KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
Vaida Grabytė
Liemens, diafragmos ir dubens dugno raumenų funkcinės būklės
įvertinimas pacientams, sergantiems prostatos ligomis
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc.dr. Laimonas Šiupšinskas
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2010 mėn. d.
Liemens, diafragmos ir dubens dugno raumenų funkcinės būklės
įvertinimas pacientams, sergantiems prostatos ligomis
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc.dr. Laimonas Šiupšinskas 2010 mėn. d.
Konsultantai:
Kineziterapeutė Brigita Zachovajevienė Doc.med.m.dr. Daimantas Milonas 2010 mėn. d.
Recenzentas: Darbą atliko Magistrantė
Vaida Grabytė 2010 mėn. d. 2010 mėn. d.
Turinys
Santrauka... 4
Santrumpos... 7
Įvadas ... 8
Darbo tikslas ir uždaviniai... 9
1. Literatūros apžvalga ... 10
1.1. Anatominės struktūros... 10
1.1.1. Dubens dugno raumenys ... 10
1.1.2. Diafragma... 12 1.1.3. Pilvo raumenys... 13 1.1.4. Nugaros raumenys... 15 1.2.1. Lyčių skirtumai ... 16 1.3.1. Prostatos hiperplazija ... 19 1.4.1. Šlapimo nelaikymas ... 22
1.5.1. Dubens dugno raumenų įvertinimas... 25
1.6.1. Pilvo raumenų įvertinimas ... 25
1.7.1. Nugaros raumenų įvertinimas ... 26
1.8.1. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas ... 26
1.9. Poveikio metodikos ... 27
1.9.1. Dubens dugno raumenų funkcijos sugrąžinimas... 27
1.9.2. Pilvo, nugaros ir diafragmos raumenų sinergetinės funkcijos atstatymas ... 28
2.Tyrimas... 29
2.1. Tyrimo kontingentas ir metodai ... 29
Statistinė analizė... 31
2.2. Tyrimo rezultatai ... 32
2.2.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai ... 32
2.2.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai ... 33
2.2.3. Dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatai ... 34
2.2.4. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas ... 35
2.2.5. Klausimyno rezultatai ... 36
3. Tyrimo rezultatų aptarimas ... 37
Išvados... 39
Tyrimo trūkumai ir galimos klaidos... 40
Rekomendacijos ... 41
Santrauka
Grabytė V. Liemens, diafragmos, dubens dugno raumenų funkcinės būklės įvertinimas pacientams, sergantiems prostatos ligomis, magistro baigiamasis darbas / vadovas L. Šiupšinskas; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2010, - 45p.
Darbo tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių prostatos displazijomis, liemens, kvėpavimo ir dubens dugno raumenų jėgos pokyčius prieš ir po operacijos.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų operacijų.
2. Įvertinti kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų. 3. Įvertinti dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų.
Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikose, urologijos skyriuje. Sutikę tyrime dalyvauti pacientai, buvo testuojami (pilvo raumenų statinės jėgos ištvermė, nugaros raumenų statinės jėgos ištvermė, dubens dugno raumenų jėga, kvėpavimo raumenų funkcija) prieš operaciją ir penkios dienos po operacijos, Kauno medicinos universiteto klinikų urologijos skyriuje.
Tyrimas vyko hospitalizavimo laikotarpiu, kai buvo taikomi ir įvairūs gydymo būdai, t.y. chirurginis gydymas ( radikali prostatektomija), medikamentinis gydymas.
Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų. Vyrų amžiaus vidurkis – 59 ± 6,9 metų(± standartinis nuokrypis (±SD)) ( nuo 49 iki 74 metų).
Išvados:
1. Įvertinus liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).
2. Įvertinus kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų, kvėpavimo raumenų funkcija statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).
3. Įvertinus dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėga statistiškai reikšminagai padidėjo (p<0,05). Šiuos pokyčius galėjo lemti skausmas ir išorinis dirgiklis (po operacijos įvestas kateteris).
SUMMARY
Grabytė V. The evaluation of functional state of lumbar, diaphragm and pelvic floor muscles; Master‘s Thesis / Supervisor L. Šiupšinskas; Department of Kinesiology and Sports Medicine, Faculty of Nursing, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2010, - 45p.
The objective of the thesis is to evaluate the changes in the lumbar, respiratory and pelvic floor muscle strength in patients with prostate gland dysplasia before and after the surgery.
The following tasks were performed in order to achieve the selected objective of the Thesis: 1. To evaluate lumbar static muscle strength endurance changes before and after prostate
gland dysplasia surgeries.
2. To evaluate the respiratory muscle function before and after prostate gland dysplasia surgeries.
3. To evaluate the strength of pelvic floor muscles before and after prostate gland dysplasia surgeries.
The research was performed in the Clinic of Urology at The Clinics of Kaunas University of Medicine. The patients who agreed to participate in the study were tested (abdominal muscle static strength endurance, spinal muscle static strength endurance, pelvic floor muscle strength, respiratory muscle function) before the surgery and five days after the surgery in the Clinic of Urology at the Clinics of Kaunas University of Medicine.
The research was performed during the hospitalisation period, when various treatment methods, i.e. surgical treatment (radical prostatectomy), pharmaceutical treatment, were also applied.
There were 20 subjects participating in the study. The average age of male patients is 59 ± 6.9 years (± standard deviation (±SD)) (from 49 to 74 years of age).
Conclusions:
1. Upon the completion of the evaluation of the lumbar static muscle strength endurance changes before and after prostate gland dysplasia surgeries it was established that muscle static strength endurance statistically significantly decreased (p<0.05).
2. Upon the completion of the evaluation of the respiratory muscle function before and after prostate gland dysplasia surgeries it was disclosed that the respiratory muscle function statistically significantly decreased (p<0.05).
3. Upon the completion of the evaluation of the strength of pelvic floor muscles, muscle strength statistically significantly increased (p<0.05). This could have been influenced by pain and external irritant (catheter).
Padėka
Norėčiau padėkoti savo baigiamojo magistro darbo vadovui Doc.dr. Laimonui Šiupšinskui už visapusę pagalbą atliekant tyrimą, bei rašant baigiamąjį magistro darbą.
Taip pat nuoširdžią padėką reiškiu baigiamojo magistro darbo konsultantams kineziterapeutei Brigitai Zachovajevienei ir Doc.med.m.dr. Daimantui Milonui.
Vaida Grabytė
Santrumpos
PEmax - maksimalus iškvėpimo slėgis. PImax – maksimalus įkvėpimo slėgis. PAS – prostatos specifinis antigenas. SD- standartinis nuokrypis.
TUIP – prostatos įpjovimas per šlaplę. TURD – prostatos rezekcija per šlaplę.
Įvadas
Gerybinė prostatos hiperplazija yra dažniausiai vyresnių nei vidutinio amžiaus vyrų liga. Ši patologija nustatoma daugiau nei 60 % vyresnių nei 60 metų amžiaus vyrų, o daugiau nei 40 % šio amžiaus turi apatinių šlapimo takų simptomų (šlapimo susilaikymas, šlapimo pūslės pertempimas ir t.t.) (Kirby, R.S., McConnell, 2009).
Įtampos šlapimo nelaikymas gali atsirasti, kai prostatos liaukos šalinimo operacijos metu pažeidžiami sutraukiamojo raumens šlaplės rauko nervai, ir jis nebegali atlikti savo funkcijų. Tokiu atveju sutraukiamasis raumuo gauna nepakankamą paramą iš apatinės šlapimo pūslės dalies (šlapimo pūslės kaklelio) ir turi atlikti visą darbą sulaikydamas šlapimą nuo ištekėjimo. Bet koks papildomas spaudimas, atsirandantis kosėjant, čiaudint ar nuo kitokio įsitempimo, sukelia šlapimo pratekėjimą pro sutraukiamąjį raumenį ir šlaplę (Baert, L., Elgamal, A., A.,Van Poppel , H., 1996).
Esant silpniems liemens raumenims, sutrinka juosmens – dubens stabilumas, t.y. padidėja juosmens linkis, gali atsirasti apatinės nugaros dalies skausmai, sutrikti dubens dugno raumenų funkcija.
Aplink esančių stabilizuojančių juosmens – dubens regiono raumenų (skersinio pilvo, juosmens ir dauginių) aktyvacija padeda dubens dugno raumenų aktyvacijai ( Konstantinos, H. ir kt., 2006).
Skersiniai pilvo raumenys, dauginiai raumenys, dubens dugno raumenys ir nugaros juosmens bei diafragma dirba sinergetiškai. Jie sudaro „pilvo dėžę“. Dirbdami kartu, padeda dubens dugnui įsitempti ir sulaikyti šlapimą (Carriere, 1998).
Per iškvėpimo fazę, diafragma pakyla, kartu pakeldama vidaus organus 1-3 cm ir sumažindama vidinį pilvo spaudimą, palengvina skersinio pilvo raumens darbą. Skersinis pilvo raumuo įsitraukdamas, stabilizuoja juosmenį (Hulme, 2002).
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas
Įvertinti pacientų, sergančių prostatos displazijomis, liemens, kvėpavimo ir dubens dugno raumenų jėgos pokyčius prieš ir po operacijos.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų operacijų.
2. Įvertinti kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų. 3. Įvertinti dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų.
1. Literatūros apžvalga
1.1. Anatominės struktūros
1.1.1. Dubens dugno raumenysDubens dugno raumenys sudaro pagrindą ir užtikrina išmatų bei šlapimo sulaikymą dalyvaudami dubens organų padėties palaikyme bei uždarydami ir susitraukdami esančias angas (BØ, K.ir Sherburn, M., 2005).
Tarpvietė ( perintum) vadinama mažojo dubens išeigos plokštumą sudarantys audiniai, t.y. raumenys, fascijos ir dalis odos; Dubens dugną sudaro skersaruožiai raumenys, tačiau jie skiriasi nuo įprastinių griaučių raumenų, t.y. turi artimą ir organišką ryšį su mažojo dubens organais ir neturi griaučių raumenims būdingos tradicinės judėjimo funkcijos (Tamašauskas, K., A., Stropus, R., 2005; Česnys, G. ir kt., 2008).
