FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
ROBERTA DAULIŪTĖ
TELŠIŲ RAJONO ETNOFARMACINIS TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbasDarbo vadovė Lekt. dr. Živilė Pranskūnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė Data
TELŠIŲ RAJONO ETNOFARMACINIS TYRIMAS Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Lekt. dr. Živilė Pranskūnienė Data
Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Roberta Dauliūtė Data Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
2. TYRIMAS IR JO METODIKA ... 15
2. 1. Tyrimo organizavimas ... 15
2. 2. Tyrimo metodika ir tyrime dalyvavę respondentai ... 17
2. 3. Tiriamosios vietovės aprašymas ... 18
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 20
3. 1. Tyrimo dalyvių demografiniai duomenys ... 20
3. 2. Natūralių priemonių, vartojamų gydymui, paplitimas Telšių rajone ... 24
3. 3. Augalinės kilmės žaliavų paplitimas ir vartojimas gydymosi tikslais Telšių rajone ... 26
3. 3. 1. Vaistinių augalų šeimų analizė ... 26
3. 3. 2. Telšių rajone gydymui vartojamų vaistinių augalų rūšys ... 29
3. 3. 3. Vaistinių augalų žaliavų vartojimo indikacijos Telšių rajone ... 33
3. 3. 4. Telšių rajone gydymui vartojamų vaistinių augalinių žaliavų palyginimas su PSO monografijose pateiktomis vaistinių augalų vartojimo rekomendacijomis ... 36
3. 3. 5. Telšių rajone gydymui naudojamos vaistinių augalų dalys ... 38
3. 3. 6. Vaistinių augalinių žaliavų rinkimo, laikymo ir naikinimo būdai Telšių rajone ... 40
3. 3. 7. Vaistinių augalinių žaliavų paruošimo ir vartojimo būdai Telšių rajone ... 42
3. 4. Telšių rajone gydymui vartojamos gyvūninės kilmės medžiagos ... 43
3. 5. Telšių rajone gydymui vartojamos grybų rūšys ... 46
3. 5. Telšių rajone gydymui vartojamos mineralinės kilmės medžiagos ... 47
3. 6. Smilkymai ir kiti metodai, naudojami medicininiais tikslais Telšių rajone ... 47
4. IŠVADOS ... 50
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 51
SANTRAUKA
R. Dauliūtės magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė lekt. dr. Ž. Pranskūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.
Darbo tikslas: surinkti ir susisteminti Telšių rajone išlikusias etnofarmacines žinias. Darbo uždaviniai: nustatyti dažniausiai gydymui vartojamus vaistinius augalus, gyvūnus, grybų rūšis ir mineralinės kilmės medžiagas; nustatyti, kokios kilmės vaistingųjų medžiagų tiriamojoje teritorijoje vartojama daugiausia; nustatyti dažniausias vaistinių augalų vartojimo indikacijas tiriamojoje teritorijoje; įvertinti tyrimo metu surinktų augalinės kilmės priemonių vartojimo indikacijų atitikimą PSO monografijose pateiktoms vaistinių augalinių žaliavų vartojimo rekomendacijoms.
Tyrimo metu naudoti metodai: teorinis, empirinis ir turinio analizės. Teorinis – mokslinės ir dalykinės literatūros analizė. Empirinis – informacijos gavimas, vykdant gyventojų apklausą ir struktūrizuotą interviu. Duomenys rinkti Telšių rajone 2017 metų gegužės – rugsėjo mėnesiais. Turinio analizės metodas – surinktos etnofarmacinės informacijos grupavimas į kategorijas ir jos analizavimas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti, naudojantis „Microsoft Excel“ programa.
Tyrimo metu buvo apklausta 30 vietinių gyventojų, iš kurių bendrauti sutiko 28. Tyrimo dalyviai buvo pasirenkami naudojantis vedliu ir „sniego gniūžtės“ metodo principu, kai apklaustasis po interviu pasiūlo kitą asmenį. Tyrimo metu dėmesys buvo skiriamas apklausos dalyvių demografiniams rodikliams ir liaudies medicinos žinių gavimo šaltiniams. 50% respondentų sudarė pagyvenusio amžiaus asmenys nuo 60 iki 74 metų, daugiau nei trečdalis tyrimo dalyvių (35,7%) turi vidurinį išsilavinimą, daugiau nei pusė respondentų (52%) liaudies medicinos žinias nurodė įgiję iš tėvų ir senelių.
Nustatyta, kad tiriamosios vietovės gyventojai dažniausiai vaistinius augalus vartoja pasireiškus virškinimo sistemos ligoms – 19,3%, antroje vietoje pagal citavimų dažnumą išsidėstė lyties ir šlapimo sistemos ligos, kurios sudarė 14,0%, trečioje vietoje – kvėpavimo sistemos ligos – 13,4%.
Tyrimo metu nustatyta, kad iš 125 apklausoje užfiksuotų vaistinių augalų rūšių, PSO monografijose aprašytos tik 26. Likusias 99 vaistines augalines žaliavas respondentai vartoja be patvirtintų PSO rekomendacijų, kliaudamiesi liaudies medicinos žiniomis.
Dažniausiai apklaustieji gydymui naudoja visą antžeminę augalo dalį – žolę (23,7%).
Tyrimo metu nustatyta, jos pats populiariausias augalinės žaliavos paruošimas vartojimui Telšių rajone yra užpiltinė su etanoliu (30,5%).
SUMMARY
The main aim of the research is to collect and systematize ethnopharmaceautical information in Telšiai district, Samogitia region, Lithuania. The main tasks of the research are to identify the most commonly used plant, animal, fungi species and mineral materials in traditional medicine; to determine what kind of medical materials are mainly used in Telšiai district; to identify the most common indications of medicinal plants used for the treatment in this territory; to evaluate indications for usage of the herbs raised during the research accordance to the WHO recommendations of medical vegetable raw materials.
Methods used during the research: theoretical, empirical and statistical. Theoretical means scientific and special literature analyzation. Empirical method means surveys of the inhabitants and structured interviews. Data were gathering in Telšiai district in 2017 from May to September. Statistical data received during the research are processed using Microsoft Excel program.
During the survey 30 people were interviewed, 28 of them agreed to communicate. Respondents were chosen by leader and using „snowball“ method, when the person offers another one after being interviewed. The attention was paid to the sources of the knowledge of the folk medicine and to the methods respondents obtained and also to demographic data. 50% of respondents were from the elderly people group (from 60 to 74 years); more than one third (35,7%) of the participants in the study have secondary education; more than half of the respondents (52%) took over folk medicine knowledge from their parents and grandparents.
During the survey in the exploratory surrounding area there were 140 remedies of natural origin found, from which the majority (89,29%) were of vegetable origin, much less (6,43%) were recorded remedies of the animal origin and very rarely fungi (2,14%) and mineral materials (2,14%) were used for treatment.
During the research in Telšiai district 125 raw materials of vegetable origin were recorded, they belong to 58 medicinal plant families. The highest number of citations has Asteraceae family with 147 citation times (16,6%), in the second place is Lamiaceae family with 128 citations (14,5%). Rosaceae plant family was mentioned 108 times (12,2%) and take take third place. The most commonly used medical plants in Telšiai region are: raspberry (Rubus idaeus L.) (100%), marigold (Calendula officinalis L.) (96,4%), chamomile (Matricaria recutita L.) (92,9%) and lime tree (Tilia cordata L.) (92,9%).
It’s established that from 125 respondents used medicinal plants materials, only 26 described in the WHO monographs. Other 99 medicinal plants respondents use without WHO approved medical recommendations.
Interviewed persons prefer the whole over-ground part of the plant – grass (23,7%).
The most popular method to prepare the medicinal herbs for use was the infusion with alcohol (30,5%).
ĮVADAS
Šiais technologijų laikais, žmonės stengiasi vis dažniau atsigręžti į gamtą, ir gydymui ar profilaktikos tikslais rinktis natūralias jos teikiamas gėrybes. Mūsų protėviai gydymui naudojo visas gamtos teikiamas dovanas: vaistinius augalus, grybus, gyvūnus ir mineralinės kilmės medžiagas, o savo sukauptas žinias perduodavo iš kartos į kartą, taip kurdami lietuvių liaudies medicininį paveldą.
Farmacijos pramonei sparčiai plečiantis ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse, vis dar stebimas didžiulis gyventojų susidomėjimas liaudiškais gydymosi metodais. Daugelis netgi teikia jiems pirmenybę arba aktyviai derina su šiuolaikinės medicinos teikiamomis galimybėmis. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), 80% žmonių visame pasaulyje tradicinę mediciną laiko pirminiu pasirinkimu savo sveikatos priežiūroje, kurios didelę dalį sudaro vaistinių augalų ir veikliųjų medžiagų panaudojimas. Taipogi, kai kurių šalių liaudiškuose gydymo metoduose yra naudojami gyvūnai ar jų dalys bei mineralinės medžiagos [1].
Šiomis dienomis visame pasaulyje vis labiau domimasi ir renkama kuo daugiau informacijos apie tradicinę liaudies mediciną. Tokios šalys kaip Kinija, Indija, Nigerija bei Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) kartu su PSO atlieka daug mokslinių tyrimų susijusių su tradicinių vaistažolių naudojimu. Šių šalių vyriausybės, tarptautinės agentūros ir įvairios korporacijos vis daugiau investicijų skiria šiems tyrimams. Mokslininkams iš viso pasaulio kyla idėjų organizuoti tarptautinius mokslinius tyrimus, susijusius su tradicinių vaistinių augalų pritaikymu medicinoje [2].
