LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
Vil÷ Navickien÷
MELŽIAMŲ KARVIŲ PIENE SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIAUS RYŠYS SU REPRODUKCIJOS RODIKLIAIS
Magistro darbas
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2009 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Neužkrečiamų ligų katedroje ir Gyvulių reprodukcijos laboratorijoje.
Magistro darbą paruoš÷: Vil÷ Navickien÷ _______________
( parašas )
Magistro darbo vadov÷: dr. Jūrat÷ Rudejevien÷ _______________ ( parašas )
Recenzentas: dr. Ramut÷ Mišeikien÷ _______________
TURINYS
1. Įvadas...5
2. Literatūros apžvalga...7
2.1. Pieno gamyba ir pieno atleidimo fiziologija...7
2.2. Tešmens morfologin÷s ir fiziologin÷s savyb÷s bei jų ryšys su mastitais...10
2.3. Mastitų ryšys su karvių amžiumi, produktyvumu ir reprodukcin÷mis savyb÷mis...10
2.4. Pieno sud÷tį ir savybes įtakojantys veiksniai...11
2.4.1. Pašarai ir š÷rimas...12
2.4.2. Laikymas ir priežiūra...14
2.5. Melžimo įtaka pieno kiekiui ir kokybei...15
2.5.1. Pirmųjų pieno čiurkšlių numelžimas...16
2.5.2. Tešmens valymas...16
2.5.3. Melžikių movimas ant spenių...17
2.5.4. Melžimo eigos steb÷jimas...18
2.5.5. Baigiamasis melžimas melžtuvu...18
2.6. Veiksniai, įtakojantys somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimą piene...19
2.7. Slaptojo tešmens uždegimo diagnostika...20
2.8. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene sergančių tešmens uždegimu...22
2.9. Tešmens uždegimu sergančių karvių pieno sud÷ties bei kokyb÷s pakitimai...23
2.10. Tešmens uždegimą sukeliantys mikroorganizmai...24
2.11.Pieno bakterinio užteršimo šaltiniai...27
2.12.Pieno bendro bakterinio užterštumo did÷jimo priežastys...29
2.13.Kasdienin÷s tešmens būkl÷s įvertinimas...30
2.14.Mastito profilaktika...30
3. Darbo metodika...33
4. Tyrimų rezultatai...34
4.1. Ūkio charakteristika...34
4.2. Karvių bandos produktyvumo rodikliai...35
4.3. Somatinių ląstelių skaičiaus piene dinamika ...36
4.4. Laikotarpio tarp dviejų paskutinių apsiveršiavimų įtaka SLS piene...37
4.6. S÷klinimo indekso įtaka SLS piene...40
4.7. Veršingumo trukm÷s įtaka SLS piene...41
4.8. Pieno bakteriologinio tyrimo rezultatai...42
4.9. Karvių išbrokavimo priežasčių analiz÷...43
5. Rezultatų aptarimas...45
6. Išvados ...49
7. Pasiūlymai...50
8. Literatūra...51
1. ĮVADAS
Pienas ir jo produktai yra gana svarbūs žmonių maistui. Tik iš kokybiško žaliavinio pieno galima pagaminti kokybiškus, žmonių maistui tinkamus produktus.
Literatūros duomenimis (20) daugelyje pasaulio šalių vaikai suvartoja apie 50 proc. pieno. Į pieno įmones pristatomo pieno kokyb÷ priklauso nuo pienininkyst÷s ūkių gyvulių sveikatingumo, sanitarin÷s fermų būkl÷s. Svarbu žinoti, kad piene esantys fermentai ir mikroorganizmai išlieka ir pasterizuotame produkte. Jie blogina pieno kokybę naikindami pieno baltymus, laktozę ir riebalus. D÷l to maž÷ja pieno maistingumas. Iš pienininkyst÷s fermų gaunamo aukštos kokyb÷s pieno, jo perdirb÷jams yra galimyb÷ ilgiau išlaikyti jį iki jo perdirbimo, bei v÷liau, iš jo pagaminti produktus. JAV pasterizuoto pieno galiojimo laikas yra ne trumpesnis kaip 14 dienų (10).
Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad piene, kuriame yra daug bakterijų, laikymo terminas daug trumpesnis. Mikroorganizmai piene atsiranda d÷l tešmens infekcijų, tešmens, aplinkos ir melžimo bei pieno laikymo įrangos švaros trūkumų. Mikrobai greitai dauginasi, jei pamelžtas pienas iki pasterizavimo netinkamai šaldomas. Reikia stengtis, kad pienas būtų atv÷sintas iki žemesn÷s kaip 5 °C temperatūros kiek galima greičiau.
Vienu iš svarbių pieno kokyb÷s rodiklių yra somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene. Somatin÷s ląstel÷s yra kūno ląstel÷s. Užkr÷stuose tešmens ketvirčiuose SLS gali kisti kas dieną. Kova tarp somatinių ląstelių ir mikroorganizmų vyksta nuolat. Sveikuose tešmens ketvirčiuose 1 ml primelžto pieno paprastai būna 20 – 50 tūkst. SL. Didel÷je karvių bandoje jei yra 80 proc. sveikų karvių SLS neviršija 200 tūkst/ml (12., 13).
Pieno kokybę lemia ir pieno bendras bakterinis užterštumas. Sanitarijos reikalavimų prisilaikančiose fermose bendras bakterinis užterštumas (BBU) neviršija 100 tūkst. mikrobų 1 ml pieno (19).
Tyrimai rodo, kad genetin÷s karvių savyb÷s pieno gamybą gali padidinti 15–25 proc., o priežiūra – 75–80 proc.
Svarbiausiems priežiūros veiksniams priskiriama: • Š÷rimas,
• Ligų kontrol÷,
• Streso nebuvimas,
• Reprodukciniai veiksniai, • Užtrūkusių karvių priežiūra, • Pakaitinis bandos auginimas
• Savalaikis išbrokavimas. (8, 23, 28).
Mastitą sukeliantys mikroorganizmai gali plisti melžimo metu nuo užkr÷stų melž÷jų rankų, tešmenį nuvalant pašluost÷mis, nuo nešvarių melžikių. Tarp melžimų užkratas gali būti pernešamas su užkr÷stu kraiku ir m÷šlu, karv÷ms laižant spenius, skraidantys vabzdžiai. Svarbu yra numelžti pirmąsias čiurkšles, kad būtų laiku pasteb÷ti klinikiniai mastitai (28, 30).
Į uždegiminio ar neuždegiminio pobūdžio pieno kokyb÷s pakitimus žymią įtaką turi karv÷s amžius, laktacija, užtrūkimo periodas, servis periodas, s÷klinimo indeksas ir daugelis kitų reprodukcijos rodiklių. (26).
Darbo tikslas
Išanalizuoti melžiamų karvių piene somatinių ląstelių skaičiaus ryšį su reprodukcijos rodikliais.
Darbo uždaviniai
1. Išanalizuoti ūkio karvių bandos piene somatinių ląstelių skaičiaus kitimo dinamiką per 2007, 2008 ir 2009 metus.
2. Laikotarpio tarp 2-jų paskutinių apsiveršiavimų įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene.
3. S÷klinimo indekso įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene. 4. Servis periodo įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene.
5. Veršingumo trukm÷s įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene. 6. .Pieno bakteriologinio tyrimo rezultatai.
7. Karvių išbrokavimo priežasčių analiz÷.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. PIENO GAMYBOS IR PIENO ATLEIDIMO FIZIOLOGIJA
Pienas gaminasi tešmens liaukin÷je dalyje, kurią sudaro alveol÷s ir pieno latak÷liai. Kuo daugiau tešmenyje liaukinio audinio, t.y. alveolių, tuo karv÷ pieningesn÷. Iš alveolių pienas patenka į smulkius latak÷lius, kurie jungdamiesi sudaro stambesnius latakus. Ties spenio pagrindu susijungę pieno latakai praplat÷ja ir sudaro pieno cisterną. Tešmenį sudaro keturios izoliuotos viena nuo kitos skiltys, vadinamos tešmens ketvirčiais. Kiekvienas tešmens ketvirtis turi savo liaukinę dalį ir išvedamuosius latakus į tešmens ketvirčio ( pieno ) cisterną, kuri pereina į spenio cisterną ir baigiasi spenio kanal÷liu (sfinkteriu).Spenio kanalas yra uždarytas žiedinio raumens, kuris neleidžia savaime ištek÷ti pienui ir patekti bakterijoms iš išor÷s į spenio vidų. Kuo žiedinis raumuo, supantis spenio kanal÷lį, tvirtesnis ir storesnis, tuo karv÷ ,, kietesn÷ ‘‘ melžimui. (5, 6).
Tešmenyje yra gausus tinklas kraujagyslių ir nervų. Kraujas į tešmenį atneša reikalingas medžiagas pieno sudarymui. Pieno riebalai, baltymai, cukrus (laktoz÷) tiesiogiai pereina iš kraujo į alveoles. Tuo tarpu mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kt. susidaro pačiame tešmenyje. Tam, kad pasigamintų 1 l pieno, pro tešmenį turi pratek÷ti 450-500 l kraujo. Tokiu būdu karvei, duodančiai į parą 30 l pieno, pro tešmenį prateka apie 15000 l kraujo. Per laktaciją tešmens liaukinis audinys pagamina 2-3 kartus daugiau sausų medžiagų, negu jų yra gyvulio organizme.
Taip intensyviai tešmuo dirbti gali tik esant sveikiems visiems vidaus organams. Medžiagas, reikalingas pieno gamybai, karv÷ gauna su pašaru. Nepakankamai ar nepilnaverčiai karves šeriant, sumaž÷ja pieno kiekis ir būna blogesn÷ pieno chemin÷ sud÷tis. (30., 33).
Pienas tešmenyje gaminasi pastoviai. Pirmiausiai pienu užsipildo alveol÷s, smulkieji latak÷liai, o po to stambūs latakai ir, galiausiai, pieno cisterna.
Pieno cisternoje ir stambiuose pieno latakuose telpa apie 25 proc. pieno. Didžiausias pieno kiekis susikaupia alveol÷se, latak÷liuose, t.y. liaukin÷je tešmens dalyje. Kai tešmens viduje spaudimas pasiekia 25-35 mm Hg stulpelio, pieno gamyba labai sul÷t÷ja, o kartais ir nutrūksta. Tod÷l rekomenduojama pastoviai, ne retesniais kaip 12-14 val. intervalais, išmelžti susidariusį pieną iš tešmens. Priešingu atveju labai sumaž÷ja pieno kiekis ir riebumas.
