LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Petras Puška
Oksalo rūgšties įtaka Varroa destructor erk÷ms ir
bičių šeimų produktyvumui
Magistro darbas
Darbo vadovas: doc. dr. A. Šimkus
Magistro darbas atliktas 2008 - 2010 metais Lietuvos Veterinarijos
Akademijoje, Gyvulininkyst÷s katedroje.
Magistro darbą paruoš÷:
Petras Puška
Magistro darbo vadovas:
doc. dr. A. Šimkus
(Gyvulininkyst÷s katedra)
Turinys
Įvadas...4
1. Literatūros apžvalga...5
1.1. Varroa destructor erk÷s...5
1.2. Ekologiniai nuerkinimo būdai...12
1.2.1. Biologinis (zootechninis) nuerkinimo būdas...12
1.2.2. Fizikinis nuerkinimo būdas...13
1.2.3. Ekologiški preparatai varoz÷s erk÷ms naikinti...14
1.2.4. Augalin÷s kilm÷s preparatai varoz÷s erk÷ms naikinti...18
1.2.5. Cheminis nuerkinimo būdas...20
2. Darbo tikslas, objektas, metodai...23
2.1. Tikslas, uždaviniai, objektas...23
2.2. Tyrimo metodika ir organizavimas...23
2.2.1. Metodika...23
3. Tyrimo rezultatai...30
3.1. Oksalo rūgšties poveikis varroa destructor erk÷ms...30
3.2. Bičių šeimų erk÷tumas prieš ir po tyrimo...32
3.3. Gydymo priemonių poveikis varroa destructor erk÷ms...33
3.4. Bičių šeimų produktyvumas...33
Išvados...35
Santrauka... 36
Naudota literatūra...37
ĮVADAS
Bičių medunešių lizdų faunoje yra priskaičiuojama iki 150 rūšių įvairių erkių. Evoliucijos eigoje tarp bičių ir erkių susiklost÷ įvairiapusiai santykiai. Erk÷s gali parazituoti pačias bites, gadinti jų maisto atsargas, yra daug erkių rūšių indiferentiškų bit÷ms. Bičių aviliuose gyvenančios erk÷s gali nešti žalą ne tik bitininkystei, bet esant tam tikroms sąlygoms, gali pakenkti augalininkystei ir žmogaus sveikatai (Tamašauskien÷ ir kt., 2005).
Lietuvoje sunku rasti bityną kuriame nebūtų varoz÷s erkių. Tik viename bityne jų mažiau, kitame daugiau. Taip yra ne tik mūsų šalies bitynuose, bet ir visame pasaulyje. (Dmukauskas, 2009).
Didelis bičių šeimų tankumas, aktyvus jų vežiojimas į medingųjų augalų plotus, paketin÷ bitininkyst÷, veislin÷s medžiagos platinimas reikalauja pažinti bičių aviliuose gyvenančias erkes. Aktyvus bičių skraidymas dideliais atstumais, užsikr÷tusių erk÷mis bičių šeimų kontaktai su sveikomis bit÷mis prisideda prie greitesnio ir platesnio erkių išplitimo atskirose teritorijose. Parazituojančios erk÷s sukelia pavojingus bičių susirgimus, sumaž÷ja jų gyvybingumas ir produktyvumas.
Pra÷jusio tūkstantmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos bitininkyst÷ labai nukent÷jo nuo tada dar nežinomų, bet greitai išplitusių visuose bitynuose Varroa destructor erkių. Per 2-3 metus nuo šių parazitų žuvo ne viena dešimtis bičių šeimų, sumaž÷jo bičių gyvybingumas, produktyvumas. Kad būtų išlaikytos stiprios, produktyvios bičių šeimos, bitininkams teko nelengva užduotis - išmokti kovoti su parazituojančiomis erk÷mis. Dirbta daug ir sunkiai. Taikyti įvairūs kovos prieš erkes būdai, naudoti daugiau ar mažiau efektyvūs natūralūs bei sintetiniai preparatai joms naikinti (Tamašauskien÷ ir kt., 2005).
Šios ligos suk÷l÷jas - Varroa destructor erk÷ - išplito visame pasaulyje ir padar÷ žalos bitininkystei. Per paskutinius trisdešimt metų erk÷s pasaulyje tiek išplito, kad tapo pagrindine bitininkyst÷s rykšte (Mačien÷ ir kt., 2009).
Vienas iš pagrindinių invazinių bičių kenk÷jų yra varoz÷s erk÷s Varroa destructor, kurios parazituoja bites darbininkes, tranus, perus ir net motin÷lę. Nenaikinant erkių, bičių šeima po kelių bitininkavimo sezonų žūsta. Tai didžiausias ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio bitininkų rūpestis. Varoz÷s erkes pavojingos dar ir tuo, jog jos platina kitas bičių ligas, o vartojant akaricidus joms naikinti, labai susilpn÷ja bičių imunin÷ sistema. Vasaros metu varoz÷s erk÷s ypač intensyviai dauginasi tranų ir bičių peruose. Teoriškai per vasarą bičių šeimose jų padaug÷ja iki 100 kartų (Salinka ir kt., 2006).
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 VARROA DESTRUCTOR ERKöS
1 pav. Varroa destructor erk÷s.
Pirmą kartą erk÷s patelę aptiko ant Vidurin÷s Indijos bit÷s Javos saloje entomologas Edvardas Jakobsonas, o detaliai ją apraš÷ A. Udemanas 1904 m. Genties pavadinimas suteiktas žinomo savo darbais žem÷s ūkiui ir bitininkystei senov÷s rom÷nų mokslininko Varroa garbei, o rūšies - šį parazitą aptikusio mokslininko garbei. Varroa Jacobsoni erk÷ gyvavo ir parazitavo ant bičių Pietryčių Azijoje nuo senų laikų, o nuo 1904 m. žinoma kaip Vidurio Indijos bičių parazitas. Tokie santykiai, susiformavę pra÷jus ilgam laiko tarpui, leido atsirasti pusiausvyrai tarp parazito ir šeimininko be didesn÷s žalos kuriam nors iš jų. Pagrindinis palankus Vidurio Indijos bit÷ms Apis cerana veiksnys yra tai, kad jos jautrios Varroa jacobsoni erkių patelių invazijai. D÷l to susiformavo toks individualus ir grupinis elgesys - surasta erk÷ išmetama iš avilio, bit÷s darbinink÷s peras, pajutęs erkę, šliaužia iš akel÷s ir kartu su erkių patele iškrenta. Viena svarbiausių parazito prisitaikymo savybių - tai jo specializuota reprodukcija. Reprodukcijos ciklas vyksta uždengtų perų akelių viduje, be to, erk÷s dauginasi dažniausiai tranų peruose, kurie n÷ra tokie jautrūs. Tod÷l jos nepakenkia bičių darbininkių perams, ir d÷l to nemaž÷ja bičių šeimos produktyvumas.
Įvežus europines bites į teritoriją, kurioje gyveno indiškosios bit÷s, į bičių šeimas prasiskverb÷ Varroa jacobsoni erk÷s. Bit÷s Apie mellifera nejautrios parazitui, o Varroa jacobsoni neteko savo atrenkamosios reprodukcijos savyb÷s - daugintis tik traniniuose peruose.
Kai erk÷ patenka į Apis mellifera šeimas, ji tebeteikia pirmenybę traniniams perams, tačiau dauginasi ir bičių darbininkių peruose. Šis elgesio pasikeitimas yra pagrindin÷ priežastis, d÷l kurios Varroa jacobsoni erk÷s tapo nelaime bitininkystei.
Rusijos Tolimuosiuose Rytuose erk÷s aptiktos 1950 metais, o nuo 1964 m. jos prad÷jo labai intensyviai plisti Vakarų kryptimi. V÷liau Varroa jacobsoni erk÷s aptiktos Primor÷s
krašte ir iš ten su veisline medžiaga paplito po europinę TSRS dalį, nors tuomet÷ valdžia ir buvo persp÷ta apie galimas šios ligos pasekmes, prašyta neleisti vežti i europinę dalį bičių paketų ir bičių motin÷lių (V. Poltevas, Rusijos veterinarijos mokslininkas, tyrin÷jęs bičių ligas). 1979 m. rudenį Kaune, Gerv÷nų kolektyviniame sode laikomose bičių šeimose Lietuvos veterinarijos tarnyba rado Varroa jacobsoni erkių. 1983 - 1984 m. žiemą Lietuvoje žuvo per 8 000 bičių šeimų, 80 % bičių šeimų neteko bitininkai m÷g÷jai. Dabar Varroa jacobsoni, patikslinus jos kilmę, vadinama Varroa destructor (Mačien÷ ir kt., 2009).
Ligos suk÷l÷jas. Erk÷s patel÷ esti rudos arba tamsiai rudos spalvos, ovalo formos, 1,0-1,99 mm dydžio. Visą jodasomos ilgį dengia dorsalinis šarvas, kuris prie kraštų yra suplon÷jęs, o vidurin÷ priekinio krašto dalis šiek tiek atsikišusi į priekį. Apatinis šarvas pusm÷nulio formos. Viršutinis šarvas standžiai susijungia su apatiniu. Prie pirmų, antrų ir trečių kojų porų matomi plaukeliai (Ramirez and Malamasi, 1991).
Priekin÷je apatin÷je kūno dalyje yra duriamasis - čiulpiamasis burnos aparatas, pri-taikytas misti hemolimfa. Pseudo straubliuką sudaro judrios ataugos, suformuojančios vamzdelį, kurio duriamosios ataugos atsikišusios į priekį ir apginkluotos ilgais, plokščiais žandiniais durkleliais. Suglausti lankstūs duriamieji nareliai sudaro rombą su labai aštriais galais; viršutiniai ir apatiniai žandai turi aštrius ir tankius peiliukus. Bit÷s kutikula praduriama staigiu judriojo burnos durklelio judesiu, išpjaunama minkšta tarp smegenin÷ bit÷s kūno dalis ir iš glitosomos išsiskyręs skystis susimaišo su ištryškusia hemolimfa. Ištryškusį hemolimfos lašą erk÷ apgaubia žandais ir sučiulpia (Martin, 1998).
Patin÷lio kūnas beveik apskritas, melsvai baltos arba silpnai gelsvos spalvos, 0,7-0,93 mm dydžio. Krūtin÷s šarvas susilieja su pilveliu, netaisyklingai įgaubtu užpakalin÷je kūno dalyje. Šarvo priekyje tarp pirmos kojų poros atsidaro didelis lytinis plyšys su piltuv÷lio pavidalo latak÷liu.
Kraujotakos sistema atviro tipo, širdis 88,1 x 134,5um dydžio, yra virš trečios ir ketvirtos kojų porų pagrindo (Fries et. al., 1996).