Tarpvietės raumenys - atsakingi už šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas, tai pat už dubens organų palaikymą. Atsiradus dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimams, padidėja dubens dugno raumenų tonusas ir vidinis pilvo spaudimas (A.Shafik ir kt.,2002).
Įvairūs pažeidimai sutrikdo virškinimo ir šlapinimo bei lytinės sistemų pajėgumą, kuriam turi įtakos su tuo susijusių raumenų inervacija (Woodman, PJ. ir Graney, D.O., 2002).
Dubens dugno griaučių raumenų sudėtį įeina 33 % greitųjų ir lėtųjų skaidulų ( Konstantinos, H. ir kt., 2006). Lėtosios skaidulos treniruojamos ilgesniais susitraukimais (išlaikant), o greitosios – greitais ir stipriais susitraukimais. Lėtosios skaidulos skirtos ištvermės ir pastovaus tonuso palaikymui, o greitosios - greitai pavargsta (Vikers, D. ir Davila, G.W., 2006).
Tam, kad tinkamai atsakytu į galimus trukdžius, raumuo visada turi būti pasiruošęs reaguoti. Tinkamai atliekantis savo funkcijas dubens dugnas ramybės metu yra maždaug vidurinėje padėtyje tarp įmanomos judėjimo amplitudės. Tam, kad būtų palaikoma ši vidurinės zonos padėtis prieš traukos (žemės traukos) ir pilvo spaudimo jėgas, dubens dugno raumenys visą laiką turi palaikyti aktyvų tonusą. Labiausiai tinka lėto susitraukimo tipo skaidulos pasiekti šiam tikslui (Sapsford R., 2001). Lėto susitraukimo skaidulos - atsakingos už dubens dugno raumenų ramybės tonusą, o greito susitraukimo tipo skaidulos užtikriną papildomą atramą (kosint, čiaudint, keliant, juokiantis, kai staiga padidėja vidinis pilvo spaudimas). Lėto susitraukimo tipo skaidulų aktyvumo sumažėjimas parodo, kad dubens dugno raumenų susitraukimo trukmė yra trumpa (susitraukimų kartojimų skaičius nedidelis), dubens dugno raumenys gali būti atsakingi už sumažėjusius šlaplės uždarumą ir atramą. Greito susitraukimo tipo skaidulų aktyvumo sumažėjimas gali įtakoti lėtesnį ir silpnesnį refleksinį atsaką į vidinio pilvo spaudimo padidėjimus, pavyzdžiui, juokiantis (Laycock, J., Jerwood, D., 2001). Registruojant elektromiografu nustatyta, kad ramybės metu bei miegant keliamojo išangės raumens aktyvumas priklauso nuo lėto susitraukimo raumenų skaidulų (Polden, M., Mantle, J., 2001).
Dubens dugno raumenys yra padengti fascija, kuri jungiasi su pasienine dubens organų fascija, dalyvauja šių organų palaikyme tam tikroje padėtyje. Pagrindinis dubens pamatas yra keliamasis raumuo (m. levator ani.), kurio padėtį palaiko jungiamasis audinys, o iš juosmens-kryžmens regiono ateinantys nervai palaiko tonusą (Goldberg, R.P., 2007).
Aplink esančių stabilizuojančių juosmens – dubens regiono raumenų (skersinio pilvo, juosmens ir dauginių) aktyvacija padeda dubens dugno raumenų aktyvacijai (Konstantinos, H. ir kt., 2006).
Dubens dugno raumenys dalyvauja stuburo stabilumo mechanizme yra jo dalis. Dubens raumenų funkcijos yra tarpusavyje glaudžiai susiję su kitomis raumenų sistemomis (Sapsford, R., 2004).
Dubens dugno raumenų toninis aktyvumas gali sumažėti dėl nugaros skausmų. Pilvo raumenys ( ypatingai skersiniai), diafragma, dauginiai ir platieji nugaros raumenys yra reikalingi užtikrinant optimalią dubens dugno raumenų veiklą. Nors į dubens dugno sandarą šie raumenys neįeina, tačiau turi įtakos šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos funkcijai (Mantle, J., Halsam, J.).
Dubens dugno raumenys atlieka šias funkcijas (Carrière, B., 2002):
¾ Atraminė - dubens dugno raumenys sudaro atramą vidiniams lytiniams organams, užtikrina taisyklingą jų padėtį, tai pat sudaro atramą šlapimo pūslei, vidiniams pilvo organams ir tiesiajai žarnai;
¾ Dubens dugno raumenys dalyvauja sulaikant šlapumą ir išmatas; ¾ Raumenys reaguoja atsiradus norui šlapintis ar tuštintis;
¾ Dubens dugno raumenys atsipalaiduoja, kai reikia šlapintis arba tuštintis bei gimdant; ¾ Sinergetiškai dirba kartu su diafragma;
¾ Greitai susitraukdami neleidžia nevalingai išsiskirti šlapimui, bėgant, kosint, čiaudint ir .t.t; ¾ Valingai ir nevalingai susitraukinėja lytiškai santykiaujant bei orgazmo metu;
¾ Dubens dugno raumenų veikla turi būti koordinuota su pilvo, šlaunų, nugaros raumenų aktyvumu.
Jei viena iš išvardintųjų funkcijų bus sutrikusi, tai šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos funkcija tai pat gali buti sutrikusi (Tries, J.).
1.1.2. Diafragma
Diafragma yra plona plėvinė raumens plokštelė, kuri atskiria krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės. Ji turi dviejų kupolų formą: dešinysis kupolas (dėl kepenų) yra aukštesnis už kairįjį.
Krūtinės raumenys, visų pirma savieji, yra labai svarbūs kvėpavimo funkcijai. Tarp jų svarbiausia reikšmę turi diafragma. Jai susitraukiant (raumuo trumpėja) jos kupolas leidžiasi ( padidėja krūtinės ląstos vertikalinis matmuo ir tūris) ir vyksta įkvėpimas. Iškvėpimo metu diafragma atsipalaiduoja (raumuo pailgėja), jos kupolą į ankstesnę padėtį grąžina pilvo preso slegiami pilvo organai (Tamašauskas, K., A., Stropus, R. , 2005 ir kt.). Nelabai stiprus diafragmos susitraukimas ir atsipalaidavimas sukelia ramų kvėpavimą. Stipresni diafragmos ir kitų šonkaulių keliamųjų raumenų susitraukimai pagilina kvėpavimą.
Diafragma sinergetiškai palengvina skersinio pilvo raumens darbą per kvėpavimo iškvėpimo fazę, ji pakyla, pakeldama vidaus organus 1-3 cm ir sumažindama vidinį pilvo spaudimą, o skersinis pilvo raumuo susitraukia, stabilizuodamas juosmens-dubens sritį ( Hulme, 2002).
Dubens dugną ir diafragmą jungia nuo pilvo ertmės einantis jungiamasis audinys (fascija), kuri eina paraleliai pasidalindama i du lapelius. Taisyklingas kvėpavimas yra labai svarbus treniruojant dubens dugno raumenis. Šis kvėpavimas vadinamas diafragminiu (pilviniu) kvėpavimu. (Kuhnert Ch., 2005).
Dubens dugno raumenų funkcija glaudžiai susijusi su diafragma. Įkvėpiant diafragma nusileidžia, o iškvėpiant ora - grįžta į ramybės padėtį (12-14 kartų per minutę). Pilvinis kvėpavimas yra svarbus norint išlaikyti sveiką stuburą, šlapimo pūslę ir tiesiąją žarną bei šlapimo sulaikymą ( Hulme, 2002).
Įkvėpimo metu diafragma juda žemyn, pilvas išsipučia, o dubens dugno raumenys šiek tiek pajuda žemyn, jei jis yra atpalaiduotas ir elastingas (Carriere, 2002).
Nusileidžianti diafragma (įkvėpimo metu) spaudžia pilvo organus, didina šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos spaudimą (Hulme, 2002). Organai yra spaudžiami į pilvo raumenis ir dubens dugno raumenis, kuris prisitaiko prasiplėsdamas. Dubens dugno raumenys ir pilvo raumenys dirba kartu (sinergetiškai), kad reguliuotu diafragmos aktyvumą ir suteiktų atramą organams (Franklin, 2003).
Iškvėpimo metu pilvas suplokštėja, o diafragma susitraukia ir juda į viršų (Carrire, 2002). Dubens dugno raumenys tai pat ir pilvo raumenys susitraukia, kad galėtų pastumti organus į viršų ( Franklin, 2003).
Pagrindiniai liemens organai yra tiesiogiai arba netiesiogiai palaikomi diafragmos, jos ritmiškas judėjimas padeda išlaikyti šių organų normalų mobilumą ir pakelia šlapimo pūslę 2-3 cm per
iškvėpimo fazę. Diafragma kartu su skersiniu pilvo raumeniu padeda stabilizuoti stuburą iki padidėjant vidiniam pilvo spaudimui atliekant galūnių judesius.
Ilgalaikis iškvėpimas arba įsitempimas aktyvuoja ne tik diafragmą, bet tai pat vidinį ir išorinį įstrižinius pilvo raumenis (Ostergaard ir kt., 1992). Tai sukelia dinaminę funkcinio vieneto dubens dugno raumenų padidėjusį įsitempimą. Todėl svarbią reikšmę turi gebėjimas kvėpuoti diafragminiu (pilviniu) būdu, kurio metu intensyviai priverčiami dirbti pilvo raumenys.
1.1.3. Pilvo raumenys
Pilvo raumenys skirtomi į priekinius ir užpakalinius. Priekinė raumenų grupė sudaro priekinę ir šoninę pilvo sienas. Užpakalinėje grupėje yra vienas kvadratinis juosmens raumuo.
Skersinis pilvo raumuo ( transversus abdominis) yra giliausias ir plokščiasis pilvo raumuo, kuris guli po vidiniu įstrižiniu pilvo raumeniu.
