LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA
Loreta Stančaityt÷
KALAKUTŲ POSKERDIMINIO TIKRINIMO METU
RANDAMŲ KRŪTINöLöS BURSOS PAŽEIDIMŲ ĮTAKA
MöSOS KOKYBEI
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Doc. dr. Gražina Januškevičien÷
Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje, KTU Maisto institute ir Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos departamente.
Magistro darbą paruoš÷: Loreta Stančaityt÷ ___________
(parašas)
Magistro darbo vadovas: doc. dr. Gražina Januškevičien÷
(LVA Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra) ___________
(parašas)
Recenzentas: ...
( ...katedra) ___________ (parašas)
TURINYS 1. ĮVADAS...5 Temos aktualumas………...…...5 Darbo tikslas………...……6 Darbo uždaviniai………...…….6 2. LITERATŪROS APŽVALGA………..7
Gyvūninių produktų kokyb÷s užtikrinimas...7
Laikymo ir auginimo sąlygų įtaka kalakutų sveikatingumui ir m÷sos kokybei...8
Neužkrečiamos kalakutų ligos ir jų įtaka m÷sos kokybei...9
Kanibalizmas ir plunksnų pešiojimas………...10
Skeleto sistemos susirgimai………...…...10
Pododermatitas………...…..11
Krūtin÷s odos pakitimai………...12
Spontanin÷ kardiomiopatija (širdies apval÷jimo liga)………...13
Skilvio ir virškinimo trakto susirgimai………...14
Kv÷pavimo takų susirgimai………...…...14
Ligų ir kitų faktorių įtaka m÷sos kokybei...15
Biogeniniai aminai ir jų įtaka m÷sos kokybei...16
3. METODIKA...19
Tyrimų atlikimo vieta………...………19
Tyrimų atlikimo schema………...……19
Tyrimų metodai………...…….20
Kalakutų priešskerdiminis, poskerdiminis tikrinimas…………...………...21
Kalakutų m÷sos kokyb÷s įvertinimas bursitų atveju………...21
Biogeninių aminų nustatymas...21
Pieno rūgšties nustatymas...22
Bakterinio užterštumo nustatymas...22
Statistinis duomenų įvertinimas...23
4. TYRIMŲ REZULTATAI...25
Kalakutų priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimo rezultatai…………...…….25
Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros 2000 – 2009 metų ataskaitose pateiktų skerdyklose atliktų priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimų rezultatų analiz÷...25
„X“ įmon÷je atlikto kalakutų poskerdiminio tikrinimo rezultatai...28
Biogeninių aminų susidarymo sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je tyrimai...31
Pieno rūgšties susidarymo sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je tyrimai...32
Bakterijų kiekis sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je...34
5. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS...35
6. IŠVADOS...41
PADöKOS………....42
SUMMARY...43
LITERATŪROS SARAŠAS...44
1. ĮVADAS
Temos aktualumas
2000 m. Lietuvoje sukurta vieninga maisto kontrol÷s sistema, apimanti visas gamybos pakopas. Šios sistemos pagrindą sudaro maisto saugos Baltoji knyga ir ES naujoji teisin÷ baz÷, sąlygojančios įdiegti ES koncepciją nuo tvarto iki stalo ir rizikos vertinimu pagrįstą kontrolę. Maisto saugos požiūris “nuo tvarto iki stalo” reikalauja įgyvendinti specifines priemones visose maisto gamybos grandyse, pradedant pirmine maisto gamyba ir baigiant pateikimu individualiam vartotojui. Nauji ES dokumentai nurodo esminius maistui naudojamų gyvūnų veterinarin÷s priežiūros ir kontrol÷s pakeitimus. Europos parlamento ir tarybos reglamentas 178/2002 - įgyvendina pagrindinius principus, kuriais siekiama užtikrinti žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu. Nustato bendruosius principus ir atsakomybę. Taikomas visiems maisto ir pašarų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapams. Siekiant kuo anksčiau įvertinti riziką maisto produktų saugumui ir kokybei, reglamente 178/2002 reikalaujama informacijos perdavimo tarp žaliavos augintojo ir pirk÷jo.
M÷sos gamybos grandin÷je šis informacijos perdavimas reiškia, kad dar augantis gyvūnas ir jo sveikatos būkl÷ penint privalo būti įtraukti į rizikos vertinimą. Griežčiau reikalaujama atsižvelgti į rizikos faktorių tiriant skerdžiamą gyvulį bei m÷są. Nepakanka vartotojus tik apsaugoti nuo bendrų žmon÷ms ir gyvūnams ligų suk÷l÷jų. Greta zoonozių yra taip pat subklinikiniai antriniai infekciniai susirgimai, kurie turi būti įtraukti į sveikatos kontrol÷s tarp m÷sos įmonių bei ūkių sistemą.
Mokslininkų nuomone, įvertinant žmonių maitui skerdžiamų gyvūnų sveikatingumą, kaupiant duomenis duomenų baz÷je, išsiaiškinant epidemiologinę situaciją pas gyvūnų augintojus, įvertinama m÷sos kokyb÷ ir produkto saugumas žmonių sveikatai (Kozak et. al. 2004).
Šiandienin÷ situacija skirtinguose Lietuvos žem÷s ūkio, tame tarpe ir gyvulininkyst÷s, sektoriuose rodo, jog maž÷jant ūkių, maž÷ja ir auginamų gyvulių skaičius, bei žem÷s ūkio produkcijos poreikis. Tačiau pastaruoju metu stebima paukštininkyst÷s sektoriaus reabilitacija, auga paukštienos paklausa. Tai siejama su vartotojų požiūrio į sveikesnį maistą kitimu. Pasteb÷tas ypatingas susidom÷jimas kalakutiena ir jos produktais. Teigiama, kad kalakutiena yra pati sveikiausia paukštiena, kurioje gausu baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų, mažai riebalų.
Natūraliomis sąlygomis užaugintų kalakutų m÷sa yra kokybiškesn÷, nei užaugintų pramoniniu būdu, be to, pastariesiems būdingas hiperjautrumas infekcin÷ms ligoms. Lietuvoje dauguma kalakutienos pagaminama būtent pramonin÷s gamybos būdu. Taikant intensyvios gamybos technologijas, sparčiai did÷ja kalakutų mas÷, kinta audinių morfologin÷ sud÷tis, did÷ja krūtin÷s raumenų išeiga. Siekiant greito kalakutų svorio prieaugio, naudojant intensyvų š÷rimą, paukščiai tampa pasyvūs, linkę ilgiau tup÷ti ant grindinio. Be to, didel÷s kūno mas÷s kalakutai nepaj÷gūs normaliai vaikščioti, nes neišlaiko savo svorio. Kalakutai didžiąją laiko dalį praleidžia tup÷dami, o tai sąlygoja krūtin÷s nuospaudų (bursitų) susidarymą. Ypač tai būdinga patinams, kadangi jie skerdžiami vyresnio amžiaus ir didesn÷s mas÷s. Esant krūtin÷s bursos uždegimui, kalbama apie tam tikros apimties padid÷jimą su odos uždegimu krūtin÷s srityje. Priklausomai nuo kalakutų fizin÷s būkl÷s, nusilpimo laipsnio d÷l įvairių susirgimų ir patirto streso, esant krūtin÷s bursos pakitimams gali kilti antrin÷ infekcija d÷l Salmonella, Pasteurella, E. coli, Streptococcus, Staphylococcus, ir Mycoplasma patekimo (Berk 2002, Noll ir Kamyab 2002).
Mokslininko Kozak et al. (2002) teigimu, gyvūnų sveikatos būkl÷ yra svarbiausias rodiklis m÷sos kokyb÷s parametrams bei klasifikuojant m÷są, atkreipiant d÷mesį į jos paskirtį ir tinkamumą naudoti žmonių maistui.
Darbo tikslas
Nustatyti kalakutų poskerdiminio tikrinimo metu nustatomų krūtin÷s bursos uždegimų dažnumą ir galimą įtaką m÷sos kokybei.
Darbo uždaviniai
1. Atlikti 2000–2009 m. VMVT priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimo ataskaitose registruotų paukščių susirgimų analizę.
2. Poskerdiminio tikrinimo metu nustatyti kalakutų pakitimų skerdenose ir vidaus organuose dažnumą.
3. Nustatyti skerdžiamų kalakutų krūtin÷s bursos uždegimų dažnumą ir jų įtaką m÷sos sanitariniams rodikliams.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Gyvūninių produktų kokyb÷s užtikrinimas
Pasaulyje kylant ekonomikai ir augant pragyvenimo lygiui keit÷si ir žmonių poreikis maisto kokybei. Vartotojai prad÷jo reikalauti saugesnių ir geresn÷s kokyb÷s maisto produktų. XX – ajame amžiuje buvo prad÷ta nuosekli skerdžiamų gyvūnų ir jų m÷sos kontrol÷. Tai pad÷jo ne tik sumažinti gyvulių epidemijas, bet ir, kiek tai yra įmanoma, eliminuoti su m÷sos vartojimu susijusius žmonių susirgimus. Vystantis pramonei pasikeit÷ sąlygos ir žem÷s ūkyje. Mokslo ir technologijų pažangos d÷ka gyvulininkyst÷je prad÷ta naudoti nauji ir labai veiksmingi medikamentai. Tačiau d÷l to išsivyst÷ nauja gr÷sm÷, nuo kurios reik÷jo apsaugoti vartotojus. Taigi, siekiant užtikrinti kuo geresnę maisto produktų kokybę, reik÷jo sukurti atitinkamą teisinę bazę. Lietuvoje kokyb÷s užtikrinimo priemonių laikymąsį kontroliuoja Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).
Europos bendrijos reglamentas 178/2002 buvo naujos maisto produktų higienos politikos pradžia. Jis įgyvendina pagrindinius principus, kuriais siekiama užtikrinti žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu bei nustato maistui skirtų teis÷s aktų bendruosius principus ir reikalavimus. Nustato su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, bendruosius principus ir atsakomybę, kuri įpareigojo maisto verslo operatorius rūpintis maisto produktų saugumu visuose gamybos grandin÷s etapuose. Europos bendrijos reglamento 178/2002 pagrindu įkurta Europos maisto saugos tarnyba (angl. EFSA). Ši organizacija buvo įkurta siekiant pagerinti Europos maisto saugos būklę, užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ir „atstatyti“ bei išlaikyti kitų šalių pasitik÷jimą Europoje pagamintu maistu. Ji taip pat kompetetinga teikti nepriklausomus mokslinius patarimus susijusius su rizikos vertinimu bei perduoti informaciją apie riziką, susijusią su maistu. EFSA atliekami rizikos įvertinimai suteikia rizikos valdymui patikimą mokslinį pagrindą nustatant strategines teis÷s aktų ar reguliavimo priemones, kurios reikalingos siekiant užtikrinti patikimą vartotojų apsaugą maisto saugos srityje.
Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, kaip pagrindu, 2004 m. vyko tolesnis Europos maisto produktų teis÷s kūrimas. Teisinio paketo branduolį sudaro reglamentai (EB) Nr. 852/2004, 853/2004 ir 854/2004.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 852/2004 reglamentuoja visoje Europoje maisto produktų higienos sritį. Čia pagrindu laikoma pirmin÷s produkcijos sritis. Ypatingas d÷mesys skiriamas prevencijai, remiantis rizikos veiksnių analiz÷s svarbiuose
valdymo taškuose (RVASVT) koncepcija. Dokumentas nustato pagrindinius maisto higienos principus, numato maisto tvarkymo subjekto atsakomybę už saugą. Įpareigoja įmonę laikytis mikrobiologinių kriterijų: turi būti periodiškai imami m÷giniai bei atliekami tyrimai.
Konkrečius gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktų higienos reikalavimus nustato reglamentas (EB) Nr. 853/2004. Jo privalo laikytis įmon÷s, tvarkančios gyvūnin÷s kilm÷s maistą, išskyrus maisto produktus, kurių sud÷tyje yra augalin÷s kilm÷s ir perdirbtų gyvūnin÷s kilm÷s produktų. Dokumentas reglamentuoja RVASVT sistemos įdiegimą, nustato sveikumo ir identifikavimo ženklo reikalavimus, taip pat informacijos tiekimą skerdykloms iš gyvulių auginimo vietų. Reglamentuojamas gyvūnų gerov÷s reikalavimus atitinkantis gyvų gyvūnų transportavimas į skerdyklą. Taip pat nustato reikalavimus skerdykloms ir skerdimo higienai. Įmonių, kurių veiklą nustato reglamentas (EB) Nr. 853/2004, valstybinę kontrolę numato kitas teisinis dokumentas - reglamentas (EB) Nr. 854/2004, kuriame išd÷stomos specialiosios gyvūnin÷s kilm÷s produktų, skirtų vartoti žmon÷ms, valstybin÷s kontrol÷s taisykl÷s. Čia numatytos įmonių, tiekiančių produktus į rinką, patvirtinimo procedūros, valstybin÷s kontrol÷s principai (audito atlikimas, patikrinimai), RVASVT sistemos auditai. Dokumente aiškiai apibr÷žiami pagrindiniai valstybinio veterinarijos gydytojo uždaviniai: informacijos pateikimas maisto grandin÷je, priešskerdimin÷ ir poskerdimin÷ ekspertiz÷.
Skerdžiamo gyvulio priešskerdimin÷ ir poskerdimin÷ ekspertiz÷ atliekama siekiant atpažinti ir atskirti sergančius, ypač žmon÷ms pavojingomis ligomis, gyvulius ir laiku pašalinti iš gamybos grandin÷s, taip apsaugant vartotoją nuo galimų sveikatos sutrikimų.
Visų gyvūnų, taip pat ir paukščių, sveikatingumui įtakos turi daugelis veiksnių. Ypač didelį d÷mesį reiktų skirti laikymo bei auginimo sąlygų optimizavimui, kadangi tai vienas iš pagrindinių veiksnių salygojančių m÷sos ir iš jos gaminamos produkcijos kokybę ir saugą.
2.2 Laikymo ir auginimo sąlygų įtaka kalakutų sveikatingumui ir m÷sos kokybei
Kalakutus auginti sud÷tingiau negu kitus paukščius. Jiems reikalingos visada sausos, gerai v÷dinamos, švarios patalpos. Kalakučiukai pirmomis dienomis jautrūs dr÷gmei, skersv÷jams, temperatūros pakitimams. Tačiau prad÷jus formuotis koralams, 30 – 40 dienų amžiaus, kalakučiukai jau tampa atsparesni aplinkos poveikiui.
Kalakutų sveikatingumui bei m÷sos kokybei įtakos turi daugelis faktorių: genetiniai veiksniai, amžius, laikymo sąlygos ir priežiūra, transportavimas, priešskerdiminiai ir poskerdiminiai veiksniai (Hambrecht, 2000).
Optimizavus kalakutų laikymo sąlygas, galima išvengti daugelio ligų. Svarbu užtikrinti tinkamą higieną ir oro kokybę visais auginimo periodais, šviesos r÷žimas turi atitikti normalią kalakutų elgseną ir fiziologines funkcijas.
Kalakutid÷je turi būti palikomi šie mikroklimato parametrai: - santykin÷ oro dr÷gm÷ – 65–70 proc.,
- leistina CO2 koncentracija iki 0,3 proc.,
- maksimali amoniako koncentracija iki 20 ppm.
Kalakutų talpinimo tankis priklauso nuo amžiaus, lyties, veisl÷s ir mikroklimato. Svarbu užtikrinti, kad kalakutai tur÷tų galimybę laisvai jud÷ti, normaliai stov÷ti, išskleisti savo sparnus nekliudydami vienas kito. Per didelis paukščių tankumas skatina stresų ir ligų atsiradimą (Baltuonien÷, Baltuonis, 2003).
Apšvietimas įvairiame amžiuje skiriasi pagal apšvietimo ilgumą ir intensyvumą. Kai kalakutid÷je nenaudojamas natūralus apšvietimas, būtina užtikrinti nors minimalų 8 valandų apšvietimą. Plunksnų pešiojimo ir kanibalizmo profilaktikai tinka naudoti minimalų 6 - 10 lux apšvietimą arba spalvotą šviesą: auginant m÷sai kalakučiukus - m÷lyną, laikant reprodukcinį pulką – raudoną. Šviesiose patalpose kalakutai aktyvesni, daugiau lesa ir geria, tamsiose – priešingai, yra ramūs, lesa ir geria mažiau (Baltuonien÷, Baltuonis, 2003).
Kalakutid÷je turi būti užtikrintas tinkamas lesalų ir vandens prieinamumas. Pasenęs lesalas ar vanduo turi būti pakeičiami, o ne paliekami lesalin÷se ar išpilami ant kraiko (Kalač, 2005). Nerekomenduojamas smulkus lesalas, nes jo smulkios dalel÷s, pakilusios į orą, sąlygoją dažnesnius kv÷pavimo sistemos susirgimus. Kokybiški lesalai teigiamai veikia kalakutų sveikatą bei m÷sos kokybinius rodiklius.
Nesilaikant auginimo rekomendacijų, kalakutams padid÷ja imlumas įvairioms ligoms.
2.3 Neužkrečiamos kalakutų ligos ir jų įtaka m÷sos kokybei
Šiuo metu pasaulyje labai paplitę sunkieji anglų BIG – 6 ir BUT – 9 veislių baltieji m÷siniai kalakutai. Jie labai greitai užauga, o m÷sa pasižymi geromis savyb÷mis. Tinkama priežiūra, lesinimas ir neužkr÷sta aplinka yra svarbiausios būtinos sąlygos norint užauginti gerą kalakutų pulką ir iki minimumo sumažinti infekcinių bei neužkrečiamų ligų tikimybę.
2.3.1 Kanibalizmas ir plunksnų pešiojimas
Plunksnų pešiojimas ir kanibalizmas nuo senų laikų yra žinoma kaip naminių ir dekoratyvinių paukščių yda, pasitaikanti tiek ganykliniame, tiek intensyviame naminių paukščių auginime. D÷l to netenkama plunksnų, kalakučiukai praranda kūno šilumą, sužalojami, jaučia skausmą, kenčia nuo padid÷jusio jautrumo ligoms ir dažnesnių gaišimų.
Kanibalizmo atveju užpuolami pavieniai tos pačios rūšies pulko nariai ir atakuojami stipriu, tiksliu snapo kirtimu. Plunksnų pešiojimas ir kanibalizmas aiškinami kaip elgesio sutrikimai, kurie, mokslininkų nuomone, priklauso nuo laikymo sąlygų (Buchwalder, Huber-Eicher, 2004). Šie elgesio sutrikimai aprašomi kaip gyvūnų gerov÷s problemos, atsirandančios intensyvaus kalakutų laikymo sistemose (Fiedler, König, 2006).
Dažniausiai sužalojimai pastebimi galvos, kaklo ir sprando srityse (Berk, 2002). Būdingos didelio paviršiaus stipriai kraujuojančios žaizdos, išskirtiniais atvejais pasitaiko visiškai apnuoginta ar prakirsta kaukol÷. Pasireiškus kanibalizmui paukščiai jaučia skausmą, tampa neatsparūs infekcijoms, padid÷ja gaištamumas, taigi, kanibalizmas ir plunksnų kapojimas turi reikšmę ne tik gyvūnų gerov÷s požiūriu, bet sudaro ir nemažus ekonominus nuostalius (Fiedler, König, 2006).
Plunksnų pešiojimo ir kanibalizmo pasireiškimą sąlygoja daugelis faktorių, siejamų su endogeniniais ir egzogeniniais veiksniais. Greta genetin÷s įtakos, prie kanibalizmą sukeliančių veiksnių priskiriami aplinkos veiksniai, tokie kaip tvarto klimatas, socialinis stresas ir jud÷jimo trūkumas (Berk, 2002).
2.3.2 Skeleto sistemos susirgimai
Patologiniai pakitimai, kurie gali pasitaikyti kartu su jud÷jimo sutrikimais penimiems kalakutams, nepriklausomai nuo esamos etiologijos ir patogenez÷s, apibendrinami kaip kojų silpnumo sindromas (Hafez et al., 2005). Ši savoka apima daugybę įvairių jud÷jimo aparato susirgimų.
Kojų silpnumo sindromas sukelia nemažai ekonominių nuostolių, kadangi padid÷ja paukščių gaišimas, sumaž÷ja mas÷s augimas, pablog÷ja skerdenos kokyb÷. Be to, paukščiai kenčia skausmą (Aziz, 2003), tod÷l tokie paukščiai dažnai tampa kanibalizmo aukomis (Hafez, 1999).
Mokslininkas Hirt (1995) tyrimais įrod÷, kad kojų silpnumo atsiradimas ir patirti nuostoliai tiriamuose kalakutų pulkuose labai kinta, tai priklauso nuo paukščių amžiaus, veisimo linijos, lyties, rūšies, jud÷jimo sutrikimų, morfologinių nukrypimų, valdymo
sistemos, laikymo faktorių. Kojų silpnumo sindromas gali sudaryti nuo 2 proc. iki 96 proc. kalakutų pulke. Tai esmin÷ problema penimiems kalakutams.
