LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
Ernesta Mockut÷
PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJOS RODIKLIŲ DINAMIKA
KIAULININKYSTöS KOMPLEKSE
Magistro darbas
Darbo vadovas: doc. dr. Eugenijus Aniulis
TURINYS
1. ĮVADAS... 4
2. LITERATŪROS APŽVALGA... 7
2.1 PARŠAVEDŽIŲ LYTINIS CIKLAS IR JO NEUROHUMORALINö REGULIACIJA ... 7
2.2 PARŠINGUMO DIAGNOSTIKOS METODAI ... 9
2.3 PARŠINGUMO NUSTATYMAS PAGAL PROGESTERONO KIEKĮ PARŠAVEDöS KRAUJO SERUME ... 12
2.4 VAGINOS BIOPSIJOS METODAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ ... 12
2.5 REKTINöS PALPACIJOS TYRIMO METODO PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ... 13
2.6 IMUNOLOGINIŲ HORMONŲ NUSTATYMO METODŲ PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ ... 14
2.7 ELGSENOS TYRIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ... 14
2.8 ŠLAPIMO TESTO PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ... 15
2.9 AMŽIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS ... 15
2.10 OVULIACIJOS LYGIO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS . 16 2.11 EMBRIONŲ MIRTINGUMO PRIEŽASTYS... 16
2.12 METŲ LAIKO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJAI... 18
2.13 STRESO FAKTORIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS ... 19
2.14 RUJOS NEPASIREIŠKIMO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS ... 20
2.15 NEPILNAVERČIO ŠöRIMO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS ... 20
2.16 RUJOS NUSTATYMO METODAI ... 21
2.17 VEISLöS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS ... 22
2.18 SELEKCIONUOJAMIEJI REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ POŽYMIAI ... 22
2.19 REPRODUKCINIŲ POŽYMIŲ PAVELDIMUMAS IR TARPUSAVIO RYŠYS... 24
2.20 GENETINIAI FAKTORIAI ĮTAKOJANTYS PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINES SAVYBES... 29
2.21 MIŠRINIMO ĮTAKA KIAULIŲ REPRODUKCINöMS PENöJIMOSI IR MöSINöMS SAVYBöMS ... 29
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... 31
3.1 STATISTINö DUOMENŲ ANALIZö... 32
4. TYRYMŲ REZULTATAI... 33
4.1 TRUMPA UAB „Beržų kompleksas“ VEIKLOS CHARAKTERISTIKA ... 33
4.2 PPARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJOS RODIKLIŲ ANALIZö ( 2005 -2009 m.). ... 34
4.3 PARŠAVEDŽIŲ VISLUMO POTENCINöS GALIMYBöS ... 36
4.4 ATVESTŲ PARŠELIŲ NETEKIMAS... 38
4.5 PARŠAVEDŽIŲ RUJA PO PARŠELIŲ NUJUNKYMO... 39
5. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 40 IŠVADOS ... 43 PASIŪLYMAI ... 44 LITERATŪRA ... 45 SUMMARY... 48 PRIEDAI ... 49
1. ĮVADAS
Pagal zoologinę klasifikaciją kiaul÷s priklauso žinduolių klasei, skeltanagių būriui, suidae šeimai ir sus genčiai. Suidae šeima yra didžiul÷, jei priklauso visos žem÷je veisiamos kultūrin÷s ir aborigin÷s kiaulių veisl÷s, o ją sudaro kelios gentys: karklin÷s porkula, karpotosios -phacochoerus, miškin÷s - hylochoerus, upin÷s - potamochoerus, namin÷s kiaul÷s su savo laukiniais prot÷viais — sus. (Jančien÷ I. 2005m) Namin÷s kiaul÷s yra kilusios iš Europos (sus scrofa ferrus) ir Azijos arba Indijos šerno (sus scrofa vitatus).
Žmogus per visą savo egzistavimo periodą sugeb÷jo prijaukinti ne daugiau kaip 60 iš 700 tūkstančių stuburinių gyvūnų rūšių. Daugelio tyrin÷tųjų duomenimis (P. Tretjakovo, E. Bogdanovo, P. Kulešovo, T. Diursto, G. Natuzijaus) laukin÷s kiaul÷s buvo prijaukintos prieš 8-10 tūkstančių metų. Pirmiausia laukin÷ kiaul÷ buvo prijaukinta Rytų Azijos šalyse, o v÷liau Europoje.
Archeologų tyrin÷jimai leidžia teigti, kad Lietuvoje kiaul÷s buvo auginamos jau vidurio neolito laikotarpiu. ( Miceikien÷ I. ir kt., 2007)
Kiaulių reprodukcijos s÷km÷ matuojama pagal paršavedžių atvestų paršelių skaičių vienai paršavedei per metus, apvaisinimo indeksą ir lizdo dydį. Kad būtų galima pasiekti optimalų reprodukcijos lygį, paršavedžių anatomin÷ ir fiziologin÷ sistemos turi vienodai gerai funkcionuoti. Pagrindinių kiaulių reprodukcin÷s sistemos anatominių ir fiziologinių funkcijų supratimas gali augintojams pad÷ti numatyti ir šalinti galimų sutrikimų priežastis bei palengvinti sprendimus, kurie paveikia kiaulių veisimą ir ekonominius rodiklius (Belsta, 2003).
Kiaulių paršiavimosi procesas yra vienas iš sud÷tingiausių, kurio metu gali įvykti įvairių sunkių pasekmių, dažniausiai baigiančių paršelių žuvimu. Yra labai svarbu žinoti, kaip turi vykti normalus paršiavimasis, kad būtų galima nustatyti įvykusius įvairius nukrypimus ir kiek galima greičiau imtis atitinkamų priemonių (П. Ингулиш и другие, 1981).
Šiuo metu yra gana populiari priemon÷ taikoma paršingų kiaulių diagnozavimui didesn÷se reprodukcinių kiaulių fermose naudojant ultragarsinius aparatus.
Kiaulių reprodukcin÷ms savyb÷ms turi didelę įtaka ir jų amžius. Dažnai ilgai laikomos kiaul÷s reprodukcijai pagerinti bei jai padidinti palaipsniui išsenka jų lytinių organų funkcionavimas. Tad tokiu atveju mes negalime tik÷tis gausių paršelių vadų.
Did÷jant gyventojų skaičiui pasaulyje, kiaulienos gamyba taip pat pastoviai auga. Kiauliena sudaro apie 41% suvartojamos m÷sos (Jančien÷ I., 2005)
Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama virš 960mnl. kiaulių, o per paskutiniuosius 5 metus kiaulienos gamyba ir suvartojimas išaugo 20% .
Lietuvoje kiaulininkyst÷ laikoma prioritetine gyvulininkyst÷s šaka , taip pat turi senas ir gilias tradicijas . Yra tikimasi kiaulų skaičiaus did÷jimo, tiek ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose, tiek
ŽŪB ir įmon÷se - kadangi tai numatyta Lietuvos Respublikos derybin÷se pozicijose d÷l naryst÷s ES 7 skyriuje (Žem÷s ūkis) , bei Nacionalin÷s žem÷s ūkio pl÷tros strategijos įgyvendinimo priemon÷se 2002-2010 m.. (Jančien÷ I., 2005 )
1 lentel÷
Kiaulių ūkių prognoz÷ 2002-2006 ir 2010 metams
Konkurencin÷mis rinkos sąlygomis yra būtinas kiaulininkyst÷s intensyvinimas - progresyvių selekcinio darbo metodų diegimas gamyboje, racionalus veislinių kiaulių resursų panaudojimas, bandos reprodukcijos gerinimas, kiaulių š÷rimo sistemų patobulinimas, gamybinių procesų mechanizavimas, automatizavimas (Jančien÷ I., 2005)
Rodikliai /metai 2002 2003 2004 2005 2006 2010 Kiaulių skaičius metų pradžioje,
tūkst.
1010,8 1100 1250 1320 1450 1700
Skerdžiamų kiaulių vidutinis metinis skaičius, tūkst. 1270 1430 1620 1700 1880 2200 Kiaulienos gamyba (skerd.sv.)tūkst. 105 121 141 151 170 202 Supirkimo kaina(skerd.sv.) Lt/t 74 7300 7150 6030 6030 6330 Gamybos savikaina(skerd.sv.) Lt/t 6200 6150 6100 6050 6050 7100
Darbo tikslas:
Išanalizuoti kiaulininkyst÷s komplekse laikomų kiaulaičių ir paršavedžių kai kurių reprodukcijos rodiklių dinamiką.
Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti gautų vadų skaičių iš paršaved÷s per 2005 – 2009 m. 2. Išanalizuoti paršingumo trukmę pagal atskirus metų m÷nesius. 3. Nustatyti laktacijos periodų trukmę.
4. Nustatyti periodų trukmę nujunkinus paršelius iki sekančio kergimo. 5. Nevislumo periodo trukm÷.
2.LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 PARŠAVEDŽIŲ LYTINIS CIKLAS IR JO NEUROHUMORALINö REGULIACIJA
Lytinio ciklo reiškiniai ir jo ritmiškumas priklauso nuo organizmo neurohumoralin÷s sistemos veiklos. Daugiausiai lytin÷s veiklos funkcijas lemia hipofiz÷, arba posmegenin÷ liauka (hypophysis) ir lytin÷s liaukos (glandulae genitales).
Nervų sistema reguliuoja greitai įvykstančias ir bandras visam organizmui reakcijas, o humoralin÷ reguliacija pasižymi specifiškesniu ir ilgesnių veikimu.
Posmegenin÷ liauka (hypophysis) susideda iš trijų dalių: 1. priekin÷s;
2. vidurin÷s; 3. užpakalin÷s;
Priekin÷ ir vidurin÷ dalys dar vadinama adenohipofiz÷, o užpakalin÷- neurohipofiz÷. Hipofizę aprūpina portalin÷ kraujo sistema, o ji kraują cirkuliuoja nuo hipotalamuso iki hipofiz÷s ir atgal. Hipofiz÷s hormonų išsiskyrimą įtakoja nervų sistema. Jos dydis priklauso, nuo gyvulio rūšies, lyties, fiziologin÷s būsenos, produktyvumo. Kiaulių hipofiz÷ sveria apie 0,2 – 0,4g (Šveistys J. 1997m.).
Pogumburys(hypothalamus), kuris yra tarpin÷se smegenyse, po regos gumburais gamina į hormonus panašias medžiagas - relizingo faktorių. Jis skatina posmegenin÷s liaukos trofinių hormonų išsiskyrimą. O jie stimuliuoja viso organizmo endokrininių liaukų veiklą. Lytiniame procese pogumburio funkcijas realizuomaos per lytinius hormonus, gaminamus vidin÷sesekrecijos liaukose. Posmegenin÷je liaukoje (hipofiz÷ja) gaminami hormonai – gonadotropinai , kuriems priklauso: FSH – folikulas stimuliuojantis hormonas, skatinantis folikulų augimą ir brendimą kiaušid÷se. Bręstant folikulams, apie kiaušialąstę susidaro skaidrus dangalas, kuris funkcinių atžvilgiu tarnauja kaip imunologinis buferis.
