LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Akvilė Miščiokaitytė
Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histomorfologinė
analizė
The histomorphological analysis of bitches uterus and
ovarian pathologies
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. A. Pockevičius
2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histomorfologinė analizė“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Akvilė Miščiokaitytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Akvilė Miščiokaitytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Alius Pockevičius
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/ KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
(data) (gynimo komisijos sekretorės –(iaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Kalių gimdos ir kiaušidžių histologinė sandara ... 10
1.1.1 Gimda (Uterus, metra, hystera) ... 10
1.1.2 Kiaušidės (Ovarium) ... 11
1.2 Įgimtos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos ... 12
1.3 Įgytos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos ... 13
1.3.1 Gimdos patologijos ... 13
1.3.2 Kiaušidžių patologijos ... 22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 30
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 32
3.1 Patologijų nustatymas kalių gimdos ir kiaušidžių mėginiuose ... 32
3.2 Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histopatologinė analizė ... 34
3.2.1 Gimda ... 34
3.2.2 Kiaušidės ... 41
3.3 Įvairių veiksnių priklausomybė gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui ... 45
3.3.1 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus ... 45
3.3.2 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo veislės ... 48
3.3.3 Gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimas priklausomai nuo svorio ... 51
3.3.4 Gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybė ... 53
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 55
IŠVADOS ... 59
4 SANTRUMPOS
CEH – cistinė endometriumo hiperplazija OHE – ovariohisterektomija
LH – liuteinizuojantis hormonas pav. – paveikslas
5 SANTRAUKA
Darbo tema: “Kalių gimdos ir kiaušidžių patologijų histomorfologinė analizė “. Tyrimai buvo atlikti 2013 - 2014 metais. Mėginiai buvo imami iš įvairaus amžiaus ir veislės kalių, ovariohisterektomijos atlikimo metu UAB “Siaurio šnauceris”, UAB “Lino veterinarijos klinika” ir UAB “Veterinarijos pagalba” gydyklose ir tirti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos Patologijos centre.
Šio darbo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti kalių gimdos ir kiaušidžių patologijas taikant histopatologinio tyrimo metodą ir atlikti gautų rezultatų statistinę duomenų analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti kalių gimdos patologijas ir jų dažnumą. 2. Nustatyti kalių kiaušidžių patologijas ir jų dažnumą.
3. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo dažnumą pagal:
Amžių
Veislę
Svorį
4. Įvertinti įvairių veiksnių priklausomybę dažniausiai diagnozuojamų gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui.
5. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų tarpusavio priklausomybę.
Iš viso paimti ir ištirti 63 kalių gimdos ir 126 kiaušidžių mėginiai, kurie dažyti hematoksilinu ir eozinu. Histologiškai gimdoje ir kiaušidėse patologijos nustatytos 32 kalėms (50,8 proc.).
Gimdos patologijos nustatytos 30 kalių (47,6 proc.), o kiaušidžių patologijos – 13 kalių (20,6 proc.). Dažniausiai gimdoje diagnozuotos patologijos buvo cistinė endometriumo hiperplazija (31,7 proc.) ir piometra (22,2 proc.) Kiaušidėse dažniausiai diagnozuotos cistos (15,9 proc.).
Nustatyta, kad gimdos patologijos dažniausiai pasireiškė 5-10 metų amžiaus (72,7 proc.) ir sunkesnėms nei 25 kg kalėms (75,0 proc.), o kiaušidžių patologijos – vyresnėms nei 10 metų amžiaus (33,3 proc.) ir 15-25 kg svorio kalėms (40,0 proc.).
Daugiausia gimdos patologijų nustatyta mišrūnėms (30,0 proc.), auksaspalvių retriverių, vokiečių aviganių ir rotveilerių veislių kalėms (po 10,0 proc.), o kiaušidėse – mišrūnėms ir šarpėjų veislės kalėms, 30,8 ir 15,3 proc. atitinkamai.
Piometra ir CEH dažniausiai nustatyta mišrūnėms ir auksaspalvių retriverių veislės kalėms ir sudarė po 21,4 proc. visų piometros ir 25,0 ir 15,0 proc. CEH atvejų. Vidutinis sergamumo amžius
6 - 7 metai ir 3 mėnesiai. Kiaušidžių cistos dažniausiai nustatytos mišrūnėms (40,0 proc.) ir šarpėjų veislės kalėms (20,0 proc.), o patologijų pasireiškimo amžiaus vidurkis yra 7 metai ir 8 mėnesiai. Tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp šių patologijų pasireiškimo, priklausomai nuo veislės, nenustatyta (p>0,05). Reikšminga amžiaus priklausomybė nustatyta piometros (r=0,210, p<0,05) ir CEH (r=0,312, p<0,05) pasireiškimui.
Dažniausiai piometra ir CEH nustatyta virš 25 kg, o kiaušidžių cistos - virš 5 kg svorio kalėms. Reikšminga svorio priklausomybė nustatyta tik CEH pasireiškimui (r=0,395, p<0,001).
Daugėjant gimdos patologijų, kiaušidžių patologijų pasireiškimas turi tendenciją didėti (r=0,378, p<0,01). Apskaičiavus CEH ir piometros koreliacijos koeficientą nustatyta, kad daugėjant CEH atvejų, stebima piometros pasireiškimo didėjimo tendencija (r=0,891, p<0,001).
Nustačius piometros – CEH kompleksą, kiaušidėse 77,0 proc. kalių aptiktos patologijos, tačiau tarp šių patologijų priklausomybė nenustatyta (r=0,520, p>0,05).
Darbo apimtis 65 puslapiai, jame pateikta 7 lentelės, 45 paveikslai ir 69 literatūros šaltiniai. Raktažodžiai: kalė, gimda, kiaušidės, histopatologija
7 SUMMARY
The topic: „The histomorphological analysis of bithes uterus and ovarian pathologies“. Researches were carried out in 2013 - 2014 years. Samples were collected from various age and breed bitches, which have been conducted during OHE at UAB “Siaurio šnauceris ”, UAB “Lino veterinarijos klinika” and UAB “Veterinarijos pagalba ” health care facilities and investigated at the Pathology Center of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.
The objective of the research is to identify and analyze uterus and ovarian pathologies of bitches using histopathological examination and to perform statistical analysis of the data.
Tasks of the research:
1. To determine uterine pathologies and their frequency. 2. To determine ovarian pathologies and their frequency.
3. Evaluate the frequency of canine uterine and ovarian pathologies by:
Age
Breed
Weight
4. Evaluate the dependence of various factors most commonly diagnosed uterine and ovarian pathologies manifestation.
5. Evaluate the interdependence of uterine and ovarian pathologies.
Total taken and analyzed 63 bitches of the uterus and 126 samples of ovaries, which were stained by hematoxylin and eosin. Histologically uterus and ovarian pathologies diagnosed in 32 dogs (50.8 %).
Uterine pathology identified in 30 (47.6 %), and ovarian pathology – in 13 bitches (20.6 %). The most common pathology in uterus was cystic endometrial hyperplasia (31.7 %) and pyometra (22.2 %). In ovaries mostly diagnosed was cysts (15.9 %).
It was found that uterine pathology usually gets 5-10 years of age (72.7 %) and weighing more than 25 kg in dogs (75 %), and ovarian pathology - older than 10 years of age (33.3 %) and 15-25 kg in bitches (40.0 %).
Most uterine pathologies found mongreal (30.0 %), the golden retriever, german shepherd and rottweiler breeds dogs (under 10,0 %), and in the ovaries - the shar-pei breed and mongreal bitches, 30.8 and 15.3 % respectively.
Pyometra and CEH generally found mongreal and golden retriever bitches and accounted for 21.4 % all pyometra and 25.0 and 15.0 % CEH cases. The average age of morbidity - 7 years and 3 months. Ovarian cysts most frequently was found mongreal (40.0 %) and the shar-pei breed bitches
8 (20.0 %) and the average age of onset pathologies is 7 years and 8 months. There was found no statistically significant relationship between the occurrence of these pathologies, depending on breed (p> 0.05). Significant age dependency was found on pyometra (r = 0.210, p <0.05) and the CEH (r= 0.312, p <0.05).
Usually pyometra and CEH found in bitches over 25 kg and ovarian cysts - over 5 kg. Significant weight dependence found only on CEH manifestation (r=0.395, p <0.001).
Increase of uterine pathologies, ovarian pathologies manifestation tends to increase (r=0.378, p<0,01). The calculated correlation coefficient of CEH and pyometra were found that increasing cases of CEH , tends to increase manifestation of pyometra (r=0.891, p<0.001).
Estabished CEH- pyometra complex, 77.0 % of bitches detected pathologies in ovaries, but the dependence of these pathologies were not found (r = 0.520, p> 0.05).
Paper volume 65 pages, it contains 7 tables, 45 images and 69 literature resources. Keywords: bitch, uterus, ovaries, histopathology
9 ĮVADAS
Manoma, jog šunys buvo prijaukinti maždaug prieš 14-000 metų, tačiau nepaisant bendros ilgo gyvenimo istorijos tarp žmogaus ir šuns, vis dar yra daug reprodukcinės sistemos veikimo mechanizmo aspektų, kurie iki šiol nėra aiškūs [1].
Svarbiausiems patelės lytiniams organams yra priskiriamos kiaušidės, produkuojančios kiaušialąstes ir sintetinančios lytinius hormonus, reikalingus normalaus lytinio ciklo eigai užtikrinti ir gimda, kurioje formuojasi ir auga vaisius. Kalėms būdingos tiek įgimtos, tiek įgytos šių organų patologijos, kurios gali priklausyti nuo įvairių veiksnių ir būti perduotos palikuonims [2].
