LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
JURGITA STATKEVIČIŪTĖ
ŢIRGŲ SKRANDŢIO OPALIGĖS ĮVERTINIMO PALYGINIMAS
BENDRU KLINIKINIU IR ENDOSKOPIJOS TYRIMAIS
COMPARISON OF EQUINE GASTRIC ULCERS EVALUATION IN
GENERAL CLINICAL AND ENDOSCOPIC FINDINGS
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Audrius Kučinskas
2 DARBAS ATLIKTAS NEUŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: „Ţirgų skrandţio opaligės įvertinimo palyginimas bendru klinikiniu ir endoskopijos tyrimais“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2015.01.12 Jurgita Statkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2015.01.12 Jurgita Statkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2015.01.12 Prof. Dr. Audrius Kučinskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
2015.01.12 Prof. Dr. Audrius Kučinskas
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) (aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos
vardas, pavardė)
3 Turinys SUTRUMPINIMAI ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 Darbo tikslas ... 7 Darbo uţdaviniai ... 7 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1.1. Arklių skrandţio opaligės sindromas ... 9
1.2. Skrandţio topografija ir anatomija ... 9
1.3. Skrandţio barjerinė funkcija ... 10
1.4. Patogenezė ... 11
1.5. Arklių skrandţio opaligės sindromą sukeliantys rizikos veiksniai ... 13
1.5.1. Treniruočių intensyvumas ... 13
1.5.2. Šėrimo daţnumas ... 13
1.5.3. Pašaro įtaka ... 14
1.5.4. NVNU naudojimas ... 15
1.6. Klinikiniai poţymiai ... 15
1.7. Skrandţio opaligės diagnostika ... 17
1.8. ASOS gydymas ... 19
1.8.1. Protonų siurblio inhibitoriai ... 19
1.8.2. Histamino H2 receptorių antagonistai ... 20
1.8.3. Antacidinės medţiagos ... 20
1.8.4. Gleivinės apsaugą skatinantys preparatai ... 20
2. TYRIMO METODIKA ... 22
2.1 Bendras klinikinis tyrimas ... 22
2.2 Gastroskopijos tyrimas ir eiga ... 23
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 25
4. IŠVADOS ... 34
5. NAUDOTA LITERATŪRA ... 35
4
SUTRUMPINIMAI
1. ASOS – arklių skrandţio opaligės sindromas (ang: EGUS equine gastric ulcer sindrome) 2. HCl – druskos rūgštis
3. Na - natris
4. NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo
5. pH- vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas, parodantis tirpalo rūgštingumą ir šarmingumą.
6. LRR – lakiosios riebalų rūgštys 7. K+ ląstelės – Kalio jonų ląstelės
8. ATP- azė - Adenozin 5' trifosfatazė (C10H16N5O13P3) vienas
5
SANTRAUKA
Jurgita Statkevičiūtė - Ţirgų skrandţio opaligės įvertinimo palyginimas bendru klinikiniu ir endoskopijos tyrimais. Baigiamojo darbo apimtis: 37 psl.; lentelių skaičius: 3; paveikslų skaičius: 19; literatūros šaltinių: 45.
Darbo vadovas: Prof. dr. Audrius Kučinskas
Darbo tikslas: Įvertinti skrandţio gleivinės paţeidimus, nustatyti paţeidimų laipsnį ir pasireiškimo daţnumą. Įvertinti ryšį tarp pasireiškusių klinikinių simptomų ir skrandţio gleivinės paţeidimų, įvertinti arklių skrandţio opaligės sindromo klinikinius simptomus ir atlikti gastroskopijos tyrimus. Darbo uţdaviniai: 1.Išanalizuoti literatūrą apie arklių skrandţio opaligę ir tyrimo metodus; 2.Atlikti 2011 – 2014 metų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų pacientų, kuriems buvo diagnozuota skrandţio opaligė, analizę; 3.Išsamiai ištirti LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos pacientus, kuriems pasireiškė skrandţio opaligei būdingi klinikiniai simptomai; 4.Nustatyti daţniausiai pasitaikančius arklių skrandţio opaligės klinikinius simptomus; 5.Arkliams atlikti klinikinį ir gastroskopijos tyrimus; 6.Įvertinti skrandţio gleivinės paţeidimus, nustatyti paţeidimų laipsnį ir pasireiškimo daţnumą.
Tyrimo metodai - tyrimas atliktas LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje. Tirti visi 2011 – 2014 metais klinikoje uţregistruoti pacientai (n=43), kuriems pasireiškė klinikiniai simptomai ar jų kompleksas ir buvo įtariamas arklių skrandţio opaligės sindromas.
Tyrimo rezultatai: 43 arkliams atliktas bendras klinikinis ir gastroskopijos tyrimai, diagnozuotas skrandţio opaligės sindromas bei nustatytas skrandţio gleivinės paţeidimo laipsnis.
6 Arkliams, kuriems diagnozuotas IV laipsnio paţeidimas daţniausiai pastebimas apetito sumaţėjimas, kūno masės laipsniškas maţėjimas, rečiausiai ţiovavimas.
SUMMARY
Jurgita Statkevičiūtė - Comparison of equine gastric ulcers evaluation in general clinical and endoscopic findings. Final theses scope: 37 p.; number of tables: 3; number of images: 19; literary sources: 45.
Advisor: Prof. Dr. Audrius Kučinskas
The objective of the research is to evaluate gastric mucosal injuries, determine ulcers degree and frequency of manifestation. Compare the correlation between appearing clinical symptoms and gastric mucosal injury degrees, examine clinical symptoms and perform gastroscopy examination. The main tasks: 1. To analyse the literature on equine gastric ulcers and different diagnostic methods; 2. Perform 2011 - 2014 years LUHS VA Large animal clinic treated patients analysis, which were diagnosed with gastric ulceration syndrome; 3. Thoroughly investigate LUHS VA Large Animal Clinic patients who developed gastric ulcer clinical symptoms; 4. Identify the most common equine gastric ulcer clinical symptoms; 5. Perform gastroscopy examination; 6. Rate the degree of gastric mucosal injuries, and determine frequency of manifestation.
The place and time: research was done in LUHS VA Large animal clinic during 2011-2014. With patients (n-43) which showed clinical signs, or EGUS was suspected.
Results: general physical and gastroscopy examinations were performed for 43 horses, diagnosed gastric ulcer syndrome and injury degree rated.
7 common clinical symptoms occurred for 80 % of investigated horses were loss of appetite and gradual weight decline.
ĮVADAS
Ţirgas, kurį mes ruošiame treniruotėms ar tiesiog pramoginiam jojimui būna nebe toks po laiko praleisto kartu, kai mes jį pastatome į gardą. Tai yra ţmonių, dirbančių, treniruojančių ţirgus pareiga uţtikrinti, jog šis nepatirtų diskomforto ir nejaustų skausmo, nors išoriškai gali atrodyti, jog yra sveikas. Daugumai ţmonių pasireiškiantis rėmens sukeltas skrandţio skausmas sąlygoja didelį diskomfortą ir net skausmą. Pagalvokime ką jaučia ţirgas, iš kurio yra reikalaujama maksimalių sportinių rezultatų su paţeista ir nuolat rūgšties dirginama skrandţio sienelės gleivine. Daugumai arklių opaligės klinikiniai poţymiai yra subtilūs ir nespecifiniai, daţnai pasireiškiantys kaip neţymus gyvūno charakterio savybių pakitimas, suprastėję sportiniai rezultatai ar nenoras treniruotis.