Pieno išskyrimas iš tešmens yra sud÷tingas procesas, kuriame dalyvauja centrin÷ nervų sistema ir vidaus sekrecijos liaukos. Pieno atleidimas susidaro iš dviejų fazių. Pirmoji (neurofleksin÷) yra trumpa ir tęsiasi 2-4 s. Tai laikotarpis, kai karv÷ reaguoja į art÷jančio melžimo išorinius faktorius: melž÷jo pasirodymą, pieno indų garsą ir kt. Šios faz÷s metu refleksiškai atsipalaiduoja pieno cisternos ir spenio sfinkterio lygieji raumenys, išsiplečia ir sutrump÷ja pieno latakai. Tuo metu priteka daugiau kraujo į tešmenį. Susidaro geresn÷s sąlygos hormonui oksitocinui patekti į tešmenį. Prad÷jus ruošti tešmenį melžimui (plauti, šluostyti ir kt.), prasideda ilgesn÷, neurohormonin÷, pieno atleidimo faz÷, kurioje dalyvauja hormonas oksitocinas. Su krauju patekęs į tešmenį, hormonas oksitocinas sukelia alveolių raumeninių skaidulų (mioepitelio) susitraukimą. Spaudžiamas pienas iš alveolių ir latak÷lių pradeda tek÷ti į pieno ir spenių cisternas. Pieno atleidimas prasideda vienu laiku visuose tešmens ketvirčiuose. Jo intensyvumas priklauso nuo pastovios melžimo aplinkos, pastovaus melžimo laiko, taisyklingo tešmens paruošimo melžimui ir kt. (3., 25., 29).
Pieno atleidimas susietas su hormono oksitocino veikimu į tešmenį ir trunka apie 5-6 min. laiko. Nepriklausomai nuo to, tešmuo išmelžtas ar ne, oksitocino veikimas per 5-6 min. baigiasi.
Oksitocinas iš hipofizio liaukos patekęs į kraują pradeda veikti tešmenyje po 30-40 s. Maždaug tokiu greičiu kraujas prateka per visą gyvulio organizmą. Oksitocino išskyrimą iš hipofizio liaukos skatina tešmens ruošimas melžimui. Nuo tešmens dirginimo pradžios iki pieno atleidimo praeina vidutiniškai apie 1 min. Tod÷l labai svarbu, vos karvei atleidus pieną, prad÷ti ją melžti. Užmovus melžiklius per daug anksti ir karvei pajutus nemalonų valkumo siurbimą, pieno atleidimas esti nepilnavertis arba gali visai nutrūkti. Pav÷lavus užmauti melžiklius, pra÷jus nuo tešmens ruošimo pradžios 2-3 ir daugiau minučių, galimas nepilnas pieno išmelžimas.
Aktyvaus pieno atleidimo metu, laiku prad÷jus melžimą, galima išmelžti visą tešmenyje pasigaminusį pieną. Pieno išskyrimas iš alveolių vyksta dideliu greičiu. Jie priklauso nuo melžimo intervalų ir gali siekti nuo 1,5 iki 3-4 l per minutę (11).
Melžimo metu atsiradus pašaliniams dirgikliams, gali visiškai nutrūkti pieno atleidimas. Šiame procese dalyvauja antinksčių hormonas adrenalinas, kuris susiaurina pieno latakus ir neleidžia pienui patekti į apatinę tešmens dalį. Jo veikimas tęsiasi tol, kol gyvulį veikia pašalinis dirgiklis. Tuo tarpu kraujyje cirkuliuojantis oksitocinas suyra ir jo veikimas baigiasi. Karv÷ nepilnai išmelžiama ir tešmenyje lieka pienas, kuris tuo metu nebeišmelžiamas.
Liekamasis pienas – tai dalis pieno, pasiliekančio tešmens liaukin÷je dalyje po melžimo, pasibaigus oksitocino veikimo laikui. Jo išmelžti nei rankomis, nei pakartotinai užmovus
oksitocino. Liekamojo pieno riebumas siekia 10-20 proc., o jo kiekis svyruoja pas tą pačią karvę atskirų melžimų metu nuo 1-2 proc. iki 70–90 proc. viso pasigaminusio tešmenyje pieno. Tai priklauso nuo daugyb÷s išorinių faktorių, veikiančių gyvulį prieš melžimą ir melžimo metu. Liekamojo pieno kiekis tešmenyje yra tarytum atsakomoji reakcija į daugybę teigiamų ir neigiamų jį veikiančių faktorių. Didelis neigiamas dirgiklis yra guvulių š÷rimas prieš pat melžimą ir melžimo metu arba pašarų vežimas į tvartą prieš melžimą arba melžimo metu. Mažiausiai lieka tešmenyje liekamojo pieno tuomet, kai karv÷s pašeriamos prieš melžimą ir melžimo metu jos yra ramios, gromuliuoja, melžimo aplinka yra rami. Gyvulys gali pilnai atiduoti pieną melžimo metu, jeigu jam sudaromos palankios sąlygos.
Liekamasis pienas tešmenyje atlieka svarbų biologinį vaidmenį, reguliuojantį naujo pieno gamybos greitį tešmenyje. Kuo daugiau lieka liekamojo pieno tešmenyje po melžimo, tuo l÷čiau vyksta naujo pieno gamyba tešmenyje ir sekančio melžimo metu primelžiama mažiau pieno. Jeigu pastoviai po melžimo pasilieka didelis liekamojo pieno kiekis, žymiai sumaž÷ja pieno kiekis ir pieno riebumas, karv÷s anksčiau užtrūksta. Taip dažniausiai yra pažeidžiant gyvulių laikymo, š÷rimo, melžimo ir kitus reikalavimus.
Jeigu gyvulių laikymas, melžimas ir kt. atitinka biologinius organizmo reikalavimus, tešmuo pilnai išmelžiamas ir liekamojo pieno beveik nelieka. Pieno gamyba tešmenyje vyksta labai intensyviai ir per tą patį laikotarpį tarp melžimų tešmenyje pasigamina daugiau pieno. Tokiu būdu, pieno gamybos greitis tešmenyje lemia vienkartinį, paros ir visos laktacijos išmilžį. (29., 30).
Pieno gamyba tešmenyje tiesiogiai susijusi su virškinamojo trakto veikla. Kuo greičiau gaminasi pienas tešmenyje, tuo daugiau pieną gaminančios ląstel÷s pareikalauja pieno sud÷tinių dalių iš kraujo. Pastoviai pilnai išmelžiant pieną, suaktyv÷ja virškinamojo trakto veikla, padid÷ja gyvulio apetitas. Liekamasis pienas tešmenyje veikia visą gyvulio organizmą ir yra sud÷tingas fiziologinių procesų ratas. Tod÷l pilnas pieno išmelžimas iš tešmens kiekvieno melžimo metu ne tik skatina pieno kiekio did÷jimą, bet ir yra rodiklis, kaip melž÷jos sugeba išnaudoti visas gyvulio organizmo galimybes.
2.2. TEŠMENS MORFOLOGINöS IR FIZIOLOGINöS SAVYBöS BEI JŲ
RYŠYS SU MASTITU
Tešmens forma ir pieno melžimosi (išsiskyrimo) greitis turi gana didel÷s reikšm÷s melžiant mechanizuotai. D÷l nevienodos ketvirčių talpos daromas tuščias melžimas, ir tuomet pienas iš kolektoriaus traukiamas į spenio talpyklą. D÷l to labiau užkrečiamas tešmuo. I. Velitoko (1964 m.) teigimu, karv÷s su taisyklingai išsivysčiusiais ketvirčiais uždegimu serga tik pavieniais atvejais. Ketvirčių asimetrija dar labiau išryšk÷ja laktacijos pabaigoje. A. Dolgovo ir kt. (1980 m.) duomenimis, pirmaverš÷s, turinčios nevienodus ketvirčius, mastitais serga dvigubai dažniau negu su vienodais ketvirčiais.
Pasteb÷ta, kad karv÷s, turinčios kūgio formos spenius serga rečiau, negu turinčios cilindro, butelio ar kitokios formos. Karv÷s, kurių speniai trumpi ir stori, serga 3 kartus dažniau, negu turinčios 2....3 cm storio ir 6....9 cm ilgio spenius.(12).
Polinkį sirgti mastitu sąlygoja ir pieno melžimosi greitis. Dažniau serga minkšto ir kieto melžimo karv÷s. Kieto melžimo karv÷s melžiamos 6….8 min ilgiau, d÷l to ir pieno liaukos audiniai traumuojami ilgiau. (16).
Tinkamos mechanizuotai melžti karv÷s tešmuo turi būti talpus, gerai susiformavęs, standžiai pritvirtintas prie pilvo sienos, tur÷ti vešlią parenchimą. Tešmuo turi būti vonios ar puodo formos, nuo žem÷s pakilęs apie 50 cm, speniai – kūgio formos, 6....8 cm ilgio priekiniai, 5....7 cm– užpakaliniai, 1,8....3,2 cm storio. Tarpas tarp priekinių–12….18 cm, tarp užpakalinių– 8….10 cm. Pieno išmelžimo laikas– 5….6 min, pieno melžimosi greitis– 1,5….1,8 kg/min.(15).
2.3. MASTITŲ RYŠYS SU KARVIŲ AMŽIUMI, PRODUKTYVUMU IR
REPRODUKCINöMIS SAVYBöMIS
Labai pieningos karv÷s mastitais dažniau serga sendamos. Rečiausiai mastitais serga III, IV laktacijos (5....6 metų karv÷s). Beveik dvigubai dažniau serga pirmaverš÷s (14,8 proc.) ir
vyresn÷s kaip IV, V laktacijos karv÷s (40,8 proc.). Dažniau serga tos pirmaverš÷s, kurios 18 m÷n. sv÷r÷ ne mažiau kaip 345 kg ir veršiavosi 30….32 m÷nesių.
Dažniau mastitais serga karv÷s, atvestos vasarą (net 20….21 proc.), negu atvestos žiemą (15,2….16,8 proc.). Manoma, kad tai susiję su nepakankamu jų vystymusi jauname amžiuje. Dažniau serga rudenį.