Patelės reprodukcinė sistema reikalinga rūšies pratęsimui [3], tačiau svarbu ne tik kad būtų susilaukiama palikuonių, bet kad jie būtų ir sveiki. Todėl labai svarbu nustatyti tas patologijas ir įvertinti tuos veiksnius, kurie gali įtakoti reprodukcijos ir bendrą sveikatos būklę [1].
Dažniausiai gimdos ir kiaušidžių patologijos įprastais klinikinės apžiūros metodais neaptinkamos ir tik nedidelė jų dalis diagnozuojama ovariohisterektomijos ar patologinio anatominio tyrimo metu.
Tyrimo tema aktuali tuo, jog kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos yra gana dažnos ir nors ovariohisterektomija yra kasdieninė chirurginė operacija, tačiau patologijos nustatomos retai ir netiksliai, nes veterinarijos gydytojai nedažnai taiko histopatologinio tyrimo metodą, kuris gali padėti nustatyti tikslią ligos diagnozę.
Šio darbo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti kalių gimdos ir kiaušidžių patologijas taikant histopatologinio tyrimo metodą ir atlikti gautų rezultatų statistinę duomenų analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti kalių gimdos patologijas ir jų dažnumą. 2. Nustatyti kalių kiaušidžių patologijas ir jų dažnumą.
3. Įvertinti gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimo dažnumą pagal:
Amžių
Veislę
Svorį
4. Įvertinti įvairių veiksnių priklausomybę dažniausiai diagnozuojamų gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui.
10 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kalių gimdos ir kiaušidžių histologinė sandara
Kalių, kaip ir kitų patelių, lytiniai organai gali būti padalinti į dvi dalis: organai produkuojantys gametas ir organai atsakingi už jų pernešimą ir saugojimą. Lytinius organus sudaro porinės kiaušidės (ovarium), kiaušintakiai (tuba uterina), gimda su ragais ir kūnu (uterus) ir makštis (vagina) [2].
1.1.1 Gimda (Uterus, metra, hystera)
Gimda yra ertminis organas, kuriame formuojasi ir auga vaisius. Ji kaip ir kiaušintakiai bei makštis išsivysto iš paramezonefrinių latakų [2].
Kalių, kaip ir kitų naminių žinduolių, gimda yra dviragė, sudaryta iš gimdos kaklelio (cervix
uteri), besijungiančio su makštimi, gimdos kūno (corpus uteri) ir iš jo išeinančių gimdos ragų (cornua uteri) [4].
Gimdos ragų ir kūno sienelė yra sudaryta iš trijų sluoksnių: gleivinės (endometrium), raumeninio sluoksnio (myometrium) ir serozos (perimetrium) [4].
Dėl kintančio lytinio ciklo fazių endometriumo struktūra nėra pastovi [2]. Kalių gimdos gleivinė sudaryta iš vienasluoksnio stulpiškojo epitelio, kurį suformuoja blakstienuotieji mikrogaureliniai epiteliocitai, ir savosios gleivinės plokštelės. Šias sritis atskiria pamatinė membrana. Savoji gleivinės plokštelė sudaryta iš puraus kolageninio jungiamojo audinio ir joje skiriami du sluoksniai: paviršinis funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis (stratum functionale
endometrii) ir pamatinis gimdos gleivinės sluoksnis (stratum basale endometrii) [4].
Funkciniame gleivinės sluoksnyje randamos tokios ląstelės kaip fibroblastai, limfocitai, makrofagai, bazofiliniai audinių granuliocitai, neutrofilai, plazmocitai bei gimdos liaukos
(glandulae uterinae), kurios būna paprastos, vingiuotos ir vamzdiškos [4].
Gimdos gleivinės liaukų galinės dalys išklotos gleivinių egzokrinocitų, išsidėsčiusių ant pamatinės membranos, o gilesniuose savosios gleivinės plokštelės sluoksniuose yra daug kraujagyslių. Liaukų galines dalis gaubia plonas pamatinis gimdos gleivinės sluoksnis, gulintis ant raumeninio dangalo [4]. Liaukų gleivinės epitelis kinta priklausomai nuo lytinio ciklo fazės ir gali būti kubiškasis ar stulpiškasis, sudarytas iš epiteliocitų, galinčių paviršiuje turėti blakstienėles [6]. Virš endometriumo yra skiriamas raumeninis gimdos sluoksnis – miometriumas, sudarytas iš plono išorinio išilginio ir storesnio vidinio žiedinio neruožuotųjų miocitų sluoksnių, atskirtų kraujagyslinio sluoksnio (stratum vasculare) [2]. Šis sluoksnis sudarytas iš puriojo kolageninio jungiamojo audinio ir daug kraujagyslių, bei stambių limfagyslių ir nervų. Kalingumo metu vyksta raumeninio sluoksnio neruožuotųjų miocitų hipertrofija ir hiperplazija [4].
11 Gimda iš išorės yra padengta serozinės membranos – perimetriumo, kuris kartu su išoriniu raumeniniu sluoksniu pereina į platųjį gimdos raištį ir aplink gimdą esančius audinius [2]. Šis sluoksnis sudarytas iš gausiai vaskuliarizuoto glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio jungiamojo audinio, padengto mezoteliu. Perimetriume aptinkama neruožuotųjų miocitų, nervinių skaidulų, limfagyslių. Serozinis sluoksnis nuo raumeninio atskirti poserozinio sluoksnio [4].
1.1.2 Kiaušidės (Ovarium)
Kiaušidėms yra priskiriamos 4 pagrindinės funkcijos: kiaušialąsčių produkcija, hormonų (estrogenų ir progesterono) sekrecija, postnatalinio augimo reguliacija ir antrinių lytinių požymių formavimas [7].
Histologiškai kiaušidėse yra išskiriama žievinė ir šerdinė dalys. Žievė (cortex ovarii) yra išorinėje dalyje, o šerdis (medulla ovari) – centrinėje [5].
Kiaušidę dengia paviršinis epitelis (epithelium superficiale), sudarytas iš kubiškųjų epitelinių ląstelių su mikrogaureliais, o po juo yra iš netaisyklingojo kolageninio jungiamojo audinio sudarytas balzganasis dangalas (tunica albuginea). Kiaušidės žievės ir šerdies stromą
(stroma ovarii) suformuoja intersticinis audinys. Žievės stromą sudaro purusis kolageninis
jungiamasis audinys, gaubiantis kiaušidės folikulus, geltonuosius kūnus ir mėsėdžiams būdingas endokrinocitų sankaupas [4]. Žievinėje kiaušidės dalyje randama daugybė įvairių vystymosi ir regresijos laipsnių folikulų ir geltonųjų kūnų [5].
Kiekvienas folikulas yra sudarytas iš ovocito ir jį supančių dangalų. Folikulų dydis priklauso nuo jų diferenciacijos laipsnio. Yra skiriamos šios jų vystymosi stadijos: užuomazginiai (folliculus
ovaricus primordialis), pirminiai (folliculus ovaricus primarius), antriniai (folliculus ovaricus secundarius), ir pūsliniai folikulai (folliculus ovaricus vesiculosus) [2].
Žievėje yra gerai išreikštas tankus kapiliarų tinklas, reikalingas ovocitų mitybai bei pūslinio folikulo transformacijai į geltonąjį kūną [4]. Kalių kiaušidės yra unikalios kitų gyvūnų kiaušidžių atžvilgiu, nes po balzganuoju dangalu turi trumpų, vamzdelio pavidalo struktūrų, atsiveriančių į kiaušidės paviršinį epitelį [8] ir granuliozinių ląstelių sankaupų [3].
Kiaušidės šerdis sudaryta iš puraus kolageninio jungiamojo audinio ir neruožuotųjų miocitų skaidulų, kurie pereina į kiaušidės raiščio jungiamąjį audinį [4].
Šerdyje yra skiriamas kiaušidės tinklas (rete ovarii), susidaręs vystymosi metu iš mezonefrinių kanalėlių. Šį tinklą suformuoja šerdies stygos (chorda medullaris), sudarytos iš kubiškųjų epiteliocitų ir šerdies vamzdeliai (tubuli medullaris), taip pat iškloti kubiškojo epitelio [3]. Šioje kiaušidės zonoje taip pat yra stambių kraujagyslių, limfagyslių ir nervų, įeinančių į kiaušidę pro vartus (hilus ovarii) ir tarp jų išsidėsčiusio jungiamojo audinio [5].
12 Po ovuliacijos susidaro geltonojo kūno endokrinocitai, kurie suformuoja geltonąjį kūną
(corpus luteum) [2]. Tai laikinasis endokrininis organas [4]. Neapvaisintų kalių geltonasis kūnas
vadinamas cikliškuoju geltonuoju kūnu (corpus luteum cyclicum), kuris, veikiant gimdos gleivinės išskirtam prostaglandinui F2ά virsta jungiamojo audinio randu – baltuoju kūnu (corpus albicans) [2]. Jei ovocitas apvaisinamas, tuomet geltonasis kūnas išlieka visą nėštumo laikotarpį ir yra vadinamas nėštuminiu geltonuoju kūnu (corpus luteum graviditatis) [4].
Pagal kilmę geltonojo kūno endokrinocitai skirstomi į grūdėtuosius luteocitus ir
tekaluteocitus [5]. Grūdėtieji luteocitai (granulosoluteocyti) susiformuoja iš pūslinio folikulo sienelės folikulinių epiteliocitų. Šie luteocitai apibūdinami kaip daugiakampės, apie 40µm skersmens, su stambiu, apvaliu branduoliu, mitoziškai aktyvios ląstelės [4].
Tekaluteocitai (thecaluteocyti) susiformuoja iš folikulo sienelės vidinio apvalkalėlio ląstelių ir yra mažesni bei rečiau išsidėstę nei grūdėtieji luteocitai. Tekaluteocitai randami geltonojo kūno periferijoje. Taip pat šios ląstelės turi žymiai mažiau steroidus sintetinančių organelių, tačiau kaip ir grūdėtieji luteocitai išskiria hormoną progesteroną [5].
