LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARINĖS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA

Rūta Kelbauskaitė

Termografijos taikymas jūrų kiaulyčių pododermatito diagnostikai ir prevencijai Thermography application of the pododermatitis in the diagnostics and prevention of

guinea pigs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Vaidas Oberauskas

2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Termografijos taikymas jūrų kiaulyčių pododermatito diagnostikai ir prevencijai“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

_____________________________________________________________________________ (vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Infraraudonųjų spindulių termografija ... 10

1.2.1. Infraraudonieji spinduliai bei jų reikšmė ... 10

1.2.2. Termografinė įranga, veikimo principas ... 11

1.2.3. Termografijos taikymas biomedicinos mokslo srityje, jos privalumai ir trūkumai 12 1.2.4. Taikytinos termografinio tyrimo metodikos ... 14

1.2.5. Sąsaja su kitomis diagnostinėmis priemonėmis ... 16

1.3.Pagrindinės jūrų kiaulyčių ligos ... 17

1.3.1. Pododermatitas ... 17

1.3.2. Aseptinis vietinis pododermatitas ... 18

1.3.3. Aseptinis difuzinis pododermatitas ... 18

1.3.4. Paviršinis pūlinis pododermatitas ... 19

1.3.5.Gilusis pūlinis pododermatitas ... 19

2. TYRIMO METODAI, MEDŽIAGOS IR PRIEMONĖS ... 20

2.1. Termovizijos atlikimo metodika ... 20

2.2.Duomenų grupavimo principai ... 22

2.3.Statistinė analizė ... 23

3. TYRIMO REZULTATAI ... 24

3.1. Jūrų kiaulyčių galūnių termografinio tyrimo rezultatai ... 24

3.2. Jūrų kiaulyčių lyties įtaka užpakalinių galūnių termografinio tyrimo rezultatams ... 28

3.3. Jūrų kiaulyčių svorio įtaka užpakalinių galūnių termografinio tyrimo rezultatams ... 30

3.4. Jūrų kiaulyčių laikymo grupės įtaka užpakalinių galūnių termografinio tyrimo rezultatams ... 33

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 34

IŠVADOS ... 37

4 TERMOGRAFIJOS TAIKYMAS JŪRŲ KIAULYČIŲ PODODERMATITO DIAGNOSTIKAI IR

PREVENCIJAI

Rūta Kelbauskaitė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Aprašomo tyrimo tikslas buvo išanalizuoti infraraudonosios spinduliuotės termografijos taikymo galimybes jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų pododermatito diagnostikai ir prevencijai. Pasaulyje tai jau nebe naujas, bet Lietuvoje vis dar mažai naudojamas metodas. Mokslininkų šiuo metodu yra ištirta nemažai žemės ūkio gyvulių, tačiau palyginus nedaug smulkiųjų gyvūnų. Todėl buvo pasirinkti smulkūs, naminiais laikomi, bei vieni pagrindiniai vivariumo bandomieji gyvūnai – jūrų kiaulytės. Taikant infraraudonųjų spindulių termografiją tyrėme vivariume laikomų jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinę temperatūrą, kurią siejome su vizualiai matomais pakitimais paduose. Vertinome jūrų kiaulyčių padų termografijos rezultatus, pagal kuriuos suskirstėme gyvūnus į tris grupes: (kontrolinė) sveikų jūrų kiaulyčių grupė, pododermatitu sergančia, bet vizualiai pokyčių neturinčia – pirma grupe, bei pododermatitu sergančią su vizualiai pastebimais pokyčiais – antra grupe. Nustatėme, kad skirtumo toje pačioje grupėje tarp kairės ir dešinės kojų nėra. Todėl atliekant kitus tyrimus užpakalinių galūnių gauti rezultatai buvo analizuoti bendrai, o juos lyginant tarp grupių gauti izotermių vidurkių ir karštųjų taškų akivaizdūs skirtumai, įrodantys, kad termografinį tyrimo metodą galima taikyti jūrų kiaulyčių pododermatito diagnostikai. Jūrų kiaulyčių, kurių užpakalinių kojų padų pažaidos matomos vizualiai (2 grupė), izotermės vidurkis buvo didžiausias ir buvo lygus 30,72°C, tai net 3,13°C aukščiau negu jūrų kiaulyčių sergančių pododermatitu, bet be vizualinių pokyčių (27,69°C) ir 6,02°C aukščiau negu kontrolinės grupės (24,70°C). Jūrų kiaulyčių svoris turėjo 67,4 proc., svorio grupė – 6,0 proc., lytis – 6,4 proc., įtakos užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams. Tačiau jūrų kiaulyčių laikymo grupės dydis neturėjo statistiškai nereikšmingos įtakos užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams.

5 THERMOGRAPHY APPLICATION OF THE PODODERMATITIS IN THE

DIAGNOSTICS AND PREVENTION OF GUINEA PIGS Rūta Kelbauskaitė

Master’s thesis

SUMMARY

The aim of the research was to analyze the effect of infrared thermography applied in the diagnostics of guinea pigs’ soles and prevention. The infrared thermogrpahy method is used worldwide, though it is less popular in Lithuania. Scientists apply this technique on domestic animals more frequently than on the small ones. In this research guinea pigs that live in vivarium were selected as the experimental animals. During the process, while using the infrared thermography method, guinea pigs’ hind legs temperature was measured and related with visual change in the soles. Acoording to the results, guinea pigs were divided into groups: control group – healthy guinea pigs, first group- guinea pigs that have pododermatitis without visual sole changes, second group- guinea pigs that have pododermatitis with visual sole changes. Investigations showed that there was no differences between left and right soles, that is why the results of other research were analyzed generally. While comparing the results of every group, we got differencies between isotermic average and hot spots. These results proved that the method of infrared thermography was an appropriate method in the diagnostics of guinea pigs pododermatitis. Guinea pigs that had pododormetitis with visual sole changes (second group) reached the peak of highest isotermic average 30.72°C, which is 3.13°C higher than the first group, where guinea pigs had pododoermatitis without any visual sole changes (27.69 °C) and 6.02°C higher than the control group (24.70°C). Guinea pigs weight had 67.4 %, weight group – 6.0 %., sex – 6.4 %, an impact for

the results of the surface temperature. Additionaly, number of guinea pigs in the den hutch results were statistically unreliable.

6

SANTRUMPOS

FLIR E50

mobilus termovizorius su 90 mm įstrižaine, automatiniu atstumo reguliavimu, mažiausias fokusavimo atstumas iki tiriamo paviršiaus 0,4 m, didžiausias 1m. IRT infraraudonųjų spindulių termografija

7 ĮVADAS

Siekiant kuo labiau sumažinti gyvūnų patologijų skaičių, jų plitimą, bei gydymo kaštus vis didesnis dėmesys skiriamas ligų prevencijai ir ankstyvajai diagnostikai. Visame pasaulyje smarkiai besivystanti technologinė ir mokslinė raida skatina modernėti veterinarinės medicinos diagnostikos priemones. Siekiant sumažinti ligų atvejus atliekami moksliniai tyrimai nukreipti į prevencinių priemonių paieškos metodus, tokiems moksliniams tyrimams plėtoti pasirenkamos inovatyvios, neinvazinės ir papildomo streso gyvūnams nesukeliančios priemonės. Paskutiniu metu kaip puiki diagnostinė ir prevencinė priemonė gyvūnų tyrimui naudojama termografinis tyrimas, kurio veikimo principas labai paprastas, momentalus ir aiškus, o rezultatai tikslūs, patikimi ir naudingi.

Pirmieji patologiniai pokyčiai dažniausiai pastebimi dėl temperatūrinių pokyčių gyvūno organizme. Temperatūriniais parametrais remiasi daugelis mokslo ir tyrinėjimo šakų, tame tarpe ir infraraudonųjų spindulių technologijos sritis (1). Remiantis šiuo fizikiniu dydžiu, galima moksliškai pagrįsti, garavimo, spinduliavimo, konvekcijos ir kitas sąveikas tarp gyvūno ir jo išskiriamos šilumos į aplinką (2; 3; 4; 5). Fiziologiškai sveiko gyvūno modelis yra nepakitusi ir rūšiai būdinga vidutinė temperatūra, o bet koks nukrypimas nuo normos laikomas anomalija ir sietinas su patologijos pradžia. Temperatūra gali būti aukštesnė negu norma uždegimo atvejais ir žemesnė už normą kraujo apytakos ir inervacijos sutrikimų atvejais (6).

Mokslininkų įrodyta, kad infraraudonoji termografija (IRT) gali būti naudinga pagalbinė priemonė atliekant gyvūnų sveikatos tyrimus, sietinus su temperatūros pokyčiais. Šio tyrimo privalumai, jog tyrimas atliekamas natūraliomis gyvūnui sąlygomis, nesutrikdant įprastinio elgesio, netaikant fiksacijos, anestezijos, ir net neturint tiesioginio kontakto. Todėl gyvūnas nepatiria jokio papildomo streso, o prieš tai paminėti faktoriai neturi įtakos ir neiškraipo rezultatų (7; 8 ). D. J. McCafferty (2011) aprašė šį metodą pritaikant veterinarijoje analizuojant šilumos mainų įtaką (9). Fiziologinės gyvūno būklės vertinimą analizuojant aplinkos sąlygas ir išspinduliuotą temperatūrą , bei platų termografijos panaudojimą pateikė Anne Fawcett 2011 metų moksliniame darbe (10).