Karvių sergamumas mastitais priklauso ir nuo laikotarpio tarp apsiveršiavimo ir apsivaisinimo trukm÷s. Kai šis laikotarpis trunka 60….160 d., sergamumas yra pats mažiausias, o kai jo trukm÷ iki 60 d. ir daugiau kaip 160 d., -did÷ja. Persirgusių mastitu karvių laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apsivaisinimo pailg÷ja 12 d., o apsivaisinimo indeksas yra 0,45 didesnis.
Karvių, kurių produktyvumas 2500 kg, mastitais serga 15,7 proc., 2500….5500 kg,- 30….35 proc., o duodančių daugiau kaip 5500 kg,- 52,9....55,9 proc.
Karvių susirgimų mastitais dažnumui įtakos turi ir laktacijos trukm÷. Jei laktacija trunka 200 d., serga 8,3 proc., 201….400 d., - 31,4….37,0 proc., daugiau kaip 400 d., - 56,2 proc. atvejų.
Susirgimų dažnumas priklauso nuo y –globulinų ir lizocino kiekio piene. Karv÷s, kurių piene yra mažiau kaip 10 proc. y –globulinų, visos serga mastitu, jei y –globulinų 11….15 proc.,- serga 59 proc., o kai virš 15 proc., - praktiškai neserga. Esant mažam lizocino titrui (mažiau kaip 20 mm.) 80 proc. pieno m÷ginių labai užteršti įvairiais mikroorganizmais, o esant dideliam (daugiau kaip 40 mm.), - užterštumas nustatytas tik 12 proc. pieno m÷ginių. Didelis lizocimo titras yra paveldimas.(3).
2.4. PIENO SUDöTĮ IR SAVYBES ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Įvairių veislių karvių pieno sud÷tis ir savyb÷s yra skirtingos. Pieninių veislių (Holšteinų fryzų, Juodmargių, Cholmogorų ir kt. ) karv÷s duoda daug pieno – 3500-5500 kg, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,5-3,8 proc.) ir baltymų (3,1-3,4 proc.). Tačiau Džersių – pienin÷s veisl÷s karv÷s yra nelabai pieningos (2500-3500 kg.), bet jų pienas riebus (5,0-6,5 proc., net iki 9 proc.) ir baltymingas (3,9-4,3 proc.). Mažiausiai pieno duoda m÷sinių veislių karv÷s. Pabr÷žtina, kad tos pačios veisl÷s karv÷s, laikomos skirtingose geografin÷se zonose, produkuoja skirtingą kiekį ir skirtingos chemin÷s sud÷ties bei savybių pieną.
Veisl÷ sąlygoja ir pieno rūgštingumą. Skirtingų veislių karvių pieno šis rodiklis gali svyruoti iki 4°T. Gali būti skirtingas kazeino, pieno serumo baltymų frakcijų (albuminų ir globulinų) santykis.
Įvairių veislių karvių piene yra nevienodas riebalų rutul÷lių kiekis. Simentalių – apie 2,7 mlrd/ml, Jaroslavlio – 2,4 mlrd/ml, Stepių žalųjų – 2 mlrd/ml. Taip pat skiriasi riebalų rutul÷lių dydis. Jie stambesni Gorbatavo žalųjų – 2,63 µm, Jaroslavlio – 2,45 µm, smulkesni Lebedino - 2,29µm, Simentalų – 2,26 µm, Stepių žalųjų – 2,17 µm.(30).
Riebalų chemin÷s konstantos taip pat priklauso nuo karv÷s veisl÷s. Pvz., didelį Reichberto – Meislio skaičių turi Džersių veisl÷s karvių pieno riebalai (30,3), mažesnį – Jaroslavlio veisl÷s (27,0). Pieno riebaluose skiriasi kai kurių riebiųjų rūgščių kiekis. Pvz., sviesto rūgšties Kostromos veisl÷s karvių pieno riebaluose yra 5,2 proc., Simentalių – 4,6 proc., Juodmargių ir Švicų – 4,3 proc., Džersių – 3,3 proc.
Skirtingų veislių karvių, skirtingos chemin÷s sud÷ties ir savybių pienas, perdirbamas pagal vienodą technologiją, būna nevienodai jautrus šliužo fermentų poveikiui, skiriasi pieno baltymų sutraukos (kazeino arba parakazeino) apdorojimo laikas ir pieno sąnaudos sūrių gamybai. (25, 30).
•
2.4.1. Pašarai ir š÷rimas.
Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30-60 proc. pašaruose esančių medžiagų, tod÷l š÷rimas turi būti pilnavertis. Pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir savyb÷ms didel÷s reikšm÷s turi karvių raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi būti optimalus. Esant pilnaverčiam š÷rimui, pieno sud÷tis ir savyb÷s yra optimalios. Jos atitinka jų veisl÷s genetinį potencialą ir individualias savybes.
Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas pasižymi blogesn÷mis organoleptin÷mis, biochemin÷mis, technologin÷mis ir kitomis savyb÷mis. Iš tokio pieno gaunamas sūris, kiti pieno produktai esti blogos kokyb÷s, greitai genda. Nepilnavertis š÷rimas ūkiui yra nuostolingas. Karvių produktyvumui ir pieno cheminei sud÷čiai atstatyti po nepilnaverčio karvių š÷rimo reikia beveik dvigubai daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir vienpusiškai šeriamiems baltymingais pašarais (baltyminis perš÷rimas) gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis amoniakui, inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai,
susikaupia rūgščios reakcijos junginiai, kurie neutralizuojami nepakankamai. Tada organizme sutrinka šarmų – rūgščių pusiausvyra – išsivysto acidoz÷. Suš÷rus karvei iš karto daug koncentratų, prieskrandžių pH staiga sumaž÷ja, d÷l to mikrofloros aktyvumas sumaž÷ja ir sutrinka pašarų virškinimas.
Esant nesubalansuotiems racionams pagal angliavandenius ir baltymus, dažnai išsivysto medžiagų apykaitos patologija – galvijai suserga ketoze.
Sudarant melžiamų karvių racionus d÷mesį reikia atkreipti ne tik į baltymų, bet ir riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sud÷tinių dalių sintezei. Suš÷rus galvijams daug s÷menų ir saul÷grąžos išspaudų, piene padaug÷ja nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydimosi temperatūra būna žemesn÷. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno, yra blogesn÷s kokyb÷s, greičiau genda.
Šeriamų pašarais, turinčiais daug angliavandenių ( pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų išspaudos, bulv÷s ir kt.), galvijų piene padaug÷ja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos.
Racione esant šakniavaisių pertekliui, sumaž÷ja pieno riebumas, pablog÷ja jo organoleptin÷s ir technologin÷s savyb÷s.
Per mažai mineralinių medžiagų pieno technologin÷s savyb÷s yra blogesn÷s. Šeriamų pašarais, kuriuose yra mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulv÷s ir kt.), karvių pienas l÷tai koaguliuoja veikiamas šliužo fermento – toks pienas netinkamas sūriams gaminti.
Pieno chemin÷ sud÷tis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Prid÷jus į karvių racioną jodo, vario, kobalto tose zonose, kuriose jų trūksta, padid÷ja pieno primilžiai, pager÷ja pieno kokyb÷, jo technologin÷s savyb÷s (pager÷ja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesn÷ ir jai reikia mažiau fermento). Prid÷jus į racioną mikroelementų mišinio (premiksų), jie veikia dar efektyviau. Kai kurių Respublikos rajonų (Var÷nos, Eišiškių, Zarasų) dirvose trūksta kobalto (hipokobaltoz÷), mažoka cinko ir vario.
Norint gauti pieną, į racionus reikia įtraukti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokyb÷s šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D šaltinis yra švitintos ultravioletiniais spinduliais pašarin÷s miel÷s. Daugelį B grup÷s vitaminų sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, tod÷l jų piene esti ir tada, kai jų n÷ra pašaruose. (36).
Vienpusiškai šeriamų silosu (35-40 kg per parą) karvių piene sumaž÷ja kalcio, fosforo, tod÷l veikiamas šliužo fermento l÷čiau koaguliuoja kazeinas. Iš tokio pieno pagamintas sūris bei sviestas netinka ilgai laikyti.
Vienpusiškai šeriant karves koncentruotaisiais pašarais (koncentracinis š÷rimas), kai į racioną pridedama daug saul÷grąžų s÷menų, medviln÷s išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologin÷s savyb÷s, pailg÷ja kazeino koaguliavimo trukm÷, sutraukai gauti reikia daugiau šliužo fermento, sutraukos kokyb÷ būna blogesn÷. Toks pienas netinkamas sūriams gaminti, iš jo pagamintas sviestas, teplią konsistenciją, yra pašalinis prieskonis. Laikomas toks sviestas greitai genda. (20., 30).
Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) yra būtinas atrajotojų raciono komponentas. D÷l ląstelienos (celiulioz÷s) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sud÷tis, sul÷t÷ja acto rūgšties sintez÷ ir, kaip rezultatas, sumaž÷ja pieno riebumas. Be to, pablog÷ja pieno chemin÷ sud÷tis ir jo savyb÷s. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20 proc.
•
2.4.2. Laikymas ir priežiūra
Karv÷s per parą gauna iki 60-100 kg įvairaus pašaro ir jį suvirškinti turi optimaliomis sąlygomis, kad būtų gaunama maksimali pieno produkcija.
Galvijų laikymo sąlygų sąvoka pirmiausiai suprantama kaip gyvulininkyst÷s pastatų mikroklimatas, jo svarbiausi parametrai (patalpų temperatūra °C, santykinis oro dr÷gnumas proc., oro jud÷jimo greitis m/s, apšvietimas, patalpų oro sud÷tis, ventiliacija, kanalizacija ir kt.). Gerokai pakilus aplinkos temperatūrai, padid÷jus oro dr÷gnumui, karvių pieno produktyvumas maž÷ja. Žema gyvulininkyst÷s patalpų temperatūra sumažina pieno primilžius ir truputį padidina pieno riebumą. Norint gauti kuo daugiau ir geros kokyb÷s pieno, fermų patalpos temperatūra turi būti 8– 12° C, santykinis oro dr÷gnumas 60–75 proc. (30).
Teigiamai pieno produkciją veikia dažnas karvių valymas ir tinkamas patalpų apšvietimas (1:10-1:16).
Svarbus galvijų laikymo elementas yra jud÷jimas (mocionas). Karv÷s kasdien turi pasivaikščioti po 2-3 kartus po 1-2 h. Tuomet padid÷ja jų pieno riebumas.
2.5. MELŽIMO ĮTAKA PIENO KIEKIUI IR KOKYBEI
Pieno kiekis ir kokyb÷ labai priklauso nuo to, kaip pasiruošiama melžti.