Siekiant surinkti, išsaugoti ir susisteminti žinias apie liaudies mediciną, išskiriama atskira mokslo šaka – etnofarmacija – nagrinėjanti išlikusias vietinių gyventojų žinias apie įvairios kilmės vaistingųjų medžiagų pritaikymą gydymui. Visame pasaulyje susidomėjimas tokio pobūdžio informacija išlieka ir auga, o lietuvių liaudies medicina turi sukaupusi nemažą dalį natūralių gydymosi būdų ne tik vaistiniais augaliniais, bet ir kitokios kilmės preparatais. Todėl labai svarbu ir Lietuvoje vykdyti etnofarmacinius tyrimus, kad kuo daugiau žinių apie vaistinių augalinių ir neaugalinių medžiagų pritaikymą gydymui būtų surinkta ir išsaugota. Čia susiduriama su esmine problema – Lietuvoje nėra parengtos metodikos etnofarmaciniams – etnobotaniniams tyrimams atlikti [3]. Dėl šios priežasties jaučiama tokio tipo mokslinių tyrimų stoka mūsų šalyje.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: surinkti ir susisteminti Telšių rajone išlikusias etnofarmacines žinias. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti dažniausiai gydymui vartojamus vaistinius augalus, gyvūnus, grybų rūšis ir mineralinės kilmės medžiagas;
2. Nustatyti, kokios kilmės vaistingųjų medžiagų tiriamojoje teritorijoje vartojama daugiausia; 3. Nustatyti dažniausias vaistinių augalų vartojimo indikacijas tiriamojoje teritorijoje;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Lietuvoje liaudies medicinos žinios pradėtos rinkti ir kaupti XIX amžiaus pabaigoje, paraginus garsiam to meto visuomenės veikėjui, gydytojui Jonui Basanavičiui ir veikiant tautinio atgimimo idėjoms [4, 5]. Pats J. Basanavičius labai prisidėjo prie etnofarmacinės medžiagos išsaugojimo – 1898 metais išleido nedidelį veikalą „Medžiaga mūsų tautiškai vaistininkystei“ [6]. Jame pateikiama to meto Lietuvos provincijose vyravusi ligų klasifikacija, tų ligų priežastys bei jų paaiškinimai, aprašė ir tuo laiku taikytus tų ligų gydymo būdus [7].
Tačiau dar kur kas anksčiau prieš J. Basanavičių, XIX amžiaus pradžioje, Žemaitijoje, Kartenoje, botanikas ir žemaičių liaudies gydytojas J. Pabrėža, vadovaudamasis K. Kluko, S. Bonifaco Jundzilo ir kitų to meto tyrinėtojų botaniniais veikalais, taip pat studijuodamas ir įvairius medicininės tematikos raštus, pradėjo gilintis į įvairius susirgimus ir jų gydymą vaistiniais augalais. Taip atsirado jo paties veikalas – „Kai kurių augalų gydantieji ypatumai, tų augalų panaudojimo įvairių ligų atvejais būdai, kunigo Jurgio Pabrėžos, Kartenos altaristos, parinkti iš Simono Sirenijaus, Krokuvos akademijos daktaro veikalo, 1814 m. Kartenoje“ – kuriame autorius aprašo Lietuvoje paplitusius vaistinius augalus, jų vaistingąsias savybes, liaudyje vyravusius receptus bei būdus, kaip iš vaistinės augalinės žaliavos pasigaminti reikiamą vaistą [8-10]. Tiesa, labiau J. Pabrėža žinomas dėl savo nuopelnų botanikai – šia tema parašė apie 50 įvairios apimties knygų, parengė lotynišką – žemaitišką botanikos žodyną, kuriame iš pradžių buvo įvardinęs 860 augalų pavadinimų, o vėliau žodyną papildė iki 1400 augalų vardų. Taip pat visus jo herbare buvusius augalus įvardijo lenkų, lotynų ir žemaičių kalbomis bei sudarė augalų morfologijos terminų žodyną lietuvių – lenkų kalbomis [9, 10].
XX amžiaus pradžioje liaudies medicinos žinių išsaugojimas ir etnofarmaciniai – etnobotaniai tyrimai išgyvena atgimimą. Daktaras K. Grinius, padedamas Lietuvos mokslo draugijos narių, 1910 metais sudarė ir išleido knygelę – „Trumpa folkloro dalykams rinkti programa“ – kuria ragina, remiantis knygoje pateikta programa, rinkti senąsias liaudies tradicijas [11]. Šiame darbe randamas ir skyrius „Žmonių medicina“ ir turbūt ne veltui, kadangi knygos bendraautorių – Lietuvos mokslo draugijos narių įsteigtos Medicinos ir farmacijos sekcijos vienas pagrindinių tikslų buvo liaudies medicinos tyrinėjimas [4, 11]. 1911 metais G. Petkevičaitė – Bitė išleido vieną gausesnių liaudies receptų rinkinių – „Lietuvių liaudies medicinos medžiaga“ [4]. Tais pačiais metais išėjo ir J. Trezbinskio leidinys „Kaip rinkti bei žymėti augalus ir kaip daryti žolynus“, kuriame aiškinama, kaip augalus rinkti, daryti herbarus, kaip užsirašinėti su jais susijusią, reikalingą informaciją [12].
kalbą. Pirmasis tai padarė A. Skinderis ir savo leidinyje pateikė 80 lengvai atpažįstamų ir dažniausiai sutinkamų augalų, kurie vartojami tiek žmonių, tiek gyvūnų ligoms gydyti. Autorius taip pat aprašė, kaip tuos augalus vartoti, dozuoti ar pasigaminti iš jų reikiamą preparatą [13]. Ypač daug prie liaudiškų gydymosi metodų išsaugojimo prisidėjo farmakognostas E. Kanopka. 1937 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ paskelbė pirmąjį straipsnį apie vaistinių augalų rinkimą ir jų vartojimą medicinoje. Praėjus 11 metų, kartu su profesoriumi J. Dagiu išleido knygą – „Vaistingieji augalai ir jų paruoša“ [14].
Jau sovietinėje Lietuvoje išsamiausius veikalus rašė gydytoja Eugenija Šimkūnaitė [4]. Iki pat šių dienų ji yra laikoma viena didžiausių Lietuvos vaistažolininkystės žinovių, kuri sukaupė baigiančias išnykti liaudies medicinos žinias, jas apibendrino ir užrašė. Taip pat žolininkė atliko tyrimus apie vaistingųjų augalų išteklius bei jų žaliavos panaudojimo racionalumą [15].
Šio amžiaus pradžioje, išlikusioms liaudies medicinos žinioms skiriamas dar didesnis dėmesys. 2004 metais išleidžiamas A. Genelytės straipsnis „Liaudiški augalų pavadinimai, siejami su augalo gydomosiomis savybėmis“, kuriame pateikiama daug etnologinės medžiagos, susijusios su liaudies medicina [16]. Daugiau etnofarmacinio pobūdžio darbų paskelbta 2006 metais: Kauno medicinos universiteto (KMU) magistrantės R. Kanapeckaitės studijų baigiamasis darbas „Etnobotaniniai – farmaciniai aspektai Lietuvių tautosakoje“ bei Vilniaus universitete parašytas A. Šulskienės darbas „Augalai lietuvių liaudies medicinoje“ [17, 18].
Atskirai derėtų išskirti Ž. Petkevičiūtės magistro baigiamąjį darbą – „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, vartotų Telšių rajono Varnių apylinkėje 2006 metais, tyrimas“. Šis tyrimas įdomus ir vertingas tuo, kad 2006 metais surinkta etnobotaninė – farmacinė medžiaga buvo lyginama su 1927 metais Vilniaus universiteto farmakognozijos profesoriaus Jan‘o Muszynski‘o atliktu tyrimu. 2010 metais šis darbas buvo publikuotas „Journal of Medicinal Plants Research“ leidinyje [19, 20].
2008 metais išleidžiama R. Trimako monografija „Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai: XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pirmoji pusė“. Joje pateikiami analizuojami ligų įvaizdžiai, aiškinama jų kilmė, prevencija ir terapija. Monografijos priede remiantis lietuvių liaudies medicinos medžiaga, pateikti pagrindiniai negalavimai, kurie buvo gydomi augalinės, gyvulinės ar mineralinės kilmės medžiagomis [21].
baigiamajame magistro darbe pateikė susistemintą Plungės rajone išlikusią liaudies medicinos medžiagą, dažniausiai gydymosi tikslais vartojamas augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagas bei grybus [23].
Kiek labiau konkretizuotas R. Petkevičiaus 2012 metais publikuotas tyrimas „Nerviniai sutrikimai ir jų gydymas Užpalių apylinkių XX – XXI a. tradicinėje medicinoje“. Ši tyrimas apima nervų sutrikimų tradicinių gydymo būdų analizę, taip pat Užpalių apylinkėse žinomų nervinių sutrikimų sampratas, pavadinimus, jų diagnozės bei gydymo principus ir priemones, susijusias su tiriamojoje vietovėje išlikusiomis liaudies medicinos žiniomis [3].
Kol Lietuvoje jaučiamas etninės farmacijos ir botanikos tyrimų trūkumas, Europoje susidomėjimas tokio pobūdžio studijomis auga [20].
Europoje moderniosios etnobotanikos tyrimai, turintys aiškius tikslus, metodus bei pagrįsti atitinkamais dokumentais, pradėti vykdyti XIX a. viduryje, kai pasaulyje vis plačiau pradėti vykdyti moksliniai tyrimai. Vienas iš pirmųjų tokių tyrimų atliktas Johann‘o Wilhelm‘o Ludwig‘o von Luce‘s. Šis vokiečių gydytojas keletą dešimtmečių gydęs vietinius Estijos valstiečius, parašė sistemingą medicininį etnobotaninį tyrimą, atliktą Sarema saloje. Kitas svarbus tyrimas atliktas XIX a. pabaigoje Leopold‘o Glück‘o, kuris Bosnijoje ir Hercegovinoje užfiksavo populiarias gydymosi priemones iš 108 rūšių bei pripažino tokio pobūdžio tyrimų svarbą. Pirmasis tinkamas etnobotaninis tyrimas atliktas Italijoje Giuseppe‘ės Ferraro. Autorius darbe aprašo tradicinį augalų naudojimą savo gimtajame mieste Carpeneto d’Acqui, Pjemonto regione. Šiame darbe taip pat pastebimas ankstyvas bandymas suvokti etnobotaninių tyrimų svarbą, tačiau jaučiamas aiškios informacijos trūkumas apie tyrime naudotus metodus. Taip pat svarbu paminėti ir kaimyninės šalies, Lenkijos, autorius Oskar‘ą Kolberg‘ą ir Józef‘ą Rostansk‘į, kurie visą savo gyvenimą praleido keliaudami po Lenkiją ir užsirašinėdami ne tik įvairius vietinius kultūrinius aspektus, tačiau į savo tyrimą įtraukdami ir daug užuominų apie mediciną. Taip pat spaudoje buvo išspausdinę 70 – ties klausimų anketą apie tradicinį augalų naudojimą, ir taip sulaukė kelių šimtų laiškų iš lenkų, gyvenančių ne tik dabartinėse Lenkijos, tačiau ir Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos teritorijose [58].
