LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas Užkrečiamųjų ligų katedra

Donatas Matulevičius

ŠERNŲ (Sus scrofa) KEPENŲ PATOLOGIJŲ HISTOLOGINĖ ANALIZĖ HISTOLOGICAL ANALYSIS OF LIVER PATHOLOGY IN WILD BOAR (Sus scrofa)

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Alius Pockevičius

(2)

DARBAS ATLIKTAS LSMU VETERINARIJOS AKADEMIJOS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROS PATOLOGIJOS CENTRE

2013-2014 METAI

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šernų (Sus scrofa) kepenų patologijų histologinė analizė“

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS

KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(3)

TURINYS

1. Įvadas ... 7

2. Literatūros apžvalga ... 8

2.1. Lietuvos šernai (Sus scrofa) ... 8

2.2. Šernų kepenų struktūra ... 10

2.3. Šernų kepenų patologijos sukeltos parazitozių ... 11

2.3.1. Askaridozė ... 12

2.3.2. Cistinė echinokokozė ... 13

2.3.2. Plonakaklė cisticerkozė ... 13

2.4. Kitos šernų kepenų patologijos ... 14

2.4.1. Lipidozė... 14 2.4.2. Kepenų nekrozė ... 15 2.4.3. Hepatitas ... 16 2.4.4. Cholangitas ... 16 2.4.5. Hepatocitų pabrinkimas... 17 2.4.6. Distrofinė kalcinozė ... 17

3. Tyrimo metodika ir medžiagos ... 18

3.1. Tyrimo vietovės ir tiriamieji objektai... 18

3.2. Histopatologiniai tyrimai ir statistinė analizė ... 20

4. Tyrimo rezultatai ... 23

4.1. Hepatitas ... 24

4.2. Kepenų nekrozė ... 29

4.3. Kepenų policistozė ... 31

4.4. Degeneraciniai pokyčiai (lipidozė, pabrinkimas) ... 31

4.5. Kraujosruvos ... 32

5. Tyrimo rezultatų aptarimas ... 34

6. Išvados ... 36

(4)

(5)

SANTRAUKA

Magistrinio baigiamojo darbo tikslas – ištirti Lietuvos teritorijoje sumedžiotų šernų (Sus scrofa) dažniausiai pasitaikančias kepenų patologijas, amžiaus ir lyties įtaką jų pasireiškimui. Mėginiai buvo rinkti Kazlų Rūdoje – 16 mėginių (50 proc.), Alytaus rajone – 12 mėginių (37,5 proc.) ir Vilniaus rajone – 4 mėginiai (12,5 proc.). Tolimesni mėginių tyrimai vyko LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre. Mėginiai dažyti hematoksilino – eozino dažymo metodu. Paruošti preparatai analizuoti „Olympus BX61“ mikroskopu. Tyrimo metu kepenų patologijos nustatytos 87,5 proc. tirtų šernų. Nustatyti 16 hepatito atvejų – 50 proc. visų tirtų mėginių. Iš jų 13 lėtinio hepatito atvejų, kas sudaro 40,63 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus, iš kurių 7 atvejai granuliominio uždegimo, kas sudaro 21,88 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus, taip pat nustatyta 3 uždegiminių ląstelių, būdingų ūmiam uždegimui, infiltracijos atvejai, o tai sudaro 9,38 proc. Diagnozuoti 6 nekrozės atvejai, kas sudaro 18,75 proc., tame tarpe 2 distrofinės kalcinozės atvejai – 6,25 proc. Identifikuotas 1 policistozės atvejis – 3,13 proc. Nustatyta 2 degeneracinių pokyčių atvejai – 6,25 proc, kurių 1 hepatocitų pabrinkimo atvejis (3,13 proc.) ir l lipidozės atvejis (3,13 proc.). 3 kepenų mėginiuose rastos išplitusios kraujosruvos (9,38 proc.). 4 (12,5 proc.) šernų kepenyse histologinių pokyčių nenustatyta.

