Šunų galinės kojos kaulų deformacijos įtaka kelio girnelės išnirimui

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Birutė Gudžiauskaitė

Šunų galinės kojos kaulų deformacijos įtaka kelio girnelės

išnirimui

Deformation of the bones of hindlimb impact to patellar

luxation in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet.Gyd. Indrė Žamžickienė

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų galinės kojos kaulų deformacijos įtaka kelio girnelės išnirimui“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Birutė Gudžiauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

Rima Lunskienė

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

Vet. Gyd. Indrė Žamžickienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas Asist. Martinas Jankauskas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Kelio sąnario anatominė struktūra ... 8

1.2. Etiologija ... 9

1.3. Kelio girnelės išnirimo laipsniai ... 9

1.4. Medialinis–vidinis kelio girnelės išnirimas ...10

1.5. Lateralinis–išorinis kelio girnelės išnirimas ...11

1.6. Diagnostika...11

1.7. Deformacijos ...12

1.7.1. Plokščias girnelės griovelis ...12

1.7.2. Blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ...12

1.7.3. Kaulų sąsūka ...13

1.7.4. Šlaunikaulio coxa vara/valga ...13

1.7.5. Blauzdikaulio genu valgum/varum deformacija ...13

1.7.6. Šlaunikaulio anteversija/retroversija ...14

1.7.7. Patella alta/baja ...14

1.8. Matavimo kampai ...15

1.8.1. Šlaunikaulio kampų matavimas rentgenologiškai ...15

1.8.2. Blauzdikaulio kampų matavimas rentgenologiškai ...17

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR DARBO METODIKA ...18

3. TYRIMO REZULTATAI ...20

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...32

IŠVADOS ...33

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...34

4 ŠUNŲ GALINĖS KOJOS KAULŲ DEFORMACIJOS ĮTAKA KELIO GIRNELĖS IŠNIRIMUI

Birutė Gudžiauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Darbo tikslas yra nustatyti šunų galinių kojų, kaulų deformacijos įtaką kelio girnelės išnirimui. Tyrimo metu buvo registruojami ir analizuojami šunys, kurie į kliniką atvyko su šlubavimo, eisenos ar galinių kojų deformacijų požymiais, ir jiems buvo diagnozuotas kelio girnelės išnirimas.

Darbo metu buvo siekiama nustatyti kelio girnelės išnirimo laipsnį, ir ar tam turėjo įtakos gyvūno svoris, amžius, lytis bei kaulo deformacija. Kiekvieno rentgeninio tyrimo metu buvo matuojami ilgųjų kaulų kampai, kurie parodo kaulo nuokrypį, kuris gali būti atsakingas už kelio girnelės išnirimą.

Įvertinus 2018 lapkričio mėn. – 2019 rugsėjo mėn. surinktus duomenis, 64 ištirtiems atvejams 100 proc. buvo nustatyti įvairaus laipsnio kelio girnelės išnirimai mažų ir didelių veislių šunims. Visiems gyvūnams buvo nustatytos kaulų deformacijos, dažniausiai pasitaikanti deformacija mažų veislių šunims yra blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka – 34 proc. ištirtų pacientų, blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis – 28 proc. Nustatyta, kad visiems tirtiems gyvūnams kaulų deformacijos sukėlė kelio girnelės išnirimą.

5 DEFORMATION OF THE BONES OF HINDLIMB IMPACT TO PATELLAR LUXATION IN

DOGS

Birutė Gudžiauskaitė Master‘s Thesis

SUMMARY

The object of the paper is to assess canine hind legs bone deformation impact on patellar luxation. Cases with pace or hind legs anomalies and limping animals diagnosed with patellar luxation were registered and analysed throughout the research.

The goal was to determine the degree of patellar luxation, whether if it was impacted by animal’s weight, sex or bone deformation. Degrees that might show possible bone luxation (and might be the cause of patellar luxation) were measured each X–ray examination.

Evaluating findings collected from November 2018 to September 2019, there were 64 patients 100% that had diagnosed patellar luxation of various degree (small and big dog breeds). Furthermore, mentioned patients had their bone deformation analysed and determined whether it had any impact on patellar luxation. For all deformations, the most common is displacement of the tibial tuberosity and a shallow trochlear sulcus, medial displacement of the tibial tuberosity associated with internal torsion of the proximal tibia. It was established that bone deformations caused patellar luxation in every examined animal.

6

SANTRUMPOS

mLPFA (angl. mechanical lateral proximal femoral angle) – Mechaninis lateralinis proksimalinio šlaunikaulio kampas;

aLPFA (angl. Anatomical proximal femoral angle) – Anatominis lateralinis proksimalinio šlaunikaulio kampas;

aLDFA (angl. anatomical lateral distal femoral angle) – Anatominis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas;

mLDFA (angl. lateral distal femoral angle) – Mechaninis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas; IFA (angl. inclination of the femoral head angle) – Šlaunikaulio galvutės pasvirimo kampas;

FVA (angl. femoral varus angle) – Šlaunikaulio kampas;

aCdPFA (angl. anatomical caudal proximal femoral angle) – Anatominis kaudalinis proksimalinio šlaunikaulio kampas;

mCdPFA (angl. mechanical caudal proximal femoral angle) – Mechaninis kaudalinis proksimalinio šlaunikaulio kampas;

aCdDFA (angl. anatomical caudal distal femoral angle) – Anatominis kaudalinis distalinio šlaunikaulio kampas;

mCdDFA (angl. mechanical caudal distal femoral angle) – Mechaninis kaudalinis distalinio šlaunikaulio kampas;

AA (angl. anteversion angle) – Anteversijos kampas;

mMDTA (angl. mechanical medial distal tibial angle) – Mechaninis medialinis distalinio blauzdikaulio kampas;

mCrDTA (angl. mechanical cranial distal tibial angle) – Mechaninis kranialinis distalinio blauzdikaulio kampas;

mMPTA (angl. mechanical medial proximal tibial angle) – Mechaninis medialinis proksimalinio blauzdikaulio kampas;

mCrPTA (angl. mechanical cranial proximal tibial angle) – Mechaninis kranialinis proksimalinio blauzdikaulio kampas;

TTA (anlg. tibial torsion angle) – Blauzdikaulio sukimosi kampas; TPA (anlg. tibial plateau angle) – Blauzdikaulio plokštumos kampas; ML (ang. mediolateral) – mediolateralinė projekcija;

7

ĮVADAS

Kelio girnelės išnirimas (liuksacija) yra vienas iš labiausiai paplitusių šunų ortopedinių sutrikimų, ypač nykštukinių ir mažų veislių atstovams (1). Medialinis kelio girnelės išnirimas yra laikomas mažo dydžio šunų problema, o lateralinis kelio girnelės išnirimas – didelių veislių (2).

