Skirtingų anestetikų įtaka kalių fiziologiniams parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo metu

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Eglė Paškevičiūtė

Skirtingų anestetikų įtaka kalių fiziologiniams

parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo

metu

Effect of different anesthetics on physiological parameters of

bitches undergoing surgical removal of mammary gland

tumors

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gyd. Dmitrij Kvitka

(2)

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingų anestetikų įtaka kalių fiziologiniams parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo metu“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Pieno liaukos navikų epidemiologija ir etiologiniai veiksniai ... 8

1.1.1. Amžiaus įtaka ... 8

1.1.2. Hormonų įtaka ... 8

1.1.3. Veislės įtaka ... 9

1.2. Dažniausiai pasitaikančios histologinės diagnozės ... 9

1.3. Bendroji nejautra ... 10

1.4. Premedikacija ... 10

1.5. Sedacija ... 11

1.6. Indukcija ... 11

1.7. Bendrajai nejautrai sukelti naudotų medžiagų charakteristika ... 12

1.8. Fiziologiniai parametrai bendrosios nejautros metu ... 14

1.9. Bendrosios nejautros metu dažniausiai pasitaikančios komplikacijos ... 16

2. TYRIMO METODIKA ... 18

2.1. Tyrimo metu naudotos medžiagos ... 18

2.2. Tyrimo atlikimo būdas ... 19

2.3. Naudota technika ... 19 3. TYRIMO REZULTATAI... 21 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40 IŠVADOS ... 42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43 PRIEDAI ... 50

(4)

4

SANTRAUKA

Skirtingų anestetikų įtaka kalių fiziologiniams parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo metu

Eglė Paškevičiūtė Magistro baigiamasis darbas

Darbo apimtis: 49 lapai, 2 lentelės, 28 paveikslai, 3 priedai, panaudoti 77 literatūros šaltiniai. Darbo tikslas – įvertinti ir palyginti tarpusavyje skirtingų anestezijos schemų įtaką kalių fiziologiniams parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo metu.

Tyrimo metodika: išanalizuota 40 kalių anestezijos protokolų, kurie surinkti pieno laukos navikų šalinimo metu. Bendrajai nejautrai naudoti pasirinktos skirtingos anestezijos schemos (I – medetomidino hidrochloridas, butorfanolis, propofolis, II – medetomidino hidrochloridas, ketaminas, propofolis). Kiekvienos operacijos metu buvo stebimi fiziologinių parametrų pakitimai ir fiksuojami anestezijos protokole kas 5 minutes. Buvo stebima: kapiliarų prisipildymo laikas, širdies susitraukimų ir įkvėpimų skaičius, sunaudoto deguonies kiekis, sevoflurano koncentracija, SpO2, EtCO2, apatinio žandikaulio,

akies voko ir giliojo skausmo refleksai.

Statistiniai skaičiavimai atlikti naudojantis Microsoft Office Excel 2016 ir IBM SPSS programomis.

Rezultatai ir išvados: nustatytas medetomidino hidrochlorido, ketamino hidrochlorido ir propofolio derinio pranašesnis sedacijos lygis, lyginant su medetomidino hidrochlorido, butorfanolio ir propofolio deriniu. Anestezijai naudojant ketamino hidrochloridą, širdies susitraukimų dažnis buvo 29,2 proc., o kvėpavimas 14,3 proc. didesnis, lyginant su butorfanolio naudojimu. Taikant anestezijos schemą su butorfanoliu, teigiamas apatinio žandikaulio refleksas buvo nustatytas 25 proc. dažniau, o teigiamas akies voko refleksas - 30 proc. Anestezijai naudojant ketamino hidrochloridą, teigiamas giliojo skausmo refleksas nenustatytas.

Raktažodžiai: bendroji nejautra, fiziologiniai parametrai, anestetikai, šuo, medetomidino hidrochloridas, ketaminas, butorfanolis, propofolis, sevofluranas, širdies darbas.

(5)

5

SUMMARY

Effect of different anesthetics on physiological parameters of bitches undergoing surgical removal of mammary gland tumors

Eglė Paškevičiūtė Master‘s Thesis

Thesis consists of 49 pages, 2 tables, 28 pictures, 3 annexes, 77 references.

Objective. The aim of the study is to evaluate and compare the effect of different anesthetic protocols on physiological parameters of bitches undergoing surgical removal of mammary gland tumors.

Research methodology: 40 anesthesia protocols were analysed. Two different protocols were used for general anesthesia (I – medetomidine hydrochloride, butorphanol, propofol, II – medetomidine hydrochloride, ketamine, propofol). Physiological parameters were monitored and protocols were filled every 5 minutes. Capillary refill time, heart and respiratory rates, amount of used oxygen, concentration of sevoflurane, SpO2, EtCO2, jaw tone, palpebral and pedal reflexes were monitored.

Statistical analysis of data was performed using Microsoft Word Excel 2016 and IBM SPSS. Results and conclusions: the combination of medetomidine hydrochloride, ketamine hydrochloride and propofol provides better level of sedation than medetomidine hydrochloride, butorphanol and propopol combined. Heart rate was 29,2 % higher when dogs were given medetomidine hydrochloride and ketamine hydrochloride than when they were given the combination of medetomidine hydrochloride with butorphanol. Respiratory rate was 14,3 % higher when the combination of medetomidine hydrochloride and ketamine hydrochloride was used for anesthesia. Jaw tone was noted 25 % and palpebral reflex 30 % more often when anesthetised with medetomidine hydrochloride and butorfanol. No pedal reflexes were noted when the combination of medetomidine hydrochloride and ketamine hydrochloride was used.

Key words: general anesthesia, physiological parameters, anesthetics, dog, medetomidine hydrochloride, ketamine, butorphanol, propofol, sevoflurane, heart rate.

(6)

6

SANTRUMPOS

CNS – centrinė nervų sistema,

GABA – gama-amino sviesto rūgštis, NMDA – N-metil-D-aspartatas, IM – injekcija į raumenį, IV – injekcija į veną, SC – injekcija po oda,

MAK – minimali alveolinė koncentracija, PaO2 – dalinis arterinio kraujo deguonies slėgis,

SpO2 – hemoglobino įsotinimas deguonimi (saturacija),

MAP – vidutinis arterinis kraujospūdis, KPL – kapiliarų prisipildymo laikas,

(7)

7

ĮVADAS

Maždaug pusė visų kalėms pasireiškiančių navikų yra pieno liaukos navikai. Didžioji jų dalis diagnozuojami kaip piktybiniai navikai. Tačiau tiek gerybiniai, tiek piktybiniai pieno liaukos navikai šalinami chirurginiu būdu.

Priklausomai nuo naviko tipo, lokalizacijos, jų kiekio pieno liaukose, pasirenkama chirurginė technika, kuri gali būti nuo mažai invazinių operacijų, pavyzdžiui, lumpektomijos, iki radikalaus abiejų pieno liaukų eilių pašalinimo. Visais atvejais reikalinga bendroji nejautra.

Darbo aktualumas: bendrosios nejautros metu, veikiant anestetinėms medžiagoms yra slopinama centrinė nervų sistema, keičiasi fiziologiniai parametrai. Juos būtina stebėti ir žinoti jų kitimo priežastis, norint išvengti pavojingų komplikacijų, susijusių su bendrąja nejautra ir anestetinėmis medžiagų savybėmis. Žinant naudojamų medžiagų poveikį, veikimo mechanizmą, galimus jų derinius, galima parinkti saugesnes anestezijos schemas ir taikyti jas gyvūnams individualiai, taip išvengiant komplikacijų bendrosios nejautros metu ir po jos. Kadangi chirurginės intervencijos metu yra taikomos įvairios anestezijos schemos, mums buvo įdomu sužinoti jų įtaką fiziologinių parametrų kitimo mastui.

Darbo tikslas: įvertinti ir palyginti skirtingų anestezijos schemų įtaką kalių fiziologiniams parametrams pieno liaukos navikų chirurginio gydymo metu.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti skirtingų anestezijos schemų efektyvumą kalėms, kurioms diagnozuoti pieno liaukos navikai, atliekant mastektomiją;

2. Atlikti kardiovaskulinės ir respiratorinės sistemų monitoringą;

3. Įvertinti skirtingų anestetikų įtaką kardiovaskulinei ir respiratorinei sistemoms ir palyginti gautus rezultatus tarpusavyje;

4. Stebėti ir įvertinti galimas mastektomijos komplikacijas, kurios buvo galimai sukeltos dėl anestetikų naudojimo.

(8)

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pieno liaukos navikų epidemiologija ir etiologiniai veiksniai

Pieno liaukos navikų vystymasis šunims yra dažnesnis nei kitoms gyvūnų rūšims ir yra vienas dažniausiai diagnozuojamų navikinių susirgimų kalėms (1,2). Dažniausiai tai vyresnio amžiaus nekastruota arba kastruota vėlesniame amžiuje kalė su užčiuopiamu vienu ar keletu navikais pieno liaukų grandinėje (1 pav). Apie 60 proc. navikų randami pilvo ir kirkšninėse pieno liaukose. Dvi svarbiausios priežastys navikams vystytis yra amžius bei hormonų poveikis. Šuns veislė, dieta bei nutukimo laipsnis įvardijami kaip papildomi faktoriai, galintys turėti įtakos navikų formavimuisi (3,4). Per metus Europoje maždaug 200 šunų iš 10000 diagnozuojami pieno liaukos navikai (5,6).

