpyje (5,063 %) ir žemiausias vasaros metu (tik 3,063 %).

Pavasario ir žiemos metu svyravo tarp 4,231 – 4,177 %. Šio ūkininko karvių pienas nepasižym÷jo aukštu baltymų kiekiu. Daugiausia baltymų buvo rudens metu (3,979 %) ir mažiausia – vasara (3,174 %). Svarbi pieno sud÷tin÷ dalis yra laktoz÷. Laktoz÷s kiekis atskirais metų laikotarpiais svyravo, tačiau šių karvių piene laktoz÷s kiekis palyginamai aukštas. Daugiausiai buvo pavasario laikotarpiu (4,911 %), o mažiausiai – rudenį (4,567 %). Pakankamai aukštas laktoz÷s kiekis rodo gerą angliavandenių ir baltymų santykį racione.

(35)

Analizuojant SLS skaičių žaliaviniame piene pasteb÷jome, kad iki 250 tūkst/ml pavasario ir žiemos laikotarpiu visas pristatytas pienas tur÷jo pakankamai žemą SLS. Šiuo atžvilgiu blogesnis pienas (tik 81,8 %) buvo pristatytas vasaros sezono metu.

Apibendrinant metų laiko įtaką pieno sud÷tinių dalių (riebalų, baltymų, laktoz÷s ir SLS) kitimą atskirų metų laikotarpiu, galima teigti, kad visa tai priklauso nuo raciono subalansavimo, gyvulių laikymo, melžimo higienos ir daugelio kitų priežasčių.

4.3 Š÷rimo įtaka ur÷jos kiekiui piene

Šlapalas (anglies amidas, karbamidas, ur÷ja) yra galutinis organizmo azoto apykaitos produktas. Šlapalo koncentracija piene priklauso ne tik nuo baltymų kiekio pašaruose, bet ir nuo jų kokyb÷s. Paprastai šlapalo koncentracija padid÷ja , jei racione vyrauja žali proteinai. Netinkamas angliavandenių santykis pašaruose didina ur÷jos koncentraciją. Literatūra rodo, kad mažesniuose ūkiuose (iki 20 karvių) piene ur÷jos daugiau, nes karv÷s šeriamos pašarais, kuriuose yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis. Tokiais atvejais pieno baltymingumas atitinka vidutinį statistinį baltymingumą. Stambiuose ūkiuose ur÷jos koncentracija piene padid÷ja d÷l intensyvių auginimo technologijų, karv÷ms šeriant daug energijos turinčiais pašarais. Tai rodo padid÷jusią ur÷jos koncentraciją.

Padid÷jusi ur÷jos koncentracija rodo, kad karv÷s dažniau sirgs reprodukcin÷s sistemos ligomis. Jei šlapalo koncentracija per maža, reiškia racione trūksta baltymų. D÷l

SLS iki 250 tūkst./ml SLS 250-400 tūkst./ml SLS >400 tūkst./ml Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Analizuojamų karvių sk. % Pavasaris 11 11 100 0 0 0 0 Vasara 11 9 81,82 1 9,09 1 9,09 Ruduo 11 10 90,91 0 0 1 9,09 Žiema 11 11 100 0 0 0 0

(36)

mastitu. Ur÷jos kiekis piene atspind÷jo karvių š÷rimo lygį mūsų analizuotų ūkininkų karvių bandose.

21 lentel÷. Š÷rimo įtaka ur÷jos kiekiui piene pas x1 ūkininką

Analizuojant x1 ūkininko karvių bandos piene esantį ur÷jos kiekį atskirais metų

laikotarpiais konstatavome, kad visais metų laikais karvių racionai nebuvo subalansuoti baltymais ir anglaivandeniais. Nors atskirų laktacijų karvių produktyvumas visumoje viršijo sąvoką tačiau ur÷jos visais metų laikais (tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu) ur÷jos lygis (iki 17 mg %) buvo 79,8 – 94,9 %. Tai palyginti aukšti rodikliai SL skaičiaus atžvilgiu.

22 lentel÷. Š÷rimo įtaka ur÷jos kiekiui piene pas x2 ūkininką

Ur÷ja, mg % Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuoja mų karvių sk. Iki 17 Analizuoja mų karvių sk. 17-35 Analizuoja mų karvių sk. >35 Pavasaris 98 93 94,90 3 3,06 2 2,04 Vasara 99 84 84,85 12 12,12 3 3,03 Ruduo 99 79 79,80 15 15,15 5 5,05 Žiema 98 93 94,90 4 4,08 1 1,02 Ur÷ja, mg % Metų laikas Karvių skaičius ūkyje Analizuoja mų karvių sk. Iki 17 Analizuoja mų karvių sk. 17-35 Analizuoja mų karvių sk. >35 Pavasaris 31 26 83,87 3 9,68 2 6,45 Vasara 31 23 74,20 7 22,58 1 3,22 Ruduo 31 15 48,39 10 32,26 6 19,35 Žiema 31 18 58,06 8 25,81 5 16,13