LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Raimonda Šliaudarytė
EKOLOGINĖS TRIUŠIŲ MITYBOS TYRIMAS IR
PRITAIKYMAS LIETUVOJE
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Magistro darbas atliktas 2003 – 2005 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje, Olštyno Varmijos - Mazūrijos universiteto, Bioinžinerijos fakulteto Pašarų tyrimo laboratorijoje (Lenkija).
Magistro darbą paruošė: Raimonda Šliaudarytė
(Vardas, pavardė) (parašas)
Magistro darbo vadovas: dr. Paulius Matusevičius LVA Gyvulininkystės katedra
(parašas)
Recenzentas: e.prof.p.dr. Bronius Bakutis
TURINYS
ĮVADAS 4
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ, PRINCIPAI, BENDRI
REIKALAVIMAI 6
2. REKOMENDACIJOS EKOLOGINIAM TRIUŠININKYSTĖS ŪKIUI 8 2.1 Triušių virškinimo sistemos ypatumai ekologiniame ūkyje 8
2.2 Ekologiniai pašarai. Triušių šėrimas 14
2.3 Triušių laikymo sistemos. Pastatų mikroklimatas 17
2.4 Triušių priežiūros higiena 19
2.5 Triušių gydymas 20
2.6 Produkcija 21
2.7 Ekologinio triušių ūkio apskaita 22
2.8 Ekologinio triušių ūkio sertifikavimas 22
3. METODIKA 24
4. TYRIMŲ REZULTATAI 28
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 35
LITERATŪROS SĄRAŠAS 38
ĮVADAS
Ekologinio ūkininkavimo augimą per keletą pastarųjų metų visoje Europoje paspartino didėjantis vartotojų rūpinimasis savo sveikata ir noras valgyti sveiką maistą (Maskoliūnaitė, 2004).
Lietuvoje sukurta gana palanki verslinė aplinka ekologiniam ūkininkavimui: sukurta ir su ES suderinta ekologinių ūkių ir produktų sertifikavimo ir ženklinimo sistema,veikia ekologinių ūkių ekonominės paramos ir švietimo sistemos, formuojasi šalies vidaus ekologinių produktų rinka, suformuotos pakankamos prielaidos ekologinių produktų eksportui (Astromskienė ir kt., 2004).
Nuo seno, kiekvienam vartotojui rūpėjo saugus maistas, gyvūnų gerovė, bei gyvulininkystės poveikis aplinkai. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais sparčiai didėjant aplinkos taršai dėl intensyvaus gyvūnų auginimo, prastėjant gyvulininkystės produkcijos kokybei, blogėjant gyvulių laikymo sąlygoms, žmonės pradėjo ieškoti atsvaros. Viena iš jų - ekologinė gyvulininkystė (Liorančas ir kt., 2004).
Daugelis specialistų tiki, kad ekologinis ūkininkavimas gali išspręsti visas neigiamas tradicinio žemės ūkio problemas. Pažvelgus kitu aspektu - ekologinės žemės ūkio produkcijos gamyba tenkina siauros vartotojų grupės interesus (ekologiški produktai brangesni ir jų pagaminama santykinai mažiau nei tradiciniu būdu, šių produktų rinka nėra didelė), todėl tokiai veiklai būtina valstybės parama (Liučvaitienė ir kt., 2004).
Ekologinė triušininkystė Lietuvoje tai nauja sritis, tačiau tokį ūkį norinčių turėti vis daugėja. Šiuo metu sertifikuotus triušininkystės ūkius turi ūkininkė Tatjana Žigačiova (Buivūnų k., Žaslių sen., Kaišiadorių r.), D. Kučinskiene (Antakščių k., Alantos sen., Molėtai) - augina 113 triušių, J. Lukšys (Norvaišų k., Klausučių sen., Vilkaviškis.) - augina 55 triušius (Rutkovaitė, 2003).
Pagrindinius triušių šėrimo strategijų tikslus ekologiniame ūkyje galima apibūdinti taip: • atsižvelgti į triušių anatominius-fiziologinius ypatumus;
• pakankamai aprūpinti triušius maisto medžiagomis;
• suteikti galimybę pasireikšti būdingam triušių pašaro įsisavinimui, tinkamai parenkant pašarus, šėrimo techniką bei įrengiant šėrimo vietas;
• užtikrinti pašarų cirkuliaciją ūkio ir regioniniu lygmeniu, efektyviai naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius;
Žemės ūkio gyvulių laikymo ir ūkio valdymo sistemų patobulinimui bei pritaikymui užsienio šalių praktikoje skiriamas didelis dėmesys, vykdomi tyrimai, susiję su veiksnių, turinčių poveikį gyvulių sveikatai, gerbūviui bei produktyvumui, išaiškinti.
Šio tiriamojo darbo esmė yra išaiškinti, išanalizuoti ekologinės triušininkystės būklę, įvertinti ekologines auginimo, laikymo, šėrimo technologijas. Dėl maisto medžiagų kiekio nepastovumo ekologinio ūkio pašaruose atlikti pašarų analizes (Bakutis ir kt., 2004).
Temos aktualumas – ekologinė gyvulininkystė Lietuvoje nauja sritis, todėl išsamių tyrimų ir bandymų su gyvūnais nebuvo atlikta.
Bandymo tikslas – ištirti naudojamų racionų maisto medžiagų virškinamumą, šeriant triušius ekologiškais pašarais.
Darbo uždaviniai – įvertinti ekologiško triušių šėrimo privalumus ir trūkumus, nustatyti ekologinio šėrimo įtaką pašaro maisto medžiagų virškinamumui ir mėsos kokybei.
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ, PRINCIPAI,
BENDRI REIKALAVIMAI
Ekologinis žemės ūkis užima ypatingą vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Jis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis. Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.) (Jansen ir Pein, 2004).
Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį.
Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:
• auginti triušius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes;
• sumažinti aplinkos taršą; • saugoti biologinę įvairovę;
• maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes juos saugant ir perdirbant.
Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu.
Ekologinę triušininkystę vystyti galima tik turint žemės. Priklausomai nuo žemės ūkio naudmenų yra ribojamas triušių skaičius (Bakutis, 2003). Didžiausias leistinas triušių patelių skaičius viename žemės ūkio naudmenų hektare – 100 vienetų (Bakutis, 2004).
Ekologinės gamybos ūkyje triušiai turi augti sveiki ir duoti kokybišką produkciją. Tai pasiekiama pasirenkant atsparias ligoms, gerai prisitaikiusias prie vietos sąlygų gyvūnų rūšis, užtikrinant jų gerovę atitinkančius reikalavimus ir šeriant kokybiškais pašarais. Pagrindinę ūkyje naudojamų pašarų dalį turi sudaryti ekologinės gamybos ūkiuose išauginti pašarai, kurie turi atitikti kokybinius sanitarinius reikalavimus.
Laikymo sąlygos turi atitikti triušių auginimo keliamus reikalavimus. Reikia sudaryti galimybes triušiams laisvai tenkinti dar išlikusius laukinių protėvių instinktus, būti atvirame ore, atsižvelgiant į sezoną, amžių, fiziologinę būklę.
jam nedelsiant turi būti suteikta veterinarinė pagalba ir gydymas. Pirmenybė teikiama alternatyviems gydymo būdams (fitoterapiniams, hemoterapiniams). Jei toks gydymas efekto neduoda, galima panaudoti sintetinius (cheminius) veterinarinius vaistus. Visa tai reikia griežtai registruoti apskaitos žurnale. Taip pat reikia numatyti produkcijos vartojimo būdą po gydymo (Bakutis, 2003).
Visą ekologinio žemės ūkio veiklą reglamentuojančio direktyvos:
1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų; ženklinimas apie ekologišką produkto kilmę numatyta direktyvoje 79/112/EEB, su
paskutiniais padarytais pakeitimais direktyva 89/395/EEB (http://www.europa.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexdoc!prod!CELEXnumdoc&lg
2. REKOMENDACIJOS EKOLOGINIAM
TRIUŠININKYSTĖS ŪKIUI
2.1 Triušių virškinimo sistemos ypatumai ekologiniame ūkyje
Triušiai priklauso graužikų būriui kiškinių šeimai. Triušiai intensyviai dauginasi. Jie lytiškai subręsta labai anksti – 4 - 5 mėnesių, priklausomai nuo stambumo. Patelės poruojasi bet kuriuo metų laiku. Per metus iš vienos patelės vidutiniškai gaunama 4 - 6 vados, kiekvienoje iš jų – po 6 - 8 triušiukus.
Pakankamai gaudami pašaro, triušiukai intensyviai auga. Mėsinių – kailinių ir mėsinių veislių triušiai 2,3-3,0 kg sveria būdami 3 mėn. amžiaus. Triušiai nustoja augti sulaukę 8 - 10 mėnesių. Jie gali gyventi 7-10 metų, tačiau produktyvumas, mėsingumas, kailio kokybė, mėsinės savybės nuo 3-7 metų pradeda prastėti, todėl jų ekonomiškai ilgiau laikyti netikslinga.
Triušis – žolėdis gyvūnas, turintis graužikams būdingą dantų sistemą. Suaugę triušiai turi 28 nuolatinius dantis. Viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje yra po 2 didelius kaplius ir po vieną porą mažų (Gaidžiūnienė, 2001).
Visi triušių dantys auga nuolat. Apatinio žandikaulio dantys auga greičiau nei viršutinio. Pakankamą dantų dilinimą garantuoja žaliąja ląsteliena turtingas pašaras, kuris krūminiais dantimis yra sutrinamas. Šienas ir žolė yra žaliasis pašaras. Tokį pašarą būtina paįvairinti lapais, žole, mažais kiekiais papildyti vaisiais ir daržovėmis.