LH – liuteinizacijos hormonas, kurio deka sintezuojami androgenai, o granuliomin÷s ląstel÷s fermentų d÷ka verčia juos į estrogenus. Taip pat procese dalyvauja ir FSH (Aniulis E. ir kiti 1989m).
Kiaušidžių funkcijas reguliuoja nervų ir humoralin÷ sistema. Juose gaminasi hormonai, kurie vadinami gonadinais, jiems priklauso: estrogenai (estradiolis, estronas, estriolis). Jie gaminami kiaušidžių folikuluose ir sukelia draiką bei rują . Progesteronas, tai geltonkūnio hormonas stimuliuojantis gemalo implantacija ir mitybą. Relaksiną gamina geltonkūnis, o jam
veikiant prieš paršiavimąsi atpalaiduojami dubens raiščiai (Aniulis E. ir kiti 1989m.; Karvelien÷ B. ir kiti 2006m.; Lazaraitis B. 1988m.).
1. Jaudinimo stadija – prieš ovuliaciją iš folikulo į kraują patekę estrogenai dirgina pagumburį, o jis posmegeninę liauką, kuri išskiria liuitenizacijos hormoną, sukeliantį ovuliaciją.
2. Slopinimo stadija – įvykus ovuliaciajai, vystosi geltonasis kūnas, kuris gamina progesteroną veikiantį į pogumburį, o per jį į posmegeninę liauką ir slopina liuteinizacijos hormono sekretą.
3. Pusiausvyros stadija – prasid÷jus geltonojo kūno involiucijai progesterono sekrecija maž÷ja. Jo maži kiekiai per pagumburį skatina posmegenin÷s liaukos folikulus stimuliuojančio hormono sekreciją. Folikulai gamina estrogenus, kuriems veikiant prasideda naujas lytinis ciklas.
Kiaul÷s lytiškai subręsta 6-8 m÷nesių amžiaus. Jos rujoja apie 38 val. Ruja normaliai trunka apie 2-3 paras. Kiaulių lytinis ciklas priskiriamas policikliniam, nes jis kartojasi vienas po kito ir trunka apie 19 – 21 parą( Aniulis E. ir kiti 1989m.).
Paršavedžių lytinis ciklas yra skirstomas į: 1. Priešrujį
2. Rują 3. Porujį 4. Ramybę
Priešrujis, kuris trunka apie 2 – 3 paras. Tuo metu kiaušid÷se bręsta folikulai, išsiskiria daug estrogeninių hormonų. Kiaul÷ms folikulai padid÷ja nuo 2 – 3 iki 7 – 8 mm dydžio. Jie patekdami į kraują stimuliuoja šiuos požymius: išburksta makšties gleivin÷, kiaul÷ tampa nerami, ne÷da, šokin÷ja ant kitų kiaulių, parausta ir išburksta išorin÷s lytin÷s lūpos, tačiau nestovi ir kitų kuilių neprisileidžia.
Ruja trunka vidutiniškai apie 2 paras. Kiaušin÷liai visiškai subręsta. Antroje rujos pus÷je prasideda ovuliacija, kurios metu plyšta Grafo folikulai, kiaušin÷liai patenka i kiaušintakius. Folikulai pasiekia 8 – 11 mm dydį – sprogsta. Taip pat padid÷ja kiaulių dirglumas lytiniams veiksniams, tai yra reaguoja į kuilį, jo skleidžiamus garsus bei kvapus. Lytin÷s lūpos mažiau paburkusios ir raudonos. Matyti ryškiai išreikštas stov÷jimo refleksas.
Porujis – paršavedžių aktyvumas ir seksualin÷ reakcija kuiliui maž÷ja. Taip pat pranyksta lytinių organų paraudimas, gimdos liaukos nebegamina sekreto. Stadijos metu taip pat formuojasi geltonasis kūnas – po ovuliacijos sprogusio folikulo vietoje lieka kraujo krešulys, kuri pamažu užpildo geltonos spalvos folikulin÷s (liuteinin÷s) ląstel÷s. Tai trunka 6 – 8 dienas.
Ramyb÷s stadijoje – neįvykus apvaisinimui kiaušid÷se rezorbuojasi geltonasis kūnas ir pradeda augti, bręsti nauji folikulai (Šveistys J. ir kiti 2005m).
2.2 PARŠINGUMO DIAGNOSTIKOS METODAI
Paršaved÷ per metus gali atvesti dvi ar tris paršelių vadas. Tačiau praktikoje dažnai paršaved÷s lieka nevaisingos, o tai nustatoma tik pra÷jus nemažai laiko po aps÷klinimo. Paršingumui nustatyti yra įvairių būdų ir jie suskirstyti į tris grupes: tai labai anksti – mažiau nei 18 dienų po s÷klinimo, ankstyvi – 18 – 24 dienos, v÷lyvas – v÷liau negu 24 dienos po s÷klinimo. Praktikoje dažniausiai paršingomis laikomos kiaul÷s, kurios nerujojo iki 18 – 26 dienos (Lazaraitis B. 1988m.).
Paršingumui tirti naudojami įvairūs metodai:fizikiniai, cheminiai.Vienas iš fizikinių dažniausiai naudojamų metodų, tai paršingumo nustatymas ultragarso preparatu. Toks tyrimas pad÷jo anksčiau nustatyti n÷štumą, taip pat padidino diagnozavimo tikslumąir suteik÷ daug naudingos informacijos apie įvairius pokyčius genitalijų srityje.
Pats ultragarso aparatas sudarytas iš monitoriaus ir daviklio, kuris atlieka ir pri÷mimo funkciją. Ultragarso principą galima paaiškinti, tai kad naudojamos aukšto dažnio bangos, kurios didesnio nei 20000 Hz. Tokio dažnio bangos pereina audinius bei organus ir atkuriamas vaizdas ekrane. Specialūs Pjezo kristalai sukelia vibracija skanerio daviklyje. Ši vibracija atsiranda d÷l elektros impulsų. Garso bangos paverčiamos elektros srov÷s impulsais, tad taip atkuriamas organų ir audinių vaizdas.
Ekrane garso bangos atvaizduojamos kaip šeš÷liai (baltos ir juodos spalvos). Dažniausiai reprodukcijoje naudojama 3,5 MHz (skvarbos gylis 10 – 12 cm), 5,0 MHz ( skvarbos gylis 8 – 10 cm), 7,5 MHz (skvarbos gylis 4 – 5 cm) dažnio skaneriai. Tiriant gyvulius ultragarsu, randamos įvairios struktūros, tokios kaip gimdos ragai, ploni vaisiaus dangalai, kiaušid÷s, skysčių susikaupimas gimdoje, taip pat folikulai ir geltonasis kūnas( 1– 4 pav.).
1 pav. Gimdos ragai 2 pav. Folikulas
3 pav. Kiaušid÷s 4 pav. Cista
Tiriant ankstyvąsias embrionines struktūras bei mažus funkcinius darinius kiaušid÷se patariama naudoti 5,0 MHz dažnio skanerį, nes juo galima nustatyti 3 – 5 mm diametro pūslines struktūras(5 – 8 pav.).
5 pav. 17 diena 6 pav. 21 diena
7 pav. 24 diena 8 pav. 27 diena
Tačiau daugelis pirmą kartą tiria paršingumą 28 – 30 dienų, pakartotinai apie 42 paršingumo dieną.
Ultragarsiniai aparatai skirstomiį 2 tipus:
1. Linijinis – ekrane matomas vaizdas yra stačiakampio formos, nes jo davikliuose Pjezerio kristalai išd÷styti linijomis.
2. konversinis – vaizdas analogiškas, tad šio tipo aparatuose davikliuose kristalai išd÷styti puslankiu.
Kiaul÷ms dažniausiai ultragarsinis tyrimas atliekamas per tiesiąją žarną ar per odą (Karvelien÷ B. ir kiti 2006m.). Paršingų kiaulių gimdos epitelin÷s ląstel÷s būna 3 – 5 sluoksnių jau nuo 14 – os paršingumo dienos, o priešrujo ir rujos metu gali būti net iki 20 sluoksnių. Šio metodo tikslumas iki 25 – os dienos po s÷klinimo nesiekia 90% (Lazaraitis B. 1988m.).
2.3 PARŠINGUMO NUSTATYMAS PAGAL PROGESTERONO KIEKĮ PARŠAVEDöS KRAUJO SERUME
Pasireiškus rujai kraujyje labai padaug÷ja (iki 6 ng/ ml) liuteinizuojančio hormono. Apie 5 – ą dieną po rujos susiformuoja geltonasis kūnas, padaug÷ja progesterono, kuris sužadina gimdos liaukų sekrecija, paruošdamas priimti apvaisintą kiaušialąstę. Po rujos apie 10 – ą ciklo dieną padaug÷ja net iki 35 ng/ ml. Kiaulių kraujyje tiek paršingų tiek ir neparšingų iki 12 – os dienos did÷ja progesterono koncentracija. Nuo 12 – os dienos neparšingų kiaulių kraujyje jo kiekis ima ryškiai maž÷ti. Manoma, kad 13 – 15 – ą dieną po s÷klinimo tur÷tų būti ne mažesnis kaip 9 ng/ ml. Šis metodas yra taikomas ir atliekamas specialiuose labaratorijose, nes jis yra gana brangus( Lazaraitis B. 1988m. ). Taip pat paršingumui diagnozuoti yra taikomas imunologinis hormonų nustatymo metodas. Visi imunologiniai tyrimai pagrįsti antigeno ir antikūnio sąveika, imuninio komplekso susidarymu ir išryškinimu. Čia naudojamos medžiagos konkuruojančiam antigenui žym÷ti fluorescuojantys dažai, fermentai, radioizotopai ir kt. Šiuo metodu nustatomos įvairios biologiškai aktyvios medžiagos, esančiame tiriamajame m÷ginyje mažais kiekias (Karvelien÷ B. ir kiti 2006m.; Lazaraitis B. 1988m.; http://lt.wikipedia.org/wiki/ELISA).
2.4 VAGINOS BIOPSIJOS METODAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ
Vaginos biopsijos metodas - iš biopsijos prabos ląstelių sluoksnių perskaičiavimo sprendžiama apie paršingumą (Jančien÷ I. 2005m). Anglijoje pravesti tyrinai liudija apie šio tyrimo tikslumą -94%. Paršingų kiaulių gimdos epitelin÷s ląstel÷s nuo 14-os paršingumo dienos būna 3-5 sluoksnių, kaip ir ramyb÷s būsenoje . tuo tarpu priešrujo ir rujos metu gali būti net 20 sluoksnių . metodo tikslumas iki 25-os dienos po s÷klinimo nesiekia 90% (Riškevičien÷ V. 1993m.)