1.2 Įgimtos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos
Įgimti lytinės sistemos defektai gali būti randami bet kurioje reprodukcinės sistemos dalyje, pradedant kiaušidėmis ir baigiant makštimi. Vienos ar kitos lytinės sistemos dalies neišsivystymas, dalinis išsivystymas ar hipoplazija siejama su embriono ar vaisiaus periodo vystymosi sutrikdymu, hormonų disbalansu ar chromosomų aberacijomis [9].
Iš įgimtų gimdos ir kiaušidžių patologijų kalėms dažniausiai nustatoma gimdos ragų dalinė aplazija ir kiaušidžių hipoplazija [3].
Esant dalinei gimdos ragų aplazijai ar agenezei, randamas tik vienas pilnai išsivystęs gimdos ragas [10]. Tikslios agenezės priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, jog tai įvyksta embriono formavimosi stadijoje sutrikus paramezonefrinių latakėlių vystymuisi [11]. Esant gimdos ragų aplazijai kartais stebimas skysčių susikaupimas kiaušintakyje ar hidrometra [12].
Aplaziškus gimdos ragus tiriant histologiškai, aptinkami ploni lygiųjų raumenų pluoštai, pereinantys į mezometriumą ir jungiamojo audinio intarpai [14]. Ši patologija dažniausiai nustatoma oviariohisterektomijos ar laparoskopijos, laparotomijos metu ir aptinkama gana retai [13]. A. Ortega - Pacheco ir kt. (2007) ištyrę 300 kalių, segmentinę gimdos aplaziją nustatė tik vienai patelei [15].
Esant gimdos ragų hipoplazijai, ragai būna išsivystę, tik mažesnio dydžio nei įprastai [11]. Įgimtoms gimdos patologijoms priskiriamos ir Gartnerio cistos, susiformuojančios iš mezonefrinių kanalėlių liekanų. Jos gali būti įvairaus dydžio ir sukelti neigiamą poveikį kalių
13 vaisingumui ir bendrai sveikatos būklei [16]. Mezonefrinių kanalėlių liekanų cistos gali atsirasti greta gimdos išorinio išilginio raumeninio sluoksnio, gimdos ragų serozos, kiaušintakių, mezometriume ar makšties raumeniniame sluoksnyje [17].
Histologiškai Gartnerio cistų struktūra panaši į gimdos ragų sandarą. Cistų sienelės sudarytos iš paviršinio epitelio, raumeninių skaidulų, stromos ir gimdos liaukų, todėl ši patologija dar vadinama gimdos sudvigubėjimu (duplikacija) [16].
Kiaušidžių hipoplazija dažniausiai aptinkama abiejose kiaušidėse, tačiau galima dalinė, visiška ar pereinamojo laipsnio hipoplazija [18]. Visiškos hipoplazijos atveju pažeistos kiaušidės būna labai mažos, standžios konsistencijos, paviršiuje turi nelygius išilginius griovelius, o folikulų nerandama [19]. Dalinės hipoplazijos atveju kiaušidės prie mezovariumo priekinio galo gali būti labai sustorėjusios ar plokščios, lygios ar pupelės formos, tačiau jose vystosi folikulai [18]. Pereinamojo laipsnio hipoplazijos atveju kiaušidės taip pat būna mažos, kietos konsistencijos ir beveik visada randami įvairių vystymosi laipsnių folikulai ir geltonasis kūnas [19].
Kiaušidžių agenezė (visiškas ar dalinis neišsivystymas) kalėms nustatoma gana retai, o nevaisingumas pasireiškia tik esant abipusiam kiaušidžių neišsivystymui. Esant šiai patologijai kiaušidžių nerandama arba randamos jų užuomazgos su jungiamojo audinio išvešėjimu [13].
1.3 Įgytos kalių gimdos ir kiaušidžių patologijos 1.3.1 Gimdos patologijos
Dauguma kalių gimdos patologijų yra aptinkamos tik ovariohisterektomijos metu arba pastebėjus išskyras iš lytinio plyšio. Dažniausiai aptinkamos patologijos yra cistinė endometriumo hiperplazija, piometra, endometritai, adenomiozė, mukometra/hidrometra, navikinės patologijos ir pavieniais atvejais - gimdos paviršinės cistos bei melanozė [20].
Cistinė endometriumo hiperplazija
Tai dažniausiai registruojama kalių gimdos patologija, besivystanti daugeliui sveikų kalių ir siejama su gimdos endometriumo liaukų cistiniu didėjimu [18].
Manoma, jog tai sukelia lėtinis, pasikartojantis progesterono, gaminamo geltonkūnio porujo metu, ar skiriamo egzogeniškai, poveikis gimdos endometriumui [21]. Nors progesteronas ir vaidina didžiausią vaidmenį endometriumo hiperplazijos pasireiškime, tačiau būtent estrogenai sustiprina gimdos receptorių progesteronui sintezę, nuo ko ir prasideda patologijos vystymąsis [22].
14 Estrogenų poveikis dažniausiai pasireiškia, kai šie steroidai skiriami egzogeniškai esant nepageidaujamam kalių susikergimui arba retesniais atvejais padidėjus jų koncentracijai kraujyje dėl kiaušidžių navikų, tokių kaip granuliozinių ląstelių navikai [21].
H. De Cock (2012) tirdamas kalių gimdas paveiktas CEH, gimdos endotelinėse ir miometriumo raumeninėse ląstelėse aptiko daugiau nei sveikų kalių gimdose randamo į hormoną insuliną panašaus augimo faktoriaus (IGF- 1), kuris yra vienas iš svarbiausių ir turinčių didelį mitogeninį poveikį gimdos gleivinei. Šis faktorius mokslininkų siejamas su CEH vystymusi [23].
Progesterono jungimasis su gimdos receptoriais skatina gleivinės liaukų proliferaciją, jų sekreciją, mažina raumeninio sluoksnio susitraukimus ir skatina gimdos kaklelio užsidarymą [21]. Gimdos endometriumo hiperplazija ir liaukų diliatacija gali pasireikšti visoje gimdos gleivinėje arba būti lokalizuota židiniais [3].
Tiriant makroskopiškai pažeistą gimdą, endometriume randamos pavienės ar išsidėsčiusios visoje gleivinėje įvairaus dydžio ir formos plonasienės cistos. Jų turinys dažniausiai skaidrus, skystas ar kiek tąsus [21]. Kiaušidėse dažniausiai randamas geltonasis kūnas [18]. Histologiškai matomos gleivinės liaukos yra labai vingiuotos, plonasienės, endoteliocitų citoplazma skaidri, hipertrofuota, gleivinės stroma edemiška ir infiltruota uždegiminėmis ląstelėmis [21].
Kalėms taip pat yra išskiriama segmentinė gimdos hiperplazija (angl. pseudo-placentation endometrial hyperplasia; deciduoma), kuriai būdingi lokalizuoti endometriumo liaukų ir endotelio išvešėjimai, primenantys vaisių implantacijos vietas [18].
Etiopatogenezė nėra aiški [24]. Segmentinė gimdos gleivinės hiperplazija dažniausiai nustatoma netikrojo nėštumo metu porujo fazėje [17]. S. Arrighi ir kt. (2007) mano, jog tokią vietinę gimdos reakciją gali sukelti natūrali gimdos mikroflora, nes pažeistose endometriumo vietose mokslininkai aptiko grūdėtųjų leukocitų sankaupas [24] . Y. Sato (2011) taip pat aprašo galimai bakterijų, patekusių į gimdą endogeniniu keliu iš kitų uždegimo šaltinių ar per atvirą gimdos kaklelį rujos metu, sąlygojamą židininės gimdos hiperplazijos atsiradimą [25].
Vertinant makroskopiškai matomi pavieniai sustorėjimai gimdoje, o spindyje randama skaidraus ar drumsto, rausvo ar žalsvo sekreto ir lokalizuoti iki 2cm skersmens gleivinės sustorėjimai. Kiaušidėse randami geltonkūniai [17]. Histologiškai pažeistose gimdos srityse matomas hiperplazuotas endometriumas, sudarytas iš trijų struktūrų: gilių, vingiuotų gleivinės liaukų, glaudžiai išsidėsčiusio jungiamojo audinio ir endotelinių, lanko formos jungčių su vaisiumi zonų, padengtų mikrogaureliais [25]. Spindžio paviršius visada yra nekrozuotas, o vaisiaus dangalų audinių nerandama [18].
15 Šią patologiją reikėtų diferencijuoti nuo endometriumo polipų, lėtinės piometros, lejomiomos, ar vaisiaus mumifikacijos [3].
Piometra
Tai uždegiminės kilmės gimdos susirgimas, pasireiškiantis pūlingo turinio susikaupimu gimdoje [3]. Dažniausiai išsivysto nesukergtoms, vyresnio amžiaus kalėms liuteininės fazės metu, po rujos praėjus 2 savaitėms – 2 mėnesiams [26]. Neturėjusioms palikuonių patelėms nustatoma 75 proc. piometros atvejų [27].
Šis susirgimas gali pasireikšti nuo 4 mėnesių iki 16 metų amžiaus kalėms arba tol, kol vyksta patelės reprodukcinis ciklas [27]. A. Gibson ir kt. (2013) teigia, jog susirgimo amžiaus vidurkis yra 7 metai ir 7 mėnesiai, o imliausios piometrai veislės: bulmastifai, Bordo dogai ir auksaspalviai retriveriai [28].
Rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis, bakterijos patenka į gimdą. Progesterono poveikyje porujo metu besikaupiančios gimdos išskyros, išvešėjusios endometriumo liaukų kriptos ir imunosupresija yra ideali aplinka vystytis bakterijoms, kurių išskiriami produktai ir uždegimo mediatoriai sukelia piometrą [3].
B. S. Holst ir kt. (2013) nustatė, jog vėlyvoje porujo fazėje mažėja fagocitų aktyvumas [29]. Y. Yasunaga ir kiti (2013) ištyrė, jog kalėms, sergančioms piometra, 7 - 10 ir 30 - 40 porujo dienomis gimdos gleivinėje mažėjo gliukozės ir manozės sekrecija [30]. K. Ishiguro ir kiti (2007) rašo, jog E.coli adheziją prie endometriumo ląstelių slopina integralinis membranos mucinas (MUC1), kurio gamyba porujo metu sumažėja [31]. Mokslininkai šiuos veiksnius susiejo su piometros vystymusi [30,31].
Mokslininkų tyrimais nustatyta, jog cistinė endometriumo hiperplazija yra labai dažnai piometrą predisponuojantis faktorius, tačiau vien ji piometros nesukelia. Šių dviejų susirgimų visuma pavadinta cistinės endometriumo hiperplazijos – piometros kompleksu [21].
Po OHE taip pat gali išsivystyti piometra, jei yra likusi gimdos dalis. Tai vadinama bigės piometra [3].
Piometra gali vystytis uždara ir atvira forma, priklausomai nuo to atviras ar uždaras gimdos kaklelis [21].
Priklausomai nuo sunkumo laipsnio vertinant makroskopiškai galima rasti tik nežymiai padidėjusią gimdą su švelnia endometriumo hiperplazija ir uždegimo požymiais arba žymiai išdidėjusią, pripildytą rausvai pilkos spalvos pūlingo turinio, su stipriai išreikšta CEH, gimdą. Piometrai užsitęsus ilgiau stebima gimdos sienelės atrofija [18]. Dėl bakterijų poveikio, ypač jei jos toksigeninės, gimdoje galima aptikti erozijų ar opų [17].
16 Histopatologinio tyrimo metu randama gausi neutrofilų infiltracija gimdos liaukose ir spindyje, suiręs endotelis, stromoje – edema, plazminės ląstelės ir limfocitai. Kai kurioms kalėms nustatoma gimdos gleivinės ragėjanti metaplazija [17].
Kalėms, sergančioms piometra, dažniausiai išskiriamos teigiamos ar neigiamos hemolizei
E.coli bakterijos (apie 80 proc. atvejų) [32]. E. C. Feldman ir kt. (2004) mini, jog retesniais
atvejais išskiriamos ir tokios bakterijos kaip Staphylococcus spp., Streptococcus spp., Klebsiella
spp., Pseudomonas spp., Proteus spp., Haemophilus spp., Pasteurella spp. [21]. J. T. Walker ir kt.
(2012) aprašė pirmąjį atvejį, kai vokiečių aviganių veislės kalei piometrą sukėlė Aspergilus spp. [33].
Piometrą reikėtų diferencijuoti nuo hidrometros, mukometros, vaginito, gimdos navikų, gimdos užsisukimo ir kalingumo [27].
Mukometra ir hidrometra
Mukometra – tai gleivingo, o hidrometra - skaidraus, vandeningo skysčio susikaupimas gimdoje [3]. Hidrometros ir mukometros atvejais susikaupęs skystis yra sterilus, be uždegiminių ląstelių. Kiekviename rage tokio sekreto gali susikaupti iki 500 ml [18].
Šios dvi būsenos dažniausiai siejamos su CEH, nes jos pasekmėje padidėja cistinių gimdos liaukų sekrecija. Taip pat mukometra ar hidrometra gali išsivystyti esant gimdos ragų obstrukcijai dėl segmentinės aplazijos, navikų ar polipų, esant uždaram gimdos kakleliui (hiperestrogenizmas) ar nepilnai pašalinus gimdą OHE metu [27]. J. F. Zachary ir kt. (2012) mini, jog hidrometra ar mukometra vystosi ir kalių pseudonėštumo metu, tačiau procesas neintensyvus ir greitai baigiasi [3].
Mokslininkai nustatė, kad ilgalaikis egzogeninių estrogenų naudojimas ir ilgalaikė gimdos navikų gaminamų estrogeninių hormonų sekrecija taip pat skatina hidrometros vystymąsi [34].
Vertinant histologiškai nustatomas visų gimdos sluoksnių suplonėjimas ar visiška jų atrofija dėl ilgalaikio spaudimo skysčiais, endometriumo liaukų skaičiaus sumažėjimas, o kiaušidėse randami įvairių vystymosi stadijų folikulai ir geltonkūniai, kas rodo, jog šių būsenų metu kalių lytinis ciklas nebūna sutrikęs [35].
Jei į gimdą patenka bakterijos (rujos metu per atvirą gimdos kaklelį) - vystosi piometra [18].
Endometritas
Tai gimdos gleivinės uždegimas, dažniau pasireiškiantis nevaikingoms kalėms, sukeliamas bakterijų, patekusių į gimdą per atvirą gimdos kaklelį [3]. 2013 metais mokslininkai aprašė, jog patino priedinių liaukų sekretas ir spermos plazma sukelia kalės gimdos kraujagyslių išsiplėtimą ir
17 neutrofilų migraciją, ko pasekmėje po poravimosi gali išsivystyti endometritas [36]. Susirgimas gali vystytis po atsivedimo, ypač jei jis buvo komplikuotas [3]. Dažniausiai susirgimą sukelia E.
coli bakterijos [37].
Skiriamas ūmus ir lėtinis endometritas [3]. Dažniausiai ūmus endometritas pagal eksudatą būna pūlinis ir fibrininis [37], o lėtinis endometritas gali būti serozinis, katarinis ar pūlinis [18].
Esant švelniai ūmaus endometrito formai gali būti stebimos skaidrios gleivingos išskyros iš makšties. Histologinio tyrimo metu gimdos liaukose ir aplink jas matomi pavieniai neutrofilai, plazminių ląstelių sankaupos ir limfocitų židiniai stromoje. Švelni forma dažniau stebima po kergimosi [18].
Stipriai išreikštos ūmaus endometrito eigos metu matoma hiperemiška, edemiška, nelygi gimdos gleivinė, dažnai stebimos žalsvai pilkos spalvos fibrino apnašos ir nekrozinės masės. Tiriant mikroskopiškai endometriumo liaukose ir stromoje randama gausi neutrofilų infiltracija, paviršinio endotelio degeneracija ir deskvamacija [3].
Dažnai ūmus endometritas pereina į lėtinę eigą, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis nekrozuoto endometriumo pakeitimas granuliaciniu ir fibroziniu audiniu [3]. Endometriumas sustorėja, liaukos atrofuojasi, stebima jų ir stromos fibrozė. Gali būti stebima židiniais išsidėsčiusi polipoidinė pogleivinės hiperplazija ar ragėjanti metaplazija. Eksudato randama negausiai [18].
Endometriumo uždegimas gali progresuoti ir apimti raumeninį gimdos sluoksnį, pasireiškiant miometritui ar visus gimdos sluoksnius, išsivystant metritui [3].
Gimdos gleivinės uždegimas gali komplikuotis piometra, septicemija ar nevaisingumu [37]. Metritas
Tai ūmus visų gimdos sluoksnių uždegimas, dažniausiai pasireiškiantis per savaitę po atvedimo [21].
Ligą sukelia bakterijų patekimas į gimdą atvedimo metu [18]. Predisponuojančios priežastys yra užtrukęs atvedimas, distocijos, užsilaikę vaisiai ir placentos dalys, abortas [37]. Dažniausiai išskiriamos bakterijos yra E. coli, kiek rečiau Pasteurella spp., beta hemoliziniai streptokokai, stafilokokai, Proteus spp., Klebsiella spp., Pseudomonas spp. [21].
Pažeistos gimdos seroza yra pilkšva, smulkiai grūdėtu paviršiumi, trapi, padengta plonais fibrino pluoštais, su petechijomis. Priklausomai nuo proceso trukmės, viduje randama dvokiančio, nuo purvinai geltonos iki raudonai juodos spalvos turinio [3].
Histopatologinio tyrimo metu visuose gimdos sluoksniuose aptinkama gausi neutrofilų infiltracija, poserozinio jungiamojo audinio ir miometriumo edema, raumeninių skaidulų grūdėtoji
18 degeneracija, endometriume - nekrozė ir eritrocitų sankaupos. Gimdos sienelėje galima aptikti kalcinozės židinių [10]. Galima mezometriumo kraujagyslių trombozė, o to pasekmėje – gimdos ir aplinkinių audinių infarktai ir kraujosruvos [18].
Veislės ar amžiaus predispozicija nenustatyta [3].
Placentos zonų subinvoliucija
Tai patologija, unikali tik kalėms, pasireiškianti placentinių zonų gimdoje užsilaikymu ilgiau nei 12 savaičių po atvedimo [3]. M. V. R. Kustriz ir kt. (2003) rašo, jog patologija dažnesnė jaunesnėms nei 3 metų kalėms, ypač atsivedusioms pirmą vadą. Veislės įtakos autorė neišskiria [37] .
Patogenezė nėra visiškai išaiškinta. R. A. Foster (2012) mano, jog patologiją gali sąlygoti pernelyg gili trofoblastų invazija į gimdos sluoksnius [20].
Makroskopiškai vertinant išoriškai matomi segmentiniai gimdos ragų sustorėjimai, o gleivinėje stebimos beveik du kartus didesnės nei įprastai placentos zonos. Kiekvienos zonos paviršius iškilus, gruoblėtas, tarsi sudraskytas, pilkai rudos spalvos, su kraujosruvomis ir fibrino apnašomis [3].