1 pav. Pieno liaukos navikai (asm. archyvo nuotrauka)

1.1.1. Amžiaus įtaka

Vascellari ir kt.7 atliktame tyrime ištirta sąsaja tarp kalių amžiaus ir navikų pasireiškimo. Nustatyta, kad kalėms, jaunesnėms nei 6 metai, pieno liaukos navikai diagnozuojami retai, tačiau maždaug 60 proc. dažnesnis pasireiškimas yra kalėms nuo 8 iki 13 metų amžiaus. Taip pat nustatyta, kad piktybiniai pieno liaukos navikai dažniau diagnozuojami kalėms, vyresnėms nei 10 metų, kai kalių, kurioms diagnozuojami gerybiniai navikai, vidutinis amžius yra 8,5 metų (8–10).

1.1.2. Hormonų įtaka

Pieno liauka yra nuo hormonų priklausomas organas. Kiaušidžių hormonų (estrogeno ir progesterono) poveikis įvairių liaukų vystymosi stadijų metu yra siejamas su rizika pieno liaukos

(9)

9 navikams vystytis (11,12). Kiaušidžių hormonai stimuliuoja pieno liaukos audinio formavimąsi, tačiau kartu tai gali sukelti ir navikinių ląstelių proliferaciją (13,14). Ankstyva ovarioektomija laikoma prevencine priemone prieš gerybinių ir piktybinių navikų vystymąsi pieno liaukose (15). Atlikta kastracija prieš pirmąją rują sumažina riziką iki 0,5 proc. navikams vystytis ateityje, tarp pirmosios ir antrosios rujų – 8 proc., po antrosios rujos – 26 proc. (16). Nustatyta, kad atlikus kastraciją mastektomijos metu, rizika vystytis naujiems navikams sumažinama beveik dvigubai, lyginant su kalėmis, kurioms kastracija neatliekama (17). Hormoniniai preparatai, naudojami kontroliuoti kalės rujai, taip pat turi įtakos navikų formavimuisi. Tokie navikai dažniausiai yra gerybiniai, tačiau didelės šių medžiagų dozės ir daugkartinis naudojimas gali paskatinti piktybinio naviko formavimąsi (18).

1.1.3. Veislės įtaka

Pieno liaukos navikų pasireiškimo dažnis varijuoja tarp skirtingų šunų veislių, tačiau veislės, kurioms rizika yra didesnė, taip pat skiriasi priklausomai nuo skirtingų tyrimų ir geografinės padėties, kur tyrimai buvo atlikti (19). Švedijoje atliktuose tyrimuose anglų springerspanieliams, dobermano pinčeriams ir bokseriams nustatytas didžiausias pieno liaukos navikų pasireiškimo dažnis (2), tuo tarpu Čekijoje didžiausia rizika nustatyta pudelių, anglų kokerspanielių ir taksų veislės kalėms (9). Daugiausiai navikų diagnozuojama mažųjų veislių kalėms ir grynaveislėms kalėms. Didžiųjų veislių šunims pasireiškimas yra kur kas mažesnis, dažniausi atstovai yra vokiečių aviganiai, labradoro retriveriai ir rotveileriai (9,20).

1.2. Dažniausiai pasitaikančios histologinės diagnozės

Šunų pieno liaukų navikams būdingos įvairios histopatologinės diagnozės. Tiek gerybiniai, tiek piktybiniai navikai gali būti kilę iš skirtingų audinių ar keleto audinių. Daugumai šunų dažnai nustatomi mišraus tipo navikai (8). Pieno liaukos navikas apibūdinamas kaip įvairios morfologijos struktūra, formuojanti paprastus (iš epitelio ar mioepitelio ląstelių), sudėtinius (epitelio ir mioepitelio ląstelių), mišrius (epitelio ir/arba mioepitelio ląstelių, iš kaulinio ir kremzlinio audinių), ir mezenchiminius navikus (21). Maždaug 50 proc. kalėms diagnozuojamų pieno liaukos navikų yra gerybiniai (22,23). Iš gerybinių navikų dažniausiai diagnozuojama tubulinės adenomos, papilinės adenomos ir cistinės tubulinės adenomos, papilinės cistines adenomos. Piktybinių navikų grupei priklausantiems navikams,

(10)

10 dažniausia morfologinė diagnozė yra tubulinė karcinoma, papilinė karcinoma, anaplastinė karcinoma ir cistinė papilinė karcinoma (7,13,22).

1.3. Bendroji nejautra

Tai kontroliuojamas centrinės nervų sistemos slopinimas vaistų sukelta intoksikacija, kurios metu pacientas neatsimena ir nejaučia žalingų ar skausmingų dirgiklių (24). Bendrąja nejautra taip pat vadinama paciento būsena, atitinkanti tris pagrindinius bendrosios anestezijos triados punktus: sąmonės nebuvimas, raumenų atsipalaidavimas ir skausmo nejutimas (25). Nėra anestetiko, kuris vienas galėtų užtikrinti visus šiuos punktus neslopindamas gyvybiškai svarbių organų funkcijų, todėl naudojama keleto skirtingų medžiagų kombinacija. Tai vadinama subalansuota bendrąja nejautra (26).

CNS yra trys pagrindiniai transmiteriai, laikomi svarbiausiais bendrojoje anestezijoje. Tai gama-amino sviesto rūgštis, glicinas ir glutamatas, kuris yra pagrindinis jaudrumo receptorius centrinėje nervų sistemoje. Manoma, kad anestetikai, veikiantys N-metil-D-aspartato receptorių, slopina glutamato veikimą, taip slopinant CNS. Tačiau yra ir kitų svarbių transmiterių, tokių kaip acetilcholinas, dopaminas, norepinefrinas, endogeniai opioidai ir kiti, kurių veikimas gali tiesiogiai ir netiesiogiai moduliuoti GABA, glicino ir glutamato kelius (27).

Visos anestetinės medžiagos turi savo veikimo principą ir vietą. Pagal tai išskiriamos keturios pagrindinės anestetikų grupės:

 švirkščiamosios medžiagos (pavyzdžiui, propofolis);

 lakiosios medžiagos (pavyzdžiui, izofluranas, sevofluranas);  švirkščiamos disociatyvios medžiagos (pavyzdžiui, ketaminas);  dujinės medžiagos (pavyzdžiui, diazoto monoksidas) (24).

1.4. Premedikacija

Ideali premedikacija užtikrina sklandžią sedaciją, turi minimalų poveikį kardiovaskulinei ir respiratorinei sistemoms, užtikrina analgeziją (28). Premedikacija sumažina nerimą, sukelia raumenų atsipalaidavimą ir skausmo pojūčio išnykimą. Taip pat sumažinamos indukcijai skirtų medžiagų dozės (29). Atliekant gyvūno premedikaciją, didesnė tikimybė išvengti galimų anestezijos komplikacijų, tokių kaip vėmimas, bradikardija ar sunkus pabudimas po operacijos (24).

(11)

11  fenotiazinai (acepromazinas);

 benzodiazepinai (diazepamas, midazolamas, zolazepamas);

 alfa-2-adrenoreceptorių agonistai (ksilazinas, romifidinas, medetomidinas, deksmedetomidinas);  disociatyvūs analgetikai (ketaminas, tiletaminas);

 opioidai (morfinas, hidromorfinas, fentanilis, petidinas, metadonas, butorfanolis, nalbufinas);  anticholinerginės medžiagos (atropinas, glikopirolatas) (30).

1.5. Sedacija

Tai būsena, sukelta CNS slopinimo, pasireiškianti mieguistumu. Gyvūnas nereaguoja į aplinkinius dirgiklius, tačiau jaučia skausmingas manipuliacijas (26). Skausmą kenčiančio gyvūno sedacijai geriausia naudoti seduojančių ir analgezinių medžiagų derinį, nes dauguma seduojančių medžiagų neturi arba pasižymi labai silpnomis analgetinėmis savybėmis (24). Sedatyvinės medžiagos gali būti naudojamos gyvūno nerimui mažinti, premedikacijai.

Išskiriamos keturios pagrindinės sedatyvinių medžiagų grupės:  fenotiazinai;

 butyrofenonai;  benzodiazepinai;

 alfa-2-adrenerginiai agonistai (31).

Dažniausiai naudojamos medžiagos sedacijai sukelti yra alfa-2-adrenerginiai agonistai (26). Anestetikų deriniai dažniausiai švirkščiami į raumenį dėl aplikavimo patogumo (32). Per 5 minutes nuo vaisto sušvirkštimo pasireiškia medžiagos sedacinis poveikis (25). Alfa-2-adrenerginių receptorių agonistų derinys su opioidais padidina anestezijos gylį ir sedacijos kokybę, lyginant su vieno adrenerginio receptoriaus agonisto naudojimu sedacijai (33). Tačiau dažnas opioidų ir alfa-2-adrenerginių agonistų šalutinis poveikis yra bradikardija (34). Naudojant medetomidiną arba deksmedetomidiną derinyje su butorfanoliu, geresnis sedacijos lygis, tinkamas chirurginei operacijai atlikti, pasiekiamas su medetomidino hidrochlorido ir butorfanolio deriniu (35).