Išnirimo patogenezė yra menkai ištirta ir suprantama, nors yra plačiai aptarinėjama, tačiau pagrindinė sutrikimo priežastis nėra aiški. Daugeliu atveju tai yra laikoma vystymosi sutrikimu, kuris gali sukelti daugybę skirtingų anomalijų, kurios susidaro dubens ir galinių kojų augimo laikotarpiu. Veikiant netaisyklingam keturgalvio raumens mechanizmui, atsiranda nenormalios jėgos, kurios veikia epifizės plokšteles, taip sukeldamos antrinius kaulo pasisukimus ir kampų anomalijas, kurios sukelia girnelės nestabilumą (1–3).

Yra keletas teorijų, kas sukelia deformacijas, dėl kurių atsiranda girnelės išnirimas. Plačiausiai priimta teorija – kad nenormalūs kampai tarp šlaunikaulio galvutės ir šlaunikaulio pagrindo sukelia keturgalvio raumens pasisukimą į vidinę pusę ir kartu pasuka girnelę. Aprašomos 3 teorijos: 1) hormonų įtaka kaulų augimo ir formavimosi metu, dėl kurių išsivysto negilus šlaunikaulio skridinio griovelis; 2) dubens kaulų ligos, kurios sukelia nenormalią gyvūno eiseną ir apsunkina kelio sąnario mechanizmą, dėl to kelio sąnarys negali tinkamai kompensuoti sutrikimo; 3) neįprastas raumenų išsidėstymas sukelia girnelės išnirimą (4).

Darbo tikslas: nustatyti šunų galinių kojų, kaulų deformacijos įtaką kelio girnelės išnirimui. Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti ir nustatyti kelio girnelės išnirimo kryptį ir laipsnį skirtingų veislių, lyčių, amžiaus ir svorio šunims.

2. Rentgeniniu tyrimu įvertinti užpakalinių kojų kaulų deformacijas.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kelio sąnario anatominė struktūra

Kelio girnelė yra didžiausias sesamoidinis kaulas, įterptas tarp keturgalvio raumens sausgyslės ir tiesiojo girnelės raiščio, kuris tvirtinasi prie blauzdikaulio šiurkštumos. Ištiesus kelio sąnarį, šis raištis išlaiko kelio girnelę stabilią šlaunikaulio skridinyje. Girnelės normali anatominė vieta yra šlaunikaulio skridinio griovelyje, jį sudaro lateralinis ir medialinis gumburai (5–8).

Nors iš pažiūros kelio sąnario struktūra atrodo nesudėtinga, tačiau taip nėra. Tai krumplinis dviašis sąnarys su dviem sąnariniais paviršiais – šlaunikaulio ir blauzdikaulio. Sąnaryje yra raiščių, kurie yra atsakingi už jo stabilumą ir funkcionalumą, tokie kaip: priekinis kryžminis raištis (sudarytas iš dviejų pluoštų), užpakalinis kryžminis raištis, lateralinio ir medialinio menisko raiščiai, lateralinis ir medialinis kolateraliniai raiščiai (šoniniai), tiesusis kelio girnelės raištis. Už kelio sąnario amortizaciją atsakingi du pusmėnulinės formos meniskai – lateralinis ir medialinis. Be raiščių kelio sąnaryje yra bursų – tepalinių maišelių – , kurie yra atsakingi už sinovijos gamybą kelio sąnaryje. Visą kelio sąnarį gaubia kelio sąnario kapsulė, kuri prasideda nuo šlaunikaulio distalinės dalies prieš pat gumburus ir baigiasi blauzdikaulio proksimalinėje dalyje. Kelio sąnario mechanizmas yra sudarytas iš keturgalvio raumenų grupės, girnelės, tiesiojo girnelės raiščio, šlaunikaulio skridinio, blauzdikaulio šiurkštumos ir aplinkinių minkštųjų audinių. Kelio sąnarį sudaro trys sąnariai paviršiai: šlaunikaulinio kelio girnelės sąnarys, medialinis šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnarys bei lateralinis šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnarys. Šlaunikaulio – blauzdikaulio jungtis yra kartu su menisku, kuris kompensuoja sąnario paviršiaus nevientisumą ir lengvus sukimo judesius sąnaryje. Ši jungtis yra atsakinga už svorio paskirstymą sąnaryje. Šlaunikaulio– kelio girnelės jungtis padeda keturgalvio raumenų grupei didinti mechaninį efektyvumą (5).

Keturgalvio raumenų grupė, kuri jungiasi į vieną sausgyslę, sudaro keturi skirtingi raumenys: šlaunikaulio lateralinė ir medialinė raumenų galvos, tiesioji ir vidurinioji raumenų galvos. Medialinė ir lateralinė galva prasideda nuo šlaunikaulio proksimalinės dalies ir prisitvirtina prie girnelės iš medialinės ir latralinės paragirnelinės fibrinės kremzlės (1,10).

9

1.2. Etiologija

Kelio girnelės išnirimo etiologija prasideda ir atsiranda dėl ašinių jėgų pasisukimo, kuriuos sukelia netolygūs raumenų susitraukimai. Kartu su blogu ir netaisyklingu keturgalvio raumenų judėjimu atsiranda šlaunikaulio ir blauzdikaulio kaulų lenkimasis ir sukimasis. Kaulų deformacija gali susiformuoti dėl padidėjusio anatominio disbalanso, kurį sukelia ašinės jėgos augimo laikotarpiu. Kaulo išlinkimas atsiranda tada, kai jis yra veikiamas išcentrinės jėgos. Labai jaunų gyvūnų didelis ašies augimo ir sukimosi potencialas sukelia kremzlės ir metafizės plokštelių jautrumą. Augimo zonose ląstelių aktyvumas verčia plokšteles labai greitai reaguoti į fiziologines jėgas, vietomis mažindamas, o kitose vietose didindamas jų augimo greitį. Veikiant nenormalioms sukimosi jėgoms, augimo plokštelės (zona) esančios kremzlėje pradeda suktis spirale. Lygiagretus slėgis augimo zonoms trukdo augimą, o sumažėjęs slėgis pagreitina augimą. Nenormalios jėgos, veikiančios proksimalines ir distalines augimo zonas, sukelia blauzdikaulio deformacijas ir medialinį girnelės išnirimą (2,9).

