E IN VITRO PALYGINIMAS EKSPERIM ENTINIAME IZOLIUOTŲ KRAUJAGYSLIŲ MODELYJ IO ĮVERTINIMAS IR  ADRENORECEPTORIŲ ANTAGONISTŲ (PRAZOSINO IR TAMSULOZINO) FARMAKOLOGINIO POVEIK

MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS

MEDICINOS FAKULTETAS

FIZIOLOGIJOS IR FARMAKOLOGIJOS INSTITUTAS

VAIDA MACKEVIČIŪTĖ



ADRENORECEPTORIŲ ANTAGONISTŲ (PRAZOSINO IR

TAMSULOZINO) FARMAKOLOGINIO POVEIKIO ĮVERTINIMAS IR

PALYGINIMAS EKSPERIMENTINIAME IZOLIUOTŲ

KRAUJAGYSLIŲ MODELYJE IN VITRO

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Prof. Audrius Sveikata

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS

MEDICINOS FAKULTETAS

FIZIOLOGIJOS IR FARMAKOLOGIJOS INSTITUTAS

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis

1 ADRENORECEPTORIŲ ANTAGONISTŲ (PRAZOSINO IR TAMSULOZINO)

FARMAKOLOGINIO POVEIKIO ĮVERTINIMAS IR PALYGINIMAS EKSPERIMENTINIAME IZOLIUOTŲ KRAUJAGYSLIŲ MODELYJE IN VITRO

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Prof. Audrius Sveikata 2014 m. gegužės 27 d.

Recenzentas

Prof. Dr. Jurga Bernatonienė 2014 m. gegužės 27 d.

Darbą atliko

Magistrantė Vaida Mackevičiūtė 2014 m. gegužės 27 d.

TURINYS

2.1. Gerybinė prostatos hiperplazija ... 11

2.1.1. Gerybinės prostatos hiperplazijos etiologija ... 11

2.1.2. Gerybinės prostatos hiperplazijos epidemiologija ir baigtys ... 12

2.1.3. Medikamentinis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas ... 14

2.2. 1 adrenoreceptorių potipiai ... 15

2.3. 1 adrenoreceptorių antagonistai ... 15

2.4. Tamsulozinas ... 15

2.4.1. Tamsulozino veikimo mechanizmas ... 16

2.4.2. Tamsulozino farmakokinetika ir farmakodinamika, indikacijos ... 16

2.4.3. Tamsulozino nepageidaujamos reakcijos ... 17

2.5. Prazosinas ... 18

2.5.1. Prazosino veikimo mechanizmas ... 18

2.5.2. Prazosino farmakokinetika ir farmakodinamika, indikacijos ... 19

2.5.3 Prazosino nepageidaujamas poveikis ... 19

2.6. Klinikiniai tamsulozino ir prazosino tyrimai... 20

2.7. Ikiklinikiniai tamsulozino ir prazosino tyrimai in vivo ... 20

2.8. Eksperimentiniai modeliai su gyvūnais in vitro ... 21

3. TYRIMO METODIKA ... 22

3.1. Laboratoriniai gyvūnai ir jų laikymo sąlygos... 22

3.2.1. Eksperimento sąlygos, duomenų registravimas ... 24

3.3. Medžiagos ir reagentai ... 25

3.4. Kontrolinės ir tiriamųjų grupių sudarymas ... 25

3.5. Gyvūnų eutanazija ir kraujagyslių izoliavimas ... 26

3.6. Izoliuotų kraujagyslių įtvirtinimas ... 26

3.7. Optimalaus įtempimo nustatymas ... 27

3.8. Kraujagyslių funkcinių pokyčių vertinimo etapai ... 28

3.8.1. Kontrolinis bandymas ... 29

3.8.2. Kraujagyslių funkcijos vertinimas, veikiant prazosinu ir tamsulozinu ... 29

3.9. Statistinė analizė ... 30

4. REZULTATAI... 31

4.1. Aortos optimalus įtempimas... 31

4.2. Inkstų arterijos optimalus įtempimas ... 32

4.3. Kraujagyslių susitraukimo jėgos skirtumai ... 32

4.4. Prazosino poveikis izoliuotai aortai ... 33

4.5. Prazosino poveikis izoliuotai inkstų arterijai ... 34

4.6. Tamsulozino poveikis izoliuotai aortai ... 35

4.7. Tamsulozino poveikis izoliuotai inkstų arterijai ... 37

4.8. Prazosino ir tamsulozino selektyvumo skirtumai... 38

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

6. IŠVADOS ... 44

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 45

SANTRAUKA

V. Mackevičiūtės magistro baigiamasis darbas. 1 adrenoreceptorių antagonistų (prazosino ir tamsulozino) farmakologinio poveikio įvertinimas ir palyginimas eksperimentinia me izoliuotų kraujagyslių modelyje in vitro. Mokslinis vadovas prof. A. Sveikata. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Fiziologijos ir farmakologijos institutas, Kaunas 2014.

Pagrindinis tyrimo tikslas – įvertinti ir palyginti skirtingo selektyvumo 1 adrenoreceptorių antagonistų (prazosino ir tamsulozino) farmakologinį poveikį izoliuotoms laboratorinių jūrų kiaulyčių kraujagyslėms eksperimentiniame modelyje in vitro.

Tyrimams pasirinkti laboratoriniai gyvūnai – dėl tinkamo kraujagyslių spindžio ne jaunesni nei 8 – 12 savaičių amžiaus linijinių jūrų kiaulyčių patinėliai. Vaistų poveikis buvo vertinamas izoliuotoms kraujagyslėms – jų aortoms ir inkstų arterijoms. Eksperimentas atliktas naudojant organų vonelę PTK23 – 220 Pharmacology Kit (ADInstruments, Jungtinė Karalystė). Duomenys registruoti ,,LabChart“ programine įranga. Prazosino ir tamsulozino poveikiui įvertinti kraujagyslės buvo veikiamos atitinkamai 10 nM, 100 nM, 1000 nM ir 1 nM, 10 nM, 100 nM koncentracijų tirpalais.

Prazosino 10 nM, 100 nM, 1000 nM koncentracijos sukėlė aortos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,043±0,030 g, 0,083±0,022 g ir 0,195±0,040 g jėgą, inkstų arterijos – per 0,065±0,013 g, 0,075±0,024 g ir 0,173±0,026 g jėgą. Tamsulozino 1 nM, 10 nM, 100 nM koncentracijos sukėlė aortos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,015±0,012 g, 0,080±0,018 g, 0,133±0,039 g jėgą, inkstų arterijos – per 0,025±0,020 g, 0,078±0,035 g ir 0,123±0,037 g jėgą.

Vertinant aortos dilataciją, gauti statistiškai patikimi skirtumai tarp visų prazosino (10 nM, 100 nM, 1000 nM) koncentracijų. Inkstų arterijos atsipalaidavimo vertinime nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 10 nM ir 100 nM prazosino koncentracijų. Vertinant aortos dilataciją, gauti statistiškai patikimi skirtumai tarp visų (1 nM, 10 nM, 100 nM) tamsulozino koncentracijų. Inkstų arterijos atsipalaidavimo vertinime nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 1 nM ir 10 nM tamsulozino koncentracijų. Statistiškai reikšmingi skirtumai gauti vertinant prazosino ir tamsulozino didžiausių koncentracijų (atitinkamai 1000 nM ir 100 nM) selektyvumą ir jų poveikį izoliuotoms kraujagyslėms. Prazosinas pasižymėjo stipresniu poveikiu izoliuotų aortų ir inkstų arterijų dilatacijai, priešingai nei tamsulozinas.

SUMMARY

Master thesis of V Mackevičiūtė. The Evaluation and Comparison of Pharmacological Action of

1 Adrenoreceptor Antagonists (prazosin and tamsulosin) in Experimental Model in Vitro with Isolated

Vesels. The scientific supervisor prof. A Sveikata. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Institute of Physiolo gy and Pharmacology. Kaunas 2014. The main aim of the research was to evaluate and compare the pharmacological influence of α1 adrenoreceptor antagonis ts (prazosin and tamsulosin) of different selectivity over the isolated laboratorial guinea pig blood vessels in experimental model in vitro.

The male linear guinea pigs, not younger than 8-12 weeks, were selected as the object of the investigation because of their relevant blood vessel size. The influence of medicine over isolated blood vessels, aortas and kidney arteries, was evaluated. The experiment was carried out by using the utensil for organs PTK23- 220 Pharmacology Kit (AD instruments, United Kingdom). The data is registered with the software “LabChart”. The blood vessels were processed with the concentrated solutions 10 nM, 100 nM, 1000 nM, and 1 nM, 10 nM, 100 nM, accordingly, to evaluate the influence of prazosin and tamsulosin.

The concentrations of prazosin 10 nM, 100 nM, 1000 nM caused the ease of aorta, accordingly, in 0,043±0,030g, 0,083±0,022g, and 0,195±0,040g power, the ease of kidney artery - in 0,065±0,013g, 0,075±0,024g, and 0,173±0,026g power. The concentrations of tamsulosin 1 nM, 10 nM, 100 nM caused the ease of aorta, accordingly, in 0,015±0,012g, 0,080±0,018g, 0,133±0,039 power, the ease of kidney artery – in 0,025±0,020g, 0,078±0,035g, and 0,123±0,037g power.

Aming to estimate the dilation of aorta, statistically reliable differe nces among all concentrations of prazosin (10 nM, 100 nM, 1000 nM) were acquired. In the estimation of the ease of kidney artery, statistically reliable difference between concentrations of prazosin (10 nM, 100 nM), was not indicated. Aming to estimate the dilation of aorta, statistically reliable differences among all concentrations of tamsulosin (1 nM, 10 nM, 100 nM) were acquired. In the estimation of the ease of kidney artery, statistically reliable difference between concentrations of tamsulosin (1 nM, 10 nM), was not indicated. Statistically meaningful differences were acquired by estimating the selectivity and the influence over the isolated blood vessels, by the highest concentration of prazosin and tamsulosin, 1000 nM and 100 nM, accordingly. Contrary to tamsulosin, prazosin was distinguished for sronger influence on the dilation of isolated aortas and kidney arteries.