Dažnas kalakutų susirgimas yra artritas. Kalakutų pulke šis rodiklis siekia maždaug 5 proc. (Shivaprasad et al., 2002). Aziz (2003) nuomone, sąnarių uždegimai sukelia gyvūnams šlubavimą ir skausmą. Nuo artrito tipo priklauso patologiniai pokyčiai sąnariuose. Ūmaus artrito atvejais sąnariuose padaug÷ja serozinio - serofibrininio sinovinio skysčio (Schmidt et al., 2003). L÷tinis artritas, kuris prasideda d÷l ilgo nuolatinio sąnarių dirginimo, yra mažo virulentiškumo suk÷l÷jų pasekm÷ (Chlamydia spp., Mykoplasma spp.) ar d÷l pasikartojančio sąnarių kraujavimo atsiranda sinovitas su susiformavusiomis ataugomis sąnariuose (Schulz, Dämmrich, 1991). Mokslininkai Schmidt et al. (2003) ir Aziz (2003) teig÷, kad sąlyginai infekcinio artrito priežastis yra įvairūs suk÷l÷jai, kurie patenka hematogeniniu keliu, per sužeidimus tiesiai į sąnarius, tačiau gali būti ir kaip infekcinio pododermatito pasekm÷. Pagrindiniais naminių paukščių artritų suk÷l÷jais laikomi koliforminiai mikroorganizmai ir Staphylococcus spp. (Shivaprasad et al., 2002; Julian, Gazdzinsky, 2000). Įtakos gali tur÷ti ir stresas. Huff et al. (2006) nuomone, artritas pasitaiko greitai augantiems ir mažai judantiems kalakutams.
2.3.3 Pododermatitas
Kalakutų pododermatitas – tai p÷dų uždegimas arba kitaip p÷dų opos. Daugiausiai jos atsiranda p÷dos viduryje, tačiau sunkiais atvejais gali apimti visą p÷dą. Kalakutams uždegiminiai pokyčiai p÷dų pagalv÷l÷se gali pasitaikyti auginimo metu (Breuer et al., 2005) ir gali atsirasti abiejose galūn÷se (Buda et al., 2002). Pradžioje atsiranda proliferacin÷ hiperkeratoz÷ su paviršinio epitelio pažeidimais. To pasekoje susidaro kelių milimetrų gili nekroz÷ su visišku epitelinio paviršiaus praradimu (opos). Šie pakitimai padengti šašais ir pastebimi tamsūs, beveik juodi ploteliai. Pažeistos p÷dos yra ištinusios, užpildytos pūliais ir nekrotine mase, skausmingos. Šis uždegimas gali toliau plisti ir pereiti į sausgyslių makštis ir į kojos pirštų sąnarius arba gali sukelti antkaulio uždegiminę reakciją (Schmidt et al., 2003). Priklausomai nuo esamų pakitimų sunkumo laipsnio sergantiems paukščiams atsiranda jud÷jimo sutrikimai, paralyžius, jie daug guli (Pagazaurtundua, Warris, 2006). Kalakutų sergamumas pododermatitu priklausomai nuo lyties, amžiaus, pakratų kokyb÷s, valdymo ir aplinkos faktorių yra iki 100 proc. kalakutų pulke (Hafez et al., 2005).
Kalakutų sergamumui pododermatitu įtakos turi genetiniai veiksniai, greitas augimas, tankumas, lytis, amžius, pakratų kokyb÷, aplinkos faktoriai. Didžiausios įtakos turi pakratų
kokyb÷. Šlapias kraikas, minkština odą (Mayne, 2005). Suminkšt÷jusi arba pažeista oda sudaro galimybę prasiskverbti infekciniams sukel÷jams, tokiems kaip Streptococcus spp., Staphylococcus spp., Proteus spp. ir E. coli (Feldhaus, Sieverding, 2001b). Kalbant apie pakratų rūšį, Ekstrand ir Algers (1997) pasteb÷jo, kad šiaudinis kraikas žymiai dažniau sukelia kalakutams pododermatitą, nei kraikas iš medžio drožlių.
Pododermatito atsiradimas, jo sunkumas priklauso ir nuo mitybinių veiksnių, tokių kaip biotino ar cinko trūkumas (Buda et al., 2002). Įtakos turi pantoteno rūgšties, sojos miltų, metionino ir riebalų rūgščių trūkumas (Clark et. al., 2002).
Be laikymo ir š÷rimo veiksnių yra ir genetiniai komponentai, ypač didelis augimo greitis, skatina pododermatito atsiradimą. Svarbiausia profilaktikos priemon÷ yra sausas kraikas, taip pat veterinarin÷ priežiūra, kad būtų laiku gydoma nuo viduriavimo, kuris taip pat įtakoja pakratų kokybę. Prie profilaktikos priemonių priklauso ir atitinkamas š÷rimas subalansuotais pašarais, kuriuose būtų biotino, cinko ir pantoteno rūgšties (Korfmann, 2003).
2.3.4 Krūtin÷s odos pakitimai
Terminas krūtin÷s odos pakitimai apibūdina daugybę kalakutų krūtin÷s odos patologinių pakitimų (krūtin÷s bursos uždegimą, krūtin÷s pūsles, krūtin÷s nuospaudas, bursos higromą). Bendra šių susirgimų priežastis - per ilgas paukščių gul÷jimas ant kietų nešvarių pakratų, nesant pakankamai minkštam kraikui.
2.3.4 pav. Penimas kalakutas su krūtin÷s pūsle.
(http://www.dokumentiere.de/putenmast/fotos-putenmast.html)
Židininio opinio dermatito atveju, kalakutams randamos apvalios arba ovalios l÷tin÷s opos, kurios lokalizuojasi viršutiniame odos sluoksnyje. Dažniausiai jos būna pavien÷s
įvairiose krūtinkaulio srityse (Berk, 2002). Šie paviršiniai odos pakitimai gali pasiekti net keleto centimetrų diametrą (Wartemann, 2005).
Esant krūtin÷s bursos uždegimui kalbama apie ribotos apimties padid÷jimą su odos uždegimu krūtin÷s srityje. Pakitusios bursos vidus susideda iš gelsvai baltos tąsios sinovijos, kuri v÷liau tampa varšk÷s konsistencijos. Bursitai gali būti komplikuojami antrin÷s infekcijos suk÷l÷jų, tokių kaip Salmonella spp., Pasteurella spp, E. coli, Streptococcus spp., Staphylococcus spp, ir Mycoplasma spp. (Berk, 2002). Remiantis mokslininkų Noll ir Kamyab (2002) tyrimų duomenimis, tik nedidelis procentas (9 proc.) bakteriologiškai ištirtų krūtin÷s odos pakitimų bakteriologiniu atžvilgiu buvo teigiami.
Kalakutų krūtin÷s odos ir bursos dirginimą bei uždegimą gali sukelti skirtingi veiksniai. Greta genetinių faktorių, įtakos krūtin÷s odos pakitimų formavimuisi turi įvairūs laikymo veiksniai, pulko tankis, pakratų kokyb÷, šviesos r÷žimas, jud÷jimo aparato susirgimai, per ilgas gul÷jimo laikas, padid÷jęs mechaninis krūtin÷s odos apkrovimas (Ellerbrock, 2000). Greitai augantiems ir sunkiųjų veislių kalakutams, esant didelei kūno masei, ypač 8 gyvenimo savaitę pastebimas polinkis bursitų formavimuisi (Noll, Kamyab, 2002).
Mokslininko Ellerbrock (2000) tyrimai parod÷, jog žymiai mažiau krūtin÷s odos pakitimų nustatoma kalakutams, kuriems tenka didesnis plotas.
Noll ir Kamyab (2002) nuomone, pernelyg didelis pulko tankis, enteritai, netinkamai įrengta girdymo sistema gali įtakoti per didelį pakratų dr÷gnumą. D÷l amoniako ir pakratų dr÷gm÷s pakyla pH reikšm÷, kuri taip pat kaip ir išmatomis suterštos plunksnos sukelia uždegiminę krūtin÷s odos reakciją.
Hafez (1999) nuomone, bursitų prevencijai reik÷tų pagerinti veisimo atranką, kad būtų greitesnis paukščių krūtin÷s apsiplunksnavimas, reik÷tų gerinti ir laikymo sąlygas. Prie to priklausytų pakratų valdymas, kokyb÷, krūtin÷s odos mechaninių dirginimų ir pulko tankio sumažinimas, jud÷jimo aktyvumo skatinimas ir kalakutų gul÷jimo laiko sumažinimas.
2.3.5 Spontanin÷ kardiomiopatija (širdies apval÷jimo liga)
Kalakutų kardiomiopatija, dar vadinama širdies apval÷jimo liga – tai dviejų širdies skilvelių išsipl÷timas, galintis sumažinti širdies veiklos efektyvumą arba pabloginti širdies funkcionavimą. Ši liga pasitaiko kalakutams iki 4 sav. amžiaus, bet gali paveikti ir senesnius paukščius (Aziz, 2002 a,b). Kalakutai serga d÷l deguonies stygiaus, neleidžiančio širdies audiniui tinkamai funkcionuoti. Daugeliu atvejų tai įvyksta d÷l padid÷jusio deguonies poreikio, pavyzdžiui, jeigu paukštis sušalęs, jam per karšta ar per greitai auga. Žinoma,
nepakankamas deguonies kiekis aplinkoje (perykloje, transporte arba tvarte) taip pat gali tur÷ti įtakos šiam susirgimui.
Kardiomiopatija padaro labai didelių nuostolių kalakutų pramonei visame pasaulyje. Dauguma ligos paveiktų kalakutų nugaišta, kai kurie išgyvena iki skerdimo. Vidutiniškai gaišta 2 – 5 proc., o ypatingais atvejais net daugiau kaip 20 proc. Sergančių kalakutų svoris gali būti apie 2 kg. Šia liga serga apie 10 proc. visų kalakutų (Aziz, 2002a).
Mokslininko Aziz (2002a) nuomone, predisponuojantys veiksniai yra nepalankios laikymo sąlygos, ypač temperatūra ir oro kokyb÷, taip pat genetiniai veiksniai ir lesinimo įtaka.
2.3.6 Skilvio ir virškinimo trakto susirgimai
Kalakutų pen÷jimo eigoje d÷l atsiradusių enteritų gali padid÷ti nuostolių, nes sumaž÷ja augimas, sumaž÷ja lesalų įsisavinimas ir padid÷ja antibiotikų suvartojimas (Hafez et al., 2000). Poūm÷s ir latentin÷s, be klinikinių požymių pasireiškiančios infekcijos, dažnai siejamos su keletu suk÷l÷jų, ir klinikiniai simptomai daugiausia pasireiškia tik susidarius tam tikroms sąlygoms, kai pasikeičia tvarto mikroklimatas, esant per didelei dujų koncentracijai, dr÷gmei, šlapiam kraikui (Hafez et al., 2000). Ligos eiga dažnai priklauso nuo paukščio amžiaus, organizmo atsparumo ir patiriamo streso. Greta diar÷jos ir dehidratacijos pasireiškia bendri klinikiniai ligos simptomai. Užsikr÷tusiems paukščiams atsiranda bendras sveikatos būkl÷s sutrikimas, nenoras lesti ir pasišiaušusios plunksnos (Hafez, 1997e).