2.5 REKTINöS PALPACIJOS TYRIMO METODO PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ
Rektin÷s palpacijos tyrimo metodas - diagnozuojama 150 kg ir didesnio svorio paršaved÷ms. Diagnozuojama pagal medialin÷s gimdos arterijos virp÷jimą , o pas neparšingas ši arterija praktiškai neužčiuopiama. Tirti galima tik tuomet kai tiesioji žarna yra atsipalaidavusi, nes kitaip ji gali plyšti. Priklausomai nuo paršingumo laiko pastebimi tokie pakitimai: vieno m÷nesio paršingumas - medialin÷ gimdos arterija pulsuoja, ji beveik per pusę plonesn÷ už išorinę klubo arteriją. Dviejų m÷nesių paršingumas - medialin÷ gimdos arterija pulsuoja stipriai, ji beveik 2/3 išorin÷s klubo arterijos storio. Trijų m÷nesių paršingumas - pulsuoja stipriai medialin÷ gimdos arterija, ji yra išorin÷s klubo arterijos storio. Tačiau 21-ą dieną po s÷klinimo šio metodo efektyvumas tesiekia 30% ir tik 27-ą dieną - 75% . Tiksliausiai paršingumas nustatomas rektin÷s palpacijos būdu nustatomas 28-30-ą dieną -94% o, 100% - tik 60-ą paršingumo dieną. Būdo privalumas tas, kad nereikia jokios ypatingos aparatūros , išskyrus tyr÷jo patyrimą. Trūkumai -paršingumas nustatomas v÷lai ir galimos klaidos , ypač kiaulei sergant endometritu , sunku palpuoti mažas ir jaunas kiaulaites(Riškevičien÷V. 1993m.; Aniulis E. ir kiti 1989m.; Jančien÷ I. 2005m).
Rektin÷s palpacijos būdu galima pagal gimdos kaklelio konsistenciją nustatyti ne tik paršingumą, bet ir rujos pradžią. Trečią savaitę po s÷klinimo paršingų kiaulių gimdos kaklelis labai suminkšt÷ja , o neparšingų kiaulių gimdos kaklelis suminkšt÷ja -vidutiniškai. 2-3 dienas prieš rują ir dar keletą dienų po jos (Riškevičien÷V. 1993m.).
Paršaved÷s lytinių organų arterinių kamienų schema: 1- aorta; 2- kairioji priekin÷ gimdos arterija; 3- kairioji išorin÷ klubo arterija; 4- kairioji vidurin÷ gimdos arterija; 5- kairioji
urogenitalin÷ arterija ; 6- tiesioji žarna; 7-makštis; 8- šlapimo pūsl÷; 9- kairysis gimdos ragas; 10- kairioji kiaušid÷; 11-kairysis platusis gimdos raištis (Jermačenkovas N.1989m.).
2.5 IMUNOLOGINIŲ HORMONŲ NUSTATYMO METODŲ PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ
Imunologiniai hormonų nustatymo metodai -pirmieji juos panaudojo mokslininkai R. Yalow ir S. Berson 1956 metais insulinui žmogaus kraujuje nustatyti. Kiek v÷liau jie buvo pritaikyti ir veterinarijoje ir jau naudojami 15 metų . Visi imunologiniai metodai pagrįsti antigeno irantikūnio sąveika , imuninio komplekso susidarymu ir išryškinimu . Skirtumas yra tik toks kokios medžiagos naudojamos konkuruojančiam antigenui žym÷ti radioizotopiniai, florescuojantys dažai, fermentai ir t.t. Privalumas yra tas, kad nustatome įvairias biologiškai aktyvias medžiagas , esančias tiriamajame pavyzdyje labai mažais kiekiais (Riškevičien÷V. 1993m.; Jančien÷ I. 2005m.).
2.6 ELGSENOS TYRIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ
Elgsenos tyrimas - apvaisintos paršaved÷s spaudžiant juosmens srityje priima charakteringą pozą : įlenkia nugarą juosmenį, kiaul÷ nereaguoja į kuilį bandytoją (Jančien÷ I. 2005m.).
2.8 ŠLAPIMO TESTO PANAUDOJIMAS DIAGNOZUOJANT PARŠINGUMĄ
Šlapimo testas- kai i 1 ml filtruoto šlapimo įlašinama 5 lašai koncentruotos druskos rūgšties , 3% vandenilio peroksido ir fenigidrozilo. Mišinį pakaitinti 2-3 min. ir ataušinti . Paršingų kiaulių atsiranda intensyviai raudona spalva , neparšingų šviesiai geltona šlapimo spalva. Tyrimai rezultatyvūs nuo 4 sav. Paršingumo (Jančien÷ I. 2005m.).
Diagnozuojant paršingumą svarbu žinoti , jog iki 14 dienos žuvę gemalai rezorbuojasi , o paršaved÷s surujoja po 19- 21 dienos . Jei embrioninis mirtingumas įvyksta nuo 14 iki 35 dienos tai pasišalina su negausiomis išskyromis ar kraujo priemaišomis. V÷liau 35 dienos dalinio mirtingumo atveju , galima vaisių mumifikacija. Viso lizdo žūtis vadinama abortu .
2.9 AMŽIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Paršaved÷s reprodukcinių savybių sumaž÷jimas dažniausiai aiškinamas progresuojančių riebalų ir baltymų atsargų išsekimu kiaul÷s organizme, o likusių atsargų nepakanka normaliai ovuliacijai ir n÷štumui palaikyti. Yra nustatyta, kad veislin÷s kiaulait÷s, atrinktos iš 2- 4 – tos vados pasižymi geresn÷mis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Jų prieauglis geriau penisi ir m÷sa yra geresn÷s kokyb÷s. Manoma, kad paršaved÷ gali atsivesti vidutiniškai 12 paršelių vadą, tačiau jau po 5- ojo apsiparšiavimo 60 -70 % paršavedžių yra išbrokuojam. Dažniausios išbrokavimo priežastys gali būti galunių, tešmens ligos, mažas apsivaisinimo procentas, priverstinis paskerdimas (Lazaraitis B. 1988m.). Pramoniniuose stambiose kompleksuose auginamų kiaulaičių lytinių sistemų išsivystimas būna silpnesnis, dažniausiai tai sąlygoja didesn÷ gyvulių koncentracijai laikymo sąlygos, gyvulių mas÷.
2.9 OVULIACIJOS LYGIO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Ovuliacijos lygis- labai priklauso nuo inbrydingo panaudojimo. Esant giminingui veisimui sumaž÷ja ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičius. Taip pat nustatyta , kad pagerinus paršavedžių racioną iki kergimo ar s÷klinimo ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičius padid÷ja 1-1.6 vnt. Didelę reikšmę ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičiui turi ir paršavedžių amžius, suaugusių - ovuliacijos lygis aukštesnis , nei jaunų, o maksimalus būna 4-5 apasiparšiavime.
2.11 EMBRIONŲ MIRTINGUMO PRIEŽASTYS
Embrionų mirtingumo priežastys glaudžiai susijusios su reprodukcijos priežastimis, kurios yra infekcin÷s ir neinfekcin÷s kilm÷s, pažeidžiančios embrionų ir vaisiaus vystymąsi. Dažniausiai genitalinio trakto pažeidimai įvyksta pra÷jus ~ 4 dienoms po apvaisinimo, kai embrionai laisvai plaukioja gimdoje iki implantacijos. Ji dažniausiai įvyksta 14 – tą ciklo dieną. Paršavedžių ar veislinių kiaulaičių nesugeb÷jimas apsaugoti nuo patogenų ar kitų žalingų dirgiklių iki šiol sukelia ankstyvą embrionų žuvimą ir jų rezorbciją. Tod÷l 18 – 24 dienomis po kergimo ar s÷klinimo pasireiškia reguliari ruja (Biksi I. 2002m.; Razmait÷ V. ir kiti 2001m.).
Dažniausiai embrionai, kurie žuvo 14- 30 – 40 dienomis, dar neprasid÷jus jų klasifikacijai, yra rezorbuojami (Biksi I. 2002m).
Kai kuriais atv÷jais paršaved÷ms gali pasireikšti pseudon÷štumas, t.y nepasireiškia ruja iki 90 – 115 paršingumo dienos. Vaisiai, žuvę po kalcifikacijos, yra mumifikuojami. Infekcija pakliuvusi į organizmą per kelias paskutine dienas, dažniausiai sukelia v÷lyvą vaisiaus žuvimą ir autolizę arba vaisius žūva paršiavimosi proceso metu (Biksi I. 2002m.; Džiaugys V. ir kiti 1994m.).
Abortas įvyksta, kai vaisiai išstumiami iš gimdos, likus keletui dienų iki numanomo paršiavimosi termino( apytiksliai iki 110 – os paršingumo dienos). Tai gali pasireikšti net nuo 13 dienos ir pasibaigti visos vados žuvimu (Biksi I. 2002m.).
Didelį d÷mesį kiaulininkyst÷s fermose reikia skirti paršingų paršavedžių š÷rimui. Tyrimais yra nustatyta, kad netinkamas tik sukergtų paršavedžių š÷rimas sumažina embrionų
gyvybingumą. Priežastys, kuri kritiškai veikia embrionų išgyvenimą, yra netinkamas laikas, kada pakeičiamas paršavedžių š÷rimas (Gerulis G. 2003m.).
Pirmuosius 3 paršingumo m÷nesius embrionai auga ir vystosi labai l÷tai, tod÷l maisto medžiagų poreikis yra nedidelis. Embrionų augimas paspart÷ja paskutinį paršingumo m÷nesį, tod÷l maisto medžiagų reikm÷ padid÷ja 15 – 20% (H. H. Михайлов 1973m.).
Žinoma, kad tik sukergtoms paršaved÷ms didelis pašaro kiekis, turi neigiamą įtaką ankstyvajam embrionų išgyvenimui. Siūloma tik sukergtoms gero įmitimo paršaved÷ms šerti jovalą ir atvirkščiai, labai išlies÷jusioms paršaved÷ms šerti koloringą pašarąpirmas 30 dienų po sukergimo (Baltranena E. ir kiti 1991m.).
Paršavedžių perkelimas į kitą vieta arba jų laikymas didel÷se bandose nuo 2 iki 28 paršingumo dienos sukelia ankstyvą embrionų žuvimą (Biksi I. 2002m.).
Skurdžios laikymo sąlygos (dr÷gm÷, skersv÷jai, šviesos trūkumas po nujunkymo) padidina ankstyvo embrionų žuvimo lygį. Tokie faktoriai, kaip mikotoksikoz÷s, genetinai embrionų pažeidimai, paršavedžių lytinio trakto vystimosi anomalijos, kiti streso šaltiniai, gali sietis su besikartojančia ruja ir reprodukcijos sutrikimais (Foxcroft G. R. 1997m.).
Įvairūs virusai ir bakterijos, galinčios sukelti sistemines infekcijas( septicemiją ar viremiją), paršingų kiaulių organizme gali sukelti embrionų ar vaisių žuvimą ir taip sumažinti reprodukcijos paj÷gumą (Biksi I. 2002m.).