PADĖKA

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie padėjo, bendradarbiavo rašant magistro baigiamąjį darbą.

Dėkoju darbo vadovui prof. Audriui Sveikatai už pagalbą bei reikšmingus komentarus rengiant šį darbą.

Ypač noriu padėkoti asist. Eglei Svitojūtei, kuri suteikė visokeriopą pagalbą. Dėkoju Eglei už skirtą laiką, darbų organizavimą ir naudingas pastabas.

Taip pat dėkoju doc. Alei Laukevičienei už naudingus patarimus įsisavinant eksperimento metodiką.

Dėkoju LSMU MA Fiziologijos ir farmakologijos instituto vadovui prof. Edgarui Stankevičiui, leidusiam atlikti magistro baigiamąjį darbą šiame institute.

1. SANTRUMPOS

ATC – anatominė terapinė cheminė vaistų klasifikacija (angl. Anatomical Therapeutic Chemical Classification System)

CO2 – anglies dioksidas g – gramai

g/l – gramai litre

GPH– gerybinė prostatos hiperplazija HCl – hidrochloridas

i. v. – į raumenis (angl. intravenous) KCl – kalio chloridas

kg/m2 – kilogramai kvadratiniam metrui l/kg – litrai kilogramui kūno masės

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas M – moliai litre

mg – miligramai

mg/ml – miligramai mililitre ml – mililitrai

mmol/l – milimoliai litre nM – nanomoliai litre

NRV – nepageidaujama reakcija į vaistą O2 – deguonis

Ph. Eur. – Europos farmakopėja

ĮVADAS

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – tai gerybinės prostatos riebalinio ir liaukinio audinio išvešėjimas. GPH simptomai pasireiškia net 50 proc. 50 metų ir vyresniems vyrams [34]. Dėl prostatos padidėjimo atsiranda šlapinimosi sutrikimai, gali pasireikšti ūminis ar lėtinis šlapimo susilaikymas.

Selektyvūs alfa1 (1) adrenoreceptorių antagonistai tapo efektyviu neinvaziniu gydymo būdu vyrams, sergantiems gerybine prostatos hiperplazija [40]. 1 adrenoreceptorių antagonistai, skiriami gerybinei prostatos hiperplazijai gydyti skiriasi savo selektyvumu. Pagrindiniai iš jų – tamsulozinas (selektyvus 1A adrenoreceptorių antagonistas) ir prazosinas (selektyvus 1 adrenoreceptorių antagonistas). Klinikiniai tyrimai rodo, kad skirtumai tarp šlapimo tėkmės padidėjimo ir prostatos hiperplazijos gydymo rezultatų, skiriant prazosiną ir tamsuloziną, nėra dideli [26], todėl pagrindinis aspektas, parenkant reikiamą gydymą pacientams, yra šių vaistų sukeliamos nepageidaujamos reakcijos.

Specifinės selektyvių 1 adrenoreceptorių antagonistų sukeliamos nepageidaujamos reakcijos į vaistus yra ortostatinė hipotenzija ir svaigulys (atsirandantys sumažėjus arteriniam kraujo spaudimui dėl vazodilatacijos). Šios nepageidaujamos reakcijos gali sumažinti paciento pasitikėjimą gydymu ir t aip paveikti gydymo efektyvumą [40, 48 ]. Remiantis skaitytos literatūros duomenimis, selektyvūs 1A adrenoreceptorių antagonistai žymiai rečiau sukelia šias nepageidaujamas reakcijas į vaistus, todėl gali būti geriau toleruojami [10, 32, 44].

Iškelta hipotezė, jog prazosinas pasižymi stipresniu dilataciniu poveikiu nei tamsulozinas izoliuotoms jūrų kiaulyčių kraujagyslėms – jų aortoms ir inkstų arterijai, dėl skirtingo vaistų selektyvumo receptoriams. Pasirinkta organų vonelės metodika leido pakankamai tiksliai ir greitai įvertinti vaistų sukeliamą poveikį kraujagyslėms.

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – įvertinti ir palyginti skirtingo selektyvumo 1 adrenoreceptorių antagonistų (prazosino ir tamsulozino) farmakologinį poveikį izoliuotoms laboratorinių jūrų kiaulyčių kraujagyslėms eksperimentiniame modelyje in vitro.

DARBO TIKSLAS

Įvertinti ir palyginti skirtingo selektyvumo 1 adrenoreceptorių antagonistų (prazosino ir tamsulozino) farmakologinį poveikį izoliuotoms laboratorinių jūrų kiaulyčių kraujagyslėms eksperimentiniame modelyje in vitro.

DARBO UŽDAVINIAI

1. Parinkti tinkamiausius laboratorinius gyvūnus eksperimentui atlikti bei įsisavinti darbo metodiką su laboratorine įranga.

2. Įvertinti prazosino dilatacinio poveikio skirtumus izoliuotoms kraujagyslėms priklausomai nuo jų koncentracijos.

3. Įvertinti tamsulozino dilatacinio poveikio skirtumus izoliuotoms kraujagyslėms priklausomai nuo jų koncentracijos.

4. Palyginti prazosino ir tamsulozino dilatacinio poveikio skirtumus izoliuotoms kraujagyslėms, atsižvelgiant į skirtingą vaistų selektyvumą receptoriams.

2. LITERATŪROS AP ŽVALGA

2.1. Gerybinė prostatos hiperplazija

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – tai prostatos audinio išvešėjimas. Prostatos padidėjimas užspaudžia šlaplę ir sutrikdo normalų šlapimo nutekėjimą iš šlapimo pūslės. GPH yra dažniausia vyrų, sulaukusių 50 metų amžiaus, urogenitalinės sistemos liga [34]. Toks prostatos padidėjimas nėra labai pavojingas, todėl ši būklė yra vadinama gerybine prostatos hiperplazija. Tačiau terminas „gerybinė“ yra sąlyginis, kadangi negydoma ar netinkamai gydoma GPH gali sukelti rimtų komplikacijų – ūminį ar lėtinį šlapimo susilaikymą, inkstų nepakankamumą, hematuriją bei lytinės funkcijos sutrikimus [51]. GPH yra lėtinis ir progresuojantis susirgimas, kuris nepraeina savaime.

2.1.1. Gerybinės prostatos hiperplazijos etiologija

Etiologiniai veiksniai, lemiantys gerybinės prostatos hiperplaziją yra sutrikusi hormonų pusiausvyra, gyvenimo būdas, metabolinis sindromas, augimo faktoriai, prostatos uždegimas.

Vyrų hormonai androgenai, kurių pagrindinis yra testosteronas, turi svarbiausią reikšmę prostatos ląstelių funkcionavimui. Vyrams vyresniame amžiuje sutrinka androgenų pusiausvyra. Testosteronas , patekęs į ląstelę, jungiasi prie androgenų receptorių ir juos aktyvuoja. Ląstelėse fermentas 5 – alfa reduktazė verčia testosteroną į dehidrotestosteroną, kuris du kartus stipriau stimuliuoja androgenų receptorius ir sudaro su jais tvirtus kompleksus, dėl to yra labiau skatinamas prostatos stromos ir epitelio ląstelių augimas [32, 38, 50].

Gyvenimo būdas taip pat turi įtakos šiai ligai. Menkas fizinis aktyvumas [38], besaikis riebaus maisto, pieno, raudonos mėsos produktų vartojimas, mažas daržovių kiekis dienos racione, vitamino E, seleno trūkumas [32, 69] didina tikimybę vystytis GPH. Nutukę žmonės, kurių kūno masės indeksas ≥ 35 kg/m2, turi 3,5 karto didesnę prostatos padidėjimo riziką lyginant su nenutukusiais žmonėmis [38].

Literatūros duomenimis, vyrai su metaboliniu sindromu turėjo didesnę prostatą bei greitesnį GPH progresavimą per metus nei vyrai be metabolinio sindromo [7]. Padidėjęs insulino kiekis sąlygoja augimo hormonų receptorių padaugėjimą kepenyse, dėl to susidaro daugiau augimo faktorių, kurie skatina

prostatos ląstelių proliferaciją. Sutrikus augimo veiksnių pusiausvyrai, suveša prostatos ląstelės ir prasideda GPH [32].

Prostatos uždegimas (prostatitas) ir GPH yra glaudžiai susiję. Statistika rodo, kad net 43 proc. vyrų, sergančių GPH, turėjo prostatos uždegimą [32]. Prostatitas 2,4 kartus padidina riziką atsirasti GPH, kadangi uždegimo metu aktyvuojamos T – ląstelės, kurios atsakingos už citokinų susidarymą, dėl to yra skatinamas prostatos padidėjimas [12].

2.1.2. Gerybinės prostatos hiperplazijos epidemiologija ir baigtys

GPH yra dažniausia vyresnių nei vidutinio amžiaus vyrų liga, kuri, atliktų tyrimų duomenimis, JAV pasireiškia 70 proc. vyrų 60 – 69 metų amžiaus grupėje ir net 80 proc. – 70 metų ir vyresniems vyrams [38]. Ligos paplitimas didėja su amžiumi, o absoliutus sergančiųjų GPH skaičius visame pasaulyje didėja dėl senstančios populiacijos. GPH pasireiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo amžiaus, kaip pavaizduota 1 paveiksle [39].

Remiantis Lietuvos higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis, pacientų, sergančių GPH, skaičius vienuolikos metų laikotarpyje (2001 – 2011 m.) išaugo daugiau nei du kartus, kaip pateikta 2 paveiksle [3].

