Visuomenės sveikatos fakultetas
Laura Pauţė
ASMENŲ, DIRBANČIŲ VILNIAUS IR KAUNO ORO UOSTUOSE, NUSISKUNDIMAI SVEIKATA IR JUOS VEIKIANTYS FIZIKINIAI IR
PSICHOSOCIALINIAI DARBO APLINKOS VEIKSNIAI Antrosios pakopos Visuomenės sveikatos studijų baigiamasis darbas
Studentas: Mokslinis vadovas:
Laura Pauţė prof. dr. Ričardas Radišauskas
2016.05.16 2016.05.16
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata
ASMENŲ, DIRBANČIŲ VILNIAUS IR KAUNO ORO UOSTUOSE, SVEIKATOS NUSISKUNDIMAI IR JUOS VEIKIANTYS FIZIKINIAI IR PSICHOSOCIALINIAI DARBO APLINKOS VEIKSNIAI
Laura Pauţė
Mokslinis vadovas prof. dr. Ričardas Radišauskas, LSMU Aplinkos ir darbo medicinos katedra, Kaunas, 2016, 71 p.
Darbo tikslas – nustatyti ir įvertinti asmenų, dirbančių Vilniaus ir Kauno oro uostuose, sveikatos nusiskundimus ir juos veikiančius fizikinius ir psichosocialinius darbo aplinkos veiksnius.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti asmenų, dirbančių oro uostuose, sveikatos nusiskundimų ypatumus sociodemografinių charakteristikų aspektu.
2. Nustatyti ir įvertinti asmenų, dirbančių oro uostuose, fizikinius ir psichosocialinius darbo aplinkos veiksnius.
3. Įvertinti asmenų, dirbančių oro uostuose, sveikatos nusiskundimų ir fizikinių bei psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių sąsajas.
Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas 2014 metų birţelio – rugpjūčio mėnesiais. Išdalinta 390 anketų, o pilnai uţpildytos grįţo 368 anketos (atsako daţnis 96 proc.). Tyrimo instrumentas – Kopenhagos psichosocialinis modifikuotas klausimynas.
Rezultatai. Tyrimo metu nustatyta, kad ţemesnio išsilavinimo tiriamieji savo sveikatą vertino geriau. Nustatyta, kad per pastaruosius 12 mėn. oro uosto darbuotojai į gydytojus kreipėsi daţniausiai dėl hipertoninės ligos, lėtinio bronchito, sąnarių uţdegimo, o rečiausiai dėl raumenų uţdegimo bei lėtinio inkstų uţdegimo. Dėl ligos daugiausia tiriamųjų praleido nuo 15 iki 21 darbo dienos. Daţniausiai tiriamuosius per pastaruosius 12 mėn. vargino galvos skausmas (92,9 proc.), kosulys (87,8 proc.), vidurių pūtimas (74,7 proc.) ir nugaros skausmai (66,6 proc.). Darbo aplinką kaip stresinę daţniau vertino vyrai, aukštesnį išsilavinimą ir ilgesnį darbo staţą turintys tiriamieji, o darbo aplinką kaip triukšmingą daţniau vertino moterys, aukštesnį išsilavinimą ir maţesnį darbo staţą turintys tiriamieji. Per mėnesį daugiau kaip 7 kartus nakties metu teko dirbti daţniau tiriamiesiems vyrams (80,3 proc.) ir didesnį
darbo staţą oro uoste turintiems tiriamiesiems (76,3 proc.). Nustatyta, kad blogesnės subjektyvios sveikatos galimybę didino agento pareigos, 7–8 val. miego trukmė, buvimas psichologinės įtampos dėl kurios respondentai jautėsi labai pavargę, o maţino – jaunesnis amţius.
Išvados. Dauguma oro uosto darbuotojų savo sveikatą vertino kaip vidutinišką. Darbo sąlygomis buvo labiau nepatenkintos moterys, ţemesnio išsilavinimo ir maţesnį darbo staţą turintys tiriamieji. Pablogėjusia sveikata labiau skundėsi dirbantys besikeičiančioje temperatūroje, daugiau nei 7 kartus per mėnesį dirbantys naktimis, po darbo labai fiziškai pavargę tiriamieji.
Praktines rekomendacijos. Rekomenduojame laikytis darbo ir poilsio reţimo, maţinti fizinį darbo apkrovimą, didinti darbuotojų pasitenkinimą darbu, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, skatinti darbuotojus atsisakyti ţalingų įpročių.
Raktiniai ţodţiai: darbuotojai dirbantys oro uoste, sveikatos nusiskundimai, subjektyvi sveikata, psichosocialiniai ir fizikiniai darbo aplinkos veiksniai.
SUMMARY
Public health
HEALTH COMPLAINTS AND PHYSICAL AND PSYCHOSOCIAL WORK
ENVIRONMENT FACTORS AMONG PERSONS WORKING IN VILNIUS AND KAUNAS AIRPORTS
Laura Pauţė
Supervisor prof. dr. Ričardas Radišauskas, LUHS Department of Environmental and Occupational Medicine, 2016, 71 p.
Aim of the work – to determine and evaluate the health complaints and physical and psychosocial work environment factors among persons working in Vilnius and Kaunas airports
Objectives:
1. To determine the peculiarities of health complaints of persons working in the airports according to the sociodemografic characteristics.
2. To determine and evaluate the psychosocial and physical factors of work environment among persons working in the airports.
3. To evaluate the associations between the health complaints and the psychosocial and physical factors of work environment among persons working in the airports.
Methods of the study. The study was conducted on June–August, 2014. In total 390 questionnaires were handed out, and 368 returned completed (response rate 96%). The instrument of the study – modified psychosocial Copenhagen questionnaire.
Results. During the study period evaluated, that the respondents with lower education evaluated their health better. It was determined that the illnesses diagnosed by the doctors and treated the most frequently were as follows: arterial hypertension, chronic bronchitis, joint inflammation, and the most rarely – muscle and chronic kidney inflammation during the past 12 months. The most of the respondents spent 15 to 21 days off work. The most frequent health complaints during the last 12 months were headache (92.9%), cough (87.8%), abdominal distension (74.7%) and back pain (66.6%). More respondent males (80.3%) as well as the employees who had greater experience of work at the airport (76.3%) had to do a night shift more than 7 times a month. The work environment as a stressful was more frequently
marked by the males, the employees with higher education and those who have greater work experience, and the work environment as noisy was more frequently noted by the females, the employees with higher education and the respondents with lower work experience. It was determined that the possibility of worse self–rated health increased by the fact that the person held the position of an agent, the sleeping time was 7–8 hours, noted psychological tension regarding which the respondent felt more tired, and the possibility less assess self–rated health as bad by the younger age of respondent and more frequent.
Conclusions. Most of the airport employees evaluated their health as moderate. The female respondents, the employees with lower education and less work experience were less satisfied with their work conditions. The health complaints were more common among the respondents who work in a temperature that changes constantly, who work more than 7 times at night per month and among the respondents who feel exhausted after their shift.
Practical recommendations. We recommend pay attention to sticker regulation of work and rest balance, reducing physical workload, increasing employees„ satisfaction with work, promoting healthy lifestyle, encouraging employees to give up their addictions.
Key words: persons working in the airport, health complaints, self-rated health, psychosocial and physical factors of work environment.
TURINYS
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
ĮVADAS ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1. Profesinė sveikata bei jos teisinės bazės apţvalga ... 11
1.2. Profesinės ligos ir su darbu susijusios ligos ... 14
1.3. Darbo aplinkos veiksniai lemiantys darbuotojų sveikatą ... 19
1.3.1. Fizikiniai darbo aplinkos veiksniai, lemiantys darbuotojų sveikatą ... 19
1.3.2. Psichosocialiniai darbo aplinkos veiksniai lemiantys darbuotojų sveikatą ... 27
1.4. Oro uosto darbuotojų darbo specifika ... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 32
2.1. Tyrimo etika ... 32
2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 32
2.3. Tyrimo instrumentas ... 36
2.4. Statistinė analizė ... 37
3. TYRIMO REZULTATAI ... 38
3.1. Darbuotojų savo sveikatos vertinimas ir sveikatos nusiskundimai ... 38
3.2. Oro uostų darbuotojų fizikinių bei psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių ypatumai ... 47
3.3. Oro uostų darbuotojų sveikatos nusiskundimų ir fizikinių bei psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių sąsajos ... 63
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 68
IŠVADOS ... 72
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 73
LITERATŪRA ... 75
SANTRUMPOS
ES – europos sąjunga
PSO – pasaulio sveikatos organizacija PS- profesinė sveikata
LR – Lietuvos respublika
TDO -tarptautinė darbo organizacija lls – laisvės laipsnių skaičius
SĄVOKOS
Profesinė sveikata – tai darbuotojų sauga bei sveikata ir visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba kad ji būtų kiek įmanoma sumaţinta.
Profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripaţintas profesine liga. Profesinėmis ligomistaip pat laikomos ligų komplikacijos, liekamieji reiškiniai ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių sukelti atokūs padariniai.
Triukšmas – tai įvairaus stiprumo ir daţmio ţmogaus ausies girdimo garso bangos, galinčios sukelti sveikatos sutrikimus. Triukšmo šaltinis ore skleidţia garso bangas, kurios patekusios į ausį, sukelia bugnelio virpėjimą.