Infraraudonųjų spindulių termografija dėl efektyvių rezultatų, plačių panaudojimo galimybių, patogumo ir sąlyginai nedidelės kainos, tampa naudingu ir pasaulyje plačiai panaudojamu pagalbiniu prietaisu nustatant temperatūrinius pakitimus ir jų lokalizaciją pagal odos temperatūros pakilimus ir kritimus. Infraraudonųjų spindulių termovizoriai yra vaizdo kameros, skenuojantys infraraudonųjų spindulių intensyvumą ir performuojančios į elektrinius signalus, iš kurių formuojami termografiniai žemėlapiai, kuriuose skirtingomis spalvomis ir skirtingu spalvų ryškumu atsispindi kūno paviršinė temperatūra ir vykstanti konvekcija bei spinduliavimas (11, 12) .

8 naudoja infraraudonųjų spindulių termovizijos metodą. Veterinarijos srityje dar nėra įprasta ir kasdieniška naudotis šiuo metodu, nors jau įrodyta, kad termografiją tikslinga taikyti norint įvertinti kaip kintant aplinkos sąlygoms vyksta termoreguliaciniai procesai organizme. Lietuvoje šis tyrimo metodas privačių veterinarijos gydytojų kol kas nenaudojamas. Užsienio mokslininkai nemažai gilinasi į termografijos panaudojimą veterinarijos srityje, tačiau termografijos tyrimo pritaikymas jūrų kiaulyčių ligų diagnostikai ir prevencijai nėra toks populiarus lyginant atliktas studijas su smulkiais gyvūnais, o ypač su žemės ūkio gyvūnais. Amerikiečių mokslininkė Cynthia Brown gilinasi ir nuolat atlieka tyrimus termografijos srityje susijusius su laboratoriniais gyvūnais, tame tarpe ir jūrų kiaulytėmis. Anne Fawcett Sidnėjaus (Australijos) universiteto mokslininkė taip pat atliko studiją su jūrų kiaulyčių ligomis siejant laikymo sąlygas (10). Ina Pamparienė su bendraautoriais 2011 m. atliko studiją apie termografiją ir jos pritaikymą jūrų kiaulytėms. 2013 metais Ina Pamparienė pristatė daktaro disertaciją tema „Termografijos taikymas gyvūnų ligų ankstyvajai diagnostikai ir prevencijai“. Šie LSMU mokslininkų darbai yra pagrindinės studijos, kurios buvo atliekamos siekiant parodyti ir plačiau atskleisti, tuomet dar visai naują veterinarijoje termografijos metodą, ligų prevencijoje (11, 12).

Darbo tikslas – ištirti infraraudonosios spinduliuotės (IFR) taikymo galimybes veterinarijoje diagnozuojant jūrų kiaulyčių pododermatitą.

Darbo uždaviniai:

1. Pritaikyti termografijos tyrimo metodą jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų pododermatito diagnostikai ir prevencijai.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Temperatūra ir fiziologija

Veterinarinėje medicinoje vienas pagrindinių fizikinių rodiklių nusakantis gyvūno fiziologinę būklę yra temperatūra (1). Temperatūros sąveika su aplinka – šilumos išskyrimas į aplinką moksliškai pagrįstas ir įrodytas reiškiniais: garavimu, spinduliavimu, konvekcija (2, 3, 4, 5). Fiziologiniu požiūriu sveikas gyvūnas pasižymi normos ribose esančia temperatūra, atkreipiant dėmesį į būdingą gyvūno rūšies temperatūrinį specifiškumą. O bet koks kitas temperatūrinis nuokrypis virš normos sietinas su patologija, nepriklausomai ar pakilusi vietinė ar bendra kūno temperatūra (6). Net antikos laikų gydytojas Hipokratas teigė: „jei viena kūno dalis yra karštesnė ar šaltesnė lyginant su kita kūno vieta, tuomet toje vietoje yra liga“.

Jau antikos laikais siekiant išaiškinti negalavimus buvo gilinamasi į kūno temperatūrą, kaip į svarbų rodiklį ir atliekami pirmieji primityvūs tyrimai. Vienas iš tokių eksperimentų: plonu purvo sluoksniu padengiamos atskiros kūno vietos ir stebima kaip greitai purvas džiūsta, kaip intensyviai kinta jo spalva, kada pradeda trupėti ,o palyginimui tepamas storesnis purvo sluoksnis arba kita medžiaga, pavyzdžiui, molis (13). Nors jau gilioje senovėje buvo pastebima didelė temperatūros reikšmė vis tik ji buvo laikoma labai subjektyviu rodikliu iki pat XVI amžiaus. Būtent tik nuo to laiko temperatūros matavimui buvo skiriamas didelis dėmesys, o poros amžių eigoje buvo sutarta, kad temperatūrai matuoti būtinas bendras matas ir skalė, todėl XVIII amžiuje 6 dešimtmetyje buvo priimta Celsijaus skalė (13). Remiantis Celsijaus parametrais priimta, kad 0° lygus ledo tirpimo temperatūrai, o virimo temperatūra lygi 100° Celsijui (14). Prireikė dar šimtmečio, kol Karlas Wunderlikchas 1868-aisias metais sukūrė ir užpatentavo pirmąjį klinikinį termometrą, vieną svarbiausių prietaisų klinikinės diagnostikos tyrimui (13).

10 lūžius, raiščių ir sąnarių traumas, bei kitus funkcinius organizmo sutrikimus (8, 15, 16). Pastebėjus temperatūrinius pokyčius, galima kelti hipotezę dėl galimų susirgimų, bei atlikti papildomus tyrimus diagnozei patvirtinti.

1.2. Infraraudonųjų spindulių termografija

Elektromagnetinių spindulių spektras, pavaizduotas pirmame paveikslėlyje, tai elektromagnetinės spinduliuotės visų ilgių (dažnių ) bangų visuma, kurias sudaro: gama (trumpiausi spinduliai), rentgeno, ultravioletinės, regimosios šviesos, infraraudonieji ir mikrobangų spinduliai. Mikrobangos priskiriamos ilgiausiems spinduliams – radijo bangoms. Regimosios šviesos spektras – nedidelė bangų dalis, žmogaus matoma vizualiai (17).

1 pav. Elektromagnetinių bangų spektras (18)

Infraraudonieji (lot. Infra – žemiau) spinduliai (IFR) yra elektromagnetinių bangų rūšis, esanti žemiau raudonos ir vizualiai paskiausiai matomos spalvos, todėl plika akimi jau nebematomi, bet jaučiami kaip šiluma, kurią išspinduliuoja visi gyvi organizmai. Gyvame organizme vyksta įvairūs metaboliniai procesai ir cheminės reakcijos, kurių metu išskiriamas tam tikras energijos kiekis, kuris į aplinką išspinduliuojamas infraraudonaisiais spinduliais. Todėl šis rodikis gali parodyti pakitimus gyvūnų metabolizmo procese. Infraraudonosios elektrinės bangos pasižymi didesniu ilgiu ir mažesniu dažniu (18). Jų spinduliuojama radiacija buvo atrasta XIX a. pirmoje pusėje mokslininko William Herschel. Apie 80% visų saulės spindulių yra infraraudonieji spinduliai, o saulė – didžiausias šių spindulių šaltinis. Senovės kinai pastebėjo, jog šiluma išskirta saulės (ir tik vėliau įvardyta, kaip infraraudonoji spinduliuotė) teigiamai veikia organizmą, organus ir ląsteles, gerina kraujotaką, skysčių cirkuliaciją, turi įtakos fiziologinės būklės gerėjimui.

11 IRT remiasi išspinduliuota odos šiluma, kuri sietina su medžiagų apykaitos procesais odoje. IRT – infraraudonųjų spindulių temografija priskiriama, prie neinvazinių, prevencinių tyrmo metodų vis labiau populiarėjančiu žmonių medicinoje ir šiek tiek šių dienų veterinarijoje (20). Dėl esamo poreikio ir technologijų galimybių augimo 2007 metais kompanija „Inframedic“ pagamino CE, pirmos kategorijos sertifikuotas IRT sistemas: MammoVision, ReguVision, FlexiVision, kurios kaip termovizualizaciniai medicininiai prietaisai atitinka Europos Sąjungos medicinos direktyvos reikalavimus (21).

