LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Vilija Kalvytė
Kalių lytinių organų chirurginio gydymo atvejų analizė X klinikoje
A case study of bitches reproductive organs surgical treatment at
clinic X
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „KALIŲ LYTINIŲ ORGANŲ CHIRURGINIO GYDYMO ATVEJŲ ANALIZĖ X KLINIKOJE“
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Vilija Kalvytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Algis Noreika
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė)
Arūnas Rutkauskas
(parašas)
(aprobacijos data) (klinikos vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Aušra Matusevičiūtė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1 Trumpa kalių lytinių organų anatomija ... 9
1.2 Kalių lytinių organų ligos ... 11
1.2.1 Gimdos ligos ... 11
1.2.1.1. Piometra ... 11
1.2.1.2. Mukometra, hidrometra, hematometra ... 14
1.2.1.3. Gimdos prolapsas ... 14
1.2.2 Kiaušidžių patologijos ... 16
1.2.2.1. Kiaušidžių cistos ... 16
1.2.2.2. Kiaušidžių navikai ... 17
1.2.3 Makšties patologijos ... 18
1.2.3.1. Makšties fibroepiteliniai polipai ... 18
1.2.3.2. Makšties navikai ... 19
1.2.3.2.1. Šunų veneriškai užkrečiami navikai (CTVT) ... 19
1.2.3.2.2. Lejomijomos ... 19
1.2.3.2.3. Karcinomos ... 19
1.3 Chirurginės technikos ... 20
1.3.1 Ovariohisterektomija šalinant piometrą ... 20
1.3.2 Ovarioektomija ... 21
1.3.3 Laparoskopinė ovarioektomija ... 22
1.3.4 Polipo chirurginis šalinimas ... 23
1.4 Komplikacijos po operacijų ... 23
1.4.1 Kiaušidės likučio sindromas ... 23
1.4.2 Gimdos kaklelio bigės piometra ... 24
1.4.3 Peritonitas ... 25
1.4.4 Diseminuota intravaskulinė koaguliacija (DIK) ... 25
4
3. TYRIMO REZULTATAI... 28
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38
IŠVADOS ... 40
REKOMENDACIJOS (šunų augintojams) ... 41
5
SANTRAUKA
Kalių lytinių organų chirurginio gydymo atvejų analizė X klinikoje Vilija Kalvytė
Magistro baigiamasis darbas
Kalės dažnai serga įvairiomis lytinių organų ligomis. Šio darbo tikslas yra išnagrinėti chirurginio gydymo indikacijas, operacijų technikas ir ligos baigtį diagnozavus kalių lytinių organų ligą.
Tyrimas atliktas X privačioje smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje 2018–2019 metais. Tirtos kalės, kurioms, diagnozavus įvairias lytinių organų ligas, buvo taikomas chirurginis gydymo metodas. Tyrimui duomenys rinkti dviem etapais: dalis duomenų surinkti betarpiškai dalyvaujant klinikos veikloje: gyvūno bendraklinikinis tyrimas, paruošimas operacijai, asistavimas chirurgui operacijos metu, priežiūra pooperaciniu laikotarpiu, o kita dalis surinkta iš klinikos duomenų bazės (retrospektyvinis tyrimas). Buvo renkama ir sisteminama informacija apie gyvūno amžių, veislę, diagnozuotą ligą, vadų skaičių, ligos pasireiškimo sezoniškumą, taikytą chirurginį gydymą, komplikacijas bei ligos baigtį. Tyrimo duomenys analizuoti prie p < 0,05.
Tyrimo metu ištirtos ir operuotos įvairaus amžiaus ir veislės 158 kalės. 112 kalių buvo kliniškai sveikos, joms chirurginė intervencija buvo atlikta profilaktikos tikslu. 46 kalėms diagnozuotos lytinių organų ligos, joms chirurginė intervencija atlikta gydymo tikslu.
Tyrimo metu nustatytas toks gydymo tikslais operuotų kalių lytinių organų ligų santykis: piometra (69,6 proc.), kiaušidžių cistos (10,9 proc.), hidrometra (8,7 proc.), makšties polipai (6,5 proc.), gimdos prolapsas (2,2 proc.) bei piometra ir kiaušidžių cistos (2,2 proc.). Jomis dažniausiai sirgo subrendusios, vadų neturėjusios kalės, dažniau rudens laikotarpiu (50 proc.) nei vasarą (28,3 proc.), pavasarį (13 proc.) ar žiemą (8,7 proc.).
Ovariohisterotomija yra dažniausiai taikyta (93,5 proc., n=43) chirurginio gydymo technika, užtikrinanti 96 proc. galutinę gydymo sėkmę, bet 8,6 proc. atvejų neišvengiant po piometros pašalinimo komplikacijų (peritonito, gimdos kaklelio bigės piometros bei DIK (diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos).
6
SUMMARY
A case study of bitches reproductive organs surgical treatment at clinic X Vilija Kalvytė
Master‘s Thesis
Bitches often suffer from various genital diseases. The purpose of this work is to examine the indications for surgical treatment, the techniques of surgery, and the outcome of the disease after diagnosis of callus genitalia.
The study was conducted at X Private Small Animal Veterinary Clinic in 2018-2019. Bitches who underwent surgical treatment of various genital diseases were investigated. Data were collected for the study in two stages: part of the data was collected through direct clinical participation: animal co-clinical examination, preparation for surgery, surgical assistance, postoperative care, and the remainder was collected from the clinical database (retrospective study). Information was collected and systematized on the age of the animal, the breed, the disease diagnosed, the number of litters, the seasonal nature of the disease, the surgical treatment applied, the complications and the outcome of the disease. Study data were analyzed at p <0.05.
158 bitches of all ages and breeds were examined and operated in the study. 112 bitches were clinically healthy and underwent surgical intervention for prophylaxis. 46 bitches were diagnosed with genital diseases and underwent surgical intervention.
The study found the following proportion of genital diseases operated on for treatment purposes: pyometra (69,6%), ovarian cysts (10,9%), hydrometer (8,7%), vaginal polyps (6,5%), uterus prolapse (2,2%) and pyometra and ovarian cysts (2,2%). They were most common in mature, non-littered bitches, more often in the autumn (50%) than in the summer (28,3%), spring (13%) or winter (8,7%).
Ovariohysterotomy is the most commonly used (93,5%, n=43) surgical technique, providing 96% of all patients. final treatment success, but 8,6% complications (peritonitis, cervical pyrexia, and DIC (disseminated intravascular coagulation).
7
SANTRUMPOS
CEH – cistinė endometriumo hiperplazija OHE – ovariohisterektomija
LH – liuteinizuojantis hormonas pav. – paveikslas
proc. – procentai ALP – šarminė fosfatazė
E. coli – Escherichia coli lig. – lot. raištis
OCs – kiaušidžių cistos IV – intraveninis
PGF – prostaglandinas F2alfa KLS – kiaušidės likučio sindromas
Per os – (lot. os, oris – burna ) vartojamas per burną ml – mililitras
kg – kilogramas pvz. – pavyzdys n – imties dydis
p – patikimumo rodmuo
DIK – diseminuota intravazalinė koaguliacija U – tarptautiniai vienetai
PDO – polidioksanonas PGCL – poliglekapronas
s.c. – švirkščiamas po oda (lot. subcutaneous)
hCG – chorioninis gonadotropinas mm – milimetrai
mmHg – gyvsidabrio milimetras (manometrinis slėgio vienetas) OVE – ovariohisterektomija
CTVT – šunų veneriškai užkrečiami navikai TCC – pereinamųjų ląstelių navikai
8
ĮVADAS
Patelės lytiniams organams priskiriamos kiaušidės, kiaušintakiai, gimda, makštis, lytinės lūpos ir varputė. Reprodukciniu požiūriu ypač svarbus kiaušidžių ir gimdos sveikatingumas. Kiaušidės produkuoja kiaušialąstes ir sintetina lytinius hormonus, reikalingus lytinio ciklo eigai užtikrinti, o gimdoje formuojasi ir auga vaisius. Kalėms būdingos įvairios šių organų patologijos, kurios gali būti tiek įgimtos, tiek įgytos. Lytinių organų patologijų pasireiškimas priklauso nuo įvairių veiksnių ir gali būti paveldimos (2).
Patelės reprodukcinė sistema reikalinga rūšies pratęsimui, tačiau svarbu užtikrinti ne tik palikuonių, bet ir pačios kalės sveikatą, norint turėti daugiau nei vieną vadą. Todėl labai svarbu laiku nustatyti patelių reprodukcinių organų patologijas, bei įvertinti veiksnius, kurie gali sukelti šių organų patologijas ir daryti įtaką bendrai sveikatos būklei (2).
Dažnai reprodukcinių organų patologijos diagnozuojamos tik tada, kai šios jau stipriai pažengusios į priekį ir yra matomi aiškūs klinikiniai požymiai. Gana nedidelė dalis patologijų diagnozuojamos ovariohisterektomijos arba patologinio anatominio tyrimo metu, todėl labai svarbu žinoti bei stebėti patelių lytinio ciklo pasireiškimą. Žinant augintinio lytinio ciklo pasireiškimo intervalus bei simptomus, šeimininkai lengviau pastebi atsiradusius pakitimus, o veterinarijos gydytojas tiksliau diagnozuoja galimus susirgimus (2).
Temos aktualumas. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, didžiajai daugumai kalių populiacijos pasireiškia lytinių organų įvairios ligos, nes tik menka dalis kalių yra kastruojamos, atliekant ovariohisterektomiją profilaktikos tikslu (3). Veterinarijos gydytojui privalu atpažinti sergančią kalę, gebėti nustatyti tikslią diagnozę ir skirti bei atlikti optimalų kalės gydymą.
