LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
BRONISLAVA PETROŠIENĖ
SAVĘS VERTINIMAS NĖŠTUMO METU IR GIMDYMO
SKAUSMO MALŠINIMO BŪDO PASIRINKIMAS
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Alina Vaškelytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. Jūratė Macijauskienė
2018 m. 05 mėn. d.
SAVĘS VERTINIMAS NĖŠTUMO METU IR GIMDYMO
SKAUSMO MALŠINIMO BŪDO PASIRINKIMAS
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas
Darbo vadovė Dr. Alina Vaškelytė
2018 m. 05 mėn. d.
Recenzentas Darbą atliko
Dr. Aurika Vanckavičienė Magistrantė
Bronislava Petrošienė
2018 m. 05 mėn. d. 2018 m. 05 mėn. d.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 9
ĮVADAS ... 11
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 14
1.1. Savęs vertinimo sąvoka ... 14
1.2. Psichosocialinė adaptacija nėštumo metu ... 16
1.3. Pasiruošimas gimdymui ... 18
1.4. Gimdymo skausmas ... 21
1.5. Skausmo vertinimas ... 22
1.6. Gimdymo skausmo įveika ir bejėgiškumo bei kontrolės praradimo pojūtis ... 23
1.7. Gimdymo skausmo malšinimas ... 24
1.7.1. Nemedikamentinis skausmo malšinimas ... 25
1.7.2. Medikamentinis gimdymo skausmo malšinimas ... 27
2. TYRIMO METODIKA ... 29
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 29
2.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... 33
2.3. Tyrimo etika ... 34
2.4. Statistinės analizės metodai ... 34
2.5. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 35
3. REZULTATAI ... 37
3.1. Moterų savęs vertinimo nėštumo metu analizė ... 37
3.2. Taikyti gimdymo skausmo malšinimo būdai ... 49
3.3. Moterų savęs vertinimo nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimo sąsajos ... 56
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 59
IŠVADOS ... 64
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 65
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 66
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 67
SANTRAUKA
Petrošienė B. Savęs vertinimas nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimas,
magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Alina Vaškelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2018, – 80 p.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti moterų savęs vertinimą nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimą.
Uţdaviniai: Nustatyti moterų savęs vertinimą nėštumo metu. Išanalizuoti moterims taikytus gimdymo
skausmo malšinimo būdus. Nustatyti sąsajas tarp moterų savęs vertinimo nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimo.
Metodai. LSMUL KK Gimdymo skyriuje atlikta 2017 m. balandţio – 2017 m. gruodţio mėnesiais
gimdţiusių moterų anoniminė anketinė apklausa (n=355, atsako daţnis 93 proc.). Gimdyvių savęs vertinimui nėštumo metu tirti naudotas Lederman R. Savęs vertinimo nėštumo metu klausimynas, sutrumpinta versija (angl. The Lederman Prenatal Self-Evaluation Questionnaire II, short Form, Regina Lederman, PSEQ – sf 2012). Aukštesni balai rodo blogesnę psichosocialinę adaptaciją nėštumo metu. Gimdyvių jaučiamam skausmui įvertinti naudota SAS.
Rezultatai: Gimdyvių blogiausiai vertinami psichosocialinės adaptacijos nėštumo metu aspektai buvo
susirūpinimas dėl savo ir kūdikio geros savijautos gimdant (STB=58,55), skausmo įveika ir bejėgiškumo bei kontrolės praradimo pojūtis gimdant (STB=52,25), pasiruošimas gimdymui (STB=46,23). Respondenčių, lankiusių pasirengimo gimdymui pamokėles, savęs vertinimo pripaţįstant nėštumą (V=13,15, SN=1,8), identifikuojant save motinos vaidmenyje (V=12,16, SN=1,9), vertinant skausmo įveikos bei kontrolės praradimo pojūtį gimdymo metu (V=14,06, SN=3,4) įverčiai rodė geresnę psichosocialinę adaptaciją nei respondenčių, nelankiusių pasirengimo gimdymui pamokėlių (p<0,05). Medikamentinis gimdymo skausmo malšinimo būdas taikytas daţniau pirmą kartą gimdţiusioms moterims (75,6 proc., n=158), nei pakartotinai gimdţiusioms moterims (57,5 proc., n=84) (p<0,05). Gimdyvės, kurioms taikyta epidurinė nejautra, savo jaučiamą skausmą gimdymo pradţioje vertino vidutiniškai 7,43 balo iš 10 galimų, o gimdyvės, kurioms taikyta inhaliacinė analgezija, vidutiniškai 4,87 balo iš 10 galimų (p<0,05). Gimdyvės, kurioms taikyti nemedikamentiniai skausmo malšinimo būdai pasiruošimą gimdymui (V=12,32, SN=2,7), skausmo įveikos bei kontrolės praradimo pojūtį gimdymo metu (V=13,87, SN=3,3) įvertino maţesniais balais nei respondentės, kurioms gimdymo skausmui malšinti taikyti medikamentiniai būdai (p<0,05).
Išvados: 1. Pirmą kartą ir pakartotinai gimdančios moterys reikšmingai blogiau save vertino moters
susirūpinimo dėl savo ir kūdikio geros savijautos gimdant ir pasiruošimo gimdymui poskalėse, lyginant su motinos vaidmens identifikacija ir tarpusavio santykiais su vyru. Gimdyvių savęs vertinimas skausmo įveikos ir bejėgiškumo bei kontrolės praradimo gimdant poskalėse buvo
reikšmingai susijęs su savęs vertinimu pasiruošimo gimdymui poskalėje. 2. Gimdymo skausmui malšinti reikšmingai daţniau buvo taikyti medikamentiniai skausmo malšinimo būdai. Moterims, pirmojo gimdymo laikotarpio pradţioje jautusioms didesnį nei vidutinio stiprumo skausmą reikšmingai daţniau taikyta epidurinė analgezija, nei kiti skausmo malšinimo būdai. 3. Moterys blogiau save vertinusios pasiruošimo gimdymui, skausmo įveikos ir bejėgiškumo bei kontrolės praradimo gimdant poskalėse gimdymo pradţioje jautė stipresnį skausmą, joms reikšmingai daţniau taikytas medikamentinis gimdymo skausmo malšinimo būdas ir buvo ilgesnė gimdymo trukmė.
SUMMARY
Petrošienė B. Prenatal self-evaluation and alternatives of childbirth pain control, master„s thesis /
supervisor Ph. d. A. Vaškelytė; Lithuania University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2018, - s. 80.
Aim of study – To identify women‟s prenatal self-evaluation and the alternatives of childbirth pain
control.
Objectives: 1. To determine women‟s prenatal self-evaluation. 2. To analyze the alternatives used to
control the pain of childbirth. 3. To identify the relationships between women‟s prenatal self-evaluation and the alternatives chosen to control the pain of childbirth.
Methods. The research was done at Delivery department in a Hospital of Lithuania University of
Health Sciences during the period of 2017 April and 2017 December. Anonymous questionnaires were used. Women‟s prenatal self-evaluation was investigated using the Lederman Prenatal Self-Evaluation Questionnaire II. Higher scores indicated less positive maternal psychosocial adaptation. Childbirth pain was assessed with NRS (Numeric Rating Scale).
Results: The worst maternal psychosocial adaptations during pregnancy were recognized the
following: well-being of self and baby (T-score=58.55), fear of helplessness and loss of control in labor (T-score=52.25) and preparation for labor (T-score=46.23). Women who were attending parenting classes had significant better prenatal self-evaluation scores in acceptance of pregnancy (M=13.15, SD=1.8), identification of motherhood role (M=12.16, SD=1.9) and fear of helplessness and loss of control in labor (M=14.06, SD=3.4), comparing with women who were not attending the parenting classes (p<0.05). Medication for pain relief was applied significant more frequent for primiparous women (75.6%, n=158) than for multiparous women (57.5%, n=84) (p<0.05). Women with epidural analgesia rated their pain with 7.43 from 10 at the very beginning of labor while women with inhalation analgesia rated their pain with 4.87 from 10 at the very beginning of labor (p<0.05). Women who were using non-medical pain relief methods had significant lower scores in preparation for labor (M=12.32, SD=2.7) and fear of helplessness and loss of control in labor (M=13.87, SD=3.3) comparing with women who were treated with medical pain relief methods (p<0.05).
Conclusions: 1. Primiparous women as well as multiparous women had significantly worse prenatal
self-evaluation rates in well-being of self and baby and preparation for labor in comparison with rates in fear of helplessness and loss of control in labor and relationship with husband. Prenatal self-evaluation rates in fear of helplessness and loss of control in labor were significantly related with rates in preparation for labor. 2. Medical pain relief methods were used significantly more frequent. Labor pain which was rated as higher than average was significantly more frequently treated using epidural analgesia than other pain relief methods. 3. Women who had higher prenatal self-evaluation rates in
preparation for labor and fear of helplessness and loss of control in labor felt significantly higher pain at the very beginning of labor as well as higher rates in medical pain relief applications and longer duration of labor.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju darbo vadovei, dr. Alinai Vaškelytei uţ konsultacijas ir patarimus, rašant šį mokslinį darbą. Dėkoju savo kolegėms, LSMUL KK Akušerijos ir ginekologijos klinikos Gimdymo skyriaus akušerėms uţ pagalbą atliekant mokslinį tyrimą. Dėkoju visoms pacientėms, uţ geranorišką sutikimą dalyvauti tyrime, uţ sugaištą laiką pildant anketą.
SANTRUMPOS
LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos SAM - Sveikatos apsaugos ministerija
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos CNS - centrinė nervų sistema VAS - vizualinė analoginė skalė SAS - skaitmeninės analogijos skalė
I A – rekomendacijų I klasė, įrodymų A lygis STB – standartizuoti T balai
SĄVOKOS
Analgezija – skausmo nebuvimas arba numalšinimas [1].
