LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Egidija Šarauskytė
Sumedžiotų žvėrių šautinių žaizdų tyrimo duomenų
analizė
Data analysis of gunshot wounds in hunted wild animals
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
1
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Sumedžiotų žvėrių šautinių žaizdų tyrimo duomenų analizė “:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data)
Egidija Šarauskytė
(autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Egidija Šarauskytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Albina Aniulienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
Saulius Petkevičius (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
2
Turinys
Santrauka ...4 Summary...5 Santrumpos ...6 Įvadas ...7 Literatūros apžvalga ...9 1.1. Šautuvų klasifikacija ...91.2. Lygiavamzdžių ir graižtvinių ginklų šoviniai ir kulkos ... 10
1.3. Šūvis ... 12
1.4. Šautiniai sužalojimai ... 12
1.6. Šautinių sužalojimų klasifikacija ... 15
1.7. Kulkos įėjimo ir išėjimo žaizdų diferencinė diagnostika ... 16
1.8. Šaudymo diapazono bendrosios charakteristikos ... 16
Tyrimo metodai ir medžiaga... 18
2.1. Tyrimo objektas ... 18
2.3. Medžioklėje naudotų ginklų ir šovinių registracija ... 18
2.4. Šoviniai ir šautuvai ... 18
2.5. Kulkos įėjimo ir išėjimo žaizdų pagrindinių elementų nustatymas ... 20
2.6. Žalojančių šūvio veiksnių nustatymas ... 21
2.7. Šūvio krypties nustatymas ... 21
2.8. Šūvio atstumo nustatymas ... 21
2.9. Statistinė analizė ... 21
Tyrimo rezultatai ... 23
3.1. Nušautų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį ... 23
3.2. Pasiskirstymas atsižvelgiant į šautinių sužalojimų tipą ir pažeistus organus ... 23
3.3. Šūvio pažeistų organų pakitimai... 26
3.4. Šautuvo kalibro įtaka žaizdų tipui ... 28
3
3.6. Šovinio tipo įtaka žaizdos tipui ... 31
3.7. Šūvio kampo pasiskirstymas pagal šovimo kryptį ... 32
3.8. Šūvio kampo pasiskirstymas šernuose ir stirnose... 33
3.9. Kampo pasiskirstymas esant skirtingam atstumui ... 34
3.10. Šovinių padarytos įėjimo ir išėjimo žaizdos... 35
3.11. Įėjimo ir išėjimo žaizdų dydžiai, pasiskirstymas ir priklausomybė nuo šovinio tipo ... 38
3.12. Kulkos deformacija patekus į organizmą ... 42
Rezultatų aptarimas ... 44
Išvados ... 47
Rekomendacijos ... 48
Padėka ... 49
4 SUMEDŽIOTŲ ŽVĖRIŲ ŠAUTINIŲ ŽAIZDŲ TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ
Egidija Šarauskytė Magistro baigiamasis darbas
Santrauka
Darbo tikslas buvo išanalizuoti šautines žaizdas ir nustatyti jų padaromą žalą gyvūno organizmui. Buvo tiriami 46 sumedžioti medžiojamieji gyvūnai X medžiotojų būrelyje. Buvo nustatomos įėjimo, išėjimo žaizdos, jų diametras, kokie gyvybiškai svarbūs organai pažeisti, šovinio tipas, šūvio kampas, šūvio atstumas, gyvūno svoris. Daugiausia sumedžiota šernų (61 proc.), mažiau stirnų (22 proc.) bei elnių (11 proc.), mažiausiai briedžių ir zuikių. Dažniausia nušauti žvėrys patyrė kiaurinius sužalojimus (72 proc.), rečiau – kiauryminius (26 proc.), o akli sudarė tik 2 proc. Nušautiems žvėrims dažniausiai buvo pažeisti plaučiai ir širdis (85 ir 43 proc. atitinkamai), rečiau kepenys (33 proc.) ir stuburo smegenys (22 proc.), rečiausiai galvos smegenys (7 proc.). Dažniausiai buvo padarytos 5 mm įėjimo žaizdos (33 proc.), mažiau 10 mm įėjimo žaizdos (24 proc.). Iėjimo žaizdos dažniausia buvo ovalios, kraštai lygūs arba įskilę, nubrozdinti, plaukai įstumti į žaizdos vidų. Suteršimo juostelės nenustatyta, nes visi šūviai buvo tolimo atstumo. Daugiausiai buvo 2 cm diametro išėjimo žaizdų (21 proc.), mažiau 1,5 cm išėjimo žaizdų (18 proc.). Žaizdos buvo netaisyklingos formos, išplėšytos, audiniai išstumti išorėn, kraujuotos. Dažniausiai žvėrys buvo nušauti 100⁰ kampu: iš 80 m atstumo (13 proc. ), 50 ir 70 m – po 7 proc.). Rečiau nustatyti kiti šūvio kampai kai atstumas buvo nuo 70 m iki 130 m. Nustatėme, kad didėjant atstumui ir didėjant gyvūno svoriui mažėja tikimybė padaryti kiaurinę arba kiauryminę žaizdas (p < 0,05).
5 DATA ANALYSIS OF GUNSHOT WOUNDS IN HUNTED WILD ANIMALS
Egidija Šarauskytė
Master‘s Thesis
Summary
The aim of this work was to analyze the guns' wounds and to determine their damage to the animal organism. This work consists of 46 hunted animals of X hunters’ group. The entrance and exit wounds were determined, their diameter, type of cartridge, the angle and the distance of the shot were established, as well as hunted animals’ weight and which of the organs were damaged.
Most of hunted animals were wild hogs (61 %), a little less of roe deers (22 %) and harts (11 %), least – elks and bunnies. Most often hunted animals had penetrating wounds (72 %), less often were penetrating wounds (26 %), and least of all were non-penetrating gunshot wounds when bullets got stuck in bone (2 %).
For animals that were shot lungs and heart were most commonly damaged (respectively 85 % and 43 %), liver (33 %), spinal cord (22 %), brain were rarely damaged (7 %).
For the most part entrance wounds were 5 mm in diameter (33 %), less often 10 mm (24 %). Entrance wounds generally were oval shaped, their edges were straight or cracked, scraped, hair was pushed in the wound. Deflection strip was not detected, that might be due, to the fact, that all of the shots were made from long distance.
In most cases exit wounds were 2 cm (21 %) and 1,5 cm (18 %) in diameter. Wounds were of irregular shape, torn, surrounding tissue was pushed out, and bloody.
Mostly animals were shot in 100 degree angle: from 80 m distance (13 %), 50 m and 70 m (7 % each). Occasionally other shot angles were determined when the distance varied from 70 m to 130 m. We have established that likelihood of making penetrating or hollow wounds decreases when the distance and animals’ weight increases (p < 0,05).
6
Santrumpos
308 Win. - .308 Winchester kalibras
300 Win. Mag. - .300 Winchester Magnum kalibras P – patikimumo koficientas
7
Įvadas
Teismo veterinarija tai mokslas, nagrinėjantis teisinėje praktikoje iškylančius veterinarijos klausimus. Pastaraisiais metais padaugėjo nusikaltimų, kurie padaromi šaunamaisiais ginklais ne tik medžiojant žvėris, bet ir nušaunant naminius gyvūnėlius. Atlikti nušautų gyvūnų ekspertizę gali tik patyręs, turintis šioje srityje pakankamai mokslinių ir praktinių žinių, veterinarijos gydytojas, ekspertas. Lietuvoje atskiros teismo veterinarijos tarnybos nėra, todėl atsakyti į iškylančius teisminius klausimus kviečiami patyrę veterinarijos gydytojai.
Medžioklė, kaip ir kiekviena veiklos sritis turi savo nuostatas, tvarką ir įstatymus, kurie yra naujinami ir keičiami. Jais remiantis palaikoma tvarka medžioklės metu, atrenkant šaunamus gyvūnus, užtikrinant jų greitą mirtį. Taip pat esant netinkamoms klimato sąlygoms, jų išgyvenamumui užtikrinti įstatymai nurodo papildomai gyvūnus šerti, kad būtų didesnė tikimybė jiems išgyventi. Medžioklės metu mažinamas tam tikrų ligų plitimas. Visą tai nustato Lietuvos respublikos medžioklės įstatymas 2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-966,Vilnius.
Medžioklė, tai apsauga medžiojamųjų gyvūnų ir racionalus gyvūnų naudojimas vadovaujantis įstatymu, kitais reglamentuojančiais medžioklę teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas (1).
Medžioklėje yra leidžama naudoti įrankius ir priemones: ilguosius graižtvinius ir lygiavamzdžius ginklus su optiniais taikikliais ar be jų, B ir C kategorijų šaunamuosius trumpuosius ginklus (tik kai, reikiama nutraukti gyvūno kančias gyvūnui kankinantis, kai yra numarinami sužeisti medžiojamieji gyvūnai) (2).
Medžioklėje yra nustatyti kiekvieno gyvūno medžiojimo terminas, kada galima jį sumedžioti, išskyrus atvejus, kai įstatymas nurodo kitaip. Taip pat yra nustatomas limitas, kiek galima sumedžioti tam tikros rūšies gyvūnų medžiotojų būreliui. Yra vykdoma gyvūnų apskaita, kad būtų nustatomi limitai gyvūnų sumedžiojimui.
Dažnai yra nustatomi nelegalūs medžiojimo būdai ir žmonės, neturintys teisės medžioti. Nelegalus gyvūno sumedžiojimas, kai asmenys nepriklauso medžiotojų būreliui, kuriam priklauso medžioklės plotai sumedžioja gyvūną neleistinu metu ir tai nepranešama
8 atsakingoms institucijoms, kai naudojami papildomi prietaisai sumedžioti gyvūnui, o jie yra neleistini medžioklėje. Atsakingoms institucijoms užfiksavus pažeidimus ir aptikus nelegaliai sumedžiotus gyvūnus yra reikalinga gyvūno gaišimo priežasties nustatymo ekspertizė, norint nustatyti nuo ko nugaišo gyvūnas. Jei tai šautinis sužalojimas, kreipiamasi į veterinarijos gydytojus ar ekspertus, kurie ištiria gyvūna ir nustato gyvūno sužalojimo pobūdį, kaip gyvūnas buvo sužalotas, ar sužalojimas turėjo įtakos gyvūno gaišimui. Mokslinių straipsnių šioje srityje radome mažai, daugiau tik teismo medicinos klausimais, o išsamių mokslinių darbų teismo veterinarijos srityje, susijusioje su šautiniais sužalojimais Lietuvoje neaptikome, todėl nusprendėme pasirinkti šią temą.