2.3.7 Kv÷pavimo takų susirgimai
Kv÷pavimo takų susirgimai intensyviame kalakutų pen÷jime turi didelę ekonominę reikšmę. Jie gali sudaryti didelių ekonominių nuostolių d÷l padid÷jusio mirtingumo, sumaž÷jusių priesvorių, padid÷jusio antibiotikų suvartojimo, d÷l skerden÷lių brokavimo poskerdiminio tikrinimo metu. Greta respiratorinių simptomų (rinito, tracheito, pneumonijos, oro maišų uždegimo) dažnai paukščiams pasitaiko perikarditas ir peritonitas (Hafez, 2000). Įvairūs virusai (gripo, adenovirusai), bakterijos (P. multocida, E. coli, Chlamydia spp., Bordetella avium, Mycoplasma spp., Streptococcus spp., Staphylococcus spp.) ir mikroskopiniai grybai (Aspergillus fumigatus) penimiems kalakutams įvardijami kaip kv÷pavimo takų susirgimų suk÷l÷jai (Hafez et al., 2000). Ligos eiga, gaištamumas paukščių pulke labai kinta ir daugiausia priklauso nuo infekcinių ir neinfekcinių veiksnių, valdymo,
patirto streso, oro kaitos, pulko tankumo, bakterin÷s tvartų taršos ir kitų susirgimų (Hafez et al., 2000).
Penimiems kalakutams ypač reikšminga yra kolisepticemija. Tai ūmin÷ liga, kuri sukeliama atskiro E. coli serotipo. Kolisepticemija pasitaiko visų pirma jauniems paukščiams 2 – 5 gyvenimo savaitę intensyvaus auginimo sistemose, pažeidžia vidaus organus (perihepatitas, perikarditas) dažnai išsivysto septicemija ar fibrininis serozitas. Paukščių atsparumo sumaž÷jimas d÷l aplinkos veiksnių ar kitų infekcinių ligų padeda atsirasti E. coli infekcijai ir apsunkina ligos eigą. D÷l praktikoje įprasto paukščių laikymo ant žem÷s yra nuolatinis kontaktas su paukščių išmatomis, dujomis (ypač amoniaku) ir pakratais, kas taip pat predisponuoja susirgimą. Ekskrementų dalel÷s, dujos ir dulk÷s gali būti įkv÷ptos, tokiu būdu gali sudirginti ir susilpninti kv÷pavimo takų apsauginius mechanizmus (Hafez, 1996). Šio susirgimo prevencijai turi būti gerinamos laikymo sąlygos, taikoma medikamentų terapija ir imunoprofilaktika (Hafez, 1999).
2.3.8 Ligų ir kitų faktorių įtaka m÷sos kokybei
Literatūroje duomenų apie įvairių susirgimų suk÷l÷jų poveikį m÷sos kokybei n÷ra daug, nes m÷sos kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai atliekami naudojant sveiką arba sąlyginai sveiką žaliavą (Šalaševičien÷ ir kt., 2003). Tyrimai daugiau buvo atliekami su kiaulių m÷sa. Mokslinink÷s A. Šalaševičien÷s su bendraautoriais (2003) teigimu, vis d÷lto nustatomi m÷sos kokybinių rodiklių pokyčiai dažniausiai d÷l medžiagų apykaitos sutrikimų. Sutrikus įvairių medžiagų metabolizmo produktų pašalinimui iš organizmo, blog÷ja m÷sos organoleptin÷s savyb÷s.
Mokslininko Wajda et al. (2003) teigimu d÷l sutrikusios imunin÷s sistemos sergančio gyvūno skerdenoje dažniau randama infekcijų suk÷l÷jų – salmonelių, stafilokokų, streptokokų, E. coli. Infekcija sąlygoja metabolizmą gyvame organizme, o šis apsprendžia prieš ir po skerdimo vykstančius procesus. Gardner et al. (1999) išk÷l÷ hipotezę, jog virusin÷s infekcijos metu, nusilpus imuninei sistemai, organizmas tampa jautrus, ypač antrinei, dažniausiai bakterinei, infekcijai. D÷l to dvigubos infekcijos gyvulių grup÷s bandiniuose pasteb÷ti žymūs pokyčiai organų ir audinių struktūrose. Tod÷l tik÷tina, kad virusinių ir bakterinių infekcijų sukelti pokyčiai raumeniniame audinyje gali veikti cheminę sud÷tį ir lemti biocheminių procesų kokybę žaliavoje autoliz÷s metu.
Autoliz÷s procesams daro įtaką tiek išoriniai (temperatūros pokyčiai, mikroorganizmų, proteolitinių fermentų veikla, natūralūs ir dirbtiniai aktyvatoriai), tiek ir vidiniai veiksniai,
kaip audinio struktūra ir sud÷tis, gyvo organizmo amžius, organo funkcionalumas skerdimo metu, regeneracinis audinio potencialas, aplinkos pH, gyvulio skerdimo sąlygos ir patologinio proceso pobūdis. Autoliziniai su infekcija susiję pokyčiai yra įvairialypiai ir vyksta visoje ląstel÷je, veikdami visus jos organoidus. Palyginant sveikų su virusu infekuotų gyvulių raumenų audiniais, pasteb÷ta, jog ligos atveju metaboliniai procesai gyvame organizme vyksta intensyviau, tai apsprendžia intensyvesnius autoliz÷s procesus postmortem (Šalaševičien÷ ir kt., 2003).
Dailidavičien÷ su bendraautoriais (2008, 2009a, 2009b) nustat÷, jog kiaul÷ms sergant pneumonijomis kinta m÷sos fiziniai - cheminiai parametrai, o taip pat sanitarin÷ m÷sos kokyb÷. Kiaulių plaučių susirgimai tur÷jo įtakos ir m÷sos kietumui, vandeningumui, vandens rišlumo gebai, pH. Nustatytas biogeninių aminų kiekio ir mikrobin÷s taršos padid÷jimas m÷soje, esant plaučių pažeidimams.
Bergmann (1992) nuomone, įvairūs pažeidimai ir patologiniai pakitimai paukščių skerdenoje gali sumažinti jos vertę. Tilley et al. (1996) kaip ypatingai svarbius paukštienos kokybę mažinančius faktorius nurodo nuospaudas, pūsles, bursitus krūtin÷s raumenyse.
Didelį stresą patyrusiems paukščiams iš skerdenos blogiau išteka kraujas, m÷sa blogiau bręsta, pablog÷ja jos kokyb÷ (Nather, 2004).
Mokslininkų Blaha et al. (2001) teigimu, m÷sos mitybin÷ vert÷ priklauso nuo gyvūno rūšies, veisl÷s, lyties, amžiaus, įmitimo, š÷rimo raciono, sveikatingumo, anatomin÷s skerdenos dalies, taip pat nuo technologinių perdirbimo aspektų, laikymo bei sand÷liavimo.
Skirtingų rūšių gyvūnų m÷sa pasižymi skirtingomis savyb÷mis. Priklausomai nuo rūšies, skiriasi m÷sos chemin÷ sud÷tis, skirtingas raumeninio, riebalinio ir jungiamojo audinio santykis. Svarbus faktorius įtakojantis m÷sos kokybę yra veisl÷. Specializuotų m÷sinių veislių paukščiai pasižymi geresn÷mis m÷sin÷mis savyb÷mis, didesne raumenų išeiga skerdenoje (Hopkins et al., 2000). Geras paukščių m÷singumas formuojasi, gausiai juos lesinant subalansuotais pašarais be pertraukos nuo gimimo iki skerdimo. Naudojant racioną, subalansuotą pagal visas maistines ir neorganines medžiagas, sudaromos galimyb÷s gauti ne tik didelį kalakutų mas÷s priesvorį, bet ir reguliuoti m÷sos sud÷tinių dalių santykį.
2.4 Biogeniniai aminai ir jų įtaka m÷sos kokybei
Maisto saugos valdymas turi apimti visą maisto gamybos grandinę − nuo žaliavos paruošimo iki galutinio produkto patekimo vartotojui. Produkto kokybę ir saugą veikia įvairūs
teršalai bei technologinio proceso metu susidarantys junginiai. Biogeninių aminų susidarymui įtakos turi tiek žaliavos kokyb÷, tiek gamybos proceso ypatumai.
Biogeniniai aminai yra organin÷s kilm÷s biologiškai aktyvūs polikationai, dažniausiai susidarantys iš aromatinių ar kationinių amino rūgščių. Visi jie turi teigiamą krūvį ir hidrofobinį karkasą (Medina et al., 2003). Mažos šių junginių koncentracijos nesukelia vartotojams jokio pavojaus, tačiau suvartojus didesnį kiekį, sutrinka natūralus jų katabolizmas, gali pasireikšti intoksikacijos. Biogeniniai aminai dažniausiai susidaro mikroorganizmams dekarbokslininant aminorūgštis (Garmien÷ ir kt., 2006). Biogeniniai aminai yra mikrobiologinio žaliavų ir maisto produktų užterštumo rodiklis (Kalač, Križek, 2003).
Daugiausiai biogeninių aminų nustatoma fermentuotuose m÷sos gaminiuose ir daug mažiau virtuose ar šviežioje m÷soje. Dideli diaminų kiekiai, ypač kadaverino, buvo susieti su žemos kokyb÷s žaliava, kurioje ypač gausu enterobakterijų, o taip pat ir su ornitino ir lizino dekarboksilazių veikla (Bover-Cid et al., 2001; Ansorena et al., 2001).
Nustatyta, kad putrescino susidarymą skatina bakterijų veikla gamybos ir netinkamo saugojimo metu, tuo tarpu spermidinas ir sperminas į produktą patenka iš nekokybiškos žaliavos (Kalač, 2005). M÷sos pasirinkimas, žaliavos atšildymo laikas ir temperatūra yra svarbūs faktoriai įtakojantys biogeninių aminų susidarymą (Maijala et al., 1995).
Biogeniniai aminai m÷soje susidaro dekarboksilinant amino rūgštis veikiant dekarboksilaz÷ms arba sintez÷s būdu pereinant jiems iš vienos formos į kitas.
