LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ievos Šidlauskaitės
Šunų kelio sąnario ligų diagnostika ir gydymas
Diagnostics and treatment of canine stifle joint diseases
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2 DARBAS ATLIKTAS NEUŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų kelio sąnario ligų diagnostika ir gydymas“.
1.
Yra atliktas mano paties (pačios).2.
Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.3.
Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
3 Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
4
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 Įvadas ... 7 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 81.1.Kelio sąnario anatomija ir biomechanika ... 8
1.2. Kelio sąnario ligos ... 10
1.2.1. Kelio girnelės išnirimas ... 10
1.2.2. Kelio girnelės išnirimo klasifikacija pagal laipsnius... 11
1.2.3. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas ... 12
1.2.4. Menisko paţeidimas ... 13
1.3. Kelio sąnario ligų diagnostiniai metodai ... 14
1.3.1. Klinikiniai poţymiai ... 14
1.3.2. Palpacija ... 15
1.3.3. Stalčiaus testas... 15
1.3.4. Kompresijos testas... 15
1.3.5. Rentgenografija ... 16
1.4. Kelio sąnario ligų gydymas ... 16
1.4.1. Kelio sąnario ligų konservatyvus gydymas ... 16
1.4.2. Kelio sąnario ligų chirurginio gydymo technikos ... 17
1.4.3. Pooperacinis periodas ir komplikacijos... 21
5
SANTRAUKA
Šunų kelio sąnario ligų diagnostika ir gydymas Ieva Šidlauskaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimas atliktas 2014 m. sausio mėn. – 2015 m. rugsėjo mėn., veterinarijos klinikoje UAB „Pas pumą“. Registracijos ţurnalo – anketos principu surinkti 30 šunų, sergančių kelio sąnario ligomis, duomenys. Kelio sąnario ligos diagnozuotos remiantis anamnezės duomenimis, klinikinio bei ortopedinio tyrimo rezultatais. Nustačius ligą buvo taikomas konservatyvus, operacinis ar kompleksinis gydymo būdai, registruojama ligos baigtis, kilusios komplikacijos. Analizavome ligos prieţasties, šlubavimo trukmės, šuns amţiaus, svorio, veislės, lyties, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių ryšį su diagnozuota liga.
Daţniau diagnozavome kelias ligas vienu metu (pvz., kranialinio kryţminio raiščio plyšimą ir menisko paţeidimą) – 40 proc., rečiau vieną ligą: kranialinio kryţminio raiščio plyšimą – 30 proc., kelio girnelės išnirimą – 23 proc., menisko paţeidimą – 7 proc. atvejų.
Nustatėme, kad kelio sąnario ligų pagrindinė prieţastis yra atsitiktinė trauma, o vidutiniška šlubavimo trukmė, iki kol kreiptasi į kliniką – 2 mėnesiai. Kelio sąnario ligomis sirgusių šunų amţiaus vidurkis – 5,43 metų, svorio vidurkis – 16,85 kg.
Nustatėme, jog veisliniams šunims kelio sąnario patologija diagnozuojama daţniau (70 proc.) nei neveisliniams, bet mišrūnų grupės atstovai sudarė didţiąją dalį (30 proc.), Pekino veislės (10 proc.), Jorkšyro terjerai ir vokiečių aviganiai (po 7 proc.) sirgusiųjų bendroje 30 šunų imtyje.
Kelio sąnario ligos vyriškos lyties individams diagnozuotos daţniau (60 proc.), bet lytis jų pasireiškimui patikimos įtakos neturėjo (p>0,05), o kastracija turėjo įtaką kelio sąnario ligų pasireiškimui (p<0,05). Bute laikomiems ir pasivaikščioti išvedamiems šunims rastis kelio sąnario patologijai tikimybė yra didesnė nei laikomiems voljere ar laikomiems palaidai.
Skyrus gydymą, pasveiko didesnioji dalis gydytų šunų, tačiau visų taikytų gydymo metodų efektyvumas patikimai nesiskyrė.
6
SUMMARY
Diagnostics and treatment of canine stifle joint diseases Ieva Šidlauskaitė
Master‘s Thesis
The study was conducted in January, 2014 – September, 2015 in veterinary clinic „Pas pumą“. During the investigative work data about 30 dogs sick with stifle joint diseases was gathered. Data on dogs suffering with stifle joint disease was collected in a journal – questionnaire and then analyzed. Dog’s stifle joint diseases were diagnosed according to detailed anamnesis, clinical and orthopedic findings. Once the disease was diagnosed, the conservative, surgical or complex treatment was applied and the outcomes and complications of diseases were registered. We analyzes the cause of the disease, duration of lameness, dogs’ age, weight, breed, sex, housing conditions and other factors in connection with the diagnosed disease.
More often, we diagnosed a few diseases at once (for example, the cranial cruciate ligament rupture and damaged meniscus) – 40 percent and rarely one disease at a time: the cranial cruciate ligaments’ rupture – 30 percent, patellar luxation – 23 percent, meniscus tear – 7 percent of the cases.
We found out, the stifle joint diseases’ leading cause is accidental trauma and the average duration of lameness, until the dog brought to clinics was 2 months. Average age of sick dogs – 5.43 years, average weight – 16.85 kg.
We also found out that stifle joint diseases are more likely to be diagnosed in pedigree dogs (70 percent) than in the brood stock dogs but the crossbred dogs group representatively accounted for the largest share (30 percent), Pekingese (10 percent), Yorkshire terriers and German shepherds (7 percent) in the patients with a common sample of 30 dogs.
Stifle joint diseases were more often found in male dogs (60 percent) but sex did not have the reliable influence (p>0.05) while castration affected the manifestation of stifle joint diseases (p<0.05). Dogs that were held in apartments and were derivable for a walk had a higher risk of stifle joint disease development than the ones who were held in aviary or kept lose. The greater part of the dogs that had a treatment recovered but the entire applied methods efficacy did not differ significantly.
7
Įvadas
Šunų kelio sąnario ligos yra vienos daţniausiai pasitaikančių ortopedinio pobūdţio negalavimų šios gyvūnų rūšies individams. Kelio girnelės išnirimas ir su amţiumi susiję kranialinio kryţminio raiščio pakitimai yra ligos, dėl kurių kelio sąnaryje vėliau kyla kito pobūdţio patologija (5). Kelio girnelės išnirimas yra laikomas paveldimu, be to – vienu daţniausių ortopediniu susirgimu. Kelio girnelės išnirimas į vidinę pusę būdingas įvairių veislių šunims (4), t.y. jis daţnas maţų veislių šunims, tačiau pasitaiko ir didelių veislių šunims, nepriklausomai nuo jų amţiaus. Beje, kelio girnelės išnirimas į vidinę pusę yra daţnesnis, negu į išorinę (3).
Tiksli kelio kryţminio raiščio etiopatogenezė nėra ţinoma (5). Šunų kelio kryţminio raiščio plyšimas, skirtingai nuo kelio girnelės išnirimo, daţniausiai yra laikomas traumos pasekme. Ši artropatija gali būti susijusi su genetiniu polinkiu, veisle, kūno sudėjimu, lytimi, kastravimu bei mityba (5).
Menisko paţeidimas šunims daţniausiai išsivysto kaip priekinio kryţminio raiščio plyšimo pasekmė (3). Šunims su nestabiliu kelio sąnariu dėl priekinio kryţminio raiščio plyšimo menisko paţeidimai pasitaiko 20–77 proc. atvejų (16).
Diagnozuojant kelio sąnario ligas surenkama išsami anamnezė ir atliekamas klinikinis ir ortopedinis šuns tyrimas: palpacija, sėdėjimo testas, stalčiaus testas, kompresijos testas. Esant reikalui atliekamas rentgeninis tyrimas. Diagnostiniai metodai padeda lengviau sudaryti ir pritaikyti konservatyvaus, operacinio ar kompleksinio gydymo schemą.
Darbo tikslas: išsiaiškinti įvairių veiksnių įtaką šunų sergamumui kelio sąnario ligomis, diagnostikos, gydymo metodus ir jų efektyvumą.
Darbo uţdaviniai:
1) Surinkti ir išanalizuoti literatūrinę medţiagą apie kelio sąnario ligas, jų prieţastis, klinikinius poţymius diagnostiką ir gydymą.
2) Išsiaiškinti daţniausiai nustatomas kelio sąnario ligas. 3) Nustatyti daţniausias kelio sąnario ligų prieţastis.
8
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1.Kelio sąnario anatomija ir biomechanika
Kelio sąnarį sudaro šlaunikaulio, kelio girnelės ir blauzdos kaulų – blauzdikaulio ir šeivikaulio – sąjunga. Tai sudėtinis vienaašis sąnarys, kurį sudaro šlaunikaulinis girnelės sąnarys ir šlaunikaulinis blauzdikaulio sąnarys. Visi šie sąnariniai paviršiai yra apsupti sąnarinės kapsulės (1). Prie kelio sąnario taip pat jungiasi proksimalinis blauzdikaulio – šeivikaulio sąnarys.
Kačių ir šunų šlaunikaulio krumplių kaudaliniai paviršiai turi plokščias briauneles sezamiškiesiems kauliukams (2). Kelio sąnario srityje yra trys sezamiškieji kauliukai. Du iš jų, lot. fabellae („pupkauliai“), yra lokalizuoti ant m. gastrocnemius galvų, kaudaliai kelio sąnario, ant medialinio ir lateralinio krumplių, o trečiasis – įsiterpęs į m. popliteus sausgyslę (1). Kranialinis šlaunikaulio skridinys dar turi sąnarinį paviršių su kelio girnele ir tęsiasi proksimaliai kranialiniu paviršiumi. Distalinė šlaunikaulio dalis sudaro sąnarinį paviršių su blauzdikauliu ir kelio girnelės kaulu. Jo ryšys su blauzdikauliu baigiasi dviem krumpliais, nukreiptais kaudodistaliai ir atskirtais tarpkrumpline duobute (2).