Darbo tikslas: išanalizuoti šautines žaizdas ir nustatyti jų padaromą žalą gyvūno organizmui.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti šautinių sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją. 2. Įvertinti įėjimo ir išėjimo žaizdas.
3. Nustatyti šūvio atstumą ir kryptį. 4. Nustatyti žalojančius šūvio veiksnius.
9
Literatūros apžvalga
Šaunamieji ginklai yra labiausiai žalojantys iš visų ginklų. Gyvūno sužeidimas ir gaištamumas priklauso nuo daugelio veiksnių (3).
1.1. Šautuvų klasifikacija
Yra penkios bendrosios šaunamųjų ginklų kategorijos: rankiniai ginklai, graižtviniai ginklai, šratiniai šautuvai, automatiniai šautuvai ir kulkosvaidžiai. Galima šeštoji kategorija – asmeniniai,gynybai skirti ginklai.
Šautuvas yra šaunamasis ginklas su šaunamuoju vamzdžiu, juo šaunama nuo peties. Vamzdžio ilgis nesvarbus priskiriant šaunamąjį ginklą šautuvų kategorijai. Pagal JAV federalinį įstatymą reikalaujama, kad graižtvinių šaunamųjų ginklų minimalus vamzdžio ilgis turi būti 16 colių (40,64 cm).
Dažniausiai naudojami šaunamųjų ginklų tipai yra vieno šūvio, svirties veikimo, stūmos veikimo, pompos veikimo ir automatiniai. Vieno šūvio šautuvas turi vieną šaudymo kamerą, integruotą su šoviniu, kuris turi būti rankiniu būdu įdėtas kiekvieną kartą, kai iš ginklo norima šauti iš naujo. Sverto veikimo šautuvas turi svirtelę, esančią po rankena, kuri naudojama šaunamojo mechanizmo atidarymui, šovinio ištraukimui ir naujo šovinio įdėjimui į kamerą bei mechanizmo uždarymui prieš šūvį. Sraigtinė šautuvo rankena projektuojama iš stūmos. Šovinys įdedamas, kai ruošiamasi naujam šūviui. Stūmos veikimo šautuvai turi slankiojančią rankenėlę, kuri naudojama pastumiant į priekį lygiagrečiai su bareliu (vamzdžiu) norint išimti ar įdėti šovinį.
Šaunamasis šratinis ginklas yra skirtas šaudyti atrėmus buožę į petį. Jisturi lygią angą ir pritaikytas iššauti keletui šovinių. Vamzdžio ilgis nėra svarbus vertinant šaunamąjį ginklą kaip šautuvą, nors pagal JAV federalinius įstatymus reikalaujama, kad minimalus vamzdžio ilgis būtų 18 colių (45,72 cm). Šaunamasis ginklas gali būti klasifikuojamas kaip vieno šūvio, viršutinio ir apatinio, dvigubo vamzdžio. Viršutinio ir apatinio tipo šautuvas
10 turi du vamzdžius, vieną virš kito, o dvigubo vamzdžio tipo turi du vamzdžius šalia (horizontaliai). Šie du ginklai gali būti skirtingi (4).
1.2. Lygiavamzdžių ir graižtvinių ginklų šoviniai ir kulkos
Lygiavamzdžių ir graižtvinių ginklų dažniausiai dabar naudojamos kulkos yra besisukančios aplink ašį, nors žodis „bullet“ kilęs iš prancūziško žodžio bolette, tai reiškia "mažą kamuolį" (5). Kulka yra pirmoji šovinio dalis (2 pav.), kuri pasiekia taikinį susidarius didelei kinetinei energijai dėl degimo metu susidariusių dujų - propelento. Kulkos yra skirstomos pagal šautuvo kalibrą, kuris nurodo skersmenį milimetrais 1/100 arba 1/1000 colio dalimis (6, 7).
Šoviniai yra klasifikuojami į nedeformuojančius ir deformuojančius. Nedeformuojančios yra visiškai metalu padengtos kulkos, sudarytos iš metalinio korpuso, kuris visiškai uždengia kulkos minkštą švino šerdį, taip yra užkertamas kelias kulkos deformacijai po smūgio (8). Deformuojančios kulkos turi tuščiavidurę ertmę smaigalyje, dėl kurios įvyksta deformacija ("grybo" formos) po smūgio. Kitos deformuojančios kulkos yra dalinai padengtos metalu, jos smaigalyje turi švino ar kitokios medžiagos, kuri leidžia kulkai deformuotis po pataikymo į taikinį (6, 7, 9, 10). Garsusis chirurgas Theodore Kocher, naudojęs tuometinį standartą - Šveicarijos karinius Vetterli šaudmenis nustatė padidėjusį audinių pažeidimą, atsirandantį dėl deformacijos kulkai pasiekus taikinį (11). Kai kuriose šalyse deformuojančios kulkos yra teisėtai naudojamos medžiotojų ir policijos pajėgų, dėl to, kad deformacija sumažina kulkos įsiskverbimo gebą ir tokiu būdu galima išvengti atsitiktinai sužeisti pašalinius asmenis (12).
11
1 pav. Šovinių pavyzdžiai. Šoviniai. Pirmieji trys skirti pistoletui, viduriniai trys – graižtviniam šautuvui, dešinėje du – lygiavamzdžiui šautuvui (37)
2 pav. Lygiavamzdžio (kairėje), graižtvinio (antras iš dešinės), rankinio (pirmas iš dešinės) šautuvų šoviniai. Šovinį iš apačios į viršų sudaro detonatorius, parakas, kamštinis pluoštas (lygiavamzdyje), korpusas ir kulka (38)
12
1.3. Šūvis
Didžiausias pradinis greitis, kai kulka išeina iš vamzdžio, vadinamas žiočių greičiu. Rotacinis judesys (sukimasis), kurį sukelia spiralinis graižtvas vamzdžio viduje tiksliai stabilizuoja savo savybėmis nestabilią kulką, kad būtų išlaikyta jos tinkama kryptis skrydžio metu (6, 7, 9, 13 – 16). Žioties greitis yra labiausiai ryškus skirtumas tarp rankinių šautuvų ir kitų šaunamųjų ginklų. Medžioklei naudojamų šaunamųjų ginklų kulkos turi beveik tris kartus didesnį žioties greitį, nei įprastos rankinio šautuvo kulkos ir laikomos greičiausiomis kulkomis. Tokių šaunamųjų ginklų kulkos turi žymiai didesnę kinetinę energiją kai susiduria su taikiniu, todėl jos gali daryti tokį poveikį, kokio beveik neįmanoma padaryti šaunant iš rankinio šautuvo (7). Šūvis tai yra kai kulka, veikiama parako dujų energijos yra išmetama iš ginklo vamzdžio kanalo. Mechaniškai paveikta ginklo skeltuvo, šovinio kapsulė, sprogsta ir uždega tūtelėje esantį paraką. Parako užtaisas labai greitai sudega – per 0,001 sek. ir pavirsta dujomis. Iš parako grūdelių, kuriuos sudaro keletas gramų, susidaro apie 2000 ml dujų, dėl to tūtelėje esantis slėgis pakyla iki kelių tūkstančių atmosferų, o temperatūra pakyla iki 2000o C ir daugiau. Graižtvos suteikia sukamąjį judesį, o pirmeigą kulkai suteikia suspaustos dujos. Kulka iš ginklo vamzdžio išlekia įgijusi didelį greitį (17).
1.4. Šautiniai sužalojimai
Gyvūno sužeidimas ir nušovimas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo iššautų kulkų, grankulkių ar šratų skaičiaus, jų dydžio, kiekio, kuris pateko į kūną ir pažeidė organus ar jų sistemas. Formuojami įvairūs sužalojimai, kurių pobūdis priklauso ne tik nuo skirtingų šovinių, bet ir šūvio veiksnių, kurių poveikis yra priklausomas nuo šūvio atstumo. Pagrindinis žalojantis veiksnys yra kulka, kai šaunama iš tolimo atstumo (17). Dėl kinetinės energijos kulkos prasiskverbia per odą (12) ir pagrindinė sąveika vyksta tarp kulkos ir audinių (18). Kulkos padarytoje žaizdoje susidaro odos audinio defektas. Toliau skverbdamasi per audinius kulka veikia mechaniškai ir padaro šūvio kanalą. Šūvio kanalas yra kulkos padarytas takas su pažeistais aplinkiniais audiniais, kurie kulkai skverbiantis, gali prasiplėsti (8, 19 – 22). Žaizdos kraštas audinyje laikomas pirminiu sužalojimu (19),
13 apžiūrint jis paprastai būna hemoraginis. Jis atsiranda dėl kraujo išsiliejimo ir sudaro kraujavimo zoną (8, 19, 23). Kontaktinio šūvio metu, dėl dujų srauto poveikio tiesiai į audinius yra padaromos morfologiškai skirtingos žaizdos (24, 22). Gali būti ir tiesioginis audinio pažeidimas, kurį sukelia vamzdžio priekinis kraštas dėl jo smūgio į audinius. Tuomet audiniai yra praskiriami (25). Sužalojimą lemia kulkos prasiskverbimo gylis, kuo arčiau kulka skrieja prie vidaus organų ir stambių kraujagyslių, tuo didesnė žala padaroma organizmui (9, 26, 27).