Skrandţio opaligė yra daţnas arkliams pasireiškiantis susirgimas, kurio metu sumaţėja ţirgo produktyvumas ir pasiekimai sporto industrijoje. Arklių skrandţio opaligės sindromas pasireiškia stemplės, skrandţio ir dvylikapirštės ţarnos gleivinės paţeidimais. Tyrimais įrodyta, kad susirgimo daţnis varijuoja nuo 60% iki 90%, priklausomai kurioje disciplinoje arkliai yra treniruojami ir gali pasireikšti įvairaus amţiaus individams. Treniruojami arkliai, priešingai nei laisvėje gyvenantys, daugiau juda greitesniu tempu bei patiria daugiau streso, to pasekoje neapsaugota skrandţio gleivinės dalis yra vis uţliejama ir dirginama rūgštaus skrandţio turinio.
Praėjo daugiau nei 30 metų nuo tada, kai arklių skrandţio opaligė buvo pirmą kartą aprašyta. Nuo to laiko daug mokslinių tyrimų buvo atlikta siekiant nustatyti prieţastį, ar prieţastis, pridisponuojančias šių opų atsiradimą ir išbandyta įvairiausių gydymo schemų. Tačiau iki šių dienų, tai yra bene daţniausias ir daugiausiai nuostolių ir diskomforto atnešantis susirgimas. Todėl šiame moksliniame tyrime buvo nagrinėjami skrandţio opaligės poţymiai, kuriuos tūrėtų pastebėti kiekvienas su arkliais dirbantis ţmogus.
Darbo tikslas
Įvertinti arklių skrandţio opaligės klinikinius simptomus, atlikti gastroskopijos tyrimus, įvertinti skrandţio gleivinės paţeidimus, nustatyti opaligės laipsnius, palyginti klinikinių simptomų pasireiškimo daţnumą, skrandţio gleivinės paţeidimo atţvilgiu.
Darbo uţdaviniai
8 2. Atlikti 2011 – 2014 metų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje gydytų pacientų, kuriems
buvo diagnozuota skrandţio opaligė, analizę.
3. Išsamiai ištirti LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos pacientus, kuriems pasireiškė skrandţio opaligei būdingi klinikiniai simptomai.
4. Nustatyti daţniausiai pasitaikančius arklių skrandţio opaligės klinikinius simptomus. 5. Arkliams atlikti klinikinį ir gastroskopijos tyrimus.
9
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Arklių skrandţio opaligės sindromas
Arklių skrandţio opaligės sindromo pasireiškimo daţnis varijuoja priklausomai nuo tiriamų populiacijų, gyvūno amţiaus, bei gyvūno laikymo sąlygų ar panaudojimo sporte. Opaligės paţeidimų paplitimo daţnis per pastarąjį šimtmetį ţenkliai išaugo (Buchanan ir Andrews, 2003). Šį sindromą pridisponuoja daug faktorių tokių kaip skrandţio anatomija, ankstyvas atjunkymas, gyvūno šėrimas ir dieta, apribotas valandinis šėrimas, treniruotės, judėjimo apribojimas ir nesteroidinių vaistų nuo uţdegimo (NVNU) naudojimas (Vatistas et al 1999a, Lester 2004, Jonsson ir Egenvall, 2006). Kadangi išskirta daug skrandţio opų susidarymą predisponuojančių faktorių, terminas arklių skrandţio opaligės sindromas ASOS (eng. EGUS) buvo sukurtas apibūdinti arklių stemplės distalinės dalies, neliaukinės (squamous muccosa) ir liaukinės skrandţio dalių, skiriamojo krašto (margo plicatus), bei piliorinės dalies erozijų ir opėjimo procesus. Šie procesai gali pasireikšti įvairaus amţiaus arkliams. Tačiau klinikiniai poţymiai, esant skirtingo lygio paţeidimams skrandţio gleivinėje, gali pasireikšti įvairiais simptomais (Luthersson et al., 2009a).
1.2. Skrandţio topografija ir anatomija
Arklio skrandis yra vienkameris, kuriame gali tilpti tik 8-15 litrų turinio, o tai, palyginti su gyvulio kūno mase, yra labai nedidelis tūris. Skrandis guli kranialinėje pilvo ertmės dalyje, kairėje vidurinės plokštumos pusėje ir yra iš abiejų pusių gaubiamas šonkaulių lanku. Jis yra stipriai sulenktas pusiau, o to pasekoje, įėjimas į skrandį ir išėjimas, stemplės atsivėrimo vieta įskrandis (4) ir prievartis (6), yra labai arti viena kitos (1 pav.). Vidutiniškai uţpildytas skrandis guli nuo 9 iki 14 tarpšonkaulinio tarpo, tačiau netgi pilnai išsipūtęs skrandis išlieka šonkaulių lanko ribose ir niekada nesiekia pilvo ertmės dugno. Parietalinis (kranialinis) skrandţio paviršius liečiasi su diafragma ir kepenimis, o visceralinis (kaudalinis) paviršius atsisukęs į ţarnas (Budras, 2009).
10 Sack, 2009). Neliaukinė dalis yra šviesiai pilkos spalvos, šiurkštaus paviršiaus, iškloja stemplę ir maţdaug trečdalį skrandţio vidinio paviršiaus (Budras, 2009).
1 pav. Skrandis ir dvylikapirštės ţarnos kranialinė dalis (Budras, 2009)
1.3. Skrandţio barjerinė funkcija
Proksimalinė arklių skrandţio dalis (neliaukinė) yra padengta daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu, apie 80% opų atsiranda šioje srityje (Buchanan ir Andrews, 2003). Histologinės sandaros atţvilgiu, neliaukinę skrandţio dalį (squamous mucosa) sudaro keturios atskiros zonos – ląstelių sluoksniai, atokiausiai esantis sluoksnis (stratum corneum) funkcionuoja kaip elektrolitų (Na; HCl) difuzijos barjeras. Ląstelės, kurios sudaro vidurinį (stratum transitionale) ir giliau esantį (stratum
spinosum) sluoksnius, savo sudėtyje turi natrio-kalio ATPazės, kuri funkcionuoja tarpląstelinio Na
11 esančios skrandţio sultyse, gali veikti sinergiškai su druskos rūgštimi ir geba suardyti šį barjerą (Martineau et al., 2009).
Distalinė skrandţio dalis yra išklota liaukine gleivine, kuri atsakinga uţ gleivių, bikarbonatų, pepsinogeno ir druskos rūgšties sekreciją. Apie 20 % skrandţio opų pasireiškia šioje dalyje (Buchanan ir Andrews, 2003). Liaukinėje skrandţio dalyje yra veikiantys apsauginiai mechanizmai, sudaryti iš bikarbonatais gausaus gleivių sluoksnio, plataus kapiliarų tinklo ir greito gebėjimo regeneruoti ar sugyti. Skrandţio opos atsiranda šiame regione greičiausiai dėl to, kad šio barjero funkciją paţeidţia streso sukeltas endogeninio kortizolio išsiskyrimas ar nesteroidinių vaistų nuo uţdegimo naudojimas. NVNU sukelia prostaglandinų kiekio sumaţėjimą, prostaglandinai yra svarbūs palaikant gleivinės gleivių ir bikarbonatų sekreciją ir uţtikrinant kraujo tekėjimą į epitelį (Andrews et al., 1999).
1.4. Patogenezė
Disbalansas tarp gleivinę ardančių faktorių (HCl, pepsinas, tulţies rūgštis ir organinės rūgštys) ir gleivinę saugančių faktorių (bikarbonatai, gleivės) yra pagrindinė arklių skrandţio opaligės sindromo prieţastis. Kadangi liaukinė skrandţio dalis turi daugiau apsauginių faktorių nei neliaukinė, todėl opų atsiradimo prieţastys skirtinguose regionuose skiriasi (Andrews et al., 1999).
