LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Viktorija Železoglaitė
Šunų ir kačių, kuriems pasireiškė hematurija,
ultragarsinio ir laboratorinių tyrimų rezultatų analizė
klinikoje „X“
Analysis of the Results of the Ultrasound Examination and
Laboratory Tests in Dogs and Cats With Haematuria in
Clinic ,,X“
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: lekt. Brigita Zakarevičiūtė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių, kuriems pasireiškė hematurija, ultragarsinio ir laboratorinių tyrimų rezultatų analizė klinikoje „X“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2020 Viktorija Železoglaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
2020 Lina Daujotė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Brigita Zakarevičiūtė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 Hematurijos pasireiškimas ... 9 1.1.1 Hematurijos priežastys ... 9 1.1.2 Hematurijos nustatymas ... 101.1.3 Hematurijos priežasties nustatymas... 10
Šlapimo sistemos organų ir prostatos ultragarsinis tyrimas ... 11
1.2.1 Gyvūno paruošimas ultragarsiniam tyrimui ... 11
1.2.2 Šlapimo takų ir prostatos ultragarsiniam tyrimui naudojami davikliai ... 11
1.2.3 Inkstų ir šlapimtakių ultragarsinis tyrimas ... 11
1.2.4 Šlapimo pūslės ir šlaplės ultragarsinis tyrimas ... 12
1.2.5 Prostatos ultragarsinis tyrimas ... 13
Šlapimo sistemos pakitimai nustatomi ultragarsu esant hematurijai ... 14
1.3.1 Neoplazijos ... 14
1.3.2 Akmenligė ... 15
1.3.3 Cistitas ... 15
Prostatos pakitimai nustatomi ultragarsu esant hematurijai ... 16
1.4.1 Prostatitas ... 16
1.4.2 Prostatos cistos ... 16
1.4.3 Prostatos navikai ... 16
1.4.4 Gerybinė prostatos hiperplazija ... 17
Kraujo tyrimų reikšmė esant hematurijai ... 17
1.5.1 Morfologinio kraujo tyrimo reikšmė esant hematurijai ... 17
1.5.2 Biocheminio kraujo tyrimo reikšmė esant hematurijai... 17
Šlapimo analizės reikšmė esant hematurijai ... 18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 19
Tyrimo duomenų rinkimas ir analizė ... 19
Ultragarsinių pokyčių vertinimas ... 21
2.2.1 Inkstų žievės echogeniškumo ir echotekstūros vertinimas ... 21
2.2.2 Inkstų šerdies vertinimas ... 22
2.2.3 Šlapimtakių vertinimas ... 22
4
2.2.5 Šlapimo pūslės sienelės storio ir jos pažeidimų vertinimas ... 23
2.2.6 Šlaplės vertinimas ... 24
2.2.7 Prostatos vertinimas ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 26
Šunų ir kačių, kuriems nustatyta hematurija, analizė ... 26
Hematuriją sukeliančių priežasčių pasireiškimo analizė ... 26
Šlapimo takų ir prostatos pokyčiai ultragarsinio tyrimo metu ... 27
Ryšis tarp šlapimo ir ultragarsinio tyrimų rezultatų ... 31
Ryšys tarp kraujo morfologinio ir ultragarsinio tyrimų rezultatų ... 34
Ryšys tarp kraujo biocheminio ir ultragarsinio tyrimų rezultatų ... 36
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38
IŠVADOS ... 41
5
SANTRAUKA
Šunų ir kačių, kuriems pasireiškė hematurija, ultragarsinio ir laboratorinių tyrimų rezultatų analizė klinikoje „X“
Viktorija Železoglaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimo tikslas buvo nustatyti šunų ir kačių, kuriems pasireiškė hematurija, šlapimo sistemos organų ir prostatos struktūrinius pakitimus, atliekant ultragarsinį tyrimą.
Tyrimas buvo atliktas 2019 – 2020 m. ,,X“ klinikoje. Šiuo laikotarpiu ištirta 16 kačių ir 19 šunų, kuriems buvo nustatyta hematurija, ir diagnostikos tikslais, buvo atliktas ultragarsinis tyrimas. Tyrimo metu buvo analizuojamos tiriamųjų anamnezės, klinikinių ir morfologinio bei biocheminio kraujo tyrimų rezultatai. Hematurijai patvirtinti buvo atliekami šlapimo tyrimai analizatoriais ir šlapimo sedimentų mikroskopavimas. Siekiant išsiaiškinti hematurijos priežastis, buvo atliekami ultragarsiniai tyrimai, analizuojamos ultragarsinį tyrimą atlikusių gydytojų interpretacijos.
Ultragarsinio tyrimo metu buvo vertinamas inkstų žievės echogeniškumas ir echotekstūra, šerdies pakitimai, šlapimtakių patologijos, šlapimo pūslės spindis, sienelės storis ir pakitimai, šlaplės pokyčiai. Atsižvelgus į tai, kad buvo tiriamųjų, kuriems hematuriją sukėlė prostatos patologijos, echoskopiškai buvo vertinamas prostatos dydis ir parenchima.
Tyrimas parodė, kad dažniausiai hematuriją šunims sukėlusi priežastis buvo cistitas (52,6 proc.), o katėms – šlapimo pūslės akmenligė (62,5 proc.). Ultragarsinio tyrimo metu tiriamiesiems dažniausiai nustatyti šlapimo takų ir prostatos pakitimai buvo abiejų inkstų žievės hipoechogeniškumas (kairiojo inksto 71,4 proc., dešiniojo – 74,3 proc. tiriamųjų), homogeniškumas (kairiojo inksto 85,7 proc., dešiniojo – 82,9 proc.), anechoiškas šlapimo pūslės spindis (54,2 proc.), šlapimo pūslės sienelės sustorėjimas (65,7 proc.), šlapimo pūslės sienelės vaizdas būdingas cistitui (58,6 proc.) ir šunų prostatomegalija (54,5 proc.). Buvo nustatyta, kad hematurijos atveju šlapime didėja eritrocitų (p<0,05), leukocitų (p<0,05), baltymų (p>0,05) kiekiai, pH (p<0,05), o santykinis šlapimo tankis mažėja (p>0,05). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp šunų, kuriems nustatyta hematurija, šlapimo takų ir prostatos pažeidimų ir hemoglobino kiekio kraujyje bei hematokrito. Abu šie rodikliai mažėja didėjant šlapimo takų ir prostatos pažeidimams. Kreatinino ir šlapalo kiekio kraujyje rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi.
6
SUMMARY
Analysis of the Results of the Ultrasound Examination in Dogs and Cats With Haematuria in Clinic ,,X“
Viktorija Železoglaitė
Master‘s thesis
The aim of the research was to determine the structural changes in the organs of the urinary system in dogs and cats with hematuria by ultrasound.
The study was conducted in 2019 – 2020 at clinic “X“. During this period, 16 cats and 19 dogs with hematuria were examined and ultrasound was performed to diagnose the cause. The study analyzed the history of clinical, morphological and biochemical blood tests. Urine tests with analyzers and microscopy of urine sediments were performed to confirm hematuria. In order to find out the causes of hematuria, ultrasound examinations were performed, and the interpretations of the doctors who performed the ultrasound examination were analyzed.
Ultrasound examination assessed renal cortical echogenicity and echo texture, core lesions, urinary tract pathologies, bladder lumen, wall thickness and lesions, and urethral changes. Given the presence of subjects with hematuria caused by prostate pathology, prostate size and parenchyma were evaluated echoscopically.
The study showed that the most common cause of hematuria in dogs was cystitis (52.6%) and bladder stones in cats (62.5%). In the ultrasound examination, the most common urinary and prostate lesions were hypoechogenicity of both kidneys (71.4% of the left kidney, 74.3% of the right kidney), homogeneity (85.7% of the left kidney, 82.9% of the right kidney), anechoic bladder lumen (54.2%), bladder wall thickening (65.7%), bladder wall image reminding with cystitis (58.6%), and canine prostatomegaly (54.5%). In the case of hematuria, urinary erythrocyte (p<0.05), leukocyte (p<0.05), protein (p>0.05), pH (p<0.05) and relative urinary density were decreased. (p>0.05). There was a statistically significant association between the degree of urinary tract and prostate damage and hemoglobin and hematocrit in dogs with haematuria. Both of these rates decrease with increasing rates of urinary and prostate lesions. Blood creatinine and urea results were not statistically significant in patients with haematuria.
7
SANTRUMPOS
proc. – procentai val. – valanda cm – centimetrai ml – mililitrai kg – kilogramai8
ĮVADAS
Sutrikimas, kai šlapime randamas nenormalus kiekis eritrocitų, yra vadinamas hematurija. Tai vienas dažniausiai pasitaikančių sutrikimų šunims ir katėms, turintiems šlapimo takų ar prostatos patologijų (1). Atliktuose tyrimuose nurodoma, kad hematurija pasireiškia daugiau negu 50 proc. šunų, kuriems diagnozuojami šlapimo pūslės ir inkstų navikai, šlapimo takų infekcijos ar traumos (2). Literatūroje nurodoma, kad hematurija taip pat gali būti susijusi su gerybine prostatos hiperplazija, prostatitu, prostatos cistomis ir prostatos navikais. Veterinarijos gydytojo pareiga yra nustatyti hematuriją sukėlusią priežastį (3).
Pacientams, kuriems nustatyta hematurija, pirmo pasirinkimo diagnostinė priemonė yra ultragarsinis tyrimas. Ultragarsinis tyrimas yra saugi diagnostinė priemonė tiek dirbančiam personalui, tiek pacientams (4). Šlapimo takų echoskopavimas suteikia informacijos apie inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ir šlaplės dydį, formą, topografinę padėtį bei organų struktūrą ir jos pokyčius (5). Ultragarsinis tyrimas yra naudingas vertinant prostatos dydį, simetriškumą, formą ir parenchimos echogeniškumą (6).