2 pav. Vyrų, sergančių GPH, skaičiaus kitimas 2001 – 2011 m. Lietuvoje [3]

Epidemiologinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje, vyrų mirštamumas dėl GPH per metus svyruoja nuo 9 iki 26 mirčių (3 pav.) [3]. Ligos baigtys gali būti rimtos komplikacijos – inkstų pažeidimai, ūminis šlapimo susilaikymas, akmenų susidarymas šlapimo pūslėje, kurios ypač blogina gyvenimo kokybę [51].

3 pav. Mirštamumas dėl GPH 2006 – 2011 m. [16]

2.1.3. Medikamentinis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas

Ligoniai kreipiasi į gydytoją, atsiradus GPH simptomams, kurie palaipsniui progresuoja ir sukelia nepatogumų, dėl to didėja medikamentinio gydymo poreikis [39]. Šiuolaikinės medikamentinio gydymo galimybės padeda puikiai valdyti ligą ir sumažinti jos simptomus bei išvengti operacijos. Yra išskiriamos dvi vaistų grupės, vartojamos GPH gydymui – 1 adrenoblokatoriai ir 5 – alfa reduktazės inhibitoriai [16, 34].

1 adrenoblokatoriai yra pirmos eilės vaistai, skiriami pacientams, esant GPH. Šiai grupei

priskiriami alfuzosinas, doksazosinas, prazosinas bei tamsulozinas. Prostatoje ir šlapimo pūslėje gausu 1 adrenoreceptorių, kurie atsakingi už lygiųjų raumenų tonusą [11]. Vaistams, užblokavus pastaruosius receptorius, atsipalaiduoja prostatos bei šlapimo pūslės raumenys, palengvėja šlapinimasis. Visi 1 adrenoblokatoriai pakankamai greitai ir veiksmingai naikina ar palengvina GPH simptomus, tačiau dažniau skiriamas tamsulozinas, nes remiantis tyrimų duomenimis, jis pasižymi rečiau pasitaikančiomis nepageidaujamomis reakcijomis [40, 48].

2.2.



adrenoreceptorių potipiai

Žmogaus organizme yra nustatyti trys 1 adrenoreceptorių potipiai – 1A, 1B ir 1D [21, 47]. Alfa1A adrenoreceptorių yra prostatoje, širdyje ir plaučiuose, 1B – inkstuose, blužnyje ir aortoje, 1D – smegenų žievėje bei aortoje [4]. Visi adrenoreceptoriai sudaro sistemą su G baltymu, esančiu ląstelių membranose, taip pat su fermentais bei jonų kanalais ir taip juos veikiant sukeliamas farmakologinis poveikis [4].

2.3.



adrenoreceptorių antagonistai

1 adrenoreceptorių antagonistai yra naudingi siekiant pagerinti šlapimo takų sutrikimus, esant

GPH. JAV net 90 proc. išrašomų vaistų GPH gydymui sudaro  adrenoblokatoriai. Šių vaistų farmakologinis poveikis paremtas 1 receptorių blokavimu. Šie vaistai yra veiksmingi ir gerai toleruojami, jie greitai sumažina ligos simptomus, pagerina gyvenimo kokybę bei turi mažiau nepageidaujamų reakcijų [9, 15, 29]. Šių vaistų veiksmingumą galima įrodyti įvairiais tyrimais: terapijų metu nustatyta, jog simptomai palengvėjo vidutiniškai 15 - 30 proc. pacientų [5, 9].

2.4. Tamsulozinas

Tamsulozinas vartojamas gerybinei prostatos hiperplazijai gydyti. Šis vaistas priskiriamas 1A adrenoreceptorių antagonistų farmakoterapinei grupei. Pagal ATC klasifikaciją tamsulozinas priklauso urogenitalinę sistemą veikiantiems vaistams (ATC kodas: G04CA02) [18]. Lietuvoje registruoti 7 tamsulozino vaistiniai preparatai, kurių dozės bei vaisto formos vienodos – 0,4 mg kapsulės [6].

Tamsulozinas yra naudojamas tamsulozino hidrochlorido (HCl) (Tamsulosini hydrochloridum, Ph. Eur. 01/2008:2131) druskos pavidalu, kurios molekulinė masė yra 445, cheminė formulė – C20H29ClN2O5S [18]. Tamsulozino HCl milteliai sunkiai tirpsta vandenyje ir etanolyje, lengvai tirpūs skruzdžių rūgštyje (Ph. Eur. 01/2008:2131) [23]. Selektyvumą 1A adrenoreceptoriams lemia tamsulozino struktūroje esančios amino, metoksi bei sulfonamidinė grupės. Tamsulozino HCl

(5-[(2R)-2-[[2-(2-etoksifenoksi) etil] amino] propil] – 2 - metoksibenzensulfonamido hidrochlorido) struktūrinė formulė pavaizduota 4 paveiksle [23, 28, 55].

4 pav. Tamsulozino HCl struktūrinė formulė [23]

2.4.1. Tamsulozino veikimo mechanizmas

Remiantis literatūros duomenimis, tamsulozinas yra selektyvesnis 1A adrenoreceptoriams nei kiti 1 adrenoreceptorių antagonistai [47, 60]. Tamsulozinas, blokuodamas 1A adrenoreceptorius, esančius prostatoje bei šlapimo pūslėje, atpalaiduoja lygiuosius raumenis, dėl to palengvėja šlapinimas is, o kartu ir GPH simptomai [44].

Literatūroje teigiama, kad senstant žmogaus organizme daugėja 1A ir 1B potipio adrenoreceptorių, dėl to kraujagyslėse dominuoja 1B receptoriai, kuriuos blokuojant mažėja periferinių kraujagyslių pasipriešinimas ir dėl to krenta kraujo spaudimas. Kadangi tamsulozinas yra mažai giminingas pastarojo tipo receptoriams, tad galima paaiškinti jo rečiau sukeliamą nepageidaujamą reakciją kraujagyslių sistemai – ortostatinę hipotenziją [59].

2.4.2. Tamsulozino farmakokinetika ir farmakodinamika, indikacijos

Tamsulozinas yra vartojamas modifikuoto atpalaidavimo kapsulėmis. Tai yra ilgai veikiantis 1 adrenoblokatorius, jo pusinės eliminacijos laikas yra 9 – 15 val. [37]. Vaistas greitai absorbuojamas iš žarnyno ir į sisteminę kraujotaką patenka beveik visas pavartoto vaisto kiekis. Kraujo plazmą tamsulozinas pasiekia nepakitęs, kadangi yra neveikiamas ikisisteminio metabolizmo. Maistas neigiamai

veikia vaisto absorbciją – vartojant prieš valgį, tamsulozino kiekis kraujo serume yra 70 proc. didesnis nei vartojant po valgio [24, 29].

Organizme daugiau kaip 99 proc. tamsulozino susijungia su plazmos baltymais, o pasiskirstymo tūris yra gana menkas – maždaug 0,2 l/kg [46]. Kepenyse tamsulozinas yra metabolizuojamas fermentų sistemos CYP P450. Daugiausia tamsulozino yra šalinama su šlapimu [24].

Remiantis tyrimų duomenimis, vaisto farmakokinetikos procesai gali pailgėti vyresnio amžiaus žmonėms. Esant inkstų nepakankamumui, kraujo plazmoje padidėja glikoproteino kiekis, prie kurio prisijungia tamsulozinas, padidėja vaisto koncentracija kraujyje, o laisvos medžiagos kiekis beveik nekinta, todėl esant inkstų funkcijos sutrikimams dozės koreguoti nereikia. Esant kepenų nepakankamumui, reikia įvertinti kepenų fermentų kiekį ir atsižvelgiant į tyrimų rezultatus koreguoti vaisto dozę. Tamsulozino negalima vartoti sergant sunkiu kepenų nepakankamumu [24].

Tamsulozinas pasižymi dideliu selektyvumu 1A adrenoreceptorių potipiui, dėl kurių blokavimo, atsiranda poveikis prostatai bei šlapimo pūslei, o jo poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai yra nežymus. Tai parodo, jog vaistas nėra veiksmingas gydant hipertenziją [43]. Daugelio studijų duomenimis, pagrindinė tamsulozino indikacija yra gerybinė prostatos hiperplazija [25, 30]. JAV tamsulozinas yra dažniausiai urologų išrašomas  adrenoreceptorių antagonistas GPH gydyti [25, 53].

2.4.3. Tamsulozino nepageidaujamos reakcijos

Dažniausia tamsulozino nepageidaujama reakcija, pasireiškianti 5 – 10 proc. pacientų yra ortostatinė hipotenzija (galvos svaigimas, atsirandantis staiga pakeitus kūno padėtį). Nedažnos nepageidaujamos reakcijos yra galvos skausmas, rinitas, astenija bei ejakuliacijos sutrikimas. Retos nepageidaujamos reakcijos yra trumpalaikis sąmonės neteikimas, odos ir paodžio patinimas po susidūrimo su alergenu, taip pat skausminga ilgalaikė nepageidaujama erekcija [25, 40].

Nepaisant pasireiškiančių tamsulozino nepageidaujamų poveikių, jis yra vertinamas kaip gerai toleruojamas vaistas, įskaitant ir vyresnio amžiaus pacientus [44]. Vaistas labiau tinka pacientams, kuriems kiti 1 antagonistai sukelia ortostatinę hipotenziją. Tamsulozino poveikis kraujospūdžiui yra minimalus tiek sergantiems hipertenzija, tiek ir ja nesergantiems pacientams, todėl gali būti kartu vartojamas su vaistais, skirtais širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti [10].

2.5. Prazosinas

Prazosinas – selektyvus 1 adrenoreceptorių antagonistas, vartojamas arterinei hipertenzijai, rečiau – GPH, gydyti. Pagal ATC klasifikaciją, prazosinas priskiriamas širdies ir kraujagyslių sistemą veikiantiems vaistams (ATC kodas: C02CA01) [19]. Šiuo metu, Lietuvoje registruotų prazosino vaistinių preparatų nėra.

