KIAULIŲ POSKERDIMINIO TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARINĖS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDRA

TADAS VERBICKAS

KIAULIŲ POSKERDIMINIO TYRIMO

REZULTATŲ ANALIZĖ

INCIDENCE ANALYSIS OF ORGAN AND TISSUE

LESIONS IN POST-SLAUGHTER HOGS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Gražina Januškevičienė

PATVIRTINMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: Kiaulių poskerdiminio tyrimo

rezultatų analizė

yra atliktas mano paties:

nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Tadas Verbickas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Tadas Verbickas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Darbas parašytas savarankiškai, siūlau paruoštą darbą viešam gynimui Gražina Januškevičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

Mindaugas Malakauskas

(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 6 ĮVADAS... 8 Darbo tikslas . ... 8 Darbo uždaviniai ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Gyvūninių produktų kokybės užtikrinimas ... 10

1.2. Bendra priešskerdiminio, poskerdiminio tyrimo eiga ir randami pakitimai ... 15

1.3. Kiaulių priešskerdiminio ir poskerdiminio tyrimo metu dažniausiai diagnozuojami susirgimai ... 23

2. MEDŽIAGOS IR METODAI... 25

3. REZULTATAI IR REZULTATŲ APTARIMAS ... 27

IŠVADOS ... 41

LITERATŪRA ... 42

SANTRAUKA

Darbo autorius: Tadas Verbickas

Darbo vadovas: prof. dr. Gražina Januškevičienė

Mokslinis tiriamasis darbas buvo vykdomas 2012–2014 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Maisto saugos ir kokybės katedroje ir X mėsos įmonės skerdykloje. Darbo apimtis - 51 puslapis, darbe pateiktos 7 lentelės, 5 paveikslai, priede pateiktos 6 lentelės.

Darbo pavadinimas: Kiaulių poskerdiminio tyrimo rezultatų analizė.

Darbo tikslas: Atsižvelgiant į žaliavos tiekėją, nustatyti kiaulių poskerdiminio tyrimo metu nustatomus pakitimus.

Darbo uždaviniai:

 nustatyti iš skirtingų ūkių tiekiamoms kiaulėms poskerdiminio tyrimo metu nustatomus pakitimus;

 nustatyti iš skirtingų ūkių tiekiamoms kiaulėms poskerdiminio tyrimo metu 10 dažniausiai nustatomų pakitimų;

 nustatyti vienu metu tos pačios kiaulės organuose ir audiniuose nustatomų pakitimų kiekį.

Tyrimo rezultatai: skerdžiamų kiaulių poskerdiminio tyrimo metu randamų pakitimų analizė reikšminga, nes bet koks gyvulio sveikatos sutrikimas ne tik sukelia tam tikrų organų pažeidimus, bet ir tiesiogiai veikia skerdžiamų gyvulių skerdenų sanitarinę būklę bei kokybę, tai yra itin svarbi maisto kontrolės grandinės dalis, užtikrinant maisto saugumą, o kartu ir visuomenės sveikatą. Tiriamuoju laikotarpiu mėsos įmonėse daugiausia kiaulių (79,9 proc.) buvo paskersta iš Lietuvos ir Estijos pramoninių fermų (kompleksų), tik 2,10 - 2,32 proc. kiaulių paskersta iš nedidelių žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų fermų (p<0,001). Poskerdiminio tyrimo metu 12,75 proc. kiaulių rastas vienas pakitimas, 2,79 proc. kiaulių rasti du pakitimai, 0,87 proc. kiaulių rasti trys pakitimai, 0,18 proc. kiaulių rasti keturi pakitimai, 0,03 proc. – penki pakitimai ir tik 0,01 proc. rasta daugiau nei penki pakitimai. Vienas pakitimas aptiktas 31,48 proc. iš ūkininkų fermų ir 24,09 proc. iš žemės ūkio bendrovių paskerstų kiaulių, 21,52 proc iš Lietuvos ir 25,31 proc. iš Estijos kompleksų paskerstų kiaulių. Poskerdiminio tyrimo metu dažniausiai buvo nustatyta kepenų fibrozė, kuri sudarė 6,67 proc. visų paskerstų kiaulių 39,70 proc. pakitimus turėjusių kiaulių ir 29,93 proc. poskerdiminio tyrimo metu rastų pakitimų. Pleuros ir širdies maišelio pakitimai aptikti du kartus, rečiau nei kepenų fibrozė, plaučių pakitimai nustatyti 3 karus rečiau nei visi kepenų pakitimai kartu. Dešimt dažniausiai aptinkamų pakitimų sudarė 90,66 proc. visų skerdenoje ir vidaus organuose

nustatomų pakitimų. Tačiau, tarp dešimties dažniausiai pasitaikančių pakitimų, pakitimai skerdenoje aptinkami 4 kartus rečiau nei pakitimai vidaus organuose. Abcesai kiaulių skerdenose pasitaikė vienodai dažnai kaip plaučių pakitimai ir sąnarių pakitimai, o kitų iš dešimties dažniausiai aptinkamų pakitimų aptikimo dažnis skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,001). Kiti poskerdiminio tyrimo metu nustatyti pakitimai buvo nustatyti 10 kartų rečiau nei dažniausiai pasitaikantys pakitimai vidaus organuose ir skerdenoje ir sudarė 0,01 - 0,42 proc. visų paskerstų apžiūrėtų kiaulių 0,05 – 2,51 proc. pakitimus turėjusių kiaulių ir 0,04 – 2,21 proc. visų nustatytų pakitimų. Šių rečiau skerdenose ir organuose randamų pakitimų aptikimo dažnis skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,001). Tarp kiaulių su vidaus organų pakitimais kepenų fibrozė dažniausiai buvo aptinkama komplekse su pleuros ir perikardo suaugimais. Tarp kitų pakitimų dažniau kartu („dvigubi“ pakitimai) pasitaikė uodegos pažeidimai ir abscesai skerdenoje, abscesai skerdenoje ir sąnarių pakitimai arba išliesėjimas, artritas ir uodegos pažeidimai (p<0,001). Dažniausiai nustatomi „trigubi“ pakitimai, t. y pleuros sukibimai - perikardo sukibimai - kepenų. „Pieno dėmės“ buvo nustatyta 0,22 proc. visų paskerstų kiaulių ir pleuros sukibimai - perikardo sukibimai - pleuritas/peritonitas – 0,19 proc. skerdžiamų kiaulių.

SUMMARY

Author: Tadas Verbickas

Project Head: prof. dr. Gražina Januškevičienė

The research investigation was conducted during 2012–2014 at the Lithuanian University of Health Sciences Veterinary Academy, Food Safety and Quality Department and in the meat-processing company abattoir. The investigation includes 51 pages, 7 tables and 5 graphics. 6 tables are presented in the appendix.

Title: Incidence Analysis of Organ and Tissue Lesions in Post-Slaughter Hogs

Objective: Determine the incidence of organ and tissue lesions (hereinafter – lesions) in

post-slaughter hogs results in respect to producer farm.

Assignments:

1. Determine lesions in post-slaughter hogs from different producer farms. 2. Determine the primary 10 lesions found in post-slaughter hogs.

3. Determine the amount of lesions found simultaneously in one hog.

Investigation results: The analysis of lesions in post-slaughtered hogs is significant. Any

health disorder of an animal not only causes various organ or tissue lesions but it also directly affects the hygiene and quality of meat which is notably important within the food chain and in protecting public health. During the investigation period at the meat-processing plant, the origin of most hogs (79.9%) were from Lithuanian and Estonian industrial farms (complexes) and 2.10 – 2.32% were produced at smaller agricultural companies or farms (p<0.001). The post-slaughter investigation results showed one lesion in 12.75% of hogs, two lesions in 2.79%, three lesions in 0.87%, four lesions in 0.18%, five lesions in 0.03% and more than five lesions in 0.01% of hogs. One lesion was observed in 31.48% of hogs from smaller farms, 24.09% from agricultural companies, 21.52% from Lithuanian and 25.31% from Estonian industrial complexes. Liver fibrosis was the most common lesion identified during the investigation, comprising a 6.67% incidence in all of the slaughtered hogs and 29.93% of all found lesions. Pleural and pericardial lesions were discovered half as often as liver fibrosis and lung lesions were identified three times less than all liver lesions combined. The ten most common identified lesions comprised 90.66% of all lesions, however the ten most common lesions found in meat tissue was 4 times less than in the internal organs. The incidence of abscesses found in meat tissue equalled those of lung and joint lesions. The remainder of the ten most commonly found lesions differed and was statistically significant (p<0.001). Other lesions found during the investigation were noted 10 times less than the most common lesions found in organs and meat tissue. They were identified in 0.01 – 0.42% of all slaughtered hogs, 0.05 – 2.51% in hogs with lesions and comprised 1.04 – 2.21% of all identified

lesions. These less-commonly observed organ and tissue lesions were statistically significant (p<0.001). Amongst hogs observed with internal organ lesions, liver fibrosis was concurrently observed with pleural and pericardial adhesions. Concurrent (paired) lesions included tail lesions and tissue abscesses, tissue abscesses and joint lesions/underweight, arthritis and tail lesions (p<0.001). The most commonly observed ‘triple lesions’ were pleural adhesions, pericardial adhesions and hepatic milk spots (0.22%) and pleural adhesions, pericardial adhesions and pleuritis/peritonitis in 0.19% of slaughtered hogs.

ĮVADAS

VMVT vykdomos funkcijos siejamos su per gyvūnus ir jų produkciją plintančių žmonių ir gyvūnų pavojingų infekcinių ligų prevencija bei kontrole. Pasireiškus ligoms, kyla pavojus ne tik žmonių ir gyvūnų sveikatai, bet paveikiama šalies ekonomika ir visuomenės socialinė gerovė.