žmonių suvokimas apie augalus dažniau nagrinėjami humanitarinių disciplinų - etnologijos ir folkloristikos [58].
Juodkalnijoje buvo atliekamas beveik dešimtmetį trukęs etnobotaninis tyrimas (1998 – 2007 metais), kurio autorių pagrindinis tikslas buvo surinkti informaciją apie tradicinėje medicinoje vartojamas laukinių augalų rūšis Prokletijės kalnų gyvenvietėse. Buvo apklausti 75 asmenys, nuo 40 iki 82 metų. Užregistruotos 94 vaistinių augalų rūšys, skirtos įvairiems negalavimams gydyti, iš kurių 35 yra oficialiai patvirtintos Europos farmakopėjoje 6.0 ir tik 12 rūšių patvirtintos nacionalinėse farmakopėjose. Tyrimo metu nustatyta, kad Prokletijės kalnuose dažniausiai gydymui vartojamos Rosaceae (11 augalų rūšių), Asteraceae (10 augalų rūšių) ir Lamiaceae (7 augalų rūšys) šeimos. Vaistiniai augalai daugiausia vartoti virškinamojo trakto ir kvėpavimo sistemos susirgimams gydyti [25].
2006 – 2009 metais Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo atliekamas etnobotaninis tyrimas, kurio metu buvo siekiama surinkti šalies vidurio, vakarų ir pietų vietovėse išlikusias žinias apie laukinių ir kultūrinių augalų naudojimą tradicinėje medicinoje. Šio tyrimo metu buvo aiškinamasi, kokius augalus vietiniai gyventojai vartoja gydymosi tikslais, kokias jų dalis, kaip paruošia, kokius receptus ir kokioms indikacijoms taiko. Tyrimo autoriai aplankė 34 vietoves, įskaitant kaimus ir kalnuose įsikūrusias gyvenvietes, apklausė 51 asmenį, kurie vadinami „tradiciniais gydytojais“. Iš viso buvo užfiksuotos 228 laukinių ir kultūrinių augalų rūšys bei 730 skirtingų jų paruošimo būdų vartojimui. Apklaustieji dažniausiai vartojo Achillea, Hypericum, Mentha, Teucrium, Thymus ir Urtica augalų rūšis, dažniausios paminėtos indikacijos buvo šios: urogenitalinės sistemos sutrikimai, kvėpavimo sistemos sutrikimai, virškinimo trakto sutrikimai, odos ir kraujo ligos, nervų sistemos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai bei reumatas [24].
Mokslininkai iš Lenkijos – šalies, kuri turi istorinę ir kultūrinę sąsają su etnofarmacinių – etnobotaninių tyrimų sritimi – stebisi ir diskutuoja, kodėl tokia šalis kaip Lietuva, turinti senas liaudies medicinos tradicijas ir turtingą jų archyvą, neskelbia tokio pobūdžio informacijos platesnei auditorijai. Dėl šios priežasties, pietryčių kaimyninės šalies tyrėjai atliko istorinį etnobotaninį tyrimą, kurio metu pristatė Lenkijos – Lietuvos – Baltarusijos pasienio archyvinius duomenis, 1929 – 1935 metais surinktus lenkų etnografo Adomo Fischerio ir jo pagalbininkų. Tyrimo metu buvo užfiksuotos 153 augalų rūšys, iš kurių populiariausios rūšys – Calendula officinalis L., Cyanus segetum L., Helichrysum arenarium (L.) Moench, Betula rūšis, Prunella vulgaris L. ir Nuphar lutea (L.) Sm. arba Lilium rūšis. Labiausiai augalai buvo vartojami medicininiais tikslais, kiek mažiau maistui ar kaip namų sodo augalai. Šiame tyrime pateikti etnobotaniai duomenys yra labai vertingas indėlis į Rytų Europos etninės botanikos studijas [27].
2. TYRIMAS IR JO METODIKA
2. 1. Tyrimo organizavimas
Kadangi Lietuvoje vis dar nėra parengtos metodikos etnofarmaciniams tyrimams vykdyti, rengiant tyrimo metodiką buvo remiamasi Gary J Martin knyga „Ethnobotany A Methods Manual“, kurioje pateikiami pagrindiniai metodologiniai aspektai tokio tipo tyrimams atlikti, bei bendraisiais mokslinių tyrimų metodologijos ir metodų atlikimo principais [28, 57]. Išstudijavus pagrindines etnofarmacinio tyrimo gaires, mokslinę literatūrą ir publikacijas šia tema, nuspręsta Telšių rajono etnofarmacinį tyrimą atlikti tokiais etapais:
1. Sudaromas klausimynas;
2. Analizuojama tiriamoji teritorija, jos gyvenvietės ir gyventojai, pasirenkama gyvenvietė, nuo kurios pradedamas tyrimas;
3. Vykdoma apklausa, kuria siekiama išsiaiškinti, kokias vaistines augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagas bei grybus tiriamosios vietovės gyventojai renka bei vartoja gydymosi tikslais (siekiant surinkti kuo tikslesnę, informatyvesnę ir platesnę informaciją, pas kai kuriuos tiriamuosius grįžtama keletą kartų);
4. Pasitelkiant K. Vilkonio atlasą ,,Lietuvos žaliasis rūbas“ ir O. Ragažinskienės ,,Vaistinių augalų enciklopedija“, identifikuojama surinkta etnofarmacinė medžiaga;
5. Siekiant nustatyti vaistinių augalų bei jų šeimų pavadinimus, naudojamas K. Vilkonio atlasas ,,Lietuvos žaliasis rūbas“, R. Jankevičienės ,,Botanikos vardų žodynas“ ir Lietuvos Respublikos terminų bankas.
Atliekamas tyrimas yra kokybinis – kai tiriama tam tikra situacija ar individų grupė, pasitelkiant žodines išraiškas bei gilumines konceptualines atvejų analizes. Pagrindinė kokybinio tyrimo problema yra ne tik sugeneruoti duomenis taip, kad šie būtų naudingi ir padėtų tinkamai išspręsti išsikeltą tikslą ar problemą, tačiau ir surinkti pakankamą duomenų masyvą, kad šis būtų tinkamas tyrimo problemos spendimui bei kartu pakankamai platus ir vertingas [29].Svarbu, jog etnofarmacinio tyrimo atlikimas būtų kokybiškas, tikslus bei suteiktų pakankamai naudingos informacijos, todėl pasitelkiami teorinis, empirinis bei turinio analizės metodai.
metais tyrimas“, siekiant išsiaiškinti, kaip per 10 metų pakito tradicinės žemaičių medicinos žinių išliekamumas.
Tyrimo dalyviai atrinkti vadovaujantis „sniego gniūžtės“ metodo principu. Šis metodas pasirinktas todėl, jog nėra tiksliai žinomas tiriamųjų populiacijos dydis, be to tiriamųjų grupė yra geografiškai pasklidusi ir yra sunkiai pasiekiama [30]. Buvo orientuojamasi į tikslinę grupę – asmenis, kurie naudoja natūralios kilmės medžiagas gydymosi tikslais. Pirmoji tiriamoji buvo atrinkta taikant atsitiktinę atranką – Paragų kaimo gyventoja (50m.), sukaupusi daug informacijos iš savo tėvų ir senelių apie vaistinius augalus bei kitas natūralias medžiagas, jų rinkimą ir vartojimą, taip pat pažįstanti daugiau šio kaimelio gyventojų, kaupiančių liaudies medicinos žinias bei jas taikančių. Vėliau remiantis jau apklaustų respondentų suteiktomis nuorodomis, rekomendacijomis ar net kontaktine informacija, buvo surinkta reikiama tyrimo imtis.
Tyrimui reikalinga informacija rinkta pasitelkiant klausimyną, sudarytą iš atvirų ir uždarų klausimų, bei struktūrizuotą interviu dalį. Šios informacijos rinkimo priemonės parengtos pasitelkiant bendruosius anketų rengimo principus.
Vienas išsikeltų šio darbo uždavinių – išsiaiškinti, kiek ir kokių vaistinių augalinių žaliavų Telšių rajono gyventojai vartoja pagal PSO monografijose pateiktas rekomendacijas. Todėl surinkti etnofarmaciniai duomenys buvo susisteminti, išanalizuoti ir palyginti su PSO monografijose pateikta informacija.
Apibendrinant kiekybinius duomenis buvo naudojamas turinio analizės metodas, kuris padeda įvertinti reikšmingus kiekybinius duomenis iš kokybinių duomenų, kurie susiję su bendravimo aspektu.
2. 2. Tyrimo metodika ir tyrime dalyvavę respondentai
Tyrimui atlikti buvo taikoma įprastinė etnobotaniniuose tyrimuose naudojama technika. Respondentų paieškai ir apklausai naudota atsitiktinė atranka bei kokybinis „sniego gniūžtės“ metodas. Tyrimas buvo atliktas gavus LSMU Bioetikos centro pritarimą: leidimo numeris BEC-FF-19.
Tyrimas vykdytas Telšių rajone 2017 metų gegužės – rugsėjo mėnesiais. Jo metu buvo apklausta 30 respondentų, gyvenančių Lieplaukės, Užgirių, Paragų, Paežerės, Žeimuvėnų, Gedrimų, Lauko Sodos, Pagermančio kaimuose, Žarėnų ir Luokės miesteliuose bei Telšių mieste. 2 tyrimo dalyviai iš imties buvo išmesti, kadangi nurodė nerenkantys ir nesigydantys augalinėmis, gyvūninėmis ar kitokios kilmės medžiagomis. Iš 28 respondentų 24 buvo moterys, likę 4 – vyrai. Apklausos dalyvių amžius buvo nuo 50 iki 92 metų (vidurkis 71 metai).