Gleivių-bikarbonatų sluoksnis dengia liaukine gleivine išklotą skrandţio dalį. Prostaglandinai pagerina kraujo tekėjimą gleivinėje, šio sluoksnio sekrecijos funkciją ir padidina gleivių su bikarbonatais sekreciją. Taip pat prostaglandinai palaiko liaukinės ir neliaukinės gleivinių vientisumą, stimuliuodami paviršiuje aktyvių apsauginių fosfolipidų gamybą, palaikydami gleivinės atsistatymo funkciją ir apsaugodami ląsteles nuo pabrinkimo, aktyvinant tarpepitelinį natrio transportą. Streso (kumeliavimasis, kumeliuko atskyrimas ar sportiniai krūviai) metu gali išsiskirti padidintas endogeninių kortikosteroidų kiekis, kuris gali sustabdyti prostaglandinų sintezę. Šis prostaglandinų kiekio sumaţėjimas gali sukelti gleivinės apsauginių faktorių vientisumo suardymą. Opų atsiradimui reikalingas rūgšties ir gleivinės sąlytis, tačiau daţniausia susirgimo prieţastimi įvardijamas apsauginių barjerų paţeidimas (Videla ir Andrews, 2009).
12 neliaukinės gleivinės deskvamacija yra viena iš opaligės atsiradimo prieţasčių, nes esant opai gleivinėje kumeliukų deskvamuoto epitelio gamyba sutrinka (Martineau et al., 2009).
Skrandţio rūgščių pH atlieka patį didţiausią vaidmenį, atsirandant opėjimams suaugusių arklių skrandţio gleivinėje, ypač pH (3,0 – 6,0) ties skiriamuoju kraštu (margo plicatus), kur daţniausiai pasireiškia opos, pH gali būti maţiausias nei kitose barjerą turinčiose liaukinio epitelio zonose (Martineau et al., 2009).
2 pav. Schematiškai vaizduojamos liaukinės ir neliaukinės skrandţio gleivinės paţeidimų atsiradimo vietos (Luthersson ir Nadeau, 2009).
Kumeliukų skrandţio turinio pH reikšmė yra ţemesnė, jeigu jie sunkiai atsikelia, yra atstumti ar rečiau ţinda pieną. Pieno buferinės savybės šarminančiai veikia skrandţio sultis, todėl atstumtų, rečiau pieno gaunančių kumeliukų neliaukinės skrandţio dalies paviršius gali būti dirginamas stiprių rūgščių. Sutrikęs skrandţio ištuštinimas ar sulėtėjusi skrandţio peristaltika, taip pat naujagimiams kumeliukams gali būti vienas iš opaligę predisponuojančių faktorių (Rabuffo et al., 2002).
13 paţeidimai yra priklausomi nuo jų kiekio ir ekspozicijos laiko. Sportiniai arkliai yra šeriami dietiniu racionu, gausiomis fermentuojamųjų angliavandenių porcijomis, todėl LRR nuolat gaminasi ir susidaro pakankamas kiekis, galintis sukelti opos atsiradimą skrandţio gleivinėje. Tačiau šėrimas kalciu ir baltymų praturtinta dieta, pvz.: liucernos šienu, galėtų apsaugoti neliaukinę dalį nuo rūgščių sukeltų paţeidimų (Nadeau et al., 2000).
1.5. Arklių skrandţio opaligės sindromą sukeliantys rizikos veiksniai
Rūgščių daromas ţalingas poveikis laikomas ASOS sukeliančiuoju faktoriumi, tačiau buvo nustatyti keli rizikos veiksniai, skatinantys opų atsiradimą (Murray et al., 1996; Andrews et al., 1999; Rabuffo et al., 2002).
1.5.1. Treniruočių intensyvumas
Darbo krūvis buvo pasiūlytas, kaip vienas svarbiausių rizikos veiksnių ASOS atsiradimui. Ţirgai dalyvaujantys daugumoje ţirginio sporto disciplinų turi didelę riziką susirgti skrandţio opalige (Hartmann and Frankeny, 2003; Nadeau and Andrews, 2009). Įrodyta, jog ţirgai, kurie yra treniruojami ir dalyvauja lenktynėse turi didesnę riziką ASOS pasireiškimui (Vatistas et al., 1999). Neseniai atlikti darbai sako, jog arkliams, kurie treniruojami (lengvas-sudėtingas lygis) bent 8 dienas, atsiranda rizika sirgti opalige. (White et al., 2007). Be to Australijoje atliktas tyrimas rodo, jog opaligės paplitimas tarp lenktyninių ţirgų po kiekvienos treniruočių savaitės padidėja 1,7 karto. (Lester et al., 2007). Nustatyta, jog maksimaliu greičiu lenktynių takeliu šuoliuojančio ţirgo pilvo organų spaudimas padidėja, to pasekoje sumaţėja skrandţio tūris. Autoriai teigia, kad šie skrandţio tūrio sumaţėjimai leidţia skrandţio rūgščiai iš distalinės liaukinės dalies refliuktuoti į proksimalinę neliaukinę skrandţio dalį, todėl atsiranda rūgšties sukeliami paţeidimai (Lorenzo-Figueras ir Merritt, 2002). Kasdieninės treniruotės gali padidinti neliaukinės skrandţio dalies sąlytį su rūgštimis, tai paaiškina, kodėl lenktynėse dalyvaujantys ţirgai turi didesnę riziką skrandţio opų atsiradimui. Yra ţinoma, jog intensyvios treniruotės skatina gastrino išsiskyrimą, kuris turi aktyvinantį poveikį HCl sekrecijai, skrandţio motorikai ir skrandţio kraujotakai (Lorenzo-Figueras ir Merritt, 2002).
1.5.2. Šėrimo daţnumas
14 paros dalį būna ≥ 4,0+ (Husted et al 2008). Ir atvirkščiai, kuomet pašaras yra atimamas prieš lenktynes ar tiesiog arklidėse su grieţtai nustatytu šėrimo laiku, skrandţio pH staiga nukrinta ir neliaukinė gleivinės dalis yra veikiama rūgščių poveikio. Nepastovus periodinis šėrimas lemia arklių skrandţio opaligės laipsnio sunkumą ir kintantis šėrimo tvarkos modelis buvo naudojamas eksperimentiniu būdu sukelti ASOS (Murray ir Schusser, 1993; Murray, 1994; Feige et al., 2002) Apribotas šėrimo su protrūkiais modelis, skirtas sukelti skrandţio gleivinėje opas, nesukėlė pakitimų liaukinėje zonoje (Murray et al., 2001). Neliaukinė skrandţio gleivinės dalis, taikant nepastovaus-periodinio šėrimo modelį, yra neatspari rūgšties poveikio opų atsiradimui, dėl fiziologiškai nepakankamo apsauginių faktorių kiekio. Įrodyta, jog skrandţio turinio pH nukrinta praėjus 6 val. po šėrimo (Nadeau et al., 2000).
1.5.3. Pašaro įtaka
Arklio skrandyje yra gausu įvairios mikrofloros (Streptococcus bovis, Streptococcus equinus,
Lactobacillus salivarius, L. mucosae, L. delbrueckii, Mitsuokella jalaludinii), kuomet šis yra
šeriamas racionu, sudarytu iš pašaro, sudėtyje turinčio daug krakmolo ir nestruktūrinių angliavandenių (Al Jassim & Andrews 2009). Ši mikroflora virškinamajame trakte fermentuoja angliavandenius ir susidaro lakiosios riebalų rūgštys. LRR (įskaitant acto, sviesto, propiono ir valerijonų rūgštis), susidariusios mikroflorai fermentuojant krakmolą ir cukrų, maţina gleivinės vientisumą ir paveikia gleivinės bioelektrines savybes (Andrews et al 2006, 2008, Nadeau et al 2003a, b). In vitro tyrimas parodė, jog acto, sviesto ir propiono rūgštys sukelia gleivinės apsauginio barjero funkcijos sumaţėjimą neliaukinėje skrandţio dalyje (Nadeau et al., 2003a, b). Toks neigiamas efektas yra dėl LRR riebalų tirpumo esant pH ≤4.0. Į neliaukinės skrandţio dalies gleivinės ląsteles įsiskverbia LRR, parūgštindamos visą ląstelių visumą, sustabdydamos natrio tarpląstelinį transportą, sukeldamos ląstelių pabrinkimą (Nadeau et al 2003a, b). Taigi ne vien, kad krakmolas ir angliavandeniai didina rūgštingumą, tačiau gyvūnui ėdant koncentruotuosius pašarus maţiau išsiskiria seilių, todėl nevyksta skrandţio turinio neutralizacija kramtant (Andrews et al., 2008). Arklys ėsdamas šieną arba ganyklose kramtydamas ţolę 100 g sausosios medţiagos išsiskiria 400-480 g seilių, o ėsdamas koncentruotą pašarą (100 g) išskiria perpus maţesnį kiekį (206g) seilių (Meyer et al., 1985). Gausiai sekretuojamos seilės (10-12 l/dieną) palengvina pašaro slinkimą 1,2- 1,5 m ilgio stemple ir neutralizuoja skrandţio turinį (Cunha, 1991).