Šio raumens funkcijos yra:
¾ Stabilizuoja stuburą, kartu su dauginiu raumeniu (susitraukdamas, atlieka sinergistų vaidmenį); ¾ Palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą;
¾ Riboja stuburo sukimasį ir padeda grįžti į pradinę padėtį (tik apatinė raumens dalis svarbi juosmeninės stuburo dalies stabilizavime).
Centinė nervų sistema reguliuoja skersinio pilvo raumens funkciją, atliekant specifines užduotis. Skersinio pilvo raumuo, diafragma ir dubens dugno raumenys yra kartu aktyvinami centrinės nervų sistemos, kad suformuotų uždarą pilvo ertmę ir taip užtikrintų stuburo stabilumą. Diafragmos ir dubens dugno raumenų aktyvumas padeda skersinio pilvo raumeniui išvystiti pakankamą jėgą ir kontroliuoti pilvo ertmės turinio formą, keičiant vidinį pilvo spaudimą (Hodges, 1999).
Centrinė nervų sistema nuolat gauna gauna informaciją iš periferinių mechanoreceptorių per aferentines nervų skaidulas ir iš kitų jutimo organų apie liemens stabilumą ir judesius. Tai pat planuoja kaip įveikti nuspėjamas užduotis ir greitai bei tiklsiai reaguoti į netikėtas situacijas. Tai, kad būtų sukuriamas koordinuotas liemens raumenų aktyvumas, tiksliu laiku, reikiama amplitude ir t.t. (Hodges, 2003).
Atliktuose tyrimuose su elektromiografu paaiškėjo, kad skersinio pilvo raumens aktyvacija iškvėpimo metu įvyksta anksčiau nei įkvėpimo. Centrinė nervų sistema koordinuoja skersinio pilvo raumens įtaką kvėpavimo funkcijai ir kūno laikysenai, bei per jį gauna informaciją apie liemens stabilumą. Taip, bet kada prireikus, skersinis pilvo raumuo yra suaktyvinamas centrinės nervų sistemos pagal vidinio pilvo spaudimo kitimą (Hodges ir kt., 2003; Critchley 2002).
Vidinis įstrižinis pilvo raumuo ( m. obliquus internus abdominis) plonas, plokščias raumuo, kuris guli po išoriniu įstrižiniu pilvo raumeniu. Šis raumuo padeda stabilizuoti apatinę nugaros dalį, tačiau jo vaidmuo stabilizavimo sistemoje yra mažesnis negu skersinio pilvo raumens.
Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis) yra ilgas plokščias raumuo, gulintis šalia vidurinės pilvo linijos. Esant fiksuotam dubeniui, tiesusis pilvo raumuo lenkia stuburą (liemenį) pirmyn, kai šiam judesiui yra sukuriamas pasipriešinimas. Raumuo palaiko pilvo ertmės vidinį spaudimą, tempia žemyn krūtinės ląstą, nuleidžia šonkaulius ir padeda kvėpuoti.
Išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus externus abdominis) – tai platus, plokščias priekinės šoninės pilvo sienos raumuo. Esant fiksuotam dubeniui, susitraukęs vienoje pusėje, raumuo lenkia ir suka liemenį į priešingą pusę, susitraukęs abipus, lenkia jį, tempia šonkaulius žemyn, padeda iškvėpti.
Kvadratinis juosmens raumuo ( m.quadratus lumborum) prasideda nuo klubakaulio sparno skiauterės vidinio krašto, baigiasi ties XII šonkauliu ir nuo L1 – L4 skersinės ataugos. Kvadratinis juosmens raumuo nuleidžia XII šonkaulį ir atitraukia liemenį, stabilizuoja diafragmą. Abiejų pusių raumenys imobilizuoja juosmeninę stuburo dalį.
Pilvo raumenys sudaro pilvo presą (prelum abdominis). Tai yra visų apie pilvo ertmę esančių raumenų nuolatinė įtampos būsena – tonusas. Jis sukelia pilvo ertmės (intraabdominalinį) slėgį. Šis slėgis nuolat palaiko pilvo organus įprastose vietose, kvėpuojant periodiškai sustiprėdamas pakelia diafragmą ir verčia plaučius įkvėpti, dar labiau sustiprėdamas skatina išsituštinti tiesiąją žarną ir šlapimo pūslę. Gimdant sustiprėjęs pilvo presas skatina išstumti vaisių (Tamašauskas, K,A., Stropus, R.,2003; Česnys, G. ir kt., 2008).
Vykdantys medicininius tyrimus stebėjo, kaip kinta dubens dugno raumenų jėga, ir lygino parodymus, kai į susitraukimą sąmoningai įsijungia pilvo raumenys (stovint ir gulint). Tyrimui buvo naudota elektromiografija. Rezultatų duomenimis, moterų dubens dugno raumenų jėga didėjo sutraukiant ir pilvo raumenis. Teigiama, kad padidėjus dubens dugno raumenų jėgai, didėja pilvo raumenų susitraukimo jėga. Esant dubens dugno raumenų silpnumui, gali formuotis šlapimo ar išmatų nelaikymas, tačiau treniruojant pilvo raumenis kartu su dubens dugno raumenimis galima išvengti šių problemų (Sapsford, R. ir kt.,2001),.
1.1.4. Nugaros raumenys
Nugaros raumenys yra išsidėstę užpakalinėje liemens pusėje. Jie dalijami į paviršinius ir giliuosius.
Gilieji raumenys atsakingi už tarpsegmentinį stabilumą yra išsidėstę arti segmento rotacijos ašies ir jiems susitraukiant tarpsegmentiniai judesiai yra puikiai kontroliuojami.
Gilieji raumenys, kontroliuojantys segmentinius judesius juosmeninėje stuburo dalyje, skiriasi savo struktūra. Apie stuburą yra daug trumpų raumenų, kurie pripildo visus tarp slankstelių lankų ir ataugų esančius tarpus ir vagas. Šie raumenys įvairių stuburo judesių metu stabilizuoja tarpslankstelines jungtis ir saugo stuburą nuo iškrypimo, o slankstelius nuo – išnirimo. Maži tarpsegmentiniai raumenys, tarpskersiniai ( Intertranesversarii) ir tarpketeriniai ( Interspinales), yra mechaniniai segmento stabilizatoriai, bet taip pat ir proprioreceptoriai (Tamašauskas, K., A., Stropus, R. , 2003 ir kt.) .
Dauginiai raumenys (m. Multifidus) turi trumpus tarpslankstelinius prisitvirtinimus ir kontroliuoja slankstelių judėjimą išlaikant tam tikrą laikyseną ir stuburui judant, kad apsaugotų sąnarines struktūras, diskus, raišius nuo per didelio lenkimo ir sužalojimo, ir skersinio pilvo raumens, kuris prijungia prie slankstelių per krūtininę- juosmeninę fasciją ir stiprina stuburą, didindamas pilvinį spaudimą ( Barr, KP., Griggs, M., Cadly, T., 2005).
Dauginiai raumenys stabilizuoja stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant tiesia nugara iš sulenktos padėties, dalyvauja priešingos pusės stuburo rotacijoje.
Funkcinis stuburo nestabilumas aiškinamas kompleksišku neurofiziologiniu požiūriu. Nestabilumas aiškinamas kaip griaučių ir raumenų sistemos nesugebėjimas palaikyti optimalios judesių amplitudės tarp sąveikaujančių segmentų (slankstelių) ir dėl to atsirandantis minkštųjų audinių funkcinis pertempimas ir skausmas. Šis požiūris apima žymiai daugiau nestabilumą mažinančių poveikio priemonių, negu vien tik nepakankamo raiščių tamprumo atkūrimas. Didžiausias dėmesys skiriamas aktyviai ir kontroliuojančiai stuburą stabilizuojančios sistemos posistemėms – raumenų ir centrinės nervų sistemos tarpusavio sinergetikai, t.y. optimaliam judesių valdymui ( Mozūraitienė, 2008).
Tiesiamasis nugaros raumuo (m. erector spinae) – tai visas raumenų kompleksas, kurį sudaro klubinis šonkaulių, ilgiausiasis ir keterinis raumenys. Visos dalys tiesia liemenį, susitraukę vienos pusės – lenkia jį į šoną.
Apatinės stuburo dalies stabilumas – tai stuburo gebėjimas išlaikyti padėtį tiek statinėje padėtyje, tiek dinaminio judesio metu (Karen, Griggs, 2003). Juosmeninės stuburo dalies stabilumą lemia raumenų sinergistų ir antagonistų suderinta veikla bei pakankamas raumenų pajėgumas. Netgi
vienas raumuo su netinkama aktyvacija gali sukelti nestabilumą, kaip ir netinkamas judesys gali sąlygoti netinkamą aktyvaciją (Norris, 2000).
Buvo atliktas tyrimas, kuriame tiriamiesiems su lokalių raumenų disfunkcija parinkti specialūs pratimai, įtraukiant pakartotinius izometrinius dauginio ir skersinio pilvo raumenų susitraukimus. Išvadose teigiama: lokaliųjų raumenų skersmuo padidėjo, tiriant ultragarsinės diagnostikos būdu.
Judesių valdymo gerinimo etape atliekami izometriniai pratimai, įtraukiantys dauginio, skersinio pilvo raumenų susitraukimus gulint ant pilvo, nugaros ar skausmą mažinančiose padėtyse. Tikslus daugkartinis pratimų kartojimas sudaro nervų sistemoje dominantę, t.y. automatinį raumens įsijungimą į judesio ir statinės padėties išlaikymą. Sąlyginai sveikų žmonių lokalieji raumenys aktyvuojami anksčiau už globaliuosius, o besiskundžiančių nugaros skausmais – atvirkščiai (Richardson ir kt. 2005).
Judesių kontrolės koncepcija, kur giliųjų raumenų korsetas ir globaliųjų raumenų veikla yra suderinta, lemia juosmens – dubens stabilumą. Tiesiamasis nugaros, dvigalvis šlaunies raumuo ir didysis sėdmens raumuo yra svarbiausi raumenys jėgos dominantės palaikymui. Skersinis pilvo raumuo ir dubens dugno raumenys yra svarbūs juosmens – dubens regiono stabilizavimui (Lockstad, 2003).