Erk÷s vystimasis susietas su bičių šeimos biologija. Šis ryšys remiasi morfologiniu ir fiziologiniu perų vystimosi ypatumu. Erk÷s patel÷ papildomai maitinasi ant trijų dienų l÷liukių, kad lytiškai subręstų (Kraus et. al., 1997). Maitinantis ant bičių darbininkių perų prireikia šešių - aštuonių parų, o ant tranų - trumpiau. Besimaitinusios ant traninių perų patel÷s greičiau pradeda d÷ti kiaušin÷lius ir deda gausiau. Patel÷s įlenda į akutę su bitiniu peru likus dienai, o į akutę su traniniu peru likus vienai - trims dienoms iki užakiavimo. Traninius perus erk÷s pasirenka 7-15 kartų dažniau nei bitinius. Per vieną dvi paras erk÷s pasunk÷ja 1,5 karto. Kiaušin÷lių d÷jimas užtrunka 15 min. Pad÷tą kiaušin÷lį priklijuoja sekretu pad÷jimo
vietoje prie bičių l÷liuk÷s kokono. Kiekviena patel÷ ant bičių darbininkių vienoje pero akel÷je padeda 3, o traniniuose peruose - 4 kiaušin÷lius.
Erk÷s patel÷ dažniausiai palieka akelę prasidarius dangteliui ir retai lieka ant bit÷s. Erkių patel÷s bičių šeimoje vasarą gyvena 2-3 m÷n., o ant žiemojančių bičių - 5-6 m÷nesius. Atsiskyrusi nuo bit÷s erk÷ gyvena 6-7 dienas; užakiuotuose peruose, išimtuose iš lizdo - iki 40 dienų. Ant augalo žiedų erkių patel÷s išgyvena iki 5 parų ir paj÷gia prisitvirtinti prie bit÷s. Erkių patel÷s koriuose su perų likučiais išlieka gyvybingos 18 parų, tuščiuose aviliuose išgyvena iki 7 parų, ant bičių lavon÷lių - 11 parų. Erk÷s būna judrios išbuvusios 5 paras -15 - 20 °C temperatūroje arba 7 paras - 30 - 35°C temperatūroje. Esant + 17°C temperatūrai, erk÷s būna nejudrios, esant +19 - 27°C, jos veržiasi į aukštesn÷s temperatūros zoną. +42 - 44°C temperatūroje erk÷s pradeda blaškytis, iš saul÷s apšviestos vietos stengiasi pasisl÷pti šeš÷lyje. Nuo tiesiogin÷s saul÷s šviesos spindulių erk÷s žūsta per 1,5 valandos. (Mačien÷ ir kt., 2009, Martin et. al., 1997).
Priežastis, d÷l kurios taip išplito Varroa destructor ir varoz÷, tapo panzootija - tai Pietryčių Azijos kultūrinimas. Įvežus europinių bičių į tą zoną, erk÷s adaptavosi, o europin÷s bit÷s nesp÷jo. Tolesniam išplitimui po pasaulį pad÷jo bičių pervežimai ir veislinių bičių, užkr÷stų erk÷mis, persiuntimai. Suk÷l÷ją platina sergančios bičių šeimos ir jų spiečiai. Šeimų viduje suk÷l÷jas plinta ir kitas šeimas užkrečia bit÷s darbinink÷s, taip pat ir bičių motin÷l÷s, ant kurių kūno yra erkių patelių. Ypač pavojinga yra išpjauti iš sergančios šeimos perų su koriu ir pad÷ti taip, kad juos gal÷tų paliesti kitų šeimų bit÷s. Liga plinta persiunčiant paketus ir bičių motin÷les iš varoz÷ užkr÷stų ūkių į neužkr÷stus. Bit÷s erk÷mis užsikrečia ir lankydamos žiedus. Pirmaisiais užsikr÷timo metais užsikr÷timo laipsnis gana nedidelis, neviršija 1 %, antraisiais 6-7 %, trečiaisiais 20-30 %. Jeigu bityne nevykdomas gydomasis - profilaktinis darbas, tai 30-50 % bityno bičių šeimų miršta trečiaisiais užsikr÷timo metais. Ligos simptomai pastebimi, kai bičių šeimos erk÷tumas pasiekia 20-30 %.
Erk÷s, misdamos bičių hemolimfa, 2 kartus sumažina jos baltymus. Erkei peržiemoti reikalinga 5,5 ul hemolimfos, o žiemojančios bit÷s organizme vidutiniškai būna 4,3 ul, tad per žiemą viena erk÷ nužudo vidutiniškai 3-4 bites. Viena iš blogybių yra ta, kad su varoz÷ sklinda ir antrin÷ infekcija: parazituojant erk÷ms, susilpn÷ja bičių imunin÷ sistema, erk÷s yra aktyvios infekcijos suk÷l÷jų perneš÷jos. Įsitikinimui ant bičių buvo paleistos erk÷s su radioaktyviais elementais kūne. Po kurio laiko tie radioaktyvūs elementai buvo rasti bičių kūnuose. Nustatyta, kad erk÷s kontaktuodamos su bit÷mis, sergančiomis kolibakterioze, perneša šio susirgimo suk÷l÷ją.
Varroa destructor gali pernešti maišalig÷s, ūmaus paralyžiaus, filamentobrioz÷s, d÷m÷tųjų perų virusus. Šie virusai yra išskirti iš erkių organizmo. Bičių mirtis nuo ūmaus paralyžiaus, dar kartu esant ir varozei, užregistruota keliose Europos šalyse. Anksčiau ūmaus paralyžiaus susirgimai buvo registruojami bičių šeimose kaip laboratoriniai fenomenai, įterpus virusą į bičių kūnus kaip svetimą baltymą. O bit÷ms sergant varoz÷ ūmus paralyžius tapo "savarankiška" liga. Virusas lengvai pernešamas perk÷lus erkę nuo sergančios bit÷s ant sveikos. Erk÷s yra ne tik viruso nešiotojos, bet, pažeidusios bit÷s kutikulą, sudaro sąlygas infekcijos suk÷l÷jams plisti. Mišri varoz÷s ir nozemoz÷s invazija. Bičių šeimos gali labai greitai žūti, jei yra užsikr÷tusios kartu ir varoz÷, ir nozemoze. Bendra šių ligų invazija būna gana dažnai.
Charakteringą lervučių pasikeitimą d÷l erkių Varroa destructor reikia skirti nuo europinio puvinio, o besparnes neišsivysčiusias bites - nuo virusinių susirgimų ir giminingo veisimo. Pastaruoju atveju šeimoje pastebimos bit÷s albinosai.
Ekspreso metodas: iš avilio paimamas korys su besiritančiomis bit÷mis ir nuo jo į uždengiamą sandarų indelį nužeriama 150-200 bičių. Po to į indelį įdedamas eteriu suvilgytas tamponas, uždengiama ir sukratoma. Nuo eterio apsvaigusios erk÷s ir bit÷s iškratomos ant balto pad÷klo. Suskaičiavus erkes ir bites, apskaičiuojamas užsikr÷timo intensyvumas procentais.
Norint tiksliau nustatyti erk÷tumą, būtina atakuoti korio centre apie 10 cm2 dengtų perų plotą ir suskaičiuoti, kiek erkių buvo ant 100-200 perų. (Mačien÷ ir kt., 2009).
Erkių varroa destructor plitimas bičių šeimose. Bit÷s išaugintos rugpjūčio - rugs÷jo m÷nesiais, lieka žiemoti. Nuo jų sveikatingumo, turimos energijos priklauso šeimų vystimasis, stipr÷jimo tempai kitų metų pavasarį ir visą likusį aktyvųjį bičių gyvenimo laiką. Tos pačios bit÷s per žiemą turi sukaupti maisto atsargas, t.y. perdirbti cukraus sirupą į joms tinkamą maistą. Šis procesas labai nualina bites. Perdirbdamos cukraus sirupą, bit÷s išeikvoja naudingąsias baltymines medžiagas, sumaž÷ja jų riebalinis kūnas. Tokius pat nuostolius bit÷s patiria ir nuo jų lizduose parazituojančių erkių. Kuo daugiau erkių ÷sti bičių lizduose, tuo labiau yra žalojamos bit÷s.
Nuo balandžio m÷nesio iki rugs÷jo bičių erk÷tumas vidutiniškai padid÷ja 10 kartų (nuo 1,5 % iki 16,1 %). Prieš pagrindinį medunešį, kada lizduose būna didžiausias kiekis perų ir bičių, erk÷tumas padid÷ja 3,5 karto. Nuo liepos m÷nesio pabaigos iki rugpjūčio m÷nesio vidurio erkių padaug÷ja dar beveik 3 kartus, o perų užsikr÷timas erk÷mis - 6-7 kartus. Varoz÷s gydymas efektyvus, kai atliekamas lizduose išsiritus visiems perams (Tamašauskien÷ ir kt., 2005).
Yra trys erkių vystimosi stadijos. Kiekvieno vystimosi tarpsnio metu erk÷s maitinasi bičių ar tranų l÷liukių hemolimfa. Patin÷liai apvaisina tik jaunas erkių pateles ir po akelių atidengimo kartu su patel÷mis palieka jas, įsikabinę į bičių kūną. Patin÷liai tuojau žūsta. Po keturių dienų patel÷ v÷l įlenda į perų akeles naujų kiaušin÷lių d÷ti. Per visą savo gyvenimą ( 2,5-4,0 m÷n.) pavasarį - rudenį patel÷ padeda vidutiniškai 25 kiaušin÷lius į 4-6 perų akeles. Aktyviuoju bičių šeimos gyvenimo periodu peruose gali būti 70-90 % erkių. Geguž÷s-liepos m÷nesiais patelių žiemos generacija keičiasi naujai. Erkių vystimosi tempai priklauso nuo daugelio veiksnių, visų pirma nuo temperatūros ir dr÷gm÷s. Taip pat didel÷s įtakos turi klimatin÷s ir gamtin÷s sąlygos, bičių ras÷, šeimų stiprumas, bitinių ir traninių perų savyb÷s viso sezono metu ir t.t..
Erkių Varroa destructor patel÷s žiemoja ant bičių giliai įsiskverbusios tarp pilvelio segmentų ir minta hemolimfa. Jų maitinimas vyksta ritmiškai, nuolat. Bado atveju erk÷s gyvybingumą išlaiko 5-7 paras, dengtuose peruose +20°C temperatūroje - 30-40 parų.
Parazituojančios erk÷s sugriauna bičių apsaugos mechanizmą ir pažeidžia hemolimfos imuninių baltymų aktyvumą. Yra manoma, kad erk÷s, kaip hematofagas, įleidžia su savo seil÷mis tam tikras medžiagas, analogiškas proteaz÷ms. Šios medžiagos ir sukelia bičių imunin÷s sistemos pasikeitimus.
