BENDRŲ SMULKIEMS GYVŪNAMS IR ŽMONöMS LIGŲ (ZOONOZIŲ) PAPLITIMAS LIETUVOJE

1 LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA

Dijana Jasiukaitien÷

BENDRŲ SMULKIEMS GYVŪNAMS IR ŽMONöMS

LIGŲ (ZOONOZIŲ) PAPLITIMAS LIETUVOJE

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Lekt.Mindaugas Paleckaitis

2

Magistro darbas atliktas 2008-2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijojos Gyvūnų

Magistro darba paruoš÷: Dijana Jasiukaitien÷

(Vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro darbo vadovas : Mindaugas Paleckaitis

(LVA Gyvūnų veisimo ir genetikos katedra) (parašas)

Recenzentas (ai) :

3

TURINYS

ĮVADAS...6

PIRMA DALIS...8

1 VIRUSINöS LIGOS...8

1.1 Pasiutlig÷(rabies, lyssa, hydrophobia)...8

1.1.1 Suk÷l÷jas...8 1.1.2 Epizootologija ir epidemiologija...8 1.1.3 Patogenez÷...9 1.1.4 Klinika...9 1.2 Bartonelioz÷ (bartonellosis)...10 1.2.1 Suk÷l÷jas...10 1.2.2 Epidemiologija...10 1.2.3 Patogenez÷...10 1.2.4 Klinika...10 2 BAKTERINöS LIGOS...11 2.1 Leptospiroz÷s (leptospirosis)...11 2.1.1 Suk÷l÷jas...11 2.1.2 Epidemiologija...11 2.1.3 Patogenez÷...11 2.1.4 Klinika...12 2.2 Listerioz÷ (listeriosis) ...12 2.2.1 Suk÷l÷jas...12 2.2.2 Epidemiologija...12 2.2.3 Patogenez÷...12 2.2.4 Klinika...13

3 PIRMUONIŲ PARAZITINöS LIGOS ...14

3.1 Toksoplazmoz÷ (toxoplasmosis)...14 3.1.1 Suk÷l÷jas...14 3.1.2 Epidemiologija...15 3.1.3 Patogenez÷...15 3.1.4 Klinika...16 3.2 Kriptosporidioz÷ (cryptosporidiosis)...17 3.2.1 Suk÷l÷jas...17 3.2.2 Epidemiologija...17 3.2.3 Patogenez÷...17 3.2.4 Klinika...17

4 HELMINTINöS PARAZITINöS LIGOS...18

4.1 Toksokaroz÷ (toxocarosis)...18

4.1.1 Suk÷l÷jas...18

4.1.2 Epidemiologija...18

4.1.3 Patogenez÷...19

4.1.4 Klinika...19

4.2 Echinokokoz÷ ir alveokokoz÷ (echinococcosis et alveococcosis)...19

4.2.1 Suk÷l÷jas...19

4 4.2.3 Patogenez÷...20 4.2.4 Klinika...20 4.3 Dipilidioz÷ (dypilidiosis)...21 4.3.1 Suk÷l÷jas... 21 4.3.2 Epidemiologija...21 4.3.3 Patogenez÷...21 4.3.4 Klinika...21

5 MIKOZINöS PARAZITINöS LIGOS ...22

5.1 Mikrosporija(Microsporia)...22

5.1.1 Suk÷l÷jas...22

5.1.2 Epidemiologija...22

5.1.3 Patogenez÷...22

5.1.4 Klinika...22

6 PARAZITINöS VABZDŽIŲ LIGOS...23

6.1 Blusos (siphonaptera)...23 6.1.1 Suk÷l÷jas...23 6.1.2 Epidemiologija...23 6.1.3 Patogenez÷ ir klinika...23 ANTRA DALIS...24 1 TOKSOPLAZMOZö ...24 1.1 Toksoplazmoz÷s diagnostika...24 1.1.1 Diagnozavimo būdai...24 1.1.2 Diagnozavimo pavyzdžiai...26 1.1.3 Išvados...27 1.2 Toksoplazmoz÷s Paplitimas...28 1.2.1 Diagrama...29 1.2.2 Diagrama...29 1.2.3 Diagrama...30 1.2.4 Diagrama...31 1.2.5 Diagrama...31 1.2.6 Diagrama...32 1.2.7 Išvados...32 1.3 Toksoplazmoz÷s profilaktika...33 1.3.1 Bendroji profilaktika...33 1.3.1 N÷ščiųjų profilaktika...33 1.3.3 Kačių profilaktika...34 2 TOKSOKAROZö...35 2.1. Toksokaroz÷s diagnostika...35 2.1.1 Diagnozavimo būdai...35 2.1.2 Diagnoz÷s pavyzdžiai...36 2.1.3 Išvados...37 2.2 Toksokaroz÷s paplitimas...38 2.2.1 Diagrama...38 2.2.2 Diagrama...39 2.2.3 Diagrama...39 2.2.4 Diagrama...40 2.2.5 Diagrama...40 2.2.6 Išvados...41 2.3 Toksokaroz÷s profilaktika...41 3 PASIUTLIGö...43

5 3.1 Pasiutlig÷s diagnostika...43 3.1.1 Diagnostikos būdai...43 3.2 Sergamumas pasiutlige...44 3.2.1 Diagrama...44 3.2.2 Diagrama...44 3.2.3 Diagrama...45

3.2.4 Žmonių pasiutlig÷s epidemiologin÷ situacija Lietuvoje...46

3.2.5 Išvados...46

3.3 Pasiutlig÷s profilaktika...47

3.3.1 Profilaktika ir prevencija skirta žmon÷ms...47

3.3.2 Profilaktika ir prevencija skirta ...48

3.3.3 Išvados... 49 4 MIKROSPORIJA...50 4.1 Mikrosporijos diagnoz÷...50 4.1.1 Diagnostika...50 4.1.2 Diagnostikos pavyzdžiai...51 4.2 Mikrosporijos epidemiologija... .52 4.2.1 Diagrama...52 4.3 Mikrosporijos profilaktika...52 4.4 Išvados...53 IŠVADOS ...54 NAUDOTA LITERATŪRA...56 SUMMARY...59 PRIEDAI...60

6

ĮVADAS

Zoonoz÷ – tai liga, kurią natūraliu būdu tiesiogai arba netiesiogiai gyvūnai gali perduoti žmon÷ms. Teigiama, kad net 61% iš visų infekcinių žmonių ligų yra sukeliamos zoonozių. (http://www.nmvrvi.lt/lt/zoonozes/ Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 8d.)

Zoonoz÷s dažnai vadinamos profesin÷mis ligomis. Jomis neretai užsikrečia ūkininkai, taip pat žmon÷s dirbantys maisto pramon÷je (pvz.:maisto perdirbimas), taip pat veterinarai ir kiti medicinos mokslo specialistai. Tačiau naminių gyvūnų zoonoz÷mis užsikr÷sti gali įvairūs žmon÷s. Kadangi pastaruoju metu daug÷ja žmonių, laikančių naminius gyvūnus, ypač šunis ir kates, daug÷ja ir zoonozių sukeltų susirgimų.

Zoonoz÷s yra ypatingai pavojingos vaikams. Beveik visų aprašytų ligų atvejais dažniausiai užsikrečia vaikai, taip yra d÷l to, kad vaikai dažniausiai nesilaiko higienos taisyklių. Vaikai dažnai užsikrečia žaisdami su gyvūnais, juos glostydami, myluodami. Taip pat jiems yra didesnis pavojus užsikr÷sti netiesioginio kontakto metu, pvz: žaidžiant su gyvūnų užkr÷stais daiktais ar gyvūnų užterštame sm÷lyje ir žol÷je.

Norint apsisaugoti nuo šunų ir kačių platinamų ligų, kurios neretai gali būti pavojingos ne tik žmonių augintiniams bet ir patiems žmon÷ms, būtina susipažinti su pagrindin÷mis ligomis.

Darbo tikslas. Pirmoje dalyje - apžvelgti labiausiai paplitusias zooantroponozes, kurias kat÷s ir šunys perduoda žmon÷ms. Antroje dalyje – metodiškai išnagrin÷ti pasirinktas keturias labiausiai paplitusias zooantroponozes pagal ligos diagnostiką, paplitimą ir profilaktiką.

Darbo objektas. Pirmoje dalyje aptariamos pagrindin÷s zooantroponoz÷s – pasiutlig÷, bartonelioz÷, leptospiroz÷s, listerioz÷, toksoplazmoz÷, kriptosporidioz÷, toksokaroz÷, echinokokoz÷ ir alveokokoz÷, dipilidioz÷, mikrosporija ir blusos. Antroje dalyje išsamiau nagrin÷jamos toksoplazmoz÷, toksokaroz÷, pasiutlig÷ ir mikrosporija.

Darbo uždaviniai.

• Išrinkti pagrindines zoonozes, kuriomis žmon÷s gali užsikr÷sti nuo šunų ir kačių. • Aptarti pasirinktas zoonozes pagal suk÷l÷ją, epidemiologiją, patogenezę ir kliniką. • Antroje darbo dalyje metodiškai išnagrin÷ti pasirinktas keturias zoonozes.

• Aptarti min÷tų keturių ligų diagnostiką ir pateiki diagnostikos pavyzdžių. • Išnagrin÷ti paplitimo statistiką Lietuvoje, pateikti diagramas ir išvadas. • Aptarti min÷tų keturių ligų naudojamą profilaktiką ir prevenciją..

7 Apribojimas. Darbo tikslas n÷ra palyginti ligas tarpusavyje ar įvairias zoonozes, darbe aptariamos tik tos zoonozes, kuriomis žmogus gali užsikr÷sti nuo šunų ir kačių.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, pirmoji – teorin÷ dalis, antroji – metodin÷ dalis ir išvados. Pirmoje dalyje aptariamos vienuolika pasirinktų zoonozių, jos suskirstomos pagal suk÷l÷jus – virusin÷s, bakterin÷s, pirmuonių parazitin÷s, helmintin÷s parazitin÷s, mikozin÷s parazitin÷s ir vabzdžių sukeliamos ligos. Antroje dalyje pasirinktos keturios zoonoz÷s, ne tik aptariamos, bet pateikiama ir vaizdin÷s diagnostikos pavyzdžių, paplitimo statistika pateikiama diagramomis, taip pat pateikiamos išvados.