1.2.1. Lyčių skirtumai
Lytis – tai požymių, nuo kurių priklauso dauginimasis ir giminės, rūšies pratęsimas, visuma. Lytį lemia tam tikros lytinės chromosomos, lytinės liaukos ir kiti lyties organai, kūno ypatumai ir funkciniai rodikliai, tam tikra psichika. Požymiai skirstomi į pirminius – tai lyties organai, ir antrinius – tai kūno sudėjimas, tam tikras plaukuotumas, krūtų, balso tembro, funkcinių rodiklių ir psichikos skirtybės.
Lytinės liaukos, arba gonados, - vyrų sėklidės ir moterų kiaušidės; liaukos gamina lytines ląsteles ir lytinius hormonus.
Lytiniai takai, įvairūs latakai, - kaupia, perneša, priglobia lytines ląsteles; čia galima priskirti ir moterų gimdą, kurios svarbiausia funkcija – priimti naujos gyvybės užuomazgą, užauginti, išnešioti ir pagimdyti vaiką, tai pat vyro varpą sėklai suleisti į moters lyties takus.
Dubens forma ir matmenys yra toji griaučių sritis, kur labiausiai pasireiškia lytiniai skirtumai. Dubens lytinis dimorfizmas išsivysto lytinio brendimo periodu. Jis priklauso prie antrinių lytinių požymių, nes būna ryškus ir lyginant vienodo ūgio vyrus ir moteris. Moterų dubuo yra platesnis ir lėkštesnis, jo kaulai smulkesni ir reljefas lygesnis negu vyrų. Moterų dubeniui būdinga platesnė apatinė atvara, platesnis išėjimas, susijęs su tuo, kad sėdynkauliai išsiskyrę plačiau, sėdimųjų gumburų
atstumas didesnis. Moterų dubuo lyginamas su cilindru, o vyrų – su piltuvu (Tamašauskas, K., A., Stropus, R. , 2003 ir kt.).
Dubens dugną sudaro tris sluoksniai: išorinis, vidurinis ir vidinis.
1 pav. Moters ir vyro dubens dugnas ( Cantieni, B., 2005)
Išorinis sluoksnis - žemiausiai esantis išorinis raumenų sluoksnis tarsi kilpa vingiuoja aplink sfinkterius, arba žiedinius raumenis. Šie uždaro moters šlaplę, makštį ir išangę. Vyro kūne – apgaubia varpos šaknį, šlaplę ir išangę. Ir vienų ir kitų ties tarpviete jie susikryžiuodami susipina.
Išorinis sluoksnis
A. Moters
B. Vyro
Vidurinis sluoksnis - tarp sąnarių, prie kurių prisitvirtinę šlaunikauliai ir gaktikaulis, lyg batutas ištemptas vidurinis sluoksnis. Tai tikra raumenų plokštė, skersai perpinta raumeninėmis skaidulomis.
Vidurinis sluoksnis
A. Moters B. Vyro
3 pav. Moters ir vyro dubens dugno vidurinis sluoksnis (Cantieni, B., 2005)
Vidinis sluoksnis – skleidžiasi lyg iš šešių dalių vėduoklė. Raumenų skaidulos jungia uodegikaulį ir šlaunikaulius. Kai sužadinamas šis sluoksnis galima pamatyti kaip įsitempia raumenų skaidulos (Cantieni, 2005).
Vidinis sluoksnis
A. Moters B. Vyro
1.3.1. Prostatos hiperplazija
Prostata (priešinė liauka) yra nedidelė maždaug graikinio riešuto dydžio ir pavidalo liauka. Ji yra po šlapimo pūsle ir supa apatiniąją šlaplės – šlapimtakio, kuriuo pro varpą išteka (pasišalina) šlapimas ir sėkla, – dalį. Prostata gamina tirštą vaiskų skystį, kuris sumišęs su sperma sudaro sėklinį skystį.
5 pav. Vyro lytinių organų anatomija ( Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009)
Sergant gerybine prostatos hiperplazija, pažeidžiama prostata – joje išveša mazgai, o tikrasis prostatos audinys sunyksta. Išvešėjusi prostata spaudžia, deformuoja, ištęsia šlaplę, todėl sutrinka šlapinimasis, gali įvykti ūminis šlapimo susilaikymas. Pamažu augant pasipriešinimo jėgai šlaplėje šlapinimosi metu, padidėja raumenų ir raiščių dalis šlapimo pūslės sienelėse, o šlapimo pūslės elastingumas sumažėja. Šlapimo pūslė tampa greičiau sudirginama. Didėdama, ji pakelia šlapimo pūslės kaklelį, į ją atsiveriančių šlapimtakių angas, todėl sunkėja šlapimo nutekėjimas ir jo vis daugiau lieka šlapimo pūslėje. Visa tai sudaro palankias sąlygas šlapimo takų infekcijai vystytis bei sukelia inkstų pažeidimą, kuris gali baigtis jų funkcijos nepakankamumu. Ji dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 60 metų amžiaus vyrams. Daugiau nei trečdaliui virš 70 metų amžiaus vyrams yra diagnozuota gerybinė prostatos hiperplazija.
Gėrybinės prostatos hiperplazijos požymiai (Arrighi, H., Guess ir kt., 1990):
• dažnas šlapinimasis dieną,
• šlapinimasis naktį,
• imperatyvus šlapinimasis (turite nusišlapinti nedelsiant),
• skausmas ir spaudimo jausmas šlapinimosi metu,
• nevisiško pūslės ištuštinimo pojūtis,
Pats šlaplės susiaurėjimas dėl prostatos hiperplazijos sukelia vadinamuosius obstrukcinius požymius (obstrukcija - kliūtis).
Prie obstrukcinių požymių priskiriama:
• sunki ir vėluojanti šlapinimosi pradžia,
• didesnės nei įprastinės pastangos šlapinimosi metu,
• silpna šlapimo srovė,
• nutrūkstantis ir ilgas šlapinimasis,
• šlapimo varvėjimas baigus šlapintis,
• šlapimo prasisunkimas nusišlapinus,
• nevisiškas šlapimo pūslės ištuštinimas.
Chirurginis gerybinės prostatos displazijos gydymas skiriamas pacientams, kuriems liga komplikavosi, simptomai nėra adekvačiai valdomi vaistais, arba tiems, kurie savo noru dalyvauja medikiniuose tyrimuose ir patys pasirenka tokį gydymo būdą.
Galimis trys chirurginio gydymo būda ( Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009): ¾ prostatos rezekcija per šlaplę (angl. TURP – transurethral resection of the prostate); ¾ prostatos įpjovimas per šlaplę (angl. TUIP – transurethral incision of the prostate); ¾ atvira prostatektomija.
Bendrai, chirurginis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas labiausiai pagerina ligonio sveikatos būklę (t.y. labiausiai sumažina simptomus ir labiausiai padidindamas šlapimo srovės greitį), be to būna mažesnis tolimesnio gydymo vaistais poreikis, tačiau šis gydymo būdas turi ir daugiau komplikacijų nei vien tik medikamentinė terapija (BØ, K., Berghmans, B. ir kt., 2007).
Prostatektomijos indikacijos gerybine prostatos hiperplazija sergantiems ligoniams: ¾ ūminis šlapimo susilaikymas;
¾ lėtinis šlapimo susilaikymas dėl prostatinės obstrukcijos; ¾ pasikartojančios šlapimo takų infekcijos/hematurija;
¾ šlapimo pūslės akmenys dėl gerybinės prostatos hiperplazijos;
¾ inkstų funkcijos nepakankamumas dėl gerybinės prostatos hiperplazijos; ¾ didelis šlapimo pūslės divertikulas/divertikulai;
¾ varginantys apatinių šlapimo takų simptomai susiję su gerybine prostatos hiperplazija, išliekantys po gydymo vaistais;
¾ paciento pageidavimas. Komplikacijos:
¾ kraujo perpylimo tikimybė;
¾ šlapimo nelaikymas (Motore ir kt, 1999; Myers, 1995; Poon ir kt., 2000, Walsh ir kt 1994);
¾ erekcijos sutrikimas; ¾ retrogradinė ejakuliacija;
¾ chirurginio gydymo būtinybė po operacijos komplikacijų; ¾ mirties tikimybė per 90 dienų po atliktos operacijos.
Prostatos vėžys paprastai aptinkamas vyrams, turintiems daugiau kaip 50 metų, iki to amžiaus pasitaiko retai. Prostatos vėžys, kitaip negu kitų organų vėžys, gali ilgus metus tūnoti prostatoje nesukeldamas jokių simptomų. Didžioji šių navikų dalis auga labai lėtai, taigi būtent jaunesniems vyrams nesukelia jokių problemų. Tik nedidelei vyrų daliai prostatos vėžys vystosi sparčiai, kai kuriais atvejais išplisdamas į kitus organus, ypač į kaulus. Manoma, kad prostatos vėžio atsiradimo priežastys susiję su tuo, jog, ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, daugėja ir vyresnio amžiaus vyrų, kurie ir gali susirgti šia liga. Be to, nuolat vis didesniam vyresnio amžiaus vyrų skaičiui atliekami tyrimai (PSA- prostatos specifinio antigeno baltymo tyrimas), kurie leidžia greičiau aptikti prostatos vėžį (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).
Prostatos specifinis antigenas (PSA) yra glikoproteinas, kurį išskiria prostatos epitelio ląstelės ir kuris suskystina spermą po ejakuliacijos. Jo sekrecija dažnai padidėja, kai yra gerybinė prostatotos hiperplazija. Teigiama, jog PAS kiekis kraujo serume vidutiniškai padidėja po 0,3 ng/ml kiekvienam gramui gerybinės prostatos displazijos audinio, tačiau kur kas ryškesnis PSA padidėjimas yra stebimas ligoniams, kurie serga kliniškai pasireiškusiu prostatos vėžiu.