Be tiesioginio mechaninio poveikio, kulka pasižymi ir netiesioginiu poveikiu: šūvio kanalą supantiems audiniams perduodama didžiulė kinetinė energija ir todėl aplink jį susidaro pulsuojanti ertmė, kuri būna daug didesnė nei pats kanalas. Šioje ertmėje audinių dalelės pulsuoja bangomis, apimančiomis visą galūnę ar organą. Dėl to aplink šūvio kanalą susidaro 1 – 2 cm kontūzinė zona, o už jos 4 – 5 cm pločio audinių sukrėtimo zona. Tuo galima paaiškinti galvos arba krūtinės mirtinus sužalojimus, nors gyvybiškai svarbūs centrai arba organai tiesiogiai ir nebūna pažeisti (17). Prasiskverbdama kulka paskleidžia energetinį impulsą į audinius. Įvyksta audinių ‘‘atsiskyrimas“ tam tikru momentu kai šovinys patenka į audinius. Tai gerai žinomas reiškinys skysčių mechanikoje. Jo metu sukeliamas srities išsiplėtimas (7, 28, 29), tokiu pačiu būdu, kaip plaukia greitaeigė valtis ir praskleidžia vandenį (30). Tuo atveju audinių deformacija yra laikina ir vadinama laikina ertme. Taip vadinama todėl, kad per kelias milisekundes pakankamai elastingame audinyje po jo išsiplėtimo išnyksta kanalo išsiplėtimas ir subatmosferinis slėgis. Išsiplėtusi laikinoji ertmė sudaro tempimą (21), atitinkantį "audinių tempimo" mechanizmą (19, 25, 31), kuris sukelia audinių plyšimą, jiems išsiplėtus daugiau nei gali išsiplėsti audinys (21, 23, 32). Tai yra netiesiogine žala, atsirandanti be tiesioginio kontakto su šovinio paviršiumi (8, 33). Kraujuojant iš plyšusių mažų kraujagyslių (kapiliarų), kurios labiausiai jautrios tempimo jėgai atsiranda hemoragijos (7, 8).
Šratai neformuoja ertminių sužalojimų. Šaunamųjų ginklų kulkos padaro įėjimo žaizdas, taip pat žaloja audinius sudarydamos ertmes.
Pataikiusi į kūną, kulka padaro žaizdos kanalą, kuris yra platesnis nei kulkos skersmuo,
kadangi: kulka gali deformuotis, ji gali prarasti stabilumą ir pradėti suktis minkštuosiuose audiniuose arba kulka gali fragmentuotis ir labiau pažeisti audinius.
14
Visi šie veiksniai daro įtaką sužalojimo dydžiui. Be to, žaizdos kanalas yra tik dalis žalos, kurią patiria organizmas. Svarbu įvertinti ir hidrodinaminį smūgį, kuris padaro žalą audiniams ir organams easantiems šalia žaizdos kanalo (3). Papildomais šūvio veiksniais yra vadinami visi kartu išlėkę iš ginklo vamzdžio šie elementai: nesudegę iki galo parako grūdeliai, suodžiai, parako dujos, tepalas, smulkios metalų dalelės atskilusios nuo kulkos, tūtelės, kapsulės bei vamzdžio paviršiaus, išlekia iš vamzdžio kartu su kulka. Parako dujų greitis išlėkusių iš vamzdžio pradžioje būna didesnis nei kulkos, todėl dujos, kurios aplenkia kulką sudaro smūgio bangą. Kulka aplenkia parako dujas nuo vamzdžio galo esant 15 - 30 cm atstumui, nes sumažėja tokiu atstumu parako dujų greitis. Kapsulėje po šūvio lieka skeltuvo dūžiklio įspaudas, ginklo užrakto ir vamzdžio įbrėžimai lieka tūtelės paviršiuje, graižtvų trasos su dvigubu spiralių pavidalu lieka kulkos paviršiuje. Identifikuojant ginklą, iš kurio buvo šauta labai svarbūs visi šie požymiai (17).
3 pav. Jėgos, veikiančios kulkos nuklydimą nuo tikslo. FD: trauka; FL: pakėlimo jėga; υ: greičio vektorius; CP: slėgio centras, kuriame yra FD ir FL koncentratas; CM: masės centras. Kulkos stabilus skrydis vaizduojamas su įterpta linija (39)
Nuo daugelio veiksnių, kurie yra ganėtinai sudėtingi, priklauso šautinių sužalojimų mechanizmas. Jis prikalauso nuo šaudmenų balistinių savybių, ginklo kalibro, rūšies (ilgavamzdis ar trumpavamzdis), šaudmenų, nuo sužeidimo vietos, kokia kūno dalis bus pažeista ar koks organas (audinių standumo, tankumo ir kt.) (17).
15
2.5. Šaudmenų efektyvumas ir stabdomoji kulkos galia
Šaudmens efektyvumas arba stabdomoji kulkos galia yra tokia šaudmens charakteristika, kuri nulemia taikinio gebėjimą vykdyti atsakomuosius veiksmus, po to kai į jį pataikė kulka (medžioklėje – žvėries gebėjimas pašovus judėti arba atakuoti kol turi jėgų). Didelė kulkos stabdomoji galia nulemia greitą taikinio pašalinimą, bet ne visada nukovimą. Tam, kad suprasti šią kulkos charakteristiką reikia žinoti kulkos veikimo mechanizmą. Kulka yra šovinio priekinė dalis, kuri parako dujų slėgio yra išstumiama iš ginklo vamzdžio šūvio metu. Stabdomoji kulkos galia yra tuo didesnė, kuo greičiau sutrikdomos gyvo organizmo funkcijos po pataikymo, o tai dažniausiai tiesiogiai priklauso nuo kulkos kinetinės energijos absorbcinio laipsnio. Kulkos su buku smaigaliu turi didelę stabdomąją galią. Tokios kulkos prasiskverbia ganėtinai negiliai, nes greitis sparčiai sulėtėja, tačiau sudaro galingą smūginę bangą, kuri sukelia audinių sukrėtimą (laikiną pulsuojančią ertmę) ir gretimų organų bei audinių kontūziją. Kulkos su aštriu smaigaliu, priešingai, jos giliai skverbiasi į organizmą ir tolygiai sulėtina greitį. Jos kūno audinius daugiau pjausto nei trupina. Aštriu smaigaliu kulkų padarytos žaizdos gali būti kiauryminės. Jas naudojant ne visada iš karto nužudoma auka, jeigu šūvio metu nepažeidžiami gyvybiškai svarbūs organai. Mažo kalibro kulkų stabdomoji galia padidinama kai jų svorio centras perkėlimas į jos galinę dalį. Mažo balistinio stabilumo kulka, pataikiusi į taikinį, pradeda vartytis, sukeldama didelį skausminį šoką (34).
1.6. Šautinių sužalojimų klasifikacija
Kulkos įėjimo ir išėjimo žaizdas, žaizdos kanalą turi šautiniai kiauriniai sužalojimai. Šautiniai kiauryminiai sužalojimai, tai sužalojimai, kurie turi kulkos įėjimo žaizdas, bet neturi kulkos išėjimo žaizdų. Kulka patekusi į organizmą, padaro įėjimo žaizdą vienoje iš kūno dalių (krūtinėje, pilve ar kt.), o šūvio kanalas baigiasi vienoje iš šių kūno dalių ertmėje arba organe. Šautiniai sužalojimai, kurie dėl per mažos kulkos kinetinės energijos negali įveikti audinių arba kaulų pasipriešinimo lieka audiniuose ir tokie sužalojimai vadinami aklais. Kūno paviršiumi praskriejusi kulka gali padaryti įvairaus gylio žaizdas, kurios dažniausiai būna pailgos formos arba gali tik nubrozdyti odos paviršių. Tokie
16 sužalojimai yra vadinami liečiamaisiais arba tangenciniais. Kulkai praradus greitį ir kinetinę energiją yra padaromi muštiniai sužalojimai. Tai gali būti odos nubrozdinimas, poodinė kraujosruva ar muštinė žaizda. Sprogstamasis kulkos poveikis dažniausiai būna, kai yra šaunama iš labai arti, kai ginklas įremiamas arba iššaunama apžiodant ginklo vamzdį. Gausūs ir platūs organo sužalojimai būna, kai kulka turinti didelę energiją pataiko į tuščiavidurį ar skysčio pripildytą organą. Taip pasireiškia hidrodinaminis kulkos poveikis (17).
1.7. Kulkos įėjimo ir išėjimo žaizdų diferencinė diagnostika
Įėjimo žaizdos dažniausia būna apvalios, ovalios, o kartais ir pusmėnulio formos. Žaizdos kraštai būna lygūs, nuožulnūs arba karpyti. Žaizdos diametras beveik atitinka kulkos diametrą odos paviršiuje, o poodyje būna mažesnis. Visada būna nubrozdinimo juostelė, audinių defektas, plaukai įstumti į kanalą, o suteršimo juostelė matoma jei šauta iš artimo atstumo.
Išėjimo žaizdos dažniausia būna žvaigždiškos arba šleivos formos, kraštai dažnai būna išsivertę į išorę ir nelygūs. Žaizdos diametras gali būti labai įvairus, priklauso daugiau nuo kulkos greitumo. Nubrozdinimo juostelė kartais gali susidaryti, bet paprastai jos nebūna. Audinių defektas gali būti kūgio formos ir nukreiptas išorėn, bet gali ir nebūti. Išėjimo žaizdose nubrozdinimo juosetelės ir suteršimo juostelės nebūna (17).
1.8. Šaudymo diapazono bendrosios charakteristikos
Ginklo diapazonas yra atstumas nuo vamzdžio žiočių iki šaunamo objekto. Yra keturios šaudymo diapazono kategorijos: kontaktiniai, artimo kontakto, artimo nuotolio ir tolimo nuotolio. Šaunamaisiais ginklais padarytų žaizdų charakteristikos, padedančios nustatyti atstumą iš kurio buvo nušautas gyvūnas, priklauso nuo žaizdos vietos, ginklo tipo, šovimo kampo ir panaudotų šaudmenų. Paviršinėms žaizdų charakteristikoms neturi įtakos audinių irimo procesai, išskyrus tuos atvejus, kai tie irimo procesai yra labai pažengę ir stiprūs. Žaizdos padarytos šaunamaisiais ginklais gali ilgai išlaikyti savybes, būdingas kiekvienam ginklų tipui. Kulkos padarytos žaizdos skersmens pokyčiai būna nedideli ir tik vykstant
17 audinių irimui jie gali pakisti (35). Žaizdos, padengtos ledu ar sniegu prieš tyrimą yra išdžiovinamos, tačiau jų charakteristikos nesikeičia tiek, kad neleistų tinkamai interpretuoti šautinius sužalojimus (35).