Triušių skandis - vienkameris, jo talpa – 180-200 ml. Dėl silpnai išlavintų skrandžio sienos raumenų triušiams nebūdingas vėmimas. Skrandžio išskiriamos sultys turi ypač daug virškinamųjų savybių. Sultis skrandis išskiria visą parą, todėl triušis per parą ėda 25-30 kartų, o jaunikliai dar dažniau. Triušio žarnos yra labai ilgos - 8-10 kartų ilgesnės už kūną. Maistas skrandyje išbūna 5-10 valandų (http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml. Prieiga per internetą 2004m gruodžio 11d.)
Triušio akloji žarna - didelė fermentacinė kamera, užimanti apie trečdalį pilvo ertmės. Bakterinė žarnos flora susideda iš dominuojančių anaerobų (bakterijų, kurios gali gyventi be deguonies) ir gramteigiamų bakterijų (laktobacilos), taip pat gramneigiamų (E.coli ir Cl.perfringens), kurių nežymūs kiekiai pasitaiko ne visuose žarnos segmentuose. Triušių žarnos bakterinė flora padeda lengvai virškinti laisvąsias riebalų rūgštis, kurios vėliau
turtingais pašarais (turinčiais daug celiuliozės) nuolat palaikoma normali žarnos flora. Trūkstant racionuose cukrumi ir krakmolu turtingų pašarų, krakmolas virsta cukrumi, kuris keičia pH vertę nuo 8 - 9 iki 5 - 6. Tai skatina žarnos floros išnykimą. Reikalingos bakterijos stelbiamos nepageidaujamomis kultūromis, tokiomis kaip E.coli, kurios nesugeba suskaidyti celiuliozės.
Aklojoje žarnoje susiformuoja ekskrementai, gleivėti endoproduktai – Caecotrophe. Šios specifinės minkštos išmatos sudaro apie 30 proc. visų išmatų. Tokias išmatas triušiai paima iš analinės angos ir nuryja. Aklosios žarnos išmatos susideda iš bakterijų, baltymų, angliavandenių ir tik nedidelė dalis sudaro riebalai, mukoproteinai ir vitaminai. Išmatos skrandyje išbūna iki 6 val., kur bakterijos, esant šiltai ir drėgnai aplinkai yra ypač aktyvios. Caecotrophe‘uose yra bakterijų, kurių enzimai išlieka veiksmingi tol, kol juos skrandyje inaktyvuoja druskos rūgštis. Tuo pačiu metu skrandyje ir plonosiose žarnose ištirpinama gleivėta danga, vyksta Caecotrophe‘o atskirų komponentų cheminis skaldymas ir rezorbcija. Šiuo būdu gyvūnai sugeba iš celiulioze turtingų pašarinių žaliavų sintetinti jiems patiems reikalingas maisto medžiagas (http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml. Prieiga per internetą 2004m gruodžio 16d.).
Triušiai išsiskiria dar ir tuo, kad jie yra kaprofagai. Triušis suėda minkštąs išmatas, kuriose, skirtingai nuo kietų, yra drėgmės, vitaminų B komplekso, azotinių medžiagų, aminorūgščių ir mikroorganizmų, skatinančių pašarų virškinamumą. Triušiui suėdus savo minkštas išmatas pagerėja virškinimas bei maisto medžiagų pasisavinimas. Jei triušis negali suėsti minkštų išmatų ir jo racione trūksta vitaminų bei baltymų, ypač kai kurių aminorūgščių, jis praranda apetitą, krinta svoris, sumažėja vaisingumas, padidėja abortų tikimybė (Gaidžiūnienė, 2001).
Triušiai ėda dažnai ir mažais kiekiais. Jauni net iki 80 kartų per dieną. Būtina pažymėti, kad triušio organizmas pritaikytas priimti didelį kiekį pašaro - 65-80 g/kg kūno svorio. Pašaras priimamas ir dieninės išmatos išskiriamos kartu vienas kitą papildančiais tarpsniais. Pašaro suvartojimas didėja nuo 15.00 iki 18.00 val. ir išlieka aukštas iki 24.00 val. (2.1 pav.). Po šio tarpsnio triušiai mažina pašaro suvartojimą iki 2.00 val. ir toliau pradeda naują fazę, kurioje maksimumas pasiekiamas 6.00 val. Antroji fazė baigiasi 8.00 val. Dieninės išmatos išskiriamos (nuo 18.00 iki 8.00 val.) pagal tą patį modelį su dviem maksimumais 24.00 ir 6.00 val. (Carabaño ir kt., 1997).
2.1 pav. Naktinių ir dieninių išmatų išskyrimo ir pašaro sausos medžiagos suvartojimo kitimas paros metu (Carabaño ir kt., 1997).
Naktinių ir dieninių išmatų atskyrimas prasideda virškinamajam turiniui judant akląja žarna ir proksimaline gaubtine žarna. Dieninės išmatos susidaro ne rezorbuojant kai kuriuos aklosios žarnos turinio komponentus gaubtinėje žarnoje, bet mechaniškai atskiriant skirtingus virškinamojo turinio komponentus. Kaip parodyta 2.2 paveiksle, vykstant dieninių išmatų išskyrimui, vandenyje tirpios medžiagos ir smulkiosios dalelės (mažesnio už 0,3 mm skersmens, įskaitant ir mikroorganizmus) antiperistaltiniais judesiais ir atgaliniu srautu grąžinamos į akląją žarną. Rupesnės dalelės (kurių skersmuo didesnis už 0,3 mm) patenka į distalinę gaubtinės žarnos dalį. Motorinėse funkcijose, formuojančiose naktines išmatas, svarbų vaidmenį vaidina endogeniniai prostaglandinai. PGE2, ir PGF2α infuzijos slopina
proksimalinės gaubtinės žarnos judesius, stimuliuoja distalinę gaubtinę žarną ir po jų susidaro naktinės išmatos (Merino ir kt., 1992).
Naktinių išmatų išskyrimo metu aklosios žarnos turinys yra padengtas gleiviniu apvalkalu. Todėl naktines išmatas sudaro nedideli 5 mm skersmens gumulėliai, kuriuos triušiai gali atpažinti. Naktinės išmatos paimamos tiesiog nuo išangės, nurijamos nekramtant ir 3-6 val. būna nepakitusios skrandžio apatinėje dalyje (Gidenne ir Bellier, 1992).
2.2 pav. Virškinamojo turinio judėjimas triušio klubinės žarnos-aklosios žarnos-storosios žarnos segmente.
▄
skysčiai ir smulkios dalelės; \\\\\ stambesnės dalelės (>300 μm);
→ peristaltinis virškinamojo turinio judėjimas; ⇒ antiperistaltinis virškinamojo turinio judėjimas.
Naktinių išmatų cheminė sudėtis panaši į aklosios žarnos turinio cheminę sudėti, bet visiškai skiriasi nuo dieninių išmatų sudėties (2.1 lentelė). Naktinėse išmatose yra daugiau, palyginus su dieninėmis išmatomis, proteinų, mineralų ir vitaminų. Dieninėse išmatose daugiau ląstelienos komponentų nei naktinėse išmatose. Su naktinėmis išmatomis gaunamuose proteinuose gausu nepakeičiamų aminorūgščių, kaip lizinas, sieros turinčio aminorūgštys arba treoninas (Proto, 1976).
2.1 lentelė Vidutinė aklosios žarnos turinio, naktinių ir dieninių išmatų cheminė sudėtis(Carabano ir kt. 1997).
Akloji žarna Naktinės išmatos Dieninės išmatos
Sausoji medžiaga (g kg-1) 200 340 470 Žalieji proteinai (g kg-1 SM) 280 300 170 Žalioji ląsteliena (g kg-1 SM) 170 180 300 MgO (g kg-1 SM) 12,8 8,7 CaO (g kg-1 SM) 13,5 18,0 Fe2O3 (g kg-1 SM) 2,6 2,5 Neorganinis P (g kg-1 SM) 10,4 6,0 Organinis P (g kg-1 SM) 5,0 3,5 Cl- (mmol kg-1 SM) 55 33 Na+ (mmol kg-1 SM) 105 38 K+ (mmol kg-1 SM) 260 84 Bakterijos (1010 g-1 SM) 142 31 Nikotino rūgštis (mg kg-1) 139 40 Riboflavinas (mg kg-1) 30 9 Pantoteno rūgštis (mg kg-1) 52 8 Ciankobalaminas (mg kg-1) 3 1
Koprofagija prasideda trečiąją amžiaus savaitę. Triušiams po nujunkymo (4 savaičių amžiaus) naktinių išmatų išskyrimas didėja, ir 63-77 amžiaus paroje pasiekia maksimumą (25 g SM/parą). Šis tarpsnis atitinka didžiausius augimo reikalavimus ir sparčiausią pašaro suvartojimą. Nuo 77 iki 133 parų amžiaus (atitinkamai 2,5 ir 3,9 kg) triušių augimas lėtėja, pašaro suvartojimas šiek tiek didėja, stabilizuojasi naktinių išmatų išskyrimas (20 g SM/parą) (Gidenne ir Lebas, 1987). Be to, koprofagijos svarba kinta priklausomai nuo raciono maistinių savybių (Carabano ir kt., 1997).
Darant ilgas pertraukas tarp šėrimų triušiai gali persiėsti, prigerti daug vandens. Išsipūtęs skrandis padidina riziką plyšti skrandžio sienai. Vėlesni pilvo uždegimai priveda prie įvairių komplikacijų.
Pačios tinkamiausios, produktyviausios ir dažniausiai ekologiniuose ūkiuose auginamos triušių veislės yra: mėsinių – Naujosios Zelandijos, Flandrai, o kailinių – Reksai (Castor, Šinšiliniai).