1.6. Indukcija

Indukcija yra atliekama prieš gyvūno intubaciją ir anestezijos palaikymą inhaliaciniais anestetikais (30). Indukcija geriausiai pasiekiama naudojant greitai veikiančius intraveninius vaistus (36). Derinyje

(12)

12 su kitais anestetikais, intraveniniai anestetikai naudojami sąmonės netekimui sukelti, analgezijai, raumenų atsipalaidavimui. Tarp indukcijai naudojamų medžiagų yra tiopentalis, propofolis, diazepamas/ketaminas, etomidatas, alfaksalonas ir tiletaminas/zolazepamas (30). Veterinarinėje medicinoje daugiausiai naudojamas propofolis (37). Greitas didelių propofolio dozių aplikavimas gali sukelti apnėją, cianozę, bradikardiją, labai žemą kraujo spaudimą, todėl propofolis turėtų būti švirkščiamas per 30-60 sekundžių, norint išvengti šių komplikacijų (38).

1.7. Bendrajai nejautrai sukelti naudotų medžiagų charakteristika

Atropino sulfatas

Priklauso anticholinerginių medžiagų grupei. Atropinas greitai absorbuojamas jo sušvirkštus į raumenį. Poveikis kardiovaskulinei sistemai pasireiškia jau po 5 minučių, o pilnas veikimas pasireiškia per 10-20 minučių (26). Norint išvengti bradikardijos, bradiaritmijos ar jaskontroliuoti, atropino sulfatą reikėtų švirkšti 10-20 minučių prieš medetomidino naudojimą (31,38,39). Anticholinerginės medžiagos didina n. vagus tonusą ir sušvirkštos po alfa-2-agonistų naudojimo gali padidinti jų sukeliamos bradikardijos poveikį (40). Atropino sulfatas (20-40 µg/kg) padidina širdies susitraukimų dažnį, slopina salivaciją, bronchų sekreciją, plečia vyzdžius (31,38).

Kontraindikuotina gyvūnams, kuriems diagnozuota glaukoma, lęšio išnirimas, keratokonjunktyvitas (38).

Medetomidino hidrochloridas

Tai alfa-2-adrenoreceptorių agonistas, naudojamas šunų anestezijoje sedacijai. CNS slopinimo poveikio stiprumas priklauso nuo naudojamos medetomidino dozės (41). Kaartinen ir kt.42 nustatė, kad didejančios medetomidino dozės pasižymi stiprėjančiu slopinamuoju poveikiu kardiovaskulinei sistemai. Alfa-2-agonistai, veikdami sinergiškai kartu su opioidais, sukelia analgeziją (43). Medetomidino poveikis, švirkščiant mažas dozes, trunka 0,5-1,5 valandos ir iki trijų valandų sušvirkštus didelę dozę. Lyginant su ksilazinu, medetomidinas šunims užtikrina kokybiškesnę sedaciją ir analgeziją. (44). Medetomidinas veterinarinėje medicinoje dažnai naudojamas derinant su opioidais (45). Derinys su butorfanoliu sukelia ilgesnės trukmės ir geresnio laipsnio sedaciją nei veikdamas vienas (44).

Naudojant medetomidiną derinyje su opioidu, pavyzdžiui, butorfanoliu, sedacijai ar premedikacijai, šunims dozės turėtų būtų 5-10 µg/kg medetomidino su 0,1-0,5 mg/kg butorfanolio leidžiant į raumenį ar veną (25).

(13)

13 Alfa-2-agonistų naudojimas kontraindikuotinas šunims, sergantiems kardiovaskulinės sistemos ligomis dėl galimos hipertenzijos ar disaritmijos pasireiškimo (46).

Butorfanolis

Tai sintetinis opioidų grupės agonistiškai-antagonistiškai CNS receptorius veikiantis vaistas. Agonistiškai veikiami opioidų κ receptoriai, µ - antagonistiškai.(31). Butorfanolis sukelia įvairaus laipsnio analgeziją ir sedaciją su minimaliu kardiorespiratorinę sistemą slopinančiu poveikiu (43). Šunims analgetinis poveikis yra trumpesnis nei katėms – 1-2 val., tuo tarpu katėms – 2-6 val (31). Butorfanolis gana sėkmingai yra naudojamas su alfa-2-agonistais (pavyzdžiui, medetomidinu) ar ketaminu. Butorfanolio ir medetomidino derinys užtikrina geresnę sedaciją, sumažina indukcijai naudojamo propofolio dozę (43,47). Butorfanolio dozė šunims yra 0,2-0,5 mg/kg IM, IV, SC (25).

Ketaminas

Tai disociatyvus anestetikas, ilgą laiką naudojamas veterinarinėje medicinoje. Ketaminas laikomas NMDA receptoriaus antagonistu ir labai mažomis dozėmis sumažina CNS jautrumą (26). Ketaminas gali būti naudojamas indukcijai atlikti prieš anestezijos palaikymą dujinėmis medžiagomis, taip pat bendrosios nejautros palaikymui atliekant trumpas procedūras (31), pasižymi analgetinėmis ir anestetinėmis savybėmis, gera somatinio skausmo ir prasta visceralinio skausmo kontrole (48). Naudojant ketaminą vieną, sukeliamas raumenų įsitempimas ir traukuliai, nevalingas raumenų drebėjimas ar haliucinacijos (49,50), todėl dažniausiai jis derinamas su alfa-2-agonistais ar benzodiazepinais (30). Anestezijoje naudojant ketaminą, dažnai pastebimas padidėjęs širdies susitraukimų dažnis ir kraujo spaudimas (30). Ketamino kombinacija su medetomidino hidrochloridu šunims užtikrina stabilesnę kardiovaskulinės sistemos veiklą bendrosios nejautros metu, lyginant su medetomidino hidrochlorido ir butorfanolio deriniu (51).

Šunims indukciją sukelia 5-7 mg/kg ketamino IM derinyje su medetomidinu (40 µg/kg IM) arba deksmedetomidinu (20 µg/kg IM) (38).

Propofolis

Tai labai greito veikimo 2,6-diisopropilfenolis naudojamas anestezijos indukcijai sukelti prieš pradedant anestezijos palaikymą inhaliacinėmis medžiagomis (31). Propofolis sukelia sąmonės praradimą 20-40 sekundžių po suleidimo į veną (37), tačiau greita injekcija sukelia apnėją, galinčią trukti

(14)

14 keletą minučių (25), cianozę, bradikardiją. Leidžiant propofolį per 30-60 sekundžių, šalutinio poveikio galima išvengti (52). Propofolis užtikrina sklandų ir greitą paciento pabudimą po operacijos (53).

Indukcijai sukelti propofolio dozė šunims, kuriems nebuvo atlikta premedikacija, yra 6,5 mg/kg IV. Premedikuotam gyvūnui indukcijai sukelti reikalinga dozė prikauso nuo premedikacijai naudotos medžiagos. Naudojant alfa-2-agonistus premedikacijai, propofolio dozė sumažėja iki 2-4 mg/kg (25). Gyvūnams, turintiems viršsvorio, švirkščiamos mažesnės propofolio dozės (54). Propofolis yra neveiksmingas švirkščiant po oda ar į raumenį (31).

Sevofluranas

Tai laki anestetinė medžiaga su žemu kraujo/dujų atskyrimo koeficientu (lygus 0,65), todėl pasižymi greitu ir sklandžiu gyvūno pabudimu po bendrosios nejautros (26,44). Sevofluranas yra puikus pasirinkimas anestezijos palaikymui atliekant įvairaus pobūdžio operacijas ir diagnostines procedūras (55). Sevofluranas minimaliai metabolizuojamas ir lengvai pasišalina iš gyvūno organizmo. Maždaug 3 proc. yra metabolizuojami kepenyse, todėl nėra hepatotoksiškas (31), tačiau gali sukelti nuo dozės priklausomą žemą kraujo spaudimą, hipoventiliaciją, hipotermiją (26). Norint išvengti tokio poveikio, kuris dažnai siejamas su didelėmis sevoflurano dozėmis, rekomenduojama naudoti keletą anestetikų, švirkščiant juos mažesnėmis dozėmis (48).

Minimali alveolinė koncentracija šunims yra 2.36 proc. (56). MAK apibūdinama kaip minimali anestetiko koncentracija alveolėse, kuriai esant 50 proc. pacientų nereaguoja į skausmingas manipuliacijas (25). Kitų anestetinių medžiagų ir opioidinių analgetikų naudojimas sumažina sevoflurano dozę. (38). Sevoflurano MAK priklauso nuo gyvūno amžiaus, didėjant amžiui reikia didesnės sevoflurano koncentracijos (57).

1.8. Fiziologiniai parametrai bendrosios nejautros metu

Gyvūno fiziologinių parametrų stebėjimas turėtų prasidėti dar priešoperaciniu laikotarpiu ir būti vykdomas iki pat gyvūno pabudimo (25). Bendrosios nejautros metu pagrindinis dėmesys skiriamas centrinės nervų sistemos, kūno temperatūros ir kardiovaskulinės bei kardiorespiratorinės sistemų įvertinimui (56).

Veterinarinėje medicinoje šunų anestezijos gylio nustatymas daugiausiai paremtas žiniomis apie naudojamų anestetikų dozes ir farmakokinetiką, fiziologinių parametrų kitimo įvertinimu (58). Refleksų

(15)

15 tikrinimas padeda įvertinti CNS slopinimą ir iš to spręsti apie anestezijos gylį. 1 lentelėje nurodyti refleksai, iš kurių teigiamos reakcijos galima nustatyti anestezijos gylį.

Parametras Per lengva

anestezija

Adekvati anestezija Per gili anestezija

Akies voko refleksas yra nėra yra

Žandikaulio tonusas yra laisvas žandikaulis nėra Vyzdžių padėtis centre ventraliai medialiai centre

Ragenos refleksas yra yra nėra

Analinis tonusas yra nėra nėra

1 lentelė. Anestezijos gylio vertinimas pagal fiziologinius parametrus (59).