Melžiant karves perdaryn÷se, 1 val. prieš melžimą jos prikeliamos, išvalomas m÷šlas, pakreikiama, o patalpos išv÷dinamos, kad neliktų dulkių ir sumaž÷tų mikroorganizmų. Nerekomenduojama karvių šerti prieš pat melžimą, tuo labiau melžiant. Yra žinoma, kad, prieš melžimą karves paš÷rus aštrų kvapą ar skonį turinčiais pašarais, jų prieskonis jaučiamas piene po 20–40 min. Geriausia, kai karv÷s pašertos 2 val. prieš melžimą. Sočios karv÷s melžiamos esti ramios, o visos organizmo sistemos pasiruošusios atiduoti pieną. Šeriant karves melžimo metu, dulkančių pašarų dalel÷s patenka į pieną, karv÷s būna neramios, nes visas jų d÷mesys sukauptas į ÷dimą, bet ne į pieno atleidimą. D÷l to primelžiama mažiau ir liesesnio pieno.
Prieš melžimą ir melžiant labai svarbu su gyvuliais elgtis švelniai. Šiurkštus elgesys, mušimas, didelis neįprastas triukšmas sukelia stresą. Jį patyrusi karv÷ gali neatleisti pieno 15–30 minučių. Tod÷l iš jos primelžiama mažiau.
Sveikos karv÷s tešmenyje mikroorganizmų beveik nebūna. Daugiausia jų pasitaiko spenio kanale, o tešmens gilumoje jų beveik n÷ra. Pienas mikroorganizmais daugiausia užteršiamas melžimo metu nuo nešvarios odos ar netinkamai nuplauto tešmens, nuo melž÷jos rankų, nuo nešvaraus kraiko. Tačiau labiausiai pienas užteršiamas mikroorganizmais nuo įvairių pieno bei jo surinkimo indų. Tod÷l pati melž÷ja melžimui turi tinkamai pasiruošti ir paruošti pieno indus.(15., 30).
Prieš melžimą tešmenims ruošiamas šiltas vanduo ir dezinfekavimo tirpalas. Šiuo metu tešmenims plauti ir speniams dezinfekuoti naudojamos įvairios priemon÷s: kalio permanganato tirpalas (10ml 1 proc. Kalio permanganate 10-čiai litrų vandens), natrio hipochlorito tirpalas (100g/10 l), chloramines B (100g/10 l), Nänneli (50g/10 l), Desonet ir daug kitų.
Firma ,,Alfa Laval Agri’’ ir ,,Wesfalia’’ karvių tešmenims siūlo tvirtos struktūros popierines šluostes, medžiaginius arba dezinfekcin÷mis medžiagomis sudr÷kintus popierinius rankšluosčius.
Pirmosioms pieno čiurkšl÷ms supilti rekomenduojama tur÷ti specialų pažym÷tą kibirą, kuriuo naudojasi visos melž÷jos. Negalima išmelžtųjų pirmųjų pieno čiurkšlių išpilti į m÷šlo surinkimo kanalus, nes taip visame tvarte platinamos patogenines ligas sukeliančios bakterijos.
Mastitu sergančioms ir gydomoms karv÷ms skiriamas specialiai pažym÷tas melžtuvas, nenaudojamas sveikoms karv÷ms melžti.
Melžimo aikštel÷se karvių tešmenims plauti įrengtos šiltos vandens linijos. Melž÷jai darbo vietoje pakanka tur÷ti tik dezinfekavimo tirpalą ir vienkartines šluostes tešmeniui sausai nušluostyti.
Pirmosioms pieno čiurkšl÷ms numelžti naudojami specialūs indeliai su tamsiomis plokštel÷mis.
Prieš melžimą melž÷ja iki alkūnių nusiplauna ir dezinfekuoja rankas, apsivelka švarų chalatą, apsiriša skarelę.
Jeigu karv÷s tinkamai laikomos ir jų tešmuo švarus, neužterštas, tai tešmens ruošimą tikslinga prad÷ti numelžiant pirmąsias pieno čiurkšles, paskui plauti ir šluostyti tešmenį. Jeigu karvių tešmuo nešvarus – pirmiausia nuplauti ir nušluostyti tešmenį, paskui numelžti pirmąsias pieno čiurkšles. Tešmens plovimas, šluostymas sukelia aktyvų pieno atleidimą. Bet jeigu iš pirmųjų pieno čiurkšlių pastebimo mastito požymiai, o karv÷ atleidusi pieną, ją tenka melžti. Melžti melžtuvais, kuriais melžiamos visos bandos karv÷s, negalima. Tenka imti melžtuvą, kai bandos karv÷s melžiamos į melžtuves. O melžiant į pieno linijas ar melžimo aikštel÷se, tektų sumažinti vakuumo sl÷gį. Jeigu pirmosios pieno čiurkšl÷s numelžiamos prieš pat tešmens plovimą ir pastebimas mastitas, tešmuo toliau neruošiamas ir karv÷s melžiamos v÷liau, pamelžus visas sveikąsias. Taip sumažinamas pavojus apsikr÷sti sveikoms karv÷ms. (12).
•
2.5.1. Pirmųjų pieno čiurkšlių numelžimas.
Su pirmosiomis išmelžiamomis 2-3 pieno čiurkšl÷mis iš spenio kanalo pasišalina daugyb÷ mikroorganizmų. Ant tamsios indelio plokštel÷s pasiskleidusios pieno čiurkšl÷s leidžia pasteb÷ti pieno spalvos ir konsistencijos pokyčius. Pasteb÷jus ant plokštel÷s dribsnių, kraujo priemaišų, karv÷s tešmuo neruošiamas, stengiantis nesužadinti pieno atleidimo. Negalima pirmųjų pieno čiurkšlių numelžti ant delno, ant grindų, ant žem÷s. Pienas yra palanki terp÷ įvairiems mikrobams, taip pat ir patogeniniams. Jeigu karv÷ serga mastitu, tai pirmos pieno čiurkšl÷s, išmelžtos ant kraiko, gali būti ligų, pirmiausia mastito, priežastis. (3).
•
2.5.2. Tešmens valymas.
Pieno švarumas ir tešmens sveikumas priklauso nuo tešmens švaros. Tod÷l tešmenį reikia kuo geriau nuplauti, dezinfekuoti ir nušluostyti–taip ne tik sumažina mikroorganizmų,
galinčių patekti į pieną, bet kartu ir dirginamas tešmuo, sužadinamas pieno išskyrimas. Tešmens paruošimas melžti trunka 40-45 sek. Jungtin÷se Amerikos valstijose nustatyta, kad ruošiant karv÷s tešmenį 2–5 min. pieno primelžiama beveik 16 proc. mažiau. Ruošiant tešmenį labai greitai, 5–8 sek., pieno gali būti primelžiama net 30 proc. mažiau. Baigiantis karv÷s laktacijai, kai tešmenyje mažai pieno ir vidinis spaudimas nedidelis, tešmuo ruošiamas ilgiau, iki 60 sek. Pieno atleidimas prasideda tik po 1–1,5 min. (20).
Melžiant karves stov÷jimo vietose, tešmuo plaunamas dezinfekavimo tirpalu, tada sausai nušluostomas. Geriausia, kai tešmuo šluostomas individualiomis vienkartin÷mis šluost÷mis. Užterštas tešmuo plaunamas visas. Iš pradžių nuplaunami speniai. Po to, laikant rankšluostį abiem rankomis, plaunama priešinga melž÷jai tešmens pus÷, braukiant rankšluosčiu iš viršaus į apačią. Paskui, perplovus rankšluostį, plaunama kita tešmens pus÷. Tada tešmuo ir speniai sausai nušluostomi. Šluostant sausa šluoste, speniai suimami ir stuktel÷jama į tešmenį, primenant veršelio žindymą. Jeigu per tą laiką karv÷ pieno neatleido, tešmuo masažuojamas rankomis.
Karves melžiant stacionariose melžimo aikštel÷se, tešmuo plaunamas šiltu vandeniu iš purkštuvų ir sausai šluostomas vienkartin÷mis šluost÷mis.
Valant tik spenius arba tešmens apačią, karv÷ l÷čiau atleidžia pieną, ilgiau melžiama ir dažnai ne iki galo išmelžiama. (20).
•
2.5.3. Melžiklių movimas ant spenių.
Karvei atleidus pieną, iš karto ant spenių maunami melžikliai. Stov÷jimo vietose saugiausia ir patogiausia melžiklius mauti taip: kolektorius imamas į ranką nuo karv÷s galvos pus÷s, o melžikliai maunami ant priešingos pus÷s priekinio spenio, priešingos pus÷s užpakalinio spenio, savos pus÷s užpakalinio spenio, savos pus÷s priekinio spenio.
Maunant melžiklius ant spenių, melžikais imamas už čiupiklio, pieno žarnel÷ užlenkiama, kad nesiurbtų oro, ir atleidžiama tik tuomet, kai melžikais priartinamas prie spenio. Vakuumas įtraukia spenį į melžiko vidų. Teisingai dedant melžiklius nesigirdi oro siurbimo. Pasigirdęs oro šnypštimas jauną gyvulį gąsdina, l÷tina pieno atleidimą. Be to, siurbiant orą, į melžiklius patenka aplinkos nešvarumų, padid÷ja pieno tarša, taip pat susvyruoja vakuumo sl÷gis linijose ir melžtuvuose. Tai atsiliepia karv÷s tešmens sveikumui.
Mauti melžiklius reikia visada ta pačia eil÷s tvarka. Ją nuolat keičiant, gyvuliai iš karto nenoriai atleidžia pieną.
Negalima mauti melžikių ant tuščių spenių, karvei neatleidus pieno. Taisyklingai paruošus karvę melžti, po 3–5 sek. Iš spenių stipria srove pradeda tek÷ti pienas.
Užmovus melžiklius, melžtuv÷ pastatoma greta karv÷s priekinių kojų taip, kad pieno ir vakuumo žarnos jungiančios kolektorių ir melžtuvę, būna truputį įtemtos.(30).
•
2.5 4. Melžimo eigos steb÷jimas.