8

PIRMA DALIS

1 VIRUSINöS LIGOS

1.1 Pasiutlig÷(rabies, lyssa, hydrophobia)

1.1.1 Suk÷l÷jas

Pasiutlig÷ – tai ūmin÷ centrin÷s nervų sistemos (CNS) liga, kuria užsikrečiama pasiutusiam gyvuliui įkandus arba apseil÷jus pažeistą odą, rečiau gleivinę. Ligos suk÷l÷jas yra rabdovirusas, turintis RNR. Virusas randamas pasiutusio gyvulio smegenyse, liaukose, kraujyje, seil÷se ir audiniuose. Žinomi du ligos suk÷l÷jo variantai: gatvių (laukinis) ir fiksuotas. Fiksuotą formą išrado L.Pasteras eksperimentiškai perskiepydamas triušius. Fiksuotai formai būdingas sutrumpintas, septynių dienų, inkubacinis periodas. Ligos eiga priklauso nuo žaizdos gylio ir atstumo nuo galvos. Pasiutlig÷s virusas gerai pakelia žemą temperatūrą. L÷tai džiovinamas žūva per keliolika parų, staigiai džiovinamas, ilgai išlieka virulentiškas. Virusas ilgai (iki 3m÷n.) išsilaiko gyvybingas glicerine, tod÷l, įtarus pasiutligę, siunčiamą ištyrimui medžiagą patartina laikyti glicerine. (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992)

1.1.2 Epizootologija ir epidemiologija

Pasiutlig÷ yra paplitusi visame pasaulyje. Ja sirgti gali dauguma laukinių gyvūnų ir naminių gyvulių. Taip pat ir šunys bei kat÷s. Reik÷tų pažym÷ti, kad žmon÷s daugiausiai užsikrečia nuo šunų, nes aktyviausi užkrato nešiotojai yra šunys ir vilkai. Nuo ligonio praktiškai niekada neužsikrečiama, literatūroje minimi vos keli tokie atvejai. (P.Čibiras ,J.Ūsaitis, 1989) Nors liga gausiai paplitusi tarp gyvulių, tačiau žmon÷s ja serga ne taip ir dažnai. Daugelyje Europos šalių žmon÷s šia liga neserga visai, arba registruojami vos keli pasiutliges atvejai. Taip yra d÷l to kad pavojingiausi žmon÷ms viruso nešiotojai – šunys skiepijami profilaktiškai. Nepaisant to, žmonių pasiutlig÷ vis dar registruojama Graikijoje ir Turkijoje, kur svarbiausias užkrato šaltinis yra pasiutę šunys. (S.Bizulevičius, S.Burakauskas, 1992) Taip pat svarbu pamin÷ti, kad šiai ligai būdingas visuotinis imlumas, imunitetas nežinomas, tod÷l negydant aptinkamas 100% mirštamumas. Inkubacinis laikotarpis gyvuliams trunka nuo 2 savaičių iki 2 m÷nesių, žmogui yra 15 – 60 dienų, kai kur nurodomas 10 – 90 dienų inkubacinis laikotarpis, kartais net metų ar dešimtmečių trukm÷s periodas(slaptasis viruso išlikimas) (M.V.Bareišien÷, V.Bundikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷,

9 2007) Vaikų inkubacija paprastai yra trumpesn÷ negu suaugusiųjų. Atkreiptinas d÷mesys, kad inkubaciniu laikotarpiu savijauta beveik nepakinta.

1.1.3 Patogenez÷

Pasiutlig÷s suk÷l÷jas organizme plinta nervais – iš nervų galūnių, keliauja kamienais į centrinę nervų sistemą. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad virusas iš dalies gali plisti limfa ir krauju (P.Čibiras ,J.Ūsaitis, 1989), tačiau atliekant tyrimus pasiutlig÷s viruso kraujyje neaptikta. (S.Bizulevičius, S.Burakauskas, 1992) Centrin÷je nervų sistemoje virusas plinta l÷tai ir nuo to priklauso inkubacinis periodas, v÷liau nervais toliau plinta į seilių liaukas. Virusas plisdamas taip pat infekuoja kitus organus, pažeidžia pailgąsias smegenis, smegenų kamieną, nugaros smegenis, nervines ląsteles, seilių liaukas. Būdinga: specifiniai Negrio kūneliai randami nervin÷se ląstel÷se, galvos ir nugaros smegenų edema, paburkimas, smegenų pl÷vių ir audinių uždegimai, taškin÷s kraujosruvos, smegenų suminkšt÷jimas, seilių liaukose – perivaskulinių infiltratų, aplink žuvusias ar suirusias ląsteles – vadinamųjų pasiutimo mazgelių (oligodendrogliomin÷s hiperlazijos elementų, periferiniuose nervuose aplink išsipl÷tusias kraujagysles – limfoidiniai ir monocitiniai infiltratai).

1.1.4 Klinika

Šunų pasiutlig÷ skirstoma į dvi formas: š÷lstamoji ir ramioji (paralyžin÷). Ligos eigai būdingos trys stadijos: prodromin÷, sujaudinimo ir paralyžiaus. Žmogaus pasiutlig÷s klinika taip pat skirstoma į tris stadijas – prodrominę, sujaudinimo ir paralyžiaus. Prodromin÷s stadijos būdingi simptomai: depresija, prislopinta nuotaika, bloga savijauta, skausminga, patinusi, paraudusi įkandimo vieta, sutrikęs apetitas, miegas, vidurių užkiet÷jimas, tachikardija, padid÷jusi temperatūra, ši stadija trunka apie 2-3 paras. Sujaudinimo stadijos simptomai: hidrofobija, traukuliai, gerkl÷s ir rykl÷s spazmai, gilus, nelygus kv÷pavimas, žags÷jimas, aerofobija, nenuryjama seilių, seil÷tekis, vyzdžių išsipl÷timas, veido cianoz÷, užkimęs balsas, šaltos galūn÷s, prakaitavimas, smarkiai padid÷jusi temperatūra. Šios stadijos pabaigoje prasideda haliucinacijos, kliedesiai, audringi (ypač alkoholikams) priepuoliai. Ši stadija trunka apie 1 – 3 paras. Paralyžin÷ stadija pasireiškia galūnių, veido, liežuvio ir kitu organų paralyžiumi, asfiksija. Ši stadija trunka 12 – 20 valandų. Apskritai nervų sistemos pažeidimai n÷ra specifiški ir labai skiriasi priklausomai nuo proceso lokalizacijos, išsipl÷timo, pasireiškimo laiko, tad ir liga trunka įvairiai. (S.Bizulevičius, S.Burakauskas, 1992)

10

1.2 Bartonelioz÷ (bartonellosis)

1.2.1 Suk÷l÷jas

Suk÷l÷jas – Bartonella, panašus į riketsijas mikroorganizmas, gramneigiamasis. Žinomos kelios rūšys: Bartonella henselae, Bartonella quintana – randamos daugelyje šalių, Bartonella baciliformis – paplitusi tik Peru ir Ekvadore. (M.V.Bareišien÷, V.Bundikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷, 2007) Žvelgiant iš šio darbo perspektyvos būtina aptarti B.henselae, kadangi šis mikroorganizmas perduoda infekciją iš kat÷s žmogui.

1.2.2 Epidemiologija

B.henselae dažniausiai sukelia, Lietuvoje dar mažai ištirtą, kat÷s įdreskimo ligą, rečiau šis mikroorganizmas sukelia endokarditą. Žmogus užsikrečia nuo kat÷s įdreskimo arba įkandimo. Kaip kai kurie šaltiniai teigia, apie 40% kačių serga šia liga vienu iš savo gyvenimo periodų, taip pat svarbu pažym÷ti, kad kat÷s, kurios serga šia liga nerodo jokių simptomų ar ligos požymių. (http://www.cdc.gov/HEALTHYPETS/diseases/catscratch.htm. Prieiga per internetą 2010m. balandžio 5d. )

1.2.3 Patogenez÷

Labiausiai pažeidžiama oda ir limfmazgiai. Infekcija pažeidžia limfmazgius (padid÷ję ir tvirtai prilipę prie aplinkinių struktūrų) Sunkesniais atvejais pastebima paraudusi oda ir jautrūs limfmazgiai. Lengvesniais atvejais limfmazgiai išlieka nepažeisti. Taip pat dažnai esti tinimas retikulinių ląstelių, tokiu būdu susiformuoja židininiai dariniai. Ligai progresuojant ir jos negydant galimas abscesų susiformavimas su nekrotinių ląstelių centrais. (http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1532251/ Prieiga per internetą 2010 balandžio 5d.)

1.2.4 Klinika

Pagrindiniai simptomai: įdr÷skimo vietoje rausvos d÷mel÷s, gali būti limfmazgių padid÷jimas, susidaro fistul÷s, jas išpunktavus gaunami sterilūs pūliai. Galimas spontaninis pasveikimas po 1-2 m÷nesių. (A.Laiškonis, 2005) Yra nesutariama d÷l inkubacinio ligos periodo - naujesni šaltiniai nurodo 3-5 dienas, šiek tiek senesni – 7 – 60 dienų. Dažni trumpalaikiai sisteminiai simptomai – silpnumas, apetito stoka, galvos skausmai, svorio netekimas, karščiavimas būna retai. Taip pat nurodomi pavojingesni simptomai, matyt būdingi sunkesn÷ms ligos formoms – konjunktyvitas su ausies srities limfadenitu, hepatosplenomegalija, encefalitas, traukuliai, išplitusi infekcija, sunkiausiais atvejais - koma. (M.V.Bareišien÷, V.Bundikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷, 2007)

11

2 BAKTERINöS LIGOS

2.1 Leptospiroz÷s (leptospirosis)

2.1.1.1 Suk÷l÷jas

Leptospiroz÷s – tai smulkių laukinių žinduolių, naminių gyvulių, pramoninių žv÷relių ligos. Leptospiros priklauso spirochetų šeimos bakterijų genčiai. Jų yra dvi rūšys: parazitin÷ (L.interrogans) ir saprofitin÷ (L.Biflexa). Leptospiros yra spiral÷s formos mikroorganizmai, abu galai dažniausiai yra kablio pavidalo, tačiau pasitaiko ir kitokių formų. Dauginasi skersinio dalijimosi būdu, yra aktyvios ir judrios, tod÷l pasižymi dideliu invaziškumu. Daugiausiai leptospirų yra gyvūnų inkstų kanaluose, tokiu būdu (su šlapimu) jos patenka į aplinką. Šuo yra pagrindinis šunų (L.Canicola) ir šalutinis ikterohemoroginių leptospirų perneš÷jas

2.1.2 Epidemiologija

Kaip pabr÷žiama, svarbiausias infekcijos šaltinis yra pilkosios žiurk÷s, tačiau svarbūs leptospirų rezervuarai yra naminiai gyvuliai - galvijai, kiaul÷s, arkliai, šunys. (P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989 ) Leptospiroz÷mis žmogus gali užsikr÷sti įvairiais būdais (per užkr÷stą m÷są, pieną, dirbdamas žem÷s ūkio darbus), tačiau didžiausia tikimyb÷ žmogui užsikr÷sti nuo šunų būtų prižiūrint, taigi fiziškai kontaktuojant, su užsikr÷tusiu gyvuliu.