15 et al., 2007). Kreikiant gardus šiaudais arba papildomai šeriant arklius šiaudais, taip pat atsiranda rizika skrandţio opų susidarymui. Šiaudai dėl maţo baltymų ir kalcio kiekio yra prastas skrandţio rūgšties buferis, o jo fizinė prigimtis gali sukelti neliaukinės gleivinės sudirginimą ir padidinti rūgšties ţalingą poveikį. Taip pat intervalai tarp šėrimo stambiaisiais pašarais > 6 val., lyginant su daţnu šėrimu < 6 val., padidino opų atsiradimą neliaukinėje gleivinėje (Luthersson et al., 2009b). Buvo įrodyta, jog arkliai ganyklose, neturėdami nuolatinio vandens šaltinio yra linkę sirgti ASOS. (Luthersson et al., 2009b)
1.5.4. NVNU naudojimas
Nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo (NVNU) jau senai yra laikomi vienu iš arklių skrandţio opaligę sukeliančių faktorių (Tomlinson ir Blikslager, 2003). Opų atsiradimą gali sąlygoti prostaglandinų slopinimas, kuris pasireiškia sumaţėjusiu kraujo tekėjimu gleivinėje, sumaţėjusia gleivių sekrecija ir padidėjusia HCl sekrecija. Gera kraujotaka yra būtina vandenilio jonams pašalinti, kurie prasiskverbia pro liaukų gleivinę dengiantį gleivių sluoksnį. Skrandţio gleivinės išemija gali sukelti hipoksijos inicijuotą ląstelių acidozę, deguonies laisvųjų radikalų, fosfolipazės ir proteazės atpalaidavimą. Šis procesas gali paţeisti ląstelių membraną ir vesti prie nekrozės. (Tomlinson ir Blikslager, 2003). Skirtingiems arkliams vaistų poveikis gali pasireikšti individualiai ir gydymo kurso trukmė bei dozės, kurios yra nustatytos turėtų būti koreguojamos. Arkliai, kurie turi riziką skrandţio opų vystymuisi (pvz. praeityje pasireiškęs ASOS) turėtų profilaktiškai gauti vaistų skrandţio opaligei gydyti ir/arba būtų gydomi su alternatyviais vaistais, kurie yra maţiau toksiški virškinamajam traktui, lyginant su NVNU, tokiais kaip fenilbutazonas (Andrews ir McConnico, 2009).
1.6. Klinikiniai poţymiai
16 Klinikiniai simptomai kumeliukams pasitaiko ūmesni ir stipresni, nei suaugusiems arkliams, daţnai skrandţio opaligė pasireiškia kaip nespecifinis abdominalinis diskomfortas (Andrews ir Nadeau, 1999). Būdingiausi poţymiai yra diegliavimas, prastas kumelės ţindymas, viduriavimas (be temperatūros ar kitų infekcijos poţymių), bruksizmas, ptializmas, depresija, gulėjimas ant nugaros ir chroniška prasta kondicija (Elfenbein ir Sanchez, 2012; Murray, 2006). Kritiškos pašalinės kumeliukų ligos sudaro didelę riziką skrandţio liaukinės ir neliaukinės dalių paţeidimams susidaryti. Sumaţėjusi gleivinės kraujotaka, psichologinis stresas ir sumaţėjęs pašaro suvartojimas gali prisidėti prie skrandţio opų atsiradimo (Murray, 2006).
1 lent. Būdingesni ASOS klinikiniai simptomai (Elfenbein ir Sanchez, 2012; Murray, 2006).
Prastas apetitas/ pasikeitusi elgsena
ėdant
Sumaţėjęs pašaro suvartojimas, tačiau vieni arkliai netenka apetito tik vienos rūšies pašarui - stambiesiems pašarams arba grūdams.
Svorio netekimas, sunkumas
palaikant kūno įmitimą
Svorio netekimas gali būti prasto apetito pasekmė, tačiau tai gali ir reprezentuoti suaktyvėjusi medţiagų apykaita, dėl nuolatinio nedidelio
skausmo pojūčio.
Prasta kūno danga
Arkliams su ASOS daţnai atsiranda neblizgantis, susivėlęs, šiurkštus, neblizgantis kailis. Taip gali būti dėl nuolatinio skausmo ir
svorio netekimo. Suprastėję
darbo/sporto rezultatai, energijos
stoka
Tai gali būti neigiamo energijos balanso ir svorio netekimo pasekmė. Jojamiesiems ţirgams, sporto rezultatai yra paremti susikaupimu ir bendradarbiavimu. Šiems ţirgams prastus rezultatus, gali lemti elgsenos
pasikeitimai ir susikaupimo stoka treniruočių metu.
Elgsenos pasikeitimai
Arkliai su skrandţio opalige pasiţymi pasikeitusiu poţiūriu į kitus arklius arba į savininkus/priţiūrėtojus. Jiems gali pasireikšti padidėjęs baikštumas ir agresija arba gali pasidaryti nenatūraliai ramūs ir apatiški.
Diskomfortas
Tai gali pasireikšti skirtingais būdais. Kai kurie arkliai daugiau gulinėja, kiti daţnai stojasi šlapinimosi poza. Jojamiesiems ţirgams su
17 Diegliai
Ūmūs ir stiprūs diegliai nėra siejami su skrandţio gleivinės paţeidimais, tačiau daţnai pasireiškiantys lengvo-vidutinio skausmingumo
diegliai yra būdingas ASOS poţymis.
Priekandţiavimas
Priekandţiavimas jauniems arkliams ir kumeliukams gali būti diskomforto skrandyje poţymis. Tačiau suaugusiems ţirgams priekandţiavimas yra stereotipinės elgsenos pasekmė ir negali būti
tiesiogiai siejamas su skrandţio opalige.
1.7. Skrandţio opaligės diagnostika
Labiausiai paplitęs, ir šiuo metu vienintelis patikimas būdas diagnozuoti skrandţio opaligę yra endoskopija (Andrews et al., 1999). Norint pasiekti suaugusio arklio skrandį, bent 200cm ilgio endoskopas yra reikalingas, tačiau 280 – 330cm endoskopas reikalingas norint pasiekti dvylikapirštę ţarną. Kumeliukų iki 30-40 dienų amţiaus skrandis gali būti apţiūrimas su 110 cm ilgio endoskopu, 10mm diametro pločio. Norint apsiekti geriausius rezultatus tiriant, suaugusiam arkliui tūrėtų būti neduodama pašaro bent 12 valandų prieš endoskopiją ir 1-2 valandas negirdomas, suteikiant laiko skrandţiui ištuštėti. Kumeliukams, kurie ţinda kumelės pieną, 1-2 val. badavimo laikotarpis suteikia galimybes atlikti procedūrą paguldţius ant šono (Jones, 2006).