Bakterin÷s kilm÷s dekarboksilazių kiekis priklauso nuo vyraujančių bakterijų rūšies. Laisvos amino rūgštys, dekarboksilaz÷s ir tinkamos aplinkos sąlygos gali įtakoti biogeninių aminų tipą ir kiekį (Bover-Cid et al., 2001). Dideli biogeninių aminų kiekiai gali sukelti toksikozes. Histaminas dažniausiai aptinkamas ne tik m÷sos produktuose, bet ir žuvyje, o jo sukelti padariniai žmogaus organizme būna sunkūs, pasitaiko net mirties atvejų, tod÷l jų kiekiai žuvies produktuose yra ribojami visose Europos šalyse. Tuo tarpu histamino kiekiai m÷sos produktuose yra tik rekomenduojami riboti pagal Codex Alimentarius ir daugelyje Europos sąjungos šalių n÷ra reglamentuojami.
Nagrin÷jant įvairių biogeninių aminų toksiškumą svarbu atkreipti d÷mesį į tai, jog jiems būdingas sinergizmas, t. y. turi įtakos poveikiui vienas kito atžvilgiu, pvz., histamino toksiškumą didina kadaverinas, putrescinas ir tiraminas (Mantis, 2005) ir taip pasunkina žmogaus organizme sukeltus negalavimus. Kiti junginiai, tokie kaip alkoholis ir acetaldehidas, taip pat gali sustiprinti biogeninių aminų toksiškumą, kadangi jie skatina biogeninių aminų transportavimą, pasisavinimą per žmogaus žarnyno sieneles.
Įvairius biogeninius aminus paveikus karščiu, gali susidaryti šalutiniai toksiški jų skilimo junginiai ar jie gali jungtis su nitritais ir sudaryti kancerogeninius junginius − nitrozaaminus. Tai ypač svarbu žinoti, gaminant termiškai apdorotus m÷sos gaminius su nitritų bei nitratų priedais.
Remiantis paskutinių metų mokslin÷je literatūroje paskelbtais duomenimis, pasteb÷ta, jog biogeninių aminų kiekiai tarp atskirų m÷sos gaminių rūšių plačiai svyruoja. Šviežiuose produktuose paprastai nustatomi putrescinas, kadaverinas, histaminas ir tiraminas (Demeyer et al., 2000), o nedideli kiekiai spermidino ir spermino pasitaiko tiek šviežioje, tiek perdirbtoje m÷soje (Kalač, 2006). Biogeninių aminų kiekiui įtakos turi ir m÷sos pramon÷je naudojami konservantai. Natrio sulfitas naudojamas siekiant sumažinti bendrą mikroorganizmų skaičių, tačiau iššaukia putrescino ir tiramino kiekio padid÷jimą (Bover-Cid et al., 2001). Produkto sand÷liavimo sąlygos taip pat gali paspartinti ar sul÷tinti biogeninių aminų susidarymą m÷sos produkte.
Pasaulyje biogeninių aminų kaupimosi m÷soje prevencija vykdoma gerinant higienos lygį gamybos procesų metu, parenkant kokybišką žaliavą, naudojant monofermentines probiotines kultūras fermentuotų gaminių gamyboje. Siekiant sukurti kuo tobulesnę biogeninių aminų prevenciją, pasaulio mokslininkai ir toliau tiria biogeninių aminų susidarymo m÷sos žaliavoje priežastis ir būdus, nes nuo pradin÷s žaliavos saugos ir kokyb÷s priklauso galutinio gaminio saugumas.
3. METODIKA
Tyrimo atlikimo vieta
Tyrimai buvo vykdomi 2008–2009 metais. Atlikta 2000 – 2009 m. VMVT priešskerdiminio, poskerdiminio tikrinimo ataskaitose registruotų paukščių susirgimų analiz÷. Pakitimų, nustatomų poskerdiminio tikrinimo metu, analizei pasirinkta „X“ m÷sos įmon÷, kurioje buvo skerdžiami BIG – 6 ir BUT – 9 veislių m÷siniai kalakutai iš penkių kalakutų fermų. Buvo skerdžiami 132 – 154 dienų amžiaus kalakutai patinai ir 98 – 104 dienų amžiaus patel÷s. M÷giniai laboratoriniams tyrimams buvo imami iš 147 dienų amžiaus BIG – 6 veisl÷s kalakutų patinų, išaugintų toje pačioje fermoje ir tur÷jusių krūtin÷s bursos uždegimo požymius.
Tyrimų atlikimo schema
Mokslinio tyrimo duomenų rinkimui sukurta lentel÷ (žr. 1 priedą). Įmon÷je „X“ poskerdiminio tikrinimo metu buvo nustatomos ir duomenų rinkimo lentel÷je fiksuojamos kalakutų patologijos. Biogeninių aminų, pH ir pieno rūgšties nustatymas atliktas KTU Maisto intitute, ištirta 18 m÷ginių. Tyrimams imta krūtin÷l÷s raumenys.
Bakteriologiniai tyrimai atlikti Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijos departamente.
Gavus tyrimų rezultatus, atliktas jų apibendrinimas, statistinis įvertinimas ir interpretavimas. Schematiškai tyrimo atlikimas parodytas 3.2.1 paveiksle.
3.2.1 pav. Tyrimo atlikimo schema.
3.3 Tyrimo metodai
Duomenys, reikalingi moksliniam tyrimui atlikti, gauti pasinaudojant šiais duomenų gavimo būdais:
• 2000-2009 metų VMVT veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros ataskaitų duomenų analiz÷;
• kalakutų skerdenų ir vidaus organų poskerdiminis tikrinimas „X“ m÷sos įmon÷s paukščių skerdykloje, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 854/2004.
Kalakutų tiriamųjų grupių sudarymas, atsižvelgiant į nustatytus pakitimus krūtin÷s bursoje:
• I grup÷ – silpnai išreikštas bursos uždegimas (krūtinkaulio srityje nežymi fliuktacija, visai n÷ra arba labai nedidelis suapval÷jimas, n÷ra jokio sukiet÷jimo);
Bakteriologinis tyrimas, Fiziko -cheminis tyrimas
M÷ginių ÷mimas
M÷ginių pristatymas į
NMVRVI mikrobiologinių tyrimų laboratoriją
M÷ginių pristatymas į
KTU Maisto instituto cheminių tyrimų laboratoriją VMVT ataskaitų analiz÷
Poskerdiminis tikrinimas , duomenų analiz÷
Tiriami rodikliai:
- enterobakterijų skaičius;
- koagulazę gaminančių stafilokokų skaičius;
bendras žarninių lazdelių (E. coli)
Tiriami rodikliai: - pieno rūgštis; - pH;
- biogeniniai aminai (PUT, HIS, CAD, TYR, SP, SPMD)
Rezultatų apibendrinimas, statistinis įvertinimas,
interpretavimas
Krūtin÷s raumenys Krūtin÷s raumenys
• II grup÷ – vidutinio stiprumo bursos uždegimas (krūtinkaulio srityje kumščio dydžio fliuktuojantis ar sukiet÷jęs suapval÷jimas, susidaręs 10 – 20 mm diametro butonas); • III grup÷ – stipriai išreikštas bursos uždegimas (dviejų kumščių dydžio fliuktuojantis
ar sukiet÷jęs suapval÷jimas, butonas daugiau nei 25 mm); • K grup÷ – kontrolin÷ grup÷, jokių pakitimų.
Laboratorijoje ištirti krūtin÷s raumenų m÷giniai ir nustatyti šie rodikliai: • fizikiniai - cheminiai (pH, biogeniniai aminai, pieno rūgštis);
• mikrobiologiniai (E. coli, koaguliazę gaminantys stafilokokai, enterobakterijos).
3.3.1 Kalakutų priešskerdiminis, poskerdiminis tikrinimas
Iš Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros 2000 – 2009 metų ataskaitose pateiktų skerdyklose atliktų priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimų rezultatų atrinkti ir susisteminti duomenys apie paukščius. 2007 – 2009 metų analiz÷ atlikta pagal atskiras paukščių rūšis, o kalakutų duomenys palyginami su vištų ir ančių. Sisteminant duomenis atkreiptas d÷mesys į skerdyklose paskerstų paukščių skaičių, palygintas paukščių infekcinių ir neužkrečiamų ligų santykis 2000-2009 metų laikotarpiu.
2008 – 2009 metų laikotarpiu „X“ skerdykloje poskerdiminio tikrinimo metu atlikta kalakutams nustatomų pakitimų analiz÷.
Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta kompiuterine programa Microsoft Excel (2003). Paskaičiuoti aritmetinis vidurkiai, duomenys pateikti procentine išraiška.
3.3.2 Kalakutų m÷sos kokyb÷s įvertinimas bursitų atveju
3.3.2.1 Biogeninių aminų nustatymas
Tyrimui atrinkti Big-6 veisl÷s kalakutai (patinai) 147 dienų amžiaus, auginti vienoje fermoje. Kalakutai paskersti toje pačioje skerdykloje tą pačią dieną ir vienodomis sąlygomis. Iš kiekvienos min÷tos skerdenų grup÷s buvo paimta 18 m÷sos m÷ginių (po pusę krūtin÷l÷s) ir termod÷ž÷je 0+4ºC temperatūroje atgabenti į laboratoriją. Po paskerdimo pra÷jus 24 val., 72 val., 120 val. įvertinti krūtin÷lių fizikiniai-cheminiai rodikliai, laikant m÷są ant pad÷klų aerobin÷mis sąlygomis 0+4ºC temperatūroje.
Biogeninių aminų: putrescino, kadaverino, histamino, tiramino, spermidino ir spermino sililinių junginių kiekybin÷ analiz÷ atlikta efektyviosios skysčių atvirkštinių fazių
chromatografijos metodu. M÷giniai buvo homogenizuoti. Biogeniniai aminai ekstrahuoti 0,4 mol/l perchloro rūgštimi. Ekstrakto dalis 45 min derivatizuota 40ºC dansylchlorido tirpalu (5-dimethylaminonaphtalene-1-sulfonyl chloride). Po derivatizacijos, atv÷sinus iki kambario temperatūros, dansylchlorido likutis pašalintas 25 proc. amoniaku. M÷giniai nufiltruoti per 0,45µm filtrą, įšvirkšti po 20µl ir išanalizuoti HPLC sistemoje. HPLC sistema – kolon÷l÷ LiChroCART® 125-4 plienin÷, eliuentas: B- acetonitrilas, A- amonio acetatas 0,1mol/l (50 % B – 90 % B 19 min, eiga 20 min, po eigos 50 % B 8 min), t÷km÷s sparta 0,9 ml/min, UV detekcija prie 254 nm. Identifikacija atlikta lyginant kiekvieno nustatomo biogeninio amino sulaikymo trukmę su kiekvienos etalonin÷s medžiagos sulaikymo trukme. Kiekybin÷ analiz÷ atlikta pagal vidinio standarto metodą, skaičiuojant smail÷s plotą apibr÷žtam etalonin÷s medžiagos kiekiui.