Epidurinė analgezija (nejautra) – gimdymo skausmo malšinimo būdas, kai punktavus epidurinį
tarpą ir įstačius epidurinį kateterį, suleidţiami vietinio poveikio anestetikai sukelia analgeziją. [1].
Hidroterapija gimdymo metu (vandens terapija) – gulėjimas šiltoje vonioje, šiltas dušas,
gimdos projekcijos ar kryţmens masaţas šilta dušo srove [2].
Inhaliacinė analgezija – inhaliuojamas dujų mišinys, entonoksas, kuriame azoto suboksido ir
deguonies santykis yra N2O:O2 = 50:50 [2].
Judėjimo pratimai gimdymo metu – tinkamiausios gimdymo pozos pasirinkimas, vaikščiojimas,
dubens siūbavimas, tupėjimas, kelių–alkūnių poza, sėdėjimas ant specialių kėdţių [2].
Kvėpavimo pratimai – susikoncentravimas į kvėpavimą sąrėmio metu [2].
Masaţas gimdymo skausmui malšinti – nugaros raumenų, kryţmens, pečių, kojų, rankų masaţas
[2].
Pirmasis gimdymo laikotarpis – gimdos kaklelio vėrimosi laikotarpis, dar skirstomas į latentinę
ir aktyviąją fazes. Aktyvioji fazė prasideda nuo 4 cm gimdos kaklelio atsivėrimo ir trunka iki visiško gimdos kaklelio atsivėrimo [3].
Psichosocialinė adaptacija nėštumo metu – šiame darbe traktuojama kaip moters sugebėjimas
prisitaikyti prie biopsichosocialinių permainų nėštumo metu. Blogos psichosocialinės adaptacijos nėštumo laikotarpiu rodikliai – moters susirūpinimas savo pačios ir kūdikio gera savijauta gimdymo metu, skausmo įveikos, bejėgiškumo ir savitvardos praradimo gimdant baimė, nėštumo nepripaţinimas, blogas pasiruošimas gimdymui, prasta identifikacija motinos vaidmenyje, prasti moters tarpusavio santykiai su mama ir vyru, silpnas prisirišimas prie būsimo kūdikio [4].
Savęs vertinimas nėštumo metu – šiame darbe suprantamas kaip: susirūpinimas savo ir vaisiaus
gera savijauta, nėštumo pripaţinimas, identifikacija motinos vaidmenyje, pasiruošimas gimdymui, skausmo, bejėgiškumo, kontrolės praradimo gimdant baimė, tarpusavio santykiai su mama, tarpusavio santykiai su vyru/partneriu [4].
ĮVADAS
Nėštumas ir gimdymas – svarbiausi įvykiai moters ir jos šeimos gyvenime. Su nėštumu ir gimdymu susijusi patirtis ilgam išlieka moters atmintyje ir yra labai svarbi formuojant motinos identitetą. Nėštumo patyrimas, besimezgantis motinos ir vaisiaus ryšys yra svarbus moters psichologinei būsenai laukiantis ir vidiniams motinystės procesams. Nėštumo metu keičiasi moters savimonė, prisiimamas naujas socialinis vaidmuo. Kyla vidinis konfliktas ir nerimas, stipriai veikiantis moters psichiką [5]. Neretai nerimas patiriamas dėl intensyvaus galvojimo apie artėjantį gimdymą, rūpinimąsi ar viskas vyks sklandţiai [6]. Harmoningą nėštumo eigą lemia nėščiosios emocinis brandumas, pakankama fizinė ir psichinė sveikata [5]. Neišspręsti psichologiniai konfliktai ir baimės nėštumo metu turi neigiamos įtakos vaisiaus/naujagimio sveikatai ir gimdymo eigai; daţnesni vaisiaus širdies ritmo suretėjimo epizodai gimdymo metu; sumaţėjęs gimdos kontraktiliškumas, ilgesnis antrasis gimdymo laikotarpis, ţemesni naujagimio vertinimo pagal Apgar skalę balai [7]. Nesėkminga moters psichologinė adaptacija nėštumo metu susijusi su didesniu nerimo ir pogimdyminės depresijos daţniu [8].
Moters savijautai bei motinos tapatumo formavimuisi ne maţiau svarbūs ir su gimdymu bei laikotarpiu po gimdymo susiję veiksniai, kaip antai gimdymo patirties suvokimas [9]. Daugeliui nėščių moterų sąvoka „gimdymas“ siejasi su skausmo samprata [10]. Neigiamos emocijos ir išankstinis suvokimas apie gimdymo skausmą lemia ir išankstinį skausmo vengimo elgesį, bei tokius svarbius sprendimus, kaip gimdymo būdo pasirinkimas [11]. Gimdymo skausmo baimė yra pagrindinė prieţastis, kodėl nėščiosios reikalauja cezario pjūvio operacijos [12].
Skausmas, patiriamas gimdymo metu, įvardijamas kaip vienas stipriausių ţmogaus patiriamų skausmų [13]. Moters gimdymo skausmo suvokimą lemia sudėtingas psichosocialinių veiksnių derinys [14]. Reakcijoms į gimdymo skausmą reikšmės gali turėti gimdymo sąlygos, teikiančiųjų gimdymo prieţiūrą parama bei gimdyvės psichologinė būsena, pasirengimas gimdymui [10]. Gimdymo skausmas paveikia moters psichiką, trikdo gimdymo eigą, veikia moters bei gimsiančio naujagimio būklę [15]. Šiuolaikinėms moterims labai svarbu turėti galimybę savarankiškai apsispręsti ir pasirinkti skausmo malšinimo būdą gimdymo metu [16]. Gimdymo skausmo malšinimo ar nemalšinimo pasirinkimas yra svarbus veiksnys, kad moterys būtų patenkintos gimdymo patirtimi. Gimdymo išgyvenimo patirtis gali padėti sustiprinti moters psichiką, pasididţiavimą ir savigarbą [17]. Nepatenkintų gimdymo patirtimi, moterų prisiminimai apie gimdymą siejasi su skausmu, baime, pykčiu. Gali pasireikšti ir trauminė amnezija. Neigiama gimdymo patirtis ir nepakankama asmeninė kontrolė didina pogimdyminės depresijos ir potrauminio streso sutrikimo riziką. Be to, patirtas skausmas kelia baimę gimdant ateityje [18]. Todėl ţinios apie gimdyvių savijautą padėtų optimaliai pasirinkti gimdymo skausmo malšinimo būdą [15].
Lietuvoje Peštenytės A. ir kolegų (2013) atliktas tyrimas gimdymo skausmo malšinimo įtakos gimdymo eigai ir naujagimio būklei išsiaiškinti. Valiulytės L. ir kolegų (2010) atliktu tyrimu analizuota emocinio ir jutiminio skausmo komponentų įtaka epidurinio gimdymo skausmo malšinimui ir jo poveikis gimdymo trukmei, Arlauskaitės ir kolegų (2015) – epidurinis skausmo malšinimas akušerijoje: gimdyvių savijauta, informacijos šaltiniai ir noras kito gimdymo metu keisti analgezijos būdą [19, 15, 20].
Čiukšienės K. (2010) atliktame tyrime analizuotos moterų psichologinės adaptacijos nėštumo laikotarpiu sąsajos su socialiniu palaikymu bei tarpusavio santykiais su mama ir partneriu. Jankauskienė Ţ. (2008) atliko tyrimą psichologinės adaptacijos ir demografinių, socialinių bei sveikatos veiksnių sąsajoms nėštumo laikotarpiu išsiaiškinti. Danėnaitė E. (2016) tyrinėjo besilaukiančiųjų gimdymo baimės ir savęs vertinimo nėštumo metu savitumus [21, 8, 6].
Mokslinių darbų, tiriančių nėščiųjų savęs vertinimo aspektų, t.y. psichosocialinės adaptacijos nėštumo metu sąsajas su gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimu nepavyko rasti.
Todėl šio tyrimo tikslas – išanalizuoti moterų savęs vertinimą nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimą.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – išanalizuoti moterų savęs vertinimą nėštumo metu ir gimdymo skausmo
malšinimo būdo pasirinkimą.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti moterų savęs vertinimą nėštumo metu;
2. Išanalizuoti moterims taikytus gimdymo skausmo malšinimo būdus;
3. Nustatyti sąsajas tarp moterų savęs vertinimo nėštumo metu ir gimdymo skausmo malšinimo būdo pasirinkimo.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Savęs vertinimo sąvoka
Psichologijos ţodyne sąvoka „savęs vertinimas“ (self – evaluation) apibrėţiama kaip individo santykis su savimi, individo savęs paties, savo galimybių ir vietos tarp kitų ţmonių vertinimas, nuo kurio priklauso ţmogaus santykiai su aplinkiniais, poţiūris į laimėjimus ir nesėkmes, reiklumas sau, pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis [22].
Savęs vertinimas yra procesas, kurio metu ţmogus analizuoja save, lygina savo ypatybes su tam tikrais etalonais ir tikrina sprendimų apie save tikslumą bei adekvatumą. Savęs vertinimas tampa vienu iš svarbiausių asmenybės brandos charakteristikų [23].
Skerytė-Kazlauskienė (2013), cituodama Harter (1999), savęs vertinimą apibrėţia kaip vidinį savęs supratimą, savo bendrųjų charakteristikų, kompetencijų ir galių bei adekvatumo specifinėse srityse įvertinimą, kuris priklauso nuo to, kas pasiekiama, palyginti su tuo, ko norima pasiekti, ir kiek tai svarbu [24].