Erk÷ms maitinantis bičių kūno hemolimfa, bičių organizmas praranda daug baltymų. D÷l to labai sutrump÷ja bičių gyvenimo trukm÷ (Slinka, 2005). Laiku nesuteikus reikiamos pagalbos, bit÷s susilpn÷ja, rudenį gali palikti savo lizdus arba žūti žiemos metu. Bulgarijos mokslininkai ištyr÷, kad erk÷s, besimaitindamos ant bičių kūno, palieka atviras žaizdeles, kurios neužsitraukia d÷l jau min÷tų tam tikrų medžiagų. Per tas žaizdeles bit÷s užsikrečia infekcin÷mis ligomis. Tyrimais nustatyta, kad pačios erk÷s perneša bit÷ms patogeninius virusus ir bakterijas. Neretas atvejis, kai stipriai erk÷tos bičių šeimos serga perų ligomis.
Aktyvaus periodo metu daugiausiai erkių yra susikaupę dengtuose traniniuose ir bitiniuose peruose (70-90 %), mažiau - ant bičių. Traniniai perai yra 7-15 kartų daugiau pažeisti erkių negu bitiniai perai.
Nustatyta, kad erk÷s Varroa destructor orientuojasi į traninius perus d÷ka attraktantų - metilo ir etilo eterių riebiųjų rūgščių, ypač metilpalmitato (Tamašauskien÷ ir kt., 2005 Rath, 1991).
Jeigu tik keletas erkių minta besivystančia bite, ji gali išgyventi, nors ir pažeista, bet gyvena trumpiau, negu sveikos bit÷s. Dažniausiai pažeidžiami sparnai. Esant dideliam erk÷tumui, perai gali žūti.
pus÷je. Kai šeimose auginami perai, erkes vizualiai galima pasteb÷ti ir ant suaugusių bičių (Hansen, 1999).
S÷kmingas bičių gydymas nuo varoz÷s erkių yra galimas tik tada, kai gerai žinomi erkių vystymosi d÷sningumai, kurie susiję su bičių šeimos vystimosi biologija, ir nuolat kontroliuojamas bičių erk÷tumas. Ypač svarbu pasteb÷ti, kada erk÷s tampa pavojingos bičių šeimai. Antra vertus, s÷kmingai kovojant su varoz÷s erk÷mis, kartu sumažinama ir kitų bičių ligų invazija, nes erk÷s, per bites ir tranus patekdamos iš vienų bitynų į kitus, kartu platina askosferoz÷s, akarapidoz÷s, perų puvinių ir kitų ligų pradus (Boot et. al., 1994).
Čia pateikiame aprašymus dviejų erkių vystymosi schemų iš G.Libicho ir K.weiso. Pagal G. Libicho schemą devintą dieną nuo kiaušin÷lio pad÷jimo, prieš uždengiant bit÷ms lervutę, erk÷s patel÷ patenka į akutę. Ji ten aktyviai maitinasi lervut÷s hemolimfa ir tik 11 dieną padeda pirmąjį kiaušin÷lį, iš kurio 20 dieną išsiritą patin÷lis. Erkių patel÷ bičių peruose susp÷ja pad÷ti 5 kiaušin÷lius, iš kurių susp÷ja subręsti, išsiristi ir apvaisinti tik 1-2 erkut÷s. Išsiritus bitei, patin÷lis žūsta. Trano peruose erk÷s patel÷ susp÷ja pad÷ti net 7 kiaušin÷lius, iš kurių išsirita ir apsivaisina 3 erkut÷s. Vadinasi, jeigu i perų akutę pateko viena erk÷s patel÷, tai iš bičių akut÷s išeina 2-3 apvaisintos erk÷s (motinin÷ ir 1-2 dukros), iš trano akut÷s keturios (motinin÷ ir trys dukros).
Kario Weiso schema šiek tiek skiriasi nuo G.Libicho schemos. G.Libicho schemoje erkių patin÷lis išsirita apie 20 dieną, o K. Weiso schemoje bičių peruose patin÷lis išsirita 18 dieną, tranų peruose - 19 dieną. Skirtumas tas, jog pagal K. Weisą iš bičių perų akut÷s išsirita dvi jaunos apvaisintos erkut÷s, o iš taninių perų jų išsirita - 3-4. (Weisas, 1990, http://www.bitininkas.lt/ligos/varoze.htm, Slinka , 2002).
2 pav. Kario Weiso schemą.
1.2. EKOLOGINIAI NUERKINIMO BŪDAI 1.2.1. Biologinis (zootechniniai)nuerkinimo būdas
4 pav. Erk÷s traniniuose peruose.
Biologinis nuerkinimo būdas yra pats ekologiškiausias. Erkių vystymosi biologija tokia: parazituodamos ant Vidurio Indijos bičių, pasirenka daugiausia traninius perus ir juose vystosi. Žinant šią erkių savybę, reikia periodiškai, kas 2-3 savaites, šalinti traninius perus. Kai bit÷s korį su traniniais perais užakiuoja, jis išimamas ir sunaikinamas, o į jo vietą įdedamas naujas. Šeimoje nuolat būna karys su traniniais perais, tarnaujantis kaip biologiniai spąstai erk÷ms (Balžekas, 1998, Macленикова , 1997, Mačien÷ ir kt., 2009).
Varoz÷s erk÷s daug geriau dauginasi traniniuose peruose. Norint s÷kmingai naikinti erkes šiuo biologiniu metodu, reikia, kad traninių ir bičių darbininkių korių santykis lizde būtų ne mažesnis kaip 1 : 3, t. y. kas ketvirtas korys būtų traninis. Kai trūksta traninių korių, erk÷s dauginasi bičių darbininkių akel÷se, ir šis apsaugos būdas netenka prasm÷s (De Jong and Morse, 1988).
Norint sunaikinti erkes dengtuose traniniuose peruose, atidaromi dangteliai, lervut÷s drauge su erk÷mis iškratomos, o korių akel÷s perplaunamos vandens srove arba acto rūgšties 2-3 proc. tirpalu, paskui - vandeniu ir v÷l grąžinami į avilius. (Marletto and Manino, 1991., Le Conte et. al., 1989)
S÷kmingai naudojami kombinuoti r÷meliai, apatin÷ jų pus÷ įstatoma į r÷mą ir auginami traniniai perai. Kad motina gal÷tų nevaržoma pereiti iš viršutin÷s kombinuotos r÷melio pus÷s į apatinę, apatinio r÷melio viršutin÷ sijel÷ sumažinama iki 10 mm storio. Kas 10-14 dienų iš korių išimant ir iškratant uždengtus traninius perus, bičių šeimoje sunaikinama apie 20-40 proc. erkių. Šis apsaugos būdas taikomas vasarą nuo geguž÷s iki rugpjūčio m÷n., kai gausu perų. Jis nekenkia žmogaus sveikatai, neturi neigiamos įtakos medui, tačiau yra sutrikdomas
bičių šeimos vystymosi ritmas. Naikinant erkes šiuo būdu, bityne reikia tur÷ti sąlygiškai varoz÷ neužsikr÷tusių bičių šeimų, auginančių tranus (Karosas, 2005).
1.2.2. Fizikinis nuerkinimo būdas
Fizikinis būdas remiasi tuo, kad didesn÷je kaip +43 °C temperatūroje erk÷s pradeda blaškytis. Terminiam bičių šeimų apdorojimui naudojamos įvairios termokameros (Puišys, 2004), kuriose temperatūra pakeliama iki +45-48 °C ir per bites (Krieger, 1995), esančias kaset÷se, toks šiltas oras pučiamas 15 minučių (Valatka, 1984). Talpinant bites į kasetes, pirmiausia surandama ir uždaroma į narvelį bičių motin÷l÷, jinai patalpinama šiltai. Likusios bit÷s su r÷mais pakeliamas ir nukrečiamos į piltuvą - koštuvą. Taip bit÷s suvaromos į kasetę, o ši talpinama į termokamerą. Po apdorojimo bit÷s 5-10 minut÷ms paliekamas apsiraminti lauke. Po to sukrečiamos į avilį, sugrąžinama motin÷l÷ ir lizdas uždaromas. Bit÷s apdorojamos anksti ryte arba v÷lai vakare, kai aplinkos temperatūra ne žemesn÷ kaip + 12 °C. Taip apdorojant išeikvojama daug laiko ir bičių amžius sutrumpinamas tris ar keturis kartus (Mačien÷ ir kt., 2009, Harbo and Hoopingarner,1997).
Vokietijos mokslininkai atliko bandymus su uždedamomis termokameromis ir nustat÷, kad terminio gydymo efektą galima padidinti panaudojus gydymo metu augalinius eterinius aliejus ir repelentines medžiagas. Gydant bites +34°C temperatūroje 15 minučių, jiems pavyko sunaikinti 66 % erkių (ribos 55-82 %), tuo pačiu metu buvo su naudoti 5 ml eterinio aliejaus (Krieger, 1995).
V.J.Burtov teigia, kad, norint s÷kmingai gydyti bites nuo erkių temperatūros pagalba, būtina atlikti terminį gydymą 4 kartus per sezoną: pirmą kartą - anksti pavasarį, kai šeimose dar n÷ra perų arba jų skaičius labai mažas, antrą kartą - geguž÷s m÷n. pabaigoje - birželio pradžioje, trečią kartą - liepos pabaigoje po didžiojo medunešio ir ketvirtą kartą - spalio ar lapkričio m÷nesį, kai bičių šeimose neb÷ra perų.
I.I.Chustas 1978 m. pasiūl÷ bites nuo varoz÷s gydyti +46-48°C temperatūra 13-15 minučių. Esant tokiai temperatūrai, erk÷s praranda galimybę laikytis ant bičių ir krenta nuo jų. Nustatyta, kad dalis nubyr÷jusių po gydymo erkių lieka gyvos, tod÷l būtina naudoti erk÷gaudžius.
L.M.Chazbijevičiaus ir G.B.Adinovičiaus atlikti tyrimai parod÷, kad efektyviausia yra bites gydyti termokamerose esant +47°C temperatūrai 45 minutes, tik šiuo atveju stipriai pažeidžiamos bit÷s. Prieita prie išvados, kad bites reikia gydyti +46-47°C temperatūroje 15 minučių, tuomet bit÷s lieka gyvybingos (Ramašauskien÷ ir kt., 2005, Karosas, 2000).
Erkių naikinimas CO2 dujomis. Vokiečių bitininkas J.H.Bergman siūlo bičių šeimų nuerkinimui naudoti CO2 dujas.
Anglies dioksidas sunkesnis už orą. Ore jo ÷sti apie 0,03 % Didesne CO2 koncentracija užmigdomos bičių motin÷l÷s, jas dirbtinai aps÷klinant, narkotizuojamos bit÷s tyrimų tikslais. Pasirodo, kad didesn÷je CO2 koncentracijoje apsvaigusios varoz÷s erk÷s krenta nuo bičių. Tai ekologiškai labai švarus nuerkinimo būdas.
Orientacinis panaudojimo būdas. Rudenį, kai išsirita dengti perai, sandariame avilyje pro lizdo viršų leidžiamos CO2 dujos (vienas litras per minutę). Avilyje dujos leidžiasi žemyn, -,,išmaudo'' bites ir ant jų esančias erkes. Rekomenduojama panaudoti 80-90 litrų dujų. Nuerkinimo efektyvumas viršija 90 % (Straigis, 2003).