Prazosinas yra naudojamas prazosino HCl (Prazosini hydrochloridum, Ph. Eur. 01/2008:0856) druskos pavidalu, kurios molekulinė masė yra 419,9, cheminė formulė – C19H22ClN5O4 [8, 23]. Prazosino HCl milteliai tirpsta vandenyje (0,5 mg/ml) ir alkoholyje, praktiškai netirpsta acetone (Ph. Eur. 01/2008:0856) [23]. Prazosinas pagal cheminę struktūrą priskiriamas kvinazolino dariniams. Kvinazolino amino grupė lemia selektyvumą 1 adrenoreceptoriams [8, 14]. Prazosino HCl (1-(4-amino-6,7-dimetoksi-2-chinazolinil)-4-(2-furanilkarbonil) piperazino hidrochlorido) struktūrinė formulė pavaizduota 5 paveiksle [8, 23].

5 pav. Prazosino HCl struktūrinė formulė [23]

2.5.1. Prazosino veikimo mechanizmas

Prazosinas yra selektyvus 1 adrenoreceptoriams [26]. Šių receptorių yra kraujagyslių bei prostatos lygiuosiuose raumenyse [4]. Prazosinas veikia blokuodamas 1 adrenoreceptorius minėtuose audiniuose. Remiantis literatūros duomenimis, prazosinas neturi išskirtinio selektyvumo vienam 1 adrenoreceptorių potipiui, todėl teigiama, jog jis blokuoja visus receptorių potipius. Dėl to pasireiškia

dvejopas vaisto poveikis – atpalaiduojami arterijų ir venų bei prostatos lygieji raumenys, mažėja kraujo spaudimas bei palengvinamas šapimo nutekėjimas [26, 37, 41].

2.5.2. Prazosino farmakokinetika ir farmakodinamika, indikacijos

Prazosinas yra trumpo veikimo 1 adrenoreceptorių antagonistas, jo pusinės eliminacijos periodas yra 2 – 3 valandos [37]. Prazosinas absorbuojamas virškinamajame trakte ir intensyviai metabolizuojamas kepenyse pirminio metabolizmo metu, dėl to vaisto biologinis prieinamumas yra gana mažas - nuo 48 iki 68 proc. Maistas neturi įtakos vaisto absorbcijai. 92 – 97 proc. absorbuoto prazosino sudaro kompleksus su kraujo plazmos baltymais – albuminais bei glikoproteinu. Apie 6 proc. prazosino išsiskiria su šlapimu, o didžioji dalis (apie 90 proc.) šalinama su tulžimi bei išmatomis [17, 37].

Pacientams, turintiems inkstų ar kepenų nepakankamumą, dozės turėtų būti parenkamos atsargiai, kadangi gali padidėti vaisto koncentracija plazmoje, ilgėti pusinės eliminacijos laikas. Dėl to sustiprėja prazosino terapinis poveikis bei dažniau pasireiškia toksinis efektas [17, 33].

Klinikinėje praktikoje prazosinas skiriamas esant hipertenzijai bei gerybinei prostatos hiperplazijai [19, 26, 39, 60, 61]. Šis vaistas neturėdamas išskirtinio selektyvumo vienam 1 adrenoreceptorių potipiui, pasižymi silpnesniu poveikiu, mažinant GPH simptomus. Prazosinas nėra pirmo pasirinkimo vaistas hipertenzijai gydyti, nes greitai atsipalaiduoja iš vaisto formos, dėl to dažniau pasireiškia ortostatinė hipotenzija, taip pat yra trumpo veikimo [39, 41].

2.5.3. Prazosino nepageidaujamas poveikis

Prazosinas turi itin stiprų poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Pavartojus pirmąją dozę pasireiškia ortostatinė hipotenzija, mieguistumas, jaučiamas galvos svaigimas bei skausmas. Šios nepageidaujamos reakcijos yra dažniausios ir pasireiškia iki 15 proc. pacientų. Retesnės nepageidaujamos reakcijos yra energijos stoka, silpnumas, jaučiamas širdies plakimas ir pykinimas. Labai retai pasireiškia tachikardija [20, 26].

2.6. Klinikiniai tamsulozino ir prazosino tyrimai

Literatūroje aprašoma nemažai klinikinių tyrimų, kurie atlikti siekiant įrodyti tamsulozino ir prazosino veiksmingumą bei saugumą. Tyrimuose tamsulozinas buvo lyginimas su kitais 1 adrenoreceptorius veikiančiais vaistais - doksazosinu, alfuzosinu, silodosinu, naftopidilu ir kt. [16, 32, 48]. Klinikinių tyrimų metu tirtos įvairios tamsulozino dozės – 0,2 mg, 0,4 mg ir 0,8 mg. Gydymo eigoje, koreguojant tamsulozino dozę nuo 0,2 mg iki 0,4 mg gauti reikšmingi veiksmingumo rezultatai, o didinant dozę nuo 0,4 mg iki 0,8 mg, efektyvumo skirtumai nenustatyti, tačiau šiuo atveju padidėjo nepageidaujamų reakcijų pasireiškimas. Būtent dėl pastarųjų priežasčių terapinė tamsulozino dozė yra 0,4 mg [9, 10, 25, 44, 48]. Skirtingi tyrėjai nurodo, jog tamsulozinas yra geriau toleruojamas vaistas nei kiti 

adrenoreceptorių antagonistai (prazosinas, terazosinas, doksazosinas, silodosinas) [25, 32, 44, 48].

2005 – 2006 m. Irane atliktas tyrimas, kurio tikslas – palyginti prazosino ir tamsulozino poveikį moterims, turinčioms šlapinimosi sunkumų. Pirmosios grupės pacientės vartojo 0,4 mg tamsulozino, antrosios – 1 – 2 mg prazosino kasdien 3 mėnesius. Tyrimo rezultatai parodė, jog abu vaistai yra veiksmingi, gydant šlapinimosi sutrikimus moterims, tačiau tamsulozino poveikis yra stipresnis. Dėl nustatyto mažesnio nepageidaujamo poveikio tamsulozinui pasireiškimo, tyrėjai nurodo, jog pastarasis vaistas galėtų būti išrašomas pirmuoju atveju, gerinant moterų šlapinimosi sunkumus [26]. Siekiant nustatyti tamsulozino giminingumą žmogaus 1 adrenoreceptorių potipiams, atliktas tyrimas, kurio metu įrodyta, jog tamsulozinas stipriausiai blokuoja 1A potipio receptorius bei lėčiau atsijungia nuo šių receptorių nei prazosinas [60].

2.7. Ikiklinikiniai tamsulozino ir prazosino tyrimai in vivo

Literatūroje aprašomi bandymai modelyje in vivo, kuriuose vertinamas tamsulozino ir prazosino poveikis laboratorinių gyvūnų – dažniausiai žiurkių ir triušių – arteriniam bei šlapimo pūslės spaudimui. Kraujagyslių lygiųjų raumenų susitraukimai sukeliami fenilefrinu arba noradrenalinu. Vaistų įvedimui kateteriai yra įstatomi kaklo veną, o arteriniam bei šlapimo pūslės spaudimo matavimui – atitinkamai į miego arteriją ir šlapimo pūslės kaklelį. Eksperimentuose su žiurkėmis ir triušiais tiriamosios tamsulozino

dozės varijuoja nuo 0,1 iki 1000 g/kg i.v., prazosino – nuo 3 iki 100 g/kg i.v. Taip pat yra nurodoma prazosino dozė žiurkėms 10 mg/kg per os. Remiantis tyrimais, tamsulozinas efektyviau mažina šlapimo pūslės spaudimą ir pasižymi minimaliu poveikiu arteriniam spaudimui, priešingai ne i prazosinas [31, 41, 45, 54].

Dėl šiame darbe pasirinkto eksperimentinio modelio in vitro, ikiklinikiniai tyrimai in vivo toliau nebus plačiau aptariami.

2.8. Eksperimentiniai modeliai su gyvūnais in vitro

Medicinos srityje dažniausiai eksperimentiniai modeliai in vitro yra kuriami naudojant laboratorinius gyvūnus. Šie tyrimai yra atliekami įvairias tikslais, pavyzdžiui, nustatyti vaistų farmakokinetinius ir farmakodinaminius rodiklius, atlikti toksiškumo testus. Medicininių tyrimų atvejais laboratoriniai gyvūnai yra naudojami kaip žmogaus organizmo modelis. Tyrimų in vitro sąlygos turi būti parenkamos taip, kad jos pakankamai tiksliai atkurtų sąlygas, esančias in vivo. Pagrindinis tyrimų in vitro trūkumas yra tas, jog neretai tampa sudėtinga atkartoti sąlygas, būkles, kurios pasitaiko pacientams įva irių ligų metu. Eksperimentinių modelių in vitro privalumas yra tas, jog garantuojama, kad bus paveiktos tikslinės ląstelių kultūros ar audiniai, nepažeidžiant kitų [1, 57 ]. Nepaisant tyrimų in vitro trūkumo, šis modelis yra gerai vertinamas ir gana dažnai naudojamas tyrinėjant įvairius vaistus.

3. TYRIMO METODIKA

3.1. Laboratoriniai gyvūnai ir jų laikymo sąlygos

Mokslinis tyrimas su gyvūnais atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos fiziologijos ir farmakologijos institute. Atliekamo tyrimo metu naudojami tiriamieji objektai yra laboratoriniai gyvūnai – jūrų kiaulytės, kurios gautos iš LSMU Veterinarijos akademijos vivariumo. Dėl tinkamo kraujagyslių spindžio eksperimentui atlikti pasirinkti ne jaunesni nei 8 – 12 savaičių amžiaus linijinių jūrų kiaulyčių patinėliai. Jūrų kiaulyčių svoris 300 – 400 g.