Ilgą laiką savęs vertinimas buvo analizuojamas kaip vienalytis konstruktas, tačiau gaunami prieštaringi rezultatai pabrėţė savęs vertinimo, kaip daugiamačio fenomeno svarbą. Remiantis daugiamačiu savęs vertinimo modeliu, kai atsiţvelgiama į tai, kad individų kompetencijos įvairiose gyvenimo srityse yra skirtingos, skirtingi gebėjimai, skirtingai vertinami paties individo, gaunamas išsamesnis ir tikslesnis savęs vaizdas [24].
Išskiriami 4 savęs vertinimo tipai:
savęs vertinimas, kaip psichologinė reakcija, t.y. pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ţmogaus jausmus, kurie kyla iš tam tikro savęs vertinimo lygio;
savęs vertinimas traktuojamas kaip Aš sistemos komponentas, atliekantis tarpininko funkciją tarp išorinio pasaulio ir Aš;
savęs vertinimas kaip socialinė nuostata, t. y. savęs vertinimas interpretuojamas kaip nuostata į save, realaus Aš pagrindu;
savęs vertinimas, kaip skirtumas tarp nuostatų, t. y. savęs vertinimas priklauso nuo skirtumo tarp realaus Aš ir idealaus Aš [23].
„Aš“ vaizdas (savivaizdis) – tai – ţmogaus nuostata savo paties atţvilgiu, socialinės sąveikos prielaida ir padarinys, kurį lemia socialinė patirtis. Pasak Sturlienės (2007), savęs vertinimas – tai asmens santykis su turimu „Aš“ vaizdu [25]. Svarbu, kad realusis Aš kuo labiau sutaptų su idealiuoju Aš, nes kuo didesnis skirtumas tarp to kokį (-ią) save matome ir kokiu(-ia) norime būti, tuo didesnę įtampą ir nerimą patiriame [26].
„Aukštas“ ir „ţemas“ savęs vertinimas. Savęs vertinimas gali būti aukštas arba ţemas, kur daţnai aukšta savivertė suvokiama kaip teigiamas, o ţema labiau suprantama kaip neigiamas asmens aspektas – aukštesnio savęs vertinimo atveju patiriama gerovė, ţemesnio – nepasitenkinimas [27]. Savęs vertinimas yra susijęs su ţmogaus įsitikinimu apie savo paties vertę ir yra lydimas emocinių būsenų. Aukštas savęs vertinimas įtraukia teigiamus aspektus ir rodo, kad individas patenkintas savimi, geba visiškai save priimti ir vertinti bei jaustis vertingu. Priešingai, ţemas savęs vertinimas atspindi neigiamus aspektus: individas linkęs neigiamai galvoti apie save bei save nuvertinti [28].
Adekvatus savęs vertinimas leidţia ţmogui teisingai suderinti savo galias su įvairaus sunkumo uţduotimis ir aplinkinių reikalavimais. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmens vidinį pasaulį. Iškraipo jo motyvacinę ir emocinę sferas ir tuo pačiu trukdo harmoningam asmenybės vystymuisi [29].
Savęs vertinimas gali būti įvardijamas ir tokiomis sąvokomis, kaip „savigarba“, „saviverte“, „Aš vaizdas“. Savigarba yra gero psichologinio prisitaikymo, asmeninės laimės, efektyvaus funkcionavimo vaikystėje ir suaugus sąlyga, todėl sąvoka „savigarba“ galima vartoti kaip sinonimą sąvokai „savęs vertinimas“ [25]. Savigarba – tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas. Neigiamas savęs vertinimas susijęs su ţema savigarba, o teigiamas – su aukšta. Ţemos savivertės asmenis pozityvūs santykiai veda į pozityvias psichologines būsenas, o neigiami – į negatyvias. Priešingai, aukštos savivertės asmenys yra linkę priimti pozityvius įvykius, bet nekreipti dėmesio, ignoruoti arba kompensuoti potencialiai silpninančią neigiamų įvykių įtaką [26].
Teigiamas savęs vertinimas yra pagrindinis psichologinis šaltinis, reguliuojantis streso elgesį, galintis padėti subjektams veiksmingiau susidoroti su stresiniais įvykiais. Subjektyvi reakcija į stresą yra susijusi su individualia savigarba: ţemesnės savigarbos asmenims būdinga labiau išreikšta reakcija į stresą ir sudėtingas situacijas, reikalingos didesnės pastangos streso kontrolei ir emocijų kontroliavimui nei aukštos savigarbos asmenims. Be to, ūminio streso metu, ţemos savigarbos asmenys linkę galvoti apie ankstesnius stresinius išgyvenimus. Ţemas savęs vertinimas, ypač moterims, gali prisidėti prie konkrečių psichinių sutrikimų pasireiškimo, tokių kaip depresija, valgymo sutrikimai ar nerimo sutrikimai [30].
Liubomirsky (2006), Harter (1999) ir kt. autoriai išskiria du teorinius poţiūrius į save:
asmens sėkmės suvokimą, atsiţvelgiant į sėkmės svarbą konkrečioje srityje;
asmens savęs suvokimas kylantis iš jo asmeninės sampratos [25].
Asmens sėkmės suvokimas, atsiţvelgiant į sėkmės svarbą konkrečioje srityje gali būti siejamas su sėkme asmeniniuose santykiuose, arba sėkme siauresnėje konkrečioje uţduotyje. Liubomirsky (2006) tokį savęs vertinimo suvokimą susieja su ţmogaus turimu konkrečiu tikslu, poreikiu ir jo patenkinimu. Atsiranda meistriškumo jausmas, dėl kurio ţmogus vertina save geriau. Asmens savęs suvokimas kyla iš jo asmeninės sampratos, kuri grindţiama asmeninėmis savybėmis.
Savęs suvokimas gali būti išreiškiamas savo gabumų ir valios įsivertinimu, gebėjimu kontroliuoti savo gyvenimą, patikimumu kitų ţmonių atţvilgiu, pagarba sau ir pagarbos sukėlimu kitiems [25].
1.2. Psichosocialinė adaptacija nėštumo metu
Nėštumas yra svarbus kiekvienos moters gyvenimo tarpsnis. Tai neeilinis ir įprastas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu, per tokį trumpą laiką, įvyksta itin dideli fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai, turėsiantys tolimąsias pasekmes moters ir jos vaiko fizinei ir psichinei sveikatai. Tai milţiniškų transformacijų ir, kartu, kritinis laikotarpis. Nėštumas iš esmės - trikdanti būsena, net jei planuotas ir lauktas. Prieţasčių yra daug: viena – tai didţiuliai fiziniai, neurobiologiniai, neurocheminiai, hormoniniai pokyčiai, vykstantys moters organizme; kita – savo naujojo motinos vaidmens supratimas [31].
Fiziologiniai pokyčiai nėštumo metu sukuria tinkamą aplinką vaisiaus mitybai, augimui ir vystymuisi, paruošia motinos organizmą gimdymui bei naujagimio maitinimui. Dauguma šių pokyčių prasideda tuojau po apvaisinimo ir tęsiasi viso nėštumo metu [32].
Sėkmingai nėštumo eigai svarbi būsimos motinos psichologinė būsena, jos vidinė darna (angl. Sense of Coherence – SOC), t.y. sugebėjimas geriau suvokti ir kontroliuoti aplinką, didesnis prasmės jausmas, optimizmas, kaip ypatybė, kuri palaiko ir stiprina sveikatą. Vidinė darna siejama su geresniu atsparumu stresui ir sveikata. Daţnai ši sąvoka yra tapatinama su savivaizdţiu, saviverte, gyvenimo pilnuma, psichologine savijauta [33].
A. Antonovsky (1987) vidinę darną apibūdina kaip globalią ţmogaus gyvenimo orientaciją ir pateikia tris svarbiausius vidinės darnos komponentus: suprantamumas (angl. comprehensibility), sugebėjimas valdyti, kontroliuoti situaciją (angl. manageability) bei prasmingumas (angl. meaningfulness) [34]:
vidinės ir išorinės veiklos suvokimas (angl. comprehensibility) arba suprantamumas, besireiškiantis jausmu, kad vidinės ir išorinės aplinkos impulsai yra paaiškinami ir nuspėjami (suprantami).
gebėjimas valdyti situaciją (angl. manageability). Ištekliai (socialinė parama ir lengva
prieiga prie paslaugų) prieinami, kad būtų galima išspręsti problemą arba kreiptis pagalbos į kitus ir jos sulaukti.
veiklos prasmingumas (angl. meaningfulness), besireiškiantis jausmu, kad visi išorinių ir vidinių impulsų sukelti iššūkiai yra reikšmingi, verti pastangų, pasiaukojimo [35].
Pūkės (2010) teigimu, stresoriaus poveikį patiriantis asmuo, pasiţymintis stipresniu vidinės darnos lygiu turės motyvų įveikti sunkumą, įţvelgs savo veiksmų prasmę, tikės, kad turi pakankamai
jėgų susidoroti su situacija. A. Antonovsky (1995, cit. pgl. Pūkę, 2010) teigė, kad esant aukštam prasmės jausmui, ţmogus susidūręs su nemaloniais įvykiais ar faktais, suvokia juos kaip prasmingus ir tiki, kad turi pakankamai jėgų tiems sunkumams įveikti. Prasmingumo komponentas rodo, kaip individas vertina prisitaikymo prie pokyčių poreikį ir prasmę [36]. Nėščia moteris su stipria nuoseklumo samprata bus labiau linkusi apibrėţti stimulus kaip suprantamus, prisitaikant prie nėštumo ir gimdymo metu kylančių poreikių (kurie gali būti kontroliuojami) ir suprasti, kad šie iššūkiai verti pastangų ir yra prasmingi [37].