Deginant piki . Vokietijos bitininkai pikį išm÷gino bit÷ms gydyti nuo varoz÷s. Į dūminę dedama 1-2 šaukštai pikio ir per laką pučiama 8-10 gūsių. Laka uždaroma 10-15 minučių. Po 20 minučių negyvos erk÷s pradeda kristi ant avilio dugno. Tai kartojama 3 kartus su 7 dienų pertrauka pavasarį ir rudenį, nesant medunešiui. Į dūminę galima d÷ti į dūminę pikio atliekas, nereikalingą siauromis juostel÷mis supjaustytą pikiuotą audeklą (Straigis, 2003).
1.2.3. Ekologiški preparatai varoz÷s erk÷ms naikinti
Timolis. Tarp vaistų, skirtų gydyti bičių varozei, pagal nekenksmingumą nei bit÷ms, nei žmon÷ms pirmaujančią vietą užima timolis. Jis gaminamas pagal čiobrelio eterinio aliejaus pagrindin÷s veikliosios medžiagos (timolio) cheminę formulę. Kaip antiseptin÷ priemon÷ vartojamas medicinoje, kaip sud÷tin÷ kvepalų dalis - parfumerijoje ir bitininkyst÷je - varoz÷s erk÷ms naikinti. Tai balti kristaliniai milteliai, turintys stiprų kvapą, kurio nepakenčia erk÷s ir krenta nuo bičių ant avilio dugno (yra duomenų, kad timolis veikia ir peruose esančias erkes). Pagal įvairius tyrimus, jo efektyvumas - nuo 70% (po pirmo bičių gydymo) iki 92% (po ketvirto gydymo). Gydant bites, reikia suskaičiuoti iškritusių erkių kiekį. Ant avilio dugno patartina patiesti klijuot÷s ar folijos lapą, suteptą vazelinu arba aliejumi (geriau naudoti erk÷gaudžius), kad ir apsvaigintos erk÷s negal÷tų išsigelb÷ti. Timolio milteliai vartojami keliais būdais:
1) jais apibarstomos viršutin÷s r÷melių sijel÷s taip, kad vienam r÷meliui tektų apie 0,2 g timolio. Gydoma 2-3 kartus su 3-4 dienų pertrauka;
2) marl÷s maišelis su 10 g timolio dedamas ant bičių lizdo viršaus ir laikomas apie 30 dienų;
3) 1 g timolio ištirpinamas 5 litruose šilto cukraus sirupo, gydome 3-4 kartus po 100-150 g bičių šeimai kas 4-5 dienas. Kad bit÷s imtų ši aštrokai kvepianti sirupą, jas reikia šiuo sirupu šiek tiek apšlakstyti;
4) gaminama timo1io pasta: 100 g timolio sumaišoma su 400 g pašildyto medicininio vazelino ir 500 g kreidos miltelių. 100-150 g pastos užtepama ant pergamentinio popieriaus (20x20 cm), kurį dedame ant avilio dugno, po bičių lizdu. Timolio kvapas erzina bites, tod÷l jos stengiasi pastą pašalinti iš avilio, išnešti lauk. Nešdamos kartu apsivalo ir nuo erkių; (Salinka, 2005).
Skruzdžių rūgštis. Ji prad÷ta vartoti tuomet, kai Europoje atsirado varoz÷s erk÷s. Tačiau netrukus ja buvo nusivilta, nes bičių gydymo rezultatai buvo neprognozuojami (svyravo nuo 10 iki 95 proc.). Be to, žūdavo nemažai jaunų, ką tik išsiritusių bičių, o kartais ir motin÷l÷s. To priežastis: netolygus skruzdžių rūgšties garavimas ir jos garų koncentracija bei pasiskirstymas bičių lizde. Tai priklauso nuo lauko ir lizdo temperatūros, šeimos stiprumo ir jos geb÷jimo v÷dinti avilį bei kitų veiksnių. Tačiau XX amžiaus pabaigoje, pasireiškus varoz÷s erkių atsparumui piretroidams (apistanui, baivaroliui ir kt.) ir jų kaupimuisi bičių produktuose (vaške, pikyje, duonel÷je, meduje), v÷l buvo grįžta prie skruzdžių rūgšties. Tuomet buvo prisiminti Vokietijoje sukurti Nasel1heiderio skruzdžių rūgšties garintuvai Nassel1heider Verdul1ster (Korpela,1998, Salinka 2007, 2008). Tai plastmasinis bakelis skruzdžių rūgščiai įpilti ir laidi skysčiui plokštel÷ (dagtis) skruzdžių rūgščiai garinti, kuri pridengiama grotel÷mis. Plastmasinis bakelis išlygina temperatūros pasikeitimus, o didinant arba mažinant plokštelę galima reguliuoti išgaruojamos rūgšties kiekį. Garinant skruzdžių rūgštį šiuo garintuvu, jos efektyvumas, vokiečių duomenimis, būna iki 95 proc., LŽI Bitininkyst÷s sektoriaus duomenimis - iki 92,8 proc. Šis skruzdžių rūgšties garintuvas Vokietijoje yra būtinas visiems bitynams, naudojantiems skruzdžių rūgštį varoz÷s erk÷ms naikinti. Jis būtinas ir ekologiniams bitynams. Su šiuo garintuvo Vokietijoje bit÷s skruzdžių rūgštimi apdorojamos du kartus: liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, išsukus pagrindinio medunešio medų, kai lauko temperatūra nesiekia 25 laipsnių šilumos, ir šiek tiek pakeistos konstrukcijos garintuvu spalio ar lapkričio m÷n. Ekologiniuose bitynuose šiais garintuvais patartina bites apdoroti ir birželio m÷n., ne medunešio metu, o taip pat sudarant naujas bičių šeimeles.
Dirbant su skruzdžių rūgštimi, reikia prisilaikyti visų saugos taisyklių: vilk÷ti chalatą, užsirišti neperšlampamą prijuostę, mūv÷ti gumines pirštines, užsid÷ti respiratorių, akinius (Salinka, 2005).
Oksalo (rūgštynių) rūgštis (C2H204). Oksalo rūgštis įeina į medaus sud÷tį. Kilograme žiedų medaus jos yra 30-80 mg, o spygliuočių lipčiaus meduje - 180 mg (Dmukauskas, 2003). Ši organin÷ rūgštis daugiausia gaminama baltų kristalų pavidale. Suomiai bičių šeimų nuerkinimui naudoja oksalą žel÷ pavidale. Skandinavijos šalyse atliktų tyrimų duomenimis, 10,0 % oksalo rūgšties tirpalą erk÷ms naikinti galima naudoti perų turinčiose bičių šeimose (Seppala, 2003).
Švedijoje laboratoriniais tyrimais nustatyta oksalo rūgšties kiekio ir koncentracijos įtaka bičių gyvybingumui. Tinkamiausias 2-4 % vandeninis, ar cukraus sirupo ir oksalo rūgšties tirpalas, laistomas (5 pav.) ar išpurškiamas (6 pav.) ant korių. Kaip rašo švedų mokslininkas Ingemar Fries tai nesunkus, efektyvus (95%) ir palyginti pigus gydymo būdas (Fries and Kristiansen ,1998).
Suomių mokslininkų duomenimis, vieną kartą panaudojus oksalo rūgštį gydymo efektyvumas buvo 92,3 %, 0 dukart purškiant - 98,3 %. Pasteb÷ta, kad oksalo rūgštis ne tik naikino erkes, bet ir neigiamai paveik÷ bites. Nustatyta, kad stiprios šeimos susilpn÷jo po gydymo. Bityne, kuriame laikomos trach÷jų erk÷mis užsikr÷tę bit÷s, po dukartinio gydymo oksalo rūgštimi, šeimos taip susilpn÷jo, kad dalį teko sujungti (Korpela, 1998). Čekų nuomone, oksalo rūgštis, bičių varoz÷s gydymui, veiksmingiausia esant + 10 - + 16°C, naudojant po
pagrindinio medaus kopimo (Kamier, 2003). Švedų tyrimų duomenimis, ji dar veiksminga prie +5 °Cv÷lyvą rudenį (Fries, 1997, Kristiansen, 2003).
5 pav. Paruošti tirpalai išlaistomi į tarpr÷mius specialiais dozatoriais vienodais kiekiais.
6 pav. Paruoštų tirpalų purškimas ant korių su bit÷mis atliekamas purkštuvais.
Apipurškiamos abi korio pus÷s.
Danijoje atlikta labai daug lauko bandymų su organin÷mis rūgštimis. Pagal tyrimų duomenis, vienai korio pusei apipurkšti reikia ne daugiau kaip 4 ml 3 % oksalo rūgšties. Bičių šeimą galima išgydyti purškiant vieną kartą ne v÷liau, kaip spalio viduryje, kai visi perai
išsiritę. Kelis kartus gydant bites nukleusuose šeimos vystimuisi žalos nepasteb÷ta. Purškiant 6,25 % oksalo rūgšties tirpalu cukraus sirupe (1:1) nustatytas efektyvumas beveik toks pat kaip naudojant vandeninį tirpalą (Hansen and Guldborg, 1988).
Bit÷ms gydyti vartojamas 2% rūgštynių rūgšties vandens tirpalas, kuriuo apipurškiamos bit÷s. Vienam r÷meliui apipurkšti reikia 10-12 ml tirpalo. Bit÷s purškiamos, esant ne žemesnei kaip 14°C temperatūrai. Po 12 dienų gydymas kartojamas. Per vasarą rūgštynių rūgštimi bit÷s gydomos 4-6 kartus (2 kartus pavasari, 2 kartus rugpjūčio pradžioje ir 2 kartus rudeni). Rūgštynių rūgšties miltelių garintuvą, nes vienodai paskleidžia oksalo rūgšties garus. Juo galima greitai apdoroti visą bityną. Efektyvumas -76 proc. (Fries, 1997).
Pieno rūgštis yra labai paplitusi gamtoje. Jos mikrodoz÷s yra bičių produktuose (ypač bičių duonel÷je), gyvūnų kraujyje ir raumenyse. Žmogaus organizme jos kasdien pasigamina iki 150 g. Silpnas 5% pieno rūgšties tirpalas neturi jokio efekto. 15-20% koncentracijos tirpalas trumpina bičių gyvenimą. Tinkamiausias bit÷ms apipurkšti 10% pieno rūgšties vandeninis tirpalas. Esant didesnei kaip 14°C temperatūrai, apipurškiami r÷meliai su bit÷mis. Vienam r÷meliui sunaudojama 8-12 ml tirpalo. Bit÷s apdorojamos 2 kartus su 10 dienų pertrauka. Gydimo efektyvumas - 80%. Bit÷s purškiamos pavasarį, prieš sodų žyd÷jimą, po pagrindinio medunešio, rugpjūčio pradžioje ir rugs÷jo m÷n.