1.3. Kelio girnelės išnirimo laipsniai

Naujagimiams ir vyresnio amžiaus šuniukams pasireiškia eisena, kuomet gyvūnas pradeda „nešti” koją, tačiau šlubavimo simptomų jis nerodo. Koja yra pakeliama, kai girnelė išnyra iš savo vietos, ir dėl to gyvūnas eina ant trijų kojų, eisena tampa normali, kai koja yra ištiesiama ir girnelė sugrįžta į savo pradinę padėtį spontaniškai. Tai reiškia, kad toks mechaninis šlubavimas nesukelia stipraus skausmo, tačiau trukdo normaliai sąnario funkcijai. Tokia eisena gali būti nuolat, nes paprastai šie požymiai yra esant 3–4 laipsnio girnelės išnirimui. Šunys, turintys bilateralinį išnirimą, gali visiškai neištiesti kelio sąnario, todėl galūnių judėjimas būna pasunkėjęs (4).

Jauni ir vyresnio amžiaus gyvūnai, kuriems pasireiškia 2–3 laipsnių liuksacija, visą gyvenimą turi išreikštą sutrikusią arba protarpiais sutrikusią eiseną, tačiau labiausiai šlubavimas pasireiškia tik išsivysčius osteoartritui. Simptomai gali blogėti augant svoriui, dėvisi medialinė ir lateralinė skridinio kremzlė ir vidinė girnelės dalis, tuomet liuksacija tampa pastovi (4).

Vidutinio amžiaus ir vyresni šunys, turintys 1–2 laipsnio išnirimus, rodo šlubavimo simptomus. Jeigu gyvūnas rodo ūmius simptomus arba blogėja esamas šlubavimas, reikia atsižvelgti į kitas girnelės išnirimą sukeliančias priežastis, tokias kaip raiščių plyšimas arba osteoartritas (4).

Pagal Putnamą išnirimo laipsniai skirstomi į:  0 laipsnis. Norma. Girnelė neišnyra;

10  2 laipsnis. Girnelė išnyra savaime, tačiau savaime ir grįžta. Retai sukelia šlubavimo epizodus, tačiau atsiranda sąnarinio paviršiaus pažeidimai;

 3 laipsnis. Girnelė nuolatos išnirusi; esant ištiestai kojai, ją įmanoma atstatyti į anatominę padėtį, tačiau, atpalaidavus koją, ji iškart išnyra. Sukelia dažnus šlubavimo epizodus, vystosi kelio sąnario artritas;

 4 laipsnis. Girnelė nuolatos išnirusi ir neįmanoma jos atstatyti į anatominę padėtį. Sąnario judesių amplitudė sumažėjusi (pilnai neišsitiesia ir nesusilenkia). Šlubavimas pasireiškia pastoviai, ženklūs artrito požymiai, bėgant laikui pažeidžiamos visos sąnario dalys (1 pav.) (30).

1 pav. Kelio girnelės išnirimo laipsniai (30).

1.4. Medialinis–vidinis kelio girnelės išnirimas

Medialinis girnelės išnirimas gali būti klasifikuojamas kaip vystymosi sutrikimas, įgimtas, trauminės ar jatrogeninės kilmės. Daugeliu atvejų yra laikoma vystymosi sutrikimu. Beveik visi šunys, turintys girnelės išnirimą (95 proc.), turi tam tikrą sutrikusio vystymosi laipsnį su struktūriniais pakitimais kaule arba bent jau minkštųjų audinių pakitimus, kurie yra galinėse kojose (1). Medialinį girnelės išnirimą dažnai gali sukelti trauma, tačiau net ir tokiais atvejais dažnai yra nustatoma skeleto anomalija (11).

Mažų veislių šunys turi 12 kartų didesnę riziką turėti medialinį girnelės išnirimą negu didelių veislių šunys. Veislės, kurioms dažniausiai pasitaiko šis susirgimas, yra Mažieji Pudeliai, Jorkšyro terjerai, Maltos bišonai, Špicai, Čichuachua (12,13).

11 1. Šlaunikaulio kaklelio ašis yra daugiau negu 145 Coxa vara;

2. Šlaunikaulio distalinio pirmojo trečdalio pasisukimo į išorę (varus) deformacija; 3. Šlaunikaulio distalinės dalies išorinis sukimasis;

4. Seklus trochlearinis griovelis su silpnai išsivysčiusiu arba visišku medialinio gumburo nebuvimu;

5. Medialinio krumplio hypoplazija;

6. Blauzdikaulio šiurkštumos pasisukimas į medialinę pusę, susijęs su proksimaliniu blauzdikaulio pasisukimu ir valgus deformacija proksimalinės blauzdikaulio dalies (12).

1.5. Lateralinis–išorinis kelio girnelės išnirimas

Šis išnirimas daugiau nustatomas didelių veislių šunims. Manoma, kad lateralinį išnirimą sukelia coxa valga, genu valgum, kai keturgalvis raumuo pasisuka į išorinę pusę išilginės ašies atžvilgiu šlaunikaulio skridiniui, dėl šios patologijos išorinė jėga išstumia girnelę iš griovelio (14).

Lateralinis kelio girnelės išnirimas dažniau yra stebimas kaip priekinio kryžminio raiščio trūkimo rezultatas. Kada pilnai nutrūksta priekinis kryžminis raištis, blauzdikaulis praranda išcentrinę ašį ir rotuoja šiek tiek medialiau ir pasislenka kranialiau šlaunikaulio. Kelio girnelės tiesusis raištis dėl traumos tampa šiek tiek laisvesnis į lateralinę pusę. Todėl apžiūros metu galima stebėti lateralinį kelio girnelės išnirimą (14).

1.6. Diagnostika

Būtina atlikti nuoseklų fizinį patikrinimą, norint nustatyti kelio girnelės išnirimo laipsnį ir atmesti kitas priežastis, sukeliančias šlubavimą. Ortopedinis tyrimas susideda iš eisenos įvertinimo, sąnario sulenkimo ir ištiesimo judesių bei judesio diapazono įvertinimo, taip pat įvertinamas girnelės išnirimas ir jo laipsnis. Svarbu įvertinti gyvūno eiseną ir bėgimą, kad būtų galima nustatyti šlubavimą ir galimas kaulų deformacijas. Pirmiausia gyvūnas apžiūrimas jam stovint, įvertinama galūnių simetrija ir sąnario patinimai. Kartais gali būti sudėtinga nustatyti girnelės padėtį, todėl reikia identifikuoti blauzdikaulio šiurkštumą, o tada sekti girnelės raiščius. Aptikus girnelę tarp vienos rankos nykščio ir rodomojo piršto, koja yra ištiesiama ir kita ranka yra suimamas kulno sąnarys arba pėda ir koja yra pasukama į vidų (medialinis išnirimas) arba į išorę (lateralinis išnirimas). Šį testą paprasta atlikti esant išorinam girnelės išnirimui, kadangi raumenų įtempimas gali turėti įtakos girnelės išnirimui. 1 ir 2 girnelės išnirimo laipsnius sudaro girnelės išstūmimas iš griovelio, skirtingai nei 3–4, kuomet girnelę yra bandoma sugrąžinti į anatominę padėtį (15–17).