Melžimo metu melž÷ja turi steb÷ti karvių elgesį, pieno tek÷jimą. Neautomatizuotais melžimo įrenginiais melžiamai karvei užmovus melžiklius pienas nustoja tek÷ti, vadinasi, netinkamai paruoštas tešmuo, ir karv÷ neatleidusi pieno. Tokiu atveju reikia pamasažuoti tešmenį nenumovus melžikių.Melžiant nukritus melžikliams nuo spenių, nedelsiant melžtuvas išjungiamas, susiteršę melžikliai nuplaunami švariu vandeniu. Pakartotinai melžikliai maunami tik lengvai rankomis pamasažavus tešmenį.
Baigti melžti karvę ne mažiau svarbu, kaip ir prad÷ti.
•
2.5.5. Baigiamasis melžimas melžtuvu.
Baigiantis melžimui, tešmenyje sumaž÷ja vidinis spaudimas ir tešmens audiniai atsipalaiduoja. Tuo metu senos konstrukcijos melžimo įrenginiuose vakuumo veikloje melžikliai užslenka ant spenių į viršų ir užspaudžia kanalą iš tešmens ketvirčio į spenio cisterną. Likusio pieno ketvirtyje negalima visiškai ir greitai išmelžti melžtuvu, jis teka labai l÷tai arba visai neteka. Tod÷l, baigiant melžti melžtuvu, nuo karv÷s galvos pus÷s iš viršaus ranka imamas kolektorius ir melžikliai traukiami žemyn į karv÷s galvos pusę. Taip pat melžikai nutraukiami žemyn nuo spenio pagrindo ir likęs pienas lengvai ištraukiamas iš tešmens. Laisvąja ranka braukiant iš viršaus žemyn masažuojami užpakaliniai tešmens ketvirčiai. Kolektorius perimamas į kitą ranką, melžikliai traukiami vertikaliai žemyn ir masažuojami priekiniai tešmens ketvirčiai. Prad÷jus intensyviau tek÷ti pienui, melžtuvas palaikomas patrauktas žemyn ir pakreipiamas į karv÷s galvos pusę. Tešmuo daugiau nemasažuojamas. (30).
2.6. VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS SOMATINIŲ LĄSTELIŲ
SKAIČIAUS PADIDöJIMĄ PIENE
Svarbiausias veiksnys, turintis įtakos somatinių ląstelių skaičiui piene, yra pieno liaukos (tešmens) infekcija ir po jos sekantis tešmens uždegimas. Pieno liaukos uždegimą sukelia į ją patekę ir besidauginantys patogeniniai mikroorganizmai. Uždegimas – tai pakitimai, d÷l kurių sumaž÷ja liaukos pieno sintez÷s aktyvumas, pakinta pieno sud÷tis, padid÷ja somatinių ląstelių skaičius (SLS). Uždegimo dydis ir laikini pakitimai priklauso nuo karvių š÷rimo, kitų biologinių veiksnių ir uždegimą suk÷lusio patogeno. Padid÷jęs SLS rodo, kad yra pieno liaukos uždegimas, kurį reguliuoja uždegimo mediatoriai. (4., 29).
• Karvių sergamumui tešmens uždegimu (mastitu) turi įtakos šie veiksniai: 1. Aplinkos veiksniai:
• Pastatai,
• Stov÷jimo vietų išplanavimas, • Karvių laikymo sąlygos, • Š÷rimas,
• Melžimo įranga, • Melžimo higiena ir kt.
2. Karv÷s organizmo atsparumas nepalankiems veiksniams.
Silpstant organizmui, silpsta visi organizmo barjerai, taip pat ir tešmens apsauginis barjeras. Nusilpus tešmens apsauginiam barjerui, per spenio sfinkterį lengvai patenka patogenai, ten dauginasi ir sukelia tešmens uždegimą;
3. Patogenų buvimas (egzistavimas) karves supančioje aplinkoje ir patogenų savyb÷s : • Patogenų rūšis,
• Jų kiekis,
• Virulentiškumas ir kt.
Mastitas – viena iš brangiausių pieninio tipo karvių ligų. Visų nuostolių, patiriamų pieno ūkyje d÷l karvių susirgimo mastitu, 60–70 proc. tenka mastitui.(4., 7., 14).
Ekonominiai nuostoliai susidaro:
• 50 - 55 proc. D÷l pieno produkcijos sumaž÷jimo, • 20 – 25 proc. – gydymo išlaidos,
• 30 – 35 proc. Išlaidos, atsiradusios d÷l karvių išbrokavimo.
Slaptuoju mastitu Lietuvoje serga apie 43–47 proc. laktuojančių karvių, d÷l pieno produkcijos sumaž÷jimo, karv÷ms sergant slaptuoju mastitu, patiriami apie 400 litų nuostoliai per laktaciją vienai karvei.(13).
Pagrindin÷s melžimo klaidos yra:
• Tinkamai neparuošiamas tešmuo prieš melžimą, • Blogai eksploatuojama melžimo technika: Nesureguliuotas vakuumas,
Nesureguliuotas pulsatorius,
Laiku nekeičiamos susid÷v÷jusios melžikių gumos, Prastai išplaunami ir išdezinfekuojami melžimo aparatai, Melžiant ne laiku nuimami aparatai.
2.7 SLAPTOJO TEŠMENS UŽDEGIMO DIAGNOSTIKA
Vienas iš pagrindinių tešmens uždegimo rodiklių yra somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimas piene. Didžiausią pieno somatinių ląstelių dalį sudaro leukocitai arba baltieji kraujo kūneliai. Piene esančius leukocitus sudaro: 50 proc. neutrofilai, 36 proc. limfocitai ir 14 proc. makrofagai. Tyrimai, kurių metu buvo indentifikuojami ląstelių tipai piene, parod÷, kad epitelin÷s ląstel÷s retai patenka į tešmens sekretą, taip pat į užtrūkusio tešmens sekretą. Šių ląstelių kiekis svyruoja nuo 0 iki 7 proc. viso ląstelių skaičiaus. Tod÷l somatinių ląstelių skaičius laktacijos pabaigoje padid÷ja ne d÷l epitelinių ląstelių nusilupimo. Atsiradus greitai ląstelių skaičiavimo technikai ir ekspres diagnostikos testams, pieno SLS nustatymas tapo pačia populiariausia pieno kokyb÷s bei sergančių karvių nustatymo priemone visame pasaulyje.
Atsiradus greitai ląstelių skaičiavimo technikai ir ekspres diagnostikos testams, pieno SLS nustatymas tapo pačia populiariausia pieno kokyb÷s bei sergančių karvių nustatymo priemone visame pasaulyje.
SLS karvių piene nustatomas tiesioginiu (Preskoto–Brido), elektroniniu (‘‘Fossomatic‘‘, ‘‘Anadis‘‘, ‘‘Somascope MK2‘‘ ir kt.) ir netiesioginiu (ekspres diagnostikos testais: CMT, Mastestas, Mastirapid, Mastitis test NK ir kt.) metodais. Be to, sergančių tešmens uždegimu karvių išaiškinimui melžimo metu yra pasiūlyta matuoti pieno temperatūrą, elektrinį
Vienas iš paprastesnių, nesunkiai atliekamų SLS nustatymo metodų yra netiesioginis (ekspres diagnostikos testais). Dabartiniu metu daugelyje pasaulio šalių vartojami standartizuoti testai SLS piene atžvilgiu. Dažniausiai vartojamos paviršinio aktyvumo medžiagos ir indikatoriai. Iš žinomesnių testų vartojami šie: CMT ( California Mastitis Test ), Mastestas, Mastirapid, Mastitis Test, Mastitis test NK, Bernburg Reagent, Stara Zagora, Profilac Reagent, Sofija ir kt. Testų sud÷tyje esančios paviršinio aktyvumo medžiagos suardo somatinių ląstelių sieneles ir jų branduolius bei skatina jų agliutinaciją į gumul÷lius. Suirusios ląstel÷s pienui priduoda klampumą ir tąsumą. Kuo didesnis somatinių ląstelių skaičius piene, tuo klampesnis pienas pasidaro, įpylus šių medžiagų.(27).
1 lentel÷. Pieno reakcijos su ekspres diagnostikos testais įvertinimas
Balai Mišinio konsistencijos pakitimas Atitinkamos SLS ribos tūkst../ml
SLS vidurkis tūkst../ml 1 Mišinio konsistencija vienalyt÷,
skysta, be matomų pakitimų (reakcija neigiama)
< 200 100
2 Susidaro nežymūs dribsneliai, kurie sukant l÷kštelę išnyksta
(p÷dsakai)
150 - 500 300
3 +
Susidaro krešul÷liai, mišinio klampumas padid÷ja
(silpnai teigiama)
400 - 1500 900
4 ++
Mišinys klampus, sukant l÷kštelę matomas krešulys, kuris lokalizuojasi vienoje vietoje
(vidutiniškai teigiama)
800 - 5000 2700
5 +++
Susidaro tąsus klampus mišinys, ryškiai matomo trynio pavidalo krešulys, kuris, pilant mišinį iš l÷kštel÷s, iškrenta
(stipriai teigiama)
> 5000 8100
Kiek didesnis somatinių ląstelių skaičius yra tuoj po apsiveršiavimo, bet maž÷ja sveikų karvių piene maž÷jant krekenų kiekiui. Ketvirtą–penktą parą po apsiveršiavimo somatinių ląstelių būna mažiau negu 200 tūkst./ml. Antrą savaitę sveikų karvių piene somatinių ląstelių būna mažiau nei 100 tūkst./ml. Sumaž÷jus karv÷s produktyvumui iki 4 kilogramų per parą, pastebimas nežymus SLS padid÷jimas. Karvių, sergančių slaptu mastitu, SLS po apsiveršiavimo krekenose maž÷ja l÷čiau negu sveikų karvių, o laktacijos eigoje sparčiai did÷ja.
Pieno SLS vidurkio padid÷jimas bandoje daugiau nei 300 tūkst./ml rodo, kad bandoje yra karvių, infekuotų kontaginiais mastito suk÷l÷jais. Mažesnis nei 300 t8kst./ml SLS reiškia, kad pieninių karvių bandoje tešmens uždegimo suk÷l÷jai yra aplinkos mikroorganizmai.(13).
2.8. SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIUS KARVIŲ PIENE
SERGANČIŲ TEŠMENS UŽDEGIMU
Patogeniniais mikroorganizmais infekuotoje pieno liaukoje sumaž÷ja pieno gamyba ir keičiasi pieno sud÷tis. Tešmens uždegimas skirstomas į dvi pagrindines formas: slaptąjį (subklinikinį) ir klinikinį. Sergant slaptuoju tešmens uždegimu, piene ir tešmenyje n÷ra jokių matomų pakitimų, tačiau pieno gamyba sumaž÷ja ir pakinta jo sud÷tis. Piene randama daugiau bakterijų.