3.3.2.2 Pieno rūgšties nustatymas
Pieno rūgštis buvo nustatyta kapiliarin÷s izotachoforez÷s metodu, naudojant kapiliarin÷s izotachoforez÷s analizatorių EA 102 (VILLA LABECO s.r.o., Slovakia). Pieno rūgštis buvo išekstrahuota iš m÷sos distiliuotu vandeniu ir po filtravimo nustatyta iš antrinio filtrato. Elektrolitų sistema: mobilus elektrolitas (LE) 5 mM HCl + 15 mM β-alanine + 0,1% M-HEC (metil hydroksietylceliulioz÷), pH = 3,2; terminatorius (TE) 5 mM kaprono rūgštis + TRIS. Analiz÷s sąlygos V=30µl, I1=200µA, I2=50µA, m÷ginio skiedimas distiliuotu vandeniu 1:200.
Pieno rūgšties koncentracija apskaičiuota iš kalibracin÷s kreiv÷s, naudojant ITPPro programą. Metodo jautrumas yra 0,01 mg/100g pavyzdžio.
Biogeninių aminų bei pieno rūgšties vidutin÷ reikšm÷ apskaičiuota iš 2 pakartojimų ir paskaičiuotas standartinis nuokrypis. Statistin÷ duomenų analiz÷ buvo atlikta naudojant SPSS 13,0 for Windows programą.
3.3.2.3 Bakterinio užterštumo nustatymas
Krūtin÷l÷s raumenų mikrobiologiniam tyrimui m÷giniai paimti iškarto po skerdimo. Iš kalakutų, tur÷jusių stipriai išreikšto bursos uždegimo požymius, steriliu peiliu buvo atpjaunami 100 – 150 g krūtin÷l÷s raumenų gabalai, apipilami etilo alkoholiu, nudeginami ir dedami į sterilius maišelius. Maišeliai su m÷giniais talpinami į termod÷žę, kurioje palaikoma 0+4ºC temperatūra ir gabenami į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos departamentą. Krūtin÷l÷s raumenyse nustatytas bendras žarninių
lazdelių (E. coli) skaičius 1g (LST ISO 16649-2:2002), koagulazę gaminančių stafilokokų skaičius 1g (LST EN ISO 6888-1+A1: 2005) ir enterobakterijų skaičius 1 g (LST ISO 21528-2:2004 ).
3.4 Statistinis duomenų įvertinimas
Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas atliktas statistiniu paketu SPSS for Windows (13 versija). Apskaičiuotos lyginamų grupių tiriamųjų požymių vidutin÷s reikšm÷s (aritmetiniai vidurkiai) ir standartiniai nuokrypiai.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1 Kalakutų priešskerdiminio ir poskerdiminio tikrinimo rezultatai
4.1.1 Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros 2000 – 2009 metų ataskaitose pateiktų skerdyklose atliktų priešskerdiminio ir
poskerdiminio tikrinimų rezultatų analiz÷
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos skerdyklose paskerstų paukščių skaičius sistemingai did÷ja (žr. 4.1.1.1 pav.). 2007 – 2009 metų duomenimis didžiąją jų dalį, tai yra 98,9 proc., sudaro vištos. 2009 metais paskerstų kalakutų skaičius nuo visų tais metais paskerstų paukščių sudar÷ 0,99 proc., tai yra 1,18 karto mažiau nei 2007 metais. Mažiausiai paskersta ančių: vidutiniškai 0,06 proc. per metus nuo visų paskerstų paukščių ( žr. 2 priedo 2 lentelę).
0 5000000 10000000 15000000 20000000 25000000 30000000 35000000 40000000 45000000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai P a u k š č ių k ie k is , p ro c .
4.1.1.1 pav. Skerdyklose paskerstų paukščių skaičius 2000-2009 m.
Lietuvos m÷sos įmonių skerdyklose 2000 – 2009 metais poskerdiminio tikrinimo metu apžiūr÷ti 274539360 paukščiai. Analizuojant skerdžiamų paukščių poskerdiminio tikrinimo rezultatus dešimties metų laikotarpiu, sveiki paukščiai sudar÷ 99,05 proc., 0,95 procentams rasti ligoms būdingi pakitimai (žr. 4.1.1.2 pav.).
0 0,5 1 1,5 2 2,5 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai S e rg a n ty s p a u k š č ia i, p ro c .
4.1.1.2 pav. Paukščių poskerdiminio tikrinimo metu nustatytų susirgimų skaičius 2000 – 2009 m. laikotarpiu (nuo paskerstų netur÷jusių klinikinių ligos požymių skaičiaus).
Analizuojant paukščių ligų struktūrą, infekcin÷s ligos sudar÷ 0,68 proc., neužkrečiamos ligos 98,70 proc. nuo visų patologinius pakitimus tur÷jusių paukščių, o nuo visų apžiūr÷tų ir klinikinių ligos požymių netur÷jusių paukščių infekcin÷s ligos sudar÷ 0,01 proc., invazin÷s ligos diagnozuotos tik 2004 metais ir sudar÷ 0,05 proc. tais metais paskerstų paukščių, neužkrečiamosios ligos vidutiniškai sudar÷ 1,04 proc. (žr. 1 – 2 lenteles).
1 lentel÷. Paukščių poskerdiminio tikrinimo metu nustatytų ligų struktūra (nuo paskerstų tur÷jusių patologinius pakitimus paukščių skaičiaus).
Infekcin÷s ligos Invazin÷s ligos Neužkrečiamosios
ligos Metai vnt. % vnt. % vnt. % Visos ligos, vnt. 2000 8303 9,89 0 0,00 75642 90,09 83958 2001 2503 4,42 0 0,00 54152 95,58 56655 2002 3231 4,83 0 0,00 63725 95,17 66956 2003 5311 7,09 0 0,00 69636 92,92 74945 2004 1 0,00 12178 7,68 146475 92,32 158653 2005 2 0,00 0 0,00 239232 100,00 239234 2006 18 0,01 0 0,00 262763 99.99 262781 2007 106 0,02 0 0,00 479320 99,98 479426 2008 335 0,04 0 0,00 814104 99,29 819891 2009 12 0,00 0 0,00 656287 100,00 656299 Iš viso 19822 0,68 12178 0,42 2861230 98,70 2898798
2 lentel÷. Paukščių poskerdiminio tikrinimo metu nustatytų ligų struktūra (nuo paskerstų netur÷jusių patologinių pakitimų paukščių skaičiaus).
Infekcin÷s ligos Invazin÷s ligos Neužkrečiamos ligos Metai Apžiūr÷ta paukščių, vnt. vnt. % vnt. % vnt. % 2000 13588582 8303 0,06 0 0,00 75642 0,56 2001 15779454 2503 0,02 0 0,00 54152 0,34 2002 16317723 3231 0,02 0 0,00 63725 0,39 2003 21015201 5311 0,02 0 0,00 69636 0,33 2004 25472309 1 0,00 12178 0,05 146475 0,57 2005 29594104 2 0,00 0 0,00 239232 0,81 2006 39323748 18 0,00 0 0,00 262763 0,67 2007 36671347 106 0,00 0 0,00 479320 1,31 2008 38199338 335 0,00 0 0,00 814104 2,13 2009 38677464 12 0,00 0 0,00 656287 1,70 Viso: 274639270 19822 0,01 12178 0,00 2861336 1,04
Per pastarąjį dešimtmetį infekcinių ligų skaičiaus kitimas vyko nesistemingai (žr. 4.1.1.3 pav.). Daugiausia jų nustatyta 2000 metais - 0,06 proc., o 2001-2003 – 0,02 proc. nuo bendro paskerstų paukščių skaičiaus. Nuo 2004 metų infekcinių ligų skaičius labai sumaž÷jo ir siekia vidutiniškai 79 atvejus per metus.
0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 9000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai A tv e jų s k a ič iu s , v n t.
4.1.1.3 pav. Paukščių infekcinių ligų diagnozavimo tendencija 2000-2009 m.
Paukščiams salmonelioz÷ diagnozuota beveik kasmet (išskyrus 2002 m.) ir infekcinių ligų struktūroje sudar÷ 0,59 proc. (žr. 2 priedo 3 lentelę). 2007 – 2009 metų laikotarpiu salmonelioz÷ nustatyta tik vištoms.
Neužkrečiamų ligų apimtys nuo 2000 metų iki 2003 metų beveik nekito ir siek÷ vidutiniškai 65788 atvejų per metus, t.y. vidutiniškai 93,15 proc. visų diagnozuojamų susirgimų (žr. 2 priedo 3 lentelę), o per paskutiniuosius penkerius metus siekia 99,98 proc. 2008 metais neužkrečiamų ligų nustatyta 5,5 karto daugiau nei 2004 metais (žr. 4.1.1.4 pav.).
0 100000 200000 300000 400000 500000 600000 700000 800000 900000 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai A tv e jų s s k a ič iu s , v n t.
4.1.1.4 pav. Paukščių neužkrečiamų ligų diagnozavimo tendencija 2000-2009 m.
Nuo 2007 metų VMVT veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros metin÷se ataskaitose pateikiami duomenys atsižvelgiant į paukščių rūšį. Kalakutams infekcin÷s ligos diagnozuotos 2007-2008 metais ir sudar÷ 0,02 – 0,07 proc. visų apžiūr÷tų, klinikinių požymių netur÷jusių kalakutų. Antims infekcin÷s ligos nediagnozuotos, o vištoms tik pavieniai atvejai (12-104 paukščiai). Nei vienai paukščių rūšiai nebuvo diagnozuotos invazin÷s ligos. Tuo tarpu neužkrečiamosios ligos dažniausiai nustatytos kalakutams 5,36 – 10,77 proc. (vidutiniškai 8,30 proc.), vištoms neužkrečiamosios ligos sudar÷ 1,31 – 2,05 proc., o antims analogiškai – 0,00- 0,29 proc. (žr. 6 priedą). 0 2 4 6 8 10 12 2007 2008 2009 Metai P a u k š č ių k ie k is , p ro c . Vištos Kalakutai Antys
Atlikus dešimties metų VMVT veterinarini÷s sanitarin÷s priežiūros metinių ataskaitų analizę, lieka neaiški neužkrečiamųjų ligų struktūra, kadangi n÷ra pateikiami duomenys, kokios neužrečiamosios ligos diagnozuojamos poskerdiminio tikrinimo metu. Tod÷l vienoje paukščių skerdykloje atlikome poskerdiminę ekspertizę ir registravome vidaus organuose ir skerdenose randamus pakitimus.