2.1.3 Patogenez÷

Žmogaus leptospiroz÷ skirstoma į 5 fazes:

I – leptospiros patenka į organizmą (per virškinimo traktą, burnos, nosies, akių gleivinę, pažeistą odą) ir su krauju išnešiojamos po įvairius vidaus organus – kepenis, inkstus, antinksčius, blužnį, nugaros smegenų audinius, likvorą.

II – kraujyje did÷ja leptospirų metabolizmo ir jų irimo produktų koncentracija, su krauju leptospiros ir jų toksinai patenka į įvairius organus ir audinius (didžiausios koncentracijos kepenyse, inkstuose, antinksčiuose, smegenų dangaluose).

III – prasideda parenchiminių organų, smegenų audinių, serozinių dangalų diapedez÷, parenchiminis hepatitas arba padid÷jusios hemoliz÷s sukelia geltą; vystosi ūminis inkstų nepakankamumas. Rekonvalescencijos atveju leptospiros ilgai išsilaiko inkstuose.

IV – nesterilaus imuniteto: kraujyje labai greitai did÷ja antikūnų koncentracija, galimos inkstų, centrin÷s nervų sistemos, akių pažeidimų komplikacijos.

V – sterilaus imuniteto: ligonis sveiksta, galimi liekamieji reiškiniai. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992 )

12 Leptospirų išskiriamų toksinų prigimtis n÷ra visiškai aiški. Manoma, kad tai yra savotiški endotoksinai. Entodoksinai sukelia bendrą intoksikaciją, veikia centrinę ir vegetacinę nervų sistemą. Taip pat padid÷ja kepenys ir blužnis, nes jos fiksuoja ir naikina leptospiras. Pastebima, kad d÷l protrombino sumaž÷jimo blogiau kreša kraujas.

2.1.4 Klinika

Inkubacinis periodas trunka 3 - 19 dienų. Geltinis ligos variantas būdingas sunkesn÷ms leptospirozių formoms. (P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989 ) Geltin÷s ligos foros simptomai: ūmumas, krečia šaltis, padid÷jusi temperatūra (39-40º), galvos, str÷nų ir blauzdų raumenų skausmas, dingsta apetitas, pykinimas, v÷mimas, klied÷jimas, sutrinka miegas, veido ir akių paraudimas, lūpų pusl÷lin÷, baltas liežuvis, pagelsta oda, odenos ir burnos gleivin÷, kraujuojama iš nosies, žarnų, lytinių organų. Lengvesn÷s, begelt÷s, ligos simptomai: karščiavimas, įvairūs b÷rimai (polimorfinis smulkus, rozeolinis stambus, panašus į skarlatiną, tymus, petechinis b÷rimas), lūpų pūslelin÷, padid÷jusi blužnis, kartais būna meningito požymių. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad būdingas labai pavojingas profūzinis kraujavimas iš skrandžio, žarnų ir plaučių, hematurija ir uremija. Kartais leptospiroz÷ komplikuojasi meningitu, miokarditu, parotitu, iritu.

2.2 Listerioz÷ (listeriosis)

2.2.1 Suk÷l÷jas

Listerioz÷ yra zooantroponozin÷ gamtin÷ židinin÷ infekcija. Monocitogenin÷ listerija (Listeria monocytogenes) – tai smulki, apvaliais galais, 0,4 - 2µm dydžio bakterija. Manoma, kad listerijos yra dirvožemio mikrobai, dar gerai neprisitaikę vegetuoti šiltakraujų organizme. (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992)

2.2.2 Epidemiologija

Infekcijos šaltinis – peliniai ir kiti graužikai, taip pat naminiai gyvuliai, galvijai, kiaul÷s, arkliai, šunys, kat÷s ir paukščiai. Užsikrečiama gali būti įvairiais būdais, tačiau analizuojant iš šio darbo perspektyvos, reikia pažym÷ti, kad žmon÷s nuo šunų ir kačių užsikrečia juos slaugydami. Daugelis autorių nurodo, kad listeriozę serganti motina gali perduoti vaisiui, o kūdikiai gali užsikr÷sti per sergančios žindyv÷s pieną.

2.2.3 Patogenez÷

Suk÷l÷jas į organizmą patenka per gleivinę ir pažeistą odą, toliau keliauja krauju ir limfa, ir tokiu būdu išplinta po visą organizmą bei patenka į centrinę nervų sistemą.

13 Patologiškai pakinta beveik visi organai, padid÷ja limfmazgiai, blužnis, kepenys. Blužnyje, kepenyse, plaučiuose, smegenyse ir jų dangaluose gausu smulkių nekrozinių mazgelių aplink kraujagysles, limfocitų ir monicitų infiltratų.

2.2.4 Klinika

Inkubacinis periodas apie 1 - 6 savait÷s, nors kai kur minimas ir trumpesnis – keletos dienų inkubacinis periodas. Bendriniai simptomai: netaisyklingas karščiavimas, bendras negalavimas, galvos, raumenų ir sąnarių skausmas, silpnumas, nemiga, irzlumas, apetito stoka, įvairūs b÷rimai (urtikarinis, polimorfinis, eksudacin÷s eritemos). Atkreiptinas d÷mesys, kad liga gali pasireikšti įvairiai. Skiriama ūmin÷, poūm÷ ir l÷tin÷ (blanki, latentin÷, besimptom÷) formos. Pasitaiko įvairūs ligos variantai: angininis, angininis – sepsinis, sepsinis – tifoidinis, nervinis, akių ir limfmazgių, n÷ščiųjų ir naujagimių. Anginin÷s formos pagrindinis bruožas yra padid÷ję kaklo limfmazgiai ir blužnis, kartais pasireiškianti anginin÷ – sepsin÷ su meningito reiškiniais forma. Nervinei būdingi encefalito ir meningito reiškiniai: galvos skausmas, v÷mimas, traukuliai, tremoras, sprando raumenų rigidiškumas. N÷ščiųjų ir naujagimių formos požymiai – karščiavimas, negalavimas. Vaisius dažniausiai gimsta negyvas arba sergantis sepsine ligos forma. (P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989) Akių ir limfmazgių formai būdingas vienos ar abiejų akių konjunktyvitas, maži abscesai, padid÷ję sritiniai, kaklo ir pažandiniai limfmazgiai. (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992))

14

PIRMUONIŲ PARAZITINöS LIGOS

2.3 Toksoplazmoz÷ (toxoplasmosis)

2.3.1 Suk÷l÷jas

Visi šaltiniai, naudoti nagrin÷jant Toksoplazmozę, pabr÷žia, kad tai palyginus neseniai išaiškinta liga. “Ji sudaro tam tikrų problemų medicinoje, ypač pediatrijoje, akušerijoje, oftalmologijoje, neurologijoje ir terapijoje“. (P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989) Toksoplazmoz÷s suk÷l÷jas yra Toxoplasma gondii, šį suk÷l÷ją pirmieji atrado biologai Š.Nikolis ir L.Manso XX a. pradžioje. Toxoplasma gondii yra Sporozoa klas÷s pirmuonis panašus į apelsino skiltelę arba lanką. Naudojant Romanovskio – Gimzos būdą, protoplazma tampa melsva, o branduolys – tamsiai raudonas. „Toksoplazmos yra ląstelių parazitai, jų daugiausia būna smegenyse, plaučiuose, blužnyje, širdies ir skeleto raumenyse.“ (P.Čibiras,J.Ūsaitis, 1989) Toxoplasma gondii ciklas yra pakankamai gerai ištirtas ir manoma, kad iš dalies jis primena sarkocistos gyvenimo ciklą, tačiau yra esminių biologinių skirtumų, kuriuos der÷tų suvokti. (Y.Gutierrez, 1990). Visuose šaltiniuose pabr÷žiama, kad kat÷s ir kačių šeimos atstovai yra galutiniai taksoplazmozių šeimininkai, visi kiti gyvuliai, taip pat ir žmon÷s yra tik tarpiniai šeimininkai, nešiotojai. S.Biziulevičiaus ir A.Burakauskas savo knygoje „Zooantroponoz÷s“ gana aiškiai aprašo toksoplazmoz÷s vystimosi ciklą. Tarpiniuose toksoplazmų šeimininkuose vegetuoja dvi toksoplazmų vystimosi faz÷s: proliferacija ir cistos. Cistos kat÷s plonosios žarnos epitelyje virsta makrogametomis ir mikrogametocitais (gametogonija). Per 5-6 dienas dauguma zigotų iš žarnyno patenka į aplinką ir vystosi toliau, kol susidaro galutin÷ toksoplazmos sporogonijos forma – sporocistos. Svarbu pamin÷ti, kad toksoplazmos, patekusios į imlaus šeimininko organų ir audinių ląsteles, dauginasi (dalijasi išilgai), dalijimosi metu susidaro laikinas darinys – pseudocistos. Irstant šeimininko ląstelei, pseudocista irgi suyra, parazitas skverbiasi į naujas ląsteles ir ciklas kartojasi. Be to, jis dar dauginasi ir pumpuravimusi. Antikūnai ir cheminiai preparatai cistos neveikia, tik, jai pratrūkus, toksoplazmos patenka į audinį ir sukelia uždegimą. Šeimininko organizme cistos gali vegetuoti labai ilgai. Įvairias toksoplazmų formas aplinka veikia nevienodai. Neatspariausi trofozoitai: patekę į išorę, skrandžio sultis, žūva per keletą minučių. Kur kas atsparesn÷s cistos: užšaldytame audinyje jos būna gyvybingos iki keliolikos dienų.