Naujosios Zelandijos triušiai – geromis mėsinėmis savybėmis pasižyminti veislė. Suaugusių triušių vidutinis svoris – 4,5 – 5 kg. Šie triušiai greitai bręsta yra raumeningi, be to itin greitai auga ir mažai suvartoja pašaro. Triušių liemens ilgis – 45 – 55 cm, krūtinės apimtis – 37 cm. Naujosios Zelandijos veislės patelės yra vislios, veda po 8 – 10 jauniklių.
Flandrai – viena stambiausių mėsinių – kailinių triušių veislė. Suaugusių flandrų vidutinis svoris 6,5 – 7 kg, kai kurie sveria 9 – 10 kg. Liemens ilgis – 67 – 70 cm, krūtinės apimtis – 37 cm. Patelės pieningos ir vislios, veda po 8- 12 jauniklių. Flandrai lėtai bręsta, be to yra lepūs, jiems reikia gerų pašarų ir priežiūros.
Reksai – trumpaplaukių veislės triušiai. Kailiuko spalva labai įvairi. Iš viso yra apie 13 atspalvių. Kailis labai tankus, tvirtesnis nei kitų veislių. Liemuo trumpas – 47 cm, krūtinės apimtis – 30 – 32 cm. Šios veislės triušių vidutinis svoris – 3,5 kg. Patelės veda vidutiniškai po 6 – 7 triušiukus (Gaidžiūnienė, 2001).
2.3 pav. Reksų veislės triušiai.
Pasirenkant veisles arba rūšis, būtina atsižvelgti į triušių gebėjimą prisitaikyti prie vietinių sąlygų, į jų gyvybingumą bei atsparumą ligoms, kad būtų išvengta specifinių susirgimų bei sveikatos sutrikimų. Pirmenybė teikiama vietinėms veislėms ir rūšims (Bakutis, 2003).
Genetiškai modifikuotų veislių ir rūšių triušius veisti ir laikyti ekologinės gamybos ūkiuose draudžiama. Visi reprodukcijai naudojami patinai gali būti iš chemizuotų ūkių (Bakutis, 2004).
Gyvulius galima įsigyti iš ekologinės triušininkystės gamybos ūkių, kuriuose ekologinio ūkininkavimo sistema taikoma visą jų gyvenimą. Ekologiniuose ūkiuose nesiekiama labai didelio triušių produktyvumo. Vidutinio produktyvumo gyvuliai būna atsparesni, tvirtesnės konstitucijos ir mažiau serga (Bakutis, 2003).
Aukšti produktyvumo rezultatai visuomet reiškia stresą, o tai didina kritimo procentą ir trumpina gyvenimo laiką, be to padidėja agresijos potencialas ir susirgimų skaičius. Laikant triušius ekologiškai jie turi galimybę laisvai išeiti pasivaikščioti, tai yra svarbu, nes nuo to priklauso judėjimo mechanizmo išsivystymas ir jų kailio kokybė - plauko spalvos pigmentas. Taikant palaidą laikymą taip pat yra keliami dideli reikalavimai triušių socialiniam elgesiui. Veisimas vyksta dažniausiai natūraliu būdu. Tai pagerina triušių vislumą ir palengvina ūkininko bendravimą su gyvūnų banda (http://www.bioland.de/literatur/biotiere.html. Prieiga per internetą 2004 gruodžio 1 d.)
2.2 Ekologiniai pašarai. Triušių šėrimas
Triušiai minta šienu, daržovėmis, kitu žaliu pašaru, taip pat energija turtingais pašarais. Karts nuo karto jų racioną galima praturtinti vaisiais. Šieno ir vandens turi būti nuolat ir pakankamai. Rekomenduojama reguliariai duoti triušiams šviežias daržoves, salotas ar vaisius (http://www.tierheim.bamberg.de/informationen/kaninchen.htm. Prieiga per internetą 2004 gruodžio 11 d.).
Ekologiniame ūkyje svarbu tai, kad triušiai be tam tikros maisto medžiagų reikmės dar turi įsisavinti ir tam tikrą pašaro kiekį („mechaninis pasisotinimas") per tam tikrą laiko tarpą (ėdimo trukmė, šėrimų dažnumas) bei turi poreikį motorinei veiklai, kuri susijusi su pašaro pasisavinimu (Bakutis, 2004).
Pašarų maisto medžiagas triušiai pasisavina labai nevienodai. Šieno ląsteliena įsisavinama 19-26 proc., žolių lapų, kopūstų ir šakniavaisių – 40-60 proc., grūdų luobelių, rupinių – 20-40 proc. Triušių pašaro maisto medžiagų pasisavinimas priklauso nuo jų specifinio virškinamojo trakto (Januškevičius ir kt., 2000).
Ekologiškai auginat triušius pašaras turi būti natūralus ir atitikti veterinarinius sanitarinius reikalavimus. Trūkstant davinyje tam tikrų maistinių medžiagų, gali padažnėti ligų skaičius, todėl juos būtina papildyti mineralinėmis medžiagomis, leidžiamomis ekologiniuose ūkiuose. Draudžiama naudoti tokias pašarines žaliavas, kurioms buvo panaudota genų technika, pvz.: kukurūzai arba soja. Draudžiama produktyvumą didinti
antibiotikų arba sintetinių aminorūgščių pagalba (http://www.bioland.de/literatur/biotiere.html. Prieiga per internetą 2004 gruodžio 13d.).
Natūraliai gamtoje triušiai ėda žolę, daržovių lapus, o vandens gauna anksti ryte ant augalų iškritus rasai. Triušių racioną galima papildyti javais: kviečių, rugių, avižų ar miežių
Triušiai grūdus sutraiško dantimis, tačiau toks pašaras burnos ertmėje nėra ilgai trinamas, dėl to triušių dantys nepakankamai nudilinami. Taip ant liežuvio, burnos gleivinėje gali atsirasti žaizdų. Dažnai tokių pažeidimų triušių augintojai laiku nepastebi (http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml. Prieiga per internetą 2004m gruodžio 9 d.).
Ekologiniuose ūkiuose naudojami pašarai turi būti geros kokybės ir tenkinti triušių organizmo poreikius. Tokie pašarai turi būti išauginti ekologiniuose ūkiuose. Tačiau 30 proc. pašarų raciono gali sudaryti pašarai iš pereinamojo laikotarpio ūkių. Pagrindinis jaunų triušiukų maistas turi būti natūralus pienas, pageidautina, kad tai būtų motinos pienas.
Kadangi triušiai yra žolėdžiai, vasaros sezonu žolė ekologiniame ūkyje turėtų sudaryti pagrindinę pašarų raciono dalį. Pašarų racionas turi būtį kuo įvairesnis (stambūs pašarai, daržovės, koncentratai, vaisiai). Triušiai pastoviai turi gauti apvytintos žolės ar šieno. Nerekomenduojama triušių šerti šviežiai nupjauta žole (ypač rasota) (Bakutis, 2004).
Šieno kokybę ir maistingumą sąlygoja žolynų botaninė sudėtis. Maistingiausios yra ankštinės bei varpinės žolės. Iš jų, ar jų mišinių, auginamų ariamose žemėse, bei kultūrinių pievų ir ganyklų žolių pagaminti pašarai yra maistingesni už pašarus paruoštus iš natūralių ekologinių pievų ar ganyklų žolės. Todėl pievose ir ganyklose reikia auginti tokias žoles, kurios ilgai išsilaiko, sudaro tankų žolyną, derlingos, maistingos, gerai atželia ir triušių noriai ėdamos.
2.2 lentelė. Šieno maistingumas (Juraitis, 2004).
Šieno rūšys
Rodikliai Kultūrinių pievų ir ganyklų Natūralių ekologinių pievų
Apykaitos energija,MJ/kg 6,95 6,83 Sausosios medžiagos, g/kg 836 835 Virškinamieji proteinai, g/kg 48,6 45,7 Žalieji proteinai,g/kg 86,7 80,2 Žalieji riebalai, g/kg 21,5 20,9 Žalioji ląsteliena, g/kg 289 291 Žalieji pelenai, g/kg 53,4 58,6 NEM, g/kg 385 384 Tirpūs angliavandeniai, g/kg 48,4 43,9 Karotinas, mg/kg 15,8 15,3
Lyginant ankštines žoles su varpinėmis nustatyta, kad labiausiai jos skiriasi proteiningumu t.y. tų pačių augimo tarpsnių ankštinėse žolėse yra 1,5-2 kartus daugiau žalių ir virškinamųjų proteinų. Ankštinėse žolėse taip pat yra daugiau apykaitos energijos, riebalų, pelenų ir kai kurių makro ir mikroelementų. Todėl šienas, pagamintas iš skirtingos botaninės sudėties žolių, skiriasi ir savo maistingumu (2.2 lentelė).
Triušio organizmui ir jo funkcinėms bei morfologinėms ypatybėms didelę įtaką turi mityba. Ji tiesiogiai veikia virškinimo traktą, o per jį ir kitus organus bei visą organizmą. Šėrimas turi įtakos produkcijos kokybei, triušių sveikatai, vislumui, taip pat yra svarbiausias jų produktyvumo, pašarų racionalaus panaudojimo ir pelningumo veiksnys.
Nuo šėrimo racionalumo priklauso prieauglio augimas ir vystymasis. Nepakankamai šeriami triušiai lėčiau auga, vystosi, pablogėja jų kūno sudėjimas, išryškėja išvaizdos trūkumai, mažėja produktyvumas, o šeriami nepilnaverčiais pašarais, gali susirgti avitaminozėmis ir kitomis ligomis. Be to šėrimas turi didelę įtaką triušių reprodukcinėms savybėms. Nuo reproduktorių ir patelių šėrimo priklauso apvaisinimas, embrionų vystymasis, gimusių triušiukų sveikatingumas.