Oro pūtimas į skrandį suteikia galimybę lengviau atlikti procedūrą, tačiau reikalingas atidumas neperpildyti skrandţio jauniems arkliams ir kumeliukams. Svarbu apţiūrėti visą skrandţio gleivinės paviršių sistemingu būdu, tiksliai dokumentuojant paţeidimų skaičių, sunkumą ir vietą. Buvo sukurta skrandţio gleivinės paţeidimų laipsnio vertinimo sistema skaičiais (2 lent.) (Andrews et al., 1999).
18 2 lent. Arklių skrandţio paţeidimo laipsnio vertinimo sistema (Andrews et al., 1999).
Laipsnis Skrandţio gleivinės išvaizda
O laipsnis
3 pav. Nepaţeista skrandţio gleivinė.
Nepakitęs epitelis, be gleivinės pokyčių.
I laipsnis
4 pav. Pirmo laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimai.
Nepakitusi gleivinė, matoma hiperkeratozė ar hiperemija.
II laipsnis
5 pav. Antro laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimai.
Maţi pavieniai ar daugiaţidiniai paţeidimai.
III laipsnis
6 pav. Trečio laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimai.
Dideli, pavieniai ar daugiaţidiniai paţeidimai ar platūs paviršiniai paţeidimai.
IV laipsnis
7 pav. Ketvirto laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimai.
19 1.8. ASOS gydymas
Medicininės terapijos tikslas yra sumaţinti skausmą, pašalinti klinikinius poţymius ir skatinti opos gijimą. Gydymas rekomenduojamas arkliams, sergantiems didelio laipsnio skrandţio opalige, arkliams su klinikiniais poţymiais ir arkliams, kurie patiria stresą; esant opaligės atsiradimo rizikai, skirtas gydymas gali apsaugoti nuo skrandţio gleivinės paţeidimų atsiradimo. Pradinis rekomenduojamas gydymo laikas dauguma priešopinių vaistų yra 28 dienos. Klinikinių poţymių išnykimas negali parodyti, jog gydymą reikia nutraukti, nes klinikiniai simptomai gali susilpnėti ar išnykti greičiau, nei skrandţio gleivinė išgyja. Jei yra galimybė atlikti pakartotiną endoskopijos tyrimą, šis tūrėtų būti atliktas ir panaudotas įvertinti gijimą ir perskaičiuoti gydymo trukmei. Pagrindiniai farmakologijos preparatai naudojami arklių skrandţio opaligei gydyti yra histamino H2 receptorių antagonistai ir protonų siurblio inhibitoriai. Abu vaistiniai preparatai efektyviai sumaţina rūgščių išskyrimą ir padidina skrandţio turinio pH (Daurio et al., 1999). Antacidiniai preparatai, tokie kaip, aliuminio hidroksidas ir magnio hidroksidas, skrandţio pH sudaro kintantį ir trumpalaikį efektą (Murray ir Grodinsky, 1992).
Opų gijimas gali būti ir spontaninis, jeigu pasikeičia skrandţio turinio masė. Klinikinius poţymius palengvina kasdieninės pašaro normos suvartojimas ir laikas praleistas kramtant, kuomet išsiskiria didesnis seilių kiekis. Maţesnį skrandţio turinio rūgštingumą bei opų atsiradimo prevenciją ir gijimą skatina racionas sudarytas ir aukštos kokybės šieno ar šienainio, apribojus koncentratų kiekį (Sanduleanu et al., 2001).
Skirtingas gydymo programos taikymas ir šėrimo strategijos yra rekomenduojamos arkliams, kurie naudojami skirtingose disciplinose (Buchanan ir Andrews, 2003). Teisinga kombinacija, kuomet taikant prevencinį ir terapeutinį opaligės gydymą, stengiamasi apsaugoti nuo opų atsiradimo bei gydomi jau esami paţeidimai. Tačiau laikantis pagrindinių gydymo rekomendacijų, ligos progresas bus sustabdytas, ir prasidės gyjimo procesai visų disciplinų arkliams (Connysson et al., 2006)
1.8.1. Protonų siurblio inhibitoriai
20 gydomoji dozė komercinių omeprazolio pastų (GastroGard (JAV) ir GastroShield (Australija)) yra 4 mg / kg kūno svorio vieną kartą per dieną. Ţmonėms vartoti paruošto omeprazolio paros dozė buvo rekomenduojama 20 mg veikliųjų granulių kapsulėmis, dengtomis ţarnyne tirpiu apvalkalu (Andrews et al., 1999). Buvo įrodyta, jog omeprazolis ne tik gydo neliaukinės dalies epitelio paţeidimus, bet ir palaiko grynaveislių, lenktynėse treniruojamų arklių skrandţio opų gijimą (Vatistas et al., 1999)
1.8.2. Histamino H2 receptorių antagonistai
Šie vaistai blokuoja histamino jungimąsi su parietalinėmis ląstelėmis. Šio veiksmo trukmė priklauso nuo plazmos lygio, bet vidutiniškai trunka nuo 2 iki 8 valandų. Biologinis pasisavinimas H2 receptorių antagonistų yra gana prastas ir kinta tarp individų; suaugę arkliai pasisavina apie 27% ranitidino ir tarp 7% - 22% cimetidino (Sams et al., 1997; Holland et al., 1997). Rekomenduojama ranitidino dozė suaugusiems arkliams per os 6,6 mg/kg kas 8 valandas, kumeliukams su 12 valandų intervalu (Sanches 1998). Cimetidino ir famotidino dozės kinta ir yra apsprendţiamos norimam pH pakėlimo efektui išgauti.
1.8.3. Antacidinės medţiagos
Antacidinės medţiagos naudojamos sukelti laikiną opaligės simptomų likvidavimą. Naudojami gana dideliais kiekiais (240 - 360 ml), siekiant pagerinti apetitą, pašarų sunaudojimą ir padidinti opalige sergančių arklių sportinį pajėgumą. Deja, antacidinių preparatų poveikis yra trumpalaikis ir norint išgauti opų gijimą būtinas daţnas vaistų naudojimas (nuo 2 iki 6 valandų intervalais). Vieno tyrimo metu, duodant per burną 30 g aliuminio hidroksido ir 15 g magnio hidroksido vidutinis valandinis pH buvo aukščiau nei 4 bent 120 minučių (Clark et al., 1996). Būtina ţinoti, jog antacidiniai preparatai sumaţina kitų vaistinių medţiagų pasisavinimą skrandyje.
1.8.4. Gleivinės apsaugą skatinantys preparatai
22
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimas atliekamas LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje, Tilţės g. 18/7. Tiriami visi 2011 – 2014 (n=43) metais klinikoje, uţregistruoti pacientai, kuriems įtariamas arklių skrandţio opaligės sindromas ir pasireiškė klinikiniai simptomai ar jų kompleksas: ţiovavimas, grieţimas dantimis, anoreksija, apatija, agresyvumas, jautrumas, neramumas, išmatų konsistencijos ir spalvos pakitimai, besikartojantys diegliai, kailio pakitimas. Atlikta LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos pacientų analizė. Rezultatai skaičiuojami MS Office programomis. Statistinei analizei atlikti naudota programa Statistica for Windows, vers. 5.1, Statsoft 1996. Grafikams naudota statistinė 2D Histograma.