15 2.3.2 Epidemiologija

Kaip jau buvo min÷ta, galutiniai toksoplazmų šeimininkai yra kat÷s. Toksoplazmoz÷ yra paplitusi tarp daugumos naminių ir laukinių gyvulių. Kadangi darbo tikslas yra apžvelgti užkrečiamas ligas kuriomis žmon÷s užsikrečia nuo kačių ir šunų, labai svarbu pažym÷ti, kad šuo, nors ir serga toksoplazmoze, žmogui suk÷l÷jų neperduoda. Užsikr÷tusios kat÷s su išmatomis išskiria toksoplazmų oocistų, kurios aplinkoje ilgai išsilaiko ir jomis gali užsikr÷sti įvairūs gyvūnai ir žmon÷s.(P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989) Toksoplazmoz÷ tarp žmonių yra nustatoma specifine odos reakcija arba serologiniais tyrimais. Dauguma tyrimų rodo, kad toksoplazmoze yra užsikr÷tę pakankamai daug žmonių. Pavyzdžiui, teigiamai reaguoja 10-50% tiriamųjų. (P.Čibiras, J.Ūsaitis, 1989). Svarbu pasteb÷ti, kad toksoplazmoze sergama retai. Kaip teigia „Infekcinių ligų žinynas“ - imlūs, jauni žmon÷s ir vyresni kaip 60 metų serga labai retai. Taip pat dažniausiai žmon÷s serga besimptome toksoplazmoze. Tačiau toksoplazmoz÷ taip pat yra viena iš AIDS oportunistinių infekcijų: pasireiškia kaip sistemin÷ liga, kurios metu pažeidžiami įvairūs organai, dažniausiai CNS (encefalitas), akys, plaučiai, širdis, kepenys. (M.V.Bareišien÷, V.Bundikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷, 2007)

2.3.3 Patogenez÷

Atkreiptinas d÷mesys, jog ligos eigą lemia daug faktorių: užkrato patekimo vieta, kiekis, kultūros patogeniškumas, taip pat šeimininko organizmo atsparumas ir specifinis imunitetas. Tačiau pagrindiniai eigos bruožai yra tokie: suk÷l÷jas parazituoja ląstel÷s viduje, vyksta visiška ląstelių destrukcija tuo pačiu susidaro pseudopodijos. Toksinai sukelia degeneracinius organų ir audinių pokyčius. Kitu atveju, kai toksoplazmos patenka per pažeistą odą, gleivinę arba placentą, toksoplazmos limfagysl÷mis ir kraujagysl÷mis išplinta po kūną, galiausiai limfmazgiuoze ir retikuloendotelin÷se sistemos vietose sudaro pirminį toksoplazmoz÷s kompleksą. Taip pat reiktų pamin÷ti, kad žūva ne visos toksoplazmos, dalis iš jų toliau dauginasi ir virsta pseudocistomis. Šios pseudocistos organizme išlieka labai ilgai ir sukelia l÷tinę intoksikaciją.

Įgimtos toksoplazmoz÷s patologija. Paprastai ligą embriono stadijoje sunku nustatyti, nes dažniausiai placentoje nesimato patologinių pakitimų. Didžiausi pakitimai vyksta centrin÷je nervų sistemoje. Dažnai kinta smegenų dydis. Kai kuriais atvejais smegenys sumaž÷ja, tačiau dažniausiai smegenys padid÷ja d÷l hidrocefalijos. Smegenų skersinio pjūvio tyrimai rodo įvairius pakitimus. Tačiau dažniausiai įgimta toksoplazmoz÷ pasireiškia įvairiais akių pažeidimais. Dažnai akių pažeidimai yra vienintelis simptomas, rodantis įgimtą toksoplazmozę. Akių pažeidimai taip pat gali išsivystyti v÷liau, kūdikyst÷je arba vaikyst÷je.

16 Tokia patologija neretai sukelia aklumą, kaip vienintelę toksoplazmoz÷s komplikaciją. Miokardo pažeidimai taip pat yra dažna mirties priežastis, deja jie n÷ra dažnai nustatomi kliniškai. Vizualiai širdis atrodo skirtingai įvairiais ligos atvejais – priklauso nuo ligos intensyvumo.(Y.Gutierrez, 1990)

Įgytos toksoplazmoz÷s patologija. Liga paveikia smegenis – pabrinkimas, patinimas su išvaržos požymiais. Įgyta toksoplazmoz÷ dažnai paveikia širdį. Didžiausia žala – miokardui. Dažniausiai pasitaikanti įgytos toksoplazmoz÷s forma pasireiškia akyje. Tokia infekcijos forma daugiausiai atsiranda pas imuniškai atsparius šeimininkus.(Y.Gutierrez, 1990)

2.3.4 Klinika

Kaip jau min÷ta toksoplazmoz÷ būna dviejų tipų: įgimtoji ir įgytoji. Įgytoji žmogaus toksoplazmoz÷. Kaip jau min÷ta, suserga ne visi toksoplazma užsikr÷tę žmon÷s. Kadangi toksoplazmos parazituoja įvairiuose organuose ir audiniuose, simptomai yra polimorfiški. Įgytoji toksoplazmoz÷ yra skirstoma į ūminę, poūmę ir l÷tinę. Pagrindiniai ūmin÷s įgytos toksoplazmoz÷s simptomai: limfadenitas (kaklo, pakaušio, rečiau – pažastų, kirkšnių),galvos skausmas, padid÷jusi temperatūra. V÷mimas, akių judesių sutrikimas, dvejinimasis akyse, dažnai meningitiniai reiškiniai, padid÷jusi blužnis, pasireiškia specifinis imunitetas ir alergija. Taip pat likvore padaug÷ja baltymų, didesn÷ citoz÷, cukraus kiekis normalus arba sumaž÷jęs. Poūmei toksoplazmozei būdingi akių pažeidimai – tinklain÷je kraujo išsiliejimai, regos nervo atrofija, hidrocefalija, traukuliai. L÷tines toksoplazmoz÷s simptomai: pažeidžiama centrin÷ nervų sistema, akių pažeidimai, dažni abortai, patologiniai gimdymai, vaisiaus anomalijos, galimi ir mirties atvejai.

Įgimtoji žmogaus toksoplazmoz÷. Klinikiniai įgimtos toksoplazmoz÷s simptomai yra daugialypiai ir kintantys, tad šios ligos diferencin÷ diagnostika tur÷tų būti atliekama vaisiui ir ankstyvoje kūdikyst÷je, kiekvieno įtartino negalavimo metu. (Y.Gutierrez, 1990) Toksoplazmoz÷ vaisių n÷štumo metu veikia įvairiai, patekusi per placentą plinta krauju. Pirmaisiais m÷nesiais embrionas dažniausiai nepažeidžiamas, jei pažeidžiamas dažniausiai įvyksta abortas. Kūdikiai taip pat gimsta su trijų rūšių toksoplazmoze: ūmine, poūme ir l÷tine. Ūmin÷s toksoplazmoz÷s simptomai: karščiavimas, makulopapul÷s ar petechijos odoje, blužnies, kepenų padid÷jimas, kartais gelta, enterokolitas, pneumonija, eozinofilija (kraujyje). Dalis kūdikių miršta. Poūm÷s toksoplazmoz÷s simptomai: temperatūros svyravimas, sutrikusi mityba, svorio kritimas, irzlumas, mieguistumas, traukuliai, paralyžiai, encefalito, meningoencefalito požymiai. Sunkiais atvejais – koma, likvore atsiranda ksantochromija, smegenų vanden÷. L÷tin÷s toksoplazmoz÷s simptomai: mikrocefalija, vidin÷ vanden÷. Svarbu

17 pamin÷ti, kad įgimtajai toksoplazmozei būdingi įvairaus dydžio smegenų sukalk÷jimai, akių tinklain÷s ir gyslain÷s patologija, įgimtas aklumas, žvairumas, silpnesnis reg÷jimas. Įgimtos toksoplazmoz÷s liekamieji reiškiniai: rand÷jimas, kalk÷jimas, pseudocistų inkapsuliavimas.

2.4 Kriptosporidioz÷ (cryptosporidiosis)

2.4.1 Suk÷l÷jas

Žmon÷ms ir įvairiems gyvūnams kriptosporidiozę sukelia Cryptosporidium parvum, iš Sporozoa pobūrio, Coccidia klas÷s. Ši kriptosporidija pažeidžia gyvūnų jauniklių ir žmonių klubinę žarną sukelia 99% visų kriptosporodijos susirgimų. C.parvum oocistos yra 4,8 – 5,6µm ilgio, 4,2 – 4,8µm pločio. (M.Šarkūnas, 2005) Kriptosporidioz÷s vystimosi ciklo finalas – oocista, kuri išsiskiria iš žmogaus arba gyvūno organizmo kartu su išmatomis, v÷l patekusios į žmogaus arba gyvūno organizmą, jį užkrečia, oocistos apvalkalas suyra, išsiskiria keturi kirm÷liški sporozoitai.

2.4.2 Epidemiologija

Manoma, kad kriptosporodijos neturi savo šeimininkų. (M.V.Bareišien÷, V.Bundikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷, 2007) Žmogus užsikr÷sti gali nuo įvarių gyvūnų taip pat ir nuo kačių ir šunų. Dažniausiai užsikrečia vaikai.

2.4.3 Patogenez÷

Žmogaus, kaip ir gyvulių kriptosporidioz÷s patogenez÷ yra identiška. Pažeidžiama didel÷ dalis žarnyno epitelio ląstelių dalis, to pasekoje vyksta įvairūs degeneraciniai reiškiniai. Vystosi profuzin÷ diar÷ja, sul÷t÷ja vandens ir elektrolitų rezorbacija, sutrinka žarnynų fermentacin÷ veikla.

2.4.4 Klinika

Inkubacinį periodą įvairūs šaltiniai nurodo vienodą – 5-7 dienos. Pagrindiniai simptomai: ūmin÷ ir l÷tin÷ diar÷ja, karščiavimas, silpnumas, pykinimas, v÷mimas. Sunkaus atvejo simptomai: be jau išvardintų taip pat pasireiškia šalčio kr÷timas, raižantys viršutin÷s pilvo dalies skausmai. Per dvi savaites ligonis paprastai visiškai pasveiksta. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 2007)

18

3 Helmintin÷s parazitin÷s ligos

3.1 Toksokaroz÷ (toxocarosis)

3.1.1 Suk÷l÷jas

Toksokaroz÷ – tai liga, kurią žmogui sukelia gyvūnų helminitų migruojančios lervos. (Č.Lenkauskait÷, 1990) Suk÷l÷jas yra dviejų tipų: Toxocara canis (šunų toksokaroz÷) ir Toxocara mystax(cati) (kačių toksokaroz÷) Žmogaus organizme parazituoja lervin÷s šunų toksokaros stadijos ir lervin÷s (rečiau lytin÷s – imagin÷s) kačių toksokaros stadijos. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992) Toksokarų kiaušin÷liai yra 75×90µm dydžio. Iš išor÷s jie pasidengia storu apvalkal÷liu, jų paviršius nelygus (primena golfo kamuoliuką), vidus būna prisipildęs tamsios gemalin÷s mas÷s. (M.Šarkūnas, 2005) Užsikr÷tusių šunų ir kačių organizme toksokarų lervos pro žarnų sieneles patenka į kraują, iš ten plinta į plaučius, prasiskverbia į kv÷pavimo takus. Lervos atkos÷jamos ir nuryjamos, taip jos antrą kartą patenka į žarnyną, kur lytiškai subręsta. Kartais dalis lervų patenka ne į plaučius, bet kraujo srove nunešamos į kitus organus, pavyzdžiui, inkstus, kuriuose jos toliau nesivysto. Lervų sustojimo vietose susidaro balzgani, segtuko galvut÷s didumo mazgeliai. (J.Kazlauskas, J.Pagirys, M.Rauckis, 1961) Toxocara larva migrans yra vadinamos lervos migruojančios žmogaus audiniuose. Užsikr÷tusio žmogaus organizme toksokarų lervos vystosi panašiai, tačiau jos nepereina antro etapo, t.y. lytiškai nesubręsta žmogaus organizme, kaip rašoma viename šaltinyje lervos, pasiekusios žmogaus vidurius, sustabdo savo vystimąsi, nes kažkokiu būdu “atpažįsta”, kad tai n÷ra galutinis šeimininkas. (Y.Gutierrez, 1990)

3.1.2 Epidemiologija

Toksokaroz÷ yra labai paplitus liga. Daugelyje šalių T.canis nematodais yra užsikr÷tę 5-80% tirtų šunų.(M.Šarkūnas, 2005) Kai kuriuose šaltiniuose netgi teigiama, kad toksokaroz÷ yra dažniausiai Lietuvoje pasitaikanti šunų ir kačių liga.