Racionalus ir pilnavertis triušių šėrimas priklauso nuo pašarų gamybos, todėl reikia didinti pašarų išteklius, gerinti jų kokybę, taikyti naujus pašarų gamybos ir paruošimo šėrimui būdus. Kiekvienam triušiui turi būti sukauptas nustatytas tam tikros rūšies pašarų kiekis (Bakutis, 2003; Höhn, 2003 ). Ekologiniame ūkyje naudojami koncentruoti pašarai triušių šėrimui turi būti traiškyti arba granuliuoti. Rekomenduojama naudoti AB „Radviliškio mašinų gamykla“ naudojamas mašinas.
2.4 pav. Ekologiškų pašarų ruošimas, koncentruotu pašarų traiškytuvas ( 300-500 kg/h) (AB „Radviliškio mašinų gamykla“)
Triušiai turi turėti galimybę pastoviai gerti geros kokybės vandenį. Geriausiai tinka artezinių gręžinių vanduo. Girdoma iš nipelinių arba kilnojamų gėralinių. Kilnojamos
2.3 Triušių laikymo sistemos. Pastatų mikroklimatas
Ekologinių ūkių šeimininkai laiko triušius jiems sveikoje ir palankioje aplinkoje. Didelis dėmesys skiriamas jų poreikiams tenkinti, prigimčiai (raustis, graužti, šokinėti). Ekologiniuose ūkiuose reikia daugiau erdvės nei paprastuose chemizuotuose ūkiuose. Tokių ūkių tikslas yra komfortabilios laikymo sąlygos, charakteringos kiekvienai gyvūnų rūšiai. Reguliarus pasivaikščiojimas, išėjimas į lauką ekologiniams gyvūnams yra privaloma (http://www.bioland.de/literatur/biotiere.html. Prieiga per internetą 2004 gruodžio 5 d.).
Pagal atskiras technologines grupes triušiai turi turėti pakankamai narvo ar voljero ploto. Pateles su triušiukais ir veislei skirtą prieauglį iki 2006 metų galima laikyti komfortabiliuose, erdviuose narvuose. Draudžiama narvuose įrengti vielos tinklo grindis.
Triušiukus nuo patelių rekomenduojama atjunkyti 6 savaičių amžiaus. Stresui sumažinti iškeliama patelė, o jaunikliai lieka tame pačiame narve. Vėliau formuoti panašaus amžiaus mėsai skirtų triušiukų grupes ir laikyti ant betoninių geros kokybės šiaudais kreikiamų grindų. Vėliau (~ 3 mėnesių amžiaus) mėsai skirtą prieauglį reikia skirti pagal lytį ir laikyti atskirai. Iki 2006 metų patinėlius galima kastruoti. Tai turi daryti veterinarijos gydytojas.
Iki 70 dienų amžiaus vienam triušiukui turėtų tekti 0,2 m2 gardo ploto, virš 70 dienų - 0,25 - 0,35 m2. Penėjimo grupių dydis neturėtų būti didesnis kaip 15-20 triušių (Bakutis, 2004).
Laikant triušius ant tinklinių grindų atsiranda žaizdos, nuospaudos, pūslės ant letenų, be to gali atsirasti kaulų lūžiai. Trūkstant vietos judėjimui pastebėtos triušių stuburo anomalijos. Ankštuose narveliuose pasitaiko triušių elgesio sutrikimų (žaloja vienas kitą), kanibalizmo atvejų (http://www.greenpeace-magazin.de/magazin/reportage.php?repid=932. Prieiga per internetą: gruodžio 2d.).
Ekologiniuose ūkiuose laikymo sistemos turi užtikrinti triušių gerovę taip pat saugų darbą žmonėms. Tvartai ir jų aplinka turi atitikti gamtosauginius reikalavimus. Vienas pagrindinių skirtumų tarp chemizuoto ir ekologinio ūkininkavimo, yra tas, kad ekologiniuose ūkiuose triušiams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte.
Pastatų mikroklimatas. Pastatų paskirtis apsaugoti triušius nuo nepalankių aplinkos veiksnių, užtikrinti laisvą judėjimą ir poilsį. Norint palaikyti gerą orą ūkiniuose pastatuose būtina įrengti vėdinimo sistemas. Žiemos metu svarbu apsaugoti triušius nuo šalčio, kad nesutriktų jų organizmo termoreguliacija.
Svarbu pastatuose palaikyti pastovų santykinį oro drėgnumą, temperatūrą, užtikrinti gerą oro apykaitą, ypač vasaros metu. Tai galima kontroliuoti taikant įvairias ventiliacijos sistemas ar laikant lengvų konstrukcijų tvartuose.
Šalčio poveikį galima sumažinti kreikiant šiaudais. Skersvėjai yra nepageidaujami bet kokiu metų sezonu (Bakutis, 2003).
2.3 lentelė. Zoohigieniniai reikalavimai triušių fermai (uždaros patalpos) Rodiklis Individualūs narvai
patelės/patinai
Patelė su vada iki atjunkymo
Atjunkyti triušiukai
Temperatūra, oC 5-20 5-20 5-20
Drėgmė, % 65-75 65-75 65-75
Oro judėjimo greitis, m/s 0,2 0,2 0,2
Šviesos rėžimas, val(lx) 12-16(30) 12-16(30) 12-16(30)
Amoniako kiekis, mg/m3 10 10 10
Laikant triušius uždarose patalpose, jiems turi būti užtikrintas geras mikroklimatas (2.3 lentelė) (Bakutis, 2004).
2.6 pav. Voljerinis laikymas.
Tinkamiausias ir labiausiai rekomenduojamas triušių laikymas ekologiniuose ūkiuose yra voljerinis laikymas (http://www.vgt.ch/vn/0403/kaninchen-wilchingen.htm. Prieiga per internetą: 2004 gruodžio 19d.).
2.4 Triušių priežiūros higiena
Kiekvieną kartą ryte pirmiausia atidžiai apžiūrimi visi triušiai, įvertinama jų būklė, ypač triušingos ir auginančios jauniklius triušės. Po to triušių gardai yra pakreikiami, o į lovius pridedamo šviežio pašaro (Michelkevičienė, 1997).
Gerą kailio kokybę užtikrina sausas, minkštas, šiltas, nedulkantis, nekibus, gerai sugeriantis drėgmę, nesupelijęs, be mechaninių ir kitų kenksmingų priemaišų, kraikas. Geriausias kraikas – žieminių javų šiaudai.
Nešvariuose, drėgnuose tvartuose triušių kojos ir kailis labai susiteršia mėšlu. Todėl tvartai visada turėtų būti sausi, švarūs, tvarkingi ir jaukūs. Tvarto grindys valomos periodiškai, loviai, girdytuvės – kas dieną, sienos, lubos, langai, pertvaros – periodiškai.
Triušiai jautresni karščiui nei šalčiui. Svarbu, kad narve visuomet būtų vandens bei pavėsis, kuriame galima būtų pasislėpti. Jei triušiukas atrodo nukeipęs, leisgyvis, ir manoma, kad tai galėjo atsitikti dėl karščio, reikia apšlakstyti jį šaltu vandeniu, kad nukristų kūno temperatūra (Viner, 2000).
Musės ir kiti kraujasiurbiai vabzdžiai siurbia gyvūnų kraują, neduoda jiems ramybės, dėl to jų produktyvumas būna mažesnis 10-20 %. Be to, musės gali pernešti įvairias užkrečiamas ligas. Musės veisiasi tik vasarą, o kiaušinėlius deda į mėšlą, šiukšles, įvairius kitokius nešvarumus. Kad musės neturėtų kur veistis, reikia laikyti švarius tvartus ir visą fermos teritoriją. Muses ir kitus vabzdžius galima naikinti cheminiais, fiziniais ir biologiniais metodais. Cheminiai sintetiniai preparatai (insekticidai) ekologiniuose ūkiuose neleistini. Iš fizinių būdų dažniausiai naudojamos lipnios juostos, elektrinės gaudyklės, ultragarsiniai prietaisai, repelentai (medžiagos, atbaidančios vabzdžius). Biologinis metodas - tai natūralių vabzdžių priešų paukščių globojimas, inkilų ir lizdaviečių įrengimas.
Tvartuose ir kitose patalpose įsiveisusias žiurkes ir peles taip pat reikia naikinti, nes jos suėda labai daug pašarų, juos užteršia, be to, gadina inventorių, platina užkrečiamas gyvulių ligas (trichineliozę, bruceliozę ir kt.). Dažniausiai žiurkės ir pelės naikinamos cheminiu, mechaniniu ir biologiniu metodais. Cheminiai sintetiniai preparatai (zoocidai) ekologiniuose ūkiuose neleistini dėl didelio jų toksiškumo ir pavojingumo gyvūnams.
Ekologiniuose ūkiuose geriausiai taikyti mechaninius (įvairius spąstus) ir biologinius metodus - auginti kates ir kitus natūralius priešus. Paskutiniu metu plinta ultragarsinis graužikų atbaidymo būdas, tačiau jo poveikis dar nepakankamai išaiškintas gyvūnams (Bakutis, 2003 ).
2.5 Triušių gydymas
Ekologinių ūkių savininkai triušiams turi sudaryti geras laikymo ir priežiūros sąlygas bei užtikrinti šėrimą geros kokybės pašarais – tik tada bus išvengta daugelio susirgimų ir gydymo cheminiais vaistais. Triušiams, susižeidusiems ar susirgusiems dėl neteisingo šėrimo, nedelsiant turi būti suteikta reikalinga veterinarinė pagalba ar gydymas. Pirmiausia reikia skatinti natūralų organizmo atsparumą, taikyti fitoterapinį ir hemoterapinį gydymą.