Diagnozuojant hematuriją sukėlusią priežastį naudingi gali būti morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai bei šlapimo analizės rezultatai. Tinkamas diagnostinių priemonių pasirinkimas padės veterinarijos gydytojui nustatyti hematuriją sukėlusią priežastį bei parinkti tinkamą gydymą (7).
Darbo tikslas: Nustatyti šunų ir kačių, kuriems pasireiškė hematurija, šlapimo sistemos organų ir prostatos struktūrinius pakitimus, atliekant ultragarsinį tyrimą.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti dažniausiai pasitaikančias šunų ir kačių hematurijos priežastis.
2. Nustatyti ir įvertinti šunų ir kačių šlapimo sistemos bei prostatos pokyčius ultragarsinio tyrimo metu, pasireiškus hematurijai.
3. Išanalizuoti bei įvertinti ryšį tarp šlapimo tyrimo ir ultragarsinio tyrimo rezultatų, pasireiškus hematurijai.
4. Išanalizuoti bei įvertinti ryšį tarp morfologinių kraujo tyrimų ir ultragarsinio tyrimo rezultatų, esant hematurijai.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Hematurijos pasireiškimas
Sveiko gyvūno šlapimas yra skaidrus, geltonos spalvos, kurią šlapimui suteikia jame esantys urochromas ir urobilinas. Šlapimo spalvos pakitimus suteikia endogeniniai ar egzogeniniai pigmentai (8). Smulkių gyvūnų veterinarinėje medicinoje vienas iš dažniausiai pasireiškiančių šlapinimosi sutrikimų yra hematurija. 2017 m. atliktame tyrime šis sutrikimas pasireiškė 42 proc. tirtų kačių ir 28 proc. tirtų šunų, kuriems buvo pasireiškę šlapinimosi sutrikimai. Hematurija yra apibūdinama kaip kraujo buvimas šlapime (3). Hematurija gali būti makroskopinė ir mikroskopinė. Makroskopinė hematurija yra vizualiai matomas nuo rausvos iki raudonos spalvos šlapimas, o mikroskopinė hematurija patvirtinama, jeigu, mikroskopuojant šlapimo sedimentus, viename matymo lauke nustatomi daugiau nei trys eritrocitai (9) (1 pav.).
1 pav. Cistitu sergančio šuns šlapimas su krauju ir sveiko gyvūno šlapimas. Šlapimas
surinktas kateterizuojant šlapimo pūslę. Tyrimo medžiaga
1.1.1 Hematurijos priežastys
Hematurija yra ne ligos diagnozė, o sutrikimas, todėl būtina nustatyti jos priežastį. Apžiūros metu svarbu išsiaiškinti, ar tiriamuoju laiku gyvūnui nėra pasireiškusi ruja ir ar tiriamasis pacientas neturi išorinių lytinių organų traumų, galinčių lemti kraujo buvimą šlapime (10). Dažniausiai hematurija atsiranda dėl šlapimo takų bei prostatos pažeidimų (8).
10 kraujosrūvos, dėl ko ir kyla hematurija (12). Kitos hematurijos priežastys gali būti jatrogeninės kilmės, kai, atliekant šlapimo pūslės kateterizaciją arba cistocentezę, sukeliamos šlapimo pūslės ir šlaplės gleivinės hemoragijos (10).
Svarbu įvertinti paciento, kuriam nustatyta hematurija, prostatą. Kraujo buvimą šlapime gali sukelti prostatitas, prostatos navikai, gerybinė prostatos hiperplazija (3).
1.1.2 Hematurijos nustatymas
Kad būtų įvertintas šlapimas, jo mėginys yra surenkamas atliekant cistocentezę arba šlapimo pūslės kateterizaciją. Nepavykus atlikti minėtų procedūrų, vertinamas natūraliai surinktas šlapimas (13). Hematurija nustatoma įvertinus šlapimo spalvą, šlapimo biocheminio tyrimo rezultatus ir atlikus šlapimo sedimentų mikroskopavimą (8).
Hematuriją galima įtarti, jeigu, žiūrint vizualiai, šlapimas yra drumstas, o spalva varijuoja nuo šviesiai iki tamsiai raudonos (8). Tikslesnė hematurijos nustatymo priemonė yra cheminis šlapimo tyrimas, atliekamas juosteliniu šlapimo analizatoriumi. Analizatoriaus juostelės tamponą, kuris nustato kraują šlapime, gamintojai padengia peroksidazės substratu ir tetrametilbenzinu (32). Šie du reagentai, dalyvaudami reakcijoje su hemoglobinu ir mioglobino komponentais hemu ir chromogenu, sudaro oksiduotą chromogeną, kuris juostelės tamponą nudažo žalsvai mėlyna spalva. Toks spalvos pokytis rodo galimą kraujo buvimą šlapime. Tiksliausiai hematurija diagnozuojama atlikus šlapimo nuosėdų mikroskopavimą. Hematurija patvirtinama, kai matymo lauke eritrocitų kiekis viršija normas (1 lent.) (7). Jeigu šlapimo juostelinis analizatorius rodo teigiamą hematurijos atsakymą, o mikroskopuojant šlapimo nuosėdas matymo lauke matomas normalus eritrocitų kiekis, mikroskopinį šlapimo nuosėdų tyrimą rekomenduojama pakartoti po savaitės (9).
1 lentelė. Eritrocitų kiekio normos matymo lauke priklausomai nuo šlapimo surinkimo būdo (7)
Šlapimo surinkimo būdas Eritrocitų kiekis matymo lauke, vnt.
Natūraliai surinktas 0 – 8
Kateterizuojant šlapimo pūslę 0 – 5
Cistocentezė 0 – 3
1.1.3 Hematurijos priežasties nustatymas
Hematurijos priežasčiai nustatyti yra itin svarbi vaizdinė diagnostika (1). Veterinarinėje medicinoje šlapimo sistemos organai ir prostata tiriami naudojant rentgeninį ir ultragarsinį tyrimus, intraveninę pielografiją, cistoskopiją, magnetinį rezonansą ir kompiuterinę tomografiją (9).
11 Smulkiųjų gyvūnų prostatos ligų diagnostikai nustatyti plačiai naudojamas ultragarsinis tyrimas (14). Echoskopija suteikia galimybę įvertinti prostatos formą, dydį, parenchimos pakitimus ir stebėti gydymo efektyvumą (15). Echoskopiškai prostatos konsistenciją ir dydį įvertinti lengviau, negu atliekant rentgeninį tyrimą (16).
Šlapimo sistemos organų ir prostatos ultragarsinis tyrimas
1.2.1 Gyvūno paruošimas ultragarsiniam tyrimuiPatalpa, kurioje atliekamas ultragarsinis tyrimas, turi būti tamsi ir be tiesioginių šviesos spindulių, kurie trukdo analizuoti echogramas (17). Rekomenduojama, kad, atliekant pilvo ultragarsinį tyrimą, pacientas būtų alkintas 12 val. (jaunas gyvūnas 4 val.) ir išsituštinęs, kadangi gaubtinėje žarnoje esančios dujos arba išmatos gali formuoti distalinį šešėlį. Sedacija atliekama itin neramiems pacientams arba imant biopsiją (18). Tiriamam gyvūnui nuskutamas kailis pilvo ventralinėje dalyje palei šonkaulių lanką iki dubens apimant šonus, o oda sutepama utlragarsiniu geliu, kuris užtikrina gerą ultragarso bangų laidumą (19).
Atliekant šlapimo sistemos ultragarsinį tyrimą, rekomenduojama gyvūną pozicionuoti į dorsalinę lateralinę (kairės ir dešinės pusių) padėtį arba tirti stovintį pacientą (20). Echoskopuojant prostatą, gyvūną rekomenduojama pozicionuoti į dorsalinę padėtį, kad būtų patogu davikliu pasiekti ventralinę pilvo sritį. Lengviausiai prostatą aptikti užvedant daviklį ant vieno varpos šono kranialiai dubeniui. Prostata vertinama skersiniame ir išilginiame pjūviuose (21).
1.2.2 Šlapimo takų ir prostatos ultragarsiniam tyrimui naudojami davikliai
Šunų šlapimo takų ultragarsiniam tyrimui rekomenduojami nuo 5 iki 8 MHz, o kačių – nuo 8 iki 15 MHz dažnio mikrokonveksinis ir linijinis davikliai (21,22). Linijinis daviklis pasižymi gera negiliai esančių audinių raiška ir dideliu kontaktiniu lauku (20). Plataus dažnio diapazono (3 – 9 MHz) mikrokonveksinis daviklis padeda vizualizuoti nuo 12 iki 15 cm gylyje esančius audinius (21).
Prostatos ultragarsinis tyrimas efektyviausias naudojant 7,5 – 10 MHz dažnio linijinį arba mikrokonveksinį daviklius (23).
1.2.3 Inkstų ir šlapimtakių ultragarsinis tyrimas
12 didžiąja skrandžio kreive, iš medialinės pusės yra kairioji prieinkstinė liauka, o ventraliai inksto lokalizuojasi blužnis. Kranialinis dešiniojo inksto galas yra uodeguotosios kepenų skilties inksto duobutėje, o ventraliai dėstosi nusileidžiančioji dvylikapirštė žarna ir dešinioji kasos skiltis (21). Siekiant geriau vizualizuoti dešinį inkstą, rekomenduojama daviklį į inkstą nukreipti per 11 – 12 tarpšonkaulinį tarpą. Gilią krūtinę turinčių šunų dešinįjį inkstą kartais sunku rasti dėl minėtos inksto topografijos (20).