Maisto saugos nuo tvarto iki stalo požiūris reikalauja įgyvendinti specifines priemones maisto gamybos grandinėje. Išskiriamos bendros ir specifinės priemonės. Bendros priemonės apima minimalių higienos reikalavimų maisto įmonėse užtikrinimą, o specifinėms priemonėms priskiriamas priešskerdiminis ir poskerdiminis gyvulių tikrinimas. Mokslininkai tradicinius skerdžiamų gyvulių ir skerdenų patikrinimo metodus nuolat vertinta atsižvelgdami į naujus mokslinių tyrimų duomenis, vadovaudamiesi moksliškai pagrįstais kriterijais. Mokslininkų tyrimų duomenimis, iki šiol nepakanka informacijos apie aplinkos sąlygų poveikį skerdžiamiems gyvuliams jų auginimo metu, o skerdimo produktų tikrinimas nėra prevencinio pobūdžio. Be to, taikant įprastinį poskerdiminį patikrinimą, galimas mikrobinis audinių užteršimas. Nepakankamai dėmesio skiriama higienos svarbai, poskerdiminio tyrimo metu daugiausia dėmesio nukreipiama į dalykus, kurie neturi lemiamos reikšmės vartotojų sveikatai (Fries, 2000; Predoiu, 2000).

Mokslininkų nuomone, problemą padėtų išspręsti standartizuota priešskerdiminio ir poskerdiminio tyrimo duomenų apskaita, nes veterinarinio tikrinimo duomenys leidžia daryti išvadas ir apie gyvulių bandos sveikatingumą, ir apie skerdimo produktų kokybę. Tinkamai funkcionuojanti duomenų sistema padėtų susisteminti informaciją, gaunamą iš gyvulių auginimo vietos, ir priešskerdiminio bei poskerdiminio tyrimo rezultatus (Petersen et al., 2002; Schulze Althoff, 2002).

Pastarojo dešimtmečio mokslinėje literatūroje pateikiami duomenys apie kiaulių poskerdiminio tyrimo metu nustatomus organų pakitimus nėra pakankami. Neaiški neužkrečiamųjų ligų diagnozavimo skerdyklose situacija. Lietuvos skerdyklose skerdžiamų kiaulių poskerdiminio tyrimo metu randamų pakitimų analizė būtų reikšminga, nes bet koks gyvulio sveikatos sutrikimas ne tik sukelia tam tikrų organų pažeidimus, bet ir tiesiogiai veikia skerdžiamų gyvulių skerdenų sanitarinę būklę bei kokybę, tai yra itin svarbi maisto kontrolės grandinės dalis, užtikrinant maisto saugumą, o kartu ir visuomenės sveikatą.

Darbo tikslas - atsižvelgiant į žaliavos tiekėją, nustatyti kiaulių poskerdiminio tyrimo metu

nustatomus pakitimus.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti iš skirtingų ūkių tiekiamoms kiaulėms poskerdiminio tyrimo metu nustatomus pakitimus.

2. Nustatyti iš skirtingų ūkių tiekiamoms kiaulėms poskerdiminio tyrimo metu 10 dažniausiai nustatomų pakitimų.

3. Nustatyti vienu metu tos pačios kiaulės organuose ir audiniuose nustatomų pakitimų kiekį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Gyvūninių produktų kokybės užtikrinimas

Pirmosios žinios apie gyvūnų skerdimą, mėsos tikrinimą, gyvūnų mėsos naudojimą ir keliamą riziką žmogaus sveikatai siejamos su senovės Egiptu. Kiaulės buvo laikomos „nešvariu“ skerdžiamu gyvūnu ir prieš skerdimą kruopščiai apžiūrimos (Zrenner, Haffer, 1999; Zens, 2008).

Senovės Graikijoje maistui buvo naudojama kiauliena, paskerstų gyvulių kraujas, buvo įprastas konservavimas sūdymu, džiovinimu, rūkymu. Jau senovės Romoje buvo nustatytos taisyklės gyvulių prekybai, gyvulių skerdykloms, mėsininkams, atliekų šalinimui. Mėsos tikrinimą ir priežiūrą rinkoje atliko ne kunigai, o pareigūnai. Pareigūnai privalėjo vykdyti kontrolę gyvulių rinkoje, parduotuvėse, maisto prekystaliuose ir sandėliuose. Buvo uždrausta pardavinėti netikrintą mėsą. Musulmonų Koranas draudė naudoti maistui kiaulieną, nugaišusių gyvūnų mėsą ir kraują (Zrenner, Haffer, 1999; Frettlöh, 2012).

Vokietijoje 13-14-tame amžiuje priimtos Niurnbergo taisyklės dėl gyvūnų skerdimo ir mėsos kontrolės, taip pat dėl nesubrendusių ir negyvų gyvulių mėsos, buvo kontroliuojama prekyba. Frankfurte 14 amžiuje funkcionavo „mėsos namai“, buvo vykdoma gyvulių priežiūra, mėsos kainų politika, inspektavimo paslaugos. 17-to amžiaus dokumentuose jau aptinkama duomenų apie gyvulių mėsos apžiūrą ir pjūvius dėl virių patikrinimo. 19-tas amžius laikomas lemiamu etapu mėsos higienai ypač dėl to, kad gausėjo žinių mikrobiologijos ir parazitologijos srityje, buvo pripažinta ligų sukėlėjų perdavimo per mėsą galimybė (Frettlöh, 2012; Zens, 2008).

1897 metais išleistas Reicho įstatymas dėl maisto ir gėrimų prekybos, kuris mėsos sektoriui turėjo mažai reikšmės. Tada 1900 metais buvo išleistas reicho įstatymas „Dėl skerdimo ir mėsos patikrinimo“. Atsižvelgiant į naujus mokslinius duomenis ir ekonominius apribojimus šis įstatymas buvo pakeistas 1937 metais (Giese, 2000; Zens, 2008).

Nuosekli skerdžiamų gyvulių ir jų mėsos kontrolė, pradėta XX amžiuje, padėjo efektyviai sumažinti (sustabdyti) klasikines gyvulių epidemijas bei vartojamos mėsos žmonėms perduodamų parazitų sukeliamus susirgimus. Kita problema įgavo didėjančią reikšmę, nes buvo galima pastebėti žymų ligos proceso pokytį – nuo ūmaus gyvulių susirgimo į latentinę infekcijos formą. Kita vertus, oficiali priešskerdiminė ir poskerdiminė ekspertizė beveik be jokių pakitimų vykdoma apie 100 metų ir vis skeptiškiau vertinama tarptautinių specialistų. Įkūrus Europos ekonominę bendriją (EEB), atsirado nauji gyvūninės kilmės maisto produktų kontrolės reikalavimai. Europos ekonominės bendrijos nutarimų vystymui ir realizavimui buvo įkurta komisija, kurios sudėtyje – kiekvienos ES valstybės atstovas (Zrenner ir Haffner, 1999).

Pastaruoju dešimtmečiu kritikuojama privaloma kruopšti ekpertizė kiekvienam gyvuliui, įvardijama kryžminio skerdenų užkrėtimo galimybė palpacijos ir įpjovimų metu, akcentuojama, kad vykdant tradicinį poskerdiminį tyrimą negalima nustatyti ir kontroliuoti kai kurių kenksmingų medžiagų (Meemken, 2006).

Dėl šalių ekonominės pažangos, pasikeitusių sąlygų žemės ūkyje atsirado ir padidėjusi paklausa aukštos kokybės maisto produktams. Dėl naujų technologijų ir ūkių specializacijos vis didėjančiose gyvulių bandose palaipsniui kito ir ligų eiga. Padaugėjo lėtinių, neturinčių ryškių klinikinių požymių, ligų, taip pat ir zoonozių, o poskerdiminio tyrimo metu nustatomų ligoms būdingų, klasikinių patologoanatominių pakitimų smarkiai sumažėjo. (Kröll, 1999).

Maisto produktų saugumo pagrindas yra rizikos analizė. Jai priskiriamas rizikos įvertinimas mokslinių konsultacijų pagalba, rizikos kontrolės teisinis įvertinimas ir kontrolės valdymas, taip pat rizikos ryšiai tarp visų maisto produktų gamybos grandinės dalyvių. Užtikrinant nepriklausomą mokslinį konsultavimą, buvo įkurta Europos maisto saugos tarnyba. Europos maisto saugos tarnyba rūpinasi vartotojų sveikatos apsauga ir skatina korektišką įmonių elgesį vartotojų atžvilgiu (Heeschen, 2004).

1997 metais išleista „Žalioji knyga“, kuri paskatino diskusiją apie maisto produktų higienos „naują koncepciją“ Europos lygmeniu. „Žalioji knyga“ apėmė bendrus maisto produktų teisės pagrindus visoje Europos sąjungoje ir skatino tikrinti, ar esantys teisiniai potvarkiai atitinka vartotojų, gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų reikalavimus bei lūkesčius. Siekiama išsiaiškinti, kokie esami tarnybinio patikrinimo ir inspektavimo sistemos potvarkiai padeda užtikrinti aprūpinimą nepavojingais ir tinkamais vartojimui maisto produktais bei garantuoti vartotojų poreikių saugumą. Taip pat siekiama sukurti kiek galima griežtesnius reikalavimus ES rinkoje esančių maisto produktų kokybei užtikrinti. Europos bendrijos komisijai išleidus „Baltąją knygą“, vėliau ją įteisinus Europos bendrijos reglamentu 178/2002, buvo padėtas naujas etapas įteisinti maisto produktų higienos politikos pagrindus. Kad būtų užtikrinta maisto produkto sauga, verslininkai privalo tuo rūpintis visose maisto produktų grandinės pakopose (Heeschen, 2004). Gamintojų atsakomybė prasideda nuo pašarų išauginimo ir pagaminimo, apima žaliavų tiekėjus, produkcijos perdirbimo įmones, įmones aptarnaujančius veterinarijos gydytojus, augintojus, prekybos tarpininkus, įmones, kuriose skerdžiami gyvūnai, gaminama produkcija, taip pat mažmeninę prekybą. Minėta maisto grandinės sistema atsispindima koncepcijoje „nuo tvarto iki stalo“ arba „nuo lauko iki šakutės“. Prioritetas skiriamas saugai, stabilumui ir skaidrumui visuose gamybos etapuose bei duomenų perdavimui tarp atskirų produkcijos gamybos etapų. Gamybos grandinėje kokybės ir saugumo kontrolės sistema turi apimti visus procesus nuo gyvulio išauginimo, jo paskerdimo iki perdirbimo ir realizavimo bei būti įforminta ir patvirtinta dokumentais (Karge et al., 2002). Mokslininkų teigimu, kokybė privalo būti ne tik tikrinama, bet ir

planuojama. Ji turi prevencinį pobūdį (Schmalen, 2001). Būtina įvertinti visus veiksnius, turinčius įtaką kokybei. Produkcijos kontrolė siejama su gamybos proceso kontrole, o pirminiai gamybos etapai turi būti įtraukti į pažangią kokybės vadybos koncepciją (Kargenkuber, 2002). Duomenų perdavimo tarp pirminio gamintojo ir duomenis teikiančių skerdyklų sistemos sukūrimas yra būtinas, tik tokiu būdu galima įvykdyti rinkai keliamus higienos ir kokybės reikalavimus (Adam, 2001). Kokybės užtikrinimo priemonių laikymosi kontrolę atlieka kompetentingos valstybinės kontrolės institucijos, šios kontrolės rezultatai privalo būti saugomi duomenų bazėje, kad galima būtų atsekti pagamintos produkcijos kelią maisto gamybos grandinėje.