Kardiovaskulinės funkcijos indikatoriai yra tarp svarbiausių stebimų parametrų anestezijos metu. Dauguma anestetikų silpnina kardiovaskulinės sistemos darbą priklausomai nuo naudojamų dozių. Kardiovaskulinę veiklą įvertinti galima atliekant pagal pulso palpaciją, širdies auskultaciją, elektrogardiografiją, matuojant kraujo spaudimą (60). Oksigenizacija vertinama stebint burnos gleivinės spalvą, įkvėpto ir iškvėpto deguonies koncentraciją, analizuojant kraujo dujas, dalinį deguonies slėgį arteriniame kraujyje (PaO2), hemoglobino saturaciją pulso oksimetru (SpO2), atliekant kapnografiją

(24,61).

Pulso palpacija padeda įvertinti pulso dažnį, ritmą ir jo kokybę. Geriausios vietos palpacijai yra a.

femoralis, a. lingualis, a. pedis dorsalis (25,62). Pulso apčiuopa nesuteikia informacijos apie audinių

perfuziją, tačiau šis metodas gali būtų naudojamas kaip papildomas širdies darbo patikrinimas (63). Tiesioginis arterinio kraujo spaudimo matavimas laikomas tiksliausiu metodu, suteikia informaciją apie kraujo spaudimą, širdies darbą, ritmą, tačiau tai yra sudėtingas ir įgūdžių reikalaujantis tyrimas. Netiesioginiam kraujo spaudimui matuoti naudojamas oscilometras ir rankinis Doppler‘io monitorius (25,64,65). Sveikų šunų sistolinis, diastolinis ir vidutinis arterinis kraujospūdis skiriasi priklausomai nuo streso lygio, kūno padėties, matavimo technikos, tačiau atitinkamai būna 100-60, 60-100, 80-100 mmHg (56). Žemu kraujospūdžiu laikoma, kai vidutinis arterinis kraujospūdis (MAP) yra mažiau už 65 mmHg subrendusiems gyvūnams (24). Dėl hipotonijos gali sutrikti kraujotaka svarbiuose organuose, jų aprūpinimas deguonimi, gali vystytis inkstų, smegenų, miokardo išemija (63).

Oksigenizacija vertinama naudojantis oksimetru ar vertinant gleivinių spalvą. Gleivinių spalva yra subjektyvus indikatorius oksigenizacijai įvertinti, todėl tam patariama naudoti pulso oksimetrą (30). Bendrosios nejautros metu šunų, kvėpuojančių 100 proc. deguonimi, SpO2 turėtų būti 95 proc. ir

daugiau, idealiausia 99-100 proc. Kvėpuojant patalpų oru (21 proc. deguonies), SpO2 turėtų būti

(16)

16 pasireiškė hipoksija. Dalinis arterinio kraujo deguonies slėgis turi būti ne mažesnis už 60 mmHg (30,64). Pulso oksimetro rodmenys ne visada yra tikslūs, todėl jei spėjama, kad gyvūnui pasireiškė hipoksija, oksigenizacija turėtų būti patikrinta naudojantis kitais klinikiniais požymiais ir atlikus arterinio kraujo dujų analizę (66). Dėl užsitęsusios hipoksijos, sutrinka ląstelių veikla ir gali būti pažeidžiami vidaus organai. Smegenys, inkstai bei širdis yra jautriausi hipoksijai, gali vystytis jų nepakankamumas. Taip pat sutrikusi kraujotaka kepenyse gali pakeisti anestetikų metabolizmo laiką prailginant medžiagų klirensą (67). Kapiliarų prisipildymo laikas leidžia įvertinti audinių perfuziją, parodo gerą periferinę kraujotaką. Normalus KPL turėtų būti iki 2 sekundžių (24,68).

Bendrosios nejautros metu pasireiškusi hipoventiliacija yra dažnas reiškinys anestezijoje. Ją nustatyti galima stebint kvėpavimo dažnį bei gylį ir išmatuoti naudojantis kapnometru. Bendrosios nejautros metu kvėpavimo dažnis tūrėtų būti 8-16 kartų per minutę. Anglies dioksido koncentracija iškvepiamose dujose (EtCO2) anestezijos metu turėtų būti 35-45 mmHg. Hipoventiliacijos metu EtCO2

didėja, hiperventiliacijos metu – mažėja. Virš 60 mmHg, keičiasi kraujo pH, vystosi respiratorinė acidozė. Tai kelia pavojų miokardo funkcijai, gali atsirasti aritmija. Esant EtCO2 mažiau už 20 mmHg,

vyksta hiperventiliacija, smegenų kraujagyslės susitraukia ir prastėja aprūpinimas deguonimi (25,30,64).

1.9. Bendrosios nejautros metu dažniausiai pasitaikančios komplikacijos

Hipotermija yra dažna bendrosios nejautros sukelta komplikacija smulkiųjų gyvūnų praktikoje. Postanestetinė hipotermija šunims, negavusiems tinkamo temperatūros palaikymo bendrosios nejautros metu, nustatoma 83,6 proc. atvejų (69). Bendrosios nejautros metu dėl pagumburio veiklos slopinimo, arterioveninis šuntas nesusitraukia, kol bendra kūno temperatūra nenukrenta 1,5 °C laipsnio, taip padidėjant šilumos atidavimui į aplinką. Kūno temperatūros nukritimas iki 32-37 °C laipsnių laikomas lengva hipotermija, vidutinė hipotermija – 28-32 °C laipsniai, stipri hipotermija – žemiau 28 °C laipsnių (70). Priklausomai nuo hipotermijos stiprumo, lėtėja metaboliniai procesai kepenyse, mažėja kvėpavimo dažnis, sutrinka audinių aprūpinimas deguonimi, lėtėja smegenų kraujotaka (71). Nustatyta, kad operacijos metu hipotermijos išvengti galima gyvūną šildant aktyviuoju būdu (naudojant pašildytus intraveninius tirpalus, atliekant šilto vandens klizmas, pleuros ar pilvo ertmių lavažą šiltais tirpalais) ar pasyviuoju būdu (naudojant apklotus, šildomuosius kilimėlius) (70,72).

Anestezijos metu dažnai pastebimas žemas kraujo spaudimas (73). Hipotenzija daugiausiai diagnozuojama jauniems ir mažesnės kūno masės gyvūnams (74). Žemas kraujo spaudimas gali pasireikšti dėl beta blokatorių, etomidato, inhaliacinių anestetikų, indukcijai naudojamų medžiagų,

(17)

17 barbitūratų, opioidų, alfa-2-agonistų, fenotiazinų naudojimo (75). Žemu kraujo spaudimu laikoma, kai MAP yra mažiau už 60 mmHg (76). Normalaus kraujo spaudimo atstatymui reikėtų sumažinti anestezijos gylį, skirti kristaloidinių ar koloidinių tirpalų bolusus (77).

Ketaminas, atropinas ar glikopirolatai, sušvirkšti IV, dažnai sukelia didesnį širdies susitraukimų dažnį smulkiems gyvūnams, artimą tachikardijai. Hipoksemija ir kartais hiperkapnija taip pat skatina širdies darbo pagreitėjimą. Norint normalizuoti širdies darbą, pirmiausia reikia pašalinti priežastis, sukėlusias šią komplikaciją. Tachikardija gali pasireikšti ir kaip atsakas į kraujavimą ir žemą kraujo spaudimą po bendrosios nejautros (24).

(18)

18

2. TYRIMO METODIKA

Skirtingų anestetikų įtakos kalių fiziologiniams parametrams duomenys rinkti nuo 2016 m. rugsėjo iki 2017 m. spalio mėnesio LSMU veterinarijos akademijoje dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir Prahos „X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Valstybės žinios, 1997-11-28, Nr. 108-2728). Tyrimo metu surinkti ir išanalizuoti 40 anestezijos protokolų. Visoms tyrime dalyvavusios kalėms diagnozuoti pieno liaukos navikai. Gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal naudotą anestezijos schemą (I grupė: medetomidino hidrochloridas + butorfanolis + propofolis, II grupė: medetomidino hidrochloridas + ketaminas + propofolis). Grupės analizuotos pagal svorį (iki 5 kg, 5-15 kg, 15-25, virš 25 kg).

2.1. Tyrimo metu naudotos medžiagos

 Atropino sulfatas (SANITAS 1 mg/ml injekcinis tirpalas). Naudotas kalių premedikacijai 0,02 mg/kg SC.

 Medetomidino hidrochloridas (CEPETOR 1 mg/ml, injekcinis tirpalas šunims ir katėms). Naudotas bendrosios nejautros sedacijai sukelti. Sedacijai sukelti reikia švirkšti 750 µg medetomidino hidrochlorido IV arba 1000 µg medetomidino hidrochlorido IM vienam kvadratiniam metrui kūno ploto.

 Butorfanolis (BUTOMIDOR 10 mg/ml injekcinis tirpalas arkliams, šunims ir katėms). Naudotas bendrosios nejautros sedacijai sukelti švirkščiant (derinyje su alfa-2-adrenoceptorių agonistais (medetomidinu)) 0,1 mg butorfanolio 1 kg kūno svorio (0,01 ml/kg) IV ar IM.

 Ketamino hidrochloridas (BIOKETAN 100 mg/ml, injekcinis tirpalas katėms ir šunims). Naudotas bendrajai nejautrai sukelti švirkščiant 5 mg/kg IM.