1.2.2. Termografinė įranga, veikimo principas

Pirmasis infraraudonųjų spindulių jutiklis buvo sukurtas XX amžiaus 4 dešimtmečio pabaigoje karo pramonės tikslais (22) . O jau 1952-aisiai vokietis, gydytojas Švamas panaudodamas pirmąjį infraraudonųjų spindulių bolometrą atliko pirmuosius termografinius tyrimus, matuodamas įvairias, skirtingas kūno vietas. Toliau vykdant tyrimus 1957-aisias gydytojas Lausonas padarė didžiulę pažangą termografijos srityje įrodydamas, jog termografija naujas diagnostikos būdas puikiai tinkantis ir medicinos srityje diagnozuojant onkologinius ir uždegiminius reiškinius. Jis pacientės krūtyje pastebėjo didesnę temperatūrą lyginant su aplinkinėmis kūno sritimis, bei diagnozavo krūties vėžį (23). 1959-1961 išpopuliarėjo vieni pirmieji termografų prototipai „Pyroscan“, o nuo 1960-ųjų kaip didelė naujovė pristatytas skystųjų kristalų panaudojimas matuojant kūno paviršiaus temperatūrą (13, 24). Tai buvo ekonomiškai sąlyginai nebrangus, paprastas ir visiems prieinamas metodas, kuomet ant tiriamo organizmo kūno paviršiaus paskleidžiami skystieji kristalai, kurie nušvisdavo skirtingais atspalviais, skirtingu intensyvumu. Mokslininkai tokį tyrimą fiksuodavo paprastu kasdienybėje naudojamu fotoaparatu. Tačiau prireikdavo ne vieno kadro norint užfiksuoti tinkamą rezultatą, o ir kristalai ilgainiui prarasdavo savo gebėjimą sugerti kūno paviršiaus temperatūrą bei ją atspindėti (24, 25 ). 1970-aisias padaryta didelė technologijos pažanga kompiuterizacijos srityje, turėjo įtakos ir termografijos vystymuisi, todėl pradėta taikyti kompiuterinė termografija, kuri pasižymėjo skirtingų spalvų spektru, bei paskatino termografijos mokslinių tyrimų plėtrą į Japoniją, Ameriką bei Europą (1).

12 labai nepatogu (27). XXI amžiuje įdiegus naujas technologijas pradėtos naudoti nevėsinamos termokameros. Išaugo jų populiarumas ne tik tarp mokslininkų, bet ir kasdienybėje, nes sumažėjo jų matmenys, tapo patogu jas transportuoti, bei lengva su jomis dirbti (28).

1.2.3. Termografijos taikymas biomedicinos mokslo srityje, jos privalumai ir trūkumai Progresiškai augant termografijos poreikiui medicinos srityje, mažais žingsneliais ji ateina ir į veterinariją gydytojams įsitikinant jos naudingumu, paprastumu ir universlumu (28). Veterinarijos gydytojas, turintis infraraudonųjų spindulių vaizdo kamerą, gali tiksliai, greitai ir efektyviai aptikti pažeistą gyvūno kūno vietą (29). Pagrindinis termografijos pranašumas, jog tyrimas neinvazyvus, greitas, paprastas, patogus naudoti, kamera portabili, o kaštai sąlyginai nedideli. Pabrėžtina, jog termografinis tyrimas saugus ir tiriamajam gyvūnui ir klinicistui, nes temperatūriniai pokyčiai fiksuojami nuotoliniu bekontakčiu būdu, gyvūnų nereikia fiksuoti, todėl jiems nesukeliamas papildomas stresas bei skausmas – tai labai svarbus faktorius siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę (11). IRT tyrimas didelio diagnostinio jautrumo – gali nustatyti itin ankstyvas ligos stadijas esant net labai minimaliems pakitimams ir labai efektyvus, nes tyrimo metu nėra išskiriama kompresija, spinduliuotė, nėra jokio šalutinio poveikio, o esant poreikiui tyrimą galima kartoti ne vieną kartą (30).

Tyrimas visiškai saugus, nes veterinaras nekontaktuodamas gali įvertinti visą temperatūrinį gyvūno kūno žemėlapį ir atskirai nustatyti karštuosius taškus, kurie kliniškai nepastebimi, bet labai informatyvūs uždegimo atvejais (31). Užfiksavus uždegimo procesą ekrane matomos šiltos spalvos, kurios kinta nuo baltos iki oranžinės ar net raudonos. Tačiau spalvos gali skirtis priklausomai nuo to, kokia spalvų paletė buvo pasirinkta. Pažymima, kad pati populiariausia rainbow t.y. vaivorykštės spalvų paletė, kuriai būdingos oranžinė ir raudona – šiltų atspalvių spalvos. Šaltuose atspalviuose dominuoja mėlyna, violetinė ar net juoda spalvos. Termovizorius fiksuoja ne tik karštuosius, bet ir šaltuosius taškus, kuriuos stebint tiriama inervacija, kraujotakos tinklas, jo sutrikimai (32). Esant vazomotirinių centrų sutrikimams, kuomet pakinta reakcija į dirgiklius, termografas fiksuoja vietinius ir regioninius kraujotakos pokyčius (33). Šaltesnės matomos tos vietos, kurios tolsta nuo kraujagyslės pažeidos. Neretai jos būna lygios aplinkos temperatūrai. Pagrindinė skysčių cirkuliacija ir audinių metabolizmo greitis daro įtaką odos ir galūnių temperatūros rodmenims (34).

13 šepečiu ir iškart daryti termogramą nerekomenduojama, nes rezultatai bus iškraipyti, kadangi intensyvaus odos valymo metu trinant, braukiant, šukuojant aktyvinama kraujotaka. Termovizijos metodu matuojama odos paviršinė temperatūra, o oda yra tik atspindys gilesnių audinių sluoksnių virsmų. Jei gyvūnas gerai įmitęs ir pažeidimo vieta storai pridengta audinių (raumenų, riebalų) sluoksniu, paviršinė odos temperatūra neperteiks teisingo vaizdo. Taip pat tyrimo rezultatams daro įtaką ir juos gali iškraipyti aplinkos ir pašaliniai veiksniai: drėgmė, vėjas, tiesioginiai saulės spinduliai, aplinkos temperatūra, bei naudoti gydomieji tepalai, kurie turi poveikį vėsinti ar kaitint (35). Taip pat labai svarbu, kad gyvūnas tiriamojoje aplinkoje apsiprastų ir į patalpą būtų patalpintas bent 15 minučių (paprastai rekomenduojama 30-60 min.) iki termografinio tyrimo pradžios, kad nestresuotų, nes kaip žinia, stresas smarkiai keičia organizmo metabolinius procesus, kurių pasėkoje kinta ir išspinduliuojama temperatūra (36, 37). Kaip ir dauguma kitų tyrimo metodų (pvz.: echoskopija, rentgenas) termografija nenurodo pakitimų priežasties, sunku tirti gyvūną judesyje, tačiau pažymėtina, kad lyginant su kitais, termografija netinkama tirti vidaus organams, ir nors dažnu atveju jautrumas išties didelis, bet specifiškumas itin mažas, todėl negali būti kitų vaizdinės diagnostikos priemonių alternatyva.

Gerai išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tokiose kaip: Vokietija, JAV, Didžioji Britanija ir kitose šalyse plačiai taikomi termografiniai tyrimo metodai įvairiose gyvulininkystės srityse: žemės ūkio gyvulių (karvių, arklių) ligų diagnostikoje, atliekant bendrus bandos tyrimus ar siekiant nustatyti masinę slaptąją rują (38). Atrajotojų veterinarinėje medicinoje taikoma diagnozuoti ankstyvuosius (slaptuosius) mastitus, išankstinius laminitus pasireiškus šlubavimui, taip pat taikoma stebint ir vertinant aplinkos (karščio ar šalčio) įtaką gyvūno fiziologiniams rodikliams, padeda įvertinti medicininių procedūrų šalutinius poveikius, galima tirti atrajotojų metano emisiją, bei veislinę vertę nustatant reprodukcinį ciklą. Daugelis tyrėjų termografiškai tirdami galvijus taiko palyginamąją metodiką, kuomet lygina vidaus organų temperatūrą su akies plyšio arba tiesiosios žarnos temperatūra (39). Tokią pačią t.y. palyginamąją metodiką tarp natūralių angų ir vidaus organų galima pritaikyti ir tiriant avis (40).

14 naudinga netgi tiriant emocinę būklę (stresas, apatija). Smulkių gyvūnų termografija vis dar nėra

labai populiari, nors vis dažniau atliekami IRT tyrimai. Laboratorinius gyvūnus pasitelkiama dažniausiai tik moksliniais tikslais. Lietuvoje termografiniai tyrimai gydomosios veterinarijos kryptyje nevykdomi, belieka tik tikėtis, kad veterinarijos gydytojams įsitikinus IRT tyrimų paprastumu ir efektyvumu jie bus taip pat plačiai taikomi netolimoje ateityje.

1.2.4. Taikytinos termografinio tyrimo metodikos

Veterinarinėje medicinoje taikant termografinį tyrimą labai svarbu užtikrinti geras tyrimo sąlygas. Siekiant gauti kuo tikslesnius tyrimo rezultatus būtina užtikrinti faktorius tiesiogiai darančius įtaką rezultatams. Labiausiai tyrimo rezultatus iškraipantys faktoriai: aplinkos temperatūra, vėjas, tiesioginiai saulės spinduliai – ir kita pašalinė spinduliuojama energija, tiriamojo objekto judesiai.

Veterinarijoje rekomenduotina naudoti greito nuotraukų fiksavimo termokamerą, kuri užfiksuoja kadrą itin greitai, pateikia kokybiškus termožemėlapius. Kuo arčiau tiriamasis gyvūnas yra termokameros – tuo tikslesnis, aiškesnis ir kokybiškesnis gaunamas termovizinis vaizdas. Nors atstumas labai didelės įtakos nedaro ir įprastai pasirenkamas 0,5-2 metrų nuotolis tarp tiriamojo gyvūno ir tiriančiojo. Svarbiausia užtikrinti veterinarijos gydytojo saugumą tyrimo metu atsižvelgiant į gyvūno rūšį ir jo dydį.