Kelio girnelė yra didţiausias sezamiškasis kaulas gyvūno organizme. Šunų ji yra ovalios formos, išgaubtu kaudaliniu paviršiumi, sudarančiu sąnarinį paviršių su šlaunikaulio skridiniu (1).
Blauzdikaulis proksimaliai jungiasi su šlaunikauliu, distaliai – su šokikauliu ir, lateraliniu paviršiumi, tiek proksimaliai, tiek distaliai – su šeivikauliu. Proksimaliniame gale blauzdikaulis turi proksimalinį sąnarinį paviršių (facies articularis proximalis) bei šlaunikaulio skridinio gumburėlį (tuberculum throchlea ossis femoris) raiščiams prisitvirtinti tarp krumplių (1).
9 Meniskai turi du raiščius, jungiančius juos su blauzdikauliu ir šlaunikauliu: lateraliai – šlaunikaulio menisko raištį (lot. lig. meniscofemorale), medialiai – blauzdikaulio menisko raištį (lot. lig. meniscotibiale).
Sąnario viduje yra kryţminiai raiščiai. Kranialinis (lateralinis) kryţminis raištis (lot. lig. cruciatum craniale) prasideda nuo šoninio šlaunikaulio krumplio, prie tarpkrumplinės duobės, ir tęsiasi kraniodistaliai, kur susijungia su blauzdikauliu. Kaudalinis (medialinis) kryţminis raištis (lot. lig. cruciatum caudale) yra statmenas kranialiniam raiščiui ir jungiasi toliau ant šlaunikaulio, prie pakinklio uţkabos (angl. popliteal notch) (2).
Šlaunikaulinis girnelės sąnarys yra tarp šlaunikaulio skridinių ir girnelės ir, yra pratęstas jos paragirnelinių kremzlių, kurių medialinė gerai išvystyta didesniems šunims. Santykinai, tarp kremzlių ir šlaunikaulio nusidriekia silpni šlaunikaulinio girnelės sąnario raiščiai (2). Mėsėdţių keturgalvio šlaunies raumens (lot. m. quadriceps femoris) sausgyslė tvirtinasi prie kelio girnelės proksimaliai. Distaliai kelio girnelę pritvirtina kelio girnelės raištis (lot. lig. patellae). Tarp kelio girnelės raiščio distalinės dalies ir blauzdikaulio šiurkštumos, proksimaliau jo prisitvirtinimo vietos, yra maţa sinovinė bursa. Šlaunikaulio skridinyje girnelę iš lateralinės pusės prilaiko stora plačioji fascija – fascia lata. Toliau fascija pereina į medialinę ir lateralinę skaidulines kremzles (lot. cartilago parapatellaris mediale et laterale), kurios įprastai susijungia dorsalinėmis dalimis (1).
Šlaunikaulį su blauzdikauliu jungia vidinis (lot. lig. collaterale mediale) ir išorinis (lot. lig. collaterale laterale) šoniniai raiščiai. Medialinis šoninis raištis tęsiasi nuo šlaunikaulio antkrumplio (lot. epicondylus femoris) iki proksimalinės blauzdikaulio dalies ir nusitęsia kaudaliai. Taip pat, išorinis šoninis raištis jungiasi prie šeivikaulio galvutės.
Sąnarinė kapsulė dengia kelio sąnarinius paviršius aplink iš periferijos ir ant meniskų (2). Kelio sąnario sąnarinė kapsulė yra didţiausia visame kūne. Ji suformuoja tris maišelius, kurie tarpusavyje laisvai komunikuoja (1). Du iš jų yra susiformavę tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio krumplių (lot. saccus medialis et lateralis), o trečiasis, visų didţiausias, yra po girnele.
Šuniui stovint kelio sąnarys normaliai būna sulenktas. Nepaisant to, kad šunų jis būna visiškai ištiestas tam tikrose judėjimo fazėse, šlaunikaulis ir blauzdikaulis niekada nesudaro vientisos linijos, o kaudalinis sąnario kampas niekuomet neatsiveria iki 150◦ (2).
10 ir šlaunikaulio yra tris kartus didesnis, negu judėjimas tarp meniskų ir blauzdikaulio. Šlaunikaulio skridinių spiralinė konfigūracija, ţiūrint iš šono, suverţia raiščius ir sumaţina judėjimą, kuomet sąnarys yra tiesiamas. Taip pat, sąnario stabilumas priklauso ir nuo kryţminių raiščių. Vieno iš jų trūkimas, kas ne taip retai pasitaiko, sukelia blauzdikaulio paslankumą; jis gali nuslysti į priekį, jei nutrūksta kranialinis kryţminis raištis arba į galą, jei nutrūksta kaudalinis kryţminis raištis. Sąnario pasukimas galimas jį ištiesus, tačiau tokiu atveju meniskai ir jų jungtys ištempiamos (2). Kranialinis kryţminis raištis riboja vidinę blauzdikaulio rotaciją; kuomet kelio sąnarys yra lenkiamas, kranialinis ir kaudalinis kryţminiai raiščiai atsigula vienas ant kito, apribodami blauzdikaulio sukinėjimąsi šlaunikaulio atţvilgiu (3).
1.2. Kelio sąnario ligos
1.2.1. Kelio girnelės išnirimas
Šunų kelio girnelės išnirimas yra vienas daţniausiai pasitaikančių ortopedinių sutrikimų. Visų pirma, kelio girnelės išnirimas laikomas paveldimu, o ne trauminės kilmės susirgimu, nes šis pasitaiko rečiau (4).
Kai kurie mokslininkai teigia, kad kelio girnelės išnirimas yra glaudţiai susijęs su kitomis įgimtomis skeleto patologijomis, pvz., su lanko formos kojomis (angl. „bowlegged“), į šoną pakrypusia šlaunimi (coxa valga), nenormaliu šlaunikaulio galvos ir kaklelio palinkimu ir sumaţėjusiu šlaunikaulio galvos – kaklelio – diafizės kampu (genus varus), sekliu šlaunikaulio skridinio grioveliu.
Dauguma autorių sutinka, kad kelio girnelės išnirimas į išorę daţniau pasitaiko didelių veislių šunims, o išnirimas į vidinę pusę (medialiai) būdingas įvairioms veislėms. Taip pat, kelio girnelės išnirimas yra daţnesnis didelių veislių patinams ir maţų veislių patelėms (4).
11 Lateralinis kelio girnelės išnirimas – tai protarpinė ar nuolatinė kelio girnelės dislokacija iš skridinio griovelio išorinės pusės link (3). Šis išnirimas būdingesnis didelių veislių šunims. Kelio girnelės išnirimo į išorę etiologija nėra ţinoma, tačiau manoma, kad tai sukelia coxa valga patologija klubo sąnaryje, ko pasekoje keturgalvis šlaunies raumuo pasisuka į lateralinę pusę nuo išilginės ašies šlaunikaulio skridiniui ir, dėl šios anomalijos, lateralinė jėga ištraukia girnelę iš skridinio griovelio (3).
1.2.2. Kelio girnelės išnirimo klasifikacija pagal laipsnius
Kelio girnelės išnirimo klasifikacijos pagal laipsnius metodas yra naudojamas diagnostikai (ţr. 1 pav.) ir nusprendţiant, koks chirurginis gydymo metodas bus taikomas. Tokį klasifikacijos metodą sugalvojo Putnamas, o jį patobulino Singletonas:
I laipsnis. Dėl protarpinio (intermituojančio) kelio girnelės išnirimo galūnė retkarčiais yra laikoma pakelta. Tiesiant kelio sąnarį kelio girnelę galima nustumti, tačiau paleidus ji sugrįţta į skridinio griovelį. Krepitacijos nėra.
II laipsnis. Išnirimas pasireiškia daţniau. Protarpiais pasireiškia silpnas šlubavimas. Kelio girnelė nesunkiai išnyra, ypatingai kada koja yra sukiojama (į vidinę pusę – medialinis išnirimas, į išorinę pusę – lateralinis išnirimas), o kelio girnelė stumiama. Atsistatymas vyksta atliekant priešingos krypties judesius. Esant lateraliniam išnirimui kulnas yra atitrauktas, pirštams rodant į lateralinę pusę. Daţnas kelio girnelės išnirimas per medialinį šlaunikaulio skridinį gali sukelti kelio girnelės ir medialinio skridinio paviršių erozijas, todėl, kuomet kelio girnelė yra išnarinama rankiniu būdu, girdima krepitacija. Šuo jaučia diskomfortą stovint, bando paskirstyti svorį.
III laipsnis. Kelio girnelė nuolatos išnirusi. Nors išnirimas nėra intermituojantis, gyvūnas laiko galūnę pusiau sulenktą per kelio sąnarį. Galūnės tiesimas ir lenkimas sukelia kulno atitraukimą ir pritraukimą. Šlaunikaulio skridinys yra negilus arba suplokštėjęs.
12
1 pav. Blauzdikaulio pozicija šlaunikaulio skridinio atžvilgiu esant I – IV laipsnio kelio girnelės išnirimui. Šlaunikaulio skerspjūvis skridinio vagelės srityje pavaizduotas punktyrine linija. Proksimalinis blauzdikaulio pjūvis pavaizduotas tamsesne spalva. Pavaizduotas laipsniškas medialinis sukimasis medialiniu blauzdikaulio kraštu (17).