Darbo tikslas: išnagrinėti chirurginio gydymo indikacijas, technikas ir ligos baigtį diagnozavus kalių lytinių organų ligą.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti ir nustatyti lytinių organų ligas, jų dažnį ir įvertinti kai kurių veiksnių įtaką joms rastis. 2. Nustatyti dažniausiai taikomą chirurginio gydymo techniką, diagnozavus kalei lytinių organų ligą. 3. Išanalizuoti komplikacijas, kilusias po chirurginio gydymo.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Trumpa kalių lytinių organų anatomija
Patelių lytinius organus (organa genitalia feminina) galima suskirstyti pagal atliekamas funkcijas. Organai, kurie gamina patelių gametas - pora kiaušidžių (ovarii) bei organai, kurie atsakingi už gametų pernešimą ir kaupimą - kiaušintakiai (tuba uterina), gimda (uterus) bei makštis
(vagina) (1).
Kiaušidės, tai poriniai ovalios formos organai, produkuojantys moteriškas gametas kiaušialąstes ir sintetina hormonus estrogenus. Kiaušidės sudarytos iš šerdinės dalies (medulla
ovarii (zona vasculosa)) ir žievinės dalies (cortex ovarii (zona parenchymatosa)) (1). Kiaušides
maitinančios arterijos ateina iš pilvinės aortos, kairės kiaušidės vena nueina į kairiąją inksto veną, o dešiniosios – į kaudalinę tuščiąją veną. Kiaušidės guli kaudaliai inkstų, dešinė kiaušidė guli kranaliau, dorsaliai ties nusileidžiančiąja dvylikapirštės žarnos dalimi, kairioji – dorsaliai ties nusileidžiančiąja akląja žarna bei lateraliai blužnies (30). Kiaušides su gimda jungia kiaušintakiai (tuba uterina), kuriais ovocitai pernešami į gimdą. Kiaušintakių ilgis priklauso nuo gyvūno dydžio, varijuoja nuo 4 iki 7 cm, jų skersmuo siekia nuo 1 iki 3 mm (1).
Gimda (uterus) skirta spermos perdavimui į kiaušintakius, kad būtų apvaisintas ovocitas, po apvaisinimo, zigota keliauja į gimdą, kurioje implantuojasi ir vystosi embrionas. Gimda susideda iš gimdos kaklelio (cervix uteri), trumpo kūno (corpus uteri) ir dviejų ragų (cornua uteri dextrum et
sinistrum). Gimda yra „Y“ raidės formos, esanti per pilvo ir dubens ertmėse, kranialiai gimdos ragai
jungiasi su kiaušintakiais, o kaudaliai - gimdos kaklelis su makštimi. Organo dydis varijuoja, priklausomai nuo gyvūno amžiaus, buvusių vaikingumų, rujos ciklo laikotarpio bei ar kalė vaikinga ar ne (1).
Makštis (vagina) yra lengvai platėjantis organas nuo gimdos kaklelio iki makšties prieangio (vestibulum vaginae). Makšties kranialinėje pusėje yra gimdos kaklelis, kuris gali būti įsikišęs į makštį 0,5–1 cm, o jo skersmuo yra 0,8 cm. Makštis baigiasi kranialiai šlaplės atsivėrimo vietoje. Makštis yra dubens viduryje tarp tiesiosios žarnos dorsaliai ir šlapimo pūslės ventraliai (1).
Makšties prieangis (vestibulum vaginae) – patelių kopuliacinių organų kaudalinė dalis, jungiantis makštį su išoriniais lytiniais organais – vulva. Į prieangio kranioventralinę dalį atsiveria šlaplė (ostium urethrae externum). Makšties prieangio liaukos sekretuoja gleives, kurios rujos metu lytiškai stimuliuoja patinus (1).
10 Vulva (pudendum femininum ) yra suformuota iš dviejų lytinių lūpų (labium pudendi), kurios susijungia dorsaliai ir ventraliai komisūromis (commissura labiorum dorsalis et ventralis). Lytines lūpas skiria siauras plyšys (rima pudendi) (1).
Varputė (clitoris) – moteriškas lytinės varpos homologas, kuris susideda iš dviejų kojelių (crura clitoridis), kūno (corpus clitoridis) bei galvutės (glans clitoridis), kurios yra klitorio duobutėje (fossa clitoridis) (1).
1 pav. Patelės lytiniai organai dorsalinis vaizdas (1)
2 pav. Patelės lytiniai organai lateralinis vaizdas (1)
A – kiaušidės raištis (lig. suspensorium ovarii) B – kiaušintakis (tuba uterina)
C – savasis kiaušidės raištis (lig. ovarii proprium) D – kairysis gimdos ragas
E – šlapimtakiai (ureter)
F – šlapimo pūslė (vesica urinaria) G – gimdos kūnas (corpus uteri) H – gimdos kaklelis (cervix uteri) I – makštis (vagina)
J – šlaplės gumburėlis (tuberculum urethrale) K – makšties prieangis (vestibulum vaginae) L – varputė (clitoris) A – gimdos ragas B – gimdos kūnas C – gimdos kaklelis D – tiesioji žarna (rectum) E – makštis F – makšties prieangis G – vulva H – varputė I – šlapimo pūslė
11
1.2 Kalių lytinių organų ligos
1.2.1 Gimdos ligos 1.2.1.1. Piometra
Piometra - viena labiausiai paplitusių infekcinė ūmios arba lėtinės eigos liga, kuria serga nekastruotos kalės (5). Liga pasireiškia gimdos bakterine kontaminacija su pūlių kaupimusi gimdoje (3 pav.) bei sisteminiu negalavimu, kuri dažniausiai pasireiškia diestrus (tarprujo) arba anestrus (rujos nebuvimo) fazėse (3, 5). Maždaug 25 proc. susirgusių kalių suserga iki 10 metų amžiaus, ypač vyresnės nei 8 metų kalės turi didelę riziką sirgti piometra (4). Berno aviganių, čiau čiau, koli, anglų kokerspanielių, auksinio retriverio, rotveilerių ir senbernarų veislės kalės turi didesnę riziką sirgti piometra (8). Ligai būdingas uždegimas bei gimdos bakterinė infekcija, kuri gali pereiti į sepsį (5). Pūlinį gimdos uždegimą sukelia Gramneigiamos bakterijos, o dažniausiai gimdoje aptinkama
Escherichia coli (E. coli). Infekcinį organizmo atsaką sukelia ne tik pačios bakterijos, bet ir jų toksinai patekę į kraujotaką bakterijų dauginimosi bei žuvimo metu (5). Dėl sepsio ir endotoksemijos, sukelto daugybinių organų nepakankamumo kyla grėsmė gyvūno gyvybei, nors mirtingumo procentas palyginti nedidelis (3–10 proc.) (5).
Piometra klasifikuojama į uždaros formos – nepastebimos išskyros iš vulvos, ir atviros formos – kai pastebimos išskyros iš lytinių organų. Uždaros formos piometra yra kur kas pavojingesnė gyvūno sveikatai nei atviros formos, nes intensyviai formuojantis pūliams, sukeliamas pavojus gyvūno sveikatai dėl galimo gimdos plyšimo ir jo sukeltų komplikacijų (4).
Piometra diagnozuojama iš anamnezės, klinikinių simptomų, laboratorinių tyrimų ir specialiųjų tyrimų, tokių kaip rentgenologinis bei ultragarsinis tyrimai, kurių dėka vizualizuojama padidėjusi skysčių pripildyta gimda (5).
Galimi klinikiniai simptomai: anoreksija, depresija, polidipsija/poliurija, vėmimas bei išskyros iš makšties. Iš kraujo tyrimų pastebima leukocitozė su poslinkiu į kairę, anemija, padidėjęs cholesterolis, kreatininas ir šlapalas kraujo serume, proteinurija, hipoalbuminemija, šarminė fosfatazė (ALP) sumažėja, taip pat sutrinka kraujo krešėjimas (6).
Piometros patogenezė. Piometros patogenezė nėra gerai žinoma, nors tyrimai šia linkme atliekami dešimtmečius, bet ligos išsivystymui reikalingas kompleksas etiologinių veiksnių, tokių kaip hormonų poveikis gimdos gleivinei, bakterijų virulentiškumas, organizmo atsparumas infekcijai bei individualus organizmo jautrumas bakterijų toksinams ir uždegiminiams produktams (4, 8). Hormonų pasikeitimas kalių organizme veda prie cistinės endometriumo hiperplazijos, ko pasekoje gimda tampa jautri antrinei infekcijai, dėl kurios gali išsivystyti piometra. Nesenai buvo
12 pasiūlyta CEH ir piometrą atskirti kaip du skirtingus susirgimus, nes CEH gali predisponuoti piometros atsiradimą, tačiau piometra gali vystytis ir be CEH pasireiškimo. Fransson ir kt. tyrimo duomenimis, piometra vystosi atskirai nuo CEH, nors ligos patogenezėje ir yra hormoninis komponentas, tačiau ją daugiausia sukelia bakterinė infekcija. Tyrimų metu pastebėta, kad padidėjęs estrogenų bei progesterono receptorių kiekis gimdoje, būna kalėms, sergančioms CEH, bet tas nebūdinga piometra sergančioms kalėms. Taip pat pastebėta, kad šie susirgimai išryškėja atskirai kaip skirtingos patologijos, todėl mokslininkai siūlo naudoti skirtingas patogenezes šiems susirgimams. Šie svarstymai dėl galimos skirtingos patogenezės, bei kitų skirtumų (pvz., nėra bakterinio komponento, skirtingi kraujo biocheminiai parametrai), gali nurodyti, kad laikas šį CEH-piometros kompleksą atskirti į atskiras patologijas (7).
Hormoninis komponentas. Moksliniais tyrimais įrodyta hormonų įtaka piometros atsiradimui bei pastebėta, kad liga dažniausiai išryškėja tarprujo metu, kai gimdą veikia progesteronas (7). Nustatyta, kad progesteronas stimuliuoja endometriumo liaukų augimą ir sekreciją, slopina gimdos raumenų susitraukimus ir uždaro gimdos kaklelį, tai predisponuoja bakterijų dauginimąsi gimdoje (7, 3).