Mikroskopiškai placentacijos vietose matomos suirusios ląstelės, hematomos, trombai ir endometriumo regeneracija. Gilesniuose zonų sluoksniuose aptinkama gausiai išsidėsčiusi eozinofilinė kolageninė tarpląstelinė medžiaga, hemoragijos, edema, sumažėjęs endometriumo liaukų skaičius ir jų apimtis [38]. Taip pat matomi trofoblastai, kurių ląstelės gali būti peraugusios per visus gimdos sluoksnius ir net perforuoti gimdos sieną [3].
Esant placentos zonų subinvoliucijai yra palankios sąlygos daugintis bakterijoms ir vystytis endometritui ar piometrai [37], nors G. C. W. England ir kt. (2010) rašo, jog gimdos infekcijų pasitaiko retai, o vaisingumas ir lytinis ciklas po gydymo nesutrinka [38].
Adenomiozė
Terminas apibūdina nenavikinės kilmės hiperplastinį pažeidimą, kurio metu endometriumo liaukos ir/ar stroma randama miometriume tarp raumeninių skaidulų [39]. H. Tamada ir kt. (2005) aprašė atvejį, kai vokiečių aviganių veislės kalei buvo nustatyta gimdos kaklelio adenomiozė [40]. Tikrosios adenomiozės priežastys nėra žinomos. Y. Walter ir kt. (2009) nustatė, jog adenomioze sergančių kalių kraujyje yra padidėjusi estrogenų koncentracija ir patologijos vystymąsi sieja su endokrinine kiaušidžių disfunkcija [41]. H. S. Kim ir kt. (2010) teigia, jog tokį gimdos pažeidimą gali sąlygoti prie miometriumo esančių gimdos gleivinės liaukų dalių
19 išsidėstymas ir raumeninio sluoksnio peraugimas jomis [39]. Kiti autoriai mano, jog tokia patologija gali išsivystyti dėl raumeninio gimdos sluoksnio slėgimo endometriumu esant vaikingumui ar piometrai, nes tokiose būsenose epitelinės endometriumo ląstelės migruoja ir įsitvirtina miometriume [3]. Vertinant makroskopiškai pastebimi lokalizuoti miometriumo sustorėjimai (dažniau gimdos kūne) [3]. Esant stipriam pažeidimui raumeniniame gimdos sluoksnyje stebimi cistiniai dariniai. Dėl fibrozinio audinio išvešėjimo gimdos siena yra baltos spalvos ir standi. Kartais stebimi difuziški ar židininiai gimdos sustorėjimai, ypač ties gimdos kakleliu [39]. Mikroskopiškai matomos gimdos liaukos ir/ar stroma tarp raumeninių miometriumo skaidulų [3]. Liaukas sudaro kubiniai endoteliocitai su dideliu, prie ląstelės sienelės randamu branduoliu [39].
Patologija dažniausiai nesukelia jokių klinikinių simptomų ir yra diagnozuojama kitų procedūrų (OHE, laparotomijos, patologinio anatominio tyrimo) metu, nebent adenomiozė yra labai išplitusi ir gimda plyšta bei išsivysto peritonitas [17].
J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog miometriume esančiose gimdos liaukose gali kauptis sekretas ir vystytis piometra [3].
Nors patologija kalėms dažnesnė nei kitų rūšių patelėms [18], tačiau yra diagnozuojama gana retai [39].
Endometriumo polipai
Patologija apibūdinama kaip židininė endometriumo stromos ir liaukų proliferacija [42]. Atsiradimo priežastys nėra žinomos [3], tačiau G. Marino ir kt. (2013) teigia, jog endometriumo polipai dažnai randami su cistine endometriumo hiperplazija ir piometra, nors yra atvejų, kai kalės kliniškai yra sveikos [43].
Polipai gali būti mikroskopinio dydžio, tačiau galima aptikti ir labai didelių darinių, kurie gali užimti visą gimdos spindį, įtakoti hidrometrą, mukometrą, gimdos užsisukimą ir net plyšimą [3]. Italijoje vienai kalei buvo nustatytas ūmus gimdos užsisukimas, o atlikus laparotomiją, rastas 25cm skersmens endometriumo polipas [43].
Dažnai stebimi polipai turintys tarsi kojelę, bet aptinkama jų ir su plačiu pagrindu, atrodančių lyg gimdos gleivinės sustorėjimai. Galima juose aptikti kraujosruvų ar židininių nekrozių [44].
Mikroskopiškai polipai sudaryti iš gimdos liaukų ir stromos, kartais aptinkama uždegiminių ląstelių, adipocitų ir eritrocitų sankaupų. Retesniais atvejais galima aptikti ragėjančią epitelio metaplaziją, stromos lygiųjų raumenų ląstelių, labiau primenančių lejomiomai būdingas navikines ląsteles [43].
20 Gimdos navikai
Gimdos navikai kalėms yra gana reti [45]. Pagal L. P. Tiley ir kt. (2011) kalėms jie sudaro 0,3 – 0,4 proc. visų navikų. Etiologija nėra aiški [46].
Navikai dažniau diagnozuojami vidutinio bei vyresnio amžiaus nekergtoms kalėms [47], tačiau aprašytas atvejis, kai gimdos karcinoma buvo diagnozuota jaunesnei nei 10 mėn. amžiaus kalei [48]. Veislės įtaka neišskiriama [47].
Gimdos navikai gali kilti iš epitelinio ar mezenchiminio audinių ir skirstomi į gerybinius ir piktybinius [42]. T. W. Fossum rašo, jog navikai gali vystytis gimdos bigėje, po neteisingai atliktos OHE [47].
1 lentelė. Gimdos navikų klasifikacija pagal J. M. Dobson (2011) [45] Gerybiniai gimdos navikai Piktybiniai gimdos navikai
Lejomioma Lejomiosarkoma
Fibroma Fibrosarkoma
Fibrolejomioma Adenokarcinoma
Adenoma Limfoma
Specifinių klinikinių požymių, susijusių su gimdos navikais, dažniausiai nebūna ir patologijos diagnozuojamos atsitiktinai, nekropsijos ar OHE metu [47].
Lejomioma (leiomyoma uteri) - tai dažniausiai kalėms diagnozuojamas mezenchiminis navikas, išsivystantis iš miometriumo lygiųjų raumenų ląstelių, sudarantis 85 – 90 proc. visų gimdos navikų atvejų [45] . Tuo tarpu piktybinės lejomiosarkomos sudaro tik 10 proc. atvejų [49]. Manoma, jog lejomiomų vystymąsi ir augimą įtakoja estrogenai [50].
Pagal S. J. Withrow ir kt. (2013) lejomiomų augimas paprastai yra neinvazyvus, lėtas, o metastazės nesiformuoja, tačiau labai didelius navikus sunku diferencijuoti nuo lejomiosarkomų [48].
Makroskopiškai miometriume aptinkami kaip sferiniai, gerai išsiskiriantys iš sveiko audinio, be kapsulės, įvairaus dydžio mazgai. Jų konsistencija standi, spalva rausva ar balta, kartais stebima kalcinozė. Lejomiomos augdamos gali išsikišti į gimdos spindį, pažeisti serozinį gimdos paviršių ar net gimdos raiščius [3]. Aprašytas atvejis, kai toiterjerų veislės kalei lejomioma buvo nustatyta kiaušintakio raištyje [45]. Mažesnio dydžio navikai dažniau vystosi gimdos kaklelyje ir makšties sienelėje [42].
Histologiškai navikai sudaryti iš pluoštais išsidėsčiusių pailgų ląstelių, turinčių sunkiai apibrėžiamas eozinofilinės citoplazmos ribas ir ovalų, bukais galais, branduolį su gerai matomais branduolėliais. Mitozių neaptinkama arba jos yra labai retos [42]. Kai kuriuose navikuose gausiai
21 aptinkama fibrozinio audinio. Jie dažniausiai būna baltos spalvos ir vadinami fibrolejomiomomis [48].
Vokiečių aviganių veislės kalėms yra būdinga paveldima židininė abiejų inkstų cistadenokarcinoma ir mazgelinė dermatofibrozė, susijusi su gimdos daugybinėmis lejomiomomis [49]. Manoma, jog sindromą sukelia paveldima „Birt – Hogg – Dube“ geno mutacija [47].
Lejomiosarkomos būna panašios į lejomiomas, tačiau didesnės, pasižymi invazyviu daugiažidininiu augimu ir lėtai plintančiomis metastazėmis [47]. Histologiškai matomos atipiškos lygiųjų raumenų ląstelės (cigaro ar verpstės formos) su eozinofiline citoplazma, gausios jų mitozės, išreikštas branduolių dydžio ir formos polimorfizmas (anizokariozė) ir regioninės nekrozės [51].
Karcinoma (carcinoma uteri) – tai labai retai kalėms diagnozuojamas epitelinės kilmės gimdos endometriumo piktybinis navikas [42]. Dažniausiai randamas vyresnio amžiaus kalėms [52]. Navikas gali lokalizuotis gimdos raguose ir apimti jos kūną ir net kaklelį [42].
Patomorfologinio tyrimo metu matomi kieti gimdos sustorėjimai, sudaryti iš tankaus, balto ar gelsvo audinio [42]. Navikai auga invazyviai, neturi aiškių ribų, yra be kapsulės [53]. Taip pat T. A. Cave (2002) ištyręs sergančią gimdos karcinoma 10 mėnesių amžiaus Labradoro retriverių veislės kalę nurodė, jog navikas buvo cistinis, o gimdos spindyje aptikta šokolado spalvos turinio [53].