Purškiant bites bet kokiu tirpalu, negalima apipurkšti atvirų perų, tod÷l r÷melis su bit÷mis purškiamas 45° kampu, laikant purkštuvą nuo r÷melio 35-40 cm atstumu (Tamašauskien÷ ir kt.,2005, Salinka, 2005, Fries, 1997).
K. Weiso siūloma gydymo sistema. Jeigu po žiemos dugno šiukšl÷se randame 10 negyvų erkių, vadinasi jų šeimoje yra apie 100. Patartina tokias šeimas apdoroti skruzdžių rūgštimi po bičių apsiskraidimo esant 14° C temperatūrai, arba bites apdulkinti spyglių miltais (tris kartus su kelių dienų intervalu). Ypač svarbu nutaikyti tokį momentą, kol bit÷s dar neparsineš÷ iš lauko žiedadulkių, nes iki to laiko, kaip teigia mokslininkai, erk÷s parazituoja ant bičių. Kai tik atsiranda naujų žiedadulkių, praturt÷ja perų maistas baltymais, erk÷s sulenda į perus. Pagydžius bites, reikia suskaičiuoti iškritusias erkes ir apskaičiuoti gydymo efektyvumą.
K. Weiso pateiktoje schemoje (2 pav.), bičių erk÷tumą patartina patikrinti nors kelis kartus per vasarą ir rudenį: bemedunešio metu, liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, išsukus pagrindinio medunešio medų, prieš gydant bites akaricidais (gabonu, apifosu ir kt.), rugs÷jo pradžioje, rugs÷jo m÷nesį išpjaunant paskutinius perus. Kontroliuoti bičių erk÷tumą labai padeda ištraukiamas avilio dugnas. Esant reikalui, po kiekvieno patikrinimo patartina gydyti bites rekomenduojamais tuo metu vaistais.
1.2.4.Augalin÷s kilm÷s preparatai varoz÷s erk÷ms naikinti
Bitkr÷slių žiedai. Varoz÷s erk÷s nem÷gsta stipriai kvepiančių bitkr÷slių (Tanacetum vulgare L.) žiedų kvapo ir prie jo negali priprasti. Šviežius bitkr÷sl÷s žiedus patariama d÷ti į erk÷gaudžius, po bičių lizdu, tačiau, manoma, jog juos geriau d÷ti ant lizdo viršaus. Erk÷s geriau krenta, kai žiedai keičiami kiekvieną dieną. Pavasariniam bičių gydymui galima naudoti ir džiovintus bitkr÷slių žiedus. Tai daug darbo reikalaujantis gydymas, tačiau efektyvus ir biologiškai švarus.
Krienai. Varozei gydyti tinka paprasti daržo krienai. Jų šaknys supjaustomos išilgai į penkias šešias dalis (priklausomai nuo jų storio), džiovinamos, smulkinamos mažais gabal÷liais, paskui vienas valgomasis šaukštas krienų pilamas į rūkstančią dūminę, apdorojamos 2-3 šeimos, pučiant dūmus tris-keturis kartus į apatinę avilio laką, tuojau pat ją uždarant 10-15 min. Truputį atidaroma viršutin÷ avilio laka (per vienos bit÷s dydį). Paskui v÷l pilamas valgomasis šaukštas krienų ir einama prie kitų avilių. Taip apdorojamos bites 3 kartus su 7 dienų pertraukomis pavasarį ir rudenį.
Tabakas. Tabaku, kuriame yra nuo 1 iki 4% alkaloido nikotino, bit÷s taip pat gydomos nuo varoz÷s. Vasarą dedame apie 100 g. susmulkintų žalių ar džiovintų tabako lapų virš bičių lizdo. Pavasarį ir rudenį, kai lizdu n÷ra perų, bit÷s dūmijamos tabako dūmais. Į dūminę ant žarijų beriame valgomą šaukštą tabako (tiek užtenka 2-3 bičių šeimoms apdoroti), pučiame 3-4 kartus per apatinę laką į avilio vidų, ir ji tuojau pat 10-15 minučių uždaroma. Taip apdorojame bites 3 kartus su 7 dieną pertrauka (Morse ,1985, Микитек и др.,).
Česnakų užpilas. 25 g smulkiai sutrintų česnakų užpilama 0,3 1 verdančio vandens ir palaikoma 3-4 valandas, kad prisitrauktų. Litrui cukraus sirupo (1:1) pilami 5 valgomieji šaukštai česnakų užpilo, varozei - 5. Tokiu cukraus sirupu su česnakų užpilu bites galima gydyti pavasarį ir rudenį.
Preparatas KAS-81. Gaminamas iš pušų pumpurų, kurie skinami pavasarį 3-4 cm ilgio, ir džiovinto karčiojo kiečio (pelyno). Jis skinamas du kartus: Jauna žol÷ Iki žyd÷jimo pradžios, birželio m÷nesį ir žyd÷jimo metu. Surinkta žaliava džiovinama gerai v÷dinamoje patalpoje, pav÷syje, išdžiovintą laikoma paprasto audeklo maišeliuose, sausoje vietoje. Nuovirą gaminame iš 50 g pušų pumpurų, 50 g pelyno, skinto prieš žyd÷jimą, ir 900 g - su žiedais. Susmulkintą žaliavą (iki 4 cm ilgio dalelių) dedame į emaliuotą indą, užpilame 10 I vandens ir 2-3 valandas verdame ant silpnos ugnies. Verdant dalis vandens išgaruoja, lieka apie 5 litrai nuoviro, kurį perkošiame, supilame į butelius ir laikome šaldytuve. Sergančios bit÷s maitinamos pavasarį ir rudenį cukraus sirupu (2:3), i kurio vieną litrą pilame 30-35 g
nuoviro. Tokį šiek tiek aitroką cukraus sirupą bit÷s labai m÷gsta. Šį sirupą su KAS-81 preparatu rekomenduojama bit÷ms sumaitinti rugpjūčio m÷n. kaip skatinamąjį maitinimą (Халъзов, 1995).
Spyglių miltai. Išdžiovinus pušų ir eglių spyglius, jų miltų galima pasigaminti bet kada, sumalant juos kavamale. Tai ekologiškai švari kovos su varoz÷s erk÷mis priemon÷. Bičių šeimai apdoroti pakanka 40-50 g. Spyglių miltai supilami į viengubos marl÷s maišelį ir jais apibarstomos bit÷s. Bičių gydymą reikia atlikti 3 kartus kas 7 dienas. Galima tai padaryti bet kokiu oru, tik nelyjant. Spyglių miltais apdorotos bit÷s jau po 12 valandų apsivalo nuo erkių, nes parazitas nepakenčia spyglių kvapo, nor÷damas pasisl÷pti, pradeda aktyviai jud÷ti. Spyglių dulk÷s prilimpa prie erkių kojelių (jų prisitvirtinimo čiulptuv÷lių), ir erk÷s, negal÷damos prisitvirtinti prie bičių, krenta ant avilio dugno ir žūsta. Gi vartojant kai kuriuos kitus fitopreparatus, apie 50% erkių sugeba v÷l prikibti prie bičių (Salinka, 2005).
Čiobreliai. 100 g šviežių žydinčių čiobrelių susmalkiname peiliu, supilame ant dviejų marl÷s sluoksnių, uždengime polietileno pl÷vele ir marle žemyn dedame ant bičių lizdo, uždengiame lubel÷mis arba drobe. Po 3-5 dienų, kai žol÷s mas÷ sudžiūsta, gydymą kartojame. Gydome 3-4 kartus, esant 15-25 laipsnių temperatūrai. Po bičių lizdu, nesant erk÷gaudžių, patiesiamas klijuot÷s ar .folijos lapas, išteptas vazelinu, nukritusios erk÷ms surinkti ir suskaičiuoti. Prieš 7 d. iki medaus sukimo čiobrelių žol÷ pašalinama iš lizdo, nes medus gali prisitraukti timolio (čiobrelių eterinio aliejaus) kvapo. Bit÷ms gydyti tinka ir kiti augalai, turintys kvapiųjų eterinių medžiagų. Vietoje čiobrelių galima naudoti pelynų ir gailių žolę bei pomidorų ar paparčių lapus. Efektyvumas-63%.
Kartusis pipiras. Gaminat užpilą, imama 50-60 g karčiojo pipiro vaisių, jie susmulkinami, užpilami 1 litru verdančio vandens ir laikomi 10-15 val., kad prisitrauktų. 120 g užpilo imama 1 litrui cukraus sirupo (1:1). Yra duomenų, kad gydymo efektyvumas padid÷ja iki 90%, kai į šį užpilą įpilama 20 ml 10% spiritinio pikio tirpalo. Gydomojo cukraus sirupo bit÷ms duodama po 0,5 litro 2-3 kartus su 7 dienų pertrauka.
Pelynas (kartusis kietis). 200 g džiovinto pelyno užpilame 2 1itrais verdančio vandens, laikome dvi paras, kad prisitrauktų. 100 ml ištraukos pilame į 1 litrų cukraus sirupo (1:1). Bit÷ms duodame po 0,5-1 litrą 3 kartus su 3-4 dienų pertrauka. Efektyvumas - 86 proc.
Ugniažol÷. Dr. V. Šapola band÷ varoz÷s erkes naikinti ugniažol÷s sultimis, jas išspaudus iš sumaltų ugniažol÷s stiebų, lapų ir šaknų. Šviežios sultys sumaišomos su vandeniu santykiu 1:3, šiuo skysčiu nupurškiamos bit÷s ir koriai. Išband÷ skystį, paruoštą santykiu 1:1. Abiem atvejais kartus iškrito erkių daugiau, negu apdorojant bites akaricidais. Renkant
ugniažoles, reikia neužmiršti, kad jos yra nuodingos, tod÷l su jomis reikia elgtis atsargiai: saugoti rankas nuo tiesioginio jų sulčių poveikio (Salinka ir kt., 2006, Patinskas, 2006).
1.2.5. Cheminiu nuerkinimo būdas
Cheminiu būdu dažniausiai naikinamos rudenį išsiritus visiems perams. Tuo metu gydant bites gaunami geriausi rezultatai. Tačiau šiuo laikotarpiu gydant įvairiais cheminiais preparatais bus veikiamos ir jaunos, rudenį išsiritusios bit÷s, kurios pavasarį prad÷s auginti perus. Jeigu nuo įvairių akaricidinių preparatų erk÷s žūva, tai, be abejo, neigiamas poveikis bus ir bit÷ms, ypač jaunoms. Tod÷l visada erkes reik÷tų naikinti iškopus medų. Iš užsikr÷tusių erk÷mis perų išsiritusių bičių amžius yra apie 50 % trumpesnis ir dažniausiai tokios bit÷s nesulaukia pavasario, nors po apdorojimo ir nelieka n÷ vienos erk÷s bičių šeimoje. Be to, varoz÷s pakenktos, netekusios didelio kiekio baltymų hemolimfoje, bit÷s yra jautrios bakterin÷ms bei virusin÷ms ligoms. Gydant bites po pagrindinio medunešio, didel÷ erkių dalis žūva ir tolesn÷s perų kartos, iš kurių vystosi bit÷s, žiemoti eina sveikos (Mačien÷ ir kt.,2009).