Inkstai echoskopiškai vertinami išilgine, skersine ir dorsaline kryptimis (5). Inkstai vertinami lyginant jų ir kepenų bei blužnies echogeniškumą (21). Inkstų šerdis yra mažiausiai echogeniška inksto dalis (5). Šunų dešiniojo inksto žievė matoma hipoechogeniška arba izoechogeniška, kačių – hipoechogeniška kepenų parenchimos atžvilgiu (12,16). Lyginant su blužnimi, kačių kairiojo inksto žievė yra izoechogeniška, šunų – hipoechogeniška (5). Inkstų žievės echotekstūra apibūdinama kaip homogeniška. Inkstą gaubiančios riebalinės kapsulės echogeniškumas panašus į inksto geldelėje esantį sinusą (21). Echoskopiškai šerdinėje dalyje esanti inksto geldelė nėra matoma, bet joje esantį inksto sinusą gaubiantis riebalinis ir skaidulinis sluoksniai gali šiai zonai suteikti hiperechogenišką vaizdą (5).
Iš šlapimo geldelės išeina abu šlapimtakiai, kurie, besitęsdami išilgai dorsalinės pilvo sienos palei šlapimo pūslės raištį, atsiveria į šlapimo pūslę (8,25). Echoskopiškai šlapimtakius aptikti sudėtinga, kadangi nesant patologijoms, šlapimtakių sienelių nesimato dėl jas dengiančių retroperitoninių audinių, o siauras jų spindis ,,subliūkšta“ vykstant žarnyno peristaltiniams judesiams (25).
1.2.4 Šlapimo pūslės ir šlaplės ultragarsinis tyrimas
Šlapimo pūslė lokalizuojasi kaudoventralinėje pilvo dalyje kranialiai dubens, o jos dydis ir forma priklauso nuo prisipildymo šlapimu (26). Šlapimo pūslė skirstoma į viršūnės, kaklelio ir kūno dalis (8). A. L. Geisse atliktame tyrime įrodyta, kad šlapimo pūslės sienelės storis priklauso nuo šlapimo kiekio, esančio pūslėje (2 lent.) (27). Kačių šlapimo pūslės sienelės storis varijuoja nuo 1,3 iki 1,7 mm, tai priklauso nuo prisipildymo.
2 lentelė. Šlapimo pūslės sienelės storis priklausomai nuo šlapimo pūslės prisipildymo lygio (27)
Šlapimo pūslės pripildymo lygis Šlapimo pūslės sienelės storio norma (mm)
Minimalus (0,5 ml/kg) 2,3 ± 0,43
Lengvas (2 ml/kg) 1,6 ± 0,29
Vidutinis (4 ml/kg) 1,4 ± 0,28
13 pozicionuojant į lateralinę arba dorsalinę pozicijas arba gyvūnui stovint (28). Šlapimo pūslės vaizdas gaunamas užvedus daviklį kaudalinėje pilvo srityje nukreipiant daviklio žymenį kranialiai (21). Prisipildžiusi šlapimo pūslė lengvai randama ir echogramose matoma kaip ovalios formos anechoiška struktūra (5). Naudojant aukšto dažnio daviklį, įmanoma vizualizuoti šlapimo pūslės sienelės hiperechogeniškus serozos ir pogleivinės bei hipoechogeniškus raumeninį ir gleivinės sluoksnius (21).
Iš šlapimo pūslės kaklelio ventraline dubens ląstos siena į sėdynkaulio lanką eina šlaplė. Patelių trumpa šlaplė atsiveria į makšties prieangį. Patinų šlaplė, išėjusi iš dubens srities, pereina į varpą, todėl ji skirstoma į dubens ir varpos dalis (8). Kačių šlapimo pūslės kaklelis ir šlaplė yra ilgesni nei šunų (19). Atliekant patelių šlaplės ultragarsinį tyrimą, tikslingiausia vertinti proksimalinę šlaplės dalį, o patinų – šlaplės dalį, esančią prie prostatos (21). Patinų varpos dalies šlaplės ultragarsinį tyrimą galima atlikti naudojant aukšto dažnio linijinį daviklį (19). Proksimalinė šlaplės dalis randama vedant ultragarso daviklį kaudaliau šlapimo pūslės kaklelio per prostatą (29). Šlaplė matoma kaip plonos sienos atskirtas, vienodo skersmens hipoechogeniškas vamzdinis organas (19). Esant šlaplės išsiplėtimui, ji matoma kaip anechoiška struktūra (29).
1.2.5 Prostatos ultragarsinis tyrimas
14
3 lentelė. Prostatos matmenų intervalai (32)
Prostatos matmenys Intervalas (cm)
Aukštis išilginėje projekcijoje 1,3 – 4,8 Aukštis skersinėje projekcijoje 1,3 – 4,7
Ilgis 1,7 – 6,9
Plotis 1,8 – 6,9
Šlapimo sistemos pakitimai nustatomi ultragarsu esant hematurijai
1.3.1 NeoplazijosDažniausiai šunims nustatomi piktybiniai inkstų navikai yra karcinomos, o katėms – limfomos (21). Dažnai inkstų navikai pasižymi kompleksiniu echogeniškumu dėl juose vykstančių hemoragijų, edemos ir nekrozės procesų (19). Sunkiau diagnozuoti izoechogeniškas neoplazijas, nebent jas supa hiperechogeniškas kraštas. Hiperechogeniški navikiniai dariniai dažniausiai siejami su hemangiomomis, hemangiosarkomomis, sarkomomis, osteosarkomomis (21). Svarbu žinoti, kad hiperechogeniškus navikinius darinius inkstų žievėje svarbu diferencijuoti nuo panašiai atrodančių kalcifikatų, fibrozės, mineralizacijos. Daugybiniai hipoechogeniški dariniai gali būti siejami su limfoma arba cistomis. Plonos adatos aspiracija arba inkstų biopsija padėtų labiau diferencijuoti inkstų navikus (5).
Šlapimtakių neoplazijos gyvūnams pasireiškia retai. Dažniausiai fiksuojamos leimiomos, leimiosarkomos, fibropapilomos ir pereinamojo epitelio ląstelių karcinomos (21).
Patelės ir katinai yra labiau linkę į šlapimo pūslės navikus (21). Dažniausiai pasitaikanti neoplazija yra pereinamojo epitelio ląstelių karcinoma (20). Neoplazmos ultragarsu vizualizuojamos kaip netaisyklingos formos ir mišraus echogeniškumo nuo šlapimo pūslės sienelės link spindžio išdidėję dariniai (21). Piktybiniai navikai dažnai yra invazyvūs, pažeidžiantys visus šlapimo pūslės sienelės sluoksnius (5). Esant šlapimo pūslės neoplazijai, gali būti fiksuojamas cistitas ir/arba kraujo krešuliai spindyje (20). Distrofinė navikinio darinio mineralizacija gali formuoti distalinį šešėlį. Išsiplėtusios žarnų kilpos gali atrodyti kaip šlapimo pūslės navikai. Taip pat klaidingai diagnozuoti patinų šlapimo pūslės neoplazijas galima dėl padidėjusios prostatos suformuojamo vaizdo (33). Norint geriau vizualizuoti navikinius darinius, rekomenduojama, kad šlapimo pūslė būtų pakankamai prisipildžiusi šlapimo (21). Įtariant šlapimo pūslės navikus, rekomenduojama ultragarsu ištirti vidurinius klubinius ir kryžkaulio limfmazgius dėl galimos limfadenopatijos (5).
15 1.3.2 Akmenligė
Šlapimo takų akmenligė apibūdinama kaip blogai vandenyje tirpstančių kristalų arba urolitų formavimasis bet kurioje šlapimo takų dalyje. Ultragarsinis tyrimas pranašus tuo, kad juo galima diagnozuoti rentgenokontrastinius ir nerentgenokontrastinius urolitus (34) Echogramoje urolitai matomi kaip įvairių formų dariniai, kurių paviršius stipriai hiperechogeniškas. Pagrindinė urolitų skiriamoji savybė yra distalinių šešėlių formavimas. Tai leidžia diferencijuoti juos nuo kraujo krešulių, kurie šio artefakto neformuoja (21).
Urolitai, susiformavę inkstuose, lokalizuojasi inkstų geldelėje ir sukelia jos išplatėjimą (21). Dažniausiai inkstuose formuojasi kalcio oksalatai. Inkstų urolitai pavojingi tuo, kad gali sukelti pielonefritą bei inkstų parenchimos pažeidimus, kurie progresuoja į lėtinį inkstų nepakankamumą (35).
Urolitai, esantys šlapimtakiuose, sukelia šlapimtakio obstrukciją ir šlapimtakio dilataciją (35). M. T. Tion ir kt. teigia, kad ultragarso jautrumas, diagnozuojant šlapimtakiuose urolitus, siekia 77 proc. Lengviausiai vizualizuojami šlapimtakių urolitai šalia šlapimo pūslės kaklelio (34).
Esant urolitams šlapimo pūslėje, ultragarsu gali būti fiksuojamas šlapimo pūslės sienelės sustorėjimas (21). Smulkius urolitus, dar kitaip vadinamus kristalus, kartais gali būti sudėtinga atskirti nuo šlapimo pūslės sienelės mineralizacijos. Siekiant patikslinti diagnozę ranka sujudinama šlapimo pūslė ir stebima, ar galimi kristalai, pradėję judėti šlapimo pūslės spindyje, nusėda ant jos sienelės (5). Rekomenduojama, kad, atliekant pilvo ultragarsinį tyrimą, pacientas būtų išsituštinęs, kadangi gaubtinėse žarnose esančios dujos gali formuoti reverberacinį artefaktą, kuris, kaip ir urolitai, formuoja distalinį šešėlį. Galima klaidingai diagnozuoti kristalus, kai šlapimo pūslėje atsiranda šoninio spindulio artefaktas. Šio tipo artefaktas susidaro, kai šoninės daviklio skleidžiamos bangos atsispindi nuo organų ar audinių ir sugrįžta į daviklį, kuris šias bangas suvokia kaip pagrindinę bangą, todėl ekrane sukuria klaidinančius šešėlius. Šoninio spindulio artefaktas gali atrodyti ir kaip šlapimo sienelės sustorėjimas. Sumažinti šį artefaktą galima keičiant daviklio dažnį (21).
