LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
LUKAS VENSKUS
P
ACIENTŲ,
PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ,
SAVARANKIŠKUMO,
EMOCINĖS BŪSENOS IR GYVENIMO KOKYBĖS TARPUSAVIO SĄSAJOS Magistro studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. Kodas 621B30002)baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Doc. Dr. Jolita Rapolienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 ABSTRACT ... 4 PADĖKA ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ŽODYNĖLIS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10Galvos smegenų traumų epidemiologija ... 10
Galvos smegenų traumų klasifikacija ... 10
Galvos smegenų traumų padariniai: komplikacijos ir liekamieji reiškiniai ... 12
Emociniai sutrikimai po galvos smegenų traumos ... 14
Reabilitacija po galvos smegenų traumos ... 16
Ergoterapija ir jos poveikis po galvos smegenų traumos ... 18
2. TYRIMO METODAI ... 21
2.1 Tiriamųjų kontingentas ... 21
2.2 Tyrimo metodika ir organizavimas ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
Tiriamųjų savarankiškumo dinamika ... 27
Tiriamųjų emocinės būsenos dinamika ... 32
Tiriamųjų gyvenimo kokybės dinamika ... 34
REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
IŠVADOS ... 46
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 47
PARENGTŲ PRANEŠIMŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 48
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 49
SANTRAUKA
Lukas Venskus. Pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą savarankiškumo, emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajos/ vadovė Doc. Dr. J. Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2017, - 54 p.
Tikslas:
Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumą ir emocinę būseną. 2. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, gyvenimo kokybę.
3. Nustatyti ir palyginti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajas tarp grupių.
Metodika:
Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes (tiriamąją ir kontrolinę) po 20 asmenų. Visiems tiriamiesiems buvo taikoma ergoterapija reabilitacijos laikotarpiu 5 kartus per savaitę, procedūros trukmė 30 min. Tiriamosios grupės pacientams papildomai po reabilitacijos visą mėnesį buvo taikoma speciali ergoterapijos programa geroms emocijoms skatinti namų
aplinkoje. Tiriamosios grupės tiriamieji buvo testuojami prieš reabilitaciją po jos ir papildomai trečią kartą praėjus mėnesiui po reabilitacijos namuose.
Tyrime buvo vertinama pacientų savarankiškumas (FNT testas), emocinė būsena bei jos pokyčiai (HAD skalė), bei gyvenimo kokybė (SF-36 klausimynas). Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 22.0 programine įranga.
Išvados:
1. Tiriamųjų savarankiškumas ir emocinė būsena tiek tiriamojoje, tiek kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo po reabilitacijos ir po mėnesio (p<0,05).
2. Gyvenimo kokybė abiejų grupių tiriamiesiems statistiškai reikšmingai pagerėjo reabilitacijos pabaigoje ir po mėnesio (p<0,05).
3. Įvertinus abiejų grupių tiriamųjų tarpusavio sąsajas tarp savarankiškumo, emocinės būsenos bei gyvenimo kokybės nustatyta, jog kuo geresnė emocinė būsena, tuo didesnis yra žmogaus savarankiškumas ir tuo geresnė yra jo gyvenimo kokybė.
ABSTRACT
Lukas Venskus. The relation between independence, emotional condition and quality of life in patients after traumatic brain injury. Master‘s thesis/ Supervisor –Ph. D. Jolita Rapolienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Kaunas, 2017; 54 p.
The Aim:
Identify the relation between independence, emotional condition and quality of life in patients after traumatic brain injury
The tasks:
1. Evaluate independence and emotional condition of patients after traumatic brain injury. 2. Evaluate quality of life of patients after traumatic brain injury.
3. Identify and compare the relation between groups of independence, emotional condition and quality of life in patients after traumatic brain injury.
Methodology:
Subjects were randomly divided into two groups (experimental and control), 20 person each. Occupational therapy was applied for all subjects 5 times a week (30 minutes procedure time) during rehabilitation period. Experimental group's subjects had additional one month long
occupational therapy program at home for stimulating good emotions. This group was tested before and after the rehabilitation and one month after rehabilitation at home.
The study measured patient independence (FNT test), emotional condition (HAD scale), quality of life (SF-36 questionnaire). Data analysis was performed using IBM SPSS Statistics 22.0 software.
Conclusions:
1. Independence and emotional condition in both groups got better significantly after rehabilitation and one month after rehabilitation (p < 0,05).
2. Quality of life in both groups got better significantly after rehabilitation and one month after rehabilitation (p < 0,05).
3. After evaluation of groups' relations between independence, emotional condition and quality of life, it was found that better emotional condition means greater independence and better quality of life.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei Doc. Dr. Jolitai Rapolienei, už kantrybę, vertingus patarimus, supratingumą ir palaikymą vadovaujant šiam darbui.
SANTRUMPOS
FMR – fizinė medicina ir reabilitacija FNT – funkcinis nepriklausomumo testas GST – galvos smegenų traumos
HAD - Hospital Anxhiety and depression scale PSO – pasaulinė sveikatos organizacija
TPBT – Trumpas protinės būklės testas
ŽODYNĖLIS
Afazija - tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
Agnozija - atpažinimo sutrikimas, atsirandantis dėl galvos smegenų žievės viršugalvio ir pakaušio sričių pažeidimo.
Agorafobija - tai yra atvirų, didelių erdvių baimė.
Apoptozė - tai yra genetiškai užprogramuota, reguliuojama ląstelių ir jos komponentų žūtis Apraksija - neurologinis motorikos sutrikimas, apibūdinamas, kaip nesugebėjimas atlikti tikslingų judesių.
Hiperkarbija - padidėjusi anglies dvidegenio koncentracija kraujyje. Hipoksemija - sumažėjusi deguonies koncentracija kraujyje.
Parasomnija – tai yra sutrikimas, kai miego metu pasireiškia keisti reiškiniai. Patofiziologija - tai tyrimas, ligoms, ligos ar sutrikimų žmogaus organizme.
ĮVADAS
Galvos smegenų trauma (GST) – tai medicininė socialinė ir ekonominė problema visame pasaulyje. Maždaug apie 10 mln. asmenų atsiduria ligoninėje arba ištinka mirtis, o mirtingumas išsivysčiusiose šalyse vis didėja (1). Amerikoje per metus priskaičiuota 1.4 mln. naujų atvejų ir iš jų 85 proc. yra lengvo sunkumo traumos. O metinės išlaidos įskaitant gydymą, reabilitaciją ir prarastą produktyvumą yra didžiulės. Lietuvoje GST patiria 350 iš 100000 gyventojų (2). Dėl šios
problemos dažniausiai nukenčia asmenys, kurių amžius tarp 20-39 metų, tačiau naujausi tyrimai rodo, jog asmenų, patyrusių GST vidutinis amžius didėja (3).
Pacientams po GST pasireiškia psichikos sutrikimai, depresija, taip pat tokie asmenys turi didesnių funkcijos sutrikimų, patiria daug didesnių sunkumų dalyvaujant prasmingoje veikloje, todėl sveikimo metu labai svarbi reabilitacija (4,5). Remiantis literatūros duomenimis, asmenims po GST padidėja savižudybės rizika. Be to, depresija gali turėti įtakos atsigavimui ir rezultatams po galvos smegenų traumos (6). Taip pat atlikti tyrimai rodo, jog depresija yra didžiausias nuotaikos sutrikimas po GST (7).
Galvos smegenų trauma (GST) yra viena iš pagrindinių priežasčių dėl neįgalumo. Daugiau kaip 500 tūkst. asmenų yra paguldomi į ligoninę ir daugiau negu 70 tūkst. iš jų išlieka kognityvinių, fizinių ir elgesio sutrikimų (8).
Reabilitacija po GST gali užsitęsti ir ilgiau negu vienerius metus (9). Taip pat reabilitacijos tikslas yra padidinti nepriklausomumo lygį nuo kitų asmenų, išvengti didesnių komplikacijų ir suteikti pacientui tinkamą aplinką (10).
Grupinė terapija gali būti efektyvus būdas grąžinti sutrikusias funkcijas asmenims po GST. Taip pat vienas iš ekonomiškų būdų sutaupant gydymo išlaidas, kadangi reikia mažiau darbuotojų. Keliuose tyrimuose grupinė terapija buvo taip pat veiksminga kaip ir individuali terapijos procedūra (11).
Pagrindinis reabilitacijos specialistų tikslas yra integracija į visuomenę. Todėl ergoterapeutas turi skatinti asmenį po galvos smegenų traumos integruotis į visuomenę (12).
Neurologiniai tyrimai padarė didelę pažangą apie neuronų plastiškumą. Šių išvadų ir mokslinių tyrimų dėka randama vis daugiau įrodymų apie degeneracinį ir regeneracinį poveikį smegenims (13). Mokslininkai įrodė, jog smegenų neuronų plastiškumas didėja - besitreniruojant. Remiantis šia išvada galime teigti, kad reabilitacinės intervencijos dėka galime paveikti sinapsių plastines savybes ir priversti mūsų smegenis iš naujo atlikti funkciją (14).
Tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai, išvados ir parengtos praktinės rekomendacijos bus naudingos ergoterapeutams dirbantiems su asmenimis, po galvos smegenų traumos.
Tikslas: Nustatyti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumą ir emocinę būseną. 2. Įvertinti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, gyvenimo kokybę.