Mitakas. Jo veikli medžiaga yra amitraz÷. Mitakas - gelsvos spalvos tirpalas, sudarytas iš 13% veiklios medžiagos, emulgatoriaus ir tirpiklio. Bit÷ms nuo varoatoz÷s gydyti naudojamas 0,01 % koncentracijos tirpalas. Preparatas atskiedžiamas distiliuotu arba švariu lietaus vandeniu. Į 1 l. vandens maišant sulašinama 0,1 ml (6 lašus) preparato, arba i 10 l. vandens sulašinama 1 ml (60 lašų) preparato. Susidaro balzgana emulsija, kurią galima naudoti 7 paras. Ja apipurškiamas avilio vidus (dugnas, sienos, diafragmos), koriai su perais ir bit÷mis. Vienai šeimai priklausomai nuo jos stiprumo sunaudojama 150-300 ml emulsijos. Apdorojus lizdas sutvarkomas ir apdengiamas kaip buvo. Laka paliekama atvira pagal šeimos stiprumą. Apdorojant por÷miai išimami (Lietuvos bitininkas 1992).
Purškiama įvairiais purkštuvais, tik svarbu, kad lašeliai būtų kuo smulkesni. Preparatą galima naudoti ne žemesn÷je kaip 14°C temperatūroje. Pavasari ir rudenį rekomenduojama purkšti šiltą (+35 °C) emulsiją. Tuomet, prieš ruošiant ją, vanduo pašildomas.
Pavasari preparatu pradedama gydyti kuo anksčiau, kol mažai perų ir erk÷s nesulindusios i akeles d÷ti ant jų kiaušin÷lių. Patogiausia tai atlikti valant lizdus. Prieš gydant, reikia nustatyti bičių užsikr÷timo erk÷mis laipsnį. Tam parenkama 5% įvairaus stiprumo bičių šeimų. Radus nors kiek erkių, gydomos visos šeimos. Jei pirmo purškimo metu lizduose jau buvo dengtų perų, po 5 - 7 dienų purškiama antrą kartą. Po 5 dienų bit÷s v÷l tikrinamos. Jei dar randama erkių, bičių šeimos apdorojamos trečią kartą. Jei dengtų perų n÷ra, paprastai pakanka vieno purškimo. Gydymo efektyvumui padidinti pavasari, prieš naudojant preparatą,
patartina dengtus perus atimti ir jiems auginti sudaryti inkubatorines bičių šeimas, kurios, besiritant bit÷ms, purškiamos mitako emulsija 3 kartus kas 5-7 dienos.
Po medunešio ir iš÷mus medų, jei reikia, gydoma antrą kartą. Prieš tai nustatomas erk÷tumo laipsnis. Jei jis didesnis kaip 5% ir yra dengtu perų, visos bičių šeimos aprašytu būdu purškiamos 2 kartus kas 5-7 dienos.
Rudeni, pamaitinus bites, kai jos mažai augina arba visai neaugina perų ir visos erk÷s susirinkusios ant bičių, patogiausia atlikti trečią gydymo kursą. Purškiamas avilio vidus, koriai ir bit÷s 2 kartus kas 5-7 dienos.
Naudojant mitako, erkių ant bičių būna labai mažai ir jos nekenkia šeimų vystimuisi bei produktyvumui (Mačien÷ ir kt., 2009, Salinka, 2002).
Apistanas -veiklioji medžiaga – tau-fliuvolinatas (10% pagal svorį) ir jungiamoji medžiaga – (90% pagal svorį). Gamintojas VITA Europa Ltd. Anglija. Į bičių šeimas buvo dedama po dvi apistano juosteles tarp 2-3 ir 4-5 korio. Laikoma buvo 7 dienas (http://www.lgi.lt/files/info/Biciu_varozes_prevencija.doc)
Gabonas PA-92. Ilgalaikio veikimo juostel÷s, veiksmingos varoz÷s erk÷ms naikinti uždengtų perų turinčiose bičių šeimose.
Veiklioji medžiaga: akrinatas, 1,2-1,7 mg juostel÷je.
Medžio faneros juostel÷s padengtos polimerų mišiniu su akrinatrinu, kuris difuzijos būdu mažais kiekiais išsiskiria juostelių paviršiuje. Bičių šeimoje preparatas plinta per bičių tarpusavio kontaktus, prisilietus bit÷ms prie juostelių. Išsiritusios iš akučių bit÷s ir erk÷s besiliesdamos gauna preparato. Naudojamas vasaros pabaigoje (rugpjūčio m÷nesį, išsukus medų) ir rudenį. Preparatas apsaugo jaunas, žiemosiančias bites nuo erkių. Gabono PA-92 negalima vartoti žiemą, kai bit÷s susimeta į kamuolį. Gabonas naikina ir bičių ut÷les.
Viena juostel÷ kabinama antrame tarp r÷mų, kita - lizdo viduryje tarp perų ant kabliukų. Kabinant juosteles, tarpai tarp korių padidinami, kad juostel÷s nesiliestų su koriais, ir bit÷s pro jas gal÷tų praeiti. Labai stiprioms bičių šeimoms, kurios užima du aukštus, gali būti įd÷tos 3-4 juostel÷s. Pakete būna vienas kabliuko pavyzdys.
Juostel÷s laikomos šeimose tol, kol išsirita iš akučių visos bit÷s, t.y. 24-30 dienų paskui išimamos. Jos gali būti naudojamos kitais metais pakartotinai, tik reikia laikyti tinkamai supakavus.
Juostel÷s kabinamos po paskutinio medaus sukimo. (Balžekas, 2002 ) Apifos. Veiklioji medžiaga - bromfenvinfosas, 60 mg vienoje juostel÷je.
Naudoti po paskutinio medaus sukimo, ne v÷liau kaip iki rugs÷jo pabaigos. Šeimai dvi juostel÷s kabinamos tarp 2 ir 3 bei 5 ir 6 r÷mų ant kabliukų, pradūrus juostel÷se skylutes,
prieš tai tarp r÷mų paplatinus 5-7 mm. Laikyti apie 6-8 savaites. Atskirais atvejais pavasarį, kai po apsiskraidimo pastebimos pažeistos varoz÷s jaunos bit÷s, preparatą galima naudoti kovo m÷nesį, tuomet juostel÷s laikomos šeimoje 4 savaites.
Saugumo priemon÷s:
- rankas apsaugoti gumin÷mis pirštin÷mis; - darbo metu nevalgyti, negerti, nerūkyti;
- baigus darbą rankas plauti šiltu vandeniu su muilu;
- preparatą saugoti nuo vaikų ir nenusimanančių apie jį žmonių. (Salinka, 2002).
7 pav. Čekijos bitininkų varoz÷s gydymo sistema ištisus metus.
Bičių šeimų gydymo nuo varoz÷s ištisus metus (Salinka, 2007).
Švedijos bitininkai kurie naudoja kombinuotus ekologinius bičių šeimų gydymo metodus pasiskirsto sekančiai:
Skruzdžių rūgštis + traninių perų šalinimas – 36% Skruzdžių rūgštis + pieno rūgštis – 33%
Skruzdžių rūgštis + pieno rūgštis + traninių perų šalinimas – 20%
Likusieji 11 bitininkų, bičių šeimos gydo pasirinkdami vieną kurią nors gydymo priemonę - skruzdžių rūgštis, pieno rūgštis, traninių perų šalinimas (Fries, 1997).
2. DARBO TIKSLAS, OBJEKTAS, METODAI 2.1. TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS
Darbo tikslas – nustatyti oksalo rūgšties panaudojimo būdų įtaka Varroa destructor erk÷ms.
Tyrimų objektas - Varroa destructor erk÷mis užsikr÷tusios bičių šeimos. Uždaviniai tikslui įgyvendinti:
- nustatyti oksalo rūgšties poveikį varroa erk÷ms laistant, - nustatyti oksalo rūgšties poveikį varroa erk÷ms garinant, - nustatyti oksalo rūgšties poveikį varroa erk÷ms ,,Beevital“, - nustatyti, erk÷tumo įtaką bičių produktyvumui.
2.2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZACIJA
Tyrimai atlikti Petro Puškos bityne Mažeikių r. Šerkšn÷nų sen. Šerkšn÷nų k.. Tyrimas atliktas 2008 metais lapkričio m÷nesį, kai šeimose nebuvo perų.
Bičių šeimų produktyvumas buvo vertinamas visą 2009 - ųjų metų sezoną.
Bičių šeimos buvo laikomos daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Kiekviename bandyme buvo po penkis avilius. Tyrimo pradžioje įvertintos bičių šeimos: jų stiprumas, (aptūptų bit÷mis tarpr÷mius skaičius) bičių erk÷tumas procentais. Bičių nuerkinimui naudojama oksalo rūgšties.
Tyrimo schema:
1. Oksalo rūgšties išlaistymas bičių šeimose kurių Nr.A1- A5, (І tiriamoji). 2. Oksalo rūgšties išgarinimas bičių šeimose kurių Nr. B1-B5, (ІІ tiriamoji). 3. Beevital Hive Clean bičių šeimose kurių Nr. C1-C5, (ІІІ tiriamoji). 4. Bičių šeimų produktyvumo vidurkiai.
2.2.1. METODIKA
Visuose trijuose bandymuose parinktos vienos linijos bičių šeimos. Tyrimo pradžioje nustatomas visų bičių šeimų erk÷tumas. Iš kiekvienos šeimos buvo paimama bičių į stiklinį indelį ir jos užpilamos verdančiu vandeniu. V÷liau į stiklaini įd÷jome viena arbatini šaukšteli skalbimo miltelių. Iš stiklainio bites supyl÷me į metalinio tinklo cilindrą, kurio akutes 2,5 - 3
mm cilindras tvirtinamas prie dr÷l÷s ir sukamas po viena minute į viena ir į kitą puse, išsiplovę nuo bičių erkes pasilieka skistyje, kuris iškošiamas per filtrini popierių ir erkes suskaičiuojamos.
8 pav. Bit÷s stikliniame indelyje ir bičių aptūpti tarpr÷miai.
Bičių erk÷tumui nustatyti imamos bites iš vidurio lizdo. Bit÷s susiamemos į stiklainius po to plaunamos ir skaičiuojamas erk÷tumas.
10 pav. Išplovus bites jų turinį iškošiame per sietelį, kuriame įd÷ta vienkartinio naudojimo servet÷le.
12 pav. Nuplovus bites skystis išpilamas per popierini filtrą ir suskaičiuojamas erkes.