(http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksokaroze.pdf Prieiga per internetą 2010m. balandžio 6d.) Tarp žmonių dažniausiai serga maži vaikai. Žmon÷s dažniausiai užsikrečia per nešvarias rankas, maistą, vandenį, užterštus subrendusius parazito kiaušin÷lius. Taip pat labai svarbu, kad žmon÷s užsikr÷sti gali tiesioginio kontakto su sergančiais kat÷mis ir šunimis metu. Nuo žmogaus niekas neužsikrečia, jis tampa biologine aklaviete. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992)

19 3.1.3 Patogenez÷

Žmogaus organizme parazito kiaušin÷liai plinta ne tik žarnyne ir plaučiuose, bet ir kartu su kraujo apytaka migruoja į kepenis, širdį, galvos smegenis, kasą, akis ir kitus organus bei audinius.

3.1.4 Klinika

Pagrindiniai simptomai: subfebrilus (rečiau febrilus) karščiavimas, kataro, bronchito reiškiniai, bronchopneumonija, sausas kosulys, sunkiais atvejais – padid÷ja kepenys, blužnis ir limfmazgiai, taip pat galimas pykinimas, v÷mimas, viduriavimas, b÷rimas su niežuliu. Retais imagin÷s toksokaroz÷s atvejais simptomai būna tokie: pykinimas, pilvo skausmai, gausus seil÷tekis, blogas apetitas, galvos svaigimas. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992)

3.2 Echinokokoz÷ ir alveokokoz÷ (echinococcosis et

alveococcosis)

3.2.1 Suk÷l÷jas

Echinokokoz÷ ir alveokokoz÷ yra kaspinuočių sukeliamos ligos. Suk÷l÷jas – šuninis kaspinuotis (Echinococcus granulosis, Echinococcus multilocularis) E.granulosis sukelia echinokokozę, o Alveococcus multilocularis– alveokokozę. Egzistuoja keturi echinokokų kamienai nuo kurių gali užsikr÷sti naminiai gyvuliai: avių, arklių, galvijų ir kiaulių. Reiktų pažym÷ti, kad visų keturių kamienų pagrindinis šeimininkas gali būti šuo, o tarpiniu - žmogus (išskyrus arklių kamieną). (M.Šarkūnas, 2005) Echinokoko infekcija yra dar vienas pavyzdys atsitiktin÷s/antraeil÷s infekcijos, kuomet žmon÷s yra tarpiniai šeimininkai, kurie sudaro aklavietę ir „sustabdo“ biologinį parazitų ciklą, kuris vyksta kituose gyvūnuose. (Clinical microbiology ) Subrendęs echinokokas yra smulkus (2-6cm) kaspinuotis. Jo sud÷tin÷s dalys yra skoleksas, kakliukas ir 3-4 proglotidai. Lytiškai subrendęs alveokokas yra 1,3-2,2mm ilgio, savo sandara jis labai panašus į echinokoką, skiriasi tik skolekso kabliukų skaičiumi.

3.2.2 Epidemiologija

Svarbiausi echinokokų platintojai yra šunys, taip pat vilkai, šakalai, svarbiausi tarpiniai šeimininkai – kiaul÷s ir galvijai. Žmon÷s dažniausiai užsikrečia nuo šunų, juos glostydami (tiesioginis kontaktas). Alveokokų nuolatiniai šeimininkai yra lap÷s, šiaur÷s lap÷s, vilkai, šunys, taip pat ir kat÷s. Žinomi trys žmonių užsikr÷timo būdai: kontaktas su laukiniais

20 gyvūnais, su šunimis ÷dančiais graužikų lavonus, per aplinką. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992) Šiuo atveju svarbiausia pasteb÷ti, kad alveokokoze žmon÷s taip pat gali užsikr÷sti nuo šunų.

3.2.3 Patogenez÷

Žmogui echinokokas labai patogeniškas – augdama pūsl÷ spaudžia aplinkinius audinius, vyksta nuolatin÷ toksinų rezorbacija ir sensibilizacija – vystosi alergija (anafilaksinis šokas). Pirmin÷ alveokoko lokacija žmogaus organizme – kepenys. Susidaro alveokoko mazgai, kurie lemia kepenų nekrozinį uždegimą, taip pat galima alergin÷ reakcija. (S.Biziulevičius, A.Burakauskas, 1992) Kaip jau buvo pasteb÷ta žmogus sustabdo natūralų echinokokų vystimąsi, tokiu būdu susidaro cistos žmogaus organizme. Šių cistų formavimasis paprastai trunka labai ilgai, pvz: 5cm cista susiformuoja per kelis metus. Tam tikromis sąlygomis, kai kuriuose organuose (plaučiuose, blužnyje), kur nesusiformuoja skaidulin÷ kapsul÷, cistos greitis gali būti itin spartus. (Y.Gutierrez, 1990)

3.2.4 Klinika

Pagrindiniai echinokokoz÷s simptomai priklauso nuo lokalizacijos. Cistos randasi dešin÷je kepenų skiltyje – krenta svoris, pablog÷ja apetitas. Kair÷je kepenų skiltyje – dispepsinai reiškiniai, v÷mimas. Plaučiuose arti pleuros – skausminis sindromas. Bronchų kamiene – kosulys. Jei inkstuose – pasireiškia echinokokurija, disurija, skausmas juosmens srityje. Plaučiuose – pasikartojantys kraujavimai iš plaučių, ūminis kardiovoskulinis nepakankamumas. (M.V. Bareišien÷, V.Budnikas, A.Laiškonis, D.V÷lyvyt÷, 2007) taip pat echinokokoz÷ skirstoma į tris stadijas: I – pradin÷, II – ryškaus echinokoko auglio, III – echinokoko supūliavimo arba trūkimo. (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992) Pirmos ir antros stadijos simptomus atitinka viršuje išvardinti simptomai, trečia stadija – cistos supūliavimas arba trūkimas – išprovokuoja skausminį sindromą, alergiją, net anafilaksinį šoką. Dažniausiai alveokokoz÷ sukelia: metastaz÷s plaučiuose, galvos smegenyse, limfmazgiuose, blužnyje, antinksčiuose ir kitur. Pagrindiniai simptomai: silpnumas, blogas apetitas, pykinimas, lies÷jimas, spaudžiantys pilvo skausmai, gelsvos skleros, gelta, sutrikusi kepenų funkcija, jų formos pakitimas.

21

Dipilidioz÷ (dypilidiosis)

3.2.5 Suk÷l÷jas

Parazitozę sukelia Dilepididae šeimos cestodai Dipylidium caninum. Suk÷l÷jų dažnai aptinkama šunų, kačių, vilkų ir lapių plonojoje žarnoje, kartais jie parazituoja ir žmonių virškinimo trakte. (M.Šarkūnas, 2005)Dipylidium caninum (šuninis kaspinuotis) dažniausiai būna 20-60cm ilgio, turi smulkų skoleksą ir vis did÷jančius narelius.

3.2.6 Epidemiologija

Dipilidioze dažniausiai serga jauni šuniukai, o suaugę šunys neserga, tik platina ligą. Žmogus užsikrečia peroraliai – patekus blusų lervų, plaukagraužių, per užkr÷stą maistą, nešvarias rankas. Labiausiai ir lengviausiai užsikrečia vaikai, kurie šunis ir kates glosto, myluoja, bučiuoja. Ankščiau susirgimų šia liga tarp žmonių buvo registruojama mažiau, tačiau daug÷jant naminių gyvulių susirgimų skaičiui, daug÷ja ir žmonių susirgimų. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/dipilidoze.pdf . Prieiga per internetą 2010m. kovo 30d.)

3.2.7 Patogenez÷

Senesniuose šaltiniuose ši liga nurodoma nurodoma, kaip mažai ištirta, (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992) naujesniuose teigiama, kad n÷ra patogeninių bruožų (suaugę helminitai n÷ra patogeniški). (M.Šarkūnas, 2005)

3.2.8 Klinika

Pagrindiniai simptomai: blogas apetitas, periodiški pilvo skausmai, nuovargis, nemiga, kartais pykinimas, gali būti besimptom÷ ligos eiga, tad šią ligą yra pakankamai sunku diagnozuoti žmoguje, nes ja labai retai sergama ir simptomai n÷ra labai specifiniai.

22

4 MIKOZINöS PARAZITINöS LIGOS

4.1 Mikrosporija(Microsporia)

4.1.1 Suk÷l÷jas

Microsporum canis, M.felineum, M.lanosum, M.caninm, Trichophyton caninum grybais užsikr÷tusio žmogaus ar gyvulio plaukai yra aplipę daugybe apvalių sporų. Nuo kačių ir šunų užsikrečiama M.canis ir M.distortum.

4.1.2 Epidemiologija

M.canis yra labiausiai paplitęs tarp žmonių ir gyvulių mikrosporų suk÷l÷jas, plinta gyvulių buvimo vietose, dažnai mikrosporas perneša ne tik kat÷s ir šunys, bet utel÷s, blusos, erk÷s, mus÷s. Pagrindiniai ligos šeimininkai yra kat÷s. Žmon÷s nuo šunų ir kačių užsikrečia prižiūr÷dami sergantį gyvulį(tiesioginis kontaktas), taip pat nuo jų užkr÷stų daiktų per plaukus ir pleiskanas(netiesioginis kontaktas). Dažniausiai serga vaikai, jaunuoliai(iki lytinio brendimo) ir asmenys dirbantys su gyvuliais. (S.Bizulevičius, A.Burakauskas, 1992) Pastebima, kad daugiausiai sergančiųjų atsiranda vasaros pabaigoje ir rudenį, ir tai sutampa su kačių ligos pagaus÷jimu. Nurodama, kad 2-3% kačių yra grybelio M.canis nešiotojos. (odos ir venerin÷s ligos47)

4.1.3 Patogenez÷

Svarbi organizmo imuniteto būkl÷, grybelio virulentiškumas ir jo rūšis. Zoofiliniai grybeliai sukelia procesą su ryškesniais uždegimo reiškiniais, net yra aprašytos infiltracin÷s ir pūliuojančios(giliosios) mikrosporijos formos su ryškiais organizmo sensibilizacijos požymiais. (P.Gailevičius, D.V.Obelien÷, 1998)

4.1.4 Klinika

Pagrindiniai grybeliniai pažeidimai: lūžin÷ja, ret÷ja, pilk÷ja plaukai, pažeidimo židinyje oda - paraudusi ir pleiskanota. Kituose odos plotuose gali būti žiedo formos pažeidimų židiniai. (P.Gailevičius, 2001) Atsiradę židiniai yra pavieniai arba grupiniai apvalūs arba ovalūs, slyvos dydžio, pažeistų vietų kraštai būna paraudę ir patinę, galimi grupiniai folikulų uždegimai, pleiskanojančios ir šlapiuojančios žaizdos.