Elektromagnetinė spinduliuotė – tai aplinkoje sklindatys elektromagnetinio lauko spinduliai. Technogeniniai elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai – radiolokacijos, radionavigacijos įrenginiai, radijo, televizijos, mobiliojo ryšio stotys.
ĮVADAS
Sveikata darbo vietoje ir sveika darbo aplinka priskiriamos prie didţiausių asmens, bendruomenės bei valstybės vertybių, o profesinės sveikatos prieţiūra yra itin svarbi, siekiant uţtikrinti darbuotojų sveikatą (Jorma Rantanen, 2010).
Dėl didelių pokyčių darbo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius atsirado naujų darbuotojų sveikatos ir saugos problemų. Reikšmingi pokyčiai, kurie įvyko darbo pasaulyje per pastaruosius dešimtmečius lėmė kylančios rizikos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Ketvirtasis Europos Sąjungos (ES) darbo sąlygų tyrimas parodė, kad 2005 metais, 20 proc. darbuotojų iš ES–15, o 30 proc. darbuotojų iš 10 naujų ES narių manė, kad jų sveikatai gresia pavojus, dėl su darbu susijusio streso. Fiziškai aktyvi gyvensena, sportavimas laisvalaikiu yra ţinomi kaip fizinį pajėgumą, savijautą gerinantys ir sveikatą stiprinantys veiksniai (Zuozienė, 2007). Yra įrodymų, kad laisvalaikio fizinė veikla yra susijusi su gerėjančia sveikata, bet tik retas renkasi tokią veiklą (Caspersen, Merritt, 1995). Maţas fizinis aktyvumas yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, nutukimu (Giada et al., 2008), nuotaikos sutrikimais ir bloga bendra savijauta (Peluso & Guerra de Andrade, 2005). Sėdimą darbą dirbantiems ţmonėms intensyvi fizinė veikla gerina tiek emocinę būklę, tiek širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, medţiagų apykaitą ir bendrą sveikatos būklę (Stroputė ir kt., 2008).
Naujumas ir praktinė reikšmė. Dirbančiųjų sveikatą bei darbo sąlygas, bei įvairias su darbu susijusias ligas tyrė mokslininkai R.Ustinavičienė ir kt. (2004), R. Ustinavičienė ir L. Piešinė (2007), J. Sąlyga ir kt. (2006), V.Obelenis ir V.Malinauskienė (2007), S.Vainauskas ir kt. (2010), tačiau maţai arba visai neanalizuota dirbančiųjų oro uostuose sveikatos nusiskundimai bei jų sąsajos su psichosocialiniais ir fizikiniais darbo aplinkos veiksniais. Šis tiriamasis darbas leis įvertinti dirbančiųjų oro uostuose psichosocialinius ir fizikinius darbo aplinkos veiksnius ir su jais susijusius galimus darbuotojų sveikatos nusiskundimus. Išanalizavus tyrimo rezultatus bus pasiūlytos praktinės rekomendacijos oro uosto administracijai dėl darbuotojų darbo sąlygų gerinimo, siekiant išvengti nepalankių darbo aplinkos veiksnių poveikio darbuotojų sveikatai.
Darbo tikslas – nustatyti ir įvertinti asmenų, dirbančių Vilniaus ir Kauno oro uostuose, sveikatos nusiskundimus ir juos veikiančius fizikinius ir psichosocialinius darbo aplinkos veiksnius.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti asmenų, dirbančių oro uostuose, sveikatos nusiskundimų ypatumus sociodemografinių charakteristikų poţiūriu.
2. Nustatyti ir įvertinti asmenų, dirbančių oro uostuose, fizikinius ir psichosocialinius darbo aplinkos veiksnius.
3. Įvertinti asmenų, dirbančių oro uostuose, sveikatos nusiskundimų ir fizikinių bei psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių sąsajas.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Profesinė sveikata bei jos teisinės bazės apţvalga
Profesinės sveikatos (PS) sąvoką pirmą kartą 1950 m. apibrėţė Tarptautinė darbo organizacija (TDO). Jos tikslai yra uţtikrinti aukščiausią fizinės, protinės ir socialinės gerovės lygį darbe, apsaugoti darbuotojų sveikatą nuo ţalos, kurią gali padaryti darbo sąlygos, taip pat nuo kenksmingų veiksnių rizikos sveikatai, sudaryti darbo aplinkos sąlygas pagal darbuotojo fiziologines ir psichologines galimybes bei adaptuoti darbą ţmonėms ir kiekvienam ţmogui (Kartunavičiūtė J, Jankauskas R, Eičinaitė-Lingienė R, Matevičiūtė T., 2014).
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme Profesinė sveikata apibrėţta, kaip darbuotojų sveikata, kuriai išsaugoti ir stiprinti vykdoma darbo aplinkos kenksmingų veiksnių, lemiančių sveikatos pakenkimus, prevencija, darbo aplinkos pritaikymas darbuotojų fiziologinėms ir psichologinėms galimybėms, darbuotojų sveikatos prieţiūra, įgyvendinamos sveikatos stiprinimo priemonės.
Profesinė sveikata – tai darbuotojų sauga bei sveikata ir visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba kad ji būtų kiek įmanoma sumaţinta (Darbuotojų sauga ir sveikata).
Pirmieji įstatymai dėl darbuotojų sveikatos saugojimo buvo paskelbti Didţiojoje Britanijoje: 1802 m. dėl darbų saugos, 1833 m. dėl fabrikų darbo inspekcijos sukūrimo ir draudimo į darbą priimti jaunesnius kaip 9 metų vaikus, o 1906 m. priimtas įstatymas dėl sergančių profesinėmis ligomis draudimo. Taip prieš 200 metų buvo pradėta reglamentuoti darbų saugą. Šiuo metu visos Europos valstybės yra priėmusios darbų saugą reglamentuojančius įstatymus ir pasirašiusios Tarptautinės darbo organizacijos sveikatos konvenciją (Graţulevičienė R., 2002).
Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1918 m. higieninių darbo sąlygų prieţiūra rūpinosi Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas. Įmonėse buvo tikrinamos darbo sąlygos, rūpintasi gamybinių patalpų ventiliacija, nutekamųjų vandenų valymu, darbininkų asmeninės apsaugos priemonėmis, sanitarinėmis bei buitinėmis sąlygomis darbe. Tačiau reikia pastebėti, kad dirbančiųjų sveikatos prieţiūra buvo nepakankama, gydytojams trūko darbo higienos ţinių, nebuvo atliekami objektyvūs darbo sąlygų tyrimai, nevedama profesinių ligų apskaita ir t.t. (Urbelionytė J, Urbelis A., 2006).
1950 m. Tarptautinės darbo organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos Jungtinis darbuotojų sveikatos komitetas pareiškė, kad „darbuotojų sveikatos uţtikrinimo priemonėmis turėtų būti siekiama skatinti kurti ir palaikyti kuo didesnę visų profesijų darbuotojų fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, uţkirsti kelią darbo sąlygų sukeliamiems darbuotojų sveikatos sutrikimams, darbo vietoje apsaugoti darbuotojus nuo sveikatai nepalankių veiksnių sukeliamos rizikos, kad jie ir toliau dirbtų jų fiziologiniam ir psichologiniam pajėgumui pritaikytoje darbo aplinkoje“ (Rizika darbuotojų sveikatai ir saugai sveikatos prieţiūros sektoriuje, 2013).
Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai, formuojantys darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, reikalingus organizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos politiką, yra Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos: Nr. 161 „Dėl profesinės sveikatos (darbo medicinos) tarnybų“ (1985 m.); Nr. 187 „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo koncepcijos“ (2007) ir Europos Tarybos direktyva 89/391/EEB „Dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo“. Konvencija Nr. 161 konstatuoja didţiulę darbdavio atsakomybę, identifikuojant ir nustatant kenksmingus rizikos veiksnius, organizuojant profilaktinius darbuotojų sveikatos tikrinimus, registruojant profesines ligas, atliekant prieţasčių ekspertizę, uţtikrinant saugią darbo aplinką, sanitarijos bei higienos reikalavimų vykdymą (Kartunavičiūtė J, Jankauskas R, Eičinaitė-Lingienė R, Matevičiūtė T., 2014).
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą yra: Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992); Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (2003); Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002); LR Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (2003).
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pradinis dokumentas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. LR Konstitucijos 48 str. nustatyta, kad kiekvienas ţmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Detalesnis darbuotojų saugos ir sveikatos reglamentavimas yra realizuotas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, kuriame nustatyta:
1) teisinės nuostatos ir reikalavimai siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumaţinti;
2) profesinės rizikos įvertinimo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų tyrimo tvarkos bendrosios nuostatos;
3) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, taikomi dirbantiems jauniems asmenims, nėščioms, neseniai pagimdţiusioms, krūtimi maitinančioms moterims, neįgaliesiems;
4) darbuotojų saugos ir sveikatos viešojo administravimo ir valstybės institucijų kompetencija, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teisės bei pareigos siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teisės sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas;
5) atsakomybės uţ darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų paţeidimus bendrieji principai.
LR darbo kodekse numatyta, jog darbdavys turi uţtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Leidţiama naudoti tik techniškai tvarkingas darbo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos uţdavinius, funkcijas, struktūrą. Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų paţeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose. Valstybinė darbo inspekcija analizuoja nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų, avarijų aplinkybes bei prieţastis, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe paţeidimus.