Klinikinį mastitą rodo penki pagrindiniai jo požymiai: • vietin÷s temperatūros pakilimas,
• pažeisto tešmens ketvirčio paraudimas, • patinimas bei skausmas,
• pakitusi pieno išvaizda.
Uždegiminis atsakas inicijuojamas, kai bakterijos pro spenio kanalą patenka į pieno liauką ir pradeda daugintis piene. Vienas iš svarbiausių uždegiminio atsako komponentų, atliekančių pagrindinę tešmens apsauginę funkciją, yra leukocitų antplūdis į pieno liaukos audinį. Migruojant leukocitams į infekcijos vietą, galutinis šio proceso rezultatas yra somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimas piene.
Leukocitų funkcija piene yra fagocituoti sunaikinti įsiveržusiais bakterijas. Į pieną patekę leukocitai gali praryti ir kitokias daleles–riebalų ir kazeino lašelius, o tai sumažina jų aktyvumą, palyginti su kraujyje esančiomis ląstel÷mis. Tačiau leukocitai išlieka pagrindinis tešmens apsaugos veiksnys. Leukocitai taip pat gali išskirti specifinių medžiagų, kurios pakeičia kraujagyslių pralaidumą, ar į infekcijos plotą pritraukti dar daugiau leukocitų. Esant ilgai besitęsiančioms bakterin÷ms infekcijoms, leukocitų kiekis gali svyruoti, tačiau išlieka nenormaliai didelis. Sunaikinus bakterijas, toks nenormalus somatinių ląstelių skaičius išlieka tol, kol karv÷ visiškai pasveiksta.
Be padid÷jusio SLS, infekcija sukelia daug kitokių pieno liaukos pakitimų. Bakterijų gaminami toksinai ar uždegimo mediatoriai pažeidžia pieną gaminantį audinį, d÷l to sumaž÷ja bendra pieno sintez÷. Pakitus kraujagyslių pralaidumui ir pieno liaukos epiteliui, kraujo sud÷tiniai
komponentai patenka į pieną, o kai kurie pieno komponentai išeina iš alveol÷s spindžio. Krešuliai, susiformavę agreguojantis leukocitams ir kraujo kreš÷jimo veiksniams, gali užkimšti mažus pieno kanal÷lius ir trukdyti pienui visiškai pasišalinti. D÷l epitelinių ląstelių pažeidimo ir mažų pieno kanalų užsikimšimo gali susiformuoti randinis–fibrininis audinys. Kai kada pieno liaukos dalis visiškai nustoja funkcionuoti. Kitais atvejais uždegimas gali nuslūgti, audiniai regeneruoti, o funkcija gali grįžti per tą pačią ar kitą laktaciją. (23., 32.).
2.9. TEŠMENS UŽDEGIMU SERGANČIŲ KARVIŲ PIENO
SUDöTIES BEI KOKYBöS PAKITIMAI
Pieno liaukos uždegimą lydi pieno sud÷ties bei kokyb÷s pakitimai. Karv÷ms sergant mastitu (padid÷jus somatinių ląstelių skaičiui), sumaž÷ja laktoz÷s ir riebalų kiekis piene. Nors bendras baltymų kiekis gali pasikeisti nedaug, tačiau piene esantys baltymai smarkiai pasikeičia. Pagrindinių didel÷s maistin÷s vert÷s baltymų–kazeino sumaž÷ja, o mažiau vertingų (pieno produktų gamybos atžvilgiu) išrūgų baltymų padaug÷ja.
2 lentel÷. Pieno sud÷ties pakitimai, atsirandantys tešmens uždegimo metu
Sud÷tin÷s dalys Sveikų karvių pienas Sergančių mastitu karvių pienas
Riebalai, % 3,5 3,2
Laktoz÷, % 4,9 4,4
Baltymai ( viso ), % 3,61 3,56
Kazeinas, % 2,8 2,3
Išrūgų baltymai, % 0,8 1,3
Šioje lentel÷je yra palyginta sveikų ir tešmens uždegimu sergančių karvių pieno sud÷tis. Greta pateikta ir sveikų karvių pieno sud÷tis.
Didžioji piene esančio kalcio dalis yra surišta su kazeinu, tod÷l sutrikus kazeino sintezei, kalcio kiekis piene sumaž÷ja. Patekus kraujo komponentams į pieną, pH gali padid÷ti nuo 6,6 iki 6,9 ar daugiau. Piene, kuriame yra didelis somatinių ląstelių skaičius, taip pat padaug÷ja laisvųjų (nesočiųjų) riebiųjų rūgščių.
Sergančių klinikiniu ar slaptuoju mastitu karvių piene prasideda baltymų irimas, kuris priklauso nuo uždegimo trukm÷s. To priežastimi gali būti ir proteolitiniai fermentai. Sveikų karvių piene esantis plazminas (svarbus proteolitinis fermentas), randamas ir piene su padid÷jusiu somatinių ląstelių skaičiumi. Sergant mastitu šio fermento aktyvumas gali padid÷ti daugiau nei du kartus. Plazminas ir kiti fermentai gali kazeiną tešmenyje paveikti dar prieš melžiant. Plazmino sukeltas kazeino irimas sul÷t÷ja žemoje temperatūroje. Jis ypač atsparus kaitinimui. Normali pieno pasterizavimo temperatūra ir trukm÷ nesumažina plazmino aktyvumo. Taigi d÷l mastito atsiradęs plazminas aktyvuojasi toliau ir pieno baltymai gali gesti pieną perdirbant bei laikant pagamintus jo produktus.
Auksiniai stafilokokai, patekę į pieno liauką, ne tik sukelia uždegimą, bet ir gamina karščiui atsparius enterotoksinus. Jie patenka į pieną, o perdirbant–į pieno produktus. Valgant tokius pieno produktus galima apsinuodyti. (28., 31.).
2.10. TEŠMENS UŽDEGIMĄ SUKELIANTYS
MIKROORGANIZMAI
Mastitą sukeliančios bakterijos skirstomos į patogenines ir sąlyginai patogenines. Sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai sukelia tešmens uždegimą, kai jų labai padaug÷ja karv÷s aplinkoje arba kai karv÷ d÷l anksčiau išvardintų priežasčių nusilpsta.
Dažniausiai pasitaikantys patogeniniai mikroorganizmai yra: • auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus), • agalaktinis streptokokas (Streptococcus agalactiae), • dysgalaktinis streptokokas (Streptococcus dysgalactiae), • enterobakterijos,
• kiti streptokokai ir enterokokai.
Pavienius susirgimus gali sukelti pseudomonos ir kiti retai pasitaikantys patogenai. Mastito, sukelto patogeninų mikroorganizmų, labiausiai pakinta pieno sud÷tis ir somatinių ląstelių
skaičius. Toks mastitas, padaro didžiausius ekonominius nuostolius. Koaguliazei negatyvūs stafilokokai ir korinebakterijos laikomi sąlyginai patogeniniais mikroorganizmais. Šių mikroorganizmų sukelto uždegimo metu, somatinių ląstelių padaug÷ja tik 2 – 3 kartus. Sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai retai sukelia klinikinį mastitą, pasižymintį pieno sud÷ties pakitimais ar stipriu pieno produkcijos sumaž÷jimu. (3., 4., 29.).
3 lentel÷. Dažniausiai sutinkami tešmens uždegimo suk÷l÷jai
Mikroorganizmai Infekcijos pasireiškimo periodas Infekcijos išraišking umas Platinimas melžimo metu Bakteriologinio pasveikimo procentas per laktaciją karvei
užtrūkus slaptas klinikinis Staphylococcus aureus + + + + + + + + + + + 20 - 70 Streptococcus agalactiae + + + + + + + + + + + + + 80 - 100 Streptococcus dysgalactiae + + + + + + + + + 80 - 100 Streptococcus uberis + + + + + + + + + + + 60 - 80 Streptococcus faecalis ir Str.faecium + + + + + + + + Escherichia coli + + + + + + + + + + 70 - 90 Pseudomonas + + + + + + + + Corynebacterium pyogenes + + + + + + + + + + Mycoplasma + + + + + + + + + + + Paaiškinimas:
Auksinis stafilokokas ir galaktinis streptokokas yra kontaginiai mastitą sukeliantys patogenai, kurių pagrindinis šaltinis yra užkr÷stas tešmuo. Infekcijos suk÷l÷jai tarp karvių plinta melžimo metu. Mastitas dažniausiai yra l÷tinis ir slaptasis, bet su periodiniais klinikiniais epizodais.
Aplinkos patogenai yra enterobakterijos, streptokokai ir enterokokai. Enterobakterijos yra grup÷ gramneigiamų mikroorganizmų: E. coli ir Klebsiella, Enterobacter, Citrobacter genčių bakterijos. O dažniausiai sutinkamų patogenų – dysgalaktinio streptokoko, tešmens streptokoko ir enterokokų – šaltinis yra aplinka, kurioje laikomos karv÷s (pavyzdžiui: gul÷jimo vieta, m÷šlas, dirvožemis). Šiais patogenais karv÷ gali iš naujo užsikr÷sti melžiant, bet dažniausiai užsikrečiama laikotarpiu tarp melžimų.
4 lentel÷. Mikroorganizmai ir jų rezervuarai (išplitimo šaltinis)
Rezervuarai Karv÷ Aplinka Mikroorganizmai Infekuotas tešmuo Spenio sužalojimai
Kiti atvejai Pakratai
Kiti ( žem÷, vanduo mus÷s ) Staphylococcus aureus + + + + + + + - - Streptococcus agalactiae + + + + + + + - - Streotococcus dysgalactiae + + + + + + + - - Streptococcus uberis + + + + + + + + + - Streptococcus faecalis ir + + + + + + + + -
Str.faecium Escherichia coli + - + + + + + + - Pseudomonas + - - - + + + Corynebacterium pyogenes + - + - + + + Mycoplasma + + + - + + - -
Paaiškinimas: + + + - labai dažnai, + + - dažnai, + - retai, - - labai retai
Tyrimais nustatyta, kad apie 95 proc. mastito atvejų suk÷l÷ galaktinis streptokokas, auksinis stafilokokas, dysgalaktinis streptokokas, tešmens streptokokas ir žarnų lazdel÷.