12 deformacijų, galima apčiuopti blauzdikaulio šiurkštumos pasisukimą ir galūnių sukimąsi. Skridininio griovelio gylis taip pat gali būti įvertintas palpuojant, kaip ir girnelės padėtis jame. Kai kuriems šunims, tokiems kaip Akita arba Šarpėjai, girnelė gali būti aukščiau griovelio (ang. Patella alta), esant chondrodistrofijai, girnelė gali būti žemiau griovelio (ang. Patella baja) (15,17).

Patvirtinus kelio girnelės išnirimą ir nustačius išnirimo laipsnį, radiologinis tyrimas yra būtinas norint nustatyti bet kokias skeleto anomalijas. Taip pat gali būti naudinga įvertinti degeneracinius pakitimus sąnaryje (4).

Kiekvienas ilgasis kaulas turi savo įtempimo ir kompresinį paviršių. Kadangi šlaunikaulio natūralus įtempimo paviršius yra kraniolateralinis, o blauzdikaulio kraniomedialinis, tai fiziologinis lenkimas yra tai, kad lateralinė kaulo pusė lenkiasi išgaubtai, o medialinė pusė įgaubtai (2,18).

Kuo ilgiau nenormalios jėgos veikia augimo zonas, tuo didesnė kaulo deformacija. Keturgalvio raumens mechanizmo pasisukimas į medialinę pusę sukelia nenormalų spaudimą vidurinei sąnario pusei ir tai sukelia medialinio šlaunikaulio krumplio hipoplastiką, o tai sukelia šlaunikaulio varus deformaciją. Dažniausiai distaliniame šlaunikaulio trečdalyje yra didžiausias lenkimas. Sumažėjęs spaudimas į lateralinę pusę augimo metu prailgina šlaunikaulio krumplius ir tai paskatina blauzdikaulio augimo zonas, kurios sukelia blauzdikaulio šiurkštumos pasisukimą į medialinę pusę, kuri susijusi su proksimaliniu blauzdikaulio vidiniu pasisukimu ir blauzdikaulio varus deformacija, dažniausiai lydima su blauzdikaulio proksimalinės dalies varus deformacija (2).

1.7. Deformacijos

1.7.1. Plokščias girnelės griovelis

Augančiam gyvūnui formuojasi griovelio gylis ir plotis, reikalingas girnelei išlikti stabiliai. Jeigu sąnarinė kremzlė pastoviai negauna reikiamo spaudimo, ji pradeda vešėti ir griovelis neįgauna reikiamo gylio girnelei. Jauname amžiuje, esant nedidelei kaulo deformacijai, girnelė išnyra nepastoviai (1–2 išnirimo laipsnis), dėl to girnelės griovelis formuojasi, tačiau būna mažiau seklus, nes besivystanti girnelė daugumą laiko yra savo normalioje padėtyje (7).

1.7.2. Blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis

13 1.7.3. Kaulų sąsūka

Kaulųsąsūka – tai deformacija, kai kaulas persuktas per vidurį. Dėl šios sąsūkos pėda nebebūna vienoje linijoje su klubo sąnariu. Tačiau kojai esant tokioje padėtyje, šuo negali normaliai eiti, todėl raumenys atstato pėdą į normalią padėtį sukdamas kelio sąnarį į priešingą pusę ir taip išnarinama girnelė (19).

1.7.4. Šlaunikaulio coxa vara/valga

Varus reiškia, kad šlaunikaulio distalinė dalis su visu sąnariniu paviršiumi pasvirusi į vidų, o valgus – į išorę.

Coxa valga – apibrėžiama, kai padidėjęs nuolydžio kampas tarp šlaunikaulio kaklelio ir išilginės ašies yra daugiau negu 145.

Coxa vara – apibrėžiama, kai sumažėjęs nuolydžio kampas tarp šlaunikaulio kaklelio ir išilginės ašies yra mažiau negu 135 (20).

1.7.5. Blauzdikaulio genu valgum/varum deformacija

Genu valgum yra apibūdinama kaip kelio sąnario deformacija, kai keliai yra neįprastai arti vienas kito. Genu varum kuomet keliai yra pernelyg nutolę vienas nuo kito.

Jeigu augimo metu apatinėje šlaunikaulio dalyje yra asinchroninis kaulo augimas, tuomet kelio sąnarys išsisuka iš viduriniosios linijos (genu valgum). Šis augimo sutrikimas gali atsirasti dėl paveldimų ar genetinių sutrikimų, taip pat dėl metabolinių kaulų ligų. Ši deformacija reikalauja tipinės eisenos, kuomet šuo žengdamas turi taip pasukti koją į išorę, kad galėtų žengti žingsnį ir tuo pat metu nekliudyti atraminės kojos. Šis sutrikimas ne tik pakeičia eiseną, bet taip pat sukelia kelio sąnario skausmą (13).

Manoma, kad tai atsitinka tuomet, kai sutrinka augimas ir kauliniame audinyje susidaro nepakankamas kraujagyslių tinklas, kuris pilnai aprūpintų kaulo mitybą. Šis sutrikimas yra pastebimas prie lateralinio girnelės išnirimo, didelių bei mažų veislių šunims (13).

14

2 pav. A norma; B šlaunikaulis norma, blauzdikaulis varus deformacija; C šlaunikaulis norma,

blauzdikaulis valgus deformacija; D šlaunikaulius valgus deformacija, blauzdikaulis norma (31).

1.7.6. Šlaunikaulio anteversija/retroversija

Anteversija yra šlaunikaulio galvos ir kaklelio per didelis pasisukimas į priekį. Sumažėjęs anteversijos kampas (šlaunikaulio galvos ir kaklelio pasislinkimas į kaudalinę pusę) vadinamas retroversija, ir manoma, kad tai yra viena iš pagrindinių priežasčių MPL (2). Žmonių tyrimuose sumažėjęs anteversijos kampas (AK) sukelia klubo sąnario išorinį pasisukimą. Vidinis galūnės pasisukimas kompensuoja šį sukimąsi, dėl kurio išsitempia šoniniai minkštieji audiniai, sudarydami sąlygas keturgalvio raumens grupei pasislinkti medialiai ir sukelti medialinį girnelės išnirimą (22).