Visoms šaunamaisiais ginklais padarytoms žaizdoms galioja bendra taisyklė nustatant nuotolį iš kurio buvo šauta: apvalios žaizdos būna kai šauta iš 0,609 metrų (dviejų pėdų);
dantytais kraštais žaizdos - iš 0,914 metrų (3 pėdos); šratų žymės – 1,8288 arba 2,1336 metrų (6 arba 7 pėdų) (36).
18
Tyrimo metodai ir medžiaga
2.1. Tyrimo objektas
Iš viso ištirti 46 laukiniai medžiojami gyvūnai, kurie buvo sumedžioti viename X medžiotojų būrelyje. Buvo tiriami sumedžiotų gyvūnų šautiniai sužalojimai nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio iki 2018 metų spalio mėnesio. Nušauti gyvūnai buvo nuosekliai tiriami, aprašomi, fotografuojami ir duomenys susisteminami. Surinkti ir susisteminti tokie kiekvieno sumedžioto gyvūno duomenys: svoris, šūvio atstumas, kulkos judėjimo kryptis, žaizdos įėjimo ir žaizdos išėjimo dydis, sužalojimai padaryti organams, nustatyta kokio tipo ir kalibro šautuvu nušauta ir kokiu šoviniu. Taip pat nustatyta, kurioje gyvūno pusėje yra kulkos padaryta įėjimo žaizda, o kurioje pusėje išėjimo, nustatyta kokiu kampu šovinys praskriejo kūnu.
2.2. Tyrimo metodai
Tyrimai buvo atlikti X medžiotojų būrelio gyvūnų lupimo vietoje po varyminių medžioklių, taip pat buvo fiksuojami duomenys ir kitų tyrime sutikusių dalyvauti medžiotojų nušauti gyvūnai.
2.3. Medžioklėje naudotų ginklų ir šovinių registracija
Buvo tiesiogiai apžiūrimi arba apklausiami gyvūnus sumedžioję medžiotojai. Surinkti duomenys apie naudotus šaudmenis, šautuvo kalibrą, atstumą iš kurio buvo nušautas gyvūnas. Šoviniai buvo nufotografuoti, taip pat nufotografuoti neišėję ir kūne likę, bei deformavęsi šaudmenys. Visi duomenys buvo surašyti ir vėliau perkelti į Excel darbalapio lentelę.
2.4. Šoviniai ir šautuvai
Medžiotojai X medžiotojų būrelyje naudoja ekspancines kulkas, kurios organizmui padaro žalą, tai yra patekusios į kūną deformuojasi ir pažeidžia daugiau organų, kurie gali
19 įtakoti greitesnį gyvūno gaišimą. Šios kulkos dažniausiai deformuojasi į ’’grybo’’ formą. Taip pat naudojami šoviniai – grankulkės, kurių skersmuo didesnis nei 5 mm.
1 lentelė. Šoviniai naudoti tyrime
Šovinio rūšis / Šovinio nuotrauka
11 g Norma 34 g Žala Arms
32 g Žala Arms 12,7 g S&B
32 g Monolit 9,7 g S&B
53 g S&B 9,7 g Norma
10,7 g GGG 11,3 g GGG
9,7 g Sako 32 g Gualandi
20
2 lentelė. Tyrime naudoti šoviniai, kalibras ir šautuvai
Šovinio tipas Kalibras / šautuvo tipas
11 g Norma 30-06 / graižtvinis
32 g Žala Arms 16 / lygiavamzdis
34 g Žala Arms 12 / lygiavamzdis
32 g Monolit 12 / lygiavamzdis
12,7 g S&B 8 x 57 JRS / graižtvinis
9,7 g S&B 308 Win. / graižtvinis
53 g S&B 12 / lygiavamzdis
11,3 g Norma 300 Win. Mag. / graižtvinis
10,7 g GGG 308 Win. / graižtvinis
11,3 g GGG 308 Win. / graižtvinis
9,7 g Sako 30-06 / graižtvinis
32 g Gualandi 12 / lygiavamzdis
11 g Norma 7 x 65 R / graižtvinis
2.5. Kulkos įėjimo ir išėjimo žaizdų pagrindinių elementų nustatymas
Tyrimo metu buvo nustatoma iš kurios pusės buvo padaryta kulkos įėjimo žaizda ir centimetru išmatuotas jos skersmuo, įvertintas audinių defektas, žaizdos forma, nubrozdinimo juostelė, suteršimo juostelė, plaukų žaizdoje lokalizacija, žaizdos nufotografuotos. Taip pat buvo nustatyta kulkos padaryta išėjimo žaizda ir centimetru išmatuotas jos skersmuo, nustayti pagrindiniai žaizdos elementai, žaisdos forma, išplėšytų audinių kryptis, plaukų žaizdos pakraštyje kryptis, viskas fiksuojama buvo darant nuotraukas. Po to buvo atlikta įėjimo ir išėjimo žaizdų diferencinė diagnostika.
21
2.6. Žalojančių šūvio veiksnių nustatymas
Tvarkant nušauto gyvūno skerdeną buvo nustatomi kulkos padaryti sužalojimai, kulkos praėjimo per kūną trajektorija, vidaus organų ir kitų audinių pažeidimai šūvio kanale, kontūzinėje ir audinių sukrėtimo zonose. Daugiausia buvo vertinami tie organai ir audiniai, kuriuos pažeidus gyvūną ištiko mirtis t.y. kepenys, plaučiai, širdis, galvos smegenys, stuburo smegenys ir kt. Šautiniai sužalojimai buvo suklasifikuoti į kiaurinius, kiauryminius, aklus, liečiamuosius, muštinius.
2.7. Šūvio krypties nustatymas
Šūvio kryptis buvo nustatoma pirmiausia nustačius iš kurios pusės gyvūnas buvo nušautas. Vėliau įvertintos kulkos įėjimo ir išėjimo vietos, o esant kiauryminiems ir akliems sužalojimams buvo vertinama kulkos įėjimo žaizda ir kulkos kanalo kryptis. Kryptis ir kampas buvo matuojami pridedant ilgą, nelanksčia liniuotę nuo įėjimo iki išėjimo žaizdos (arba vidaus sužalojimų esant kiauryminiems ir akliems), o kampas nustatytas matlankiu. Duomenys užrašyti duomenų bazėje.
2.8. Šūvio atstumo nustatymas
Mūsų tyrimo atveju šūvio atstumą buvo nesunku nustatyti, nes buvo žinoma medžiotojo, kuris nušovė gyvūną lokalizacijos vieta ir nušauto gyvūno vieta. Todėl šiuo atveju atstumas buvo nustatytas naudojant žingsniamatį, rodantį atstumą metrais.
2.9. Statistinė analizė
Gauti duomenys analizuoti ir būtini statistiniai skaičiavimai atlikti SPSS (angl. – Statistical Package for the Social Sciences) paketu, sudaryti diagramoms,
grafikams pavaizduoti, bei tiriamąjam darbui aprašyti naudoti „Microsoft Office Excel 2007“ ir „Microsoft Office Word 2007“ paketais. Dažnumui įvertinti paskaičiuotas standartinis 95 proc. pasikliautinis intervalas (PI).
22 Paskaičiuotas statistinio patikimumo laipsnis (p). Duomenys laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Koreliacinio ryšio patikimumas tarp rodiklių vertintas naudojant statistinę funkciją CORREAL, kur 0 – nėra koreliacijos iki ± 1 – puiki koreliacija (neigiama koreliacija yra labai stipri atvirkštinė priklausomybė).
3 lentelė. Koreliacijos reikšmės
Reikšmė Aprašymas ± 0 - 0,2 Ryšio nėra ± 0,2 - 0,4 Silpnas ryšys ± 0,4 - 0,7 Vidutinis ryšys ± 0,7 - 0,9 Stiprus ryšys ± 0,9 -1,0 Labai stipri koreliacija
23
Tyrimo rezultatai
3.1. Nušautų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį
Nušautų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį pateikiamas 4 paveiksle. Stebima, kad didžiausia dalis iš nušautų gyvūnų buvo šernai. Šernų sumedžiota 61 proc. (28 gyvūnai iš
46), stirnų - 22 proc. (10 gyvūnų iš 46), elnių – 11 proc. (5 gyvūnai iš 46), briedžių - 4 proc. (2 gyvūnai iš 46), zuikių - 2 proc. ( 1 gyvūnas iš 46).
4 pav. Nušautų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį
3.2. Pasiskirstymas atsižvelgiant į šautinių sužalojimų tipą ir pažeistus
organus
Iš 46 nušautų žvėrių daugiausia – 72 proc. (95 proc. PI: 57 - 84) patyrė kiaurinius sužalojimus, jų buvo 2,75 karto dažniau nei kiauryminių. Kiauryminiai sužalojimai sudarė
28 10 5 2 1 0 5 10 15 20 25 30
Šernas Stirna Elnias Briedis Zuikis
Su m dž io tų gyv ūn ų k ie k is Gyvūno rūšis Viso sumedžiota
24 26 proc. (95 proc. PI: 14 - 41) ir tik 2 proc. (95 proc. PI: 0 - 12) akli. Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tarp visų sužalojimo tipų (p < 0,05), (5 pav.).
5 pav. Šautinių sužalojimų tipo pasiskirstymas tarp sumedžiotų gyvūnų
Paskaičiavome kaip dažnai buvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai. Nustatėme, kad nušautiems žvėrims (n = 46) dažniausiai buvo pažeisti plaučiai – 85 proc. (95 proc. PI: 71 - 94), 2 kartus rečiau širdis – 43 proc. (95 proc. PI: 29 - 59), 3 kartus rečiau kepenys – 33 proc. (95 proc. PI: 20 - 48) ir stuburo smegenys – 22 proc. (95 proc. PI: 16-43), ir rečiausiai galvos smegenys – 7 proc. (95 proc. PI: 2 - 21).