Tiriamąjam gyvūnui darant termonuotraukas vengtini judesiai. Dažnu atveju gyvūnai fiksuojami. Žemės ūkio gyvuliams pasitelkiamos fiksacinės staklės, smulkiesiems ir laboratoriniams gyvūnams fiksacijai talkina asistentas. Svarbu, jog asistentas rakomis neliestų tiriamos gyvūnų vietomis savo kūno paviršiu ir neatiduotų šilumos. Taip pat nerekomenduojama atlikti termografijos iškart po palpacijos, kadangi gali būti suaktyvinta kraujotaka liečiant ir maigant kūno paviršių, arba perduota šiluma nuo palapuojančio gydytojo rankų. Fiksuojant jūrų kiaulyčių padų termogramas, asistentas laikydamas gyvūną abejomis rankomis jį paverčia ant nugaros, pakišdamas pirštą tarp kulno ir kelio sąnario ties blauzdos dalimi – šitaip neleisdamas gyvūnui spurdėti, tačiau savo rankomis neliečia tiriamos padų zonos, kad nepakenktų termografiniam tyrimui.

15 laisvai nepatektų saulės spinduliai. Išimtis gerai apšviestos patalpos su LED apšvietimo lemputėmis. Visą tai svarbu jei norima gauti ypatingai tikslų termografinį kūno žemėlapį (45). Optimaliausia tyrimui uždaros-kambario patalpos temperatūra siekianti apie 20°C. Temperatūra siekianti 30°C ir aukščiau yra vengtina, nes šilumoje kūnas vėsinasi išskirdamas šilumą ir prakaitą. Taip pat vengtinas didelis oro judėjimas, vėjas, skersvėjai, nes tai vėsina gyvūno kūną ir gaunami netikslūs rezultatai (46). Siekiant gauti kuo tikslesnę termogramą gyvūnas neturėtų stresuoti, o būti ramus ir jau susipažinęs su patalpomis, kuriose atliekamas tyrimas. Taip pat jo kūnas turėtų būti adaptavęsis prie patalpos temperatūros, ypatingai tais atvejais, kada įprastai gyvūnas laikomas šaltose ar itin prikaitintose patalpose. Tuo tikslu rekomenduojama gyvūną į patalpas talpinti nuo pusės iki pusantros valandos, o itin skubiais atvejais aklimatizacijos laikas gali būti sutrumpintas iki ketvirčio valandos.

Atliekant termogramas būtina tinkamai įvertinti kūno dangą: ar kūno paviršius švarus, kokio tankio ir ilgio kailis, ar yra išplikusių kūno vietų. Plaukai, nešvarumų sluoksnis ant odos bei padų izoliuoja ir stabdo infraraudonųjų spindulių radiaciją. Kūno paviršiaus danga turi būti įvertinama prieš atliekant termografinį tyrimą ir numatoma įtaka karštųjų taškų termogramoje rodmenims (47, 48). Kailio nešvarumai turi būti pašalinti gerokai ankščiau prieš IRT tyrimą, nes jų šalinimas skirtingais būdais rankomis ar šepečiu liečia odos paviršių ir aktyvina kraujotaką. Tiksliausi termografijos rezultatai gaunami kuomet tiriamos natūraliai plikos t.y. plaukų danga nepadengtos kūno vietos (49, 50) . Tačiau plaukų šalinimas siekiant geriau atlikti tyrimą taip pat vengtinas, nes kirpimas ir skutimas pradžioje aktyvina kraujotaką, dėl mechaninių prisilietimų, tačiau vėlesniame etape organizmas daugiau šilumos išspinduliuoja, nes nuskustų kūno vietų nebedengia tankus kailis ir jo normaliam temperatūros palaikymui reikia daug daugiau energijos išskirti, o neretai kailio nepridengta vieta lieka vėsesnė (51).

Alkinimas taip pat indikuotinas jei tik įmanoma bent valandą ar dvi prieš tyrimą. Kadangi virškinimo metu kraujas plūsta iš periferijos į vidaus organus, o viso proceso metu išsiskiria šiluma, kuri taip pat gali paveikti tyrimo rezultatus (52).

16 1.2.5. Sąsaja su kitomis diagnostinėmis priemonėmis

Esant didelei technologijų raidai nuolat vystosi ir tobulėja visa medicininė diagnostinė technika. To pasėkoje gaunamos tikslesnės patologijų diagnozės, geresni rezultatai gydymo eigoje, bei patologijų baigtyje. Tačiau net ir didelė technologijų sparta, tyrimų išsamumas, negali būti taip informatyvu kaip pirminė klinikinė apžiūra. Ir tik nuodugniai ir sistemingai atlikus klinikinę apžiūra gali būti skiriamos kitos diagnostinės priemonės gydytojo sugalvotai hipotezei patvirtinti arba atmesti, praplečiant, papildant ir specifikuojant jau turimas žinias, gautas klinikinės diagnostikos metu (54).

Termografija ir scintigrafija yra fiziologinių diagnostinių nuotraukų sistemos, suteikiančios informaciją apie audinių fiziologiją ir kraujo cirkuliaciją, bei pažeistus audinius ir audinių gyvybingumą. Scintigrafija yra naudinga nustatinėjant rentgenogramoje nepastebimus kaulinius pažeidimus. Termografiją galima naudoti kaip pagalbinę priemonę prie šios technologijos, kadangi scintigrafija naudojama selektyviai kaulų apžiūrai, o termografijos pagalba galima vertinti paviršinius audinius. Kiekviena technologija suteikia unikalią ir specifinę informaciją, tačiau turi ir savų trūkumų. Nei termografija, nei scintigrafija nesuteikia tikslios informacijos apie traumos ar ligos pobūdį. Tai turi būti daroma su diagnostinėmis priemonėmis, suteikiančiomis informaciją apie anatominius pakitimus.

Rentgeno tyrimas naudojamas kaulų pokyčiams diagnozuoti, nuotraukose matomi audinių kontrastai. Tačiau neskaitant lūžių, kiti kaulų pakitimai nuotraukose matomi tik po 10-14 dienų nuo jų atsiradimo. Taip pat kaulų pakitimai dažniausiai yra ilgalaikiai ir sunku nustatyti, ar lėtinis kaulo pakitimas yra skausmo ir šlubavimo priežastis. Termografija parodo uždegimo vietą, kuri dažniausiai ir yra skausmo priežastimi. Taigi, termografija gali pagelbėti nustatyti ar rentgeno nuotraukoje nustatytas kaulo pažeidimas yra susijęs su uždegimu. Tyrimus, lyginant rentgeno ir termografijos tyrimais gautus duomenis, atliko Jungtinių Amerikos Valstijų Djuko medicinos universiteto mokslininkai. Jie tyrė osteoartrito pažeistų rankų sąnarių paviršių temperatūros ir rentgeno nuotraukomis gautų duomenų koreliavimą tarpusavyje (55). Rentgeno ir termovizijos kombinaciją taip pat ištyrė ir aprašė Prancūzijos mokslininkai (56).

17

1.3.Pagrindinės jūrų kiaulyčių ligos

1.3.1. Pododermatitas

Pododermatitas yra lėtinis padų uždegimas. Pododermatitas dažniausiai pasireiškia viršsvorio turinčioms, nutukusioms jūrų kiaulytėms, laikomoms ant vielinio dangos pagrindo narvelyje. Prasta narvelio higiena ir sanitarija yra taip pat predisponuojantis veiksnys lėtiniam padų uždegimui. Dažniausiai pododermatito požymiai: patinusios, paraudusios pėdutės, atšerpetojusi padų oda – tai vizualiai iliustruoti pakitimai 2 paveikslėlyje.Taip pat pododermatitas pasireiškia skausmingumu, nenoru judėti, nestereotipiniais judėsiais ėjimo metu. Atlikus klinikinį tyrimą aptinkami patinimai, erozijos, opos, kurios siekia nuo 5 mm iki 30 mm tiek plantarinėje, tiek palmarinėje pėdos pusėje. Likusi kojų dalis ir sąnariai taip pat gali būti skausmingi palpuojant. Intensyvus dirginimas aplinkos ar mechaninių dirgiklių, tokių kaip mechaninis trynimas, kasymas, kandžiojimas gali predisponuoti odos pažeidas ir infekcijos patekimą per odos vartus (10). Dažna šios ligos priežastis yra infekcija, sukelta auksinio stafilokoko (Staphylococcus aureus). Tikėtina, kad bakterija patenka per pažeistą odą, žaizdas, kurios atsiranda dėl netinkamų narvelio grindų. Akuotai ir kieti šiaudai naudojami narvelio kreikimui gali pradurti padų odą. Kita galima priežastis – bet koks bakterinės kilmės uždegimas esantis jūrų kiaulytės organizme. Be to, bet kokia kita patologija, sukelianti skausmingą judėjimą, skatina jūrų kiaulytę juodėti kuo mažiau ir priimti sėdimąsias padėtis, ko pasėkoje mažėja kraujo perfuzija kraujagyslėmis ir didėja spaudimas į kojų padus, ypatingai užpakalinius. Tai labai svarbi priažastis lėtiniam padų uždegimui. Padų uždegimas gali progresuoti į osteoartritą ir sisteminę antrinę amiloidozę, kuri gali pereiti į lėtinę stafilokokinę infekciją. Negydomas lėtinis pododermatitas progresuoja į osteomielitų uždegimą, nors tokie atvejai itin reti. Jūrų kiaulyčių turinčių osteoartritą ir osteomielitą prognozė prasta.