Eksperimentai su laboratoriniais gyvūnais atlikti vadovaujantis laboratorinių gyvūnų naudojimo etikos reikalavimais, laikantis „Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų“, patvirtintų 2012 10 31 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1–866. Pagal Lietuvos laboratorinių gyvūnų naudojimo etikos komisijos prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos protokolą gautas leidimas atlikti eksperimentą su laboratoriniai gyvūnais.

Patalpoje, kurioje laikyti gyvūnai, šviesos/tamsos režimas buvo keičiamas kas 12 val. per parą, vidutinė aplinkos temperatūra – 20 ± 2°C. Iki bandymo pradžios jūrų kiaulytės buvo aprūpinamos įprastu, graužikams skirtu pašaru ir girdomos geriamuoju vandeniu ad libitum. Laboratoriniams gyvūnams nebuvo paskirti medikamentai iki tyrimo.

3.2. Laboratorinė įranga

Tyrimams in vitro atlikti pasirinkta organų vonelė PTK23 – 220 Pharmacology K it (ADInstruments, Jungtinė Karalystė) (6 pav.). Pasirinktos įrangos ir metodikos pritaikomumo įvertinimui atlikta pilotinė studija.

Organų vonelę sudaro:

- 25 ml talpos organų/audinių kamera,

- stiklinė L formos lazdelė su vielute audiniams/organams tvirtinti, - trikampio formos vielinis kabliukas audiniams/organams tvirtinti, - vandens šildymo sistema,

- cirkuliacinis siurblys, - izometrinis transduktorius.

6 pav. Organų vonelė, skirta eksperimentui atlikti. Organų vonelės dalys: 1 – 25 ml talpos

audinių/organų kamera; 2 – vandens šildymo sistema; 3 – cirkuliacinis siurblys; 4 – izometrinis transduktorius [56]

Organų vonelė yra skirta atlikti farmakologinius bei fiziologinius tyrimus in vitro su izoliuotais audiniais ir organais. Audiniai, kurie gali būti naudojami eksperimentuose su organų vonele, yra lygieji raumenys (kraujagyslių, arterijų/aortos žiedai, klubinės, gaubtinės žarnos ir kt.), skeleto raumenys (žinduolių diafragma), širdies raumuo (skilvelis) [52].

3.2.1. Eksperimento sąlygos, duomenų registravimas

Izoliuoti audiniai/organai yra įtvirtinami 25 ml talpos stiklinėje kameroje, kuri ,,turi apvalkalą“, skirtą vandeniui cirkuliuoti. Šioje kameroje, audiniai/ organai gali būti laikomi keletą valandų, palaikant tinkamas aplinkos sąlygas [52].

Siekiant išlaikyti izoliuotų audinių gyvybingumą, išlaikomi pagrindiniai reikalavimai yra reikiamos temperatūros palaikymas bei aprūpinimas deguonimi (O2) ir tinkama buferinė sistema.

Temperatūra. Indas su vandeniu šildomas ant šildymo sistemos aparato. Siurblys nuolat

cirkuliuoja vandenį aplink organų vonelę ir tokiu būdu yra palaikoma stabili, lengvai reguliuojama temperatūra. Į indą su vandeniu yra įstatomas cilindras su fiziologiniu tirpalu, siekiant palaikyti jo reikiamą temperatūrą [58].

Deguonis. O2 yra tiekiamas iš deguonies baliono. Dujų srovės stiprumas reguliuojamas vožtuvu. O2 į organų vonelę turi būti tiekiamas pastovia, smulkių burbuliukų linija, kuri nesukeltų ,,virimo“ efekto fiziologinio tirpalo paviršiuje [58].

Buferinė sistema. Organų vonelėje izoliuoti audiniai/organai yra laikomi fiziologiniame tirpale,

kuris yra maisto medžiagų šaltinis. Plačiausiai naudojami Ringerio, Krebso, Tyrodė fiziologiniai druskų tirpalai. Tirpalų cheminė sudėtis, kuri yra panaši į kraujo plazmos sudėtį, gali būti modifikuojama, priklausomai nuo audinių/organų donoro plazmos [58, 67].

Izometrinis transduktorius yra skirtas matuoti jėgos pasikeitimus, kuriuos sukelia raumenų atsipalaidavimas arba susitraukimas. Jėgos matavimo intervalas 0 – 50 g. Transduktorius, siūlu sujungiamas su trikampio formos vieliniu kabliuku, prie kurio yra pritvirtintas audinio/organo juostelė ar žiedas. Siūlas neturi liestis prie audinių/organų kameros, taip pat turi būti vienoje linijoje su transduktoriumi. Izometrinis transduktorius paverčia jėgą į elektrinį signalą, kuris yra užrašomas kompiuterine ,,LabChart“ programa [58].

,,LabChart“ programinė įranga yra specialiai sukurta eksperimentams su organų vonele. Šia programa yra registruojami duomenys, kurie eksperimento metu yra stebimi kompiuterio monitoriuje. Duomenys yra vaizduojami kreivės pavidalu. Vienu metu galima registruoti kelių organų vo nelių duomenis. Bet kuriuo metu gauti rezultatai gali būti išsaugomi. Programa turi pažangių funkcijų, kurios suteikia galimybę atlikti gautų rezultatų statistinę analizę.

3.3. Medžiagos ir reagentai

Tyrimui naudojamos šios medžiagos ir reagentai: kalio chloridas, prazosino hidrochloridas, tamsulozino hidrochloridas, Krebso – Ringerio bikarbonatinis buferinis tirpalas, dimetilsulfoksidas (DMSO), distiliuotas vanduo. Pastarieji reagentai buvo įsigyjami iš UAB ,,Labochema‘‘, gamintojas Sigma – Aldrich.

Iki eksperimento pradžios visi reagentai, išskyrus DMSO, buvo laikomi 2 – 8 °C temperatūroje. DMSO buvo laikomas kambario temperatūroje.

Ruošiant tirpalus, tamsulozino hidrochlorido milteliai buvo tirpinami DMSO. DMSO koncentracija tirpale buvo <0,1 proc. Ši koncentracija, remiantis literatūros duomenimis, neturi įtakos kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusui [42]. Prazosino hidrochlorido ir Krebso milteliai tirpinami distiliuotame vandenyje, o kalio chlorido – Krebso tirpale. Tirpalų praskiedimui naudotas distiliuotas vanduo.

3.4. Kontrolinės ir tiriamųjų grupių sudarymas

Laboratoriniai gyvūnai – jūros kiaulyčių patinėliai – buvo suskirstyti į tris grupes: 1) kontrolinė grupė,

2) prazosino grupė, 3) tamsulozino grupė.

Kontrolinę bei tiriamąsias, prazosino ir tamsulozino, grupes sudarė po 6 laboratorinius gyvūnus. Iš kiekvieno gyvūno buvo izoliuota aorta ir inkstų arterijos. Paimta po 3 preparatus (3 – 4 mm pločio žiedus) iš kiekvienos izoliuotos kraujagyslės eksperimentui atlikti.

3.5. Gyvūnų eutanazija ir kraujagyslių izoliavimas

Vaistų poveikis buvo vertinamas izoliuotoms jūrų kiaulyčių kraujagyslėms - aortoms bei inkstų arterijoms.Prieš izoliuojant kraujagysles, eksperimentiniams gyvūnams buvo atlikta eutanazija – asfiksija CO2 dujomis. Po eutanazijos jūrų kiaulytėms atlikta torakotomija bei laparotomija (7 pav.).

Atvėrus krūtinės ląstą bei pilvo ertmę, atpreparuota aorta ir inkstų arterijos, nuo kurių pašalinti riebalai ir jungiamasis audinys. Tyrimui atpreparuotos kraujagyslės padalintos į 3 – 4 mm pločio žiedus. Šios procedūros metu buvo imtasi ypatingų atsargumo priemonių endoteliui išsaugoti. Izoliuoti organai sudėti į Petri lėkšteles su kambario temperatūros Krebso - Ringerio bikarbonatiniu buferiniu tirpalu, kurio sudėtis (g/l): NaCl – 7; KCl – 0,34; MgCl2 – 0,0468; NaHCO3 – 1,26; Na2HPO4 – 0,18; NaH2PO4 – 0,1; gliukozė – 1,8; pH – 7,4. Krebso tirpale organai laikyti mažiau negu 12 val., palaikant temperatūrą tarp 0

– 4o C.

7 pav. Po eutanazijos jūrų kiaulytei atlikta torakotomija bei laparotomija

3.6. Izoliuotų kraujagyslių įtvirtinimas

Paruoštas kraujagyslės žiedas įtvirtinamas tarp trikampio formos vielinio kabliuko ir L formos stiklinės lazdelės vielutės, kaip pavaizduota 8 paveiksle. Trikampio formos kabliukas siūlu sujungiamas su

transduktoriumi, kuriuo registruojamas signalas. Įtvirtintas kraujagyslės žiedas talpinamas į iš anksto paruoštą organų vonelę, kurioje yra 20 ml Krebso tirpalo. Pastarasis tirpalas aprūpinamas O2 (95 proc.) ir anglies dioksido (CO2) (5 proc.) dujų mišiniu (9 pav.). Vožtuvo pagalba deguonies srautas į organų vonelę sureguliuojamas, kad tekėtų smulkių burbuliukų srove. Kraujagyslės žiedas įtvirtinamas taip, jog nebūtų deguonies burbuliukų sraute. Aplink organų vonelę nuolat cirkuliuojančio vandens pagalba palaikoma 37±0,5 °C temperatūra, kuri bandymo metu periodiškai tikrinama.