Statistiškai patikimas pažeidimų dažnio skirtumas yra tarp galvos smegenų ir plaučių bei širdies, o taip pat tarp stuburo smegenų bei kepenų ir plaučių pažeidimo dažnio (p < 0,05), (6 pav.). 33 12 1 0 5 10 15 20 25 30 35
Kiauriniai Kiauryminiai Akli
Su žal oji m ų k ie k is , s k ai či ai s Sužalojimų tipas Sužalojimų kiekis
25
6 pav. Dažniausi organų pažeidimai sumedžiotuose gyvūnuose
Šernams dažniausiai buvo pažeisti plaučiai – 86 proc. (95 proc. PI: 67 - 96), širdis – 43 proc. (95 proc. PI: 24 - 63), kepenys – 29 proc. (95 proc. PI: 13 - 49), stuburas – 21 proc. (95 proc. PI: 8 - 41) ir rečiausiai pasitaikęs sužalojimas, tai galvos
smegenų sužalojimas – 11 proc. (95 proc. PI: 2 - 28). Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp plaučių ir kitų organų sužalojimo dažnio (p < 0,05). Stirnoms dažniausiai buvo pažeisti plaučiai – 80 proc. (95 proc. PI: 44 - 97), kepenys – 50 proc. (95 proc. PI: 17 - 81), širdis ir stuburas – 30 proc. (95 proc. PI: 6 - 65) ir rečiausiai pasitaikęs sužalojimas, tai galvos smegenų pažeidimas – 10 proc. (95 proc. PI: 0 - 45). Elniams dažniausiai buvo pažeisti plaučiai ir stuburas – 60 proc. (95 proc. PI: 15 - 95), širdis ir kepenys – 40 proc. (95 proc. PI: 5 - 85), elniams galvos smegenų sužalojimų nepasitaikė – 0 proc. (95 proc. PI: 0 - 52). Briedžiams dažniausiai buvo pažeisti plaučiai ir širdis – 100 proc. (95 proc.
PI: 16 - 100), tarp briedžių stuburo, kepenų ir galvos smegenų sužalojimų nepasitaikė - 0 proc. (95 proc. PI: 0 - 84). Zuikiams dažniausiai buvo pažeista širdis ir
plaučiai – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100) galvos smegenų pažeidimų, stuburo ir kepenų pažeidimų nenustatyta, (7 pav.).
20 15 39 13 4 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Širdis Kepenys Plaučiai Stuburo
smegenys Galvos smegenys P až ei di m ų k ie k is , s k ai či ai s Organų rūšys Pažeidimų kiekis
26
7 pav. Nušautų gyvūnų pasiskirstymas atsižvelgiant į sužalojimus
3.3. Šūvio pažeistų organų pakitimai
Tyrimo metu buvo išskirti organai, kuriuos pažeidus gyvūnas gaišta nuo uždusimo, nukraujavimo ar nebefunkcionuojant smegenims. Buvo atliktas kepenų, plaučių, širdies, galvos smegenų ir stuburo patologinis, morfologinis tyrimas, (4 lentelė).
8 5 2 0 24 8 3 2 3 1 0 0 6 3 3 0 12 3 2 2 0 5 10 15 20 25 30 Šernas Stirna Elnias Briedis
Pažeistų organų skaičius
G yv ūn o rū ši s Pažeista širdis Pažeistas stuburas
Pažeistos galvos smegenys Pažeisti plaučiai
27
4 lentelė. Organų pažeidimai
Organas Pažeistas šaudmens organas
Šerno širdis
Kairiojo širdies skilvelio plyšimas, kurį padarė patekusi į kūną kulka
Šerno galvos smegenys
Galvos smegenų pažeidimas, padarytas kulkai pataikius į galvą. Suardyta kaukolės dalis ir smegenys
Šerno plaučiai
Plaučių pažeidimai patekus kulkai. Matomos kraujosruvos ir plaučių skilties suardymas
Elnio kepenys
Kepenų suardymas šoviniui patekus į organizmą. Suardytas kepenų paviršius ir nukirsta jų dalis
Šerno stuburas
Stuburo pažeidimas kulka, suardyti stuburo slanksteliai ir nukirstos stuburo smegenys
28
3.4. Šautuvo kalibro įtaka žaizdų tipui
Daugiausiai kiaurinių žaizdų buvo padaryta su 30 - 06 ir 308 Win. kalibru – 30 proc. (95 proc. PI: 16 - 49), su 300 Win. Mag. ir 12 kalibro buvo padaryta per pus mažiau po 15 proc. (95 proc. PI: 5 - 32), su 7 x 65 R kalibru padaryta dar mažiau – 6 proc. (95 proc. PI: 0 - 20), o su 8 x 57 JRS kalibru buvo padaryta mažiausiai – 3 proc. (95 proc. PI: 0 - 16), 16 kalibro buvo neužfiksuota kiaurinės žaizdos padarymo – 0 proc.
(95 proc. PI: 0 - 11). Daugiausiai kiauryminių žaizdų buvo padaryta su 12, 16 ir 30 - 06
kalibru po 25 proc. (95 proc. PI: 5 - 57), mažiausiai buvo padaryta su 308 Win. ir 8 x 57 JRS kalibrais po 8 proc. (95 proc. PI: 0 - 38), 300 Win. Mag., 7 x 65 R, 12 ir
kalibrais kiauryminių sužalojimų nebuvo užfiksuota – 0 proc. (95 proc. PI: 0 - 26). Akloji žaizda padaryta tik su vienu 308 Win. Kalibru – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100), (8 pav.).
8 pav. Šautuvo kalibro įtaka žaizdų tipui
10 10 5 2 1 5 0 3 1 0 0 1 3 3 0 1 0 0 0 0 0 0 2 4 6 8 10 12 30-06 308 Win. 300 Win. Mag. 7 x 65 R 8 x 57 JRS 12 16 Žai zd ų k ie k is , s k ai či ai s Šautuvo kalibras Kiaurinės žaizdos Kiauryminės žaizdos Aklos žaizdos
29
3.5. Atstumo ir svorio įtaka žaizdos tipui
Daugiausia kiaurinių žaizdų buvo padaryta 60 – 90 m atstumu – 42 proc. (95 proc. PI: 25 - 61), mažiau aptikta 30 - 60 m – 27 proc. (95 proc. PI: 13 - 46),
mažiausiai ir po lygiai kiaurinių žaizdų buvo 10 - 30 m ir 120 - 160 m atstumu po 12 proc.
(95 proc. PI: 3 - 28), (p > 0,05). Daugiausiai kiauryminių žaizdų buvo atstumu 30 - 60 m – 42 proc. (95 proc. PI: 15 - 72), mažiau buvo 10 - 30 m – 33 proc. (95 proc. PI: 9 - 65), mažiausiai kiauryminiu žaizdų ir po lygiai buvo atstumais 60 - 90 m,
90 – 120 m, 120 - 160 m po 8 proc. (95 proc. PI: 0 - 38). Akla žaizda buvo padaryta tik per atstumą 60 – 90 m ir sudarė 100 proc. (95 proc. PI: 2 - 100), (9 pav.). Atstumo ir kiaurinių sužalojimų koreliacija yra - 0.0102 – labai silpnas neigiamas ryšys. Patikimumo atžvilgiu, tai yra nepatikimai išreikštas ryšys tarp atstumo ir kiaurinių žaizdų. Atstumo ir kiauryminių žaizdų koreliacija yra - 0.2745 – neigiamas silpas ryšys (atvirkščias proporcingumas), tai reiškia, kad didėjant atstumui mažėja tikimybė padaryti kiauryminę žaizdą. Šio ryšio patikimumas p < 0,05. Atstumo ir aklų žaizdų koreliacija yra 0.0257 – labai silpas ryšys. Patikimumo atžvilgiu, tai yra nepatikimai išreikštas ryšys tarp atstumo ir aklų žaizdų.
9 pav. Pasiskirstymas tarp atstumo ir sužalojimo tipo 4 9 14 2 4 4 5 1 1 1 0 0 1 0 0 0 2 4 6 8 10 12 14 16 10 - 30 m 30 - 60 m 60 - 90 m 90 - 120 m 120 - 160 m Ža iz d ų t ip o k ie ki s sk ai či ai s Atstumas, m Kiaurinės žaizdos Kiauryminės žaizdos Aklos žaizdos
30
Daugiausiai kiaurinių žaizdų buvo esant 10 - 50 kg žvėries svoriui – 45 proc. (95 proc. PI: 28 - 64), mažiau aptikta esant 50 - 100 kg – 30 proc. (95 proc. PI: 16 - 49) ir 100 – 150 kg svoriui – 18 proc. (95 proc. PI: 7 - 35), mažiausiai ir po lygiai kiaurinių
žaizdų buvo 150 - 200 kg ir 250 - 310 kg svoriui po 3 proc. (95 proc. PI: 0 - 16), esant 200 - 250 kg svoriui tokių žaizdų neužfiksuota. Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tarp
10 - 50 kg, 150 - 200 kg ir 250 - 310 kg svorių (p < 0,05). Daugiausiai kiauryminių žaizdų buvo esant 50 - 100 kg svoriui – 14 proc. (95 proc. PI: 15 - 72), mažiau po lygiai buvo esant 10 - 50 kg ir 100 - 150 kg svoriui – 25 proc. (95 proc. PI: 5 - 57), mažiausiai kiauryminių žaizdų buvo esant 200 - 250 kg svoriui – 17 proc. (95 proc. PI: 2 - 48),
kiauryminių žaizdų tipo neužfiksuota esant 150 - 200 kg ir 250 - 310 kg svoriui,
(p > 0,05). Aklų žaizdų buvo tik esant 250 - 310 kg svoriui – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100), (10 pav.). Svorio ir kiaurinių sužalojimų koreliacija yra - 0.2886 – silpnas neigiamas ryšys (atvirkščias proporcingumas). Ryšio patikimumas
tarp svorio ir kiaurinių žaizdų yra nepatikimas. Svorio ir kiauryminių žaizdų koreliacija yra - 0.03859 – neigiamas labai silpas ryšys (atvirkščias proporcingumas). Patikimumo atžvilgiu, tai yra nepatikimai išreikštas ryšys tarp svorio ir kiauryminių žaizdų. Svorio ir aklų žaizdų koreliacija yra 0.4799 – silpas ryšys. Šio ryšio patikimumas p < 0,05.