Vėžinis procesas prostatoje vystosi lėtai, šlapinimosi simptomų gali nebūti daugelį metų, pačioje prostatoje jau esant vėžio ląstelių. Kartais pirmasis prostatos vėžio simptomas gali pasireikšti kaulų (dubens, šlaunies, klubo ir kt.) skausmais. Tai reiškia, kad vėžio ląstelės iš pirminio židinio prostatoje išplito, susidarė ligos metastazės kauluose.
1.4.1. Šlapimo nelaikymas
Šlapimo nelaikymas, arba inkontinencija,– objektyviai vertinama būklė, kurios metu nevalingai išteka bet koks kiekis šlapimo ir sukelia socialines ir/ar higienines problemas.
• Šlapimo nelaikymas gali pasireikšti bet kurio amžiaus ar lyties asmenims; • Šlapimo nelaikymas – tai nėra neišvengiamas senėjimo padarinys;
• Šlapimo nelaiko:1 iš 4 moterų (trečdaliui iš jų ši problema tampa lėtine), 1 iš 10 vyrų, 1 iš 5 senjorų, 50%-95% ilgalaikės slaugos ir priežiūros įstaigų gyventojų.
• Net 80 proc. atvejų galima sėkmingai kontroliuoti šlapimo nelaikymą.
Nustatyta, kad vyresniame amžiuje rūkymas, nuolatinis alkoholio vartojimas ir antsvoris itin padidina šlapinimosi sutrikimų atsiradimo tikimybę. Šlapinimosi sutrikimų taip pat padaugėja po įvairių prostatos operacijų, kurių metu pažeidžiami šlapinimosi trakto nervai (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).
Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima rasti daug šlapimo nelaikymo kvalifikacijų. A. S. Pereverzevas šlapimo nelaikyma siūlo skirstyti į :
1. Šlapimo pūslės hiperaktyvumą sąlygotą šlapimo nelaikymą:
¾ Skubos šlapimo nelaikymą (dirgli šlapimo pūslė), kurį skirsto dar į : - sensorinį šlapimo nelaikymą,
- motorinįšlapimo nelaikymą, - šlapimo pūslės susilaikymą; 2. Įtampos šlapimo nelaikymą;
3. Perpildytos šlapimo pūslės nelaikymas. Pagal šlapimo nelaikymo sunkumo laipsnį skiriamas:
¾ Nenuolatinis šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka apie 10 ml šlapimo per valandą; ¾ Pasunkėjęs šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka iki 25 ml šlapimo per valandą; ¾ Sunkus šlapimo nelaikymas – nevalingai išteka iki 50 ml šlapimo per valanda;
Tarptautinė šlapimo nelaikymo organizacija išskiria penkis šlapimo nelaikymo tipus: 1. Įtampos šlapimo nelaikymas;
2. Imperatyvusis šlapimo nelaikymas; 3. Refleksinis šlapimo nelaikymas;
4. Šlapimo pūslės persipildymo šlapimo nelaikymas; 5. Ekstrauterinis šlapimo nelaikymas
Laikinas šlapimo nelaikymas
Nelaikymas, atsiradęs dėl ūminės ligos, pažeidžiančios apatinius šlapimo takus. Šio pobūdžio nelaikymas gali būti sukeltas ir kitų dubens organų ūminių ligų, moters genitalijų ūminių ligų. Dažniausiai negalavimas praeina, išgydžius ligą.
Dirgli šlapimo pūslė (skubos šlapimo nelaikymas)
Nevalingas šlapinimasis, susijęs su staigiu, stipriu noru šlapintis. Paprastai tai susiję su nevalingais detruzoriaus susitraukimais, kurie geriausiai įrodomi urodinaminių tyrimų metu. Nevalingai ir greitai susitraukus pūslės raumeniui, didėja intravezikalinis spaudimas, ir tai lemia staigaus bei stipraus noro šlapintis atsiradimą. (Mattiasson 2001, 2005).
Įtampos šlapimo nelaikymas
Nevalingas šlapinimasis fizinio aktyvumo metu, kai padidėja pilvo slėgis be detruzoriaus kontrakcijos ar pertemptos šlapimo pūslės. Nustatyta, kad didėjant pilvo slėgiui, susitraukia šlapimo pūslės raukai ir tarpvietės raumenys, analinis raukas. Šie refleksai suteikia galimybę sulaikyti šlapimą kosint, čiaudint, kitokio fizinio krūvio metu. Dėl įvairių priežasčių susilpnėjusios dubens raumenų struktūros pirmiausia sukelia įtampos šlapimo nelaikymą (BØ, K. ir kt., 2007, Cornelia, J. L., 2004).
Įtampos šlapimo nelaikymo klasifikacija:
0 tipas - pacientas skundžiasi tekėjimu, bet to nepatvirtina įrodymai;
I tipas - nelaikymas, sukeltas įtampos, yra nedidelis šlapimo pūslės kaklelio ir šlaplės pasmukimas;
II tipas - įtampos sukeltas nelaikymas ir didesnis kaip 2 cm šlapimo pūslės kaklelio ir šlaplės pasmukimas;
III tipas - šlapimo pūslės kaklelis ir šlaplė plačiai atviri, nėra šlapimo pūslės kontrakcijos; vidinio sfinkterio nepakankamumas ir šlaplės deįnervacija.
Dažniausios priežastys: šlaplės hipermobilumas ir pūslės kaklelio padėties pakitimai esant įtampai, vidinio sfinkterio nepakankamumas dėl nepavykusių šlapimo nelaikymo koreguojamųjų operacijų, prostatektomijos, spindulinio gydymo, stuburo smegenų pažeidimų, mielomeningocelės (Baert ir kt.,1996; Grise, Thurman, 2001). Paradoksinis šlapinimasis
Šlapimo ištekėjimas dėl perpildytos šlapimo pūslės. Būdinga tai, kad pilnos šlapimo pūslės spaudimas šiek tiek viršija šlapimo pūslės raukų spaudimą. Dėl to šiais atvejais dažniausiai
šlapimas išteka lašais. Priežastys: dėl vaistų hipotoninė ar atoninė šlapimo pūslė, tam tikros neurologinės būklės (diabetas, stuburo smegenų pažeidimo atvejai, būklės po dubens organų
operacijų, vitamino B12 stoka ir kt.). Paradoksinį šlapinimąsi dažnai sukelia šlapimo pūslės kaklelio ir šlaplės obstrukcija, ypač gerybinė prostatos hiperplazija (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009). Mišrus skubos ir įtampos šlapimo nelaikymas. Tai dažna klinikinė situacija, kai šlapimo ištekėjimą lemia sutrikdytos šlapimo sulaikymo struktūros ir kartu veikia dirglios pūslės faktoriai.
Sfinkterio nepakankamumas:
Šlaplės hipermobilumas. Pagrindinė priežastis - dubens dugno silpnumas. Dėl to didėjant pilvo slėgiui rotuoja ir smunka pūslės kaklelis ir proksimalioji šlaplės dalis. Šlaplės hipermobilumas dažnai atsiranda moterims, kurioms šlapimo nelaikymas nepasireiškia (BØ, K. ir kt., 2007). Vidinio sfinkterio nepakankamumas. Tai tik vidinio sfinkterio funkcionavimo sutrikimas.
Apibūdinamas kaip atviras pūslės kaklelis ramybės metu ir mažas šlapinimosi pradžios spaudimas (< 65 cm vandens stulpo). Šlaplės hipermobilumas ir vidinio sfinkterio nepakankamumas gali egzistuoti kartu. Vidinio sfinkterio nepakankamumo priežastys: buvusios dubens operacijos, šlapimo nelaikymo operacijos, šlaplės divertikulektomija, radikali histerektomija,
abdominoperinealinė tiesiosios žarnos rezekcija, uretrotomija, šlapimo pūslės kaklelio plastika, mielodisplazija, priekinės stuburo arterijos sindromas, lumbosakralinės ligos, senėjimas ir estrogenų stoka (Kirby, R.,S., McConnell, D., J.,2009).
1.5.1. Dubens dugno raumenų įvertinimas
Yra keletas tyrimo būdų, kuriais galima įvertinti dubens dugno raumenis: tai gali būti spaudimo perineometro naudojimas, elektromiografija, ultragarsinis tyrimas, palpacija pirštais ir magneto rezonanso tyrimas. Raumenų ištvermės ir jėgos vertinimas suteikia informacijos apie raumenų nusilpimą ir padeda individualiai tam pacientui sudaryti specifines pratimų programos pagrindą (Laycocks, J., Jerwood, D., 2001). Dubens dugno funkcijų įvertinimas yra nelengvas uždavinys, nes iki šiol nei vienu tyrimo metodu nebuvo išmatuotos abi raumenų funkcijos: suspaudimo jėga ir pakėlimas. Dauguma tyrimo metodų taikomi remiantis asmenine nuomone. Klinikinė patirtis ir įgūdžiai atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant apie rezultatų patikimumą ir tinkamumą dabar ir ateityje (BØ, K., 2001, 2007).
Raumenų jėgos matavimas yra dažniausiai naudojamas metodas, norint išmatuoti dubens dugno raumenų ištvermę ir jėgą. Tiriamųjų yra prašoma sutraukti dubens dugno raumenis maksimalia jėga, išlaikyti suspaudus ir/arba sutraukti raumenis kiek įmanoma daugiau kartų (ištvermė). Matavimai atliekami makštyje, tiesiojoje žarnoje ir šlaplėje naudojant rankinius testavimo būdus (dinamometrai, spūdžio manometrus (perineometras), palpacija (makšties)) (BØ, K., Sherburn, M., 2007).