Mikroskopiškai vertinant pastebima, jog navikinės ląstelės suformuoja tarsi spenelius, nukreiptus į gimdos spindį, o tarp ląstelių matoma fibrozinio audinio stroma. Navikinės ląstelės pagal formą yra nuo kubinių iki stulpiškųjų, be aiškių ribų, su smulkiai grūdėta šviesia eozinofiline citoplazma. Branduoliai apvalūs ar ovalūs, tankiai hiperchromuoti, su 1 – 2 bazofiliniais branduolėliais viduje. Mitozės retos. Gimdos spindis ir tarpai tarp naviko formuojamų „spenelių“ užpildyti šviesių eozinofilinių ląstelių ir bazofilinių suirusių branduolių bei pavienių eritrocitų. Kartais matomos išsiplėtusios gimdos liaukos, pripildytos ryškiai raudonos spalvos sekreto [52].
Aprašoma karcinomų invazija į venas ir/ar limfagysles, metastazavimas į plaučius, kepenis, pilvo ertmę ir regioninius limfinius mazgus [42].
Adenokarcinoma – piktybinis gimdos liaukų navikas [45]. Dažniau aptinkamas katėms nei kalėms [48]. Darinys gali būti vientisos ar cistinės struktūros, lygaus paviršiaus ar turėti išaugėlių, galintis užimti visą gimdos ertmę. Dažnai adenokarcinomos yra multicentrinės [47].
22 Navikui būdingos metastazės, galinčios apimti kiaušides, smegenis, akis, prieinkstines liaukas, skydliaukę, plaučius, kepenis, inkstus, šlapimo pūslę, diafragmą, žarnyną, regioninius limfinius mazgus ir kitus organus [47].
Manoma, jog adenokarcinomų vystymąsi įtakoja progesteronas ir estrogenai [48].
Sarkoma yra labai retai aptinkamas endometriumo stromos piktybinis navikas. Sarkomos endometriume suformuoja mazgelius, kurie gali peraugti į miometriumą [20].
Histopatologinio tyrimo metu analizuojant pažeistas gimdos sritis gimdos gleivinės stromoje matomos verpstės formos ląstelės su negausia citoplazma, susisukusios tarsi pluoštais ir pavienės gimdos liaukos [20].
Limfosarkoma. Navikas augdamas apima gimdos sieną ir gali labai plačiai išplisti. Limfosarkoma turi homogenišką struktūrą ir yra pilkos ar šviesiai geltonos spalvos, kas yra charakteringas šių navikų bruožas. Histologinė išvaizda yra tokia pati kaip ir kitose vietose išsivysčiusių limfosarkomų – tankiai išsidėstę pakitę limfocitai endometriume, pažeidžiantys normalią audinių struktūrą ir gausus kraujagyslių tinklas aplink ląsteles. Limfosarkomoms peraugant miometriumą stebimos židininės gimdos lygiųjų raumenų nekrozės [42].
1.3.2 Kiaušidžių patologijos
Kiaušidžių patologijos dažniausiai nustatomos rutininės OHE ar laparotomijos metu, diagnozuojant kitas ligas. Kliniškai susirgimai pasireiškia tik tuomet jei sutrinka hormonų balansas, lytinis ciklas ar pablogėja bendra organizmo būklė [37]. Dažniausiai diagnozuojamos kiaušidžių cistos, kiek rečiau – navikai ir uždegimas [3].
Kiaušidžių cistos
Cistos – tai ertmės, pripildytos skaidraus skysčio ar tąsios masės [54]. Pagal lokalizaciją cistos skirstomos į cistas, susidarančias kiaušidės viduje – ovarines, ir cistas, susidarančias šalia kiaušidės – paraovarines [3]. Pagal J. Kennedy ir kt. (2007) ovarinėms cistoms priskiriamos folikulinės, liuteinizuotos folikulinės cistos, geltonkūnio, kiaušidės tinklo ir paviršinio epitelio cistos, o paraovarinėms – iš embrioninių struktūrų išsivysčiusios cistos [18] .
Kiaušidės tinklo cistos - tai dažniausiai kalėms diagnozuojamų ovarinių cistų rūšis, nors katėms aptinkama dažniau [3]. Jos išsivysto vienos ar abiejų kiaušidžių šerdinėse dalyse, ties vartais, iš embrioninių struktūrų – mezonefrinių (Volfo latako liekanų) latakėlių, sueinančių į kiaušidės centrinę dalį, ir čia jau vadinamų tinklo latakėliais. Priežastis – per stipri latakėlių
23 sekrecijos funkcija ir aklinai besibaigiantys kanalėlių galai [37]. Šios cistos gali būti tokios didelės, jog lengvai supainiojamos su folikulinėmis cistomis [55].
Kiaušidės tinklo cistų sienelė yra plona, sudaryta iš vieno sluoksnio kubiškųjų epitelinių ląstelių ir plono jungiamojo audinio skaidulų sluoksnio. Šalia šių kanalėlių esantys mezonefriniai latakėliai gali susisiekti su tinklo kanalėliais ir formuoti bendrą cistinį darinį. Tačiau norint diferencijuoti, kurie latakėliai yra cistiniai, histologiškai ištyrus, mezonefriniuose latakėliuose pastebimas ne tik vienasluoksnis kubiškasis epitelis, bet ir plonas lygiųjų raumenų sluoksnis [19].
M. V. R. Kustriz ir kiti (2003) teigia, jog su amžiumi kalėms šios cistos tik didėja, gali pasiekti kelių centimetrų skersmenį ir pradėti spausti kiaušidės žievę bei sukelti jos atrofiją [37]. Pagal K. McEntee (1990) kiaušidės tinklo cistos kiek daugiau nei 10 proc. dažniau randamos vyresnio amžiaus kalėms nei jaunoms ir dažnai dėl žievės kompresijos sukelia uždelstą ramybės periodą (anestrus) [54].
J. F. Zachary ir kt. (2012) pažymi, jog šių cistų vietoje gali formuotis navikinis darinys – cistadenoma, o Y. Akihara ir kt. (2007) teigia jog retais atvejais – ir karcinoma [3,55].
Folikulinės cistos - tai cistiniai, didesni nei įprastai, Grafo folikulai, galintys vystytis vienoje ar abiejose kiaušidėse [18]. Folikulinių cistų vystymasis siejamas su sutrikusia hipotalamuso – hipofizės – kiaušidžių ašies veikla, kas sukelia LH hormono ar jo receptorių trūkumą kiaušidėse [3]. M. V. R. Kustriz (2003) pamini, jog folikulinių cistų vystymąsi gali sąlygoti ankstyvas kalingumas [37].
Normalūs folikulai yra iki 8mm skersmens [56], tačiau nesirezorbuojant skysčiams, jie didėja, tampa cistiniais ir žymiai išsikiša už kiaušidės ribų. Šios rūšies cistos būna pripildytos skaidraus, bespalvio ar kiek gelsvo skysčio [19]. Jų sienelė plona, sudaryta iš vieno sluoksnio granuliozinių ląstelių ir vieno sluoksnio apvalkalo ląstelių [18]. M. V. R. Kustriz (2003) duomenimis, didesnės cistos sienelės sudėtyje gali turėti kubiškųjų ar plokščiųjų epiteliocitų, o senesnių cistų sienelės gali būti hialinizuotos [37].
Dažniausiai šių cistų buvimas kalėms sukelia prailgintą rujos ir sutrumpėjusią tarprujo fazę [57].
Folikulinės cistos kalėms diagnozuojamos rečiau nei kitų rūšių ovarinės cistos [37].
Liuteinizuotos folikulinės cistos. Šių cistų rūšis išsivysto neįvykus ovuliacijai ir folikulinės cistos sienelei liuteinizuojantis [18]. Tokios cistos yra gelsvai rudos ar pilkai geltonos spalvos [37], sienelė nepermatoma, išklota vienu sluoksniu luteocitų, padengtų plonu jungiamojo audinio sluoksniu ir ribojančių cistinę ertmę [3]. Kalėms būdinga dalinė folikulinės cistos sienelės liuteinizacija [18].
24 Geltonkūnio cista – tai geltonasis kūnas su cistine ertme [3], atsirandančia po ovuliacijos per anksti užsivėrus folikulo plyšimo angai [54]. Cistinio geltonojo kūno sienelė yra storesnė nei liuteinizuotų cistų ir tarp luteocitų ir cistos ertmės turi jungiamojo audinio sluoksnį [19].
V. Kustriz (2003) teigia, jog cistiniai geltonieji kūnai dažniau aptinkami vyresnio amžiaus ir ne vieną vadą turėjusių kalių kiaušidėse [37].
Pagal J. F. Zachary (2012) ir J. Kennedy (2007) šios cistos neįtakoja lytinio ciklo trukmės ir yra nereikšmingos [3,18].
Cistinės poepitelinės struktūros - tai cistinės ertmės, susidarančios išilgai kiaušidės, po dengiamuoju epiteliu [55]. Šios poepitelinės cistos yra panašios į kitoms patelėms priskiriamus kiaušidžių epitelio įaugimus į žievę, suformuojant cistines struktūras, ypač būdingas kumelėms [3]. Šių cistų sienelė yra išklota vienasluoksnio kubiškojo epitelio, o kartais randama ir granuliozinių ląstelių salelių [55].
K. McEntee (1990) rašo, jog šios struktūros retai kada būna didesnės nei 5mm skersmens. Taip pat šis autorius praneša, jog poepitelinės cistos neaptinkamos jaunų kalių kiaušidėse, o su amžiumi poepitelinių struktūrų atsiradimo tikimybė tik didėja. Jų vystymasis abiejose kiaušidėse stebimas retai [54] .
Nors kumelėms šių cistų rūšis gali sąlygoti nevaisingumą, kalėms J. F. Zachary ir kt. (2012) jas laiko nereikšmingomis, o J. Kennedy (2007) teigia, jog dažniausiai iš poepitelinių cistų išsivysto adenomos, rečiau – karcinomos bei galimas kiaušidžių hormonų disbalansas [3,18] .