31
10 pav. Pasiskirstymas tarp svorio ir sužalojimo tipo
3.6. Šovinio tipo įtaka žaizdos tipui
Daugiausia kiaurinių žaizdų padarė 11 g Norma šovinys – 27 proc. (95 proc. PI: 13 - 46), mažiau padarė 10,7 g GGG šovinys – 18 proc. (95 proc. PI: 7 - 35), ir 9,7 g Norma šovinys – 15 proc. (95 proc. PI: 5 - 32), mažiausiai ir po lygiai kiaurinių žaizdų padarė 9,7 g S&B, 9,7 g Sako po 9 proc. (95 proc. PI: 2 - 24), 32 g Gualandi, 32 g Žala Arms po
6 proc. (95 proc. PI: 0 - 20), ir 32 g Monolit, 12,7 g S&B šoviniai po 3 proc. (95 proc. PI: 0 - 16), tokio tipo žaizdą, su 34 g Žala Arms, 11,3 g GGG, 53 g S&B
šoviniais tokių žaizdų neužfiksuota (p > 0,05). Daugiausiai kiauryminių žaizdų padarė 11 g Norma, 32 g Žala Arms ir 9,7 g S&B šoviniai po 25 proc. (95 proc. PI: 5 - 57), mažiausiai kiauryminių žaizdų padarė 34 g Žala Arms, 12,7 g S&B, 53 g S&B, 9,7 g Sako šoviniai po 8 proc. (95 proc. PI: 0 - 38), kiauryminių žaizdų tipo neužfiksuota 32 g Monolit, 9,7 g Norma ,10,7 g GGG, 11,3 g GGG, 32 g Gualandi šoviniais. Aklų žaizdų buvo padaryta tik su 11,3 g GGG šoviniu – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100), (11 pav.). Šovinių ir kiaurinių sužalojimų koreliacija yra – 0.5542 – vidutinis neigiamas ryšys (atvirkščias proporcingumas), tai reiškia, kad didėjant šovinio svoriui mažėja tikimybė padaryti kiaurinę žaizdą. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir kiaurinių žaizdų p < 0,05.
15 10 6 1 0 1 3 5 3 0 2 0 0 0 0 0 0 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 10 - 50 kg 50 - 100 kg 100 - 150 kg 150 - 200 kg 200 - 250 kg 250 - 310 kg Su žal oji m ų k ie k is , s k ai či ai s Svoris, kg Kiaurinės žaizdos Kiauryminės žaizdos Aklos žaizdos
32 Šovinio ir kiauryminių žaizdų koreliacija yra - 0.0597 – neigiamas labai silpas ryšys. Patikimumo atžvilgiu, tai yra nepatikimai išreikštas ryšys tarp šovinio ir kiauryminių žaizdų. Šovinio ir aklų žaizdų koreliacija yra - 0.2215 – silpas ryšys. Šis ryšys yra statistiškai nepatikimas.
11 pav. Šovinio tipo įtaka žaizdos tipui
3.7. Šūvio kampo pasiskirstymas pagal šovimo kryptį
Iš kairės pusės į dešinę daugiausiai buvo nustatyta 110⁰ ir 100⁰ šūvio kampai po 29 proc. (95 proc. PI: 4 - 71), mažiau buvo nustatyta 80⁰, 90⁰, 170⁰ šūvio kampai po 14 proc.
(95 proc. PI: 0 - 58). Iš dešinės į kairę pusę daugiausiai buvo nustatyta 100⁰ kampas – 22 proc. (95 proc. PI: 3 - 60), mažiau buvo nustatyta 70⁰, 90⁰, 110⁰, 115⁰,
150⁰, 160⁰ ir 180⁰ šūvio kampai po 11 proc. (95 proc. PI: 0 - 48), (p > 0,05), (12 pav.). 9 2 0 1 1 3 0 5 6 0 3 2 3 3 1 0 1 3 1 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Žai zd os k ie k is , s k ai či ai s Šovinio rūšis Kiaurinės žaizdos Kiauryminės žaizdos Aklos žaizdos
33 .
12 pav. Šūvio kampo pasiskirstymas šūvio krypties atžvilgiu
3.8. Šūvio kampo pasiskirstymas šernuose ir stirnose
Dažniausiai šernuose buvo nustatytas 100⁰ šūvio kampas ir sudarė 30 proc. (95 proc. PI: 7 - 65) atvejų, rečiau pasitaikė 90⁰ kampas – 20 proc. (95 proc. PI: 3 - 56),
šūvio kampo kryptis 110⁰, 150⁰, 180⁰ pasiskirstė po lygiai ir sudarė po 10 proc. (95 proc. PI: 0 - 45). Stirnose po lygiai pasiskirstė 70⁰, 80⁰, 100, 110⁰, 160⁰ šovimo kampas
po 20 proc. (95 proc. PI: 1 - 72), (p > 0,05), (13 pav.). 0 1 1 0 1 1 2 2 2 1 0 1 0 1 0 1 1 0 0 1 0 0.5 1 1.5 2 2.5
Iš kairės pusės į dešinę Iš dešinės pusės į kairę
Šū vi o k am pas , s k ai či ai s Šūvio kryptis 70⁰ kampas 80⁰kampas 90⁰ kampas 100⁰ kampas 110⁰ kampas 115⁰ kampas 150⁰ kampas 160⁰ kampas 170⁰ kampas 180⁰ kampas
34
13 pav. Šūvio kampo pasiskirstymas šernuose ir stirnose
3.9. Kampo pasiskirstymas esant skirtingam atstumui
Dažniausiai 100⁰ kampas pasitaikė esant 80 m atstumui ir sudarė 13 proc. (95 proc. PI: 2 - 40), 100⁰ kampas buvo nustatytas 50 ir 70 m atstumu po 7 proc.
(95 proc. PI: 0 - 32). 100 m ir 130 m atstumais nebuvo nustatytas 100⁰ šovimo kampas. 50 m atstumu daugiau nebuvo užfiksuota kito šūvio kampo krypties, kaip tik 100⁰ kampas,
70 m atstumu buvo nustatyti 80⁰, 100⁰, 110⁰, 115⁰ šūvio kampai po 7 proc. (95 proc. PI: 0 - 32), 80 m atstumu buvo nustatyti 70⁰, 90⁰, 110⁰, 150⁰, 160⁰, 170⁰ šūvio
kampai ir taip pat sudarė po 7 proc. (95 proc. PI: 0 - 32). Šaunant 100 m atstumu nustatytas 90⁰ šūvio kampas - 7 proc. (95 proc. PI: 0 - 32) gyvūnų, 130 m atstumu šaunant nustatytas 180⁰ šūvio kampas - 7 proc. (95 proc. PI: 0 - 32) gyvūnų, (14 pav.).
0 1 0 1 2 0 3 1 1 1 1 0 1 0 0 1 1 0 1 0 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 Šernas Stirna Šu vi o k am p o k ie ki s, s ka ič ia is Gyvūno rūšis 70⁰ kampas 80⁰kampas 90⁰ kampas 100⁰ kampas 110⁰ kampas 115⁰ kampas 150⁰ kampas 160⁰ kampas 170⁰ kampas 180⁰ kampas
35
14 pav. Kampo pasiskirstymas esant skirtingam atstumui
3.10. Šovinių padarytos įėjimo ir išėjimo žaizdos
Tyrimo metu buvo fiksuojamos įėjimo ir išėjimo žaizdos. Juose buvo nustatyta patomorfologiniai pakitimai. Dažniausiai įėjimo žaizdos buvo žymiai mažesnio skersmens nei išėjimo žaizdos, jos skyrėsi ir kitais požymiais, kurie aprašyti 6 lentelėje.
0 0 1 0 0 0 1 0 0 0 0 0 1 1 0 1 1 2 0 0 0 1 1 0 0 0 1 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 50 70 80 100 130 K am po k ie k is , s k ai či ai s Atstumas, m 180⁰ kampas 170⁰ kampas 160⁰ kampas 150⁰ kampas 115⁰ kampas 110⁰ kampas 100⁰ kampas 90⁰ kampas 80⁰kampas 70⁰ kampas
36
6 lentelė. Išėjimo ir įėjimo žaizdos
Nuotraukos darytos Egidijos Šarauskytės
Įėjimo žaizda Išėjimo žaizda
Stirna
Apvali įėjimo žaizda, kraštai nelygūs, pasruvę krauju, plaukai įstumti į žaizdos vidų
Žaizda nelygi, pro žaizdą iškritę vidaus organų dalys, žaizdos kraštai išsiversti į išorę
Stirna
Žaizda ovalios formos, kraštas nubrozdintas, kraujingas
Žaizdos kraštai nelygūs, matomas audinių išsivertimas iš žaizdos į išorę
Elnias
Žaizda ovalios formos, lygiais, glotniais kraštais
Žaizda apibrėžiamos formos, kraštai išsivertę ir nelygūs
37
6 lentelės tęsinys. Išėjimo ir įėjimo žaizdos
Šernas
Žaizda apvalios formos, šeriai įtraukti į žaizdą ir suteršti krauju
Žaizda netaisyklingos formos su išsivertusiais kraštais, aplinka suteršta krauju
Briedis
Žaizda aiškių ribų, apvalios formos, paraudusi, beveik lygiais kraštais
Žaizda suteršta vidaus organų turinio, kraštai išsivertę ir nelygūs
38
3.11. Įėjimo ir išėjimo žaizdų dydžiai, pasiskirstymas ir priklausomybė nuo
šovinio tipo
Daugiausiai sudarė 5 mm žaizdos – 33 proc. (95 proc. PI: 20 - 48), 10 mm įėjimo žaizdos – 24 proc. (95 proc. PI: 13 - 39), 4 mm įėjimo žaizdos sudarė 13 proc. (95 proc. PI: 5 - 26). Įėjimo žaizdos 3 mm sudarė 11 proc. (95 proc. PI: 4 - 24), 6 mm įėjimo žaizdos sudarė 7 proc. (95 proc. PI: 1 - 18), 7 mm, 8 mm ir 10,5 mm įėjimo žaizdos sudarė po 4 proc. (95 proc. PI: 0 - 15). Pastarųjų įėjimo žaizdų dažnumas statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo 5mm įėjimo žaizdų (p < 0,05), (15 pav.).
