LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
KAROLIS PODERIS
COVID-19 PANDEMIJOS SUKELIAMO POTRAUMINIO STRESO IR ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ PSICHOLOGINĖS GEROVĖS SĄSAJOS
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti
(Rengimo komisijos pirmininkas, Mokslinis laipsnis, vardas,
Vardo pirmoji raidė ir pavarė, parašas)
Studentas Karolis Poderis Darbo vadovė dr. Raimonda Petrolienė
TURINYS
1. ĮVADAS ... 6
1.1. Įžanga ... 6
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 7
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10
1.4. Literatūros apžvalga ... 11
1.4.1. COVID-19 pandemija ir jos metu atsiradusios rizikos ... 11
1.4.2. Psichologinė gerovė ... 14
1.4.3. Onkologiniai ligoniai ir potrauminis stresas ... 18
2. TYRIMO METODAI ... 24
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 24
2.2. Tyrimo instrumentai ... 26
2.3. Duomenų analizės metodai ... 29
3. REZULTATAI ... 31
3.1. Onkologine liga sergančių asmenų patiriamas COVID-19 pandemijos sukeliamas potrauminis stresas... 31
3.2. Onkologine liga sergančių asmenų psichologinė gerovė COVID-19 pandemijos metu ... 33
3.3. Onkologine liga sergančių asmenų patiriamo COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso sąsajos su jų psichologine gerove ... 36
REZULTATŲ APTARIMAS ... 52
IŠVADOS ... 58
LITERATŪRA ... 59 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.
SANTRAUKA
Poderis, K (2021). COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologinių ligonių psichologinės gerovės sąsajos (Sveikatos psichologijos magistro darbas). Mokslinis vadovas: dr. Raimonda Petrolienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 63 p.
Tyrimo problema. Atsižvelgiant į tai, kad COVID-19 sąlygota pandemija pasaulyje yra gana naujas reiškinys, vis dar pasigendama atliktų tyrimų, orientuotų į tokias tikslines grupes, kaip onkologiniai ligoniai, analizuojant jų psichologinę gerovę COVID-19 kaip galimo traumuojančio įvykio simptomus turinčio reiškinio metu. Todėl kyla esminiai probleminiai klausimai: kokios egzistuoja COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologinių ligonių psichologinės gerovės sąsajos; kokį poveikį COVID-19 turi onkologinėmis ligomis sergančių pacientų psichologinei gerovei.
Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 309 onkologine liga sergantys asmenys – 143 vyrai ir 166 moterys. Tyrimo dalyvių amžius – nuo 25 metų iki 83 metų amžiaus.
Tyrimo metodai. Tyrimui vykdyti pasirinktas kiekybinis tyrimas. Tyrimo instrumentas – anoniminis klausimynas, kurį sudarė lietuviška psichologinės gerovės skalės suaugusiųjų versija (LPGS-S) (Kairys ir kt., 2013) ir įvykio poveikio skalės lietuviškoji versija (IES-R) (Kazlauskas, 2006) bei demografiniai klausimai. Duomenų analizei taikyta koreliacinė analizė ir binarinė logistinė regresija.
Tyrimo rezultatai. Vyrų ir moterų bendras patiriamas potrauminis stresas reikšmingai nesiskiria. COVID-19 sukeliamas potrauminis stresas mažai priklauso nuo asmens lyties ir amžiaus. Bendras psichologinės gerovės rodiklis tarp onkologine liga sergančių vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai nesiskiria. Visgi vyrų pasitenkinimas pragyvenimo lygiu, santykiais su artimaisiais ir pasitenkinimas darbu yra aukštesnis, lyginant su moterimis. Onkologine liga sergančių jaunesnių asmenų psichologinė gerovė statistiškai reikšmingai išreikšta labiau, nei onkologine liga sergančių vyresnių asmenų. Tyrimo metu taip pat išryškėjo, kad mažesnė potrauminio streso sutrikimo simptomo – dirglumo dėl COVID-19 pandemijos sukelto streso tikimybė siejasi su didesne onkologine liga sergančio asmens psichologinės gerovės (optimizmas, pasitenkinimas pragyvenimo lygiu, pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais, pasitenkinimas fizine sveikata, pasitenkinimas darbu) tikimybe ir mažesne neigiamo emocingumo tikimybe. Taip pat nustatyta, kad onkologine liga sergančio asmens psichologinės gerovės, pasitenkinimo pragyvenimo lygiu, pasitenkinimo darbu didėjimo ir neigiamo emocingumo mažėjo tikimybė siejasi su asmens vyriška lytimi ir jaunesniu amžiumi (25-54 metai).
Išvados. Nustatyti ryšiai tarp COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologine liga sergančių asmenų psichologinės gerovės rodiklių.
Raktažodžiai: onkologiniai ligoniai, potrauminis stresas, psichologinė gerovė, COVID-19 pandemija.
SUMMARY
Poderis, K (2021). The links between the post-traumatic stress caused by COVID-19 pandemic and the psychological well-being of oncological patients (Master’s Thesis in Health Psychology). Supervisor: lecturer Doctor Raimonda Petrolienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 63 p.
Research question. Taking into consideration that the COVID-19-induced pandemic is a relatively new phenomenon in the world, there is still a lack of research focused on target groups such as oncology patients and analysis of their psychological well-being during COVID-19 as a potentially traumatic event. This raises fundamental questions: what are the links between the traumatic stress caused by the COVID-19 pandemic and the psychological well-being of oncology patients; what effect COVID-19 has on the psychological well-being of patients with oncological diseases.
Research participants. The study involved 309 people with oncological diseases – 143 male and 166 female respondents. The age of the study participants ranges from 25 to 83 years of age.
Research methods. A quantitative study was selected for the study. The research instrument is an anonymous questionnaire consisting of the Lithuanian version of the adult psychological well-being scale (LPGS-S) (Kairys et al., 2013) and the Lithuanian version of the event impact scale (IES-R) (Kazlauskas, 2006) as well as the demographic questions. Correlation analysis and binary logistic regression were applied to the data analysis.
Research results. The overall post-traumatic stress experienced by men and women does not differ significantly. The post-traumatic stress caused by COVID-19 has little to do with a person’s gender and age. The overall rate of psychological well-being does not differ statistically significantly between male and female oncological patients. However, the satisfaction of male respondents with regard to their living standards, relationships with the loved ones, and job satisfaction is higher compared as compared to the female ones. The psychological well-being of younger people with an oncological disease was statistically significantly higher than that of older people with oncological diseases. The study also found that the lower likelihood of PTSD-related symptom, irritation, due to the COVID-19 pandemic was associated with a higher incidence of psychological well-being (optimism, subsistence satisfaction, job satisfaction), satisfaction with interpersonal relationships, job satisfaction and a lower probability of negative emotionality. It was also revealed that the likelihood of the psychological well-being, satisfaction with the standard of living, increase in job satisfaction and negative emotionality of a person with an oncological disease is related to the male gender and younger age (25-54 years).
Conclusion. The links between the post-traumatic stress disorder caused by the COVID-19 pandemic and the indicators of psychological well-being of the oncological patients have been established.
Key words: oncological patients, post-traumatic stress, psychological well-being, COVID-19 pandemic.
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
1. Potrauminis stresas – emocinis sutrikimas, atsirandantis po subjektyviai sunkaus, traumuojančio išgyvenimo, kuris paveikia daugumą jį patyrusio asmens gyvenimo sričių ir organizmo veiklą. 2. Psichologinė gerovė – laimės, pasitenkinimo konstruktas, susidedantis iš optimizmo,
pasitenkinimo pragyvenimo lygiu, neigiamo emocingumo, pasitenkinimo santykiais su artimaisiais, pasitenkinimo tarpasmeniniais santykiais, pasitenkinimo fizine sveikata, pasitenkinimo darbu bei pasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje (Kairys ir kt., 2013).
3. Pandemija – ligos išplitimas pasauliniu mastu (PSO, 2010).
4. COVID-19 (kitaip dar koronavirusas) – infekcinė liga, sukeliama koronaviruso SARS-CoV-2, paveikianti kvėpavimų takus, pasireiškianti karščiavimu, kosuliu, silpnumu, dusuliu, raumenų, gerklės, galvos skausmu ir kitais dažniau ar rečiau jai būdingais simptomais.
1. ĮVADAS
1.1. Įžanga
2019 m. gruodžio 31 d. Wuhan mieste Kinijoje, Hubei provincijoje, buvo užfiksuotas, kaip vėliau paaiškėjo, COVID-19 viruso atvejis. Tuomet Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) (angl. World Health Organisation), tai įvardino kaip neaiškių priežasčių sukeltą plaučių uždegimą (PSO, 2020). COVID-19 protrūkio metu, 2020 m. kovo 11 d., PSO COVID-19 ligą paskelbė pandemija (naujos ligos paplitimas po visą pasaulį, globaliai (PSO, 2010)). 2020 m. lapkričio 26 d. pasaulyje jau buvo užregistruota 60,8 milijono atvejų ir kiek daugiau nei 1,4 mln. mirčių (Worldometer, 2020), o 2021 metų pradžioje virusas jau buvo palietęs daugiau nei 180 valstybių (Sanyaolu ir kt, 2020). Jau dabar mokslininkai pastebi, jog persirgus COVID-19 gali likti liekamųjų reiškinių – pavyzdžiui, viename tyrime teigiama, jog net 87,4 proc. pasveikusiųjų liko pirminis simptomas, dažniausiai skonio ir uoslės susilpnėjimas arba praradimas bei nuovargis (Carfi, Bernabei ir Landi, 2020).