Bakteriologinis komponentas. Ankstesniais tyrimais įrodyta, kad pūlinį gimdos uždegimą sukelia bakterijos patekusios į gimdą. Dažniausiai išskiriama bakterijų rūšis E. coli (59–96 proc. tirtų atvejų). Retais atvejais gali būti išskirti ir kitos bakterijos kaip Klebsiella spp., Streptococcus
spp., Staphylococcus spp., Pseudomonas spp. Tyrimais įrodyta, kad E. coli prisitvirtina prie
progesteroną stimuliuojančių receptorių endometriume, todėl pastebimas šios bakterijos dominavimas gimdoje (7).
Infekcijos šaltinis. Tyrimais nustatyta, kad pūliniu gimdos uždegimu sirgusių kalių išmatose nustatytų E. coli padermės sutampa su gimdos E. coli padermėmis. Tokiu atveju, galima daryti prielaidą, kad šios kalės galimai galėjo užsikrėsti nuo išmatų (7).
Su piometros pasireiškimu dažnai randamas ir šlapimo pūslės uždegimas (cistitas). Bakterijos išskirtos iš šlapimo pūslės sutampa su gimdoje vyraujančia flora. Padaryta prielaida, kad šlapimo išskyrimo takai gali tarnauti kaip bakterijų šaltinis, ir kad bakterijos patenka į gimdą rujos metu. Kitas šio reiškinio paaiškinimas yra tas, kad sergant piometra, pūlingos makšties išskyros gali lengvai patekti į šlapimo takus, todėl kad kalių šlaplės anga atsiveria į makšties prieangį (7).
Saugiausias ir efektyviausias pūlinio gimdos uždegimo gydymas – chirurginis – gimdos ir kiaušidžių pašalinimas (OHE) (5).
13 Medikamentinis kalės gydymas diagnozavus piometrą. Jei šeimininkas dėl atitinkamų priežasčių (operacija per brangu, bijo narkozės rizikos, nori kergti kalę per sekančią rują ir panašiai) nenori atlikti OHE (23), galimas medikamentinis gydymas prostaglandinu F2 alfa (PGF) (24).
Gydymo metu reikalingas kasdieninis vaistų aplikavimas s.c bent 5 dienas iš eilės. Norint išvengti galimų šalutinių poveikių, PGF rekomenduojama naudoti jaunoms be kepenų ir inkstų disfunkcijos bei širdies ligomis nesergančioms kalėms (24).
Sergant piometra, kalės gydymui naudojamas lytinis hormonas – aglepristonas (Alizin®),
kuris konkurencingai jungiasi su progesterono receptoriais (25). Alizin® pagal anotacijąnaudojamas
kalėms dirbtinai sukelti abortavimąsi po 45 dienos po sueities (24).
Medikamento Alizin® pastebėtas teigiamas poveikis gydant tiek atviros, tiek uždaros formos piometrą. Šį teiginį pagrindžia Trach ir kt. mokslinis tyrimas, kuriame aglepristonu bei antimikrobiniais medikamentais sėkmingai išgydytos 7 kalės iš 8, sirgusių pūliniu gimdos uždegimu, ir kurioms bent metus po gydymo piometra neatsinaujino. Gydymui taikyta aglepristono dozė 0,33 ml/kg, s.c. 1, 2, 7 ir 14 dienomis. Papildomai duota amoksiciklino 1 ml/kg, s.c. kas 48 val. 10 dienų iš eilės. Visiškas pūlių išsivalymas ir gimdos susitraukimas pastebėtas po 7–14 d. po gydymo. Gydymo pradžioje ryškiai sumažėjo progesterono koncentracija ir nukrito iki mažiausios koncentracijos per pirmą gydymo savaitę (26). Kitas tyrimas atliktas 2010 metais parodė tokį patį teigiamą rezultatą gydant kales su uždara piometros forma, aglepristonu bei antimikrobiniais medikamentais gydyta 12 kalių , kurios sėkmingai pasveiko po 14 dienų gydymo (25).
14 1.2.1.2. Mukometra, hidrometra, hematometra
Mukometra, hidrometra, hematometra vadinamos patologijos, kurių metu gimdos kūne ir/ar jos raguose kaupiasi sterilūs, neuždegiminiai skysčiai ar gleivės. Šių ligų dažnumas nėra tiksliai žinomas, nes jos dažniausiai aptinkamos patelių OHE metu arba gretutinių susirgimų metu (8). Mokslininkai Kennedy ir Miller aiškino, kad hidrometra gali išsivystyti dėl cistinės endometriumo hiperplazijos, kuri formuojasi dėl aukšto laipsnio gimdos gleivinės hidratacijos. Kitoms gyvūnų rūšims hidrometra buvo siejama su lėtiniu estrogenų receptorių stimuliavimu išorinėmis medžiagomis (9).
Hidrometros, mukometros bei hematometros, skirtingai nei piometros metu nėra bakterinės infekcijos, todėl iki minimumo sumažinama endotoksemijos ir sepsio atsiradimo rizika (10).
Klinikiniai požymiai. Dažniausiai šių susirgimų metu, nepastebima aiškiai išreikštos klinikos, tik padidėjusi kalių pilvo apimtis (10).
Ovariohisterektomija yra efektyviausias kalės gydymas diagnozavus šias patologijas (10).
1.2.1.3. Gimdos prolapsas
Gimdos prolapsas – gimdos ragų iškritimas per vulvą, dėl atpalaiduoto gimdos kaklelio. Prolapsas gali būti pilnas, iškritę abu gimdos ragai arba dalinis – vienas ragas (11). Šis sutrikimas dažniau pasitaiko kalėms po atvedimo, esant apsunkintam vaikavimuisi (ilgiau nei 48 val.), distokijos metu (dėl per didelių vaisių, gimdos atonijos) taip pat dėl per laisvų gimdos raiščių, gausių pilvo spazmų, nepilnai pasišalinusios placentos, tačiau pastebimas ir nevaikingoms patelėms rujos metu. Atliktais tyrimais pastebėta, kad kalėms šis sutrikimas pasitaiko <0,003 proc. gyvūnų, tačiau paplitimas bei amžiaus predispozicija nenustatyta (11, 30).
Gimdos prolapso prognozė bei klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo prolapso trukmės ir hemoragijų atsiradimo dėl trūkusių gimdos bei plačiojo gimdos raiščio kraujagyslių (11, 30). Dėl trūkusių kraujagyslių, atsiradęs kraujavimas gyvūnui gali sukelti hemoraginį šoką (30). Ligos metu kalė gali nerodyti ryškių klinikinių požymių, išskyrus atsiradusią masę iš vulvos (4 pav. a, b), taip pat gali išryškėti dehidratacijos, hipotermijos požymiai. Gyvūnas gali būti neramus, neįprastai sėdėti, rodyti skausmo požymius, intensyviai laižyti genitalijas, jei nėra aiškiai matomos patologijos, galima pastebėti padidėjusią tarpvietę ir atsiradusią disurija (11, 30). Dažna prolapso komplikacija – gimdos plyšimas, dėl kurio gyvūnui reikalinga skubi pagalba. Gimdos plyšimas gali atsirasti dėl traumos, gimdos rotacijos, grubaus šuniukų išėmimo bei netinkamo oksitocino naudojimo, galimas ir spontaninis gimdos plyšimas dėl nenustatytų priežasčių (11).
15 Diagnozuojama atsižvelgiant į klinikinius simptomus, bei atliekant specialiuosius tyrimus - rentgenologinis, ultragarsinis tyrimai. Diagnozei patvirtinti, atliekama vaginoskopija. Laboratorinių tyrimų metu specifinių nuokrypių nerandama, gali išryškėti anemija dėl trūkusių gimdos kraujagyslių (30).
Medikamentinis gydymas retai duoda teigiamą rezultatą. Šoko ištiktam gyvūnui atstatomas skysčių ir elektrolitų balansas. Gyvūnas narkotizuojamas. Siekiant sumažinti edemą, iškritusią gimdą reikia vilgyti šiltu fiziologiniu tirpalu arba hipertoniniu dekstrozės tirpalu ir švelniai masažuoti. Pirmos pagalbos tikslas, iškritusią gimdą kiek įmanoma grąžinti į natūralią poziciją, kad būtų padaryta kuo mažiau žalos. Išvirtusi masė lubrikuojama, ranka švelniai stumiama į makštį tuo pačiu metu į gimdos ragus pilamas sterilus skystis. Po atstatymo, suleidžiama oksitocino (5–10 U) paskatinti gimdos involiuciją ir gimdos kaklelio užsidarymą, kas apsaugo nuo pakartotinio gimdos prolapso. Jei gimda stipriai edemiška, galima atlikti epiziotomiją – vulvos tarpo chirurginė įkarpa, siekiant padidinti priėjimą prie makšties prieangio ar pačios makšties (30).
Dažniausiai taikomas gydymas – gimdos atstatymas bei skubi OHE, ypač jei iškritę audiniai pradėję nekrozuoti arba nutrūkusios gimdos plačiojo raiščio kraujagyslės. Jei gimdos nepavyksta sugrąžinti į pilvo ertmę, atliekama gimdos amputacija ir OHE (11, 30).
4 pav. Gimdos prolapsas kalei. (a) cilindro formos rausvos spalvos masė kyšanti iš vulvos. (b)
gimdos plyšimas (balta rodyklė).(c) masė pašalinta OHE metu. (d) vieno gimdos rago skersinis plyšimas, vidinė gimdos gleivinė (balta rodyklė) (11).
16 1.2.2 Kiaušidžių patologijos
1.2.2.1. Kiaušidžių cistos
Kiaušidžių cistos (OCs) – tai ertmės, pripildytos skaidraus skysčio ar tąsios masės (5 pav.). Pagal lokalizaciją cistas galima skirstyti į cistas, susidarančias kiaušidės viduje – ovarines, ir cistas, susidarančias šalia kiaušidės – paraovarines (14).