15 pav. Įėjimo žaizdos dydžio pasiskirstymas
Daugiausiai įėjimo žaizdų padarė 11 g Norma šovinys. 5 mm įėjimo žaizdų daugiausiai padarė 11 g Norma – 40 proc. (95 proc. PI: 16 - 68), mažiau 5 mm įėjimo žaizdų padarė 32 g Žala Arms ir 9,7 g Norma šoviniai po 20 proc. (95 proc. PI: 4 - 48), 5 mm įėjimo žaizdas mažiausiai padarė 32 g Monolit, 10,7 g GGG ir 12,7 g S&B šoviniai po 7 proc. (95 proc. PI: 0 - 32), (p > 0,05). 10 mm įėjimo žaizdų daugiausiai padarė 10,7 g GGG ir 9,7 g Sako šoviniai po 27 proc. (95 proc. PI: 6 - 61), mažiau 10 mm įėjimo žaizdų padarė 9,7 g S&B šoviniai – 18 proc. (95 proc. PI: 2 - 52), 10 mm įėjimo žaizdas mažiausiai
padarė 32 g Gualandi, 11 g Norma ir 32 g Žala Arms šoviniai po 9 proc. 2 11 2 2 3 15 6 5 0 2 4 6 8 10 12 14 16 10.5 mm 10 mm 8 mm 7 mm 6 mm 5 mm 4 mm 3 mm Įė ji m o žai zd ų k ie k is , s k ai či ai s
Įėjimo žaizdos dydis mm
39 (95 proc. PI: 0 - 41). Įėjimo žaizdų 4 mm daugiausiai padarė 32 g Žala Arms šoviniai - 33 proc. (95 proc. PI: 4 - 78), mažiau 4 mm įėjimo žaizdų padarė 12,7 g S&B, 53 g S&B, 11 g Norma, 9,7 g Norma šoviniai po 17 proc. (95 proc. PI: 0 - 64). Įėjimo žaizdų 3 mm padarė 10,7 g GGG, 11 g Norma, 32 g Žala Arms, 34 g Žala Arms, 11,3 g GGG šoviniai po 20 proc. (95 proc. PI: 10 - 72). Įėjimo žaizdų 6 mm padarė 9,7 g Norma, 11 g Norma, 9,7 g Sako šoviniai po 14 proc. (95 proc. PI: 0 - 58), 7 mm įėjimo žaizdas padarė 11 g Norma ir 9,7 g S&B šoviniai po 50 proc. (95 proc. PI: 1 - 99), 8 mm įėjimo žaizdų padarė 9,7 g S&B, 11 g Norma šoviniai po 50 proc. (95 proc. PI: 1 - 99). įėjimo
žaizdas 10,5 mm padarė 10,7 g GGG ir 9,7 g S&B šoviniai po 50 proc. (95 proc. PI: 1 - 99), (16 pav.). Šovinių ir 10,5 mm įėjimo žaizdų koreliacija yra - 0.3640 – silpnas neigiamas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 10,5 mm įėjimo
žaizdų nepatikimas . Šovinio ir 10 mm žaizdų koreliacija yra - 0.4353 – neigiamas silpas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 10 mm įėjimo žaizdų yra nepatikimas. Šovinio ir 8 mm žaizdų koreliacija yra - 0.3592 – silpas ryšys. Šis ryšys nepatikimas. Šovinių ir 7 mm įėjimo žaizdų koreliacija yra - 0.3592 – silpnas neigiamas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 7 mm įėjimo žaizdų yra nepatikimas. Šovinio ir 6 mm žaizdų koreliacija yra - 0.4728 – neigiamas silpnas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 6 mm įėjimo žaizdų yra nepatikimas. Šovinio ir 5 mm žaizdų koreliacija yra - 0.2551 – silpas ryšys. Šis ryšys yra nepatikimas. Šovinių ir 4 mm įėjimo žaizdų koreliacija yra 0.2002 – silpnas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 4 mm įėjimo žaizdų nepatikimas. Šovinio ir 3 mm žaizdų koreliacija yra - 0.1026 – neigiamas labai silpnas ryšys. Ryšio patikimumas tarp šovinio ir 3 mm įėjimo žaizdų nepatikimas.
40
16 pav. Įėjimo žaizdų dydžio pasiskirstymas pagal šovinio tipą
Daugiausiai buvo 2 cm diametro išėjimo žaizdų. Išėjimo žaizdos 2 cm sudarė 21 proc. (95 proc. PI: 9 - 39), 1,5 cm išėjimo žaizdos – 18 proc. (95 proc. PI: 7 - 33), 1 cm išėjimo žaizdos sudarė 15 proc. (95 proc. PI: 5 - 32), 3 cm išėjimo žaizdos sudarė 12 proc. (95 proc. PI: 3 - 28), 2,5 cm ir 4 cm išėjimo žaizdos sudarė po 9 proc. (95 proc. PI: 2 - 24), 5 cm, 6 cm, 10 cm išėjimo žaizdos sudarė po 3 proc. (95 proc. PI: 0 - 16), (17 pav.).
0 0 0 0 0 1 0 0 1 0 0 0 1 1 0 0 0 2 0 0 3 0 3 1 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 1 0 6 3 0 1 1 0 0 3 1 0 0 0 1 2 0 0 1 0 1 1 0 0 0 0 1 1 1 0 0 0 0 0 1 1 0 0 0 2 4 6 8 10 12 14 Įė ji m o žai zd ų k ie k is , s k ai či ai s Šovinio tipas 3 mm įėjimo žaizda 4 mm įėjimo žaizda 5 mm įėjimo žaizda 6 mm įėjimo žaizda 7 mm įėjimo žaizda 8 mm įėjimo žaizda 10 mm įėjimo žaizda 10.5 mm įėjimo žaizda
41 17 pav. Išėjimo žaizdų dydžio pasiskirstymas
Daugiausiai išėjimo žaizdų padarė 11 g Norma šovinys. Išėjimo žaizdų 2 cm daugiausiai padarė 11 g Norma ir 32 g Žala Arms šoviniai po 29 proc. (95 proc. PI: 4 - 71), mažiau 2 cm žaizdų padarė 10,7 g GGG, 9,7 g S&B ir 9,7 g Sako šoviniai po 14 proc. (95 proc.
PI: 0 - 58). Išėjimo žaizdas 1,5 cm daugiausiai padarė 11 g Norma šoviniai - 33 proc. (95 proc. PI: 4 - 78), mažiausiai 1,5 cm išėjimo žaizdų padarė 32 g Monolit, 9,7 g Norma,
9,7 g Sako ir 9,7 g S&B šoviniai po 17 proc. (95 proc. PI: 0 - 64). 1 cm išėjimo žaizdų daugiausiai padarė 11 g Norma ir 9,7 g Norma šoviniai po 40 proc. (95 proc. PI: 5 - 85), mažiausiai 1 cm įėjimo žaizdų padarė 12,7 g S&B šoviniai - 20 proc. (95 proc. PI: 0 - 72),
3 cm išėjimo žaizdų daugiausiai padarė 32 g Gualandi šoviniai - 50 proc. (95 proc. PI: 7 - 93). Mažiausiai 3 cm išėjimo žaizdų padarė 11 g Norma ir 9,7 g S&B šoviniai po 25 proc. (95 proc. PI: 0 - 81). Išėjimo žaizdas 4 cm padarė 11 g Norma, 9,7 g Norma, 10,7 g GGG šoviniai po 33 proc. (95 proc. PI: 0 - 91). Išėjimo žaizdų 15 cm padarė 11 g Norma ir 10,7 g GGG šoviniai po 50 proc. (95 proc. PI: 1 - 99). Išėjimo žaizdą 6 cm padarė 9,7 g S&B šoviniai – 20 proc. (95 proc. PI: 1 - 72), 5 cm išėjimo žaizdų padarė 10,7 g GGG šoviniai – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100), 10 cm išėjimo žaizdą padarė 10,7 g GGG šoviniai – 100 proc. (95 proc. PI: 3 - 100). Išėjimo žaizdų 2,5 cm daugiausiai
5 6 7 3 4 3 1 1 1 2 0 1 2 3 4 5 6 7 8 1 cm 1,5 cm 2 cm 2,5 cm 3 cm 4 cm 5 cm 6 cm 10 cm 15 cm Iš ėji m o žai zd ų k ie k is , s k ai či ai s Išėjimo žaizda cm Kiekis
42 padarė 10,7 g GGG šoviniai – 67 proc. (95 proc. PI: 9 - 99), mažiausiai 2,5 cm išėjimo žaizdų padarė 9,7 g Sako šoviniai – 33 proc. (95 proc. PI: 1 - 91), (18 pav.).
18 pav. Išėjimo žaizdų dydžio pasiskirstymas pagal šovinio tipą
3.12. Kulkos deformacija patekus į organizmą
Tyrimo metu sumedžiotų gyvūnų organizme buvo aptikta likusių ir nepadariusių išėjimo žaizdos kulkų. Dauguma jų patyrė deformacijas.
2 0 0 0 1 0 0 2 0 0 0 0 2 0 0 1 0 1 0 1 0 0 1 0 2 2 0 0 0 1 0 0 1 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 2 0 1 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 2 1 0 0 0 0 0 0 1 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Iš ėji m o žai zd ų k ie k is , s k ai či ai s Šovinio tipas 15 cm išėjimo žaizda 10 cm išėjimo žaizda 6 cm išėjimo žaizda 5 cm išėjimo žaizda 4 cm išėjimo žaizda 3 cm išėjimo žaizda 2,5 cm išėjimo žaizda 2 cm išėjimo žaizda 1,5 cm išėjimo žaizda 1 cm išėjimo žaizda
43
7 lentelė. Kulkos deformacija patekus į gyvūno organizmą
Šovinys Šovinys rastas gyvūno organizme
11 g Norma
32 g Gualandi
12,7 g S&B
9,7 g S&B
10,7 g GGG
44
Rezultatų aptarimas
Nuo 2016 rugsėjo mėnesio iki 2018 spalio mėnesio buvo tiriami 46 sumedžioti žvėrys. Iš jų daugiausia buvo ištirta sumedžiotų šernų (28), mažiau stirnų (10) ir mažiausiai elnių (5), briedžių (2), zuikių (1). Medžioklėje beveik po lygiai buvo naudoti graižtviniai ir lygiavamzdžiai šautuvai (7 ir 6). Dažniausia nušautiems žvėrims buvo padaryti kiauriniai sužalojimai t. y. kai randama įėjimo ir išėjimo žaizdos, rečiau kiauryminės, kai nėra išėjimo žaizdos ir tik vienas atvejis – aklo sužalojimo, kai kulka buvo įstrigusi stubure (p < 0,05).