23

5 PARAZITINöS VABZDŽIŲ LIGOS

5.1 Blusos (siphonaptera)

5.1.1 Suk÷l÷jas

Blusos svarbios ne tik d÷l daromo žalingo poveikio šeimininkui, bel ir d÷l įvairių ligų pernešimo. Dažniausiai blusų būna šunų ir kačių kailyje, tačiau jos gali parazituoti ir ant žmonių kūno. Blusos yra lateraliai plokščias, 2 – 5 mm ilgio, su sud÷tinga burnos struktūra, pritaikyta pradurti ir siurbti kraujui. Blusos gali pernešti šiame darbe jau min÷tas ligas (listerioz÷, kačių įdreskimo liga) taip pat ir kitokias, neretai labai pavojingas, ligas – marą, tuliaremiją, pseudotuberkuliozę, vidurių šiltinę. Kai kurie šaltiniai teigia, kad yra nustatyta, jog pasaulyje egzistuoja 16 blusų šeimų, o rušių net daugiau nei 2000. (http://www.cals.ncsu.edu/course/ent425/compendium/fleas.html. Prieiga per internetą 2010m. balandžio 2d.) Tačiau kitame šaltinyje teigiama, kad pasaulyje egzistuoja tik 1000 blusų rūšių, iš jų tik 20 Lietuvoje.( http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/blusos.pdf. Prieiga per internetą 2010m. balandžio 2d.) Pagrindinei blusų šeimai priklauso ir šiame darbe nagrin÷jamai temai svarbios kačių (Ctenocephalides felis) ir šunų (C.canis) blusos. Teigiama, kad šios rūšys yra iš keleto blusų rūšių turinčių didžiausią poveikį ekonominei ir medicininei aplinkai. ( http://www.cals.ncsu.edu/course/ent425/compendium/fleas.html. Prieiga per internetą 2010m. balandžio 2d.)

5.1.2 Epidemiologija

Kačių ir šunų blusos dažniausiai puola tik kates ir šunis, taip pat dažniausiai nepalieka savo šeimininko, tačiau padid÷jus populiacijai jos gali peršokti ant kito gyvūno, o patalpose ilgai nesant gyvūno, jos gali užšokti ant žmogaus ir laikinai parazituoti siurbiant jo kraują ir taip perduoti įvairias ligas.( M.Šarkūnas, 2005). V÷lgi, kituose šaltiniuose siūloma teorija, kad miesto teritorijoje paplitusios blusos neprisiriša prie šeimininko, o tik prie teritorijos. (http://www.cals.ncsu.edu/course/ent425/compendium/fleas.html. Prieiga per internetą 2010m. balandžio 2d.)

5.1.3 Patogenez÷ ir klinika

Pagrindinis blusų sukeliamas poveikis atsispindi ant odos. Tod÷l ir ryškiausi simptomai taip pat pasireiškia odoje: odos paraudimas, niež÷jimas, galima anemija. (M.Šarkūnas, 2005), taip pat gali išsivystyti blusų dermatitas.

24

ANTRA DALIS

1 TOKSOPLAZMOZö

5.2 Toksoplazmoz÷s Diagnostika

5.2.1 Diagnozavimo būdai

Diagnozuoti toksoplazmozę yra pakankamai sud÷tinga, kadangi ligos simptomai yra labai polimorfiški, be to neretai simptomai primena kitas ligas, ypač gripą. Pabr÷žiama, kad liga gali būti diagnozuojama pra÷jus keleriems ir net kai kuriais atvejais keliolikai metų. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)Tod÷l toksoplazmoz÷s atveju būtini specifiniai tyrimai. Svarbiausia ištirti kraują, smegenis, audinius bei vaisiaus dangalus. Atkreiptinas d÷mesys, kad dažniausiai atliekami kraujo tyrimai, tačiau jei kraujo tyrimai atliekami jau užsikr÷tus toksoplazmoze, bet organizmui dar negaminant antikūnų, toksoplazmoz÷ nebus nustatyta.

(http://www.infomed.lt/lt/2/Infomed_plius/Ligu_katalogas,id,/toksoplazmoze#r Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Taigi nustatant toksoplazmozę labai svarbu ir

instrumentiniai (rentgenologiniai, akių dugno) ir labaratoriniai (kraujo, serologiniai) tyrimai. Instrumentiniai tyrimai. Pažym÷tina jog labai svarbu ištirti kaukolę bei galvos smegenis, nes juose galima rasti sukalk÷jimų. Tiesa, tokio pobūdžio sukalk÷jimai būdingesni įgimtos toksoplazmoz÷s atveju, tačiau pasitaiko ir įgytos toksoplazmoz÷s atvejais. Pabr÷žiama, kad kalcinatai taip pat gali susidaryti ir raumenyse, ypač blauzdų ir tai labai padeda atpažinti toksoplazmozę, nes sergant kitomis ligomis tokio pobūdžio kalcinatų nebūna. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Taip pat būtinas akių dugno tyrimas, nes akių pažeidimai, kaip ir smegenų, labiau būdingi įgimtos toksoplazmoz÷s atveju, tačiau pasitaiko ir įgytos toksoplazmoz÷s atveju.

Labaratoriniai tyrimai. Kaip jau min÷ta, svarbiausia yra atlikti kraujo tyrimus. Bendras kraujo tyrimas nors paprastai ir nerodo uždegiminių reiškinių, tačiau maždaug pusei atvejų pastebima leukopenija, santykin÷ limfocitoz÷, kartais taip pat pastebima trombocitopenija ir padid÷jęs ENG (eritrocitų nus÷dimo greitis), o ūmios ligos atvejais – leukocitoz÷. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d) Taip pat galima atlikti serologinius (netiesioginiai tyrimo metodai). Pažym÷tina, kad serologinai tyrimai dažniau atliekami normalios imunin÷s sistemos asmenų

25 toksoplazmoz÷s diagnostikai. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf

Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d)

Serologiniai tyrimai. Pagrindiniai metodai: Sebino Feldmano(dažų), LAR – latekso agliutinacijos, komplimento sujungimo reakcija (KSR), imunofluorescentin÷s reakcijos (IFR), IFA – imunofermentinis diagnostikos metodai, leidžiantys nustatyti toksoplazmozei

specifinius imunoglobinus, ISAGA – imunosorbentin÷s agliutinacijos. Rašant šį darbą sudalyvavau atliekant imunofermentinį tyrimą. 2010m. kovo 29d. Gavau leidimą iš II-osios ligonin÷s direktoriaus gyd.Tautvydo Jankausko atlikti mikrobiologinius tyrimus (Žr.1 priedą). Atliekant min÷tus imunofermentinius tyrimus dalyvavo ir man pad÷jo labaratorijos ved÷ja Gintar÷ Sinkut÷ ir gyd. Ala Korotkova (Žr. 2 priedą). Svarbu pamin÷ti, kad anksčiau svarbiausias naudojamas tyrimas nustatant toksoplazmozę buvo OAM (odos alerginis m÷ginys su toksoplazminu), tačiau šis būdas parodo tik žmogaus infekuotumą

toksoplazmomis, tad šiuo metu diagnostikoje nebenaudojamas.

(http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d)

Tiesiogin÷ diagnostika. Tiesiogin÷ diagnostika gali būti naudojama įgimtos toksoplazmoz÷s ar imunosopresinių asmenų diagnostikai.

(http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d) Tiesiogin÷s diagnoz÷s metu parazitas yra tiesiogiai identifikuojamas jį išskiriant iš įvairių organų skysčių (šlapimo, likvoro, akių skysčio, kraujo). Naudojami tyrimai: PGR(polimeraz÷s grandinin÷ reakcija), parazitologiniai tyrimai (toksoplazmos nustatomos tiesiogiai mikroskopijos arba biologinio m÷ginio pagalba), imunoperoksidaz÷s metodas, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas (BMR). Taip pat naudojamas LAR (latekso agliutinacijos) testas. Šis testas ieško toksoplazmų šlapime, kraujyje, stuburo smegenyse.

26 5.2.2 Diagnozavimo pavyzdžiai

1pav. Toksoplazma

(http://www.hei.org/research/aemi/toxo.htm Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Toksoplazma (Toxoplasma gondii), vaizdas gautas mikrofotografijos būdu.

1 ir 2pav. Smegenų tyrimų nuotraukos

(http://www.ispub.com/journal/the_internet_journal_of_internal_medicine/volume_5_n umber_2_17/article_printable/seronegative_central_nervous_system_toxoplasmosis_in_hiv_ aids.html Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)

Magnetinio rezonanso metu atliktos horizontalaus pjūvio smegenų nuotraukos. Iš nuotraukų matomi pakitimai kair÷je pus÷je – priekin÷je skiltyje ir smegen÷lių pusrutulyje, dešin÷je pus÷je – pakaušio skiltyje. Nuotraukoje rodomos smegenys – 38m. ŽIV užsikr÷tusio paciento smegenys. Taigi rentgenologiniai tyrimai veiksmingi ne tik tiriant kalcinatus įgimtos toksoplazmoz÷s atvejais, tačiau ir imunodeficito atvejais.

27 4pav. Akių dugno tyrimas

(http://www.virtualmedicalcentre.com/diseases.asp?did=865 Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Akių dugno tyrimo metu nustatyta toksoplazmoz÷. Dažnai su įgimta ir neretai su įgyta toksoplazoze akių dugne aptinkami chorioretinito požymiai.

5pav. Sebino – Feldmano(dažų) testas.