Pirmame bandyme buvo išlaistoma oksalo rūgšties tirpalas, kuris pagamintas iš 7,5g.oksalo rūgšties, 100ml distiliuoto vandens, 100g cukraus. Viskas sumaišyta ir švirkšto pagalba buvo išlaistyta po 20ml vienai bičių šeimai. Išlaistomas tirpalas turi būti apie 34-36°C.
Antrame bandyme išgarinama oksalo rūgštis. Vienai bičių šeimai išgarinama 2g šios rūgšties. Išgarinama buvo garintuvu, kuris maitinamas iš automobilinio akumuliatoriaus. Šis garintuvas buvo pagamintas bandomajame bityne. Tyrimas atliekamas lapkričio m÷nesį kai, šeimose nebebuvo perų.
14 pav. Oksalo rūgštis išgarintuvas.
Trečiame bandyme buvo išlaistomas preparatas ,,Beevital Varroa stick“ 15ml vienai bičių šeimai. Preparato sud÷tis 50% vanduo, 40% cukraus, 3,2% oksalo rūgštis, 2,8% citrinos rūgštis, 0,5% skruzdžių rūgštis, 2,5% pikio ekstraktas.
16pav. Preparato ,,Beevitalio‘‘ pakuot÷ .
Oksalo rūgšties paveiktos erk÷s pro tinklinį dugną krito ant erk÷gaudžių, kurios buvo padengtos lipnia medžiaga (medicininis vazelinas) ir pad÷tos po bičių lizdais. Iškritusias erkes ir mirusias bites skaičiuota du kartus po 7 - 14 dienų (17pav. 18pav.).
.
18 pav. Skaičiuojamos erkes.
Oksalo rūgšties paveiktos erkes, o taip pat mirusios bit÷s, krito ant erk÷gaudžių. Tai plokšt÷s, padengta lipnia medžiaga (medicininis vazelinas) ir pad÷tos po bičių lizdais.
Bičių šeimų produktyvumas buvo vertinamas 2009metais viso sezono metų. Medaus kiekį iš bičių šeimų nustatome sveriant svarstykl÷mis prieš ir po išsukimo.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Oksalo rūgšties poveikis Varroa destructor erk÷ms
Pirmajame bandyme, panaudojus oksalo rūgštį laistant, iškritusios erkes skaičiuojamos po 7 ir 14 dienų. Tyrimo eigoje ant plokščių, padengtų medicininiu vazelinu, iškritusios erk÷s buvo fiksuojamos per visą gydymo laikotarpi.
8 25 171 82 90 5 20 50 19 50 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 A1 A2 A3 A4 A5 Iškrito erkių vnt. šeimose po 7 dienų po 14 dienų
20 pav. Iškrito Varroa destructor erkių bičių šeimose naudojant laistymą.
Naudojant oksalo rūgšties laistymą, septintą dieną vidutiniškai iškrito 75 erkes, 14 dieną iškrito mažiau nei 7 dieną, kadangi didžioji dalis erkių jau buvo nukritus ir iškrito vidutiniškai 29 erkes.
Antrame bandyme gariname oksalo rūgštį. Po 7 ir 14 dienų suskaičiavome iškritusios erkes. Tyrimo eigoje ant plokščių, padengtų medicininiu vazelinu buvo fiksuojamas iškritusių erkių skaičius per visą gydymo laikotarpį.
549 165 236 85 310 452 140 152 60 252 0 100 200 300 400 500 600 B1 B2 B3 B4 B5 Iškrito erkių vnt. šeimose po 7 dienų po 14 dienų
21 pav. Iškrito Varroa destructor erkių bičių šeimose naudojant oksalo rūgšties išgarintuva. Naudojant oksalo rūgšties išgarintuva, septintą dieną iškrito vidutiniškai 269 erkių, 14 dieną iškrito mažiau nei 7 dieną, kadangi didžioji dalis erkių jau buvo nukritus ir iškrito vidutiniškai 211 erkių.
Trečiajame bandyme buvo laistomas ,,Beevital‘‘ preparatas iškritusios erkes skaičiuojamos po 7 ir 14 dienų. Tyrimo eigoje ant plokščių, padengtų medicininiu vazelinu buvo fiksuojamas iškritusių erkių skaičius per visą gydymo laikotarpį.
148 35 65 53 145 58 15 39 29 158 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 C1 C2 C3 C4 C5 Iškrito erkių vnt. šeimose po 7 dienų po 14 dienų
22 pav. Iškrito Varroa destructor erkių bičių šeimose išlaistant ,,Beevital“.
Naudojant ,,Beevital“ preparatus, septintą dieną iškrito vidutiniškai 89 erkių, 14 dieną iškrito mažiau nei 7 dieną, kadangi didžioji dalis erkių jau buvo nukritus ir iškrito vidutiniškai 60 erkių.
3.2. Bičių šeimų erk÷tumas prieš ir po tyrimo
1 lentel÷. Bičių šeimų erk÷tumas prieš tyrimą 2008 metais. Bičių šeimų grup÷s Aptūpti tarpr÷miai Bičių skaičius m÷ginyje vnt. Erkių skaičius ant bičių vnt. Erk÷tumas proc. І tiriamoji 8 246,8 13,6 5,56 ІІ tiriamoji 8,2 224 14,2 6,48 ІІІ tiriamoji 7,6 249,4 12,4 5,06
Pirmame bandyme I tiriamoje grup÷je, bites buvo aptūpusios vidutiniškai po 8 tarpr÷mius, pirmame bandyme erk÷tumas svyravo nuo 4,8 – 7,5 proc., antrame bandyme II tiriamoji grup÷je, bites buvo aptūpusios vidutiniškai po 8,2 tarpr÷mius, antrame bandyme erk÷tumas svyravo nuo 4,8 – 7,2 proc., trečiame bandyme III tiriamoji grup÷je, bites buvo aptūpusios vidutiniškai po 7,6 tarpr÷mius, trečiame bandyme erk÷tumas svyravo nuo 3,8 – 6,0 proc..
Atlikus tyrimus nustat÷me visų bičių šeimų erk÷tuma ir duomenis pateikiame 2 lentel÷je.
2 lentel÷. Bičių šeimų erketumas po tyrimo 2008 m. Bičių šeimų grup÷s Bičių skaičius
m÷ginyje vnt.
Aptūpti tarpr÷miai Erkių skaičius ant bičių vnt.
І tiriamoji 214,0 8 1,6
ІІ tiriamoji 197,0 8,2 1,8
ІІІ tiriamoji 236,0 7,6 2,0
Atlikus tyrimą visuose bandymuose, vizualiai bičių kiekis tarpr÷miuose nesumaž÷jo. Pirmame bandyme (І tiriamoji grup÷), bičių erk÷tumas svyravo nuo 1 iki 3 vnt., antrame bandyme (ІІ tiriamoji grup÷), bičių erk÷tumas svyravo nuo 1 iki 3 vnt., trečiame bandyme (ІІІ tiriamoji grup÷), bičių erk÷tumas svyravo nuo 1 iki 3 vnt.
3.3. Gydymo priemonių poveikis Varroa destructor erk÷ms
Įvertinus iškritusių erkių skaičių po gydymo priemonių, nustat÷me, kad panaudojus oksalo rūgšties garinimą, erkių iškrito daugiau nei naudojant oksalo rūgšties laistymą, ar naudojant ,,Beevital Varroa stick“. Atlikus matematinius skaičiavimus, nustatytas oksalo rūgšties veiksmingumas. Pirmiausia buvo apskaičiuotas bendras panaudotų gydymo priemonių efektyvumas. Iš jo išskaičiuotas oksalo rūgšties efektyvumas. Gauti duomenys rodo, kad oksalo rūgštimi, gydant bičių šeimas nuo varoz÷s, poveikis efektyvus - žuvo apie 99% erkių. 5,56 6,48 5,06 1,6 1,8 2 0 1 2 3 4 5 6 7
Laistymas Garinimas Beevital
E rk ÷ tu m a s %
Erk÷tumas prieš gydyma Erk÷tumas po gydymo
23 pav. Bičių šeimų erk÷tumo palyginimas prieš ir po gydymo.
3.4. Bičių šeimų produktyvumas
3 lentel÷. Medus iš bičių šeimų kg.
Bandymai Pavasarinio medaus
kg.
Vasaros medus kg. Bendras medaus kiekis kg.
І tiriamoji 6 16 22
ІІ tiriamoji 8 19 27
Pirmame bandyme pavasarinio (І tiriamoji grup÷) medaus kiekis svyravo 6 kg., vasaros 16kg., antrame bandyme (ІІ tiriamoji grup÷) medaus kiekis svyravo 8 kg., vasaros 19kg., trečiame bandyme (ІІІ tiriamoji grup÷) medaus kiekis svyravo 12 kg. vasaros 20 kg.
Išvados
1. Oksalo rūgšties panaudojimas visais trimis budais. Prieš Varroa destructor erkes oksalo rūgštis veik÷ efektyviai. Žuvo vidutiniškai apie 99% erkių. Skirtumas tarp panaudojimo būdų yra tik toks, kad naudojant laistymo būdus užtrunkama daugiau laiko negu garinant.
2. Medaus daugiausia gauta III tiriamoje – 32 kg.. Ši grup÷ buvo gydyta „Beevital“, kur oksalo koncentracija n÷ra didel÷. Kitose tyrimo grup÷se oksalo koncentracija didesn÷, tai ir l÷m÷ produktyvumą.
3. Panaudotos gydymo priemon÷s bičių mirtingumui įtakos netur÷jo.
4. Mažiausiai darbo sąnaudų, (t. y. galima apdoroti didžiausią kiekį bičių šeimų) reikia garinant oksalo rūgštį.
5. Oksalo rūgšties panaudojimo būdai prieš Varroa destructor erkes gali būti pritaikomi visuose bitynuose.
SANTRAUKA
Magistro darbe tiriami netradicinei kovos būdai su Varroa destructor erk÷mis. Taip pat išanalizuotos oksalo rūgšties panaudojimo būdu įtaka Varroa destructor erk÷ms panaudojimo galimyb÷s varroa erkių naikinimui bičių šeimose, daugiaaukščiuose, bedugniuose aviliuose.
Darbo objektas – Petro Puškos bityne 2008 - 2009m. atlikti tyrimai, oksalo rūgšties panaudojimo galimyb÷ms ir veiksmingumui nustatyti, naikinant varroa erkes bičių šeimose daugiaaukščiuose, bedugniuose aviliuose.
Darbo tikslas – nustatyti, kokia oksalo rūgšties įtaka Varroa destructor erk÷ms ir bičių šeimų produktyvumui
Darbo metodai - tyrimui atlikti buvo panaudota 15 Bakfasto linijos bičių šeimų. Varoz÷s gydymui buvo panaudota:
Oksalo rūgšties laistymas; Oksalo rūgšties garinimas;
,,Beevital Varroa Stick“ (Austru); Šeimų produkcija;
Darbo rezultatai. Atlikus bandymus, gauti duomenyse rod÷, kad oksalo rūgštis, gydant bičių šeimas nuo varoz÷s, veik÷ efektyviau, žuvo 99% erkių. Oksalo rūgštis bičių mirtingumui įtakos netur÷jo.