3. Nustatyti ir palyginti pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, emocinės būsenos ir gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajas tarp grupių.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Galvos smegenų traumų epidemiologija
Galvos smegenų trauma (GST) tai aktuali medicininė, socialinė bei ekonominė problema visame pasaulyje. Mokslininkai nurodo, jog 2000-2009 metais Ispanijoje užfiksuota 47,3 GST įvykių per metus 100000 žmonių (15), Norvegijoje 4,1 atvejų 100000 gyventojų per metus (16), o Lietuvoje GST patiria 350 iš 100000 gyventojų (2). Dažniausiai nukenčia asmenys, kurių amžius siekia 20-39 metus, tačiau naujausi tyrimai rodo, jog asmenų, patyrusių GST vidutinis amžius didėja (3,4). Vyrai patiria galvos smegenų pažeidimus 2-3 kartus dažniau negu moterys (4). Buitinės traumos sudaro nuo 49 iki 78 proc. visų galvos smegenų sužalojimų, iš jų 20-36 proc. sudaro traumos įgytos smurto metu, o 12-21 proc. sudaro traumos patirtos eismo įvykių metu (2). Apie 12 proc. galvos smegenų sužalojimų atsiranda sportinių traumų metu (4). GST yra taip pat vadinamos "tyliaja epidemija", kadangi šių sužalojimų padariniai dažnai yra pastebimi ne iš karto. Terminas "tylioji" yra naudojamas, kadangi visuomenė dažnai nuvertina įvykusį incidentą ir nejaučia esamo galvos smegenų pažeidimo poveikio (17). Išsivysčiusiose šalyse mirtingumas nuo galvos smegenų pažeidimų užima trečią vietą po širdies-kraujagyslių bei onkologinių ligų (2). Galima teigti, jog traumų skaičius didėja dėl įtempto gyvenimo ritmo, pažangos technologijoje, padidėjusio transporto priemonių skaičiaus ir greičio, chuliganizmo, narkomanijos, o taip pat dėl etninių (4).
Epidemiologiniai GST tyrimai yra svarbūs šių sužalojimų prevencijai bei efektyviam pacientų su smegenų pakenkimu gydymui, tačiau šiuose tyrimuose dažnai trūksta tikslaus GST apibūdinimo (18). Anksčiau GST buvo apibrėžiamos kaip "galvos trauma", tokiu būdu buvo norima pažymėti smegenų svarbą (3). Šiuo metu GST yra apibūdinama kaip būklė, kuriai būdingas kinetinės energijos poveikis kaukolei ir galvos smegenims sukeliantis funkcinius bei morfologinius smegenų pokyčius bei sutrikdantis jų veiklą, kitaip tariant tai smegenų funkcijos pokytis ar kitas smegenų patologijos pasireiškimas sukeltas išorinių jėgų (19,20). Pirminę diagnostiką galvos smegenų pažeidimo atveju apima klinikiniai tyrimai pagal Glasgow komos skalę ir kompiuterinė tomografija (19). GST padariniai klasifikuojami į kognityvinius, funkcinius, neuro-elektrinius, elgesio ir socialinius. Galvos smegenų sužalojimų gydymo tikslas yra sumažinti mirtingumą bei sumažinti neurologinės simptomatikos pasireiškimo pasekmes (21).
Galvos smegenų traumų klasifikacija
Galvos smegenų pažeidimai gali būti klasifikuojami pagal pobūdį, priežastį, o iš klinikinės pusės pagal sąmonės sutrikimo sunkumą. Pagal pobūdį skiriami difuziniai ir lokalūs galvos
smegenų pažeidimai. Difuzinio sužalojimo atveju sutrinka visa galvos smegenų veikla, o lokalaus pakenkimo atveju sutrinka konkrečios pažeistos smegenų dalies funkcija. Dažnai pažeidimas būna mišrus (22).
Trauminio galvos smegenų pažeidimo patofiziologija yra dinamiška ir klasifikuojama į du atskirus periodus: pirminį ir antrinį. Pirminis pažeidimas yra dėl jėgos, veikiančios smegenis tiesiogiai, dėl kurios išsivysto ūmus sužalojimas (1 lentelė) (21).
1 lentelė. Pirminiai smegenų pažeidimai
PIRMINIS PAŽEIDIMO TIPAS PAVYZDYS
PARENCHIMINIS PAŽEIDIMAS Difuzinis aksonų pažeidimas, sukeltas dėl pagreitėjusio kraujavimo įpjovus
EPIDURINĖ HEMATOMA Smilkininėje arba momeninėje dalyje dėl vidurinės smegenų dangalų arterijos įplyšimo
SUBDURINĖ HEMATOMA Dėl venų įplyšimo
POTRAUMINĖ SUBARACHNOIDINĖ HEMORAGIJA
Kraujagyslių pažeidimas dėl intracerebrinės hemoragijos
Kitaip tariant, pirminis smegenų pažeidimas atsiranda dėl tiesioginio mechaninio poveikio smegenims ar smegenų kraujagyslėms (pvz., skalpo sužalojimai, kaukolės skliauto ar pamato lūžiai, smegenų sužalojimai). Antriniai smegenų pažeidimai išsivysto dėl sisteminių sutrikimų, kurie didina pirminių pažeidimų atsiradimą ir kurių potencialiai galima išvengti. Veiksniai, kurie lemia antrinių pažeidimų atsiradimą apima sumažėjusį spaudimą (hipotoniją), sumažėjusią deguonies koncentraciją kraujyje (hipoksemiją) ir padidėjusią anglies dvidegenio koncentraciją kraujyje (hiperkarbiją), t.y. sukelia pokyčius intracerebrinėje aplinkoje. Šitų veiksnių pasekoje atsiranda antrinių smegenų pažeidimų padariniai, tokie kaip: smegenų edema, hematoma, hidrocefalija, intrakranialinis spaudimas, medžiagų apykaitos sutrikimas, infekcijos, apoptozė (21,23,24).
Vertinant sąmonės sutrikimą, skiriamas lengvas, vidutinis ir sunkus galvos smegenų pažeidimas. Jo sunkumas įvertinamas atsižvelgiant į potrauminės amnezijos trukmę ar Glasgow komų skalę, kurios rezultatas yra vertinamas balais, kur 13-15 balų nusako lengvą galvos smegenų pažeidimą, 9-12 balų - vidutinį ir mažiau negu 9 balai apibūdina sunkų galvos smegenų pažeidimą (21). Intrakranialinių lengvų galvos smegenų traumų atveju komplikacijos nėra dažnos. Jų gydymui neurochirurginė intervencija reikalinga retai. Lengvų galvos smegenų sužalojimų atveju mirtingumas siekia 0,1 proc. (19,25). Tuo tarpu sunkių galvos smegenų traumų atvejai dažnai
baigiasi mirtimi, dalis ligonių tampa neįgalūs, iš jų kai kurie lieka nuolatinės vegetacinės būklės. Asmenų su vidutiniu ir sunkiu galvos smegenų pažeidimu gydymas bei reabilitacija kelia daug problemų, tačiau pagalba suteikta tinkamai ir laiku sumažina mirčių skaičių ir pagerina gydymo rezultatus bei tolimesnes baigtis (19,26).
Galvos smegenų traumų padariniai: komplikacijos ir liekamieji reiškiniai
Trauminis galvos smegenų pažeidimas gali būti įvairaus sunkumo, nuo lengvo iki sunkaus, o tai gali sąlygoti ne tik intelektinius gebėjimus, bet ir pažinimo sutrikimus, nuotaikos svyravimus ir elgesio pakitimus, kurie gali būti trumpalaikiai arba ilgalaikiai (27).Kaukolės ir galvos smegenų traumos labai dažnai sukelia ankstyvąsias ar vėlyvąsias komplikacijas. Vėlyvosios komplikacijos taip pat vadinamos vėlyvuoju galvos smegenų traumų laikotarpiu (28). Ankstyvosios komplikacijos:
a) Epilepsija; b) Meningitas;
c) Riebalinė embolija; d) Pireksija;
e) Ankstyvasis smegenų abscesas;
f) Stambiųjų smegenų kraujagyslių trombozė; g) Karotidinė – kaverninė fistulė.
Vėlyvosios komplikacijos: a) Pokomocinis sindromas; b) Hidrocefalija; c) Epilepsija; d) Smegenų atrofija; e) Trepanacinis sindromas; f) Vėlyvasis abscesas; (4,14,28).
Ankstyvoji epilepsija gali prasidėti pirmąją parą. Kartotiniai priepuoliai yra pavojingi ligoniui, nes sukelia hipoksiją. Taip pat epidemiologiniai tyrimai parodė ryšį tarp sunkumo sužalojimo ir epilepsijos išsivystymo su rizika apie 50 proc. GST atvejais, susijusia su tiesiogine žala parenchimos atveju.
Vėlyvoji epilepsija yra dažnai pasikartojanti galvos smegenų traumų komplikacija. Ji gali prasidėti po savaitės, po kelių mėnesių ar net po 2 metų (4). Apie 50 proc. pirmaisiais metais potrauminės epilepsija susirgusių žmonių prasideda priepuoliai, 75 roc. - po 2 metų (14).
Meningitas kartais atsiranda esant kiaurinių, įspaustinių sužalojimų ar lūžus kaukolės pamatui (14). Chang (29) atliko tyrimą kuriame pacientams, patyrusiems galvos smegenų traumą, 15 proc. pasireiškė meningitas.
Riebalinė embolija. Nuo riebalinės embolijos miršta apie 10 proc. sergančiųjų. Nors dauguma pacientų patys pasveiksta per 3-4 dienas (4,14).
Karštinė (pireksija). Kai nuo traumos nukenčia ir pogumburio smegenų dalis. Taip pat ji dažniausiai pasireiškia sunkių sužalojimų metu (4,14). Atliktame tyrime daugiau negu pusei pacientų per pirmąsias 5 dienas, patyrusių galvos smegenų traumą, temperatūra buvo >37.5 Co ir
kad toks temperatūros pakilimas po GST yra rizikingas. Teigiama, kad karštinė dažniau pasitaiko pacientams kurie surinko 9 ar mažiau balų (30). Ji laikoma kaip antrinė smegenų žala neurochirurginiams pacientams, įskaitant patyrusius sunkią galvos smegenų traumą (31).