Cistos gali būti tiek įgimtos, tiek įgytos, sukeliančios kalėms būdingus susirgimus bei padidėjusį estrogenų kiekį (12). Cistos sudaro 80 proc. visų registruojamų patologijų kalių kiaušidėse, kurios gali atsirasti bet kurioje kiaušidės vietoje, o jų pasireiškimas, dažnumas, dydis varijuoja skirtingai gyvūno rūšiai (12, 13). Kiaušidėje dažniausiai randamos kelios skirtingų tipų cistos, tai galima paaiškinti dėl daugybinių ląstelinių proliferacinių procesų, kurie vyksta folikulų augimo, brendimo metu. Dažniausiai randami cistų tipai - folikulų cistos, paviršinio epitelio cistos, tinklinės cistos, liuteinizuotos folikulinės cistos, geltonkūnio cistos (12). Veterinarinėje literatūroje daugiausia išstudijuotos folikulų cistos, tai galima sieti su tuo, kad šios cistos produkuoja įvairų kiekį hormonų, kurie lemia klinikinių požymių atsiradimą ir/ar nereguliarią rują (13).
Knauf ir kt. (12) nustatė, kad dažniausiai kiaušidžių cistos diagnozuojamos didžiųjų veislių
kalėms (57 proc. visų tirtų kalių), tokios kaip vokiečių aviganiai ar jų mišrūnai, Labradoro, auksaspalviai retriveriai ar jų mišrūnai ir kt., tačiau amžiaus predispozicijos nenustatyta. Kitu tyrimu nustatyta, kad kiaušidžių cistomis linkusios sirgti vyresnės nei 6 metų amžiaus kalės (14).
Knauf ir kt. nustatė, kad dažniausiai klinikiniai požymiai išryškėjo rujos metu, tokie kaip
pailgėjęs tarprujo intervalas, dėl progesteroną sintetinančių cistų arba sutrumpėję tarpai tarp rujos (25 proc.), tačiau cistos, kurios nesukelia tipinių klinikinių požymių (nepadidėja kraujo serume estrogenų bei progesterono) taip pat gali predisponuoti ciklo sutrikimus (12, 16). Tyrimo metu paaiškėjo, kad 20 proc. kalių turėjusios 1 ar daugiau vadų, tačiau 80 proc. kalių buvo nevaisingos arba abortavo, 31 proc. kalių turėjo reguliarų arba nereguliarų pseudonėštumą (lactatio sine
graviditate), taip pat kalėms pasireiškė nebūdingos išskyros iš makšties, o 72,2 proc. kalių
pasireiškė vulvos edema (12).
Gydymas. Galimas medikamentinis cistų gydymas su prostaglandinais, kurie lizuoja cistas, tačiau šis gydymas retai kada pasiteisina, todėl dažniausiai rekomenduojama chirurginė intervencija. Vienas iš chirurginio gydymo būdų – cistos pašalinimas, paliekant kiaušides, tačiau dauguma atvejų neįmanoma pašalinti cistos nepažeidžiant kiaušidės, todėl vienu metu šalinamos abi struktūros, atliekant OHE. Patelės greitai sureaguoja į gydymą, jau 1–4 dienų laikotarpyje išnyksta rujos ir/ar porujo požymiai ir ilgainiui nepastebima jokių prieš tai buvusių klinikinių požymių (16).
17 Kaip alternatyvą cistos šalinimui galima taikyti chirurginį cistos drenavimą. Vieno klinikinio atvejo metu, po cistos drenavimo, į cistos ertmę buvo suleista chorioninis gonadotropinas (hCG). Tačiau taikyti tokį gydymo variantą rizikinga, nes nepavykus gydymui, reikėtų taikyti antrą chirurginę intervenciją, todėl labai svarbu supažindinti šeimininką su visomis galimomis baigtimis bei gydymo variantais (16).
1.2.2.2. Kiaušidžių navikai
Kiaušidžių augliai ganėtinai retas susirgimas naminių gyvūnų patelėms (vidutiniškai apie 1 proc. visų neoplazmų) (41). Navikai vystosi iš epitelinio audinio (spenelinio sluoksnio adenoma, adenokarcinoma, cistodenoma, nežinomos kilmės adenomos), gemalinių ląstelių (teratoma, dysgerminoma), lytinių stygų stromos (granuliacinių ląstelių, teka ląstelių ir liuteininių ląstelių) (41, 42). Kiaušidžių augliai gali pasireikšti vieni arba kartu su kitomis lytinių organų patologijomis, tokiomis kaip kiaušidžių cistos ar išsivystyti iš prieš tai buvusių cistų (41).
Epitelinio audinio navikai – adenomos ir adenokarcinomos, dažniausiai diagnozuojamos kalėms. Navikai dažniausiai būna daugialypiai ir abiejų kiaušidžių, kurie formuojasi de novo principu, o ne dėl metastazių (43).
18 Didžioji dalis gemalinių ląstelių neoplazijų yra nediferencijuotos nepiktybinės kilmės navikiniai susirgimai, kuriems priskirimos dysgerminomos arba diferencijuotos su somatinėmis ląstelėmis nepiktybinės kilmės navikai, kuriems priskiriamos teratomos (43).
Dysgerminomos dažniausiai tai baltos spalvos, kietos, purios masyvios masės su nedideliais pakraujavimų ir nekrozių židiniais. Šios neoplazijos yra identiškos sėklidžių seminomai. Dysgerminomos metastazės labai retos (43).
Kiaušidžių teratoma yra retas, nepiktybinis navikinės kilmės susirgimas (43). Ji formuojasi iš trijų embriono gemalinių sluoksnių (ektodermos, mezodermos, endodermos) ir jai būdinga bet kokio tipo audiniai (42, 43). Navikuose dažnai aptinkami įvairūs audiniai: oda su plaukais, kaulinis, kremzlinis, nervinis audinys taip pat riebalinis bei kvėpavimo takų epitelis (43).
Dauguma lytinių stygų stromos navikai sudaryti iš granuliacinių ląstelių, teka ląstelių, liuteininių ląstelių, Sertoli ląstelių arba intersticinių endokrininių ląstelių fenotipų. Sergančios kalės dažnai turi ilgesnę rują bei didesnę tikimybę piometros pasireiškimui (43).
6 pav. Kalės kiaušidės teratoma. Balta rodyklė – plaukai. Juoda rodyklė – kaulinis audinys (43) 1.2.3 Makšties patologijos
1.2.3.1. Makšties fibroepiteliniai polipai
Makšties fibroepiteliniai polipai (fibropapilomos) moterims pasireiškia įvairiais morfologiniais požymiais ir lengvai supainiojami kaip piktybiniai pakitimai. Nutarta fibroepitelinius polipus laikyti nepiktybiniais pakitimais, o jų etiologija nėra pilnai išaiškinta (17, 18).
Nepiktybiniai navikinės kilmės pakitimai kalėms formuojasi vyresniame amžiuje lygiajame raumeniniame sluoksnyje (lejomijomos) arba jungiamojo audinio pluošte, šie pakitimai makštyje formuojasi dažniau nei kitos patologijos (17, 19). Paprastai polipai formuojasi po vieną, jų skersmuo siekia kelis centimetrus, o prie makšties sienos prisitvirtina plona kojele (17). Polipo
19 formavimasis prasideda kaip židininė gleivinės edema ir formuojasi difuzinė fibrozė. Dėl ilgalaikės edemos, edemiška vieta pailgėja ir įgauna būdingą „polipo“ išvaizdą. Jei polipas pakankamai didelis, gali išsikišti iš vulvos bei dažnai išopėja (43). Išsami fibroepitelinių polipų histologija netirta ir neaprašyta (17).
2012 metų P. J. Brown, siekdamas išsiaiškinti fibroepitelinių polipų histologinę struktūrą, ištyrė 13 kalių, bet kalės veislės predispozicijos šiai ligai nenustatė. Pagal histologinę struktūrą, kalių makšties polipai atitiko moterims diagnozuojamus makšties polipus, pagrindinis skirtumas rastas, kad kalių polipų buvo lejomijoma (lygiųjų raumenų nepiktybinis navikas). 85 proc. lejomijomos rastos makštyje, makšties prieangyje bei ant išorinių lytinių organų (17). Kennedy & Palmer iškėlė teoriją, kad jų formavimąsi lemia endokrininė sistema, nes jauname amžiuje kastruotos kalės lejomijoma neserga, o patelės, kurioms pasireiškė lejomijoma, po ovariohisterektomijos dariniai pradeda regresuoti (19).
Kalės su makšties, makšties prieangio dariniais dažnai nerodo klinikinių požymių, kartais gali išryškėti šlapinimosi, reprodukcinių organų funkciniai sutrikimai (16, 18).
Pagrindinis kalės gydymo būdas, diagnozavus polipą - chirurginis jų pašalinimas. Polipai linkę ataugti, jei operacijos metu nėra pilnai pašalinami, tačiau toks reiškinys labai retas (17).
1.2.3.2. Makšties navikai
1.2.3.2.1. Šunų veneriškai užkrečiami navikai (CTVT)
Veneriškai plintantys navikai pažeidžia abi lytis. Kalėms navikinis susirgimas prasideda mažu mazgeliu po makšties ar makšties prieangio gleivine, didėdamas pažeidžia gleivinę ir atsiveria į makšties ertmę. Dažniausiai gleivinė plyšta ties makšties ir prieangio jungtimi, o masei augant, ji iškrenta per vulvos tarpą kaip purios masės darinys su opomis. Galimos metastazės, dažniausiai ant odos. Liga dažnesnė bešeimininkių ar prastai prižiūrimų šunų tarpe (43).
1.2.3.2.2. Lejomijomos
Tai lygūs makšties raumeninio sluoksnio navikai. Kalėms pasireiškia pavieniai arba daugybiniai makšties navikai. Lejomijomos būdingos tik nekstruotoms kalėms dėl hormonų įtakos, todėl pagrindinis gydymo būdas – ovariohisterektomija. Metastazių į kitus organus tikymė labai maža (43).