(http://www.pathconsultddx.com/pathCon/diagnosis?pii=S1559-8675(06)70902-0

Prieiga prie interneto 2010 balandžio 10d.) Šios diagnoz÷s būdu pasteb÷ta toksoplazmoz÷s infekcija limfmazgiuose. Kaip teigia šaltinis, toks testo rezultatas yra tipiškas toksoplazmozei. 5.2.3 Išvados

Aptarus diagnozavimo būdus ir trumpai apžvelgus keletą diagnozavimo būdų, galima daryti tokias išvadas:

• svarbu atkreipti d÷m÷sį į susirgimo formą;

28 • reikia atskirti toksoplazmozę nuo panašios simptomatikos ligų;

• esant neaiškiems, polimorfiškiems simptomams, naudoti instrumentinius ir labaratorinius tyrimus;

• svarbiausi instrumentiniai tyrimai – akies dugno ir smegenų; • svarbiausi labaratoriniai tyrimai – kraujo;

• laboratoriniai tyrimai skirstomi į netiesioginius (serologinius) ir tiesioginius; • netiesioginiai laboratoriniai tyrimai dažniausiai taikomi sveiko imuniteto žmon÷ms;

• tiesioginiai laboratoriniai tyrimai – įgimtos toksoplazmoz÷s atveju arba imunosupresinių asmenų diagnostikai.

5.3 Toksoplazmoz÷s paplitimas

Šiame poskyryje pateiktos diagramos yra sudarytos pagal informaciją pateiktą Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro tinklalapyje (http://www.ulac.lt/) Šie duomenys gauti registruojant visus užkrečiamomis ligomis sergančius žmones. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24d. įsakymą Nr. 673 – žmon÷s sergantys užkrečiama liga, nešiojantys ligos suk÷l÷jus, taip pat mirę nuo ligos, privalo būti užregistruoti Infekcinių ligų apskaitos žurnale. Be to yra sudarytas pavojingų užkrečiamų ligų sąrašas į kurį patenka ir toksoplazmoz÷.

29 5.3.1 Diagrama

Bendras gyventojų sergamumas toksoplazmoze 2006 – 2009 m.

Ši diagrama parodo, kad per paskutinius ketverius metus iš viso toksoplazmoze sirgo 559 žmon÷s. Taip pat pastebimas tam tikras d÷sningumas. Pirma, moterų serga daugiau nei vyrų, antra, liga mažiau sirgta 2007 ir 2008 m. Teigiama, kad moterų serga daugiau, nes jos daugiau dirba sode ar darže, prižiūri gyvulius, ragauja termiškai neapdorotą m÷sos faršą. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Taigi, šį teiginį iliustruoja ir patvirtina bendro sergamumo diagrama.

5.3.2 Diagrama

Toksoplazmoz÷s sergamumas kaime ir mieste

Diagramos duomenys parodo sergamumą 2006 – 2009m., taip pat jo pasiskirstymą pagal gyvenamąją vietą. Matomas pagrindinis d÷sningumas – miesto gyventojų serga daugiau. Per visus keturis metus kaimo gyventojų metinis susirgimų skaičius neviršija 50 ir didžiausias susirgimų skaičius fiksuotas 2007 m. – 53 atvejai. Tuo tarpu miesto gyventojų daugiausia susirgimu fiksuota 2009m. – net 178. Daugumoje šaltinių teigiama, kad toksoplazmoze daugiausiai serga žmon÷s turintys tiesioginį kontaktą su gyvūnais arba dirbantys žem÷s ūkyje. Tad kyla klausimas, kod÷l Lietuvoje serga daugiau miesto gyventojų? Pirma, kadangi pagrindinis toksoplazmoz÷s nešiotojas yra kat÷s, galima teigti, kad miesto žmon÷s turi daugiau naminių gyvūn÷lių (šunys, kat÷s), tad ir serga jie dažniau. Antra, galima būtų teigti, kad kaimo žmon÷s yra prisitaikę, turi daugiau antikūnų prieš toksoplazmas. Tokia

30 išvadą galima padaryti, atsižvelgus į Prancūzijos pavyzdį: 80% prancūzų turi antikūnų prieš toksoplazmozę (pagal tradiciją ten valgoma mažiau išvirusi ar iškepta m÷sa), tuo tarpu tokių antikūnų turi tik 29% britų. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf

Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)

5.3.3 Diagrama

Vaikų sergamumas toksoplazmoze mieste ir kaime

Ši diagrama parodo vaikų sergamumą kaime ir mieste 2006 – 2009 m. Pastebimos tendencijos: vaikų serga kur kas mažiau nei suaugusiųjų, per ketverius metus užregistruota 59 susirgimai toksoplazmoze, tai t÷ra 10,5% visų susirgimų. Be to pastebima, kad miesto vaikų serga kur kas daugiau nei kaimo vaikų, taip pat matomas susirgimų toksoplazmoze maž÷jimas nuo 2007 m.

31 5.3.4 Diagrama

Sergamumas įgimta toksoplazmoze 2003m. – 2009m.

Diagrama parodo, kad įgimtos toksoplazmoz÷s atvejai per pastaruosius 7 metus yra labai reti. Didžiausias tokių susirgimų skaičius užregistruotas 2003 metais. Nuo 2003 susirgimų skaičius šokteli žemyn ir jau nuo 2005 registruojamas vos vienas susirgimas per metus, o 2006 ir 2009 metais neregistruojamas nei vienas įgimtos toksoplazmoz÷s atvejis. Galima teigti, kad maž÷ja n÷ščiųjų užsikr÷tusių toksoplazmoze, taip pat, kad medicininiu būdu užkertamas kelias toksoplazmozei pažeisti vaisių.

5.3.5 Diagrama

Sergamumas toksoplazmoze pagal amžiaus kategoriją 2009m.

Diagrama parodo, kad didžiausias susirgimų skaičius tiek mieste, tiek kaime registruojamas 25 – 34 m. kategorijoje. Vaikai iki septiniolikos metu serga labai mažai, mieste – 7, kaime – vos vienas. Teigiama, kad taip yra d÷l to, kad su amžiumi daug÷ja kontaktų su T.gondii. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.) Taip pat matome, kad 2009 metais neregistruotas nei vienas susirgimo atvejis, vyresnių nei 75 metai žmonių kategorijoje.

32 1.1.1 Diagrama Bendras gyventojų sergamumas 2003m. – 2009m.

Iš diagramos matome, kad daugiausiai susirgimų toksoplazmoze užregistruota 2005 metais – 253 atvejai. Nuo 2006 metų pastebimas ligos atvejų sumaž÷jimas, tačiau 2009 susirgimų skaičius v÷l išauga (210 susirgimų).

5.3.6 Išvados

Išnagrin÷jus lentel÷se pateiktą informaciją, galima daryti tokias išvadas:

• daugiausia susirgimų laikotarpyje 2003 – 2009 m. užregistruota 2005 – 253; • 2003 – 2009 m. periodu neužregistruotas nei vienas mirtinas toksoplazmoz÷s atvejis;

• pagal 2006 – 2009m. informaciją daugiausiai serga 25 – 34 m. kategorijos žmon÷s;

• dažniausiai toksoplazmoze serga moterys (2006 – 2009m. – 88%); • toksoplazmoz÷s atvejų daugiau užregistruota mieste, nei kaime; • vaikai iki 17metų serga labai mažai (2006 – 2009m. – 11%); • įgimtos toksoplazmoz÷s atvejai labai reti – vienetiniai.

33

5.4 Toksoplazmoz÷s profilaktika

5.4.1 Bendroji profilaktika

Norint išvengti Toksoplazmoz÷s būtina laikytis svarbių higienos taisyklių: • vartoti termiškai apdorotą maistą (toksoplamoz÷s suk÷l÷jas žūsta +70ºC temperatūroje);

• kruopščiai nuplauti įrankius ir pjaustymo lentas, tur÷jusius sąlyčio su žalia m÷sa, neplautais vaisiais ir daržov÷mis;

• nevalgyti neplautų vaisių ir daržovių, nevartoti žalių kiaušinių ir negerti nepasterizuoto pieno;

• negerti ir nenaudoti maistui gaminti atvirų telkinių vandens; • mūv÷ti pirštines dirbant sode, turint sąlytį su žeme bei sm÷liu; • kruopščiai plauti rankas prieš valgį;

• neliesti nešvariomis rankomis akių, nosies ir burnos; • vengti kontakto su kačių išmatomis.

(http://www.nmvrvi.lt/lt/zoonozes/toksoplazmoze/ Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)

5.4.2 N÷ščiųjų profilaktika

Teigiama, kad užsikr÷tus n÷štumo metu, vaisiaus infekavimo rizika yra pakankamai didel÷ (iki 40%), užsikr÷tus III n÷štumo trimestro metu infekavimo rizika didesn÷, tačiau užsikr÷tus I trimestro metu vaisiaus pakenkimas paprastai būna ryškesnis. Toksoplazmoz÷ taip pat gali sukelti savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, sul÷t÷jusį vaisiaus vystimosi procesą, žūtį gimdoje.

Taigi, n÷ščiųjų profilaktika yra labai svarbi. N÷ščiosios tur÷tų vengti kontaktų su kat÷mis, kelionių į kraštus, kur didelis toksoplazmoz÷s paplitimas, laikytis ypatingai aukštos asmenin÷s higienos ypač po kontaktų su žeme, sm÷liu ir kat÷mis.

(http://www.vsv.lt/mokymas/Ekstragenitalines_ligos/2407.html Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)

34 5.4.3 Kačių profilaktika

Kadangi kat÷s yra pagrindin÷s toksoplazmoz÷s nešiotojos, būtina užtikrinti kuo geresnes sanitarines sąlygas, ten , kur jos auginamos. Kačių išmatas galima nuleisti į klozetą, deginti, giliai užkasti ar maišeliuose išmesti į šiukšlių konteinerius. Taip pat svarbu dezinfekuoti kačių d÷želes plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro, galima užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti. Kates reikia maitinti sausu, konservuotu ar virtu maistu ir laikyti namuose t.y. minimaliai išleidžiant į lauką. Labai svarbu pamin÷ti, kad pavojingiausios yra kat÷s iki 2 metų. Deja, specialiai naminiams gyvuliams skirtos vakcinos kol kas n÷ra, tačiau kat÷ms tinka paprastai kiaul÷ms leidžiama GRA 1 – GRA 7 T.gondii DNR vakcina. Ši vakcina suformuoja apsauginį imunitetą ir blokuoja audinių cistų formavimasį. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksoplazmoze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 10d.)

35

5.5 2.1

Toksokaroz÷s diagnostika

2.1.1 Diagnozavimo būdai

Nustatant toksokarozę labai svarbūs epidemiologiniai aspektai: profesija, aplankytos šalys, laisvalaikio praleidimo būdai. Teigiama, kad nustatyti toksokarozę n÷ra lengva, nes žmogus neišskiria nei toksokarų kirm÷lių, nei kiaušin÷lių, o biopsin÷je medžiagoje aptikti migruojančias lervas n÷ra lengva. (

http://www.pasveik.lt/naujausi-medicinos-straipsniai/toksakaroze---migruojancios-lervos-sindromas/52648 Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.) Toksokaroz÷s, kaip ir toksoplazmoz÷s, atveju atliekami

instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai.