Paraovarinės cistos - tuščiavidurės struktūros, randamos šalia kiaušidžių, susiformavusios iš likusių embrioninių struktūrų - paramezonefrinių (Miulerio latako) ar mezonefrinių latakų (Volfo latakų liekanos) ir mezonefrinių kanalėlių [3]. Paramezonefrinių latakų cistos randamos ant fimbrijų ir kiaušintakių bei gimdos ragų serozos, o mezonefrinių latakų ir kanalėlių cistos randamos kranialinėje ir kaudalinėje mezovariumo dalyse, tarp kiaušidžių ir fimbrijų [18].
Mezonefrinių latakų cistų sienelė yra plona, sudaryta iš mažų, neblakstienuotųjų kubiškųjų epitelinių ląstelių su šviesia citoplazma ir turinti du plonus lygiųjų raumenų skaidulų sluoksnius [18]. Mezonefrinių kanalėlių sienelė histologiškai sudaryta iš mažų kubiškųjų ir stulpiškųjų blakstienuotųjų ir neblakstienuotųjų epitelinių ląstelių, apsuptų plonesniu lygiųjų raumenų skaidulų pluoštu. Abiejų rūšių cistų sienelėse išskiriama pamatinė membrana. Paramezonefrinių latakų cistų sienelė sudaryta iš blakstienuotųjų ar neblakstienuotųjų su tamsiu branduoliu epiteliocitų, turi ploną lygiųjų raumenų sluoksnį, tačiau neturi pamatinės membranos [54].
K. McEntee (1990) pažymi, jog mezonefrinės cistos retai kada būna didesnės nei 1cm skersmens, bei, kaip ir paramezonefrinės, aptinkamos tik vyresnio amžiaus kalėms [54] .
25 Kiaušidės uždegimas (ovaritas, ooforitas)
Tai labai retas susirgimas kalių tarpe. Dažniausiai kiaušidės uždegimas prasideda dėl aplinkinių audinių uždegimo (periovarito). Ovaritas dažniausiai yra kiaušintakio, gimdos ragų, pilvaplėvės ar pilvo organų infekcijos tąsa [18]. R. A. Foster (2012) pastebėjo, jog kalėms ovarito priežastis yra nepaaiškinamos kilmės priešlaikinis kiaušidžių funkcijos nepakankamumas [20]. J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog kalėms labiau būdingi bakterinės kilmės ovaritai ir jei jie pasireiškia, beveik visada būna pūlingi [3] . Pagal M. V. R. Kustriz (2003) ovaritas gali sąlygoti nevaisingumą [37].
K. McEntee (1990) ovaritus pagal eigą suskirstė į ūmius ir lėtinius, o pagal uždegimo pobūdį – į serozinius, hemoraginius ir pūlingus [54].
J. Kennedy (2007) mini, jog pūlingo kiaušidžių uždegimo metu jose randami įvairaus dydžio abscesai [18]. Lėtinio uždegimo metu dažnai aptinkami suaugimai su kiaušintakiu, pilvaplėve, o pati kiaušidė perauga jungiamuoju audiniu, sumažėja ir sklerozuojasi. Tiriant histologiškai aptinkama daug jungiamojo audinio skaidulų, gausios limfocitų ir plazminių ląstelių sankaupos, ypač prie pirminių ir antrinių folikulų [58].
Kiaušidės likučio sindromas (angl. Ovarian remnant syndrome)
Tai jatrogeninės kilmės ovarioektomijos ar ovariohisterektomijos komplikacija, kuriai būdingi rujos, pseudonėštumo ar endometrito, piometros požymiai [62]. Likusi kiaušidės žievės dalis toliau vystosi ir tampa funkcionuojančia, išskiriančia estrogenus ir progesteroną [37]. Klinikiniai požymiai gali pasireikšti net praėjus metams nuo gonadų pašalinimo [63]. C. C. Perez-Marin ir kt. (2014) aprašė atvejį, kai po neteisingai atliktos ovariohisterektomijos palikta kiaušidės dalis net po aštuonerių metų sukėlė kiaušidės likučio sindromą [64].
2000 – 2007 metais R. L. Ball atlikti tyrimai parodė, jog šis sindromas dažniau diagnozuojamas kalėms nei katėms. Kiaušidės audinio likutis randamas tipinėje kiaušidės buvimo vietoje ir dažniau aptinkamas dešinėje pusėje [63].
Tiriant histologiškai rastą kiaušidės liekaną, dažniausiai aptinkama tik žievinė jos dalis [65]. A. Rota ir kt. (2013) paskelbė apie kiaušidės likutyje rastus teratomai būdingus komponentus. Anksčiau tokių atvejų registruota nebuvo [66].
Pasak M. V. R. Kustriz (2003) kastruojamų kalių amžius turi įtakos kiaušidės likučio sindromo pasireiškimui [37]. Labai jaunų patelių (3 – 4mėn.) kiaušidės yra labai mažos ir ne visada vizualiai gerai matomos, todėl yra nepilno jų pašalinimo tikimybė. Tačiau B. H. Sontas (2007) teigia, jog kiaušidės likučio sindromas dar nebuvo aptiktas nei vienai kalei, jaunesnei nei 4
26 mėnesių amžiaus. Šis autorius rizikos grupei priskiria 1 – 9 metų amžiaus kales [65] . Veislės įtaka sindromui nenustatyta [37, 65].
Kiaušidžių navikai
Kiaušidžių navikai kalėms sudaro 0,5 – 1,2 proc. visų navikų [46] ir turi tendenciją atsirasti kalėms, sulaukusioms lytinės brandos ir vyresnio amžiaus bei dažnai įtakoja elgesio ir visada kiaušidžių audinių pokyčius [18].
L. P. Tilley (2011) išskiria kalių veisles, kurioms yra didesnė rizika susirgti kiaušidžių navikais. Tai anglų pointeriai, anglų buldogai, bokseriai, vokiečių aviganiai ir Jorkšyro terjerai [46].
Histologiškai jie skirstomi į tris kategorijas: epiteliniai, užuomazginių ląstelių ir stromos navikai [18], o S. T. Kudnig (2012) išskiria ir mezenchiminius navikus [49].
2 lentelė. Kiaušidžių navikų klasifikacija pagal J.M. Dobson (2011) [45] Naviko kilmės vieta Gerybiniai navikai Piktybiniai navikai
1. Paviršinio epitelio navikai (40 – 50 proc. atvejų) Cistadenoma Papilinė adenoma Cistadenokarcinoma Papilinė adenokarcinoma Nediferencijuota karcinoma 2. Stromos navikai (35 -50 proc.
atvejų)
Tekoma
Luteoma Granuliozinių ląstelių navikas
3. Užuomazginių ląstelių navikai (6
– 20 proc. atvejų) Teratoma
Disgerminoma Teratoma Karcinoma
Epiteliniai navikai. Kalėms šie navikai susiformuoja iš paviršinio kiaušidės sluoksnio, kaip ir paviršinės epitelinės cistos, ar iš kiaušidės tinklo [42]. Kalėms randami dažniau nei katėms [45]. S. T. Kudnig (2012) teigia, jog nustačius diagnozę, 50 proc. šių navikų jau būna metastazavę į kitus audinius [49].
Papilinės adenomos kalėms išsivysto iš poepitelinių struktūrų, dažnai yra multicentrinės ir vystosi abiejose kiaušidėse. Navikai sudaryti iš kubiškųjų ar stulpiškųjų, galinčių turėti blakstienėlių epiteliocitų su šviesia, homogeniška, acidofiline citoplazma ir ovaliu branduoliu. Mitozių stebima mažai. Kiaušidės tinklo spenelinių adenomų aptinkama ypač retai [54]. Papilinių navikų speneliai sudaryti iš jungiamojo audinio „kojelių“, išklotų vieno ar daugiau sluoksnių kubiškųjų ar stulpiškųjų epiteliocitų [42].
27 Cistadenomos kyla iš kiaušidės tinklo, dažniausiai formuojasi tik vienoje kiaušidėje ir susideda iš daugybinių, vandeningu, skaidriu skysčiu užpildytų plonasienių cistų [48], išklotų vienasluoksnio stulpiškojo ar kubiskojo epitelio [42].
Papilinės adenomos ir adenokarcinomos gali abi išsivystyti abiejose kiaušidėse, todėl šių dviejų navikų diferenciacija yra sudėtinga ir grindžiama jų dydžio, mitozinio laipsnio, invazijos į kiaušidės stromą ir plitimo į pilvaplėvę sulyginimu. Papilinė adenokarcinoma yra dažniau siejama su gausiu metastazinių navikų išplitimu pilvaplėvėje [48]. Papilinei adenokarcinomai augant ir apimant kiaušidės bursą, jos paviršius būna nelygus, o navikas įgauna žiedinio kopūsto išvaizdą, o augant tik ant bursos – ryškiai matomi naviko gaureliai, kurie lengvai implantuojasi į pilvaplėvę [18].
Nediferencijuotos karcinomos terminas vartojamas norint apibūdinti naviką, kurio specifinių epitelinių ląstelių kilmės identifikacija yra apsunkinta dėl embriogenezės metu įvykusių kiaušidžių morfologinių pakitimų ir hormonų sekrecijos nebuvimo [48].
Tiriant histologiškai tiek papilines adenokarcinomas, cistadenokarcinomas ar nediferencijuotas karcinomas, nustatomos netolygiai, bet gausiai išsidėsčiusios epitelinių navikinių ląstelių masės [42] ir daugybinės jų mitozės [18].
Stromos navikai apima tuos navikus, kurie pagal fenotipą yra panašūs į tokias ląsteles, iš kurių kyla kiaušidės granuliozinės ir apvalkalo ląstelės bei folikulai, tačiau skiriasi nuo tų navikų, kurie atsiranda bet kurioje kūno vietoje, tokių kaip fibromos ir lejomiomos [48].