Magistriniame baigiamajame darbe pateikta 28 paveikslai ir 3 lentelės.

(6)

SUMMARY

The aim of this Master‘s thesis was histological analysis of generally occuring wild boar (Sus scrofa) liver pathology in Lithuania teritory. The total number of collected samples was 32. The speciments was collected in Kazlų Rūda – 16 samples, Alytus region – 12 samples and in Vilnius region – 4 samples. All speciments for further research was arrange in Pathology centre at Veterinary academy of LUHS. There were used hematoksilin & eosin (HE) staining protocol for samples painting. Speciments for further research were analysed with „Olympus BX61“ microscope. There were identify 5 pathology groups of wild boar livers during research (87,5% of all investigated speciments). One of it was hepatitis – 16 cases (50,0%) of all analysed speciments. 13 of them chronic hepatitis (40,63%), including granulomatous hepatitis – 7 cases (21,88%) and 3 cases of inflammatory cells accumulation (acute inflammation) (9,38%). Also were identify 6 cases of necrosis (18,75%), including 2 cases of distrofic calcinosis (6,25%). Were identifyed 1 case of polycistosis – 3,13%. Also were identifyed 2 degenerative changes – 6,25%. 1 case of hepatocytes swelling (3,13%) and 1 case of lipidosis (also 3,13%). In 3 samples there were found haemorrhages (9,38%). Despite the fact, that there was many pathological cases, but also were identify 4 normal liver speciments (12,5%) of wild boar.

This Master‘s thesis contains 28 charts and 3 tables.

(7)

1. ĮVADAS

Šernai (Sus scrofa) - vieni iš dažniausiai Lietuvoje sumedžiojamų laukinių gyvūnų, kurių ne tik mėsa, bet ir vidaus organai vėliau naudojami maistui. Šernų kepenys – didžiausias, tačiau ir bene daugiausiai patologijų galintis turėti vidaus organas. Vieni iš pakitimų gali būti ir pavojingi žmogaus sveikatai (Stevens, 2007) pavyzdžiui: kepenų nekrozė, fibrozė, o kiti gali sukelti rimtų parazitinės (pvz.: Ascaris suum), bakterinės (pvz.: Salmonella spp., Brucella spp, ir kt.) ar kitos kilmės sveikatos sutrikimų ir kelti grėsmę žmogaus gyvybei. Laukiniai šernai neretai perduoda infekcines ligas naminiams gyvūnams, kaip pavyzdžiui klasikinį kiaulių marą, bruceliozę ir trichineliozę (Meng et al, 2009). Pavyzdžiui, Australijoje tarp laukinių šernų paplitę askaridozė, bruceliozė, fascioliozė, leptospirozė, Q karštinė (http://apdha.org.au/index.php?page=feral-pig-disease). Neretai medžiotojų tarpe kyla daug neaiškumų ar sumedžiotų šernų kepenys yra tinkamos tolimesniam vartojimui maisto reikmėms. Todėl ypač svarbu tinkamai įvertinti kepenų ir visos skerdenos tinkamumą vartoti maistui. Taip pat patiems medžiotojams domėtis galimais patologiniais pakitimais, mokytis juos diferencijuoti, kad būtų galima išvengti rimtų savo paties ir aplinkinių sveikatos sutrikdymų. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) medžiotojams rekomenduojamos edukacinės programos, kurios padeda suvokti galimą riziką vartojant neištirtą sumedžiotą skerdeną maisto reikmėms (Dell‘Amore, 2011).

Darbo tikslas – nustatyti sumedžiotų šernų (Sus scrofa) kepenų patologijas ir atlikti jų analizę. Darbo tikslui pasiekti, buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Nustatyti ir įvertinti mikroskopinius pakitimus sumedžiotų šernų kepenyse. 2. Įvertinti šernų amžiaus ir lyties įtaką kepenų patologijų pasireiškimui.