Tiek žvelgiant į istoriją, tiek matant pastaruoju metu esančią situaciją, galima drąsiai teigti, jog infekcinių ligų protrūkiai daro poveikį žmonių psichinei sveikatai: žmonės jaučiasi nesaugūs, neužtikrinti dėl savo ateities, gyvenant informacijos laikais, viešojoje medijoje atsiranda gandai, skleidžiama dezinformacija. Visuomenės baimė ir nerimas gali peraugti į tokias kraštutines elgesio formas, kaip, pvz., žmonės iš Wuhano buvo kaltinami dėl koronaviruso protrūkio, o globaliai kinai buvo stigmatizuojami, spaudoje dažnai atsirasdavo tokios antraštės, kaip „virusas iš Kinijos“, „Kinijos virusas“ (Usher, Durkin ir Bhullar, 2020). Paaštrėjus bendrai situacijai, kaip teigia El-Terk (2020), atsiranda pavojus žmonėms, kurie ir taip turi nerimo, depresijos ir kt. psichinės sveikatos sutrikimus, jog koronaviruso pandemijos situacija darys neigiamą poveikį jų bendrai psichologinei gerovei. Jau yra matoma, jog atsakas į sumišimą ir baimę gali vesti prie paniško elgesio (pvz., žmonės iš prekybos centrų pandemijos pradžioje tiesiog šlavė būtiniausias prekes, dėl ko visame pasaulyje jų ėmė trūkti), o toks elgesys, manoma, yra sąlygojamas kelių priežasčių: pirma, žmonės nori „susigražinti“ kontrolę, o antra, žmonės COVID-19 vertina kaip labai didelę grėsmę (El-Terk, 2020).
Dėl didelio ligos protrūkio neišvengiamai ribojant žmonių socialinį bendravimą, daugelyje vietų buvo pradėtas taikyti karantinas. Karantino metu gali padidėti socialinės atskirties jausmas, baimė, nerimas, jausmas, jog praradai kontrolę savo gyvenime, o didėjant fiziniam atstumui nuo artimųjų,
draugų atsiranda iššūkis išlaikyti socialinius ryšius. JAV karantino laikotarpiu vienišumo jausmas padidėjo 43proc. ir buvo siejamas su depresija ir polinkiu į savižudybę (Killgore ir kt., 2020).
COVID-19 paveikė visas žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis. Tačiau ypač ši pandemija pakenkė jau ir taip vienokias ar kitokias rizikas savo gyvenime patiriančius asmenis. Viena tokių grupių – onkologinėmis ligomis sergantys ligoniai. Onkologinė liga pati savaime dažnai gali tapti traumuojančiu įvykiu, galinčiu turėti neigiamos įtakos žmonių psichinei gerovei, tuo tarpu COVID-19 pandemija ir ją lydintys įvairūs šalutiniai veiksniai dar labiau gali paaštrinti šių žmonių situaciją ir šalia patiriamų išgyvenimų pandemija gali taip pat prisidėti kaip traumuojantis įvykis dar labiau neigiamai paveikiantis žmonių psichologinė gerovę. Kaip teigia Košir ir kt. (2020), COVID-19 ir su juo susiję pokyčiai gali turėti įtakos vėžiu sergančių pacientų ir išgyvenusių asmenų psichosocialiniam veikimui. Tuo tarpu Caruso (2020) pastebi, kad onkologinių ligonių psichologinei gerovei pavojų kelia padidėję psichologiniai ir emociniai iššūkiai, kylantys iš COVID-19 pandemijos ir susiję su pasunkėjusia prieiga prie saugios vėžio priežiūros, taip pat pandemijos sąlygota vienatve, socialiniu atsiribojimu, padidėjusiu neapibrėžtumo jausmu, baime užsikrėsti, o tai gali sukelti pacientams stresą, depresiją ir nerimą. Miaskowski ir kt. (2020) nustatė, kad COVID-19 padidino streso lygį tarp vėžiu sergančių pacientų bei viršijo anksčiau nustatytas ribas, ir dabar tai potrauminio streso sukeliamiems simptomams. Todėl, kaip teigia Miaskowski ir kt. (2020), atsižvelgiant į tai, kad COVID-19 pandemija greičiausiai neribotą laiką turės poveikį onkologinių ligų gydymui, sveikatos sistemai kyla iššūkis stebėti pacientų streso lygį ir simptomų naštą.
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Tyrimo objektas. Pagrindinis šio tyrimo objektas – COVID-19 pandemijos sukeliamo
potrauminio streso ir onkologinių ligonių psichologinės gerovės sąsajos. Šiame darbe COVID-19 liga analizuojama sveikatos psichologijos kontekste kaip veiksnys, onkologiniams ligoniams sukeliantis potrauminio streso simptomatiką atitinkantį poveikį ir taip, vienaip ar kitaip, galintis paveikti šių pacientų psichologinę gerovę.
Problemos apibrėžimas. Nors pastaruoju metu intensyviai dirbama mokslinių tyrimų, susijusių su žmogaus psichologine savijauta, psichologine gerove ir kt., srityse, tačiau vis dar pakankamai mažai tyrimų atlikta su tikslinėmis grupėmis, o konkrečiu atveju – su onkologiniais ligoniais, jų psichologine gerove COVID-19 kaip galimus traumuojančio įvykio simptomus turinčio reiškinio metu. Todėl kyla esminiai probleminiai klausimai: kokios egzistuoja COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologinių ligonių psichologinės gerovės sąsajos; kokį poveikį COVID-19 turi onkologinėmis ligomis sergančių pacientų psichologinei gerovei?
Tyrimo aktualumas. 2017 metais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
užsakymu „Spinter tyrimai“ vykdė apklausą norėdami sužinoti gyventojų nuomonę apie sveikatos apsaugos sistemą. Gyventojai sveikatos apsaugos sistema pasitiki kiek geriau nei vidutiniškai – iš 5 galimų balų vidutinis vertinimas 3,45 balo, o 61 proc. teigė, jog nepastebėjo pokyčių sveikatos sistemoje per paskutiniuosius dvylika mėnesių ir mano, jog niekas nepasikeitė (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2017). Nors Lietuvoje tyrimų, kuriuose būtų apžvelgiama psichinės sveikatos paslaugų prieinamumas Lietuvoje, nėra daug, o jau esantys tyrimai reikalauja tolimesnės plėtros, visgi turimi duomenys rodo potencialias spragas sveikatos apsaugos sistemoje. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu apklausus vyresnius, nei 18 metų asmenis 25,64 proc. teigė, jog į psichikos sveikatos specialistą vengia kreiptis dėl informacijos stokos (Stankevičiūtė, 2019). Apžvelgus psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą 65 m. ir vyresniems Vilniaus miesto gyventojams teigiama, jog 17,5 proc. asmenims trūksta informacijos, kur kreiptis dėl psichikos sveikatos sutrikimų ir jie tiesiog nežino, o 39,9 proc. žino, tačiau nedaug (Bobinaitė, 2017). Tuo tarpu apie 14 proc. vaikų, turinčių psichikos, emocijų ir elgesio sutrikimų, visai nepatenka į sveikatos priežiūros sistemą ir negauna paslaugų (Izokaitis ir kt., 2015). Šios spragos gali padidėti, kadangi pandemijos laikotarpiu sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas pasunkėjo.
Sveikatos sistemai tenkanti našta dėl COVID-19 stipriai paliečia onkologinius ligonius: reguliarūs sveikatos patikrinimai yra atidedami, taip pat patys žmonės saugodamiesi viruso yra nelinkę vykti į gydymo įstaigas; gali būti keičiami gydymo būdai, kaip chirurginis gydymas ar spindulinė terapija, taip mažinant komplikacijų riziką susirgus COVID-19 (Richards ir k t., 2020). Pavyzdžiui, JAV daugiau nei ketvirtadalis vėžiu sergančių pacientų pranešė, jog dėl COVID-19 pandemijos 2020 metų balandžio mėnesį vėlavo ligos gydymas (Lai ir kt., 2020). Ankstyva diagnozė ir intervencija yra vienas svarbiausių veiksnių prognozuojanti ligos eigą ir išgyvenamumą, nes, pavyzdžiui, naujausi krūties vėžio duomenys rodo, jog 100 proc. moterų išgyvena bent metus, kai vėžys diagnozuojamas pirmoje stadijoje, tuo tarpu diagnozavus ketvirtoje stadijoje išgyvenamumas krenta iki 66 proc. (Swainston ir kt., 2020). Onkologine liga sergantys žmonės susiduria su daugybe sveikatos problemų,
gydymas chemoterapija gali sukelti imuninės sistemos susilpnėjimą, paveikti fizinę ir psichologinę savijautą ir, be to, pacientams, kurie yra ar buvo gydomi nuo vėžio, taip pat yra didesnė galimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, gali sutrikti inkstų ir plaučių darbas, o tai gali būti potencialios grėsmės sukeliančios COVID-19 komplikacijas (Disis, 2020). Nors duomenų dar nėra daug, tačiau daugialypių kintamųjų analizės metu onkologinės ligos diagnozė buvo susijusi su aukštesniu mirtingumu sergant COVID-19 (Disis, 2020; Curigliano, ir Giuseppe, 2020). Tai reiškia, kad, iš vienos
sunkiau sirgti COVID-19 ar net mirti, o antravertus, kiekvienam mūsų padidėja rizika dėl esamos situacijos apskritai laiku negauti reikiamos pagalbos diagnozuojant ligą.