Naujuose ES norminiuose dokumentuose pateikiami esminiai maistui naudojamų gyvūnų veterinarinės inspekcijos pakeitimai. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002 įgyvendina pagrindinius principus, kurių tikslas užtikrinti žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu bei nustatyti maisto gamybos bendruosius principus ir reikalavimus (Heeschen, 2004).

Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nuostatuose reikalaujama informacijos perdavimo maisto grandinėje, norint kuo anksčiau įvertinti riziką maisto produktų saugumui. Informacijos perdavimas mėsos gamybos grandinėje reiškia, kad gyvūno sveikatos būklė auginimo, jo skerdimo ir mėsos dorojimo metu turi būti įtraukta į rizikos vertinimą. Nepakanka vartotojus apsaugoti nuo žmogui pavojingų sukėlėjų, perduodamų per gyvulius. Į sveikatos kontrolės sistemą greta zoonozių kontrolės tarp mėsos įmonių bei ūkių turi būti įtraukti ir be klinikinių požymių pasireiškiančios antrinės infekcijos. Šiuo atveju iškyla tam tikrų problemų. Negalima nubrėžti griežtos ribos tarp aiškių fiziologinių ir aiškių patologinių procesų, dažnai liga pasireiškia, kai yra peržengiamos organizmo prisitaikymo prie aplinkos ribos (Schulz et al., 1990).

Įsigaliojus 178/2002 reglamentui (EB), jo įgyvendinimui buvo paruoštas „Higienos paketas“ - reglamentai 852/2004, 853/2004 ir 854/2004. Šių reglamentų nuostatos ES pradėtos taikyti nuo 2006 m. sausio 9 d. ir turėjo įtakos ES šalių nacionalinių norminių dokumentų pertvarkymui (Stähle, 2004). Lietuvoje šis „Higienos paketas“ įsigaliojo nuo 2006 liepos 1 d. Reglamentas 852/2004 reguliuoja visos Europos maisto produktų higienos sritį, įtraukia ir pirminės produkcijos sritis, daug dėmesio skiria prevencinei, RVASVT principais paremtai, pavojaus analizei (Sinell, 1996).

Valstybinė kontrolė apima maisto grandinės informaciją iš auginimo vietos, skerdžiamų gyvūnų tyrimą, gyvūnų gerovės reikalavimų laikymąsi, mėsos tyrimą, specifinių rizikos medžiagų bei šalutinių gyvūninių produktų tyrimą (Schruff, 2004; Meemke, 2006).

Skerdžiamo gyvulio ir mėsos bei antrinių produktų tyrimas, pradedant mėsos žaliavos išauginimu ir baigiant pateikimu vartotojui, yra galutinė kokybės ir patikimumo kontrolė apsauganti vartotojus nuo pavojaus sveikatai bei užkertanti kelią bendrų žmonėms ir gyvūnams ligų plitimui.

Atliekant skerdžiamo gyvulio ir mėsos inspekciją, tiriami organai ir visa skerdena. Atliekant šį tyrimą įtraukiami ir priešskerdiminės gyvulio apžiūros duomenys (Bentling, 2004).

Skerdžiamo gyvulio priešskerdiminio ir poskerdiminio tyrimo metu gaunami duomenys svarbūs iki skerdimo nepastebėtų susirgimų atpažinimui ir vartotojų apsaugai nuo į žmogaus organizmą galinčių patekti „teršalų“ (vaistų, hormonų, pesticidų ir kt.) ir kitų, galinčių pakenkti vartotojų sveikatai, veiksnių (Bentling, 2004).

L. Elerbrock su bendraautoriais (2006) išskiria esminius žmonių sveikatai pavojus, siejamus su mėsa ir mėsos produktais. Tai gyvūnų ligos ir apsinuodijimus maistu sukeliantys mikroorganizmai bei jų toksinai, biogeniniai aminai bei antibiotikams atsparūs mikroorganizmai.

Mokslininkų nuomone, iš skerdžiamo gyvulio ir mėsos tyrimo duomenų gaunamos išvados apie galimą pavojų žmonių sveikatai ir gyvūnų bandoms (Hartung, 2005).

K. Feklhaber (1994) nuomone, dabartinė sveikatos rizika vartotojams asocijuojasi pirmiausia su dažniausiai gyvuliams klinikinių požymių nesukeliančiais patogeniniais mikroorganizmais, pvz., Salmonella spp. ar Campylobacter spp., ir kiek mažiau su išreikštus patologinius pakitimus gyvūnams sukeliančiais mikroorganizmais, pavyzdžiui, tuberkuliozės sukėlėju (Smulder ir Paulsen, 1997).

Mokslininkų G. Anhalt (2000) bei R. Fries (2001) nuomone, priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimo metodiką būtina peržiūrėti, daugiau dėmesio skirti prevencinės kontrolės galimybei į procesą įtraukiant ir žaliavos išaugintoją ir gamintoją. Gyvūninės žaliavos augintojas visų pirma turėtų atsakyti už gaminamo produkto kokybę ir saugumą, suteikdamas informaciją, susijusią su gyvulio laikymu ir auginimu (Snijders, 2000).

R. Fries (1997) tyrimų duomenimis, atliekant tradicinį poskerdiminį tyrimą apie 10 proc. odos nešvarumų ir 73 proc. pakitusių žarnyno limfinių mazgų nėra identifikuojami.

D. R. Hamilton ir kitų bendraautorių (2002) tyrimų duomenimis, apie 6 proc. visų abscesų ir 28 proc. artritų tradicinio poskerdiminio tyrimo metu nėra identifikuojama. Daroma išvada, kad poskerdiminio tyrimo metu aptinkami pakitimai apima ne viską, todėl naudojant vieną ir tą pačią poskerdiminio tyrimo metodiką ir esant tam pačiam personalui įtakos turi visų gyvulių tyrimo rezultatų palyginimas ir gyvulių auginimo sistema. Morfologinių pakitimų atpažinimas taip pat priklauso nuo veterinarijos inspektoriaus subjektyvių sugebėjimų. Tam tikras pakitimų nustatymo rezultatų iškreipimas gaunamas, jei veterinarijos ekspertai darbo vietoje rotuojami, pavyzdžiui, kas 30 min. Jei poskerdiminį tikrinimą atlikdavo nuolat tame pačiame poskerdiminio tikrinimo taške metus laiko, tai jokių esminių pakitimų personaliai nebuvo, galutinis rezultatas pakitimų radimo atžvilgiu buvo toks pats (Adam, 2001).

Mokslininko A. Kobe ir jo bendraautorių teigimu (2000), tradicinė mėsos kontrolė turi būti pakeista vizualiniu tyrimu, t.y. turi būti atliekama tik apžiūra. Mokslininkų teigimu, keturiolika iš

penkiolikos žmonių sveikatai svarbių pakitimų galima identifikuoti apžiūros metu, aštuoniems iš jų pakanka vien vizualinio tyrimo, tik kazeozinis limfadenitas negali būti diagnozuojamas apžiūrint (Fries, 2001). Yra ir kitų nuomonių. Mokslininko H. Möbius (2002) nuomone, tik vizualinė inspekcija šiuolaikinėmis mėsos gamybos sąlygomis dar nėra galima. Iki šiol nėra galimybės visiškai įrodyti gyvulio kilmę, nėra visiškai įdiegtas grįžtamas poskerdiminio tyrimo rezultatų duomenų perdavimas gyvūnų augintojui. Būtina sukurti integruotą kokybės užtikrinimo sistemą, siejančią visą informacijos srautą. Pagrindinis tokios sistemos tikslas, kiek galima anksčiau iki skerdimo, t. y. dar gyvūnų auginimo įmonėje, atpažinti ir sumažinti susirgimus ir galimą taršą (vaistai, pesticidai ir kt).