Arkliai, kuriems pasireiškė būdingi simptomai ar jų kompleksas, tiriami šia tvarka (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos gastroskopijos tyrimo protokolas):
2.1 Bendras klinikinis tyrimas (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos, procedūros protokolas Nr.1)
1. Anamnezė:
Šeimininkas: vardas, pavardė; adresas; telefono numeris; Gyvūnas: veislė; amţius; spalva; vardas;
2. Pagrindiniai duomenys reikalingi diagnozei patvirtinti: arklio naudojimo paskirtis;
laikymo sąlygos;
šėrimo laikas ir sąlygos;
stresas (treniruotės, kelionė, pasikeitimai rutinoje); kitų, kartu laikomų, gyvulių sveikata;
3. Širdies ritmas k/min; 4. Kvėpavimo daţnis k/min; 5. Temperatūra ºC;
6. Gleivinių spalva ;
23 Morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimas;
2.2 Gastroskopijos tyrimas ir eiga
3 lent. LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos Gastroskopijos protokolas Nr. 5
Procedūros Reikalingos priemonės Su sedacija
Gastroskopija
(lanksčiu endoskopu)
Svorio matavimo juosta; Sedacijai sukelti skirtas
preparatas Cepesedan® 10 mg/ml – detomidino hidrochloridas;
Lankstus endoskopas su video dalimi; Lūpos suktukas; Parafino aliejus; Gleivinės anestetikas – Lidocain 10 %; Nosies-stemplės zondas. Priėmimo / ambulatorinės kortelės pildymas – anamnezės surinkimas;
Alkinimas 12-16 val.;
Bendras klinikinis tyrimas (žr.
5.1);
Sedacija į veną;
Viršutinės lūpos fiksacija suktuku;
Parafino aliejumi suteptas nosies - stemplės zondas vedamas pro šnervę į stemplę; Į zondą įvedamas endoskopas; Vertinama: stemplė; skrandis:
liaukinė ir neliaukinė dalis, dugnas, piliorinis sfinkteris, dvylikapirštė ţarna.
Atlikus procedūrą pacientas 4 val. nešeriamas;
Endoskopo įvedimas:
Viena ranka prilaikomas arklio snukis, pirštais praplečiami šnervės kraštai, taip palengvinant kvėpavimą, kitos rankos pirštais laikant endoskopą, jis kišamas į zondą ir nuolat pučiant orą stumiamas per stemplę į skrandį.
Gastroskopijos metu apţiūrime skrandį ir jo dalis:
Gleivinę prie stemplės atsivėrimo į skrandį (cardiac); Beliaukinę dalį (squamous);
Vidurinį kraštą - (margo plicatus), kuris jungia liaukinę ir beliaukinę gleivinės dalis; Liaukinės dalies gleivinę (glandular);
24 Prievartį – piliorinį sfinkterį (pyloric sphincter);
Dvylikapirštę ţarną (duodenum);
Ištraukiant gastroskopą stemplės gleivinę (oesophagi).
Tyrimo metu įvertiname skrandţio, stemplės ir dvylikapirštės ţarnos gleivinės pakitimus, juos atidţiai surašome į gastroskopijos tyrimo protokolą. Po tyrimo arklys nešeriamas apie 4 val., siekiant išvengti dieglių pavojaus, dėl detomidino hidrochlorido poveikio - šis preparatas maţina skrandţio ir ţarnų motoriką. Po 4 val. pradedame šerti gyvūną kas 30 min. didėjančiomis pašaro porcijomis.
Tyrimo metu arkliai buvo suskirstyti į grupes pagal diagnozuotus skrandţio gleivinės paţeidimus pagal Andrews, 1999:
I laipsnio
II laipsnio
III laipsnio
IV laipsnio
Taip pat arkliai suskirstyti į grupes pagal amţių pagal autorių Hinchcliff, 2008:
1 - kumeliukai nuo gimimo iki 11 mėn. amţiaus;
2 - arkliai nuo 12 mėn. iki 3 metų amţiaus;
3 - jauni suaugę arkliai nuo 3 metų (36 mėn.) iki 6 metų (71 mėn.) amţiaus
4 - suaugę arkliai nuo 6 metų (72 mėn.) iki 10 metų (119 mėn.) amţiaus
5 - vyresni suaugę arkliai nuo 10 metų (120 mėn.) iki 14 metų (167 mėn.) amţiaus
6 - seni arkliai – nuo 14 metų (168 mėn.) amţiaus ir vyresni.
25
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Tyrimas atliktas 2011 – 2014 metais LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje. Tirti arkliai klinikoje ir ambulatorinių išvykų metu. Tyrime 43 (n=43) skirtingo amţiaus, veislių ir lyties arkliai.
8 pav. Arklių skrandţio opaligės sindromo pasireiškimas lyties atţvilgiu.
Tyrime ASOS diagnozuota daţniau vyriškos lyties arkliams, t.y. erţilams ir kastratams, jų buvo 30, tai sudaro 70 % proc., tyrime 13 kumelių, tai sudaro 30 %.
Tyrime buvo nevienodas skaičius kumelių, erţilų ir kastratų, todėl negalima teigti, kad vyriškos lyties arkliams daţniau diagnozuojamas arklių skrandţio opaligės sindromas. Sandin ir kt., autoriai atlikę retrospektyviąją analizę nustatė, kad erţilams daţniau diagnozuojami skrandţio gleivinės paţeidimai, nei kumelėms ar kastratams, jų tyrime atitinkamai 19 proc., 12 proc. ir 10 proc., (Sandin et al., 2000). Tačiau 1996 metais Murray ir kiti autoriai atliko tyrimą su grynaveisliais arkliais ir pastebėjo, kad kumelėms daţniau diagnozuojamas skrandţio opaligės sindromas, autoriai įvardina, kad tai gali būti hormonų įtaka gleivinės atsparumui, todėl kumelėms daţniau vystosi skrandţio gleivinės paţeidimai ( Murray et al., 1996). Chameroy ir kt., (JAV) savo tyrime aprašo, kad iš tirtų arklių 19 proc. kumelių diagnozuotas neliaukinės skrandţio dalies paţeidimas, o iš vyriškos lyties arklių (kastratų) tik 6 proc. diagnozuotas toks paţeidimas (Chameroy et al., 2006) .
70% 30%
ASOS pasireiškimas skirtingoms lytims
Vyr. ♂ Mot. ♀
26 9 pav. Arklių skrandţio opaligės sindromo pasireiškimas veislės atţvilgiu (n=43).
Tyrime daţniausiai arklių skrandţio opaligės sindromas diagnozuotas 17 ristūnų veislės arkliams, tai sudaro 40 proc. visų tirtų arklių, šie arkliai naudojami sportui jau nuo 2 metų amţiaus. 26 proc. sudarė Lietuvos ir Lenkijos jojamieji arkliai (n=11), šie arkliai daţniau naudojami hobi pramogoms, pasijodinėjimui, kai kurie neintensyviam sportui. Tyrime 20 proc., sudarė 9 trakėnų veislės arkliai, po 2 arklius, pasitaikė KWPN ir Fryzų veislės arklių, tai sudarė po 5 proc., taip pat po 1 Oldenburgų ir Baltijos Hanoverių veislės arklių, jie sudarė po 2 proc. Panašūs rezultatai skrandţio gleivinės pasireiškimo atţvilgiu stebimi ir JAV autorių atliktame tyrime, kai 86 proc. arklių iš visų tirtų ristūnų arklių diagnozuoti skrandţio gleivinės paţeidimai, o tirti šou ir hobi arkliai, iš kurių tik 37 proc., diagnozuoti skrandţio gleivinės paţeidimai (Chameroy et al., 2006). Autoriai Chameroy (JAV) ir kiti pamini pagrindines šių sportinių, šou ir hobi arklių opaligės prieţastis, tai – nuolatinis transportavimas, intensyvios treniruotės, nuolat besikeičianti aplinka, organizmui tenka didţiulis stresas, tas pačias prieţastis įvardina Buchanan ir Andrews autoriai savo 2003 metų publikacijoje, tai pagrindiniai rizikos faktoriai, kurie sukelia arkliams skrandţio gleivinės paţeidimus ir ASOS (Buchanan ir Andrews, 2003). 40% 26% 20% 2% 2% 5% 5%
ASOS pasireiškimas skirtingos veislėms
arkliams
Ristūnai (Prancūzų, Amerikos ir Rusų)
Jojamieji (Lietuvos ir Lenkijos) Trakėnai
27 10 pav. Arklių skrandţio opaligės sindromo pasireiškimas amţiaus atţvilgiu.