 Propofolis (NOROFOL 10 mg/ml, injekcinė emulsija katėms ir šunims). Naudotas bendrajai anestezijai sukelti prieš palaikomąją inhaliacinę anesteziją. Nepremedikuotam gyvūnui švirkščiama 6-8 mg/kg IV, premedikuotam – 3-4 mg/kg IV.

(19)

19 2.2. Tyrimo atlikimo būdas

Tyrimas atliktas stebint kalių fiziologinius parametrus 75 minutes, pildant anestezijos protokolus ir juos analizuojant (1, 2 priedai). Lygintos skirtingos anestezijos schemos ir jų poveikis kalių fiziologiniams parametrams. Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje bendrajai inhaliacinei nejautrai palaikyti naudotas „MINDRAY WATO EX-35“ aparatas su sevofluranu (MAK – 2,05 proc.). Gyvybinės funkcijos matuotos „Mindray Mec-1200 Vet“ aparatu. Temperatūra matuota „Microlife“ formos elektroniniu termometru, modelis MT 1931, pagamintas Taivane. Auskultacijai naudotas stetofonendoskopas „FB Rappaport“.

Prieš bendrąją nejautrą gyvūnams buvo atliekamas klinikinis tyrimas, kurio metu surinkta informacija apie pacientą: lytis, amžius, veislė, svoris. Taip pat surinkta informacija apie priešoperacinę būklę: gyvūno reakcija (jautrus, susijaudinęs, depresuojantis, ramus, agresyvus ar nervingas), rektinė kūno temperatūra, širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, kapiliarų prisipildymo laikas, burnos gleivinės spalva.

Po sedacijos gyvūnui buvo statomas intraveninis kateteris į v. cephalica. Lašelinei infuzijai naudotas pašildytas 0,9 proc. NaCl tirpalas. Intraveninės infuzijos greitis apskaičiuotas pagal formulę:

(

visas skysčių kiekis, kurį reikia sulašinti pacientui per valandą (10ml kg⁄ x svoris)

laikas minutėmis X

lašo faktorius∗

1𝑎

)

/60= lašai per sekundę

*Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje naudojamas lašo faktorius – 20.

2.3. Naudota technika

Fiziologiniai parametrai pradėti skaičiuoti nuo premedikacijai skirtų vaistų suleidimo ir tikrinami kas 5 minutes. Operacijų metu buvo stebimi šie fiziologiniai parametrai:

1. Rektinė kūno temperatūra matuota į analinę angą įstatant elektroninį termometrą.

2. Gleivinių spalva įvertinta stebint dantenų gleivinės pokyčius. Gleivinių spalva parodo audinių oksigenizacijos pokyčius, turėtų būtų rausvos spalvos.

3. Kvėpavimo dažnis skaičiuotas stebint krūtinės ar pilvo judesių skaičių per minutę arba deguonies rezervuaro maišelio susitraukimų skaičių per minutę.

(20)

20 4. Širdies susitraukimų dažnis skaičiuotas auskultuojant fonendoskopu krūtinės ląstos kairiąją pusę

per minutę.

5. Kapiliarų prisipildymo laikas skaičiuotas paspaudžiant nepigmentuotą dantenų gleivinę ir skaičiuojant per kiek laiko gleivinių spalva pasikeičia į pradinę spalvą.

6. Apatinio žandikaulio refleksas vertintas stebint jo pasipriešinimą pražiodant dviem pirštais (nykščiu ir rodomuoju pirštu). Jei pražiodant nejaučiamas pasipriešinimas – refleksas neigiamas, jei jaučiama – teigiamas.

7. Gilusis skausmas vertintas smarkiai suspaudus pirštikaulio antkaulį ir stebint gyvūno reakciją į skausmą. Refleksas laikomas teigiamu, jei gyvūnas koją atitraukia ar sulenkia, pradeda inkšti. 8. Akies voko refleksas tikrintas pirštu priliečiant akies plyšio kampą ir stebint, ar gyvūnas

sumirksi. Sumirksėjimas laikomas teigiamu refleksu.

9. Sunaudojamas deguonies kiekis stebėtas inhaliaciniame aparate.

10. Sevoflurano kiekis, išreikštas procentais, stebėtas inhaliaciniame aparate.

11. Kraujo įsotinimo deguonimi (SpO2) duomenys stebėti gyvybinių funkcijų monitoriuje.

12. Anglies dioksido koncentracija iškvepiamosiose dujose (EtCO2) stebėti gyvybinių funkcijų

monitoriuje.

13. Pašalintas navikas siunčiamas į laboratoriją histopatologinei diagnozei nustatyti. Gautas tyrimo atsakymas (3 priedas) padeda gydytojui parinkti tolimesnį gydymo planą.

Statistinė analizė

Tyrimo gautų duomenų analizė atlikta naudojantis Microsoft Office Excel 2016 programa. Statistiniams skaičiavimams atlikti naudota Statistical Packages for Social Sciences (SPSS 23.0) programa. Lyginant dvi nepriklausomas imtis, naudotasi Stjudento kriterijumi (skaičiuoti kiekybiniai duomenys) ir Mano-Vitnio testu (kokybiniams kintamiesiems). Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

(21)

21

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo metu iš viso išanalizuota 40 anestezijos protokolų šalinant pieno liaukų navikus. Tyrime dalyvavo 4-13 metų amžiaus kalės. Iš jų 4 buvo Jorkšyrų terjerų veislės, 1 - pinčerių, 15 - mišrūnės, 1 - mitelšnaucerių, 1 haskių, 4 vokiečių aviganių, 1 – mini pitbulterjerų, 5 prancūzų buldogų, 3 -labradorų, 3 kokerspanielių, 2 bokserių veislės kalės.

Pagal naudotą anestezijos schemą kalės suskirstytos į dvi atskiras grupes, o analizuotos pagal svorį: iki 5kg, 5-15 kg, 15-25 kg, virš 25 kg. Kiekvienoje svorio grupėje buvo po 5 kales.

Tyrėme ir analizavome gyvūnų temperatūrų pokyčius taikant skirtingas anestezijos schemas. 1 grupėje naudotas medetomidino hidrochloridas, butorfanolis ir propofolis, 2 grupėje – medetomidino hidrochloridas, ketamino hidrochloridas ir propofolis (2 pav.).

2 pav. Kūno temperatūros kitimas operacijos metu.

Matomas tolygus temperatūros mažėjimas abiejose grupėse. Nustatėme, kad vidutinė kūno temperatūra 0 minutę buvo 37,9 ± 0,5 ⁰C, operacijos pabaigoje 75 minutę – 36,9 ± 0,5 ⁰C. Stebimas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp 0 ir 75 minučių temperatūrų, p<0,01. Statistiškai reikšmingo temperatūrų skirtumo visais laiko momentais tarp grupių nebuvo pastebėta, p>0,05 (2 lentelė).

Analizavome 1 grupės kalių kūno temperatūros pokyčių vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (3 pav.). 38,0 37,8 37,5 37,3 37,2 36,9 37,8 37,6 37,4 37,2 37,0 36,9 36,2 36,4 36,6 36,8 37,0 37,2 37,4 37,6 37,8 38,0 38,2

0 min 15 min 30 min 45 min 60 min 75 min

Kū n o tem p era tū ra ,° C 1 grupė 2 grupė

(22)

22 3 pav. Kūno temperatūrų pokyčiai 1 grupėje.

Nustatėme, kad 1 grupėje išryškėja tolygus temperatūrų mažėjimas tarp visų svorio grupių kiekvienu laiko momentu. Didžiausias temperatūros pokytis įvyko 5-15 kg sveriančių šunų tarpe – 1,2 °C (maksimali – 38,1 °C, minimali – 36,9 °C), mažiausias 15-25 kg sveriančių šunų tarpe – 1 °C (maksimali – 37,9 °C, minimali – 36,9 °C. Statistiškai reikšmingo pokyčio tarp svorio grupių nenustatyta, p>0,05 (2 lentelė). Rezultatams įtakos galėjo turėti kalių fiziologinės savybės, skirtingas kalių šildymas šilto vandens pripildytomis pirštinėmis, pašildytais intraveniniais tirpalais.

Analizavome 2 grupės kalių kūno temperatūros pokyčių vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (4 pav.). 38,0 37,9 37,5 37,4 37,2 36,8 38,1 37,9 37,6 37,3 37,1 36,9 37,9 37,8 _37,5 37,3 37,1 36,9 38,0 37,6 _37,5 37,3 37,2 36,9 36,0 36,5 37,0 37,5 38,0 38,5 39,0

Kū n o t em p era tū ra , ° C

(23)

23 4 pav. Kūno temperatūrų pokyčiai 2 grupėje.

Antroje grupėje matome laipsnišką bendros kūno temperatūros mažėjimą. Nustatėme, kad didžiausias temperatūros pokytis įvyko 5-15 kg sveriančių kalių grupėje 1,3 °C (maksimali reikšmė – 38,4 °C, minimali – 37,1 °C). Tarp temperatūros pasiskirstymo skirtingo svorio grupėse statistiškai reikšmingas pokytis nenustatytas, p>0,05 (2 lentelė).

0 min 15 min 30 min 45 min 60 min 75 min Temperatūra 0,359 0,307 0,525 0,379 0,425 0,811 KPL 0,453 0,121 0,198 0,159 0,212 0,907 Kvėpavimo dažnis 0,026 0,032 0,049 0,079 0,049 0,048 O2 0,257 0,254 0,335 0,350 0,296 0,269 SpO2 0,044 0,043 0,046 0,724 0,116 0,451 EtCO2 0,950 0,154 0,664 0,475 0,388 0,109 Sevofluranas 0,883 0,862 0,473 0,895 0,579 0,629 Širdies susitraukimų dažnis <0,001 <0,001 <0,001 <0,001 <0,001 <0,001 2 lentelė. Patikimumai tarp 1 ir 2 grupių.