J. Köfer ir kitų mokslininkų (2001) nuomone, veterinarinio tyrimo duomenys suteikia informaciją bei leidžia daryti išvadas ir apie gyvulių bandos sveikatingumą, ir apie skerdenos kokybę. Gyvulių augintojų pateikta informacija ( susirgimai, gydymas, diagnostinių tyrimų rezultatai) duoda bendrą supratimą apie gyvulių sveikatingumą. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, galima daryti išankstines išvadas apie skerdenų kokybę ir skerdimo produktų tinkamumą žmonių maistui. Šiuo atveju tik gerai funkcionuojanti visiems maisto grandinės dalyviams prieinama informacinė sistema, surenkanti visus reikiamus duomenis, sudarys sąlygas saugios produkcijos gamybai (Petersen et al., 2002; Schulze Althoff et al., 2002). Pavyzdžiui, jei ūkininkas šioje sistemoje nurodytų, kad gyvūnai dėl pneumonijos buvo gydomi antibiotikais, skerdimo įmonė žinotų, kad reikia tikėtis didesnės dalies gyvulių su plaučių pakitimais, daugiau dėmesio bus skiriama šių organų apžiūrai, o po skerdimo, vadovaujantis poskerdiminio tyrimo rezultatais, augintojui būtų pateikta informaciją apie rastus pakitimus ir augintojui padėtų priimti sprendimus dėl gyvulių sveikatos gerinimo ūkyje. Disponuodamas tokiais duomenimis veterinarijos gydytojas, atliekantis poskerdiminį tyrimą, gali greičiau priimti sprendimą, dėl gyvulių nukreipimo skerdimui (Schulze Althoff, 2004; Schruff, 2004).

Atliekant duomenų registravimą kompiuterinėje duomenų bazėje, būtina teisingai registruoti duomenis paprastomis ir aiškiomis formuluotėmis. Nustatyti ir registruoti pakitimus reikia labai greit, laiko nėra daug. Prielaidas šiai sistemai sėkmingai funkcionuoti sudaro techniniai ir elektroniniai įrenginiai. Techniniams dalykams priskiriama terminalų skaičius ir jų instaliacija, linijos judėjimo greitis. Elektroniniams faktoriams priskiriama randamų pakitimų ir jų priskyrimo konkrečiam gyvuliui katalogas. A. Harbers su kitais mokslininkais (1992) nurodo, jog egzistuoja duomenų sisteminimo problemų tiesiog skerdimo linijoje dėl nepakankamos veterinarijos eksperto motyvacijos, neteisingo registravimo ir neteisingo pakitimų įvardijimo. M. Sommerer ir kiti tyrėjai (2000) rekomenduoja vengti laisvo teksto ar labai standartizuotų pakitimų registravimo (sisteminimo).

A. Buschulte su bendraautoriais (2008) pateikia tyrimų duomenimis, nurodo, kad problemą kelia sprendimų priėmimas. Pavyzdžiui, kai randami abscesai skerdenoje, skerdenos vertinimas priklauso nuo jų lokalizacijos, dydžio ir pūliavimo mikroorganizmų buvimo pačioje skerdienoje galimybės, kas gali kelti tiesioginę grėsmę vartotojui. Tuo tarpu terminale esančios nuorodos „abscesai skerdenoje“ ir “abscesai skerdenoje, brokavimas“ duoda galimybę suklysti. Analogiška galimybė suklysti yra, kai vienu metu randama „pleuritas/peritonitas“ ir „pleuritas/suaugimai“.

Mėsos įmonėje atliekamos veterinarinės inspekcijos pobūdis ir apimtis priklauso nuo gaminamo produkto keliamos rizikos gyventojų sveikatai, gyvulių sveikatingumo, gyvulių būklės prieš skerdimą, atliekamo proceso rūšies bei apimties ir maisto produktų gamintojo įvertinimo. Pagrindinis veterinarinės inspekcijos tikslas yra kiek galima efektyviau įvertinti riziką užtikrinant reikiamą „apsaugą“ (Ellerbrock et al., 2005, Pöcker, 2004). Prioritetas skiriamas ir rizikos analizei pirminės produkcijos (žaliavos gamybos) srityje (Schruff, 2004; Meemken, 2006).

Duomenys apie pirminę produkciją ne visada suteikia absoliučiai saugių prognozių ir jokiu būdu negali visiškai pakeisti mėsos inspekcijos. Skerdžiamų gyvulių ir mėsos inspekcijos sprendimai turi būti priimami orientuojantis į riziką. Pagrindinė problema įvertinant riziką maisto grandinėje yra duomenų trūkumas (Brown, 2002). Veterinarijos gydytojui vertinant informaciją siūloma pasinaudoti apsisprendimo modeliu. Privalo būti sukurtos pirminio ir galutinio (atgalinio) registravimo sistemos mėsos produktų gamintojų grandinėse. Norint universaliai įvertinti pavojų maisto produktų saugumui ir plėtoti naujus veterinarinio patikrinimo metodus, turi būti parengtos rizikos analizės (Pöcker et al., 2004).

1.2. Bendra priešskerdiminio, poskerdiminio tyrimo eiga ir randami pakitimai

Skerdžiamų gyvulių patikrinimas prasideda prieš gyvulių iškrovimą iš transporto gyvulius lydinčių dokumentų patikrinimu. Kiaulių laikytojas turi suženklinti kiaules prieš jas išvežadamas iš laikymo vietos į skerdyklą. Kiaulės ženklinamos bandos numeriu, kuris išduodamas pirminio kiaulių bandos registravimo metu. Į skerdimo įmonę vežamas kiaules galima ženklinti tatuiravimo įranga ištatuiruojant bandos numerį užpakaliniame ketvirtyje arba įsagu į pasirinktą ausį.

Turi būti įvertinamos transportavimo sąlygos ir gyvulių sveikatingumas. Atsižvelgiant į transportavimo trukmę, nuotolį ir transporto talpą, įvertinamas gyvulių gerovės reikalavimų laikymasis. Iškrovimo metu nustatoma gyvulių būklė, transportavimo metu padarytos traumos, įvertinamos transportavimo sąlygos. Po iškrovimo turi būti apžiūrimas transportas, įvertinamas pakrovimo triumas. Specifinio (išskirtinio) kvapo buvimas gali byloti apie dezinfekcinių medžiagų likutį. Jei jaučiamas sugedusios žuvies kvapas, tai reiškia, kad kiaulės prieš skerdimą buvo šeriamos

žuvies miltais. Jei gyvuliams buvo pastebėtos šviežios žaizdos, galima rasti susižeidimo šaltinius. Po gyvulių iškrovimo transportas turi būti valomas ir dezinfekuojamas (Beutling, 2004).

Gyvulių pakrovimas ir transportavimas į skerdyklą susijęs su daugeliu dirgiklių. Labai svarbus ir negatyvus faktorius yra gyvulių atskyrimas nuo visos bandos bei jų pergrupavimas. Gyvuliai palieka įprastinę auginimo vietą, kontaktuoja su svetimais asmenimis, o sudarius naujas gyvulių grupes, jie tarpusavyje kovoja dėl dominavimo (hierarchinės kovos). Gyvulius taip pat veikia varymas į transportą, pašaro, vandens trūkumas, transporto keliamas triukšmas, vibracija transporto judėjimo metu. Transporto pajudėjimas ir stabdymas, priklausomai nuo gyvulio stovėjimo padėties, turi mechaninį – statinį poveikį gyvulių raumenims. Svarbu gyvuliams transpote skirti reikiamą plotą. Vežant mažesnes gyvulių grupes, gyvuliai geriau randa patogesnę padėtį stovėti. Kai gabenamos didelės gyvulių grupės, tai staigus stabdymas dažnai sąlygoja avių ir veršelių sužalojimus arba gaišimus dėl suspaudimo (Schutt-Abraham, 1999).

Atsižvelgiant į gyvulio rūšį, amžių, lytį ir produktyvumą, pirmiausia įvertinamas gyvulio įmitimas. Būtina atskirti fiziologinį liesumą nuo išliesėjimo dėl ligos. Reikia įvertinti gyvulio kūno laikyseną (stovinčio ir einančio), jei gyvulys guli, tai pavaryti, kad atsikeltų ir paeitų. Būtina nustatyti gyvulio reakciją į aplinką, įvertinti kūno formas ir simetriškumą (Beutling, 2004).

Poskerdiminio tikrinimo metu veterinarijos gydytojas turi laikytis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 854/2004 nuorodų. Skerdenos ir jų dalys nedelsiant po skerdimo turi būti tikrinamos ir apžiūrimi visi išoriniai paviršiai. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas bendrų žmonėms ir gyvūnams ligų ir ligų, galinčių sukelti dideles ekonomines problemas, diagnozei. Skerdimo linijos greitis ir patikrinimą atliekančių darbuotojų skaičius turi sudaryti sąlygas tinkamai atlikti tikrinimą. Prireikus atliekami papildomi tyrimai (pvz., atskirų skerdenos dalių palpacija, pjūviai bei laboratoriniai tyrimai). Skerdenos ir vidaus organų apžiūra ir šių duomenų palyginimas su norma yra vienas iš svarbiausių tyrimų metodų. Apžiūros metu kilus įtarimui, kad yra patologinių pakitimų, daug informacijos duoda palpacija. Palpacija ypač svarbi, kai apžiūros metu nustatomi kūno kontūrų ar sąnarių pakitimai, ar pastebėjus lokalizuotus organų sustorėjimus. Esant konsistencijos pakitimui, daromi pjūviai ir apžiūrimas pjūvių paviršius. Esant būtinybei, reikia užtikrinti, kad būtų atlikti papildomi laboratoriniai tyrimai diagnozės patikslinimui, gyvūno ligos nustatytmui, kenksmingų likučių ar mikrobiologinių kriterijų pažeidimų nustatymui (Beutling, 2004).