2009 m. birţelio 25 d. nutarimu Nr. 669, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Darbuotojų saugos ir sveikatos strategiją. Pagrindiniai šio Strategijos tikslo uţdaviniai: didinti įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos (DSS) tarnybų indėlį į darbuotojų sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, gerinti darbuotojų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir nuolat tobulinti darbuotojų sveikatos prieţiūros specialistų kvalifikaciją.
Pagrindinis 2014–2020 m. ES darbuotojų saugos ir sveikatos strateginės programos tikslas – uţtikrinti saugią ir sveiką darbo aplinką daugiau nei 217 mln. darbuotojų ES. Strategijoje pabrėţiama, kad rizikos darbe prevencija bei saugesnių ir sveikesnių darbo sąlygų uţtikrinimo skatinimas yra labai svarbūs ne tik gerinant darbo kokybę ir darbo sąlygas, bet ir skatinant konkurencingumą. Sunkių nelaimingų atsitikimų ar profesinių ligų prevencija ir
darbuotojų sveikatos stiprinimas per visą jų darbingą amţių nuo paties pirmojo darbo yra pagrindinė sąlyga, leidţianti jiems dirbti ilgiau (Higienos instituto ataskaita 2010 metais).
Šioje strategijoje, atsiţvelgiant į ilgalaikę patirtį, išdėstyti svarbiausi darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo uţdaviniai, pagrįsti nustatytomis neišspręstomis problemomis (Higienos instituto ataskaita 2010 metais):
1. Valstybių narių įgyvendinimo rezultatų gerinimas, visų pirma didinant labai mažų ir mažų įmonių gebėjimą įdiegti veiksmingas ir efektyvias profesinės rizikos prevencijos priemones. Šiuo tikslu pabrėţiama, kad būtina supaprastinti teisės aktus, kai tai yra tinkama, ir teikti specialiai pritaikytas konsultacijas bei paramą labai maţoms ir maţoms įmonėms, kad joms būtų lengviau atlikti rizikos vertinimą.
2. Su darbu susijusių ligų prevencijos gerinimas šalinant įveikiant esamą, naują ir atsirandančią riziką. Neseniai atliktos „Eurobarometro“ apklausos rezultatai rodo, kad pagrindiniu profesiniu pavojumi darbuotojai laiko stresą (53 proc. apklaustųjų), ergonominius veiksnius (pasikartojančius judesius arba varginančias ar skausmingas pozas, 28 proc. apklaustųjų) ir kasdien kilnojamus ar nešamus sunkius daiktus. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti fizinei ir psichikos sveikatai, kurį lemia darbo organizavimo pokyčiai.
3. Demografinių pokyčių problemos sprendimas. Tinkama darbuotojų sauga ir gera sveikata yra būtina tvariam darbingam amţiui bei vyresnių ţmonių aktyvumui ir sveikatai uţtikrinti, ypač atsiţvelgiant į senstančius darbingo amţiaus gyventojus ir darbingo amţiaus prailginimą. Šiuo tikslu reikia sukurti saugią ir sveiką aplinką per visą vis įvairesnės darbo jėgos darbingą amţių. Norint tai pasiekti, būtina skatinti prevencijos kultūrą.
1.2. Profesinės ligos ir su darbu susijusios ligos
Mokslo apie profesines ligas pradininku laikomas italų mokslininkas, Padujos universiteto praktinės medicinos profesorius Bernardinas Ramacinis (1633-1714). 1700 m. knygoje „Svarstymai apie amatininkų ligas“ jis susistemino darbo higienos ir profesinių ligų klausimus. Jis aprašė 54 amatininkų profesijas ir susiejo konkrečias, daugeliui tam tikros profesijos atstovų, pasikartojančias ligas su kenksmingais faktoriais darbe (netinkama darbo poza, gamybinis triukšmas, dulkės, švinas, gyvsidabris ir kt.). Jis pirmasis pasiūlė gydytojams apklausiant ligonius pasidomėti jų profesija. Tuo pačiu ir pats konsultuodamas ligonius jis pirmiausiai pasiteiraudavo, ką jie dirba ir tik po to teikdavo rekomendacijas, pvz. dirbantiems sėdimą darbą ir dėl to turintiems viršsvorio siūlydavo daugiau pajudėti, dirbantiems dulkėtose
patalpose siūlydavo dėvėti kaukes ir t.t. Taip pat jis pabrėţė, jog darbuotojai turi būti informuojami apie rizikos faktorius darbe (Bernardino Ramazzini (1633-1714).
Profesinių ligų paplitimas Europoje siejamas su XVIII-XIX a., kada nuo individualaus namudininkų darbo buvo pereita prie fabrikinės gamybos. Tuo metu buvo vadovaujamasi paviršutiniškomis ţiniomis apie darbo higieną ir sanitariją, darbo dienos trukmė buvo menkai ribojama, daţnai buvo dirbama ankštose, cheminėmis medţiagomis uţterštose, blogai vėdinamose patalpose. Dėl to tarp darbininkų ėmė plisti iki tol maţai kam ţinomos ligos (Graţulevičienė R., 2005).
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nurodoma, kad profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripaţintas profesine liga. Profesinėmis ligomis taip pat laikomos ligų komplikacijos, liekamieji reiškiniai ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių sukelti atokūs padariniai.
Profesinės ligos gali būti įtartos sveikatos patikrinimų metu, aiškinantis ir gydant bendro pobūdţio susirgimus bei remiantis paties darbuotojo nurodytais simptomais. Dauguma profesinių ligų gali būti diagnozuotos pagrindines profesinės sveikatos paslaugas teikiančioje tarnyboje, tačiau daţnai pacientai turi būti siunčiami į specializuotas darbo medicinos įstaigas (Rantanen J., 2010).
Profesinės ligos diagnozuojamos pagal specialią schemą (Rantanen J., 2010): 1. Ligą galinčios sukelti ekspozicijos išaiškinimas;
2. Klinikinių išvadų, siejamų su tam tikra konkrečia ekspozicija, analizė (profesinių ligų sąrašai);
3. Su darbu nesusijusių veiksnių, galėjusių sukelti ligą, atmetimas; 4. Išvada dėl profesinės ligos buvimo arba nebuvimo (diagnozė); 5. Kompensacijos skyrimas darbuotojui, nustačius profesinę ligą; 6. Prevencinių veiksmų darbuotojo darbo vietoje siūlymas;
7. Atsakingų valdţios institucijų informavimas apie profesines ligas
Darbuotojų nusiskundimai dėl sveikatos nebūtinai turi būti siejami su profesinės ligos atsiradimu. Be profesinių ligų yra išskiriamos ir su darbu susijusios ligos. 1985 m. Pasaulio sveikatos organizacija apibrėţė, kad su darbu susijusi liga yra bet kuri liga, prie kurios išsivystymo prisideda darbo sąlygos. Čia įskaitomi ir atvejai, kai darbo aplinkos veiksnys yra vienintelė, dominuojanti arba esminė ligos prieţastis, t. y. profesinės ligos (Derkintienė V, Eičinaitė–Lingienė R, Šidagytė R., 2013).
Terminas „su darbu susijusi liga“ ţymi platesnę sąvoką negu „profesinė liga“, nes jis apibrėţia visas ligas, kurioms išsivystyti įtakos turi darbo sąlygos, taip pat ir tuos atvejus, kai darbas yra tik viena iš daugelio prieţasčių. Terminas „su darbu susijusios ligos“ tinka apibūdinti ne tik pripaţintas profesines ligas, bet ir kitus sveikatos sutrikimus, kuriems darbo aplinka ir darbo charakteristika yra vienas iš keleto reikšmingų prieţastinių veiksnių (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2010).
Sąvoka su „darbu susijusios ligos“ apima ligas (Rantanen J., 2010): a) kurių pagrindinis prieţastinis veiksnys – darbas arba darbo sąlygos;
b) kurioms sukelti profesinis veiksnys gali būti vienas iš kitų prieţastinių veiksnių, arba profesinis veiksnys gali apsunkinti ar pabloginti ligos eigą;
c) kuriomis susirgti rizika didėja arba dėl darbo, arba dėl darbo nulemtos gyvensenos.
Diagnozuotos su darbu susijusios ligos gali turėti svarbios įtakos prevencinėms ir kontrolės priemonėms. Su darbu susijusių ligų prevencijos veiksmai daţniausiai būna nukreipti į darbą, darbo aplinką ir individualią darbuotojo sveikatos būklę
Esminiai profesines ir kitas su darbu susijusias ligas skiriantys bruoţai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Esminiai profesinių ir kitų su darbu susijusių ligų bruoţai (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2010)
Profesinės ligos Kitos su darbu susijusios ligos
1. Stiprus ryšys su darbo veiksniais Ligą sukelia keletas prieţasčių
2. Darbo veiksnių etiologinė frakcija, > 50 proc. Darbo veiksnių etiologinė frakcija, < 50 proc 3. Daţnai tik vienas prieţastinis veiksnys Darbas yra viena iš prieţasčių komplekso, bet ne
pagrindinė prieţastis 4. Apibrėţimas randamas teisės aktuose Nėra
5. Kompensuojamos Nekompensuojama
Profesinės ligos yra susijusios su darbu, tačiau ne visos su darbu susijusios ligos yra profesinės. Iš visų bendroje populiacijoje atsirandančių ligų atvejų dalis yra susijusios su darbu, o iš pastarųjų tik dalis yra grynai profesinės (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2010).