Vienos iš kiaulių urogenitalinio trakto susirgimų – chlamidioz÷. Kiaulių chlamidiozę sukelia Chlamydia psittaci, kuri priklauso Chlamydiaceae šeimai (Bagdonas J. 1998m.).
Joms jautrios įvairaus amžiaus kiaul÷s. Paršingumo metu patekusios chlamidijos dauginasi placentos audiniuose, sukelia degeneracinius pakitimus vaisiaus parenchiminiuose organuose. Dažniausiai paršaved÷ms jos pažeidžia vaisiaus dangalus, tod÷l patel÷s abortuoja, atveda negyvus paršelius (Jančien÷ I. 2005m.) (12 – 13 pav.).
Taip pat gimdos kaklelio infekcijos gali sąlygoti sumaž÷jusi vaisingumą, bet n÷ra susijusios specifiniais požymiais. Urinarinio trakto susirgimai gali pasireikšti įvairaus amžiaus paršaved÷m, bet būdingesni senoms. Gali pasireikšti ir 2 – 8 apsiparšiavimo paršaved÷ms,kurioms buvo nustatyta pogimdybiniai susirgimai, pasireiškę lochijų išskyromis iš makšties ir trūkę ilgiau 6 dienas
(http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpager/repro/physion/physiol/reppeper.htm). Paršelių mirtingumas siekia (apie 15 %) dažniausiai įvyksta paršiavimosi metu. Tai turi įtakos neatsidaręs gimdos kaklelis, per stiprūs sąr÷miai, neteisinga paršelių iš÷jimo pad÷tis, žuvę ar išsigimę paršialiai gimdoje, susiaur÷jus lytiniams takams.
įvyksta nukraujavus, atsiskyrus placentai, sutrikus kraujo cirkuliacijai. Kraujo krešamumas padid÷ja pažeidus placentą. Tai sąlygoja paršelių hipoksijos atsiradimą, d÷l kurios paršeliai uždūsta. Asfikcija gali būti dalin÷ ir visiška. Patekus į kv÷pavimo takus gimdos skysčiams, gleiv÷ms taip pat įvyksta deguonies badas. Pra÷jus 3 – 4 min. nuo deguonies trūkumo, paršialiams dar galima pad÷ti ( Šveistys J ir kiti 2005m. ).
2.12 METŲ LAIKO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJAI
Pramoniniuose kompleksuose yra pasteb÷ta, kad metų laikas didel÷s reikšm÷s paršingumui neturi. Atliktas tyrimas ir duomenų analiz÷ rodo, kad vasaros periodu apvaisintų paršavedžių yra apie 70 – 75%, o žiemos periodu apie 89%. Manoma, kad neigiama įtaka reprodukcijai turi ir dienos pailg÷jimas iki 12 – 16 valandų. Per parą 18 val. apšvietimo sąlygomis, turi geriau išreikštą lytinį cikliškumą, efektyvesnis apvaisinimas. Šviesa skatina gonadotropinių hormonų išsiskyrimą, tad gerina vislumą (Lazaraitis B. 1988m.).
Rujos pasireiškimą veikia daug faktorių: sezonas, aplinkos temperatūra, fotoperiodas, nesubalansuotas racionas, stresas, laktacijos trukm÷, vadyba. D÷l neigiamų veiksnių sutrinka endokrinin÷s sistemos veikla, d÷l to organizme sutrikdomos reprodukcinių hormonų balansas ir kiaul÷ms pasireiškia anestrus būkl÷ (Kerzien÷ ir kiti 2000m.).
Santykin÷s oro dr÷gm÷s sumaž÷jimas, bei temperatūros kaita turi didelę reikšmę reprodukcijai. Esant aukštai temperatūrai kiaulių organizme esantys riebalai apsunkina jos prisitaikymą prie pakilusios temperatūros. Taip pat pakilusi temperatūra neigiamai veikia lytinius organus, o tap pat kiaušialąstes ir embrionus. Ypač pavojinga antroji paršingumo pus÷, kadangi aukšta temperatūra įtakoje embrionų žuvimą. Yra nustatyta, kad vasaros laikotarpiu laikas nuo paršelių nujunkymo iki apvaisinimo pailg÷ja iki 10 dienų. Manoma, kad aukšta oro temperatūra vasarą pirmaparšes veikia stipriau, nei vyresnes – suaugusias paršavedes. Vasaros laiku didesn÷ galimyb÷ pasireikšti streso faktoriui, kuris gali būti vienas iš neigiamų veiksnių. Patiriant kiaul÷ms stresą žymiai padid÷ja adrenalino kiekis kiaulių kraujyje, o tai blokuoja pogumburio ir hipofizis gonadotropinių hormonų išsiskyrimą. Laikant kiaulaites aukštesn÷je nei 300C temperatūroje ilgą laiką turi įtakos ir rujai, kuri tampa nereguliari ar visai išnyksta. Žinoma, kad atveda 0,5 paršelio
mažiau nei žiemą
(http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpager/repro/physion/physiol/reppeper.htm). Apšvietimas taip pat labai svarbus. Šviesa teigiamai veikia organizmą, aktyviną medžiagų apykaitą.
Tačiau per daug didelis apšvietimas(daugiau kaip 200 liuksų)dirgina gyvulius ir sumažiną priesvorius. Per mažas apšvietimas slopina gyvulių reprodukcines savybes (H. H. Михайлов 1973m.).
Žiemos laikotarpiu, esant – 15 – 18 0C temperatūrai kiaulių apvaisinimo ir vislumo sumaž÷jimo nepasteb÷ta (Karvelien÷ B. 2006m.).
Kalbant apie nesubalansuotą racioną, reik÷tų atkreipti d÷mesį į jaunas paršavedes. O jas reikia šerti gausiai, nes jos pačios dar auga. Jaunos paršaved÷s per paršingumo laikotarpį, turi priaugti 50 – 55 kg., o suaugusi 35 – 40 kg (Jančien÷ I. 2005m.). Šeriant paršavedes svarbu, kad jos būtų nei per daug liesos, nei nutukusios. Riebios paršaved÷s sunkiai paršiuojasi, dažnai būna nepieningos.
Kergiamoms ir paršingoms paršaved÷ms gali būti taikomos individualus š÷rimas, sudaroma geresn÷ veterinarin÷ priežiūra, tokias paršavedes patogu s÷klinti, gyvuliai mažiau traumuojami ir d÷l to mažiau atvedama negyvų paršelių, lengviau mechanizuoti m÷šlo valymą. Individualiai neparšingos ir paršingos paršaved÷s gali būti laikomos uždaruose boksuose arba pririštos. Tačiau pasteb÷ta, kad individualiai laikomos paršaved÷s nutunka, d÷l to pablog÷ja reprodukcija, sunkiai pastebima ruja (Šiukščius ir kiti 2002m.).
2.13 STRESO FAKTORIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Streso faktoriaus- tai vienas iš stipriausių veiksnių veikiančių kiaulių lytines funkcijas . Stresiniam sindromui diagnozuoti naudojamas specifinis DNR markeris - Hal genas. Lietuvos veislin÷se bandose vidutiniškai 97,26 % Lietuvos baltųjų kiaulių yra atsparios stresui, o 2,74% kiaulių yra šio geno nešiotojos. Švedijos jorkšyrų vidutiniškai 93,42 % yra atsparios stresui, o 6,58% kiaulių yra šio geno nešiotojos. Vokiečių landrasų vidutiniškai 72,5 % yra atsparios stresui, o 26,1% kiaulių yra šio geno nešiotojos. Taip pat 1,3 % m÷sinio tipo kiaulių yra jautrios stresui Jautriausios stresui pramoniniuose kompleksuose auginamos kiaul÷s. D÷l streso kiaulių kraujyje padaug÷ja adrenalino kiekis , o tai blokuoja lytinių hormonų išsiskyrimą. Stresas per CNS , endokrininę , imuninę sistemas veikia kiaulių biologiją ir vienas ryškesnių jo pasireiškimo požymių yra — pablog÷ja kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s: didesnis kiaulių embrioninis mirtingumas , daugiau negyvų paršelių , tod÷l maž÷ja vislumas , sunkiau pastebima ruja ir subrendimo amžius (Miceikien÷ I. 2005m.; Jokubka R.2001m.).
Streso faktoriai išskiriami : cheminius (sieros vandenilio, amoniako, anglies dvideginio koncentracijos padid÷jimas ,įvairūs farmakologiniai preparatai). Trauminiai(kastracija , ženklinimas, injekcijos, retai kaulų lūžiai), š÷rimo(staigus raciono pakeitimas ), technologiniai (pergrupavimas, pervarymas, didel÷ gyvulių koncentracija) transportavimo ra labai daug nuomonių , kad transportavimo stresas turi teigiamą įtaką paršaved÷s lytin÷ms funkcijoms. Buvo nustatyta 1990m. kad, kiaules veikiant transportavimo stresu pasireišk÷ rujos požymiai greičiau , nei veikiant kuiliu (Riškevičien÷V. 1993m.; Jančien÷ I. 2005m; Šiukščius A. 2002m.). Fiziniai (aukšta arba žema temperatūra, dideli santykin÷s oro dr÷gm÷s svyravimai), iologiniai (vakcinacija, gydymas), ranginiai (suformavus naujas grupes), eksperimentiniai, gamtin÷s klimatin÷s sąlygos - karšto klimato juostose paršavedžių reprodukcines savyb÷s maž÷ja , o paršingumo trukm÷ ilg÷ja 1-1.5 dienos (Jančien÷ I. 2005m; Čepulis R. ir Vedeckas R. 2003m.).
2.14 RUJOS NEPASIREIŠKIMO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Rujos nepasireiškimas - tai daugiau yra pasekm÷ , nei faktorius , kurią sukelia hipofiz÷s funkcijos sumaž÷jimas , gausus paršavedžių pieningumas , mikroelementų ir vitaminų stoka racione. Taip pat paršavedžių lytin÷s sistemos išsivystymas - vislumas labai priklauso nuo lytinių organų dydžio. ( Jančien÷ I. 2005m.; Čepulis R. ir Vedeckas R. 2003m.; Šiukščius A. ir kiti 2002m. ).
2.15 NEPILNAVERČIO ŠöRIMO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Nepilnavertis š÷rimas -sutrikus medžiagų apykaitai , kiaulių lytinis ciklas tampa nereguliarus . Rujos metu subrendę folikulai ovuliuoja v÷liau , vyksta kiaušialąsčių degeneracija, o liuteinizuojančio hormono (LH) koncentracijos kraujuje pikas būna labai mažas arba jo visai nebūna . Sutrikus medžiagų apykaitai d÷l prasto š÷rimo , kiaulių apsivaisinimas tesiekia
vidutiniškai 50%. Tokių kiaulių pagrindin÷ nevaisingumo priežastis yra ankstyvasis embrioninis mirtingumas , kuris yra kliniškai nepastebimas. Taip pat svarbu paršingų paršavedžių neperšerti ypač pirmomis 80-85 dienomis. (Šiukščius A. 2002m.; Klimien÷ ir kiti 2002m.; Šveistys J. 2000m ; Kulpys E. 2002m.).