Pokomocinis sindromas. Gali būti psichologinė, socialinių ir psichologinių veiksnių, asmenybės savybių ir bendrų sąlygų (lėtinio skausmo ir nemigos) problema (32). Jam būdingas nuovargis, galvos skausmas, miego sutrikimas arba prasta koncentracija , taip pat gali sukelti socialinius ir profesinius rūpesčius, kurie gali trukti nuo kelių mėnesių a net metų (33). Pokomocinį sindromą sunku apibūdinti, bet remiantis literatūra, jį apibrėžia kaip dėmesio ir atminties deficitą ir bent tris ar dagiau simptomus: nuovargis, miego sutrikimams, galvos skausmas, galvos svaigimas, dirglumas, emocinis sutrikimas, apatija arba asmenybės pokyčiai. Panašų apibrėžimą pateikia ir Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), kuriame pokomocinį sindromą įvardija tada, kai yra 3 ar daugiau simptomų: galvos skausmas, svaigulys, nuovargis, dirglumas, nemiga, koncentracijos sutrikimas (34).
Hidrocefalija- tai yra neinfekcinė galvos smegenų traumų komplikacija. Ji išsivysto dėl progresuojančio likvoro kaupimosi likvoro sistemoje. Tai įtakos turi galvos smegenų traumos, kurios sukelia morfologinius likvoro dinamikos sutrikimus. Hidrocefalija apibūdinama kaip galvos smegenų skilvelių išsiplėtimu, periventrikuline edema, povoratinklinių (subarachnoidinių) plyšių suspaudimu ir klinikinių simptomų deriniu . Jai būdingi dubens organų kontrolės sutrikimai. (35). Hidrocefalija yra pasekmė, fizinė ar funkcinė obstrukcija skilvelių sistemoje, subarachnoidinis tarpas arba venų sinusų pasekmė (36).
Encefelopatija (demencija)- yra apibrėžiama atminties sutrikimu, bet ir su bent vienu iš šių kognityvinių deficitų: afazijos, apraksijos, agnozijos, vykdomosios funkcijos (37). Dažniausia pasireiškia po pakartotinų galvos traumų. Jai taip pat būdinga dizartrinė kalba, užmaršumas, lėtas mąstymas, ir daugelis kitų demencijos simptomų. Asmenų judesiai būna lėtesni negu įprastai,
sustingę, netvirti, ypatingai kojų. Nors ligos procesas tikėtina prasideda sužalojimo laiku, pradiniai encefelopatijos ženklai gali būti pamatomi tik po dešimt metų (38). Buvo atlikta apžvalga, kurios metu buvo nustatyta, jog Alzheimerio liga buvo susijusi su vidutine ir sunkia galvos smegenų trauma, o su lengva GST nebuvo susijusi (37).
Potrauminiai psichikos sutrikimai - Visiems pacientams po traumos pablogėja atmintis (trauminė amnezija), atminties sutrikimas išlieka pastovus po vidutinio sunkumo ir sunkios traumos. Pacientas negali papasakoti įvykių, teikti informacijos, negali suvokti laiko ir aplinkos, sutrinka dėmesys. Vyresniems asmenims būdingas intelektinės funkcijos pablogėjimas, o minėti simptomai gali lėtai išnykti, bet ne visiškai. Gali atsirasti ūminė, maniakinė, depresinė, paranojinė, šizofreninė ar neurozinė psichozė (4).
Emociniai sutrikimai po galvos smegenų traumos
Emociniai sutrikimai asmenims po galvos smegenų traumos yra dažnai komplikuoto gydymo ir neefektyvios reabilitacijos priežastis. Be to, po galvos smegenų traumos iškyla rizika susirgti psichikos sutrikimais, tokiais kaip depresija, nerimu, asmenybės problemomis, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis ir elgesio pokyčiai, agresija (39). Panašiai galvoja ir Luo L (40) apie 40 proc, po galvos smegenų traumos kenčia nuo psichologinių ir psichosocialinių sutrikimų, įskaitant asmenybės kaitą, apatiją, nemigą, agresiją, nerimą, maniją, psichozę ir depresiją. Asmenys, po galvos smegenų traumos, dažnai būna irzlūs ar pikti. Tai gali pasireikšti nuo žodinių proveržių iki agresyvaus elgesio. Dažnai pasitaiko, kad šių asmenų atsakas į kai kuriuos stimulus gali būti neproporcingai stiprus (41).
Didelė dalis asmenų, po galvos smegenų traumos, patyrė vieną ar kelis gyvenimo kritimus socialinio funkcionavimo srityje. Tai apima atleidimą iš darbo, intymių santykių trūkumas ir sumažėję socialinis gyvenimas. Taip pat remiantis Bornhofen (42), asmenims yra sunkiau suvokti neigiamas emocijas: pyktį, pasibjaurėjimą, liūdesį ir baimę; negu teigiamas: laimę ir nustebimą.
Tyrimai rodo, kad lengva galvos smegenų trauma gali būti susijusi su galvos svaigimu, skausmu, pykinimu ar vėmimu, sutrikusia pusiausvyra ir koordinacija, regėjimo pokyčiu, spengimu ausyse, nuotaikos ir atminties pokyčiais, nuovargiu ir miego sutrikimu. Viena iš daugelio problemų, yra miego sutrikimai, kurie pasireiškia nuo 30 proc. - 70 proc. po lengvos galvos smegenų traumos. Simptomai ir sutrikimai kurie gali paveikti miego sutrikimus: hypersomnija, nemiga, paros ritmo sutrikimas, parasomnija, nuovargis ir nuotaikos pakitimai (43).
Per pirmuosius 12 mėnesių, po galvos smegenų traumų dažniausi psichikos sutrikimai yra depresija, nerimo sutrikimas ir agorafobija (43).
Torun (39) teigia, jog labai svarbus išsamus įvertinimas, nes reikia užfiksuoti emocijų ir elgesio įvairovę tam, kad išsiaiškinti ar asmenys gali patirti depresiją, nerimą, agresyvų elgesį.
Toyokura M. (45) teigia, kad po galvos smegenų traumos gali pasireikšti impulsyvumas, irzlumas, emocinis nestabilumas ir apatija. Apatija yra motyvacijos nebuvimas ir tai gali būti didelė problema, siekiant gerų reabilitacijos rezultatų. Taip pat, kai asmeniui siūloma veikla jo nedomina, dažnai dėl pasireiškusios tinginystės, depresijos, agresyvaus elgesio.
Galvos smegenų trauma (GST) gali sukelti įvairių neuropsichiatrinių sutrikimų, įskaitant pažinimo funkcijos sutrikimą, emocinius sutrikimus bei elgesio problemas (46). Kalbant apie emocinius sutrikimus, dažniausiai asmenims patyrusiems GST pasireiškia nerimo ar depresijos sutrikimai (47). Nerimas bei depresija tampa lėtine problema maždaug 3,17 mln. JAV gyventojų (46), o Lietuvoje 2009 metais buvo 53,6 atvejų 100000 gyventojų (48).
Po galvos smegenų traumos, dažniausiai diagnozuojamas emocinis sutrikimas yra depresija. Depresija ir pažintinių funkcijų sutrikimas yra vieni iš labiausiai paplitusių simptomų, kurie gali labiausiai priešintis reabilitacijai ir vaistų gydymui. Atsižvelgiant į skirtingus vertinimo metodus, depresijos paplitimas svyruoja tarp 6 proc. – 77 proc. (6). Pasak Albrecht (49), depresijos paplitimas tarp vyresnių asmenų buvo 10 proc. – 42 proc. Taip pat tyrimai rodo, kad asmenims vyresniems negu 65 metai po galvos smegenų traumų, depresijos požymiai paūmėjo iškart išėjus iš ligoninės, tačiau metų bėgyje depresijos požymiai mažėjo.
Asmenims patyrusiems lengvą arba sunkesnę galvos smegenų traumą, pasireiškusi depresija gali didinti pyktį, agresiją, polinkį į savižudybę ir kognityvinę disfunkciją. Taip pat ankstyvoji potrauminė depresija gali būti labiau susijusi su sveikatos pablogėjimu, o vėlyvoji depresija dažniausiai pasireiškia dėl psichologinių ir psichosocialinių veiksnių (50).
Tyrimai parodė, kad kortizolio trūkumas yra susijęs su depresijos vystymusi. O normalizavus kortizolio kiekį, pagerina paciento nuotaiką ir mažina nerimo simptomus. Depresija turi poveikį atsigavimui ir gyvenimo kokybei. Todėl labai svarbu suprasti depresijos simptomus, po galvos smegenų traumos, nes tai gali suteikti labai svarbios informacijos gydymui. Lou (40) išsiaiškino, kad norint pagerinti gydymą nuo depresijos, po galvos smegenų traumos, svarbu pagerinti jų kasdieninį gyvenimą. Norint pagerinti asmens, po galvos smegenų traumos sveikatos būklę, viena iš priežasčių yra nepritaikyta namų aplinka. O motyvacijos trūkumas ir depresija yra pagrindinės priežastys, kurios trukdo paciento tobulėjimui (51).
Kalbant apie nerimą, galima išskirti bendrą įvairaus intensyvumo nerimą bei panikos priepuoliais pasireiškiantį nerimą. Bendras nerimas gali tęstis mėnesiais, netgi metais, kartu su juo pasireiškia vidinė įtampa, prakaitavimas, miego sutrikimas, gali svyruoti kraujospūdis, žmogus nesugeba atsipalaiduoti, pailsėti (47).