Oficialiai patvirtintų profesinių ligų pokyčius Lietuvoje nuo 1994 metų stebi ir analizuoja Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registras. Duomenų šaltinis –
Profesinių ligų valstybės registro duomenų bazė. Profesinės ligos grupuojamos pagal Lietuvos profesinių ligų sąrašą (LPLS) ir pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją TLK-10-AM (Krisiulevičienė D., 2011).
Lietuvos profesinių ligų sąraše profesinės ligos, priklausomai nuo jas sukeliančių veiksnių, skirstomos į šias 5 grupes (Krisiulevičienė D., 2011):
sukeltos cheminių medžiagų (dujų, garų aerozolio ar skysčio pavidalu gali sukelti ūminius ir lėtinius apsinuodijimus, odos ligas, plaučių paţeidimus, turėti mutageninį ar kancerogeninį poveikį);
sukeltos dulkių (aerozolių) (ilgą laiką veikdamos gali sukelti lėtinius kvėpavimo takų uţdegimus, alergijas, astmą, plaučių sklerozę, apnuodyti organizmą ar net sukelti vėţį);
sukeltos biologinių veiksnių (infekcijos, parazitų ir panašiai) (įvairūs mikrobai ir mikroorganizmai gali būti infekcinių ar grybelinių ligų, taip pat tuberkuliozės, bruceliozės, prieţąstimi);
sukeltos fizinių veiksnių (vibracinė liga, spindulinė liga, profesinis kurtumas ar kt. ligos);
sukeltos įtampos (dėl labai įtempto darbo ar priverstinės pozos kyla nervų, raumenų paţeidimai, sanarių ar sausgyslių uţdegimai, o psichoemocinė įtampa ir stresas daţnai būna atliekant atsakingą, įtemptą skrydţių vadovų, lakūnų, operatorių ar kitokį darbą).
Pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją (TLK-10-AM) profesinės ligos Lietuvoje skirstomos į šias kategorijas (Nutarimas dėl profesinių ligų sąrašo ir Lietuvos respublikos profesinių ligų valstybės registro bei jo nuostatų):
tam tikros infekcinės ir parazitų sukeliamos ligos; navikai;
kraujo ir kraujodaros organų ligos bei tam tikri sutrikimai, susiję su imuniniais mechanizmais;
nervų sistemos ligos;
ausies ir speninės ataugos ligos; kvėpavimo sistemos ligos; odos ir poodţio ligos;
jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos;
simptomai, poţymiai ir nenormalūs klinikiniai bei laboratoriniai radiniai, neklasifikuojami kitur.
Remiantis ilagalaikiais Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro duomenimis uţregistruotų profesinių ligų struktūroje dominuoja jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos, ausies bei nervų sistemos ligos. 2015 m Lietuvoje buvo uţregistruota 280 (64,1 proc.) jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos, 73 (16,7 proc.) ausies ir 59 (13,5 proc.) nervų sistemos profesinės ligos (Krisiulevičienė D, Anikijenka H., 2014).
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tarp vyraujančių profesinių ligų yra kaulų ir raumenų sistemos ligos, triukšmo sukelti klausos sutrikimai. Skirtingai nei Lietuvoje, kitose šalyse dominuoja kvėpavimo sistemos (Iranas, Japonija), psichikos (Olandija, Švedija), odos (Vokietija), infekcinės ir parazitinės (Kroatija) ligos. Lietuvoje vis maţėja profesinių ligų, susijusių su kvėpavimo sistema (2015 m. – 15 atvejų), infekcinių ir parazitinių ligų pasitaiko po keletą atvejų per metus (2015 m. – 2 atvejai), o onkologinių profesinių ligų beveik visai neregistruojama (2015 m. – nėra). Iki šiol neuţregistruota nė vieno psichosocialinių veiksnių sukeltų profesinių ligų atvejo (Jegelevičienė E, Venckienė R, Jankauskas R., 2013).
Nuo 2006 m. sergamumas profesinėmis ligomis Lietuvoje ţenkliai maţėjo ir 2012 m. sumaţėjo 3 kartus, lyginant su 2006 m. Sergamumo profesinėmis ligomis dinamika 2006– 2015 m. Lietuvoje pavaizduota 1 paveiksle. Per šį laikotarpį didţiausias sergamumas uţregistruotas 2006 m. (100,8 atvejo 100 tūkst. uţimtų gyventojų), maţiausias – 2012 m. (393 atvejai 100 tūkst. uţimtų gyventojų). Nuo 2013 m. sergamumas profesinėmis ligomis lyginant su 2012 m. šiek tiek padidėjo (2013 m. – 4,6 proc., 2014 m. – 17,1 proc., 2015 m. – 8,0 proc.), tačiau nepasiekė 500 atvejų per metus.
1 pav. Profesinių ligų atvejų skaičius Lietuvoje 2006–2015 m. laikotarpiu (Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registras)
Kai kurie tyrėjai teigia, kad nors technologinės paţangos indėlis kuriant saugesnes ir patogesnes darbo vietas tarsi patvirtina pateiktus duomenis, kurie turėtų dţiuginti, atspindėdami sukurtas puikias darbo sąlygas darbuotojams, tačiau situacija yra kitokia. Jau kurį laiką specialistai kalba apie profesinių ligų hipodiagnostiką: ne visi realiai egzistuojantys profesinių ligų atvejai nustatomi ir uţregistruojami. Tą patvirtina ir 2011 m. 26 Europos šalyse atliktas tyrimas. Maţiausiai diagnozuojama tokių profesinių ligų, kaip vėţiniai susirgimai, astma, tunelinis riešo kanalo sindromas, odos ligos (Jegelevičienė E, Venckienė R, Jankauskas R., 2013). Registruojamų profesinių ligų skaičiaus maţėjimą lemia įvairios tarpusavyje susijusios prieţastys. Kaip vieną iš prieţąsčių galima pminėti nestabilią ekonominę situaciją, kada esant nemenkai bedarbystei šalyje, darbuotojai, saugodami savo darbo vietą, nekelia didesnių saugaus darbo reikalavimų, o taip pat nesikreipia dėl profesinės ligos nustatymo, esant sveikatos nusiskundimams. Svarbu nepamiršti, kad teisingai ir laiku nustatyti profesinę ligą svarbu ekonominiu poţiūriu. Atskirų šalių tyrimai rodo, kad kaštai, susiję su profesinių ligų gydymu ir prevencija, sudaro 2–4 proc. bendrojo nacionalinio produkto (Graţulevičienė R., 2005).
Viso pasaulio mastu profesinės ligos yra didelės dalies mirčių, gyvenimo kokybės pablogėjimo ir didelių finansinių kaštų prieţastis. Kad būtų įdiegtos efektyvios prevencinės priemonės ir palaipsniui gerinamos darbo sąlygos, labai svarbu sistemingai kontroliuoti registruojamas profesines ligas. Deja, daţnai jos nepakankamai išaiškinamos (Pilipavičienė L, Krisiulevičienė D, Gurevičius R., 2013).
1.3. Darbo aplinkos veiksniai lemiantys darbuotojų sveikatą
Bendrąja prasme aplinka suvokiama kaip ţmogaus sveikatai turinčių įtakos veiksnių visuma, o aplinkos kokybė turi lemiamos įtakos ţmonių sveikatai.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos darbuotojų sveikatai – darbo aplinkos kokybė ir darbo sąlygos. Paprastai darbo aplinkoje būna daug didesnė kenksmingų aplinkos veiksnių, veikiančių ţmones, visuma, negu gyvenamojoje aplinkoje (Graţulevičienė R., 2002).
Dirbančio ţmogaus organizmas reaguoja į daugelį dirgiklių: darbo operacijų trukmę, jų sunkumą, nervinės bei psichinės įtampos, klausos, regėjimo, uoslės ar jutimo organų poveikį. Laikui bėgant, didėjant profesiniam staţui, jie gali sukelti įvairias lėtines profesines ar susijusias su darbu ligas. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, uţtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka būna nepalanki dirbančiųjų
sveikatai, kenksminga bei pavojinga Pagal kenksmingumą dirbančiųjų sveikatai darbo aplinkos sąlygos yra klasifikuojamos taip (Baublys J., Jankauskas P., 2003):
1. Optimalios – darbo aplinka, kurioje nėra pavojingų ir kenksmingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų savijautą, darbingumą ir sveikatą;
2. Normalios – kai darbo aplinkoje esantys kenksmingi veiksniai arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dyţiai neviršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytų leistinų ribinių dydţių;
3. Kenksmingos – kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių, arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydţiai darbo metu atskirais laiko tarpais viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydţius. Dirbant tokioje darbo aplinkoje turi būti sudarytos sąlygos darbuotojų sveikatai išsaugoti;
4. Labai kenksmingos - kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių, arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydţiai darbo metu nuolat viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydţius. Tokioje aplinkoje gali būti dirbama tik išimtiniais atvejais, sudarant sąlygas darbuotojų sveikatai išsaugoti;
5. Pavojingos – kai pavojinga darbo aplimka susidaro dėl darbo metu į aplinką išsiskiriančių ypač pavojingų cheminių medţiagų ar jų preparatų aerozolių, ar dulkių, taip pat naudojant sprogstamasias medţiagas. Siekiant apsaugoti darbuotojus nuo pavojingo tokių medţiagų poveikio, privaloma naudoti darbo priemones bei technologinius procesus, uţtikrinančius, kad pavojingos cheminės medţiagos nepatektų į darbo aplinką arba patektų tik tokie kiekiai, kurie leidţiami priimtuose darbuotojų saugos ir sveikatos bei aplinkos apsaugos teisės aktuose.