1.3.3 Cistitas
Šlapimo pūslės uždegimas, arba cistitas, yra dažnai pasireiškiantis šunų ir kačių šlapimo sistemos sutrikimas (26). Esant šlapimo pūslės uždegimui, šlapimo sienelė matoma mažesnio echogeniškumo bei difuziškai sustorėjusi (5). Reikia atsargiai vertinti šlapimo pūslės sienelės storį, nes nepakankamai prisipildžiusios šlapimo pūslės sienelė taip pat gali atrodyti sustorėjusi (21).
16 tiriamųjų) buvo makroskopinė hematurija. Kadangi polipų vaizdas echoskopiškai gali priminti neoplazijas (pastarieji sutrikimai pasireiškia dažniau), tai diagnozei patvirtinti rekomenduojama atlikti biopsiją (33).
Ultragarsu retai aptinkamas emfizeminis cistitas, kurį apibūdina tam tikrų bakterijų išskiriamų dujų susikaupimas šlapimo pūslės spindyje, sienelėje arba šlapimo pūslės raiščiuose (36). Tokia cistito forma būdinga cukriniu diabetu sergantiems gyvūnams, kadangi jų organizme padidėja gliukozę fermentuojančių bakterijų E. coli skaičius (21).
Prostatos pakitimai nustatomi ultragarsu esant hematurijai
1.4.1 ProstatitasEsant prostatitui, arba prostatos uždegimui, dažniausiai pasireiškia simetriškas arba nesimetriškas abiejų liaukos skilčių padidėjimas (19). Ultragarsu stebima heterogeniška ir mišraus echogeniškumo prostatos parenchima (21). Esant prostatitui, echoskopiškai gali būti vizualizuojamos įvairaus dydžio cistos - į cistas panašios struktūros arba abscesai (19).
1.4.2 Prostatos cistos
Šunims pasireiškiančios prostatos cistos siekia 14 proc. visų prostatos patologijų (37). Prostatos cistos gali būti lokalizuotos parenchimoje (prostatos cistos) arba liaukos išorėje (paraprostatinės cistos) (38). Prostatos cistos matomos kaip anechoiškos struktūros, apgaubtos plona hiperechogeniška sienele (21,37). Prostatų abscesai gali sukelti panašų į prostatos cistų vaizdą. Atskirti galima vizualizuojant prostatos cistos sienelę, kuri yra taisyklingesnės formos negu abscesų (39). Pavienės didelės prostatos cistos gali sukelti šlapimtakių obstrukciją ir lemti hidronefrozės išsivystymą. Paraprostatinės cistos echoskopiškai matomos kaip anechoiški, skysčio pripildyti, nereguliaraus storio sienelių apgaubti dariniai. Didelė paraprostatinė cista echoskopiškai primena šlapimu prisipildžiusios šlapimo pūslės vaizdą (21).
1.4.3 Prostatos navikai
17 navikinių dariniai, rekomenduojama atlikti biopsiją. Prostatos neoplazijos linkusios metastazuoti į regioninius limfinius mazgus, kaulines struktūras bei vidaus organus (19).
1.4.4 Gerybinė prostatos hiperplazija
Gerybinė prostatos hiperplazija apibūdinama kaip prostatos ląstelių hipertrofija ir hiperplazija, kuri būdinga vyresnio amžiaus nekastruotiems patinams ir katinams (42). Polisca ir kt. teigia, kad gerybinė prostatos hiperplazija yra dažniausiai pasireiškiantis (45,9 proc.) prostatos sutrikimas tarp gyvūnų (43). Echoskopiškai prostatos parenchima matoma heterogeniška, difuziškai hipoechogeniška. Esant gerybinei prostatos hiperplazijai, prostata gali būti padidėjusi simetriškai arba nesimetriškai. Gerybinės prostatos hiperplazijai būdingos parenchiminės prostatos cistos. Prostatos kraštai aiškiai matomi ir diferencijuojami nuo aplinkinių audinių (21).
Kraujo tyrimų reikšmė esant hematurijai
Nustačius hematuriją ir siekiant nustatyti jos priežastį, vienas iš diagnostikos priemonių pasirinkimų yra morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai (1).
1.5.1 Morfologinio kraujo tyrimo reikšmė esant hematurijai
Stiprios hematurijos atveju morfologinis kraujo tyrimas gali rodyti anemiją ir trombocitopeniją (1). Atliekant morfologinį kraujo tyrimą, rekomenduojama atkreipti dėmesį į eritrocitų ir trombocitų kiekį, hemoglobino koncentraciją ir rodiklius, galinčius rodyti sisteminę organizmo uždegiminę reakciją (7). Šlapimo takų neoplazijos atveju kraujyje gali būti stebima anemija, trombocitopenija (44). Trombocitų sumažėjimą kraujyje gali lemti ir įvairios koaguliopatijos (45). Literatūroje nurodoma, kad esant inkstų nepakankamumui ir cistitui morfologinis kraujo tyrimas gali rodyti leukocitozę ir eritrocitų kiekio sumažėjimą (46,47).
Ūmaus prostatito atveju morfologiniame kraujo tyrime matoma neutrofilinė leukocitozė (48). Leukocitų padidėjimas morfologiniame kraujo tyrime būdingas esant prostatos abscesams (42). Prostatos navikų atvejais kraujo morfologinis tyrimas gali rodyti neregeneruojančią anemiją ir trombocitopeniją (49).
1.5.2 Biocheminio kraujo tyrimo reikšmė esant hematurijai
Literatūroje nurodoma, kad, esant inkstų nepakankamumui, kreatininas ir šlapalo kiekiai kraujyje didėja (47). Šlapalas gali viršyti normas cistito atveju (4).
18
Šlapimo analizės reikšmė esant hematurijai
Šlapimo analizė yra naudingas tyrimo metodas, galintis parodyti šlapimo trakto ir prostatos sutrikimus. Šlapimo sistemos ir prostatos patologijoms nustatyti yra reikšmingi tokie šlapimo analizės rodikliai kaip eritrocitų ir leukocitų kiekiai, baltymai, santykinis šlapimo tankis ir šlapimo pH (13).
Šlapimo takų uždegimą rodo šlapime esantys leukocitai, kraujas ir baltymai (51). Baltymai šlapime, arba proteinurija, gali būti akmenligės, inkstų glomerulų, kanalėlių ar intersticinio audinio patologijų požymis (52). Proteinurija gali būti susijusi su šlapimo takų uždegimu, nes uždegimo atveju plazmos baltymai patenka į šlapimą (53). Tačiau šlapimo analizatorių jautrumas ir specifiškumas šlapimo baltymams yra gan žemas (šunų 54 proc. ir 69 proc., kačių 60 proc. ir 31 proc.), todėl tyrimus reikėtų tikslinti išsamesniais tyrimais (54). Ramezani ir kt. teigia, kad pacientų, sergančių cistitu, šlapime didėja eritrocitų ir leukocitų kiekis (46). Pasikeitęs santykinis šlapimo tankis rodo inkstų pažeidimus, dėl kurių sutrinka inkstų funkcija koncentruoti šlapimą (13). Padidėjęs šlapimo pH rodo bakterinės kilmės šlapimo takų infekcijas (55). Šlapimo pH kilimas yra susijęs su fermentą ureazę išskiriančiomis bakterijomis (Proteus spp., C. urealyticum), kurios šlapalą skaido iki šarminėmis savybėmis pasižyminčio amoniako (56).
19
2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
Tyrimo duomenų rinkimas ir analizė
2019 – 2020 metais rinkti duomenys ,,X“ klinikoje pagal tyrimo schemą (2 pav.). Į tyrimą buvo įtraukti šunys ir katės, kuriems klinikoje naudojamu šlapimo analizatoriumi buvo nustatyta hematurija, o jos priežasčiai diagnozuoti pacientams buvo atliktas ultragarsinis tyrimas. Duomenų rinkimo metu buvo gilinamasi į pacientų anamnezės duomenis, klinikinius simptomus, šlapimo, morfologinio ir biocheminio kraujo tyrimų rezultatus, ultragarsinio tyrimo analizę, šį tyrimą atliekančių gydytojų interpretacijas bei taikomus gydymo metodus.
Atlikus cistocentezę, kateterizuojant šlapimo pūslę arba natūralaus šlapinimosi metu surenkant šlapimą, jis buvo tirtas automatiniais šlapimo analizatoriais ,,PocketChem UA“ arba ,,Spotchem EL SE-1520“. Buvo išmatuoti šlapimo parametrai – santykinis tankis (šunų >1,030, kačių >1,035), pH (6 – 7,5), šlapime esančių baltymų, kraujo ir leukocitų kiekiai.
Laikantis septikos ir antiseptikos reikalavimų, kraujas morfologiniam ir biocheminiam tyrimams buvo imtas iš v. cephalica, v. saphena arba v. jugularis. Paimtas kraujas supiltas atitinkamai į mėgintuvėlius su EDTA arba heparinu. Morfologinio kraujo tyrimo parametrai – eritrocitų (norma šunims 5,50 – 8,50 M/µl, katėms 6,54 – 12,20 M/µl), hemoglobino (šunims 12,0 – 18,0 g/dL, katėms
Pacientai su įtariamais šlapinimosi sutrikimais Klinikinis tyrimas Specialieji tyrimai Anamnezė Ultragarsinis Šlapimo Kraujo morfologinis ir biocheminis Diferencinės diagnozės Diagnozės patvirtinimas
20 9,8 – 16,2 g/dL), leukocitų (šunims 5,50 – 16,90 K/µL, katėms 2,87 – 17,02 K/µL), trombocitų (šunims 175 – 500 K/µL, katėms 151 – 600 K/µL) kiekiai ir hematokritas (šunims 37,0 – 55,0 %, katėms 30,0 – 52,0 %) – buvo tirti kraujo analizatoriumi ,,IDEXX LaserCyte“. Kraujo analizatoriumi ,,IDEXX Catalyst One“ buvo matuojami biocheminiai kraujo parametrai – kreatininas (šunims 44 – 159 µmol/L, katėms 71 – 212 µmol/L) ir šlapalas (šunims 2,5 – 9,6 mmol/l, katėms 5,7 – 12,9 mmol/l).