1.2.3. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas
Kelio kryţminio raiščio plyšimas yra daţnai pasitaikanti skeleto ir raumenų sistemos liga. Tiksli kelio kryţminio raiščio plyšimo etiopatogenezė nėra ţinoma (5). Šunų kelio kryţminio raiščio plyšimas daţniausiai yra laikomas traumos pasekme. Nepaisant to, ši artropatija gali būti susijusi ir su genetiniu polinkiu, veisle, kūno sudėjimu, lytimi, kastravimu bei mityba. Taip pat, įtakos turi ir su amţiumi susiję kranialinio kryţminio raiščio pakitimai, šuns nutukimas, kelio girnelės išnirimas, siauras tarpkrumplinis griovelis (5).
13 Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas būdingas nuo 2 iki 10 metų šunims. Jaunesniems, iki 4 metų šunims šio raiščio plyšimas pasireiškia rečiau, negu vyresniems nei 4 metų amţiaus.
Pastebėta, kad kastruotiems šunims kranialinio kryţminio raiščio plyšimas yra daţnesnis, negu nekastruotiems (8). Be to, ankstyvas kastravimas (anksčiau negu 6 mėnesių amţiaus) yra vienas iš rizikos veiksnių, kad padidėjus blauzdikaulio kampui įvyksta kranialinio kryţminio raiščio plyšimas didelių veislių šunims (9). Kranialinio kryţminio raiščio plyšimui didesnę riziką turi kastruotos kalės (8). Tai susiję su svorio priaugimu ir pakitusia riebalų sudėtimi po kastravimo (10). Moterims kranialinio kryţminio raiščio trūkimas yra susijęs su estrogeno koncentracija priešovuliacinėje mėnesinių stadijoje (11).
Priklausomai nuo veislės, didţiausia rizika kyla vidutinių, didelių ir milţiniškų veislių šunims, tarp kurių yra Niufaunlendai, rotveileriai, Labradoro retriveriai, buldogai ir bokseriai (8), taip pat ir čiau – čiau, Stadforšyro bulterjerai, senbernarai (10). Nuo šios ligos saugiomis veislėmis yra laikomos maţos veislės, skalikai, chondrodistrofinės veislės (pvz., miniatiūrinis taksas, taksas, miniatiūrinis šnauceris, kurtas, ši – cu ir pekinas) (8), greihaundas, basetas, bobteilas (10). Maţdaug 50 proc. atvejų abiejų kojų kranialinių kryţminių raiščių plyšimas yra būdingas Labradoro retriveriams, nepriklausomai nuo jų amţiaus, svorio, lyties ar blauzdikaulio kampo (12).
Iki šiol nebuvo gilintasi į kranialinio kryţminio raiščio plyšimo priklausomybę nuo kūno kondicijos (5). Didesni svoriai asocijuojami su didesne rizika plyšti kranialiniams kryţminiams raiščiams (13). Rizikos veiksniu laikomi šunys, kurių svoris viršija 22 kilogramus. Pacientams, kurių svoris nesiekia 10 kg, negydant, šlubavimas pasireiškia per 3–6 savaites nuo traumos (3). Kiti mokslininkai teigia, kad įtakos turi ir raumenų atrofija, o tai ypač susiję su keturgalviu šlaunies raumeniu (14).
Daţniau pasitaiko kairės kojos kranialinio kryţminio raiščio trūkimas. Rotveileriai labiau linkę į bilateralinį raiščių plyšimą (10).
1.2.4. Menisko paţeidimas
14 Šunims su nestabiliu kelio sąnariu dėl priekinio kryţminio raiščio plyšimo menisko paţeidimai pasitaiko 20–77 proc. atvejų. Jis lengviausiai nustatomas iš skausmo lenkiant ir palpuojant kelio sąnarį, ir, iš pasigirstančio trekštelėjimo: remiant koją, paţeistas meniskas pakeičia dislokacijos vietą ir taip išgirstamas arba palpuojant pajuntamas jo traškėjimas (16), nes pasiskirstant svoriui ar tiesiant paţeistą koją kaudalinė medialinio menisko dalis yra įspraudţiama ir sutraiškoma tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio (3).
1.3. Kelio sąnario ligų diagnostiniai metodai
1.3.1. Klinikiniai poţymiaiAtliekant šlubuojančių šunų ortopedinį tyrimą, didelę diagnostinę vertę turi klinikiniai poţymiai. Esant kelio girnelės išnirimui naujagimiai ir kiek vyresni šuniukai laiko paţeistą koją pakeltą. Jauniems šunims iki subrendimo būdingas intermituojantis šlubavimas. Vyresniems šunims pasireiškia ūmus šlubavimas, nes traumos metu ar dėl artrozės kartu yra paţeidţiami ir minkštieji audiniai (pvz., kranialinis kryţminis raištis) (17).
Išnirus kelio girnelei pasireiškia intermituojantis ar ilgalaikis, lengvas ar vidutinio sunkumo šlubavimas atsiremiant, kartais paţeista koja laikoma pakelta. Šeimininkai pastebi, kad šuo tiesia koją atgal (tokiu būdu nustumdamas kelio girnelę ţemyn), o taip pat, kad šuo vengia šokinėti (17).
Klinikiniai poţymiai išryškėja priaugus svorio, pasireiškus sąnarinės kremzlės erozijai. Tuomet šuo šlubuoja nuolat, trūksta kelio kryţminiai raiščiai, gali išnirti klubo sąnarys (17).
Nutrūkus kranialiniam kryţminiam raiščiui būdingas uţsitęsęs šlubavimas atsiremiant. Kartu esant ir menisko paţeidimui šlubavimas atsiremiant nėra toks ţymus. Šeimininkai pastebi, kad šuo sunkiau keliasi ir sėdasi, atsisėdus paţeistą koją nukelia į šoną, sėdi ant kėdės, pakopų ar laiptelių. Šlubavimas paūmėja po ilgesnio judėjimo, poilsio. Be to, po ilgesnio judėjimo pasireiškia šlubavimas atsiremiant, kuris pailsėjus pranyksta (18).
15 1.3.2. Palpacija
Palpacija yra vienas diagnostikos metodų, kuris atliekamas kelio sąnario ligomis sergantiems šunims. Palpuojama keturgalvio šlaunies raumens sausgyslė, nustatoma, ar nėra periartikulinio patinimo. Medialinės kelio sąnario srities palpacija atliekama ieškant sukaulėjusių ar fibrozinių sustorėjimų, ypač medialinio raiščio srityje (19).
Esant kranialinio kryţminio raiščio trūkimui būdinga paţeistos kojos raumenų atrofija ir krepitacija tiesiant ar lenkiant kelio sąnarį. Taip pat judesių metu gali būti girdimas ar juntamas traškėjimas, susijęs su menisko paţeidimu (18).
1.3.3. Stalčiaus testas
Kranialinis kryţminis raištis uţkerta kelią kranialinio stalčiaus judėjimui, o kaudalinis kryţminis raištis atitinkamai trukdo kaudalinei blauzdikaulio daliai uţslinkti ant šlaunikaulio. Kranialinio kryţminio raiščio paţeidimas yra daţniausiai pasitaikanti kelio sąnario liga. Tiek kranialinio, tiek kaudalinio kryţminių raiščių trūkimo diagnostika remiasi ortopediniu bei rentgeniniu tyrimais (20).
Stalčiaus testas atliekamas šuniui stovint arba gulint lateralinėje padėtyje: vienos rankos nykštys ir rodomasis pirštas dedamas ant lateralinio sezamiškojo kaulo ir kelio girnelės, o kitos rankos nykštys ir rodomasis pirštas, dedami ant šeivikaulio galvutės ir blauzdikaulio skiauterės. Šlaunikaulį laikant stabiliai, blauzdikaulis spaudţiamas pirmyn ir atgal nekeičiant kelio sąnario kampo. Testas kartojamas kelio sąnarį tiesiant ir lankstant įvairiais kampais (19).
1.3.4. Kompresijos testas
16 1.3.5. Rentgenografija
Nors kelio girnelės išnirimas yra nesunkiai diagnozuojamas palpuojant kelio sąnarį, tačiau kelio sąnario sritį tiriant rentgenografiškai galima įvertinti šlaunikaulio ir blauzdikaulio išsidėstymą, deformacijas, pasisukimą ir, remiantis nustatytais pokyčiais pasirinkti optimalią operacinio gydymo techniką (21).
Kranialinio kryţminio raiščio paţeidimas yra daţniausia kelio sąnario liga, tačiau ją ne visuomet pavyksta nustatyti tik stalčiaus ar kompresijos testais, todėl yra taikomas ir rentgenografinis tyrimas. Tiriant tokį sąnarį rentgeno spinduliais, rentgenogramoje matoma sąnario efuzija, mediolateralinės krypties projekcijoje matomas blauzdikaulio poslinkis į priekį. Detalia kelio sąnario rentgenogramos analize diagnozuojamas kelio sąnario osteoartritas, susiaurinantis bendrą sąnario erdvę, blauzdikaulio plokštumos pokremzlinė sklerozė, skridinio briaunų, girnelės, lateralinio sezamiškojo kaulo, raiščių prisitvirtinimo vietų ir kaudalinės blauzdikaulio plokštumos osteofitozė; cistiniai paţeidimai; tarpsąnarinė mineralizacija ir sąnarinės kapsulės tempimas, kuris yra identifikuojamas kaip proksimalinis girnelės riebalinio kūno (lot. corpus adiposum infrapatellare) poslinkis ir kaudalinis kapsulės poslinkis (21).
Osteochondrozė daţniausiai apima lateralinį ir medialinį šlaunikaulio krumplius. Rentgenologiškai tai pasireiškia subchondrinio kaulo defektais, skleroze defektų kraštuose, sukaulėjusiais kremzlių fragmentais ir antriniu osteoartritu (21).
Kapsulės, sąnarinių paviršių, sausgyslių paţeidimai taip pat gali būti matomi rentgeno nuotraukose kaip patinimai aplink sąnarį, fragmentų lūţiai raiščių prisitvirtinimo vietose, nestabilumas ar išnirimas. Tokiu atveju geriausia rentgeno nuotrauką atlikti sąnarį sulenkus (21).