Išskirtiniais atvejais, gelbstint triušių gyvybę, galima naudoti cheminius vaistus. Jie skiriami tik veterinarijos gydytojo nurodymu. Gydymas cheminiais vaistais (ypač antibiotikais) turi būti griežtai kontroliuojamas. Profilaktiškai duoti triušiams sintetinių
Jei regione kyla pavojus susirgti kokia nors infekcine liga, triušiai yra vakcinuojami (Bakutis, 2003). Visi triušiai vakcinuojami nuo Miksomatozės, Pastereliozės, Fibromatozės. Priklausomai nuo vakcinų sudėtinių medžiagų, pakartotinai triušiai skiepijami kas 6 - 9 mėnesius. Deja, vakcinavimas 100 procentų vis dar neapsaugo nuo užkrečiamų ligų (http://www.tierheim.bamberg.de/informationen/kaninchen.htm. Prieiga per internetą 2004 gruodžio 15 d.).
Vaistai ir preparatai, leidžiami vartoti:
• Vaistažolės (išskyrus narkotinius augalus), jų ekstraktai ir esencijos;
• Mineraliniai preparatai: kalcio bromo gliukonatas, kalcio gliukonatas, kalcio chloridas, kalcio fosfatas, magnio fosfatas, kalcio, magnio druskų mišinys;
• Mineralinių medžiagų ir druskų mišiniai;
• Vaistai nuo viduriavimo: aktyvuota anglis, ąžuolo žievė, ramunėlių ir kitų vaistažolių arbata (Bakutis, 2003; Höhn, 2003).
2.6 Produkcija
Lietuvoje auginamų ekologinių triušių pagrindinė produkcija – mėsa ir kailis. Jei triušiai pūkiniai – pūkai.
Triušiena – labai vertingas maisto produktas. Joje yra daug baltymų, lyginant su kitų gyvulių mėsa. Triušienoje yra mažai kaulų – skerdienos išeiga yra apie 60 proc. Pagal cheminę sudėtį, virškinamumą, skonį bei mėsos sultingumą geriausia yra triušių broilerių mėsa, kai jie sveria apie 2 kg.
Kailiukų kokybė priklauso ne tik nuo triušių amžiaus, bet ir nuo metų laiko. Vasarą užmuštų triušių kailiukai būna prastesnės kokybės. Jų plaukai retesni negu užmuštų rudenį ar žiemą. Kad kailiuko plaukai labiau žvilgėtų, patariama 2-3 savaites prieš mušimą kasdien į paros davinį įlašinti po kelis lašus žuvų taukų, vitaminų A ir D arba įberti 10-15 gramų sėmenų (Gaidžiūnienė, 2001).
Kaip vertinga organinė trąša naudojamas ir triušių mėšlas, kuris savo sudėtimi panašus į paukščių mėšlą. Palyginti su karvių mėšlu, jame yra apie 2 kartus daugiau fosforo, 1,5 karto – kalio. Jį galima kompostuoti, gaminti humusą. Triušių mėšlo komposte gerai veisiasi vietiniai ir Kalifornijos sliekai (Gaidžiūnienė, 2001).
2.7 Ekologinio triušių ūkio apskaita
Kiekvienas gimęs ir perkamas triušis turi būti ženklinamas vadovaujantis LR Gyvulių identifikavimo ir registravimo reikalavimais. Pasirenkamas mažiausiai žalingas ženklinimo būdas (Mokymo kursai, 2003).
Nedidelėse bandose veisliniai triušiai dažniausiai turi savo vardus. Jei banda yra didesnė, triušiai ženklinami ištatuiruojant dešinėje ausyje skaičius, kurių pirmasis reiškia mėnesį, o antrasis – paskutinį skaičių tų metų, kuriais triušis yra gimęs. Taip pat galima ištatuiruoti bandos numerį, jei ji yra veislinė ir turi savo numerį (Gaidžiūnienė, 2001).
Ūkyje reguliariai turi būti pildomas Gyvulininkystės apskaitos žurnalas, kuriame įvertinama ir aprašoma triušių laikymo sąlygos, triušių judėjimas, sveikatingumas, pašarų sunaudojimas, realizavimas (Mokymo kursai, 2003).
Ūkyje, kuriame auginami veisliniai triušiai, pildomos veislinių patinų ir patelių kortelės arba veislinių triušių bandos apskaitos knyga, be to dar pildomas prieauglio apskaitos žurnalas
Kad veisiant nebūtų padaryta klaidų ir jie neišsigimtų, reikalinga veislininkystės apskaita, kuri ypač kruopščiai turi būti atliekama veislinėje bandoje. (Gaidžiūnienė, 2001).
2.8 Ekologinio triušių ūkio sertifikavimas
Sertifikavimas – procedūra įrodanti, kad produkcija atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Dažniausiai sertifikuoja fizinis ar juridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija sertifikuojama turint tikslą patikrinti, kad ji atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus užtikrinančius jos nekenksmingumą sveikatai, turtui, aplinkai bei saugą gyvybei.
Ekologiniame ūkyje sertifikavimo objektai yra šie: • gamintojai – jų žemė, gamybos pastatai;
• gamybos sistema – gamybos ir perdirbimo metodai, procesai, dokumentacija; • produktai – jie ženklinami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo programos
ženklu. Šis ženklas informuoja vartotojus, kad produktai yra sertifikuoti.
Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo pirmiausiai susipažįsta su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, paruošia ūkio perėjimo iš chemizuoto į ekologinį gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą, jų laikymo ir produkcijos laikymo sąlygas. Ūkininkas pateikia sertifikacijos įstaigai prašymą
bei duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašo su EKOAGROS sertifikavimo darbų sutartį.
Lietuvoje ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus ekologiškų produktų ženklu (Lietuvos žemės ministerija, 2002).
Europos Sąjungos šalių ekologiški produktai ženklinami vieningu ES ženklu (Klein, Höhn, 2003).
3. METODIKA
Bandymų tikslas – ištirti naudojamų racionų maisto medžiagų virškinamumą, šeriant triušius ekologiškais pašarais. Tyrimai atlikti 2003 - 2005 m. Lietuvos Veterinarijos Akademijos vivariume su Naujosios Zelandijos veislės triušiais. Virškinamumo bandymui buvo suformuotos 3 grupės: kontrolinė, I ir II tiriamosios grupės, po 7 (2 patinėliai ♂ ir 5 patelės ♀) triušius 90 d. amžiaus, vienodo svorio (± 25g tarp gyvūno).
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės veterinarinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).
3.1 pav. Bandymo schema.
Ekologinės triušininkystės šėrimo technologijos tyrimas
Kontrolinė grupė Triušių augimo ir vystymosi kontrolė I tiriamoji grupė Raciono maisto medžiagų virškinamumas II tiriamoji grupė Kraujo hematologiniai rodikliai Kontrolinio triušių skerdimo rodikliai Zootechniniai, fiziologiniai ir biocheminiai tyrimai
Bandymo periodai: 1. Adaptacija (trukmė 3 dienos); 2. Paruošiamasis (trukmė 5 dienos); 3. Išmatų ir šlapimo rinkimas (trukmė 7 dienos).
Tiriamųjų grupių triušiams paros daviniai sudaryti atsižvelgiant į mitybinius poreikius ir pašaro kokybinius rodiklius ( žr. 1, 2, 3, 4, 5 priedą).
3.1 lentelė. Visaverčių pašarų sudėtis, jų maistinė ir energetinė vertė
Racionai Komponentai
Kontrolinė grupė I grupė II grupė Avižos Kviečiai Miežiai Pupos Žirniai Kakavos lukštai Saulėgrąžų rupiniai
Cukrinių runkelių išspaudos Morkos (smulkintos)
Žoles miltai
Šienas (natūralių pievų) Sojos aliejus Metioninas Lisinas Dikalcio fosfatas Kreida Vitamininis mineralinis priedas 14,0 1,3 14,0 2,0 – 3,0 23,0 20,0 – 20,0 – 0,70 – 0,07 0,63 – 1,3 15,0 18,0 35,0 2,0 3,0 – – – 2,5 – 23,0 – – – – – 1,5 13,5 18,5 35,0 1,0 2,0 – – – 2,5 – 26,0 – – – – – 1,5 1 kg pašaro yra (%) Apykaitos energija, MJ/kg Žali riebalai, % Žalia ląsteliena, % Žali baltymai, % Metioninas + cistinas Lizinas Argininas Treoninas Triptofanas Histidinas Izoleucinas Fenilalaninas + tirozinas Valinas Leucinas 10,0 4,00 12,00 16,00 0,60 0,70 0,90 0,55 0,13 0,35 0,60 1,20 0,70 1,05 9,88 2,10 10,60 9,66 0,27 0,39 0,56 0,50 0,11 0,31 0,59 1,12 0,66 0,88 9,79 2,02 11,16 9,21 0,26 0,36 0,49 0,53 0,11 0,34 0,52 1,18 0,68 1,00
grupei buvo skirtinga. Tiriamojo periodo metu visiems triušiams buvo skiriamas vienodas pašarų kiekis. Triušiai gerti gavo iki soties.
Laikymas. Šio bandymo metu triušius laikėme atskiruose vielos tinklo narveliuose, po kurių grotelinėmis grindimis įrengtos plokštelės, savo dydžiu atitinkančios grindų plotą ir surenkančios atskirai šlapimą ir išmatas.