Ahlborg ir kt. (2013) pabrėţia, kad tapimas tėvais yra vienas svarbiausių gyvenimo įvykių, kuris tampa maţiau sudėtingas, jei yra stipri vidinė darna [38]. Normalaus gimimo ir teigiamos gimimo patirties įgijimas priklauso nuo to, ar tinkamai pasirengta gimdymui ir perėjimui į motinystę. Autoriai paţymi, kaip svarbu stiprinti moterų vidinę darną, ypač prasmingumo aspektą. Gimdymo išgyvenimo patirtis gali padėti sustiprinti moters psichiką, pasididţiavimą ir savigarbą [17].
Van der Gucht ir Lewis, Leap ir kt. (2015) paţymėjo, kad akušerinės prieţiūros tęstinumas gimdymo metu stipriausiai veikia gebėjimą susidoroti su sąrėmių skausmu. Tai reiškia, kad akušerėms tenka svarbi atsakomybė uţ bet kokią galimybę sustiprinti ir palaikyti moterų pasitikėjimą, o ypač valdant skausmą gimdymo metu. Remiantis Antonovskio (1993) teorija, nėščia moteris su stipria vidine darna bus labiau linkusi apibrėţti stimulus kaip nestresinius (suprantamus), nujausdama, kad ji sugeba prisitaikyti prie esamų ir kylančių gimdymo poreikių (gali juos valdyti) ir kad šie iššūkiai yra verti pastangų ir įsipareigojimų, t.y. reikšmingi. Pasak Van der Gucht ir Lewis (2015), akušeriai turėtų parengti moteris gimdymui ankstyvoje nėštumo stadijoje ir tokiu būdu sustiprinti jų vidinę darną [39]. Nėštumo metu keičiasi moters socialinis vaidmuo. Ji kuria santykius su jos įsčiose augančiu kūdikiu, formuojasi motinos tapatumas. Nėštumo patyrimas, besimezgantis motinos ir vaisiaus ryšys yra svarbus moters psichologinei būsenai laukiantis ir vidiniams motinystės procesams, taip pat padeda pagrindus vėlesniems motinos ir vaiko santykiams. Moters savijautai bei motinos tapatumo formavimuisi ne maţiau svarbūs ir su gimdymu bei laikotarpiu po gimdymo susiję veiksniai, kaip antai gimdymo patirties suvokimas, galimybė būti su naujagimiu pirmomis valandomis po gimdymo, socialinis palaikymas [9].
Psichosocialinė adaptacija nėštumo metu pirmą kartą besilaukiančioms moterims – tai kokybiška pereinamosios būsenos tarp skirtingų gyvenimo laikotarpio modelių, t.y. be vaikų ir kaip motinos, įveika. Tai vystymosi procesas, be galimybės grįţti prie buvusios „aš“. Psichosocialinė adaptacija daro įtaką nėščios moters fizinei ir psichinei sveikatai ir, manoma, daro įtaką jos besivystančio kūdikio sveikatai. Sieber (2006) teigia, kad psichosocialinė adaptacija reikšmingai susijusi su nerimu dėl artėjančio gimdymo. Padidėjęs nerimas dėl gimdymo, prasta socialinė parama iš partnerio pusės ir, apskritai, prasta socialinė parama, fizinės sveikatos sutrikimai nėštumo metu lemia nepalankią psichosocialinė adaptaciją nėštumo metu [40].
Antenatalinės motinos psichinės sveikatos problemos turi daug pasekmių motinos ir vaiko gerovei Nors nėštumas yra dţiaugsmingas įvykis daugumoje moterų nėštumo metu patiriamas stresas ir depresiniai simptomai reikšmingai prisideda prie nepageidaujamų gimdymo rezultatų ir tolimesnės motinos sveikatos gerovės. Moksliniai tyrimai rodo, kad depresija nėštumo metu susijusi su blogais gimdymo rezultatais, tokiais kaip spontaninis priešlaikinis gimdymas ir maţas naujagimio gimimo svoris .Motinos depresijos simptomai gali paskatinti motiną atmesti jos, kaip motinos vaidmenį, rūpinantis savo vaiku. Kinijoje (2015) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad jaunesnio amţiaus moterims streso ir depresijos simptomai pasireiškė daţniau, didesnė priešlaikinio gimdymo tikimybė, prastas pasirengimas gimdymui [41].
Nėštumo metu išgyvenamas nerimas bei neigiama gimdymo patirtis siejama su moters pogimdyminės depresijos, potrauminio streso sutrikimo simptomais. Tarp psichikos sveikatos sunkumų, kilusių po gimdymo, rizikos veiksnių yra ir nepageidaujamas nėštumas, menkas psichologinis pasiruošimas gimdymui, emocinės paramos nėštumo metu trūkumas, paramos gimdymo metu stoka, per menkas dėmesys moters klausimams, kylantiems gimdymo metu. Subjektyvus gimdymo vertinimas, kuris priklauso nuo gaunamo psichologinio palaikymo gimdymo metu, sukurto pasitikėjimo santykio su gimdyme dalyvaujančiais asmenimis, kontrolės jausmo, pasireiškiančio per laisvę pačiai moteriai pasirinkti patogią gimdymo pozą, laisvai judėti sąrėmių metu yra laikomas svarbiu prastesnį moters psichologinį prisitaikymą po gimdymo prognozuojančiu veiksniu – svaresniu nei objektyvūs gimdymo stresoriai, tokie kaip gimdymo komplikacijos [42,8].
Apibendrinant galima teigti, jog nėštumo laikotarpis yra kritinis – pereinamasis laikotarpis, reikalaujantis didelės psichologinės adaptacijos būtinos motinystės jausmo formavimuisi bei tinkamam pasiruošimui gimdymui.
1.3. Pasiruošimas gimdymui
Ypatingai svarbus psichologinės adaptacijos vaidmuo tenka prenatalinei edukacijai, t. y. pasirengimui būsimam gimdymui. 1940 m. Vakarų šalyse pagrindinis dėmesys nėščiųjų pasirengimo kursuose buvo skiriamas fiziniams pratimams, t. y. būdui nėščiajai išlikti fiziškai aktyviai, nepaisant fizinių nėštumo pokyčių. Didţiojoje Britanijoje akušeris Dick-Read (1944) rengiant nėščiąsias gimdymui daugiausia dėmesio skyrė skausmui, kurį sukelia baimės sukelta raumenų įtampa. Ji rėmėsi koncepcija, jog suteikiant informaciją apie gimdymo procesą ir praktiškai mokant atsipalaidavimo strategijų, sumaţės baimė ir įtampa, taip pat ir gimdymo skausmas. Prancūzijos akušeris F. Lamaze (1956) pristatė psichoprofilaktiką, pabrėţdamas, kad atsipalaidavimas yra sąlyginis atsakas į gimdos
susitraukimus, kartu su daugybe skirtingų kvėpavimo būdų, skirtų pagerinti deguonies kiekį organizme ir uţkertančių kelią skausmo signalus perduoti iš gimdos į smegenis [43].
Melzack R ir Katz J. (2013) teigimu, skausmo suvokimui didelę įtaką daro paţintiniai procesai, todėl tinkamas pasirengimas gimdymui gali būti svarbus skausmo valdymo prevencinis veiksnys [44]. Pasak Sieber, Germann, Babir ir Ehlert (2006) gauta informacija gali sumaţinti gimdymo baimę, baimę dėl komplikacijų naujagimiui, sumaţinti ne tik nėščiosios, bet abiejų partnerių nerimą ir padėti jiems veiksmingiau susidoroti su gimdymo iššūkiais [12]. Sveikatos specialistai turėtų skatinti vyrus ar kitus gimdymo partnerius (motinas, drauges, seseris), padedančius pasirengti gimdymui, mokydami apie gimimo fiziologiją ir padėti įgyti įgūdţių valdyti gimdymo skausmą [45]. Įrodymais pagrįstos prieţiūros praktikos, skatinančios, saugančios ir remiančios normalų gimdymą, sudaro pagrindą parengiamiesiems gimdymo kursams [46].
Nėščiųjų švietimo tikslas – padėti būsimiems tėvams pasiruošti gimdymui ir tėvystei, teikiant mokslo įrodymais pagrįstą informaciją skausmo malšinimo, sprendimų priėmimo gimdymo metu, naujagimio prieţiūros, ţindymo ir kt. ruošimosi motinystei klausimais. Turinys skirtas psichiniam, fiziniam, emociniam pasirengimui [45]. Nėščiųjų ruošimas gimdymui rekomenduojamas nuo 36 nėštumo savaitės. Manoma, kad šis laikotarpis palankus įgyti ţinių apie gimdymą ir gimimo procesą, skirti daugiau dėmesio gimdymo pasirengimui, spręsti gimdymo baimes [13]. Moters gimdymo baimė, lydinti visą nėštumo laikotarpį, gali sukurti negatyvų santykį su pačiu nėštumu ir neigiamai veikia vaisiaus vystymąsi bei moters psichinę būseną [4]. Gimdymo baimė susijusi su ilgesne gimdymo trukme. Gimdymo trukmė reikšmingai ilgesnė moterims jautusioms gimdymo baimę [47]. Kt. autorių nuomone, ruošimąsi gimdymui reikėtų pradėti pirmame, antrame nėštumo trimestre ir tokiu būdu sustiprinti moters vidinę darną. Anksti pradėtas pasirengimas gimdymui padėtų akušerėms nustatyti ar moteris turi vidinių ir išorinių išteklių, galinčių padėti valdyti skausmą gimdymo metu [37]. Lothian ir DeVries (2017) apibrėţė pagrindinius nėščiųjų rengimo gimdymui tikslus:
sustiprinti moters įsitikinimą sugebėjimu pagimdyti,
suteikti informaciją apie įvairių komforto priemonių taikymo būdus gimdymo metu,
suteikti informaciją apie šeimos, draugų, profesionalų paramą gimdymo metu, jos svarbą. Pasirengimas gimdymui turėtų suteikti moterims ţinių ir paramą, reikalingą priimant tinkamus ir pagrįstus sprendimus. Vienok, pasirengimas gimdymui gali prisidėti prie teigiamos gimdymo patirties, net jei kyla komplikacijų ir reikalingos medicininės intervencijos [48].