Anteversijos kampas yra linijų sankirta, kuri yra brėžiant tiesią liniją ties šlaunikaulio kakleliu ir kita linija nubrėžta kaudaliai išilginio šlaunikaulio krumplio. Darant prielaidą, kad klubo sąnarys ir šlaunikaulio proksimalinė dalis yra anatomiškai susiformavę, anteversijos kampas turėtų būti nuo 20 iki 30 (23).

1.7.7. Patella alta/baja

15 Esant girnelei žemiau griovelio, pakitimai tarp šlaunikaulio skridinio ir girnelės sukelia sąnario seklumą, sąnario kremzlės chondromaliaciją ir degeneracinius pokyčius sąnaryje. Įrodyta, jog girnelės buvimas žemiau griovelio atlieka svarbų vaidmenį medialiniam girnelės išnirimui, o esant aukščiau griovelio, sukelia lateralinį girnelės išnirimą, ypač didelių veislių atstovams (24–26).

1.8. Matavimo kampai

Rentgenografija yra plačiausiai naudojamas tyrimas smulkių gyvūnų praktikoje. Rentgenogramos yra dvimatės ir trijų dimensijos struktūrų, o tikslus pozicionavimas yra labai svarbus. Šunims, turintiems dideles kaulų deformacijas, gali būti neįmanoma patikimai atlikti visų matavimų, nes optimalios rentgenografinės padėties nustatyti neįmanoma (1,12,27). Literatūroje aprašyta keletas skirtingų rentgenografinių anatominių struktūrų matavimų, bandant įvertinti šuns dubens galūnių deformacijas. Kadangi deformacijos paprastai įgyjamos augimo laikotarpiu ir sąnario patologija didėja su amžiumi, ankstyva intervencija galėtų užkirsti kelią tolesniam skeleto anomalijų vystymuisi (28).

1.8.1. Šlaunikaulio kampų matavimas rentgenologiškai Šlaunikaulio kampai yra labiausiai ištirti iš visų kaulų deformacijų veterinarijoje.

Atliekant kampų matavimus, norint nustatyti varus deformaciją arba šlaunikaulio sukimąsi, pozicionuojama kraniokaudaliai: Procurvation angle (PA), anatominis kaudalinis distalinio šlaunikaulio kampas (anatomical caudal distal femoral angle aCdDFA), anatominis kaudalinis proksimalinio šlaunikaulio kampas (anatomical caudal proximal femoral angle aCdPFA), mechaninis kaudalinis distalinio šlaunikaulio kampas (mechanical caudal distal femoral angle mCdDFA) ir mechaninis kaudalis proksimalinio šlaunikaulio kampas (mechanical caudal proximal femoral angle mCdPFA) (8,12).

Anatominis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas (anatomical lateral distal femoral angle aLDFA) yra tarp proksimalinės ilgosios šlaunikaulio ašies (PFLA) ir tarpskridininės ašies (TCA). Mechaninis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas (Mechanical lateral distal femoral angle mLDFA) yra tarp TCA ir atskaitos linijos, nubrėžtos nuo šlaunikaulio galvutės vidurio į tarpkrumplinės duobutės centrą. Šis kampas įvertina santykį tarp šlaunikaulio galvutės ir šlaunikaulio krumplių (2,12).

16 didžiojo gūbrio ir kokie kampai susidaro tarp šlaunikaulio galvutės ir kaklelio, yra susiję su girnelės išsidėstymu (2,12,27).

Šlaunikaulio kampas (Femoral varus angle FVA) yra labiausiai ištirtas šlaunikaulio kampas. FVA yra tarp proksimalinės ilgosios šlaunikaulio ašies (proximal femoral long axis PFLA) ir statmenos jai linijos (orientacinės linijos proksimalinės sąnario dalies), vadinama tarpskridinine ašim (transcondylar axis TCA), kuri yra nubrėžiama po šlaunikaulio krumplio. Šis kampas geriausiai nusako šlaunikaulio varus deformaciją iš dviejų dimensijų rentgenogramos (12,20).

Šlaunikaulio galvutės pasvirimo kampas (femoral head angle IFA) yra kampas tarp PFLA ir šlaunikaulio galvutės pasvirimo (3pav.) (2).

3 pav. Šlaunikaulio matavimo kampai (12).

A Anatominis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas (anatomical lateral distal proximal angle (aLPFA),

17 caudal proximal femoral angle mCdPFA) ir mechaninis kaudalinis distalinio šlaunikaulio kampas (mechanical caudal distal femoral angle mCdDFA); F Anteversijos kampas (anteversion angle AA)

1.8.2. Blauzdikaulio kampų matavimas rentgenologiškai

Esant blauzdikaulio deformacijoms, matuojami šie kampai: mechaninis medialinis distalinio blauzdikaulio kampas (mechanical medial distal tibial angle mMDTA) ir mechaninis kranialinis distalinio blauzdikaulio kampas (mechanical cranial distal tibial angle mCrDTA), kurie nusako blauzdikaulio distalinės dalies sąsūką ir varus/valgus deformacijas. Norint įvertinti šias deformacijas proksimaliniame blauzdikaulio gale, išmatuojamas mechaninis medialinis proksimalinio blauzdikaulio kampas (Mechanical medial proximal tibial angle mMPTA), mechaninis cranialinis proksimalinio blauzdikaulio kampas (mechanical cranial proximal tibial angle mCrPTA), blauzdikaulio sukimosi kampas (tibial torsion angle TTA), blauzdikaulio plokštumos kampas (tibial plateau angle TPA) (4pav.) (12,19).

4 pav. Blauzdikaulio matavimo kampai (12).

A Mechaninis medialinis distalinio blauzdikaulio kampas (mechanical medial distal tibial angle mMDTA), mechaninis

18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR DARBO METODIKA

Tyrimas atliktas 2018 m. lapkričio mėn. – 2019 m. rugsėjo mėn. vienoje iš Kauno veterinarijos klinikų. Tyrimo metu buvo laikomasi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Veterinarijos įstatymo.

Buvo renkami ir analizuojami kelio girnelės išnirimo tyrimo atvejai, gilintasi į galimas kaulų deformacijas, matuojami kampai. Per šį laikotarpį buvo išanalizuoti 64 atvejai, susiję su kelio girnelės išnirimu.

Tyrimo metu buvo renkama ir registruojama gyvūno ananmnezė ir duomenys:  veislė, lytis, amžius, svoris;

 kuria galūne šlubuoja, ar šlubavimas yra pastovus, ar šlubavimas progresuoja, per gyvenimą patirtos traumos;

 ar buvo taikytas chirurginis arba medikamentinis gydymas, fizioterapija.