3.2 pav. Triušių laikymas vivariume.
Išmatų ir šlapimo rinkimas. Tiriamojo periodo eigoje pašarų sunaudojimas ir ekskrementai pilnai kiekybiškai surenkami (apskaitomi). Taip pat šio periodo pradžioje ir pabaigoje visi triušiai buvo pasverti. Du kartus per dieną išmatos atskirai kiekvieno triušio, distiliuoto vandens pagalba buvo pilnai surinkti ir giliai užšaldyti. Šlapimas buvo konservuojamas 40% H2SO4 (santykis 1:1).
Olštyno Varmijos-Mazūrijos universiteto, Bioinžinerijos fakulteto, Pašarų tyrimo laboratorijoje, atlikome išmatų, šlapimo ir pašaro cheminę analizę. Nustatėme pašaro maisto medžiagų virškinamumą: organines medžiagas; žaliuosius baltymus; žaliuosius riebalus; ląstelieną:
• NEM - iš 100 atėmus vandens, pelenų, proteinų, ląstelienos ir riebalų kiekius, išreikštus procentais;
• pelenai - sudeginus pašaro organines medžiagas prie 550 - 600oC temperatūros;
• azotas - Kjeldalio metodu;
• žali riebalai - Soksleto metodu (Jeroch, 2003). Virškinamumo bandymo metu buvo tiriami parametrai:
• kiekvieno triušio suėstas pašarų kiekis per tiriamąjį laikotarpį; • kiekvieno triušio išskirtų ekskrementų kiekis per tiriamąjį laikotarpį; • raciono maisto medžiagų kiekiai kiekvienos grupės pašaruose; • raciono maisto medžiagų kiekiai kiekvieno triušio išmatose.
Maisto medžiagų virškinamumo koeficientai buvo apskaičiuoti pagal formulę:
VK% = LMK – EMK LMK VK – maisto medžiagų virškinamumo koeficientas LMK – pašaruose esantys maisto medžiagų kiekis
EMK – su išmatomis išskirtas maisto medžiagų kiekis (Mikulionienė, 2000).
Bandymo pabaigoje buvo atliekamas kontrolinis skerdimas. Paskaičiuota skerdienos skerdenos išeiga ir atskirų kūno dalių išeiga. Atlikti virškinamojo trakto – skrandžio, plonųjų žarnų, storųjų žarnų su turiniu ir be turinio svėrimas. Nustatytas sausųjų medžiagų (SM) aminorūgščių ir riebalų kiekio procentas mėsoje. Tyrimų duomenys apdoroti statistiniu R paketu.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
Tyrimai parodė, kad bandymo pabaigoje 3 mėn. amžiaus Naujosios Zelandijos veislės triušių šertų visaverčiu kombinuotu pašaru, kontrolinės grupės triušių masė buvo 310 g (arba 16,7 % – 18 %) didesnė nei I ir II tiriamųjų grupių triušiukų, šertų ekologiniu kombinuotu pašaru (4.1 pav.). 0 500 1000 1500 2000 2500 0 10 20 30 40 50 90 amžius, d ma sė , g
I grupė II grupė Kontrolinė grupė
4.1 pav. Naujosios Zelandijos triušių masės augimo dinamika, g
Statistiškai apdorojus R paketu duomenis nustatyta, kad I ir II grupės triušiai priaugo mažiau masės lyginant su kontroline grupe (P<0,01) (Juozaitienė ir kt., 2001).
Naktinių išmatų išskyrimo laikas priklauso nuo pašaro išdalinimo laiko. Rekomenduoja išdalinti pašarą kartą į parą, ankstyvą rytą, nes kitaip pakinta ekskrecijos modelis, galimas augimo sulėtėjimas.
Pašalinamų naktinių išmatų kiekis svyruoja priklausomai nuo amžiaus, fiziologinės būklės, raciono. Išskirtų naktinių išmatų kiekis kito nuo 15 iki 30 g SM/parą, vidurkis buvo 20,8 g SM/parą (t.y. artimas 10 g SM/kg gyvojo svorio).
0 1 2 3 4 5 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 valandos ka rt ai
4.2 pav. Pašaro suvartojimo priklausomybė nuo paros laiko
Triušiai ėdė dažnai ir mažais kiekiais. Pašaro suvartojimas palaipsniui didėjo nuo 4 iki 16 val., pasiekdami maksimumą – 8 – 13 val. Po to triušiai mažino pašaro suvartojimą iki 2 val. (4.2 pav.)
Naktinių išmatų sudėtis kinta priklausomai nuo raciono cheminės sudėties ir daugiausia nuo pašaro sudedamųjų dalių racione. Didesnės reikšmės siejasi su blogiau virškinamais racionais, kuriuose didesnė azoto dalis gaunama su pašaru arba blogiau virškinamais papildomais produktais.
Naudoti ekologiški pašariniai grūdai (žieminiai kviečiai, miežiai, avižos) turėjo mažiau žalių baltymų bei nepakeičiamų aminorūgščių – lizino, treonino ir triptofano (2.1 lentelė).
Storojoje žarnoje pradinio pašaro neabsorbuotų aminorūgščių struktūra labiausiai pasikeičia dėl bendrosios mikrobinio proteino sintezės. Triušių dieninėse išmatose mikrobinio azoto vertė buvo mažesnė. Tai yra todėl, kad didesnė bakterinio azoto dalis (susintetinta apatinėje žarnų trakto dalyje) yra triušių vėl nuryjama su naktinėmis išmatomis. Todėl pakartotinai nuryjamos naktinės išmatos, o su jomis ir gautas proteinų kiekis, kurio reikšminga dalis yra bakterinis azotas, padidina proteinų virškinamumą.
Proteinų maistinę vertę apsprendžia ne tik jų aminorūgščių sudėtis, bet taip pat ir jų virškinamumas arba praryjamų proteinų dalis, kuri yra suvirškinama virškinamajame trakte ir absorbuojama kaip laisvosios aminorūgštys (žr.2 priedą). Pagrindiniai faktoriai, turintys
įtakos proteinų virškinamumui triušiams yra cheminė struktūra ir savybės (netirpūs proteinai yra atsparesni virškinimui) bei tinkamumas fermentų poveikiui.
Ankštinių grūduose ir aliejinių augalų sėklose yra santykinai daugiau albuminų ir globulinų nei javų grūduose. Taigi ankštinių proteinuose yra daugiau nepakeičiamų aminorūgščių (ypač lizino) ir jų virškinamumas yra geresnis už grūdinių proteinų virškinamumą (žr. 4 priedą). Ekologiniame ūkyje šeriant triušius šių sėklų vertė (natūralios) yra apribota įvairių jose esančių nemaistinių faktorių (pvz., tripsino inhibitorių, lektinų arba taninų) ir skaidulinių medžiagų.
Amžiaus įtaka virškinamumui gali būti paaiškinta pašaro suvartojimo padidėjimu, kuris pasireiškia būtent penktąją savaitę. Dėl šio padidėjimo ryšys tarp praryto pašaro kiekio ir pašalinamų išmatų gali būti sumažėjęs. Be to, iki devintos savaitės pasikeičia triušių skirtingų virškinamojo trakto dalių santykinė masė ir praryto pašaro dalis lieka virškinamajame trakte, dėl ko pervertinamas jaunų triušių žalių proteinų virškinimas. Kiti su žalių proteinų virškinimu susiję veiksniai, tokie kaip aklosios žarnos amoniako ir žalių proteinų koncentracijos kartu su naktinių išmatų išskyrimu taip pat priklauso nuo triušių amžiaus.
Raciono maisto medžiagų virškinamumo tyrimai parodė, kad I ir II tiriamosios grupės triušiai geriau virškino pašaro sausas medžiagas,ir žalią ląstelieną ir žalius proteinus (4.3 pav.)
73 74 75 35 38 38 71 74 73 82 80 80 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 procentai S.M. Žalia ląsteliena Žali proteinai Bendras azoto kiekis
Statistiškai R paketu apdorojus duomenis nustatyta, kad I ir II tiriamųjų grupių triušiai geriau virškino sausas maisto medžiagas 1,3 – 2,6 % (P<0,025), žalią ląstelieną 7,8 % (P<0,01) ir žalius proteinus 2,8 – 4,1 % (P>0,05) negu kontrolinės grupės bendraamžiai.
Racione žali baltymai turi specifinę funkciją gyvybės palaikymui ir produkcijai gaminti, o reikalui esant gali būti panaudotos kaip energijos šaltinis. Jei yra baltymų perteklius, po deamininimo jis taip pat panaudojamas energijos gamybai (Marounek, 1995). Virškinamumo tyrimai parodė, kad labiausiai įtakos turėjo žalių proteinų, žalios ląstelienos virškinamumui. Triušiai 1 kg kūno masės vidutiniškai sunaudoja 62 g pašaro sausosios medžiagos. Energijos poreikis – vidutiniškai 0,6 – 0,9 MJ apykaitos energijos 1kg kūno masės.
Galima daryti išvadą, kad naktinių išmatų prarijimas antrąkart turi įtakos raciono maisto medžiagų virškinamumui, ypač proteinų virškinamumui. Kai koprofagija nepilna, sausų medžiagų virškinamumas nežymiai sumažėja apie 1 – 2 %, nors kai kuriuose bandymuose pakitimų nepastabėta.