Ultragarsinis tyrimas pacientams buvo atliekamas su klinikoje esančiu ultragarso aparatu ,,Mindray DC-70“, naudojant linijinį arba mikrokonvekcinį daviklius. Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas tamsioje patalpoje. Gyvūnai buvo pozicionuoti į ventrodorsalinę arba lateralinę pozicijas, asistuojant gyvūno savininkui arba klinikos asistentams. Echoskopuojamas laukas buvo paruošiamas nuskutant kailį ventralinėje pilvo srityje iki šonkaulių lanko bei dubens, odą sutepant specialiu geliu. Ultragarsinio tyrimo metu užfiksuoti duomenys buvo žymimi į šiam tyrimui sudarytą protokolą (4 lent.). Kiekvienam tiriamajam buvo pildomas atskiras protokolas. Į protokolą buvo rašomos skaitinės vertės atitinkamai pagal rastus tiriamųjų organų pokyčius. Vėliau skaitinės vertės buvo sudėtos ir apskaičiuotas bendras šlapimo takų ir/ar prostatos pakitimų laipsnis. Protokole buvo žymimi laboratorinių kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatai.
Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant skaičiuoklių programą ,,Microsoft Excel 2016“. Analizuojant kiekybinius požymius buvo skaičiuojami koreliaciniai ryšiai, reikšmių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai. Gauti duomenys pavaizduoti grafiškai. Rezultatų patikimumas buvo nustatomas vadovaujantis Snedekoro lentele. Duomenys buvo patikimi, jei p<0,05.
Visi tyrimai buvo atlikti laikantis gyvūnų globos laikymo, naudojimo ir veterinarinių reikalavimų.
4 lentelė. Duomenų rinkimo protokolas
21 ŠLAPIMTAKIAI K D ○ Nepakitęs ○ Išsiplėtęs 0 1 ○ Nepakitęs ○ Išsiplėtęs ŠLAPIMO PŪSLĖ Spindis ○ Anechoiškas (0) ○ Kristalai (1) ○ Urolitai (2) Sienelės pakitimai ○ Nėra (0) ○ Cistitas (1) ○ Neoplazija (2) Sienelės storis ○ Nesustorėjusi (0) ○ Sustorėjusi (1) ŠLAPLĖ
Pažeidimai ○ Nėra (0) ○ Urolitai (1) ○ Neoplazijos (2) PROSTATA Dydis ○ Nepadidėjusi (0) ○ Padidėjusi (1) Parenchimos pakitimai ○ Be pakitimų (0) ○ Mišraus echogeniškumo (1) ○ Cistos (2)
Laboratoriniai kraujo rodikliai
Biocheminis kraujo tyrimas UREA: CREA:
Morfologinis kraujo tyrimas RBC: HGB: HCT: WBC: PLT: Šlapimo tyrimas
PRO: BLD: LEU: pH: SG:
Ultragarsinių pokyčių vertinimas
Svarbiausia šio tyrimo dalis buvo šlapimo takų ir prostatos ultragarsiniai tyrimai. Echoskopiškai vertinti inkstų dydžiai, žievės echogeniškumas ir echotekstūra, šerdies pokyčiai, šlapimtakiai, šlapimo pūslės spindis, sienelės storis bei sienelės pažeidimai, šlaplė ir prostatos pakitimai.
2.2.1 Inkstų žievės echogeniškumo ir echotekstūros vertinimas
22
3 pav. Sveiko šuns dešinys inkstas. Echogramoje matoma inksto žievė izoechogeniška kepenų
atžvilgiu. Tyrimo medžiaga
2.2.2 Inkstų šerdies vertinimas
Inksto šerdis, lyginant su inksto žieve, yra mažiau echogeniška, beveik anechoiška. Šerdį nuo žievės skiria hiperechogeniška kortikomeduliarinė riba. Šerdinėje inksto dalyje esanti geldelė echoskopiškai nematoma, bet šiai zonai hiperechogenišką vaizdą suteikia šalia geldelės esantį inksto sinusą gaubiantis riebalinis ir skaidulinis sluoksniai. Ultragarsu nustačius pieloektaziją, protokole buvo žymima skaitinė reikšmė ,,1“, hidronefrozė – ,,2“, urolitai – ,,3“.
2.2.3 Šlapimtakių vertinimas
Sveikų šunų ir kačių šlapimtakiai ultragarsiškai nesimato. Echoskopiškai vizualizuojami ektopiniai arba išsiplėtę šlapimtakiai. Esant šlapimtakio išsiplėtimui, buvo suteikiama skaitinė reikšmė ,,1“.
2.2.4 Šlapimo pūslės spindžio vertinimas
23
4 pav. Kristalai šlapimo pūslėje diagnozuoti 9 m. mišrūnei katei. Tyrimo medžiaga
Urolitai echogramoje matomi kaip įvairių formų dariniai, kurių paviršius yra stipriai hiperechogeniškas (5 pav.). Urolitus išskirianti savybė yra distalinių hipoechogeniškų šešėlių formavimas. Šia savybe urolitai diferencijuojami nuo panašiai atrodančių, bet šių artefaktų neformuojančių krešulių. Skaitinė reikšmė ,,2“ buvo skiriama diagnozavus urolitus šlapimo pūslėje.
5 pav. Urolitas šlapimo pūslėje diagnozuotas 8 m. Jorkšyro terjero patinui. Matomas urolito
formuojamas distalinis šešėlis. Tyrimo medžiaga
2.2.5 Šlapimo pūslės sienelės storio ir jos pažeidimų vertinimas
Matuojant šlapimo pūslės sienelės storį, dedami du lygiagretūs atkarpos taškai vidinėje ir išorinėje sienelės pusėse. Jeigu šlapimo pūslės sienelės storis viršijo 3 mm, protokole šiam pakitimui buvo suteikiama skaitinė reikšmė ,,1“.
24
6 pav. Cistitu sergančio Vakarų Škotijos baltojo terjero šlapimo pūslė. Echogramoje matomas
šlapimo pūslės sustorėjimas. Tyrimo medžiaga
Echoskopuojant šlapimo pūslės sienelę stebima, ar nėra pažeidimų. Neoplazijos echogramose matomos netaisyklingos formos, mišraus echogeniškumo sienelės sustorėjimai (7 pav.). Neoplazijos atveju protokole buvo žymima skaitinė reikšmė ,,2“.
7 pav. Šlapimo pūslės navikas diagnozuotas 6 m. mišrūnui. Echogramoje matomas netaisyklingos
formos, heteroechogeniškas šlapimo pūslės sienelės sustorėjimas. Tyrimo medžiaga
2.2.6 Šlaplės vertinimas
Echoskopiškai geriausiai vizualizuojama proksimalinė šlaplės dalis. Echogramoje šlaplė matoma kaip plonos sienos atskirtas, vienodo skersmens hipoechogeniškas vamzdinis organas. Urolitų šlaplėje atveju protokole buvo žymima skaitinė reikšmė ,,1“, o neoplazijų – ,,2“.
2.2.7 Prostatos vertinimas
25
26
3 TYRIMO REZULTATAI
Šunų ir kačių, kuriems nustatyta hematurija, analizė
Tiriamuoju laikotarpiu hematurija buvo nustatyta ir jos priežasčiai diagnozuoti ultragarsinis tyrimas buvo atliktas 35 gyvūnams, iš kurių 16 buvo kačių ir 19 šunų (9 pav.).
9 pav. Tiriamųjų, kuriems nustatyta hematurija, pasiskirstymas pagal rūšį
Hematuriją sukeliančių priežasčių pasireiškimo analizė
Dažniausiai šunims hematuriją sukėlusi priežastis buvo cistitas (52,6 proc.), o katėms – šlapimo pūslės akmenligė (62,5 proc.). Prostatitas pasireiškė 31,6 proc. tirtų šunų. 10,5 proc. tirtų šunų buvo nustatyti šlapimo pūslės navikai. Inkstų funkcijos nepakankamumas buvo diagnozuotas 15,8 proc. tirtų kačių. Lyginant su šunimis, katėms inkstų funkcijos nepakankamumas pasireiškė 3 kartus dažniau (p>0,05).Daliai pacientų (28,6 proc.) buvo diagnozuota daugiau nei viena liga (10 pav.).
54% 46%
27
10 pav. Tirtų šunų ir kačių, kuriems nustatyta hematurija, pasiskirstymas pagal diagnozuotas ligas
Šlapimo takų ir prostatos pokyčiai ultragarsinio tyrimo metu
Ultragarsinio tyrimo metu buvo tirtas gyvūnų abiejų inkstų žievių echogeniškumas. Šunų abiejų inkstų žievė dažniausiai buvo nustatyta hipoechogeniška – kairiojo 88,9 proc., o dešinojo 73,7 proc. Tiriant šunų dešinįjį inkstą, 10,5 proc. tiriamųjų buvo matoma hiperechogeniška inksto žievė. 56,3 proc. tirtų kačių kairiojo inksto žievė buvo hipoechogeniška. Vertinant kačių dešinįjį inkstą, didžiajai daliai (75 proc.) buvo nustatyta hipoechogeniška žievė (11 pav.).11 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal inkstų žievių echogeniškumą
0 1 2 3 4 5 6 7 8
Cistitas Šlapimo pūslės akmenligė Cistitas ir šlapimo pūslės akmenligė Prostatitas Šlapimo pūslės akmenligė ir inkstų funkc. nepakankamumas Šlapimo pūslės navikas Prostatitas ir šlapimo pūslės akmenligė Prostatitas ir inkstų funkc. nepakankamumas Inkstų funkc. nepakankamumas, šlapimo pūslės akmenligė ir
cistitas Atvejai, sk. Katės Šunys 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
Šunys Katės Šunys Katės
Kairys inkstas Dešinys inkstas
28 Echoskopuojant inkstus, buvo vertinama abiejų inkstų žievės echotekstūra. Tiek kairiojo, tiek dešiniojo inkstų žievė didžiajai daliai tirtų šunų (89,5 proc.) buvo matoma homogeniškos echotekstūros. Daugumai tirtų kačių dažniausiai buvo nustatoma homogeniška inkstų žievės echotekstūra – kairiojo inksto 81,2 proc., dešiniojo inksto 75 proc. tiriamųjų (12 pav.).