8 pav. Kraujagyslės žiedas įtvirtintas 9 pav. Izoliuotas kraujagyslės žiedas tarp 1 – trikampio formos organų vonelėje. 1 – kraujagyslės vielinio kabliuko ir 2 – L formos žiedas, 2 – deguonies burbuliukai

stiklinės lazdelės vielutės

3.7. Optimalaus įtempimo nustatymas

Kraujagyslės įtempimo dydis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtaką kraujagyslės atsakui į tiriamus vaistus. Optimalaus įtempimo dydis priklauso nuo kraujagyslės dydžio bei rūšies [22].

Prieš pradedant eksperimentą, nustatomas optimalus kraujagyslės įtempimas. Kraujagyslės, atskirai aorta ir inkstų arterija, yra įtempiamos skirtingo dydžio (0,5/1/1,5/2 g ir 0,5/1/1,5 g atitinkamai) įtempimais ir veikiamos kalio chloridu (KCl), kuris sukelia kraujagyslės susitraukimą. Įtempimas, kuriam esant kraujagyslė susitraukia stipriausiai, yra laikomas optimaliu.

3.8. Kraujagyslių funkcinių pokyčių vertinimo etapai

Kraujagyslių funkcinių pokyčių vertinimą sudaro šie etapai: - kalibravimas,

- ekvilibriumas, - vazokonstrikcija, - vazodilatacija,

- kraujagyslės plovimas (10 pav.).

10 pav. Kraujagyslių funkcinių pokyčių schema

Pirmasis eksperimento etapas yra kalibravimas. Jo metu kraujagyslės segmentas, esantis organų vonelėje, laikomas Krebso tirpale 20 min. Kalibravimo metu leidžiama kraujagyslei stabilizuotis po atpreparavimo ir tvirtinimo į organų vonelę procedūrų. Antrasis etapas – ekvilibriumas. Šio etapo metu kraujagyslės žiedas yra įtempiamas iki optimalaus įtempimo, inkstų arterijai – 1 g įtempimas, aortai – 1,5

g. Ekvilibriumo metu, apie 15 min., įtempimas koreguojamas, kol pasiekiamas nekintantis dydis. Optimalus įtempimas nustatytas išankstiniais bandymais. Kalibravimo ir ekvilibriumo metu, kas 10 – 15 min., Krebso tirpalas pakeičiamas šviežiu. Po kalibravimo ir ekvilibriumo etapų priklausomai nuo grupės (kontrolinės ar tiriamosios) atliekamas kontrolinis tyrimas arba skirtingų prazosino ir tamsulozino koncentracijų poveikio vertinimas, kaip aprašyta 2.10 ir 2.11 skirsniuose.

3.8.1. Kontrolinis bandymas

Kontrolinis tyrimas atliekamas su 4 organų vonelėmis, kurių vienoje daromas kontrolinis bandymas. Aortos žiedas kalibruojamas organų vonelėje su Krebso tirpalu 20 min. Po to kraujagyslė įtempiama iki 1,5 g – ekvilibriumas. 15 min. laikotarpyje įtempimas koreguojamas, kol pasiekiamas optimalus, nekintantis dydis. Vėliau sukeliamas aortos susitraukimas, naudojant KCl. 100 ml Krebso tirpalo tirpinama 600 mg KCl. Organų vonelėje esantis Krebso tirpalas pakeičiamas Krebso tirpalu su padidinta KCl koncentracija (iki 80 mmol/l). Kraujagyslės susitraukimas stebimas 30 min. Pasiekus maksimalų kraujagyslės susitraukimą, pokyčiai užrašomi ir stebimas aortos savaiminis atsipala idavimas 15 min. laikotarpyje. Pokyčiai registruojami.

Tokiu pat būdu atliekamas kontrolinis bandymas su inkstų arterija, palaikant 1 g įtempimą ekvilibriumo metu. Kontrolinis bandymas kartojamas 4 kartus su kiekviena izoliuota kraujagysle.

3.8.2. Kraujagyslių funkcijos vertinimas, veikiant prazosinu ir tamsulozinu

Kraujagyslių, inkstų arterijos ir aortos, susitraukimas sukeliamas Krebso tirpalu su padidinta KCl koncentracija (iki 80 mmol/l) [2, 13]. Vazodilatacijai sukelti buvo naudojami tamsulozino ir prazosino tirpalai, kurių koncentracijos pasirinktos atsižvelgiant į kitų tyrėjų atliktus darbus. Tamsulozino tirpalų koncentracijos – 1 nM, 10 nM, 100 nM [42, 53], prazosino – 10 nM, 100 nM, 1000 nM [27, 45, 47]. Tamsulozino 1 nM ir 10 nM koncentracijos organų vonelėje atitinka terapinę vaisto dozę – 0,4 mg, skiriamą pacientams [42].

Pirmiausiai bandymas atliekamas su aorta. Kraujagyslė kalibruojama 20 min., palaikant 37±0,5 °C temperatūrą bei tinkamą deguonies srautą į vonelę. Ekvilibriumo metu, pasiekus optimalų įtempimą –

1,5 g, organų vonelėje esantis Krebso tirpalas pakeičiamas Krebso tirpalu su KCl. Tirpalas pilamas neliečiant siūlo, sujungto su izometriniu transduktoriumi. Aortos susitraukimas stebimas 30 min. Pokyčiai registruojami. Šis eksperimento etapas taip pat leidžia įvertinti kraujagyslės gyvybingumą.

Kada pasiekiamas didžiausias aortos susitraukimas, į organų vonelę įpilamas mažiausios (10 nM) koncentracijos prazosino tirpalas. Vaisto poveikis kraujagyslei stebimas 15 min. Atsipalaidavimo pokyčiai registruojami. Po 15 min., įpilamas didesnės (100 nM) koncentracijos prazosino tirpalas, pokyčiai užrašomi. Vėliau, praėjus 15 min. pilamas didžiausios (1000 nM) koncentracijos prazosino tirpalas. Pokyčiai registruojami.

Po reakcijos į vaistą kraujagyslės žiedas plaunamas Krebso tirpalu mažiausiai 3 kartus ir yra naudojamas kitam bandymui, prieš tai įvertinus kraujagyslės gyvybingumą KCl.

Įvertinus gyvybingumą, organų vonelėje paliekamas tas pats aortos segmentas arba keičiamas nauju ir atliekamas kraujagyslės atsipalaidavimo vertinimas su tamsulozino trijų koncentracijų, pradedant nuo mažiausios, tirpalais.

Tokiu pačiu būdu stebimas prazosino ir tamsulozino poveikis izoliuotai inkstų arterijai, nustatant 1 g įtempimą ekvilibriumo metu.

Eksperimentas kartojamas po 4 kartus su kiekviena skirtinga tamsulozino ir prazosino koncentracija.

3.9. Statistinė analizė

Aprašomoji ir lyginamoji statistinė duomenų analizė atlikta statistiniu paketu SPSS Statistics 17.0. Apskaičiuotos iš anksto parinktų kintamųjų dažnių ir kryžminės lentelės, atliktas χ2

testas. Apskaičiuotas vertintų parametrų vidurkis ir standartinis nuokrypis. Vertinant skirtumus, tarp vaistų koncentracijų ir selektyvumo taikyta vienfaktorinė ANOVA, naudotas Bonferroni Post Hoc kriterijus. Rezultatai laikyti statistiškai patikimais kai patikimumo koeficientas p<0,05.

4. REZULTATAI

4.1. Aortos optimalus įtempimas

Palaikant aortai 0,5 g įtempimą, kraujagyslė susitraukė per 0,117±0,029 g, 1 g – 0,250±0,050 g, 1,5 g – 0,400±0,050 g ir 2 g – 0,137±0,040 g jėgą.

Nustatytas optimalus įtempimas aortai yra 1,5 g, kadangi palaikant šį įtempimą aorta susitraukė stipriausiai. Palaikant 0,5 g, 1 g ir 2 g įtempimą, kraujagyslės susitraukimo jėgos vidurkiai buvo mažesni nei palaikant 1,5 g įtempimą. Aortos optimalaus įtempimo nustatymo duomenys pateikti 11 paveiksle.

11 pav. Aortos susitraukimo jėga, palaikant skirtingo dydžio įtempimą

4.2. Inkstų arterijos optimalus įtempimas

Palaikant inkstų arterijai 0,5 g įtempimą, kraujagyslė susitraukė per 0,210±0,036 g, 1 g – 0,470±0,082 g, 1,5 g – 0,300±0,020 g jėgą.

Nustatytas optimalus įtempimas inkstų arterijai yra 1,5 g, kadangi esant šiam įtempimui, kraujagyslė susitraukė stipriausiai. Palaikant 1 g įtempimą, inkstų arterijos susitraukimo jėgos vidurkis yra 2 ir 1,5 karto didesnis nei palaikant 0,5 g ir 1,5 g įtempimą inkstų arterijai, atitinkamai (12 pav.).

12 pav. Inkstų arterijos susitraukimo jėga, palaikant skirtingo dydžio įtempimą

Pažymėtas susitraukimo jėgos vidurkis ir vidurkio standartinis nuokrypis

4.3. Kraujagyslių susitraukimo jėgos skirtumai

Krebso tirpalas su padidinta KCl koncentracija iki 80 mmol/l sutraukė aortą šiek tiek stipriau nei inkstų arteriją. Aorta vidutiniškai susitraukė per 0,404±0,067 g jėgą, inkstų arterija per 0,388±0,130 g

jėgą. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kontrolinės ir tiriamųjų grupių nenustatyta (p>0,05). Susitraukimo stiprumo vidurkiai bei vidurkio standartiniai nuokrypiai pavaizduoti 1 lentelėje.