1.4. Kelio sąnario ligų gydymas
1.4.1. Kelio sąnario ligų konservatyvus gydymas
Medialinis kelio girnelės išnirimas gali būti gydomas konservatyviai arba chirurginiu būdu. Chirurginis gydymo būdas retai yra taikomas seniems ir besimptomiams pacientams. Gydymo metodo pasirinkimas taip pat priklauso nuo anamnezės, klinikinių poţymių, išnirimo laipsnio ir paciento amţiaus. Priešoperaciniu periodu galima skirti antibiotikus, analgetikus bei NVNU (18).
17 Svorio priaugimas ir nutukimas yra neaktyvumo pasekmė, kurios pasekoje vystosi osteoartritas ir skausmas sąnariuose (22). Tai sukuria uţburtą ratą: auga svoris, atsiranda skausmas, toliau maţėja aktyvumas (23).
Osteoartrito prevencijai naudojama sisteminė analgetinė terapija (NVNU, kortikosteroidai) bei maisto papildai, svorio maţinimas, subalansuota dieta, masaţai, fizioterapija, aplinkos pritaikymas (22,24). Vidutinis svorio netekimas (iki 6–8 proc.) sumaţina skausmą šunims, sergantiems osteoartritu (25).
Omega – 3 rūgštys naudojamos kaip maisto papildas arba dedamos į pašarus sąnarių ligų prevencijai. Be to, omega – 3 rūgštys sumaţina uţdegimą osteoartrito apimtuose sąnariuose, nesukelia skrandţio ir ţarnyno uţdegimo (18) ir sumaţina NVNU poreikį (26). Taip pat gali būti skiriami chondroprotektoriai, kad sumaţintų kremzlės susidėvėjimą ir skatintų jos sintezę. Iš jų skiriami chondroitinas ir gliukozamino sulfatas skatina hialininės kremzlės susidarymą (18).
Antibiotikai skiriami esant infekciniam artritui ar profilaktiškai prieš operacinį gydymą, o kortikosteroidai efektyviai sumaţina sąnario uţdegimą ir daţniausiai yra naudojami neinfekcinės kilmės artropatijoms gydyti (18).
Konservatyvus gydymo būdas esant kranialinio kryţminio raiščio plyšimui taikomas šunims, sveriantiems maţiau nei 10 kg, o didelių veislių šunims jis netinka. Maţų veislių šunims šlubavimas, gydant konservatyviai (pvz., suteikiant ramybę ir gydant vaistais nuo uţdegimo), sumaţėja 6 savaičių bėgyje (18).
Esant menisko paţeidimui, konservatyvus gydymo būdas nėra taikomas. Paţeistas meniskas nuolat slidinėja – taip sukeliamas skausmas ir skatinamas osteoartrito vystymasis (18), todėl gali būti taikomas tik chirurginis gydymo metodas.
1.4.2. Kelio sąnario ligų chirurginio gydymo technikos
18 atliekamas pjūvis, lygiagretus keturgalvio šlaunies raumens lateralinei galvai (lot. m. vastus lateralis) link sezamiškojo kaulo (lot. fabella) (18).
Kitu atveju, ruošiant gyvūną kelio girnelės išnirimo operaciniam gydymui, koja apskutama, aseptizuojama, gyvūnas guldomas ant nugaros, dorsalinėje arba šoninėje padėtyje. Guldymas dorsalinėje padėtyje leidţia vizualiai matyti kelio sąnario tiesiamųjų raumenų (pusplėvinio raumens – lot. m. semimembranosus ir keturgalvio šlaunies raumens – lot. m. quadriceps femoris) veikimo mechanizmą ir maksimaliai manipuliuoti galūne, norint įvertinti kelio girnelės nestabilumą. Toliau atliekamas kraniolateralinis odos pjūvis 4 cm proksimaliau kelio girnelės ir pratęsiamas 2 cm ţemiau blauzdikaulio gumburo. Tolygiai įpjaunami poodiniai audiniai, lateralinis laikiklis ir sąnarinė kapsulė. Taip atidengiamas sąnarys (18).
Kelio girnelės išnirimo į medialinę pusę chirurginiai gydymo būdai. Šunims su diagnozuotu kelio girnelės išnirimu į medialinę pusę daţnai taikoma girnelinio griovio gilinimo technika. Pagilinus girnelinį griovį, kelio girnelė sulaikoma nuo išnirimo. Yra naudojami du girnelinio griovio gilinimo būdai kelio girnelės išnirimo chirurginiam gydymui (18).
19 Blauzdikaulio šiurkštumos perkėlimas. Pakrypus blauzdikaulio šiurkštumai, ją reikia grąţinti kranialiau, norint išlaikyti kelio girnelės stabilumą. Atliekant šią operaciją gyvūnas guldomas dorsalinėje padėtyje (17).
Esant medialiniam kelio girnelės išnirimui, naudojama lateralinė artrotomija su ar be kapsulektomijos. Lateraliai prapjaunama plačioji fascija greta kelio girnelės ir toliau distaliai (18) pjaunama į antkaulį išilgai blauzdikaulio šiurkštumos (17). Nuo lateralinės blauzdikaulio šiurkštumos atitraukiamas m. cranialis tibialis ir atliekamas pjūvis, kad giliau būtų prieinamas kelio girnelės raiščio paviršius, kur bus dedamas osteotomas. Kelio girnelės aukštyje, greta jos, medialiai, atliekamas pjūvis per fasciją ir distaliau, per blauzdikaulio šiurkštumą (18). Pasirenkamas atitinkamo dydţio osteotomas, kad būtų išvengta fragmento lūţių (17). Osteotomas dedamas 3–5 cm po kelio girnelės raiščiu, kaudaliau kranialinio blauzdikaulio šiurkštumos taško. Osteotomija uţbaigiama proksimaliai distaline kryptimi (18). Antkaulis ir fascija distaliau gumburėlio osteotomijos yra įpjaunami, taip sudarant galimybę judinti gumburėlį lateraliai ir distaliai. Kuomet gumburėlis gali judėti šiomis kryptimis, jis stumiamas lateraliai, nupjaunant m. tibialis cranialis nuo lateralinės blauzdikaulio dalies. Osteotomija uţbaigiama 5–8 mm trikampio formos išpjova proksimodistaliai (17).
Norint perkelti blauzdikaulio šiurkštumą, kelio sąnarys yra ištiesiamas, kad atsipalaiduotų kelio sąnario tiesiamųjų raumenų (pusplėvinio ir keturgalvio šlaunies raumens) mechanizmas. Tuomet šiurkštuma įstatoma į išpjovą ir fiksuojama pritvirtinant Kirschner vielomis. Gręţiama per storiausią blauzdikaulio šiurkštumos vietą šiek tiek proksimaliau ir kaudomedialiau. Šiurkštuma turėtų būti pasisukusi distaliai, lateraliai, taip, kad šiurkštumos plokščiasis paviršius gulėtų tolygiai su blauzdikauliu (17). Įgręţiama viena arba dvi Kirschner vielos. Patikrinamas kelio girnelės stabilumas ir, esant reikalui, ypač didesnių veislių pacientams, blauzdikaulio šiurkštumos perkėlimo saugumas padidinamas suformavus aštuoniukės formos vielą. Išgręţiama maţa skylė kranialinėje blauzdikaulio ţievėje, keli milimetrai distaliau distalinės osteotomijos krypties link, ir perveriama ortopedinė viela ar netirpus siūlas (maţesniems pacientams), per skylę ir per smeigtukų galiukus, taip suformuojant aštuoniukės formą. Vielos suverţiamos (3). Operacija uţbaigiama susiuvant išorinę m. tibialis cranialis fasciją ir uţdarant lateralinę sąnario pusę (17).
20 susiuvama prie lateralinės fascijos, kuri yra prisitvirtinusi prie kelio girnelės. Toliau siūlė tęsiama per visą fascijos pjūvio ilgį (17).
Pasak kitų moksilininkų (18), išorinio girnelės laikiklio perdengimas atliekamas naudojant poliesterio siūlą per šlaunikaulio – sezamiškojo kaulo raištį ir šoninę, prie girnelės esančią, skaidulinę kremzlę. Po to siuvama serija perdengiančių siūlių per pluoštinę sąnario kapsulę ir lateralinį kelio girnelės kraštą. Lengvai sulenkus koją, surišamos šlaunikaulio – sezamiškojo kaulo siūlė ir perdengiamosios siūlės. Atstačius girnelę į vietą, pašalinama perteklinė girnelės laikiklio ir sąnarinės kremzlės dalis, ir tvirtai susiuvant audinius uţbaigiama operacija (18).
Medialinės sąnario kapsulės atlaisvinimas. Pacientų, kurie turi III ar IV kelio girnelės išnirimo laipsnį, medialinė sąnario kapsulė yra storesnė ir susitraukusi. Tokiu atveju medialinę sąnarinę kapsulę bei laikiklį reikia atpalaiduoti, kad girnelė galėtų atsistatyti lateraliai (18).
Skalpeliu, lygiagrečiai kelio girnelės, atliekamas medialinis pjūvis per medialinę fasciją ir kelio sąnario kapsulę. Pjūvis pradedamas proksimaliai, kelio girnelės lygmenyje, ir tęsiamas distaliai blauzdikaulio keteros link. Sunkesniais atvejais pjūvis prailginamas proksimaliai šlaunies medialinės pusės link. Jei, esant dinaminiam raumenų susitraukimui, siuvėjo raumuo (lot. m. sartorius) ir keturgalvio šlaunies raumens vidinė galva (lot. m. vastus medialis) nukreipia girnelę medialiai, šie raumenys yra atleidţiami proksimalinėje kelio girnelės dalyje. Atleistoji dalis perkeliama ir prisiūnama prie keturgalvio šlaunies raumens vidurinės galvos (m. vastus intermedius). Grąţinus girnelę į fiziologinę padėtį, uţsiuvama paprastąja mazgine siūle (18).