Norvegijoje atliktame tyrime dalyvavusios moterys teigė, kad trečiajame trimestre vykstantys mokymai yra geras būdas pasiruošti gimdymui. Moterys nurodo šiuos mokymus kaip galimybę susitikti su kitomis nėščiosiomis, pasidalinti istorijomis, gauti ţinių apie gimdymą, skirti laiko pasiruošti gimdymui, spręsti baimes ir rūpesčius. Pasirengimo gimdymui kursai ne tik padeda suprasti ko tikėtis gimdymo metu, bet ir suteikia galimybę asmeninio gimdymo plano sudarymui [47]. Plėtojant
akušerinę prieţiūrą, informacija apie farmakologinius skausmo malšinimo metodus ir medicinines intervencijas tampa neatsiejama pasirengimo gimdymui kursų dalimi [43].
Nemaţai mokslinių tyrimų atlikta siekiant pagrįsti parengiamųjų kursų naudą skatinant maţesnį epidurinės analgezijos poreikį malšinant skausmą, didesnį pasitenkinimą gimdymu, maţinant baimę gimdyti. Tyrimų rezultatai gana prieštaringi, todėl vieningos nuomonės apie tokių kursų naudą nėra [49]. Naujausi Australijoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad iš moterų (74,4 proc.) nėštumo metu propagavusių tam tikrus alternatyvios medicinos metodus, šiuos metodus gimdymo metu naudojo kaip nefarmakologinį skausmo malšinimą (66,7 proc.). Tyrime pateikiami įrodymai, kad parengiamųjų gimdymui kursų organizavimas, integruojant alternatyvios medicinos metodus, yra veiksmingas ir perspektyvus skausmo valdymo metodas, maţėja medicininių intervencijų skaičius ir didėja moterų asmeninė kontrolė [50]. Cochrane sisteminėje apţvalgoje (2012) pateikti įrodymai leidţia manyti, kad akupunktūra, atsipalaidavimas, masaţas ir hidroterapija gali padėti valdyti skausmą gimdymo metu, tačiau, norint nustatyti šių metodų veiksmingumą, reikia atlikti daugiau tyrimų [51].
Chaillet ir kt.(2014) taip pat nustatė, kad po skausmo valdymo nefarmakologiniais būdais mokymų pagerėjo moterų pasitenkinimas gimdymo patirtimi ir sumaţėjo epidurinės analgezijos taikymo skaičius [52].
Danijoje atlikto tyrimo duomenimis (2010), moterys, lankiusios 9 valandų pasirengimo gimdymui kursus, daţniau atvyko į stacionarą aktyvioje gimdymo fazėje bei maţiau naudojo epidurinės analgezijos nei moterys nelankiusios šių kursų [53].
Priešingai, Fabian ir kt., apklausę 2563 moteris nėštumo pradţioje ir po gimdymo, nustatė, kad lankyti nėštumo metu parengiamieji kursai neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos patirtam skausmui, nors 74 proc. respondenčių nurodė, kad kursai joms padėjo pasirengti gimdymui [54]. Lietuvoje (2008) atlikto tyrimo duomenimis, parengiamųjų kursų lankymas nėštumo metu visiškai nepadėjo moterims įveikti gimdymo skausmo, ţinios apie gimdymą ir pasirengimas gimdyti nekoreliavo su skausmo stiprumu. Tyrimo autoriai paţymi, kad tai galima aiškinti dvejopai: arba parengiamųjų kursų lankymas nėštumo metu ir geras moters informuotumas apie gimdymo proceso fiziologiją visiškai nepadeda įveikti gimdymo skausmo, arba galimo skausmo išaiškinimas sąlygoja didesnį patiriamą skausmą, geresnis informuotumas nuteikia moterį sunkesniam gimdymui [54].
Bergstrom (2009) ir kt. Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, nėščiųjų ruošimas, orientuotas į psichoprofilaktiką, nesumaţino epidurinės analgezijos poreikio, ir nepagerino gimdymo patirties, lyginant su trumpalaikėmis teorinėmis paskaitomis [43]. Jaddoe (2009) teigimu, švietimo intervencijos, vaidina svarbų vaidmenį didinant pasitikėjimo savimi jausmą ir asmeninę kontrolę [55]. Nustatyta, jog parengiamieji kursai, kurie parodė didţiausią naudą rengiantis gimdymui, teikia ţinias apie gimdymo fiziologiją ir siūlo įvairias kovos su skausmu priemones bei strategijas, suteikiantys galimybę dalyviams praktikuoti [56] .
Apibendrinant galima teigti, kad, siekiant sumaţinti nėščiosioms gimdymo baimę susijusią su laukiamu gimdymo skausmu bei skatinti moterų skausmo gimdymo metu savikontrolę, būtina geriau išanalizuoti ir suprasti moterų poreikius gimdymo metu. Visoms moterims tinkamai suteikti informaciją apie gimdymo skausmo malšinimo galimybes ir būdus. Remiantis tuo, planuoti nėščiųjų prenatalinio švietimo programas, organizuoti nėščiųjų kursus, siekiant uţpildyti informacijos apie gimdymo procesą bei gimdymo skausmą spragas, ir taip dar labiau prisidėti prie didesnio moterų pasitenkinimo gimimo patirtimi.
1.4. Gimdymo skausmas
Daugeliui moterų skausmas, susijęs su gimdymu, yra stipriausias skausmas, kurį kada nors patyrė ar patirs. Skirtingai nuo kitų rūšių ūmaus ir lėtinio skausmo, gimdymo skausmas, daţniausiais, nėra susijęs su patologiniu procesu [15].
Skausmo patirtis yra sudėtingiausia ţmogaus jutimo patirtis dėl reikšmingos fiziologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių įtakos skausmo patirties intensyvumui ir trukmei. Tarptautiniu mastu pripaţintas skausmo apibrėţimas apibūdina skausmą kaip sudėtinę jutimo ir emocinę patirtį, kuri visada yra subjektyvi [57]. Havelka (2015) apibrėţia skausmą kaip patirtį dėl daugybės veiksnių, turinčių įtakos jo supratimui, jutimui ir atitinkamam šios daţniausiai nemalonios patirties vertinimui. Daţniausiai skausmas vertinamas kaip pavojingas ir nerimą keliantis signalas, įspėjantis, kad kaţkas yra ne taip, kaip turėtų būti. Gimdymo skausmas yra "atvirkštinis skausmas", signalizuojantis kaţką teigiamo [57].
Kiekvienos gimdyvės skausmo pojūtis yra individualus. Dauguma moterų teigia, kad gimdymo skausmas – didţiausiais patirtų jų gyvenime. 10-15 proc. gimdyvių nejunta skausmo arba jis būna nestiprus, 35-40 proc. junta vidutinio stiprumo skausmą, 30-35 pro. – stiprų skausmą, 15-20 proc. gimdyvių junta labai stiprų , nepakeliamą skausmą. Gimdymas susideda iš trijų laikotarpių. Malšinant gimdymo skausmą svarbūs pirmasis ir antrasis gimdymo laikotarpiai [2]
Pirmuoju gimdymo laikotarpiu dėl sąrėmių metu atsirandančios kraujotakos sutrikimų ir gimdos kaklelio plėtimosi kyla visceralinis skausmas – maudţiantis, nelokalizuotas [2].
Gimdymo metu gimdos kaklelyje, priešingai nei gimdos kūne, nervų skaidulų, neutrofilų ir uţdegimo mediatorių, uţdegimo ląstelių esti daugiau. Šie į uţdegimą panašūs procesai yra galimas gimdymo skausmo šaltinis. Dėl pakitimų gimdos kaklelyje atsiranda audinių paţeidimas, apimamos ir tos nervų galūnėlės, kurios būdamos ramybės būklės nereaguoja į skausminius dirgiklius. Nervų galūnėlės įsijautrina ne tik periferijoje, bet ir nugaros smegenyse – vyksta vadinamoji periferinė ir centrinė sensibilizacija. Pastaroji net ir menkus skausminius dirgiklius išdidina ir sustiprina [58].
Gimdymo pradţioje skausminiai impulsai kyla iš gimdos kūno ir kaklelio, aferentiniais nervais pasiekia nugaros smegenų T10-L1 segmentus [59]. Pirmojo gimdymo laikotarpio aktyvios fazės pradţioje, prieš audinių paţeidimą, slopinami pasikartojantys skausmo impulsai. Progresuojant gimdos kaklelio atsivėrimui, spaudţiami aplinkiniai dubens organai ir nerviniai rezginiai, didėja audinių paţeidimo laipsnis. Dėl pilvaplėvės, gimdos raiščių, ureterių ir kt. aplinkinių organų dirginimo nociorecepcinis plotas laipsniškai didėja, ir visceralinio skausmo impulsai stiprėja [2]. Visceralinis skausmas išplinta, sunku apibrėţti jo vietą pilve, daţnai būna bukas, lydimas neurovegetacinių ir emocinių reakcijų [30]. Gimdyvė pirmojo laikotarpio gimdymo skausmo lokalizacijos tiksliai apibūdinti negali: sąrėmių metu ar net jų nesant, skausmas juntamas pilvo apačioje, klubuose, šlaunyse ir nugaros apatinėje dalyje (nugaros skausmus gimdydamos patiria 15-74 proc. moterų). Skausmas varginantis, sekinantis. Pirmą kartą gimdančioms moterims pirmasis gimdymo laikotarpis gali tęstis 12-16 valandų [58].