Darbo aplinkoje daţnai būna veiksnių, kurie nuolat kenkia dirbačiojo organizmui, ţaloja sveikatą ir gali sukelti profesinę ligą. Tai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai, arba kenksmingi profesiniai veiksniai. Profesiniai veiksniai pagal kilmę yra skirstomi į 5 grupes (Graţulevičienė R., 2005): 1. Cheminiai veiksniai; 2. Fizikiniai veiksniai 3. Mechaniniai veiksniai; 4. Biologiniai veiksniai; 5. Psichosocialiniai veiksniai.
Vienais atvejais kenksmingas darbo aplinkos veiksnys yra gana intensyvus ir veikia gana ilgai, kad vien jo uţtenka ligai išsivystyti. Tai ypač būdinga fizikiniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams. Kitais atvejais darbo aplinkos veiksniai kartu su kitais rizikos
veiksniais gali turėti įtakos polietiologiniams susirgimams, t.y. turintiems sudėtinę, daugialypę etiologiją, išsivystyti. Netinkamos, kenksmingos darbo sąlygos (pvz.: nepalanki psichosocialinė aplinka, neergonomiškai įrengta darbo vieta, per didelis ar per maţas darbo krūvis) tokių susirgimų atveju yra rizikos veiksniai kaip ir kiti nepalankūs aplinkos ar individualūs veiksniai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas ar genetinis paveldimumas. Taigi kai kuriais atvejais su darbu susijęs veiksnys gali būti vienintelė ligos prieţastis, tačiau daug daţniau su darbu susiję veiksniai, kartu su kitais veiksniais padidina riziką susirgti (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2010).
1.3.1. Fizikiniai darbo aplinkos veiksniai, lemiantys darbuotojų sveikatą
Pavojingų fizikinių veiksnių grupei yra priskiriami mašinų, mechanizmų ir įrengimų keliamas triukšmas, virpesiai, radiacija, elektromagnetiniai laukai. Šiai grupei yra priskiriami ir klimatiniai veiksniai, tokie kaip šaltis, karštis, drėgmė. Šie fizikiniai veiksniai gali sąlygoti tokių profesinių ligų atsiradimui, kaip vibracinė liga, spindulinė liga, kurtumas ar kt. (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2005).
Daţniausiai Lietuvoje pasitaikantys fizikiniai darbo aplinkos veiksniai, lemiantys darbuotojų sveikatą, yra triukšmas ir vibracija (Krisiulevičienė D., 2014). Oro uosto darbuotojų aplinką taip pat pakankamai stipriai veikia elektromagnetinė spinduliuotė.
Triukšmas – tai įvairaus stiprumo ir daţnio ţmogaus ausies girdimo garso bangos, galinčios sukelti sveikatos sutrikimus. Triukšmo šaltinis ore skleidţia garso bangas, kurios patekusios į ausį sukelia bugnelio virpėjimą (Graţulevičienė R., 2004). Triukšmas yra vienas iš kenksmingiausių ir daţniausiai pasireiškiančių neigiamų veiksnių darbo aplinkoje. Milijonai Europos Sąjungos (ES) gyventojų skundţiasi praleidţiantys daugiau kaip 25 proc. savo darbo laiko trukmės triukšmingoje aplinkoje. Kiekvieną dieną beveik 30 proc. darbingo amţiaus ţmonių susiduria su padidinto triukšmo poveikiu (Kaminskas K., A.; Jagniatinskis, A., 2012).
Pagrindiniai triukšmo šaltiniai oro uoste tai – transporto priemonės (antţeminės ir orlaiviai).
Pagal kilmę (pagal virpesių suţadinimo prieţastį) triukšmai būna mechaniniai, elektriniai, aerodinaminiai, hidrodinaminiai, smūginiai ir sprogimo impulsiniai. Mechaninių triukšmų šaltiniai yra virpantys veikiančių mechanizmų mazgai. Virpesiai atsiranda dėl judesio pokyčio, disbalanso, netikslaus pagaminimo ar judančių dalių dilimo. Elektrinių
triukšmų šaltinis yra elektros įrenginių dalių mechaniniai virpesiai, atsirandantys dėl elektromagnetinių laukų pokyčio. Aerodinaminiai ir hidrodinaminiai triukšmai kyla dėl dideliu greičiu judančių dujų ar skysčių srautų, arba kūnams judant dujose ar skysčiuose. Dėl netolygaus judėjimo kyla virpesiai, kurie sukelia triukšmą. Smūginis triukšmas atsiranda vykstant technologiniam procesui (vibroaikštelės). Sprogimo-impulsinis – tai vidaus degimo variklių darbas (Čyras P, Šukys R, Girnius V, Nainys V., 2005).
Vertinant triukšmą higieniniu poţiūriu naudojamas apibendrintas rodiklis, vadinamas A-svertiniu triukšmo lygiu, ojo nmatavimo vienetai ţymimi decibelais (dB) (Vainauskas S, Burkauskienė I, Venckienė R., Šimkienė V, Januškevičius V, Vasilavičius P., 2015).
Triukšmo, pagal jo intensyvumą, poveikis organizmui yra toks (Triukšmas ir sveikata):
I laipsnis (40–50 dB) – atsiranda psichinės reakcijos;
II laipsnis (60–80 dB) – atsiranda vegetacinės nervų sistemos pakitimų; III laipsnis (90–110 dB) – išsivysto klausos netektis;
IV laipsnis (daugiau negu 120 dB) – išsivysto klausos organo pakenkimas.
Triukšmo poveikį ţmogui galima suskirstyti į dvi grupes (Čyras P, Šukys R, Girnius V, Nainys V., 2005):
triukšmo įtaka klausai (Triukšmas veikdamas ilgą laiką, gali paţeisti klausą. Tai priklauso nuo triukšmo lygio ir poveikio laiko. Klausos paţeidimas dėl triukšmo poveikio darbe sukelia daugiau negu trečdalį visų profesinių ligų. Pagrindinis šios ligos simptomas yra girdimumo ribos padidėjimas, kuris apibūdinamas kaip kurtumas);
triukšmo poveikis visam organizmui, žmogaus veiklai (Triukšmas veikia ne tik klausą, bet ir visą organizmą. Tokie susirgimai kaip hipertonija, opaligė, neurozės, o kartais virškinimo sistemos sutrikimai, odos ligos, susiję su nervų sistemos nusilpimu. Triukšminga aplinka darbo ar poilsio metu (ypač naktį) erzina, sukelia nuovargį, susilpnina dėmesį, sulėtina psichines reakcijas, vargina nervų sistemą ir gali būti minėtų susirgimų ar nelaimingų atsitikimų prieţastis.
Triukšmo poveikį ţmogaus organizmui galime suskirstyti į specifinį ir nespecifinį. Specifiniam poveikiui priklauso akustinė trauma, klausos nuovargis (laikinas klausos pablogėjimas) ir triukšmo įtakoje išsivystęs profesinis kurtumas. Nespecifinis triukšmo poveikis darbuotojui pasireiškia funkciniu centrinės ir vegetacinės nervų sistemos pakenkimu, dėl to atsiranda galvos skausmai, maţėja raumenų jėga, sutrinka judesių koordinacija, pablogėja miegas, silpsta dėmesys. Triukšmas sukelia patologinių pakitimų širdies ir
kraujagyslių sistemoje. Nustatyta, kad ilgą laiką triukšmo sąlygomis dirbantys ţmonės daţniau serga išemine širdies liga bei ateroskleroze. Minėti pakitimai atsiranda anksčiau, negu pablogėja klausa (Graţulevičienė R., 2004).
Elektromagnetinė spinduliuotė – tai aplinkoje sklindantys elektromagnetinio laiko spinduliai. Technogeniniai elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai – radiolokacijos, radionavigacijos įrenginiai, radijo, televizijos, mobiliojo ryšio stotys. Elektromagnetinę spinduliuotę skleidţiantys įrenginiai naudojami praktiškai visose ūkinės veikos strityse, taip pat buityje, pvz. kompiuteriai, buitiniai prietaisai, mobilūs telefonai ir t. t. (Baltrėnas, P.; Ščupakas, D., 2007)
Elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų faktinės vertės darbo vietose neturi būti didesnės kaip paţymėtos Lietuvos higienos normoje HN 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 khz – 300 ghz radijo daţnių juostoje.