Tyrimui atlikti buvo naudojama iš anksto sudaryta anketa su klausimais, o į juos pateiktus atsakymus užsirašydavo pati tyrėja. Anketą sudaro 16 atvirų ir uždarų klausimų, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, kokias vaistines augalines žaliavas respondentai renka, kokias augina patys, kokiomis sąlygomis jas renka ir saugo, taip pat kokias gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagas bei grybus renka ir vartoja gydymosi tikslais, bei kokie psichosomatinių ligų gydymo būdai ir liaudies medicinos receptūros yra išlikusios iki šių dienų.
Respondentams sutikus dalyvauti struktūrizuotame interviu ir pasirašius sutikimo formą, pokalbiai buvo užsirašyti ir vėliau šifruojami. Deja, tačiau net užtikrinus visišką anonimiškumą bei duomenų saugumą, nė vienas iš respondentų nesutiko įsiamžinti vaizdinėje medžiagoje. Tačiau kai kurie tyrimo dalyviai sutiko leisti užfiksuoti, kaip ir kur laiko vaistines augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagas. Taip pat respondentai neprieštaravo, kad tokie jų duomenys kaip amžius, išsilavinimas ir ankstesnė bei dabartinė gyvenamosios vietos būtų pateikiami darbe.
2. 3. Tiriamosios vietovės aprašymas
Tyrimas buvo vykdomas centrinėje Žemaitijos regiono dalyje. Šis regionas yra išsaugojęs savo tarmę, kuri skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos, ir senas tradicijas.
Šioje Lietuvos dalyje labiausiai vyrauja spygliuočiai medžiai (58,2%), iš kurių didžiausią dalį sudaro paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.) (36,2%) ir paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst.) (21,8%). Iš lapuočių medžių daugiausiai sutinkami beržai (20,6 %), juodalksniai (6,6 %) ir baltalksniai (6,3 %) [46]. Telšių rajonas, esantis šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje, yra 1 439 kvadratinių kilometrų ploto. Aukščiausia šio rajono vieta – legendinis Šatrijos kalnas (228 metrai virš jūros lygio), o žemiausia – Ventos vidurupio žemuma (84 metrai virš jūros lygio).
Telšių krašte gausu įvairių draustinių, vieni didesnių – tai Biržulio botaninis – zoologinis draustinis (1 535 ha), Sietuvos kraštovaizdžio draustinis (1 466 ha), Lūksto hidrografinis draustinis (1 016 ha), Apvaršuvos geomorfologinis draustinis (937 ha), Germanto kraštovaizdžio draustinis (923,89 ha). Tačiau bene svarbiausios saugomos gamtinės teritorijos yra Telšių rajono pietinėje dalyje – tai Varnių regioninis parkas (33 732 ha), bei šiaurinėje dalyje esanti nedidelė Žemaitijos nacionalinio parko (21 720 ha) dalis.
Apie 31% viso Telšių rajono ploto dengia eglynai, pušynai bei mišrūs miškai. Didžiausi bei tankiausi miškai yra Pagermantės ir Tryškių. Per šį rajoną teka didžiausia Žemaitijos upė Minija bei kiek mažesnė – Virvytė. Telšių teritorija gana vandeninga, čia telkšo apie 50 ežerų, iš kurių didžiausi Lūkstas (1 000,9 ha), Mastis (276 ha), Tausalas (190 ha) ir Germantas (164 ha) [31].
Tyrimas vykdytas Telšių rajone, konkrečiau jo vakarų centrinėje dalyje: Lieplaukės, Užgirių, Paragų, Paežerės, Žeimuvėnų, Gedrimų, Lauko Sodos, Pagermančio kaimuose, Žarėnų ir Luokės miesteliuose bei Telšių mieste.
1 pav. Tiriamoji teritorija ir respondentų apklausos vietos. Paveikslas modifikuotas tyrėjos pagal „Maps.lt“ nuotrauką
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3. 1. Tyrimo dalyvių demografiniai duomenys
Remiantis 2017 metų Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, 2017 metų pradžioje Telšių rajone buvo 41 925 nuolatiniai gyventojai, iš kurių vien Telšių mieste gyveno 22 703 asmenys [32]. Tuo tarpu Luokėje gyveno 629 asmenys, Užgiriuose – 557 asmenys, Žarėnuose – 499 asmenys. Lieplaukės, Paežerės, Žeimuvėnų, Gedrimų, Lauko Sodos kaimuose gyveno iki 300 gyventojų, o Paragų ir Pagermančio kaimuose – iki 50 gyventojų [33].
2 paveiksle pateiktas tyrime dalyvavusių asmenų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą, esančią Telšių rajone.
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą
Kaip matoma iš pateikto paveikslo, didžiausia dalis tyrime dalyvavusių respondentų buvo iš Lieplaukės kaimo – 14,3%. Antroje vietoje pagal apklaustųjų skaičių liko Telšių miestas, Luokės ir Žarėnų miesteliai bei Paragų kaimas – visi sudarė po 10,7%. Tyrime mažiausiai respondentų dalyvavo iš Paežerės, Žeimuvėnų, Gedrimų, Lauko Sodos, Užgirio ir Pagermančio kaimų, kurių kiekvienas atitinkamai sudarė po 7,1% bendro visų citavimų dažnio.
Kitas svarbus tyrimo dalyvių rodiklis buvo amžius. Buvo orientuojamasi į vyresnio amžiaus asmenis, kadangi žinoma, jog didžiąją dalį informacijos vyresnioji karta paveldėjo iš savo artimųjų ar remiasi savo asmenine patirtimi. Jų etnofarmacinėms žinioms mažai įtakos turėjo tokie veiksniai kaip internetas ir žiniasklaida. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktas rekomendacijas, asmenys nuo 40 iki 59 metų yra laikomi vidutinio amžiaus, nuo 60 iki 74 metų – pagyvenę asmenys, nuo 75 iki 90 metų – seno amžiaus asmenys, o vyresni nei 90 metų asmenys laikomi ilgaamžiais. Remiantis šiomis rekomendacijomis į amžiaus grupes buvo suskirstyti šio tyrimo respondentai. 3 paveiksle pateiktas tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal amžių.
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, didžiausią apklaustųjų dalį – 50% – sudaro pagyvenusio amžiaus asmenys nuo 60 iki 74 metų. Toliau sekė seno amžiaus asmenys nuo 75 iki 90 metų, kurie sudarė 32,1% visų apklaustųjų. Trečioje vietoje pagal amžių atsidūrė vidutinio amžiaus respondentai, nuo 50 iki 59 metų ir sudarė 14,3% visų citavimų dažnio. Mažiausią dalį – 3,6% – sudarė ilgaamžiai asmenys, esantys 90 metų ir vyresni. Net 85,7% visų citavimų dažnio sudarė 60 metų ir vyresni asmenys, tokie duomenys galimai gauti dėl „sniego gniūžtės“ metodo, naudoto tyrimo dalyviams surinkti, kadangi vyresni asmenys daugiausia bendrauja su panašaus amžiaus žmonėmis. Taip pat vyresnio amžiaus asmenys pateikė daugiau etnofarmacinės informacijos bei žinių susijusių su liaudies medicina, kadangi patys plačiai jas taiko gydymosi bei profilaktikos tikslais.
Tyrimo metu buvo siekiama sužinoti ir apie respondentų išsilavinimą. Didžiausia dalis respondentų – 35,7% visų citavimų dažnio – turi vidurinį išsilavinimą. Antroje vietoje yra respondentų dalis, turinti aukštesnįjį neuniversitetinį išsilavinimą – 25%. Toliau sekė respondentai, kurie nebaigė vidurinės ir sudaro
14,3 50,0 32,1 3,6 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 Vidutinio amžiaus
asmenys 50 - 59 metų Pagyvenę asmenys 60 -74 metų Seno amžiaus asmenys75-90 metų Ilgaamžiai asmenys 90ir daugiau metų
21,4% visų apklaustųjų. Mažiausią dalį sudaro aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys tyrimo dalyviai – 17,9%. 4 paveiksle pateikti duomenys apie respondentų turimą išsilavinimą.
4 pav. Respondentų įgytas išsilavinimas
Tyrimo dalyviai, turintys vidurinį arba nebaigtą vidurinį išsilavinimą, dažniausiai nurodė užsiimantys smulkiu ūkininkavimu, o didžioji dalis moterų nurodė esančios namų šeimininkės arba pensininkės. Aukštesnįjį neuniversitetinį išsilavinimą turintys respondentai daugiausia nurodė turintys tokias profesijas kaip siuvėjos, slaugytojos, suvirintojo ir zootechniko. Aukštąsias universitetines mokymo įstaigas baigę asmenys dažniausiai turėjo miškininko ir pedagogo (biologijos, chemijos) profesijas. Kaip rodo tyrimo metu gauti duomenys, vos keletas respondentų buvo daugiau ar mažiau susiję su medicinos sritimi, tačiau didelės įtakos žinioms apie vaistinių augalinės ir kitokios kilmės medžiagų vartojimą gydymosi ar profilaktikos tikslais tai neturėjo.
Atliekant tyrimą buvo svarbu nustatyti surinktų liaudies medicinos žinių autentiškumą. Kadangi vidutinis respondentų amžius (71 m.) rodo, jog didžiąją dalį apklaustųjų sudaro senyvo amžiaus asmenys, buvo tikimasi, kad jie pateiks daugiau etnofarmacinės informacijos gautos žodiniu keliu iš savo artimųjų nei iš žiniasklaidos ar kitų lengvai pasiekiamų informacijos šaltinių. Tad siekiant išsiaiškinti liaudiškų medicinos metodų autentiškumą, buvo klausiama, iš kur tyrimo dalyviai semiasi žinių apie gydymąsi augalinėmis bei kitomis natūraliomis priemonėmis, jų pritaikymą įvairioms indikacijoms bei paruošimo būdus. Gauti duomenys pateikti 5 paveiksle.