Kranialinio kryţminio raiščio plyšimo chirurginis gydymas. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas yra daţna šunų šlubavimo ir osteoartrito prieţastis. Chirurginiai kranialinio kryţminio raiščio gydymo būdai yra skirstomi į intrakapsulinę stabilizaciją, ekstrakapsulinę stabilizaciją bei proksimalinės blauzdikaulio dalies osteotomiją. Nė viena iš šių operacijų nėra kliniškai efektyvesnė viena uţ kitą, todėl gydymas priklauso nuo chirurgo pasirinkimo (28).
Laikiklio technika (retinacular technique) atliekama panaudojant vieną ar dvi dideles netirpių siūlų siūles aplink lateralinį sezamiškąjį kaulą ir pritvirtinant jį prie distalinės kelio girnelės raiščio dalies. Tai sumaţina stalčiaus efektą (17).
21 lateralinio krašto. Pjūvis tęsiamas proksimaliai viršutinės sąnarinės kapsulės dalimi ir distaliai iki blauzdikaulio šiurkštumos.
Toliau, atliekant artrotomiją, pašalinami kranialinio kryţminio raiščio likučiai ir įvertinami meniskai. Esant menisko paţeidimams, pašalinama paţeista menisko dalis. Jei meniskas sveikas, ir yra pageidavimas, galima meniską atpalaiduoti. Nuo lateralinio sąnarinės kapsulės dalies paviršiaus pakeliamas dvigalvis šlaunies raumuo (m. biceps femoris), kad būtų matomas dvilypis raumuo (m. gastrocnemius). Aplink lateralinį sezamiškąjį kaulą veriamas monofilamentinis nailono siūlas arba chirurginė viela (jei pacientas sveria maţiau, nei 10 kg). Alternatyviai galima perverti ir lateralinį krumplį. Tada, siūlė perveriama uţ kelio girnelės raiščio, proksimaliau blauzdikaulio šiurkštumos. Išgręţiama skylė, kad per blauzdikaulio šiurkštumą tilptų atitinkamo dydţio adata, iš medialinės į lateralinę pusę. Ta pačia kryptimi perveriami siūlai ir nukerpama adata. Laisvi siūlų galai tvirtai surišami, sulenkus kelio sąnarį fiziologinėje padėtyje bei laikant blauzdikaulį kaudaliai ir pasukus, kad nebūtų stalčiaus. Išorinis girnelės laikiklis gali būti sutvirtinamas mazginėmis kilpinėmis vertikaliosiomis siūlėmis. Kiekviena siūlė atliekama kaudaliau nuo artrotomijos linijos. Tinkamai uţdėtos siūlės suartina lateralinį ir medialinį laikiklius. Operacija baigiama pjūvį susiuvant paprastosiomis mazginėmis siūlėmis (18).
1.4.3. Pooperacinis periodas ir komplikacijos
5–7 dienos po medialinio kelio girnelės išnirimo chirurginio gydymo skiriami vaistai nuo skausmo ir dedamas paminkštintas tvarstis iki 10–14 dienų (17). Taip pat turėtų būti sumaţinamas aktyvumas, skiriami specialūs reabilitaciniai pratimai, iki 6–8 savaičių trukmės pasivaikščiojimai šunį vedţiojant ir nepaleidţiant nuo pavadėlio (18). Daţnai rekomenduojamas plaukiojimas vandenyje (17). Šuo turėtų būti grąţinamas į įprastą reţimą ne anksčiau kaip po 6 savaičių (18). Jei šuo neremia kojos po 4 savaičių laikotarpio, skiriamas aktyvesnis plaukiojimas, bėgiojimas, ţaidimai su kamuoliuku, pasyvūs pratimai tiesiant ir lenkiant sąnarį (17).
Esant I–III laipsnio kelio girnelės išnirimams prognozė yra gera, kadangi daţniausiai šlubavimas nebepasikartoja, tačiau esant IV laipsnio kelio girnelės išnirimui prognozė turėtų būti atsargi (18). Daţniausia pasitaikanti komplikacija – antrinės kilmės osteoartritas. Maţų veislių šunys su pakartotiniu medialiniu kelio girnelės išnirimu gali neturėti jokių klinikinių poţymių (17).
22 kasdieniniu 5–10 minučių trukmės pasivaikščiojimu. Po to, šuns aktyvumas pamaţu didinamas kitas 4–8 savaites. Esant reikalui maţinamas svoris, po operacijos rekomenduotinas konservatyvus gydymas (17).
Jaunų šunų gijimas po ekstrakapsulinės fiksacijos uţtrunka iki 4 savaičių, o senų – ilgiau, nei 12 savaičių. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimo chirurginio gydymo komplikacijos gali būti infekcija, stabilumo trūkumas, progresuojantis osteoartritas bei implantų atmetimo reakcijos (18), osteofitai (17). Ekstrakapsulinė fiksacija siejama su sąnarinės kapsulės ir laikiklio sustorėjimu, kadangi operacijos metu ir dėl implantų yra sukeliama uţdegiminė reakcija. Be to, reikėtų įspėti šeimininkus, kad yra 30 proc. tikimybė plyšti priešingos kojos raiščiams per dvejus metus (17).
23
2. MEDŢIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2014 m. sausio mėn. – 2015 m. rugsėjo mėn. veterinarijos klinikoje UAB „Pas pumą“, įsikūrusioje Kaune. Klinikoje dirba 3 veterinarijos gydytojai, kuriems asistuoja praktiką atliekantys III–VI kurso veterinarinės medicinos programos studentai. Klinikoje yra stacionaras. Klinikoje teikiamos tokios paslaugos: gyvūnų apţiūra ir konsultacija; laboratoriniai tyrimai, ekspertizės (pvz., kelio girnelės išnirimo, displazijų), gydymas, prekyba gyvūnų pašarais, papildais, veterinariniais, insekticidiniais ir akaricidiniais preparatais ir t.t.
Visi į kliniką konsultacijai, tyrimui ar gydymui pristatyti šunys buvo registruojami pacientų registracijos ţurnale. Tyrimui atrinkome visus tuo laikotarpiu į kliniką pristatytus šunis, šlubuojančius galinėmis kojomis dėl įvairaus pobūdţio patologijos kelio sąnaryje ir jo aplinkoje. Duomenys apie šiuos šunis, sergančius kelio sąnario ligomis, buvo renkami pagal iš anksto sudarytą anketą – klausimyną (ţiūrėti priedą Nr. 1).
Renkant duomenis apie tyrimui atrinktus šunis buvo atsiţvelgta į šunų amţių, veislę, lytį, svorį, laikymo būdą, šlubavimo trukmę, galimas prieţastis, paţeidimo pusę (kairė/dešinė koja), nustatytą ligos diagnozę, pasirinktą gydymo būdą, ligos baigtį. Taip pat fiksavome ir kitus duomenis: ar šuo kastruotas, ar išvedamas pasivaikščioti, ar buvo ribojami gyvūno judesiai pastebėjus šlubavimą, ar buvo komplikacijų pooperaciniu periodu.
Surinkus išsamią anamnezę iš kiekvieno gyvūno augintinio šeimininkų, toliau buvo atliekamas bendrasis klinikinis tyrimas, o po to ortopedinis tyrimas: stebėti ir vertinti šuns judesiai ţingsniuojant, sėdantis ar keliantis iš vietos, bėgant. Nustačius, jog šuns šlubavimo prieţastis lokalizuojasi kelio sąnaryje, taikėme specifinius testus: sėdėjimo, stalčiaus ir kompresijos testą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas tikrinant kelio girnelės stabilumą, sąnario skausmingumą, krepitaciją, paslankumą, efuzijos buvimą, vertinome šlaunies raumenų išsivystymą, jų masyvumą. Kelio sąnario ligos diagnozę suformulavome remdamiesi surinktomis anamnezės ţiniomis ir gautais rezultatais ortopedinio tyrimo metu.
Informavus šuns savininką apie nustatytą ligą ir su juo aptarus gydymo galimybes, atsiţvelgiant į sąlygas, buvo pasirenkami ir taikomi tokie gydymo metodai: konservatyvus, operacinis arba kompleksinis gydymo metodas.
24
3. REZULTATAI
Atliekant tyrimą veterinarijos klinikoje UAB „Pas pumą“ buvo praktiškai susipaţinta su šunų kelio sąnario ligų diagnostika ir gydymo metodais. Išanalizuota 30 klinikinių atvejų, surinktų per 2014 m. sausio mėn. – 2015 m. rugsėjo mėn.
Atlikus tyrimą nustatėme, kad daţniau pasireiškia kelios kelio sąnario ligos (pvz., kranialinio kryţminio raiščio plyšimas ir menisko paţeidimas). Tai diagnozuota 40 proc. šunų. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas diagnozuotas 30 proc., kelio girnelės išnirimas – 23 proc., menisko paţeidimai – 7 proc. šunų (2 pav.).
2 pav. Kelio sąnario ligos (proc.)
25
3 pav. Kelio girnelės išnirimo pasireiškimas (proc.)
I laipsnio kelio girnelės išnirimas (4 pav.) diagnozuotas 20 proc. atvejų; iš jų 34 proc. šunų jis diagnozuotas kairėje kojoje, 33 proc. – dešinėje ir 33 proc. – abiejose kojose.
4 pav. I laipsnio kelio girnelės išnirimas (proc.)
26
5 pav. II laipsnio kelio girnelės išnirimas (proc.)