18

2 pav. Jūros kiaulytės pėdutė, pažeista pododermatito (59)

1.3.2. Aseptinis vietinis pododermatitas

Aseptinis vietinis pododermatitas (pododermatitis aseptica ci-cumscripta) turi jam būdingus požymius: ribota gyvuonies infiltracija seroziniu, serofibrininiu arba serohemoraginiu eksudatu. Pažeidus nago gyvuonį, gyvuonies lapelius arba spenelius, išsiskiria uždegiminis eksudatas. Jeigu jo susikaupia nedaug, jis rezorbuojasi, o jeigu daug – kyla nago lapelių kryptimi ir išteka pro su sidariusią fistulę. Tose vietose, kur buvo susikaupęs eksudatas, paprastai lieka ertmė. Palpuojant nustatomas tik vietinis pado skausmingumas, įprastai atsiranda šlubavimas remiant padą, ypatingai ant kieto pagrindo. Ligą predisponuoti gali nutukimas, hipovitaminozė C, vielinės narvo grindys, traumos, kai nesuardomas nago raginės kapsulės vientisumas (pvz., nuospaudos, pado sumušimas) (59,60).

1.3.3. Aseptinis difuzinis pododermatitas

19 užpakaline pado dalimi ir saugo priekinę. Ūminis uždegimas prasideda staiga. Juda labai ne noriai, o kartais visai nejuda iš vietos. Palpuojant priekinė padų dalis labai skausminga. Padidėja bendra kūno temperatūra. Aseptinį difuzinį pododermatitą reikia skirti nuo raumenų uždegimo, poliartrito, pado nuospaudų (59,60).

1.3.4. Paviršinis pūlinis pododermatitas

Paviršinis pūlinis pododermatitas (pododermatitis purulenta su perficialis). Pūliai kaupiasi paviršiniuose sluoksniuose ir gali tirpdyti lapelių epidermį. Abscesai dažniausiai matomi pado srityje. Pūliai būna skysti ir pilkos spalvos, specifiško nemalonaus kvapo. Besikaupdami pūliai kyla aukštyn spausdami kitus audinius, todėl paviršinis pūlinis gyvuonies uždegimas neretai virsta giliuoju. Kol abscesas neatsivėręs, jūrų kiaulytė šlubuoja, ypač eidamas kietu pagrindu. Kūno temperatūra normali arba subfebrili. Pūliams ištekėjus pro fistulę, uždegimo požymiai susilpnėja arba visai iš nyksta, tačiau liga gali recidyvuoti. Pūlinį paviršinį pododermatitą sukelia pro pažeistus audinius patekę pūliniai mikrobai. Jie gali patekti ir pro išmirkusią odą, patekus svetimkūniui, ar įsidūrus. Predisponuoja nutukimas, bloga narvelio higiena, ypač jei retai keičiamas kraikas ir jis permirksta šlapimu ir išmatomis, hipovitaminozė C, vielinės narvo grindys (59,60).

1.3.5.Gilusis pūlinis pododermatitas

20

2. TYRIMO METODAI, MEDŽIAGOS IR PRIEMONĖS

2017 metų gegužės-birželio mėnesiais tirtos jaunos (2 mėnesių amžiaus) ir suaugusios ( 12 mėnesių amžiaus) Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarijos Fakultete esančio vivariumo laboratoriniai gyvūnai – jūrų kiaulytės (n=50). Laboratoriniai gyvūnai ištisus metus laikomi plastikiniuose narvuose ("Techniplast", Italija) ant nuolat keičiamo pjuvenų substrato. Narveliai yra patalpoje, kurioje nuolat palaikoma 20 oC laipsnių temperatūra, o santykinė oro drėgmė siekia 50 proc. Jūrų kiaulytėms taikomas 12 valandų šviesos ir 12 valandų tamsos paros rėžimas. Jos šeriamos standartiniu, pramoniniu būdu gamintu pašaru, skirtu graužikams. Geriamojo šviežio vandentiekio vandens gaunama iki soties – ad libitum. Jūrų kiaulyčių svoris svyravo nuo 635 g iki 1250 g 12 mėnesių individams.

Tyrimo metu buvo pažymima kiekvieno individo lytis, amžius, svoris, bei narvelio koncentracija (tikslus individų skaičius laikomame narvelyje), pakitimai ir pastabos, bei vaikingumo požymiai, kurie kaip manoma gali turėti įtakos Jūrų kiaulyčių priežastinėms ligoms ir sergamumui. Termovizijos metodu nustatyta pėdos Torus metatarseus (Tmt) ir kulno Torus tarseus (Tt) minkštimo odos temperatūra, atlikta šių sričių odos apžiūra.

2.1. Termovizijos atlikimo metodika

Tyrimai termovizoriumu atlikti vivariume, gyvūnų laikymo patalpoje išėmus jūrų kiaulytes iš narvelio. Jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų termogramos buvo atliekamos pasitelkiant terminio vaizdo kamera, kuri matoma 3 paveikslėlyje, FLIR T640, su išorėje įmontuotu 4,3” colių (109 mm įstrižaine), lytėjimui jautriu spalvotu skystųjų kristalų ekranu, kurio raiška 800 x 480 pikselių, priartinimas iki 8 kartų, šiluminis jautris: (N.E.T.D) <0.035°C iki 30°C, temperatūros ribos: -40°F iki 3632°F (-40°C iki 2000°C) detektoriaus tipas: FPA (focal plane array) 640 x 480 pikselių, nešaldomas, spektrinio diapazono kadrų skaitymo dažnis: 60 Hz ("FLIR System Inc. , JAV, 2012).

3 pav. Termino vaizdo kamera FLIR T640 („FLIR System Inc. , JAV“)

21 spindulių, bei kitų pašalinių veiksnių, kurie galėtų daryti įtaka ir iškreipti tyrimo rezultatus. Jūrų kiaulytės buvo imamos kiekviena atskirai tiesiogiai iš narvelio ir fiksuojamos guldant jas ant nugaros, pėdutes nukreipiant į kameros objektyvą. Termogramai fiksuoti pasirinktas 1 metro atstumas nuo tiriamo paviršiaus (pėdų) iki termo kameros. Atlikti temperatūros matavimai abiejų užpakalinių kojų Torus metatarseus (Tmt) (5mm x 5mm) ir Torus tarseus (Tt).

Termogramos buvo analizuojamos pasitelkiant kompiuterinę programinę įrangą FLIR QuickReport 1.2 (tyrimui parinkta Rainbow spalvų paletė). Analizuojant termogramas, odos paviršiaus temperatūra vertinta Tmt ir Tt srityse, 5 mm x 5 mm plote bei apskaičiuota izotermė, t. y. vidurinės linijos, jungiančios Tmt ir Tt sritis, temperatūra, išryškintas maksimalus karštasis taškas ir minimalus šaltasis taškas (4 pav). Gauti termograminiai vaizdai vertinti pagal B. B. Lahiri (64). Tiriamosios skirtingų užpakalinių pėdų padų sritys lygintos tarpusavyje taikant asimetrinę analizę. Gauti temperatūros matavimai priešingose padų dalyse ir nustatyti temperatūros skirtumai vertinti lyginant juos su sveikų gyvūnų modeliais (65). Buvo apskaičiuojami ir išvedami izotermės, maksimalaus karštojo taško ir minimalaus šaltojo taško vidurkiai.

4 pav. Temperatūros matavimo taškai ir izotermė

22

2.2.Duomenų grupavimo principai

Buvo tirta 50 jūrų kiaulyčių, tyrimo metu užfiksuota 100 užpakalinių pėdų padų termografinių nuotraukų. Duomenys buvo grupuojami 4 būdais, suskirstant juos į skirtingas grupes atsižvelgiant į klinikinius ir vizualinius pokyčius, lytį, svorį, koncentraciją narveliuose.

Remiantis termovizinio ir klinikinio tyrimo rezultatais jūrų kiaulyčių pėdutės buvo suskirstytos į tris grupes:

0 grupė (kontrolinė) – jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių pėdutės (n=27), buvo vizualiai sveikos, Tmt ir Tt odos būklė neturėjo jokių pakitimų. Termo ir video nuotraukos pateikiamos 6 paveiksle.

1 grupė – jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių pėdutės (n=35) su vizualiai nepastebima pododermatito klinika, kurių Tmt ir Tt odos būklė vizualiai nepakitusi, o šių sričių odos paviršinė temperatūra buvo aukštesnė nei kontrolinės grupės. Termo ir video nuotraukos pateikiamos 7 paveiksle.

2 grupė – jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių pėdutės (n=38) su vizualiai pastebima pododermatito klinika, kurių Tmt ir Tt oda pažeista, paraudusi ar patinusi, o šių sričių odos paviršinė temperatūra buvo aukštesnė nei 1 grupės. Termo ir video nuotraukos pateikiamos 8 paveiksle.

Jūrų kiaulytės buvo suskirstytos pagal lytį į tokias grupes: 1L – moteriškos lyties individai – patelės (n=40);

2L – vyriškos lyties individai – patinai (n=10);

Taip pat jūrų kiaulytės buvo suskirstytos pagal svorį į svorio grupes:

1S – svorio grupė, kuriai priklauso individai nuo 641 iki 899 gramų (n=31);

2S – svorio grupė kuriai priklauso individai sveriantys daugiau kaip 900 gramų (n=16); 3S – svorio grupė iki 640 g (n=3);

Jūrų kiaulytės taip pat buvo suskirstytos į grupes pagal jų narvelio koncentraciją t.y. pagal individų skaičių laikomų viename narvelyje.