Instrumentiniai tyrimai. Pagrindiniai instrumentiniai tyrimai yra šie: akių dugno tyrimas, ultragarsas, kompiuterin÷ tomografija, biopsija, branduolinis magnetinis rezonansas (BMR). Ultragarsu ir kompiuterine tomografija galima nustatyti padid÷jusias kepenis, pažeidimus akiduob÷s audiniuose. BMR tyrimu galima nustatyti pakitimus (granuliomas) smegenyse, biopsijos metu galima nustatyti toksokarų lervas. Kaip teigiama, biopsin÷je medžiagoje lervos aptinkamos itin retai, tačiau jų neradus negalima atmesti toksokaroz÷s. ( http://www.pasveik.lt/naujausi-medicinos-straipsniai/toksakaroze---migruojancios-lervos-sindromas/52648 Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

Laboratoriniai tyrimai. Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai nustatant toksokarozę yra šie: ELISA testas – jo metu biocheminiu metodu siekiama nustatyti antikūnų ir antigenų buvimą m÷gintuv÷lyje; imunologiniai tyrimai, bendrasis kraujo tyrimas, histologiniai tyrimai. Imunologiniu būdu ištyrus kraujo serumą matomas gamaglobulinų IgE padid÷jimas, taip pat padid÷ję izohemagliutininų titrai A ir B kraujo grupių antigenams, tiriant stiklakūnio skystį, nustatomi antikūniams (90% atvejų). Histologinių tyrimų metu nustatoma audinių nekroz÷, alerginio tipo granuliomos pažeistuose organuose, eozinofiliniai abscesai.

( http://www.pasveik.lt/naujausi-medicinos-straipsniai/toksakaroze---migruojancios-lervos-sindromas/52648 Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.) Nustatant toksokarozę, taip pat kaip ir toksoplazmoz÷s atveju, naudojami imunofermentiniai tyrimai. Kaip jau min÷ta, atliekant toksoplazmoz÷s imunofermentinius tyrimus II-osios ligonin÷s labaratorijoje, taip pat atlikau ir toksokaroz÷s imunofermentinius tyrimus. (žiūr÷ti priedą).

36 1 pav. Toksokaros kiaušin÷lis

(http://www.stanford.edu/group/parasites/ParaSites2001/toxocariasis/ Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

2 pav. Toksokaroze pažeisti smegenys.

(http://radiographics.rsna.org/content/30/1/253/F36.expansion.html Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

Pateiktame 2 pavyzdyje matoma kompiuteriniu tomografu daryta ašin÷ smegenų fotografija. Kaip teigiama ši smegenų nuotrauka yra paciento su nežinomos priežasties aukšta temperatūra. Nuotraukoje stebimi kiek tamsesn÷s spalvos pakitimai.

3 pav. Toksokaroze pažeisti kepenys.

(http://www.ncbi.nlm.nih.gov/bookshelf/br.fcgi?book=mmed&part=A4877&rendertype =figure&id=A4886 Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

37 Trečiame pavyzdyje matome toksokaroz÷s pažeisti kepenys. Šiuo atveju diagnoz÷ nustatyta atlikus kepenų biopsiją.

4pav. Toksokaroze pažeista akis.

(http://legacy.revoptom.com/handbook/oct02_sec5_4.htm Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

Ketvirtame pavyzdyje stebima toksokaroz÷s pažeista akis. Diagnoz÷ nustatyta atlikus akių dugno tyrimą. Kaip jau buvo min÷ta, akių toksokaroz÷ (ocular larva migrans) yra viena iš dažniausiai pasitaikančių toksokaroz÷s formų, kita pagal dažnumą būtų žarnų toksokaroz÷ (visceral larva migrans) Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad dažniausiai akių toksokaroze serga vaikai. Kaip teigiama, KMU Akių ligų klinikoje 1999 – 2004m. akių toksokaroz÷ nustatyta 12 vaikų.

(http://www.emedicina.lt/site/files/oftalmologija/2005_03/Vaiku_akiu_toksokaroze_diagnostik os_ir_gydymo_ypatumai.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

2.1.3 Išvados

Aptarus toksokaroz÷s diagnozavimo būdus ir apžvelgus keletą specifinių diagnoz÷s pavyzdžių galima daryti tokias išvadas:

• nustatant toksoplazmozę svarbu epidemiologiniai aspektai;

• nustatyti toksokarozę pakankamai sud÷tinga – žmogus neišskiria nei toksokarų kiaušin÷lių, nei kirm÷lių;

• nustatant toksokarozę naudojami instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai;

• diagnozuojant toksokarozę instrumentiniu būdu svarbu ištirti kepenis, akis, smegenis ir kitus organus (KT, BMR, biopsija, ultragarsas);

38 • diagnozuojant toksokarozę laboratoriniu būdu svarbu ištirti kraują, kraujo serumą, ir įvairius audinius (serologiniai, imunologiniai, histologiniai tyrimai);

• dažniausiai pasitaikančios toksokarozių kaupimosi vietos – akys (ocular larva migrans) ir žarnos (visceral larva migrans).

5.6 2.2

Toksokaroz÷s paplitimas

Diagramos sudarytos pagal sergamumo ataskaitas pateiktas Užkrečiamų ligų ir AIDS centro tinklalapyje (www.ulac.lt ) Šie duomenys gauti registurojant susirgimų skaičių. Toksokaroze privaloma registruoti, pagal tą patį Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriuo registruojama toksoplazmoz÷.

2.2.1 Diagrama

Bendras sergamumas toksokaroze 2003 – 2009m.

Kaip matome iš aukščiau pateiktos diagramos, Lietuvoje per septynis metus iš viso užregistruota 735 susirgimai toksokaroze. Daugiausiai susirgimų registruota 2003m. net 149, tai sudaro apie 20% visų susirgimų. Mažiausiai toksokaroze sirgta 2006 metais, užregistruota tik 56 ligos atvejai. Analizuodami pateiktus skaičius galime daryti išvadą, kad sergančiųjų šia liga skaičius kasmet yra panašus, t. y. užregistruojama maždaug apie 100 susirgimų kiekvienais metais. Tačiau, reikia pažym÷ti, kad, oficialūs duomenys dažniausiai neatskleidžia tikrojo susirgimų skaičiaus, nes sergantieji lengvomis toksokaroz÷s formomis dažnai nesikreipia į gydymo įstaigas, taip pat neretai pasitaiko, kad nustatoma netiksli diagnoz÷, nes

39 pirminiai toksokaroz÷s simptomai būdingi ir kai kurioms peršalimo bei bronchų ligoms. (http://www.ulac.lt/tekstai/rekomendacijos/toksokaroze.pdf Prieiga prie interneto 2010m. balandžio 11d.)

2.2.2 Diagrama

Vyrų ir moterų sergamumas toksokaroze 2006 – 2009m.

Ši diagrama parodo vyrų ir moterų sergamumas toksokaroze 2006 – 2009 metais. Per keturis metus užregistruota 347 susirgimai iš šių susirgimų 49% vyrų ir 51% moterų. Tokiu būdu matome, kad priešingai nei jau anksčiau nagrin÷tos toksoplazmoz÷s atveju, kur ryškus didesnis moterų sergamumas, sergamumas toksokaroze vienodai paplitęs vyrų ir moterų tarpe.

2.2.3 Diagrama

Kaimo ir miesto gyventojų sergamumas 2006 – 2009m.

Šioje diagramoje registruotų susirgimų skaičius suskirstytas pagal ligonio gyvenamąją vietovę (kaimas ir miestas). Iš pateiktų duomenų matyti, kad per keturis metus kaimo vietov÷se užregistruoti 84 susirgimai toksokaroze. Tuo tarpu mieste net 263 susirgimai, o tai sudaro 76% visų registruotų susirgimų. Tokiu būdu, pagal oficialius duomenis, galima daryti išvadą, kad miesto gyventojai toksokaroze serga tris kartus daugiau. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ta pati tendencija stebima ir nagrin÷jant toksoplazmoz÷s susirgimų skaičiaus pasiskirstymą tarp miesto ir kaimo vietovių. Tačiau vis d÷l to negalima manyti, kad duomenys yra visiškai tikslūs ir atitinka realią situaciją. Manytina, kad kaimo gyventojų susirgimų registruojama mažiau, nes jie rečiau kreipiasi į gydymo institucijas, ypač jei toksokaroz÷s

40 atvejis lengvas ir stebimi tik peršalimui būdingi simptomai. Be to kaimo vietov÷se ir vietin÷se gydymo įstaigose toksokarozę nustatyti sunkiau, nes trūksta įrangos įvairiems testams atlikti.

2.2.4 Diagrama

Vaikų sergamumas 2006 – 2009m.

Kaip matome iš pateiktos diagramos 2006 – 2009 metais iš viso užregistruoti 245 vaikų toksokaroz÷s atvejai, iš jų kaimo vietov÷se – 72 susirgimai, mieste – 173 , kas sudaro beveik 71% visų užregistruotų susirgimų. Taigi, stebima ta pati tendencija kaip ir suaugusių asmenų, taip ir miesto vaikų serga beveik tris kartus daugiau nei kaimo vaikų. V÷lgi, galima teigti, kaip ir suaugusiųjų toksokaroz÷s atveju, kad šių susirgimų kaimo vietov÷se nebūtinai mažiau nei mieste, tiesiog gal būt jų mažiau diagnozuojama ir užregistruojama.

2.2.5 Diagrama

Sergamumas pagal amžiaus kategorijas

Diagramoje matome susirgimų skaičių 2009 metais, čia jis suskirstytas pagal sergančiųjų amžių ir gyvenamąją vietą. Iš diagramos matyti, kad mažiausiai toksokaroze serga žmon÷s nuo 55 iki 84 metų, registruojami vos keli atvejai. Pažym÷tina, kad žmonių vyresnių kaip 84 metai sergančių toksokaroze 2009m. neužregistruotas nei vienas atvejis. Didžiausią grupę, tarp sergančiųjų toksokaroze sudaro vaikai iki 17 metų - užregistruoti 43 toksokaroz÷s atvejai, o tai net 50% visų susirgimų 2009 metais. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad šie skaičiai patvirtina atspindi paplitusią nuomonę, kad daugiausiai toksokaroze serga vaikai. Taip yra d÷l to, kad vaikai neturi pilnai susiformavusio imuniteto, ne visuomet laikosi visų higienos reikalavimų, taip pat turi dažnesnį kontaktą su sm÷liu ir žem÷mis, jie neatsargiai elgiasi su