Tiriant bendros populiacijos streso, nerimo ir depresijos lygius COVID-19 metu, atlikus metaanalizę padidinta simptomatika išreikšta atitinkamai 29,6 proc., 31,9 proc. ir 33,7 proc. žmonių (Salari ir kt., 2020). Tyrimai rodo, jog onkologiniai ligoniai patiria daugiau neigiamų emocijų, kurios gali peraugti į potrauminio streso, depresijos ir kitus psichinės sveikatos sutrikimus (Wang ir kt., 2020). Atlikus 120 studijų metaanalizę paaiškėjo, jog onkologinių pacientų potrauminio streso simptomai 1,66 karto labiau išreikšti nei bendros populiacijos (Swartzman ir kt., 2017). Nerimas ir depresija padidina riziką susirgti riziką onkologine liga, jau sergantiesiems prastėja ligos prognozė, trumpėja gyvenimo trukmė (Wang ir kt., 2019). Sergantieji onkologine liga, jų šeimos ir gydantis medicininis personalas -viena iš labiausiai pažeidžiamų grupių Todėl galima kelti prielaidas, jog onkologinių ligonių psichinę sveikatą ir psichologinę gerovę COVID-19 pandemijos situacija paveikia iš neigiamos pusės. Onkologiniam ligoniui atsiranda papildomų grėsmių siaučiant COVID-19 virusui, jie yra imlesni užsikrėsti COVID-19 nei bendra populiacija, susirgus padidėja rizikos grėsmė susirgti sunkiai ar numirti, o taip pat pandemijos situacija gali sustabdyti gydymo planą (Weaver, 2020). Visi šie veiksniai atskleidžia, kad kalbant apie onkologinius ligonius COVID-19 pandemijos kontekste, jie patiria realiai didesnę riziką psichikos problemoms, o pati pandemija gali turėti trauminiam įvykiui būdingų simptomų, neigiamai paveikti onkologinių ligonių psichologinę gerovę. Todėl visi tokio pobūdžio tyrimai yra svarbūs ne tik siekiant atskleisti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių psichologinę savijautą, tačiau ir siekiant ieškoti realių būdų jiems padėti.
Tyrimo naujumas. Pastaruoju metu įvairiose mokslo srityse gana nemažai pajėgumų sutelkta su COVID-19 pandemija susijusių reiškinių tyrimams. Psichologija kaip mokslo sritis nėra išimtis – čia nemažai dėmesio skiriama COVID-19 sąlygotoms žmonių psichologinėms problemoms tirti. Tačiau taip pat reikėtų pripažinti, kad, nepaisant skiriamų pajėgumų, visgi dar yra konkrečių psichologijos sričių, orientuotų į tikslines grupes, kuriose tyrimų yra stokojama. Tarp kitų visuomenės grupių nuo šios pandemijos smarkiai nukentėjo onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, kuriems dėl karantino ir įvairių ribojimų buvo keičiami gydymo planai ir kt. Natūralu, kad ši grupė, patirianti ir taip daug psichologinių išgyvenimų dėl savo sveikatos būklės ir grėsmės gyvybei, COVID-19 pandemijos metu patiria papildomą psichologinį spaudimą. Tačiau tyrimų, orientuotų į onkologinių ligonių psichologinę gerovę COVID-19 pandemijos metu rasti sunku. Visgi keletas jau atliktų tyrimų rodo, kad būtini tolimesni tyrimai ir ši tema nėra dar pakankamai analizuojama. Pavyzdžiui, atliktas tyrimas atskleidžia, kad pasunkėjus psichologinės pagalbos prieinamumui, iškyla grėsmė jog, tai gali daryti neigiamą įtaką onkologinių ligonių psichinei sveikatai, nes išryškėja nuotoliniai psichikos sveikatos paslaugų teikimo
trūkumai: klientų saugios erdvės namuose neturėjimas (privatumo trūkumas), neverbalinės komunikacijos praradimas, žemesnis atvirumo laipsnis konsultacijų metu, grupinių užsiėmimų sutrikdymas (Millar ir kt., 2020). Košir ir kt. (2020) pristato tyrimą, kurio metu buvo apklausti 177
asmenys nuo 18 iki 39 metų, siekiant atskleisti COVID-19 poveikį jų onkologinės ligos priežiūrai ir psichologinei savijautai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trečdalis respondentų nurodė padidėjusius psichologinius išgyvenimus ir net 60 proc. teigė, kad jaučia nerimą labiau nei prieš COVID-19, daugiau nei pusė tyrimo dalyvių nurodė, kad norėtų gauti daugiau informacijos, pritaikytos jiems, kaip jauniems vėžiu sergantiems pacientams. Caruso ir kt. (2020) pastebi, kad atliktas tyrimas rodo, jog nuolatinis emocinis ir psichologinis spaudimas, kylantis dėl COVID-19 pandemijos sąlygoto sunkesnio vėžio priežiūros prieinamumo, vienatvės, socialinio apribojimo, neapibrėžtumo, baimės užsikrėsti ir kardinalių kasdienybės pokyčių, kelia pavojų onkologinių ligonių psichologinei gerovei, atsiranda streso, depresijos ir nerimo. Miaskowski ir kt. (2020) atlikę tyrimą nustatė nerimą keliantį aukštą streso lygį ir nepaprastai didelę simptomų naštą tarp vėžiu sergančių pacientų, o šie rezultatai smarkiai viršija tuos, kurie šioje populiacijoje buvo nustatyti anksčiau. Miaskowski ir kt. (2020) teigia, kad onkologinėmis ligomis sergančių asmenų duomenys atskleidžia, kad jų reakcija į COVID-19 keliamus išgyvenimus yra tokia pati, kaip sergančių potrauminiu streso sutrikimu. Todėl labai svarbu, atsižvelgiant į tai, kad COVID-19 pandemija poveikį vėžio priežiūrai turės dar neribotą laiką, gydytojams išlikti budriems vertinant onkologinių pacientų streso lygį ir simptomų naštą.
Nors, kaip rodo jau atlikti tyrimai, yra aiškus poreikis išsamiems tyrimams analizuojama tema, tačiau, reikia pastebėti, kad šiuo metu itin sunku surasti tyrimų, susijusių COVID-19 kaip galimu traumuojančiu įvykiu ir galimai jo sukeltais potrauminiam sindromui būdingais simptomais turinčiais vienokios ar kitokios įtakos onkologinių ligonių psichologinei būsenai.
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas – nustatyti COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologinių
ligonių psichologinės gerovės sąsajas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti onkologine liga sergančių asmenų patiriamą COVID-19 pandemijos sukeliamą potrauminį stresą.
2. Įvertinti veiksnius, atskleidžiančius onkologine liga sergančių psichologinę gerovę COVID-19 pandemijos metu.
3. Nustatyti ryšius tarp COVID-19 pandemijos sukeliamo potrauminio streso ir onkologine liga sergančių asmenų psichologinės gerovės rodiklių.
1.4. Literatūros apžvalga
1.4.1. COVID-19 pandemija ir jos metu atsiradusios rizikos
Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų pandemijos akivaizdoje – kaip gi susitvarkys sveikatos sistema su COVID-19? Nors atlikta nemažai tyrimų, kurie orientuoti į ekonomiką, ligoninių aprūpinimą ir pan., visgi kartu tie patys tyrimai, iliustruojantys COVID-19 sukeltas materialines problemos žmonijai siunčia ir aiškią žinią, kad visos tos problemos iš esmės labai smarkiai susijusios ir su žmonių psichologine gerove, nes kuria aplinką, kurioje neišvengiamai kiekvienas gyvena šiuo metu.
Pietryčių Azijoje intensyvios priežiūros ligoniams vidutiniškai tenka 0,7-2,8 lovų per 100 tūkstančių gyventojų, todėl esant ligos protrūkiui gali nepakakti respiratorinių priemonių, specialistų, vietų ligoninėse (Bhutta ir kt., 2020). Mokslininkai ironiškai lygina: Pietryčių Azijos regionas siunčia raketas į Marsą, tačiau visuomenė tinkamai nėra paruošta atlaikyti COVID-19 pandemijos (Bhutta ir kt., 2020). Ir visgi, kaip teigia Bhutta ir kt. (2020), norisi pažymėti, jog Pietryčių Azija nėra kažkuo išsiskirianti iš bendro pasaulinio konteksto, nes daugeliui pasaulio sveikatos sistemų COVID-19 tapo didžiuliu iššūkiu. Laborde ir kt. (2020) pastebi, kad kovojant su COVID-19 pandemija iškilo grėsmė ekonominei krizei, kuri palies vargingiausius pasaulio kraštus, o ypač – kovojant su pasauliniu badu, nes pasaulinės maisto biržos yra sutrikdytos dėl žmonių bei judėjimo suvaržymų, taip pat mažėja maisto paklausa, kadangi uždaromos mokyklos, neveikia restoranai. Kai kuriuose valstybėse sutriko ryžių ir kviečių eksportas, o dėl nepakankamo kiekio pasiūlos, natūraliai kyla klausimai, ar visi žmonės galės įsigyti tai, ko jiems reikia, ir kaip būtų galima užtikrinti stabilumą (Laborde ir kt., 2020). Šie tyrimai atskleidžia, kad tokios, rodos, materialinės problemos iš tiesų gali sąlygoti daug psichologinių problemų, pvz., nerimą, stresą ir kt.
Lietuvoje pirmasis COVID-19 atvejis buvo užfiksuotas 2020 m. vasario 28 dieną. Vyriausybė, atsižvelgdama į koronaviruso plitimą, nuo 2020 m. kovo 15 d. iki 2020 m. birželio 16 d. įvedė karantiną valstybės mastu, o nuo 2020 m. spalio 26 d. karantinas buvo atnaujintas, tačiau tik savivaldybėse, kuriuose buvo fiksuojamas COVID-19 protrūkis. (Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2020). Karantinas paveikė absoliučiai visus žmones bei juridinius asmenis: ribojamas žmonių judėjimas, atvykus ar grįžus iš užsienio privaloma 14 saviizoliacija, atidedamos kai kurios planinės sveikatos priežiūros paslaugos, ribojamas žmonių kiekis renginiuose, daugumos įmonių darbo laikas sutrumpintas, paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu.