Antruoju gimdymo laikotarpiu dėl makšties, tarpvietės ir dubens raiščių tempimo stiprėja somatinis skausmas. Šiuo laikotarpiu skausmas intensyviausias, nes juntamas ir visceralinis skausmas dėl sąrėmių [2].
Pilnai atsivėrus gimdos kakleliui, vaisius pradeda slinkti dubeniu, tai sąlygoja skausmo išplitimą ir sustiprėjimą dėl skirtingų skausmo impulsų sumavimosi:
ūminio visceralinio skausmo iš gimdos ir gimdos kaklelio;
ūminio visceralinio skausmo iš organų maţajame dubenyje;
paviršinio somatinio skausmo iš odos nociceptorių;
gilaus somatinio skausmo iš raumenų, sąnarių nociceptorių.
Keičiasi skausmo lokalizacija ir pobūdis. Gimdyvei skauda tarpvietės srityje. Skausmas lydimas stipraus spaudimo ir noro pasituštinti. Trečiasis gimdymo laikotarpis – placentos gimimas – nėra skausmingas [60].
1.5. Skausmo vertinimas
Gimdyvė gimdymo skausmo intensyvumą vertina subjektyviai [2].
Skausmo pojūčio intensyvumas gali būti objektyvizuojamas pagal standartizuotas skausmo vertinimo skales. Lietuvoje įteisintos 3 skausmo vertinimo skalės (SAM, 2004 m.): skaitmeninės analogijos, ţodinės analogijos ir veido grimasų skalės.
Skaitmeninės analogijos skalė (SAS), skausmo stiprumas vertinamas skaitmenimis nuo 0 iki 10. 0 balų reiškia, kad skausmo nėra, 1-3 balų – nestiprus skausmas, 4-5 balai – vidutinio stiprumo skausmas, 6-8 balai – stiprus skausmas, 9-10 balų – nepakeliamas skausmas.
Ţodinės analogijos skalė (ŢAS). Skausmo stiprumas išreiškiamas viena iš penkių ţodinių frazių: „nėra skausmo“, silpnas skausmas, vidutinis skausmas, stiprus skausmas,, nepakeliamas skausmas.
Veido grimasų skalė (VGS). Skausmas išreiškiamas vienu iš penkių nuotaiką atspindinčių veidukų. Gimdymo skausmui rekomenduojamos skaitmeninės arba ţodinės analogijos skalės [2]. Norint tinkamai įvertinti gimdymo skausmą reikia ţodinės ir neţodinės informacijos. SAS laikomas auksiniu skausmo vertinimo standartu sveikatos prieţiūros srityje [18].
Švedijoje tyrimų ir klinikinės praktikos metu VAS plačiai naudojama skausmui įvertinti ir skausmo malšinimo poreikiui įvertinti. Vien tik VAS naudoti nerekomenduojama, nes, prie visos skausmo patirties gimdymo metu prisideda psichologiniai, socialiniai ir emociniai veiksniai [18].
Akušerės atlieka svarbų vaidmenį vertinant moters skausmą gimdymo metu ir numato adekvatų skausmo malšinimą tuo atveju, jei moteris to nori ar pageidauja. Kappesser ir Williams (2010) teigimu, moters jaučiamo skausmo vertinimas priklauso nuo akušerės empatijos. Pasak autorių, kitas, ne toks reikšmingas aspektas, klinikinės patirties stoka, arba, ilgametė profesinė patirtis. Akušeriai, turintys ilgametę profesinę patirtį, nepakankamai vertina stiprų skausmą. Jei klaidingai įvertinamas gimdyvės jaučiamo skausmo laipsnis, daţniausiai moterims nesuteikiamas pakankamas skausmo malšinimas gimdymo metu. Svarbu, kad gimdanti moteris turėtų galimybę savarankiškai įvertinti skausmą, kad gautų tinkamą skausmo malšinimą, tiek farmakologinį, tiek nefarmakologinį [18,61].
1.6. Gimdymo skausmo įveika ir bejėgiškumo bei kontrolės praradimo pojūtis
Kiekviena nėščioji kaţkiek nerimauja dėl artėjančio gimdymo ir tai yra normalus atsakas į neţinomą situaciją [62]. Daugeliui nėščių moterų sąvoka "gimdymas" atitinka skausmo sampratą [10].
Gimdymo skausmo baimė yra glaudţiai susijusi su gimdymo baime apskritai ir tai bene daţniausiai pasitaikanti prieţastis cezario pjūvio operacijai be medicininių indikacijų. Ši baimė nėštumo metu gali būti vyraujanti emocija ir gali apsunkinti ir prailginti gimdymą. Be to, didelė gimdymo baimė gali padidinti pogimdyminės depresijos tikimybę ir potrauminio streso sutrikimo riziką Tyrėjai nustatė daugybę veiksnių, dėl kurių kyla baimė gimdyti, įskaitant ţemą savigarbą, anksčiau egzistuojančius nuotaikos sutrikimus, socialinės paramos trūkumą, piktnaudţiavimo skausmo jautrumu istoriją, moters asmenybę ir ankstesnę neigiamą gimdymo patirtį [47]. Kaip teigia Čurţik ir Jokić-Begić (2011), ši baimė susijusi su moters asmeninėmis savybėmis, bendru nerimu, ţema savigarba, nepasitenkinimu partneryste, nepakankama parama. Suomijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje cezario pjūvio operacijos dėl gimdymo baimės ar motinos prašymu sudaro 7-22 proc.
gimdymų [63]. Suomijoje atlikto tyrimo duomenimis, trys ketvirtadaliai nėščių moterų įvardijo jaučiančios gimdymo skausmo baimę ir beveik 90 proc. planavo prašyti analgezijos gimdymo metu. Gimdymo skausmo baimė yra pagrindinė prieţastis, kodėl nėščiosios reikalauja cezario pjūvio operacijos Suomijoje ir Švedijoje [12].
Neigiamos emocijos ir išankstinis suvokimas apie gimdymo skausmą lemia ir išankstinį skausmo vengimo elgesį, t. y. siekimą kaip įmanoma išvengti skausmo dirgiklių. Tokios moterys visiškai atsiriboja nuo bet kokių pastangų valdyti gimdymo skausmą ir tai tampa lemiančiu veiksniu prašant gimdymo skausmo malšinimo latentinėje gimdymo fazėje, pasirenkant epidurinę analgeziją. Nyderlanduose atlikto tyrimo duomenimis, savaime prasidėjusio gimdymo metu 27 proc. gimdyvių latentinėje fazėje prašė farmakologinio gimdymo skausmo malšinimo, o aktyvioje gimdymo fazėje – 77 proc. gimdyvių buvo taikytas farmakologinis skausmo malšinimas [11].
Arfaie (2017) ir kt. teigia, kad gimdymo proceso baimė daugiausia priklauso nuo skausmo baimės, mąstymo apie negalėjimą gimdyti. Įvairių gimdymo skausmo malšinimo metodų taikymo galimybė, nėščiųjų informavimas apie gimdymą, kaip normalų procesą, atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant nėščių moterų baimę ir nerimą [64]. Gimdyvės, smarkiai sureikšminančios skausmą jau pirmojo gimdymo laikotarpio pradţioje, jį jaučia stipresnį, yra labiau pavargusios ir daţniau renkasi epidurinę analgeziją. Taigi emocijos turi svarbią reikšmę gimdymo skausmo patyrimui [15]. Guszkowska (2014), išnagrinėjusi galimus gimdymo baimės veiksnius, teigia, kad nėštumo ir gimdymo baimes lemia asmenybės bruoţai/ gimdymo baimės intensyvumas, tame tarpe ir gimdymo skausmo baimė, priklausys nuo psichologinių savybių, kurios lemia esamų įvykių vertinimą ir lūkesčius dėl būsimų įvykių, paremtus tikėjimu ir tendencija patirti teigiamus jausmus ir pasitenkinimą gyvenimu [12].
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gimdymo baimė gali apsunkinti gimdymą, ir gali prisidėti prie motinos ir naujagimio (vėliau, kūdikio) santykių, bei po gimdymo kylančių sunkumų [13].
1.7. Gimdymo skausmo malšinimas
Gimdymo skausmo malšinimo intervencijų naudojimo tikslas – uţkirsti kelią kančiai, atsiţvelgiant į galimas pasekmes motinai, vaikui ir gimdymo progresui [64]. Normalaus gimdymo atveju PSO rekomenduoja nevartoti jokių medikamentų. Tuo tarpu, PSO ir Amerikos akušerijos ir ginekologijos draugija pripaţįsta, kad fiziologinis gimdymo skausmas yra vienas stipriausių moters patiriamų pojūčių ir turi būti malšinamas sisteminiais nuskausminamaisiais medikamentais arba taikant regioninę analgeziją [65].
Remiantis klinikinių tyrimų duomenimis ir gimdymo metu vykstančiais neurofiziologiniais ir endokrininiais procesų mechanizmais, siūloma paradigmą „skausmo malšinimas“ keisti į „skausmo valdymas“. „Skausmo malšinimo“ paradigma grindţiama prielaida, kad gimdymo skausmas nenormalus ir nereikalingas reiškinys; kad analgezijos privalumas visada bus didesnis uţ riziką; kad veiksmingas skausmo malšinimas reikšmingai susijęs su moterų pasitenkinimu gimdymo patirtimi. Tuo tarpu „Skausmo valdymo“ paradigma grindţiama prielaida, kad skausmas turi fiziologinį vaidmenį gimdymo metu. Kai moterys yra tinkamai pasirengusios ir palaikomos gimdymo partnerio (nebūtinai vyro/partnerio), jų organizmas gimdymo metu gamina endogeninius nuskausminamuosius, kurie padeda valdyti skausmą ir suteikia galimybę patirti gilų pasitenkinimo jausmą. Natūralaus oksitocino išsiskyrimas svarbus ne tik gimdos susitraukimams. Jis sustiprina moters ramybės jausmą ir maţina skausmo pojūtį. Priešingai nei sintetinis oksitocinas, kuris nepraeina per hematoencefalinį barjerą, prarandamas nuskausminamasis ir psichologinis efektas lemiantis motinos nusiraminimą ir pasitenkinimą [45].