1 lentelė. Aortos ir inkstų arterijos susitraukimo jėgos skirtumai

Grupė

Susitraukimo jėga (g)

Aorta Inkstų arterija

Kontrolinė 0,395±0,076 0,365±0,094

Tiriamosios 0,404±0,067 0,388±0,130

4.4. Prazosino poveikis izoliuotai aortai

Prazosino dilatacinis poveikis izoliuotai aortai didėjo priklausomai nuo koncentracijos. Prazosino 10 nM, 100 nM, 1000 nM koncentracijos sukėlė aortos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,043±0,030 g, 0,083±0,022 g ir 0,195±0,040 g jėgą.

Nustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 10 nM ir 100 nM (p<0,001), 10 nM ir 1000 nM (p<0,001) bei 100 nM ir 1000 nM (p=0,002) prazosino koncentracijų poveikio aortos dilatacijai. Didžiausios (1000 nM) prazosino koncentracijos atpalaiduojamasis poveikis daugiau nei 2 kartus buvo stipresnis už vidutinės (100 nM) ir daugiau nei 4 kartus už mažos (10 nM) koncentracijos poveikį. Efektyvi pasirodė net ir mažiausia (10 nM) tirta prazosino koncentracija.

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tik tarp kontrolinės (0 nM) ir didžiausios (1000 nM) prazosino koncentracijų poveikio aortos dilatacijai.

13 pav. Prazosino koncentracijų dilatacinio poveikio skirtumai izoliuotai aortai

Pažymėtas atsipalaidavimo vidurkis ir vidurkio standartinis nuokrypis. * Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kontrolinės (0 nM) ir 1000 nM prazosino

koncentracijos, p<0,001

4.5. Prazosino poveikis izoliuotai inkstų arterijai

Didėjant prazosino koncentracijoms, stiprėjo vaisto dilatacinis poveikis izoliuotai inkstų arterijai. Prazosino 10 nM, 100 nM, 1000 nM koncentracijos sukėlė inkstų arterijos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,065±0,013 g, 0,075±0,024 g ir 0,173±0,026 g jėgą.

Nustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 10 nM ir 1000 nM (p<0,001) bei 100 nM ir 1000 nM (p<0,001) prazosino koncentracijų poveikio inkstų arterijos atsipalaidavimui. Statistiškai patikimų skirtumų tarp 10 nM ir 100 nM prazosino koncentracijų nenustatyta (p>0,050). Didžiausios (1000 nM) prazosino koncentracijos vazodilatacinis poveikis buvo 2 kartus didesnis nei vidutinės (100 nM) ir beveik 3 kartus nei mažos (10 nM) koncentracijos poveikis.

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tik tarp kontrolinės (0 nM) ir didžiausios (1000 nM) prazosino koncentracijų poveikio inkstų arterijos dilatacijai.

Prazosino koncentracijų poveikio skirtumai izoliuotos inkstų arterijos dilatacijai pavaizduoti 14 paveiksle.

14 pav. Prazosino koncentracijų dilatacinio poveikio skirtumai izoliuotai inkstų arterijai

Pažymėtas atsipalaidavimo vidurkis ir vidurkio standartinis nuokrypis. * Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kontrolinės (0 nM) ir 1000 nM prazosino

koncentracijos, p<0,001

4.6. Tamsulozino poveikis izoliuotai aortai

Tamsulozino dilatacinis poveikis izoliuotai aortai didėjo priklausomai nuo koncentracijos. Tamsulozino 1 nM, 10 nM, 100 nM koncentracijos sukėlė aortos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,015±0,012 g, 0,080±0,018 g, 0,133±0,039 g jėgą.

Nustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 1 nM ir 10 nM (p=0,024), 1 nM ir 100 nM (p=0,001) bei 10 nM ir 100 nM (p=0,014) tamsulozino koncentracijų poveikio aortos dilatacijai. 100 nM tamsulozino koncentracijos atpalaiduojamasis poveikis beveik 2 kart us buvo stipresnis nei 10 nM ir beveik 9 kartus nei 1 nM koncentracijos poveikis.

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tik tarp kontrolinės (0 nM) ir didžiausios (100 nM) tamsulozino koncentracijų poveikio aortos dilatacijai.

Tamsulozino koncentracijų skirtumai pavaizduoti 15 paveiksle.

15 pav. Tamsulozino koncentracijų dilatacinio poveikio skirtumai izoliuotai aortai

Pažymėtas atsipalaidavimo vidurkis ir vidurkio standartinis nuokrypis. * Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kontrolinės (0 nM) ir 100 nM tamsulozino

4.7. Tamsulozino poveikis izoliuotai inkstų arterijai

Didėjant tamsulozino koncentracijoms, stiprėjo vaisto dilatacinis poveikis izoliuotai inkstų arterijai. Tamsulozino 1 nM, 10 nM, 100 nM koncentracijos sukėlė inkstų arterijos atsipalaidavimą atitinkamai per 0,025±0,020 g, 0,078±0,035 g ir 0,123±0,037 g jėgą.

Nustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 1 nM ir 100 nM (p=0,010) bei 10 nM ir 100 nM (p=0,037) tamsulozino koncentracijų poveikio inkstų arterijos atsipalaidavimui. Statistiškai patikimų skirtumų tarp 1 nM ir 10 nM tamsulozino koncentracijų nenustatyta (p>0,050). 100 nM tamsulozino koncentracijos atpalaiduojamasis poveikis 1,5 karto buvo s tipresnis nei 10 nM ir 5 kartus nei 1 nM koncentracijos poveikis.

Nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kontrolinės (0 nM) ir visų tamsulozino koncentracijų poveikio aortos dilatacijai (p>0,050).

Tamsulozino koncentracijų skirtumai pavaizduoti 16 paveiksle.

16 pav. Tamsulozino koncentracijų dilatacinio poveikio skirtumai izoliuotai inkstų arterijai

4.8. Prazosino ir tamsulozino selektyvumo skirtumai

Nenustatytas statistiškai reikšmingas ryšys vertinant prazosino ir tamsulozino selektyvumo skirtumus izoliuotoms aortoms ir inkstų arterijai, kai naudotos mažos ir vidutinės vaistų koncentracijos (p>0,050). Rasti statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant vaistų selektyvumą ir jų poveikį izoliuotoms kraujagyslėms, kai naudotos didžiausios prazosino ir tamsulozino koncentracijos (atitinkamai 1000 nM ir 100 nM) (17, 18 pav.).

17 pav. Prazosino ir tamsulozino poveikio aortai skirtumai, atsižvelgiant į vaistų selektyvumą

18 pav. Prazosino ir tamsulozino poveikio inkstų arterijai skirtumai, atsižvelgiant į vaistų selektyvumą

* Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp didžiausių prazosino ir tamsulozino koncentracijų

Prazosinas statistiškai patikimai labiau veikė kraujagyslių dilataciją izoliuotoms aortoms (p=0,008) bei inkstų arterijai (p=0,021) nei tamsulozinas visais atvejais, išskyrus, kada buvo vertinamas vidutinės prazosino koncentracijos poveikis inkstų arterijai (18 pav.).

Prazosino didžiausia (1000 nM) koncentracija sumažino apytiksliai pusiau tiek aortos, tiek inkstų arterijos susitraukimą, o tamsulozino (100 nM) – trečdaliu.

Aortos ir inkstų arterijos susitraukimo slopinimas prazosinu ir tamsulozinu aiškiai matomas procentinėse rezultatų išraiškose (2 lentelė).

2 lentelė. Prazosino ir tamsulozino dilatacinis poveikio skirtumai izoliuotoms kraujagyslėms procentinėmis rezultatų išraiškomis

* Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp didžiausių prazosino ir tamsulozino koncentracijų

P raz os in as T am su loz in as P raz os in as T am su loz in as P raz os in as T am su loz in as Koncentracija (nM) 10 1 100 10 1000 100 Atsipalaidavimas (%) Aorta 11 4 21 20 48* 33* Inkstų arterija 17 6 19 20 45* 32*

5. REZULTATŲ AP TARIMAS

Atliktame tyrime buvo vertinamas 1 adrenoreceptorių antagonistų – prazosino ir tamsulozino, poveikis izoliuotų kraujagyslių funkcijoms. Šiuo eksperimentu buvo tikimasi parodyti, jog prazosinas ir tamsulozinas pasižymi skirtingu dilataciniu poveikiu kraujagyslėms dėl skirtingo vaistų selektyvumo receptoriams.

Molekulinės biologijos bei farmakologijos eksperimentai įrodė, jog egzistuoja trys 1 adrenoreceptorių potipiai: 1A, 1B ir 1D. Literatūroje teigiama, jog visų trijų minėtų tipų receptorių yra šlapimo pūslėje, 1A adrenoreceptoriai dominuoja prostatoje, 1B – inkstuose, periferinėse kraujagyslėse,

1D – aortoje [4, 21, 36, 47]. Skirtingų 1 adrenoreceptorių buvimas įvairiuose audiniuose suteikia galimybę pasiekti norimą terapinį poveikį, selektyviai blokuojant reikiamą receptorių potipį tiksliniame audinyje, nepažeidžiant kitų audinių [35].

Tamsulozinas yra naujasis 1 adrenoreceptorių antagonistas, pasižymintis didesniu selektyvumu

1A adrenoreceptorių potipiui nei 1B ir 1D. Būtent dėl to tamsulozinas sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių nei kiti 1 adrenoreceptorių antagonistai [10, 35, 42, 44, 65].

Laboratoriniai gyvūnai, kurie pasirenkami tamsulozino tyrimuose in vitro, yra žiurkės ir triušiai. Vaisto poveikis dažniausiai stebimas izoliuotos prostatos ir šlapimo pūslės lygiesiems raumenims. Prostata, kaip tiriamasis objektas, pasirenkama, nes joje gausu 1 adrenoreceptorių, kuriems tamsulozinas yra selektyvus. Kitų tyrėjų darbuose lygiųjų raumenų susitraukimai yra sukeliami įvairiais vazokonstriktoriais – KCl, fenilefrinu arba noradrenalinu, kuris yra fenilefrino analogas. Taip pat yra naudojama elektrinė stimuliacija [35, 36, 61, 65].