Auksinis stafilokokas yra labai užkrečianti bakterija (patogeniškas). Jo užtenka mažiau nei 10 bakterijų, kad būtų sukeltas tešmens uždegimas. Suk÷l÷jas greitai prasiskverbia į tešmens audinius. Užsikr÷tus po šešių valandų jis jau randamas ir tešmens parenchimoje. Patekęs į parenchimą, nepalankiomis sąlygomis sudaro mikropūlinukus. Nusilpus organizmui, iš šių inkapsuliuotų pūlinukų bakterijos v÷l patenka į alveoles ir uždegimas atsinaujina. Šis suk÷l÷jas gali formuoti neturinčius sienelių darinius (bakterijų L formas). Tod÷l auksiniai stafilokokai gali būti atsparūs antibiotikams, kurie veikia būtent ląstel÷s sienelę (β–laktaminai, penicilinai, aminoglikozidai ir kt.). Be to, kai kurie stafilokokai gamina ir išskiria medžiagas (fermentus 0, kurios trukdo antibiotikams juos sunaikinti. (31).
2.11. PIENO BAKTERINIO UŽTERŠIMO ŠALTINIAI
Jų yra daug, bet pagrindiniai–karv÷s tešmuo, spenio kanalas, oda ir plaukai, pieno fermos oras, pieno indai, melžimo įrenginiai bei melžtuvei, pašarai, pakratai, aptarnaujantis personalas, mus÷s.
Fermos ore visada yra mikroorganizmų, kurie kartu su dulk÷mis patenka į pieną. Mikroorganizmų padaug÷ja dalijant pašarus (šieną, silosą), šalinant m÷šlą, tad karves reikia šerti 1– 1,5 val. prieš melžimą arba iškart pamelžus.
Pakratuose dažnai yra įvairių bakterijų, pel÷sių, mielių ir kt., kurie į pieną patenka su kraiko dalel÷mis, dulk÷mis. Be to, nepakankamai kreikiant karv÷s oda ir tešmuo užsiteršia m÷šlu ir
kitokiais nešvarumais, kurie sunkiai nuvalomi. Kreikti švariais, geros kokyb÷s šiaudais ir v÷dinti patalpas reikia ne v÷liau kaip 1 val. iki melžimo pradžios. (19.).
Oda ir plaukai paprastai būna užteršti m÷šlo dalel÷mis, dulk÷mis, kuriose yra milijonai įvairių mikroorganizmų. Dažnai čia randami coli grup÷s, sviestarūgščio rūgimo bakterijų. Valant karvių odą ne tik sumažinamas bakterijų kiekis ant gyvulio, bet pagerinama kraujo apytaka ir primelžiama daugiau pieno.
Bakterinis užterštumas labai priklauso nuo mechaninių dalelių, patenkančių į pieną melžimo metu ir pamelžus. Karv÷s speniai ir tešmens apačia prieš melžiant turi būti gerai sausai nuvalomi, tada ženkliai sumaž÷s pieno bakterinis užterštumas.
Tarpuose tarp melžimų spenio kanalo angoje susikaupia įvairių mikroorganizmų, kurie sudaro vadinamąjį bakterinį kamštį, tad pirmose pieno čiurkšl÷se yra daug daugiau mikroorganizmų negu paskutin÷se. Pirmąsias pieno čiurkšles reikia numelžti į specialų indelį. Negalima numelžti ant grindų, nes taip gali būti sudaromos palankios sąlygos bakterijoms tvarte daugintis.
Pieno indai ir melžtuv÷s – didžiausias bakterinio užterštumo šaltinis: 90–95 proc. visų mikroorganizmų į pieną pakliūva kaip tik iš čia. Jei pieno indai, melžimo įrenginiai kruopščiai neišplaunami, labai padid÷ja pieno bakterinis užterštumas. Visi pieno indai po kiekvieno melžimo turi būti kruopščiai plaunami ir dezinfekuojami, pieno košimo filtrai sunaikinami, o marl÷ ar kitos filtravimo medžiagos (lavsanas, flanel÷) pirmiausia praplaunamos švariu vandeniu, paskui– dezinfekavimo tirpaluose ir virinamos. Pieno induose, melžtuvuose neturi likti nei pieno, nei plovimo, nei dezinfekavimo medžiagų.(30).
Mechaninis melžimas pranašesnis už rankinį tik tada, kai melžimo įrenginiai, pieno indai yra labai geros sanitarin÷s būkl÷s. Melžiant mechanizmais pieno sąlytis su įvairiais paviršiais nuo tešmens iki pieno perdirbimo įmon÷s yra gerokai didesnis. Nesilaikant veterinarin÷s sanitarijos apdorojimo taisyklių, pieno įrenginiuose pamažu susidaro baltymų ir riebalų pl÷vel÷, kurioje daugindamiesi mikroorganizmai užteršia pieną ir pablogina jo sanitarinę kokybę.
Melž÷jos, pieno pri÷m÷jai ir kiti asmenys turi laikytis asmens higienos taisyklių. Įvairių mikroorganizmų, taip pat ir užkrečiamųjų ligų suk÷l÷jų, dažniausiai būna ant melž÷jų rankų, panag÷se, žaizdel÷se, ant šluosčių ir kitur. Melž÷jos gali būti patogeninių mikroorganizmų nešiotojos. Ypač pavojingi yra salmonelioz÷s, dizenterijos suk÷l÷jai, tod÷l pieno fermų darbuotojai kartą per ketvirtį turi tikrintis sveikatą, o melž÷joms melžimo metu patartina mūv÷ti specialias pirštines.
Melžiant karves mechanizuotai, pienas mažiau užsiteršia nuo patalpų oro, melž÷jų rankų, galvijų odos ir plaukų, bet daugiau–nuo pakratų, pašarų, kurių į pieną patenka nukritus nuo tešmens melžikliams.
Pieną mikroorganizmais gali užteršti mus÷s. Ant vienos gali kūno gali būti iki 1 mln. mikroorganizmų – streptokokų, stafilokokų, žarninių lazdelių, puvimo bakterijų, patogeninių mikroorganizmų. Taigi pieną nuo musių reikia saugoti melžiant ir jas naikinti pieno fermos patalpose.
Pieno bakteriniam užterštumei įtakos turi gyvulio amžius. Pirmaveršių karvių piene mikroorganizmų esti mažiau, tuo tarpu 3–5 laktacijos karvių piene jų randama 8–12 tūkst./ml.
Žiemos laikotarpiu bakterinis pieno užterštumas gali būti didesnis d÷l netinkamo tvarto v÷dinimo, o vasaros metu – d÷l pav÷luotai atv÷sinto pieno. (17).
2.12. PIENO BENDRO BAKTERINIO UŽTERŠTUMO DIDöJIMO
PRIEŽASTYS
Pieno bendras bakterinis užterštumas did÷ja, kai:
• tešmuo gausiai plaunamas vandeniu, o viena pašluoste šluostomi visų karvių tešmenys;
• nuplautas tešmuo nenusausinamas;
• pienas prieš patekdamas į šaldytuvą pilstomas į tarpinius indus (pilamas į kibirus tvarte);
• melžiama į senas, deformuotas pieno linijas, kurios prastai išplaunamos; • pienas filtruojamas (košiamas) prastos kokyb÷s filtrais;
• pienas nepakankamai atšaldomas;
• plovimui naudojamas nekokybiškas vanduo; • netinkamai plaunami pieno indai ir melžtuvai; • netinkamai įrengti pieno blokai.
2.13. KASDIENINIS TEŠMENS BŪKLöS ĮVERTINIMAS
Susirgus karvei klinikiniu tešmens uždegimu, pastebimas sergančio ketvirčio pabrinkimas, paraudimas, skausmingumas, temperatūros pakilimas. Numelžiant pirmąsias čiurkšles į puodelį tamsia plokštele, matosi pieno spalvos pakitimas, varšk÷s pavidalo kruopel÷s, dribsniai ir kt.
Bendras pieno kiekis sumaž÷ja. Serganti sunkesn÷s formos tešmens uždegimu karv÷ mažai arba visiškai ne÷da, eidama šlubuoja, apatiška, karščiuoja.
Pasteb÷jus klinikinį tešmens uždegimą, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nedelsiant prad÷ti gydymą. Iki atvykstant gydytojui, nesveiką tešmens ketvirtį reikia kas 2 valandas išmelžti. Taip pašalinama dalis mikroorganizmų ir uždegimo produktų.
Laiku neprad÷jus gydyti, uždegimas gali pasidaryti l÷tinis , ir tešmens ketvirtis sunykti (atrofuotis). Sunkesniais tešmens uždegimo atvejais karves tenka išbrokuoti ir kaip nepagydomas ir netinkamas melžti. Nuo sergančios klinikiniu mastitu karv÷s gali greitai užsikr÷sti sveikosios.
Sunkiau nustatoma yra subklinikinis tešmens uždegimas.
Kasdien melžianti tas pačias karves melž÷ja gali išaiškinti sergančias. Plaunant ir masažuojant karv÷s tešmenį, galima jausti įvairius tešmens pakitimus: skausmingumą, sukiet÷jimus, nežymų ketvirčio pabrinkimą ir kt. Numelžiant pirmąsias pieno čiurkšles, jaučiamas spenio audinių nežymus pabrinkimas, sunkiau išmelžiamas pienas. Spenio viduje galima jausti sukiet÷jimus, skausmingumą. Pieno spalva lieka nepakitusi. Įtarus tešmens uždegimą, nedelsiant reikia pranešti gydytojui ir prad÷ti gydymą. Šios formos mastitas padaro daugiausia nuostolių. Negydomas jis gali pereiti į klinikinę formą arba nesveikas ketvirtis, pamažu maž÷damas, visiškai ,,sugesti‘‘ atrofuotis. Negydomos subklinikiniu mastitu sergančios karv÷s esti infekcijos, sukeliančios mastitus, platintojos. Nuo jų lengvai gali apsikr÷sti sveikos karv÷s arba susirgti kiti tos pačios karv÷s tešmens ketvirčiai. (7., 30).
2.14. MASTITO PROFILAKTIKA
Gyvulio organizmo atsparumas priklauso nuo paveld÷jimo, š÷rimo, laikymo , melžimo.