1.6.1. Pilvo raumenų įvertinimas
Pilvo preso raumenų dinaminės jėgos ištvermei nustatyti plačiai taikomas testas sėstis ir gultis. Šio testo yra keletas variantų. Tiriamasis guli sulenktomis 90 kampu kojomis, kurias palaiko partneris, rankos pirštai sunertos už galvos ir stengiasi kuo daugiau kartų, be poilsio pauzių, atsisėsti ir atsigulti. Vieną kartą atsisėdęs dešinės rankos alkūne paliečia kairės kojos kelį, kitą kartą atsisėdęs kairės rankos alkūne paliečia dešinį kelį. Testas gali būti atliekamas 30 sek., tai pat 60, 120 sek. Skaičiuojama kiek kartų tiriamasis atsisėda iš viso. Testo metu ilsėtis negalima.
Tiriamieji, kurių silpnesni pilvo preso raumenys, testą sėstis ir gultis daro rankas laikydami ne už galvos, bet sukryžiuotas ant krūtinės, taip rankų svoris priartinamas prie judesio ašies, ir raumenų apkrova mažėja (Dadelienė, R., 2008; Dudonienė, 2008).
Liemens horizontalus laikymas gulint veidu aukštyn – šiuo testu matuojama statinė pilvo preso raumenų jėga ir ištvermė. Tiriamasis atsisėda ant gimnastikos suolelio (ar kito suolo) taip, kad klubų sąnariai būtų virš suolelio galo, rankos pirštais sunertos už galvos. Partneris laiko kojas prispaustas prie suolelio. Po komandos „pradėt“ tiriamasis atsilošia atgal iki horizontalios padėties
(įjungiamas chronometras) ir stengiasi šioje padėtyje kuo ilgiau išlaikyti liemenį (Dadelienė, R.,2006).
1.7.1. Nugaros raumenų įvertinimas
Liemens horizontalus laikymas gulint veidu žemyn – šiuo testu įvertinama nugaros raumenų statinės jėgos ištvermė. Tiriamasis atsigula ant suolelio taip, kad klubo sąnariai būtų virš suolelio galo, rankomis remiasi į grindis, o partneris kojas prispaudžia prie suolelio. Po komandos „pradėt“ tiriamasis deda rankas už galvos ir laiko liemenį horizontalioje padėtyje (Dadelienė, R.,2008 – cit.).
Liemens dinaminės jėgos ištvermei nustatyti taikomas testas lenktis ir tiestis. Tiriamasis atsigula ant kušetės taip, kad klubo sąnariai būtų virš kušetės galo, partneris laiko kojas prispaustas, o tiriamojo rankos už galvos, po komandos „pradėt“ tiriamasis lenkiasi ir tiesiasi. Lenktis ir tiestis be poilsio pauzių, kuo daugiau kartų.
1.8.1. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas
Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis – specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 – 3sek.(PImax). Iškvėpimo (PEmax) – po įkvėpimo per 1 – 3sek., stengiasi maksimaliai iškvėpti. PImax rodo diafragmos jėgą. PImax mažėja esant diafragmos silpnumui ar paralyžiui, plaučių hiperinfliacijos metu dėl diafragmos „suplokštėjimo“, esant diafragminio nervo (n.phrenicus) pažeidimui, sergant nervų ir raumenų ligomis, krūtinės ląstos deformacijomis. (Malakauskas, K., Sakalauskas, R., 2000 – cit.).
1.9. Poveikio metodikos
1.9.1. Dubens dugno raumenų funkcijos sugrąžinimas
Vyrų ir moterų šlapimo nelaikymas dažniausiai gydomas vaistais, specifiniais pratimais arba chirurginiu būdu, kai nustatomos ligos priežastys. Gydymas taip pat priklauso nuo šlapimo nelaikymo tipo ir kiek šlapinimosi sutrikimai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Daugumai sergančiųjų nereikalinga operacija ir simptomus galima pašalinti arba susilpninti vartojant vaistus ar pritaikius natūralios medicinos priemones. Daugeliu atvejų gyvenimo būdo, mitybos bei šlapinimosi įpročių pakeitimo gali visiškai pakakti, kad būtų galima kontroliuoti inkontinenciją.
Daugelio šlapimo nelaikymo priežasčių galima kontroliuoti, taikant profilaktines priemones:
¾ Svorio mažinimas. Yra žinoma, kad viršsvoris ir nutukimas skatina šlapimo nelaikymo epizodus, taigi, svorio kontrolė mažina šlapimo nelaikymo riziką.
¾ Dubens raumenų stiprinimas. Jau po gimdymo reikia pradėti stiprinti dubens raumenis. Kuo stipresni tarpvietės raumenys, tuo geriau jie atlieka savo funkciją, t.y. padeda sulaikyti šlapimą. Stiprinti tarpvietės raumenis patariama ne tik pagyvenusioms, bet ir jaunoms moterims, ypač po gimdymo. Tarpvietės raumenų tonusą ir jėgą padidina kasdien atliekami Kėgelio pratimai, dubens dugno pratimai su grįžtamojo ryšio įranga „ Biofeedback“, “Paula“ metodika, „Cantieni“ metodika (Bales ir kt., 2000; Konstantinos, H., Eleni, K. and Dimitrios, H.,2006).
¾ Šlapimo pūslės treniravimas atliekamas didinant laiko tarpus tarp ėjimų į tualetą. Iš pradžių šlapinamasi kas dvi val., po to šis laikas ilginamas po 15min.
¾ Vengti šlapimo pūslės dirginimo. Rekomenduojama sumažinti kavos gėrimą iki vieno puodelio per dieną, negerti gazuotų gėrimų, ypač su kofeinu, nerūkyti.
¾ Vidurių užkietėjimo profilaktika. Užtikrinti pakankamą vandens vartojimą – iki dviejų litrų per dieną, valgyti daugiau vaisių ir daržovių, skaidulų turtingo maisto.
¾ Aktyvi fizinė veikla stiprina dubens raumenis, padeda atsikratyti viršsvorio.
1.9.2. Pilvo, nugaros ir diafragmos raumenų sinergetinės funkcijos atstatymas
Kūno stabilizavimo funkciją atlieka juosmeninė dalis, dubuo, pilvas, krūtininė stuburo dalis ir krūtinė (Comerford, M.,2005).
Sutrikus kai kurių raumenų grupių veiklai, atsiranda netaisyklingas judesių stereotipas. Nusilpę nugaros ar pilvo raumenys dar labiau atsipalaiduoja, juos pakeičia kiti, stipresni (kompensacija). Todėl reikėtų stiprinti raumenis, atliekant stabilizavimo pratimus derinant su kvėpavimu (Norris, C.,M., 2000; 1995; White, Saharmann, 1994)).
Skersinio pilvo raumens darbą per kvėpavimo iškvėpimo fazę sinergetiškai palengvina diafragma, pakeldama vidaus organus 1 – 3 cm ir sumažindama vidinį pilvo spaudimą, skersinis pilvo raumuo susitraukia ir stabilizuoja juosmens – dubens regioną (Hulme, 2002).
2.Tyrimas
2.1. Tyrimo kontingentas ir metodai
Tyrimas buvo atliktas Kauno medicinos universiteto klinikose, urologijos skyriuje. Tiriamųjų kontingentą sudarė – nuo 2010 metų sausio iki balandžio mėnesio, prostatos hiperplazijomis sergantys pacientai. Sutikę tyrime dalyvauti pacientai, buvo testuojami (pilvo raumenų statinės jėgos ištvermė, nugaros raumenų statinės jėgos ištvermė, dubens dugno raumenų jėga, netiesiogiai įvertinama diafragmos jėga) prieš operaciją ir penkios dienos po operacijos, Kauno medicinos universiteto klinikų urologijos skyriuje.
Tyrimas vyko hospitalizavimo laikotarpiu, kai buvo taikomi ir įvairūs gydymo būdai, t.y. chirurginis gydymas ( radikali prostatektomija), medikamentinis gydymas.
2009 metų gegužės 12 dieną Kauno medicinos universitetas, bioetikos centras leidžia vykdyti tyrimą (Nr. BC – SLF (M) – 177). (1 priedas)
Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų. Vyrų amžiaus vidurkis – 59 ± 6,9 metų(± standartinis nuokrypis (±SD)) ( nuo 49 iki 74 metų). Gydymo pradžioje, t.y. prieš operaciją, atliktas tiriamųjų vertinimas: pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas, nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas, dubens dugno raumenų jėgos įvertinimas perineometru „Peritron“, netiesiogiai įvertinta „MicroRPM“ prietaisu diafragmos jėga (PImax, PEmax), trumpas klausimynas. Praėjus penkioms dienoms po operacijos pakartotinai atliekamas antrą kartą tie patys įvertinimai išskyrus klausimyną.
Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant nugaros, keliai sulenkti 900 kampu taip, kad pėdos visiškai remtųsi į kušetę, delnai padėti ant šlaunų. Tiriamasis atlieka prisilenkimą, pirmiausiai pakeldamas galvą ir vėliau mentes ištiestomis rankomis, pirštais liečia viršutinę girnelės dalį ir šioje padėtyje išsilaiko kiek galima ilgiau (Lindell et, 2007 – cit. iš Hyytiainen et al., 1991). Testo pabaigos laikas fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo mentės paliečia kušetę. Laikas matuojamas chronometru sekundėmis. Testo norma – 300 sek.
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas. Tiriamasis guli ant pilvo, kojos ištiestos per kelius, kad pėdos remtųsi į kušetę, rankos priglaustos prie šonų. Tiriamasis atlieka nugaros tiesimą, pirmiausiai pakeldamas galvą ir vėliau krūtinę, kad pakiltu kardinė atauga (apie 5 cm atstumas nuo kardinės ataugos iki kušetės) ir išlaiko tokią padėtį kuo ilgiau. Testo pabaigos laikas fiksuojamas, kai tiriamasis nebeišlaiko ir tiriamojo kardinė atauga paliečia kušetę. Laikas matuojamas chronometru sekundėmis (norma – 300 sek.)(7pav.).
7pav. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Maksimalus įkvėpimo slėgis (maximal inspiratory pressure, PImax) nustatomas, kuomet tiriamasis visiškai iškvėpęs stengiasi maksimaliai stipriai 1 – 3 sek. įkvėpti prieš užtvarą, tuo metu matuojamas susidaręs neigiamas slėgis.