1N – jūrų kiaulytės narvelyje laikomos po 3;

2N – jūrų kiaulyčių grupė, kurios laikomos narvelyje po 4 ir daugiau individų.

23

2.3.Statistinė analizė

Duomenys buvo analizuoti naudojant Microsoft Excel skaičiuoklę. Temperatūrų duomenys buvo apdoroti aprašomosios statistikos metodu, Stjudento t-testu. Termografijos rezultatai – izotermės vidutinė temperatūra, maksimalaus karštojo taško ir minimalaus šaltojo taško temperatūra – buvo lyginti atskirai tarp dešinės ir kairės užpakalinių kojų. Taip pat lyginti susumavus kairės ir dešinės kojos rezultatus tarp grupių pagal pododermatito požymius, lytį, svorį, ir jurų kiaulyčių koncentraciją narveliuose. Skirtingų kojų padų grupių aritmetinių vidurkių skirtumai buvo laikomi patikimais, kai p<0,05.

24

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Jūrų kiaulyčių galūnių termografinio tyrimo rezultatai

Analizuojant 50 tiriamųjų jūrų kiaulyčių buvo gauta 100 užpakalinių kojų padų rezultatų. Šiuos rezultatus sugrupavus pagal termovizinį ir klinikinį tyrimą į tris grupes, rezultatų suvestinė pateikiama pirmoje lentelėje.

1 lentelė. Jūrų kiaulyčių kairės ir dešinės užpakalinių kojų padų temperatūriniai rezultatai

Grupės

Kairės kojos pėdos temperatūra, M±m°C

Dešinės kojos pėdos temperatūra, M±m°C

Max Min Izotermė Max Min Izotermė

0 (Kontrolinė) 26,73±0,41 22,86±0,36 24,82±0,28 26,73±0,56 22,71±0,56 24,58±0,50 1 30,09±0,52 25,20±0,43 27,63±0,40 30,11±0,50 24,92±0,32 27,56±0,40 2 34,21±0,69 26,20±0,46 30,84±0,65 34,68±0,84 25,56±0,42 31,01±0,69

*Pastaba: Max – Makismalus karštasis taškas ; Min – minimalus šaltasis taškas ; Izotermė- izotermės vidurkis.

Kontrolinės (0) grupės, t.y. kliniškai sveikų ir be pododermatito vizualinių pokyčių, jūrų kiaulyčių kairės kojos padų izotermių vidutinė temperatūra buvo 0,24°C aukštesnė (P>0,05) nei dešinės kojos padų izotermių vidutinė temperatūra. Maksimalus karštojo taško vidurkis abiejų kojų paduose buvo lygus (P>0,05). Minimalaus šaltojo taško vidurkis buvo nežymiai aukštesnis (0,24°C) kairės kojos pėdoje. Rezultatai taip pat statistiškai nepatikimi. Vizualus kontrolinės grupės užpakalinių kojų padų vaizdas pateiktas termonuotraukose ir videonuotraukose 6 paveiksle.

1 grupės – sergančių pododermatitu, bet vizualiai neturinčių ligos požymių izotermių vidurkis tarp kairės ir dešinės kojų padų skiriasi 0,07 °C. Izotermės vidutinė temperatūra buvo aukštesnė (P>0,05) kairėje pėdoje. Maksimalus karštojo taško vidurkis kairės pusės kojų padų tik 0,02°C mažesnis (P>0,05) negu dešinės. Minimalaus šaltojo taško vidurkis kairių pėdų 0,28°C aukštesnis lyginant su dešinės pusės padais (P>0,05). Vizualus pirmos grupės užpakalinių kojų padų vaizdas pateiktas termonuotraukose ir videonuotraukose 7 paveiksle.

25 grupės užpakalinių kojų padų vaizdas pateiktas termonuotraukose ir videonuotraukose 8 paveiksle.

Lyginant kairės kojos padų izotermės vidutinę temperatūrą tarp 0 ir 1 grupių nustatyta, kad 1 grupės kairės kojos padų izotermė buvo vidutiniškai 2,81°C didesnė (P<0,001) nei 0 grupės. Maksimalaus karštojo taško vidurkis buvo 2,34°C didesnis (P<0,001) 1 grupės. Minimalus šaltasis taškas 0 grupės kairės kojos pėdose buvo vidutiniškai 3,36°C mažesnis, nei 1 grupės pėdose. Šis rezultatas buvo statistiškai reikšmingas.

Lyginant dešinės kojos padų tarp 0 ir 1 grupių izotermės vidurkį nustatyta, kad 1 grupės kairės kojos padų izotermė vidutiniškai buvo 2,98°C didesnė (P<0,001) nei 0 grupės. Maksimalus karštasis taškas vidutiniškai buvo 3,38°C didesnis (P<0,01) 1 grupėje. Minimalus šaltasis taškas kairės kojos pėdoje buvo vidutiniškai 2,21°C mažesnis 0 grupėje, nei 1 grupės pėdoje. Šis rezultatas buvo statistiškai reikšmingas.

Lyginant kairės kojos padų izotermės vidutinę temperatūrą tarp 1 ir 2 grupių nustatyta, kad 2 grupės kairės kojos padų izotermė buvo vidutiniškai 3,31°C didesnė (P<0,001) nei 1 grupės. Maksimalaus karštojo taško vidurkis buvo 3,36°C didesnis (P<0,001) antroje grupėje. Minimalus šaltasis taškas kairės kojos pėdoje buvo vidutiškai 2,34°C mažesnis 1 grupėje, nei 2 grupės pėdoje. Šis rezultatas buvo statistiškai nepatikimas (P>0,05).

Lyginant dešinės kojos padų tarp 1 ir 2 grupių izotermės vidurkį nustatyta, kad 2 grupės kairės kojos padų izotermė buvo vidutiniškai 2,98°C didesnė (P<0,001) nei 1 grupės. Maksimalaus karštojo taško vidurkis buvo 3,38°C didesnis (P<0,01) 2 grupėje. Minimalus šaltasis taškas kairės kojos pėdoje buvo vidutiniškai 2,21°C mažesnis (P>0,05) 1 grupėje, nei 2 grupės pėdoje.

Lyginant kairės kojos padų izotermės vidutinę temperatūrą tarp kontrolinės ir 2 grupės nustatyta, kad 2 grupės kairės kojos padų izotermė buvo vidutiniškai 6,02°C didesnė (P<0,001) nei 1 grupės. Maksimalaus karštojo taško vidurkis buvo 7,48°C didesnis (P<0,001) antroje grupėje. Minimalaus šaltojo taško vidurkis kairės kojos pėdoje buvo vidutiniškai 3,34°C mažesnis 1 grupėje, nei 2 grupės pėdoje. Šis rezultatas buvo statistiškai reikšmingas.

Lyginant dešinės kojos padų tarp 0 ir 2 grupių izotermės vidurkį nustatyta, kad 2 grupės kairės kojos padų izotermė buvo vidutiniškai 6,43°C didesnė (P<0,001) nei 0 grupės. Maksimalaus karštojo taško vidurkis buvo 7,95°C didesnis (P<0,01) 2 grupėje. Minimalus šaltasis taškas kairės kojos pėdoje buvo vidutiniškai 2,85°C mažesnis kontrolinėje grupėje, nei 2 grupės pėdoje. Šis rezultatas buvo statistiškai reikšmingas.

26 5 pav. Jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinės temperatūros rezultatai pagal termografinius ir klinikinius požymius

Lyginant izotermės rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 2,89°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant izotermių vidurkio rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 3,13°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais. Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 6,02°C aukštesni. Rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais.

Lyginant jūrų kiaulyčių padų karštųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 3,37°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 4,22°C aukštesni (P<0,001). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 7,59°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

Lyginant jūrų kiaulyčių padų šaltųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 2,26°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 0,78°C aukštesni (P>0,05). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 3,04°C aukštesni (P<0,001).

27 termokamera. Gautos termografinės ir video nuotraukos, kurios pateikiamos 6, 7, 8 paveiksluose, atspindinčios termografinius ir vizualinius pokyčius tarp grupių užpakalinių galūnių paduose. Termonuotraukoje užfiksuoti jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių padai, kuriuose kiekviename atskirai išvestos izotermės, bei išskirti karštieji ir šaltieji taškai.

6 pav. Kontrolinės (0) kojų grupės termografinė (A) ir video (B) nuotraukos

Kontrolinės (0) kojų grupės dešiniajame pade išvestos izotermės temperatūrinis vidurkis lygus 24,6°C, maksimalus karštasis taškas lygus 27°C, o minimalus šaltasis taškas 23,1°C. Kairės kojos pado izotermės vidurkis 24,4°C, maksimalus karštasis taškas lygus 26,3°C, o minimalus šaltasis taškas 22,9°C.