Gimdymo skausmas gali būti sumaţintas naudojant daugiau ar maţiau invazinių intervencijų. Daugumos skausmo malšinimo strategijų pasirinkimas grindţiamas šiais teoriniais aspektais:
Saugumas gimdyvei ir vaisiui;
Greitas ir efektyvus skausmo malšinimas visais gimdymo laikotarpiais;
Lengvai skiriamas ir valdomas;
Neveikia gimdymo veiklos ir stangų jėgos;
Nedidina instrumentinio gimdymo daţnio;
Nemaţina gimdyvės sąmonės budrumo, nevarţo judėjimo laisvės [2].
Kaip saugus pirmosios pagalbos skausmo malšinimo metodas gimdymo metu, rekomenduojami nefarmakologiniai skausmo malšinimo būdai, kurie turėtų būti tęsiami visą gimdymą, nepaisant to, naudojami ar nenaudojami farmakologiniai metodai (IA) [45].
1.7.1. Nemedikamentinis skausmo malšinimas
Nemedikamentiniams gimdymo skausmo malšinimo būdams priskiriama akupresūra, akupunktūra, vandens vonios, dušas, masažas, relaksacijos, kvėpavimo technikos, aromaterapija, transkutaninė elektrostimuliacija (TENS). Masaţas, hipnozė, hidroterapija, komforto priemonės, psichologinės strategijos ne tik malšina skausmą, bet ir didina motinos pasitenkinimą savimi bei gimdymo patirtimi [66].
Kvėpavimo pratimai. Susikoncentravimas į kvėpavimą sąrėmio metu padeda maţinti stresą, padidėja deguonies koncentracija gimdyvės kraujyje [2]. Ritmiško kvėpavimo pratimai, derinami su
atsipalaidavimo pratimais, sustiprina moters savikontrolės jausmą gimdymo metu [67]. Tinkamiausias kvėpavimas gimdymo metu – tai ritmiškas kvėpavimas sąrėmių metu, vengiant hiperventiliacijos. Lėtas kvėpavimas (6-12 įkvėpimų/min.), vidutinis ar spartus (30-60 k/min.) leidţia moterims priderinti savo kvėpavimo modelį prie gimdos susitraukimų intensyvumo. Kvėpavimo pratimai prisideda prie moters gebėjimo valdyti gimdymo skausmą, o ne prie jo sumaţinimo [68]. Svarbus veiksnys, maţinant skausmo suvokimą gimdymo metu yra moterų įsitikinimas, kad jos gali kontroliuoti skausmą ir veiksmingai taikyti skausmo kontrolės metodus, tokius kaip kvėpavimo pratimai [12]. Kvėpavimo pratimai gali būti taikomi kiekviename gimdymo laikotarpyje, nes šalutinio poveikio nėra [69].
Judėjimas ir „gimdymo kamuoliai“. Judėjimas, vaikščiojimas, dubens siūbavimas, tupėjimas, sėdėjimas ant specialių kamuolių gali padėti surasti gimdyvei tokią padėtį, kai skausmas juntamas maţiau. Padėties keitimas sutrumpina gimdymo procesą [2]. Fiziologiškai vertikalios pozicijos turi daugybe privalumų, lyginant su litotomine padėtimi. Seibert(2010) įvardija svarbiausius privalumus: „vena cava“ sindromo sumaţėjimas, geresnis ir greitesnis vaisiaus slinkimas kauliniu dubeniu, pakankama gimdymo veikla, geresnis naujagimio rūgščių šarmų balansas [70].
Taivane atlikto tyrimo duomenimis, naudojant „gimdymo kamuolį“, reikšmingai sumaţėjo gimdyvių vertinamas skausmas tiek esant 4cm, tiek 8 cm gimdos kaklelio atsivėrimui, sutrumpėjo pirmasis gimdymo laikotarpis, sumaţėjo epidurinės analgezijos poreikis, maţesnis cezario pjūvio operacijų skaičius [71].
Hidroterapija. Gulėjimas šiltoje vonioje, šiltas dušas, gimdos projekcijos ar kryţmens masaţas šilta dušo srove atpalaiduoja, maţina skausmą [2]. Hidroterapijos taikymas gimdymo metu siejamas su gimdos perfuzijos pagerėjimu, maţesniu sąrėmiu skausmu, trumpesne gimdymo trukme bei maţesniu intervencijų skaičiumi. „Gamtos opiatai“, endogeniniai endorfinai dominuoja kai gimdyvė atsipalaiduoja, nebijo. Pakankamai išsiskiria oksitocino, uţtikrinančio normalią gimdymo veiklą. Hidroterapija maţina netaisyklingos galvutės padėties tikimybę, skatina normalią jos fleksiją. Vandens procedūrų taikymas gimdymo metu didina moterų pasitenkinimą gimdymu. Jungtinėje Karalystėje normalaus gimdymo atveju skatinamas hidroterapijos naudojimas ar gimdymas vandenyje [72]. Uţsienio autorių išvadomis (12 atsitiktinių imčių tyrimų; 3243 moterys), hidroterapija pirmame gimdymo laikotarpyje gerokai sumaţina epidurinės analgezijos poreikį, vidutiniškai 32,4 min. sutrumpėja pirmasis gimdymo laikotarpis ir nepablogina naujagimio būklės. Neturi įtakos infekcijų, cezario pjūvio operacijų daţnumui [19].
Masažas. Pečių, nugaros, kryţmens, kojų masaţas gerina kraujotaką, ramina, atpalaiduoja [2]. Masaţo metu generuojami nerviniai impulsai konkuruoja dėl smegenų receptorių dirginimo su skausmo impulsais. Moterys gimdymo metu jaučiančios nugaros skausmus, pirmenybę teikia lumbosakralinės zonos masaţui. Norint padidinti šios neinvazinės technologijos efektyvumą, rekomenduojama masaţo metu naudoti aliejų [70].
1.7.2. Medikamentinis gimdymo skausmo malšinimas
Medikamentiniam gimdymo skausmo malšinimui naudojami inhaliaciniai anestetikai, intraveniniai opioidai ir trankviliantai bei regioninė analgezija, kuri gali būti epidurinė, spinalinė arba abiejų kombinacija [19].
Epidurinė analgezija. Efektyviausiai gimdymo skausmą malšina epidurinė analgezija. Tai veiksmingiausias ir daţniausiai akušerinėje praktikoje naudojamas medikamentinis skausmo malšinimo būdas. Neskausminga, sudėtinga procedūra, kai sėdinčiai ar ant šono gulinčiai gimdyvei punktuojamas epidurinis tarpas ir į jį įstatomas epidurinis kateteris. Suleisti vietiniai anestetikai sukelia analgeziją. Sukeltos analgezijos metu sensorika išlieka. Motorika nesutrinka ar sutrinka minimaliai. Nutraukiamas skausmo plitimas į CNS, „išlaisvina nuo skausmo“, leidţia pailsėti; maţiau suvartojama sisteminių analgetikų, kurie gali slopinti vaisių; pagerina gimdos ir placentos kraujotaką; gimdyvė budri ir gali būti aktyvi; skausmas numalšintas per visą gimdymą; nereikia papildomai malšinti skausmo atliekant akušerines procedūras (siuvant epiziotomiją, uţdedant reples ir kt.); anestezija tęsiama, jei reikia atlikti cezario pjūvį [60]. Daugelyje JAV klinikų epidurinė analgezija gimdymo skausmui malšinti taikoma daugiau kaip 50 proc. gimdyvių, kai kuriuose perinatologijos centruose šis rodiklis viršija 80 proc.. Lietuvoje epidurinė analgezija yra taikoma apie 10 proc. visų gimdyvių, o LSMUL KK – daugiau nei 30 proc. gimdyvių [73]. "Cochrane" sisteminėje skausmo kontrolės moterims apţvalgoje (2012), epidurinė analgezija buvo pripaţinta kaip veiksmingiausias skausmo malšinimo metodas, palyginti su inhaliaciniu analgezija, sisteminiais opioidais ir neopioidiniais analgetikais ir nefarmakologinėmis intervencijomis [51].
Literatūroje teigiama, jog epidurinė analgezija lemia gimdymo trukmę, t.y. ją prailgina. Antanokau (2016) atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad moterims, kurioms skausmo malšinimui taikyta epidurinė analgezija, prailgėjo pirmasis ir antrasis gimdymo laikotarpis, daţniau pasitaikė instrumentinis gimdymo uţbaigimas [74]. Rimaitis ir kt.(2015) teigia, kad epidurinė analgezija nepadidina instrumentinio gimdymo uţbaigimo atvejų skaičiaus ir nepablogina naujagimio būklės, tačiau susijusi su ilgesne pirmojo ir antrojo gimdymo laikotarpio trukme [75].
Lietuvoje atlikto tyrimo (2013) duomenimis, daugiausia epidurinį skausmo malšinimą renkasi pirmą kartą gimdančios moterys. Pasak Bašarinaitės ir kt. (2015), epidurinę nejautrą daţniau renkasi gimdymo skausmo bijančios, pirmą kartą gimdančios, mieste gyvenančios gimdyvės, o skausmo eliminacija gimdymo metu turi tiesioginę įtaką gimdymo proceso vertinimui. [16]. Švedijoje atlikto tyrimo rezultatai panašūs. Anot tyrimo autorių, pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys medikamentinių skausmo malšinimo būdų gimdymo skausmui malšinti naudojimui, buvo pirmas gimdymas ir moters pageidavimas [14].