Taip pat didel÷s reikšmes turi ir kombinuotuose pašaruose esantys toksinai : ochratoksinas, vomitoksinas, zearalenonas ir kiti. Yra nustatyta , kad kiaulaičių šertų kombinuotu pašaru su 0,66 mg/kg zearalenono , 4,8Vai. (11%) pailg÷jo ruja ir 3,2 vai. (16,2%) stov÷jimo refleksas , Kiaušidžių tūris buvo 6,49cm3 (40,1%), svoris - 6,32 g (35,2%)- lyginant su kiaulaičių šertu detoksikuotu kombinuotu pašaru.(Šiukščius A. ir kiti 2002m.)
2.16 RUJOS NUSTATYMO METODAI
Dažniausiai ruja nustatome pagal jos metu pasireiškiančius organizmo pakitimus. Dažniausiai kiaulait÷ms padid÷ja nervinis dirglumas, suintensyv÷ja dom÷jimąsis patinu, pasikeičia balsas ( dažniausiai žviegia ). Taip pat rujojančių kiaulaičių apetitas sumaž÷ja ar visiškai pradingsta. Iš išorinių matomu pakitimų matoma raudona, paburkusi vulva, pagaus÷ja lytinių takų gleivių išsiskyrimas. Rujojanti kiaul÷ stovi susikuprinusi, „karpo ausim“(http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpager/repro/physion/physiol/reppeper.
htm).
Ruja nustatoma atliekant įvairius veiksmus: • Apkabinant kiaulę per nugarą;
• Keliant kiaulę už pasl÷psnio;
• Spaudžiant kiaulei šoną kumščiu ar keliu; • Kišant pirštus į lytinį plyšį;
• Jojant ant nugaros.
Rujos metu hipofiz÷ išskiria oksitociną, kuris dalyvauja spermos nešime, o taip pat kraujyje padaug÷ja estrogenų. Ovuliacijos metu subrendę dideli folikulai kiaušid÷se iššaukia estrogenų piką kraujyje, bei tuo pačiu metu pakyla LH banga. Folikulai sprogsta maždaug 42 h laikotarpyje po LH bangos. Ankščiau ovuliacijos pasireiškia per 24 h, o v÷liausiai per – 60 h nuo rujos piko. Tai yra svarbu, nes ovuliavę kiaušin÷liai gyvena tik 8 – 12 val. Geriausia kiaules s÷klinti 12 val. prieš ovuliaciją. Rekomenduojama s÷klinti 2 kartus ir 12 val. tarpu prieš ovuliaciją ir
pakartoti po 24 val. Jei po kergimo ar s÷klinimo praeina daugiau kaip 24 val. sumaž÷ja spermatozoidų aktyvumas apvaisinti kiaušin÷lius (Klimas R. 1999m.).
Ovuliacijai pasibaigus ir iš÷jus kiaušin÷liams, folikulo sprogimo vietoje susidaro kraujo krešulys. Pra÷jus kelioms valandoms po ovuliacijos, folikulų ląstel÷se greitai keičiasi, virsta naujomis ląstel÷mis o po kelių dienų virsta geltonojo kūno ląstel÷mis. Jos išskirdamos progesteroną, kuris atsako už gimdos pasiruošimą zigotų pri÷mimui, rujos nutrūkimui.
Iš folikulų kiaušin÷liai išeina po 40 val. nuo rujos pradžios. Kiaušin÷liai po ovuliacijos patenka į kiaušintakį, čia jiems jud÷ti padeda susitraukin÷dami raumenys. Į gimdą apvaisinti kiaušin÷liai patenka maždaug po 3 – 4 dienų. Dešimtą dieną po rujos prasideda embrionų implantacija (Čepulis R. ir kiti 2003m.).
2.17 VEISLöS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Taip pat paršaved÷s veisl÷s įtaka. Tyrimais yra nustatyta, kad grynaveislių Lietuvos baltųjų paršavedžių vidutinis vislumas yra 10,41 paršelio (atskirų šeimų paršavedžių - nuo 8,74 iki 11,30 paršelio), pieningumas 54,94 kg (atskirų šeimų paršavedžių - nuo 50,48 iki 58,58 kg). Lietuvos baltosios bekoninio tipo paršavedžių vidutinis vislumas 10,45 paršelio ( atskirų šeimų paršavedžių - nuo 9,06 iki 10,77 paršelio), pieningumas 53,26 kg ( atskirų šeimų paršavedžių - nuo 47,10 iki 56,89 kg). Lietuvos baltosios m÷sinio tipo paršavedžių vidutinis vislumas 10,37 paršelio (atskirų šeimų paršavedžių - nuo 9,90 iki 10,73 paršelio), pieningumas 52,97 kg ( atskirų šeimų paršavedžių - nuo 50,40 iki 54,35 kg) (Klimas R. 1999m., Šveistys ir kiti 2005m.).
2.18 SELEKCIONUOJAMIEJI REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ POŽYMIAI
Kiaulių reprodukcija – vienas iš svarbiausių požymių. Deja, genetinis šių požymių progresas menkas d÷l mažų paveld÷jimo koeficientų (0,06 – 0,10).
Vertinant gyvulius pagal reprodukcines savybes dažniausiai įvertinamas jų vislumo rodiklis. Vislumas – tai per visą gyvenimą ar per metus atvestų palikuonių skaičius, arba vidutinis atvestų palikuonių skaičius vadoje.
Vislumas priklauso nuo gyvulių rūšies, paveldimų savybių, š÷rimo, priežiūros ir laikymo sąlygų. ÷l š÷rimo ar laikymo sąlygų vislumas gali sumaž÷ti ar padid÷ti. Norint didinti gyvulių vislumą, reikia, kad reproduktoriai ir patel÷s būtų sveiki, normaliai įmitę, gautų pilnavertį pašarą. Didelę įtaką turi vitaminas E. Jo trūkstant gali žūti embrionas patel÷s organizme, o patinams sutrikti spermos susidarymas. Vislumas keičiasi priklausomai nuo gyvūlių amžiaus. Labai jauni ir labai seni gyvuliai yra mažiau vislūs.
Yra nustatyta, kad trumpinant žindymo periodą, galima gerokai padidinti paršavedžių vislumą. Iš 2 lentel÷s duomenų matome, kad nujunkant paršelius 60 dienų, paršaved÷ per metus gali paršiuotis tik 2 kartus, o jeigu 10 dienų – 2,9 karto. Taigi paršaved÷s vislumas padid÷ja 25 -30%. Pršavedžių vislumą galima didinti hormoniniais preparatais.
2 lentel÷. Ryšys tarp paršelių nujunkymo laiko ir apsiparšiavimų per metus
Paršelių nujunkymo laikas dienomis Rodikliai
60 45 30 20 10 4
Apsiparšiavimų skaičius per metus
2,02 2,2 2,42 2,59 2,8 2,8
Paršelių skiačius iš vienos paršaved÷s per metus
20 22 24 26 28 28
Ekspermento, vykdyto JAV, metu, dešimtyje kartų sintetin÷s kelių veislių linijos kiaul÷s buvo atrenkamos pagal maksimalų ovuliacijų skaičių. Šiuo atveju požymių paveld÷jimas buvo lygus 0,4-0,5; 9-10-oje kartose vienai paršavedei teko 18,5 ovuliacijos, kaip paprastai paršavedei tenka 3-4,5 ovuliacijos mažiau. Per vieną kartą ovuliacijų skaičius padid÷jo 0,49. Bet paršelių skaičius vadoje did÷jo tik 0,06 paršelio. Taigi, per 10 kartų buvo pasiektas vados
padid÷jimas 0,6 paršelio. Tai paaiškinama 1,6% embrionų žuvimu vienoje kartoje. Tod÷l vykdant selekciją pagal vislumą reikia atsižvelgti į ovuliacijų skaičių ir embrionų žuvimą.
Pasteb÷ta tendencija, kad kuo daugiau paršelių atvesta vadoje, tuo l÷čiau jie auga (žr. 3 lentel÷).
3 lentel÷. Paršelių augimo priklausomyb÷ nuo jų skaičiaus vadoje. Vieno paršelio vidutinis svoris, kg
Atvestų paršelių skaičius
gimusių 3 savaičių 8 savaičių
1 – 5 1,42 6,01 18
6 – 10 1,27 5,11 15,1
11 – 15 1,18 4,72 13,8
16 – 21 1,08 4,49 13,3
2.19 REPRODUKCINIŲ POŽYMIŲ PAVELDIMUMAS IR TARPUSAVIO RYŠYS
Požymio paveld÷jimas išreiškiamas paveld÷jimo koeficientu. Paveld÷jimo koeficientas parodo, kokia dalis požymio išsivystymo priklauso nuo gyvulio paveldimųjų savybių arba genotipo. Ištirta, kad kiaul÷ms mažiausiai paveld÷jimo koeficientai gaunami požymiais, susijusiems su reprodukcinemis savyb÷mis (4 lentel÷). Vidutiniam kiaulių priesvoriui per parą ir pašarų sunaudojimui nustatyti vidutiniai paveld÷jimo koeficientai. Kiaulių m÷sin÷s savyb÷s (skerdienos pusel÷s ilgis, „raumenin÷s akies“ plotas ir kiti) turi aukštus paveldimumo koeficientus.
4 lentel÷. Įvairių kiaulių požymių paveld÷jimo koeficientas (pagal Šveistys 1997m.)
Požymis Paveld÷jimo koeficientas ( h 2 )
Gimusių paršelių skaičius 0,05 – 0,19
Atjunkytų paršelių skaičius 0,05 – 0,19
Pieningumas 0,20 – 0,30
Atjunkytų paršelių svoris 0,15 – 0,30
Pašarų sąnaudos 0,2 – 0,6
Kūno ilgis 0,50 – 0,60
Skerdienos pusel÷s ilgis 0,40 – 0,60
„Raumenin÷s akies“ plotas 0,45 – 0,55
M÷sos kiekis skerdienoje 0,30 – 0,70
Lašinių storis 0,20 – 0,40
Mažas vislumo paveld÷jimo koeficientas rodo mažą masin÷s atrankos efektyvumą. Įmanoma padidinti šio požymio paveldimumą ne tik įprastais selekcijos metodais ir vykdant kryžminimą tarp veislių, bet ir naudojant reprodukcijai ypatingai vislių linijų gyvulius.
Koreliacijos koeficientai tarp požymių atskirų grupių viduje (reprodukcin÷s savyb÷s, m÷sin÷s savyb÷s, pen÷jimosi savyb÷s) yra aukštesni, negu tarp požymių iš skirtingų grupių. Labai aukštas fenotipin÷s koreliacijos koeficientas nustatytas tarp gimusių paršelių skaičiaus vadoje ir nujunkytų paršelių skaičiaus(žr. 5 lentel÷).
5 lentel÷. Genotipin÷ (rg)ir fenotipin÷ (rp) koreliacija tarp kai kurių kiaulių požymių
(pagalLazaraitis 1988m.)