Karvių mastito išsivystymui ir pieno kokyb÷s pablog÷jimui turi įtakos ir pašarai. Šeriant blogos kokyb÷s, apgedusiais, supelijusiais arba apšalusiais pašarais, sutrinka virškinimas ir karv÷ gali sirgti mastitu. Dažnai virškinimas sutrinka tada, kai karv÷s staiga išgenamos į jauną sodrią žolę, o rudenį pradedamos šerti daržovių atliekomis, runkelių lapais ir kt. Virškinimą pereinamuoju laikotarpiu reguliuoja stambūs pašarai, miežiniai miltai. Be to, prie naujos rūšies pašarų gyvulius būtina pratinti pamažu, iš pradžių šerti juos mažais kiekiais. (30).
Prieš veršiavimąsi ir apsiveršiavusių karvių nepatartina šerti silosu, ypač blogos kokyb÷s. Koncentruotų pašarų kiekį reikia sumažinti iki 1–1,5 kg. Nuo 4–5 dienos po veršiavimosi prad÷ti šerti pašarais, laipsniškai didinant jų kiekį, ir tik nuo 10–12 dienos duoti numatytą pašaro normą–tiek sultingųjų, tiek ir koncentruotųjų. Šeriant karves nepilnaverčiais pašarais, kuriuose trūksta vitaminų A, E, mikroelementų ir kitokių organizmui būtinų medžiagų, sumaž÷ja jų organizmo atsparumas.
Mastitų galima išvengti karvid÷se palaikant švarą ir tvarką. Kreikti reikia nesupuvusiais ir nesupelijusiais pakratais.
Karv÷s guli vidutiniškai 40–50, o kartais net 60 proc. laiko per parą. Kai kraikas sausas ir švarus, naktį guli 81–87 proc. karvių, o kai grindys dr÷gnos ir nešvarios 25–50 proc. karvių. Nuo dr÷gnų, nešvarių, be kraiko grindų tešmuo atšąla. Be to, pro atsidariusį spenio kanal÷lį patenka 95 proc. mikroorganizmų. Užpakaliniuose tešmens ketvirčiuose, kurie liečiasi su kraiku ir šaltomis grindimis, 2–3 kartus dažniau negu priekiniuose išsivysto mastitas. Kai mikroklimatas blogas, karvių sergamumas mastitu padvigub÷ja.
Laktacijos metu mastitu serga 36,3 proc. karvių, užtrūkusių–22,6 proc., servis periodu–15,8 proc., iš karto po veršiavimosi–25,3 proc.( 8.17)
Vienas mastitų profilaktikos elementų yra užtrūkusių karvių tešmens sveikumo tikrinimas ir nesveikų ketvirčių gydymas. Laktacijos pabaigoje arba karvei užtrūkus, tešmenyje atsiradimu infekcija primilžį po veršiavimosi sumažina iki 35 proc. Gydant užtrūkusių karvių nesveikus tešmens ketvirčius, galima išvengti klinikinio tešmens uždegimo po veršiavimosi ir 2-4 kartus sumažinti karvių sergamumą mastitu laktacijos metu. ( 20 ).
Svarbi mastitų profilaktikos priemon÷ – taisyklingas karvių melžimas. Mechanizuoto ir rankinio karvių melžimo taisykl÷s paprastos, tačiau jų nesilaikoma. Ne visos karv÷s tinka melžti mechanizuotai. Nustatyta, kad tinkamos melžti bet kurios mark÷s melžtuvu yra tos karv÷s, kurių tešmuo yra vonios ar dubens formos, o speniai taisyklingai išsid÷stę, 5–9 cm ilgio ir 2–3,2 cm
produktyvumas būtų maždaug vienodas ir jie vienodu laiku būtų išmelžiami. Melžiant karves su netinkamais tešmenimis mechanizuotai, jos dažniau suserga mastitu. Tokias geriau melžti rankomis. (2., 5., 20.).
3. DARBO METODIKA
Darbas atliktas Alytaus rajono Krokialaukio seniūnijos V. Navicko ūkyje.
Karvių bandos reprodukcijos analiz÷ atlikta naudojant ūkyje vedamą ,,Karvių bandos reprodukcijos ir ginekologinių susirgimų apskaitos žurnalą, V Į ,,Pieno tyrimai’’, atliktų pieno tyrimų tabuliogramas (už 2007, 2008 ir 2009 metus) ir pieno bakteriologinio tyrimo rezultatais.
Atlikta sekanti karvių bandos reprodukcijos rodiklių analiz÷ ir jų įtaka somatinių ląstelių skaičiui (SLS) piene:
1. Karvių produktyvumo rodikliai.
2. Somatinių ląstelių skaičiaus piene dinamika.
3. Laikotarpio tarp dviejų paskutinio apsiveršiavimų įtaka SLS. 4. Servis periodo trukm÷s įtaka SLS.
5. S÷klinimo indekso įtaka SLS. 6. Veršingumo trukm÷s įtaka SLS.
7. Karvių pieno, su padid÷jusiu SLS bakteriologinis tyrimas, 8. Karvių išbrokavimo priežasčių analiz÷,
Pieno m÷giniai ,su padid÷jusiu somatinių ląstelių skaičiumi, bakteriologiškai ištirti LVA Gyvulių reprodukcijos laboratorijoje.
Iš pažeisto karv÷s tešmens ketvirčio bakteriologiniams tyrimams pienas aseptiškai buvo imamas į atskirą sterilų m÷gintuv÷lį melžimo pabaigoje. Tešmuo ir speniai buvo nuvalomi pašluoste, spenių galai – vatos tamponu, sumirkytu 70% etanolio tirpale.
Mastitinio pieno m÷ginius s÷jome ant „Mac-Conkey” (enterobakterijoms) („Oxoid“, Anglija), „Edvardso” (streptokokams) („Oxoid“, Anglija), avies kraujo (stafilokokams) („Oxoid“, Anglija), „Baird–Parker” („Liofilchem“, Italija), „Biggy” („Oxoid“, Anglija) agarų. Kultūroms pers÷ti naudojome Mueler Hiltono agarą ir sultinį („Oxoid“, Anglija).
Pas÷ję pieno m÷ginius ant agarų (išskyrus „Biggy”), l÷kšteles auginome aerobin÷mis sąlygomis 37°C temperatūroje 24-48 valandas. Kontrolei 1-2 l÷kšteles d÷jome į termostatą 24 valandoms. Pas÷ję pieno m÷ginius ant „Biggy“ agarų, l÷kšteles kultivavome 24±1º C temperatūroje aerobin÷mis sąlygomis ir termostate palikome 5-7 paroms.
Išaugusias kolonijas daž÷me pagal Gramą, tikrinome su 3% KOH ir 3% vandenilio peroksido tirpalais, su lateksiniais rinkiniais atlikome CAMP ir koaguliaz÷s reakciją.
Išskirtų mikroorganizmų morfologijai ištirti mikropreparatai, paruošti iš standžių mitybinių terpių, buvo dažomi Gramo būdu („Diagnostica Merck“, Vokietija).
Nusidažymui Gramo būdu patikslinti su 3% KOH atlikome testą. Ant objektinio stiklelio užlašinome vieną lašą paruošto tirpalo, kilpele nuo agaro pa÷m÷me kelias panašias kolonijas ir sumaiš÷me su lašu. Jei keliant kilputę nuo objektinio stiklelio mišinys tįso, kolonijos buvo laikomos gramneigiamomis, jei ne – gramteigiamomis.
Gramteigiamus mikroorganizmus, produkuojančius katalazę, nustat÷me: ant objektinio stiklelio užlašinome lašą 3% vandenilio peroksido tirpalo, išmaiš÷me koloniją peroksido tirpale (steng÷m÷s, kad kartu su kolonija nepaimtume kraujo agaro, nes eritrocitai gali duoti klaidingą reakciją).
Jei sumaišius skyr÷si burbuliukai (mikroorganizmas gamina katalazę, kuri skaido vandenilio peroksidą į vandenį ir dujinį deguonį), koloniją priskyr÷me stafilokokams, jei burbuliukai neišsiskyr÷ – streptokokams.
Įtarę stafilokokus, atlikome CAMP reakciją, naudodami žinomą S. agalactiae kamieną. Tuo tikslu kraujo agaro viduryje pas÷jome S. agalactiae, o iš šonų, statmenai ir 5 mm nuo S. agalactiae pas÷jimo linijos s÷jome įtariamojo stafilokoko kultūrą. Tokiu būdu vienoje Petri l÷kštel÷je galima ištirti 7-8 įtariamas stafilokokų kultūras. Reakcija laik÷me teigiama, jei S. agalactiae ir stafilokoko pas÷lių hemolizių zonoje susiformavo skaidri kastuv÷lio ar pusm÷nulio pavidalo zona. Tokiu atveju stafilokoką priskyr÷me Staphylococcus aureus rūšiai.
CAMP reakciją įtardami streptokokus atlikome naudodamiesi S. aureus kamienu. Kraujo agaro viduryje pas÷jome S. aureus, o iš šonų, statmenai ir 5 mm nuo S. aureus pas÷jimo linijos s÷jome įtariamojo streptokoko kultūrą. Reakciją laik÷me teigiama, jei S. aureus ir streptokoko pas÷lių hemolizių zonoje susiformavo skaidri kastuv÷lio ar pusm÷nulio pavidalo zona. Tokiu atveju streptokoką priskyr÷me Streptococcus agalactiae rūšiai.
S. aureus rūšiai nustatyti naudojome lateksinį rinkinį „Staphaurex Plus” („Murex“, Didžioji Britanija). Ant diagnostin÷s plokštel÷s užlašinome lašą tirpalo ir kilpele įd÷jome įtartiną koloniją, pamaiš÷me. Jei per 20 sekundžių įvyko agliutinacija, galima įtarti S. aureus, o jei po 20 sekundžių — tai koaguliazei negatyvius stafilokokus.
Išaugusias 3-5 mikroorganizmų kolonijas nuim÷me nuo agaro paviršiaus ir sumaiš÷me su m÷sos peptono sultiniu (išpilstę po 4 ml). Aerobin÷ms sąlygoms kultivavome 37 °C temperatūroje, 24 valandas. Tada pipete pa÷m÷me kultūras ir paskleid÷me ant m÷sos peptono agaro. 15 minučių leidome nudžiūti agaro paviršiui. Antibiotikų diskus užd÷jome ant užs÷to agaro paviršiaus (ne arčiau kaip 24-30 mm vieną nuo kito). Petri l÷kšteles apvert÷me ir aerobin÷mis sąlygomis kultivavome termostate 16-24 valandas 37 °C temperatūroje. Išmatavome zonų skersmenį milimetrais (mm). Jautrumą antibiotikams nustat÷me pasinaudoję įvertinimo lentele.