Šio bei kitų tyrėjų darbų rezultatai sutapo ir parodė, jog didėjant tamsulozino koncentracijoms, stiprėja vaisto vazodilatacinis poveikis [35, 36, 42, 65], tačiau yra prieštaringų duomenų, kur vieni teigia, jog didėjant koncentracijoms nuo 10-6

M iki 10-4 M, vaisto poveikis nebesikeičia [61], o kiti teigia, kad vaisto poveikis stiprėja [35, 36]. Vertinant tamsulozino poveikį prostatos lygiųjų raumenų susitraukimams bei šiame darbe vertintą poveikį periferinių kraujagyslių funkcijoms, galima dar kartą patvirtinti, jog prostatoje vyrauja 1 adrenoreceptoriai, kadangi vaisto dilatacinis poveikis maždaug du kartus stipresnis prostatos lygiesiems raumenims nei kraujagyslėms, lyginant su kitų tyrėjų darbais. [1, 35, 36].

Prazosinas – selektyvus 1 adrenoreceptorių antagonistas, kuris neturi išskirtinio selektyvumo vienam adrenoreceptorių potipiui [27, 45, 62, 64, 66, 68]. 1 vyrauja prostatoje bei periferinėse

kraujagyslėse. Prazosinas, veikdamas 1 adrenoreceptorius kraujagyslėse, sukelia neretai pasireiškiantį nepageidaujamą poveikį – ortostatinę hipotenziją [68].

Eksperimentiniuose modeliuose in vitro prazosino poveikis yra vertinamas izoliuotų pelių, žiurkių ir triušių šlapimo pūslės lygiesiems raumenims, aortai bei smulkioms mezenterinėms arterijoms. Kraujagyslių ir šlapimo pūslės lygiųjų raumenų susitraukimai yra sukeliami KCl, fenilefrinu arba noradrenalinu [13, 61, 62, 64, 66, 68].

Vertinant prazosino ir tamsulozino giminingumą 1A adrenoreceptoriams nustatyta, jog prazosinas pasižymi apytiksliai tris kartus didesniu selektyvumu pastariesiems receptoriams [27, 45]. Tirtiems izoliuotiems audiniams prazosino vazodilatacinis poveikis didėjo priklausomai nuo koncentracijos. Šis atliktas tyrimas parodė, jog prazosinas pasižymėjo stipresniu poveikiu izoliuotų aortų ir inkstų arterijų dilatacijai, priešingai nei tamsulozinas, tai patvirtina ir kitų tyrėjų darbai [61, 62, 64, 66, 68]. Tačiau literatūros šaltiniuose randama prieštaringų duomenų, kurie nurodo, jog tamsulozinas stipriau slopina fenilefrino ar noradrenalino sukeltą vazokonstrikciją nei kiti 1 adrenoreceptorių antagonistai, tame tarpe ir prazosinas [35, 36].

Veiksniai, lemiantys kraujagyslių susitraukimo ir atsipalaidavimo rezultatus yra audinių izoliavimas, optimalus įtempimas, gyvūnų amžius, fiziologinis tirpalas, temperatūra ir izoliavimo laikas [22]. Izoliuojant kraujagysles bei šalinant nuo jų jungiamuosius audinius, turi būti imtasi specialių atsargumo priemonių, jog nebūtų pažeistas endotelis. Optimalus įtempimas turėtų būti nustatomas išankstiniais tyrimais, siekiant išvengti kraujagyslių pertempimo eksperimento metu. Įtempimas priklauso nuo kraujagyslės dydžio bei rūšies. Gyvūnų amžius gali turėti įtakos kraujagyslių funkcijai. Tai susiję su kraujagyslių struktūros pokyčiais senstant. Fiziologinis tirpalas turi būti aprūpinamas O2 bei tinkamos, 37±0,5 °C temperatūros. Izoliuoti audiniai turi būti laikomi ne aukštesnėje nei 4 °C temperatūroje, siekiant sulėtinti procesų veiklą audiniuose. Organų izoliavimo laikas turi būti kaip įmanoma trumpesnis (apie 30 min.) [22].

Literatūroje nurodoma eilė priežasčių, dėl kurių gali atsirasti skirtumai tarp tos pačios srities mokslinių darbų rezultatų. Pagrindinės priežastys – skirtingas adrenoreceptorių tankis ir pasiskirstymas audiniuose, skirtingų organų izoliavimas, naudojamos įvairios eksperimentinių gyvūnų rūšys [35].

Šis eksperimentas, kuriame buvo lyginti tamsulozino (selektyvaus 1A adrenoreceptorių antagonisto) ir prazosino (selektyvaus 1 adrenoreceptorių antagonisto) poveikiai izoliuotos aortos bei inkstų arterijos funkcijai, patvirtino hipotezę ir įrodė, jog prazosinas pasižymi stipresniu slopinančiu

veikimu kraujagyslių susitraukimams ir kartu sukelia dažnesnį nepageidaujamų reakcijų į vaistą pasireiškimą dėl 1 adrenoreceptorių blokavimo periferinėse kraujagyslėse. Tai patvirtina, jog tamsulozinas, turėdamas silpnesnį poveikį periferinėms kraujagyslėms ir dėl to sukeldamas retesnius nepageidaujamus poveikius – ortostatinę hipotenziją ir galvos svaigimą, yra efektyvesnis bei geriau toleruojamas vaistas pacientams, sergantiems GPH.

6. IŠVADOS

1. Atliktus literatūros apžvalgą, dėl tinkamo kraujagyslių spindžio pasirinkti laboratoriniai gyvūnai – 8 – 12 savaičių amžiaus linijinių jūrų kiaulyčių patinėliai. Atlikta pilotinė studija, metodikos pritaikomumo įvertinimui.

2. Prazosino dilatacinis poveikis tiek aortai, tiek inkstų arterijai didėjo priklausomai nuo koncentracijos. Vertinant aortos dilataciją, gauti statistiškai patikimi skirtumai tarp visų prazosino (10 nM, 100 nM, 1000 nM) koncentracijų. Inkstų arterijos atsipalaidavimo vertinime nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 10 nM ir 100 nM prazosino koncentracijų.

3. Didėjant tamsulozino koncentracijoms, vaisto dilatacinis poveikis stiprėjo tiek aortai, tiek inkstų arterijai. Vertinant aortos dilataciją, gauti statistiškai patikimi skirtumai tarp visų (1 nM, 10 nM, 100 nM) tamsulozino koncentracijų. Inkstų arterijos atsipalaidavimo vertinime nenustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp 1 nM ir 10 nM tamsulozino koncentracijų. 4. Statistiškai reikšmingi skirtumai gauti vertinant prazosino ir tamsulozino didžiausių

koncentracijų, atitinkamai 1000 nM ir 100 nM, selektyvumą ir jų poveikį izoliuotoms kraujagyslėms.

5. Prazosinas statistiškai patikimai labiau veikė kraujagyslių atsipalaidavimą nei tamsulozinas, tai patvirtina, jog tamsulozinas, pasižymi silpnesniu dilataciniu poveikiu kraujagyslėms ir dėl to sukelia retesnius nepageidaujamus poveikius – ortostatinę hipotenziją ir galvos svaigimą.

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jarašienė R. Mikotoksino deoksinivalenolio toksinio poveikio tyrimas modelinėse sistemose in vivo ir in vitro. 2008; p. 19 – 20. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080924_174538-38573/DS.005.0.01.ETD

2. Kušleikaitė M ir kt. Hipodinaminio streso įtaka krūtinės aortos lygiųjų raumenų adrenalino sukeltam susitraukimui. Medicina (Kaunas) 2004; 40(11; p. 1105 – 1108.

3. Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos įstaigų veikla. [Cituota: 2013 – 01 – 15]. Prieiga per internetą: http://sic.hi.lt/html/leid_tur.htm

4. Liukaitis V. Adrenoreceptorių poveikis organizmo funkcijoms. 2005; 41(8).

5. Mereckas G. Anticholinergikai esant hiperaktyviai šlapimo pūslei ir gerybinei prostatos hiperplazijai. 2008; 9(4): 235–239.

6. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Paieška vaistų registre. [Cituota 2014 – 02 - 02]. Prieiga per internetą: http://extranet.vvkt.lt/paieska/

7. Abdollah F, Briganti A, Suardi N et al. Metabolic syndrome and benign prostatic hyperplasia: evidence of a potential relationship, hypothesized etiology, and prevention. 2011;52(8):507-16. 8. Chernyshev VV, Stephens PW et al. Structural characterization of prazosin hydrochloride and

prazosin free base. 2004;93(12):3090-5.

9. Chughtai B, Elterman DS, Lee R et al. Experience with the combination of dutasteride and tamsulosin in the long-term management of benign prostatic hyperplasia. 2012;4(5):267-72.

10. Chung JW, Choi SH et al. Efficacy and Tolerability of Tamsulosin 0.4 mg in Patients with Symptomatic Benign Prostatic Hyperplasia. 2011; 52.7.479.

11. Connolly S, Fitzpatrick J. Medical treatment of benign prostatic hyperplasia. 2007;83:73–78. 12. Curtis Nickel J. Inflammation and Benign Prostatic Hyperplasia. 2008; 35(1): 109 –115.

13. Daniel EE, Brown DR et al. a-Adrenoceptors in Canine Mesenteric Artery Are Predominantly 1A Subtype: Pharmacological and Immunochemical Evidence. JPET. 1999; 291:671–679.

Deferens: Relevance to Ejaculation Delays. JPET; 2005; 312:710–717,

14. Desiniotis A, Kyprianou N. Advances in the Design and Synthesis of Prazosin Derivatives over the Last Ten Years. 2011; 15(12): 1405–1418.