Kelio girnelės išnirimo laipsnis buvo nustatomas atliekant ortopedinį tyrimą. Apžiūros metu buvo vertinama eisena, stovėsena, sėdėjimo testas, visų tyrimų metu buvo atkreipiamas dėmesys į galinių kojų padėtį. Atliekant ortopedinį tyrimą buvo palpuojami kelio sąnariai, ilgieji kaulai, apimtis, atliekami stalčiaus, blauzdikaulio kompresijos ir girnelės išnirimo testai, matuojamas girnelės griovelio plotis, siekiant atmesti gretutinius sutrikimus ir šlubavimo priežastis.

Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas norint įvertinti, ar kaulų matavimo kampai yra nukrypę nuo normos, ar tai daro įtaką girnelės išnirimui. Tyrimas buvo atliekamas gyvūnams taikant bendrąją nejautrą.

Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas taikant kelio sąnario ML projekciją, kai sąnarys yra sulenktas 90 bei kraniokaudalinę projekciją, kuomet koja yra ištiesiama. Buvo matuojami aLDFA, mLDFA, mCrPTA, mMPTA, TPA kampai naudojant vaizdo analizavimo programą ,, VPOP–PRO“. Taikyti matavimai nurodyti 1–6 prieduose.

19

5 pav. Tyrimo schema

Pacientai su diagnozuotu kelio girnelės išnirimu (n = 64)

Pacientai klasifikuojami

Pagal veislę _{Pagal amžių Pagal lytį Pagal svorį}

Pagal girnelės išnirimo laipsnį ir pusę

Ortopedinis ir rentgeninis tyrimas

20

3.

TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo metu buvo analizuojami 64 klinikiniai atvejai, kuriems buvo diagnozuotas kelio girnelės išnirimas. Visiems tirtiems šunims buvo nustatytos kaulo deformacijos. Buvo ištirta 17 skirtingų veislių šunų. Visi tiriami pacientai buvo suskirstyti pagal amžių, lytį, veislę, svorį, girnelės išnirimo laipsnį ir pusę bei kaulo deformaciją.

Didžiausia dalį tiriamųjų sudarė neveisliniai šunys 18,75 proc. (n=12), Jorkšyro terjerai sudarė 15,63 proc. (n=10), Čichuachua 10,94 proc. (n=7), Nykštukiniai pinčeriai sudarė 9,37 proc. (n=6), Rusų žaisliukai 7,81 proc. (n=), Mažieji pudeliai 6,25 proc. (n=), Špicai, Berno zenenhundai ir Džeko Raselo terjerai 4,69 proc. (n=), Garbanotieji bišonai, Maltos bišonai, Bigliai, sudarė po 3,13 proc. (n=2), Mopsai, Ši–cu, Anlgų buldogai ir Vokiečių aviganiai sudarė po 1,56 proc. (n=1) (6pav.).

6 pav. Ištirtų pacientų skaičiaus pasiskirstymas pagal veisles nuo 2018 lapkričio mėn. iki 2019 rugsėjo

21 Tyrimo metu buvo analizuojama girnelės išnirimo laipsnio ir krypties pasiskirstymo priklausomybė nuo veislės (7 pav.).

7 pav. Veislių pasiskirstymas pagal girnelės išnirimą.

Ištyrus visus 64 pacientus, medialinį kelio girnelės išnirimą daugiausiai turėjo neveisliniai gyvūnai (n=11), Jorkšyro terjerai (n=10). Lateralinis išnirimas tarp didelių veislių daugiausiai nustatytas Berno zenenhundams (n=3).

Tiriant priklausomybę tarp veislės ir girnelės išnirimo laipsnio. Šunims esant 1–o laipsnio girnelės išnirimui, iš visų tirtų pacientų 6 neveisliniai, 5 Čichuachua ir Jorkšyro terjerai, 2–o laipsnio girnelės išnirimas taip pat daugiausiai pasitaikė neveisliniams gyvūnams. 3–o laipsnio išnirimas daugiausiai pasitaikė Jorkšyro terjerams ir Miniatiūriniai pinčeriams. Statistiškai apdorojus duomenis, nustatyta, kad veislė neturėjo įtakos kelio girnelės išnirimo laipsniui (p>0,05) (8pav.).

22

8 pav. Girnelės išnirimo laipsnių pasiskirstymas pagal veisles.

Tyrimo metu buvo analizuojama lyties daroma įtaka kelio girnelės išnirimo laipsniui ir išnirimo pusei.

Analizuojant priklausomybę nuo lyties kelio girnelės išnirimo pusei, medialinis girnelės išnirimas diagnozuotas 37 patelėms ir 20 patinų, lateralinį išnirimą turėjo 6 patinai ir 1 patelė. Statistiškai apdorojus duomenis, nustatyta, kad lytis turi įtakos kelio girnelės išnirimo pusei (p<0,05) (9pav.).

0 1 2 3 4 5 6 7 G yv ūn ų ska ič ius , v nt . Veislės

23

9 pav. Girnelės išnirimo krypties pasiskirstymas pagal lytį.

24

10 pav. Kelio girnelės išnirimo laipsnio pasiskirstymas pagal lytį.

Nustatinėjant statistinį ryšį tarp amžiaus ir kelio girnelės išnirimo pusės bei laipsnio, visi tirti gyvūnai buvo suskirstyti į 5 svorio grupių kategorijas, mažiausias tiriamojo paciento svoris buvo 1,9 kg, didžiausias – 45,3 kg.

Pirma grupė 1–10 kg, 52 ištirtiems pacientams kelio girnelė buvo išnirusi į medialinę pusę, 1 pacientui – į lateralinę.

Antra grupė, 10–20 kg, 3 pacientams kelio girnelė nustatyta išnirusi į medialinę pusę, 2–iems į lateralinę.

Trečia grupė, 20–30 kg, 2–iems pacientams nustatytas išnirimas į medialinę pusę, šioje amžiaus grupėje išnirimo į lateralinę pusę nebuvo nustatyta nei vienam pacietui.

Ketvirtoje, 30–40 kg, ir penktoje, 40–50 kg, amžiaus grupėse po 2 pacientus, kuriems girnelė išnyra į lateralinę pusę, šiai amžiaus grupei medialinis girnelės išnirimas nebuvo nustatytas (p>0,05) (11 pav.). 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis

G yv ūn ų ska ič ius , v nt .

25

11 pav. Kelio girnelės išnirimo pusės pasiskirstymas pagal svorį.

26

12 pav. Kelio girnelės išnirimo laipsnio priklausomybės nuo svorio pasiskirstymas.