Naktinių išmatų sudėtis turi įtakos naktinių išmatų mikrobinio turinio ir davinio aminorūgščių virškinamumo koeficientų lygiui, o taip pat azoto iš endogeninių šaltinių (ypač gleivių apvalkalo azoto) poveikiui. Naktinės išmatos yra geras, dažniausiai nepakeičiamų aminorūgščių (metionino, lizino ir treonino) šaltinis. Laktacijos metu pateles šeriant pilnaverčiais racionais, atitinkančiais visus jiems keliamus maistinės ir energetinės vertės reikalavimus, nustatyta, kad kai kurių nepakeičiamų aminorūgščių (metionino, lizino, treonino, izoleucino ir valino) indėlis maisto medžiagų pasisavinimui yra didesnis nei naktinių išmatų žalių proteinų. Tačiau skirtumas buvo reikšmingas tiktai treonino atveju, kuris buvo nurodytas kaip trečioji nepakeičiama aminorūgštis triušiams. Pagal paminėtus virškinimo procesų duomenis, apsprendžiančius naktinių išmatų sudėtį, pagrindiniu rezultatu yra metionino/ cistino santykio padidėjimas.
Iš aminorūgščių didesnis dėmesys kreipiamas į argininą, liziną ir sieros turinčias aminorūgštis (metioniną ir cistiną). Lizino poreikis augantiems triušiams yra 0,6 %, o sieros turinčioms aminorūgštims – 0,7 – 0,9 % raciono (4.4 pav.).
4.4 pav. Naktinių išmatų rodikliai
Vis dėlto, kai kurių pašarų sudėtis (ypač jų nemaistiniai veiksniai ir didelis azotinių ekstrakcinių medžiagų santykis) gali turėti įtakos davinio proteino virškinimo lygiui. Mažesnis raciono žalių proteinų virškinimas siejamas taip pat su tanino kiekiu (Motta-Ferreira ir kt., 1996). 10299 98 55 47 48 250 245241 112 100108 0 50 100 150 200 250 Mas ė Šlaunelės masė Ilgiausias nugaros raumuo Žarnų masė su turiniu Žarnų masė be turinio
Kontrolinė I tiriamoji II tiriamoji
4.5 pav. Naujosios Zelandijos triušių kontrolinio skerdimo duomenys
Atlikus kontrolinį skerdimą nustatėme, kad didžiausią šlaunelės masę pasiekė kontrolinės
14 15 % 17 17 ,5 17, 3% 1 7 14 ,5 14, 1% 14, 6 18 17 % 1 8, 5 23 2 2, 5% 2 2, 8 6, 5 6% 6, 3 17 ,5 1 7,2 % 1 7,3 13, 5 1 3% 1 3,2 17 ,2 17 % 17 ,4 11 ,6 11, 3% 11 ,3 13 13% 13, 3 proc ent ai Ž P M e t C is L iz T re A rg Iz o L e i V a l H is F e n II g ru p ė I g ru p ė K o n tro lin ė
skiriasi tik 2,9 – 3,9 %. Atitinkamai aukšti rezultatai buvo sveriant triušių ilgiausius nugaros raumenis, žarnas su turiniu ir be jo. Kontrolinės grupės ilgiausias nugaros raumuo svėrė 12,7 – 14,5 % , žarnų masė su turiniu – 2,0 – 3,6 % , be turinio – 3,5 – 10,7 % daugiau nei I ir II tiriamųjų grupės triušių. Mėsos cheminės sudėties tyrimai parodė, kad naudoti ekologiški pašarai žymesnės įtakos.
Tiriamųjų grupių mėsoje padidėjo nežymiai riebalų - 0,2 ir 0,5 % lyginant su kontroline grupe. Visų grupių cholesterolio kiekis mėsoje neviršijo leistinos normos (buvo žemesnis nei 36 mg/100g).
4.6 pav. Pašarų įtaka amino rūgščių kiekiui triušienoje
Mėsos cheminės sudėties tyrimai parodė, kad naudoti ekologiški pašarai žymesnės įtakos mėsos kokybei neturėjo (4.6 pav.).
0 2 4 6 8 1 0 1 2 1 4 1 6 1 8 A sp e rg ino r ū gš tis Treo ni n a s Ser inas G lutami n o r ūgš tis Pr ol inas Ci st inas G licin a s A lan inas V al inas Me tion in as Iz o leu ci na s Leuci nas Ti ro zi na s F e ni la la ni n a s H ist id in a s Li zi na s Ar gi ni nas T rip tof ana s pr oc en ta i k o n tr o lin ė g r u p ė I g r u p ė II g r u p ė
4.1 lentelė. Triušių kraujo rodikliai (hematologiniai)
Grupė Rodikliai
Kontrolinė I tiriamoji II tiriamoji Erotrocitai X ·1012/l X S 4,50 0,23 3,95 0,15 4,12 0,28 Hemoglobinas g/l X S 0,11 110 0,14 109 0,13 108 Deguoninė kraujo X talpa ml S 147 0,35 150 0,38 152 0,39 Gliukozė mmol/l X S 4,8 0,41 4,8 0,39 5,0 0,38 Trigliceridai mmol/l X S 0,94 0,21 0,84 0,20 0,89 0,19 Cholesterolis mmol/l X S 4,12 0,18 4,00 0,16 4,01 0,17
Šeriant triušius ekologiškais pašarais hematologiniai rodikliai svyravo tarp grupių nežymiai (4.1 lentelė). Tiriamųjų grupių 3 mėn. amžiaus gliukozės kiekis buvo didesnis negu kontrolinės grupės triušių. Kontrolinės grupės triušių kraujyje cholesterolio buvo daugiau 0,11 % lyginat su tiriamųjų grupių triušiais, gavusiais ekologišką pašarą.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Auginant triušius ekologiniame ūkyje ir taikant sudėtinius paros davinius, su naktinėmis išmatomis gaunamų aminorūgščių pakanka patenkinti mitybinius poreikius:
1. Gauti pašaro maisto medžiagų virškinimo koeficientai atspindi aukštą maisto medžiagų pasisavinimą, tai užtikrina triušių poreikių patenkinimą. Ankštinių augalų proteinuose yra daugiau nepakeičiamų aminorūgščių (ypač lizino) ir jų virškinamumas geresnis lyginant su varpinių proteinų virškinamumu. Tiriamųjų grupių triušiai geriau virškino sausas maisto medžiagas 1,3 – 2,6 % (P<0,025), žalią ląstelieną 7,8 % (P<0,01) ir žalius proteinus 2,8 – 4,1 % (P>0,05) negu kontrolinės grupės bendraamžiai.
2. Ekologiškai šeriant triušius, naktinių išmatų prarijimas turi įtakos raciono maisto medžiagų virškinamumui, ypač žalių proteinų (P>0,05).
3. Ekologiški pašariniai grūdai mažiau aprūpinami azotu. Žaliųjų baltymų, bei nepakeičiamų aminorūgščių (lizino, treonino, triptofano) kiekis juose mažesnis nei nurodoma dažniausiai naudojamose pašarų lentelėse, todėl rekomenduojame ekologišką pašarą praturtinti vitamininiu mineraliniu priedu.
4. Tiriamųjų grupių mėsoje padidėjo nežymiai riebalų - 0,2 ir 0,5 % lyginant su kontroline grupe. Visų grupių cholesterolio kiekis mėsoje neviršijo leistinos normos (buvo žemesnis nei 36 mg/100g). Mėsos cheminės sudėties tyrimai parodė, kad naudoti ekologiški pašarai žymesnės įtakos mėsos kokybei neturėjo.
Rekomenduojame ekologiniame ūkyje triušius šerti prisilaikant paros davinio normų: miežiai 12 – 17 proc., avižos 5 – 35 proc., kukurūzai iki 25 proc., kviečiai 5 – 25 proc., šienas 20 – 35 proc. Naktinių išmatų išskyrimo laikas priklauso nuo pašaro išdalinimo laiko. Rekomenduojama išdalinti pašarą anksti ryte. Priešingu atveju galima tikėtis augimo sulėtėjimo dėl nepilno naktinių išmatų išskyrimo.
Subject. Ecological research of rabbit’s nutrition and use in Lithuania.
Introduction. Ecological farming occupies a special position among various technologies in agriculture. It is based on modern, environment friendly technologies which do not use synthetic chemical substances (fertilizers, pesticides, drugs, growth enhancers, etc.), but use their substitutes instead. Ecological rabbit breeding is a novelty in Lithuania; however, the observations prove that the number of those willing to run such farms is increasing. The conditions of rabbit keeping must be as close to natural as possible to assure that the wellbeing and health requirements for the animals are fulfilled. Rabbits must have a possibility to move freely, satisfy their instincts.
Goal of research. The research aims to study the digestibility of nutrients in rations used for feeding rabbits with ecological feedstuffs.
Method of research. The research has been carried out at the vivariums of Lithuanian Veterinary Academy using New Zealand rabbit breed. To study digestibility 3 groups were formed, 10 rabbits aged 60days were selected from each group. The rabbits were kept in individual cages and had sufficient of water. The same feedstuffs as on ecological farms were used. The research consisted of the following stages: 1. Adaptation (duration – 3 days); 2. Preparatory stage (duration – 5 days); 3. Collection of faeces and stale (duration – 5 days).
Review of research data. The crude protein and raw fat in ration perform a specific function of life-support and production, in case of necessity can be used as a source of energy. If there is a surplus of protein, after deamination it can be used for production of energy (Hulot et al., 1996). The research on digestibility has demonstrated that the most influenced area was the digestibility of crude protein, raw cell matter. The average intake of feedstuff dry matter is 62 g per 1 kilo of rabbit body mass.
The chemical analysis of the meat has shown that the feedstuffs used did not largely affect the quality of the meat. In all the groups the cholesterol level in meat did not exceed the permitted limits (was less than 36 mg/100g).