Maksimalus iškvėpimo slėgis (maximal expiratory pressure, PEmax) nustatomas, kuomet tiriamasis po visiško įkvėpimo maksimaliomis pastangomis 1 – 3 sek., stengiasi iškvėpti.
Maksimalūs įkvėpimo ir iškvėpimo slėgiai labai priklauso nuo tiriamojo pastangų. Normalūs dydžiai priklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio. Normalus PEmax > 100 cmH2O, PImax < - 60 cmH2O.
Dubens dugno raumenų jėgos įvertinimas perineometru „Peritron“. Tiriamasis guli ant dešinio šono, kojos sulenktos per kelius ir truputėli pritrauktos prie pilvo. Tiriamajam į tiesiąją žarną įvedamas perineometro daviklis, liepiama įtempti maksimaliai dubens dugno raumenis, tuo metu matuojama raumenų jėga.
9pav. „Peritron“ perineometras
Statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS for Windows 13.0 statistinės analizės paketu. Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis ± standartinio nuokrypio (±SD). Priklausomoms imtims palyginti taikytas neparametrinis Vilkoksono testas (Zv). Skirtumai, kai p<0,05, buvo laikyti statistiškai reikšmingi.
2.2. Tyrimo rezultatai
2.2.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai
Atlikus pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testą prieš operaciją gauta, kad vidutinė testo atlikimo trukmė 116,05 ± 42,558 sekundės (±SD), minimali testo atlikimo trukmė 24 sekundės, maksimali testo atlikimo trukmė 181 sekundė. Po operacijos praėjus penkioms dienoms, vidutinė testo trukmė buvo 44,6 ± 23,750 sekundės (±SD), minimali testo atlikimo trukmė – 10 sekundžių, maksimali testo atlikimo trukmė – 85 sekundės. Lyginant rezultatus gautus prieš ir po operacijos, gauti tokie duomenys: minimalus testo atlikimo trukmės prieš ir po operacijos pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės skirtumas buvo 71,45 sekundės, t.y. pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo atlikimo trukmė buvo 71,45 sekundėmis trumpesnis, o maksimalus testo atlikimo trukmės prieš ir po operacijos skirtumas – 96 sekundės. Lyginant testo atlikimo trukmę prieš ir po operacijos, gautas statistiškai reikšmingas testo atlikimo trukmės sumažėjimas vidutiniškai 85 sekundėmis (p<0,05). 116,05 44,6 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 Laikas , sek.
Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš operaciją (sek.)
Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai po operacijos (sek.)
p<0,05
6 pav. Tiriamųjų pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš ir po operacijos
Tai pat buvo vertinama testo nutraukimo priežastis prieš ir po operacijos, t.y. skausmas arba nuovargis. Atlikus duomenų analizę, prieš operaciją testą dėl skausmo nutraukė 5 tiriamieji, o kiti 15 – dėl nuovargio.
Po operacijos testo nutraukimo priežastis - skausmas. Visi 20 tiriamųjų, tai įvardino. Gautus rezultatus galima paaiškinti tuo, kad tiriamiesiems buvo atlikta chirurginė intervencija apatinėje pilvo dalyje.
2.2.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai
Įvertinus gautus nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatus paaiškėjo, kad vidutinė testo atlikimo trukmė prieš operaciją – 115,5 ± 63,487 sekundės (± SD), minimali testo atlikimo trukmė 27 sekundės, maksimali – 302 sekundės. Antrojo testavimo metu, t.y. praėjus penkioms dienoms po operacijos, vidutinė testo trukmė 60,75 ± 31,342 sekundės (± SD) , minimali testo atlikimo trukmė 15 sekundžių, o maksimali – 135 sekundės.
Lyginant gautus rezultatus, prieš ir po operacijos, minimali testo atlikimo trukmės skirtumas buvo 12 sekundžių, maksimali testo atlikimo trukmė - 167 sekundės. Palyginus testo atlikimo trukmę prieš ir po operacijos, gautas statistiškai reikšmingas testo atlikimo sumažėjimas vidutiniškai 54,75 sekundėmis (p<0,05). 115,5 60,75 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200 Laikas , sek.
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš operaciją (sek.)
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai po operacijos (sek.)
p<0,05
9 pav. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testo rezultatai prieš ir po operacijos
Tai pat buvo vertinama testo nutraukimo priežastis, prieš ir po operacijos.
Prieš operaciją testą nutraukė 6 tiriamieji dėl skausmo apatinės nugaros srityje, o 14 tiriamųjų dėl nuovargio atsiradusio testo metu.
Po operacijos, 7 tiriamųjų testo nutraukimo priežastis – skausmas, o kitų 13 vyrų – nuovargis.
2.2.3. Dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatai
Vertinant dubens dugno raumenų jėgą perineometru prieš operaciją nustatyta, kad vidutinė dubens dugno raumenų jėga – 142,15 ± 28,303 mmHg (± SD), minimali raumenų jėga 81 mmHg, o maksimali dubens dugno raumenų jėga – 190 mmHg.
Antrojo testavimo metu, vidutinė dubens dugno raumenų jėga buvo 153,85 ± 26,222 mmHg (± SD), mažiausia dubens dugno raumenų jėga 103 mmHg, o didžiausia – 196 mmHg.
Įvertinus gautus matavimo rezultatus, prieš ir po operacijos, minimali dubens dugno raumenų jėga padidėjo 22 mmHg, o maksimali – 6 mmHg. Gautas statistiškai reikšmingas dubens dugno raumenų jėgos matavimo perineometru padidėjimas vidutiniškai 11,70 mmHg (p<0,05).
142,15 153,85 80 100 120 140 160 180 200 mmH g Perineometro rezultatai prieš operaciją (mmHg) Perineometro rezultatai po operacijos (mmHg) p<0,05
2.2.4. Kvėpavimo raumenų funkcijos įvertinimas
Atlikus maksimalaus įkvėpimo slėgio (PImax) matavimus prieš operaciją, vidutinis maksimalaus įkvėpimo slėgis tarp tiriamųjų buvo 67 ± 8,316 cmH2O (± SD), mažiausias – 49
cmH2O, o didžiausias – 82 cmH2O.
Antra kartą atlikus matavimus, t.y. praėjus penkioms dienoms po operacijos, vidutinis maksimalaus įkvėpimo slėgis buvo 50,50 ± 8,153 cmH2O (± SD), minimalus įkvėpimo slėgis – 39
cmH2O, o maksimaliausias – 69 cmH2O.
Lyginant duomenis, gautus prieš ir po operacijos, minimalus maksimalaus įkvėpimo slėgio skirtumas buvo 10 cmH2O, t.y. maksimalaus įkvėpimo slėgis 10 cmH2O mažesnis, o maksimalus
skirtumas – 13 cm cmH2O.
Gautas statistiškai reikšmingas maksimalaus įkvėpimo slėgio sumažėjimas vidutiniškai 16,50 cmH2O (p<0,05). 67 50,5 35 40 45 50 55 60 65 70 75 80 cm H2 O
PImax prieš operaciją (cmH2O) PImax po operacijos (cmH2O)
p<0,05
13 pav. Maksimalaus įkvėpimo slėgio rezultatai prieš ir po operacijos
Vertinant maksimalaus iškvėpimo slėgį (PEmax) prieš operaciją, vidutinis maksimalaus iškvėpimo slėgis tarp tiriamųjų – 74,45 ± 16,897 cmH2O (± SD), minimaliausias – 52 cm cmH2O, o
maksimaliausias buvo 111 cmH2O.
Antrojo testavimo metu, tiriamųjų duomenys vertinant maksimalaus iškvėpimo slėgį, vidutinis maksimalaus iškvėpimo slėgis buvo 53,50 ± 12,722 cmH2O (± SD), minimalus – 41
Vertinant duomenys prieš ir po operacijos, minimaliausias skirtumas buvo 11 cmH2O,
maksimaliausias – 28 cmH2O.
Gautas statistiškai reikšmingas maksimalaus iškvėpimo slėgio sumažėjimas vidutiniškai 28 cmH2O (p<0,05). 74,45 53,5 35 45 55 65 75 85 95 cmH 2
O PEmax prieš operaciją (cmH2O)
PEmax po operacijos (cmH2O)
p<0,05
14 pav. Maksimalaus iškvėpimo slėgio rezultatai prieš ir po operacijos
2.2.5. Klausimyno rezultatai
Tiriamieji buvo apklausiami, prieš pradedant testavimą, ar jaučia apatinės nugaros dalies skausmą „apskritai“, „paskutiniųjų metų laikotarpyje“ ir „šiandien“.
Gauti tokie duomenys: „apskritai“ jaučia skausmą 18 tiriamųjų, „paskutiniųjų metų laikotarpyje“ jautė skausmą 17 tiriamųjų, o „šiandien“, t.y. tyrimo dieną – 4 tiriamieji.
Tai pat buvo vertinamas skausmo pobūdis: „stiprus“, „vidutinis“, „silpnas“, „ne“- nebuvo skausmo.
„Ar apskritai jautėte kada nors apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne, vidutinį skausmą jautė 13 tiriamųjų, stiprų – 5, visiškai apatinės nugaros dalies skausmo nejautė 2 tiriamieji.
„ Ar paskutiniųjų metų laikotarpyje jautėte apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne, vidutinį skausmą jautė 16 tiriamųjų, stiprų – 1, o jokio skausmo – 3.
„ Ar šiandien jaučiate apatinės nugaros dalies skausmą?“ klausimyne, vidutinį skausmą jautė 1 tiriamasis, silpną skausmą jautė 3 tiriamieji, nejautė skausmo – 14.