Panikos priepuoliais pasireiškiantis nerimas dažnai sukelia įspūdį, jog kažkas blogo atsitiks, kad žmogus praras savikontrolę, išprotės ar netgi mirs. Toks nerimas yra lydimas autonominės sistemos suaktyvėjimu, pvz., pradeda suktis galva, trūksta oro, padidėja širdies susitraukimo dažnis, pykina arba pasireiškia kiti virškinimo sistemos sutrikimai. Panikos priepuoliais pasireiškiantis nerimas dažnai lydi žmones patyrusius GST, pvz., asmenys po autoįvykių gali patirti anksčiau minėtus simptomus lipant į mašiną ar kitą transporto priemonę susijusią su patirta trauma. Panikos priepuolis išsivysto per kelias sekundes ir gali trukti nuo kelių iki keliolikos minučių. Dažniausiai patyrus kelis panikos priepuolius asmuo baiminasi dėl sekančio priepuolio (47).
Ilgai trunkantis didelio intensyvumo nerimas veikia destruktyviai ir gali sutrikdyti žmogaus gyvenimo kokybę. Dažnai yra reikalingas farmakologinis, psichoterapinis gydymas taikant relaksacines technikas mažinančias psichinę bei raumenų įtampą. Tačiau literatūros duomenimis net 25 proc. žmonių, turinčių depresiją arba nerimo sutrikimą, nemano, kad turi problemą (52), be to daugeliu atvejų asmenys patiriantys nerimą nežino arba netiki, jog tai ką jie patiria yra veiksmingai gydoma ir gali pagerinti gyvenimo kokybę (47).
Reabilitacija po galvos smegenų traumos
Reabilitacija tai yra viena iš gydymo rūšių, kuri yra taikoma ligoniams po operacijų, traumų ar sergantiesiems lėtinėmis ligomis. Jos tikslas yra koordinuotą, kompleksinį medicininį, socialinį, pedagoginį, profesinį priemonių naudojimą, kuo didesniam reabilituojamo asmens, turinčio biosocialinių funkcijų sutrikimų, funkciniam aktyvumui pasiekti (28).
Remiantis tyrimais reabilitacija po galvos smegenų traumos gali užsitęsti ir ilgiau negu vienerius metus. Dėl to patyrus galvos smegenų traumą, reabilitacijos tikslas yra kuo greičiau grąžinti pacientui prarastas funkcijas: atstatyti fizinius, emocinius ir kognityvinius asmens sutrikimus (10,28). Taip pat reabilitacijos tikslas didinti nepriklausomumo lygį nuo kitų asmenų, išvengti didesnių komplikacijų ir suteikti pacientui tinkamą aplinką (53).
Pasekmes po galvos smegenų traumos įtakoja amžius, sveikatos būklė prieš traumą ir traumos metu (54) Todėl reabilitacija turi apimti visas sritis, įskaitant motyvaciją ir kitas psichologines problemas. Kad reabilitacija po galvos smegenų traumų būtų aktyvesnė, Kalasauskas (28) ją suskirstė į keturis laikotarpius:
• Ankstyvasis reabilitacijos laikotarpis. Prasideda praėjus parai po traumos. Šiame laikotarpyje taikomi specialūs kvėpavimo pratimai, kurie skirti plaučių komplikacijų profilaktikai. Taip pat labai svarbus yra gydymas padėtimi, kuris padeda išvengti kontraktūrų ir mažina tikimybė
susidaryti praguloms. Baigiantis laikotarpiui taikomi pasyvūs, pusiau pasyvūs pratimai ir atliekamos logoterapeuto procedūros.
• Tarpinis reabilitacijos laikotarpis. Šio laikotarpio pradžioje išryškėja motorikos, judesių koordinacijos, kalbos sutrikimai. Taip pat pereinama nuo pasyvių ir pusiau pasyvių pratimų iki aktyvių.
• Vėlyvasis reabilitacijos laikotarpis. Taikomi tikslingi aktyvūs pratimai, didelis dėmesys skiriamas prarastai funkcijai, stovėjimui ir vaikščiojimui.
• Liekamųjų reiškinių reabilitacijos laikotarpis. Jo metu tęsiamos nurodytos priemonės, tačiau dažniausiai reabilitacijos ligoninėje (Kalasauskas,2007).
Pats svarbiausias tikslas norint atkurti visas funkcijas, yra ankstyva reabilitacijos pradžia. Taip pat labai svarbu suburti stiprią reabilitacijos komandą, kuri efektingai ir tikslingai įvertintų ligonio problemas. Reabilitacijos komandą sudaro: gydytojas reabilitologas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, logopedas, psichologas, socialiniai darbuotojai, slaugytoja reabilitacijai, šeimos nariai ir pats ligonis (55). Pasak Žigienės (56), kiekvienas komandos narys turi savo uždavinius:
FMR gydytojas, vertina bendrą ligonio būklę, gydymo efektyvumą, koreguoja gydymą vaistais, atsako už ligonio bei jo šeimos narių mokymą.
Ergoterapeutas. Jis padeda sugrąžinti, stabilizuoti, ar bent jau dalinai kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines funkcijas.
Kineziterapeutas. Naudoja priemones kurios padeda grąžinti, palaikyti sveikatą ir fizinę būklę, taip pat kompensuoti negalią gydant judesiu ir fiziniais pratimais.
Logopedas. Tam tikrais specialiais mokymo metodais vaikams ir suaugusiems padedantis pašalinti ar sušvelninti turimus kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos, balso, kalbos ritmo ir/ar tempo, sutrikimus.
Psichologas. Siekia sudaryti palankias paciento nuostatas savirūpybai, motyvacijai gydytis ir psichoterapinėmis priemonėmis koreguoja psichoemocinės būklės pokyčius.
Socialinis darbuotojas. Konsultuoja ligonį ir jo šeimos narius apie socialines paslaugas, organizuoja ligonio laisvalaikį, padeda užmegzti ryšį su likimo draugais, visuomeninėm organizacijom, ugdymo įstaigom. Taip pat padeda įsigyti neįgaliųjų technikos pagalbos priemonių.
Bendros praktikos slaugytoja. Atsakinga ir vykdo slaugą, dalyvauja ligonio ir jo šeimos narių mokyme, jei turi FMR specializaciją, atlieka fizioterapijos procedūras.
Neuropsichologijos mokslas tyrinėja ryšius tarp žmogaus smegenų ir jo kasdienio funkcionavimo, elgesio bei pažintinių funkcijų: atminties, kalbos. Nehra (57) atliko tyrimą Indijoje, kurio metu buvo išsiaiškinta, jog neuropsichologinė reabilitacija pagerino paciento pažinimo
funkcijas ir gyvenimo kokybę. Tap pat po reabilitacijos buvo pastebėta, kad žymiai sumažėjo nerimas, agresyvus elgesys.
Asmenims po galvos smegenų traumos, kurie turi didesnių funkcijos sutrikimų, yra sunkiau dalyvauti prasmingoje veikloje, išleidus juos iš ligoninės. Todėl negalėjimas visiškai integruotis į prasmingą veiklą, blogina gyvenimo pilnatvę (5). Pasak Kleibeuker (6)atlikto tyrimo išsiaiškinta, kad tik po aštuoniolikos mėnesių, kai motorinės ir kognityvinės funkcijos stabilizuojasi, tada pradeda gerėti nuotaika.
Kleibeuker (6) teigia, kad depresija gali trukdyti optimalių reabilitacijos tikslų siekimo ir sėkmingos integracijos į šeimą, bendruomenę ir darbą. Todėl gydymą reikia pradėti nedelsiant, pirmiausia pagerinant nuotaiką ir sumažinant neigiamą poveikį tiek pažinimo, elgesio, fizinio ir psichosocialinio funkcionavimo. Į gydymą reikia įtraukti sutuoktinį, šeimos narius, kolegas. Todėl labai svarbu, kad asmenį po galvos smegenų traumos supantys žmonės gilintų savo žinias apie GST. O Silver (50) teigė, jog farmakoterapija yra naudinga potrauminės depresijos gydymui. Farmakoterapija gal ne tik palengvinti nuotaiką, bet ir sumažinti simptomus po galvos smegenų traumos.
Literatūroje teigiama, kad psichologiniai ir socialiniai veiksniai yra susiję su potrauminės depresijos vystymusi ir išsilaikymu. Atliktame tyrime buvo nustatyta, jog kognityvinė elgesio terapija mažina depresiją, nerimą ir pyktį, pagerina problemų sprendimo įgūdžius, savigarbą ir psichosocialinį veikimą po galvos smegenų traumos (50).
Neurologiniai tyrimai padarė didelę pažangą apie neuronų plastiškumą. Šių išvadų ir mokslinių tyrimų dėka randama vis daugiau įrodymų apie degeneracinį ir regeneracinį poveikį smegenims (14). Remiantis literatūra, smegenų plastiškumą galime gerinti per elgesio manipuliacijas, farmakologinio ir ląstelių terapijos gydymo dėka (58).
Elgesio mokymasis bei kartojimas – tai pagrindinis neuroreabilitacijos tikslas. Mokslininkai įrodė, jog smegenų neuronų plastiškumas didėja - besitreniruojant. Remiantis šia išvada galime teigti, kad reabilitacinės intervencijos dėka galime paveikti sinapsių plastines savybes ir priversti mūsų smegenis iš naujo atlikti funkciją (59).
Ergoterapija ir jos poveikis po galvos smegenų traumos
Ergoterapija išvertus iš graikų kalbos reikškia „gydymas darbu― (ergon– darbas, o therapeia – gydymas). O Adolph Meyer (1866 – 1950) laikomas ergoterapijos įkūrėju ir pirmųjų ergoterapijos organizacijų įkūrėju (60).