1.2.3.2.3. Karcinomos
Makšties karcinomos gali formuotis nuo šlaplės, jų prisitvirtinimo vieta – šlaplės atsivėrimo į makštį vieta. Fenotipiškai navikai panašūs į pereinamųjų (urotelinių) ląstelių karcinomas (TCC)
20 (43). Pereinamųjų ląstelių navikai labiausiai paplitęs piktybinis šlapimo pūslės navikinis susirgimas (50–75 proc. visų šlapimo pūslės navikų), kurie dažnai metastazuoja į plaučius, regioninius limfmazgius ar kepenis. TCC gali formuotis nepriklausomai nuo lyties, tačiau pastebėta veislės predisozicija, dažniausiai diagnozuojama: škotų terjerams, Šetlando aviganiams, koliams, Erdelio terjerams bei bigliams, ypač vyresnio amžiaus kalėms (44). Kitos navikinės kilmės karcinomos formuojasi makšties gleivinėje, tačiau jų atsiradimo priežastys mažai ištirtos. Ilgalaikė ligos prognozė prasta dėl galimų metastazių bei pagrindinės ligos komplikacjos - šlaplės obstrukcijos, kurią sunku sukontroliuoti (43).
1.3 Chirurginės technikos
1.3.1 Ovariohisterektomija šalinant piometrąOHE rekomenduojama kaip gydymo metodas, esant kiaušidžių ir gimdos susirgimams, tokiems kaip piometra, hidrometra, mukometra, hematometra, gimdos prolapsas, kiaušidžių cistos (20).
Priešoperacinė stabilizacija. Sergančioms kalėms labai svarbi priešoperacinė gyvūno būklės stabilizacija, o būklė nustatoma apžiūros duomenimis bei laboratoriniais tyrimais. Priešoperacinė kalės būklės stabilizacija, kai piometra nėra komplikuota, apima terapiją intraveniniais (IV) skysčiais, tikslu atstatyti elektrolitų balansą organizme (Ringer B. Braun) (21).
Premedikacija. Permedikacijai naudojamas acepromazinas (nuo 0,03 iki 0,05 mg/kg IV) ir buprenorfinas (0,005–0,01 mg/kg IV). Premedikacijai taip pat dažnai naudojamas tiopentalis (5–15 mg/kg IV), narkozė palaikoma inhaliacine sistema su sevofluranu. Jei priešoperacinio stebėjimo metu pastebima, kad gyvūnas turi širdies patologijų, taikomas kitas anestezijos protokolas, kuris sumažintų šalutinį poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Tokiems pacientams indukcijai naudojamas diazepamas (0,5 mg/kg) kartu su oksimorfinu (0,1–0,2 mg/kg) arba diazepamo ir ketamino kombinacija (kombinuojama 0,5 mg/kg diazepamo su 10 mg/kg ketaminu) (21).
Chirurginė technika. Palyginus su standartine OHE, ši operacija yra sudėtingesnė. Pirma, ventralinėje pilvo sienoje pjūvis daromas kur kas didesnis, antra, chirurgas turi disponuoti pūlių pilna gimda ir stengtis išvengti gimdos perforacijos (21). Prieš darant pjūvį, atliekamas operacinio lauko paruošimas – pašalinami plaukai, laikomasi aseptikos reikalavimų, taikoma antiseptika. Pilvo ventralinėje dalyje daromas 4–8 cm pjūvis odoje ir poodyje, atidengiama baltoji linija (linea alba). Pagal poreikį, operacijos metu chirurgas didina pjūvį, kad būtų patogu ir saugu išimti pūlių pripildytą gimdą. Atidengus baltąją liniją, ji suimama chirurginiu spaustuku ar pincetu, iškeliama į viršų ir saugiai prakerpama, nepažeidžiant gimdos, chirurginėmis Mayo žirklėmis (22, 30). Atsargiai, prilaikant pilvo sieną, pjūvis didinamas kranialiai ir kaudaliai (30). Atidarius pilvo sieną, apžiūrima pilvo ertmė dėl galimo peritonito (serozos uždegimas, skysčiai pilvo ertmėje, petechijos)
21 (30). Atsargiai ir nenaudojant spaudimo, tempimo judesių, gimda iškeliama į išorę (30). Prieš atliekant manipuliacijas su gimda, ji turi būti izoliuota chirurginiais audeklais (21, 30). Nuo didelio gimdos svorio, kiaušidės raištis (lig. suspensorium ovarii) išsitempia, todėl jo ligatūravimas didelių nepatogumų nesukelia (21). Atsargiai ištempiamas kiaušidės raištis, asistentas kairės rankos pirštais fiksuoja šį raištį (kitų autorių teigimu, šį raištį galima nukirpti) bei padidina operacinio lauko matomumą, taip chirurgui atidengiama kiaušidė. Kaudaliai kiaušidės raiščiui ir kraujagyslėms (kiaušidės pedikulas), daroma skylė plačiajame gimdos raištyje (lig. latum uteri). Dedami du arba trys hemostatiniai Crile ar Rochester-Carmalt spaustukai: du ant kiaušidės pedikulo, proksimaliai kiaušidės, o kitas – ant savojo kiaušidės raiščio (lig. ovarii proprium). Prifiksavus kiaušidę, dedamos dvi ligatūros – ligatūruojamos kraujagyslės. Naudojami 2-0, 3-0 vienagyslius absorbuojamus siūlus. Pirma ligatūra daroma aštuoneto formos: nepažeidžiant kraujagyslių, adata duriama per pedikulo vidurį, grįžtama per plačiojo raiščio plyšį, vėl einama per pedikulo vidurį, apjuosiamas kiaušidės raištis ir daromi chirurginiai mazgai. Antra - cirkuliacinė ligatūra dedama proksimaliai pirmai ligatūrai. Nuimami chirurginiai spaustukai ir kiaušidės raištis paleidžiamas į pilvo ertmę, jei neatsiranda kraujavimas. Identiškai pašalinama ir antra kiaušidė (30).
Dėl uždegiminio proceso gimdoje, gali būti padidėjusios kraujagyslės gimdos plačiajame raištyje, todėl jas reikia ligatūruoti 2-0 ar 0 tirpiu monofilamentiniu siūlu (21). Atidalinamas gimdos platusis raištis nuo gimdos kūno. Atrauminiais spaustukais užspaudžiamas gimdos kūnas, priklausomai nuo piometros dydžio, pasirenkamas vienas ar keletas spaustukų. Palei gimdos kaklelį dedamos dvi ligatūros: transfikcinė-cirkuliacinė ligatūra (ligatūruojamos abejose gimdos šonuose esančios kraujagyslės) bei cirkuliacinė. Jei nėra kraujavimo, gimdos kaklelis paleidžiamas į dubens ertmę. Pašalinus gimdą, patikrinama pilvo ertmė dėl galimo kraujavimo. Vidurio linija (linea alba), poodis siuvami mazginėmis siūlėmis, tirpiais 2-0, 3-0 monofilamentiniais siūlais (siūlų pasirinkimas gali kisti, priklausomai nuo kalės dydžio). Oda siuvama mazginėmis siūlėmis netirpiais (pvz., nailoniniais) siūlais (30).
Po operacinė priežiūra. Ankščiau po operacijų antibiotikų kursas nebūdavo taikomas, tačiau yra rekomenduojama naudoti IV plataus spektro antibiotikus dėl galimos bakterinės kontaminacijos manipuliuojant gimda operacijos metu (21).
1.3.2 Ovarioektomija
Ovarioektomijos (OVE) metu pjūvis daromas mažesnis nei OHE metu. Pjūvis daromas ventralinėje pilvo dalyje, pradedant nuo bambos ir tęsiamas iki pusės pilvo, nepasiekiant priekinio dubens lanko krašto. Pjūvio dydis gali keistis, priklausomai nuo gyvūno dydžio, krūtinės gilumo bei nutukimo, tokiu atveju, pjūvis didinamas kranialiai, kad pakankamai aiškiai matytųsi kiaušidės pedikulas (angl. pedicle). Radus kiaušidę, ji atitraukiama kaudaliai, kad aiškiau matytųsi kiaušidės raištis ir pedikulas. Kiaušidės raištis gali būti nutraukiamas arba perkerpamas chirurginėmis
22 žirklėmis ar elektrokoaguliatoriumi. Kiaušidės venų ir arterijų kompleksas, esantis pedikule ligatūruojami 4-0/0 (priklauso nuo gyvūno dydžio) tirpiais siūlais. 2-0/4-0 tirpiais siūlais ligatūruojamos gimdos kraujagyslės kranialiai gimdos rago – 5 mm kaudaliau savojo kiaušidės raiščio. Ligatūravimas ir kraujagyslių perkirpimai vyksta tokiu pat principu kaip OHE metu. Po ligatūravimo, atveriama kiaušidės bursa ir pilnai pašalinama kiaušidė. Tokia pat technika pašalinama ir antra kiaušidė. Pilvo siena, jungiamasis audinys, oda siuvami kaip OHE metu (31).
1.3.3 Laparoskopinė ovarioektomija
Vienos kaniulės technika. Gyvūnas paruošiamas operacijai: narkotizuojamas, pašalinami plaukai nuo ventralinės pilvo dalies (nuo krūtinkaulio iki gaktikaulio), plotas aseptizuojamas. Gyvūnas pozicionuojamas dorsalinėje gulimoje padėtyje be Trendelenburgo padėties. Ventralinė pilvo dalis apklijuojama steriliu audeklu, jei reiktų statyti papildomus troakarus ar pereiti prie atviros operacijos (32).
Viduryje pilvo sienos, 3 cm kaudaliai bambos daromas vienas odos įpjovimas iki pilvaplėvės (32, 33). Naudojant Allis spaustukus, ties įpjauta baltąja linija, suimami ir iškeliami pilvo sienos raumenys (33). Naudojant Hassano pilvo priėjimo techniką, įstatomas laparoskopinė kaniulė. Sukuriamas pneumoperitoneumas - pilvas pripildomas CO2 dujomis ir palaikomas nuo 9 iki 12
mmHg vidinis pilvo slėgis (32). Prieš leidžiant į pilvo ertmę CO2 dujas, svarbu įsitikinti, kad
gyvūnas nebuvo patyręs jokių sunkių traumų, kas galėtų lemti diafragmos išvaržos atsiradimą (34). Pro kaniulę kaudaliai įvedamas 5 mm 30o laparoskopas ir apžiūrima pilvo ertmė (32).