4.1.2 „X“ įmon÷je atlikto kalakutų poskerdiminio tikrinimo rezultatai
Pakitimų, nustatomų paukščių poskerdiminio tikrinimo metu, analiz÷ atlikta 2008 – 2009 metų laikotarpiu vienoje kalakutų skerdykloje, į kurią buvo vežami skersti paukščiai, išauginti Lietuvoje. Poskerdiminio tikrinimo metu iš viso apžiūr÷ti 18672 kalakutai (14675 patinai, 3997 patel÷s) ir jų vidaus organai. Iš jų daugiau nei ketvirtadaliui, tai yra 27,78 proc. kalakutų nustatytos įvairios patologijos (žr. 3 lentelę).
3 lentel÷. Paukščių poskerdiminio tikrinimo metu nustatyti pakitimai Kalakutai Big-6 (patinai) Kalakutai Big-6 (patel÷s) Nustatyti pakitimai Vnt. % Vnt. % Paskersta kalakutų 14675 - 3997 -
Iš jų nustatyta patologijų 4627 31,53 560 14,01
Infekcin÷s ligos 3 0,02 - - Parazitin÷s ligos - - - - Neužkrečiamosios ligos: Krūtin÷s nuospauda 210 1,43 - - Bursitas 1078 7,35 10 0,25 Dermatitas 670 4,56 99 2,48 Ascitas 98 0,67 1 0,03 Peritonitas 133 0,91 3 0,08
Oro maišų uždegimas 48 0,33 - -
Perikarditas 693 4,72 158 3,95
Padid÷jusios kepenys 5220 35,57 1130 28,27
Padid÷jusi blužnis 4176 28,46 946 23,67
Hepatitas 875 5,96 103 2,58
Riebalin÷ kepenų degeneracija 353 2,41 34 0,85
„Žalios“ kepenys 1134 7,73 236 5,90
Artritas 523 3,56 23 0,58
Pododermatitas 14021 95,54 340 8,51
Sparno traumos (hematoma, lūžis) 217 1,48 57 1,43
Galūnių traumos (hematoma, lūžis) 97 0,66 15 0,38
Odos plyšimas 264 1,80 73 1,83
Taip pat nustatyta sergamumo dažnio priklausomyb÷ nuo lyties. Daugiausiai susirgimų nustatyta patinams. Iš visų paskerstų ir apžiūr÷tų patinų net trečdaliui aptikti tam tikri susirgimai, taip pat traumos. Tuo tarpu patelių šis rodiklis daugiau nei du kartus mažesnis ir siekia vos 14,01 proc. (žr. 4.1.2.1 pav.).
31,53 14,01 0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 30,00 35,00 Nustatyta patologijų P a u k š č ių s k a ič iu s , % Patinai Patel÷s
4.1.2.1 pav. Patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Patologiniai pakitimai, būdingi infekcin÷ms ligoms, buvo nustatyti 3 kalakutams (l÷tin÷s Mareko ligos požymiai) tai sudar÷ 0,02 proc. visų paskerstų paukščių. Dešimties metų VMVT veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros ataskaitose nurodoma, jog paukščių infekcinių ligų vidurkis yra 0,12 proc. Invazinių ligų poskerdiminio tikrinimo metu nebuvo nustatyta.
Tarp pakitimų, priskiriamų neužkrečiamoms ligoms, vyravo pododermatitai. Jie nustatyti 95,54 proc. kalakutų patinams ir 8,51 proc. patel÷ms. Gana dažnai nustatytos ir kepenų patologijos: kalakutams patinams padid÷jusios kepenys sudar÷ 35,57 proc., patel÷ms – 28,27 proc. nuo paskerstų kliniškai sveikų paukščių. „Žalios kepenys“ kalakutams patinams sudar÷ 7,73 proc., o patel÷ms – 5,90 proc. Hepatitai nustatyti 5,96 proc. patinų ir 2,58 proc. patelių. Riebalin÷ kepenų degeneracija nustatyta 2,41 proc. patinų ir 0,85 proc. patelių.
Tarp kitų pakitimų kalakutams patinams gana didelį procentą sudaro krūtin÷je randami bursitai – 7,35 proc., dermatitai – 4,56 proc., artritai sudaro 3,56 proc., peritonitai – 0,91 proc., ascitai – 0,67 proc. Kalakutų patelių analogiški rodikliai gerokai mažesni: bursitai - 0,25 proc., dermatitai – 2,48 proc., artritai – 0,58 proc., peritonitai – 0,08 proc., ascitai - 0,03 proc.
Pakitimai d÷l technologinio proceso pažeidimo sudar÷ 3,94 proc. kalakutams patinams ir 3,63 proc. kalakutų patel÷ms. Sparnų traumos - 1,47 proc., galūnių traumos - 0,6 proc., odos plyšimai - 1,8 proc., lesimo žym÷s 1,44 proc. kalakutų.
Gana dažna patologija - bursitas. Bendrame poskerdimin÷s ekspertiz÷s metu nustatytų patologijų kontekste tai sudaro beveik 21 proc. (žr. 4.1.2.2 pav.).
79,02%
20,98%
Bursitas Kt. patologijos
4.1.2.2 pav. Bursitų pasiskirstymas visų patologijų kontekste.
Patinams bursitas nustatytas dažniau nei patel÷ms (žr. 4.1.2.3 pav.). Toks pasiskirstymas aiškinamas santykinai dideliu mas÷s bei skerdiminio amžiaus skirtumu. Daugiau nei pusei šią patologiją turinčių patinų (66,42) proc. nustatytas silpnai išreištas bursos uždegimas, 25,88 proc. – vidutinio stiprumo ir 7,7 proc. – stipriai išreikštas bursos uždegimas. Tuo tarpu patel÷ms iki skerdiminio amžiaus pasireišk÷ tik silpnai išreištas bursos uždegimas (žr. 4.1.2.4 pav.). 23,30 1,79 0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 Bursitai P a u k š č ių s k a ič iu s , % Patinai Patel÷s
66,42 100,00 25,88 0,00 7,70 0,00 0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 50,00 60,00 70,00 80,00 90,00 100,00 P a u k š č ių k ie k is , %
silpnai išreikštas vidutinio stiprumo stipriai išreištas Bursitas
Patinai Patel÷s
4.1.2.4 pav. Bursitų pasiskirstymas esant skirtingo intensyvumo bursos uždegimui.
„X“ įmon÷s skerdykloje atlikto poskerdiminio tikrinimo rezultatai rodo, jog bursitai kalakutų krūtin÷l÷s srityje, yra opi problema, ypač patinams. Tod÷l siekiant kuo mažesnių ekonominių nuostolių, svarbu atkreipti d÷mesį į bursitų prevenciją ir eliminuoti ligos priežastis.
4.2 Biogeninių aminų susidarymo sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je tyrimai
Atlikus tyrimą nustatyta, jog biogeninių aminų bendro kiekio krūtin÷l÷je reikšmingi skirtumai buvo tarp III grup÷s lyginant tiriamąsias grupes su kontroline 5 parų po paskerdimo laikotarpiu. Silpnai išreišto bei vidutinio stiprumo bursos uždegimo atvejais kalakutų krūtin÷l÷je bendras biogeninių aminų kiekis mažai skyr÷si nuo kontrolin÷s grup÷s visą brandinimo laikotarpį (žr. 4.2.1 pav.).
0 100 200 300 400 500 600 I II III K Skerdenos grup÷s B A , m g /k g 24 h 72 h 120 h
4.2.1 pav. Biogeninių aminų susidarymo dinamika kalakutų krūtin÷l÷je su pakitimais ir be 120 h po paskerdimo laikotarpiu.
Stipriai išreikšto bursos uždegimo atveju vidutinis putrescino (204,1 mg/kg) ir spermino (184,5 mg/kg) kiekis pirmą parą buvo žymiai didesnis negu kitų biogeninių aminų. Bendras biogeninių aminų kiekis III grup÷s kalakutų krūtin÷l÷se buvo žymiai didesnis negu kontrolin÷s grup÷s m÷soje ir mažesnio laipsnio pažeidimų grup÷se, vidutin÷ vert÷ pirmą parą po paskerdimo buvo atitinkamai 504,7 mg/kg. Silpnai išreikšto bursito atveju kalakutų skerdenos krūtin÷l÷ nežymiai skyr÷si nuo sveikų.
4 lentel÷. Biogeninių aminų vidutiniai kiekiai (mg/kg) kalakutų krūtin÷l÷je su patologiniais pakitimais ir be jų.
Skerdenų grup÷
Valandos po
paskerdimo PUT HIS KAD TYR SPMD SP Bendras
24 67,0±1,34 12±0,24 3,5±0,7 7,3±0,15 27,4±0,54 11,3±0,23 128,5±2,57 72 63,4±1,27 11,3±0,23 4,7±0,09 4,9±0,10 30,1±0,60 34,4±0,64 148,8±2,98 I 120 113,5±3,40 19,7±0,59 14,6±044 3,7±0,09 26,3±0,79 34,9±1,05 212,7±6,38 24 59±1,18 0,8±0,02 3,6±0,07 2±0,04 13,9±0,27 23,5±0,47 102,8±2,06 72 36,2±0,72 22,2±0,44 10,5±0,21 3±0,06 15,3±0,30 82,2±1,64 169,5±3,39 II 120 75,5±2,27 93,2±2,8 37,5±1,13 6,5±0,19 19,3±0,58 20,6±0,62 252,6±7,58 24 204,1±4,08 13,6±0,27 16,2±0,32 12,6±0,25 73,7±1,47 184,5±3,64 504,7±10,09 72 119,2±2,38 81,1±1,62 13,4±0,26 71,9±0,1,44 48,2±0,96 149,9±3,00 483,7±9,67 III 120 152,7±4,58 155,8±4,67 31,6±0,95 77,5±2,32 65,6±1,97 51±1,53 534,2±16,02 24 56,2±1,12 10,4±0,21 1,3±0,03 9,3±0,19 28,7±0,57 14,4±0,29 120,3±2,41 72 67,5±1,35 15,3±0,31 2,6±0,05 12,8±0,26 30,2±0,60 15,1±0,30 143,5±2,87 K 120 76,4±2,29 19,3±0,58 6,4±0,19 20,4±0,61 45,6±1,37 42,4±1,27 210,5±6,32
4.3 Pieno rūgšties susidarymo sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je tyrimai
Pieno rūgšties vidutinis kiekis 5 parų po paskerdimo laikotarpiu did÷jo tik kontrolin÷s grup÷s (nuo 0,737 iki 1,019 mg/100g) ir I grup÷s krūtin÷l÷j÷ – nuo 0,72 iki 0,983 mg/100g. Kitų ligos išsekintų paukščių su stipresniais bursito ligos požymiais grupių krūtin÷l÷je pieno rūgšties kiekis kito nežymiai (žr. 4.3.1 pav.).