17,9 25,0 35,7 21,4 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0
Aukštasis universitetinis Aukštesnysis neuniversitetinis
Vidurinis Nebaigtas vidurinis
5 pav. Respondentų etnofarmacinės informacijos gavimo šaltiniai
Kaip ir tikėtasi, dauguma respondentų – net 52% visų citavimų dažnio – etnofarmacinę medžiagą perėmė iš savo tėvų bei senelių. Antrasis šaltinis, iš kurio apklaustieji semiasi natūralių gydymosi būdų bei informacijos apie vaistinius augalus, yra knygos ir laikraščiai, kurių iškarpas iš skilties apie liaudies medicina aktyviai renka keletas apklaustųjų – juos paminėjo 20% respondentų. Iš kaimynų ir pažįstamų gavę informacijos nurodė 16% apklaustųjų. Toks, palyginti, nedidelis šio informacijos šaltinio procentas gali būti todėl, jog kai kurie respondentai gyvena gana nuošaliose vietose, kur arti nėra kaimyninių namų ar didesnių gyvenviečių. Radiją, televiziją ir internetą kaip liaudies medicinos žinių gavimo šaltinį nurodė 10% tyrimo dalyvių, tiesa, keletas iš jų pridūrė abejojantys šių informacijos sklaidos priemonių patikimumu ir aklai nepasikliauja išgirsta informacija. 2% respondentų nurodė ir kitą informacijos šaltinį – studijas, kurių metų įgijo naudingų žinių, susijusių su liaudiškais gydymosi būdais. Nė vienas tyrimo dalyvis nesikreipia į šeimos gydytoją ar farmacininką, siekdamas gauti informacijos apie vaistinius augalus, jų vartojimo būdus bei kitus natūralius gydymosi metodus, kadangi jais nepasitiki ir mano, jog šiandien „kiekvienas gydytojas bei vaistininkas kiša tik jiems naudos atnešančias priemones, o ne naudingas žmogui“.
Dauguma respondentų noriai perduoda savo sukauptas liaudies medicinos žinias, ypač savo vaikams ir anūkams bei kitiems artimiesiems, kadangi teigia nepasitikintys šiuolaikine medicina ir cheminiais vaistais, nes pastarieji „pridaro daugiau žalos nei gydo“. Tačiau buvo ir tokių respondentų, kurie sakė neatskleidžiantys natūralių gydymosi metodų ir vaistinių augalų receptūrų, nes nėra įsitikinę, kad bus kliaujamasi jų rekomendacijų ir vartojama taip, kaip reikia, nesukeliant žalos sveikatai. Kiti teigė neturintys
52,0 16,0 20,0 10,0 0,0 2,0 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0
Iš tėvų, senelių Iš kaimynų, pažįstamų Iš knygų, laikraščių Iš radijo, televizijos, interneto Iš šeimos gydytojo, vaistininko Kita
C
ita
vi
m
ų
da
žni
s
(%
)
kam perduoti turimų žinių, kadangi gyvena vienkiemiuose, toli nuo didesnių gyvenviečių, neturi vaikų ir kaimynų. Taip pat buvo apklaustųjų, kuriems nepasitenkinimą ir liūdesį kėlė tai, jog niekas iš jų nenori perimti etnofarmacinės medžiagos, nes laiko ją nepatikimu, nenaudingu ar net žalingu gydymosi metodu. Pasak respondentės (82 m.) „senais laikais nebuvo jokios chemijos, tik gamtos teikiami vaistai, visi jais gydėsi ir sveiki buvo, šiais laikais todėl visi tiek ir serga visokiom baisiom ligom, nes nusigręžė nuo motinos gamtos“.
Siekiant nustatyti surinktų liaudies medicinos žinių autentiškumą tiriamojoje vietovėje, buvo aiškinamasi, iš kur kilę tyrimo dalyviai ir ar visą laiką gyveno Telšių rajone. Nustebino tai, jog iš 28 respondentų, tik 2 respondentės buvo atitekėjusios iš kitų rajonų: viena iš Plungės rajono, kita iš Skuodo rajono. Taip pat net 12 apklaustųjų gyvena savo tėvų ar senelių namuose, kuriuose yra gimę ir užaugę. Kiti 14 tyrimo dalyvių nurodė visą savo gyvenimą praleidę Telšių rajono apylinkėse ir gyvenantys netoli savo tėviškių. Taigi Telšių rajone surinktą etnofarmacinę informaciją galima laikyti autentišką šiam kraštui.
3. 2. Natūralių medžiagų, vartojamų gydymui, paplitimas Telšių rajone
2017 metais Telšių rajone vykdyto tyrimo metu buvo užfiksuotos 140 natūralios kilmės žaliavos, vartojamos gydymosi tikslais. 6 paveiksle pateikiami gauti duomenys, iš kurių matyti, kad didžiausią dalį visų respondentų vartojamų natūralių vaistinių žaliavų sudaro augalinės kilmės medžiagos – 89,29% visų citavimų dažnio. Mažiau – 6,43% visų citavimų dažnio – tiriamieji gydymui ar profilaktikai vartoja gyvūninės kilmės žaliavas, o mažiausiai vartoja grybus ir mineralines medžiagas – vos po 2,14% visų citavimų.
6 pav. Gydymui vartojamų natūralių medžiagų palyginimas Telšių rajone 2017 m. ir Telšių rajone
(Varnių apylinkėse) 2006 m. 89,29 6,43 2,14 2,14 88,15 8,15 0 3,70 0,00 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00 Augalinės kilmės žaliavos Gyvūninės kilmės žaliavos Mineralinės kilmės žaliavos Grybai
C
ita
vi
m
ų
da
žni
s
(%
)
Natūralios medžiagosSiekiant įvertinti liaudiškų medicinos metodų, žinių apie juos bei kitų gamtinių žaliavų vartojimo gydymosi tikslais kitimo tendencijas tiriamoje vietovėje, tyrimo metu gauti duomenys buvo palyginti su panašaus pobūdžio tyrimu, kuris buvo atliktas 2006 metais Telšių rajone, Varnių apylinkėse (6 pav.). Šis tyrimas buvo pasirinktas lyginimui todėl, jog buvo atliekamas panašia metodika bei tame pačiame rajone. Tyrimus skiria 11 metų, tad galima įžvelgti, kaip per šį laikotarpį pasikeitė tiriamosios vietovės gyventojų liaudies medicinos žinios, įvairių vaistinių žaliavų vartojimas, jų paruošimo būdai bei kokioms indikacijoms esant jos yra vartojamos. Taigi įvertinus ir palyginus tyrimų duomenis, galima matyti, jog tiek 2006 metais, tiek 2017 metais Telšių rajono gyventojai gydymosi tikslais daugiausia vartojo augalinės kilmės žaliavas (6 pav.). Tiesa, 2017 metais atlikto tyrimo metu užfiksuota 1,14% daugiau (nuo 88,15% iki 89,29%) vartojamų vaistinių augalinės kilmės žaliavų nei 2006 metais atliktame tyrime. Gyvūninės kilmės žaliavos abiejuose tyrimuose užima antrąsias vietas: 2006 metais šios kilmės medžiagos sudarė 8,15% visų vartojamų žaliavų, o 2017 metais – 6,43%. Kaip matyti iš susistemintų duomenų, 2006 metais Telšių rajone gyvūninės kilmės medžiagų respondentai vartojo 1,72% daugiau. Panaši tendencija stebima ir ties grybų vartojimu – per 11 metų jų panaudojimas gydymui Telšių rajone sumažėjo 1,56%: 2006 metais grybų vartojimas sudarė 3,70% visų žaliavų citavimų dažnio, o 2017 metais atlikto tyrimo metu – 2,14%. Svarbu pabrėžti ir tai, jog 2006 metais Telšių rajone Varnių apylinkėse atliktame tyrime respondentai nenurodė renkantys ir vartojantys mineralinės kilmės žaliavas, kai 2017 metais vykdytame tyrime šios kilmės medžiagos sudarė 2,14% visų natūralių priemonių, vartojamų gydymui ar profilaktikos tikslais.
3. 3. Augalinės kilmės žaliavų paplitimas ir vartojimas gydymosi tikslais Telšių rajone
3. 3. 1. Vaistinių augalų šeimų analizė
Remiantis tyrimo metu surinktais ir susistemintais duomenimis (1 lentelė), iš viso buvo paminėta 125 vaistinės augalinės kilmės žaliavos, priklausančios 58 vaistinių augalų šeimoms. Daugiausia vaistinių augalų rūšių įvairiems susirgimams gydyti respondentai vartoja iš Asteraceae šeimos – paminėta 16 augalų rūšių. Antroje vietoje pagal augalų rūšių skaičių įsitvirtinusi Lamiaceae šeima – užfiksuota 12 rūšių. Su 9 skirtingomis augalų rūšimis trečioje lentelės vietoje išskiriama Rosaceae šeima.
Siekiant nustatyti, kaip Telšių rajone laikui bėgant keitėsi gydymui vartojamos vaistinių augalų šeimos, gauti duomenys lyginti su panašaus pobūdžio tyrimu, atliktu tame pačiame rajone, Varnių apylinkėse, 2006 metais. Šis tyrimas pasirinktas ne tik dėl paminėtų priežasčių, tačiau ir dėl tiksliai bei išsamiai pateiktos vaistinių augalų ir jų šeimų analizės. Palyginimui buvo pasirinkta 10 augalų šeimų, cituotų daugiausiai kartų 2017 metais Telšių rajone atliktame tyrime, kurios buvo sugretintos su 2006 metais Telšių rajone vykdytu tyrimu. Gauti duomenys pateikti 8 paveiksle.
8 pav. Dažniausiai gydymui vartojamų augalų šeimų palyginimas Telšių rajone 2017m. ir Telšių rajone
(Varnių apylinkėse) 2006 m.