Galima teigti, jog pirmoji COVID-19 buvo gerai sukontroliuota. „Darnaus vystymosi“ pranešime nepriklausomi ekspertai Lietuvai skyrė ketvirtą vietą tarp „tarptautinių ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos“ valstybių, suvaldant COVID-19 sveikatos krizę – Lietuvai buvo skirtas 0,75 balo iš 1 maksimalaus (Sachs ir kt., 2020). Taip pat Lietuva buvo įtraukta į 20 saugiausių keliauti valstybių, tačiau kartu taip pat verta pažymėti jog Lietuva buvo iš viena didžiausias priemones taikančių Europos valstybių (Eriksonas, 2020).
Europos komisijos ataskaitoje iki 2020 m. spalio mėnesio Lietuva buvo tarp mažiausiai COVID-19 atvejų ir mirčių fiksuojančių valstybių (OECD/European Union, 2020). Pirmojo karantino metu Lietuvoje net 76 dienas, daugiausiai Europos sąjungoje, piliečiai buvo priversti likti namuose, vidutiniškai tokie suvaržymai truko 47,5 dienas Europos sąjungos valstybėse (OECD/European Union, 2020). Lietuva buvo antra po Danijos pagal per dieną padaromus testus tenkančius 100 tūkstančių gyventojų, po to kai šalis užregistravo daugiau nei 10 mirčių, vidutiniškai per savaitę, tenkančių milijonui gyventojų nuo COVID-19 (OECD/European Union, 2020).
Tačiau viskas pasikeitė atėjus antrajai pandemijos bangai, kai iš viena geriausiai situaciją su COVID-19 suvaldančių valstybių Lietuva perėjo į didžiausius užsikrėtimus 100 tūkstančių gyventojų skaičiuojančių valstybių sąrašą ne tik Europoje, bet apskritai pasaulyje. Spalio mėnesį užsikrėtusių atveju skaičius padidėjo nuo 91 spalio mėn. 1 d. iki 1001 atvejo spalio mėn. 31 d., vėliau skaičiai dar labiau didėjo, gruodžio 24 dieną pasiekti 3966 užsikrėtimo atvejai. Iki 2020 m. gruodžio mėn. pabaigos beveik 5 proc. Lietuvos populiacijos buvo užsikrėtę ar persirgę COVID-19, o 1 proc. sergančiųjų mirė (Eriksonas, 2020). Ieškant priežasčių, kodėl situacija taip pasikeitė, Eriksonas (2020) teigia, kad viena iš priežasčių tai, jog žinutės, ypač socialinėje medijoje, buvo dviprasmiškos, sumažinamos pandemijos mastą arba jį stipriai dramatizuodamos. Eriksono (2020) nuomone, valstybės komunikacija sklido „iš viršaus į apačią“, taip individas buvo traktuojamas kaip atskiras subjektas, o tai reiškia, kad pritrūko solidarumo.
Taip pat prie gilėjančios krizės, turėjusios neigiamos įtakos tiek susirgimų kreivės kilimui, tiek žmonių psichologinės būsenos prastėjimui prisidėjo ir tai, kad, kaip teigia Eriksonas (2020), prieš kelis metus atlikta apklausa atskleidė, jog Lietuva yra antra pagal žemiausią altruizmo (neatlygintina pagalba kitiems visuomenės nariams) lygį tarp Europos sąjungos narių. Altruizmas COVID-19 perspektyvoj svarbus tuo, kad būtent jis yra susijęs su tokiais asmeniniais pasirinkimais, kaip socialinių normų laikymasis ar sveikatos rezultatai individualiu lygiu, todėl tai vaidina svarbią rolę norint nukreipti žmonių sąmoningumą COVID-19 pandemijos metu (Eriksonas, 2020).
COVID-19 pandemija – ne tik pasaulinė sveikatos krizė, bet taip pat ir didžiulis iššūkis socialiniam, ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Atsižvelgiant į tai, pastaruoju metu pasaulyje
atliekama gana daug ir įvairių tyrimų COVID-19 tema įvairiose srityse. Lietuvos mokslo taryba (2020), reaguodama į COVID-19 pandemiją, pradėjo vykdyti projektus, susijusius su mokymusi ir darbu nuotoliniu būdu, psichologinės sveikatos užtikrinimu, socioekonominiu ir ekonominiu saugumu, kadangi šios sritys stipriai paveiktos susiklosčiusios situacijos. Pandemijos metu atsiradę suvaržymai ir naujos sveikatos priemonės sukėlė ir vis dar sukelia nemažai papildomo streso ir nerimo (Kazlauskas ir Quero, 2020). 2020 m. balandžio mėn. buvo apklausta daugiau nei 2400 žmonių, siekiant atskleisti, kaip karantino metu pasikeitė jų gyvenimo būdas (Kriaučionienė ir kt., 2020). Kaip teigia Kriaučionienė ir kt. (2020), beveik pusė respondentų teigė, kad valgė daugiau nei įprastai, dažniau užkandžiavo, fizinis aktyvumas sumažėjo pas 60,6 proc. respondentų, beveik kas trečias teigė, jog priaugo svorio. Atlikta daugialypė analizė parodė, kad didesnė svorio padidėjimo tikimybė susijusi su moterimis, vyresniu amžiumi, dažnesniu užkandžiavimu, mažesniu fiziniu aktyvumu ir padidėjusiu alkoholinių gėrimų vartojimu (Kriaučionienė ir kt., 2020).
Kita svarbi problema, išryškėjusi COVID-19 pandemijos metu – pasunkėjęs sveikatos paslaugų prieinamumas. Ypač tai paveikė tuos pacientus, kurie turi įvairias sunkias diagnozes, pvz., serga onkologinėmis ligomis. Adomavičienės (2020) publikacijoje pateikiamas Nacionalinio vėžio instituto direktorės Sonatos Jarmalaitės komentaras, kad onkologinių ligų prevencijos programų vykdymas, lyginant su laikotarpiu iki COVID-19, pandemijos metu sumažėjo beveik dviem trečdaliais, o pirmojo karantino metu jos buvo apskritai visiškai sustabdytos. Nacionalinio vėžio instituto direktorė taip pat pastebi, kad padaugėjo vėlyvųjų onkologinių ligų stadijų diagnozių (Adomavičienė, 2020). Nors Lietuvoje kol kas statistinių duomenų nėra, tačiau remiantis kitų šalių patirtimi galima teigti, kad tendencijos yra panašios – žvelgiant į aštuonias Jungtinės Karalystės ligonines pastebimas ankstyvosios diagnozės ir chemoterapijos lankomumo sumažėjimas (Lai ir kt., 2020). Taip pat svarbu ir tai, kad Lietuvoje vienas didžiausių skirtumų tarp gyvenimo trukmės lyginant vyrus ir moteris – moterys gyvena beveik 10 metų ilgiau (ES vidurkis netoli 6 metų). Bendrai yra skaičiuojama, jog COVID-19 pandemija visuose valstybėse sumažins numatomą vidutinę gyvenimo trukmę, valstybėse kuriuose užsikrėtę bus nuo 1 proc. visos populiacijos, skaičiuojama, kad, pvz., Prancūzijoje 2020 metais gyvenimo trukmė sutrumpės 0,2 metų vyrams ir 0,1 metais moterims, o Lietuvos socialinių mokslų centro sociologo dr. Daumanto Stumbrio skaičiavimais vyrų vidutinė gyvenimo trukmė pernai sutrumpėjo 1,3 metais, moterų – vienais metai (Bakaitė, 2021).
Taip pat, kalbant apie COVID-19 pandemiją ir jos įtaką įvairioms gyvenimo sritims, bene svarbiausia yra žmonių psichologinė sveikata. Žmogaus studijų centro tyrimas, atliktas Lietuvoje 2020 m. kovo 25-30 dienomis, atskleidė, jog COVID-19 pandemija drastiškai pablogino žmonių emocinę būseną: patiriančių nerimą padaugėjo nuo 26,1 proc. iki 64,3 proc., liūdesį – nuo 21,9 proc. iki
46,8 proc., pyktį – nuo 19,8 proc. iki 35,6 proc. Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas tokius neigiamų emocijų pokyčius įvardino kaip keliančius pavojų žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, galinčius atsiliepti mirčių statistikai bei galinčių turėti neigiamų pasekmių tarpasmeniniams žmonių santykiams ar net smurtui artimoje aplinkoje1. Tuo tarpu 2021 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad situacija dar pablogėjo ir „nuo lapkričio iki kovo mėn. nerimaujančių žmonių padaugėjo 11 proc. ir pasiekė 54 procentus“, o „18-29 metų grupėje, kurioje nerimo lygis pasiekė 70 proc., to nebuvo net karantino pradžioje“2. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pastaruoju metu ryškėja įvairios žmonių psichologinės problemos, sąlygotos SOVID-19 pandemijos.
Taigi, kaip galima matyti, COVID-19 pandemija turėjo įtakos įvairioms žmogaus ir visuomenės gyvenimo ir veiklos sritims, paliesdama kiekvieną visuomenės narį. Ypač didelis poveikis ir dažniausiai neigiamas jaučiamas sveikatos srityje – tiek pradedant mažiau išsivysčiusiose šalyse net esminių poreikių – maisto – užtikrinimo problemomis, gyvenimo trukmės trumpėjimu, sveikatos paslaugų prieinamumu, tiek baigiant žmonių psichologine gerove, psichologinėmis problemomis ir kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad daugelis COVID-19 sąlygotų sunkumų skaudžiausiai paliečia labiausiai pažeidžiamas grupes – žmones su negaliomis, mažas pajamas gaunančius ar konkrečiomis ligomis sergančias pacientų grupes. Viena jų – onkologiniai pacientai, kurie ir taip patirdami nemažai streso dėl savo sveikatos būklės ir diagnozės, jaučia ir papildomą spaudimą dėl COVID-19 pandemijos keliamų iššūkių. Todėl, siekiant toliau plėtoti darbo temą, bus aptariamos esminės psichologinės gerovės teorinės nuostatos.