Conclusions. In rabbit breeding on ecological farms the application of complex rations and amino acids obtained from night faeces suffice to satisfy their nutritional needs. The obtained digestibility coefficients of feedstuff nutrients point to a high level of digestion of nutrients, which assures fulfillment of rabbits’ nutritional needs. The proteins in pulses are rich in indispensable amino acids (especially lysine) and their digestibility is better compared to that of grains. Swallowing of night faeces affects the digestibility of nutrients in the ration, especially that of proteins. When caprofagy is incomplete, digestibility of dry matter
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Astromskienė A., Suveizdis V. Ekologinės gyvulininkystės verslo vadybiniai aspektai.Ekologinė gyvulininkystė: dabartis ir perspektyvos. Tarptautinė konferencija. 2004, P. 92-95.
2. Bakutis B. Ekologinio ūkio gyvulininkystė. Kaunas, 2003. 87 p. 3. Bakutis B. Reikalavimai triušininkystės produkcijai. Kaunas, 2004.
4. Bakutis B., Monstvilienė E. Karvių naujų laikymo būdų tinkamumas ekologinio pieno gamybai. Ekologinė gyvulininkystė: dabartis ir perspektyvos. Tarptautinė konferencija. 2004, P. 72-75.
5. Carabaño, R., Motta Ferreira, W., de Blas, J.C. and Fraga, M.J. 1997. Substitution of sugarbeet pulp for alfalfa hay in diets for growing rabbits. Animal Feed Science and Technology 65, 249-256.
6. Gaidžiūnienė N. Triušių auginimas. Akademija, 2001.
7. Gidenne T., Lebas F. Estimation quantitative de la caecotrophie chez le lapin en croissance: variations en fonction de l’âge. Annales de Zootechnie. 1987. Vol. 36. P. 225-236.
8. Gidenne, T. and Bellier, R. (1992) Etude in vivo de l’activite fermentaire caecale chez le lapin. Mise au point et validation d'une nouvelle technique de canulation caecale. Reproduction, Nutrition and Development 32, 365-376.
9. Höhn B.EG-Verordnung Ökologischer Landbau. Eine einführende Erläuterung mit Beispielen. Düsseldorf, 2003. 180 p.
10. Januškevičius A., Kulpys J. Trušių šėrimas. Kaunas, 2000. 21 p.
11. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas, 2001. 115 p.
12. Juraitis V., Stankevičius R. Šieno ir šienainio gamyba bei jų maistinė vertė Lietuvos ūkiuose. Gyvulių mitybos indėlis įprastinės ir ekologinės gyvulininkystės vystymui Lietuvoje. Tarptautinė konferencija. Kaunas, 2004. P.25-30
13. Liorančas V, Bakutis B., Januškevičienė G. Ekologinės ir chemizuotos produkcijos (kiaulienos) kokybės palyginimas. Ekologinė gyvulininkystė: dabartis ir perspektyvos. Tarptautinė konferencija. 2004, P. 90-91.
perspektyvos. Tarptautinė konferencija. 2004, P. 96-100.
15. Marounek M., Vovk S., Skramova V. Distribution of activity of hydrolitic enzymes in the digestive tract of rabbits. British Journal of Nutrition. 1995. Vol. 73. P. 463 – 469. 16. Maskoliūnaitė D. Ekologinio ūkininkavimo ypatumai Europoje ir Lietuvoje. Mano
ūkis, 2004 N. 5. P. 64-65.Rutkovaitė I. Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės. Kaunas, 2003. 79 p.
17. Merino, J. M. and Carabaño, R. (1992) Effect of type of fibre on ileal and faecal digestibilities. Journal of Applied Rabbit Research 15, 931-937.
18. Michelkevičienė N. Triušiai. Kaunas, 1997. p. 80.
19. Mikulionienė S. Zootechninė pašarų analizė. Akademija, 2000. 45 p.
20. Motta-Ferreira W., Fraga M., Carabaño R. Inclusion of grape pomace, in substitution for lucerne hay, in diets for growing rabbits. Animal Science. 1996. Vol. 63. P. 167-174.
21. Proto V. Fisiologia della nutrizione del coniglio con particolare riguardo alia ciecotrofia. Conigliocultura. 1976. Vol. 7. P. 15-33.
22. Scheidegger W. Richtlinien fur die Erzeugung, Verarbeitung und den Handel von Produkten aus biologischem (okologischem) Anbau. Vereinigung schweizerischer biologischer Landbau-Organizationnen (VSBLO). Basel, 1992. 45 p.
23. Viner B. Mano augintinis triušis. Vilnius, 2000. 31 p.
24. Drescher B. Snacks für Kaninchen und Meerschweinchen. Prieiga per internetą: http://www.dmsl.de/faq/haltung/fuetterung.shtml.
25. Haltungsinfos für Kaninchen. Prieiga per internetą: http://www.tierheim.bamberg.de/informationen/kaninchen.htm.
26. Tierhaltung im Biolandbau. Prieiga per internetą: http://www.bioland.de/literatur/biotiere.html
27. Griesel H. F., Ohlberger J., Es gibt keine absoliute Sicherheit. Prieiga per internetą: http://www.greenpeace-magazin.de/magazin/reportage.php?repid=932.
28. Tierfreundliche Kaninchenhaltung in Wilchingen. Prieiga per internetą: http://www.vgt.ch/vn/0403/kaninchen-wilchingen.htm
29. http://europa.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexdoc!prod!CELEXnumdoc&lg =LT&numdoc=31991R2092&model=lex.
30. Ekologinė gyvulininkystė. Mokymo kursai. Dalomoji medžiaga. Kaunas, 2003 31. Lebensmittel aus okologischem Landbau. Brošiūra. Klein B. Bonn, 2003. 34 p.
32. Žemdirbių ir kaimo vietovių gyventojų informavimo rengiantis narystei Europos Sąjungoje programa. Lietuvos žemės ministerija. Lietuvos agrarinis ekonomikos institutas. Vilnius, 2002.
33. Disciplinos „Mokslinių bandymų organizavimas“ paskaitų medžiaga. Jeroch H., 2003. 34. Ekologinės gyvulininkystės seminaro medžiaga. Jansen B., Pein Ch. Ekocconect.
1 priedas. Pašarų sudėtis, jų maistinė ir energetinė vertė
Maisto medžiagos, g/kg Energetinė vertė, MJ Komponentai
SM Žali
pelenai proteinaiŽali lipidai Žali ląstelienŽalia a
NEM Apykaitos energija natūralaus drėgnumo pašare Miežiai Avižos Kviečiai Pupos Žirniai 863 871 856 862 854 21 26 16 55 33 1191 112 107 229 228 21 51 21 20 12 38 96 21 46 63 664 586 691 512 518 12,15 10,80 12,85 12,05 12,40 Žolės miltai Šienas 930 839 151 46 141 80 34 18 215 292 389 384 7,65 6,83
2 priedas. Triušių visaverčių pašarų sudėtis, procentais
Komponentai Minimalus kiekis Maksimalus kiekis
Miežiai 12 17
Avižos 5 35
Kukurūzai 0 25
Kviečiai 0 25
Saulėgrąžų rupiniai (ekstrahuoti) 10 18
Žolės miltai 20 35
Pašarinės mielės 0 5
Sėlenos 0 10
Žuvies miltai 2 5
Pašarinė druska 0,2 0,2
Vitamininis - mineralinis papildas 0,5 0,5
Dikalcio fosfatas 0,5 0,5
Biofaktoriaus priedas 1 1
Melasa 0 2
Pieno milteliai (liesi) 0 3
3 priedas. Pašaro komponentų amino rūgščių kiekiai, procentais Pašarinės
žaliavos Met Cis Met+cis Liz Tre Arg Leu Val His Tir Ser Ala Glu Avižos, grūdai 0,17 0,30 0,47 0,41 0,35 0,65 0,73 0,51 0,22 − 0,48 0,47 1,93 Kviečiai grūdai 0,18 0,28 0,46 0,37 0,38 0,59 0,87 0,57 0,29 0,38 0,58 0,36 3,14 Miežiai, grūdai 0,19 0,25 0,43 0,39 0,38 0,55 0,75 0,55 0,25 0,35 0,47 0,45 2,59 Saulėgrą-žų rupiniai 0,73 0,53 1,26 1,24 1,29 3,02 2,23 1,86 0,86 0,84 1,47 1,60 6,47 Soja (aliejus) 0,66 0,69 1,35 2,91 1,83 3,12 3,48 2,17 1,17 1,52 2,53 2,10 8,70 Žolės miltai 0,25 0,15 0,40 0,74 0,69 0,78 1,26 0,89 0,34 0,59 0,69 1,00 1,81
4 priedas. Baltymų komponentai varpinių ir ankštinių augalų grūduose
Grūdinės ir ankštinės kultūros Albuminai Globulinai Prolaminai Gliutelinai Kviečiai (Triticum aestivum) 0,03-0,05 0,10-0,15 0,50-0,65 0,10-0,20 Miežiai (Hordeum vulgare) 0,03-0,04 0,10-0,20 0,45-0,50 0,25-0,35 Avižos (Avena sativa) 0,01 0,60-0,65 0,10-0,15 0,25-0,30
Pupos (Vicia faba) 0,04 0,67 - 0,29
5 priedas. Vitamininio mineralinio priedo triušiams sudėtis (TECHNA ISO 9001)
Komponentai Mato vienetas 2.6.1 LXT 602NE 1%
Vitaminai: A D3 E K3 B1 B2 B3 B6 B12 PP Biotinas Folinė rūgštis Cholinas Mikroelementai: Zn Cu Fe Mn J Co Se Mg NaCL Ca Cl mln.TV mln.TV mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg mg g g g 1000 100 3000 200 200 500 1000 200 1,1 2500 520 200 12000 8015 1000 9095 3100 30 13 10 21220 400 – –