7 pav. Pirmos kojų grupės termografinė (A) ir video (B) nuotraukos

Pirmos grupės – sergančių pododermatitu, bet vizualiai neturinčių ligos požymių užpakalinių

A

B

A

_B

A B

28 kojų dešiniajame pade išvestos izotermės temperatūrinis vidurkis lygus 27,9°C, maksimalus karštasis taškas lygus 30,1°C, o minimalus šaltasis taškas 26,2°C. Kairės kojos pado izotermės vidurkis 28,8°C, maksimalus karštasis taškas lygus 32,8°C, o minimalus šaltasis taškas 26,9°C.

8 pav. Antros kojų grupės termografinė (A) ir video (B) nuotraukos

Antros grupės – sergančių pododermatitu su vizualiai matomais pakitimais pėdų srityje dešiniajame pade išvestos izotermės temperatūrinis vidurkis lygus 32,7°C, maksimalus karštasis taškas lygus 37,7°C, o minimalus šaltasis taškas 26,7°C. Kairės kojos pado izotermės vidurkis 34,1°C, maksimalus karštasis taškas lygus 37,9°C, o minimalus šaltasis taškas 28,9°C. Vizualiai pastebimas abejuose užpakaliniuose kojų paduose esantis pabrinkimas, paraudimas, patinimas kulno srityse.

3.2. Jūrų kiaulyčių lyties įtaka užpakalinių galūnių termografinio tyrimo

rezultatams

Suskirsčius jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinės temperatūros rezultatus pagal lytį, bei suskirsčius į grupes pagal termografinius ir klinikinius požymius, gauti rezultatai pateikti 9 paveiksle.

A

B

29 9 pav. Jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinės temperatūros rezultatai pagal lytį

Lyginant patelių grupės izotermės vidurkio rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 3.52°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant izotermių vidurkio rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 2.89°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,01). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 6.41°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

Lyginant patelių grupės jūrų kiaulyčių padų karštųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 3,96°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 4,10°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,001). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 8,06°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

Lyginant patelių grupės jūrų kiaulyčių padų šaltųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 2,91°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 0,50°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai nepatikimais (P>0,05). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 3,41°C aukštesni (P<0,001).

30 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo vidutiniškai 1,49°C didesnė (P>0,05), nei 0 grupės. Maksimalus karštasis taškas buvo vidutiniškai 2,11 °C didesnis 1 grupėje. Gauti rezultatai laikomi statistiškai nepatikimais. Minimalus šaltasis taškas buvo 0,83°C didesnis 1 grupėje, rezultatai statistiškai nereikšmingi.

Kontrolinės (0) grupės, t.y. kliniškai sveikų ir be pododermatito vizualinių pokyčių, jūrų kiaulyčių patinų (2L) kojų padų izotermių vidutinė temperatūra buvo 1,13°C aukštesnė (P>0,05) nei patelių (1L) kojų padų izotermių vidutinė temperatūra. Maksimalus karštasis taškas patinų kojų paduose buvo vidutiniškai 1,16°C aukštesnis, negu patelių kojų paduose. Gauti rezultatai statistiškai nereikšmingi (P>0,05). Minimalus šaltasis taškas buvo vidutiniškai 1,28°C aukštesnis patinų padų grupėje. Rezultatai taip pat statistiškai nepatikimi.

1 grupės – sergančių pododermatitu, bet vizualiai neturinčių ligos požymių, jūrų kiaulyčių patelių (1L) kojų padų izotermių vidutinė temperatūra buvo 0,90°C aukštesnė (P>0,05) nei patinų (2L) kojų padų izotermių vidutinė temperatūra. Maksimalus karštasis taškas patinų kojų paduose buvo vidutiniškai 0,69°C žemesnis, negu patelių kojų paduose. Gauti rezultatai statistiškai nereikšmingi (P>0,05). Minimalus šaltasis taškas buvo vidutiniškai 0,81°C aukštesnis patelių padų grupėje. Rezultatai taip pat statistiškai nepatikimi.

Antros grupės – sergančių pododermatitu su vizualiai matomais pakitimais pėdų srityje patinų 2L grupė nesusidarė, gautas tik vienas rezultatas. O patelių 1L grupėje padų izotermių vidurkis lygus 30,74°C±0,44°C, Patelių maksimalus karštasis taškas lygus 34,40°C ±0,49°C. Minimalus šaltasis taškas patelių grupėje siekia 25,78°C ±0,30°C.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad jūrų kiaulyčių lytis turėjo 6,4 proc. statistiškai reikšmingos įtakos (P=0,01122) užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams.

3.3. Jūrų kiaulyčių svorio įtaka užpakalinių galūnių termografinio tyrimo

rezultatams

31 10 pav. Jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinės temperatūros rezultatai pagal svorį

Lyginant pirmos svorio grupės (1S) izotermės vidurkio rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 3,77°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant izotermių vidurkio rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 2,84°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,01). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 6,61°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

Lyginant pirmos svorio grupės (1S) jūrų kiaulyčių padų karštųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 3,97°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 4,11°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,001). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 8,08°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

32 Lyginant antros svorio grupės (2S) izotermės vidurkio rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 1,67°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant izotermių vidurkio rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 3,35°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,001). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 5,02°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais.

Lyginant antros svorio grupės (2S) jūrų kiaulyčių padų karštųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 2,63°C didesnė (P<0,001), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 3,96°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai patikimais (P<0,001). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 6,59°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais (P<0,001).

Lyginant antros svorio grupės (2S) jūrų kiaulyčių padų šaltųjų taškų vidurkių rezultatus tarp 0 ir 1 grupės nustatyta, kad 1 grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 0,88°C didesnė (P>0,05), nei 0 grupės. Lyginant rezultatus tarp 1 ir 2 grupės buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 1,59°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai nepatikimais (P>0,05). Palyginus kontrolinę grupę su antra grupe buvo nustatyta, kad antros grupės rezultatai vidutiniškai 2,47°C aukštesni (P<0,001).

Lyginant kontrolinės grupės, t.y. kliniškai sveikų ir be pododermatito vizualinių pokyčių, jūrų kiaulyčių izotermės vidurkio rezultatus tarp 1S ir 2S grupės nustatyta, kad 2S grupės jūrų kiaulyčių kojų padų izotermės vidutinė temperatūra buvo 1,69°C didesnė (P>0,05), nei 1S grupės. Maksimalus karštojo taško vidurkis 1S grupės kojų padų 1,22°C mažesnis (P>0,05) negu 2S grupės. Minimalaus šaltojo taško vidurkis 2S grupės kojų padų buvo 1,85°C aukštesnis lyginant su 1S grupės kojų padų rezultatais (P>0,05).

1 grupės – sergančių pododermatitu, bet vizualiai neturinčių ligos požymių jūrų kiaulyčių izotermės vidurkio rezultatus tarp 1S ir 2S grupės nustatyta, kad 1S grupės jūrų kiaulyčių kojų padų izotermės vidutinė temperatūra buvo 0,41°C didesnė (P>0,05), nei 2S grupės. Maksimalus karštojo taško vidurkis 1S grupės kojų padų buvo 0,12°C didesnis (P>0,05) negu 2S grupės. Minimalaus šaltojo taško vidurkis 1S grupės buvo 0,46°C aukštesnis lyginant su 2S grupės padais (P>0,05).

2 grupės – sergančių pododermatitu su vizualiai matomais pakitimais pėdų srityje padų izotermių vidurkis buvo 0,10 °C aukštesnis (P>0,05) 1S grupėje. Maksimalus karštojo taško vidurkis 1S grupės kojų padų buvo 0,27°C didesnis (P>0,05) negu 2S grupės. Minimalaus šaltojo taško vidurkis 2S grupės buvo 0,74°C aukštesnis lyginant su 1S grupės padais (P>0,05).

33 proc. statistiškai reikšmingos įtakos (P=0,04968) užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams. Išanalizavus kokią įtaką turėjo jūrų kiaulyčių svoris termografijos rezultatams, nustatyta, kas jūsų kiaulyčių svoris turėjo 67,4 proc. statistiškai reikšmingos įtakos (P<0,001) užpakalinių galūnių padų paviršinei temperatūrai.

3.4. Jūrų kiaulyčių laikymo grupės įtaka užpakalinių galūnių termografinio

tyrimo rezultatams

Suskirsčius jūrų kiaulyčių užpakalinių kojų padų paviršinės temperatūros rezultatus pagal narvelio koncentraciją t.y. jūrų kiaulyčių skaičių laikomą viename narvelyje, bei suskirsčius į grupes pagal termografinius ir klinikinius požymius, gauti rezultatų skirtumai, kurie visi buvo statistiškai nepatikimi (P>0,05).

Lyginant izotermės vidurkio rezultatus kontrolinėje (0) grupėje tarp 1N ir 2N grupės nustatyta, kad skirtumas stebėtinai mažas ir statistiškai nepatikimas (P>0,05). 2N grupėje, kur narvelyje laikomi 4 ir daugiau gyvūnų, izotermės vidurkio skirtumas buvo 0,18°C aukšesnis negu 1N grupėje, kur narvelyje laikomi 3 individai. Lyginant izotermės rezultatus 1 grupėje nustatyta, kad 1N grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 0,29°C didesnė (P>0,05), nei 2N grupės. Lyginant izotermių vidurkio rezultatus 2 grupėje, buvo nustatyta, kad 2N grupės rezultatai vidutiniškai 0,64 °C aukštesni ir rezultatai laikomi statistiškai nepatikimais (P>0,05).