Po pilvo apžiūros, pro kaniulės skyles įkišami 2 žemo profilio 5 mm troakarai, kurių įvedimas į pilvo ertmę stebimas teleskopu, kad nepažeistų pilve esančių organų. Kamera įvedama pro kairįjį troakarą, ją operacijos metu laiko asistentas. Taisyklingai patalpinus visus 3 troakarus trikampyje, operacinis stalas rotuojamas dešinėn 25–30o laipsnių kampu, tokiu būdu pilvo ertmės organai paslenkami dešinėn ir identifikuojama kairė kiaušidė. Pro vieną iš troakarų įvedamas laparoskopinis Kelly hemostatas, kuriuo suimamas savasis kiaušidės raištis arba ties bursos atsivėrimo vieta ir kiaušidė atkeliama nuo inksto ir pilvo sienos. Pro kitą troakarą įvedamas bipoliarinis kraujagysles prideginantis prietaisas (LigasureVTM). Šiuo prietaisu pirma prideginamos kiaušidės kraujagyslės,
vėliau raiščiai (kiaušidės raištis ir kiaušidės pasaitas). Atlaisvinta ir laisvai judanti kiaušidė padedama kaudaliau - šalia šlapimo pūslės ir pašalinama procedūros pabaigoje, praplečiant vidurinę kaniulės ertmę. Pabaigus kairės pusės OVE, apžiūrimos pjūvio vietos dėl galimo kraujavimo ir tik tada pereinama prie kitos kiaušidės (32).
Operacinis stalas pozicionuojamas priešinga kryptimi, kamera nukreipiama dešinės kiaušidės link. Jei reikia, buku kabliuku patraukiama dvylikapirštė žarna nuo kiaušidės. Kiaušidės pašalinimas
23 vyksta tokiu pat principu kaip ir kairės kiaušidės. Prieš baigiant operaciją abu kiaušidės pasaito pedikulai patikrinami dėl kraujavimo. Iš pilvo ertmės išleidžiamos CO2 dujos. Pilvo siena siuvama
2-0 tirpiais siūlais (PDO), oda – 3-0 (PGCL). Operacija laikoma sėkminga, jei OVE baigiama neprireikiant atviros diagnostinės laparotomijos (32).
1.3.4 Polipo chirurginis šalinimas
Šalinant makšties polipus, dažniausiai taikoma epiziotomija – vulvos tarpo chirurginė įkarpa, siekiant padidinti priėjimą prie makšties prieangio ar pačios makšties. Kalė guldoma ant pilvo ventralinės dalies. Ant vulvos dorsalinės pusės į šonus nuo viršutinės lūpų komisūros abiejų pusių dedami Doyen spaustukai. Per lūpų dorsalinę komisūrą daromas pjūvis odoje nepasiekiant analinio sfinkterio raumens. Mayo chirurginėmis žirklėmis prakerpami raumenys bei makšties sienelė. Kraujavimas stabdomas hemostatiniais spaustukais, ligatūromis bei elektrokoaguliatoriumi. Nuimami Doyen spaustukai ir įstatomas savaiminis atitraukėjas (pvz., Gelpi), taip pagerinamas makšties gleivinės matomumas. Atidarius makšties gleivinę, lengvai surandama polipo prisitvirtinimo vieta. Polipas išpjaunamas iš gleivinės, susidariusi žaizda užsiuvama 2-0, 3-0 tirpiais siūlais. Epiziotomijos pjūvis užsiuvamas trimis aukštais. Pirma siuvama makšties gleivinė mazginėmis arba ištisine siūle 4-0 tirpiu siūlu. Po to siuvamas raumeninis ir jungiamasis audinys ištisine siūle. Paskutinė siuvama oda paprastomis mazginėmis siūlėmis 3-0, 4-0 netirpiais siūlais (pvz., nailoniniai, polipropileniniai). Po operacijos uždedamas apsauginis gaubtas (30).
1.4 Komplikacijos po operacijų
1.4.1 Kiaušidės likučio sindromasOHE – viena dažniausiai atliekamų chirurginių intervencijų kalėms ir katėms, siekiant kontroliuoti perteklinį gyvūnų gimstamumą. Viena pagrindinių OHE komplikacijų - nepakankamas kiaušidžių ir gimdos pašalinimas, darantys įtaką rastis bigės piometrai (28).
Kiaušidės likučio sindromas (KLS) matomas pas kales per priešrujį ir/ar rujos metu, nepaisant to, kad joms buvo atlikta ovariohisterektomija. Kalėms pasireiškia ne tik tipinis rujojančio gyvūno elgesys, bet ir aptinkami hormonai, kuriuos sintetina kiaušidės (27).
Etiologija. Galimos trys KLS priežastys. Labiausiai priimtinas paaiškinimas – netinkama chirurginė technika, kurios metu nepilnai pašalintos abi ar viena kiaušidė (27). Antra teorija – po tinkamai atliktos OHE, dalis kiaušidės patenka į pilvo ertmę. Šis kiaušidės audinys gali revaskuliarizuotis ir po kurio laiko pradėti funkcionuoti. Šią teoriją patvirtina 2001 metais atliktas tyrimas, kurio metu tokios sąlygos buvo sukuriamos kačių OHE metu ir gauti teigiami rezultatai. Trečia galima teorija – kiaušidę dengiantys audiniai gali bet kuriuo metu pradėti funkcionuoti ir
24 pilnai atstoti kiaušidės veiklą. Atliktame tyrime buvo identifikuotos kelios patelės su tokia patologija, kurioms kiaušidės funkciją atstojo prie pilvo sienos besitvirtinantis kiaušidės raištis (27). Klinikiniai simptomai. Klinikiniai simptomai gali pasireikšti po OHE praėjus nuo kelių savaičių iki kelerių metų (28). Tipiniai klinikiniai požymiai – patelėms pasireiškia priešrujo, rujos požymiai. Dažniausiai šeimininkai kreipiasi į veterinarijos gydytoją dėl to, kad kalės prisileidžia patinus, aplink namus būriuojasi patinai. Kai kurioms kalėms pasireiškė nuolatinė ruja, bet dažniau pastebima įprastinio ilgio priešrujis ir ruja (27).
Patelėms pasireiškia vulvos padidėjimas. Makšties citologinio tyrimo metu buvo rastos tipinės ląstelės kaip ir nekastruotų patelių makštyje. Kai kurioje literatūroje rašoma, kad tiriant KLS kales buvo aptinkamos kraujingos išskyros iš makšties, tačiau pagal Feldman ir kt. tyrimo metu išskyrų nepastebėta. Kalėms kurioms atlikta OHE kraujingas išskyras būtų sunku paaiškinti, nes gimda yra kraujo šaltinis, todėl kalės neturinčios gimdos neturėtų kraujuoti. Kalės su KLS ir gimdos kūno dalimi, linkusios turėti bigės piometrą (27).
Diagnozavimas. Vienas pagrindinių tyrimų – makšties citologinis tyrimas, kuris atliekamas, kai kalė prisileidžia patiną. Diagnozė patvirtinama, kai tepinėlyje randama nuo 80 proc. iki 90 proc. viršutinių epitelinių ląstelių. Taip pat atliekamas progesterono ir estradiolio koncentracijos nustatymas kraujyje, šiuos tyrimus rekomenduojama atlikti kelis kartus (27).
Gydymas. Taikomas chirurginis gydymas – diagnostinė laparotomija. Vienas pagrindinių sėkmės garantų, surandant kiaušidės likutį – chirurgo patirtis. Protingiausia chirurginę intervenciją atlikti, kai kalė yra rujos arba porujo laikotarpyje dėl galimų folikulų ar geltonkūnio formavimosi, kas padidina tikimybę aptikti kiaušidės likutį. Kiaušidės likučio ieškoma prie kiaušidės pedikulo arba ties kiaušidės raiščiu, bet koks įtartinas audinys, esantis pilvo ertmėje, turėtų būti pašalintas ir histologiškai ištirtas. Abiejų kiaušidžių pedikulai pašalinami (27).
Galimas ir medikamentinis LKS gydymas, jei šeimininkai atsisako diagnostinės laparotomijos arba šios operacijos jau buvo atliktos, bet nedavė rezultatų. Gydymui naudojami steroidiniai hormonai, slopinantys kiaušidžių ciklą - megestrolio acetatas (dozės: priešrujis 2,2 mg/kg/d. 8d. iš eilės; ramybės periodo metu 0,55 mg/kg/d. 32d. iš eilės) bei miboleronas (dozė varijuoja nuo gyvūno svorio: 0,5 - >45 kg 0,3–1,8 ml per os) (27).
1.4.2 Gimdos kaklelio bigės piometra
Etiologija. Daugumos tirtų atvejų gimdos kaklelio bigės piometros formavimosi mechanizmui reikėjo dviejų komponentų, tai nepilnai pašalintos kiaušidės bei nepilnai pašalinto gimdos kūno žemiau bifurkacijos (28). Kiaušidžių likutis sukelia hormonų disbalansą ir predisponuoja bigės
25 formavimąsi, tačiau kitų autorių darbuose pastebimas bigės formavimasis be kiaušidžių likučio (27, 28). Vieno tyrimo metu gimdos kaklelio bigės piometros atsiradimo priežastimi nustatyta funkcionuojantis kiaušidės liutenizuojantis audinys, kuris atstoja geltonkūnio funkciją. Audinys aktyvavo endometriumo hiperplaziją ir endometriumo liaukų sekreciją, visa tai predisponuoja gimdos infekciją arba bigės piometrą (28).
Klinikiniai simptomai. Esant bigės piometrai gyvūnas tampa vangus, išryškėja poliurija, polidipsija, pastebimos pūlingos išskyros iš makšties, pakyla kūno temperatūra, gali atsirasti vėmimas. Labai informatyvus kraujo morfologinis tyrimas (matomas stiprus uždegimas) bei ultragarsinis tyrimas (gimdos kūne (gali būti ir gimdos kaklelyje) matoma skysčių sankaupa (29).
Gydymas. Atsiradus sunkiems klinikiniams požymiams labai svarbu kuo greičiau atlikti diagnostinę laparotomiją ir pašalinti susidariusią bigės piometrą. Po operacijos gyvūnui taikyti skysčių, bei plataus spektro antimikrobinę terapiją (29).