Trečio laipsnio kelio girnelės išnirimas buvo diagnozuotas 1 šuniui abiejose kojose.
Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas diagnozuotas vienodai atvejų tiek kairėje, tiek dešinėje kojoje – po 45 proc. ir, 10 proc. atvejų, abiejose kojose (6 pav.). Esant pavieniams menisko paţeidimo atvejams 50 proc. atvejų patologija diagnozuota kairėje kojoje ir, 50 proc. atvejų – dešinėje.
27 Diagnozavus kelis susirgimus, pvz., kelio girnelės išnirimą ir kranialinio kryţminio raiščio plyšimą arba kranialinio kryţminio raiščio plyšimą kartu su menisko paţeidimu, nustatėme, kad patologija daţniau pasireiškė kairėje kojoje (55 proc. atvejų), kiek rečiau abiejose kojose – 36 proc. Dešinėje kojoje tokie atvejai diagnozuoti 9 proc. šunų (7 pav.).
7 pav. Pažeidimai kojose esant keliems susirgimams (proc.)
Nustatėme, kad daţniausia šlubavimo prieţastis sergant kelio sąnario ligomis buvo atsitiktinė trauma (43 proc.). Kitais atvejais buvo įtariamas genetinis polinkis (18 proc.), fizinis krūvis (14 proc.) ar kelios šunų šlubavimą sukėlusios prieţastys (14 proc.), taip pat, senatvė (7 proc.) ir kitos prieţastys (4 proc.) (8 pav.).
28 Paţeidimo pusė (dešinė ar kairė koja) neturėjo patikimos įtakos kelio sąnario ligų pasireiškimui (p>0,05).
Kelio girnelės išnirimų daţniausiomis prieţastimis buvo įtariami genetinis polinkis (43 proc.) ir fizinis krūvis (29 proc.). Taip pat kelio girnelės išnirimui įtakos galėjo turėti antsvoris ar kelios prieţastys, kurie sudarė po 14 proc. tirtų atvejų (9 pav.).
9 pav. Kelio girnelės išnirimų priežastys (proc.)
Tiriant kranialinio kryţminio raiščio plyšimo prieţastis, daţniausia jų buvo atsitiktinė trauma (56 proc.). Taip pat buvo nustatytos kelios plyšimą sukėlusios prieţastys (22 proc.). Kitos jų buvo senatvė ir antsvoris, kurios sudarė po 11 proc. atvejų (10 pav.). Menisko paţeidimai diagnozuoti 2 šunims, kurie patyrė traumą.
29 Diagnozavus kelis susirgimus, t.y. kelio girnelės išnirimą ir kranialinio kryţminio raiščio plyšimą arba kranialinio kryţminio raiščio plyšimą kartu su menisko paţeidimais, nustatėme, kad tam įtakos turėjo atsitiktinė ar pasikartojanti trauma (42 proc.), fizinis krūvis arba genetinis polinkis (17 proc.). Kitais atvejais buvo įtariami senatviniai procesai, kelios arba kitos prieţastys (po 7 proc.) (11 pav.).
11 pav. Kelių susirgimų priežastys (proc.)
Vertindami įvairių veiksnių ryšį su diagnozuotomis kelio sąnario ligomis nustatėme, kad tirtų šunų amţiaus vidurkis buvo 5,433 m., svorio vidurkis – 16,85 kg.
Nagrinėdami lyties įtaką kelio sąnario ligų pasireiškimui nustatėme, kad kelio sąnario ligomis daţniau serga patinai (60 proc.), nei kalės (40 proc.) (12 pav.).
30 Mūsų tyrimo duomenimis, lytis kelio sąnario ligų pasireiškimui patikimos įtakos neturėjo (p>0,05).
Nustatėme, kad iš tyrimui atrinktų 30 šunų, 37 proc. buvo kastruoti, o likę 63 proc. – nekastruoti (13 pav.).
13 pav. Kelio sąnario ligų pasiskirstymas pagal kastraciją (proc.)
Lyties poţiūriu jie pasiskirstė taip: 23 proc. kastruotų šunų ir 13 proc. kastruotų kalių bei 37 proc. nekastruotų šunų ir 27 proc. nekastruotų kalių (14 pav.). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kastracija turėjo įtakos kelio sąnario ligų pasireiškimui (p<0,05).
31 Analizuodami šuns dydţio, kurį lėmė šuns veislė, įtaką sergamumui kelio sąnario ligomis (15 pav.), nustatėme, kad daugiausia sirgo maţų veislių šunys – 71 proc., maţiau – vidutinių veislių šunys – 19 proc. ir maţiausia – didelių veislių šunys, kurių buvo 10 proc.
15 pav. Šunų sergamumas kelio sąnario ligomis pagal veislės dydį (proc.)
Tiriant veislės daromą įtaką rastis patologijai kelio sąnaryje nustatėme, jog kelio sąnario ligos veisliniams šunims diagnozuotos 70 proc. atvejų, o mišrūnams – 30 proc. atvejų (16 pav.; p<0,05).
32 Tačiau vertinant mišrūnus kaip auginamų šunų grupę, jų dalis bendrame veislių, kurių individams buvo diagnozuota kelio sąnario patologija, sąraše yra ţenkli – 30 proc. atvejų, kiek rečiau – Pekino (10 proc.), Jorkšyro terjerų ir vokiečių aviganių veislės šunims po 7 proc., kitų veislių šunims po 3 proc. (17 pav.).
17 pav. Šunų kelio sąnario ligų pasireiškimas pagal veislę (proc.)
33
18 pav. Šunų laikymo būdai (proc.)
Atliekant tyrimą, šeimininkai buvo apklausiami, ar šuo buvo išvedamas pasivaikščioti ir, ar buvo ribojami šunų judesiai, pastebėjus šlubavimą. Nustatėme, kad 93 proc. šunų buvo išvedami pasivaikščioti, o 7 proc. tirtų šunų – ne (19 pav.).
19 pav. Pasivaikščiojimai (proc.)
Pasivaikščiojimai neturėjo įtakos kelio sąnario ligų pasireiškimui (p>0,05).
34 Šeimininkai šlubuojantiems šunims judesius apribojo 27 proc. atvejų, o likusiais 73 proc. atvejų judesiai nebuvo ribojami (20 pav.). Nustatėme, kad judesių ribojimas turi patikimą įtaką apsisaugant nuo papildomų komplikacijų kilimo kelio sąnaryje ir jo aplinkoje šunims su ligotu kelio sąnariu (p<0,05).
20 pav. Šunų judesių apribojimas (proc.)
Prieš suteikiant gydymą buvo klausiama, ar gyvūnai gydyti kitur. 3 proc. atvejų prieš atvykstant į veterinarijos kliniką UAB „Pas pumą“ buvo kreiptasi kitur. Kitais atvejais (97 proc.) į kliniką buvo kreiptasi tiesiogiai (21 pav.).
35 Atsiţvelgiant į diagnozuotas kelio sąnario ligas, buvo rekomenduojamas gydymo būdas: 30 proc. atvejų skirtas konservatyvus, tiek pat operacinis gydymo būdai, 27 proc. atvejų – kompleksinis gydymas, o 13 proc. atvejų gydymo atsisakyta (22 pav.).
22 pav. Kelio sąnario ligų gydymas (proc.)
Kelio girnelės išnirimas diagnozuotas 7 šunims. Iš jų 43 proc. atvejų buvo paskirtas konservatyvus gydymo būdas, 29 proc. – kompleksinis gydymas, 14 proc. – operacinis gydymo būdas arba gydymo atsisakyta (23 pav.).
36 Šunys, kuriems diagnozuotas I laipsnio kelio girnelės išnirimas daugiausia buvo gydomi konservatyviai – skiriant NVNU ir analgetikus. II laipsnio kelio girnelės išnirimą turintys šunys buvo gydomi kompleksiškai ar tik operaciniu būdu. Gydant kompleksiniu būdu prieš operacinį gydymą taip pat buvo leidţiami NVNU ir analgetikai, ribojami gyvūno judesiai suteikiant narvo reţimą. III laipsnio kelio girnelės išnirimo atveju suteiktas konservatyvus gydymas: svorio maţinimas specialiu pašaru, maisto papildai iki 2 mėnesių ir fizioterapija (šiuo atveju plaukimas).
Po gydymo būklė pagerėjo 43 proc. šunų. 57 proc. atvejų baigtis yra neţinoma, nes šeimininkai į kliniką po pirminio apsilankymo nebesikreipė (24 pav.).
24 pav. Ligos baigtis po kelio girnelės išnirimo gydymo (proc.)
37
25 pav. Kranialinio kryžminio raiščio plyšimo gydymas (proc.)
Po gydymo būklė pagerėjo 62 proc. šunų, pablogėjo – 25 proc. 13 proc. atvejų ligos baigtis nėra ţinoma, nes šeimininkai nesikreipė dėl tolimesnio gydymo (26 pav.). 25 proc. pablogėjusių atvejų buvo susiję su šlubavimu po operacijos einant, tačiau ne bėgant. Toliau šiems šunims buvo tęsiamas gydymas konservatyviai, skiriant maisto papildus (HyalOral).
26 pav. Ligos baigtis po kranialinio kryžminio raiščio plyšimo gydymo (proc.)
38 Diagnozavus kelias kelio sąnario patologijas 12 šunų, daţniau buvo pasirinktas kompleksinis gydymo būdas (37 proc.), taip pat, tolygiai pasirinkta gydyti konservatyviai arba operaciniu būdu – po 27 proc. 9 proc. gydymo buvo atsisakyta (27 pav.).
27 pav. Gydymas esant keliems susirgimams (proc.)