Uţ elektromagnetinės spinduliuotės poveikio maţinimo priemonių taikymą darbo aplinkoje atsakingas darbdavys. Darbai turi būti organizuoti taip bei naudojamos tokios darbo priemonės ir technologiniai procesai, kad darbo vietose sklindančios elektromagnetinės spinduliuotės srautas, poveikio laikas, elektromagnetinės spinduliuotės veikiamų ar galinčių būti paveiktais darbuotojų skaičius būtų kuo maţesnis. Darbdavys privalo informuoti darbuotojus apie elektromagnetinės spinduliuotės poveikį sveikatai, technines ir organizacines priemones, kurių ėmėsi jis ir kurių turėtų imtis darbuotojai, kad būtų išvengta neigiamo elektromagnetinės spinduliuotės poveikio sveikatai. Darbuotojai ir (arba) jų atstovai darbovietėse turi teisę gauti informaciją apie elektromagnetinės spinduliuotės parametrų matavimo rezultatus. Darbdavys privalo numatyti darbuotojus apsaugančias priemones, kai darbo vietose viršijamos elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidţiamos vertės. Šiais atvejais turi būti nedelsiant nustatytos viršijimo prieţastys ir nedelsiant imamasi padėtį taisančių priemonių. Darbdavys privalo informuoti darbuotojus ir (arba) jų atstovus darbovietėse apie tai, kuriose darbo vietose viršytos elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidţiamos vertės ir kokių priemonių imtasi ar turi būti imtasi, siekiant ištaisyti padėtį (Lietuvos higienos norma HN 80:2011 ).
Elektromagnetinė spinduliuotė pasiţymi tiek specifiniu, tiek nespecifiniu (šiluminiu) poveikiu. Elektromagnetinės spinduliuotės specifinis poveikis yra susijęs su centrinės, taip pat vegetacinės nervų sistemos, kraujotakos, vidaus sekrecijos, kitų organų sutrikimais. Ţmogus, veikiamas elektromagnetinės spinduliuotės negali adaptuotis prie aplinkos oro temperatūros, kitų atmosferos reiškinių pokyčių, jautriai reaguoja į aplinkos oro chemimę ir biologinę taršą,
daţniau serga, daugiau imlus uţkrečiamų ligų sukėlėjų poveikiui. Dėl nespecifinio (šiluminio) poveikio pakyla kūno temperatūra, sutrinka organizme vykstantys biocheminiai procesai, maţėja fermentų aktyvumas, paţeidţiama vidaus sekrecijos liaukų funkcija, drumstėja akies lešiukas (katarakta) (Baltrėnas, P.; Ščupakas, D., 2007).
Iš veiksnių, darančių itaką tokiam regos sutrikimų daugejimui, vis didesnę įtaką turi naudojimasis kompiuteriu. Kompiuterio skleidţiama elektromagnetinė spinduliuotė priskiriama prie veiksnių, galinčių paveikti centrinę nervų sistemą, regėjimo sistemą (akys pavargsta, ašaroja, atsiranda regos sutrikimų).Norint sumaţinti kompiuterio poveikį sveikatai, būtina laikytis Lietuvos higienos normos HN 32:2004 ,,Darbas su videoterminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai". Vienai darbo vietai turi būti skiriamas ne maţesnis kaip 6 m2 plotas. Elektromagnetinę spinduliuotę 1,-5-2 kartus ir elektrostatinį lauką iki 99 proc. sumaţina apsauginiai ekrano tinkleliai. Taip pat rekomenduojama kiekvieną darbo valandą daryti 10-15 min. pertraukėlę, kurios metu atlikti specialius akių ir fizinių pratimų kompleksus (Urbonas M, Mačiūnas E., 2005).
Apšvietimas. Apšvietimas turi labai daug įtakos ţmogaus organizmui ir jo darbingumui. Nustatyta, kad geriau apšvietus darbo vietas, ţmonės ne taip greit pavargsta, o darbo našumas padidėja 10-20 proc. Kai apšvietimas prastas blabai sumaţėja darbo našumas ir tikslumas (Baublys J., Jankauskas P., 2003).
Reglamentuojant apšvietimą nustatomi reikalavimai, kuriais remiantis įrengiamas ir palaikomas tinkamas apšvietimas darbo vietose, tenkinantis tris esmines ţmogaus reikmes (Gorobecienė, D., 2014):
vizualinį komfortą, dėl kurio ţmogus gerai jaučiasi ir todėl našiau bei kokybiškiau dirba;
vaizdo kokybę, nes svarbu, kad ţmogus gerai matytų darbo objektą net esant sunkioms sąlygoms ilgesnį laiką;
saugą, kad ţmogus greičiau pastebėtų pavojus.
Nustatytų reikalavimų privalo laikytis projektuojantys, įrengiantys ir (arba) eksploatuojantys apšvietimo sistemas subjektai.
Darbo vietų apšvieta gali būti natūrali ir dirbtina. Natūrali apšvieta - tai tiesioginiai ar išsklaidyti saulės spinduliai, kurių intensyvumas kinta priklausomai nuo metų ir dienos laiko, debesuotumo, geografinės padėties. Dirbtinę apšvieta sukuria elektriniai šviesos šaltiniai (Čyras P, Šukys R, Girnius V, Nainys V., 2005).
Pagal gerą darbo praktiką įrengtas apšvietimas darbo vietoje: leidţia darbuotojams laiku pastebėti pavojus ir įvertinti riziką; tinkamas darbo aplinkai ir darbo procesui; teikia
pakankamai šviesos darbo paviršiui; leidţia darbuotojams gerai matyti, skirti spalvas, skatina saugumą; neakina, nesukelia mirgėjimo ar stroboskopinio efekto; leidţia išvengti atspindėjimo efekto; nesukelia pernelyg didelio apšvietos skirtumo tarp tiesioginio regėjimo lauko ir artimosios aplinkos; nesukelia rizikos saugai ir sveikatai; tinkamai išdėstytas ir įrengtas, kad galima būtų jį tvarkyti, keisti; kur reikia, numatytas avarinis apšvietimas. Svarbus ne tik apšvietos lygis, bet ir fono bei darbo objekto kontrastas, šviesos šaltinio sukeliamas akinimas, mirgėjimas. Todėl HN 98:2014 nurodyta, kad įgyvendinant gerą darbo apšvietimo praktiką reikėtų papildomai vertinti šviesos srauto kryptį, akinimą, mirgėjimą, spalvų perteikimą, nuo kurių priklauso darbuotojo savijauta, regėjimo kokybė ir atitinkamai darbo našumas. (Gorobecienė, D., 2014).
Darbo vietų apšvietimo būna trys sistemos: bendroji, vietinė ir mišrioji.
Bendras apšvietimas turi tolygiai apšviesti patalpą, pašalinti šešėlius nuo gamybos įrenginių ir patalpos konstrukcijų. Jis paprastai įrengiamas naudojant nuolatinius vienodo tipo ir galingumo šviestuvus. Vietinis apšvietimas uţtikrina tam tikros darbo vietos apšvietą ir įrengiamas pavieniais šviestuvais. Plačiausiai naudojamas mišrus apšvietimas, kuris yra bendro ir vietinio apšvietimo derinys. Tačiau bendro apšvietimo turi būti ne maţiau kaip 10 proc. Vienas vietinis apšvietimas draudţiamas (Čyras P, Šukys R, Girnius V, Nainys V., 2005)
Geras apšvietimas darbo vietoje labai svarbus kiekvieno darbuotojo sveikatai ir saugai: darbuotojas gerai mato be regėjimo ir kūno padėties įtampos, o tai sąlygoja lengvesnį ir našesnį darbą, sudaro galimybę sutelkti dėmesį į pavojingas operacijas ir įrangą. Tinkamas darbo apšvietimas – brangiai kainuojančių nelaimingų atsitikimų ir avarijų prevencija: darbuotojas gali pastebėti pavojų ir jo išvengti. Nustatyta, kad pagerinus apšvietimą, dirbant nedidelio tikslumo reikalingus darbus, darbo našumas padidėja 5–6 proc., atliekant tikslias operacijas – 15 proc., kai darbas reikalauja labai didelio tikslumo – iki 40 proc. Blogas apšvietimas gali sukelti akių ir galvos skausmą, migreną, dirglumą, mieguistumą, sutrikdyti gebėjimą susikaupti, dėl to prastėja darbo efektyvumas (Gorobecienė, D., 2014).
Vibracija. Lietuvos higienos normoje HN 50: 2003, vibracija apibrėţiama, kaip kietojo kūno pasikartojantys judesiai apie pusiausvyros padėtį. Vibracijos dydţiai matuojami naudojant vibracijos matavimo sistemas, kurios susideda iš daviklio, stiprintuvo, filtrų ir indikacijos prietaiso. Daţnių diapazonas turi būti ne maţesnis kaip 1–100 Hz. Pagal atsiradimo šaltinį darbo vietose vibracija skirstoma į tris kategorijas - transporto, transporto technologinę ir technologinę.
Pagal poveikį ţmogaus sveikatai viracija skirstoma į 2 kategorijas (Neprivalomas Direktyvos 2002/44/EB (Vibracijos) darbo vietoje įgyvendinimo gerosios praktikos vadovas):
Rankas veikianti vibracija yra per delnus ir pirštus į plaštakas ir rankas perduodama vibracija. Darbuotojų, kurių rankos nuolat patiria rankas veikiančios vibracijos poveikį, plaštakų ir rankų audiniams gali būti padaryta ţala, kurios simptomai bendrai vadinami rankas veikiančios vibracijos sindromu. Rankas veikiančią vibraciją patiria įvairiose pramonės šakose dirbantys įvairių profesijų ţmonės (pvz. taisant orlaivių variklius).