1.4.3 Peritonitas
Veterinarijos praktikoje antrinis septinis peritonitas yra labiausiai paplitusi ir dažnai pasitaikanti peritonito forma dėl bakterinės pilvo kontaminacijos, sukeliančios aukštą pacientų mirtingumą (35, 36). Tačiau remiantis naujausiais duomenimis, diagnozavus peritonitą, gyvūno išgyvenamumas siekia 64–85 proc. (35). Dažniausiai pilvo ertmė užkrečiama dėl skysčių nutekėjimo iš virškinimo aparato bei urogenitalinės sistemos (36). Peritonito sunkumą lemia hipoalbuminemija, operacinė hipotenzija ir susilpnėjęs laktato klirensas (35).
Antrinio septinio peritonito prevenciją ir gydymą apima chirurginės indikacijos septinė kontrolė, hemodinamikos stabilizacija bei antibiotikų terapija (36).
1.4.4 Diseminuota intravaskulinė koaguliacija (DIK)
DIK – krešėjimo sistemos sutrikimas, dėl kurio formuojasi mažų bei vidutinių kraujagyslių trombozė, ko pasekoje sutrinka daugelio organų funkcijos ir pastebimas sunkus kraujavimas. Sindromas gali atsirasti dėl infekcijos komplikacijos, vėžio, hematologinių piktybinių navikų, akušerinių ligų, traumos, kepenų ligos ir kt. (37). Šis sindromas visada išryškėja kaip antrinė liga (38).
26
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo duomenys analizuoti X privačioje smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje 2018–2019 metais. Tirtos kalės, kurioms pasireiškė lytinių organų patologijos ir buvo taikomas chirurginis gydymo metodas. Tyrimas vykdytas dviem etapais: vienas tyrimo etapas buvo atliekamas nuo 2019 metų sausio mėnesio iki tų pačių metų lapkričio mėnesio betarpiškai dalyvaujant klinikos veikloje, asistuojant gydytojams operacinėje. Antrojo etapo metu duomenys buvo surinkti iš klinikos duomenų bazės nuo 2018 metų sausio iki tų pačių metų gruodžio mėnesio (retrospektyvinis tyrimas). Tyrimo metu nuo 2019 metų sausio mėnesio buvo dalyvaujama kiekvieno paciento priėmime, jo klinikinėje apžiūroje, atliekant specialiuosius diagnostikos metodus, paruošiant pacientą operacijai, jos atlikimo metu stebint, asistuojant ar savarankiškai atliekant su kvalifikuoto gydytojo pagalba.
Tyrimo metu buvo išskirtos dvi kalių grupės. Vienoje grupėje buvo kalės, kurioms buvo atlikta chirurginė intervencija gydymo tikslu, kitoje grupėje – kliniškai sveikos kalės, operuotos šeimininkų pageidavimu siekiant panaikinti jų reprodukcinę/dauginimosi funkciją ir išvengti nepageidaujamų palikuonių.
Buvo renkama ir sisteminama informacija apie gyvūno amžių, veislę, diagnozuotą patologiją, vadų skaičių, ligos pasireiškimo sezoniškumą, taikytą chirurginį gydymą, komplikacijas bei ligos baigtį.
Tirtos ir gydytos kalės suskirstytos į penkias amžiaus grupes: iki 2 metų, nuo 3 iki 5 m. amžiaus, nuo 6 iki 8 m. amžiaus, nuo 9 iki 11 m. amžiaus, nuo 12 iki 14 m. amžiaus.
Kalės buvo grupuojamos pagal veislę, tyrime užfiksuota 15 kalių veislių, o didžiąją daugumą sudarė mišrūnės.
Gyvūnai atvesti į kliniką su specifiniais klinikiniais požymiais buvo nuodugniai apžiūrimi bei detaliai tiriami. Siekiant tiksliai diagnozuoti konkrečią ligą, buvo taikomi specialieji tyrimo metodai, tokie kaip morfologiniai, biocheminiai kraujo tyrimai bei ultragarsinis tyrimas. Pagal gautus specialiųjų tyrimų duomenis bei klinikinius požymius, diagnozuojama patologija ir taikytas chirurginis gydymas.
Tyrimo metu, kalėms su specifiniais klinikiniais požymiais, diagnozuotos penkios lytinių organų patologijos: piometra, hidrometra, kiaušidžių cistos, makšties polipai bei gimdos prolapsas.
Tyrimo metu bendrą imtį (n) sudarė 158 patelės, iš kurių 112 buvo kliniškai sveikos ir 46 patelėms diagnozuota lytinių organų patologijos. Visoms kliniškai sveikoms patelėms buvo atlikta
27 OHE profilaktikos tikslu, o sergančioms kalėms taikyti chirurginiai gydymo metodai. Patelėms, kurioms diagnozuotos lytinių organų patologijos, taikyti du chirurginiai gydymo metodai: ovariohisterektomija (n=43) ir chirurginis polipo šalinimas (n=3).
Gauti tyrimo duomenys buvo lyginami tarpusavyje – rodiklių pasireiškimo dažnumas bei priklausomybė vienas nuo kito, pvz., lytinių organų patologijų pasiskirstymas pagal vadų skaičių. Tyrimo duomenys analizuoti prie p < 0,05. Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo skaičiavimai bei tyrimo rezultatų apipavidalinimas buvo atliekamas „Microsoft Excel 2013“ ir IBM SPSS Statistics Subscription programomis.
Moksliniai tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Tyrimus vykdėme pagal sudarytą tyrimo schemą (6 pav.).
28
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrime dalyvavusių gyvūnų bendrąją imtį (n) sudarė 158 kalės, tai kliniškai sveikos patelės (n=112) ir patelės, turinčios lytinių organų patologijas (n=46). Detalesnė informacija pateikta 8 pav.
8 pav. Sveikų ir įvairiomis lytinių organų ligomis sirgusių kalių kiekis
Didžiąją dalį tirtų kalių sudarė kliniškai sveikos (71 proc.), o sergančios kalės sudarė 29 proc. Kalėms, kurioms pasireiškė reprodukcinių organų patologijos, buvo sugrupuotos pagal diagnozę. Tyrimo metu kalėms buvo diagnozuotos šios ligos: piometra, kiaušidžių cistos, hidrometra, makšties polipai, gimdos prolapsas.
Analizuodami kalių reprodukcinės sistemos organų patologijas (n=46) nustatėme, kad dažniausiai kalėms buvo diagnozuota piometra – 69,6 proc. (n=32). Kitų patologijų pasireiškimas, pagal registruotą gyvūnų skaičių, buvo panašus: kiaušidžių cistos sudarė 10,9 proc. (n=5), hidrometra – 8,7 proc. (n=4), makšties polipai – 6,5 proc. (n=3), gimdos prolapsas – 2,1 proc. (n=1). Tarp patologijų pasitaikė vienas klinikinis atvejis, kai kalei buvo diagnozuota ir piometra, ir kiaušidžių cistos – 2,1 proc. (n=1).
Visos kalės, kurioms buvo atlikta chirurginė intervencija, suskirstytos į tokias amžiaus grupes:
1 grupė – kalės nuo 0 iki 2 metų amžiaus (n=55) 2 grupė – kalės nuo 3 iki 5 metų (n=45)
29 3 grupė – kalės nuo 6 iki 8 metų (n=39)
4 grupė – kalės nuo 9 iki 11 metų (n=15)
5 grupė – kalės nuo 12 iki 14 metų (n=4) (9 pav.)
9 pav. Skirtingo amžiaus sveikų ir ligotų operuotų kalių kiekis
Didžiąją dalį visos imties sudarė kalės nuo 0 iki 2 metų amžiaus grupė, kurios sudarė 34,8 proc. visų gyvūnų (n=55). Nežymiai mažiau gyvūnų fiksuota ir kitose amžiaus grupėse: nuo 3 iki 5 metų – 28,5 proc. (n=45), nuo 6 iki 8 metų – 24,7 proc. (n=39). Visoje imtyje stiprus gyvūnų sumažėjimas pastebimas vyresnio amžiaus gyvūnų grupėse: nuo 9 iki 11 metų – 9,5 proc. (n=15), nuo 12 iki 14 metų – 2,5 proc. (n=4).
Didžioji dalis kalių, kurioms pasireiškė lytinių organų patologijos, buvo nuo 6 iki 8 metų amžiaus grupėje (n=22), tai sudarė 13,9 proc. visos gyvūnų imties. Antra, pagal gyvūnų skaičių, buvo nuo 9 iki 11 metų amžiaus grupė (n=13), ji sudarė 8,2 proc. visos imties. Kitose amžiaus grupėse buvo panašus gyvūnų skaičius: nuo 0 iki 2 metų – 1,3 proc. (n=2), nuo 3 iki 5 metų – 3,2 proc. (n=5), nuo 12 iki 14 metų – 2,5 proc. (n=4).
Lyginant kliniškai sveikas kales, didžiąją dalį sudarė nuo 0 iki 2 metų amžiaus grupės kalės (n=53), sudarę 33,5 proc. visos imties. Nežymiai mažiau gyvūnų užfiksuota nuo 3 iki 5 metų amžiaus grupėje – 25,3 proc. (n=40) Amžiaus grupė nuo 6 iki 8 metų (n=17), sudarė 10,8 proc. visų gyvūnų imties. Mažiausiai kliniškai sveikų gyvūnų, kuriems buvo atliekama chirurginė intervencija, registruota vyresnėse gyvūnų amžiaus grupėse – nuo 9 iki 11 metų sudarė tik 1,3 proc. (n=2).
30 Kalės, kurioms buvo taikoma chirurginė intervencija, suskirstytos pagal veislę. Tyrime registruotos šunų veislės: mišrūnai, Jorkšyro terjerai, Labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, prancūzų buldogai, Maltos bišonai, pekinesai, auksaspalviai retriveriai, cvergpinčeriai, rotveileriai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, bigliai, mopsai, rytų Europos aviganiai, ir amerikiečių akitos (10 pav.).