Kaip matyti iš diagramoje pateiktų duomenų (8 pav.), abiejų tyrimų metu užfiksuota, jog dažniausiai respondentai gydymui rinkosi ir vartojo Asteraceae (16,6% bendro citavimų skaičiaus 2017 m. Telšių rajone ir 21,9% viso citavimų dažnio 2006 m. Telšių rajone Varnių apylinkėse) bei Lamiaceae (14,5% viso citavimų dažnio 2017 m. Telšių rajone ir 9,5% viso citavimų dažnio 2006 m. Telšių rajone Varnių apylinkėse) augalų šeimas. Tiesa, nuo 2006 metų Asteraceae šeimos vaistinių augalų vartojimas šiek tiek sumažėjo – 5,3%, o Lamiaceae šeimos vartojimas – atvirkščiai – išaugo: 2017 metais tiriamojoje vietovėje šios šeimos augalų vartota 5,0% daugiau lyginant su 2006 metų tyrimo duomenimis. Taip pat gauti duomenys rodo, jog per 11 metų tiriamajame rajone išaugo Rosaceae ir Grossulariaceae šeimų augalų vartojimas: 2006 metais Telšių rajone šių šeimų augalų taikymas gydymui atitinkamai buvo 5,1% ir 0,6% visų citavimų dažnio, o 2017 metais – padidėjo, Rosaceae iki 12,2% ir Grossulariaceae iki 2,6% visų citavimų dažnio. Panaši, tačiau ne tokia ryški, situacija ir su Ericaceae bei Tiliaceae šeimomis: jų vartojimas nuo 2006 metų iki 2017 metų Telšių rajone paaugo – Ericaceae nuo 5,3% iki 7,0% (1,7 procentinio punkto),
16,6% 14,5% 12,2% 7,0% 4,6% 2,9% 2,8% 2,8% 2,6% 2,5% 21,9% 9,5% 5,1% 5,3% 4,2% 1,9% 2,5% 2,5% 0,6% 2,1% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0%
C
ita
vi
m
ų
da
žni
s
(%
)
o Tiliaceae nuo 1,9% iki 2,9% (1 procentiniu punktu). Kitų šeimų taikymas Telšių krašto liaudies medicinoje pakito labai nežymiai – per 11 metų šiek tiek dažniau vartoti pradėtos Apiaceae, Hypericaceae, Valerianaceae ir Alliaceae augalų šeimos.
3. 3. 2. Telšių rajone gydymui vartojamų vaistinių augalų rūšys
19 iš 28 (67,86%) respondentų gyvena kaimo vietovėse, kuriose nėra vaistinių, ar nuošaliose sodybose. Taip pat daugelis apklaustųjų teigė, jog susisiekimas su miestu jiems yra komplikuotas (neturi transporto priemonių, sunkiai vaikšto, tolimas kelias iki viešojo transporto). Būtent šios priežastys galėjo pastūmėti atsigręžti į liaudies mediciną ir taikyti natūralius gydymo būdus, todėl tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokias vaistines augalines žaliavas respondentai vartoja bei kokioms indikacijoms.
Didžiąją dalį vartojamų augalų respondentai įvardijo aiškiais ir suprantamais pavadinimais. Kadangi tyrimas buvo vykdytas viename iš Žemaitijos rajonų, su respondentais buvo bendraujama žemaičių tarme, tad nemaža dalis augalų buvo vadinama jau žinomais ir išaiškintais liaudiškais pavadinimais. Kai kurie tyrimo dalyviai parodė pačius augalus arba turėjo jau paruoštų vartojimui vaistinių augalų žaliavų, o tai taipogi padėjo atpažinti augalą. Siekiant išsiaiškinti ir nustatyti kitų augalų botaninius pavadinimus, buvo pasitelkti K. Vilkonio atlasas ,,Lietuvos žaliasis rūbas“ [34] ir O. Ragažinskienės bei kitų autorių ,,Vaistinių augalų enciklopedija“ [35]. Kad visi tyrime pateikti augalų rūšių pavadinimai būtų tiksliai nurodyti lietuvių kalba, buvo naudojama vienintelė šiuo metu egzistuojanti patikima ir kompetentinga duomenų bazė – Lietuvos Respublikos terminų bankas [36]. 9 paveiksle pateikti 10 dažniausiai respondentų cituoti (ne mažiau kaip 20 kartų) vaistiniai augalai, kuriuos jie vartoja gydymosi tikslais.
9 pav. Telšių rajone 2017 m. užfiksuotos dažniausiai vartojamos augalų rūšys
100,0 96,4 92,9 92,9 89,3 89,3 89,3 82,1 82,1 78,6 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 80,0 90,0 100,0
C
ita
vi
m
ų
da
žni
s
(%
)
Iš diagramoje (9 pav.) pateiktų duomenų matyti, kad Telšių rajone dažniausiai gydymui taikoma paprastoji avietė (Rubus idaeus L.) – ją įvairių susirgimų metu vartoja visi 28 apklausos dalyviai. Iš aviečių uogų, lapų ir stiebų respondentai ruošia arbatas, kurias vartoja peršalę, esant karščiavimui. Taip pat sirgdami odos ligomis (įvairūs bėrimai, „skauduliai“) arbatas vartoja tiek į vidų, tiek išoriškai (plauna odą).
Antroje vietoje pagal populiarumą buvo vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), kuri cituota 27 kartus. Telšių krašte šį augalą dažniausiai galima išgirsti vadinant liaudišku pavadinimu – „nagatka“. Medetkos žiedus respondentai vartoja labai plačiai: sirgdami viršutinėmis kvėpavimo takų ligomis geria jų arbatas (lengvina ir skatina atsikosėjimą), skalauja gerklę (dezinfekuoja), atlieka inhaliacijas; uždegiminių ligų atvejais ruošia ne tik arbatas, bet ir aliejus, koncentratus, trauktinę; sergantieji skrandžio ir žarnyno ligomis geria arbatą, taip pat ruošia tinktūras bei žiedų nuovirus; kai vargina menoragija ir dismenorėja, moterys iš medetkų žiedų kartu su vaistinės melisos žole, ramunių žiedais ir baltosios notrelės žole verda arbatas, nuovirus; su žiedų nuoviru taipogi plauna sunkiai gyjančias, pūliuojančias žaizdas.
10 pav. Respondentės (77 m.) iš Gedrimų pačios surinkti ir džiovinami vaistinės medetkos (Calendula
officinalis L.) žiedai
Po lygiai kartų cituotos ir kitos trys pakankamai dažnai Telšių rajono gyventojų naudojamos vaistinės augalinės žaliavos – tai paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.), pipirinė mėta (Mentha x piperita L.) ir vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis L.). Visi šie augalai buvo paminėti po 25 kartus. Iš paprastosios jonažolės žolės respondentai ruošia arbatas, užpilus bei nuovirus, o juos vartoja inkstų ir šlapimo takų bei skrandžio ir žarnyno ligomis, suprastėjus apetitui. Arbata kai kurie tyrimo dalyviai plauna sunkiai gyjančias, nudegimus. Daugiausia apklaustųjų jonažolę vartoja esant nemigai, nerimui ar nervingumui. Pipirinė mėta – Telšių rajono apylinkėse geriau žinoma kaip „šaltmietė“ arba „šaltmietrė“ – respondentų labai plačiai taikoma įvairioms indikacijoms: sirgdami viršutinių kvėpavimo takų ligomis (gerina atsikosėjimą), peršalę ir karščiuodami vartoja pipirinės mėtos lapų ir žolės arbatas, atlieka inhaliacijas (ypač kai dusina, kamuojant varginančiam kosuliui); pasireiškus skrandžio ir žarnyno ligoms (ypač esant pykinimui) ar tiesiog sutrikus virškinimui ir dingus apetitui, susirgę uždegiminėmis ligomis, geria mėtų arbatas, nuovirus bei užpiltines su spiritu. Respondentė (82 m.) kartas nuo karto į savo pagalvę įsikiša keletą šviežių ar džiovintų pipirinės mėtos stiebelių – padeda lengviau užmigti, gerina miegą, ramina. Kitą respondentė (75 m.) kiekvieną rytą išgeria valgomąjį šaukštelį mėtų spiritinės užpiltinės tam, kad pagerintų rankų ir kojų kraujotaką, nebešąla ir „nebetirpsta“ galūnės. Iš vaistinio valerijono žolės respondentai ruošia arbatas bei užpiltines su spiritu, kurias vartoja nuo nemigos, nerimo ar stipriai susijaudinę. Respondentė (80 m.) iš valerijono žolės, vaistinės melisos lapų ir ramunėlių žiedų ruošia arbatos mišinį, kurį ir pati geria, ir kitiems rekomenduoja, kai kamuoja miego sutrikimai.
ligomis, kaip pasakojo respondentė (84 m.), jos mama dažnai sakydavo, kad ši žolė „išplauna, išvalo“ inkstus.
Paprastąjį šermukšnį (Sorbus aucuparia L.) Telšių rajono gyventojai įvairioms indikacijoms paminėjo 22 kartus. Kaip vaistinė žaliava yra ruošiami šermukšnio vaisiai (uogos) ir žievė, iš kurių respondentai dažniausiai gamina arbatas, nuovirus bei spiritinius užpilus, kuriuos vartoja pasireiškus virškinimo sutrikimams (gerinti apetitui, mažinti pilvo pūtimą) ar vidurių užkietėjimui ir taipogi susirgę inkstų ir šlapimo takų ligomis. Respondentė (69 m.) šermukšnio uogų arbatą ar žievės nuovirą vartoja susirgusi šlapimo pūslės uždegimu, o vyrui duoda gerti nuo inkstų akmenligės. Keletas respondenčių sakė gėrusios šermukšnio uogų ir žievės arbatas menopauzės metu, kad palengvintų simptomus. Respondentė (77 m.) iš šermukšnio uogų ruošia sirupą, kurį vartoja pati ir aprūpina visą šeimą: rudenį, prieš pirmąsias šalnas, surenka prisirpusias uogas, kelias dienas sausoje vietoje palaiko, padžiovina, tada sutrina, užpila karštu vandeniu, pravėsus deda medaus ir palieka apie parą, galiausiai nusunkia. Tokį sirupą vartoja per žiemą ir pavasarį, kaip organizmą ir imunitetą stiprinančią priemonę. Kita respondentė (72 m.) kartu su vyru kas antrą, trečią dieną išgeria po 20-30 g šermukšnių trauktinės kaip profilaktinę priemonę nuo onkologinių ligų.