1.4.2. Psichologinė gerovė
Psichologinė gerovė – vienas svarbiausių tyrinėjamų objektų ne tik psichologijoje, bet ir ekonomikoje, politikoje ir kituose moksluose. Kaip teigia Kairys ir kt. (2013a, p. 7), „žmogaus gerovė, kad ir kaip ji būtų vadinama – laime, subjektyvia ar psichologine gerove – yra viena svarbiausių tiek psichologinių tyrimų, tiek politikos, tiek kasdienio žmonių gyvenimo temų“. McLellan ir kt. (2012) pastebi, kad gerovės sąvoką dažnai kartu lydi tokie terminai kaip „pasitenkinimas gyvenimu“, „laimė“, „klestėjimas“ dažnai neįvertinant, kad tai skirtingos sąvokos. Nors „gerovės“ konstruktui jau kiek daugiau nei 50 metų, tačiau iki galo nėra nuspręsta, kiek ir kokių turi būti veiksnių nustatant gerovę. Psichologinė gerovė dažnai tampa tokių psichologijos šakų, kaip socialinė psichologija, asmenybės
1 https://www.vz.lt/rinkodara/2020/04/06/uz-uzdaru-karantino-duru-verda-zmoniu-emociju-katilas
https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/1375433/naujausias-visuomenes-tyrimas-jaunu-zmoniu-grupeje-nerimo-lygis-psichologija, raidos https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/1375433/naujausias-visuomenes-tyrimas-jaunu-zmoniu-grupeje-nerimo-lygis-psichologija, organizacinė psichologija ir kt., tyrimų objektu (Šarakauskienė, 2012).
Šarakauskienė (2012) pastebi, kad jau nuo ankstesnių laikų siekiant įvertinti, ar žmogus gyvena gerai, dažniausiai būdavo (ir vis dar yra) vertinama žmogaus materialinė gerovė, fizinė gerovė, socialinė gerovė. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad net objektyvios aplinkybė (didelės pajamos, ilga gyvenimo trukmė, sveikata ar pan.) ne visada atspindi subjektyvią asmens gerovę (Šarakauskienė, 2012). Sapranavičiūtė-Zabazlajeva (2015) taip pat pastebi, kad psichologinė gerovė yra labai platus konstruktas, kuris pasižymi tiek teigiamais, tiek neigiamais elementais. Boehm ir Kubzansky (2012) kaip teigiamus psichologinės gerovės elementarus išskiria gyvenimo tikslą, teigiamas emocijas, optimizmą, laimę ir pasitenkinimą savo gyvenimu, o kaip neigiamus – neigiamų emocijų žemas lygmuo. Boehm ir kt. (2018) teigimu, psichologinė gerovė yra daugiadimensis reiškinys, susijęs ne tik su streso nebuvimu, bet ir teigiamais jausmais ir mintimis, sudarančiomis sąlygas asmeniui keisti savo gyvenimo kokybę ir / ar struktūrą. Boehm ir kt. (2018) kaip esminius psichologinės gerovės konstruktus, kurie susiję su geresne tiek fizine, tiek psichologine sveikata, išskiria pasitenkinimą gyvenimu, optimizmą, gyvenimo tikslo turėjimą bei aiškius siekius. Bagdonas ir kt. (2013) psichologinę gerovę apibrėžia kaip vieną iš pozityvios psichologijos konstruktų, kuris kasdienybėje dažniausiai atpažįstamas kaip pasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu ir jo elementais – šeima, draugais, finansine padėtimi ir kt. – ir yra išgyvenama kaip gyvenimo prasmingumo jausmas.
Kuriant psichologinės gerovės konstruktą, buvo nagrinėjama filosofija, egzistencializmas, klinikinė raidos ir humanistinė psichologija. Vieną garsiausių ir dažniausiai naudojamų psichologinės gerovės modelį sukūrė Carol Ryff. Šis modelis laikomas eudaimoniniu ir apima savęs priėmimą, gyvenimo tikslą, ryšį su aplinkiniais veiksniais, pozityvius santykius, asmeninį augimą ir autonomiją (Ryff, 2014). Modelis gimė iš minėtųjų disciplinų ir remiantis su jais susijusiais mokslininkais: savęs realizavimas remiasi psichologų C. Rogers ir G. Allport idėjomis, gyvenimo tikslo komponentas remiasi psichologės B. Neugarten įžvalgomis, ryšis su aplinkiniais veiksniais raidos – psichologės C.
Bühler ir psichologo E.Erikson idėjomis, pozityvūs santykiai – psichiatro V.Franklio idėjomis, asmenimis augimas ir autonomija – psichiatro C.Jung’o idėjomis (Ryff ir Singer, 2008). Tačiau šis
modelis turi ir trūkumų – atliekant statistinę analizę matoma, kad kai kurie matmenys persidengia (Burns ir Machin, 2009). Be to, kaip pastebi Burns ir Machin (2009), sukurti universalų instrumentą, kuris tiktų visoms populiacijoms ir kultūroms, nėra įmanoma, tačiau dažniausiai psichologinė gerovė susideda iš dviejų komponentų – eudaimoninio, kuris akcentuojasi į prasmės, savirealizacijos bei gyvenimo tikslo svarbą, ir hedonistinį komponentą, kuris akcentuojasi į subjektyvią žmogaus patiriama laimę ir malonumą.
Šiame kontekste svarbu aptarti ir lietuvišką psichologinės gerovės konstruktą, nes, kaip buvo minėta, Burns ir Machin (2009) pastebi, kad priklausomai nuo kultūros gali skirtis ir psichologinės gerovės konktruktas. Lietuviškosios psichologinės gerovės skalės kūrėjai psichologinę gerovę apibūdina kaip: „asmens pasitenkinimą gyvenimu, skirtingomis jo sritimis, kartu ir eudaimoniniais aspektais: galimybėmis augti, kontroliuoti aplinką, save realizuoti ir kt.“ (Kairys ir kt., 2013a, p. 9). Lietuvių mokslininkų sukurta Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė orientuojasi į šiuos elementus:
• optimizmą (skalė apima asmens optimizmas ir jo tikėjimas, kad jis kontroliuos savo veiksmus bei aplinką);
• pasitenkinimą pragyvenimo lygiu (asmens pasitenkinimas jo pajamomis ir pragyvenimo lygiu);
• neigiamą emocingumą (gėdos, kaltės, liūdesio, nerimo ir kitų panašių neigiamų emocijų išgyvenimas);
• pasitenkinimą santykiais su artimaisiais (pasitikėjimas savo šeimos nariais ir kitais artimaisiais bei pasitenkinimas santykiais su jais);
• pasitenkinimą tarpasmeniniais santykiais (asmens pasitenkinimas santykiais su kitais – gebėjimas užmegzti ryšį, komunikuoti, viešojo komunikavimo patirtis ir kt.); • pasitenkinimą fizine sveikata (savo sveikatos vertinimas, liga, darbingumas,
energingumas);
• pasitenkinimą darbu (pasitenkinimas darbu, profesija, gebėjimas susidoroti su kasdieninėmis pareigomis);
• pasitenkinimą gyvenimu Lietuvoje (bendra asmens savijauta gyvenant Lietuvoje ir būnant jos piliečiu) (Bagdonas ir kt., 2013; Kairys ir kt. 2013b).
Kaip galima matyti, lietuviškoji psichologinės gerovės skalė nedaug kuo skiriasi nuo jau minėtos Carol Ryff. Autoriai mano, jog unikali lietuviška psichologinės gerovės skalė reikalinga tam, nes gerovė stipriai priklausoma nuo kultūrinio konteksto. Šioje vietoje galima prisiminti vieną dažniausiai užduodamų klausimų psichologijoje: kas didesnį poveikį turi gyvenime – aplinka, kurioje augame, kultūrinis kontekstas, ar pačio žmogaus pasirinkimai. Gerovės kontekste iškyla klausimai, kaip tą aplinkos poveikį integruoti į klausimyną, kadangi kartais aplinka, gali nulemti žmogaus gyvenimą ir aplinkos veiksniai bus pagrindiniai. Žiūrint į istoriją, pavyzdžiui, karo akivaizdoje, savęs realizavimas, prasmės jutimas, optimizmas gali visiškai skirtis, jeigu pakeistume kontekstą į taikos laikotarpį. Mokslinėje literatūroje minimi: aukštesnis išsilavinimas, kuris pozityviai koreliuoja su asmeniniu augimu, gyvenimo prasme, kurios atradimas vedą į geresnę savęs realizaciją; žemesnis
socioekonominis statusas, susijęs su daugialypiais biosocialiniais veiksniais, kurie apima sveikatą, pajamas, išsilavinimą, susijęs su ligomis, prastesne sveikata ir trumpesne gyvenimo trukme; socialinių mažumų diskriminacija, kuri dažniausiai siejasi su politiniu ir kultūriniu kontekstu, prastesne bendrąją psichologine gerove (Ryff ir Singer, 2008).
Nagrinėjant psichologinę gerovę atrandamos kitos potencialiai socialinės problemos. Išryškėja socialinės nelygybės problemos (ypač – sveikatos srityje). Pastebima, jog didžiulė praraja skiria aukščiausius hierarchijoje – elitą – ir likusią visuomenės dalį (Ryff, 2018). Pavyzdžiui, JAV gyvenimo trukmės skirtumas tarp 1proc. turtingiausiųjų ir 1proc. vargingiausių buvo 14,6 metų. Tarp 2001 m. ir 2014 m. vyrų vidutinė gyvenimo trukmė vidutiniškai padidėjo 2,34 metais ir 2,91 metais moterims 5 proc. turtingiausiųjų, tačiau 5 proc. vargingiausių gyvenimo trukmė vyrams padidėjo 0,32 metų, o moterims – 0,04 metų (Chetty ir kt., 2016). Psichologai, tyrinėjantys motyvaciją, pastebėjo, kad žemesnes pajamas gaunančių asmenų psichologinė gerovė prastesnė, o aukštesnis socialinis statusas susijęs su narcisizmu ir neetišku elgesiu, lyginant su žemesnės socialinės klasės asmenimis (Manstead, 2018) .