3. Tyrimo rezultatų aptarimas
Tyrimo metu tiriamiesiems buvo matuojama liemens (pilvo ir nugaros) statinė jėgos ištvermė prieš ir po prostatos displazijų operacijų. Įvertinus gautus duomenis, pilvo ir nugaros raumenų statinė jėgos ištvermė sumažėjo. Tyrimais nustatyta, jog pilvo ir nugaros raumenų statinė jėgos ištvermė yra pakankama, kuomet tiriamasis geba išlaikyti reikiamą kūno padėtį 5 min. ir daugiau (Alaranta ,H. ir kt., 1995; Holmstrom, E. ir kt. 1992). Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad prieš operaciją tiriamųjų pilvo (3 min) ir nugaros (2 min 32 s) raumenų funkcinė būklė buvo nepakankama, o po operacijos pilvo (1 min14 s) ir nugaros (1 min 1 s) raumenų būklė pablogėjo. Kitų autorių moksliniai tyrimai rodo, jog liemens raumenų funkcinė būklė taip pat svarbi liemens stabilumui (Kusak, J., 2009).
Vertinta dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, dubens dugno raumenų jėga padidėjo. Išanalizavus mokslinę literatūrą neradome duomenų apie vyrų dubens dugno raumenų jėgos matavimo normas ir pokyčius po chirurginių operacijų. Palyginome gautus duomenis su moterų dubens dugno raumenų jėgos matavimo rezultatais, kurios gimdė natūraliais gimdymo takais. Matavimai buvo atlikti nuo 2 iki 3 mėnesių prieš gimdymą, ir antrą bei šeštą mėnesį po gimdymo. Tyrimo išvados teigia, kad dubens dugno raumenų funkcijos patologinis sutrikimas atsiranda po gimdymo ir išsilaiko mažiausiai 6 mėnesius po gimdymo (S.J. Lee ir kt. 2000). Manome, kad panašūs mechanizmai gali būti stebimi ir vyrams, tačiau norint pagrįsti šį teiginį, reikalingi išsamesni ir ilgesnės trukmės dubens dugno raumenų jėgos vertinimo tyrimai. Taip pat tyrinėjome literatūros šaltinius, ieškodami priežasties, kodėl padidėjo dubens dugno raumenų jėga po operacijos. Žinant, kad pilvo statinės jėgos ištvermės testo nutraukimo priežastys po operacijos buvo skausmas, o dubens dugno raumenis su liemens ir kvėpavimo (diafragma) raumenimis sieja sinergetinis ryšys (jų jėga sumažėjo) (Carriere, 1998), manome jog būtent skausmas buvo vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurio padidėjo dubens dugno raumenų jėga (Kėvelaitis, E., 2006). Skausmas - jutimas, atsirandantis pažeidus audinius ir sukeliantis
apsaugines reakcijas, kuomet dirginami nociceptoriai vidinio skausmo metu lemia pilvo raumenų įtempimą (Kėvelaitis, E., 2006). Kita galima dubens dugno raumenų jėgos padidėjimo priežastis – po operacijos įvestas kateteris, kuris taip pat gali dirginti šlapimo takus ir taip didinti dubens dugno raumenų tonusą.
Atlikus kvėpavimo funkcijos įvertinimus prieš ir po operacijos, kvėpavimo raumenų
funkcija sumažėjo. Literatūroje pateikiamos tokios kvėpavimo raumenų funkcijos vertinimo normos - normalus PEmax >100 cmH2O, PImax < 60 cmH2O. Normalūs dydžiai priklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio. Mūsų tyrimo metu gautų duomenų vidurkis prieš operaciją (PImax – 67 cmH2O)
atitinka normalias vertinimo normas, PEmax – 74,45 cmH2O – buvo mažesnis nei norma. Po
operacijos PImax - 50,50 cmH2O, o PE max – 53,50 cmH2O statistiškai reikšmingai sumažėjo.
Vertinant kliniškai, PImax svarbesnis, nes rodo diafragmos jėgą. PImax mažėja esant diafragmos silpnumui ar paralyžiui, sergant nervų ir raumenų ligomis. PEmax dydis mažėja esant raumenų silpnumui, ypač pilvo sienos ir vidinių tarpšonkaulinių raumenų (Makalauskas, K., Sakalauskas, R., 2000). Ilgalaikis iškvėpimas aktyvuoja diafragmą, bet tai pat ir vidinį bei išorinį įstrižinius pilvo raumenis (Hulme ir kt.,2002).
Išvados
4. Įvertinus liemens raumenų statinės jėgos ištvermės pokyčius prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).
5. Įvertinus kvėpavimo raumenų funkciją prieš ir po prostatos displazijų operacijų, kvėpavimo raumenų funkcija statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).
6. Įvertinus dubens dugno raumenų jėgą prieš ir po prostatos displazijų operacijų, raumenų jėga statistiškai reikšminagai padidėjo (p<0,05). Šiuos pokyčius galėjo lemti skausmas ir išorinis dirgiklis (po operacijos įvestas kateteris).
Tyrimo trūkumai ir galimos klaidos
Atlikus tyrimą ir kritiškai įvertinus rezultatus, manome, kad žemiau įvardinti veiksniai, galėjo įtakoti rezultatus:
1. Nepakankama tiriamųjų imtis. Reikėtų didesnės, rezultatai būtų tikslesni. 2. Įvertinti reikėtų ne du kartus, o daugiau kartu ( mažiausiai tris kartus). 3. Manome, kad tikslingiau būtų antrą vertinimą atlikti vėliau nei penkios dienos po operacijos, dėl organizmo reakcijos į skausmą.
Rekomendacijos
Kineziterapeutas , dirbantis su pacientais, sergančiais prostatos ligomis, turi mokėti įsivertinti liemens, dubens dugno ir kvėpavimo raumenų funkcinę būklę ir parinkti tinkamas poveikio metodikas. Formuoti kryptinga kineziterapijos programą.
Literatūra
1. Dadelienė R. Kineziologija. Lietuvos sporto informacijos centras, Vilnius, 2008. ISBN 978-9986-574-98-9.
2. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas, 2008. ISBN 978-9955-622-64-2. 3. Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V.L., Jankauskas V., Rizgelienė R., Žukienė
J.
4. Kusak J. Judesių valdymo mokymo giliesiems pilvo raumenims stiprinti taikymas sveikiems, nesportuojantiems asmenims, reabilitacijos bakalauro baigiamasis darbas / vadovas V. Zaveckas; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2009.
5. Makalauskas, K., Skalauskas, R. Funkcinė kvėpavimo diagnostika. Kaunas, 2000. 6. Žmogaus anatomija 1. Vilniaus universitetas, 2008. ISBN 978-9955-33-361-6.
7. Stropus R., Tamašauskas K.A., Paužienė N. Žmogaus Anatomija , Vitae litera, Kaunas, 2005. ISBN 9955-686-00-6.
8. Alaranta H, Luoto S, Heliovaara M, Hurri H. Static back endurance and the risk of low- back pain. Clin Biomech (Bristol, Avon). 1995;10:323-324.
9. Arrighi H., Guess H., Metter E., Fozard J. Symptoms and signs of prostatism as risk factors for prostatectomy. Prostate 1990; 16:253-61.
10. Baert , L., Elgamal A A, Van Popel H, (1996) Complications of radical prostectomy. Springer – Verlag, Berlyn, p 139 – 156.
11. BØ K. Pelvic floor musele exercise and urinary incontinence - train yourself continent. Tidsskr Nor Laegeforen. 2000 Nov 30;120(29):3583-9.
12. BØ K. Pelvic floor musele strength and resppnse to pelvic floor musele training for stress urinary incontinence. Neurourol Urodyn. 2003;22(7):654-8.
13. BØ K., Finckenhagen H.B. Is there any difference in measurement of pelvic floor musele strength in supine and standing position? Actą Obstet Gynecol Scand. 2003 Dec;82(12): 1120-4.
14. BØ K., Sherbun M. Transabdominal ultrasound measurement of pelvic floor muscle activity when activated direcly or via transversus abdominis muscle contraction, Neurourol Urodyn. 2003.
15. BØ, K. & Sherburn, M. (2005). Evaluation of female pelvic - floor muscle function and
strength. Phys Ther, 85:269 – 282.
16. BØ, K., Finckenhagen HB. Vaginal palpation of pelvic floor muscle strength: inter – test rerproducibility and the comparison between palpation and vaginal squeeze pressure. Acta Obstet Gynecol Scand. 2001.
17. Burgio, K. L., Robinson, J. C, Engei, B. T. (1986). The role of biofeedback in Kegel exercise training for stress urinary incontinence. American Journal of Obstetrics and
Gynaecology, 1 (154), 58-64.
18. Cantieni B. Tiger Feeling. München, Südwest Verlag, 2003. ISBN 9955-13-039-3.
19. Carriere, B. (1998). The Swiss Ball: Theory, Basic Exercises and Clinical Application. New York: Springer.
20. Carriere, B. (2002). Fitness for the Pelvic Floor. New York: Thieme.
21. Cornelia, J.L. (2004). Management in stress urinary incontinence. Rev Urol, 6(suppl 5):S18-S25.
22. Dietz H.P., Jarvis S.K., Vancaillie T.G. The assessment of levator musele strength: a validation of three ultrasound techniąues. Int Urogynecol J Pelvic Floor Dysfunct 2002; 13(3): 156-9.
23. Franklin, E. (2003). Pelvic Power: mind/body exercises for strength, flexibility, posture, and balance for men and women. New Jersey: Elysian Editions.
24. Freeman, R.M. (2004). The role of pelvic floor muscle training in urinary incontinence. BJOG: an International Journal of Obstetrics and Gynaecology. December, Vol. Ill, Supplement 1, pp. 37-40.
25. Garraway W.M., Kirby R.S. Benign prostatic hyperplasia: effects on quality of life and impact on treament decisions. Urology 1994; 44:629-36.
26. Garraway W.M., Kirby R.S., Russell E.B.A.W. et al. Impact of previously ultraukądų benign prostatic hyperplasia on the daily activities of middle – aged and elderly men. Br J Gen Pract 1993; 43:318-21.
27. Goldberg, R.P. Effects of pregnancy and childbirth on pelvic floor (2007). Springer London. 172 p.
28. Grise P, Thurman S, 2001. Urinary incontinence following treatment of localized prostate cancer. Cancer control 8(6):532-539.
29. Hodges, PW. Is there a role for Transversus abdominis in lumbo-pelvic stability? Manual