12 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal inkstų žievių echotekstūrą
Vertinant tiriamųjų inkstų šerdies pakitimus, pieloektazija buvo nustatyta vieno šuns dešiniajame inkste. Tarp kačių pieloektazija buvo rasta po du atvejus abiejuose inkstuose. Nė vienam iš tiriamųjų nebuvo nustatyta šlapimtakių patologija (13 pav.).
13 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal inkstų šerdies pakitimus
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
Šunys Katės Šunys Katės
Kairys inkstas Dešinys inkstas
G yv ūnai , sk . Homogeniška Heterogeniška 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Šunys Katės Šunys Katės
Kairys inkstas Dešinys inkstas
29 Echoskopuojant šlapimo pūslės spindį, jis buvo apibūdinamas kaip anechoiškas, turintis kristalų arba urolitų. Daugumos šunų (68,4 proc.) šlapimo pūslės spindis echogramose buvo matomas anechoiškas. Kristalai ir urolitai nustatyti vienodam šunų skaičiui. Pusei tirtų kačių šlapimo pūslėje buvo aptikti kristalai. Lyginant su šunimis, anechoiškas spindis buvo nustatytas beveik dvigubai mažesniam skaičui tirtų kačių (p>0,05). Likusios dalies kačių šlapimo pūslėje buvo diagnozuoti urolitai (14 pav.).
14 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal šlapimo pūslės spindžio vaizdą
Šlapimo pūslės sienelė yra sustorėjusi, kai jos storis viršija 3 mm. Didžiosios dalies tirtų gyvūnų (63,2 proc. šunų ir 68,8 proc. kačių) šlapimo pūslės sienelė echoskopiškai buvo apibūdinama kaip sustorėjusi (p>0,05) (15 pav.).
15 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal šlapimo pūslės sienelės storį
0 2 4 6 8 10 12 14
Anechoiškas Kristalai Urolitai
G
yv
ūnai
, sk
.
Šlapimo pūslės spindžio vaizdas
Šunys Katės 0 2 4 6 8 10 12 14 Sustorėjusi Nesustorėjusi G yv ūnai , sk .
Šlapimo pūslės sienelės storis
30 Daugumos šunų (52,6 proc.) echogramose buvo matomas cistitui būdingas šlapimo pūslės sienelės vaizdas. Lyginant su šunimis, katėms cistitui būdingas šlapimo pūslės sienelės vaizdas pasireiškė 1,7 karto mažiau (p>0,05). 36,8 proc. tirtų šunų šlapimo pūslės sienelė buvo be pakitimų, o 10,5 proc. šunų buvo nustatyta šlapimo pūslės neoplazija. Didžiosios dalies kačių (62,5 proc.) šlapimo pūslės sienelėje echoskopiškai nebuvo rasta jokių pakitimų. Nė vienam iš tiriamųjų nebuvo nustatyta šlaplės pažeidimų (16 pav.).
16 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal šlapimo pūslės sienelės pakitimus
Iš viso prostata buvo tirta 18 tiriamųjų – 7 katinams ir 11 šunų. Nė vienam iš katinų prostata nebuvo padidėjusi. 54,5 proc. tirtų šunų nustatyta prostatomegalija (p<0,05) (17 pav.).
17 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal prostatos dydį
0 2 4 6 8 10 12
Be pakitimų Cistitas Neoplazija
Gy
vūnai
, sk
.
Šlapimo pūslės sienelės pakitimai
31 Visų tirtų katinų prostata buvo be pakitimų. 36,4 proc. tirtų šunų prostatoje buvo rastos cistos, o 18,2 proc. šunų prostatos parenchima buvo mišraus echogeniškumo (p>0,05) (18 pav.).
18 pav. Šunų ir kačių pasiskirstymas pagal prostatos parenchimos pakitimus
Ryšis tarp šlapimo ir ultragarsinio tyrimų rezultatų
Apskaičiavus tiriamųjų kraujo koncentracijos šlapime priklausomybę nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų, nustatyta, kad koreliacinis ryšys yra vidutinis (r=0,364) (p<0,05). Šlapimo takų ir prostatos pažeidimams padidėjus 1 laipsniu, kraujo koncentracija šlapime didėja 1,117 mg/l. Vidutinis kraujo kiekis šlapime yra 6,79±0,7 mg/l (19 pav.).
19 pav. Tiriamųjų kraujo kiekio šlapime priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
0 1 2 3 4 5 6 7 8
Be pakitimų Mišrus echogeniškumas Cistos
G
yv
ūnai
, sk
.
Prostatos parenchimos pakitimai
Šunys Katinai y = 1,117x + 3,6029 R² = 0,1328 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 0 1 2 3 4 5 6 7 8 K rauj o k iek is šl api m e, m g/ l
32 Išnagrinėjus baltymų koncentracijos šlapime priklausomybę nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsnio, nustatytas silpnas teigiamas koreliacinis ryšys (r=0,119). Duomenys statistiškai nereikšmingi (p>0,05) (20 pav.).
20 pav. Tiriamųjų baltymų kiekio šlapime priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Nustatytas vidutinio stiprumo teigiamas koreliacinis ryšys tarp tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsnio ir leukocitų koncentracijos šlapime (r=0,352) (p<0,05). Šlapimo sistemos ir prostatos pakitimų bendrai sumai padidėjus 1 vienetu, leukocitų koncentracija šlapime didėja 50,456 g/l (21 pav.).
21 pav. Tiriamųjų leukocitų kiekio šlapime priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
y = 0,2939x + 2,0021 R² = 0,0141 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 0 1 2 3 4 5 6 7 8 B al ty m ų ki ek is šl api m e, g/ l
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma PRO g/l y = 50,456x + 174,61 R² = 0,1241 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 550 600 0 1 2 3 4 5 6 7 8 L eukoc it ų kiekis šl apim e, L eu/uL
33 Atlikus tyrimą nustatytas silpnas teigiamas koreliacinis ryšys tarp šlapimo pH ir šlapimo takų bei prostatos pakitimų laipsnio (r=0,128) (p>0,05). Visų tiriamųjų šlapimo pH buvo normos ribose (22 pav.).
22 pav. Tiriamųjų šlapimo pH priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Analizuojant šlapimo tyrimo rezultatus, nustatytas silpnas neigiamas koreliacinis ryšys tarp šlapimo santykinio tankio ir tiriamųjų šlapimo takų bei prostatos pažeidimų (r= -0,051). Gauti duomenys yra statistiškai nereikšmingi (p>0,05) (23 pav.).
23 pav. Tiriamųjų šlapimo santykinio tankio priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
y = 0,0693x + 6,585 R² = 0,0164 5,5 6 6,5 7 7,5 8 8,5 9 9,5 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Š lapimo pH
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma pH y = -0,0002x + 1,026 R² = 0,0026 1,010 1,015 1,020 1,025 1,030 1,035 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Šlapi m o sant yk inis tank is
34
Ryšys tarp kraujo morfologinio ir ultragarsinio tyrimų rezultatų
Atlikus morfologinį kraujo tyrimą, nustatytas neigiamas koreliacinis ryšys tarp eritrocitų kiekio kraujyje ir tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsnio (šunų r = -0,505, kačių r= -0,270). Vidutinis eritrocitų kiekis kraujyje buvo nustatytas 6,80±0,36 M/µl. Vienu vienetu padidėjus šlapimo takų ir prostatos pažeidimams, eritrocitų kiekis šunų kraujyje sumažėja 0,564 M/µl (p>0,05), kačių – 0,427 M/µl (p>0,05) (24 pav.).
24 pav. Tiriamųjų eritrocitų kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Nustatytas silpnas neigiamas koreliacinis ryšys tarp hemoglobino kiekio kraujyje ir kačių šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsnio (r= -0,005) (p>0,05). Stipresnis koreliacinis ryšys nustatytas tarp šunų hemoglobino kiekio kraujyje ir šlapimo takų ir prostatos pažeidimų (r= -0,608) (p<0,05) (25 pav.).
25 pav. Tiriamųjų hemoglobino kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos
pakitimų y = -0,4269x + 9,3556 R² = 0,0728 y = -0,5643x + 9,1002 R² = 0,2553 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Eri tr oci tų ki ek is k rauj yj e, M/ µl
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
Kačių RBC (6,54 – 12,20), M/µl Šunų RBC (5,50 – 8,50), M/µl y = -0,5378x + 16,746 R² = 0,0953 y = -0,8011x + 16,998 R² = 0,3703 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 0 1 2 3 4 5 6 7 8 H em og lobi no k iek is k rauj y je, g /dL
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
35 Išnagrinėjus kačių kraujo hematokrito priklausomybę nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsnio, nustatytas teigiamas koreliacinis ryšys (r=0,326) (p>0,05). Tarp šunų kraujo hematokrito ir šlapimo takų ir prostatos pakitimų nustatytas stiprus neigiamas koreliacinis ryšys (r= -0,569) (p<0,05) Pakilus šunų šlapimo takų ir prostatos pažeidimų laipsniui vienetu, hematokritas nukrenta 3,2 proc. (26 pav.).
26 pav. Tiriamųjų kraujo hematokrito priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Išanalizavus atlikto morfologinio kraujo tyrimo duomenis, nustatytas silpnas teigiamas koreliacinis ryšys tarp leukocitų kiekio kačių kraujyje ir šlapimo takų bei prostatos pažeidimų laipsnio (r=0,154) (p>0,05). Stipresnis koreliacinis ryšys nustatytas tarp leukocitų kiekio šunų kraujyje ir šlapimo takų bei prostatos pažeidimų (r=0,300) (p>0,05) (27 pav.).