Kai kurios iš aukščiau paminėtų augalų rūšių populiarios ir Europos šalyse. Iš vaistinės ramunės (Matricaria recutita L.), paprastosios avietės (Rubus idaeus L.), Mentha ir Tilia rūšių hutsulai, gyvenantys Ukrainos ir Rumunijos teritorijose esančiame Bukovinos regione, gamina jėgas ir sveikatą atstatančias arbatas [53].
11 pav. Respondentės (72 m.) paruoštos trešnių ir raudonųjų serbentų, auksinio ūso, dilgėlių,
3. 3. 3. Vaistinių augalų ir jų žaliavų vartojimo indikacijos Telšių rajone
Dauguma žmonių atsigręžia į gydymą vaistažolėmis ar liaudies mediciną, nes laiko vaistines augalines žaliavas saugiais, efektyviais ir veiksmingais vaistais [37]. Atliekant šį tyrimą buvo svarbu išsiaiškinti, kokioms indikacijoms Telšių rajono gyventojai vartoja vaistinguosius augalus. Tad susisteminus ir išanalizavus gautus duomenis buvo pastebėta, kad respondentai augalinės kilmės medžiagas dažniau taiko ne pačioms ligoms gydyti, tačiau jų simptomams slopinti, tokiems kaip karščiavimas, kosulys, skausmas, dažna apetito stoka. Apklaustųjų tarpe taip pat populiaru buvo vartoti vaistinius augalus kaip profilaktikos priemonę onkologiniams susirgimams, demencijai, imuniteto ir organizmo stiprinimui ar jo valymui. 12 paveiksle pateiktos tyrimo dalyvių paminėtos indikacijos, kurios buvo sugrupuotos pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK) [38] ir išrikiuotos nuo dažniausiai iki rečiausiai cituotų.
12 pav. Vaistinių augalinių žaliavų vartojimo indikacijos Telšių rajone (proc.)
Diagramoje (12 pav.) pateikti duomenys rodo, jog tiriamosios vietovės gyventojai dažniausiai vaistinius augalus vartoja pasireiškus virškinimo sistemos ligoms – 19,3% visų citavimų dažnio. Pagal TLK, prie virškinimo sistemos ligų yra priskiriamos ir burnos ertmės, stemplės, kepenų ir tulžies pūslės ligos.
Virškinimo sistemos ligos; 19,3 Lyties ir šlapimo sistemos ligos; 14,0 Kvėpavimo sistemos ligos; 13,4 Nervų sistemos ligos;
Antroje vietoje pagal citavimų dažnumą išsidėstė lyties ir šlapimo sistemos ligos, kurios sudarė 14,0% visų citavimų. Toliau sekė kvėpavimo sistemos ligos ir su jomis susiję simptomai, kuriuos respondentai labai aktyviai gydo augalinėmis žaliavomis (13,4% visų citavimų dažnio). Šias tris dažniausiai užfiksuotas indikacijas galima paaiškinti: virškinamojo trakto sutrikimai galimai pasireiškia dėl gausios ir kaloringos Lietuvos virtuvės [54], kitus dažnai minėtus susirgimus gali įtakoti vėsus ir drėgnas šiaurinis Lietuvos klimatas. Dauguma lyties ir šlapimo sistemos ligų susijusios su lytinės sistemos ligų, tokių kaip dismenorėjos, menoragijos bei kitų ginekologinių sutrikimų gydymu. Šis faktas taip pat pastebimas apžvelgtuose tyrimuose [55].
Po vienodai kartų respondentai paminėjo vartojantys vaistinius augalus nervų sistemos ligoms bei psichikos ir elgesio sutrikimams, tokiems kaip nerimas, nervingumas, demencija ir kiti, gydyti bei jų profilaktikai (po 7,8% visų citavimų). Lietuvoje atlikti, bet nepaskelbti etnopsichiatrijos tyrimai rodo, kad dažniausiai nervų sistemos ir psichikos sutrikimus sukelia stiprūs emociniai sukrėtimai ir baimė, kai išsigąstama griaustinio, gyvūno ar žmogaus [3, 47]. Kraujotakos sistemos ligoms apklaustieji taip pat naudoja augalines žaliavas (6,4% visų citavimų dažnio). Panašiai kartų cituotos odos ir poodžio ligos (5,9% visų citavimų), infekcinės ir parazitų sukeltos ligos (5,3% visų citavimų) bei įvairūs sužalojimai, traumos, įkandimai, apsinuodijimai (5,0% visų citavimų), kurioms gydyti tyrimo dalyviai dažnu atveju pirmiausia griebiasi vaistinių augalų. Augalines vaistines žaliavas respondentai taip pat renka ir vartoja jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligoms (4,2% visų citavimų dažnio). Kadangi nemažai apklaustųjų vaistinius augalus vartoja nusilpusiam imunitetui ir organizmui stiprinti (3,9% visų citavimų), nuspręsta šią indikaciją įtraukti į sąrašą. Taip pat keliolika kartų buvo paminėtas karščiavimas (3,3% visų citavimų dažnio, kuris kaip ligos simptomas gali pasitaikyti prie įvairių indikacijų. Todėl jis kartu su organizmo valymu (0,3% visų citavimų) buvo priskirtas prie kitų sutrikimų ir bendrai sudarė 3,6% visų citavimų dažnio, kuriems respondentai pasitelkia augalines žaliavas. Mažiausiai kartų cituotos indikacijos, kurias tyrimo dalyviai gydo vaistiniais augalais, buvo onkologinės ligos (periodas po chemoterapijų organizmo atstatymui) ir jų profilaktika (1,7% visų citavimų), endokrininės sistemos ligos (0,8% visų citavimų) bei kraujo ir kraujodaros organų ligos (0,6% visų citavimų). Pati nepopuliariausia indikacija, gydoma vaistinėmis augalinėmis žaliavomis respondentų tarpe buvo akių ligos – jos sudarė vos 0,3% visų citavimų dažnio.
būtų aiškiai išanalizuoti. Dėl šių priežasčių 2006 metais Telšių rajone, Varnių apylinkėse vykdyto tyrimo metu gauti duomenys apie augalinių žaliavų vartojimo indikacijas buvo sugretinti su šio tyrimo duomenimis ir pateikti 13 paveiksle.
13 pav. Vaistinių augalų vartojimo indikacijų palyginimas Telšių rajone 2017 m. ir Telšių rajone
(Varnių apylinkėse) 2006 m.
Diagramoje (13 pav.) pateikti duomenys rodo, jog 2017 metais Telšių rajone buvo užfiksuota 15 pagrindinių indikacijų, kurioms gydyti vartojamos vaistinės augalinės žaliavos, o 2006 metais jų užfiksuota 12. 2017 metais atliktame tyrime buvo užfiksuotas vaistinių augalų taikymas imuniteto stiprinimui, karščiavimui ir organizmo valymui bei endokrininės sistemos ligoms gydyti, kai 2006 metais vykdytame
1,0 1,0 1,0 4,0 10,0 1,0 4,0 6,0 20,0 15,0 9,0 22,0 0,3 0,6 0,8 1,7 3,6 3,9 4,2 5,0 5,3 5,9 6,4 13,4 14,0 15,6 19,3 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 Akių ligos Kraujo ir kraujodaros organų ligos Endokrininės sistemos ligos
Onkologinės ligos Kiti sutrikimai (karščiavimas, organizmo valymas) Imuniteto stiprinimas Jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos Sužalojimai, traumos, įkandimai, apsinuodijimai Infekcinės ir parazitų sukeltos ligos Odos ir poodžio ligos Kraujotakos sistemos ligos Kvėpavimo sistemos ligos Lyties ir šlapimo sistemos ligos Nervų sistemos ligos bei psichikos ir elgesio sutrikimai Virškinimo sistemos ligos
Citavimų dažnis (%)
V
ai
sti
ni
ų
aug
al
ų
va
rto
ji
m
o
indi
ka
ci
jo
s
tyrime šios indikacijos nebuvo paminėtos. Abiejuose tyrimuose sutapo tai, jog dažniausiai respondentai augalines žaliavas vartoja virškinimo sistemos sutrikimams gydyti, skyrėsi tik citavimų dažnis: 2017 metais atliktame tyrime jis buvo 19,3% visų citavimų, o 2006 metais – didesnis – sudarė 22,0% visų citavimų. Toliau duomenys išsiskyrė: antroje vietoje pagal citavimų dažnumą 2017 metais augalinės kilmės medžiagos buvo vartojamos nervų sistemos ligoms bei psichikos ir elgesio sutrikimams (15,6% visų citavimų dažnio) gydyti, kai 2006 metais vykdytame tyrime Telšių rajone, Varnių apylinkėse pagal populiarumą ši indikacija buvo penkta (9% visų citavimų dažnio). Trečioje vietoje tiek 2017 metais, tiek 2006 metais Telšių rajone vaistiniais augalais gydytos lyties ir šlapimo sistemos ligos (atitinkamai 14,0% ir 15,0 % visų citavimų dažnio). Tolimesnės indikacijų pozicijos nesutapo: kvėpavimo sistemos ligos 2017 metais Telšių rajone liko ketvirtoje vietoje su 13,4% visų citavimų, o tuo tarpu 2006 metais atliktame tyrime šie susirgimai užėmė antrą vietą pagal gydymąsi augalinėmis žaliavomis (20,0% visų citavimų dažnio). Žemiau – aštuntoje vietoje – 2017 metais Telšių rajone atliktame tyrime atsidūrė sužalojimai, traumos, įkandimai, apsinuodijimai (5,0% visų citavimų dažnio), kai tuo metu 2006 metais atliktame tyrime respondentai šią indikaciją vaistiniai augalais gydė dvigubai dažniau (10,0% visų citavimų dažnio). Taip pat nustatyta, jog Telšių rajone 2017 metais vykdytame tyrime dažniau nei 2006 metais organizuotame darbe vaistinės augalinės medžiagos buvo vartojamos kraujotakos sistemos ligoms (atitinkamai 6,4% ir 6,0% visų citavimų), odos ir poodžio ligoms (atitinkamai 5,9% ir 4,0% visų citavimų), infekcinėms ir parazitų sukeltoms ligoms (atitinkamai 5,3% ir 1,0% visų citavimų), jungiamojo audinio, raumenų bei skeleto ligoms (atitinkamai 4,2% ir 4,0% visų citavimų) ir onkologinėms ligoms (atitinkamai 1,7% ir 1,0% visų citavimų) gydyti ar tų ligų profilaktikai. Tačiau tokie sutrikimai kaip kraujo ir kraujodaros organų ligos bei akių ligos 2006 metais Telšių rajone buvo dažniau gydyti augalinės kilmės žaliavomis (abu vienodai po 1% visų citavimų), o 2017 metais šių negalavimų gydymas augalais buvo retesnis (atitinkamai 0,6% ir 0,3% visų citavimų dažnio).