10 pav. Šunų skaičius pagal veisles
Nustatėme, jog didžiąją dalį tyrime dalyvavusių kalių sudarė mišrūnės (55,1 proc.), antros pagal taikytos chirurginės intervencijos veislės kalės buvo Jorkšyro terjerai (10,1 proc.), trečioje vietoje buvo kelių veislių kalės: Labradoro retriveriai (7 proc.), vokiečių aviganiai (6,3 proc.) bei prancūzų buldogai (5 proc.). Mažiausiai veislės individų, kuriems taikyta chirurginė intervencija buvo: Maltos bišonai bei pekinesai – sudarė 3,2 proc. visos imties, auksaspalviai retriveriai - 2,5 proc., cvergpinčeriai - 1,9 proc., rotveileriai, amerikiečių Staforšyro terjerai, bigliai sudarė po 1,3 proc. ir tik 0,6 proc. visos imties sudarė mopsai, rytų Europos aviganiai bei amerikiečių akitos.
Analizuodami ir lygindami operuotas kliniškai sveikas kales (n=112) ir sergančias lytinių organų ligomis (n=46), nustatėme, jog abiejų grupių didžiąją dalį gyvūnų sudarė mišrūnai. Iš kliniškai sveikų kalių mišrūnai sudarė 61,6 proc. (n=69), o iš sergančių lytinių organų ligomis mišrūnai sudarė 39,1 proc. (n=18), kitos veislės individų kiekio skirtumai buvo nereikšmingi.
Tyrimo metu, kalėms, kurioms pasireiškė lytinių organų patologijos (n=46), įvertintas diagnozės pasiskirstymas pagal amžių (11 pav.).
31 11 pav. Amžiaus veiksnio įtaka kalių sergamumui lytinių organų ligomis
Lytinių organų patologijos dažniau pasireiškė subrendusioms kalėms. Pastebėta, kad nuo 5 iki 14 metų amžiaus, kalėms patologijų skaičius didėja pagal Gauso dėsnį. Dažniausia diagnozuota patologija – piometra (69,5 proc. arba n=32). Ši liga dažniausiai diagnozuota 5–10 metų amžiaus kalėms. Didžiausias patologijos pasireiškimas nustatytas 7 metų amžiaus kalėms (17,4 proc. arba n=8), nežymiai rečiau sergamumas šia liga nustatytas 6 bei 9 metų kalėms (po 15,2 proc. arba n=7). Pavieniai piometros atvejai pastebimi ir kitose amžiaus grupėse, 5 metų – 8,7 proc.(n=4), 8 metų – 6,5 proc. (n=3), 10 metų – 4,3 proc. (n=2), bei 2 metų – 2,2 proc. (n=1).
Kitos lytinių organų patologijos taip pat dažniausiai diagnozuotos subrendusio amžiaus kalėms. 8–11 bei 14 metų kalėms (n=5) diagnozuotos kiaušidžių cistos (10,9 proc.). 5, 7, 9, 13 metų kalėms (n=4) diagnozuota hidrometra (8,7 proc.). Makšties polipai (6,5 proc.) diagnozuoti 8 bei 12 metų kalėms (n=3). 8 metų kalei (n=1) diagnozuotos net dvi lytinių organų patologijos – piometra ir kiaušidžių cistos (2,2 proc.). Tyrimo eigoje diagnozuotas gimdos prolapsas (n=1), tiesa, patologija pasireiškė jauname kalės amžiuje – 2 metų (2,2 proc.). Vertinant, amžiaus veiksnio įtaka kalių sergamumui lytinių organų ligomis, p - 0,0144 (p < 0,05) – tyrimas statistiškai patikimas.
Kalių sergamumą įvairiomis lytinių organų ligomis analizavome ir lyginome veislės atžvilgiu ir nustatėme, kad didžiąją dalį sergančiųjų imties sudarė mišrūnės (39,1 proc.), kiek mažiau Jorkšyro terjerų veislės kalės (19,6 proc.). Kitų, tyrimo metu fiksuotoms veislių kalėms, lytinių organų patologijos nustatytos pavieniais atvejais (12 pav.).
32 12 pav. Veislės įtaka kalei susirgti lytinių organų liga
Didžiąją dalį operuotų kalių, kurioms pasireiškė reprodukcinių organų sutrikimai (=46), sudarė mišrūnės (39,1 proc.). Mišrūnų (n=18) tarpe dažniausiai diagnozuojama patologija buvo piometra, kuri sudarė 55,6 proc. (n=10), antra pagal dažnumą patologija buvo kiaušidžių cistos (27,8 proc. arba n=5) (žr. 13 pav.), trečia – hidrometra (16,6 proc. arba n=3). Jorkšyro terjero veislės kalėms (n=9) dažniausiai diagnozuota patologija buvo piometra (n=8), kuri sudarė 88,9 proc. ir 11,1 proc. makšties polipai (n=1). Tyrimo metu registruotos 4 pekineso veislės kalės, kiekvienai jų diagnozuota tik viena liga – piometra (100 proc.). Vokiečių aviganių veislės kalėms nustatytos kelios patologijos: 50 proc. atvejų (n=2) kalėms diagnozuota piometra, 25 proc. makšties polipai (n=1), bei diagnozuotas vienas (25 proc.) klinikinis atvejis (n=1), kai kalei pasireiškė dvi patologijos vienu metu (piometra bei kiaušidžių cistos). Tyrimo metu, kitų veislių kalėms diagnozuotos pavienės patologijos. Vertinant, veislės įtaką kalei susirgti lytinių organų ligomis, p=0,233 (p<0,05) – tyrimas statistiškai nepatikimas.
33 13 pav. Tyrimo metu užfiksuotos lytinių organų patologijos. Kairėje – piometra, dešnėje –
kiaušidžių cistos (autoriaus nuotraukos)
Tyrimo metu rinkta informacija apie kalių vadų skaičių. Analizavome vadų skaičiaus įtaką kalei susirgti lytinių organų liga (14 pav.).
14 pav. Vadų skaičiaus įtaka kalių sergamumui lytinių organų ligomis
Tyrimo metu nustatėme, kad dešimčiai kalių (21,7 proc. arba n=10), turėjusioms vieną ir daugiau vadų, pasireiškė lytinių organų patologijos. Iš dešimties kalių, šešios susirgo piometra (60 proc.). Iš jų dvi kalės (33,3 proc.) turėjo vieną vadą, trys kalės (50 proc.) turėjo 2 vadas ir viena kalė (16,7 proc.) turėjo 3 vadas. Taip pat lyginome kalių vadų skaičiaus įtaką sergamumui ir kitomis lytinių organų ligomis: hidrometra (10 proc.) pasireiškė kalei, kuri turėjo 2 vadas, makšties polipas (10 proc.) – 1 vadą, gimdos prolapsas (10 proc.) – 3 vadas, bei piometra ir kiaušidžių cistos (10 proc.) pasireiškė kalei, kuri turėjo 1 vadą. Didžioji dauguma kalių (78,3 proc.arba n=36) sirgusių
34 lytinių organų liga buvo tos, kurios neturėjo nei vienos vados. Vertinant, vadų skaičiaus įtaka kalių sergamumui lytinių organų ligomis, p=0,004 (p < 0,05) – tyrimas statistiškai patikimas.
Tyrimo metu analizavome kalių lytinių organų patologijų pasireiškimą pagal sezoną (15 pav.).
15 pav. Metų laiko įtaka kalių sergamumui lytinių organų ligomis
Nustatėme, kad daugiausia lytinių organų patologijų diagnozuota rudenį (50 proc. arba n=23), 28,3 proc. patologijų (n=13) diagnozuotos vasaros laikotarpiu, 13 proc. – pavasarį (n=6), o žiemą užregistruota 8,7 proc. (n=4) visų lytinių organų patologijų. Vertinant, metų laiko įtaką kalių sergamumui lytinių organų ligomis, p=0,230 (p<0,05) – tyrimas statistiškai nepatikimas.
Iš visų rudenį (n=23) diagnozuotų patologijų 78,3 proc. sudarė piometros (n=18), 13,1 proc. – hidrometros (n=3), o po 4,3 proc. sudarė makšties polipai (n=1) bei piometra kartu su kiaušidžių cistomis (n=1).
Vasarą (n=13) diagnozuotos tokios kalių lytinių organų ligos: 69,2 proc. sudarė piometros (n=9), 15,4 proc. – kiaušidžių cistos (n=2) ir po 7,7 proc. atvejų diagnozuota makšties polipai (n=1) bei gimdos prolapsas (n=1).
Pavasarį 50 proc. atvejų sudarė piometros (n=3), kitos patologijos (hidrometra, kiaušidžių cistos, makšties polipai) pasiskirstė tolygiai po 16,66 proc. (n=1).
35 Žiemą (n=4) kalėms diagnozuotos dvi lytinių organų ligos, t.y., piometra (n=2) bei kiaušidžių cistos (n=2).
Tyrimo metu rinkta statistinė analizė - chirurginio gydymo technikos parinkimas pagal diagnozuotą lytinių organų patologiją (16 pav.).
16 pav. Chirurginio gydymo technikos parinkimas pagal diagnozę
Didžioji dalis, pasireiškusių patologijų – piometra, kiaušidžių cistos, hidrometra, gimdos prolapsas bei piometra su kiaušidžių cistomis, gydytos OHE būdu (93,5 proc.), kitas chirurginis gydymas taikytas diagnozavus makšties polipus, t.y., 6,5 proc. atvejų taikytas chirurginis makšties polipo šalinimas.
Patelės, kurioms atlikta chirurginė intervencija, buvo suskirstytos į grupes: kalės, kurioms komplikacijos nepasireiškė ir kalės, kurioms komplikacijos pasireiškė (17 pav.).
36 17 pav. Komplikacijų pasireiškimas po chirurginės intervencijos
Iš tirtų ir operuotų kalių (n=158), tik 4 (3 proc.) kalėms diagnozuotos komplikacijos, o 154 kalėms komplikacijos nenustatytos (97 proc.). Visos komplikacijos diagnozuotos kalėms, kurios operuotos gydymo tikslais.
Tyrimo metu diagnozuotos komplikacijos po chirurginio gydymo kalėms, kurioms pasireiškė lytinių organų patologijos (18 pav.).