Tuo tarpu tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje labiausiai pasitenkinantys gyvenimu yra dirbantys, turintys socialinius ryšius ir aktyviai juos plėtojantys (vedę, turintys vaikus, įsitraukę į bendruomenės veiklą) asmenys, o Kazlauskas ir Želvienė (2013) išskyrė, jog psichologinė gerovė susijusi su demografiniais veiksniais: amžiumi ir išsilavinimu, o kuo aukštesnės pajamos ir subjektyviai geriau vertinama sveikata, tuo geresnės psichologinės gerovės. Degutis ir Urbonavičius (2013) taip pat svarbiausius veiksnius Lietuvoje subjektyvios gerovės atžvilgiu išskyrė sveikatą ir finansinę padėtį.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad psichologinė gerovė – daugiadimensis konstruktas, kurio
pagrindiniai komponentai eudaimoniniai ir hedonistiniai, nusakantys normalų individo funkcionavimą. Psichologinė gerovė, konstruktas, susidedantis tiek iš objektyvių, tiek iš subjektyvių elementų, kuriam
įtaką daro tiek teigiami, tiek neigiami aspektai. Psichologinė gerovė nėra vien tik neigiamų elementų, tokių kaip stresas, nebuvimas. Psichologinė gerovė apima skirtingas žmogaus gyvenimo sritis – optimizmą, santykius, finansinę padėtį, sveikatą ir pan. Svarbu yra ir tai, kad kalbėdami apie psichologinę gerovę neturime atmesti ir kultūrinio konteksto, kuris kiekvienam asmeniui yra labai svarbus. Būtent dėl to, konstruojant psichologinės gerovės konstruktus yra atsižvelgiama į unikalią vienos ar kitos šalies situaciją, kultūrinį kontekstą ir psichologinės gerovės konstruktas yra praturtinamas būtent tam kultūriniams kontekstui būdingais elementais. Atlikti tyrimai rodo, kad psichologinei žmogaus gerovei nemažai įtakos daro jo finansinė padėtis ir pajamos, bei jo sveikatos būklė. Toliau plėtojant darbo temą bus aptariamas potrauminis stresas ir jo sąsajos su onkologinėmis ligomis.
1.4.3. Onkologiniai ligoniai ir potrauminis stresas
Potrauminis stresas – tai nerimo sutrikimas, kurį gali sukelti trauminis įvykis, tiek dalyvaujant jame, tiek ir stebint (pvz., stichinės nelaimės, dalyvavimas kariniame konflikte, teroristiniai išpuoliai, autokatastrofos, patirtas smurtas vaikystėje arba esant suaugus).
Kazlauskas ir Želvienė (2016) pastebi, kad potrauminio streso simptomai laikomi patologiniais, kai jie tęsiasi ilgiau nei mėnesį po traumos, kuri susijusi su distresu ir funkciniais pakitimais (santykių, socialinių, elgesio). Potrauminis stresas dažnai „slepiasi“ po nerimu, depresija, nuotaikos kitimu bei priklausomybėmis, o tai dažnai apsunkina galimybę atpažinti šį sutrikimą (Kazlauskas ir Želvienė, 2016). Amerikos psichiatrų asociacijos (2013) (angl. American Psychiatric Association) teigimu, potrauminio streso sutrikimui būdingi šie bruožai:
• įkyrus, besikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas sapnuose ir / ar prisiminimuose; • nuolatinis emocinis sąstingis;
• atsiskyrimas nuo žmonių; • nejautrumas aplinkos poveikiui;
• vengimas traumą primenančių situacijų;
• vegetacinės nervų sistemos jaudrumo padidėjimas, baimingumas, nerimas ir depresyvumas, suicidinės mintys.
Hamblen (2009) išskiria tris žmonėms, turintiems potrauminio streso sutrikimą, pasireiškiančių
simptomų grupes:
1) pirmoji simptomų grupė susijusi su prisiminimais, situacijomis pvz., į sunkią autoavariją patekęs žmogus, po to važiuojant automobiliu gali vis prisiminti šį įvykį;
2) antroji simptomų grupė susijusi su vengimu, t. y., žmogus stengiasi save izoliuoti, šalintis vietų, kurios jam primena trauminį įvykį, jau minėtam pavyzdyje su autoavarija, šiuo atveju, žmogus pradėtų vengti važiavimo automobiliu;
3) trečioji simptomų grupė susijusi su emocijomis, t. y., žmogus tampa ypač jautrus, dirglus. Tačiau Hamblen (2009) pripažįsta, kad potrauminio streso metu dažnai atsiranda daugiau
sutrikimų: depresija, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, problemos su atmintimi, kognityvinių funkcijų sutrikimai. Šios problemos gali būti susijusios su sutrikusiu socialiniu gyvenimu, santykiais šeimoje ir kt. (Hamblen, 2009).
Kalbant apie potrauminį, svarbu iliustruoti realią situaciją, kurią atskleidžia atlikti moksliniai tyrimai. Kazlauskas ir Želvienė (2016) pastebi, kad dauguma žmonių per gyvenimą susiduria su traumuojančiais įvykiais, o mokslininkų duomenimis bent vieną traumuojantį įvykį patiria tarp 70 proc.
ir 75 proc. žmonių (Kazlauskas ir Želvienė, 2016). Dauguma žmonių po trauminių patirčių grįžta į įprastą gyvenimą praėjus šiek tiek laiko, tačiau kai kuriems žmonėms pasireiškia stresą sukeliančios reakcijos ir laikui bėgant net pablogėja, taip išsivysto potrauminis streso sutrikimas. Benjet ir kt. (2016) atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 68 tūkst. respondentų iš 24 valstybių, duomenimis, daugiau nei 70 proc. tyrimo dalyvių yra patyrę vienokį ar kitokį traumuojantį įvykį ir net 30,5 proc. Iš visų kada nors patyrusių traumuojantį įvykį jį yra patyrę keturis ar daugiau įvykių. Tai parodo pakankamai didelį skaičių žmonių, kuriems teko išgyventi skaudžius įvykius. Sapranavičiūtė-Zabazlajeva (2015) teigia, kad pasaulyje daugiau nei trys ketvirtadaliai žmonių patiria traumuojančius įvykius.
Remiantis Baltijos tyrimų 2020 m. balandžio mėnesį atliktos reprezentatyvios vyresnių nei 18 metų apklausos, kurioje dalyvavo 536 žmonių, duomenis, COVID-19 pandemija neigiamos psichologinės įtakos turėjo 69 proc. gyventojų, 63 proc. gyventojų paveikė finansinę padėtį, 53 proc. – profesinę veiklą, 49proc. gyventojų – fizinę sveikatą (Baltijos Tyrimai, 2020). Greitai pasikeitęs gyvenimas turėjo neigiamą poveikį žmonių psichinei sveikatai. Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla teigia, jog padaugėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų, taip pat teigiama, jog nemažai žmonių nesilaiko karantino sąlygų (Lietuvos policija, 2020). Galima matyti, jog žmonės patiria COVID-19 sąlygotų problemų – papildomo streso dėl gyvenimo neapibrėžtumo, negalėjimo planuotis veiklų ateityje.
COVID-19 pandemija stipriai paveikė Lietuvos ekonomiką: sumažėjo viešbučių užimtumas, keliavimas į užsienio valstybes, įmonės privalėjo trumpinti darbo laiką, atleisti darbuotojus. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (2021) duomenimis, nedarbas nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn. išaugo nuo 9,3 proc. iki 15,1 proc. (Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2021)
Pandemijos metu galima jausti poliarizaciją: vieni įsibaiminę viruso, stengiasi apsirūpinti būtinais maisto produktais, ypač pandemijos pradžioje užėjus į parduotuvę, būdavo kai kurių prekių trūkumas, kita pusė priešingai – piktinasi karantino ribojimais, skleidžiama informacija, jog virusas net neegzistuoja. Lietuvos traumų psichologijos asociacija (n. d.) kaip vieną iš grėsmių, kilusių COVID-19 pandemijos metu, pažymėjo visuomenės ir bendruomenių susiskaldymą, kuris ardo santarvę ir trukdo efektyviai kovoti su pačia liga, todėl galima teigti, jog, tam tikra prasme, pandemija skaldo visuomenę į „tikinčiuosius“ virusu ir „netikinčiuosius“. Klaidinanti informacija, kurios pandemijos metu padaugėjo visuose žiniasklaidos kanaluose, socialiniuose tinkluose ir kitoje medijoje, veda prie koronaviruso plitimo, didina stigmatizaciją bei skatina konspiracijos teorijų atsiradimą (Apuke ir Omar, 2020). Apuke ir Omar (2020) taip pat pažymi, jog informacija iš socialinių tinklų didina bendrą panikos lygį.
Vis dažniau iš psichikos sveikatos specialistų pasigirsta nuogąstavimų, kad COVID-19 pandemija gali padidinti savižudybių skaičių. Tokius nuogąstavimus iššaukia patirtis, sąlygota ankstesnių ligų protrūkių: 1918-1919 m. influenza pandemijos metu JAV padidėjo savižudybių skaičius, Honkonge 2003 m. SARS epidemijos metu savižudybės išaugo tarp vyresnių žmonių (Gunnell ir kt., 2020). Nors Higienos instituto Sveikatos informacijos centro (2020) duomenimis nuo 2013 m. savižudybių skaičius tendencingai mažėjo, tačiau nerimą kelia, jog pasaulinės ekonomikos krizės akivaizdoje 2008-2009 m. savižudybių skaičius Lietuvoje išaugo. Todėl reaguodama į pavojaus signalus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (2020) parengė „Ilgalaikių neigiamų COVID-19 pandemijos pasekmių psichikos sveikatai mažinimo veiksmų planą“, kuris koncentruosis į labiausiai psichologiškai pandemijos paveiktus žmones – bus didinamos psichikos sveikatos specialistų apimtys, plėtojamos psichosocialinės paslaugos, plėtojamos psichikos sveikatos prevencinės programos, padidinamas paslaugų prieinamumas mokyklinio amžiaus vaikams ugdymo įstaigose.