Tyrime dalyvavo daugiausiai arklių iš 4 amţiaus grupės t.y. nuo 72 – 119 mėn. amţiaus, 37 proc., jiems diagnozuoti skrandţio gleivinės paţeidimai. Šio amţiaus arkliai yra jau pilnai subrendę ir suaugę arkliai, šiuo metu labiausiai naudojami sportui, jiems tenka didţiausias stresas dėl nuolatinio transportavimo ir intensyvių sporto treniruočių (Buchanan ir Andrews, 2003). Arkliai nuo 12 – 35 mėn. amţiaus tyrime sudaro 32 proc. Šios amţiaus grupės arkliai yra pradedami treniruoti, kasdien jiems tenka vis naujas stresas, nuo 1 metų amţiaus jie yra atjunkomi, atskiriami nuo kumelės, vėliau perkeliami į kitą bandą, pradedami treniruoti, veikiamas stresas sukelia skrandţio gleivinės paţeidimus (Hinchcliff, 2008). 16 proc., t.y. 6 arkliams iš amţiaus grupės nuo 36 – 71 mėn. amţiaus buvo diagnozuoti skrandţio gleivinės paţeidimai. Tyrime rečiausiai ASOS buvo diagnozuojamas jauniausiems tyrimo arkliams kumeliukams nuo 0 – 11 mėn., amţiaus ir vyriausiems arkliams nuo 120 – 167 mėn., bei nuo 168 mėn., amţiaus arkliams, tik po 5 proc., tai yra tik po 2 arklius iš šių grupių. Tai gali įtakoti Lietuvoje auginamų arklių laikymo sąlygos, kai kumeliukai laikomi ganyklose, klinikinių ligų simptomų niekas nepastebi ir jie nėra gydomi, o vyresni arkliai nebenaudojami sportui, taip pat nebėra taip stebimi ir gydomi.
5%
32%
16% 37%
5% 5%
28 11 pav. Skrandţio gleivinės paţeidimo pasireiškimo daţnumas (n=43).
Šiame tyrime daţniausiai, t.y. 23 pacientams, 54 proc., tirtų arklių diagnozuoti III laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimai, kai gastroskopijos metu skrandţio gleivinėje stebimi dideli, pavieniai ar daugiaţidininiai paţeidimai ir/ar platūs paviršiniai paţeidimai (Andrews, 1999). I laipsnio paţeidimai diagnozuoti 3 arkliams t.y. 7 proc., tyrimo arklių, šis paţeidimas nėra kliniškai svarbus, gleivinėje stebima neryški hiperemija ar neţymi hiperkeratozė. II laipsnio paţeidimai diagnozuoti 6 arkliams, t.y. 16 proc. tirtų pacientų. IV laipsnio t.y. stipriausi paţeidimai diagnozuoti 10 arklių, t.y. 23 proc. pacientų, tyrimo metu skrandţio gleivinėje matomi daugiaţidininiai paţeidimai, akivaizdţios gilios išopėjimo vietos (Andrews, 1999).
7%
16%
54% 23%
Paţeidimo pasireiškimo daţnumas
29 0 1 2 3 Pyktis, agresija Nerimas Apatija Anoreksija Pakitęs kailis Griežimas dantimis Diarėja Žiovavimas Diegliai
12 pav. Arklių skrandţio gleivinės I laipsnio paţeidimui būdingi klinikiniai simptomai (n=3).
30 0 1 2 3 4 5 6 7 Pyktis, agresija Nerimas Apatija Anoreksija Pakitęs kailis Griežimas dantimis Diarėja Žiovavimas Diegliai
13 pav. Arklių skrandţio gleivinės II laipsnio paţeidimo būdingi klinikiniai simptomai (n=6).
31 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 Pyktis, agresija Nerimas Apatija Anoreksija Pakitęs kailis Griežimas dantimis Diarėja Žiovavimas Diegliai
32
33
34
4. IŠVADOS
1. Daţniausiai tyrime skrandţio opaligės sindromas diagnozuotas ristūnų veislės arkliams (Amerikos, Prancūzijos ir Rusų ristūnams) 40 proc. arklių. Taip pat arkliams nuo 72 – 119 mėn. amţiaus ir tai sudaro 37 proc. tirtų arklių.
2. Daţniau skrandţio opaligės paţeidimai nustatyti vyriškos lyties arkliams 70 proc., nei moteriškos lyties individams 30 proc.
3. Arkliams, sergantiems skrandţio opalige, daţniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai yra apetito sumaţėjimas, kūno masės laipsniškas maţėjimas- 80 proc. tirtų arklių.
4. Tyrime daţniausiai diagnozuotas III laipsnio skrandţio gleivinės paţeidimas 54 proc. arklių, rečiausiai 7 proc. I laipsnio gleivinės paţeidimas.
5. I laipsnio gleivinės paţeidimo atveju arkliams būdingi šie simptomai: elgesio pasikeitimai, anoreksija, sutrikęs virškinimas, diarėja ir pasikartojantys diegliai.
6. Arkliams, kuriems diagnozuotas II laipsnio paţeidimas, daţniausiai pasireiškė grieţimas dantimis, rečiausiai elgesio pasikeitimai, pyktis, nerimas ir apatija.
7. Arkliams, kuriems nustatytas III laipsnio paţeidimas daţniausiai pastebėtas kūno svorio ir apetito sumaţėjimas, rečiausiai grieţimas dantimis.
35
5. NAUDOTA LITERATŪRA
1. Al Jassim R.M., Andrews F.M. The bacterial community of the horse gastrointestinal tract and its relation to fermentative acidosis, laminitis, colic, and stomach ulcers. Vet Clin North Am Equine Pract. 25 (2); 2009. p. 199–215.
2. Andrews F. M. Effect of Egusin 250 and SLH on Gastric Ulcer Scores, Gastric Fluid pH and Total CO2 in Horses. Annual ACVIM Forum. American College of Veterinary Internal Medicine. New Orleans, JAV; 2012.
3. Andrews F.M. Gastric ulcer in horses; Equine gastric ulcer syndrome. The Merck Veterinary manual; 2014.
4. Andrews F.M., Buchanan B.R., Elliott S.B. et al. In vitro effects of hydrochloric and lactic acids on bioelectric properties of equine gastric squamous mucosa. Equine Veterinary Journal (40); 2008. p. 301–305.
5. Andrews F.M., Buchanan B.R., Smith S.H. et al. In vitro effects of hydrochloric acid and various concentrations of acetic, propionic, butyric or valeric acid on bioelectric properties of equine gastric squamous mucosa. American Journal of Veterinary Research (67); 2006. p. 1873–1882.
6. Andrews F.M., Doherty T.J., Blackford J.T. et al. Effects of orally administered enteric-coated omeprazole on gastric acid secretion in horses. American Journal of Veterinary Research 60 (8). 1999. p. 929–931.
7. Andrews F.M., McConnico R. Cause for concern: Evidence that therapeutic dosing of nonselective NSAIDs contributes to gastrointestinal injury. Equine Vet Education (21); 2009. p. 663–664.
8. Buchanan B.R., Andrews F.M. Treatment and prevention of equine gastric ulcer syndrome. Vet Clin Equine 19; 2003. p. 575–597.
9. Budras K.D., Sack W.O., Röck S. Anatomy of the Horse. 5th ed. Germany: Schlütersche Verlagsgesellschaft mbH & Co; 2009. p. 64-69.