27 pav. Tiriamųjų leukocitų kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
y = 3,4063x + 32,748 R² = 0,1061 y = -3,1932x + 51,252 R² = 0,3238 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 65 0 1 2 3 4 5 6 7 8 H em at ok ri tas , pr oc.
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
Kačių HCT (30,0 – 52,0), proc. Šunų HCT (37,0 – 55,0), proc.
y = 0,3738x + 8,6221 R² = 0,0236 y = 0,8542x + 8,398 R² = 0,0899 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 24 26 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Leuk oci tų ki ek is k rauj yj e, K /µL
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
36 Nustatytas neigiamas koreliacinis ryšys tarp trombocitų kiekio kraujyje ir šlapimo takų ir prostatos pažeidimų laipsnio (kačių r= -0,118, šunų r= -0,447). Trombocitų kiekis kraujyje mažėja didėjant šlapimo takų ir prostatos pakitimų laipsniui, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi, nes p>0,05. Trombocitopenija nustatyta 28,6 proc. šunų (28 pav.).
28 pav. Tiriamųjų trombocitų kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Ryšys tarp kraujo biocheminio ir ultragarsinio tyrimų rezultatų
Ištyrus visų tiriamųjų biocheminio kraujo tyrimo rezultatus, nustatytas teigiamas koreliacinis ryšys tarp šunų (r=0,459) ir kačių (r=0,358) šlapimo takų bei prostatos pakitimų ir šlapalo kiekio kraujyje. Padidėjus šunų šlapimo takų ir prostatos pažeidimų bendrai sumai vienu vienetu, šlapalo kiekis kraujyje padidėja 3,26 mmol/l, o kačių – 1,5 mmol/l. Duomenys yra statistiškai nereikšmingi (p>0,05) (29 pav.). y = -8,4375x + 323,4 R² = 0,014 y = -40,98x + 418,8 R² = 0,2 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 550 600 650 700 0 1 2 3 4 5 6 7 8 T rom boci tų ki ek is kr auj yj e, K /µLTiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
37
29 pav. Tiriamųjų šlapalo kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
Biocheminis tiriamųjų kraujo tyrimas parodė, kad didėjant šlapimo takų ir prostatos pakitimams, šunims ir katėms kraujyje kyla kreatinino kiekis. Gauti duomenys nėra statistiškai patikimi (p>0,05) (30 pav.).
30 pav. Tiriamųjų kreatinino kiekio kraujyje priklausomybė nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų
y = 1,4979x + 3,0529 R² = 0,128 y = 3,2622x + 2,7838 R² = 0,2109 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Šla pal o ki ek is k rauj yj e, m m ol /l
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
Kačių UREA (5,7 – 12,9), mmol/l Šunų UREA (2,5 – 9,6), mmol/l
y = 74,95x - 78,529 R² = 0,1499 y = 53,775x + 42,981 R² = 0,0838 -200 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 0 1 2 3 4 5 6 7 8 K rea ti ni no ki ek is k rauj yj e, µm ol /L
Tiriamųjų šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendra suma
38
4 REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus atlikto tyrimo duomenis, nustatyta, jog dažniausiai šunims ir katėms hematuriją sukėlusios priežastys atitinkamai buvo cistitas (52,6 proc.) ir šlapimo pūslės akmenligė (62,5 proc.). 2017 m. K. K. Adamama-Moraitou ir kt. atlikto tyrimo metu dažniausiai hematuriją šunims sukėlusi priežastis buvo šlapimo takų infekcijos (28,6 proc.) (59). S. Lew-Kojrys ir kt. nustatė, kad 50 proc. tirtų kačių, kurioms diagnozuota šlapimo pūslės akmenligė, pasireiškė hematurija (60).
Tyrimo metu inkstų nepakankamumas buvo nustatytas 11,4 proc. tiriamųjų, todėl inkstų pakitimai echoskopiškai buvo stebimi nedidelei daliai šunų. Su patologijomis siejamas kairiojo inksto hiperechogeniškumas buvo nustatytas 18,9 proc. kačių, dešiniojo inksto hiperechogeniškumas – 10,5 proc. šunų ir 6,3 proc. kačių. Kairiojo inksto pieloektazija nustatyta 12,5 proc. kačių, dešiniojo – 12,5 proc. kačių ir 5,3 proc. šunų. Šlapimtakių patologijų tiriamiesiems nenustatyta.
A. Fromsa atliktame tyrime ištyrė, kad 26,7 proc. tirtų šunų, kuriems buvo nustatytas cistitas ir šlapimo pūslės akmenligė, šlapimo pūslės sienelė buvo sustorėjusi (2). Mūsų atliktame tyrime, šlapimo pūslė sustorėjusi buvo 63,2 proc. šunų ir 68,8 proc. kačių. Su hematurija siejamos šlapimo pūslės neoplazijos buvo rastos 10,5 proc. šunų. K. K. Adamama-Moraitou ir kt. atliktame tyrime, kuriame buvo tiriamos šunų hematuriją sukėlusios priežastys, 8,8 proc. tirtų šunų buvo diagnozuoti šlapimo takų navikai (59). Literatūroje nurodoma, kad hematuriją gali sukelti šlapimo takų akmenligė (7). 62,5 proc. tirtų kačių ir 31,6 proc. tirtų šunų šlapimo pūslės spindyje buvo stebimi urolitai arba kristalai. Tyrimo metu šlaplės patologijų tiriamiesiems nenustatyta.
Atlikus šunų ir katinų prostatos ultragarsinius tyrimus, su gerybinės prostatos hiperplazija siejama prostatomegalija buvo nustatyta daugiau nei pusei šunų (54,4 proc.). Visiems šiems šunims taip pat buvo diagnozuotos prostatos cistos ir prostatos parenchimos pažeidimai, kurie gali būti susiję su prostatitu ir neoplazijomis. 2017 m. atliktame tyrime nurodoma, kad hematuriją lėmusios prostatos patologijos nustatytos 16,3 proc. tirtų šunų (59).
Išanalizavus šlapimo tyrimų duomenis, visiems tiriamiesiems patvirtinta hematurija. Vidutinis kraujo kiekis šlapime buvo 6,79±0,7 mg/l. Nustatyta, kad šlapimo takų ir prostatos pažeidimams padidėjus vienu vienetu, kraujo koncentracija šlapime didėja 1,117 mg/l (p<0,05). Literatūroje nurodoma, kad dažniausiai hematuriją sukeliančios priežastys yra šlapimo takų, prostatos patologijos, taip pat su hematurija gali būti siejamos lytinių takų ligos, koaguliopatijos (7). K. K. Adamama-Moraitou ir kt. atliktas tyrimas rodo, kad 80,3 proc. tirtų šunų hematuriją sukėlusios priežastys buvo šlapimo takų ir prostatos patologijos (59).
39 S. L. Vaden ir kt. atliktame tyrime nurodoma, kad šunų, sergančių šlapimo takų uždegimu, baltymų kiekis šlapime gali būti nenormalus (52).
Išanalizavus leukocitų kiekio šlapime priklausomybę nuo šlapimo takų ir prostatos pakitimų nustatyta, kad šlapimo sistemos ir prostatos pakitimų bendrai sumai padidėjus vienu vienetu, leukocitų koncentracija šlapime didėja 50,456 g/l (p<0,05). Literatūroje nurodoma, kad leukocitai šlapime randami esant šlapimo takų infekcijoms. R. Dorsch ir kt. atliktame tyrime nustatyta, kad leukocitų šlapime buvo rasta 50,4 proc. kačių, kurioms diagnozuotos apatinių šlapimo takų ligos (61).
Atliktas tyrimas rodo, kad tarp šlapimo pH bei šlapimo takų ir prostatos pažeidimų yra silpnas teigiamas koreliacinis ryšys (p>0,05). Šis šlapimo rodiklis nėra reikšmingas tyrimui, kadangi šlapimo pH yra susijęs su tik šlapimo takų infekcijomis ir akmenlige, o tarp tiriamųjų buvo ir kitomis šlapimo takų ir prostatos patologijomis sergančių gyvūnų. Taip pat šlapimo pH įtakos turi ir gyvūno mityba, kuri tyrimo metu nebuvo tirta.
Šlapimo santykinio tankio nukrypimai nuo normos ribų yra susiję su inkstų funkcijos sutrikimais (62). T. L. Williams ir kt. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, šlapimo santykinis tankis buvo reikšmingai mažesnis lyginant su sveikomis katėmis (63). Mano atliktame tyrime matoma, kad nustatytas silpnas neigiamas koreliacinis ryšys tarp šlapimo takų ir prostatos pažeidimų bei tiriamųjų šlapimo santykinio tankio. Rezultatai statistiškai nepatikimi (p>0,05), nes tyrime dalyvavo mažai tiriamųjų (11,4 proc.) su inkstų patologijomis.
Anot literatūros šaltinių, ūmios hematurijos atveju pacientams gali pasireikšti anemija (1). Kandula ir kt. atliktas tyrimas rodo, kad, esant inkstų nepakankamumui, morfologiniame kraujo tyrime pastebimas hematokrito bei eritrocitų kiekių sumažėjimas (47). Ramezani ir kt. atliktame tyrime nustatyta, kad cistito atveju gali būti stebimas sumažėjęs hemoglobinas (46). Tyrimo metu atlikus morfologinių kraujo tyrimų analizę, nustatyta, kad kuo didesni šlapimo takų ir prostatos pažeidimai, tuo eritrocitų ir hemoglobino kiekiai kraujyje bei hematokritas mažesni. Šlapimo takų ir prostatos pakitimų bendrai sumai padidėjus vienu vienetu, eritrocitų kiekis šunų kraujyje sumažėja 0,564 M/µl (p>0,05), kačių – 0,427 M/µl (p>0,05). Pakilus šunų šlapimo takų ir prostatos pažeidimų laipsniui vienetu, hematokritas nukrenta 3,2 proc. (p<0,05).