Pasaulinė ergoterapeutų federacija (angl. World Federation of Occupational Therapists WFOT) 2012 metais ergoterapiją apibūdino, kaip orientuotą sveikatos apsaugos profesiją, susijusią
su sveikatos ir geroves skatinimu per tikslingą veiklą. Pagrindinis tikslas yra siekti stiprinti pacientų gebėjimus įsitraukti į kasdienio gyvenimo veiklas, atsižvelgiant į jų norus, poreikius ir visuomenės nustatytus reikalavimus, modifikuojant veiklą arba aplinką, siekiant, kad pacientas sugebėtų atlikti užduotį.
Kriščiūnas (60) teigia, kad tai pacientų galimybių grąžinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas naudojant tikslingą veiklą, kurios tikslas padėti ligoniams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, bei poreikius. Pagrindinis ergoterapijos tikslas – padėti sugrįžti paciento fizinėms, protinėms, socialinėms ir profesinėms galimybėms. Ergoterapeuto tikslas –pasiekti, kad pacientas būtų kiek įmanoma mažiau priklausomas nuo kitų asmenų kasdienės veiklos atlikime.
Ergoterapeutas, būdamas reabilitacijos komandos narys, konsultuodamasis su kitais reabilitacijos specialistais įvertina asmens savarankiškumą, išsiaiškina kokiose veiklose reikalinga kito asmens pagalba. Paskui sudaro individualų veiklos planą, pagal kurį sudaromi artimieji ir tolimieji tikslai (61). Ergoterapeutas kaip specialistas:
Nustato asmens veiklos sutrikimo pobūdį; Įvertina veiklos atkūrimo galimybes ir būdus;
Kiekvienam asmeniui sudaro individualų ergoterapijos planą; Suderina šį planą su kitais komandos nariais;
Atsižvelgia į bendrus reabilitacijos tikslus;
Atsižvelgia į asmens pajėgumą, ergoterapijos kontraindikacijas.
Norint įgyvendinti ergoterapeuto pagrindinius tikslus ir uždavinius, reikia nustatyti veiklos sutrikimo pobūdį. Tam naudojami testai, Barthelio indeksas, Funkcinio nepriklausomumo testas ir kt. (60).
Asmenims, patyrusiems galvos smegenų traumą išryškėja, pasireiškia neurologiniai sutrikimai: motorikos, judesių koordinacijos, kalbos. Dažniausiai po galvos smegenų traumos sutrinka funkcinis mobilumas, todėl norint išvengti kontraktūrų, taikoma kontraktūrų profilaktika t.y. reikia keisti padėtis. Funkcinis mobilumas apima judėjimą lovoje, judėjimą vežimėliu, persikėlimus į ir iš lovos, mašiną, vonią, dušą, tualetą, judėjimą vežimėliu, ėjimą ir lipimą laiptais (11).
Po galvos smegenų traumos dažnai pakinta suvokimas, motorinis valdymas, pusiausvyra, emocinis funkcionavimas, socialinė integracija ir elgesio kontrolė, kurios yra taip pat glaudžiai susijusi su kognityvinėmis funkcijomis. Kognityvinė reabilitacija tai kelionė į terapinį procesą, kuris padidina ir pageriną asmens tobulėjimą ir gebėjimą apdoroti informaciją tam, kad pagerinti kasdieninę veiklą. Taikom terapijos metodai, kurie gali sumažinti iškilusias problemas, kurios sukelia dėmesio deficitą, vaizdinį apdorojimą, kalbas, atmintį, problemų sprendimus. Norint
padidinti asmens nepriklausomumą, reabilitacijoje turi būti sprendžiamos visos profesinės veikos sritys, įskaitant judrumą, savipagalbą, socialinę integraciją, pasilinksminą ir produktyvias veiklas (62).
Buvo atliktas tyrimas, asmenims po vidutinio ir sunkios galvos smegenų traumos, kuriame 10 iš 12 pacientų galėjo nustatyti savo tikslus, naudojant kanadietišką veiklos modelį. Nors maža motyvacija, sutrikęs savęs suvokimas, pažinimo pablogėjimas yra kliūtis siekiant savo tikslų, bet tyrimo rezultatai parodė, kad tikslų siekimas yra naudinga priemonė reabilitacijos tikslams pasiekti (63).
Pagrindinis reabilitacijos specialistų tikslas yra integracija į visuomenę. Efektyvi bendruomenės integracija įtraukia asmenis po galvos smegenų traumos į bendruomenę, kurioje jie gali būti laimingi ir produktyvūs. Atliktame tyrime apie asmenų, po galvos smegenų traumos integraciją į bendruomenę, išsiaiškinta, jog į šias programas reikėtų labiau atsižvelgti, nes intervencija sustiprina bendruomenės integraciją. Todėl ergoterapeutus reikia informuoti apie geriausius intervencijos įrodymus, kurie gali skatinti asmenį po galvos smegenų traumos į bendruomenės integraciją (13). Panašiai teigia ir Vieira (64), kad valstybės politika turėtų labiau atsižvelgti į produktyvumą, nes tai turi daug įtakos gyvenimo kokybei po GST.
Tsaousides (65) atliktame tyrime išsiaiškinta, jog po galvos smegenų traumos asmenims labai svarbu gaunamos pajamos, traumos sunkumas, traumos trukmė, darbas ir gyvenimo kokybės, nes tarp jų buvo rastos reikšmingos koreliacijos. Taip pat buvo rastos koreliacijos tarp darbo, gyvenimo kokybės ir savo svarbių poreikių patenkinimas. Panašiai teigia ir Jacobsson (66), labai svarbus veiksnys yra socialinis dalyvavimas, kad pasitenkinimas gyvenimu būtų geresnis po GST.
2. TYRIMO METODAI
2.1 Tiriamųjų kontingentas
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2016 metų vasario iki 2017 metų kovo mėnesio. Tiriamieji buvo renkami Všį "Senevita" reabilitacijos skyriuje. Įtraukimo į tyrimą kriterijai - pacientai su diagnoze – galvos smegenų traumos (GST) (pagal TLK–10 diagnozė S06–S06.9), tiriamųjų trumpojo protinės būklės testo (TPBT) vertinimas turėjo būti ne mažiau nei 21 balas bei dalyviai turėjo savanoriškai sutikti dalyvauti tyrime. Iš viso į tyrimą buvo įraukti 40 pacientų. Kiekvienas tiriamasis buvo informuotas apie vykdomą tyrimą ir raštu pateikė savo sutikimą dalyvauti tyrime. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC‒FMR (M)‒119) (žr. 1 priedas).
2.2 Tyrimo metodika ir organizavimas
Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes (tiriamąją ir kontrolinę) po 20 asmenų. Visiems tiriamiesiems buvo taikoma ergoterapija reabilitacijos laikotarpiu 5 kartus per savaitę , procedūros trukmė 30 min. Tiriamosios grupės pacientams papildomai po reabilitacijos visą mėnesį buvo taikoma speciali ergoterapijos programa geroms emocijoms skatinti namų
aplinkoje. Tiriamieji buvo testuojami prieš reabilitaciją po jos ir papildomai trečią kartą praėjus mėnesiui po reabilitacijos namuose (1 pav.).
Tyrime buvo vertinama pacientų savarankiškumas (FNT testas), emocinė būsena bei jos pokyčiai (HAD skalė), bei gyvenimo kokybė (SF-36 klausimynas). Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 22.0 programine įranga.
1 pav. Tyrimo schema
Trumpas protinės būklės testas (TPBT) – (angl. Mini mental test) - Testą sudaro 6 dalys: orientacija, naujos informacijos įsiminimas, dėmesys ir skaičiavimas, atmintis, kalba ir vizualiniai–konstrukciniai gebėjimai. TPBT yra viena plačiausiai naudojamų priemonių Europoje kognityvinių funkcijų tikrinimui. Tačiau minima, kad kalbos nesupratimas, žemas išsilavinimas gali neigiamai paveikti šio testo rezultatus. Šis testas buvo naudotas tiriamųjų pažintinių funkcijų sutrikimams įvertinti. Teste vertinamos: orientacija laike ir vietoje, žodžių pakartojimas, dėmesys, trumpalaikė atmintis, kalba, sugebėjimas vykdyti žodines ir raštu patiktas užduotis bei kopijuoti. Kiekviena teisingai atlikta užduotis vertinama 1 balu. Maksimaliai galima surinkti 30 balų. Rezultatų vertinimas: 0‒10 – sunkus, 11‒20 – vidutinis, 20‒23 – lengvas kognityvinis defektas (Žr. 4 priedą).
Funkcinis nepriklausomumo testas (FNT) - (angl. Functional independence measure) - šis testas praktikoje yra dažniausiai naudojamas norint įvertinti pacientų savarankiškumą. Šio testo dėka galima įvertinti asmens gebėjimą atlikti pagrindinius apsitarnavimo veiksmus, o taip pat yra
vertinama orientacija, gebėjimas palaikyti socialinius santykius bei spręsti iškilusias problemas. Kiekviena veiklos sritis yra vertinama balais nuo 1 iki 7 balų: 1 - visiška pagalba (apsitarnavimas 0 proc.), 2 - maksimali pagalba (apsitarnavimas – 25 proc.), 3 - vidutinė pagalba (apsitarnavimas – 50 proc.), 4 - minimali pagalba (apsitarnavimas – 75 proc.), 5 - priežiūra, 6 - modifikuotas nepriklausomumas (įrankis), 7 - visiškai nepriklausomas (laikinai, nuolat). Bendra balų suma nuo 18 iki 126 balų. Kuo didesnė balų suma, tuo didesnis asmens savarankiškumas (žr. 5 priedą).