3. 3. 4. Telšių rajone gydymui vartojamų vaistinių augalinių žaliavų palyginimas su
PSO monografijose pateiktomis vaistinių augalų vartojimo rekomendacijomis
savo monografijas apie medicininiais tikslais vartojamus vaistinius augalus bei keistis informacija su kitomis valstybėmis [39].
PSO savo monografijose pateikia 117 atrinktų vaistinių augalų rūšių ir didžiausią dėmesį skirią jų farmakologijai, mediciniam panaudojimui, dozavimo formoms bei saugumui [40]. Apžvelgus monografijose pateiktą informaciją, nuspręsta išsiaiškinti, kokia dalis Telšių rajone surinktų tradicinės liaudies medicinos žinių atitinka PSO monografijose pateiktas rekomendacijas ir vaistinių augalinių žaliavų vartojimo indikacijas.
Iš viso tyrime buvo užfiksuoti 125 vaistiniai augalai, kuriuos respondentai taiko įvairiems susirgimams gydyti ar jų profilaktikai. Tačiau iš 125 apklaustųjų nurodytų vaistinių augalų rūšių, PSO monografijose aprašytos tik 26. Tad likusias 99 vaistines augalines žaliavas, kurios nėra patvirtintos PSO monografijose ir nėra aprašytos jų vartojimo indikacijos, tiriamojo rajono gyventojai vartoja kliaudamiesi liaudies medicinos žiniomis ar savo asmenine patirtimi.
2 lentelėje (2 priedas) pateiktos dažniausiai respondentų paminėtos (cituotos 8 ir daugiau kartų) vaistinės augalinės žaliavos, kurios aprašytos ir PSO monografijose. Taip pat atliktas ir vartojimo indikacijų palyginimas tarp tų, kurias nurodė tyrimo dalyviai, ir tų, kurios aprašytos PSO monografijose.
Pirmoje skiltyje „Augalas“ pateikiamas augalo, užfiksuoto tyrimo metu ir sutampančiu su nurodytu PSO rekomendacijose, pavadinimas lietuvių ir lotynų kalba. Antroje skiltyje nurodoma vartojama vaistinė žaliava, kuri sutampa su aprašyta PSO monografijose. Sekančioje skiltyje „Klinikiniais tyrimais patvirtintas poveikis“ pateikiami duomenys, kurie gauti atliekant klinikinius tyrimus su vaistine augaline žaliava ir pateikiami kai kurių šalių monografijose bei mokslinėse publikacijose. Po to seka skiltis „Tradicinėje medicinoje aprašytos indikacijos“ – joje pateikiamos įvairiose šalyse įsitvirtinusios vaistinių augalų vartojimo indikacijos, kurios yra nurodytos tų šalių farmakopėjose ar valstybinėse monografijose. Paskutinė skiltis – „Tyrimo metu užfiksuotos indikacijos“. Joje aprašytos apklausos metu respondentų nurodytos augalinių žaliavų vartojimo indikacijos, kurios taip pat atitinka ir PSO monografijose pateiktas indikacijas.
kurie rodo, jog Telšių rajone vykdyto tyrimo dalyviai labiau pasikliauja savo patirtimi ir išlikusiomis liaudies medicinos žiniomis, kurios nėra įvertintos ir patvirtintos moksliniais tyrimais.
3. 3. 5. Telšių rajone gydymui naudojamos vaistinių augalų dalys
Atliekant tyrimą buvo siekiama nustatyti, kokias vaistinių augalų dalis respondentai dažniausiai vartoja (14 pav.). Apklausos metu pastebėta, jog daugelis tyrimo dalyvių žino, jog tam tikros augalų dalys kaupia daugiau vaistinių medžiagų nei kitos, tad atskirai vartojamos augalų dalys tam tikriems negalavimams gali turėti didesnį poveikį.
14 pav. Telšių rajone gydymui naudojamos vaistinių augalų dalys
Didžiausiu citavimų dažniu pasižymėjo žolė (23,7% viso citavimų dažnio) – ją respondentai naudoja dažniausiai. Kaip teigia dauguma apklaustųjų, žolę paruošti lengviausia ir ji susirgimams gydyti yra tinkamiausia. Šiek tiek mažiau kartų cituota augalo dalis – lapai. Ji sudarė 18,7% bendro citavimų dažnio. Po to pagal populiarumą trečioje vietoje sekė šaknys, šakniastiebiai ir šakniagumbiai – jie sudarė 14,1% visų vaistinių augalų citavimų dažnio. Šaknys, kaip ir džiovinta mediena, daugeliu atvejų ilgiau išlaiko biologiškai aktyvius junginius po surinkimo negu žiedai ar lapai. Todėl augalo šaknys ir šakniagumbiai yra labiau tinkami laikymui [55]. Panašiu citavimų dažniu (13,0%) pasižymėjo žiedai, žiedynai ir žiedlapiai. Kaip augalų dalys gydymui naudojami ir augalų vaisiai bei uogos – jie sudarė 10,7% bendro citavimų dažnio. Beveik perpus rečiau naudojama augalo dalis – žievė (5,7% visų citavimų).
23,7 18,7 14,1 13,5 13,0 5,7 2,3 1,7 7,3 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0
C
ita
vi
m
ų
da
žni
s
(%
)
Mažiausiai kartų paminėtos augalų dalys buvo sėklos, stiebai ir šakelės bei pumpurai (atitinkamai 2,8%, 2,3% ir 1,7% visų citavimų dažnio). 7,3% bendro citavimų dažnio sudarė kitos respondentų naudojamos augalų dalys, tokios kaip gilės, spygliai, kankorėžiai, grūdai, sula, sporos ir gniužulai. Daugelyje pasaulio šalių pastebima tendencija kaip medicininę žaliavą naudoti lapus ir žiedus, kadangi, kaip pabrėžia moksliniai tyrimai, šios augalų dalys yra gausiai prieinamos ir lengvai renkamos. Kitų augalų dalių – stiebų, šaknų ar viso augalo – naudojimas gali būti neatsinaujinantis [55, 56].
Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kaip per 11 metų tiriamojoje teritorijoje pasikeitė gyventojų gydymui vartojamos vaistinių augalų dalys. Todėl atliktas duomenų palyginimas su 2006 metais Telšių rajone, Varnių apylinkėse vykdytu etnofarmaciniu tyrimu, o gauti rezultatai pateikti 15 paveiksle.
15 pav. Gydymui naudojamų vaistinių augalų dalių palyginimas Telšių rajone 2017 m. ir Telšių rajone
(Varnių apylinkėse) 2006 m.
Išanalizavus abiejų tyrimų duomenis galima pastebėti, kad praėjus 11 metų labai didelių esminių pasikeitimų tarp gydymui vartojamų augalų dalių neįvyko. Tokių augalų dalių kaip žolė (2006 m. 23,1%, o 2017 m. 23,7% visų citavimų dažnio), šaknys, šakniastiebiai ir šakniagumbiai (2006 m. 14,6%, o 2017 m. 14,1% visų citavimų dažnio), stiebai ir šakelės (2006 m. 3,2%, o 2017 m. 2,3% visų citavimų dažnio) naudojimas Telšių rajone praktiškai nepasikeitė. Ryškiausias skirtumas matomas ties žiedų, žiedynų ir žiedlapių naudojimų: 2006 metais šios augalo dalys sudarė 21,6% bendro citavimų dažnio, o 2017 metais sumažėjo iki 13,0% bendro citavimų dažnio. Nuo 2006 metų Telšių rajone nežymiai padidėjo šių vaistinių augalų dalių naudojimas gydymui: lapų – nuo 15,7% bendro citavimų dažnio 2006 metais, iki 18,7% bendro
3,0 3,4 3,2 3,6 21,6 10,7 14,6 15,7 23,1 0 1,7 2,3 5,7 13,0 13,5 14,1 18,7 23,7 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 Visas augalas Pumpurai Stiebai, šakelės Žievė Žiedai, žiedynai, žiedlapiai Vaisiai, sėklos, uogos Šaknys, šakniastiebiai, šakniagumbiai Lapai Žolė
Citavimų dažnis (%)
N
audo
ja
m
os
a
ug
al
ų
da
ly
s
citavimų dažnio 2017 metais; vaisių sėklų bei uogų – nuo 10,7% bendro citavimų dažnio 2006 metais, iki 13,5% bendro citavimų dažnio 2017 metais; žievės – nuo 3,6% bendro citavimų dažnio 2006 metais, iki 5,7% bendro citavimų dažnio 2017 metais. Tačiau augalų pumpurų panaudojimas terapiniais tikslais sumažėjo – nuo 3,4% bendro citavimų dažnio 2006 metais, iki 1,7% bendro citavimų dažnio 2017 metais. Derėtų pabrėžti tai, jog 2017 metais Telšių rajone atlikto tyrimo metu nebuvo užfiksuotas nė vienas atvejis, kai gydymui respondentai vartotų visą augalą, skirtingai negu 2006 metais tame pačiame rajone vykdytame tyrime – visas augalas sudarė 3,0% bendro citavimų dažnio.