COVID-19 pandemija ne tik kelia dar psichologinių problemų, tačiau taip pat ir pati savaime gali būti traumuojančių įvykių. Kadangi apie ligą vis dar nėra pakankamai daug informacijos, efektyvaus gydymo taip pat vis dar ieškoma, o vakcinacija vyksta ne taip sparčiai, kaip tikėtasi, natūralu, kad liga vis dar kelia didelę grėsmę ir yra pavojinga rizikos grupėms. Viena jų – onkologiniai pacientai. Nors „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove“ penktajame leidinyje (DSM-5) rašoma: „pavojinga gyvybei liga ar sekinanti sveikatos būklė nebūtinai laikoma traumuojančiu įvykiu. Medicininiai incidentai, kurie priskiriami traumuojančiais apima staigius, katastrofiškus įvykius.” (American Psychiatric Association; 2013, p. 274). Kaip galima matyti, pagal naujausią psichinių sutrikimų klasifikavimą onkologinės ligos nepatenka į DSM-5 apibrėžimą ir tai kelia nemažą diskusiją tarp psichikos sveikatos ir medicininio personalo, dirbančio su onkologiniais pacientais. Tačiau Leano ir kt. (2019) pabrėžia, kad formalus ligos nepriskyrimas prie traumuojančių įvykių nereiškia, kad pacientai negali turėti su onkologine liga susijusio potrauminio streso (Leano ir kt.,2019). Paradoksalu, tačiau potrauminis streso sutrikimas viena dažniausiai nagrinėjamų temų, kalbant apie onkologinių pacientų psichinę sveikatą. Hamblen (2009) teigimu, onkologinio ligonio atveju gali sustiprėti sergančiųjų elgesio ir vengimo modeliai, gali padidinti tikimybę, jog bus nesilaikoma gydymo, ligos priežiūros, kuris lems prastesnes gydymo ir ligos prognozes. Daugelis onkologinės ligos gydymo aspektų gali potencialiai veikti kaip trauminiai įvykiai sukeliantys į potrauminiam stresui būdingus simptomus: nuolatinė baimė laukiant tyrimų rezultatų, galvojimas ir „gyvenimas“ tik liga, bet kokius nemalonius pojūčius ar skausmus sieti su vėžiu net esant remisijoje, bijoti atkryčio, vengti ligoninių (Leano,Korman, Golberg ir Ellis, 2019). Lyginant su pavieniais traumuojančiais įvykiais, kaip kad pavyzdžiui lėktuvo katastrofa onkologinė liga yra nuolatinis, chroniškas besitęsiantis stresorius, nes net
ir pasveikus nuolatiniai profilaktiniai patikrinimai gali tapti nuolatiniu stresoriumi. Iš pirmo žvilgsnio onkologinės ligos patirtis gali būti ne tokia staigi ir gyvybei pavojinga, kaip lėktuvo katastrofa, tačiau ji susijusi realiu patyrimu, kaip gali kardinaliai pasikeisti gyvenimas ir pačio žmogaus požiūris į save (Grassi, Spiegel ir Riba, 2017).
Leano,Korman, Golberg ir Ellis (2019) išskiria potrauminio streso sutrikimų rizikos veiksnius sergant vėžiu: pažengusi ligos diagnozė, jaunesnis amžius, neseniai pasibaigęs gydymas, suprastėjęs socioekonominis statusas, žemesnis išsilavinimas, traumuojantis įvykis iki vėžio diagnozės, prastas socialinis palaikymas, psichinių sutrikimų turėjimas praeityje, kai kurie konkretūs ligos tipai. Su vėžiu susijęs potrauminis stresas apsunkina ligonio grįžimą į įprastą gyvenimą. Nuolatiniai psichologiniai dirgikliai gali būti po operacijų ar kitų procedūrų likę randai, pasikeitęs kūno vaizdas, atsiradusi atkryčio baimė, stabdanti grįžimą į darbą ar visuomenę. Potrauminis stresas taip pat susijęs su onkologine liga gali užkirsti kelią sergančiajam būti emociškai pasiekiamam su artimaisiais artimiesiems, draugais, todėl tai gali paveikti santykių kokybę, atsirasti vienišumo, apleistumo jausmas (Caruso ir kt.,2017).
Apskritai egzistuoja nemažai tyrimų, atskleidžiančių onkologinę ligą kaip potrauminio streso sutrikimą galintį sąlygoti įvykį. Kohortinio tyrimo metu trejus metus stebėta onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, rezultatai nustebino pačius mokslininkus, ištyrus 174 žmones distreso lygis buvo 76 proc. (82 kartais didesnis negu tikėtasi), potrauminio streso kriterijus atitiko 55 proc. (Pranjic, Bajraktarevic ir Ramic, 2016). Vieno tyrimo metu gerklų vėžiu sergantiesiems buvo vertinama psichologinės intervencijos nauda ir nors ne visi sergantieji turėjo potrauminio streso sutrikimą, tačiau rezultatai atskleidė, kad tiems, kuriems buvo taikomos psichologinės intervencijos, pagerėjo gyvenimo kokybė, jie įsivertino kaip turintys mažiau nerimo, pagerėjo tiek psichinė, tiek fizinė savijauta, savęs vertinimas bei apskritai geriau vertino visą gydymą lyginant su kontroline grupe (Li ir kt., 2017). Mystakidou ir kt. (2012) atlikto tyrimo metu išryškėjo, kad 66,7 proc. turinčiųjų potrauminio streso sutrikimą teigė, jog vėžio diagnozė buvo traumuojantis patyrimas jų gyvenime.
Kaip jau buvo minėta, COVID-19 pavojingiausias vyresnio amžiaus ir kitų susirgimų turintiems žmonėms. Analizuojant 180 dėl COVID-19 komplikacijų hospitalizuotų pacientų duomenis, net 89,3 proc. sirgo bent dvejomis ligomis, tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus šis skaičius išaugo iki 94,4 proc. Nors dažniausios ligos – širdies ir kraujagyslių, diabetas ir nutukimas (Sanyaolu ir kt., 2020), visgi išlieka rizika ir kitų gretutinių ligų pacientams, susirgusiems COVID-19. Tai reiškia, kad onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams kyla didesnė rizika susirgus COVID-19 sirgti sunkesne ligos forma, patirti įvairias ligos komplikacijas ar net mirti. Todėl galima teigti, kad pandeminė situacija ir ligos grėsmės gali sukelti vienokius ar kitokius simptomus, būdingus potrauminio streso
sutrikimui. Tai, kad COVID-19 gali sukelti simptomus, būdingus potrauminio streso sutrikimui , patvirtina ir tyrimai. Sisteminėje literatūros apžvalgoje įvertinta jog išreikšti depresiniai simptomai bendroje populiacijoje padidėjo nuo 3,6 proc. iki 7,2 proc., lyginant su priešpandemine situacija (Xiong ir kt, 2020). Pastebima, jog lyginant vyrus ir moteris, pastarųjų depresiniai simptomai labiau išreikšti, taip pat jie ryškesni pas asmenis, kurie jaunesni nei 40 metų (Xiong ir kt, 2020). Kai kuriuose tyrimuose potrauminio streso simptomai buvo išreikšti net 53,8 proc. tyrime dalyvavusių tiriamųjų, o moterims taip pat labiau pasireiškė potrauminio streso simptomai COVID-19 pandemijos metu – streso lygiai svyravo nuo 8,1 proc. iki 81,9 proc. (Xiong ir kt, 2020). Įvairios socialinės ir psichologinės problemos, kaip rodo statistika, paūmėjo visame pasaulyje pandemijos metu: JAV padidėjo šaunamųjų ginklų ir alkoholio prekyba; prasidėjus judėjimo ir socialinių kontaktų ribojimams visame pasaulyje padaugėjo skambučių į smurto artimoje aplinkoje, savižudybės linijas; Prancūzija pasiūlė nemokamą apgyvendinimą smurto artimoje aplinkoje aukoms; Australijoje, taip pat ir Lietuvoje, atsirado koronaviruso pagalbos linijos (Hiscott ir kt, 2020).
Tačiau taip pat yra mokslininkų, teigiančių, jog karantino suvaržymai nebuvo susiję su psichinės sveikatos pokyčiais – vieno tyrimo metu, apklausus 1443 respondentus, kurie bent 10 dienų izoliavosi mėnesio laikotarpyje, nenustatyta bendrų psichinių ir nerimo sutrikimų (Zhu ir kt., 2020). Tačiau tarp apklaustųjų tik 14,3 proc. buvo vyresni nei 51 metai, o būtent vyresnio amžiaus žmonės turi mažiau socialinių kontaktų, jiems labiau pavojinga COVID-19 liga, todėl galima kelti prielaidas, jog karantino suvaržymai gali daryti didesnį poveikį vyresnių žmonių psichinei sveikatai nei jaunesniems žmonėms, nes būtent vyresni žmonės dažniau gyvena vieni, o vienišumas dažnai siejamas su socialine, izoliacija, aukštu distreso lygiu, nerimu, chronišku skausmu, depresija, aukštesne savižudybės rizika ir dažniau pasireiškia tarp vyresnių žmonių (Neves,Sanders ir Kokanović, 2019; Beutel ir kt.,2017).