Inhaliuojamoji analgezija. Inhaliuojamoji analgezija entonoksu (paprastai 50 proc. O2 ir 50 proc. N2O mišiniu) gimdymo skausmui malšinti naudojama jau kelis dešimtmečius Didţiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, ir kt. šalyse, rečiau JAV [76].
Gimdymo skausmo malšinimo efektyvumas entonoksu nėra pilnai aiškus. Sisteminėse apţvalgose teigiama, kad tai maţina gimdymo skausmą daugeliui pacienčių, bet neuţtikrina pilnavertės analgezijos. Moterims, siekiančios išvengti epidurinės ar spinalinės nejautros gimdant natūraliais takais, inhaliacinė analgezija yra alternatyva, siekiant sumaţinti gimdymo skausmą. Entonoksas nėra stiprus analgetikas, tačiau gimdančioms moterims nustatytomis dozėmis padeda atsipalaiduoti, sumaţina jų skausmo suvokimą. Inhaliacinės analgezijos taikymas didesnis tose ligoninėse, kur nėra galimybės ištisas 24 valandas atlikti epidurinę nejautrą. Rečiau entonoksas vartojamas pirmą kartą gimdančių moterų tarpe, daţniau tarp pakartotinai gimdančių [77].
Opiatai. Gimdymo skausmo malšinimui gali būti skiriami opiatai, kai nesirenkama epidurinė ar spinalinė analgezija. Opiatai lengvai skiriami (nereikalauja invazinės procedūros).
2010 m. atliktos sisteminės apţvalgos duomenimis, du trečdaliai moterų, kurioms buvo skirti opiatai, išsakė jaučiančios vidutinio stiprumo ir stiprų skausmą. Skausmo malšinimo efektą po 1 ar 2 valandų po injekcijos, moterys vertino kaip prastą ar vidutiniškai gerą Nedideli šių vaistų kiekiai buvo susiję su motinos pykinimu, vėmimu ir mieguistumu [78].
Jones ir kt. teigimu, opiatai praeina pro placentą ir gali sąlygoti vaisiaus širdies ritmo pokyčius, gali slopinti naujagimio kvėpavimą. Skiriant opioidus (meperidiną, fentanilį) į veną, pastebimas didesnis naujagimio slopinimas ir naujagimio būklė 1-ąją min. vertinama ţemais balais daţniau (4–28 proc., p<0,04) nei fentanilį skiriant į epidurinį tarpą (2–17 proc., p<0,04) [79].
Apibendrinant galima teigti, kad gimdymo skausmo malšinimo ar nemalšinimo pasirinkimas yra svarbus veiksnys, kad moterys būtų patenkintos gimdymo patirtimi. Nefarmakologiniai metodai, skirti skausmui malšinti gimdymo metu, kai jie naudojami kaip ligoninės skausmo malšinimo strategijos dalis, suteikia didelę naudą moterims ir jų kūdikiams, nesukeliant papildomos ţalos; gali pagerinti motinos pasitenkinimą gimdymu ir sumaţinti akušerines intervencijas.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo objektas – savęs vertinimo nėštumo metu sąsajos su moterų gimdymo skausmo
malšinimo būdo pasirinkimu.
Tyrimo populiacija – gimdyvės, kurios gimdė LSMUL KK Gimdymo skyriuje tiriamuoju
laikotarpiu.
Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa, vykdyta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno Klinikose Gimdymo skyriuje. Tyrimo duomenys buvo renkami nuo 2017 m. balandţio mėnesio iki 2017 m. gruodţio 31 d..
Anketas respondentėms dalino gimdymo skyriuje dirbančios akušerės. Prieš pradedant tyrimą, gimdymo skyriaus personalo susirinkimo metu, tyrėja supaţindino akušeres su tyrimu ir tyrimo metodika, buvo paaiškinti atrankos kriterijai, anketos pildymo etapai. Anketos buvo pildomos dviem etapais:
Pirmąją anketos dalį (savęs vertinimo nėštumo metu klausimynas, demografiniai klausimai) pildė respondentės. Šios dalies pildymas uţtrukdavo 10-15 min..
Antrąją anketos dalį (skausmo vertinimas naudojant SAS skalę, taikomi gimdymo skausmo malšinimo būdai, I, II gimdymo laikotarpio trukmė) pildė gimdyvę priţiūrinti akušerė viso gimdymo metu.
Gimdyvių savęs vertinimas nėštumo metu buvo vertinamas Savęs vertinimo nėštumo metu klausimynu (angl. The Prenatal Self-Evaluation Questionnaire, PSEQ, Lederman, Regina P., 1981, 2012), (ţr. 3 priedą). Savęs vertinimo nėštumo metu klausimynas buvo sukurtas 1981 m. R. P. Lederman. Šį klausimyną sudaro 79 teiginiai; septynios poskalės, matuojančios psichosocialinę moters adaptaciją nėštumo metu (moters susirūpinimas dėl savo ir kūdikio geros savijautos gimdant, nėštumo pripaţinimas, identifikacija motinos vaidmenyje, pasiruošimas gimdymui, skausmo, bejėgiškumo, savitvardos praradimo gimdant baimė, tarpusavio santykiai su mama ir tarpusavio santykiai su vyru), todėl jis leidţia nustatyti ir įvertinti skirtingus moterų psichosocialinės adaptacijos nėštumo metu aspektus. Šie septyni adaptacijos nėštumo metu faktoriai yra susiję su nėštumo pripaţinimu ir motyvacija, procesais susijusiais su motinystes jausmo vystymusi, pokyčiais reikšminguose santykiuose (su vyru/partneriu ir mama) bei emociniu ir fiziniu pasiruošimu gimdymo procesui [4].
Gautas raštiškas autorės leidimas naudoti klausimyną šio tyrimo metu (ţr. 4 priedą). Klausimyno autorė, profesorė Regina Lederman, susipaţinusi su planuojamo atlikti tyrimo tikslu ir uţdaviniais, tyrimo populiacija, rekomendavo naudoti sutrumpintą Savęs vertinimo nėštumo metu klausimyno versiją (The Lederman Prenatal Self-Evaluation Questionnaire II, short Form, Regina
Lederman, PSEQ – sf 2012), kadangi apklausa vykdoma pirmojo gimdymo laikotarpio metu. Sutrumpintą klausimyno versiją sudaro 53 teiginiai, septynios poskalės:
I. Moters susirūpinimas dėl savo ir kūdikio geros savijautos gimdant (angl. Wellbeing of
self and fetus during labor scale). Poskalę sudaro 7 teiginiai (1 lentelė). Teiginiai atspindi nėščios moters mintis, lūkesčius nėštumo, gimdymo eigos ir savo pačios bei būsimo kūdikio sveikatos atţvilgiu, susijusius su galimais sunkumais, kurių gali kilti gimdymo metu, pvz.: ,,aš galvoju, kad mano nėštumo ir gimdymo eiga bus normali“, ,,aš nerimauju, kad kūdikis gali gimti nesveikas“, „man kelia nerimą, kad gimdymo metu galiu būti suţalota“ ir kt..
II. Nėštumo pripažinimas – (angl. Acceptance of pregnancy scale). Poskalė sudaryta iš 9 teiginių (1 lentelė). Teiginiai vertina moters palankumą nėštumui, t.y. kiek jai tinkamas metas būti nėščiai, kiek ji gali kiek ji sugeba toleruoti su nėštumu susijusius nepatogumus, ar jai pavyksta prisitaikyti prie pokyčių, susijusių su nėštumu, pvz.: ,,aš dţiaugiuosi, kad esu nėščia“, ,,man yra sunku priimti šį nėštumą“ ir kt..
III. Identifikacija motinos vaidmenyje vaidmenyje – (angl. Identification with a motherhood role scale). Poskalę sudaro 9 teiginiai (1 lentelė). Teiginiai atspindi nėščios moters jausmus būsimo kūdikio atţvilgiu, jos įsivaizduojamą sugebėjimą priţiūrėti kūdikį, jos susikurtą vaizdą kokia ji bus mama savo kūdikiui, pvz.: „aš galvoju apie tai, kokia mama norėčiau būti savo vaikui“, „aš jaučiu, kad vaikais rūpintis – malonumą teikianti veikla“ ir kt..
IV. Pasiruošimas gimdymui – (angl. Preparation for labor scale). Poskalė sudaryta iš 7 teiginių (1 lentelė). Šiais teiginiais vertinama nėščios moters nuomonė apie jos pasiruošimo gimdymui lygį, ţinių apie gimdymą būtinumą, pvz.: ,,aš manau, kad yra būtina turėti daug ţinių apie gimdymą“, ,,aš esu gerai informuota apie gimdymą“ ir kt.. V. Skausmo įveika ir bejėgiškumo ir kontrolės praradimo pojūtis gimdymo metu – (angl.
Fears of pain/helplessness/loss of control in labor scale). Poskalę sudaro 7 teiginiai (1 lentelė). Teiginiais vertinamas nėščios moters įsitikinimas savo sugebėjimu įveikti skausmą gimdymo metu, gebėjimu išlaikyti kontrolę ir susidoroti su sunkumais, kylančiais gimdymo metu, pvz.: ,,aš įsitikinusi, kad prarasiu kontrolę gimdymo metu“, ,,aš galvoju, kad galiu pakęsti diskomfortą gimdymo metu“.
VI. Tarpusavio santykiai su mama – ( angl. Relationship with mother scale). Poskalę sudaro 6 teiginiai (1 lentelė). Teiginiai vertina nėščios moters tarpusavio santykių su savo mama kokybę, moters mamos nusiteikimą dukters nėštumo bei būsimo anūko atţvilgiu, gaunamą socialinį palaikymą iš mamos pusės, pvz.: ,,mano mama nuramina, kai abejoju savimi“ ir kt..