Visą žmogaus kūną veikiančią vibraciją darbo vietos įrenginiai ir transporto priemonės perduoda per sėdynę arba per kojas. Stiprus visą ţmogaus kūną veikiančios vibracijos poveikis gali kelti pavojų sveikatai, saugai, pranešama, kad ji gali sukelti ir nugaros traumas. Šie pavojai yra didţiausi, kai vibracija didelė, poveikio trukmė ilga, poveikis daţnas ir reguliariai pasikartojantis, kai patiriami stiprūs smūgiai arba sukrėtimai. Visą ţmogaus kūną veikianti vibracija paprastai patiriama dirbant bekelėje, pvz., atliekant ţemės ūkio, statybos darbus, dirbant karjeruose, tačiau vibraciją galima patirti bet kur, pvz., vaţiuojant sunkveţimiais, skrendant kai kuriais sraigtasparniais. Visą ţmogaus kūną veikiančios vibracijos poveikį patiria ne tik sėdintys darbuotojai, pvz., vairuotojai, bet ir dirbantys atsistojus, pvz., su betono trupintuvu.
Rankas veikianti vibracija paţeidţia periferinius nervus, taip pat ir vegetacinę nervų sistemą, kuri reguliuoja kraujagyslių tonusą. Dėl to kyla rankų kraujagyslių spazmai, susilpnėja kraujagyslių tonusas, o tai sukelia visos kraujotakos pakitimų, raumenų silpnumą. Atsiranda galūnių tirpimas, šalimas, skausmas, vėliau maţėja raumenų judrumas, sustorėja ir deformuojasi pirštų sanariai, sumaţėja raumenų jėga, judesiai tampa skausmingi (Graţulevičienė R., 2002)
Profesine vibracine liga greičiau susergama, kada veikia visą kūną veikianti vibracija. Pirmiausiai paţeidţiama centrinė nervų sistema, ţmogus greitai pavargsta, darosi irzlus, jam skauda galvą, prasideda neurozė. Sutrinka pusiausvyra, svaigsta galva, sutrinka klausa, virškinimas. Epidemiologinių tyrimų rezultatai parodė, jog visą kūną veikiančią vibraciją patiriančių ţmonių grupėse labiau paplitę juosmens skausmai, diskų išvarţos ir ankstyva stuburo degeneracija. Manoma, kad padidėjusi vibracijos poveikio trukmė ir didesnis intensyvumas didina pavojų, o poilsio laikotarpiai pavojų sumaţina (Neprivalomas Direktyvos 2002/44/EB (Vibracijos) darbo vietoje įgyvendinimo gerosios praktikos vadovas).
1.3.2 Psichosocialiniai darbo aplinkos veiksniai lemiantys darbuotojų sveikatą
Pastaruoju metu kartu su kitais kenksmingais darbo aplinkos veiksniais yra nagrinėjama psichosocialinių veiksnių reikšmė, nes darbuotojų elgsena ir jų reakcija į stresą yra vieni iš svarbiausių veiksnių, nuo kurių priklauso sveikata (Graţulevičienė R., 2002).
Profesinės rizikos vertinimo bendruosiuose nuostatuose (2012) psichosocialiniais veiksniais vadinami tie veiksniai, kurie dėl darbo sąlygų, darbo reikalavimų, organizavimo ir turinio, darbuotojų tarpusavio ar darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių dirbančiam ţmogui sukelia psichinį stresą.
Psichologai R.Lazarus ir S.Folkman stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kurį asmuo vertina kaip apsunkinantį arba viršijantį jo turimus išteklius ir keliantį grėsmę jo gerovei (Stolygaitė A, Pušinaitytė I, Grigaliūnienė V., 2014).
Ekspertų vertinimu, iki 70 proc. susirgimų susiję su emociniu stresu. Dideli reikalavimai, didelės pastangos, maţa kontrolė, maţas palaikymas, maţas atlyginimas ir fizinių faktorių poveikiai kartu su pamaininiu darbu ir ilgomis valandomis labai susiję su didesniu darbiniu stresu (OSH in figures: stress at work, 2009).
Nėra profesijos be streso. 2014 metais, įvertinus 11 faktorių darbe (kelionės, darbo augimo potencialas, terminai, darbas viešumoje, konkurencingumas organizacijoje, fiziniai reikalavimai, aplinkos sąlygos, rizika savo gyvenimu, keliami pavojai, susitikimas su visuomene, pavojus kitų gyvybei) tarp 200 profesijų buvo įvardytos labiausiai keliančios stresą: kariškiai, gaisrininkai, pilotai, įvykio koordinatoriai, ryšių su visuomene vadovai, vyresnysis verslo valdytojas, ţurnalistas, policininkas, taksi vairuotojas (Šorytė D, Pajarskienė B., 2014).
Intensyviai ir ilgai veikiant veikiant negatyviems psichosocialiniams veiksniams atsiranda sveikatos sutrikimų, padidėja klaidų rizika, nelaimingų atsitikimų darbe, konfliktų darbe tikimybė, kokybės praradimas, silpneja noras darbui ir pastangos. Ţmonės patiria stresą tuomet, kai jaučia, kad jiems keliami reikalavimai neatitinka jų galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Nors stresas yra psichologinis išgyvenimas, jis kenkia ir fizinei darbuotojų sveikatai. Labiausiai paplitusios streso prieţastys yra galimybės kontroliuoti darbą neturėjimas, netinkamų reikalavimų darbuotojams kėlimas, kolegų bei vadovų paramos trūkumas, prasti tarpusavio santykiai, viršvalandţiai, įtampa. Stresas darbe – darbuotojo reakcija į nepalankius darbo aplinkos sąlygų, darbo reikalavimų, darbo organizavimo, darbo turinio, darbuotojų tarpusavio santykių su darbdaviu psichosocialinius veiksnius Anino JO,
Afullo A, Otieno F., 2010; Psichosocialiniai rizikos veiksniai ir streso darbe vertinimo rekomendacijos, 2012).
Kenksmingi psichosocialiniai aplinkos veiksniai gali sukelti stresą. Jeigu asmuo yra nuolat veikiamas darbinės aplinkos stresorių, organizmas išsenka, kyla lėtinės ligos. Širdies ir kraujagyslių ligos, tokios kaip arterinė hipertenzija, išeminė širdies liga, miokardo infarktas, yra susijusios su stresu. Dėl psichologinių veiksnių gali atsirasti neurozės, skrandţio opaligė, bronchinė astma, tačiau jų paplitimas yra maţesnis negu širdies ir kraujagyslių ligų. Kaune atlikto tyrimo duomenimis, 25-64 metų vyrų, esančių stresinėje būsenoje, tikimybė susirgti miokardo infarktu buvo 3,7 kartų didesnė negu vyrų, kurie nebuvo stresinės būsenos (Graţulevičienė R., 2004).
Norint pasiekti, kad dirbantys ţmonės būtų fiziškai ir psichiškai sveiki, bei jaustų pasitenkinimą darbu, svarbu rūpintis ne tik profesine sauga, bet ir sveikata bei gerove darbe. Psichosocialiniai veiksniai turi didelę reikšmę skatinant darbuotojų gerovę. Pasaulio sveikatos organizacijos Sveikų darbo vietų modelyje (angl. Healthy workplaces model) nurodoma, kad kuriant sveiką organizaciją veiksmai turi apimti keturias įtakos zonas:
fizinę darbo aplinką;
asmeninius sveikatos išteklius;
organizacijos bendruomenės įtraukimą; psichosocialinę darbo aplinką.
Būtent psichosocialinė darbo aplinka yra ta įtakos zona, kurioje turi būti imamasi darbuotojų sveikatai, saugumui ir gerovei skatinti skirtų veiksmų. Ypač pabrėţiami darbo organizavimo ir organizacijos kultūros aspektai (Šorytė D, Pajarskienė B., 2014).
1.4. Oro uosto darbuotojų darbo specifika
Darbas oro uoste turi savo specifiką. Darbuotojai turi mokėti greitai priimti teisingus sprendimus, gebėti šeiti iš konfliktinės situacijos ir, tuo pačiu, išlikti ramus ir draugiškas. Šis darbas susijęs su nuolatiniu stresu. Fizinė ištvermė, taip pat, turi ypatingą reikšmę. Didţioji dauguma oro uostų darbuotojų dirba pamainomis. Be to, oro uosto darbuotojai turi būti labai atsakingi ir disciplinuoti. Tiksliai suderintas darbas iš oro uosto darbuotojų reikalauja ypatingo atsargumo, atsakingumo ir krupštumo. Oro uosto darbuotojus sudaro skrydţių specialistai, juos aptarnaujantis personalas bei oro uosto darbuotojus bei keleivius aptarnaujantis personalas.
Italijos mokslininkai Urban A, Murru C, Marraccini G. (2012) atliko tyrimus, kurių tikslas – pagerinti oro uosto darbuotojų darbo kokybę ir saugą, siekiant išvengti traumų, nelaimingų atsitikimų ar kitokių sveikatos rizikos veiksnių darbe. Tyrimo metu buvo įdiegtos sistemos, kurių pagalba buvo galima kontroliuoti nepageidaujamus reiškinius ir darbo saugą. To pasekoje buvo pasiekta reikšmingų pokyčių. Įvertinta, kad per tiriamąjį laikotarpį traumų ar kitokių nelaimingų atsitikimų sumaţėjo nuo 5 proc. iki 1,8 proc.