Koreliuajantys požymiai rg rp
Amžius pasiekus lytinį subrendimą – m÷sos kokyb÷ - 0,3- -0,77 - Amžius pasiekus lytinį subrendimą – pašarų panaudojimo efektyvumas 0,7 - Amžius pasiekus lytinį subrendimą – amžius, pasiekus 100 kg masę 0,6 - Gimusių paršelių skaičius – atjunkytų paršelių skaičius 0,35 0,5 – 0,8
Paršelių mas÷ 21 d. – paršelių išsaugojimas 0,35 -
Spenių skaičius - vislumas - 0,34
Spenių skaičius - pieningumas - 0,39
Vykdant kiaulių selekciją pagal atsparumą stresui (halotanui) galima padidinti gimusių paršelių vadoje skaičių 0,4 paršelio ir nujunkomų paršelių skaičių 0,13 paršelio.
Kiaulių selekcijos efektyvumas priklauso nuo atrankos intensyvumo, bandos savybių vertinimo tikslumo ir atrankos, genetinio kintamumo ir ryšių tarp požymių, intervalo tarp kartų. Genetinis požymių kintamumas leidžia s÷kmingai vykdyti selekciją eil÷je kartų. Eksperimentai vykdyti daugelyje kartų, siekiant sumažinti lašinių storį, parod÷, kad vienoje kartoje lašinių storis sumaž÷ja 0,5-1,1 mm. Jorkįyrų ir Diurokų veislių kiaul÷ms lašinių storis vienoje kartoje sumaž÷ja 0,5-0,6 mm pirmosiose 11-13 kartų ir 0,9-1,1 mm – 15-17-toje kartose.
Kiaulių selekcijos m÷sos kokyb÷s gerinimo kryptimi pasekoje sumaž÷ja gyvulių atsparumas stresams. Skirtingose veisl÷se stresui jautrių gyvulių skaičius svyruoja nuo 0 iki 96%. Tokių gyvulių m÷sa blyški ir vandeninga. Taip pat pablog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s ir gyvibingumas. Būtina sukurti metodus, kurie nutrauktų nepageidaujamą korealiacinį ryšį tarp didesnio jautrių stresui gyvulių raumeningumo procento, mažesnio vislumo ir didesnio kritimų skaičiaus tarp šių gyvulių.
Pagal visų veislių paršavedžių kompiuterizuotoje kiaulių veislininkyst÷s informacin÷je sistemoje 2002 m. pradžioje sukauptas paršavedžių duomenis apskaičiuoti Lietuvos baltųjų kiaulių
reprodukcinių savybių fenotipin÷s korealiacijos koeficientai parodyti 6-oje lentel÷je. Iš jos duomenų matome, kad didžiausias teigiamas korealiacijos koeficientas nustatytas tarp gimusių gyvų ir 21 dienos amžiaus paršelių skaičiaus (rp=0,94). Paršavedžių pieningumas statistiškai patikimai
korealiavo su paršelių skaičiumi (rp=0,58) ir vidutiniu svoriū 21 dienos amžiuje (rp=0,20). Tarp
paršingumo trukm÷s ir gimusių bei gimusių gyvų bei 21 dienos amžiaus paršelių skaičiaus nustatyta nedidel÷ neigiama korealiacija (r =-0,03- 0,15) (Kerzien÷ ir kiti 2000m.).
6 lentel÷. Lietuvos baltųjų kiaulių reprodukcinių savybių fenotipin÷s korealiacijos koeficientai (rp). Požymiai Atvestų negyvų paršelių skaičius Atvestų gyvų paršelių skaičius Paršelių skaičius 21 d. vadoje Vidutinis paršelių svoris 21 d. vadoje Pieningumas kg Embrioninis laikotarpis, d. Atvestų paršelių skaičius 0,28*** 0,68*** 0,65*** - 0,13*** 0,50*** - 0,03 Atvestų negyvų paršelių skaičius - 0,52*** - 0,48*** 0,51*** - 0,14*** 0,16*** Atvestų gyvų paršelių skaičius 0,94*** - 0,50*** 0,55*** - 0,15*** Paršelių skaičius 21 d. vadoje - 0,53*** 0,58*** - 0,14*** Vidutinis paršelių svoris 21 d. vadoje 0,20*** 0,22*** Pieningumas, kg 0,16***
Tarp Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių (n= 462) reprodukcinių ir pen÷jimosi ir m÷sinių savybių nustatyta neženklūs teigiami ir neigiami fenotipiniai korealiacijos koeficientai (žr. 7 lente).Tarp lašinių storio ir atvestų paršelių skaičiaus bei paršavedžių pieningumo nustatyta nedidel÷ neigiama korealiacija. Tarp raumeningumo ir reprodukcinių savybių korealiacijos koeficientai svyravo nuo -0,04 iki 0,23.
7 lentel÷. Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių reprodukcinių bei pen÷jimosi ir m÷sinių savybių fenotipin÷s korealiacijos koeficientai (rp) Požymiai Lašinių storis ties paskutin iu šonkauli u, mm Pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio Priesvoris per parą, g Skerdienos pusel÷s ilgis, cm Raumenin -gumas % Raumens plotas, cm2 Kumpi o svoris, kg Amžius dienomis pasiekus 100kg Atvestų paršelių sk. - 0,04 0,04 - 0,07 - 0,02 - 0,04 - 0,04 - 0,03 0,06 Atvestų negyvų paršelių sk. - 0,09 - 0,04 0,03 - 0,07 0,11 0,15 0,08 - 0,06 Atvestų gyvų paršelių sk. 0,04 0,06 - 0,08 0,03 0,12 0,15 - 0,09 0,10 Paršelių sk. 21 d. vadoje 0,07 0,06 - 0,08 0,03 0,13 0,17 - 0,07 0,10 Vidutinis paršelių svoris 21 d. vadoje - 0,19 - 0,12 0,12 0,09 0,23 0,18 0,13 - 0,14 Pieningumas, kg - 0,18 - 0,06 0,11 0,15 0,21 0,04 0,06 - 0,10
2.20 GENETINIAI FAKTORIAI ĮTAKOJANTYS PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINES SAVYBES
Ištirta, kad mažiausi paveld÷jimo koeficientai gaunami požymiams, susijusiems su reprodukcin÷mis savyb÷mis (Kerzien÷ S. 2004m.).
8 lentel÷. Požymių priklausomyb÷ nuo paveld÷jimo
Požymis Paveld÷jimo koeficientas(h2)
Atvestų paršelių skaičius 0.05-0.19 Atjunkytų paršelių skaičius 0.05-0.19
Pieningumas 0.20-0.30
Atjunkytų paršelių svoris 0.15-0.30
Genetiniai faktoriai įtakojantys paršavedžių reprodukcines savybes - tokie kaip šeima sudaro nuo 5,5 iki 18,5%, linija nuo 4,8 iki 10,4% (Kerzien÷ S.; Juozaitien÷ V. 2002m.)
2.21 MIŠRINIMO ĮTAKA KIAULIŲ REPRODUKCINöMS PENöJIMOSI IR MöSINöMS SAVYBöMS
Pramoninis mišrinimas – tai dviejų ar daugiau kiaulių veislių poravimas, siekiant gauti pirmos kartos mišrūnus, skirtus pen÷jimui(m÷sai). Mišrūnai veislei nepaliekami. Pramoninis mišrinimas gali būti dviejų rūšių: paprastas (kai mišrūnų gavimui poruojamos dvi veisl÷s) ir sud÷tingas (kai mišrūnų gavimui poruojamos trys ir daugiau kiaulių veislių). Tačiau šiandien jau nepatenkina ir skirtingų veislių pramoninis mišrinimas, nes ne visuomet gaunamas pastovus heteroz÷s efektas ir reikiamos kokyb÷s standartin÷ produkcija. Šiam tikslui pasiekti nuo paprasto pramoninio mišrinimo pereinama prie hibridizacijos, tai yra pagal ribotą požymių skaičių sukurtų
pasižymintis sparčiu brendimu, gerai apmokantys pašarus, gaunama geros kokyb÷s standartin÷ produkcija.
Hibridizacija – aukščiausia pramoninio mišrinimo forma, kai naudojant atitinkamus atskirų veislių, tipų ar linijų kiaulių derinius gaunami norimo standartinio produktyvumo hibridai. Esant hibridinei kiaulininkystei paršavedžių produktyvumas padid÷ja 8 – 10 proc., pager÷ja penimo prieauglio augimas, sumaž÷ja pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio 0,3 – 0,5 p. v ir žymiai pager÷ja m÷sin÷s savyb÷s, lyginant su pradin÷mis formomis (veisl÷mis) (Džiaugys V. 1994m.).
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8 – 500 (Valstyb÷s žinios, 1997 11 28 Nr. 108) bei poįstatyminių aktų - Lietuvos Respublikos valstybin÷s veterinarijos tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4 – 361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimų moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4 – 16)
Darbas atliktas 2009 metais Jonavos raj. „Beržų kompleksas“ . Remiantis komplekso zooveterinarin÷s tarnybos vedamais paršavedžių reprodukcijos kontrol÷s žurnalais išanalizavome paršavedžių reprodukcijos rodiklius už paskutinius penkis metus (2005; 2006; 2007; 2008 ir 2009).
Remiantis jų pateiktais duomenimis išanalizavome sekančius rodiklius: - s÷klintų paršavedžių skaičių,
- apsivaisinimą po pirmo s÷klinimo, - apsivaisinimą po pakartotinio s÷klinimo,
- apsiparšavusių paršavedžių po s÷klinimų skaičius, - atjunkytų paršavedžių skaičius,
- gauta vadų iš paršaved÷s, - paršingumo trukm÷ ( d. ), - laktacijos trukm÷ ( d. ),
- atjunkytų paršelių skaičius iš vienos paršaved÷s per metus, - atvestų gyvų ir negyvų paršelių skaičius,
- krito atvestų paršelių prie paršaved÷s, - mumifikuotų paršelių skaičius vadoje,
STATISTINö DUOMENŲ ANALIZö
Analiz÷s rezultatai ir statistiniai duomenys apskaičiuoti naudojant kompiuterinę programą Mikrosoft Exel 2007. Šia programa apskaičiuoti statistinių duomenų aritmetiniai vidurkiai ( Xv ) ir vidurkio paklaidos ( +-Sx ) patikimumas. Skirtumas buvo laikomas statistiškai
4. TYRYMŲ REZULTATAI
4.1 TRUMPA UAB „Beržų kompleksas“ VEIKLOS CHARAKTERISTIKA
UAB „Beržų kompleksas“ įkurta 1976m. kaip Beržų tarpūkin÷ gyvulininkyst÷s įmon÷. 1991 m. perregistruota ir pavadinta Beržų gyvulininkyst÷s įmone. 1993 m. privatizuota ir jos pagrindu įkurta akcin÷ bendrov÷ „Beržų kompleksas“. Bendrov÷ perregistruota į uždarąją akcinę bendrovę 2002m. į „Beržų kompleksas“. Bendrov÷s veiklos pradžioje buvo auginamos tik kiaul÷s. 1995 m. pastatyta skerdykla, prad÷jo veikti m÷sos perdirbimo cechas. M÷sos perdirbimo cecho gamybiniai paj÷gumai leidžia visas komplekse užaugintas kiaules skersti vietoje ir gaminti m÷sos gaminius. Įmon÷je dirba 200 darbuotojų. Per paskutinius 3 metus UAB „Beržų kompleksas“ įgyvendino nemažai modernizacijos darbų. Įvykdyta modernizacija pilnai atitinka nacionalinius ir Europos Sąjungos keliamus higienos, veterinarijos, sanitarijos, maisto kokyb÷s, gyvulių gerov÷s ir aplinkosaugos reikalavimus bei standartus. Per 2004-2005 m. UAB „Beržų kompleksas“ modernizavo kiaulių skerdyklą ir m÷sos perdirbimo cechą. Atlikus bendrov÷s rekonstrukciją buvo gautas ES veterinarijos priežiūros numeris (sertifikatas), suteikiantis teisę parduoti produkciją ES šalyse.