Veterinarijos gydytojas turi patikrinti visas gyvulio skerdinio dalis, atsižvelgdamas į gyvulio rūšį, amžių ir lytį bei į organus ar jų sistemas, kur dažniau pasitaiko pakitimai, esant tam tikriems susirgimams. Taip pat turi žinoti, kokioms gyvulių rūšims kokia patologija yra dažnesnė. Rekomenduojama laikytis tam tikros tikrinimo tvarkos ir nuoseklumo. Taip yra lengviau ir sparčiau dirbti, nėra pavojaus, kad koks nors objektas liks neapžiūrėtas. Įvairių rūšių gyvulių galvų, vidaus

organų ir skerdenų apžiūrėjimas yra šiek tiek skirtingas ir atliekamas remiantis gyvulių poskerdiminio tikrinimo metodika atitinkamose veterinarinės apžiūros vietose. Pagal veikiančią technologinę schemą ir reikalavimus galvas, vidaus organus, skerdenas ir odas veterinarinei apžiūrai paruošia ir numeruoja įmonės darbininkai (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Veterinarijos gydytojo darbui skerdykloje įtakos turi iš gyvūnų auginimo vietos gaunami duomenys apie gyvulių sveikatingumą ir jų laikymo sanitarines sąlygas bei duomenys apie gyvulių transportavimą ir pažeidimus transportavimo metu, duomenys apie gyvulių penėjimo būdą. Veterinarijos gydytojo inspektoriaus darbo kokybę lemia skerdinio judėjimo greitis kontrolės vietoje, kontrolės vietų (taškų) kiekis linijoje. Tai poskerdiminio tyrimo darbo organizavimas, t. y. inspektoriaus darbo vietos padėtis linijoje, veterinarijos gydytojo darbo dienos trukmė, vieno apžiūrėjimo trukmė bei pertraukėlių reguliarumas. Įtakos darbo kokybei turi ir darbo vietos įrengimas - atstumas nuo linijos (matomumo atžvilgiu), darbo vietos plotis, apšvietimo kokybė, aštrūs darbo įrankiai, sanitariniai įrengimai. Ne mažiau svarbūs ir asmeniniai faktoriai: kvalifikacija, patirtis, įgudimo laipsnis, psichologinė būklė. Nuo linijos greičio priklauso ir atitinkamas veterinarijos gydytojų (ekspertų) skaičius. Esant pramoniniam skerdimui (konvejerinė linija), poskerdiminis tikrinimas yra kolektyvinis darbas. Radus pakitimus, turi būti informuojami kituose poskerdiminio tikrinimo taškuose dirbantys veterinarijos gydytojai (Beutling, 2004; Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Poskerdiminis tyrimas turi vykti skerdinio dorojimo metu. Turint betarpišką ryšį su skerdimo operatoriais, galima laiku gauti informaciją apie pastebėtus nukrypimus nuo normos, pavyzdžiui, skysčių buvimą kūno ertmėse, organų ir audinių sukibimus. Labai svarbu, kad skerdimo operatoriai būtų informuojami (ir mokomi atpažinti) apie būdingus gyvulių užkrečiamųjų ligų požymius, ypač bendrų žmonėms ir gyvūnams (Beutling, 2004).

Greta poskerdiminio tyrimo veterinarijos gydytojas turi atlikti ir gyvulių skerdimo technologinio proceso sanitarinę kontrolę. Jei nesilaikoma geros gamybos ir geros higienos taisyklių arba pažeidžiami gyvūnų gerovės reikalavimai, veterinarijos gydytojas turi teisę stabdyti gyvulių skerdimą (Beutling, 2004).

Poskerdiminis tikrinimas turi suteikti informaciją moksliniam patologinių pakitimų vertinimui, susijusiam su maisto tinkamumu, rizikos žmonių sveikatai nustatymu. Profesinės ir techninės žinios turi būti visapusiškai panaudotos atliekant apžiūrėjimą, įpjovimus, palpaciją ir kvapų pakitimo nustatymus bei pakitimų priskyrimą vienai ar kitai kategorijai, pavyzdžiui - lėtinė ar ūmi eiga, lokalizuotas ar generalizuotas procesas, įvertinant sisteminių pakitimų mastą organuose bei audiniuose, įvertinant ir nustatant pagrindinių ir sisteminių patologinių pakitimų svarbą, ryšį su organais ar sistemomis, ypač kepenimis, širdimi, blužnimi ir limfine sistema. Darant galutinę išvadą

turi būti sumuojami visi prieškerdiminio ir poskerdiminio tyrimo metu nustatyti pakitimai (Zrenner et al., 1999).

Atsižvelgiant į norminių dokumentų nuostatas gyvulių skerdimo linijoje, kiaulėms yra skiriami trys poskerdiminio tyrimo taškai: skerdenos ir pažandinių limfinių mazgų, vidaus organų, virškinimo trakto ir lyties organų. Jeigu konvejerinė linija įrengta taip, kad dalis vidaus organų gali būti apžiūrimi tik kitoje konvejerio pusėje, tam įrengiama kita vidaus organų apžiūros vieta. Kilus įtarimui arba nustačius sergančių gyvulių skerdenas, skerdenos ir vidaus organai perkeliami ant atsarginės linijos detaliam tyrimui. Remdamasi epidemiologiniais ar kitais iš kiaulių auginimo vietos (ūkio) gautais duomenimis, VMVT gali nuspręsti, kad penimos kiaulės, laikomos kontroliuojamo laikymo sąlygomis integruotose auginimo sistemose, gali būti patikrintos tik vizualiai (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 854/2004).

Kiaulių poskerdiminį tikrinimą rekomenduojama pradėti nuo skerdenos. Skerdena apžiūrima iš vidaus ir išorės, būtinai apžiūrimos abi pusės. Nustatoma poodinių, riebalinio, jungiamojo audinių, kaulų, sąnarių, pleuros, diafragmos, pilvalpėvės būklė. Įvertinama raumeninio audinio spalva, kvapas, konsistencija. Įvertinamas skerdenos nukraujinimo laipsnis. Daugiausia dėmesio kreipiama į galvą, peties raukšlę, krūtinės ląstą, pilvo ir dubens ertmę, sąnarius, uodegos raukšlę, anuso išpjovimą. Paršavedėms atliekamas vizualinis tešmens ir tešmens limfinių mazgų patikrinimas. Jauniems gyvūnams atliekamas vizualinis bambos srities ir sąnarių patikrinimas ir palpacija, o esant abejonėms, turi būti įpjauta bambos sritis ir atverti sąnariai. Paimami mėginiai trichineliozės diagnozavimui iš diafragmos kojelių prie raumens perėjimo į sausgyslinę dalį, imamas ne mažesnis kaip 1 g masės mėginys (Beutling, 2004; Zrenner et al., 1999).

Kilus įtarimui, apžiūrimi šie skerdenos limfiniai mazgai: Nl. Mandibularis, Nl.

Retropharyngeus lateralis, Nl. Retropharyngeus medialis, Nl. Cervicalis superficialis dorsalis, Nl. Cervicalis superficialis ventralis Nl. Parotideus, Nl. Cervicalis profundus caudalis, Nl. Inquinalis profundus, Nl. Inquinalis superficialis, Nl. subiliacus, Nl. Ischiadicus, Nl. Popliteus, Nl. Lumbales.

Papildomas skerdenos tyrimas atliekamas įtarus generalizuotą linfadenitą, generalizuotą TBC, generalizuotą cisticerkozę, piemiją, infekcinį artritą, vidinės ausies uždegimą. Tyrimui nukreipiama skerdena, vidaus organai, virškinimo traktas, būtina sužinoti ante-mortem tyrimo rezultatus (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 854/2004).

Įtarus piemiją, atpreparuojami ilgiausiasis nugaros, juosmens, peties mentės ir šlaunų raumenys. Jei reikia, perkertami kaulai, atidaromi sąnariai. Radus abscesus, reikia nustatyti demarkacinę zoną ar yra ryški inkapsuliacija (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Paruošiant skerdeną poskerdiminiam tikrinimui, kiaulių galvos paliekamos prie skerdenos, kol bus iki galo atliktas po skerdimo būtinas veterinarinis sanitarinis tikrinimas. Liežuvis išpjaunamas kartu su gerklomis ir išimamas kartu su vidaus organais. Jei galvos lieka prie

skerdenos padalintos pusiau, daugiausia dėmesio skiriama nosies kriauklių, vidinės ausies srities apžiūrėjimui ir žandiniams limfiniams mazgams (Nl. Mandibulares). Privalomi du lygiagretūs Nl.

Mandibulares pjūviai. Rekomenduojami gerai išpalpuoti sprando, paausio ir žando minkštuosius

audinius. Žandiniai limfiniai mazgai gana dažnai pažeidžiami, nes tai pirminis apsauginis barjeras patekus ligos sukėlėjui aerogeniniu ar alimentariniu keliu (limfiniai mazgai gali būti padidėję, edemiški, su kraujosrūvomis, nekrozės židinėliais ar abscesais) (Zrenner et al., 1999; Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Išimti kiaulių vidaus organai (liežuvis, gerklos, trachėja, plaučiai, širdis, kepenys) už gerklės žiedų kabinami ant konvejerio ar stacionaraus stendo kalbio. Kartu gali būti pakabinama ir blužnis (pašalinus blužnį kartu su virškinimo traktu, jos tikrinimą galima atlikti virškinimo trakto tikrinimo taške). Vidaus organų taške poskerdiminis tyrimas pradedamas nuo širdies apžiūros. Apžiūrimas ir patempus atsargiai perpjaunamas širdies maišelis, apžiūrimas jo ertmės turinys, esamo skysčio kiekis ir būklė. Atkreipiamas dėmesys į suaugimus - jų yra ar nėra. Perikardo ertmėje gali būti transudato, eksudato, kraujo. Išlaisvinus širdį iš perikardo nustatoma jos forma, dydis (suaugusios kiaulės širdies masė 213-396 g ir sudaro 0,27-0,32 proc. nuo kūno masės). Jei širdis suapvalėjusi, gali būti išsiplėtusios širdies ertmės. Jei išsiplėtęs dešinysis skilvelis, išryškėja širdies vagelė, o jo sienelė pakimba ties širdies viršūne. Apžiūrimas širdies paviršius (epikardas). Visi matomi pakitimai, t. y. matinis paviršius, šiurkštumas, suaugimai su perikardu, rodo gyvulio organizmo reakciją į infekciją. Ieškant virių, taškinių pakraujavimų, raumens degeneracijos požymių, širdis imama į rankas ir gerai išpalpuojama, tada daromas pjūvis per didįjį išlinkimą (Curvatura major) pradedant nuo plaučių arterijos (plaučių kamieno). Perpjovus širdį atidaroma plaučių arterija ir aorta, kad būtų matomi vožtuvai (pjaunant plaučių arteriją ir nukreipus pjūvį žemyn atidaromos ertmės ir perpjaunama pertvara), atveriami prieširdžiai ir skilveliai. Svarbus dėmesys kreipiamas į kraujo kiekį širdyje ir kraujo būklę. Apžiūrimas endokardas ir vožtuvai. Apžiūrimas miokardo pjūvis, ieškoma virių, uždegimo, degeneracijos požymių (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998; Zrenner et al., 1999).