D. J. Meuten (2002) mini, jog šie navikai labiau vystosi vyresnių kalių kiaušidėse, tačiau gali būti aptinkami įvairių amžiaus grupių kalių gonadose [42].
Dažniausiai kalėms pasitaikanti stromos navikų rūšis yra granuliozinių ląstelių navikai. W. Bertazzolo (2004) ištyręs 19-os kalių kiaušides nustatė net 8 granuliozinių ląstelių navikų atvejus [59].
Jie vystosi vienoje kiaušidėje, rečiau abiejose, yra sferinės formos ir lygiu paviršiumi, bet gali būti ir policistinės struktūros [45]. Cistų skystis dažnai yra raudonai rudos spalvos [3]. Dažniausiai šie navikai yra piktybiniai ir 20 proc. atvejų metastazuoja į artimiausius limfinius mazgus ir organus (inkstus, taukinę, kepenis), rečiau – plaučius [49].
Granuliozinių ląstelių navikai randami po kiaušidės bursa, dažnai su hemoragijomis, perpjovus matoma cistinė struktūra su baltos spalvos kietomis pertvarėlėmis [45]. Tiriant histologiškai, matomos į normalias granuliozines ląsteles, esančias Grafo folikuluose, panašios navikinės ląstelės [3]. Jos yra apvalios ar pailgos formos, išsidėsčiusios tarp fibrozinio audinio pertvarėlių, turi hiperchromuotus branduolius ir ryškią, eozinofilišką citoplazmą [42]. W.
28 Bertazzolo (2004) granuliozinių ląstelių navikuose dar išskyrė ir „Call – Exner“ kūnelius, kaip reikšmingus šių navikų diagnostikos elementus, sudarytus iš spinduliu aplink centre esančią eozinofilinę baltyminę medžiagą išsidėsčiusių granuliozinių ląstelių [59].
Pagal ląstelių išsidėstymą yra skiriami folikulinis ir trabekulinis granuliozinių ląstelių potipiai. Trabekulinio potipio navikuose prie fibrozinių pertvarėlių aptinkamos ir apvalkalo ląstelės [20].
Granuliozinių ląstelių navikai gali išskirti estradiolį ar progesteroną ir sąlygoti užsitęsusią rują ir alopecijas [49].
Tekoma - tai navikas, histologine sandara panašus į folikulo apvalkalą sudarančias vidinio sluoksnio ląsteles [18]. Navikinės ląstelės išsidėsčiusios netaisyklingai, yra verpstės ar ovalo formos, turi šviesią, vakuolėtą citoplazmą. Kiekvienoje ląstelėje matomas pailgas branduolys ir lipidų lašeliai citoplazmoje, kurie parodo, jog šie navikai sintetina steroidinius hormonus. Tai taip pat gali padėti diferencijuoti šias navikines ląsteles nuo fibroblastų ir mezenchiminių navikų [42].
K. McEntee (1990) rašo, jog tekomos yra standžios konsistencijos, baltos, geltonos ar oranžinės spalvos, o didelės apimties navikuose galimos nekrozės ir pakraujavimai [54].
Tekomos yra gerybiniai kiaušidžių navikai, auga ekspansyviai, be metastazių ir kalių organizme randami labai retai [48].
Luteoma yra tai pat labai reta stromos navikų rūšis kalių tarpe. Šis navikas sudarytas iš ląstelių, panašių į geltonkūnio luteocitus, skiltelių, atskirtų gerai vaskuliarizuota jungiamojo audinio stroma. Ląstelės yra daugiakampio formos su gausiai eozinofilinių granulių užpildyta citoplazma, kurioje, kaip ir tekomose, matomi lipidų lašeliai [42]. Navikai auga dideli, yra geltonai oranžinės spalvos [37]. J. F. Zachary ir kt. (2012) teigia, jog luteomose retais atvejais gali būti funkcionuojančių luteocitų ir vykti liuteinizacija [3].
2010 metais R. Ichimura ir kt. aprašė gyvūnų tarpe neklasifikuojamą mišrią luteomą, struktūroje turinčią Sertolio ląstelių ir luteocitų [60].
Užuomazginių ląstelių navikai išsivysto iš nediferencijuotų pirminių lytinių ląstelių, randamų trynio maiše ir ankstyvoje embriogenezėje migruojančių į gonadas [42]. J. F. Zachary ir kt. (2012) išskiria piktybinius nediferencijuotus navikus – disgerminomas ir gerybinius navikus su somatinių ląstelių diferenciacija – teratomas [3] .
Disgerminomos yra retai randama navikų rūšis kalių kiaušidėse ir yra analogiškos šunų sėklidžių seminomoms [45]. Šie navikai augdami pasiekia didelius matmenis ir dažniausiai yra baltos ar pilkos spalvos, turi lygų paviršių, skiltelinę stuktūrą ir yra purios konsistencijos [3]. D. J. Meuten (2002) aprašo, jog disgerminomose galima aptikti kraujosruvų ir nekrozės židinių bei
29 įvairaus dydžio cistų [42]. N. A. Robinson (2013) aptiko ir aprašė atvejį, kai 3 metų Labradoro retriverių veislės kalės kiaušidėje rado disgerminomą su trynio maišo ir teratomos komponentais. Autorius pažymi, jog tokių mišrių navikų ypač retai aptinkama ne tik kalių, bet ir kitų patelių kiaušidėse [61] .
Disgerminomas tiriant histologiškai, randamos didelėmis grupėmis aplink jungiamojo audinio pertvarėles išsidėsčiusios navikinės ląstelės [42]. Kiekviena navikinė ląstelė primena pirminę lytinę ląstelę ir yra didelės, apvalios ar daugiakampės, turi didelį branduolį su ryškiais branduolėliais, ir bazofilinę citoplazmą [3]. Mitozinės figūros dažnai yra nenormalios ir kartais jų aptinkama labai gausiai. Tarp daugiabranduolių navikinių ląstelių židiniais aptinkamos ir limfocitų sankaupos [42].
Disgerminomos dažniausiai vystosi vyresnio amžiaus kalių vienoje iš kiaušidžių [48], yra piktybinės ir 30 proc. atvejų metastazuoja į regioninius limfinius mazgus ir gretimus pilvo ertmės organus [45].
Teratomos vystosi iš antrą ir didesnį vystymosi laipsnį pasiekusių lytinių ląstelių [48]. Jos atrodo kaip apvalūs ar kiaušinio formos kieti, su cistomis ar be jų, įvairaus dydžio gumbai [42]. Teratomose galima aptikti ektodermos, endodermos ir mezodermos elementų. Dažnai randama odos, plaukų, o retkarčiais ir kaulinio, kremzlinio, riebalinio audinio, dantų užuomazgų, nervinio ar kvėpuojamojo epitelio liekanų [3].
Teratomos dažniausiai yra gerybinės, tačiau retais atvejais yra registruota ir piktybinių teratomų atvejų, tokių kaip teratokarcinoma [48]. Šie navikai dažniau aptinkami jaunesnio amžiaus kalių kiaušidėse [45].
Mezenchiminiams kiaušidžių navikams priskiriamos fibromos, hemangiomos, lejomiomos ir jų piktybinė formos [42]. Kiaušidžių fibromų ir lejomiomų histologinė sandara tokia pati kaip ir šių navikų kilusių bet kuriame kitame organe. Hemangiomos pažeistos kiaušidės paviršius apibūdinamas kaip šiurkštus, gruoblėtas, padengtas raudonai rudais mazgeliais [54].
Kiaušidžių navikus reikėtų diferencijuoti nuo į juos panašių darinių, tokių kaip: adenomatozinė kiaušidės tinklo hiperplazija, poepitelinių kiaušidės struktūrų hiperplazija, granuliozinių ląstelių hiperplazija, ovarinės ir paraovarinės cistos, vaskulinė hamartoma ir kiaušidės hematoma [42].
30 2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
Tyrimai buvo atliekami nuo 2013 iki 2014 metų. Mėginiai (kalių gimdos ir kiaušidės) buvo imami iš įvairaus amžiaus ir veislės kalių, rutininės ir gydymo tikslais taikomos ovariohisterektomijos atlikimo metu UAB “Siaurio šnauceris”, UAB “Lino veterinarijos klinika” ir UAB “Veterinarijos pagalba” gydyklose, prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
Bendras ištirtų gyvūnų skaičius – 63. Iš viso Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos Patologijos centre buvo ištirti 63 kalių gimdų ir 126 kalių kiaušidžių mėginiai.
Kalės buvo sugrupuotos pagal amžių, veislę ir svorį, siekiant išsiaiškinti šių veiksnių priklausomybę gimdos ir kiaušidžių patologijų pasireiškimui. Sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuota minėtų rodiklių priklausomybė patologijų pasireiškimams ir įvertintas jų statistinis patikimumas. Tyrimo duomenys patikimi kai p<0,05, p<0,01, ir p<0,001 ir nepatikimi, kai p> 0,05.
Tyrimų rezultatai ir jų statistiniai duomenys apskaičiuoti kompiuterinėmis programomis „Microsoft Office Exel 2007“ ir “SPSS 22”.
1 pav. Tiriamojo darbo schema
Kalių gimdos ir kiaušidės histopatologiniam tyrimui 3-5 dienas fiksuotos 10 proc. neutraliu formalino tirpalu. Po to patologinė medžiaga supjaustyta, sudėta į biopsines kasetes ir 24 valandoms pamerkta į šaltą tekantį vandenį, kad iš tiriamosios medžiagos išsiplautų formalinas.
Kalių kastracija Mėginių surinkimas Mėginių paruošimas ir vertinimas Statistinis duomenų apdorojimas Diagnozės nustatymas