37,6 37,3 37,1 36,9 36,9 37,0 38,4 38,1 37,9 37,6 37,4 37,1 37,5 _37,4 37,2 37,0 36,8 36,6 37,8 37,6 37,5 37,3 _37,1 37,0 36,0 36,5 37,0 37,5 38,0 38,5 39,0 39,5

Kū n o t em p era tū ra , ° C

(24)

24 Tyrėme ir analizavome gyvūnų kapiliarų prisipildymo laiką taikant skirtingas anestezijos schemas (5 pav.).

5 pav. Kapiliarų prisipildymo laiko pokyčiai.

Pateiktoje kapiliarų prisipildymo laiko linijinėje diagramoje matome, kad 1 grupės kapiliarų prisipildymo laikas buvo ilgesnis lyginant su 2 grupe. Nustatėme, kad mažiausia KPL reikšmė buvo 1 s, didžiausia – 2 s. Kapiliarų prisipildymo laikas tarp analizuojamų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė, p>0,05 (2 lentelė).

Analizavome 1 grupės kalių kapiliarų prisipildymo pokyčių vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (6 pav.).

6 pav. Kapiliarų prisipildymo laikas 1 grupėje.

1,15 _1,14 _1,13 1,15 1,16 1,22 1,13 1,06 _1,03 _1,03 1,05 _1,04 0,9 1 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5

KPL, s 1 grupė 2 grupė 1,0 _1,0 _1,0 1,1 1,1 1,1 1,3 1,3 1,3 _1,2 _1,2 1,2 1,1 _1,1 1,0 1,1 1,1 1,1 1,2 1,2 1,2 1,2 1,2 1,5 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5

KPL,

s

(25)

25 Nustatėme, kad didžiausias kapiliarų prisipildymo laikas pastebėtas virš 25 kg sveriančių kalių grupėje 75 minutę – 1,5 sekundės. Mažiausias kapiliarų prisipildymo laikas užfiksuotas iki 5 kg ir 15-25 kg sveriančių kalių grupėse per pirmąsias 30 minučių - 1 sekundė.

Analizavome 2 grupės kalių kapiliarų prisipildymo pokyčių vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (7 pav.).

7 pav. Kapiliarų prisipildymo laikas 2 grupėje.

Nustatėme, kad 2 grupėje kapiliarų prisipildymo laikas buvo 0,11 sekundės greitesnis, lyginant su 1 grupe. Didžiausias KPL pokyčio sumažėjimas matomas 15 minutę 5-15 kg sveriančių kalių tarpe (20 proc.). Stabiliausias KPL užfiksuotas tarp iki 5 kg sveriančių kalių, išsilaikęs nuo 15 iki 75 minutės.

Analizavome ir tyrėme kvėpavimo dažnio kitimą taikant skirtingas anestezijos schemas (8 pav.). 1,1 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0 1,2 1,0 1,1 1,1 1,2 1,1 1,1 1,1 1,0 _1,0 _1,0 _1,0 1,1 1,1 1,0 _1,0 _1,0 1,0 0,0 0,2 0,4 0,6 0,8 1,0 1,2 1,4 1,6 1,8 2,0

KPL,

s

(26)

26 8 pav. Kvėpavimo dažnio pokyčiai.

Nustatėme, kad mažiausias kvėpavimo dažnio vidurkis tyrimo metu 1 grupėje buvo 12 k/min, didžiausias – 18 k/min, 2 grupėje mažiausias 15 k/min, didžiausias – 20 k/min. Matomas įkvėpimų skaičiaus mažėjimas pirmąsias 30 minučių abiejose grupėse dėl propofolio slopinamojo poveikio kvėpavimo centrui.

Išanalizavome 1 grupės kalių kvėpavimo dažnio vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (9 pav.).

9 pav. Kvėpavimo dažnio pokyčiai 1 grupėje.

Nustatėme, kad iki 5 kg sveriančių kalių kvėpavimo dažnis sumažėjo labiausiai (maksimali reikšmė – 17, minimali – 11). Didžiausias įkvėpimų skaičius buvo 0 operacijos minutę virš 25 kg

18 15 12 13 13 13 20 17 15 15 15 16 0 5 10 15 20 25

Įk vė p im ų s ka iči u s, k/min 1 grupė 2 grupė 17 13 10 10 10 11 18 18 14 15 15 15 17 15 13 ₁₃ 12 13 19 14 11 12 13 14 0 5 10 15 20 25

Įk vė p im ų s ka iči u s, k/min

(27)

27 sveriančių kalių grupėje, mažiausias skaičius – 10, užfiksuotas iki 5 kg sveriančių kalių grupėje 30, 45 ir 60 minutėmis.

Išanalizavome 2 grupės kalių kvėpavimo dažnio vidurkių kitimus per pirmąsias 75 minutes (10 pav.).

10 pav. Kvėpavimo dažnio pokyčiai 2 grupėje.

Nustatėme, kad 2 grupės 15-25 kg sveriančių kalių įkvėpimų skaičius sumažėjo labiausiai (maksimali reikšmė – 23 k/min, minimali – 17 k/min). 2 grupėje kvėpavimo dažnis nustatytas 14,3 proc. didesnis lyginant su 1 grupe. Tokį poveikį galėjo sukelti anestezijai naudotas ketamino hidrochloridas.

Tyrėme ir analizavome deguonies poreikį anestezijos metu taikant skirtingas anestezijos schemas (11 pav.).

11 pav. Deguonies kiekio pokyčiai.

20 17 13 14 14 15 17 14 14 14 15 17 23 20 16 16 18 17 21 19 14 16 14 17 0 5 10 15 20 25 30 35

Įk vė p im ų s ka iči u s, k/min

2 grupė <5 kg 2 grupė 5-15 kg 2 grupė 15-25 kg 2 grupė >25 kg

1,4 _1,4 1,5 1,5 1,4 1,4 1,7 1,7 1,7 1,7 1,7 1,7 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0

De gu o n is , l/m in 1 grupė 2 grupė

(28)

28 Nustatėme, kad tyrimo metu mažiausias deguonies poreikis buvo 1,4 l/min, didžiausias – 1,7 l/min. Deguonies poreikis tarp grupių statistiškai nesiskyrė, p>0,05 (2 lentelė). Didžiausias deguonies poreikis nustatytas pas 2 grupės kales, sveriančias virš 25 kg. Stebima tendencija, kad didesnio svorio kalėms nustatomas didesnis deguonies poreikis.

Analizavome suvartoto deguonies kiekio vidurkius tarp 1 grupės tiriamųjų per pirmąsias 75 minutes (12 pav.).

12 pav. Deguonies poreikis 1 grupėje.

Nustatėme, kad didžiausias deguonies poreikis buvo kalių grupėje virš 25 kg (2,3 l/min), mažiausias kalių grupėje iki 5 kg (0,6 l/min).

Išanalizavome sunaudoto deguonies vidurkius tarp 2 grupės tiriamųjų per pirmąsias 75 minutes (13 pav.). 0,6 0,6 0,7 0,7 0,6 0,6 1,0 1,0 1,1 1,1 1,1 _1,0 1… 1,9 1,8 1,8 1,8 1,8 2,1 2,1 2,3 2,3 2,2 2,1 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5

De gu o n is , l/m in

(29)

29 13 pav. Deguonies poreikis 2 grupėje.

Nustatėme, kad tarp šių svorio grupių yra pastovesnis sunaudoto deguonies kiekis visos operacijos metu lyginant su 1 grupe. Didžiausias sunaudoto deguonies kiekis nustatytas kalių grupėje virš 25 kg (didžiausias – 2,9 l/min, mažiausias – 0,5 l/min). Lyginant su 1 grupe, 2 grupė sunaudojo 21,1 proc. daugiau deguonies. Tam įtaką galėjo daryti tyrime dalyvavusios kalės, kurių bendras svorio vidurkis buvo didesnis nei 1 grupėje. Nustatyti statistiškai reikšmingi patikimumai tarp svorio grupių per pirmąsias 45 minutes, p<0,01.

Tyrėme ir analizavome SpO2 koncentraciją gyvūnams taikant skirtingas anestezijos schemas (14

pav.)

14 pav. SpO2 koncentracijos pokyčiai.

0,5 0,5 0,5 _0,5 0,5 0,5 1,3 _1,3 _1,3 _1,3 _1,3 1,3 2,2 2,2 2,2 2,2 2,2 2,2 2,9 _2,9 2,9 _2,9 2,8 2,8 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5

De gu o n is , l/m in

92,8 93,45 96,25 _96,2 96,3 96,25 94,9 95,55 97,4 96,45 97,1 96,75 90 91 92 93 94 95 96 97 98

Sp O2 , p ro c. 1 grupė 2 grupė

(30)

30 Pateiktoje diagramoje matome, kad 0 operacijos minutę arterinio kraujo įsotinimas deguonimi nebuvo pakankamas 1 ir 2 grupėse iki 15 minutės. Nustatėme, kad didžiausia reikšmė tyrimo metu buvo 100 proc. mažiausia – 81 proc. Saturacija statistiškai reikšmingai tarp grupių nesiskyrė, p>0,05 (2 lentelė). Todėl galime teigti, kad saturacijos kiekis nepriklauso nuo naudotų anestezijos schemų.