Kiaulėms gali pasireikšti širdies dydžio neatitikimas, lyginant su mase (per maža širdis), tokiu atveju organizmui gali trūkti deguonies, tai lemia PSE ar DFD mėsą. Tokie gyvuliai gali nugaišti transportavimo metu. Jei širdies raumuo išmėtytas dėmėmis ar yra ištisai balzganas, pilkai raudonas ir minkštos trupančios konsistencijos arba matomi taškelių, ruoželių ar dėmelių pavidalo pakraujavimai - tai rodo bendrą septiceminį susirgimą. Išvešėjimai vožtuvų srityje, jie nelygūs, sustorėję, padengti pilkai gelsva ar raudona mase (endokarditas) būdingi bakteriemijai (Beutling, 2004; Zrenner et al., 1999).

Esant ūmiam uždegiminiam procesui perikarde ir epikarde randami balzgani židiniai ir raudonos apnašos. Esant fibrininiam uždegimui tarp perikardo ir epikardo randami siūlų pavidalo

sukibimai. Lėtinio fibrininio perikardito ar epikardito atveju širdies maišelis suauga su epikardu (priežastis - uždegiminis procesas greta esančiuose organuose, pvz., pleuropneumonija). Pagrindinė priežastis yra virusai, bet procesą gali komplikuoti bakterijos (Haemophilus somnus, Manheimia

haemolytica arba Pasteurella multocida, Arcanobacterium pyogenes, Clostridium Chauei, Clamidia, Mycoposma mycoides) (Beutling, 2004; Zrenner et al., 1999).

Blyškiai rausvas, pastelinės spalvos miokardas būdingas intoksikacijai (dažniau nustatoma jauniems galvijams ir penimoms kiaulėms). Labai tamsus alyviniai rudas miokardas būdingas porfirijai. Septicemijos atveju širdyje po seroza randamos kraujosrūvos, o piemijos atveju – išopėjimai endokarde (vožtuvų srityje). Taškinės ir ruoželių pavidalo kraujosrūvos endokarde būdingos infekcinėms ligoms. Tokios kraujosrūvos infekcinių ligų atveju randamos ir perikarde bei epikarde. Kardiomegalijos, miokardo fibrozės ir degeneracijos atveju randami pakitimai ir kraujagyslėse (arterijų ir venų sienelių hipertrofija, plaučių venų stenozė, taip pat pakitimai ir vidaus organuose, padidėjusios kepenys, intersticinis nefritas). Geltos atveju širdies riebalai, jungiamasis audinys, vožtuvai ir širdies kraujagyslių intima geltona (Beutling, 2004; Zrenner et al., 1999).

Tiriant plaučius pirmiausia apžiūrimas plaučių paviršius, palpuojamos abi pusės, ypač diafragminės dalys, kur gali būti randami šviesūs purūs iškilimai – metastongilų židiniai, o ties diafragminių skilčių viduriu iš šonkaulių pusės gali būti randamos echinokokinės pūskės. Dėl kraujo aspiracijos skerdimo metu plaučių parenchimoje galima rasti tamsiai raudonus židinėlius, užpildytus krauju. Taškiniai pakraujavimai pleuroje dažniausiai būna infekcinės kilmės. Tikrinant plaučius, taip pat palpuojami bifurkacijos limfiniai mazgai, trachėja, stemplė. Kilus įtarimui, pjaunamos įtartinos vietos ir plaučių limfiniai mazgai. Rekomenduojama perpjauti plaučių parenchimą plačiausioje vietoje, statmenai plaučių ašiai. Jei plaučiai bus nukreipiami žmonių maistui, kiekvienu atveju privalomai išilgai atveriama trachėja, o parenchima pjaunama apatiniame trečdalyje, darant skersinį pjūvį ir atveriant bronchus (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Kiaulėms gana dažnai nustatoma plikinimo vandens aspiracija. Pastaroji gali būti matoma jau išoriškai apžiūrint plaučius pagal tipiškus viršutinių ir priekinių skilčių spalvos ir konsistencijos pakitimus. Perpjovus trachėją ir stambius bronchus, gan dažnai randamas putotas nešvarus vanduo (jei dar gyva, nepakankami nukraujinta kiaulė patenka į plikinimo vonią, įvyksta plikinimo vandens aspiracija) arba virvelės pavidalo kraujo krešuliai (neteisingas nukraujinimas). Kiaulėms bronchų išsišakojimo vietoje dažnai pasitaiko siūliniai parazitai (metastrongilai), stiprios invazijos atvejais atskirose plaučių skiltelėse išoriškai matomi pilkai gelsvi židinėliai. Kiaulėms gana dažnai plaučių parenchimoje randamos echinokokinės pūslės, reikėtų vengti perpjauti šias pūsles. Kiaulėms viršutinėse plaučių skiltyse dažnai randami pilkai raudonos spalvos hepatizacijos ploteliai. Plaučiai

dažnai būna suaugę su diafragma. Šie pakitimai išsivysto dėl lėtinio plaučių uždegimo, pavyzdžiui, paršų gripo atveju (Beutling, 2004).

Enzootinės pneumonijos atveju galvijams viršutinės plaučių skiltys dažnai būna peraugusios jungiamuoju audiniu, parenchimoje nėra oro, palpuojant apčiuopiami bronchai ir jungiamasis audinys. Per kiaulių plaučius migruodamos askaridžių lervos sukelia vietinį uždegimą, pradžioje galima rasti žalsvus uždegiminius židinėlius intersticiniame audinyje, o vėlesnėje stadijoje randami peraugę jungiamuoju audiniu mazgeliai, kurie dažniausiai aptinkami palpuojant ventraliniame plaučių krašte. Dažnai greta tokių mazgelių randami emfizeminiai ploteliai. Taip pat plaučiuose galima rasti nuo riešuto iki vištos kiaušinio dydžio echinokokines pūsles. Poskerdiminio tikrinimo metu reikia vengti perpjauti šias pūsles (Beutling, 2004; Zrenner et al., 1999).

Kiaulių kepenys apžiūrimos ir palpuojamos iš abiejų pusių (diafragminės ir visceralinės). Apžiūrimi tulžies latakai. Kilus įtarimui, perpjaunama kepenų parenchima. Nustatoma spalva ir konsistencija. Sveikų kiaulių kepenys yra rudai raudonos spalvos, lengvai pjaunamos peiliu. Jei kepenys, atsižvelgiant į amžių ir šėrimo tipą, yra normalaus dydžio, formos ir spalvos, tai tik apžiūrima ar nėra abscesų, plonakaklių finų, mazgelinių pažeidimų. Kilus įtarimui, iš visceralinės pusės, kepenų skilčių susijungimo vietoje daromas vienas skersinis pjūvis, apžiūrima parenchima ir tulžies latakai. Tulžies latakuose gali būti randamos askaridės, todėl rekomenduojama atverti tulžies latakus, darant išilginį jų pjūvį. Kepenyse galima rasti ir echinokokines pūsles, kurios yra matinės, nuo kumščio iki vaiko galvos dydžio. Echinokokinės pūslės intensyviai augdamos sukelia kepenų parenchimos atrofiją (Zrenner et al., 1999).

Parazitų pūslės dažniau randamos iš iškiliosios (diafragminės) pusės, tarp skilčių. Dėl askaridžių lervų migracijos kraujo – plaučių keliu kiaulių kepenyse galima aptikti lervų. Esant šviežiai migracijai kepenų parenchimoje randami kraujo pripildyti migracijos keliai su uždegimo požymiais. Esant intensyviai invazijai, kepenys būna pabrinkusios. Vėliau migracijos vietoje susiformuoja jungiamasis audinys, o dar vėliau - šviesūs jungiamojo audinio mazgeliai (Beutling, 2004).

Riebalinės infiltracijos atveju kepenys labai padidėjusios, geltonos, trapios, kraštai suapvalėję. Kepenų riebalinė degeneracija nustatoma infekcinių ligų ir intoksikacijų atveju. Židininis kepenų suriebėjimas išsivysto dėl vietinio kraujotakos nepakankamumo. Esant dideliam kepenų suriebėjimo laipsniui, dažnai būna gelta. Jos atveju kepenų parenchima marga, nuo šviesiai geltonos ar ochros geltonumo spalvos iki geltai būdingos gelsvai-žalsvos spalvos. Kepenų parenchimos degeneracijos atveju kepenys padidėjusios, šviesios, matinės ir pilkos, parenchimos struktūra neryški, joje mažai kraujo. Tokios kepenys yra karščiuojančių arba labai nutukusių gyvulių, veršingų karvių. Kepenyse dažnai nustatomas kapsulės uždegimas bei suaugimas su diafragma. Dėl kepenų kapsulės uždegimo neretai kepenys perauga jungiamuoju audiniu, išsivysto

kepenų cirozė, atrofuojama kepenų parenchima. TBC atveju kepenys gali būti nepakitusios arba jose galima rasti nuo žirnio iki miško riešuto dydžio inkapsuliuotus suvarškėjusius mazgelius. Analogiški pakitimai randami kepenų vartų limfiniuose mazguose. Kepenyse tuberkulioziniai židiniai randami esant analogiškiems plaučių pakitimams, bet dažniausiai aptinkami esant žarnų tuberkuliozei. Dėl lėtinių procesų (intoksikacijos, lėtinis hepatitas, virškinimo ligos ir kt.) išsivysto kepenų cirozė. Jos atveju kepenys sumažėjusios, nelygiu gumbuotu paviršiumi, kietos konsistencijos (Zrenner et al., 1999; Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Esant ūmiam kepenų uždegimui, kepenys pabrinkusios, pripildytos kraujo, parenchima lengvai plyšta, limfiniai mazgai padidėję su kraujosrūvomis. Dėl intoksikacijos kepenys tampa trapios, molio geltonumo, matomos kraujosrūvos (lygiagrečiai aptinkami inkstų ir širdies pakitimai). Dažniausiai ši kepenų patologija būna dėl bakterijų toksinų poveikio, esant abscesams, empiemoms, pūlinėms pneumonijoms, sąnarių uždegimui, piometrai. Analogiški kepenų pakitimai gali būti ir mikotoksikozių atveju. Dėl kepenų pažeidimo gali išsivystyti gelta. Tulžies apykaitos produktai patenka į raumenis ir sąlygoja nemalonų išmatų kvapą (Zrenner et al., 1999).