Funkcinis nepriklausomumas, vertinamas remiantis funkcinio nepriklausomumo testo duomenimis, skirstomas į apsitarnavimą (valgymas, viršutinės kūno dalies tualetas, maudymasis, apsirengimas, apsiavimas, tualetas), sfinkterių kontrolę (šlapinimasis ir tuštinimasis), persikėlimą iš vienos vietos į kitą (lovoje, nuo kėdės ar vežimėlio, tualete, duše ar vonioje), judėjimą (vaikščiojimas arba važiavimas vežimėliu, lipimas laiptais), bendravimą (sugebėjimą suvokti ir atsakyti) ir socialinį pažinimą (socialinis bendravimas, problemų sprendimas, atmintis) (56).
HAD skalė - (angl. Hospital Anxhiety and depression scale) - ši skalė yra viena iš dažniausiai naudojamų skalių, nustatant nerimo ir depresijos lygį. Ji yra nesudėtinga, trumpa ir trunka tik apie 2-5 min. Atliekant testą, asmuo turi pažymėti atsakymą, kuris jo nuomone, labiausiai apibūdina jo savijautą praėjusią savaitę. Paciento prašoma atsakymus surašyti kuo greičiau, nes pirma reakcija geriau atspindi emocinę būseną. Skalė susideda iš 14 klausimų, iš kurių 7 susiję su depresija, o kiti 7 atspindi nerimą. Kiekvienas klausimas vertinamas nuo 0 iki 3 balų, todėl balų suma depresijos ir nerimo grupėje gali svyruoti nuo 0 iki 21. Bendra balų suma parodo nerimo arba depresijos sunkumo laipsnį. Taigi surinkus nuo 0 iki 7 balų – vertinama kaip normalus nerimas arba nuotaika; nuo 8 iki 10 balų – lengvi nerimo arba depresijos simptomai; nuo 11 iki 14 balų – vidutinio sunkumo; o nuo 15 iki 21 balų yra sunkūs nerimo ar depresijos simptomai (žr. 6 priedą).
Gyvenimo kokybės klausimynas SF-36 - (angl. Medical Outcomes Study 36-items Short Form) - šį klausimyną sudaro 36 klausimai, kurie atspindi aštuonias gyvenimo sritis, kurios savo ruožtu jungiamos į dvi sveikatos kategorijas: fizinę ir psichinę. Fizinei sveikatai įvertinti priskiriamos fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, skausmo, bendros sveikatos vertinimo sritys, tuo tarpu psichinei sveikatai priklauso socialinių ryšių, energingumo/ gyvybingumo, emocinės būsenos bei veiklos apribojimo dėl emocinių problemų sritys. Kiekviena sritis yra vertinama balais, bendras balų skaičius gali svyruoti nuo 0 iki 100. Kuo didesnė balų suma surenkama, tuo geresnė gyvenimo kokybė (žr. 7 priedą).
2 lentelė. SF-36 klausimyno modelis
Klausimai Balai Sritys
3a 3b 3c 3d 3e 3f 3g 3h 3i 3j energinga veikla vidutinio sunkumo veikla
kėlimas, nešimas lipimas laiptais keletą aukštų lipimas vieną aukštą
pasilenkimas, klūpojimas ėjimas 1,5 km ėjimas 0,5 km ėjimas 100 m prausimasis, rengimasis 1-3
Fizinis aktyvumas = ((FA– 10)/20)×100 FA = 3a+3b+3c+3d+3e+3f+3g+3h+3i +3j Fizinė sveikata 4a 4b 4c 4d sumažino laiką atlieka mažiau apribojo rūšį iškilo sunkumų
0-1 Veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų = (VF/4)×100 VF = 4a+4b+4c+4d 7 8 skausmo stiprumas skausmo trukdymas 1-6 1-5 Skausmas = ((S–2)/9)×100 S = 7+8 1 10a 10b 10c 10d bendras sveikatos vertinimas greičiau suserga
kaip sveikas sveikata blogės
sveikata puiki
1-5 Bendras sveikatos vertinimas = ((BSV –5)/20)×100 BSV = 1+10a+10b+10c+10d 9a 9e 9g 9i žvalus energingas išsekęs pavargęs 1-6 Energingumas/gyvybingumas = ((EG–4)/20)×100 EG = 9a+9e+9g+9i Psichikos sveikata 6
9j trukdymas bendravimui laiko apribojimas 1-5 1-6 Socialinė funkcija = ((SF– 2)/9)×100 SF = 6+9j 5a 5b 5c sumažino laiką atlieka mažiau nerūpestingas 0-1
Veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų = (VE /3)×100 VE = 5a+5b+5c 9b 9c 9d 9f 9h nervingas nusiminęs taikus liūdnas laimingas 1-6 Emocinė būklė = ((EB–5)/25)×100 EB = 9b+9c+9d+9f+9h
Ergoterapijos programa geroms emocijoms skatinti - tiriamajai grupei 30 dienų po reabilitacijos buvo taikoma specialiai sudaryta ergoterapijos programa, skatinanti geroms emocijoms. Individualūs ergoterapijos užsiėmimai vykdavo 2 kartus per savaitę, kuriuose 1 procedūra skirta grupiniams susitikimams. Grupinių susitikimų metu vykdavo įgyvendinto plano dalies aptarimas. Kitos procedūros metu su tiriamaisiais buvo žaidžiami stalo žaidimai. Likusias dienas asmenims buvo sudarytas vienodas savaitės planas. Savaitės planas sudarytos iš laisvalaikio užsiėmimų: stalo ir kompiuterinių žaidimų, filmų ir animacinių filmų žiūrėjimas (komedijos), maisto gaminimas, knygų ar žurnalų skaitymas, tvarkymasis (perstumdyti baldus) (žr. 8 priedą).
Statistinė duomenų analizė - naudojant kompiuterine programa Mikrosoft Excel 2010 ir ,,SPSS.22’’ statistinį programų paketą. Duomenims analizuoti buvo taikyta SPSS Statistics 22. 0 programos versija. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė paklaida (SD). Dviem priklausomoms imtims palyginti taikytas Vilkoksono kriterijus, dviem nepriklausomoms imtims palyginti taikytas Manio - Vitnio kriterijus. Statistinis patikimumo lygmuo buvo p < 0,05. Kiekybinio tyrimo duomenis analizuojant atsitiktinių dydžių X ir Y palyginti buvo taikyta Spirmano koreliacijos koeficientas. H0 : p=0, H0 : p ≠ 0. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali (xmin), maksimali (xmax) reikšmė ir vidurkis (𝑥̅ ) - xme(xmin - xmax; 𝑥̅ ), kokybiniai – procentais. Skirtumai, kai p < 0,05 laikyti statistiškai reikšmingais (2 pav.)
3. TYRIMO REZULTATAI
Tiriamųjų charakteristika. Tyrime dalyvavo 40 pacientų (11 moterų (27,5 proc.) ir 29 vyrai (72,5 proc.) (3 pav.). Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes atsitiktine tvarka. Tiriamosios grupės pacientų (n=20) amžiaus vidurkis 58,55±10,1 (4 pav.), dienų skaičiaus vidurkis reabilitacijoje 33,2±5,37 ir atliktų ergoterapijos procedūrų skaičius reabilitacijos metu 27,45±4,16. Kontrolinės grupės pacientų (n=20) amžiaus vidurkis 59,7±8,5 (4 pav.), dienų skaičiaus vidurkis reabilitacijoje 32,8±5,75, atliktų ergoterapijos procedūrų skaičius reabilitacijos metu 27,05±4,5. Pacientų amžius svyravo nuo 41 iki 73 metų. Abi grupės pagal amžių yra homogeniškos (U=195,50; p = 0,903).
4 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal amžių
Tiriamųjų savarankiškumo dinamika
Tyrimo duomenys pagal FNT testą. Savarankiškumo vertinimo rezultatai tiriamosiosgrupės reabilitacijos pradžioje buvo 90,5(52-106; 87,25), po reabilitacijos 110(73-117; 102,75), o po mėnesio 118(83-124; 112,45). Tiriamosios grupės pacientų savarankiškumas statistiškai reikšmingai pagerėjo tiek iš karto po reabilitacijos (Z = 3,925; p < 0,001), tiek po mėnesio (Z = -3,926; p < 0,001).
Kontrolinės grupės savarankiškumo rezultatai pradžioje buvo 83(59-106; 83,8), pabaigoje 98,5(70-120; 99,95), o po mėnesio 103(80-123; 104,6). Pacientų savarankiškumas statistiškai reikšmingai pagerėjo tiek po reabilitacijos (Z = -3,925; p < 0,001), tiek po mėnesio (Z = -3,831; p < 0,001).
Lyginant abiejų grupių savarankiškumo rezultatus reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 171,50; p = 0,440), po reabilitacijos statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių taip pat nenustatyta (U = 185,00; p = 0,685), tačiau po mėnesio nustatėme statistiškai reikšmingą skirtumą lyginant tarp grupių savarankiškumo rezultatus (U = 128,00; p = 0,05) (5 pav.). Tai rodo, kad taikant ergoterapijos programą namuose galima pasiekti geresnių savarankiškumo rezultatų nei taikant ergoterapiją tik stacionare.