Išanalizavome SpO2 koncentracijos vidurkius tarp 1 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias

75 minutes (15 pav.).

15 pav. SpO2 poreikis 1 grupėje.

Nustatėme, kad pirmas 15 minučių visų tiriamųjų svorio grupių saturacijos kiekis buvo nepakankamas. Tam įtakos galėjo turėti netinkamai uždėtas pulsoksimetras arba nepakankamas, prastas kontaktas tarp liežuvio ir jutiklio, per maža anestetikų dozė. Literatūros duomenimis, gyvūnams gali pasireikšti hipoksemija, jei deguonies įsotinimas yra mažesnis nei 90 proc. Statistiškai patikimo ryšio tarp svorio grupių nustatyta nebuvo, p>0,05. Tai reiškia, kad SpO2 koncentracija nepriklauso nuo svorio.

Išanalizavome SpO2 koncentracijos vidurkius tarp 2 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias

75 minutes (16 pav.). 93 95 96 ₉₅ 96 ₉₄ 94 94 98 98 97 98 94 93 96 97 96 96 91 92 ₉₆ ₉₅ 97 97 75 80 85 90 95 100 105

Sp

O2

, p

ro

c.

(31)

31 16 pav. SpO2 poreikis 2 grupėje.

Nustatėme, kad šių svorio grupių arterinio kraujo įsotinimas deguonimi 0 minutę buvo didesnis (2 proc.), palyginus su 1 grupe. Tarp svorio grupių nenustatytas statistiškai reikšmingas patikimumas, p>0,05. Galime teigti, kad saturacijos kiekis nepriklauso nuo mūsų tiriamų kalių svorio.

Mes tyrėme ir analizavome EtCO2 taikant skirtingas anestezijos schemas (17 pav.).

17 pav. EtCO2 vidurkių.

94 94 98 95 96 96 96₉₅ 97 98 97 97 98 95 97 97 97 97 95 96 98 97 98 96 84 86 88 90 92 94 96 98 100 102

36 39 41 42 40 41 36 37 40 41 38 38 32 34 36 38 40 42 44

EtCO 2 ,m m H g 1 grupė 2 grupė

(32)

32 Nustatėme, kad abiejų grupių EtCO2 vidutinė koncentracija 0 minutę buvo 36 ± 5 mmHg,

didžiausia – 45 operacijos minutę, 1 grupėje 42 ± 5 mmHg, 2 grupėje - 41 ± 5 mmHg. EtCO2

koncentracijos pasiskirstymas tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė, p>0,05 (2 lentelė).

Analizavome EtCO2 koncentracijos vidurkius tarp 1 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias

75 minutes (18 pav.).

18 pav. EtCO2 vidurkių pokyčiai 1 grupėje.

Nustatėme, kad visais laiko tarpais mažiausias anglies dioksido kiekio vidurkis iškvėptame ore nustatytas 5-15 kg svorio grupėje. Tai galima sieti su didesniu kvėpavimo dažniu šioje grupėje ir mažiau sedatyviu butorfanolio poveikiu. Mažiausias EtCO2 kitimas nustatytas tarp 15-25 kg ir virš 25 kg

sveriančių kalių grupių.

Analizavome EtCO2 koncentracijos vidurkius tarp 2 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias

75 minutes (19 pav.). 39 40 46 45 41 42 32 33 35 39 37 38 35 40 43 45 42 43 36 41 41 40 ₄₀ 40 0 10 20 30 40 50 60

EtCO 2 , m m H g

(33)

33 19 pav. EtCO2 vidurkių pokyčiai 2.

Nustatėme, kad per pirmas 15 minučių EtCO2 koncentracijų vidurkiai buvo mažiausi tarp visų tirtų

svorio grupių. 2 grupėje EtCO2 koncentracija yra 2,6 mmHg mažesnė, lyginant su 1 grupe.

Mes tyrėme ir analizavome saturacijos koncentracijos vidurkius taikant skirtingas anestezijos schemas (20 pav.).

20 pav. Sevoflurano koncentracijų vidurkiai.

Nustatėme, kad pradinė koncentracija abiejose grupėse buvo 2 proc., toliau iki 60 operacijos minutės, sevoflurano koncentracija nesmarkiai kilo ir nuo 60 minutės buvo mažinama. Sevoflurano koncentracija tarp grupių statistiškai reikšmingai neišsiskyrė, p>0,05 (2 lentelė).

37 35 41 41 39 37 34 ₃₅ 38 ₄₁ 36 35 37 38 40 41 41 39 34 38 43 41 37 40 0 10 20 30 40 50 60

EtCO 2 , m m H g

2,0 2,1 2,1 2,1 2,0 1,6 2,0 2,1 2,1 2,1 2,1 1,6 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5

Se vo flu ra n as, p ro c. 1 grupė 2 grupė

(34)

34 Analizavome sevoflurano koncentracijos vidurkius tarp 1 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias 75 minutes (21 pav.).

21 pav. Sevoflurano koncentracijos vidurkiai 1 grupėje.

Nustatėme, kad didžiausia sevoflurano koncentracija buvo sunaudota tarp 30 ir 45 minučių kalių grupėje nuo 5 iki 15 kg. Tai galima sieti su gilesnės sedacijos poreikiu, refleksų atsiradimu. Mažiausias sevolurano koncentracijos pokytis buvo kalių grupėje virš 25 kg 75 minutę matomas sevoflurano koncentracijų sumažėjimas. Tai galima paaiškinti palaipsniu inhaliacinio anestetiko mažinimu baigiantis operacijai. Statistiškai reikšmingo patikimumo tarp svorio grupių nustatyta nebuvo, p>0,05.

Analizavome sevoflurano koncentracijos vidurkius tarp 2 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias 75 minutes (22 pav.).

2,0 2,0 2,0 1,9 1,9 1,4 1,9 2,1 2,4 2,4 2,1 1,6 2,0 2,0 2,0 2,0 2,1 1,4 2,1 _2,2 _2,1 2,1 2,1 _1,8 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0

Se vo flu ra n as, p ro c.

(35)

35 22 pav. Sevoflurano koncentracijos vidurkiai 2 grupėje.

Nustatėme, kad didžiausia sevoflurano koncentracija buvo 15-25 kg svorio grupėje. Tai galima nepakankamu sedacijos gyliu. Statistiškai reikšminga priklausomybė tarp sevoflurano koncentracijos ir svorio grupių nenustatyta, p>0,05.

Tyrėme ir analizavome širdies susitraukimų dažnių vidurkius taikant skirtingas anestezijos schemas (23 pav.).

23 pav. Širdies susitraukimų dažnio vidurkiai. 2,0 2,1 2,0 2,0 2,0 _1,8 1,8 _2,0 2,0 2,1 2,0 1,6 2,3 2,2 2,2 2,2 2,3 _1,8 1,9 _2,0 2,0 _2,0 _2,0 1,5 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0

Se vo flu ra n as, p ro c.

104 ₉₉ 93 93 92 96 128 122 123 123 122 125 0 20 40 60 80 100 120 140

Šird ie s su sitra u kimų d až n is , k /m in 1 grupė 2 grupė

(36)

36 Nustatėme, kad didžiausias širdies susitraukimų dažnis operacijos metu užfiksuotas 0 operacijos minutę, 1 grupėje 104 ± 17 k/min, 2 grupėje 128 ± 8 k/min. Širdies susitraukimų dažnio pasiskirstymas tarp grupių statistiškai reikšmingai skyrėsi visais laiko tarpais, p<0,001 (2 lentelė). Todėl galime teigti, kad širdies susitraukimų dažniui įtaką darė naudotos skirtingos anestezijos schemos.

Išanalizavome širdies susitraukimo dažnių vidurkius tarp 1 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias 75 minutes (24 pav.).

24 pav. Širdies susitraukimų dažnio vidurkiai 1 grupėje.

Nustatėme, kad visų svorio grupių širdies darbas didžiausias buvo 0 minutę ir toks išliko iki 60 minutės. Nuo 60 minutės širdies darbas suaktyvėjo visose svorio grupėse. Mažiausias širdies darbas nustatytas virš 25 kg sveriančių kalių grupėje. Toje pačioje grupėje matomos didžiausios vidurkių paklaidos, nes kalėms, esančioms šioje grupėje mažiausias širdies susitraukimų dažnis buvo 62 k/min, didžiausias – 102 k/min. Statistiškai patikimas ryšis tarp širdies darbo ir svorio grupių nustatytas nebuvo, p>0,05.

Išanalizavome širdies susitraukimo dažnių vidurkiai tarp 2 grupės tiriamųjų svorio grupių per pirmąsias 75 minutes (25 pav.).

105 101 96 96 96 100 110 105 96 96 96 101 110 ₁₀₄ 93 ₉₃ ₉₃ 98 89 88 85 ₈₈ 85 87 0 20 40 60 80 100 120 140

Šird ie s su sitra u kimų d až n is , k /m in

(37)

37 25 pav. Širdies susitraukimų dažnio vidurkiai 2 grupėje.

Nustatėme, kad taikant anestezijos schemą su ketamino hidrochloridu, šios grupės širdies darbas yra didesnis 29,2 proc., lyginant su 1 grupe. Tam įtakos turi širdies darbą skatinantis ketamino poveikis. Statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp svorio grupių ir širdies darbo nenustatėme, p>0,05.

Tyrėme ir analizavome skirtingų anestetinių medžiagų įtaką apatinio žandikaulio, giliojo skausmo ir akies voko refleksų pasireiškimui taikant skirtingas anestezijos schemas tiriamosiose grupėse (26 pav.).