41
IŠVADOS
1. Dažniausia hematuriją sukėlusi priežastis tarp šunų buvo cistitas (52,6 proc.), tarp kačių – šlapimo pūslės akmenligė (62,5 proc.).
2. Ultragarsinio tyrimo metu dažniausiai randami šlapimo takų ir prostatos pakitimai buvo abiejų inkstų žievės hipoechogeniškumas (kairiojo inksto 71,4 proc., dešiniojo – 74,3 proc. tiriamųjų), homogeniškumas (kairiojo inksto 85,7 proc., dešiniojo – 82,9 proc.), anechoiškas šlapimo pūslės spindis (54,2 proc.), šlapimo pūslės sienelės sustorėjimas (65,7 proc.), šlapimo pūslės sienelės vaizdas būdingas cistitui (58,6 proc.) ir šunų prostatomegalija (54,5 proc.).
3. Nustatyta, kad hematurijos atveju šlapime didėja eritrocitų (p<0,05), leukocitų (p<0,05), baltymų (p>0,05) kiekiai, pH (p>0,05), o santykinis šlapimo tankis mažėja (p>0,05).
4. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp šunų, kuriems nustatyta hematurija, šlapimo takų ir prostatos pažeidimų lygio ir hemoglobino kiekio kraujyje bei hematokrito. Abu šie rodikliai mažėja didėjant šlapimo takų ir prostatos pažeidimams.
42
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Forrester SD. Diagnostic approach to hematuria in dogs and cats. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2004;34(4):849–66.
2. Fromsa A, Saini NS. Canine Urolithiasis and Concurrent Urinary Bladder Abnormalities: Symptoms, Haematology, Urinalysis and Comparative Radiographic and Ultrasonographic Diagnosis. Vet Med – Open J. 2019;4(1):18–26.
3. Popa AM, Simion V, Codreanu I, Fernoagă C, Cornilă M, Codreanu M. The Prevalence Of Hematuria In Dogs And Cats. AgroLife Sci J. 2017;6(2).
4. Lalmuanpuii R, Prasad H, Sarma K, Bedanga CGE. Ultrasonographic evaluation of the urinary tract diseases in dogs and its correlation with other diagnostic procedures. J Entomol Zool Stud. 2019;7(5):1384–9.
5. Widmer WR, Biller DS, Adams LG. Ultrasonography of the urinary tract in small animals. J Am Vet Med Assoc. 2004;225(1):46–54.
6. Davidson AP, Baker TW. Reproductive Ultrasound of the Dog and Tom. Top Companion Anim Med. 2009;24(2):64–70.
7. Kenefick S. Haematuria in small animals. In Pract. 2010;32(8):398–403. 8. Bartges J, Polzin DP. Nephrology and Urology of Small Animals. 2011. 46 p.
9. Margulis V, Sagalowsky AI. Assessment of hematuria. Med Clin North Am. 2011;95(1):153– 9.
10. Kouri T, Fogazzi G, Gant V, Hallander H, Hofmann W, Guder WG. European Urinalysis Guidelines. Scand J Clin Lab Investig Suppl. 2000;60(231):1–96.
11. Mishina M, Watanabe T, Yugeta N, Maeda H, Fujii K, Wakao Y, et al. Idiopathic Renal Hematuria in a Dog; The Usefulness of a Method of Partial Occlusion of the Renal Artery. J Vet Med Sci. 1997;59(4):293–5.
12. Valchev I, Binev R, Yordanova V, Nikolov Y. Anticoagulant rodenticide intoxication in animals - A review. Turkish J Vet Anim Sci. 2008;32(4):237–43.
43 World. 2013;6(9):0–2.
14. Bigliardi E, Ferrari L. Contrast-Enhanced Ultrasound Of The Normal Canine Prostate Gland. Vet Radiol Ultrasound. 2011;52(1):107–10.
15. Russo M, Vignoli M, England GCW. B-mode and contrast-enhanced ultrasonographic findings in canine prostatic disorders. Reprod Domest Anim. 2012;47(SUPPL. 6):238–42. 16. Atalan G, Holt PE, Barr FJ. Ultrasonographic estimation of prostate size in normal dogs and
relationship to bodyweight and age. J Small Anim Pract. 1999;40(3):119–22.
17. Nautrup CP, Tobias R, Carteer RE. An Atlas and Textbook of Diagnostic Ultrasonography of the Dog and Cat. MANSION PUBLISHING; 2000.
18. Mannion P. Diagnostic Ultrasound in Small Animal Practice. Diagnostic Ultrasound in Small Animal Practice. 2007. 1–338 p.
19. Mantis P. Ultrasonography of the Urinary and Genital System of the Dog and Cat. Iran J Vet Surg. 2009;7(3):151–8.
20. Hammond G. Atlas of Small Animal Ultrasonography. Vol. 18, Ultrasound. 2010. p. 101–101. 21. Mattoon JS, Nyland TG. Small Animal Diagnostic Ultrasound, Third Edition. 3rd ed. Elsevier
Inc; 2015 p.
22. Lisciandro GR. Focused ultrasound techniques for the small animal practitioner. Wiley Blackwell; 2014. 80–109 p.
23. England G, Heimendahl A. BSAVA Manual of Small Animal Reproduction and Neonatology. 2010;
24. Barella G, Lodi M, Sabbadin LA, Faverzani S. A new method for ultrasonographic measurement of kidney size in healthy dogs. J Ultrasound. 2012;15(3):186–91.
25. Lamb CR. Ultrasonography of the ureters. Vet Clin North Am Small Anim Pract [Internet]. 1998;28(4):823–48.
26. Hecht S. Diagnostic Imaging of Lower Urinary Tract Disease. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2015;45(4):639–63.
44 wall thickness in normal dogs. Vet Radiol Ultrasound. 1997;38(2):132–7.
28. Léveillé R. Ultrasonography of urinary bladder disorders. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1998;28(4):799–821.
29. Jonathan E, Grauer GF, Jodi LW. BSAVA Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology. 2017.
30. Leroy C, Conchou F, Layssol-Lamour C, Deviers A, Sautet J, Concordet D, et al. Normal canine prostate gland: Repeatability, reproducibility, observer-dependent variability of ultrasonographic measurements of the prostate in healthy intact beagles. J Vet Med Ser C Anat Histol Embryol. 2013;42(5):355–61.
31. Freitag T, Jerram RM, Walker AM, Warman CGA. Surgical management of common canine prostatic conditions. Compend Contin Educ Vet. 2007;29(11):656–72.
32. Ruel Y, Barthez PY, Mailles A, Begon D. Ultrasonographic evaluation of the prostate in healthy intact dogs. Vet Radiol Ultrasound. 1998;39(3):212–6.
33. Takiguchi M, Inaba M. Diagnostic ultrasound of polypoid cystitis in dogs. J Vet Med Sci. 2005;67(1):57–61.
34. Tion MT, Dvorska J, Saganuwan SA. A Review on urolithiasis in dogs and cats. Bulg J Vet Med. 2015;18(1):1–18.
35. Adams LG. Nephroliths and ureteroliths: A new stone age. N Z Vet J. 2013;61(4):212–6. 36. Warland J, Bestwick J. Canine cystitis - diseases, causes and treatments. Vet Times.
2017;47(18):8–10.
37. Smith J. Canine prostatic disease: A review of anatomy, pathology, diagnosis, and treatment. Theriogenology. 2008;70(3):375–83.
38. Christensen BW. Canine Prostate Disease. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2018;48(4):701–19.
39. Boland LE, Hardie RJ, Gregory SP, Lamb CR. Ultrasound-guided percutaneous drainage as the primary treatment for prostatic. J Am Anim Hosp Assoc. 2003;39:151–9.
45 conditions in dogs: An update. Reprod Domest Anim. 2014;49(SUPPL.2):50–7.
41. Della Santa D, Dandrieux J, Psalla D, Gorgas D, Lang J, Geissbuehler U, et al. Primary prostatic haemangiosarcoma causing severe haematuria in a dog. J Small Anim Pract. 2008;49(5):249–51.
42. Paclikova K, Kohout P, Vlasin M. Diagnostic possibilities in the management of canine prostatic disorders. Vet Med (Praha). 2006;51(1):1–13.
43. Polisca A, Troisi A, Fontaine E, Menchetti L, Fontbonne A. A retrospective study of canine prostatic diseases from 2002 to 2009 at the Alfort Veterinary College in France. Theriogenology. 2016;85(5):835–40.
44. Childress MO. Hematologic Abnormalities in the Small Animal Cancer Patient. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2012;42(1):123–55.
45. Borbil S. A Possible Paraneoplastic Thrombocytopenia in a Male Dog. Bull Univ Agric Sci Vet Med Cluj-Napoca Vet Med. 2008;63(1–2):21–3.
46. Ramezani N, Soroori S, Jamshidi S, Molazem M. Three-dimensional power doppler ultrasonographic evaluation of induced cystitis in dogs. Iran J Vet Surg. 2012;7(1/2):39–47. 47. Kandula S, Karlapudi SK. Haemato-biochemical change in dogs with renal insufficiency and
its diagnostic significance. Anim Sci Report. 2015;9(4):156–60.
48. Adel A, Khadidja M. Canine Prostatic Disorders. Vet Med – Open J. 2017;2(3):83–90. 49. Parry NMA. The canine prostate gland: Part 1 Non-inflammatory diseases. Companion Anim.
2007;12(1):37–40.
50. Duque J, Macías-García B, Tapia PR, Ferrusola CO, Zaragoza C, Barrera R, et al. Two unusual cases of canine prostatitis: Prostatitis in a castrated dog and preputial oedema in an intact male. Reprod Domest Anim. 2010;45(5):199–200.
51. Bartges JW. Diagnosis of urinary tract infections. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2004;34(4):923–33.