Tyrimo metu buvo analizuojamas šunų girnelės išnirimo laipsnio pasiskirstymas tarp šunų, suskirstytų į amžiaus grupes.

Šunys suskirstyti į 2 grupes pagal amžiaus kategorijas. 1–o laipsnio girnelės išnirimas daugiausiai pasireiškė 0–5 metų amžiaus grupės tirtiems gyvūnams ir sudarė 42,19 proc. (n=27). 6–10 metų amžiaus grupės 4.69 proc. (n=3). Esant 2–o laipsnio girnelės išnirimui 0–5 metų amžiaus grupės kategorijoje sudarė 23.44 proc. (n=15), 6–10 metų 18.75 proc. (n=12). 3–o laipsnio girnelės išnirimas pasitaikė tik 6– 10 metų amžiaus grupei 10.94 proc. (n=7) (13pav.).

24 2 4 22 3 2 7 0 5 10 15 20 25 30 1-10 kg 10-20 kg 20-30 kg 30-40 kg G yv ūn ų ska ič ius , v nt . Svorio grupės

27

13 pav. Kelio girnelės išnirimo laipsnio pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

Amžiaus grupėje nuo 0–5 metų ištirtiems gyvūnams 65 proc. (n=37) buvo nustatytas medialinis kelio girnelės išnirimas, 6–10 metų amžiaus grupėje 35 proc. (n=20) (p>0,05) (14a pav.).

14a pav. Amžiaus įtaka medialinam girnelės išnirimui.

27 15 3 12 7 0 5 10 15 20 25 30

1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis

G yv ūn ų ska ič ius , v nt

Kelio girnelės išnirimo laipsniai

0-5m 6-10m

65% 35%

28 Nustatinėjant lateralinį išnirimą gyvūnams, kurių amžius svyravo taro 0–5 metų, lateralinių išnirimų sudarė 71 proc.. Šunims, kurių amžius svyravo tarp 6–10 metų, sudarė 29 proc. tiriamųjų, kuriems girnelė išnyra į lateralinę pusę (14b pav.).

14b pav. Amžiaus įtaka lateraliniam girnelės išnirimui.

Ištyrus visus 64 pacientus, 45 proc. visų nustatytų deformacijų sudarė blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis, 25 proc. seklus girnelės griovelis, 21 proc. blauzdikaulio sąsuka, blauzdikaulio valgus sudarė 6 proc., šlaunikaulio varus 3 proc. (p>0,05) (15 pav.).

71% 29%

29

15 pav. Ilgųjų kaulų deformacijų kiekio procentinė išraiška.

Nustatyta, kad blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka buvo nustatyta 22 pacientams, blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis – 18 pacientų, seklus girnelės griovelis – 9 pacientams, blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis – 9 pacientams, blauzdikaulio valgus deformacija – 3 ir šlaunikaulio varus bei blauzdikaulio valgus – 3 pacientams (16pav.).

45%

21% 25%

3% 6%

Blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis

Blauzdikaulio sąsuka

Seklus girnelės griovelis

Šlaunikaulio varus

30

16 pav. Ilgųjų kaulų deformacijos, nulėmusios kelio girnelės išnirimą.

Nustatyta, kad 1 laipsnio girnelės išnirimą 9 pacientams sukėlė blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka, 7 pacientams – blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis, 4 – seklus girnelės griovelis, 5 – blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis, 2 – blauzdikaulio valgus, 3 – šlaunikaulio varus ir blauzdikaulio valgus.

2 laipsnio girnelės išnirimas nustatytas 9 pacientams, kuriems diagnozuotas blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka, 8 šunims – blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis, 5 – seklus girnelės griovelis, 1 – blauzdikaulio varus.

3 laipsnio girnelės išnirimas nustatytas 4 pacientams, kuriems diagnozuotas blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka, 3 pacientmas blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis (17pav.).

31

17 pav. Kaulų deformacijos įtaka kelio girnelės išnirimui.

9 9 4 7 8 3 4 5 5 4 2 1 3 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis

G yv ūn ų ska ič ius , v nt

Girnelės išnirimo laipsniai

Blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir blauzdikaulio sąsuka Blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis

Seklus girnelės griovelis

Blauzdikulio šiurkštumos nuokrypis

Blauzdikaulio valgus

32

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus gautus rezultatus, surinktus nuo 2018 – 11 – 01 iki 2019 – 10 – 01, nustatyta, kad iš 64 ištirtų šunų kelio girnelės išnirimas buvo diagnozuotas visiems 100 proc. Iš viso buvo ištirta 17 skirtingų veislių šunų. Didžiausią tiriamųjų dalį sudarė neveisliniai gyvūnai (n=12), Jorkšyro terjerai (n=10), Čichuachua (n=7), Pinčeriai (n=6), Toi terjerai (n=5), Pudeliai (n=4), Džeko Raselo terjerai, Špicai ir Berno zenenhundai (n=3), Garbanotieji bišonai, Maltos bišonai ir Bigliai (n=2), Mopsai, Prancūzų buldogai, Ši–cu, Anglų buldogai ir Vokieičų aviganiai (n=1). Išanalizavus literatūros duomenis, medialinis kelio girnelės išnirimas daugiausiai diagnozuojamas mažų veislių atstovams, lateralinis – didelių veislių šunims (14).

Ištyrus visus pacientus ir išanalizavus girnelės išnirimo laipsnį bei kryptį, nustatyta, kad gyvūnų svoris įtakos tam neturėjo.

Suskirsčius šunis pagal lytį, nustatyta, jog dažniau girnelės išnirimai pasitaiko patelėms nei patinams. Kaip teigia literatūroje Nordin, kelio girnelės išnirimai dažniau pasitaiko patelėms dėl hormonų, kurie sutrikdo kaulo augimą, įtakos (9).

Analizuojant šunų amžiaus grupes, gyvūnams, kurių amžius svyravo nuo 0–5 metų, girnelės išnirimas pasitaikė dažniau – 65,63 proc., negu lyginant su vyresnio amžiaus šunų grupe – 34,37 proc. Francesco Di Dona tyrimo rezultatuose teigiama, jog kelio girnelės išnirimas pasireiškia gyvūnams, kurių vidutinis amžius yra 3m. (29).

33

IŠVADOS

1. Įvertinus gautus rezultatus, buvo nustatyta, kad kelio girnelės išnirimas priklauso nuo lyties ir išnirimo pusės (p<0,05), tačiau išnirimo pusė ir laipsnis nepriklauso nuo amžiaus, svorio (p>0,05). 2. Rentgeninio tyrimo metu 64 pacientams buvo nustatytos ilgųjų kaulų deformacijos. Blauzdikaulio

deformacijas turėjo 61 šuo, šlaunikaulio deformacija nustatyta 3 šunims. Nustatyta, kad girnelės išnirimas dažniausiai buvo diagnozuotas šunims su blauzdikaulio šiurkštumos nuokrypiu ir blauzdikaulio sąsuka. Antroji pagal įtaką deformacija girneles išnirimui – blauzdikaulio šiurkštomos nuokrypis ir seklus girnelės griovelis.