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamųjų savarankiškumą prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos
**- skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamųjų savarankiškumą po reabilitacijos ir po reabilitacijos praėjus mėnesiui
***- skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,05), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių po reabilitacijos praėjus mėnesiui savarankiškumą
5 pav. Tiriamųjų savarankiškumo vertinimas pagal FNT testą
Tiriamosios grupės savarankiškumo vertinimo rezultatai reabilitacijos pradžioje: savęs priežiūra 30(14-39; 28,05), sfinkterių kontrolė 12,3(6-14; 12,30), persikėlimas 14,5(5-19; 13,75), judėjimas 5(2-11; 5,55), bendravimas 11(8-14; 11), socialinis pažinimas 17(12-21; 16,6); po reabilitacijos: savęs priežiūra 36,5(20-39; 33,45), sfinkterių kontrolė 14(13-14; 13,95), persikėlimas 17(8-20; 16,2), judėjimas 11(3-14; 9,15), bendravimas 12(8-14; 11,8), socialinis pažinimas 18,2(12-21; 18,2); po mėnesio: savęs priežiūra 39(24-41; 37,35), sfinkterių kontrolė 14(13-14; 13,95), persikėlimas 19(10-21; 17,55), judėjimas 12,5(4-14; 11,25), bendravimas 13(9-14; 12,85), socialinis pažinimas 20(16-21; 19,5). Vertinant atskiras savarankiškumo veiklas, tiriamojoje grupėje po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo savęs priežiūra (Z = -3,839; p < 0,001), sfinkterių
* *
***
** ***
kontrolė (Z = -2,694; p = 0,007), persikėlimas (Z = -3,750; p < 0,001), judėjimas (Z = -3,836; p < 0,001), bendravimas (Z = -2,683; p = 0,007), socialinis pažinimas (Z = -3,559; p < 0,001).
Kontrolinės grupės savarankiškumo vertinimo rezultatai reabilitacijos pradžioje: savęs priežiūra 26,5(14-39; 27,15), sfinkterių kontrolė 14(8-14; 12,7), persikėlimas 12(5-17; 11,9), judėjimas 4(2-9; 4,45), bendravimas 10,5(9-14; 10,9), socialinis pažinimas 16,5(13-21; 16,7); po reabilitacijos: savęs priežiūra 31,5(18-40; 31,75), sfinkterių kontrolė 14(10-14; 13,45), persikėlimas 15,5(10-20; 15,8), judėjimas 7,5(4-14; 8,55), bendravimas 12(10-14; 12,05), socialinis pažinimas 18,2(12-21; 18,2); po mėnesio: savęs priežiūra 33(19-41; 33,55), sfinkterių kontrolė 14(11-14; 13,55), persikėlimas 16,5(11-20; 16,55), judėjimas 8,5(4-14; 9,25), bendravimas 13(11-14; 12,5), socialinis pažinimas 19(16-21; 19,2). Vertinant atskiras savarankiškumo veiklas, kontrolinėje grupėje po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo savęs priežiūra (Z = -3,937; p < 0,001), sfinkterių kontrolė (Z = 2,232; p = 0,026), persikėlimas (Z = 3,935; p < 0,001), judėjimas (Z = -3,950; p < 0,001), bendravimas (Z = -3,508; p < 0,001), socialinis pažinimas (Z = -3,680; p < 0,001).
Įvertinus savarankiškumą praėjus mėnesiui po reabilitacijos tiriamojoje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo savęs priežiūra (Z = -3,935; p < 0,001), persikėlimas (Z = -3,862; p < 0,001), judėjimas (Z = 3,859; p < 0,001), bendravimas (Z = 3,571; p < 0,001), socialinis pažinimas (Z = -3,359; p = 0,001), o vertinant sfinkterių kontrolę statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta (Z = 0; p = 1,0).
Įvertinus savarankiškumo praėjus mėnesiui po reabilitacijos kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo savęs priežiūra (Z = -3,432; p = 0,001), persikėlimas (Z = -3,035; p = 0,002), judėjimas (Z = -3,071; p = 0,002), bendravimas (Z = -2,714; p = 0,007), socialinis pažinimas (Z = -3,494; p < 0,001), o vertinant sfinkterių kontrolę statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta (Z = -1,414; p = 0,157).
Vertinant abiejų grupių rezultatus prieš reabilitaciją statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo savęs priežiūros (U = 186,50; p = 0,714), sfinkterio kontrolės (U = 189,00; p = 0,739), persikėlimo (U = 127,00; p = 0,05), judėjimo (U = 147,00; p = 0,142) bendravimo (U = 188,00; p = 0,741), socialinio pažinimo (U = 195,50; p = 0,792) veiklose(6 pav.).
6 pav. FNT testo atskirų sričių vertinimas prieš reabilitaciją abiejose grupėse
Įvertinus abiejų grupių tiriamųjų savarankiškumą atskirose veiklose po reabilitacijos savęs priežiūros (U = 195,50; p = 0,903), sfinkterio kontrolės (U = 158,00; p = 0,067), persikėlimo (U = 186,50; p = 0,713), judėjimo (U = 180,00; p = 0,581) bendravimo (U = 189,50; p = 0,770), socialinio pažinimo (U = 198,50; p = 0,968), statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (7 pav.).
7 pav. FNT testo atskirų sričių vertinimas po reabilitacijos abiejose grupėse
Vertinant savarankiškumą praėjus mėnesiui po reabilitacijos stebimas satistiškai reikšmingas pagerėjimas savęs priežiūros (U = 116,00; p = 0,022) ir judėjimo (U = 118,50; p = 0,026) srityse, o sfinkterio kontrolės (U = 116,00; p = 0,022), persikėlimo (U = 116,00; p = 0,022), bendravimo (U = 116,00; p = 0,022), socialinio pažinimo (U = 116,00; p = 0,022) statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (8 pav.).
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,022), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių savarankiškumo savęs priežiūros sritį
**- skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,026), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių savarankiškumo judėjimo sritį
8 pav. FNT testo atskirų veiklų vertinimas po mėnesio abiejose grupėse
Tiriamųjų emocinės būsenos dinamika
Tyrimo rezultatai pagal HAD skalę. Pagal HAD skalę buvo vertinama pacientų emocinė būsena. HAD skalė susideda iš dviejų dalių: depresijos (D) ir nerimo (N). Tyrimo pradžioje emocinės būsenos pagal (D) dalį vertinimo rezultatai tiriamoje grupėje buvo 10,5(7-14; 10,6), pabaigoje 9(5-13; 9,25), po mėnesio 6(1-11; 5,75) ir pagal (N) dalį reabilitacijos pradžioje 8(3-14; 8,3), pabaigoje 8(2-14; 7,85), po mėnesio 5(1-11; 4,65). Pacientų emocinė būsena pagal (D) dalį tiriamoje grupėje tiek po reabilitacijos (Z = -3,825; p < 0,001), tiek po mėnesio (Z = -3,939; p < 0,001) statistiškai reikšmingai pagerėjo. Vertinant emocijų rezultatus pagal (N) dalį, stebimas statistiškai reikšmingas pagerėjimas po reabilitacijos (Z = 1,968; p = 0,049) ir po mėnesio (Z = -3,935; p < 0,001).
Tyrimo pradžioje emocinės būsenos pagal (D) dalį vertinimo rezultatai kontrolinėje grupėje buvo 9(4-13; 8,95), pabaigoje 7(3-12; 7,55), po mėnesio 7,5(4-11; 7,4) ir pagal (N) dalį reabilitacijos pradžioje 9(6-12; 8,65), pabaigoje 8(4-11; 7,55), po mėnesio 6(2-9; 6,25). Pacientų emocinė būsena pagal (D) dalį kontrolinėje grupėje po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo (Z = -3,938; p < 0,001), o po mėnesio statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (Z = -0,632; p = 0,527). Vertinant emocijų rezultatus pagal (N) dalį, stebimas statistiškai reikšmingas skirtumas po reabilitacijos (Z = -3,787; p < 0,001) ir po mėnesio (Z = -3,173; p = 0,002).
Lyginant abiejų grupių emocinės būsenos pagal (D) dalį rezultatus reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 129,00; p = 0,053), po reabilitacijos statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nenustatyta (U = 133,50; p = 0,069) bei po mėnesio rezultatai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 139,00; p = 0,096) (9 pav.). Atsižvelgus į gautus rezultatus, galime teigti, jog reabilitacija efektyvi abiems grupėms. O praėjus mėnesiui po reabilitacijos tiriamosios grupės rezultatai buvo geresni, negu kontrolinės.
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,05), lyginant tiriamųjų emocinę būseną pagal (D) dalį prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos
** - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamosios grupės emocinę būseną pagal (D) dalį po reabilitacijos ir po reabilitacijos praėjus mėnesiui
9 pav. Tiriamųjų emocinės būsenos vertinimas pagal HAD skalės (D) dalį tarp grupių *
* **
Lyginant abiejų grupių emocinės būsenos pagal (N) dalį rezultatus reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 173,00; p = 0,459), po reabilitacijos statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nenustatyta (U = 184,50; p = 0,671), o po mėnesio tiriamoje grupėje stebimas emocinės būsenos pagal (N) dalį statistiškai reikšmingas pagerėjimas (U = 119,50; p = 0,027) (10 pav.).
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamųjų emocinė būsena pagal (N) dalį prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos
**- skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamųjų emocinė būsena pagal (N) dalį po reabilitacijos ir po reabilitacijos praėjus mėnesiui
***- skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,027), lyginant tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių emocinė būsena pagal (N) dalį po reabilitacijos praėjus mėnesiui
10 pav. Tiriamųjų emocinės būsenos vertiniamas pagal HAD skalės (N) dalį tarp grupių
Tiriamųjų gyvenimo kokybės dinamika
Tyrimo duomenys pagal SF-36 gyvenimo kokybės klausimyną. Tiriamosios grupės gyvenimo kokybės rezultatai reabilitacijos pradžioje buvo 322(198-510; 326), reabilitacijos pabaigoje 362(213-520; 351) ir po mėnesio 455(350-541; 454). Tiriamosios grupės gyvenimo kokybė statistiškai reikšmingai pagerėjo po reabilitacijos (Z = -2,535; p = 0,011) bei po mėnesio (Z = -3,920; p < 0,001). * ** *** *** * **
Kontrolinės grupės gyvenimo kokybės rezultatai pradžioje buvo 252(197-552; 297), pabaigoje 323(204-530; 325), po mėnesio 371(220-535; 365). Pacientų gyvenimo kokybė statistiškai reikšmingai pagerėjo tiek po reabilitacijos (Z = -2,397; p = 0,017), tiek po mėnesio (Z = -3,659; p < 0,001).