Pagrindiniai UAB „Beržų kompleksas“ gaminami ir parduodami produktai yra:
• Kiaulių pardavimai skerdena;
• Kiaulių pardavimai gyvu svoriu;
• Subproduktai;
• M÷sos pusfabrikačiai;
• Dešros ir rūkyti gaminiai;
4.2 PPARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJOS RODIKLIŲ ANALIZö (2005 -2009 m.)
Atlikus Jonavos rajono „Beržų kompleksas“ paršavedžių reprodukcijos analizę už paskutinius 5 metus ( 2005 – 2009 m.) nustatyta, kad jame laikoma pakankamai didelis paršavedžių skaičius. Per paskutiniuosius 5 metus buvo s÷klinta 6318 -7024 kiaul÷s ( žr. 9lentel÷ ).
9 lentel÷.S÷klinimo ir apsivaisinimo rodikliai.
Metai S÷klinta paršavedžių sk. S÷klinta vidutiniškai per m÷nesį sk. Apvaisinimas % Pakartotinai s÷klinta % 2005 6318 525,03 +- 68,0 88,96 +- 1,0 11,04 +- 1,0 2006 6509 536,92 +- 76,3 87,26 +- 0,60 12,74 +- 0,60 2007 6813 555,33 +- 84,0 86,45 +- 1,0 13,55 +- 1,0 2008 7166 584,83 +- 02,79 85,61 +- 0,61 14,39 +- 0,61 2009 7024 568,42 +- 1,02 84,45 +- 0,60 17,16 +- 0,62
S÷klinimo ir apsivaisinimo rodikliai.
Remiantis tyrimų duomenimis, atskirais metų m÷nesiais (žr. lentel÷s priede), s÷klinamų paršavedžių skaičius maž÷jo nuo rugpjūčio m÷nesio (2005 m.) ir mažiausiai buvo s÷klinta lapkričio ir gruodžio m÷nesiais.
Norint gauti iš paršaved÷s nemažiau 2 apsiparšavimus daugiausiai paršavedžių yra s÷klinama pirmoje metų pus÷je. I- oje metų pus÷je s÷klinamų paršavedžių skaičius sudar÷: 2005m. – 75,60 %, 2006 m. – 66,15 %, 2007 m. – 64,49 %, 2008 m. – 72,63 %, 2009 m. – 71,75 %(žr.priede 1 lentel÷se).
Mažiausiai paršavedžių buvo s÷klinta 2005 – 2009m. lapkričio gruodžio m÷nesiais. Šiais paskutiniais metų m÷nesiais buvo s÷klinta 2005m. – 0,02 %, 2006m. – 0,042 %, 2007m. – 0,06 %, 2008m. – 0,06 %, 2009m. – 0,05 %(žr. priede 1 lentel÷se).
Analizuojant s÷klintų paršavedžių apsivaisinimą tenka pasteb÷ti, kad atjunkinus paršelius, po pirmojo s÷klinimo apsivaisino gana didelis paršavedžių skaičius. Per paskutiniuosius 5 metus po pirmo s÷klinimo mažiausias apvaisinimo procentas buvo 2009m. 84,45%, o 2005m. buvo didžiausias – 88,96 % paršavedžių (žr. 9lentel÷). Ruja pasikartoja ir teko s÷klinti pakartotinai mažiausias procentas 2005m. - 11,04%, o didžiausias pakartotinis s÷klinimas buvo 2009m. – 17,16% (žr. 9lentel÷). Teigiama tai, kad paršavedžių apsivaisinimas visais metų m÷nesiais beveik yra tolygus ir yra ne mažesnis kaip 82,6 %. Tai rodo gan gerą kuilių reproduktorių spermos kokybę. O tai pasiekiama šeriant kokybiškai subalansuotu racionu, sudarant geras zoohigienines sąlygas, ypač vasaros metu. Žinoma, kad aukšta aplinkos temperatūra blogina spermos kokybę, maž÷ja spermatozoidų aktyvumas. Pakartotinai mažiausiai s÷klinta, priklausomai nuo analizuojamų metų, liepos, rugpjūčio, gruodžio m÷nesiais. Tačiau sprendžiant pagal apvaisinimą po s÷klinimo, galima teigti apie pilnavertį paršavedžių ir kuilių reproduktorių š÷rimą.
10 lentel÷. Apsiparšiavimo rodikliai
Apsiparšavo viso: Apsiparšavo iš
pakartotinių s÷klinimų Atjunkyta paršavedžių Metai sk. % sk. % Užpajamuota paršelių sk. sk. % 2005 5108 80,84 82,13 0,2 54558 4978 97,45 2006 5077 77,99 84,07 1,37 55232 5040 99,27 2007 5288 77,62 81,25 1,0 58915 5228 98,86 2008 5351 74,67 75,38 1,27 60767 5347 99,92 2009 5304 75,51 73,79 1,39 59653 5260 99,17
Kiaulių paršingumo trukm÷ yra 114 – 116 dienų. Išanalizavus apsiparšavusių kiaulių skaičių pasteb÷ta, kad ne visos paršaved÷s sulaukę paršingumo pabaigos atved÷ paršelius. Per 2005m. nesiparšavo 19,16 %, 2006m. – 22,01 %, 2007m. – 22,41 %, 2008m. – 25,33 %, 2009m. – 24,49 % nustatyta paršingų paršavedžių.
Nesiparšavusių paršavedžių skaičių galima paaiškinti dalinai netikslia paršingumo diagnostika ultragarsiniu aparatu.
Yra pasteb÷ta nežymi metų laiko įtaka paršavedžių vislumui.Tai nustatyta kiaul÷ms kurios buvo s÷klintos lapkričio ir gruodžio m÷nesiais 2006m.. Iš s÷klintų lapkričio m÷n. nesiparšavo 42,64 %, o tų pačių metų gruodžio m÷n. 18,52 % (žr. priede 1 lentel÷ 2006m.).
Pasteb÷ta nemažas nesiparšavusių skaičius s÷klintų 2006m. ir vasaros metu. Iš liepos m÷nesį s÷klintų 623 paršavedžių neatved÷ paršelių 20,23 %, 2007m. – 16,94 %, 2008m. – 14,38 %, o 2009m. – net 34,16 (žr. priede 1 lentel÷ 2005 – 2009m.)
Apibendrinant galima teigti, kad matomai ne visai tiksliai diagnozuojamas paršingumas ultragarsinio aparato pagalba. Reikia sutikti su literatūroje skelbiamų embrioniniu mirtingumu, kuris matomai yra ne mažesnis nei 15,0 % (Šiukščius A. ir kiti 2002m.).
4.3 PARŠAVEDŽIŲ VISLUMO POTENCINöS GALIMYBöS
Ekonomiškai šeimininkaujant per metus iš paršaved÷s galima gauti 2 – 2,5 apsiparšavimų.
11 lentel÷. Paršingumo, laktacijos trukm÷s ir gautų paršelių vadų dinamika.
Paršingumo trukm÷ d. Gauta vadų iš paršaved÷s sk. Laktacijos trukm÷ d. Atjunkyta paršelių vadoje sk. Atjunkyta paršelių iš paršaved÷s per metus sk. Atjunkomo paršelio svoris kg. Laikotarpis nuo paršelių nujunkymo iki rujos d. Metai d. + - sk. + - d. + - sk. + - sk. + - kg. + - d. + - 2005 116,1 0,04 2,26 0,01 29,44 0,39 10,35 0,04 21,87 0,36 7,16 0,01 9,86 1,17 2006 116,3 0,15 2,28 0,04 29,38 1,26 10,44 0,18 22,59 1,12 7,97 0,06 8,99 3,86 2007 116,2 0,07 2,26 0,0 29,37 0,0 10,77 0,04 23,49 0,17 8,21 0,03 9,57 1,02 2008 115,9 0,07 2,27 0,01 29,88 0,17 10,89 0,05 23,78 0,21 6,65 0,03 8,23 0,83 2009 116,1 0,07 2,27 0,01 30,09 0,28 10,71 0,04 23,44 0,19 8,22 0,03 7,95 0,87
Apibendrinant „Beržų kompleksas“ laikomų paršavedžių apsiparšavimų skaičių galima teigti, kad per paskutiniuosius penkis metus jos paršiavosi 2,26 – 2,28 kartus (žr 11 lentel÷). Tai pakankamai geras reprodukcijos rodiklis. Visais analizuotais metais paršingumo trukm÷ buvo fiziologin÷s normos ribose ir sudar÷ 115,9 – 116,1 dienos (žr. 11 lentel÷). Paršiavimosi trukmei paskatinti veterinarijos tarnyba taiko hormonines skatinimo priemones. Dažniausiai švirkščiamas „Dynolytic“ preparatas. Jo įtakoje sutrump÷ja paršiavimosi trukm÷, atvedama daugiau gyvybingų paršelių, nes būna mažiau negyvų ir pridususių.
Atvestų paršelių gyvybingumui yra svarbi paršaved÷s laktacijos trukm÷. „Beržų kompleksas“ paršeliai nujunkomi vidutiniškai apie 30 dieną po atvedimo. Kaip rodo analiz÷s duomenys, vidutin÷ paršavedžių laktacijos trukm÷ buvo 29,37 – 30,09 dienų (žr. 11 lentel÷). Tačiau atskirais metų m÷nesiais paršavedžių laktacijos trukm÷ nežymiai skyr÷si. 2005m. rugpjūčio m÷nesį apsiparšavusių kiaulių laktacijos trukm÷ buvo 27,44 dienas, o tų pačių metų lapkričio m÷nesį – 25,42 dienas, 2006m. gruodžio m÷nesį laktacijos trukm÷ buvo 26,92 dienas ( žr. priedai 2 lentel÷ 2005 – 2006m. ). Tai matomai surišta su patalpų paruošimu naujam paršiavimosi turui.