Apibendrinant galima teigti, kad, prisimenant, jog pagrindiniai veiksniai, susiję su potrauminiu stresu yra ligos grįžimas, trauminė patirtis praeityje, aukštas nerimo, streso lygis, kiti psichiniai sutrikimai, socialinio palaikymo stoka, ligos grėsmingumas, nekyla abejonių, jog COVID-19 pandemija gali turėti įtakos daugeliui minėtų rizikos veiksnių. Apžvelgus mokslinę literatūra galima
daryti prielaidą, jog onkologiniai pacientai yra jautresni COVID-19 pandemijai ir su tuo susijusios patirtys gali būti traumuojančios – tai dar viena grėsmė ir taip dažnai nelengvoje ligos eigoje. Atpažinus potrauminio streso simptomus galima greičiau pradėti intervencijas ir visokeriopai pagerinti paciento sveikatą. Svarbu pabrėžti jog psichinės sveikatos pablogėjimas daro įtaką visoms žmogaus gyvenimo sritims bei jį supančiai aplinkai. Net ir vieno simptomo ryškus pasireiškimas gali sutrikdyti fizinę ir emocinę žmogaus homeostazę.
Literatūros apžvalgos apibendrinimas. Taigi, apibendrinant visą atliktą mokslinės literatūros analizę, galima teigti, kad COVID-19 pandemija iš esmės į visų gyvenimus įnešė daug sumaišties, nerimo, depresyvios savijautos, baimės ir daugelio kitų neigiamų jausmų ir emocijų, turėjo ir vis dar turi įtakos kiekvieno psichologinei gerovei – tiek optimizmui, tiek santykiams su artimaisiais ir aplinkiniais, tiek finansinei ir profesinei situacijai, tiek bendrai aplinkai Lietuvoje. Pati liga – ypač pavojinga gretutinių ligų turintiems pacientams, kuriems gali pasireikšti sunkesne forma, turėti komplikacijų ar net, dažniau nei sveikiems, baigti mirtimi. Nuolatinis informavimas, karantinas, ribojimai ir kitos priemonės siekiant užkirsti kelią COVID-19 sukelia nemažai simptomų, būdingų potrauminio streso sutrikimui. Todėl tokioms rizikos grupėms, kaip onkologiniai pacientai, kurie ir taip patiria daug neigiamų emocijų ir išgyvenimų, prilygstančių potrauminio streso sutrikimui, dėl savo onkologinės ligos, COVID-19 pandemija ir šios ligos keliamos rizikos gali būti dar vienas papildomas stresorius, neigiamai veikiantis jų psichologinę gerovę, ligos eigą ir gydymą.
Ir visgi, nors pastaruoju metu ko ne visose mokslo srityse yra padidintas tiek finansavimas, tiek apskritai interesas tyrimams, susijusiems su COVID-19 pandemija, jos įtaka įvairioms žmogaus ir visuomenės gyvenimo ir veiklos sritims – ekonomikai, kultūrai, politikai, švietimui, socialiniams reiškiniams, psichologinei ir fizinei sveikatai, medicininiams tyrimams, siekiant atrasti kuo efektyvesnius gydymo būdus, kad žmonės galėtų grįžti į normalų (ar bent iš dalies normalų) gyvenimą, tačiau atsiranda vis didesnis poreikis ypač švietimo ar psichologijos srityse koncentruoti tyrimus į konkrečias tikslines grupes, siaurinant tyrimo fokusą, siekiant atskleisti, su kokiais iššūkiais pandemijos metu susiduria įvairaus amžiaus, lyties, fizinės ar psichinės sveikatos, marginalinių grupių ir kt. atstovai. Todėl, konkrečiai analizuojamos temos atveju, labai svarbu plėtoti tyrimus psichologinės gerovės srityje, siekiant atskleisti, koks COVID-19 poveikis onkologinių pacientų psichologinei gerovei, kokios egzistuoja sąsajos tarp galimų potrauminio streso sutrikimui būdingų veiksnių, kuriuos galimai gali sukelti ir COVID-19, ir psichologinės gerovės onkologinių pacientų grupėje. Todėl toliau, kitame skyriuje, bus aptariami tyrimo, atlikto siekiant atskleisti minėtus aspektus, metodai, o vėliau pateikiami rezultatai ir jų aptarimas.
2. TYRIMO METODAI
2.1. Tyrimo eiga ir imtis
Tyrimo eiga. Tyrimas atliktas 2020 m. lapkričio – 2021 m. sausio mėnesiais. Tyrimui atlikti
2020 m. lapkričio mėnesį gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SP(M)-40 (2 priedas).
Dėl COVID-19 epidemiologinės situacijos šalyje tyrimo duomenų rinkimas buvo problematiškas – tyrimas atliktas tiek kontaktiniu, tiek nekontaktiniu būdu. Tyrimą atliko darbo autorius. Maždaug pusė tyrimo duomenų buvo surinkti LSMU ligoninėje Kauno klinikose onkologijos ir hematologijos klinikoje, gavus klinikos vadovės prof. Elonos Juozaitytės sutikimą. Kita dalis duomenų surinkta nekontaktiniu būdu (nuoroda į apklausą: https://forms.gle/g66u7umM3CUFc8UH6). Tikslinę auditoriją bandyta pasiekti per socialinį tinklą Facebook tokiose grupėse kaip: „DIAGNOZĖ VĖŽYS – pasikalbėkim”, „gyvenimas sergant krūties vėžiu“, „gyvenimas sergant prostatos vėžiu“, „gyvenimas sergant melanoma“, „gyvenimas sergant plaučių vėžiu“, „išsigydžiau vėžį“. Užpildyti klausimyną onkologine liga sergantiems asmenims užtrukdavo apie 20 min.
Etiniai klausimai, atliekant tyrimą. Tyrimo dalyviams buvo pateikta informacija, kokiais kriterijais remiantis jie parinkti šiam tyrimui dalyvauti ir kodėl būtent jie pakviesti dalyvauti tyrime. Atkreiptas dėmesys, kad pateiktame klausimyne nėra asmeninės informacijos, kuri leistų atpažinti konkretų asmenį. Realizuojant pagarbos asmens orumui principą tyrimo dalyviams buvo nurodytas tyrimo tikslas: ligoninėje besigydantiems asmenims žodžiu, o internetinėje apklausoje – įvadinėje apklausos dalyje ir nuorodoje į klausimyną. Tyrimo dalyviams aiškinant apie darbo tikslą, nevartota neigiamą prasmę turinti sąvoka „potrauminis stresas“. Ši sąvoka keista į žodžių junginius „emocinė būsena“, „kasdienė savijauta“ ir pan. Taip siekta minimizuoti neigiamą žodinės informacijos poveikį tyrimo dalyvių atsakymams, siekiant išvengti atsakymų turinio subjektyvumo, tendencingumo. Visi tyrimo dalyviai tyrime dalyvavo savo noru (ir besigydantys ligoninėje, ir klausimyną užpildę internetinėje erdvėje). Kai kurie asmenys išreiškė nepasitenkinimą tyrimu (vien dėl psichologinio tyrimo pobūdžio) ir nebuvo linkę pildyti klausimyno, tokiu atveju asmenys nebuvo verčiami dalyvauti tyrime ir atsakyti į klausimus, tyrimo vykdytojas padėkodavo už sugaištą laiką išklausant prašymą. Tyrimo dalyviai taip pat buvo informuojami apie tyrimo naudingumą konkrečiai asmeninei praktikai (kad duomenys bus panaudoti magistriniame darbe apibendrinta forma). Tokia pati informacija buvo suteikta ir įstaigos vadovei, kuri sudarė galimybes savo vadovaujamoje klinikoje vykdyti apklausą.
Tyrimo dalyviams pageidaujant ir skiriant laiko tyrimo vykdytojas sudarė galimybes pačių asmenų žinių plėtrai, t. y. supažindino apie psichologinės gerovės svarbą, sergant onkologine liga.
Tyrimo imtis. Tiriamąją imtį sudarė 309 onkologine liga sergantys asmenys. Tyrimo dalyvių
amžius nuo 25 metų iki 83 metų (amžiaus vidurkis (st. nuokrypis) – 53,61(10,91) metų). Tyrime dalyvavusių moterų amžiaus vidurkis – 52,92 (SN – 9,60), vyrų amžiaus vidurkis – 54,40 (SN – 12,25). Tyrimu siekta palyginti onkologine liga sergančių asmenų psichologinę gerovę ir COVID-19 pandemijos sukeltą potrauminį stresą pagal amžių. Todėl tyrime dalyvavę onkologine liga sergantys asmenys pagal imtį buvo skirstytos į dvi kiek įmanoma tolygias grupes (maždaug ties 50 procentiliu): jaunesni (nuo 25 iki 54 metų) asmenys (n=155, 50,2 proc.) ir vyresni (nuo 55 iki 83 metų) asmenys (n=154, 49,8 proc.).
Šiek tiek didesnę tyrimo dalyvių dalį sudaro moterys, lyginant su tyrime dalyvavusių vyrų skaičiumi (žr. 1 lentelę). Didžiausia tyrime dalyvavusių asmenų dalis nurodė turintys aukštąjį išsilavinimą, o profesinį/ vidurinį išsilavinimą pažymėjo daugiau kaip ketvirtadalis tyrimo dalyvių. Mažiausią tyrimo dalyvių dalį sudarė onkologine liga sergantys asmenys, kurių išsilavinimas yra pradinis. Dauguma tyrime dalyvavusių asmenų nurodė gyvenantys mieste.
1 lentelė. Tyrime dalyvavusių onkologine liga sergančių asmenų socialiniai –demografiniai duomenys
Lytis Absoliutus skaičius Proc.
Vyrai 143 46,3 Moterys 166 53,7 Išsilavinimo grupės Pradinis 11 3,6 Vidurinis/ profesinis 80 25,9 Aukštesnysis 58 18,8 Aukštasis 160 51,8 Gyvenamoji vieta Kaimas 49 15,9 Miestelis 54 17,5 Miestas 206 66,7