10. Chameroy K.A., Nadeau A.J., Bushmich S.L., Dinger J.E., Hoagland T.A., Saxton A.M. Prevalence of non-glandular gastric ulcer in horses involved in a university riding program. Journal of Equine Veterinary Science 26(5). Elsevier, USA; 2006. p. 207-211.
11. Clark C.K., Merritt A.M., Burrow J.A. et al. Effect of aluminium hydroxide/magnesium hydroxide antacid and bismuth subsalicylate on gastric pH in horses. Journal of the American Veterinary Medical Association (208); 1996. p. 1687–1691.
12. Connysson M., Muhonen S., Lindberg, E.J. et al. Effects on exercise response, fluid and acid-base balance of protein intake from forage-only diets in Standardbred horses. Equine Veterinary Journal (36); 2006. p. 648–653.
13. Cunha T.J. Horse feeding and nutrition. 2nd ed. San Diego, JAV: Academic Press; 1991. p. 28-36.
14. Daurio C.P., Holste J.E., Andrews F.M. et al. Effect of omeprazole paste on gastric acid secretion in horses. Equine Veterinary Journal; 1999. p. 59–62.
15. Elfenbein J.R., Sanchez L.C. Prevalence of gastric and duodenal ulceration in 691 nonsurviving foals (1995-2006). Equine Veterinary Journal 44 (41); 2012. p. 76–79.
36 17. Guha S., Kaunitz J.D. Gastroduodenal mucosal defence: an integrated protective response.
Current Opinion in Gastroenterology (18). 2002. p. 650–657.
18. Hartmann A.M., Frankeny R.L. A preliminary investigation into the association between competition and gastric ulcer formation in non-racing performance horses. Journal of Equine Veterinary Science (23); 2003. p. 560-561.
19. Hinchcliff K.W., Kaneps A.J., Geor R.J. Equine Exercise Physiology: The Science of Exercise in the Athletic Horse. Elsevier Health Sciences; 2008. p. 18–19.
20. Holland P.S., Ruoff W.W., Brumbaugh G.W. et al. Plasma pharmacokinetics of ranitidine HCl in adult horses. Journal of Veterinary Pharmacology and Therapeutics (20); 1997. p. 145–152.
21. Husted L., Sanchez L.C., Olsen S.N. et al. Effect of paddock versus stall housing on 24 hour gastric pH within the proximal and ventral equine stomach. Equine Veterinary Journal (40); 2008. p. 337–341.
22. Jones S.L. Gastric ulcer disease. Proceedings of the North American Veterinary Conference, Orlando, Florida, USA (20); 2006. p. 130–131.
23. Jonsson H., Egenvall A. Prevalence of gastric ulceration in Swedish Standardbreds in race-training. Equine Veterinary Journal 38; 2006. p. 209–213.
24. Lester G.D. Gastrointestinal diseases of performance horses. In: Hinchcliff K.W., Kaneps A.J., Geor R.J., editors. Equine Sports Medicine and Surgery. Philadelphia: Saunders, Elsevier Ltd; 2004. p. 1037–1043.
25. Lorenzo-Figueras M., Jones G., Merritt A.M. Effects of various diets on gastric tone in the proximal portion of the stomach of horses. American Journal of Veterinary Research (63); 2002. p.1275–1278.
26. Lorenzo-Figueras M., Merritt A.M. Effects of exercise on gastric volume and pH in the proximal portion of the stomach of horses. American Journal of Veterinary Research (63); 2002. p. 1481-1487.
27. Luthersson N., Nielsen H.K., Harris P. et al. Equine gastric ulceration syndrome (EGUS) in 201 horses in Denmark and the influence of age, sex, temperament, breed and workload. Equine Veterinary Journal 41; 2009a. p. 619–624.
28. Luthersson N., Nielsen H.K., Harris P. et al. Risk factors associated with equine gastric ulceration syndrome (EGUS) in 201 horses in Denmark. Equine Veterinary Journal 41; 2009b. p. 625–630.
29. Lybbert T., Gibbs P., Cohen N. et al. Feeding alfalfa hay to exercising horses reduces the severity of gastric squamous mucosal ulceration. In: AAEP, Orlando, JAV. American Association of Equine Practitioners (53); 2007. p. 525–526.
30. Martineau H., Thompson H., Taylor D. Pathology of gastritis and gastric ulceration in the horse. Part1: range of lesions present in 21 mature individuals. Equine Veterinary Journal 41(7); 2009. p. 638-644.
31. Meyer H., Coenen M., Gurer C. Investigations of saliva production and chewing in horses fed various feed. In: Proceedings of 9th ENPS Michigan, JAV. Equine Nutrition and Physiology Society; 1985. p. 38–41.
37 33. Murray M.J., Grodinsky C. The effects of famotidine, ranitidine and magnesium hydroxide/aluminium hydroxide on gastric fluid pH in adult horses. Equine Veterinary Journal; 1992. p. 52–55.
34. Murray M.J., Nout Y.S., Ward D.L. Endoscopic findings of the gastric antrum and pylorus in horses: 162 cases (1996–2000). Journal of Veterinary Internal Medicine (15); 2001. p. 401– 406.
35. Nadeau J.A., Andrews F.M. Science: Overviews Equine gastric ulcer syndrome: The continuing conundrum. Equine Veterinary Journal 41(7); 2009. p. 611-615.
36. Nadeau J.A., Andrews F.M., Patton C.S. et al. Effects of hydrocholoric, acetic, butyric, and propionic acids on pathogenesis of ulcers in the nonglandular portion of the stomach of horses. American Journal of Veterinary Research (64); 2003a. p. 404–412
37. Nadeau J.A., Andrews F.M., Patton C.S. et al. Effects of hydrocholoric, valeric, and other volatile fatty acids on pathogenesis of ulcers in the nonglandular portion of the stomach of horses. American Journal of Veterinary Research (64); 2003b. p. 413–417.
38. Sams R.A., Gerken D.F., Dyke T.M. et al. Pharmacokinetics of intravenous and intragastric cimetidine in horses. Effects of intravenous cimetidine on pharmacokinetics of intravenous phenylbutazone. Journal of Veterinary Pharmacology and Therapeutics (20); 1997. p. 355– 361.
39. Sanchez L.C., Lester G.D., Merritt A.M. Effect of ranitidine on intragastric pH in clinically normal neonatal foals. Journal of American Veterinary Medical Association (212); 1998. p. 1407–1412.
40. Sandin A., Skidell J., Haggstrom J., Nilsson G. Postmortem findings of gastric ulcers in Swedish horses older than age one year: a retrospective study of 3715 horses (1924–1996). Equine Veterinary Journal 32(1); 2000. p. 36-42.
41. Sanduleanu S., Jonkers D., de Bruine A. et al. Changes in gastric mucosa and luminal environment during acid-suppressive therapy: a review in depth. Dig Liver Dis 33 (8); 2001. p. 707–719.
42. Tomlinson J., Blikslager A. Role of nonsteroidal anti-inflammatory drugs in gastrointestinal tract injury and repair. Journal of American Veterinary Medical Association (222); 2003. p. 946–951.
43. Vatistas N.J., Nieto J.E., Snyder J.R. et al. Clinical trial to determine the effect of omeprazole given once or twice daily on gastric ulceration. Equine Veterinary Journal; 1999. p. 87–90. 44. Vatistas N.J., Snyder J.R., Carlson G. et al. Cross sectional study of gastric ulcers of the
squamous mucosa in Thoroughbred racehorses. Equine Veterinary Journal (29); 1999a. p. 34–39
45. Videla R., Andrews F.M. New perspectives in equine gastric ulcer syndrome. Vet Clinic North America Equine Practice 25 (2); 2009. p. 283-302.
38
6. PRIEDAI
17 pav. IV laipsnio skrandţio opaligės paţeidimas.
18 pav. Gastroskopijos tyrimo metu matoma helmintų invazija (gasterophilus intestinalis).