26 pav. Apatinio žandikaulio refleksų kitimas.

126 ₁₁₉ 119 ₁₁₉ 121 125 127 121 125 128 123 120 131 ₁₂₅ 121 ₁₂₁ 121 125 129 124 126 125 125 129 0 20 40 60 80 100 120 140 160

Šird ie s su sitra u kimų d až n is , k /m in

30 5 70 95 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 1 grupė 2 grupė Atv ejų s ka iči u s, p ro c. Yra Nėra _p=0,040

(38)

38 Nustatėme, kad apatinio žandikaulio refleksas 1 grupėje nustatytas 6 atvejais (30 proc.), 2 grupėje 1 atveju (5 proc.). 1 grupėje apatinio žandikaulio refleksas nustatytas 6 kartus dažniau, lyginant su 2 grupe. Tai galėjo lemti stipresniu seduojančiu poveikiu pasižymintis ketamino hidrochloridas, naudotas 2 grupės pacientams. Apatinio žandikaulio reflekso pasireiškimas tarp grupių buvo reikšmingas, p<0,05. Galime teigti, kad reflekso pasireiškimui įtakos turėjo naudotos anestezijos schemos.

Analizavome giliojo skausmo refleksą taikant skirtingas anestezijos schemas (27 pav.).

27 pav. Giliojo skausmo refleksų kitimas.

Nustatėme, kad 2 grupėje giliojo skausmo teigiamas refleksas nepasireiškė (0 proc.). 1 grupėje teigiami giliojo skausmo refleksai nustatyti 4 pacientams (20 proc.). Visi giliojo skausmo refleksai buvo nustatyti operacijos pabaigoje. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšis tarp reflekso pasireiškimo ir grupių, p<0,05. Todėl galime sakyti, kad tam įtakos turėjo grupėse naudoti skirtingi anestetikai.

Analizavome akies voko refleksų kitimą, taikant skirtingas anestezijos schemas (28 pav.). 20 0 80 100 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 1 grupė 2 grupė Atv ejų s ka iči u s, p ro c. Yra Nėra _p=0,03

(39)

39 28 pav. Akies voko refleksų pokyčiai.

Nustatėme, kad 1 grupėje teigiamas refleksas buvo užfiksuotas 9 kartus (45 proc.), 2 grupėje 3 kartus (15 proc.). 1 grupėje teigiamas refleksas nustatytas 3 kartus dažniau, lyginant su 2 grupe. Akies voko pasireiškimas tarp grupių skyrėsi statistiškai reikšmingai, p<0,05.

45 15 55 85 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 1 grupė 2 grupė Atv ejų s ka iči u s, p ro c. Yra Nėra p=0,041

(40)

40

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu bendroji nejautra buvo taikoma 40 kalių, kurioms atlikta pieno liaukos navikų šalinimo operacija, naudojant skirtingas anestezijos schemas. Abiejose grupėse, suskirstytose pagal naudotą anestezijos schemą, nustatytas laipsniškas kūno temperatūros kritimas laiko atžvilgiu. Bendroje populiacijoje kūno temperatūra nukrito nuo 37,9 ± 0,5 ⁰C iki 36,9 ± 0,5 ⁰C. Tirtiems gyvūnams pasireiškė lengva hipotermija. Mūsų atliktas temperatūros stebėjimas patvirtina J. I. Redondo ir kitų mokslininkų (69) atlikto tyrimo išvadas, kad didžiajai daliai gyvūnų (83,6 proc.). pasireiškia hipotermija po bendrosios nejautros.

Vidutinis kapiliarų prisipildymo laikas tarp 1 ir 2 grupių skyrėsi nežymiai. 1 grupėje jis nustatytas 5,7 proc. lėtesnis, lyginat su 2 grupe. Šiam skirtumui įtakos galėjo turėti pavienių gyvūnų mažesnis kraujo spaudimas operacijos metu, kurį buvo stengiamasi padidinti didinant fiziologinio tirpalo infuzijos greitį.

Operacijų metu hipoventiliacija, kai įkvėpimų skaičius per minutę yra mažesnis už 8, buvo nustatyta keturiems pacientams 1 grupėje. Pirmajai grupei buvo naudojamas medetomidino hidrochloridas, butorfanolis ir propofolis. Pasak A. Dugdale (25), tokį poveikį galėjo sukelti galimas butorfanolio slopinantis poveikis kvėpavimo sistemai. Hipoventiliacijos 2 grupėje nenustatėme. 2 grupėje nustatyti 6 hiperventiliacijos atvejai. Šiems pacientams naudotas medetomidino hidrochloridas, ketamino hidrochloridas ir propofolis. Kvėpavimas galėjo pagreitėti kartu su pagreitėjusiu širdies darbu, kurį taip pat nustatėme 2 grupėje.

Lyginant 1 ir 2 grupių EtCO2 kiekio stebėseną bendrosios nejautros metu, nustatėme, kad EtCO2

buvo didesnis 1 grupėje, lyginant ją su 2 grupe. Tai taip pat galime susieti su 1 grupėje nustatytu mažesniu kvėpavimo dažniu. Mūsų gauti rezultatai sutampa su literatūroje minimomis EtCO2

reikšmėmis, kad joms esant didesnėms už 45 mmHg, tai siejama su hipoventiliacija (64).

Ištyrę sunaudoto deguonies kiekį tarp skirtingų grupių, statistiškai reikšmingos priklausomybės nuo anestetinių medžiagų nenustatėme. Tačiau pastebėjome tendenciją, kad didesnio svorio kalėms reikalingas didesnis kiekis deguonies bendrosios nejautros metu.

Nustatėme, kad pirmosiomis tyrimo minutėmis arterinio kraujo prisotinimas deguonimi nebuvo pakankamas naudojant abi anestezijos schemas. Tačiau tai gali būti siejama su netinkamu prietaiso pritvirtinimu prie paciento ar prasto kontakto, nes tyrimo eigoje nepakankama saturacija buvo nustatyta vieną kartą 1 grupėje.

(41)

41 Analizuojant naudoto sevoflurano kiekį, grupės statistiškai reikšmingai neišsiskyrė. Vadinasi, mūsų naudotos anestezijos schemos įtakos sevoflurano dozei neturėjo. Didžiausios sevoflurano dozės buvo naudojamos 1 grupėje (2,75 proc.) virš 25 kg sveriančioms kalėms.

Ištyrėme, kad mūsų tirtos anestezijos schemos turi poveikį širdies susitraukimų dažniui. Nustatėme, kad ketamino hidrochloridas skatina greitesnį širdies darbą. 2 grupės širdies darbas buvo 29,2 proc. didesnis, lyginant su 1 grupe. Didžiausias širdies susitraukimų dažnis užfiksuotas 1 grupėje buvo 104 ± 17 k/min, 2 grupėje - 128 ± 8 k/min. Mūsų gauti rezultatai sutampa su literatūroje aprašomu ketamino skatinančiu poveikiu širdies darbui, tachikardijos pasireiškimui (51).

Tirdami apatinio žandikaulio, akies voko ir giliojo skausmo refleksų pasireiškimą, nustatėme, kad jie dažniau pasireiškia medetomidino hidrochlorido ir butorfanolio deriniu seduotiems gyvūnams. Apatinio žandikaulio refleksas 1 grupėje nustatytas 6 kartus, o akies voko refleksas 3 kartus dažniau nei 2 grupėje. Giliojo skausmo teigiamas refleksas nustatytas 4 atvejais 1 grupė. Tarp šių refleksų ir grupių nustatyti statistiškai reikšmingi pasireiškimai. Tai reiškia, kad refleksų pasireiškimui turėjo įtakos mūsų naudotos skirtingos anestezijos schemos. Galime teigti, kad medetomidino hidrochlorido ir ketamino hidrochlorido derinys su propofoliu turi stipresnį sedacinį poveikį nei medetomidino hidrochloridas, butorfanolis ir propofolis. Mūsų gauti rezultatai sutampa su literatūroje minimais atliktų tyrimų rezultatais (51).

(42)

42

IŠVADOS

1. Nustatėme, kad didesniu sedaciniu poveikiu pasižymi medetomidino hidrochlorido, ketamino hidrochlorido ir propofolio derinys, užtikrindamas didesnį sedacijos lygį.

2. Atlikus kardiovaskulinės ir respiratorinės sistemų monitoringą, nustatytas tolygus kvėpavimo ir širdies susitraukimų dažnių kitimas. 1 grupės širdies susitraukimų skaičiaus vidurkis operacijos pradžioje buvo 104 k/min, pabaigoje – 96 k/min. 2 grupėje operacijos pradžioje 128 k/min, o pabaigoje 125 k/min. Kvėpavimo dažnis 1 grupėje operacijos pradžioje buvo 18 k/min, pabaigoje 13 k/min, o 2 grupėje pradžioje 20 k/min, pabaigoje 16 k/min.

3. Vidutinis įkvėpimų skaičius operacijų metu 1 grupėje buvo 14 k/min, 2 grupėje 16 k/min. Širdies susitraukimų skaičiaus vidurkis 1 grupėje operacijos metu buvo 96 k/min, o 2 grupėje 124 k/min. Nustatytas kvėpavimą ir širdies darbą skatinantis ketamino poveikis, dėl kurio 2 grupės širdies susitraukimų dažnis buvo 29,2 proc., o kvėpavimas 14,3 proc. didesnis lyginant su 1 grupe. 4. Tyrimo metu nustatytos komplikacijos: hipotermija, hipoventiliacija ir tachikardija,