Blužnies tikrinimas turi ypatingą diagnostinę reikšmę, nes blužnis yra organizmo apsaugos organas. Blužnis apžiūrima, esant įtarimui, perpjaunama jos parenchima ir limfiniai mazgai. Būtina diferencijuoti neuždegiminės, uždegiminės, hiperplastinės ir hipereminės kilmės blužnies padidėjimą. Esant blužnies padidėjimui dėl uždegimo, kuris būna infekcinių ligų atveju, blužnis būna gumos konsistencijos, stipriai padidėjusi, pulpa aviečių spalvos, pjūvyje folikulai padidėję, išryškėję, sago kruopų pavidalo. Kiaulėms nustatoma padidėjusi blužnis dėl užsisukimo ir apsunkinto veninio kraujo nutekėjimo bei taip vadinama „svaiginimo blužnis", kai svaiginimo metu išsiplėtus kraujagyslėms blužnyje sulaikomas didelis kiekis kraujo. Stipriai padidėjusi, tamsi blužnis, nesant infekcinės ligos požymių kituose organuose, randama esant mechaniniam žarnų nepraeinamumui (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Tiriant kiaulių virškinimo traktą, apžiūrima ir palpuojama stemplė. Kaire ranka pakeliama stemplė ir į šoną nustumiamos žarnos išskleidžiant žarnų pasaitą, tuo pat metu palpuojami žarnų pasaito limfiniai mazgai, keletas iš jų perpjaunami 2 lygiagrečiais pjūviais. Viena ranka braukiama per skrandžio mažąją kreivę ir palpuojami skrandžio limfiniai mazgai, kita ranka ištiesiama tiesioji žarna, palpuojami jos limfiniai mazgai. Jei skrandžio ar tiesiosios žarnos sienelė pakitusi ar padidėję limfiniai mazgai, perpjaunama sienelė ir limfiniai mazgai. Taip pat apžiūrimi ir palpuojami kiaulių lyties organai (hermafrodizmas, uždegimai), apžiūrima šlapimo pūslė (Januškevičienė, Mlečkienė, 1998).

Tiriant inkstus pašalinama kapsulė. Inkstai apžiūrimi, palpuojami. Aptikus patologinius pakitimus arba kituose organuose infekcijos požymius, inkstai perpjaunami išilgai per išgaubimą, apžiūrimas žievinis ir šerdinis sluoksniai, inkstų geldelės, apžiūrimi ir perpjaunami inkstų

limfmazgiai. Normoje inkstų spalvos intensyvumas priklauso nuo gyvulio amžiaus. Jaunų gyvulių inkstai šviesiai rudi, senų tamsiai rudi. Spalvos pašviesėjimas rodo patologinį procesą. Pakitimai inkstuose dažniausiai randami kaip bendro organizmo susirgimo požymiai - tai uždegimas, degeneracija, nekrozė, pūlių židinėliai, cistos. Inkstų patologijos pasekoje gali išsivystyti uremijos požymiai skerdenoje, kurios atveju skerdenos raumenų konsistencija yra standi, jaučiamas šlapimo kvapas. Kiaulėms inkstuose taip pat galima aptikti pavienius arba daugybinius baltus auglius, taip vadinamas embrionalines nefromas. Jas reikia diferencijuoti nuo limfoidinio audinio išbujojimo (leukozinių darinių). Esminis skirtumas - embrionalinės nefromos neturi tendencijos plisti, o galutinė diagnozė patvirtinama histologiškai (Zrenner et al., 1999).

Inkstai taip pat yra kaip filtras antrinės infekcijos sukėlėjams, ypač pūliavimo mikrobams, dėl to inkstuose dažnai randami daugybiniai balti ar pilkai-gelsvi, iškilūs, apsupti uždegimine zona pūlių židinėliai. Tokiu atveju reikia ieškoti pirminio židinio ir taip pat atlikti bakteriologinį tyrimą. Šiais atvejais būna pažeisti ir inkstų limfiniai mazgai (Beutling, 2004).

1.3. Kiaulių priešskerdiminio ir poskerdiminio tyrimo metu dažniausiai diagnozuojami susirgimai

Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama kiaulių kepenų, plaučių, pleuros pakitimams. S. Dams ir kitų mokslininkų (1999) tyrimų duomenimis, pneumonijos aptinkamos 80 proc. skerdžiamų kiaulių, lėtinis pleuritas - apie 20 proc. kiaulių, perikarditas - vidutiniškai 10 proc. kiaulių.

R. Fries (2001) tyrimų duomenimis, poskerdiminio tyrimo metu 42,29 proc. kiaulių aptinkami riboti plaučių pakitimai, 28,2 proc. – vidutiniai išreikšti, o 26,98 proc. - stipriai išreikšti plaučių pakitimai.

A. Cleveland-Nielsen su bendraautoriais (2002) duomenimis, poskerdiminio tyrimo metu nuo 5,6 proc.iki 26,5 proc. kiaulių aptinkamas lėtinis pleuritas. Pagrindinės priežastys yra bandos sveikatingumas, kiaulių tankumas, kiaulių pergrupavimas penėjimo metu ir metų laikas.

C. Enoe ir kitų mokslininkų (2002) tirtas lėtinių pleuritų pasireiškimas siejant su mikrobiologine ir laikymo sąlygų rizika, nustatyta, kad iš nedidelių fermų 17,6 proc. ir 30,3 proc. iš pramoninių fermų kiaulių poskerdiminio tyrimo metu nustatytas lėtinis pleuritas. Pagrindinis faktorius yra Actinobacillus pleuropneumoniae, 27,6 proc kiaulių su lėtiniu pleuritu teigiamai reagavo į serologinį tyrimą. Taip pat nurodo, kad Actinobacillus pleuropneumoniae gali plisti iš bandos į bandą 3 kilometrų spinduliu.

M. Schuh, J. Köfer, K. Fucks (2000) tyrimų duomenimis, Austrijos skerdyklose poskerdiminio tikrinimo metu parazitų sąlygoti kepenų pakitimai nustatomi 47,5 proc.,

pneumonijos 83,3 proc., pleuritai – 26,3 proc., perikarditai – 2,6 proc., parazitiniai kepenų pažeidimai – 47,5 proc. kiaulių. J. Köfer su kitais mokslo darbuotojais (2001) atliko poskerdiminį tyrimą 1999–2000 metais 8 Austrijos skerdyklose. Ištyrę virš 66000 kiaulių poskerdiminių tikrinimų, nustatė, jog skirtingo laipsnio pneumonijos aptiktos 43,7 proc., lėtiniai pleuritai – 22,7 proc., lėtiniai perikarditai – 6,8 proc. bei kepenų fibrozė dėl askaridžių lervų migracijos – 45,6 proc. visų tirtų kiaulių. Mokslininkai teigia, kad siekiant sumažinti susirgimų nustatymą skerdyklose, yra būtinos prevencinės priemonės kiaulių auginimo ūkiuose, o tam reikia užtikrinti grįžtamąjį ryšį tarp gyvulių augintojų ir mėsos įmonių.

I. Hansson ir kitų bendraautorių (2000) tyrimų duomenimis, kiaulių poskerdiminio tyrimo metu dažniausiai pasitaikantis susirgimas buvo pleuritas, kuris sudarė 7,4 proc. visų rastų patologinių pakitimų, tuo tarpu kiaulėms iš ekologinių ūkių pleuritas pasireiškė tik 1,8 proc.

V. Vecerek ir kitų mokslininkų (2004) poskerdiminių tyrimų duomenimis, Čekijoje kiaulių plaučių patologiniai pakitimai 1995–2002 metais sudarė 66,3 proc., 1995–1998 m. – 60,38 proc. ir 1999–2002 m. – 72,11 proc. Autoriai pabrėžia galimą riziką maisto saugumui dėl vidaus organų patologinių pakitimų.