SUMMARY
Here it is investigating the non-traditional methods of fight with “Varroa destructor” ticks at this Master‘s work. It also analyzes the possibilities to use the influence of oxalic acid, used for eliminating Varroa ticks in multi - and bottomless hives, on Varroa destructor ticks.
The work object - a scientific research, made in Petras Puska’s apiary in the period from 2008 to 2009 for the purpose of defining the possibilities and efficiency of oxalic acid usage for eliminating Varroa type ticks in multi - and bottomless hives.
The aim - to determinate the influence of oxalic acid on Varroa destructor ticks and the possible impact on the productivity of the hives.
The methods of work - the survey was used in 15 Buckfast line hives and examined. The following ways/products were used for treatment of varroasis:
Oxalic acid irrigation; Oxalic acid evaporation;
,,Bee vital Varroa Stick “(Austria); Bee colony (family) production.
The results - after completing the tests, the results received showed that the oxalic acid, used in the treatment of hives from varroasis is effective in killing 99% of the ticks. Oxalic acid had no effect on bee mortality.
Naudota literatūra
1. Balžekas J.A. / Bitininko žinynas. Vilnius, 1998. P.380.
2. Balžekas J.A.Gabono PA 92 veiksmingumas Varroa Jacobsoni Quderman erk÷ms naikinti //Europos aplinkos ir apsaugos kongreso pranešimai. 2002.P.262 – 266. 3. Bitininko žinynas Vilnius mokslas 1987. P.336-347.
4. Boot, W.J.,D. J. A. Sisselaar, J. N. M. Calis and J. Beetsma.. Factors affecting invasion of Varroa jacobsoni (Acari: Varroidae ) into honeybee, Apis mellifera (Hymenptera: Apidae), brood cel÷s. Bull. Entomol. Res. 1994. Vol. 84; P. 3 -10.
5. Burgett, M. and P. Akratanaklu. Tropilaelaps clareae, little known honey bee brood mite. Am. Bee J.125.1985.P. 112 – 114.
6. De Jong, D. and R. A. Morse.. Utilisation of raised brood cells of the honey bee, Apis mellifera (Hymenoptera: Apidae), by the bee mite; Varroa jacobsoni (Acarina: Varroidae). Entomol. Gen. 14. 1988. P.103-106.
7. Dmukauskas J. Lietuvos bitininkas Nr.56. 2009/1. Bičių korys P. 16.
8. Dmukauskas J. Rūgštynių rūgšties nuo varoz÷s // Lietuvos bitininkas Nr.33 2003/2. Bičių korys P. 20.
9. Fries I. Organic control of varroa // Varrod!Ficht the mite. – International Bee Research Association, 1997. P. 11.
10. Fries I., Kristiansen P., Aad de Ruijter Ecological Varroa control – notes on control strategies for north Europe, 1998.P. 5-15.
11. Fries, I.,W. Huazhen, S. Wei and C. S. Jin. Grooming behaviour and damaged mitęs (Varroa jacobsoni) in Apis cerana cerana and Apis melifera ligustica. Aapidologie 27: 1996. P. 3-11.
12. Hansen H., Guldborg M. Residues in honey and wax after treatment of bee colonies with formic acid // Tidskrift for Planteavl 92, 1988. P. 7-10.
13. Hansen H. Bičių perų ligos Kaunas .1999.
14. Harbo, J. R. and R. A. Hoopingarner. Honey bees (Hymenoptera: Apidae) in the United States that express resistance to Varroa jacobsoni (Mesostigmata: Varroidae). J. Econ. Entomol. 90: 1997. P. 893-898.
15. Karosas P.Bitininkavimo Mokykla Ūkininko patar÷jas 2005. Kaunas P. 73-80 . 16. Karosas P. Bitininkyst÷ kiekvienam Ūkininko patar÷jas 2000 Kaunas P. 64. 17. Korpela S. Orgaanisten happojen sekä eteeristen öljyjen käytöstä mehiläisen
loispunkkien torjuntaan // Mehiläinen – 1998/5 P. 151.
18. Krieger F. J. Untersuchungen zur chemothesoquetischen Bekampfung der parasifaren. Honigbieness mille Varroa jacobsoni // Bayer A. G., 1995. P. 4 – 7.
19. Kraus,B. and H. H. W. Velthusis. High humidity in the honey bee (Apis mellifera L.) brood nest limits reproduction of the parasitic mite Varroa jacobsoni Oud. Naturwissenschaften 84: 1997. P. 217 – 218.
20. Le Conte, Y., G. Arnold, J. Trouiller, C. Masson, B. Chappe and G. Ourisson. Attraction of the parasitic mite Varroa to the drone larvae of honey be es by simple aliphatic esters. Science 245: 1989. P. 638-639.
21. Lietuvos bitininkas Vilnius, Nr.1(3) 1992 P. 43 - 45.
22. Macленикова В. В.,Способ контроли против клещя . Пчеловодство, 1997/1 23. Mačien÷ R., Račys J., Svirskis A., Tamašauskien÷ D. Verslin÷ bitininkyst÷ Lietuvos žemdirbystes institutas Akademija, K÷dainių r., 2009 P.123-126.
24. Martin, S. J.. A population modelį for the ectoparasitic mite Varroa jacobsoni in honey bee (A. mellifera) colonies. Ecological Modeling 109: 1998.P.267-281. 25. Martin, S. J. and D. Kemp. Average number of reproductive cycles performed by the parasitic mite Varroa jacobsoni in Apis mellifera colonies. J.Apic. Res. 36: 1997. P.113 – 123.
26. Marletto, F., A. Patetta and A. Manino.. Ulteriori prove di lotta alla varroasi mediante periodica asportazione cli covata maschile. (Further tests on Varroa disease control by means of periodical drone brood removal). Apie. Mod. 82: 1991.P. 219-224.
27. Микитек В. В., Коржова И. Н., Седин И. Ф. //Некоторые растения против вароатоза. – Пчеловодство, 1981/8. С. 32.
28. Morse A.R. Tobacco smoke detection of Varroa //Gleaning in bee culture. 1985/12 S. 12.
29. Oudemans, A.C. Note VIII. On a new genus and specines of parasitic acari. Notes Leyden Museum 24: 1904. P. 216 – 222.
30. Patinskas V. Kvapniųjų augalų panaudojimas prieš Varroa destruktor erkes Lietuvos žem÷s ūkio universitetas Akademija 2006.
31. Puišys J. Bičių ūkis /Pikio, pienelio, nuodų bei žiedadulkių rinkimas ir duonel÷s iš÷mimas, gydymas, maisto ruošimas, transportavimas, veislininkyst÷/ Valstiečių laikraštis Vilnius, 2004.
32. Ramirez W. B. and J. G. Malavasi. Conformation of the ambulacrum of Varroa jacobsoni Oud. (Mesostigmata:Varroidae):a grasping structure. Int. J. Acarol. 17: 1991.P. 169-173.
33. Rath, W. Investigations on the parasitic mitęs Varroa jacobsoni Oud. And Tropilaelaps clareae Delfinado and Baker and their hosts Apis cerata Fabr., Apis dorsata Fabr. Apis mellifera L.,PhD Thesis, Mathematisch – Nturwissen – schaftlichen Fakultat der Rheinischen Friedrich Wilhelms Universitat Bonn. 1991.
34. Seppa1a A. Rapid changes in varroa control and the reasons behind them in Finland Fina1 programme and book of abstracts I XXXVIII th Apimondia international apicultura1 congress. - Lub1jana, 2003. P. 460.
35. Salinka V. Karbauskien÷ E. Jankauskas J. Ekologin÷ Bitininkyst÷ Kaunas 2006.P 45-55.
36. Salinka V.Bitininko kalendorius Kaunas.2002 – 2008.
37. Straigis J.Ekologiškai švarus nuerkinimo būdas //Bičių avilys.- 2002/3. 38. Tamašauskien÷ D., Šolys Ž. Bičių ligos ir jų profilaktika 2005.P. 35-55. 39. Varroatose – ein Überblick // Bien stich. 1983/1.S.12.
40. Valatka R. Termokamera bit÷ms nuo varoatoz÷s gydyti.- V.,1984. P. 10.
41. Vesely V., Titera D. Cely' rok proti varroaze // podle metodik Vyzkumneho ustavu včelarskeho v Dole. 1994. P. 21.
42. Халъзов М. П. Растения против варроатоз // Пчеловодство, 1995/5. С.27.
43. Weisas K. Bienen – Pathologie. – 1990. P. 73.
44. Webster Thomas C., Delaplane Keith S. Mites of the honey bee Dadant and Sons, Inc Hamilton, Illinois 2000.
45. Woyke, J. Mating behavior of the parasitic honeybee mite Tropilaelaps clareae. Exp. Acarol. 18: 1994. P. 723 – 733.
46. Žemdirbyst÷. Mokslo darbai. Vilnius mokslo ir enciklopedijų leidykla 1995/42 47. http://en.wikipedia.org/wiki/File:Varroa_destructor_on_drone_66a.jpg
(Žiūr÷ta 2010-01-14).
48. http://www.bitininkas.lt/ligos/varoze.htm (Žiūr÷ta 2010-01-16).
PRIEDAI
1 lentel÷. Bičių šeimų erk÷tumas prieš tyrimą 2008 metais. Bičių šeimų Nr. Aptūptitarpr÷miai Bičių skaičius m÷ginyje vnt. Erkių skaičius ant bičių vnt. Erk÷tumas proc. A1 8 248 12 4,8 A2 7 249 11 4,4 A3 8 257 15 5,8 A4 9 266 14 5,3 A5 8 214 16 7,5 Vidurkis 8 246,8 13,6 5,56 B1 9 247 17 6,9 B2 7 269 13 4,8 B3 8 279 18 6,5 B4 9 158 11 7,0 B5 8 167 12 7,2 Vidurkis 8,2 224 14,2 6,48 C1 8 252 15 6,0 C2 7 289 11 3,8 C3 8 258 12 4,7 C4 7 201 11 5,5 C5 8 247 13 5,3 Vidurkis 7,6 249,4 12,4 5,06
2 lentel÷. Bičių šeimų erk÷tumas po tyrimo2008m. Bičių šeimų nr. Bičių skaičius
m÷ginyje vnt.
Aptūpti tarpr÷miai
Erkių skaičius ant bičių vnt. A1 167 8 1 A2 284 7 2 A3 194 8 1 A4 253 9 3 A5 172 8 1 Vidurkis 214,0 8 1,6 B1 240 9 2 B2 219 7 1 B3 182 8 2 B4 175 9 3 B5 169 8 1 Vidurkis 197,0 8,2 1,8 C1 254 8 2 C2 235 7 1 C3 258 8 3 C4 198 7 2 C5 235 8 2 Vidurkis 236,0 7,6 2,0