Lyginant jūrų kiaulyčių padų karštųjų taškų vidurkių rezultatus kontrolinėje (0) grupėje tarp 1N ir 2N grupės nustatyta, kad 2N grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 0,56 °C didesnė (P>0,05) nei 1N grupės. Lyginant rezultatus 1 grupėje buvo nustatyta, kad 2N grupės rezultatai vidutiniškai 0,04°C aukštesni (P>0,05), nei 1N grupės. Palyginus antrą grupę buvo nustatyta kad 2N grupės rezultatai vidutiniškai 1,33°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai nereikšmingais (P>0,05).

Lyginant jūrų kiaulyčių padų šaltųjų taškų vidurkių rezultatus kontrolinėje (0) grupėje tarp 1N ir 2N grupės nustatyta, kad 2N grupės jūrų kiaulyčių kojų padų vidutinė temperatūra buvo 0,11 °C didesnė (P>0,05) nei 1N grupės. Lyginant rezultatus 1 grupėje buvo nustatyta, kad 1N grupės rezultatai vidutiniškai 0,33°C aukštesni (P>0,05). Palyginus antrą grupę buvo nustatyta kad 1N grupės rezultatai vidutiniškai 0,76°C aukštesni, rezultatai laikomi statistiškai nereikšmingais (P>0,05).

34

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Termografijos metodą galima taikyti ankstyvajai ligų diagnostikai, metodas yra nespecifinis ir greitas, nes šilumos modeliai yra lengvai nustatomi. A. F. Коlčina, ir A. K. Lipčinskaja 2010-taisiais atlikusios matavimų studiją su termokamera nustatė, kad norint nuskenuoti anormalią spinduliuotę, tereikia sugaišti 2 – 3 sek. Nors paviršinės temperatūros matavimo rezultatai priklauso nuo aplinkos sąlygų, kūno dangos paviršiaus, aplinkos fono, IRT rado platų pripažinimą veterinarijos srityje. Pirmiausia dėl kompaktiškumo, galimybės atlikti tyrimą be kontakto ir be invazijos ( 66).

Vertinant termogramas svarbus vaidmuo tenka šilumos mainams, nuolatos vykstantiems tarp gyvūnų ir aplinkos. Sudarant sveiko gyvūno modelį, reikalingi tikslūs matavimai ir skaičiavimai, kad būtų galima apskaičiuoti vidutinę bendrą ar regioninę nuo gyvūno kūno paviršiaus išspinduliuotą temperatūrą. J. K. Chui su grupe mokslininkų, pirmasis apskaičiavo ir paskelbė duomenis apie vidutinę gyvūnų odos paviršiaus temperatūrą (67).

Modernėjančios termografinės sistemos ir nuoseklus mokslininkų darbas, tikslinant analizuojamas sritis bei gyvūnų dangos (kailio, vilnos, plunksnų) sluoksnio įtaką kūno šilumos izoliacijai, integracijai, davė teigiamus rezultatus. Sukurti išsamūs sveikų gyvūnų: galvijų, kiaulių, avių ir viščiukų broilerių termografiniai modeliai (2). Mokslininkai nustatė, kad vidaus organų temperatūra yra aukštesnė už kūno paviršiaus temperatūrą. Kintant aplinkos temperatūrai, kinta ir organizmo fiziologinė būklė, o kartu ir įvairių kūno sričių temperatūra. Odos ir poodinio sluoksnio kraujotaka gerai išreikšta, pagrindinis odos temperatūrą lemiantis veiksnys – kraujotakos intensyvumas. Ties stambiosiomis kraujagyslėmis temperatūra aukštesnė, nei toliau esančiuose audiniuose. Kraujagyslių piešinio pokyčius šiek tiek gali veikti individualus kraujagyslių kiekis, išsidėstymas ir skersmens ypatumai, tačiau diagnostine prasme dažniausiai jie nėra reikšmingi. Vidutinė odos temperatūra kūno paviršiaus vietose lieka vienoda (skirtumas ne didesnis kaip 0,5– 0,6°C). Fiziologinė šilumos asimetrija galūnėse svyruoja nuo 0,3°C iki 0,8°C, o priekinėje pilvo sienelėje – ne daugiau kaip 1°C (68).

Termovizijos metodu ištyrę ant nuolat keičiamo pjuvenų substrato laikomų jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių odos temperatūrą nustatėme, kad lyginant jūrų kiaulyčių kairės ir dešinės užpakalinių galūnių padus tarpusavyje, gauti labai maži statistiškai nereikšmingi skirtumai atskirose grupėse. Tai įrodo, jog užpakalinių galūnių gautus rezultatus galima analizuoti bendrai.

35 Maksimalaus karštojo taško vidurkis kontrolinėje grupėje buvo 26,73°C, pirmoje grupėje 30,10°C, antroje grupėje 34,32°C.

Atlikus grupavimą pagal lytis, gauti rezultatai, kad patelių padų termografijos rezultatai tarp grupių buvo gauti statistiškai reikšmingi. Nustatėme, kad patelių kontrolinės grupės izotermė buvo 24,08°C, 1 grupės 27,85°C, 2 grupės 30,68°C. Maksimalaus karštojo taško vidurkis kontrolinėje grupėje buvo 26,33°C, pirmoje grupėje 30,30°C, antroje grupėje 34,41°C. Šie rezultatų skirtumai yra statistiškai patikimi bei matomi vizualiai tarp skirtingų grupių.

Vivariume laikomų patinų skaičius žymiai mažesnis negu patelių. Patinų grupėje narių mažai, todėl skirtumai rezultatuose taip pat maži. O antra grupė pagal termografinius ir vizualinius pokyčius nesusidarė išvis, nes imtyje nepakako narių (n=1). Lyginant patinų padų rezultatus tarp kontrolinės ir pirmos skirtumai nedideli, rezultatais statistiškai nereikšmingi, bei vizualiai nepastebimi.

Analizuojant tiek kontrolinės, tiek pirmos grupės jūrų kiaulyčių užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros rezultatus tarp skirtingų lyčių nustatyta, kad izotermių skirtumai buvo nedideli ir statistiškai nereikšmingi. Tačiau atlikus dispersnę analizę nustatėme, kad jūrų kiaulyčių lytis turėjo 6,4 proc. statistiškai reikšmingos įtakos (P=0,01122) užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams.

Didėjant jūrų kiaulyčių svoriui, pėdų odos būklė blogėja, t. y. oda parausta, patinsta, atsiranda pūslės, nuospaudos, gali patekti infekcija (60). Palyginus rezultatus sugrupuotus pagal svorį, nustatėme, kad 1S grupėje, kurioje visos jūrų kiaulytės svėrė iki 899 gramų, lyginant izotermes ir maksimaliai karštus taškus gauti statistiškai patikimi rezultatai, kurie ir vizualiai lyginant tarp grupių pagal padų pažaidas, buvo akivaizdūs. Lyginant minimaliuosius šaltuosius taškus tarp kontrolinės ir pirmos bei antros grupių rezultatai statistiškai patikimi, skirtumas ryškus. Tačiau gauti rezultatai statistiškai nereikšmingi lyginant 1s grupėje minimaliai šaltuosius taškus, tarp 1 ir 2 požymių grupių. Abi grupės sergančios pododermatitu, todėl natūralu, kad jų minimalus šaltasis taškas artimas tarp sergančiųjų. O lyginant su kontroline grupe minimalus šaltasis taškas žymiai aukštesnis sergančiųjų grupėse.

36 Atlikus grupavimą pagal narvelio koncentraciją t.y. individų skaičių laikomų viename narvelyje, gauti rezultatai parodė, kad jūrų kiaulyčių laikymo grupė turėjo 1,6 proc. statistiškai nereikšmingos įtakos (P=0,2051) užpakalinių galūnių padų paviršinės temperatūros tyrimo rezultatams

C. J. Brown (2009) tvirtino, kad pododermatitu sergantys gyvūnai jaučia skausmą, sunkiai juda, sutrinka jų virškinamojo trakto funkcija. Ankstyvas šios ligos diagnozavimas padėtų išvengti ligos komplikacijų, sumažintų gydymo išlaidas bei gyvūnų išbrokavimą. Tyrimo rezultatai įrodė, kad vietinio uždegimo pirminiai požymiai jūrų kiaulyčių paduose glaudžiai susijęs su kraujotakos sutrikimu, todėl gydymas gali būti sėkmingas tik laiku įvertinus situaciją ir pritaikius profilaktikos priemones. Tą patvirtino pirmos ir antros grupės jūrų kiaulyčių būklės stebėjimas.

Norint išvengti narveliuose laikomų gyvūnų galūnių ligų, būtina nuolat gerinti laikymo sąlygas, dažnai keisti pakratus mažinant drėgmę, o racioną nuolat papildyti vitaminu C (60).

37

IŠVADOS

1. Termografinį tyrimo metodą galima taikyti jūrų kiaulyčių pododermatito diagnostikai. Jūrų kiaulyčių, kurių užpakalinių kojų padų pažaidos matomos vizualiai (2 grupė), izotermės vidurkis buvo didžiausias ir buvo lygus 30,72°C, tai net 3,13°C aukščiau negu jūrų kiaulyčių sergančių pododermatitu, bet be vizualinių pokyčių (27,69°C) ir 6,02°C aukščiau negu kontrolinės grupės (24,70°C).