Lyginant abiejų grupių gyvenimo kokybės rezultatus reikšmingų skirtumų prieš reabilitaciją nenustatyta (U = 160,50; p = 0,285), po reabilitacijos statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (U = 165,00; p = 0,344), tačiau po mėnesio tiriamosios grupės gyvenimo kokybės rezultatai statistiškai reikšmingai pagerėjo (U = 79,00; p = 0,001) lyginant su kontroline grupe(11 pav.).
* - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,05), lyginant tiriamųjų gyvenimo kokybę prieš reabilitaciją ir po reabilitacijos
** - skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001), lyginant tiriamųjų gyvenimo kokybę po reabilitacijos ir po reabilitacijos praėjus mėnesiui
*** - skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,001), lyginant tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių po reabilitacijos praėjus mėnesiui gyvenimo kokybę
11 pav. Tiriamųjų SF-36 gyvenimo kokybės klausimyno vertinimo rezultatai tarp grupių *** ** * ** * ***
Tiriamosios grupės atskirų sričių gyvenimo kokybės rezultatai prieš reabilitaciją: fizinis aktyvumas 35(0-75; 33), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 0(0-100; 16,25), skausmas 22,22(0-55,56; 24,56), bendra sveikatos vertinimas 45(40-55; 46,75), energingumą/gyvybingumą 50(40-65; 51,5), socialinė funkcija 44,44(22,22-66,66; 41,11), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 25(0-100; 47,5), emocinė būklė 60(52-68; 589,8); po reabilitacijos: fizinis aktyvumas 40(0-95; 28,75), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 25(0-100; 28,75), skausmas 22,22(0-55,55; 22,22), bendra sveikatos vertinimas 47,5(40-60; 48,5), energingumą/gyvybingumą 50(35-65; 49,25), socialinė funkcija 44,44(22,22-56,44; 38,38), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 100(0-100; 60), emocinė būklė 60(52-68; 60,2); po mėnesio: fizinis aktyvumas 95(15-100; 78,5), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 75(50-100; 72,5), skausmas 11,11(0-55,55; 15,55), bendra sveikatos vertinimas 45(40-55; 45,75), energingumą/gyvybingumą 50(35-60; 48), socialinė funkcija 44,44(33,33-55,55; 42,22), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 100(0-100; 90), emocinė būklė 60(52-84; 61,6);
Vertinant atskiras gyvenimo kokybės sritis tiriamoje grupėje po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinis aktyvumas (Z = -3,528; p < 0,001), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (Z = -2,232; p = 0,026), o įvertinus skausmą (Z = -1,376; p = 0,169), bendrą sveikatos vertinimą (Z = -1,650; p = 0,099), energingumą/gyvybingumą (Z = -1,317; p = 0,188), socialinę funkciją (Z = -1,121; p = 0,262), veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų (Z = -1,890; p = 0,059), emocinė būklę (Z = -0,390; p = 0,697) statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta.
Kontrolinės grupės atskirų sričių gyvenimo kokybės rezultatai prieš reabilitaciją: fizinis aktyvumas 20(0-70; 21,25), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 0(0-100; 17,50), skausmas 22,22(0-55,55; 22,77), bendra sveikatos vertinimas 45(40-55; 47), energingumą/gyvybingumą 50(35-70; 50), socialinė funkcija 44,44(33,33-55,55; 41,11), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 0(0-100; 40), emocinė būklė 58(48-68; 57,8); po reabilitacijos: fizinis aktyvumas 30(5-85; 33), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 12,5(0-100; 30), skausmas 22,22(0-55,55; 18,88), bendra sveikatos vertinimas 45(35-60; 45,75), energingumą/gyvybingumą 50(40-60; 48,5), socialinė funkcija 38,88,(33,33-44,44; 38,88), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 50(0-100; 52,50), emocinė būklė 58(44-68; 57,4); po mėnesio: fizinis aktyvumas 45(0-95; 51,25), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų 50(0-100; 46,25), skausmas 22,22(0-55,55; 17,77), bendra sveikatos vertinimas 45(35-55; 46), energingumą/gyvybingumą 50(35-65; 49), socialinė funkcija 44,44(22,22-55,55; 39,44), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų 50(0-100; 57,50), emocinė būklė 56(44-68; 57,6);
Įvertinus gyvenimo kokybės sritis kontrolinėje grupėje po reabilitacijos statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinis aktyvumas (Z = -3,309; p = 0,001), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (Z = -2,041; p = 0,041), o vertinant skausmą (Z = -1,933; p = 0,053), bendrą sveikatos
vertinimą (Z = -0,964; p = 0,335), energingumą/gyvybingumą (Z = -0,826; p = 0,409), socialinę funkciją (Z = -1,414; p = 0,157), veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų (Z = -1,590; p = 0,059), emocinę būklę (Z = -0,417; p = 0,676) statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta.
Vertinant atskiras gyvenimo kokybės sritis tiriamojoje grupėje po mėnesio statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinis aktyvumas (Z = -3,925; p < 0,001), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (Z = -3,654; p < 0,001), skausmas (Z = -2,217; p = 0,027), bendras sveikatos vertinimas (Z = -2,054; p = 0,040), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų (Z = -2,460; p = 0,014), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta energingume/gyvybingume (Z = -1,058; p = 0,290), socialinėje funkcijoje (Z = -1,393; p = 0,163), emocinėje būklėje (Z = -1,146; p = 0,252).
Vertinant atskiras gyvenimo kokybės sritis kontrolinėje grupėje po mėnesio statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinis aktyvumas (Z = -3,838; p < 0,001), veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų (Z = -2,919; p = 0,004), bet skausmas (Z = -1,000; p = 0,317), bendras sveikatos vertinimas (Z = -0,330; p = 0,741), energingumas/gyvybingumas (Z = -0,500; p = 0,617), socialinė funkcija (Z = -0,333; p = 0,739), veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų (Z = -1,414; p = 0,157), emocinė būklė (Z = -0,277; p = 0,782) statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Įvertinus abiejų grupių gyvenimo kokybės atskirų sričių rezultatus prieš reabilitaciją - fizinį aktyvumą (U = 146,00; p = 0,141), veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų (U = 196,00; p = 0,898), skausmą (U = 183,50; p = 0,647), bendrą sveikatos vertinimą (U = 196,00; p = 0,910), energingumą/gyvybingumą (U = 168,00; p = 0,369), socialinę funkciją (U = 197,00; p = 0,925), veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų (U = 184,00; p = 0,619), emocinę būklę (U = 166,00; p = 0,347) - nebuvo pastebėta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių (12 pav.). Apibendrinant, matome, kad prieš reabilitaciją grupės buvo homogeniškos.
12 pav. SF-36 klausimyno atskirų sričių vertinimas prieš reabilitaciją abiejose grupėse Analogiškai vertinant abiejų grupių gyvenimo kokybės atskiras sritis po reabilitacijos statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo fiziniame aktyvume (U = 157,00; p = 0,243), veiklos apribojime dėl fizinių negalavimų (U = 197,50; p = 0,943), skausme (U = 182,50; p = 0,629), bendrame sveikatos vertinime (U = 147,00; p = 0,135), energingume/gyvybingume (U = 190,00; p = 0,777), socialinėje funkcijoje (U = 195,00; p = 0,880), veiklos apribojime dėl emocinių sutrikimų (U = 182,50; p = 0,680), emocinėje būklėje (U = 154,00; p = 0,204) (13 pav.).
13 pav. SF-36 klausimyno atskirų sričių vertinimas po reabilitacijos abiejose grupėse Įvertinus abiejų grupių gyvenimo kokybės atskirų sričių rezultatus praėjus mėnesiui po reabilitacijos nustatyta, jog tiriamoje grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinio aktyvumo (U = 88,00; p = 0,002), veiklos apribojimo dėl fizinių negalavimų (U = 86,00; p = 0,001), veiklos apribojimo dėl emocinių sutrikimų (U = 115,00; p = 0,005) sritys, bet skausmo (U = 176,50; p = 0,707), bendro sveikatos vertinimo (U = 195,00; p = 0,887), energingumo/gyvybingumo (U = 188,00; p = 0,740), socialinės funkcijos (U = 159,50; p = 0,206), emocinės būklės (U = 155,50; p = 0,218) srityse nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo (14 pav.).
*-skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,002), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių fizinį aktyvumą
**- skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,001), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų
***- skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,005), lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupių veiklos apribojimą dėl emocinių sutrikimų
14 pav. SF-36 klausimyno atskirų sričių vertinimas praėjus mėnesiui po reabilitacijos abiejose grupėse
Vertinant ryšį tarp gyvenimo kokybės ir savarankiškumo tiriamoje grupėje nustatyta, jog jis yra stiprus ir statistiškai reikšmingas (r = 0,734; p < 0,05) bei kontrolinės grupės koreliacija teigiama, silpna ir statistiškai reikšminga (r = 0,480; p < 0,05) (15 pav.).