0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 I II III K Skerdenos grup÷s P ie n o r ū g š ti s , m g /1 0 0 g 24 h 72 h 120 h
4.3.1 pav. Pieno rūgšties susidarymas kalakutų krūtin÷l÷je 120 h laikotarpiu po paskerdimo.
Vidutin÷s pH vert÷s kalakutų, kuriems buvo nustatytas stipriai išreikštas bursos uždegimas, krūtin÷l÷je brandinimo laikotarpiu sumaž÷jo nuo 5,85 iki 5,78 ir buvo žymiai didesn÷s negu kontrolin÷s, I ir II grup÷s (žr 4.3.2 pav.).
5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 5,9 I II III K Skerdenos grup÷s p H 24 h 72 h 120 h
4.3.2 pav. Vidutin÷s pH vert÷s kalakutų krūtin÷l÷je 120 h laikotarpiu po paskerdimo.
Tyrimų rezultatai rodo, kad kalakutų, sirgusių stipriai išreikštu bursitu, m÷sa buvo netinkama maistui, o vidutinio stiprumo bursito atveju, m÷sa netinkama laikymui ar brandinimui, bet gali būti perdirbta pirmą parą po paskerdimo, termiškai apdorojant. Reikšmingi skirtumai tarp m÷sos pH reikšmių, pirmą parą po paskerdimo tarp III ir kontrolin÷s grupių rodo, kad kalakutų su min÷tomis patologijomis m÷sa turi DFD sindromo (dark – tamsus, firm – kietas, dry – sausas) požymių.
4.4 Bakterijų kiekis sveikų ir sirgusių bursitu kalakutų krūtin÷l÷je
Ištyrus kalakutų krūtin÷l÷s raumenis esant skirtingo intensyvumo bursos uždegimui, ir palyginus juos su sveikų kalakutų (kontroline grupe), pasteb÷ta, jog pirmą parą po paskerdimo kontroliniai ir I gr. m÷giniai mikrobiologiniu požiūriu praktiškai nesiskyr÷. Juose aptikta beveik vienodi enterobakterijų ir E.coli kiekiai. Esant vidutinio stiprumo ir išreikštam bursos uždegimui šių mikroorganizmų nustatyta atitinkamai 3 - 4 kartus daugiau. Be to, šiose grup÷se dar aptikta ir koagulazę gaminančių stafilokokų. Didžiausias bakterinis užterštumas krūtin÷l÷s raumenyse nustatytas esant stipriai išreikštam bursos uždegimui. Daugiausia aptikta enterobakterijų ir E. coli, atitinkamai 4 lgKVS/g ir 3,8 lgKVS/g. Koagulazę gaminačių stafilokokų kalakutų krūtin÷l÷s m÷ginyje nustatyta 3,3 lgKVS/g .
Taigi, stipriai išreikšto bursos uždegimo požymių tur÷jusių kalakutų krūtin÷l÷je bakterinis užterštumas net 4 kartus didesnis nei m÷giniuose, paimtuose iš sveikų kalakutų.
4.4.1 pav. Vidutinis bakterijų skaičius kalakutienos krūtin÷l÷je su ir be bursito požymių pirmą parą po paskerdimo.
4 0,9 1,2 3 3,8 0,7 0,7 2,8 1,3 3,3 0 1 2 3 4 5 kontrol÷ 1 gr. 2 gr. 3 gr. lg K S V /g
5. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikdamas patikrinimus prieš skerdimą ir po skerdimo, valstybinis veterinarijos gydytojas turi patikrinti ir išanalizuoti skersti skirtų gyvūnų iš jų kilm÷s ūkių dokumentuose pateiktą atitinkamą informaciją ir atsižvelgti į šio patikrinimo ir analiz÷s rezultatus. Valstybinis veterinarijos gydytojas turi patikrinti, kad gyvūnai būtų skerdžiami tik po to, kai skerdyklos operatorius gauna atitinkamą informaciją, susijusią su maisto grandine, ir ją patikrina.
Mokslininkų nuomone, vis dar trūksta tinkamų kontrol÷s galimybių vertinant įmonių – tiek÷jų gyvūnų sveikatos būklę. Zoonoz÷s pasireiškia daugiau subkliniškai ir n÷ra matomų pakitimų skerdenose bei organuose (Mauerberger, 2002). Subkliniškai pasireiškiančios zoonoz÷s yra pagrindin÷ žmonių apsinuodijimų maistu priežastis. Iki šiol žmonių susirgimų salmonelioze šaltiniu laikomi paukščiai, nors paskutinį dešimtmetį kiauliena taip pat nurodoma kaip žmonių apsinuodijimų, sukeliamų S. enteritidis šaltinis.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos skerdyklose paskerstų paukščių skaičius sistemingai did÷ja. 2007 – 2009 metų duomenimis didžiąją jų dalį, tai yra 98,86 proc., sudaro vištos. 2009 metais kalakutų paskersta 0,99 proc., tai 1,18 karto mažiau nei 2007 metais. Mažiausiai paskersta ančių: vidutiniškai 0,06 proc. per metus nuo visų paskerstų paukščių.
Paukščių infekcinių ligų požiūriu situacija Lietuvoje yra palanki. Per pastarąjį dešimtmetį infekcinių ligų skaičiaus kitimas vyko nesistemingai. Daugiausia jų nustatyta 2000 metais ir 2003 metais, tai sudaro atitinkamai 0,06 proc. ir 0,03 proc. nuo prieš skerdimą apžiūr÷tų paukščių skaičiaus. Nuo 2004 metų infekcinių ligų skaičius labai sumaž÷jo ir siekia vidutiniškai 79 atvejus per metus. Salmonelioz÷ diagnozuota beveik kasmet (išskyrus 2002 m.) ir infekcinių ligų struktūroje sudar÷ 0,59 proc. 2007 – 2009 metų laikotarpiu salmonelioz÷ nustatyta tik vištoms.
Neužkrečiamų ligų apimtys nuo 2000 metų iki 2003 metų beveik nekito ir siek÷ vidutiniškai 65788 atvejų per metus, t.y. vidutiniškai 93,15 proc. visų diagnozuojamų susirgimų, o per paskutiniuosius penkerius metus siekia 99,98 proc. 2008 metais neužkrečiamų ligų nustatyta 5,5 karto daugiau nei 2004 metais. Kalakutams infekcin÷s ligos diagnozuotos 2007-2008 metais ir sudar÷ 0,02 – 0,07 proc. visų apžiūr÷tų, klinikinių požymių netur÷jusių kalakutų. Antims infekcin÷s ligos nediagnozuotos, o vištoms tik pavieniai atvejai (12 - 104 paukščiai). Nei vienai paukščių rūšiai nebuvo diagnozuotos invazin÷s ligos. Tuo tarpu neužkrečiamosios ligos dažniausiai nustatytos kalakutams 5,36 – 10,77 proc.
(vidutiniškai 8,30 proc.), vištoms neužkrečiamosios ligos sudar÷ 1,31 – 2,05 proc., o antims analogiškai – 0,00- 0,29 proc.
Taigi, skerdžiamiems paukščiams yra aktuali neužkrečiamųjų ligų problema. Tačiau iki šiol lieka neaiški neužkrečiamųjų ligų struktūra, nes VMVT veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros ataskaitose n÷ra pateikiami duomenys, kokios neužkrečiamosios ligos diagnozuojamos poskerdiminio tikrinimo metu. Tokios situacijos nustatymas yra ypač reikšmingas, nes bet koks gyvūno sveikatos sutrikimas ne tik sukelia tam tikrų organų pažeidimus, bet ir tiesiogiai veikia skerdžiamų gyvūnų skerdenų sanitarinę būklę bei kokybę, tai yra itin svarbi maisto kontrol÷s grandin÷s dalis, užtikrinant maisto saugumą, o kartu ir visuomen÷s sveikatą. Be to, išsiaiškinus neužkrečiamųjų ligų problemas atskiruose įvairaus tipo paukštininkyst÷s ūkiuose, būtų mažesni gamybos kaštai, geresnis konkurencingumas, pagerinta gyvulių gerov÷, sumažintas antibiotikų vartojimas, aukšto sveikatingumo lygio gyvūnai bandos atnaujinimui, saugi produkcija žmogui.
Mokslininkų nuomone, privalo būti sukurta integruota kokyb÷s užtikrinimo sistema, siejanti atsirandantį informacijos srautą, kurios tikslas – kiek galima anksčiau iki skerdimo, t. y. jau gyvūnų auginimo įmon÷je, atpažinti ir sumažinti susirgimus bei galimą taršą (užkr÷timą). Integruota kokyb÷s užtikrinimo sistema, sukurta atitinkamoje skerdykloje, turi naudotis standartizuota duomenų apskaita kaip svarbiu informacijos instrumentu (Pointon et al., 1999). Veterinarin÷s inspekcijos duomenys leidžia daryti išvadas tiek apie gyvulių bandos sveikatingumą, tiek apie skerdenos kokybę (Köfer et al., 2001). Taip gauti duomenys kartu su auginimo įmon÷je sukaupta informacija (pvz.: buvę susirgimai, gydymas, atliktų tyrimų rezultatai) duoda bendrą (kompleksinę) informaciją apie gyvūnų sveikatą ir preliminarias išvadas apie skerdenų kokybę. Pagrindinis tikslas – funkcionuojanti informacin÷ sistema, kuri surinktų informaciją apie skerdžiamus gyvulius ir padarytų ją prieinamą (Fries, 2000; Predoiu, 2000; Petersen et al., 2002; Schulze Althoff, 2002).
VMVT veterinarin÷s sanitarin÷s priežiūros ataskaitose n÷ra nurodomos neužkrečiamųjų ligų atveju rastos patologijos. Tod÷l „X“ m÷sos įmon÷s skerdykloje atlikome kalakutų priešskerdiminį ir poskerdiminį tikrinimą bei registravome vidaus organuose ir skerdenose randamus pakitimus. Iš viso ištyr÷me 18672 kalakutus. Poskerdiminio tikrinimo metu daugiau nei ketvirtadaliui, tai yra 27,78 proc. kalakutų nustatytos įvairios patologijos. Įvertinus poskerdimin÷s ekspertiz÷s rezultatus, pasteb÷ta sergamumo dažnio priklausomyb÷ nuo lyties. Daugiausiai susirgimų nustatyta patinams. Iš visų paskerstų ir apžiūr÷tų patinų net trečdaliui aptikti tam tikri pakitimai, taip pat traumos. Tuo tarpu patelių šis rodiklis daugiau nei du kartus mažesnis ir siekia vos 14,01 proc.