Nepriklausomai nuo paršelių nujunkymo amžiaus per metus iš vienos paršaved÷s vidutiniškai gauta: 2005m. - 21,87 +- 0,36, 2006m. – 22,59 +-1,12, 2007m. – 23,49 +- 0,21, 2008m. –
23,76 +-0,17, 2009m. – 23,44 +-0,19( žr. 11 lentel÷). Peržvelgus analiz÷s duomenis pasteb÷ta, kad
metų laikas netur÷jo įtakos atvestų paršelių skaičiui iš vienos paršaved÷s per metus.
Per pastaruosius 5 metus atjunkytų paršelių skaičius vadoje buvo 10,35 – 10,89 (žr. 11 lentel÷) Pateikti duomenys rodo, kad šis vidutinis atvestų paršelių skaičius nepriklaus÷ nuo metų laiko.
Atjunkomo paršelio vidutinis svoris 2005 – 2006m. buvo 7,16 – 8,22 kg (žr. 11 lentel÷). Likus tam pačiam paršelių vados dydžiui 2007 – 2008 ir 2009m. atjunkomo paršelio vidutinis svoris buvo nežymiai didesnis ir sudar÷ 8,21 – 8,65 kg ( žr. priede 2 lentel÷ 2007 – 2009m.). Tai matomai priklaus÷ nuo paršavedžių š÷rimo, esant tam pačiam laktacijos periodui. Visų analizuojamų 2005 – 2009m.atvestų paršelių svoriai nepriklaus÷ nuo metų laiko.
4.4 ATVESTŲ PARŠELIŲ NETEKIMAS
Normali ( fiziologin÷ ) kiaul÷s paršiavimosi trukm÷ yra iki 6 val. Praktikoje, esant dideliam paršelių skaičiui kiaul÷s paršiuojasi žymiai ilgiau. D÷l užsitęsusio paršiavimosi paskutiniai paršeliai dažnai uždūsta tod÷l beveik kiekvienoje vadoje būna negyvų paršelių.
12 lentel÷. Atvestų paršelių netektis
Atvestų paršelių sk. Atvestų mumifikuotų paršelių sk.
Atvestų paršelių krito prie paršaved÷s % Metai gyvų +- negyvų +- sk. + - % + - 2005 10,68 0,32 1,36 0,10 0,03 0,00 9,80 0,37 2006 10,88 1,03 1,51 0,24 0,02 0,01 10,46 1,2 2007 11,14 0,27 1,41 0,10 0,06 0,01 8,74 0,42 2008 11,36 0,26 1,40 0,08 0,09 0,01 7,85 0,37 2009 11,24 0,85 1,50 0,08 0,09 0,01 7,59 0,18
Analizuotu laikotarpiu (2005 – 2009m. ) kiekvienais metais, kiekvienoje vadoje buvo atvedama tam tikras skaičius negyvų paršelių. 2005 metais paršelių vadoje buvo atvesta ( 10,68 +-
0,32 gyvų ) ,o negyvų 1,36 +-0,10 paršelių. Atitinkamai 2006m. – 1,51 +-0,24, 2007m. – 1,41+-0,10,
2008m. – 1,40 +- 0,08 ir 2009m. – 1,50 +-0,08 . Daugiausiai atvesta negyvų paršelių buvo 2006m.
(1,51 +- 0,24 ) ir 2009m. (1,50 +-0,08) (žr 12 lentel÷). Visų penkių metų laikotarpiu daugiausiai
negyvų paršelių atvesta lapkričio m÷nesio vadose (1,62 – 2,06)( žr. priede 3 lentel÷ 2005 – 2009m.). Ne visus atvestus paršelius pavyksta iki nujunkymo išsaugoti. Per 5 metus iki nujunkymo krito nuo 7,59 – 10,46 % paršeli (žr. 12 lentel÷). Didesnis paršelių kritimas prie paršaved÷s pasteb÷ta 2005m – rugpjūčio m÷n. vadoje ( 11,75 % ), 2006m. – rugpjūčio – lapkričio vadose (12,46 % ), 2007m. – rugs÷jo – lapkričio ir gruodžio m÷n. vadose (10,22 – 10,29 %) 2008m. – rugs÷jo – lapkričio m÷n. vadose ( 10,01 – 10,6 %), 2009m. – rugs÷jo, spalio, lapkričio m÷n. vadose (8,1 – 8,93 %) (žr. priede 3 lentel÷ 2005 – 2009m.).
Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausias paršelių kritimas prie paršaved÷s yra 2006m. (12,46%) ( žr. 12 lentel÷).
Atvestų paršelių vadose pasitaiko ir mumifikuotų paršelių, kurie yra žuvę antroje paršingumo pus÷je. Neesant gimdos mikrobinio užterštumo žuvę paršeliai mumifikuojasi ir pasišalina paršiavimosi metu. Pasilikę gimdoje mumifikuoti paršeliai gali išbūti neribotą laiką, stabdydami paršavedžių rują po paršelių nujunkymo.
Iš dvyliktos lentel÷s pateiktų duomenų, 5 metų laikotarpiu, mumifikuotų buvo 0,02 – 0,09 paršelių. Didesnis mumifikuotų paršelių skaičius pasteb÷tas 2007m. lapkričio m÷nesio vadose (0,11) 2008m. rugs÷jo m÷n. (0,13) ir 2009m. rugs÷jo, spalio, lapkričio m÷nesių vadose – 0,13 – 0,19 (žr. priede 3 lentel÷ 2007 – 2009m.). Tai nesudaro didesnių ekonominių nuostolių.
4.5 PARŠAVEDŽIŲ RUJA PO PARŠELIŲ NUJUNKYMO
Ankstesni analiz÷s duomenys rodo, kad paršeliai nujunkomi ne v÷liau kaip 30 d. po apsiparšavimo. Po paršelių nujunkymo, pra÷jus 5 – 8 dienoms kiaušid÷se subręsta nauji folikulai ir paršaved÷s surujoja ( žr. 11 lentel÷).
Esant subalansuotam racionui žindymo metu, po paršelių nujunkymo pasireiškia pilnavert÷ ruja, kuri tęsesi 36 – 48 valandas. Geriausias kergimo ( s÷klinimo ) laikas yra antroje paroje nuo rujos pradžios, nes tuo metu pradeda sprogti ( ovuliuoti ) subrendę folikulai. Remiantis tyrimų duomenimis, 5 metų laikotarpyje paršaved÷s po nujunkymo surujoja vidutiniškai pra÷jus 7,95 – 9,86 dienoms ( žr. 11 lentel÷). Analizuojant pirmąją rują po paršelių nujunkymo pasteb÷tas tam tikras sezoniškumas. Beveik kiekvienais analizuojamais metais po paršelių nujunkymo surujojo v÷liau apsiparšavusios sausio, vasario, kovo m÷nesiais. 2005m. po paršelių nujunkymo vasario, kovo m÷nesiais surujojo pra÷jus 10,89 – 12,85 dienoms, 2006m. vasario m÷n. surujojo pra÷jus 16,56 dienomis, 2007m. vasario, kovo, balandžio m÷n. pra÷jus 10,18 – 5,11 dienų, 2008m. – vasario m÷n. pra÷jus 12,98 – dienoms, o 2009m. nujunkynus paršelius surujojo pra÷jus 13,98 dienų ( žr. priede 4 lentel÷ 2005 – 2009m.). Kaip rodo statistin÷ analiz÷, metų laiko įtaka rujai po paršelių nujunkymo didelis įtakos netur÷jo.
Apibendrinant galima teigti, kad Jonavos rajono „Beržų“ kiaulininkyst÷s komplekse paršavedžių reprodukcija vyksta gan normaliai. Tai rodo apsiparšavimų skaičius ( 2,26 – 2,27 ) ( žr. 11 lentel÷). per einamuosius metus. Tačiau dar yra pakankamai rezervų gerinant apsivaisinimą po paršelių nujunkymo.
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Lietuvoje nuolat did÷jant liesos m÷sos sunaudojimui, pagrindin÷ kiaulininkyst÷s vystimo kryptis yra bekoninių kiaulių auginimas. Veisiant kiaules su geromis m÷sin÷mis savyb÷mis s÷klinimui būtina naudoti aukštos veislin÷s vert÷s reproduktorius.
Didelis kiaulių vislumas, trumpa paršingumo trukm÷, greitas augimas leidžia per gana trumpą laiką, mažiausiomis darbo sąnaudomis, pagaminti didelį produkcijos kiekį. Lietuvos stambiuose kiaulininkyst÷s kompleksuose pagaminama apie 50 % kiaulienos.
D÷l didel÷s kiaulių koncentracijos stambiuose kiaulininkyst÷s kompleksuose paršavedžių vislumas išnaudojamas apie 60 – 70 % (Jančien÷ I. 2005m.).
Svarbu yra ankstyva paršingumo diagnostika, kad neapsivaisinusias paršavedes būtų galima pakartotinai s÷klinti prieš tai priverstinai suk÷lus rują (Baltranena E. ir kiti 1991m., Džiaugys V. ir kiti 1994m.).
Analizuojant ankstyvą paršingumo diagnostiką komplekse nustatyta, kad jis diagnozuojamos naudojami ultragarsinį aparatą. Remiantis literatūros duomenimis pirmą kartą tiriant paršingumą 28 – 30 dienoje ir pakartojant tyrimą apie 48 paršingumo dieną galima nustatyti 90 – 95 % tikslumu (Pusateri A.E. ir kiti 2006m.). Remiantis tyrimų duomenimis nustatyta, kad ultragarsinis tyrimas duoda žymiai didesnes paklaidas. 2005m. s÷klintą ir nustatytą 88,96 %, 2006m. – 87,26%, 2007m. – 86,45%, 2008m. – 85,61%, 2009m. – 84,45% ( žr. 9 lentel÷). Iš dešimtoje lentel÷je pateiktų duomenų matyti kad, viso apsiparšavo 2005m. - 80,84 % ir 2006m. - 77,99 %, 2007m. - 77,62 %, 2008m. - 74,67 %, 2009m. – 75,51 %.
D÷l tokio, pakankamai nemažo paršingumo neatitikimo galima būtų paaiškinti embrionų mirtingumu (Pere M. C. ir kiti 1995m., Yadziskij Y. D. ir kiti 1998m.).
Literatūros duomenimis, dažniausiai embrionai žūsta 14 - 30 – 40 dienomis. Žuvę embrionai yra rezorbuojami. Embrioninį mirtingumą galime registruoti iš pasireiškimų paršavedžių rują po ankščiau nurodyto laiko (Dial G. D. ir kiti 1992m.). Embrionų žuvimo priežasčių yra daug, tačiau pagrindin÷ priežastimi laikomas š÷rimo lygio kaitaliojimas paršingumo metu. Nemažą vaidmenį vaidina gimdos mikrobinis užterštumas po praeito paršiavimosi. Ypač jei vyresnio amžiaus paršaved÷s sirgo MMA. Svarbios yra higienin÷s laikymo sąlygos. Per didel÷ dr÷gm÷, šviesos trūkumas padidina ankstyvą embrionų žuvimo galimybes (Dobson H. ir kiti 2000m., Foxcroft G. R. 1997m.).