Galima teigti, kad medžiotojai teisingai pasirinko šovimo vietą ir buvo taiklūs, nes nušautiems žvėrims dažniausiai buvo pažeisti plaučiai (85 proc.) ir širdis (43 proc.). Nagrinėjant sužalojimų lokalizaciją kiekvienai žvėrių rūšiai (šernai, stirnos, elniai, briedžiai, zuikiai) nustatyti tokie patys dėsningumai kaip ir tiriant visus susumavus. Tai logiška, kadangi medžiotojai stengiasi pataikyti į krūtinės ląstą kur yra gyvybiškai svarbūs organai (širdis ir plaučiai) ir dėl kurių pažeidimo gyvūnas gaišta iškarto, taip pat mažiau suteršiama skerdiena lyginant su šūviais praeinančais per pilvo organus, kuomet pažeidžiamos žarnos ir jų turinys pasklinda ertmėje ir ne tik. Nemažai atvejų nustatyta kai buvo pažeistos kepenys (33 proc.) ir stuburo smegenys (22 proc.), o rečiausiai galvos smegenys (7 proc). Visi šie organai yra gyvybiškai svarbūs gyvūnui, o kulkos prasiskverbimo gylis buvo tinkamas. Kaip rašoma literatūroje, sužalojimą lemia kulkos prasiskverbimo gylis, kuo arčiau kulka pasiekia vidinius organus ir stambias kraujagysles, tuo didesnė žala padaroma organizmui (9, 26, 27).
Tyrimo metu daugiausiai buvo naudojamos nevisiškai dengtos deformuojančios kulkos, dalis kulkų buvo aptikta gyvūno kūne. Kulkų deformacija buvo panaši į grybo formą, literatūroje rašoma, kad deformuojančios kulkos turi tuščiavidurę ertmę smaigalyje, dėl kurios įvyksta deformacija ("grybo" formos deformacija) po smūgio. Kitos deformuojančios kulkos yra dalinai padengtos metalu, jos smaigalyje turi švino ar kitokios medžiagos, kuri deformuoja kulką po pataikymo į gyvūną (6, 7, 9, 10).
Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad esant kiaurinėms žaizdoms įėjimo žaizdos yra daug mažesnio diametro, nei išėjimo žaizdos. Dažniausiai buvo padarytos 5 mm įėjimo
45 žaizdos, kurios sudarė 33 proc. ir 2 cm išėjimo žaizdos sudarė 21 proc. Įėjimo žaizda mažiausio diametro buvo 3 mm, o plačiausio diametro buvo 10,5 mm. Išėjimo žaizdų mažiausias diametras buvo 1 cm, o didžiausia 15 cm skersmens. Literatūroje rašoma, kad įėjimo žaizdos diametras beveik atitinka kulkos diametrą odos paviršiuje, o išėjimo žaizdos diametras gali būti labai įvairus ir priklauso daugiau nuo kulkos greitumo (17). Įėjimo žaizdos kraštai dažniausiai buvo lygūs, ovalūs, o išėjimo žaizdos suterštos virškinimo turinio priemaišomis jei pataikyta į skrandį ar žarnas, kraštai buvo nelygūs, išsivertę, dažnai žvaigždiškos formos. Panašiai rašoma ir literatūroje - įėjimo žaizdos kraštai gali būti lygūs, nuožulnūs arba karpyti, išėjimo žaizdos kraštai dažnai būna atsiknoję į išorę ir nelygūs. Dažniausiai įėjimo žaizdos gali būti apvalios, ovalios, o išėjimo žaizdos dažniausia būna žvaigždiškos arba netaisyklingos formos plyšys (17). Žaizdų morfologiniai požymiai priklauso nuo šūvio atstumo ir krypties. Esant artimo šūvio atstumui sužalojimus padaro ne tik kulka, bet ir vadinami šūvio žalojantys veiksniai. Tuomet be audinių defekto ir nubrozdinimo juostelės randama ir suteršimo juostelė, kurią formuoja tepalas, suodžiai, metalo dulkės. Mūsų atveju visi žvėrys buvo nušauti iš tolimo atstumo, todėl suteršimo juostelės nebuvo aptikta.
Ištyrus daugiausiai kiaurinių žaizdų buvo šaunant į gyvūną nuo 60 iki 90 m atstumu, o svorio atžvilgiu daugiausiai kiaurinių žaizdų buvo gyvūno svoriui esant nuo 10 iki 50 kg. Svoriui didėjant mažėjo kiaurinių žaizdų atvejų skaičius. Tai rodo, kad kuo gyvūnas mažesnio svorio tuo didesnė tikimybė, kad žaizda bus kiaurinė. Taip pat tai priklauso nuo šovinio, jo svorio, kalibro ir atstumo. Daugiausiai kiaurinių žaizdų buvo padaryta su 11 g Norma ir 10,7 g GGG kulkomis. 11 g Norma šovinys tinka 30 - 06 kalibro (7,62 x 63) šautuvui, o 10.7 g - GGG 308win (7,62 x 51) šautuvo kalibrui. Literatūroje rašoma, kad žaizdos kanalo sužalojimus apibrėžia kulkos smūgio energijos perkėlimas į žaizdos kanalą (7). Kartu rotacinis judesys (sukimasis), kurį sukelia spiralinis graižtvas vamzdžio viduje tiksliai stabilizuoja savo kulką, kad būtų išlaikyta jos tinkama kryptis skrydžio metu, kai jo išilginė ašis yra arti jos trajektorijos (6, 7, 9, 12 – 16). Nustatėme, kad didėjant atstumui ir didėjant gyvūno svoriui mažėja tikimybė padaryti kiaurinę arba kiauryminę žaizdas (p < 0,05). Kiekvienas ginklas turi šūvio atstumo ribas ir atitinkamas zonas.
Tyrimo metu buvo nustatomas ir šūvio kampas. Dažniausiai žvėrys buvo nušauti 100⁰ kampu: iš 80 m atstumo (13 proc.), 50 ir 70 m – po 7 proc. Rečiau nustatyti kiti šūvio
46 kampai kai atstumas buvo nuo 70 m iki 130 m. Šūvio kampas priklauso nuo to kur medžiotojas stovėjo, iš kurios pusės bėgo gyvūnas, kokia kryptimi medžiotojas galėjo šauti, nes varyminėse medžioklėse dažniausiai medžiotojai yra sustatomi viena linija ir yra nurodoma kuriomis kryptimis medžiotojas galės šauti.
47
Išvados
1. 2016 - 2018m. X medžiotojų būrelio varyminėje medžioklėje buvo nušauti 46 žvėrys, tarp kurių daugiausia sumedžiota šernų (61 proc.), mažiau stirnų (22 proc.) bei elnių (11 proc.), mažiausiai briedžių ir zuikių.
2. Dažniausia nušauti žvėrys patyrė kiaurinius sužalojimus (72 proc.), rečiau – kiauryminius (26 proc.), o akli sudarė tik 2 proc. (p < 0,05).
3. Nušautiems žvėrims dažniausiai buvo pažeisti plaučiai ir širdis (85 ir 43 proc. atitinkamai), rečiau kepenys (33 proc.) ir stuburo smegenys (22 proc.), rečiausiai galvos smegenys (7 proc.), (p < 0,05).
4. Dažniausiai kiaurinės žaizdos buvo padarytos su 30 - 06 ir 308 Win. kalibro (po 30 proc.) ir su 300 Win. Mag. ir 12 kalibro (15 proc.) šautuvais, kitų kalibrų šautuvais (7 x 65 R, 8 x 57 JRS) tokių sužalojimų padaryta ženkliai mažiau. Kiauryminės žaizdos dažniausia buvo padarytos su 12, 16 ir 30 - 06 kalibru (po 25 proc.) mažiausiai su 308 Win. ir 8 x 57 JRS kalibrais (po 8 proc.). Akloji žaizda padaryta su 308 Win. kalibro šautuvu.
5. Iš kairės pusės į dešinę daugiausiai buvo nustatyta 110⁰ ir 100⁰ šūvio kampai (po 29 proc.) mažiau buvo nustatyta 80⁰, 90⁰, 170⁰ šūvio kampai (po 14 proc.). Iš dešinės į kairę pusę daugiausiai buvo nustatyta 100⁰ kampas (22 proc.), mažiau buvo nustatyta 70⁰, 90⁰, 110⁰, 115⁰, 150⁰, 160⁰ ir 180⁰ šūvio kampai (po 11 proc.), (p > 0,05).
6. Dažniausiai žvėrys buvo nušauti 100⁰ kampu: iš 80 m atstumo (13 proc. ), 50 ir 70 m – po 7 proc.). Rečiau nustatyti kiti šūvio kampai kai atstumas buvo nuo 70 iki 130 m. Nustatėme, kad didėjant atstumui ir didėjant gyvūno svoriui mažėja tikimybė padaryti kiaurinę arba kiauryminę žaizdas (p < 0,05).
7. Dažniausiai buvo padarytos 5 mm įėjimo žaizdos (33 proc.), mažiau 10 mm įėjimo žaizdos (24 proc.) (p < 0,05). Iėjimo žaizdos dažniausia buvo ovalios, kraštai lygūs arba įskilę, nubrozdinti, plaukai įstumti į žaizdos vidų. Suteršimo juostelės nenustatyta, nes visi šūviai buvo tolimo atstumo. Daugiausiai buvo 2 cm diametro išėjimo žaizdų (21 proc.), mažiau 1,5 cm išėjimo žaizdų (18 proc.). Žaizdos buvo netaisyklingos formos, išplėšytos, audiniai išstumti išorėn, kraujuotos.
48
Rekomendacijos
1. Rekomenduojame šauti iš atstumo, kuris yra apibrėžtas šautuvo specifikacijoje, t. y kokiu atstumu šaunant gali būti pasiektas taikinys.
2. Naudoti besideformuojančias, nevisiškai dengtas kulkas, kad gyvūnas būtų nušautas greitai ir efektyviai.
3. Šaunant taikyti į krūtinės sritį arba galvą, kad būtų pažeisti gyvybiškai svarbūs organai. 4. Rinktis šovinius, skirtus medžioklei ir atitnkamai gyvūno rūšiai.