Tais atvejais, kai buvo diagnozuotos kelios ligos vienu metu, skyrus gydymą būklė pagerėjo 64 proc. šunų, pablogėjo – 9 proc. šunų, o 27 proc. atvejų ligos baigtis nėra ţinoma (28 pav.).
28 pav. Ligos baigtis po gydymo diagnozavus kelis susirgimus (proc.)
39 Taikant gydymą šunims, sirgusiems kelio girnelės išnirimu, komplikacijos pasireiškė 14 proc. šunų: šlubavimu bėgant, 2 mėnesiai po kompleksinio gydymo. Einant šlubavimas nebuvo pastebėtas.
Kranialinio kryţminio raiščio plyšimo gydymo komplikacijos pasireiškė 22 proc. šunų, kurios buvo susiję su nepakankama šuns prieţiūra pooperaciniu laikotarpiu: tvarsčių nusiėmimu, siūlių išsilaiţymu ir ţaizdų atsivėrimu. Šie šunys buvo išgydyti konservatyviu būdu.
Pasireiškus menisko paţeidimams komplikacijų po gydymo nenustatyta.
40
41
4. REZULTATŲ APTARIMAS
2014 metų sausio mėn. – 2015 metų rugsėjo mėn. surinkti duomenys apie 30 šunų, sirgusių kelio sąnario ligomis. Atlikus tyrimą nustatėme, kad daţniau pasireiškia kelios kelio sąnario ligos (pvz., kelio girnelės išnirimas ir kranialinio kryţminio raiščio plyšimas arba kranialinio kryţminio raiščio plyšimas ir menisko paţeidimas). Tai diagnozuota 40 proc. šunų. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas diagnozuotas 30 proc., kelio girnelės išnirimas – 23 proc., menisko paţeidimai – 7 proc. šunų. Po 20 proc. atvejų diagnozuoti I ir II laipsnio kelio girnelės išnirimai. I laipsnio kelio girnelės išnirimas daţniau diagnozuotas kairėje uţpakalinėje kojoje (43 proc.), II laipsnio kelio girnelės išnirimas – daţniau dešinėje uţpakalinėje kojoje (50 proc.). Paţeidimo pusė (dešinė ar kairė) neturėjo patikimos įtakos kelio sąnario ligų pasireiškimui (p>0,05). Gibbons (4) atlikęs tyrimą su 70 šunų nustatė, kad kelio girnelės išnirimas dešinėje kojoje pasireiškė 51 proc. atvejų, kairėje kojoje – 49 proc.
Nustatėme, kad daţniausia šlubavimo prieţastis sergant kelio sąnario ligomis buvo atsitiktinė trauma (43 proc.). Kelio girnelės išnirimo daţniausiomis prieţastimis buvo įtariami genetinis polinkis (43 proc.) ir fizinis krūvis (29 proc.). Tiriant kranialinio kryţminio raiščio plyšimo prieţastis, daţniausia jų buvo atsitiktinė trauma (56 proc.). Diagnozavus kelis susirgimus, t.y. kelio girnelės išnirimą ir kranialinio kryţminio raiščio plyšimą arba kranialinio kryţminio raiščio plyšimą kartu su menisko paţeidimais, remiantis anamnezės duomenimis, buvo nustatyta, kad daţniausiai įtakos turėjo trauma (42 proc.), fizinis krūvis arba genetinis polinkis (17 proc.).
Tyrimui atrinktų šunų amţiaus vidurkis buvo 5,433 m., svorio vidurkis – 16,85 kg. Pastebėta tendencija, kad didesnę tikimybę sirgti turi šunys, sveriantys daugiau nei 15 kg (10), antsvorio turintys ar nutukę šunys (33). Uţsienio literatūroje rašoma, kad pikas plyšti kranialiniam kryţminiam raiščiui veisliniams šunims yra nuo 2 metų amţiaus (10,30,31), rastis menisko paţeidimams – amţiaus vidurkis 6 metai (serga 2–11 metų amţiaus šunys) (32), diagnozuoti kelio girnelės išnirimą – amţiaus vidurkis 2 metai (4,10).
Nagrinėdami lyties įtaką kelio sąnario ligų pasireiškimui, nustatėme, kad kelio sąnario ligomis daţniau serga patinai (60 proc.), nei kalės (40 proc.), tačiau mūsų tyrimo duomenimis, lytis kelio sąnario ligų pasireiškimui patikimos įtakos neturėjo (p>0,05), tačiau pagal Adams (33), kalės turi dvigubai didesnę riziką sirgti kranialinio kryţminio raiščio plyšimu, negu šunys.
42 Analizuodami šuns dydţio, kurį lėmė šuns veislė, įtaką sergamumui kelio sąnario ligomis, nustatėme, kad iš 30 įvairių veislių ir svorio šunų imties daugiausia sirgo maţų veislių šunys – 71 proc.
Tiriant veislės daromą įtaką rastis patologijai kelio sąnaryje nustatėme, jog daţniausiai šio sąnario patologija diagnozuojama mišrūnams – 30 proc. (p<0,05). Guthrie (10) duomenimis, daţniau serga Niufaundlendai, rotveileriai, Labradoro retriveriai, buldogai, bokseriai, čiau – čiau, Stadforšyro terjerai, senbernarai ir, rečiau, taksai, ši-cu, miniatiūriniai šnauceriai, pekinai, basetai. Tačiau pagal Adams, Mostafa ir kitų (14,33) atliktus tyrimus, daţniau serga mišrūnai.
Analizuodami šunų laikymo būdo daromą įtaką rastis kelio sąnario patologijai, nustatėme, jog 64 proc. šunų buvo laikomi bute. 93 proc. šunų buvo išvedami pasivaikščioti, tačiau pasivaikščiojimai neturėjo reikšmingos įtakos kelio sąnario ligų pasireiškimui (p>0,05).
Pastebime savininkų nepateisinamą abejingumą šuniui apšlubus. Mes nustatėme, jog vidutinė šuns šlubavimo trukmė, iki šuns šeimininkas kreipiasi į veterinarijos kliniką, yra 2 mėnesiai. Tai ilgas laiko tarpas: šiuo laikotarpiu, esant nestabiliam kelio sąnariui, daţniausiai įvyksta negrįţtamo pobūdţio artroziniai pakitimai sąnario ertmėje ir jo aplinkoje, sumenkinantys pasirinkto gydymo efektyvumą.
Šeimininkai šlubuojančio šuns judesius riboja 27 proc. atvejų. Nustatėme, kad judesių ribojimas daro patikimą įtaką (p<0,05) apsisaugant nuo papildomų komplikacijų kilimo kelio sąnaryje ir jo aplinkoje šunims su ligotu kelio sąnariu.
Kelio girnelės išnirimas diagnozuotas 7 šunims. Iš jų 43 proc. atvejų buvo paskirtas konservatyvus gydymo būdas. Po kelio girnelės išnirimo gydymo būklė pagerėjo 43 proc. šunų. 57 proc. atvejų baigtis yra neţinoma, nes šeimininkai į kliniką po pirminio apsilankymo nebesikreipė.
Kranialinio kryţminio raiščio plyšimas buvo diagnozuotas 9 šunims. Tokia patologija negaluojantys šunys daţniausiai buvo gydomi operaciniu būdu (45 proc.). Po gydymo būklė pagerėjo 62 proc. šunų, pablogėjo – 25 proc. Kranialinio kryţminio raiščio plyšimo chirurginio gydymo komplikacijos gali būti infekcija, stabilumo trūkumas, progresuojantis osteoartritas bei implantų atmetimo reakcijos (18), osteofitai (17).
43 Diagnozavus kelias kelio sąnario patologijas 12 šunų, daţniau buvo pasirinktas kompleksinis gydymo būdas (37 proc.), taip pat, tolygiai pasirinkta gydyti konservatyviai arba operaciniu būdu – po 27 proc. 9 proc. atvejų gydymo buvo atsisakyta. Šioje šunų grupėje po gydymo būklė pagerėjo 64 proc. šunų. Šunims su nestabiliu kelio sąnariu dėl priekinio kryţminio raiščio plyšimo menisko paţeidimai pasitaiko 20–77 proc. atvejų (3).
Po kelio girnelės išnirimo gydymo vienam šuniui pasireiškė komplikacijos – šlubavimas bėgant, 2 mėn. po operacijos.
Kranialinio kryţminio raiščio plyšimo gydymas suteiktas 9 šunims, iš kurių komplikacijos pasireiškė 22 proc. atvejų, kurios buvo susiję su tvarsčių nusiėmimu ir ţaizdų atsivėrimu, kurios vėliau buvo išgydytos konservatyviuoju būdu.
44
IŠVADOS
1) Šunų kelio sąnaryje daţniausiai diagnozuojamos kelios ligos vienu metu (40 proc. atvejų), rečiau – kranialinio kryţminio raiščio plyšimas (30 proc.) ir kelio girnelės išnirimas (23 proc.).
2) Kelio girnelės išnirimo daţniausia prieţastis yra genetinis polinkis (43 proc.) ir fizinis krūvis (29 proc.); kranialinio kryţminio raiščio plyšimo – trauma (56 proc.) ar kelios prieţastys (23 proc.); menisko paţeidimo – trauma (100 proc.); kelių kelio sąnario ligų – trauma (42 proc.), fizinis krūvis arba genetinis polinkis (17 proc.).
3) Didesnę riziką sirgti kelio sąnario ligomis turi maţų veislių (71 proc.), vyriškos lyties (60 proc.), laikomi bute (64 proc.) šunys. Kastracija turi patikimos įtakos rastis kelio sąnario ligoms (p<0,05).