34

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Mostafa AA, Griffon DJ, Thomas MW, Constable PD. Proximodistal alignment of the canine patella: radiographic evaluation and association with medial and lateral patellar luxation. Vet Surg. 2008; 31, 201-211.

2. Tea Johanna Marttinen, Evaluation of various radiography based femoral angles in lancashires heelers with and without medial patellar luxation. Master's Diploma. 2016.

3. Brunnberg L. (Ed.) Johnson KA. Diagnosing Lameness in Dogs. 2001; 184-195 Blackwell Wissenscafts-Verlag, Berlin, Vienna.

4. Harasen G. Patellar luxation: pathogenesis and surgical correction. Can Vet J. 2006 Oct;47(10):1037-9.

5. König HE, Liebich H-G. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals, (ed 3) Schattauer Verlag 2007; 215-276.

6. Leighton RL. Small Animal Orthopedics, 1994; 5.32-5.33 Mosby-Year Book, Wolfe Publishing. 7. Harasen G. Patellar luxation. Can Vet J. 2006; 47(8), 817-818.

8. Alexandria D. Holt Systematic review of patellar luxation in dogs. Honors Theses; 2017.

9. Nordin M, Frankel V. Basic biomechanics of the musculoskeletal system, (ed 3) Lippincott Williams & Williams, Baltimore; 2001.

10. Vasseur P.B. Stifle joint. In: Slatter D, Textbook of Small Animal Surgery, (ed 3) Saunders, Philadelphia, 2003; 2090-2133.

11. Alam MR, Lee JI, Kang HS, Kim IS, Park SY, Lee KC, Kim NS. Frequency and distribution of patellar luxation in dogs. 134 cases (2000 to 2005). Vet Comp Orthop Traumatol. 2007; 20(1), 59-64.

12. Yasukawa S, Edamura K, Tanegashima K, Seki M, Teshima K, Asano K, Nakayama T, Hayashi K. Evaluation of bone deformities of the femur, tibia, and patella in Toy Poodles with medial patellar luxation using computed tomography Vet Comp Orthop Traumatol. 2016; 1, 29-38.

13. Shahar R, Banks-Sills L. Biomechanical analysis of the canine hind limb: calculation of forces during three-legged stance. The Vet J. 2002; 163(3), 240-250.

14. Grevenhof E, Hazewinkel H, Heuven H. Breeding implications resulting from classification of patellar luxation in dogs. Journal of Animal Breeding and Genetics. 2015;133(4): 317.

35 16. DeCamp CE, Johnson SA, Déjardin LM, Schaefer SL, editors. Brinker, Piermattei and Flo’s Handbook of small Animal Orthopedics and Fracture Repair. 5th ed. St. Louis, MO, USA: Elsevier; 2015.

17. Pérez P, Lafuente P. Management of medial patellar luxation in dogs: what you need to know. Vet Ir J. 2014;4(12):634–640.

18. L’Eplattenier H., Montavon P. Patellar luxation in dogs and cats: pathogenesis and diagnosis. Compend Contin Educ Pract Vet. 2002; 24, 234-239.

19. Fitzpatrick CL, Krotscheck U, Thompson MS, Todhunter RJ, Zhang Z. Evaluation of tibial torsion in Yorkshire terriers with and without medial patellar luxation. Veterinary Surgery. 2012; 41, 966-972.

20. Soparat C, Wangdee C, Chuthatep S, Kalpravidh M. Deformity of the distal femur in pomeranians with patellar luxation. Vet Sci Ann Co Proc. 9th CU. 2010.

21. Zhongguo Xiu Fu Chong Jian Wai Ke Za Zhi. 2005 Mar Femoral varus osteotomu combined with interlocking nailing for treatment of genum valgum 15;19(3):192-4.

22. Hayashi K, Lansdowne J, Dejardin L. Patellar luxation in dogs. In: Bojrab MJ, Monnet E, editors. Mechanism of Disease in Small Animal Surgery. (ed 3) Jackson, Wyoming: Teton NewMedia; 2010; 655-661.

23. Toby Gemmill, Bill Oxley. Concepts in managing canine medial petallar luxation cases; 2016 may 30.

24. Johnson AL, Probst CW, De Camp CE, Rosenstein DS, Hauptman JG, Kern TL. Vertical position of the patella in the stifle joint of clinically normal large-breed dogs. Am J Vet Res. 2002;63:42–6. 25. Johnson AL, Broaddus KD, Hauptman JG, Marsh S, Monsere J, Sepulveda G. Vertical patellar

position in large-breed dogs with clinically normal stifles and large-breed dogs with medial patellar luxation. Vet Surg. 2006;35:78–81.

26. Edwards GA, Jackson AH. Use of a TT plate for correction of severe patella baja in Chihuahua. J Am Anim Hosp Assoc. 2012;48:113–7.

27. Soparat C, Wangdee C, Chuthatep S, Kalpravidh M. Radiographic measurement for femoral varus in Pomeranian dogs with and without medial patellar luxation. Vet Comp Orthop Traumatol. 2012; 25(3), 197-201.

36 29. Di Dona F, Della Valle G, Fatone G. Patellar luxation in dogs. Veterinary Medicine: Research and

Reports. 31 May 2018 Volume 2018:9 Pages 23—32.

30. Roush JK. Canine patellar luxation. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1993;23:855–868. 31. Paco Hacienda, Chihuahuas curren show contenders. [žiūrėta 2019.12.18] Prieiga per internetą:

37

Priedai

1 priedas. Visų ištirtų pacientų ilgųjų kaulų kampų vidurkiai

Norma 95 1 Laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis

aLDFA Šlaunikaulio genu varum 99.81 ± 2,21 101,55 ± 3,74 100,32 ± 4,63

mLDFA Šlaunikaulio genu varum 103,64 ± 3,22 105,32 ± 1,88 104,71 ± 3,66 mMPTA Blauzdikaulio genu

valgum 96.89 ± 2,72 97,32 ± 4,02 98,12 ± 2,63

Blauzdikaulio sąsuka 10 20 30

Šiurkštuma 10 20 25

38 3 priedas. mLDFA – Mechaninis lateralinis distalinio šlaunikaulio kampas (B. Gudžiauskaitės