Analizuojant oro uosto darbuotojų sveikatos rodiklius, buvo pastebėta, kad esant komplikuotam darbo reţimui, kuomet valandų skaičius ţenkliai kinta, atitinkamai, neplanuojamas viršvalandţių laikas, kuriam įtakos turi oro sąlygos ar technika, darbuotojams visiškai nelieka laiko gerinti savo sveikatą. Oro uostas per parą sulaukia apytiksliai 1000 asmenų ir daugiau, o tai sudaro puikias sąlygos vystytis bei plisti įvairioms lėtinėms ligoms. Tokiomis sąlygomis, kuomet organizmui tenka kovoti su ligos nešėju, oro uosto darbuotojams tenka apriboti fizinę veiklą ir sveikatinimo planus atidėti vėlesniam lakui (Urban A, Murru C, Marraccini G., 2012).
Galima, teigti, jog fizinis aktyvumas, tam tikro darbo metu egzistuoja, kadangi oro uostų veikloje dalyvauja keletas tarnybų, kurios atlieka tam tikro pobūdţio sunkaus ar vidutinio sunkumo fizinės apkrovos reikalaujančius darbus. Krovinių pakrovimas ir iškrovimas, besitęsiantis keletą nepertraukiamų valandų, vyksta tam tikrose padėtyse, bei siaurose erdvėse (Rutenfranz J., 1980).
2009 metais, Hamburgo oro uoste, siaučiant pandeminiam gripui, pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) nutarimą, buvo sudarytas prevencinis planas, skirtas visuomenės sveikatos stiprinimui. Šio plano tikslas buvo įtraukti kuo daugiau asmenų į prevencinę veiklą, norint ateityje išvengti nesusipratimų susidūrus su infekcinių ligų grėsme. Keliautojams, visoje Vokietijoje, buvo rodomi apsisaugojimų nuo gripo būdai, vizualiai platinamos priemonės, taikomos ligos ptrevencijai. Siekiant išvengti nereikalingų trukdţių kelionės metu, visuomenės sveikatos paslaugos oro uostuose turi turėti galimybę reaguoti laiku į pranešimus apie ligą. Todėl kvalifikuoti darbuotojai, privalo išanalizuoti kiekvieną keliaujantįjį, bei atlikus apţiūrą, priimti sprendimą (Schlaich C, Sevenich C, Gau B., 2009).
Kaip bebūtų keista, tačiau daugelyje pasaulyje puikiai veikiančių oro uostų nėra pirmos pagalbos punkto keleivių terminale. Esant reikalui, pirmąja pagalba rūpinasi tik oro uosto darbuotojai, kurie visų pirma iškviečia greitąją medicinos pagalbą, tačiau kartai to nepkanka, kadangi būna tokių situacijų, kuomet laikas lemia viską. Remiantis japonų mokslininkų duomenimis, 1992 metais viename iš Japonijos aerouostų buvo įkurta klinika, kurios pagalba pasinaudojo 117 pacientų. Iš kurių 85 asmenys buvo oro uosto darbuotojai, 29
buvo keliaujantieji, o 3 buvo lydintys asmenys 36. (Makino T, Asano Y, Takuhiro K., 2002).
Labai svarbus rizikos darbe veiksnys – toksinės medţiagos, su kuriomis susiduria kiekvienas antţeminio oro uosto personalo darbuotojas. Darbuotojus nuolat veikia tokie kenksmingi faktoriai, kaip aviacinis kuras, chemikalai, nuledinantys orlaivio sparnus, ir begalės kitų cheminių medţiagų, be darbas oro uoste yra neįmanomas. Tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad aviacijos pramonės šakos gydytojas turi pakankamai gerai išmanyti toksikologiją (pvz. tam tikro metalo lydiniams sąveikaujant su toksinėms medţiagoms, galimas ne tik apsinuodijimas, tačiau pastebimas ir ilgalaikis poveikis sveikatai) (Green KB., 2002).
Orlaivių techninė prieţiūra susijusi su pavojais ir rizika. Darbuotojai naudoja daugybę įrankių, techninės įrangos, įvairių medţiagų ir skysčių, kurių neteisingas naudojimas kelia pavojų ţmonių sveikatai ir gyvybei. Juos galima išskirstyti į keletą grupių (Turauskas A., 2012).
Fizikiniai sveikatos rizikos veiksniai, dėl kurių galimi klausos sutrikimai dėl triukšmo ir kiti sveikatos negalavimai:
Triukšmas ir vibracija (variklių ir kitų mechanizmų keliamas triukšmas ir vibracija); Per aukšta ir per ţema temperatūra (darbas lauke vasarą ir ţiemą);
Spinduliuotė (neardomos kontrolės metodas naudojant rentgeno spindulius, apledėjimo signalizatoriai);
Su ergonomika susiję rizikos veiksniai, dėl kurių galimi raumenų ir kaulų sistemos sutrikimai, kadangi dėl techninės prieţiūros poţiūriu prastai suprojektuotų įrenginių, procesų ir darbo aplinkos sunku pasiekti priţiūrimus objektus, jiems pasiekti reikia daugiau pastangų (pasilenkti, klauptis, siekti, stumti ir traukti, dirbti uţdarose erdvėse).
Psichosocialiniai rizikos veiksniai, dėl kurių galimi su darbu susijęs stresas, nuovargis, padidėjusi nelaimingų atsitikimų rizika.
Laiko trūkumas;
Darbas pamainomis, darbas savaitgaliais, naktinis darbas, darbas pagal iškvietimą ir nereguliarios darbo valandos;
Darbas drauge su rangovo (-ų) personalu, bendravimo klausimai; Didelis darbo krūvis.
Cheminiai rizikos veiksniai, dėl kurių galimi kvėpavimo sutrikimai, profesinė astma, alergijos, vėţys. Šiuos sveikatos negalavimus gali sukelti stiklo ir kiti pluoštai; garai, dulkės, dūmai; tirpikliai.
Kito mokslinio straipsnio tikslas buvo įvertinti tarp orlaivių triukšmo ir kelių eismo netoli oro uostų bei hipertenzijos sąsajas. Hipertenzija yra svarbus širdies ir kraujagyslių ligų, rizikos veiksnys ir net maţas indėlis gresiantis nuo aplinkos veiksnių gali turėti didelį poveikį visuomenės sveikatai. Tyrimo rezultatai parodė rizikos perteklių hipertenzijai, susijusį su ilgalaikio triukšmo poveikiu, taip pat susijusį su skirtumu tarp dienos ir nakties bei kelių eismo triukšmu (Jarup L, Babisch W, Houthuijs D, 2008).
Dehghan, Taeb, (2013) tyrę neigiamą radio daţnio spinduliuotės poveikį oro uosto radiolokacijos operatorių sveikatai nustatė, kad oro uosto radiolokacijos operatoriai nurodė su sveikata susijusias įvairias problemas: kad jiems reikia energijos stimuliatoriaus, nes jaučiasi išsekę ir išvargę, skundţiasi galvos skausmais, spaudimu, nemiga, yra pikti ir susierzinę. Įtampą darbe jaučiantys nurodė 47 proc. radiolokacijos operatorių.
Neurosensorinės klausos praradimas yra daţnas ir svarbus negalios šaltinis tarp oro uosto darbuotojų, kurį daţnai sukelia profesinis triukšmas. Nasir ir Rampal (2012), tyrę Malaizijos oro uosto darbuotojų tikimybę prarasti klausą, nustatė, kad prarasti klausą didino vyresnis nei 40 metų amţius, daugiau nei 5 metai trunkantis triukšmo poveikis, rūkymas, vibracijos poveikis bei darbas inţinerijos padalinyje.
Anino, Afullo, Otieno (2010) tyrę profesinį triukšmą, kaip klausos praradimo indikatorių tarp Malaizijos oro uosto darbuotojų nustatė, kad vyrų klausa buvo paveikta labiau negu moterų (santykis buvo 4:3).
Sveiki ir nesiskundţiantys darbuotojai, gali dirbi tik tada, kuomet organizmo imuninė sistema pasiruošusi apsiginti nuo pašalinių rizikos faktorių. Dirbant oro uoste, visi darbuotojai turi labai didelę riziką susirgti virusinėmis ligomis. Mokslininkai tyrė kvėpavimo takų simptomų paplitimą, darbuotojams Birminghamo oro uoste, Didţiojoje Britanijoje. Buvo bandoma ištirti ar aviacinis kuras, turi įtakos darbuotojų sveikatai, bei kvėpavimo takų susirgimams, plaučių funkcijos sutrikimams. Nustatyta, kad viršutinių ir apatinių kvėpavimų simptomai buvo daugiau bendro pobūdţio. 51 proc. tiriamųjų turėjo teigiamų odos testų. Plaučių funkcijos tyrimai, poveikio grupėse nesiskyrė. Įtakos kvėpavimo sistemos sutrikimams galėjo turėti išmetamos dujos, tačiau ne pats aviacinis kuras (Tunnicliffe WS, O'Hickey SP, Fletcher TJ, Miles JF, Burge PS, Ayres JG, 1999).