45
REKOMENDACIJOS
Šuns savininkui rekomenduojame nuolat stebėti augintinio savijautą, reguliariai jam suteikti tinkamą fizinį krūvį, atsiţvelgiant į šuns veislę, amţių bei dydį tam, kad būtų išvengta atsitiktinės traumos. Įvykus traumai ar pastebėjus šlubavimą – svarbu nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes, esant nestabiliam kelio sąnariui, pasireiškia negrįţtamo pobūdţio pakitimai kelio sąnaryje ir jo aplinkoje: sąnario kapsulės tepalinio sluoksnio hiperplazija, meniskų paţeidimai, osteofitai, osteoartritas. Šios komplikacijos sumaţina gydymo efektyvumą.
46
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Evans HE, Lahunta, de, A. Miller‘s anatomy of the dog. Journal of small animal practice. 2013 April; 54(4):221
2. Dyce K, Wensing C. Textbook of Veterinary Anatomy. Missouri; 2010. 88, 91 – 93, 492, 494 – 496
3. Fossum TW, editors. Small animal surgery. Fourth edition. Missouri; 2007. 1254, 1289, 1290
4. Gibbons SE, Macias C, Tonzing MA, Pinchbeck GL, MacKee WM. Patellar luxation in 70 large breed dogs. Journal of Small Animal Practice. 2006 Jan 16; 47(1):3.
5. Muir P. Advances in the Canine Cranial Cruciate Ligament. Iowa; 2010. 43, 45, 53, 54, 95 – 97
6. Jandi AS, Schulman AJ. Incidence of Motion Loss of the Stifle Joint in Dogs With Naturally Occurring Cranial Cruciate Ligament Rupture Surgically Treated with Tibial Plateau Leveling Osteotomy: Longitudinal Clinical Study of 412 Cases. Veterinary Surgery. 2007 Mar 2; 36(2):114.
7. Kim S, Pozzi A, Kowaleski MP, Lewis DD. Tibial Osteotomies for Cranial Cruciate Ligament Insufficiency in Dogs. Veterinary Surgery. 2008 Feb; Nr. 37(2):111.
8. Witsberger TH, Villamil JA, Schultz LG, Hahn AW, Cook JL. Prevalence of and risk factors of hip dysplasia and cranial cruciate ligament deficiency in dogs. Journal of American Veterinary Medicine Association. 2008 June; 232(12):1818 – 1824.
9. Duerr FM, Duncan CG, Savicky RS, Park RD, Egger EL, Palmer RH. Risk factors for excessive tibial plateau angle in large-breed dogs with cranial cruciate ligament disease. Journal of American Veterinary Medicine Association. 2007 Dec 1; 231(11):1688 – 1691. 10. Guthrie JW, Keeley BJ, Maddock E, Bright SR, May C. Effect of signalment on the
presentation of canine patients suffering from cranial cruciate ligament disease. Journal of small animal practice. 2012 Apr 10; 53:273 – 277.
47 E, Roos H, Schamasch P, Shultz S, Werner S, Wojtys E, Engebretsen L. Non – contact ACL injuries in female athletes: an International Olympic Comittee current concepts statement. British Journal of Sports. 2008 Jun; 42(6):394 – 412.
12. Buote N., Fusco J, Radash R. Age, tibial plateau angle, sex and weight risk factors for contralateral rupture of cranial cruciate ligament in Labradors. Veterinary Surgery. 2009 Jun 1; 38(4):481 – 489.
13. Ragetly CA, Griffon D, Thomas JE, Mostafa AA, Schaeffer DJ, Pijanowski GJ. Noninvasive determination of body segment parameters of the hind limb in Labrador retrievers with and without cranial cruciate ligament disease. American Veterinary Medicine Res. 2008 Oct; 69(9):1188 – 1196.
14. Mostafa AA, Griffon DJ, Thomas MW, Constable PD. Morphometric characteristics of pelvic limb musculature of Labrador retrievers with and without cranial cruciate ligament deficiency. Veterinary Surgery. 2010; 39(3):380 – 389.
15. Hayes GM, Langley – Hobbs SJ, Jeffrey ND. Risk factor for medial meniscal injury in association with cranial cruciate ligament rupture. Journal of small animal practice. 2010 Dec; 51(12):630 – 634.
16. Dillon D, Gordon – Evans WJ, Griffon DJ, Knap KM, Bubb CL, Evans RB. Risk factors and diagnostic accuracy of clinical findings for meniscal disease in dogs with cranial cruciate ligament disease. Veterinary surgery. 2014 May; 43(4): 446.
17. Piermattei Dl, Flo Gl, Decamp Ce. Brinker, Piermattei and Flo’s handbook of small animal orthopedics and fracture repair. Fourth edition. Missouri; 2006. 562 – 566, 572, 574 – 577, 579, 585 – 587, 605
18. Fossum, TW, editors. Small animal surgery. Fourth edition. Missouri; 2013. 1219, 1222, 1223, 1324, 1325, 1328, 1331, 1351, 1356
19. Carobbi B, Ness GM. Preliminary study evaluating tests used to diagnose canine cranial cruciate ligament failure. Journal of small animal practice. 2009 May; 50(5): 224 – 225. 20. Might KR, Bachelez A, Martinez SA, Gay JM. Evaluation of the drawer test and the tibial
48 21. Marino DJ, Loughin CA. Diagnostic imaging of the canine stifle. Veterinary surgery. 2010
Apr; 39(3): 284 – 286.
22. German AJ, Holden SL, Bissot T, Hackett RM, Biourge V. Dietary energy restriction and successful weight loss in obese client-owned dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2007 Nov – Dec; 21(6):1174–1180.
23. MacFarlane PD, Tute AS, Alderson B. Therapeutic options for the treatment of chronic pain in dogs. Journal of Small Animal Practice. 2014 Mar, 55(3):127–134.
24. Mathews K, Kronen PW, Lascelles D, Nolan A, Robertson S, Steagall PV, Wright B, Yamashita K. Guidelines for recognition, assessment and treatment of pain. Journal of Small Animal Practice. 2014 Jun; 55(6):61.
25. Marshall WG, Hazewinkel HAW, Mullen D, Meyer de G, Baert K, Carmichael S. The effect of weight loss on lameness in obese dogs with osteoarthritis. Veterinary Research Communications. 2010 Mar; 34(3):241–253.
26. Fritsch DA, Allen TA, Dodd CE, Jewell DE, Sixby KA, Leventhal PS, Brejda J, Hahn KA. A multicenter study of the effect of dietary supplementation with fish oil omega-3 fatty acids on carprofen dosage in dogs with osteoarthritis. Journal of American Veterinary Medicine Association. 2010 Mar 1; 236(5):535.
27. Rexing J, Dunning D, Siegel AM. Effects of cold compression, bandaging, and microcurrent electrical therapy after cranial cruciate ligament repair in dogs. Veterinary Surgery. 2010; 39:54.
28. Fischer C, Cherres M, Grevel V, Oechtering G, Böttcher P. Effects of attachment sites and joint angle at the time of lateral suture fixation on tension in the suture for stabilization of the cranial cruciate ligament deficient stifle in dogs. Veterinary surgery. 2010 Jan; 39:334 – 332.
29. Mostafa AA, Bakr E, Ali MA. Extra – articular stabilization of cranial cruciate ligament - deficient stifle in dogs: a new tibial suture anchor point. The Journal of applied research in veterinary medicine. 2013; 11(3):212 – 222.
49 31. Muir P, Schamberger GM, Manley PA. Localization of cathepsin K and tartrate-resistant acid phosphatase in synovium and cranial cruciate ligament in dogs with cruciate disease. Veterinary Surgery. 2005; 34:239 – 246.
32. Cook JL. Cranial Cruciate Ligament Disease in Dogs: Biology versus Biomechanics. Veterinary Surgery. 2010; 39:270 – 277.
50
PRIEDAI
Priedas Nr.1. Pacientų registracijos žurnalas – anketa.
1. Šuns apţiūros data: 2. Vardas:
3. Amţius: 4. Veislė: 5. Lytis: 6. Svoris:
7. Ar šuo kastruotas? Taip Ne
8. Kur šuo laikomas? (bute, voljere, pririštas prie grandinės, laksto palaidas). 9. Ar šuo išvedamas pasivaikščioti? Taip Ne
10. Koks suteikiamas fizinis krūvis pasivaikščiojimų metu? (ar šuo nuolat ţingsniuoja, bėgioja, šuoliuoja per kliūtis, kt.).
11. Kada pirmą kartą pastebėtas šlubavimas? 12. Kuria koja šlubuoja?
13. Kiek laiko tęsiasi šlubavimas?
14. Kada pastebimas šlubavimas? (pvz. ilgiau pagulėjus ir pradėjus judėti, po ilgesnio pasivaikščiojimo, ryte ar vakare, bėgant ir pan.)
15. Kokios įtariamos šlubavimą sukėlusios prieţastys?
16. Ar buvo ribojami gyvūno judesiai pastebėjus šlubavimą? Taip Ne
17. Ar gyvūnas buvo dėl to gydytas kitoje klinikoje? Jei taip, koks gydymas buvo suteiktas? 18. Sėdėjimo testo rezultatai (jei atliekama).
51 21. Rentgeno nuotraukos aprašas (jei atliekama).
22. Nustatyta diagnozė: 23. Prognozė:
24. Koks pasirinktas gydymas? Konservatyvus Operacinis 25. Kokie medikamentai pasirinkti gydant konservatyviai? 26. Jeigu nuspręsta operuoti – kokia technika naudota? 27. Kokios medţiagos buvo panaudotos siuvimui?
Raiščiams:
Sąnarinei kapsulei:
Raumenims ir poodiniams audiniams:
Odai:
28. Kokie medikamentai paskirti pooperaciniu laikotarpiu?
29. Koks paskirtas pooperacinis reţimas? (Jei narvo reţimas – kiek laiko? Treniruotės?) 30. Ar buvo reikalinga speciali dieta? Jei taip, koks pašaras paskirtas?
31. Ligos baigtis:
