VILTĖ LATUŠINSKAITĖ ASMENŲ PATYRUSIŲ IŠEMINĮ GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ AR TRAUMINĮ GALVOS SMEGENŲ SUŽALOJIMĄ FIZINIO PAJĖGUMO RODIKLIŲ VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

VILTĖ LATUŠINSKAITĖ

ASMENŲ PATYRUSIŲ IŠEMINĮ GALVOS SMEGENŲ INFARKTĄ AR

TRAUMINĮ GALVOS SMEGENŲ SUŽALOJIMĄ FIZINIO PAJĖGUMO

RODIKLIŲ VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija‘‘ (valst. Kodas 6211GX010) baigia-masis darbas

Darbo vadovas: Prof. dr. Eglė Lendraitienė

TURINYS

1.1. Galvos smegenų funkcinė anatomija ...11

1.2. Galvos smegenų išeminio infarkto epidemiologija ...12

1.3. Galvos smegenų išeminio infarkto etiologija ir patogenezė ...13

1.4. Išeminio galvos smegenų infarkto priežastys ir rizikos faktoriai ...14

1.5. Išeminio galvos smegenų infarkto simptomai ir diagnostika ...15

1.6. Trauminio galvos smegenų sužalojimo epidemiologija ...16

1.8. Trauminių galvos smegenų sužalojimų klasifikacija ...19

1.9. Trauminio galvos smegenų sužalojimo komplikacijos ...20

1.10. Fizinis pajėgumas ir jo komponentai ...21

1.11. Fizinis pajėgumas po trauminio galvos smegenų sužalojimo ...23

1.12. Fizinis pajėgumas po išeminio galvos smegenų infarkto ...24

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...26

2.1. Tyrimo organizavimas ...26 2.2. Tiriamųjų kontingentas ...26 2.2.1. Tyrimo metodai ...27 3. REZULTATAI ...31 3.1. Štangės testas ...31 3.2. Henčo mėginys ...32

3.3. 6 minučių ėjimo testas ...32

3.4. Aktyvus ortostatinis mėginys ...35

3.5. HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimas kojoms ...36

3.6. HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimas rankoms ...39

REZULTATŲ APTARIMAS ...42

IŠVADOS ...45

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...46

MOKSLO PRANEŠIMŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...47

SANTRAUKA

Viltė Latušinskaitė. Asmenų patyrusių išeminį galvos smegenų infarktą ar trauminį galvos smegenų sužalo-jimą fizinio pajėgumo rodiklių vertinimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Prof. dr. Eglė Lendraitienė. Lietuvos sveikatos mokslų unversitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 2019, - 60 p.

Tyrimo tikslas:

Įvertinti asmenų, patyrusių išeminį galvos smegenų infarktą ar trauminį galvos smegenų sužalojimą fizinį pa-jėgumą.

Tyrimo uždaviniai:

1) Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų išeminį infarktą raumenų jėgos, širdies bei kvėpavimo sistemos pajėgumo rodiklius;

2) Įvertinti asmenų, patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą raumenų jėgos, širdies bei kvėpavimo sis-temos pajėgumo rodiklius;

Tyrimo metodika:

Henčo testas, Štange testas, Ortostatinis mėginys, Borgo skalė, 6 minučių ėjimo testas, HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos sistema;

Tiriamieji: Tyrime iš viso dalyvavo 30 tiriamųjų iš kurių 19 - po galvos smegenų išeminio infarkto, o 11 - patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą.

Darbo išvados:

1. Asmenų patyrusių TGSS kvėpavimo sistemos pajėgumas yra žemas - nei vienas iš tiriamųjų nepasiekė normos. Išorinio ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitos ir deguonies sunaudojimo rodiklių normas pasiekė daugiau nei pusė tiriamųjų. Daugumos fizinis pajėgumas yra mažas bei tiriamieji yra silpni ir netreniruoti. Kojų raumenų jėgos vertinime trečdalis pasiekė normą, o rankų raumenų jėgos vertinime - kas dešimtas. 2. Asmenų patyrusių galvos smegenų išeminį infarktą kvėpavimo sistemos pajėgumas yra žemas - nei vienas iš tiriamųjų nepasiekė normos. Išorinio ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitos ir deguonies sunaudojimo rodiklių normas pasiekė trečdalis tiriamųjų. Daugumos fizinis pajėgumas yra mažas, o pusė tiriamųjų silpni ir netreniruoti. Kojų raumenų jėgos vertinime ketvirtadalis pasiekė normą, o rankų raumenų jėgos vertin-ime kas dvidešimtas.

ABSTRACT

Viltė Latušinskaitė. Evaluation of physical endurance for the persons after traumatic brain injury and cere-bral ischemic infarction. Master’s thesis. Supervisor - Prof .dr. Eglė Lendraitienė. Lithuanian University of Health Sciencies, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of reabilitation. Kaunas, 2019, - 60 p.

Aim:

To evaluate the physical capacity of persons with traumatic brain injury or cerebral infarction;

Tasks:

1) To evaluate the indicators of muscle strength, cardiac and respiratory capacity of persons with ischemic cerebral infarction;

2) To evaluate indices of muscle strength, heart and respiratory capacity of persons who have suffered trau-matic brain injury;

Materials and methods:

Hench test, Stange test, Orthostatic test, Borg scale, 6 minutes walk test, Hur – pneumatic resistance system;

Conclusions:

The respiratory capacity of individuals with experienced TBI is low - none of the subjects reached normal level. More than half of the subjects achieved rates of external and internal respiratory gas metabolism and oxygen consumption. Most people have low physical capacity and subjects are weak and untrained. One-third reached normal in the leg muscular strength assessment and one in ten in the muscular strength evaluation. 2. The respiratory capacity of subjects with cerebral ischemic infarction is low - none of the subjects reached normal levels. One third of the subjects reached the rates of external and internal respiratory gas metabolism and oxygen consumption. The physical fitness of most is low and half of the subjects are weak and untrained. One-fourth reached the norm in the leg muscular strength assessment and one in twenty in the muscular strength evaluation.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei Prof. dr. Eglei Lendraitienei už pagalbą bei suteiktas žinias rašant diplominį darbą.

Dėkoju Kulautuvos reabilitacijos ligoninės vadovui gydytojui dr. Raimondui Kubiliui bei ten dirbančioms kineziterapeutėms už galimybę atlikti tyrimą ir pagalbą.

SANTRUMPOS

CD - cukrinis diabetas; GKS - Glasgow komos skalė; KT - kompiuterinė tomografija;

PSO - Pasaulinė Sveikatos Organizacija;

TIA - tranzitinės išeminės atakos (praeinantys smegenų išemijos priepuoliai); PD - pulso dažnis;

IS - išeminis infarktas; GKS - Glasgow komos skalė; AH - arterinė hipertenzija.

ŽODYNĖLIS

Dislipidemija - tai lipidų koncentracijos pokyčiai kraujo serume, dažniausiai jų padidėjimas; Perseveracija - reiškinys, kai žmogus kartoja žodžius ar gestus po kelis kartus ar ilgiau; Okliuzija - ūminis arterijų ar venų užakimas;

Hipoksemija - sumažėjęs deguonies kiekis kraujyje; Kontūzija - kūno arba organų pažeidimas;

Embolija - kraujagyslių užsikimšimas įvairiomis kraujyje cirkuliuojančiomis dalelėmis; Apraksija - aukštosios nervinės veiklos sutrikimas. nesugebėjimas atlikti tikslingų veiksmų; Agnozija - gebėjimo atpažinti objektus, žmones, formas ir kvapus sutrikimas;

Agrazija - sutrikęs gebėjimas rašyti;

Aleksija - gebėjimo skaityti ir suprasti tekstą sutrikimas; Akalkulija - gebėjimo skaičiuoti sutrikimas;

Fibromuskulinė displazija - būklė, kai susiaurėja ir padidėja kūno arterijos;

ĮVADAS

Pagrindines mirties priežastis Lietuvoje sudaro - kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai bei išorinės mirties priežastys, kurios 2018 m. sudarė net (82,3 proc.) visų mirties priežasčių. Daugiau kaip pusės (54,4 proc.), mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos ligos [3].

Išeminiai galvos smegenų kraujotakos pažeidimai sudaro apie 85-90% visų ūminių galvos smegenų kraujotakos pažeidimų [4;5]. Atliktas tyrimas Italijoje parodė, kad didžiausi rizikos veiksniai patirti galvos smegenų išeminį infarktą yra nutukimas (22,7 proc.), iš jų (18,6 proc.) moterys ir (26,1 proc.) vyrai, hiperten-zija (59,6 proc.), iš jų (48,3 proc.) moterys ir (70,0 proc.) vyrai. Taip pat dislipidemija (1 proc.) iš jų (57,7 proc.) moterys ir (60,3 proc.)vyrai, bei kiti faktoriai tokie kaip diabetas (3 proc.) ar rūkymas (8 proc.) [64].

Trauminis galvos smegenų sužalojimas (TGSS) yra apibrėžiamas kaip smegenų funkcijos pakitimas ar smegenų patologijos, kurias sukelia išorinės jėgos veiksniai [4]. Tai būklė, kai kinetinės energijos poveikis galvos smegenims bei kaukolei sukelia funkcinių bei morfologinių pokyčių ir sutrikdo smegenų veiklą. Skiri-ami traumos mechanizmai: pirminis traumos mechanizmas bei antrinis traumos mechanizmas [8]. TGSS pasekmės gali būti tiek trumpalaikės tiek ir ilgalaikės. Tai sąlygoja nuotaiką, elgesio sutrikimus, pažinimo sutrikimus as intelektinius gebėjimus [4]. Patyrus trauminį galvos smegenų sužalojimą, padidėja rizika susirgti šonine amiotrofine skleroze, Alzheimeriu, Parkinsonu ar išsėtine skleroze. Net lengvas sužalojimas didina šių ligų riziką [25].

Kaukolės ir galvos smegenų sužalojimai dažnai sukelia komplikacijas, kurios skirstomos: ankstyvo-sios komplikacijos (meningitas, riebalinė embolija, pireksija, epilepsija, ankstyvasis smegenų absesas, stam-biųjų smegenų kraujagyslių trombozė, karotikokaverninė fistulė, ertmės fistulė), o vėlyvosios komplikacijos (hidrocefalija, epilepsija, sukrėtimo sindromas,smegenų atrofija, trepanacinis sindromas, vėlyvasis abscesas, padidėjęs arba sumažėjęs kaukolės slėgis) [4]. Asmuo negali suvokti laiko ir aplinkos, sutrinka dėmesys, at-siranda perseveracija. Šie pokyčiai priklauso nuo asmens amžiaus, patirties, aplinkos įtampos, bei daugelio kitų faktorių [29]. Atsižvelgiant į traumos sunkumą išskiriama - lengvi, vidutinio sunkumo bei sunkūs trau-miniai galvos smegenų sužalojimai [4;7].

Fizinis pajėgumas labiausiaisiejamas su individo funkcinėmis galimybėmis - nepervargstant at-likti reikiamas fizines užduotis. Trys pagrindiniai, su sveikata susiję, fizinio pajėgumo rodikliai yra aerobinis pajėgumas, griaučių raumenų pajėgumas, judėjimo (motorinis) pajėgumas [14;53]. Fizinis pajėgumas

dau-giausiai priklauso nuo žmogaus genetinio paveldimumo, tačiau tai veikia ir fizinis aktyvumas bei sveikatos būklė. Šiais laikais mokslas kaip vieną iš svarbiausių sveikatos rodiklių pripažįsta fizinį pajėgumą [49]. Daug tyrimų dažnai tiria ir fizinį aktyvumą, ir fizinį pajėgumą, tačiau fizinis pajėgumas yra daug tikslesnis fizinio aktyvumo rodiklis. Fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo ryšys su sergamumu ir mirštamumu panašus, tačiau fizinis pajėgumas yra tikslesnis sveikatos faktorių rodiklis [15]. Atlikti tyrimai rodo, kad prarastas funkcijas bei grįžimą į visavertį gyvenimą pagreitinti gali ankstyvas kineziterapijos taikymas [56]. Autoriai teigia, kad daugiausiai komplikacijų išsivysto pirmomis dienomis bei mėnesiais po TGSS. Šios komplikacijos dažniausi-ai yra sunki bendra ligonio būkle, su didele funkcine jo priklausomybe, nenumatytos medicininės ar chirurginės komplikacijos, dėl, kurių reikia nutraukti ligonio reabilitaciją, o tai lemia fizinio pajėgumo mažėjimą [18]. Išeminis galvos smegenų infarktas yra pagrindinė sunkios negalios priežastis ir trečia pagrind-inė mirštamumo priežastis Jungtpagrind-inėse Valstijose. Jis sukelia neurologinę negalią ar net mirtį. SI pažeidus tam tikrą galvos smegenų dalį, vystosi ir atitinkama simptomatika, pasireiškianti funkcijos sutrikimu arba išnykimu, todėl labai svarbu kuo ankščiau pradėti reabilitacija ir stengtis būti fiziškai aktyviems [35;85]. Tyrimo tikslas:

Įvertinti asmenų, patyrusių išeminį galvos smegenų infarktą ar trauminį galvos smegenų sužalojimą fizinį pa-jėgumą.

Tyrimo uždaviniai:

1) Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų išeminį infarktą raumenų jėgos, širdies bei kvėpavimo sistemos pajėgumo rodiklius;

2) Įvertinti asmenų, patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą raumenų jėgos, širdies bei kvėpavimo sis-temos pajėgumo rodiklius;

Darbo naujumas ir aktualumas: Asmenų patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą ar išeminį galvos smegenų infarktą, literatūroje daug dėmesio skiriama etiologijai, priežastims, pasėkmėms taip pat sutrikusių funkcijų atsigavimams. Tačiau mažai tyrimų, kuriuose būtų vertinamas jų fizinis pajėgumas. Todėl atlikdama darbą noriu įvertinti, kokią įtaką TGSS ir GSI daro fizinio pajėgumo rodikliams.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Galvos smegenų funkcinė anatomija

Galvos smegenis sudaro didieji pusrutuliai, smegenėlės ir smegenų kamienas. Didieji pusrutuliai yra didžiausia ir labiausiai išsivysčiusi žmogaus smegenų dalis. Jų dėka įmanoma aukštoji nervinė veikla, kalba, emocijos, visų rūšių jutimų integracija, motorika ir judesių kontrolė. Antroji pagal dydį galvos smegenų dalis yra smegenėlės, atsakingos už pusiausvyrą, judesių kontrolę, koordinaciją. O smegenų kamienas tai jun-giančioji dalis, užtikrinanti tarpusavio ryšį tarp didžiųjų pusrutulių, smegenėlių ir nugaros smegenų. Jame yra rijimo, kvėpavimo, širdies veiklos, būdravimo automatiniai centrai. Jis reguliuoja žmogaus kvėpavimą, širdies susitraukimų dažnį, arterinį kraujospūdį, miegą bei dėmesio koncentraciją (1 pav.) [4;81].

-1 pav. Galvos smegenų anatomija. ( Hoffman M. Human Anatomy. 2009)

Smegenis sudaro dešinysis ir kairysis pusrutuliai. Kairysis kontroliuoja dešinės kūno pusės funkcijas, o dešinysis kairės pusės [35;84]. Visada vienas iš smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Dažniausiai dešiniarankiai asmenys turi dominuojantį kairįjį pusrutulį ir dažnai jo pažeidimas sukelia tokius sutrikimus (kalbos, rašymo, sakitymo defektai). Kadangi nervinės skaidulos persikryžiuoja kamiene, dėl šios priežasties kairiojo smegenų pusrutulio pažeidimas sukelia jutimo ir motorikos sutrikimus dešinėje kūno pusėje, o jei

dešiniojo pusrutulio tai sutrikimai pasireiškia kairiąjame. Smegenų pusrutulį sudaro pakaušinė, momeninė, kaktinė, smilkininė skiltys, kurios atsakingos už tam tikras funkcijas [35]:

• Kaktinė – judesiai, įžvalgumas, sprendimai, mąstymas, kalbos centras, uoslė;

• Smilkininė – emocinės ir intelektualinės funkcijos, kalbos suvokimo centras, žodinės, rašytinės funkcijos, erdvinė orientacija, klausos centras, atmintis;

• Pakaušinė – pirminis regėjimas, skaitymas, rašymas, veidų bei spalvų atpažinimas, orientacija; • Momeninė – skausmo, temperatūros jutimai, kalbos suvokimo centras.

Smegenys yra gausiai vaskuliarizuotas organas, o jas krauju aprūpina dvi poros arterijų (porinės miego ir slankstelinės arterijos). Maitinančios arterijos užakimas sutrigdo smegenų kraujotaką ir sukelia SI, kurio apimtis ir pasekmės priklauso nuo kolateralinės kraujotakos galimybių [4;35;83]. GSI arba TGSS pažeidus tam tikras galvos smegenų sritis, vystosi ir atitinkama neurologinė simptomatika, pasireiškianti išvardytų funkcijų sutrikimu arba net išnykimu. Smegenų kamiene infarktą dažniausiai sukelia pamatinės arterijos ar jos šakų užakimas. Jam būdingi alternuojantys paralyžiai. Platus smegenų kamieno infarktas dažniausiai būna netgi mirtinas [35;82].

1.2. Galvos smegenų išeminio infarkto epidemiologija

Per metus Europoje galvos smegenų infarktas ištinka apie 1,1 mln. žmonių, 2014 metais skelbė Eu-ropos kardiologijos asociacija [1]. Tailando mokslininkai 2016 atliko tyrimą , kurio metu ištyrė 5,210 pacien-tus. Atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dalis pacientų buvo patyrę išeminį galvos smegenų infarktą (74.2 proc.), lyginant su hemoraginiu (25.8 proc.). Didesnė dalis buvo vyrai (52.9 proc.), o moterys (47.1 proc.). Taip pat išeminį galvos smegenų infarktą daugiausiai patyrė asmenys turintys >60 metų (57.9 proc.). Buvo nustatyta, kad hipertenzija yra labiausiai paplitęs rizikos veiksnys asmenims patyrusiems išeminį galvos smegenų in-farktą (61.3 proc.) lyginant su dislipidemija (38.3 proc.) bei cukriniu diabetu (CD) (32.3 proc.) [2]. Pa-grindines Lietuvos mirties priežastis sudaro - kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai bei išorinės mir-ties priežastys, kurios 2018 m. sudarė net (82,3 proc.) visų mirmir-ties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t.y. (54,4 proc.). Vyrų mirtingumo nuo kraujotakos sistemos ligų Lietuvoje rodiklis 2018 m. 693,7/100 000 vyrų (2017 m. - 711,7/100 000), lyginant su moterų 2018 m. 858,9/100 000 (2007 m. - 868,0/100 000). Lietuvoje galvos smegenų infarktą kasmet patiria daugiau kaip 11 000 vyresnių kaip 25 metų asmenų, iš kurių (14 proc.) reikalinga nuolatinė kitų asmenų pagalba bei priežiūra [3].

1.3. Galvos smegenų išeminio infarkto etiologija ir patogenezė

Galvos smegenys sudaro (2 proc.) kūno masės, bet metabolizmui ir mitybai sunaudoja (15-20 proc.) širdies išmetamojo tūrio. Per smegenis kiekvieną minutę prateka maždaug 1000 ml prisotinto deguonimi bei gliukoze kraujo. Tačiau išemijai jautriausios yra neuronų ląstelės. Kadangi jie neturi reikšmingų energetinių atsargų, todėl yra priklausomi nuo pastovaus aprūpinimo gliukoze bei deguonimi, kurį užtikrina smegenų kraujotaka [4;92].

Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes grupes [5]:

1. Galvos smegenų išeminis infarktas (smegenų ląstelių dalis žūsta dėl smegenų ar kaklo kraujagyslių nepakankamos kraujotakos);

2. Hemoraginis insultas (kraujas išsilieja į smegenis ar/ir po smegenų dangalais).

Iš visų ūminių galvos smegenų kraujotakos pažeidimų (85-90 proc.) sudaro išeminiai. Jau po kelių sekundžių visiškai nutrūkus smegenų kraujotakai atsiranda išemija. O tokiai būklei trunkant ilgiau nei ke-lioms minutėms pradeda vystytis smegenų audinio nekrozė (infarktas). Infarktas įvyksta susidarius krešuliui (trombui) kraujagyslėje arba užkišus ją embolui, kurio metu nutrūksta gliukozės bei deguonies tiekimas galvos smegenims. To priežastis metabolinių procesų sutrikimas pažeistoje smegenų audinio srityje. Ar pokyčiai bus grįžtami ar ne, priklauso nuo išemijos trukmės ir sunkumo laipsnio [4;5;6].

Dauguma literatūros šaltinių nurodo šiuos pagrindinius pažeidimo simptomus esant išeminiam galvos smegenų infarktui [16]:

• Galvos skausmas; • Regėjimo sutrikimai; • Rijimo sutrikimai; • Jutimų sutrikimai;

• Sąnarių paslankumo pokyčiai

• Minkštųjų audinių bei raumenų elastingumo pokyčiai; • Koordinacijos sutrikimai;

• Pusiausvyros sutrikimai;

• Šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai.

• Informacijos suvokiamumo bei išreiškimo sutrikimai (afazija, agrafija, aleksija, akalkulija, agnozija);

emocijų sutrikimai, elgsenos sutrikimai);

Taip pat ir motorikos sutrikimai tokie kaip - kūno padėties kontrolės, valdymo, valingo inicijavimo sutrikimai. Po galvos smegenų išeminio infarkto labai svarbus ankstyvas kineziterapijos taikymas [4;5;34].

1.4. Išeminio galvos smegenų infarkto priežastys ir rizikos faktoriai

Smegenų infarkto rizika yra daugialypė ir apima genetinius, anatominius ir aplinkos aspektus.

1. Aterosklerozė - hemodinamiškai reikšminga arterijos stenozė, arterijos trombozė, aterosklerozinės plokštelės hemoragija, išopėjimas, embolija iš plokštelės, pooperacinės brachiocefalinių arterijų komp-likacijos (trombozė, embolija arba operuotos arterijos stenozė).

2. Kitos arterijų ligos - arterijų kilpos ir perlinkimai, fibromuskulinė displazija, aneurizmos, arterijos sienelės disekacija, arteriitas, arterijų sužeidimai.

Smegenų kraujotakos nepakankamumą gali sukelti ligos, dėl kurių širdyje susiformuoja embolų šaltiniai, sutrinka normalus širdies darbas, sumažėja širdies išmetamojo kraujo kiekis.

3. Širdies ligos:

1) išeminė širdies liga, kada susiformuoja trombas; 2) miokardo infarktas su prisieniniu trombu; 3) širdies aritmija;

4) Širdies vožtuvų ligos:

a) uždegiminis (reumatinis valvulitas); b) infekcinis endokarditas;

c) neinfekcinis endokarditas;

d) mitralinio vožtuvo prolapso sindromas; e) širdies moksoma.

4. Smegenų tromboembolijos komplikacijos po širdies zondavimo, angiografijos, širdies operacijų. 5. Nenustatytos etiologijos.

Smegenų infarkto rizikos faktoriai yra skirstomi į modifikuojamus ir nemodifikuojamus. Modifikuo-jami rizikos faktoriai yra alkoholio vartojimas, hiperlipidemija, asimptominis ūžesys virš miego arterijų, arter-inė hipertenzija, širdies ligos, prieširdžių virpėjimas, geografiniai, klimatiniai, socialiniai, ekonominiai. O

nemodifikuojami sudaro senyvas amžius, vyriška lytis, rasė, cukrinis diabetas, buvę TIA ar SI, šeimyninis polinkis [6;63;90]. Atliktas tyrimas Australijoje parodė, kad pastebima didžiausia smegenų infarkto rizika, susijusi su rūkymu (54 proc.) taip pat (54 proc.) hipertenzija ir (45 proc.) širdies ligomis [36]. Atliktas tyrimas Italijoje parodė, kad didžiausi rizikos veiksniai patirti galvos smegenų išeminį infarktą yra nutukimas (22,7 proc.), iš jų (18,6 proc.) moterys ir (26,1 proc.) vyrai, hipertenzija (59,6 proc.), iš jų (48,3 proc.) moterys ir (70,0 proc.) vyrai. Taip pat dislipidemija (1 proc.) iš jų (57,7 proc.) moterys ir (60,3 proc.)vyrai, bei kiti fakto-riai tokie kaip diabetas (3 proc.) ar rūkymas (8 proc.) [64].

Mokslininkai teigia, kad genetiniai tyrimai galėtų padėti insulto gydyme. Pavyzdžiui egzistuoja ryšys tarp genų varijacijų, dėl kurių padidėja prieširdžių virpėjimo ir išeminio insulto rizika. O tai kelia galimybę, kad genetiniai tyrimai gali padėti diagnozuoti insultus, kurie atsiranda dėl prieširdžių virpėjimo [85]. Taip pat atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad vidutinio sunkumo fizinis pajėgumas toks kaip – plaukiojimas ar bėgioji-mas buvo susijęs su mažesne išeminio insulto rizika. Tačiau toks fizinis aktyvubėgioji-mas kaip vaikščiojibėgioji-mas – neb-uvo [87].

1.5. Išeminio galvos smegenų infarkto simptomai ir diagnostika

Pasireiškus insulto simptomams svarbu nedelsiant kreiptis į gydytojus ir pradėti gydymą. Insultas tai kraujotakos sutrikimas, kurio klinika priklausoma nuo pažeistos kraujagyslės ir krauju aprūpinamos centrinės nervų sistemos zonos funkcijų. Kraujagyslės okliuzija įvyksta staiga. Dažniausiai pacientai patys gali tiksliai pasakyti laiką, kai sutriko kažkuri iš funkcijų. Tai yra labai svarbus momentas diagnostikoje, nes leidžia at-mesti kitų galimų sutrikimų simptomus. Labai retais atvejais gali ištikti net keli insultai tuo pačiu metu. Daž-niausiai kraujotaka sutrinka tik vienoje kraujagyslėje, bet tuo pačiu metu sutrinka ir deguonies patekimas į arterijos baseiną. Dėl centrinės sistemos jautrumo nepakankamam deguonies kiekiui, insultas pasireiškia židi-nine neurologine simptomatika [4]. Literatūroje nurodomi simptomai yra tokie [80]:

• Pasireiškia kažkurioje kūno pusėje;

• Jutimų ar funkcijos sutrikimas veide ar/ir galūnėse; • Gali sutrikti regėjimas;

• Gali sutrikti kalba;

• Dažnai sunku suvokti paprastus paliepimus; • Sunku vaikščioti;

• Prarandama pusiausvyra ir koordinacija; • Galvos skausmas;

• Galūnių nutirpimas.

Išeminio insulto diagnostikos išskiriamos tokios [94]:

• Kompiuterinė tomografija (KT) - smegenų vaizdai kompiuterinėse tomogramose gaunami skenuojant galvą koncentruotu rentgeno spindulių pluoštu plonais sluoksniais, šie duomenys apdorojami kompiu-teriu ir pateikiami vertinimui;

• Magnetinio rezonanso tomografija - puikiai vizualizuoja smegenų anatomines struktūras, leidžia atskirti ir infarkto zonas, suteikia vertingą informaciją apie smegenų audinio struktūrinius ir biochem-inius pokyčius SI vystymosi metu;

• Doplerio ultragarsas.

Svarbiausia kuo ankščiau diagnozuoti insultą bei jo tipą, siekiant išvengti kuo didesnių padarinių [79]. Laiku pradėtas gydymas leidžia statistiškai reikšmingai sumažinti insulto priepuolio dydį ir su juo susi-jusių funkcijų sutrikimų. Išeminiai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai pagal savo trukmę, sukeltų neu-rologinių defektų dinamiką yra skirstomi į tranzitorines išemines atakas, praeinantį deficitą ir smegenų infark-tą [98] .

1.6. Trauminio galvos smegenų sužalojimo epidemiologija

Trauminis galvos smegenų sužalojimas (TGSS) yra pagrindinė traumų patyrusių pacientų mirties ir negalios priežastis [9;91]. TGSS - tampa vis didesne problema pasaulyje, su kuria susiduria apie 68 milijonai žmonių kiekvienais metais [95]. Kinijoje 2017 metų pabaigoje buvo daugiau nei 1,39 milijardo žmonių, tai yra (18 proc.) viso pasaulio gyventojų. Nuo 2001 iki 2017 m. Kinijoje buvo užfiksuoti 125474 trauminiai galvos smegenų sužalojimai, iš kurių 66465 (53 proc.) patiriami kelių eismo įvykiuose, 35911 (28,6 proc.) sudarė kritimai, 8532 (6,8 proc.) patiriant smurtą, o 14 566 (11,6 proc.) dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui sporto traumų [19]. Tyrimas atliktas 11 Kinijos ligoninų parodė, kad 1890 (84 proc.) vyrų ir 364 (16 proc.) moterų iš 23816 paguldyti į ligoninę dėl trauminio galvos smegenų sužalojimo patirto smurto metu [20].

Naujojoje Zelandijoje atliktas tyrimas parodė, kad laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2016 metų, buvo užfiksuota 97 955 trauminių galvos smegenų sužalojimo atvejų. Kritimai sudarė beveik pusę (41,7 proc.) visų

TGSS atvejų, o kelių eismo įvykiuose patirtų TGSS sudarė (36,5 proc.) [21]. Atliktas tyrimas Irane parodė trauminio galvos smegenų sužalojimo demografinius rodiklius. Iš viso buvo tirta 3818 pacientai, kurie buvo paguldyti į ligoninę dėl TGSS. Tyrimas buvo atliktas 2009-2013 metais. Rezultatai parodė, kad daugiausiai TGSS patiriami kelių eismo įvykiuose ir sudaro (76,4 proc.), o mirties priežastis dėl TGSS sudaro (16 proc.) visų mirties priežasčių [11]. Indijoje 2018 metais viename tyrime dalyvavo 704 pacientai patyrę TGSS. Didžiausią dalį patyrusių TGSS sudarė 21–60 metų asmenys (80.82 proc.) iš kurių (81.47 proc.) vyrai [22].

Per metus JAV dėl trauminio galvos smegenų sužalojimo miršta apie 50 000 žmonių. Daugiausiai TGSS įvyksta dėl kritimų (35 proc.), susidūriant su motorinėmis transporto priemonėmis (17 proc.), bei dėl šautinių žaizdų galvoje, kurios dažniausiai yra mirtinos [9]. PSO apskaičiavo, kad beveik 90 proc. mirčių dėl traumų įvyksta šalyse, kuriose gaunamos mažos ir vidutinės pajamos, bei kuriose gyvena (85 proc.) gyvento-jų. TGSS yra didžiausia mirties ir negalios priežastis lyginant su kitomis traumomis visame pasaulyje. Atlikta sisteminė apžvalga 2018 metais parodė, kad 64-74 milijonai žmonių kasmet patiria TGSS. Didžiausią dalį sudarė TGSS patirti dėl kelių eismo susidūrimų Afrikoje ir Pietryčių Azijoje (56 proc.), o mažiausią - Šiaurės Amerikoje (25 proc.). Didžiausią riziką patirti TGSS turi senyvo amžiaus žmonės (> 65 metai) [10]. Tyrimai atlikti Autralijoje parodė, kad sunkų ar vidutinio sunkumo trauminį galvos smegenų sužalojimą patiria atitinkamai 12–14/100 000 ir 15–20/100 000 asmenų per metus, lengvą TGSS patiria 64–131/100 000 žmonių per metus, o 15-65 metų asmenų TGSS priežastis - smurtiniai incidentai [23]. Airijoje atliktame tyrime daly-vavo 690 asmenų patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą. Vyrai sudarė 130 (61 proc.), kurių vidutinis amžius buvo 56 metai. Nustatyta, kad kritimai sudarė (56 proc.) visų TGSS atvejų [24].

Lietuvoje 2010 m. transporto įvykiai ir nukritimai sudarė (16,7 proc.) visų išorinių mirties priežasčių [12]. Trauminiai galvos smegenų sužalojimai sudarė (36,8 proc.). Taigi trauminis galvos smegenų sužalojimas yra dažna neįgalumo ar net mirties priežastis visame pasaulyje. Dažniausios jų priežastys yra nelaimingi atsi-tikimai kelyje, griūvimai [10;12;13].

1.7. Trauminio galvos smegenų sužalojimo etiologija ir patogenezė

Trauminis galvos smegenų sužalojimas (TGSS) yra apibrėžiamas kaip smegenų funkcijos pak-itimas ar smegenų patologijos, kurias sukelia išorinės jėgos veiksniai [4]. Tai būklė, kaip kinetinės energijos

poveikis kaukolei ir galvos smegenims sukelia funkcinių bei morfologinių pokyčių ir sutrikdo smegenų veik-lą. Skiriami traumos mechanizmai [8]:

• Pirminis traumos mechanizmas - stebimas traumos metu. Dėl galvos smegenų judesių kaukolėje po smū-gio pagreitėjimo — sulėtėjimo sužalojama smegenų parenchima, venos. Smegenys yra pažeidžiamos tiesioginio smūgio srityje, bet dėl smegenų atatrankos į priešingos pusės kaukolės kaulus gali būti sužalo-jamos ir priešingos pusės smegenys. Smegenys gali būti pažeidžiamos ir dėl atsitrenkimo į didijį smegenų pjautuvą arba į smegenėlių padangtį.

• Antrinis traumos mechanizmas - hipoksemijos, išemijos, smegenų edemos ar hematomos sukeltas galvos smegenų pažeidimas.

Dėl pagreitėjimo bei sulėtejimo yra sužalojamos venos ir smegenų parenchima. Smegenys pažeidžiamos tiesioginio smūgio vietoje, bet dėl galimos atatrankos į priešingos pusės kaulus, gali būti sužalota ir priešingos pusės smegenys [4].

Smegenų sukrėtimas (komocija) - būdingų morfologinių pokyčių nebūna, tačiau pakinta neu-ronų medžiagų apykaita, padidėja gliukozės koncentracija, nuolatinė hipermetabolinė būklė, trunkanti maž-daug savaitę. Smegenų sumušimas (kontūzija) - būna lokalus arba difuzinis. Matoma maž-dauginiu smulkių krau-josruvų. Kliniškai po traumos galima iškart nustatyti židininių neurologinių simptomų. O smegenų suspaudi-mas būna šautinis arba durtinis. Durtinis sužalojisuspaudi-mas dažnai klastingas, nes odos žaizda atrodo maža, o iš tikrųjų būna sužalotas kaulas, kietasis smegenų dangalas bei smegenys [4;7].

Padariniai patyrūs trauminį galvos smegenų sužalojimą [96]: • Potrauminė epilepsija;

• Rijimo sutrikimai;

• Medžiagų apykaitos sutrikimai; • Žarnyno sutrikimai;

• Šlapimo pūslės funkcijų valdymo sutrikimai; • Spazmiškumas;

• Heterotopinė osifikacija; • Neuroendokrininė disfunkcija.

Priklausomai nuo trauminio galvos smegenų sužalojimo sunkumo, pasėkmės būna įvairios: nuo pasveikimo iki visiškos negalios. Autoriai nurodo, kad asmenims po trauminio sužalojimo pasireiškia

mo-torikos, pažintinių funkcijų sutrikimai, taip pat vystosi komplikacijos kaip smazmiškumas, epilepsija, potrau-minė vandenė, galvinių nervų pažeidimas, miego sutrikimai, hipertermija, tromboflebitas, kvėpavimo bei virškinimo problemos bei skeleto - raumenų sistemos komplikacijos [4;12;13].

1.8. Trauminių galvos smegenų sužalojimų klasifikacija

Trauminis galvos smegenų sužalojimas klasifikuojamas pagal sužalojimo pobūdį ir sunkumą. Trau-mos pagal sužalojimo pobūdį skirstoTrau-mos į difuzines ir lokalias. Patyrus difuzinę galvos smegenų traumą įvyk-sta potrauminis apkvaitimas, difuzinis aksonų sužalojimas. Sutrinka galvos smegenų veikla. Patyrus lokalinį - sutrinka tik pakenktos smegenų dalies funkcija [4;8]. Atsižvelgiant į traumos sunkumą išskiriama lengvi, vidutiniai, sunkūs TGSS.

• Lengvas trauminis galvos smegenų sužalojimas - galimas trumpalaikis sąmonės praradimas iki 5 min-učių, sutrikęs žvalumas ir atmintis ( iki 30 minučių besitęsianti potrauminė amnezija). Pagal Glasgow ko-mos skalę, daugiau nei 13 balų. Kompiuterinėje tomografijoje nėra matomi smegenų pokyčiai, kaukolės lūžiai. Taip pat nėra ir židininių neurologinių simptomų. Ligonis jaučia tik bendrus potrauminius simptomus tokius kaip: nuovargį, skausmą, nerimą, atminties sutrikimą. Šie simptomai praeina dažniausiai 3 mėnesių laikotarpyje [4;7;8].

• Vidutinio sunkumo trauminis galvos smegenų sužalojimas - sąmonės netenkama ilgiau nei 5 minutes po trauminuo sužalojimo. Potrauminė amnezija gali trukti kiek ilgiau nei 30 minučių. Remiantis GKS - 9-12 balų. Dažni židininiai neurologiniai simptomai. Galvos KT dažniausiai matyti kaukolės smegeninės dalies, pamato lūžiai bei trauminiai smegenų pokyčiai [4;8].

• Sunkus trauminis galvos smegenų sužalojimas - po traumos gali trukti ne mažiau nei 6-8 valandas, as-muo būna ištiktas komos. Remiantis GKS - iki 8 balų. Nustatoma židininių neurologinių simptomų. Galvos KT galima matyti pamato lūžius, smegenų pokyčius [4].

Patyrus vidutinį ar sunkų trauminį galvos smegenų sužalojimą, pasėkmės būna sunkios. Dažnai pasireiškia paralyžius, jutimų, koordinacijos, pusiausvyros sutrikimai, deziorentacija laike ar erdvėje, at-minties sutrikimai bei nevalinga dubens organų funkcijos veikla. Kiti šaltiniai traumos sunkumą vertinti siūlo atsižvelgiant į komos trukmę, amžių, vyzdžių reakciją bei šviesą [4;8;13]. Lengvas trauminis galvos smegenų sužalojimas gali komplikuotis ir pasidaryti vidutinio sunkumo ar sunkus [4]. Sąmonės sutrikimo sunkumas gali būti vertinamas pagal potrauminės amnezijos trukme arba Glazgo komų skale. Ji atspindi sąmonės

sutrikimo gyli ir komos sunkumą. Tačiau tai turi ir minusų, nes šia skale negalima įvertinti kurčnebylių ir ligonių turinčių įstatytus intubacinius vamzdelius, vartojusių slopinamuosius vaistus, alkoholį ar šoko ištiktų pacientų [37].

1.9. Trauminio galvos smegenų sužalojimo komplikacijos

Trauminis galvos smegenų sužalojimo spektras gali būti labai platus, nuo lengvo iki sunkaus. Tai gali daryti įtaką intelektiniams gebėjimams, pažinimo sutrikimams, nuotaikai ar elgesio pakitimams, kurie gali būti trumpalaikiai bei ilgalaikiai [4;54].

Patyrus trauminį galvos smegenų sužalojimą, padidėja rizika susirgti šonine amiotrofine skleroze, Alzheimeriu, Parkinsonu ar išsėtine skleroze. Net lengvas sužalojimas didina šių ligų riziką [25]. Trauminis galvos smegenų sužalojimas (TGSS) yra svarbus epigenetinis Alzheimerio ligos vystymosi rizikos veiksnys. Aβ plokštelės, turinčios patologinius Alzheimerio ligos požymius, pastebimos 30% pacientų, mirusių nuo trauminio galvos smegenų sužalojimo [26]. Neseniai atlikti dideli epidemiologiniai tyrimai TGSS papildomai nustatė kaip demencijos rizikos veiksnį.Taip pat tyrimų rezultatai rodo, kad pasikartojantys trau-miniai galvos smegenų sužalojimaiyrasusiję su trauminės encefalopatijos rizika [27]. Atliktame tyrime teigiama, kad TGSS komplikacijos yra sąmonės sutrikimas, potrauminė amnezija, pažinimo sutrikimai, de-mencija, potrauminė epilepsija, afazija, depresija, psichozė, nerimo sutrikimai, asmenybės pokyčiai, apatija ar net padidėjusi savižudybės rizika [28]. Galvos smegenų bei kaukolės sužalojimai dažnai sukelia ankstyvąsias arba vėlyvąsias komplikacijas [4]:

• Ankstyvosios komplikacijos – epilepsija, meningitas, riebalinė embolija, pireksija, ankstyvasis smegenų abscesas, stambiųjų smegenų kraujagyslių trombozė, karotikokaverninė fistulė, ertmės fistulė;

• Vėlyvosios komplikacijos - sukrėtimo sindromas, hidrocefalija, epilepsija, smegenų atrofija, trepanacinis sindromas, vėlyvasis abscesas, padidėjęs ar sumažėjęs vidinis kaukolės slėgis.

Ankstyvoji epilepsija dažnai prasideda jau pirmąją parą po trauminio sužalojimo. Asmeniui pasikartojantys priepuoliai yra pavojingi, nes organams bei audiniams pradeda trūksti deguonies. Potrauminė epilepsija yra viena iš labiausiai varginančių ir nepakankamai ištirtų trauminio smegenų sužalojimo pasėkmių. Vėlyvoji epilepsija gali prasidėti po kelių savaičių arba mėnesių ar net po kelių metų. Trauminė epilepsija po atvirų sužalojimų būna 20-30% pacientų, o uždaroji apie 5% [29].

Meningitas po TGSS dažnai prasideda lūžus kaukolės pamatui ir esant įspaustiniams sužaloji-mams [30]. Riebalinė embolija pasitaiko po mišrių sužalojimų, jei yra ir ilgųjų, stambiųjų kaulų lūžių. Dauge-lis asmenų pasveiksta, tačiau pasitaiko ir mirčių [31].

Asmenims patyrusiems traumą pablogėja atmintis, kuri vadinama - traumine amnezija. Sutriki-mas gali išlikti pastovus po vidutinio sunkumo ar sunkios traumos. Asmuo sunkiai suvokia laiką ar aplinką bei sutrinka dėmesys. Tačiau pokyčiai priklauso nuo asmens amžiaus, patirties, aplinkos įtampos, bei daugelio kitų faktorių. Simptomai lėtai nyksta, tačiau galima neurozinė, maniakinė, depresinė ar paranojinė psichozės. [29].

Autorių duomenimis, patyrusiems trauminį galvos smegenų sužalojimą dažnai išsivysto kvė-pavimo takų komplikacijos [32]. Atlikti tyrimai parodė, kad po TGSS pacientai paprastai turi komplikacijų, tokių kaip miego sutrikimai, nerimas, depresija ar potrauminis stresas. Be to, daugelyje tyrimų teigiama, kad TGSS gali sukelti arba paspartinti įvairių ligų tokių kaip insultas ir pneumonija, progresavimą. Atliktame tyrime, dalyvavo 139 254 pacientai po TGSS. Tyrimo metu, mirę pacientai turėjo ir gretutinių ligų, (17,7 proc.) sirgo kraujagyslių ligomis, (13,2 proc.) turėjo lėtinę plaučių ligą, o tarp išgyvenusiųjų (5,0 proc.) pa-cientų sirgo kraujagyslių ligomis, o (4,2 proc.) - lėtinėmis plaučių ligomis [33].

1.10. Fizinis pajėgumas ir jo komponentai

Sveikata galėtų būti apibūdinama kaip būklė, kai asmuo bei jo organai atlieka savo funkcijas, bei įgalinanti bet kurio amžiaus asmenį gyventi fiziškai aktyviai bei išlaikyti savo funkcinę nepriklausomybę [52]. Sveikata susideda iš psichinės, socialinės ir fizinės dimensijų. Fizinis pajėgumas yra labai svarbus sveikatos komponentas. Neretai jis apibrėžiamas kaip sugebėjimas patenkinamai atlikti fizinį darbą. Fizinis pajėgumas dar apibrėžiamas kaip asmens galimybe, nepervargstant atlikti fizines užduotis. Trys pagrindiniai, su sveikata susiję, fizinio pajėgumo rodikliai [14;53]:

• Aerobinis pajėgumas;

• Griaučių raumenų pajėgumas; • Judėjimo (motorinis) pajėgumas.

Širdies - kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos sugebėjimas aprūpinti organizmą deguonimi neper-traukiamai fizinei veiklai gali būti vadinamas aerobiniu pajėgumu. Raumenų pajėgumą atspindi raumenų jėga ir ištvermė, o motorinis pajėgumas priklauso nuo mūsų CNS, vestibiulinio aparato, propriorecepcijos bei

re-gos. Juos atspindi širdies ir kvėpavimo sistemų darbingumas ir ištvermė, raumenų jėga ir ištvermė, sąnarių paslankumas ir kūno kompozicija [43;51]. Atsižvelgiant į pastangų pobūdį ir organizmo veiklos fiziologinius bei biocheminius ypatumus išskiriamos fizinės ypatybės yra ištvermė, jėga, vikrumas, greitumas, šoklumas, lankstumas bei judesių koordinacija (2 pav.) [43].

2 pav. Santykinis fizinių ypatybių skirstymas

Aerobinis pajėgumas vertinimas pagal aerobinį galingumą, kurį parodo maksimalus deguonies sunaudojimas per 1 minutę. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis optimalus aerobinis krūvis sumaži-na riziką susirgti, kai kuriomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, pagerisumaži-na bendrą asmens savijautą [46]. Taip pat fizinis aktyvumas jau seniai pripažįstamas kaip prevencinė priemonė, kuri sumažina širdies bei kraujagys-lių ligų susirgimų riziką. Fizinio aktyvumo bei pajėgumo nauda žmogaus sveikatai yra neabejotina [39;44].

Fizinis pajėgumas daugiausiai priklauso nuo žmogaus genetinio paveldimumo, tačiau tai veikia ir fizinis aktyvumas bei sveikatos būklė. Šiais laikais mokslas kaip vieną iš svarbiausių sveikatos rodiklių pri-pažįsta fizinį pajėgumą [49]. Daugelyje tyrimų dažnai tiriamas ir fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas, tači-au fizinis pajėgumas yra tikslesnis fizinio aktyvumo rodiklis. Fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo ryšys su sergamumu ir mirštamumu panašus, tačiau fizinis pajėgumas tiksliau atspindi su sveikata susijusius faktorius [15]. Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvas kineziterapijos taikymas gali padėti greičiau atgauti prarastas funkcijas ir grįžti į visavertį gyvenimą [56]. Šaltiniuose nurodoma fizinio pajėgumo teigiama įtaka sveikatai [55]:

• Fizinis pajėgumas gerina širdies, kraujagyslių sistemos pajėgumą. Širdies raumuo stiprėja, ji rečiau susi-traukia ir išstumia daugiau kraujo per minutę, o tai lemia galingesnį širdies darbą. Kuo didesnis yra asmens fizinis pajėgumas, tuo geresnė ir širdies bei kraujagyslių sistemos funkcija.

• Fizinis pajėgumas stiprina plaučių funkciją. Plaučių tūris didėja, jie išsiplečia. Raumenys, dalyvaujantys kvėpavime taip pat stiprėja. Taigi kiekviena kart įkvėpus daugiau oro, kraujas tiekia didesnį kiekį deguonies organizmo ląstelėms. Fizinis pajėgumas turi įtakos sveikatai, o ši veikia kasdieninį fizinį aktyvumą;

• Fizinis pajėgumas stiprina kaulus. Kaulų tankis didėja, todėl mažesnė tikimybė patirti traumas; • Fizinis pajėgumas padeda sumažinti stresą;

• Fizinis pajėgumas padeda išvengti įvairių ligų, gerina bendrą savijautą, bei stiprina pasitikėjimą savimi, kas mažina riziką susirgti psichinėmis ligomis.

Fizinis aktyvumas mažina susirgimus nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, II tipo diabeto, osteoporozės, kai kurių vėžio formų, padeda kontroliuoti kūno masę, pagerina psichologinę savijauta ir maži-na depresijos simptomus [45]. Autoriai teigia, kad fizinis neveiklumas didimaži-na storosios žarnos ir krūties vėžio riziką, kaulų ir sąnarių ligas [97]. Fizinis pajėgumas yra susijęs su sveikata, fiziniu išsivystymu bei fiziniu ak-tyvumu. Didėjant fiziniam aktyvumui, gerėja fizinis išsivystymas, fizinis pajėgumas ir sveikata. Fizinis pa-jėgumas turi didelį ryšį su širdies - kraujagyslių sistemos ligomis. Taip pat jei aerobinis papa-jėgumas mažesnis nei vidutinis yra didelė rizika susirgti širdies išemine liga [38;53].

1.11. Fizinis pajėgumas po trauminio galvos smegenų sužalojimo

Reguliarus fizinis aktyvumas yra naudingas visiems, įskaitant vaikus, paauglius, suaugusius, vyres-nio amžiaus asmenis ir žmones su negalia visose etninėse grupėse [47]. Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad mažas fizinis aktyvumas didina rizika susirgti koronarine širdies liga, 2 tipo diabetu, vėžiu, osteoporoze ir depresija. Fizinis aktyvumas taip pat gali pagerinti kaulų ir funkcinę sveikatą ir yra pagrindinis energijos su-vartojimo veiksnys, lemiantis energijos balansą ir svorio kontrolę [47;48]. Tyrimai pabrėžia, kad asmenims patyrusiems trauminį galvos smegenų sužalojimą, fizinio aktyvumo lygis stipriai mažėja nuo laikotarpio prieš patiriant traumą iki laikotarpio po traumos, o tai leidžia manyti, kad neįgalumas ir su negalia susiję veiksniai lemia mažesnį fizinio aktyvumo lygį, o kuo negalia sunkesnė tuo daugiau mažėja ir fizinis pajėgumas [56;50]. Šaltiniai nurodo, asmenų patyrusių TGSS fizinio pajėgumo mažėjimo priežastis [56]:

• Žinių trūkumas apie fizinio aktyvumo naudą po TGSS; • Interesų sumažėjimas;

Fiziniai sutrikimai: • Padidėjęs nuovargis;

• Sumažėjęs mobilumas; • Sumažėjusi pusiausvyra; • Sumažėjusi raumenų jėga;

• Juntamas skausmas ribojantis dalyvumą.

Taip pat atlikti tyrimai nurodo, kad asmenų patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą aerobinė ištvermė yra sumažėjusi, todėl labai svarbu treniruoti ją taip išvengiant papildomų ligų atsiradimo. Tai labai svarbu, nes tai padeda atpalaiduoti kraujagyslių sieneles, sumažinti kraujospūdį, deginti riebalus, sumažinti cukraus kiekį kraujyje [20;57]. Atliktuose tyrimuose minima, kad asmenų patyrusių TGSS sumažėjęs fizinis pajėgumas turi didelės įtakos depresijai [58]. Patyrus TGSS, dažnai sutrinka sensorikos, pažinimo funkcijos. Atlikti tyrimai rodo, kad asmenys patyrę TGSS bijo, bei nepasitiki savo jėgomis atlikti fizinius pratimus, o tai mažina jų fizinį pajėgumą [16].

Autoriai nurodo, kad daugiausiai komplikacijų išsivysto pirmomis dienomis ir mėnesiais po trau-minio galvos smegenų sužalojimo. Šios komplikacijos dažniausiai susijusios su sunkia bendra ligonio būkle, su didele funkcine jo priklausomybe, nenumatytomis medicininėmis ar chirurginėmis komplikacijomis dėl, kurių tenka nutraukti ligonio reabilitaciją, kas lemia fizinio pajėgumo mažėjimą [18]. Fizinio pajėgumo sumažėjimas priklauso nuo amžiaus, pažeidimo sunkumo, sutrikimo tipo bei laiko nuo pradinio sužalojimo. Dabartiniai duomenys rodo, kad fizinis pasyvumas daro neigiamą poveikį sveikatai visiems asmenims, tačiau neįgaliesiems ir tie kurie turi smegenų traumas jis dar blogesnis [59]. Atlikto tyrimo 2015 metais, rezultatai parodė, kad aerobinių treniruočių taikymas, pagerina kognityvines funkcijas po TGSS. Kognityvinės funkci-jos pagerėjimas buvo susijęs su širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumo gerėjimu [60]. Atlikti tyrimai rodo, kad depresija yra dažniausia psichinė diagnozė po trauminio galvos smegenų sužalojimo ir nepriklausomai nuo sužalojimo sunkumo, žmonėms yra didelė rizika susirgti depresija visais atsigavimo etapais. Rezultatai parodė, kad fizinio aktyvumo gerinimas žymiai labiau sumažino pacientų simptomus ir pagerino emocinę būklę nei antidepresantų naudojimas [61].

1.12. Fizinis pajėgumas po išeminio galvos smegenų infarkto

Išeminis galvos smegenų infarktas yra pagrindinė sunkios negalios priežastis ir trečia pagrindinė mirštamumo priežastis Jungtinėse Valstijose. Jis sukelia neurologinę negalią ar net mirtį. SI pažeidus tam

tikrą galvos smegenų dalį, vystosi ir atitinkama simptomatika, pasireiškianti funkcijos sutrikimu arba išnykimu, todėl labai svarbu kuo ankščiau pradėti reabilitacija ir stengtis būti fiziškai aktyviems [35;85].

Daugybė susijusių tyrimų parodė, kad fizinis aktyvumas gali palengvinti būklę po infarkto, pagerinti smegenų kraujotaką po širdies ir kraujagyslių bei smegenų kraujagyslių ligų [107;110]. Pastarojo dešimt-mečio tyrimai atskleidė, kad kraujagyslių endotelis yra svarbus reguliavimo organas, kuris palaiko širdies ir kraujagyslių homeostazę ir reikšmingai prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų patomechanizmo. Suprati-mas apie mankštos intervencijos naudą sergant širdies ir kraujagyslių bei smegenų kraujagyslių ligomis gali paskatinti daugiau pacientų, patyrusių galvos smegenų infarktą didinti savo fizinį pajėgumą širdies ir krau-jagyslių bei smegenų kraukrau-jagyslių ligų prevencijai, o taip pat ir greitesniam atsigavimui [93;109;111].

Be kitų fizinių negalių, labai sutrinka asmenų eisena. Veiksnys, funkciškai apsunkinantis vaikščio-jimą po insulto yra aerobinio pajėgumo stoka. Nors daugumai pacientų, patyrusių išeminį galvos smegenų infarktą eisena pagerėja per kelis mėnesius, jie fiziškai nėra pajėgūs vaikščioti daug, o tai turi įtakos jų funkciniam pajėgumui. Atlikti tyrimai teigia, kad (28 proc.) vyresni nei 65 metų gyventojai, patyrę smegenų infarktą skundėsi atminties praradimu, eisenos sutrikimais ir kita funkcine negalia [78]. Atlikta JAV dau-giametė analizė, kurioje dalyvavo 72 488 slaugytojos nuo 40 iki 65 metų. Stebėti 8 metai, parodė, kad pa-didėjęs fizinis aktyvumas yra susijęs su išeminio insulto rizika. Kuo didesnis fizinis aktyvumas, tuo mažesnė rizika patirti išeminį insultą. Šie duomenys rodo, kad fizinis aktyvumas, įskaitant vidutinio intensyvumo pra-timus, tokius kaip vaikščiojimas, yra susijęs su reikšmingu bendrojo ir išeminio insulto rizikos sumažėjimu [72].


2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje. Tyrimas truko nuo 2019.04.01 iki 2019.09.01. Prieš tyrimą tiriamiesiems buvo pateikta asmens informavimo forma (suteikianti informaciją apie tyrimą), gautas informuoto asmens sutikimas dalyvauti tyrime. Tiriamiesiems buvo vertinamas fizinis pa-jėgumas. Tyrime iš viso dalyvavo 30 tiriamųjų iš kurių 19 - po galvos smegenų išeminio infarkto, o 11 - patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą (3 pav.).

3 pav. Tyrimo organizavimo schema

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime iš viso dalyvavo 30 tiriamųjų, 19 po GSI ir 11 po TGSS. Iš visų tyrimo dalyvių (36,7 proc.) buvo moterys ir (63,3 proc.) vyrai. Lyčių pasiskirstymas tarp grupių reikšmingai nesiskyrė (χ2_=0,675; p=0,466). GSI grupėje buvo (42,1 proc.) moterų ir (57,9 proc. vyrų), o TGSS grupėje – (27,3 proc.) moterų ir (72,7 proc.) vyrų. GSI grupėje tiriamųjų amžius buvo 65,53±10,96 metų, o TGSS grupėje tiriamųjų vidutinis amžius buvo 67,55±9,09 metų (1 lentelė) .

Ištyrimas: Fizinio pa-jėgumo rodik-lių vertinimas Tiriamieji TGSS (n=11);

1 lentelė. Amžiaus pasiskirstymas grupėse

2.2.1. Tyrimo metodai

Kvėpavimo sistemos funkcinės būklės vertinimas Štangės mėginiu.

Šis testas – kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – taikomas norint įvertinti asmens kvėpavi-mo sistekvėpavi-mos pajėgumą, dusuliui objektyvizuoti. Pacientui pailsėjus 5-7 minutes, prašoma ramiai įkvėpti, iškvėpti, vėl įkvėpti ir išbūti kuo ilgiau laiko sulaikius kvėpavimą. Testas atliekamas iki lengvo oro trūkumo. Laikas matuojamas sekundėmis chronometro pagalba. Testo norma – 35 – 40 sek [42].

Kvėpavimo sistemos funkcinės būklės vertinimas Henčo mėginiu.

Henčo mėginys – kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginys – rodantis išorinio ir vidinio kvė-pavimo dujų apykaitą bei deguonies sunaudojimo procesus. Jis priklauso nuo kvėkvė-pavimo bei širdies ir krau-jagyslių sistemos, kvėpavimo centro funkcinės būklės, nuo kraujo ir audinių savybių. Pacientui 5-7 minutes pailsėjus prašoma ramiai įkvėpti, iškvėpti ir sulaikyti kvėpavimą. Kvėpavimo sulaikymo metu prašoma pirš-tais užspausti nosį. Chronometru matuojamas kvėpavimo sulaikymo laikas iki lengvo oro trūkumo. Laikas matuojamas sekundėmis chronometro pagalba. Normaliai kvėpavimas dažniausiai sulaikomas ne < kaip 15 – 25 s. [42].

Fizinio pajėgumo vertinimas 6 minučių ėjimo mėginiu.

Šešių minučių ėjimo mėginys atspindi funkcinio pajėgumo submaksimalų lygį (rodo funkcinio pajėgumo lygį kasdieniniame gyvenime). Mėginio metu buvo matuojamas per 6 minutes nueitas nuotolis, einant įprastu tempu lygiu kietu paviršiumi. Tiriamieji testą atliko koridoriuje, pažymėtame ėjimo nuotoliu, kurio ilgis – 100 m. Tiriamasis eina vienas, testuotojas neina kartu, kad nebūtų daroma įtaka tiriamojo

Grupė Amžius

xme xmin xmax x̅±SD

GSI 69 42 78 65,53±10,96

greičiui. Prieš atliekant testą rekomenduojama, kad tiriamasis būtų pailsėjęs mažiausiai 30 minučių. Testas atliekamas be jokių paskatinimų ir ribojamas simptomų t.y. atsiradus netoleracijos požymių (vidutinis ar sunkus dusulys, galvos svaigimas, skeleto raumenų skausmas). Chronometro pagalba matuojama ėjimo truk-mė. Nueitas atstumas buvoskaičiuojamas garsiai, kad tiriamasis galėtų aiškiai girdėti, taip pat buvo praneša-ma, kiek laiko einama ir kiek laiko dar liko. Šio mėginio metu įvertinamas visų sistemų bendras atsakas į fiz-inį krūvį (4 pav.) [40;103;104;105].

4 pav. 6 minučių ėjimo testo schema (Paragga J, Calatayud P. University CEU Cardenal Herrera, 2016) Mėginys nutraukiamas, jei [40;41]:

• Atsiranda skausmas krūtinėje; • Vidutinis ar stiprus dusulys; • Pusiausvyros sutrikimas; • Bendras silpnumas;

• Kiti miokardo ar išemijos ir ŠN požymiai.

Šešių minučių ėjimo testas vertinimas tokiomis normomis [40;41]: • Mažas fizinis pajėgumas – < 300 metrų/per 6 min;

• Vidutinis fizinis pajėgumas – 300–425 metrai/per 6 min; • Geras fizinis pajėgumas– > 425 metrai/per 6 min.

Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas Borgo skale.

Borgo skalė buvo naudojama ramybės dusulio intensyvumui vertinti prieš 6 minučių ėjimo mėginį ir po jo. Taip pat prieš HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimą, subjektyviai suvokiamoms

pastangoms vertinti atliekant fizinį krūvį bei po jo. Dusulį tiriamieji vertino nuo 0 iki 7 balų sistemoje. Mėginys buvo nutraukiamas jei tiriamasis juto didesnį nei vidutinio sunkumo dusulį, kas reiškė daugiau negu 4 balus (2 lentelė) [90].

2 lentelė. Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas Borgo skale. (Borg, 1982; American Tho-racic Society, 2002).

-HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimas

Hur sistemos technologija buvo atrasta 1989 metais Helsinkio technologijų universitete. Pasi-priešinimas yra sukuriamas pneumatikos (oro slėgio) pagalba. Pneumatinio pasipriešinimo sistema, kuri padeda įvertinti asmenų raumenų jėga. Pacientai pailsėję atliko pasipriešinimo pratimus, kartojimų skaičius – 12. Buvo atliktas testavimas rankomis, o tada kojomis. Hur testavimo metu buvo vertinama dusulio suvoki-mas pagal Borg skalę, pacientui pajutus vidutinį ar sunkų dusulį mėginys buvo nutraukiasuvoki-mas [88;89;99;102]. Aktyvus ortostatinis mėginys

Šis mėginys atliekamas, kai tiriamasis guli 5 minutes ant nugaros, bei skaičiuojamas pulso dažnis (PD) per minutę. Tada paprašoma tiriamojo atsistoti ir minutę pastovėjus vėl tiriamas pulso dažnis. Pagal PD skirtumą gulint ir stovint vertinama (5 pav.) [86;101]:

• 0 - 12 tv./min. - treniruotas žmogus; • 12 - 18 tv./min. - sveikas, netreniruotas; • 18 - 25 tv./min. - silpnas, netreniruotas;

• 25 tv./min. ir daugiau - pervargęs, nesveikas.

5 pav. Ortostatinis mėginys. (Fu Q, Lawley J. Rehabilitation medicine. 2011)

Duomenų statistinė analizė:

Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Excel programine įranga. Koky-biniai duomenys pateikiami procentais. KiekyKoky-biniai duomenys pateikiami kaip vidurkis (x̅) ir standartinis nuokrypis (SD) - x̅±SD. Ranginiai kintamieji pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksi-mali reikšmė (xmax) ir vidurkis (x̅) – xme (xmin - xmax; x̅). Dviems priklausomoms imtims palyginimui taikytas neparametrinis Vilkoksono kriterijus, o trims priklausomoms imtims palyginti taikytas Frydmano kriterijus. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingais.

3. REZULTATAI

3.1. Štangės testas

Atliekant Štangės testą tiriamasis sulaiko orą ir matuojamas laikas sekundėmis. Norma laikomas rezultatas, kai tiriamasis orą sugeba sulaikyti 35-40 s. Tiriamųjų po GSI Štangės testo rezultatas buvo 20,32±5,93 s. Šis rezultatas siekia apie (58 proc.) minimalios normos reikšmės. Tiriamieji po TGSS Štangės testo rezultatas buvo 24,82±5,53 s. TGSS turinčių asmenų rezultatų vidurkis siekia (70,9 proc.) minimalios testo normos reikšmės. Nei vieno tiriamojo rezultatas po GSI ir po TGSS nesiekė normos (6 pav.).

!

6 pav. Štangės testo resultatas GSI ir TGSS grupėse (punktyrinė linija žymi testo normos minimal-ią reikšmę)

Apibendrinant rezultatus galima teigti, kad tiriamųjų kvėpavimo sistemos pajėgumas yra žemas. Nei vienos, nei kitos grupės tiriamieji nepasiekė minimalios testo rezultatų normos reikšmės - rezultatas buvo net trečdaliu žemesnis nei norma.

3.2. Henčo mėginys

Atliekant oro sulaikymo iškvėpus (Henčo) mėginį norma laikomas rezultatas, kai tiriamasis sugeba sulaikyti kvėpavimą 15-25 s. Tiriamųjų po GSI Henčo mėginio rezultatas buvo 15±3,93 s. Grupės vidurkis siekia minimalią testo normos reikšmę ir (36,8 proc.) tiriamųjų rezultatas siekė normą. Tiriamųjų po TGSS Henčo mėginio rezultatas buvo 17,27±3,77 s. Šis rezultatas didesnis nei minimali testo normos reikšmė. Net (72,7 proc.) TGSS patyrusiųjų tiriamųjų rezultatai yra normos ribose (7 pav.).

!

7 pav. Henčo mėginio resultatas GSI ir TGSS grupėse (punktyrinė linija žymi testo normos mini-malią reikšmę)

Henčo mėginio rezultatai parodė, kad išorinio ir vidinio kvėpavimo dujų bei deguonies suvartojimo procesai tiriamųjų organizmuose vyksta pakankamai efektyviai, nes abiejų grupių vidutinis rezultatas siekė bent minimalią testo normos intervalo reikšmę. GSI grupėje rezultatai kiek prastesni, nes tik apie trečdalis tiriamųjų pasiekė normą, tačiau TGSS grupėje kiek daugiau nei du trečdaliai tiriamųjų pasiekė normą.

6 minučių ėjimo testo rezultatus galima suskirstyti į tris kategorijas: mažas fizinis pajėgumas, kai tiriamsasis nueina iki 300 m., vidutinis fizinis pajėgumas, kai tiriamasis nueina nuo 300 iki 425 m. ir geras fizinis pajėgumas, kai tiriamasis nueina daugiau nei 425 metrus. Tiriamųjų po GSI 6 min. ėjimo testo viduti-nis rezultatas buvo 214,47±80,95 m. TGSS patyrę asmenys vidutiniškai nuėjo 260,45±89,65 m. Abiejų grupių vidutinis rezultatas vertinant pagal normas yra mažas. Nei vieno tiriamojo rezultatas tarp patyrusiųjų GSI ir patyrusiųjų TGSS nebuvo geras. Detalus pasiskirstymas pagal nueitą atstumą GSI ir TGSS grupėse pateiktas (8 pav.).

8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal nueitą atstumą 6 min. ėjimo testo metu

Apibendrinant galima teigti, kad tiriamųjų fizinis pajėgumas, vertinant 6 min. ėjimo testu, yra mažas, nes dauguma tiriamųjų abejose grupėse nuėjo mažą atstumą, nedidelė dalis nuėjo vidutinį atstumą ir nei vien-as tiriamvien-asis nenuėjo atstumo, kurį būtų galima vertinti geru fiziniu pajėgumu.

Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas 6 min. ėjimo testo metu

Vertinant dusulį ir krūvio intensyvumo suvokimą įvairių testų metų tiriamieji turėjo nurodyti balą nuo 0 iki 7, kur 0 reiškia dusulio nebuvimą, o 7 reiškia labai labai sunkų krūvį ir labai didelį dusulį. Testas padėjo stebėti, ar tiriamieji neperžengia vidutinio ar stipraus dusulio lygio, kas sąlygotų testo atlikimo nu-traukimą. Šio tyrimo metu tiriamieji atlikdami testus dusulį ir krūvio intensyvumą įvertino nuo 0 iki 3 balų. 1

TGSS GSI 0 25 50 75 100 21,0526 36,3636 78,9474 63,6364 Mažas Vidutinis

balas reiškia vos juntamą dusulį ir labai labai lengvą intensyvumo lygį, 2 reiškia labai mažą dusulį ir labai lengvą intensyvumo lygį, o 3 – nedidelį dusulį ir lengvą intensyvumo lygį.

Prieš testą

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų prieš atliekant 6 min. ėjimo testą dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 1 (0-2; 0,63) balu.

TGSS patyrę asmenys prieš atlikdami 6 min. ėjimo testą dusulį ir krūvio intensyvumą vertino 0 (0-1; 0,45) balų.

Per testą

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų atliekant 6 min. ėjimo testą dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 2 (1-3; 2,11) balai.

TGSS patyrę asmenys atlikdami 6 min. ėjimo testą dusulį ir krūvio intensyvumą vertino 2 (1-3; 1,82) balų.

Po testo

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų po 6 min. ėjimo testo dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 1 (0-2; 1,05) balu kaip ir prieš atlikdami testą.

TGSS patyrę asmenys po 6 min. ėjimo testo dusulį ir krūvio intensyvumą vertino 1 (0-2; 0,82) balu.

Skirtumas

GSI patyrusių asmenų dusulio ir suvokiamo intensyvumo lygis lyginant prieš, per ir po 6 min. ėjimo testo statistiškai reikšmingai nepakito (Z=3,267; p=0,071). TGSS grupėje reikšmingas pokytis taip pat neįvyko (Z=2,667; p=0,102) (9 pav.).

9 pav. Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas prieš ir po 6 min. ėjimo testo

Taigi dusulys ir krūvio intensyvumas prieš atliekant 6 min. ėjimo testą per ir po jo nepakito, tai rodo, kad tiriamieji pasirinko tinkamą testo atlikimo tempą ir ėjo sau patogiu vidutiniu tempu.

3.4. Aktyvus ortostatinis mėginys

Ortostatinio mėginio rezultatas vertinamas tvinksniais per minutę ir rezultatai skirstomi į keturias kategorijas: 0-12 tv./min. rezultatas rodo, kad žmogus yra treniruotas, 12-18 tv./min. dažniausiai būna sveikiems, netreniruotiems asmenims, 18-25 tv./min. rodo, kad žmogus yra silpnas, netreniruotas bei 25 tv./ min. ir daugiau rodo, kad žmogus yra pervargęs, nesveikas. Tiriamųjų po GSI aktyvaus ortostatinio mėginio rezultatas buvo 19,37±3,47 tv./min. TGSS patyrusių asmenų vidutinis rezultatas buvo 21±2,41 tv./min. Abiejų grupių vidutinis rezultatas patenka į silpno, netreniruoto asmens kategoriją. Daugumos tiriamųjų rezultatai tiek TGSS grupėje (90,91 proc.), tiek GSI grupėje (52,63 proc.) pateko į silpno, netreniruoto žmo-gaus kategoriją. Detalus ortostatinio mėginio rezultatų pasiskirstymas pagal normas pateiktas (10 pav.).

10 pav.Tiriamųjų pasiskirstymas pagal aktyvaus ortostatinio mėginio rezultatus

Apibendrinant galima teigti, kad nei vieno tiriamojo rezultatas pagal normas nepateko į sveiko, treniruoto asmens kategoriją. Ortostatinis mėginys rodo, kad absoliuti dauguma TGSS grupės tiriamųjų ir pusė GSI grupės tiriamųjų yra silpni ir netreniruoti.

3.5. HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimas kojoms

Atliekant HUR testą kojomis tiriamųjų buvo prašoma atlikti 12 pakartojimų, kas būtų laikoma nor-ma. Tiriamieji atlikę 12 pakartojimų testą baigė, kiti tiriamieji testą nutraukė anksčiau dėl jaučiamo nuovar-gio, silpnumo ar skausmo. Tiriamųjų po GSI HUR mėginio kojomis vidutinis rezultatas buvo 10,37±1,21 k. ir (26,3 proc.) tiriamųjų atliko mėginį 12 kartų. TGSS patyrusių asmenų vidutinis rezultatas buvo 11,09±0,94 k. - šioje grupėje (36,4 proc.) tiriamųjų atliko maksimalų pakartojimų skaičių. Tiriamųjų po GSI rezultatas atitinka (86,42 proc.) normos, o tiriamųjų po TGSS rezultatas atitinka (92,42 proc.) normos (11 pav.).

TGSS GSI 0 25 50 75 100 52,6316 90,9091 36,8421 9,0909

!

11 pav. HUR mėginio kojomis resultatas GSI ir TGSS grupėse (punktyrinė linija žymi testo nor-mos minimalią reikšmę)

HUR testą atliekant kojomis gauti rezultatai yra prasti, nes tik ketvirtadalis GSI grupės ir apie treč-dalį TGSS grupės tiriamųjų sugebėjo pasiekti normą.

Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas HUR kojomis testo metu

Prieš testą

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų prieš atliekant HUR testą kojomis dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 1 (0-2; 0,63) balu.

TGSS patyrę asmenys prieš atlikdami HUR testą kojomis dusulį ir krūvio suvokimą vertino 1 (0-1; 0,73) balu.

Per testą

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų HUR testo kojomis metu dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 2 (2-3; 2,16) balais.

Po testo

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų po HUR testo kojomis dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 1 (0-1; 0,63) balu.

TGSS patyrę asmenys po HUR testo kojomis dusulį ir krūvio suvokimą vertino 1 (0-1; 0,55) balu.

Skirtumas

GSI patyrusių asmenų dusulio ir suvokiamo intensyvumo lygis vertinant prieš, per ir po HUR testo kojomis pakito statistiškai reikšmingai (⎟2_{(2)=30,206; p<0,001). Atliekant porinę analizę, nustatyta, kad} dusulio ir suvokiamo krūvio intesyvumo vertinimas HUR testo kojomis metu tiriamiesiems po GSI skyrėsi tiek nuo vertinimo prieš ((⎟2_{(2)=-1,447; p<0,001), tiek nuo vertinimo po ((⎟}2_{(2)=1,474; p<0,001) testo. TGSS} grupėje reikšmingas pokytis taip pat įvyko (⎟2_{(2)=18,821; p<0,001). Atliekant porinę analizę, nustatyta, kad} dusulio ir suvokiamo krūvio intesyvumo vertinimas HUR testo kojomis metu tiriamiesiems po TGSS skyrėsi tiek nuo vertinimo prieš ((⎟2_{(2)=-1,409; p=0,003), tiek nuo vertinimo po ((⎟}2_{(2)=1,591; p=0,001) (12 pav.).}

!

12 pav. Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas prieš, per ir po HUR testo kojomis atlikimą (* - p<0,05)

Nors abiejų grupių dusulio vertinimas reikšmingai pakilo atliekant testą ir buvo gautas reikšmingas skirtumas, tačiau rezultatas pakilo tik vienu balu ir vis tiek siekė tik labai mažo dusulio ir labai lengvo inten-syvumo ribą, o po testo atlikimo vėl grįžo į prieš testo atlikimą buvusį lygį.

3.6. HUR - pneumatinio pasipriešinimo raumenų jėgos vertinimas rankoms

Atliekant HUR testą rankomis, taip pat kaip kojomis, tiriamųjų buvo prašoma atlikti 12 pakartojimų. Tiriamieji atlikę 12 pakartojimų testą baigė, kiti tiriamieji testą nutraukė anksčiau dėl jaučiamo nuovargio, silpnumo ar skausmo. Tiriamųjų po GSI HUR mėginio rankomis rezultatas buvo 9,21±1,48 k. ir tik (5,3 proc.) tiriamųjų atliko mėginį 12 kartų. TGSS patyrusių asmenų vidutinis rezultatas buvo 9,82±1,47 k. šioje grupėje (9,1 proc.) tiriamųjų atliko maksimalų pakartojimų skaičių. Tiriamųjų po GSI vidutinis rezultatas atitinka (76,75 proc.) normos, o tiriamųjų po TGSS rezultatas atitinka (81,83 proc.) normos (13 pav.).

!

13 pav.HUR mėginio rankomisresultatas GSI ir TGSS grupėse (punktyrinė linija žymi testo nor-mos minimalią reikšmę)

Apibendrius, galima teigti, kad HUR testą atliekant rankomis buvo gauti dar prastesni rezultatai nei testą atliekant kojomis – tik kas dvidešimtas tiriamasis GSI grupėje ir kas dešimtas TGSS grupėje pasiekė normą.

Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas HUR rankomis testo metu

Prieš

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų prieš atliekant HUR testą rankomis dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 0 (0-1; 0,42) balų.

TGSS patyrę asmenys prieš atlikdami HUR testą rankomis dusulį ir krūvio suvokimą vertino 0 (0-1; 0,45) balu.

Per

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų HUR testo rankomis metu dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 2 (1-3; 2,11) balais.

TGSS patyrę asmenys atlikdami HUR testą rankomis dusulį ir krūvio suvokimą vertino 2 (1-3; 1,91) balais. Po

Tarp GSI patyrusių tiriamųjų po HUR testo rankomis dusulys ir krūvio suvokimas pagal Borgo skalę buvo vertinamas 1 (0-2; 1,05) balu.

TGSS patyrę asmenys po HUR testo rankomis dusulį ir krūvio suvokimą vertino 1 (0-2; 0,82) balu. Skirtumas

GSI patyrusių asmenų dusulio ir suvokiamo intensyvumo lygis lyginant prieš, per ir po HUR testo rankomis pakito statistiškai reikšmingai (⎟2_{(2)=28,754; p<0,001). Atliekant porinę analizę, nustatyta, kad} dusulio ir suvokiamo krūvio intesyvumo vertinimas HUR testo rankomis metu tiriamiesiems po GSI skyrėsi tiek nuo vertinimo prieš ((⎟2_{(2)=-1,553; p<0,001), tiek nuo vertinimo po ((⎟}2_{(2)=0,895; p=0,017) testo. TGSS} grupėje reikšmingas pokytis taip pat įvyko (⎟2_{(2)=15,73; p<0,001). Atliekant porinę analizę, nustatyta, kad} dusulio ir suvokiamo krūvio intesyvumo vertinimas HUR testo rankomis metu tiriamiesiems po TGSS skyrėsi tiek nuo vertinimo prieš ((⎟2_{(2)=-1,5; p=0,001), tiek nuo vertinimo po ((⎟}2_{(2)=1,091; p=0,032) (14 pav.).}

!

14 pav. Dusulio ir krūvio intensyvumo suvokimo vertinimas prieš, per ir po HUR testo rankomis atlikimą (* - p<0,05)

Panašiai kaip testą atliekant kojomis, taip ir rankomis abiejų grupių dusulio vertinimas reikšmingai pakilo atliekant testą ir buvo gautas reikšmingas skirtumas, tačiau rezultatas pakilo tik keliais balais ir siekė tik labai mažo dusulio ir labai lengvo intensyvumo ribą, o po testo atlikimo vėl grįžo į prieš testo atlikimą buvusį lygį.