S. Dams ir kitų mokslininkų (1999) tyrimų duomenimis, pneumonijos aptinkamos 80 proc. skerdžiamų kiaulių.

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Vadovaujantis Europos Tarybos reglamentu 854/2004, poskerdiminį tyrimą atlikome X mėsos įmonės skerdykloje 2010 10 01 - 2013 10 01 laikotarpiu. Įmones, iš kurių buvo atvežamos kiaulės, suskirstėme į šias grupes: ūkininkų fermos (smulkūs tiekėjai - fermos), žemės ūkio bendrovės (vidutinio dydžio tiekėjai – fermos), uždarosios akcinės bendrovės (stambūs tiekėjai – kompleksai) ir užsienio tiekėjai (Estija). Poskerdiminio tyrimo rezultatų fiksavimui sudarėme registravimo lentelę, kurioje visi aptinkami pakitimai buvo suskirtyti į 28 pakitimų grupes:

- abscesai vidaus organuose (plaučiuose arba pleuroje);

- krūtinplėvės suaugimai – krūtinplėvės suaugimas su plaučiais (nuo 5 litų monetos dydžio);

- endokarditas – endokardo uždegimas arba širdies vožtuvų pakitimai;

- pūliniai - nekroziniai sekvestrai – įvairaus dydžio pūliniai-nekroziniai, dažniausiai riboti uždegiminiai židiniai plaučiuose;

- širdies maišelio uždegimas (suaugimai) – perikarditas, perikarditas su suaugimais; - silpnai išreikšta pneumonija (plaučių uždegimas Pl 1) – plaučių pakitimai, kai pažeista

viena viršutinė plaučių skiltis;

- vidutiniai išreikšta pneumonija (plaučių uždegimas Pl 2) - plaučių pakitimai, kai pažeistos abi viršutinės plaučių skiltys, pakitimas pereina į vidurines skiltis ir iš dalies į kranialinės skilties kaudalinę dalį;

- stipriai išreikšta pneumonija (plaučių uždegimas Pl 3) - plaučių pakitimai, kai pažeistos visos plaučių skiltys, taip pat pūlinis plaučių uždegimas bei pleuropneumonija;

- kepenų pakitimai – suaugimai, degeneracija, hepatitas ir kiti pakitimai nesusiję su askaridžių lervų invazija;

- kepenų fibrozė „pieno dėmės“ – kepenų fibrozė dėl askaridžių lervų migracijos;

- žarnų ir žarnų limfinių mazgų uždegimas – ūmus žarnų uždegimas, uždegiminio pobūdžio žarnų pakitimai, žarnų pasaito limfinių mazgų padidėjimas, uždegimas;

- žarnų limfinių mazgų mykobakteriozė – padidėję žarnų pasaito limfiniai mazgai su kazeozinės nekrozės židinėliais;

- žarnų sustorėjimas - žarnų sienelės proliferacinis sustorėjimas (būdingas paršų intestinalinei adenomatozei);

- blužnies pakitimai – visi blužnies pakitimai;

- stipraus laipsnio išliesėjimas – kacheksija, skerdenos, kurių dydis ir masė neatitinka išsivystymo (raumenų išsivystymas, riebalų atsidėjimas);

- bendras organizmo susirgimas – pakitimai skerdenoje, taip pat ir sepsis bei septikopiemija;

- abscesai galvoje – visi abscesai galvos srityje, t. t. pažandėse;

- abscesai skerdenoje – visi abscesai skerdenoje, t. t. odoje, stuburo slanksteliuose, galūnėse (išskyrus galvą, inkstus, plaučius, sprando raumenis, uodegos pašaknį);

- raudonligė – raudonligei būdingi požymiai (veninė stazė arba nekrozės odoje, endokarditas, t. t. vožtuvų pakitimai, artritas);

- odos pakitimai – visi pakitimai odoje (išskyrus abscesus): egzema, flegmona, žaizdos, uždegimas, parazitinės kilmės pažeidimai;

- sąnarių pakitimai – patinimas, fluktacija, pažeidimai priekinių arba užpakalinių galūnių sąnariuose;

- galvos limfinių mazgų mikobakteriozė – suvarškėję židiniai žando limfiniuose mazguose;

- pragulos – galūnių sustorėjimai su uždegimo ir patinimo požymiais;

- miopatija – raumenų degeneraciniai pakitimai (PSE, DFD, nugaros ilgiausiojo raumens nekrozė, raumenų atrofija);

- inkstų pakitimai – uždegimas, degeneracija, abscesai;

- pleuritas/peritonitas – serozinių dangalų uždegimas (suaugimai, spalvos pakitimai); - poliartritas – daugelio skerdenos sąnarių uždegimas;

- uodegos pažeidimai – uodegos audinių uždegimas,uodegos nekrozė, uodegos abscesai.

Poskerdiminio tyrimo metu fiksavome visus pakitimus, randamus skerdenoje ir vidaus organuose. Poskerdiminio tyrimo eigoje surinktus tyrimų duomenis vertinome atsižvelgdami į rastus pakitimus, išskyrėme 10 dažniausiai poskerdiminio tyrimo metu nustatomų pakitimų ir vienu metu paskerstoje kiaulėje randamų pakitimų kombinacijas. Taip pat fiksavome duomenis, iš kokių įmonių tiekiamos kiaulės. Visas skerdimui atvežtas kiaules, atsižvelgdami į jų augintojus, suskirtėme į 4 grupes: kiaulės, išaugintos ūkininkų fermose, žemės ūkio bendrovių fermose, uždarų akcinių bendrovių pramoninio tipo fermose, kiaulė, atvežtos iš užsienio (Estijos pramoninio tipo fermų).

Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas atliktas statistiniu paketu SPSS for Windows (13 versija). Susirgimų dažnumams skirtingose grupėse palyginti ir skirtumam statistiniam reikšmingumui įvertinti apskaičiuotas chi-kvadrat kriterijus.

3. REZULTATAI IR REZULTATŲ APTARIMAS

Poskerdiminio tyrimo rezultatai yra svarbi informacija įvertinant gyvulių sveikatos būklę ir gyvulių bandos svaikatingumą jų auginimo vietoje. Jei poskerdiminio tyrimo rezultai laiku pateikiami gyvulių augintojui, tai yra svarbus veiksnys bandos sveikatingumui valdyti (Petersen et al.; Eckhardt et al., 2009). Analizuojant poskerdiminio tyrimo metu aptinkamus pakitimus, galima daryti išvadas apie gyvūnų gerovės reikalavimų laikymąsi jų auginimo ir skerdimo metu (Richter et al., 2011).

Rizikos įvertinimu paremto poskerdiminio tyrimo duomenys yra labai svarbūs vertinant gaminamos produkcijos kokybę iš esmės ir yra svarbus kokybės valdymo instrumentas maisto gamybos grandinėje (Sundrum, Ebke, 2004; Ellerbrocker, 2007).

Patanatominių pakitimų aptikimas poskerdiminio tyrimo metu ir jų įvertinimas tiesiogiai susijęs ne tik su ūkiuose auginamų gyvulių sveikatingumu, bet siejamas ir su mėsos kokybės gerinimu (Sundrum, Loser, 2008).

Poskerdiminio tyrimo eigoje surinktus tyrimų duomenis vertinome atsižvelgdami į rastus pakitimus ir pakitimų kombinacijas. Taip pat vertinome galimą prilausomybę tarp kiaules auginančios įmonės dydžio ir randamų pakitimų pobūdžio. Suskirsčius įmones (tiekėjus) pagal dydį ir paskerstų kiaulių skaičių, buvo nustatytas skaičius kiaulių, kurioms rastas vienas pakitimas, ir vidutinis pakitimų kiekis, tenkantis kiaulėms, paskerstoms iš to tipo įmonės (1 ir 2 lentelės).

Tyrimų eigoje iš viso apžiūrėjome 101196 kiaules (1 lentelė). Tiriamuoju laikotarpiu didžiausias kiekis (79,9 proc.) kiaulių buvo paskerstas iš uždarų akcinių bendrovių (stambių kiaulių fermų - kiaulininkystės kompleksų), 15,68 proc. kiaulių skersti atvežtos iš Estijos stambių ūkių (kompleksų). Tik 2,32 proc. kiaulių paskersta iš nedidelių ūkininkų fermų ir 2,10 proc. iš žemės ūkio bendrovių fermų, t. y. iš mažų fermų, yra paskerdžiama mažiau kiaulių, duomenys statistiškai patikimi (p<0,001) (1 priedas 1 lentelė). Poskerdiminio tyrimo metu pakitimai skerdenose ir vidaus

organuose nustatyti 17001 kiaulei, o iš viso nustatyti 22 567 įvairaus pobūdžio pakitimai (2 lentelė), 12903 kiaulių poskerdiminio tyrimo metu rastas vienas pakitimas, tai sudarė 12,75 proc. visų paskerstų kiaulių.

1 lentelė. Iš įvairaus tipo įmonių atvežtų skersti kiaulių kiekis

Kiaulių tiekėjas Tiekėjų skaičius

Paskerstų kiaulių

skaičius

Visų paskerstų

kiaulių procentas

Ūkininkai 4 2347 2,32

Žemės ūkio bendrovės 2 2125 2,10

Uždarosios akcinės

bendrovės

17 80853 79,90

Užsienio tiekėjai(Estija) 5 15871 15,68

Iš viso 28 101196 100,00

Kiekvienoje įmonių grupėje suskaičiavome vidutinį skaičių skerdžiamų kiaulių, kurioms buvo aptiktas vienas pakitimas. Nustatėme, jog vieną pakitimą turėjo 31,48 proc. iš ūkininkų fermų paskerstų kiaulių, o iš viso buvo nustatyti 1056 pakitimai. Vienai iš šių ūkių paskerstai kiaulei vidutiniškai tenka 0,45 pakitimų. Iš žemės ūkio bendrovių skerdžiamoms kiaulėms 24,09 proc. rastas vienas pakitimas, o vienai kiaulei vidutiniškai teko 0,39 pakitimai. Iš stambių kompleksų fermų skerdžiamoms kiaulėms 21,52 proc. rastas vienas pakitimas; iš Estijos atvežtoms kiaulėms vienas pakitimas rastas 25,31 proc. kiaulių. Tiek Lietuvos kompleksuose, tiek Estijos fermose išaugintoms kiaulėms vidutiniškai vienai kiaulei tenka 0,20 ir 0,26 pakitimo.

2 lentelė. Iš įvairaus tipo įmonių skerdžiamų kiaulių poskerdiminuio tyrimo metu

organuose ir audiniuose nustatomų pakitimų kiekis

Kiaulių tiekėjas Paskerstų kiaulių skaičius Paskerstų kiaulių, turėjusių vieną pakitimą, skaičius Visų toje įmonių grupėje paskerstų kiaulių procentas Bendras aptiktų pakitimų skaičius Pakitimų skaičius, tenkantis vienai kiaulei Ūkininkai 2347 739 31,48 1056 0,45 Žemės ūkio bendrovės 2125 512 24,09 832 0,39 Uždarosios akcinės bendrovės 80853 8235 21,52 16537 0,20 Užsienio tiekėjai (Estija) 15871 3417 25,31 4142 0,26 Iš viso: 101196 12903 12,75 22567 0,22