Darbo aktualumas, mokslinė ir praktinė reikšmė.

(8)

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Lietuvos šernai

Šernas (lot. Sus scrofa, angl. Wild boar), kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoj ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose

(http://lt.wikipedia.org/wiki/Šernas). Iš tiesų, šie gyvūnai turi plačiausią geografinį paplitimą

iš visų žinduolių (Meijaard et al. 2011). Šernų patinų svoris siekia iki 200 (kartais iki 250) kg, patelių – iki 130 kg (http://www.suduvos-medziotojai.lt/medziojamoji-fauna/zverys/sernas/). 1 lentelė. Šernų klasifikacija pagal amžių (mežioklės terminologijoje).

(http://en.wikipedia.org/wiki/Wild_boar).

Žymėjimas Amžius Nuotrauka

Jauniklis 0 – 10 mėn.

Paauglys 10 – 12 mėn.

Lytinė branda 2 metai

3-4-5 metų šernas 3 – 5 m.

(9)

Senjoras šernas Virš 7 m.

Mityba. Laukinis šernas yra universalus visaėdis, kurio maisto pasirinkimo įvairovė didesnė negu žmogaus. Šernų racionas skirstomas į 4 kategorijas:

1. Šakniastiebiai, šaknys, šakniagumbiai, svogūnėliai – viskas kas gali būti iškasta paties gyvūno bet kuriuo sezonu.

2. Riešutai, uogos ir sėklos, kurios suvartojamos jau sunokusios, kuomet iškasamos iš po gausaus sniego sluoksnio.

3. Lapai, žievė, šakelės ir ūgliai.

4. Sliekai, vabzdžiai, moliuskai, žuvis, graužikai, vabzdžiaėdžiai, paukščių kiaušiniai, driežai, gyvatės, varlės ir dvėseliena. Dauguma iš šių grobių šernai maitinasi šiltu metų laiku (http://en.wikipedia.org/wiki/Wild_boar).

Šerno (Eurazijos laukinės kiaulės) racionas yra toks platus, kad į jį netgi gali būti įtraukta jauni elniai ar ėriukai. Patys šernai gali tapti pilkųjų vilkų aukomis (Meijaard et al. 2011).

50 kg sveriančiam šernui reikalinga apie 4000 – 4500 kalorijų per dieną, tačiau šis kiekis didesnis žiemos ir nėštumo periodu.

(10)

2 lentelė. 2014 m. medžiojamų žvėrių apskaita (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų pateikti duomenys) (http://www.am.lt).

Kaip medžioklės objektas šernai vertinami dėl savo ilčių ir mėsos. Kailis (žieminis) taip pat naudojamas medžioklės trofėjų kambario puošybai. Šernai dėl selektyvios medžioklės (saugant pateles ir produktyvius patinus), papildomo šėrimo bei gausių žemės ūkio pasėlių niokojimo pastaruoju metu yra vienas iš dažniausių medžioklės laimikių

(http://www.suduvos-medziotojai.lt/medziojamoji-fauna/zverys/sernas/).

2.2. Šernų kepenų struktūra

(11)

riebalų, hemoglobino, vaistų), hemopoezę (embriono ir potencialiai suaugusio organizme) (Eurell et al. 2006).

Kepenis dengia skaidulinis dangalas (tunica fibrosa), kuris storiausia būna kepenų vartų (porta hepatis) srityje. Virš šio dangalo yra serozinis dangalas (tunica serosa) su ryškia poseroza (tela subserosa). Iš kepenų skaidulinio dangalo atsiskiria jungiamojo audinio pertvaros, kurios kepenų parenchimą suskirsto į daugiašones 2 mm ilgio ir 1 mm skersmens skilteles (Padaiga et al., 2006). Kepenų skiltelė – tai funkcinis kepenų subvienetas, šešiakampė struktūra. Skiltelės centre yra centrinė vena (kitaip vadinama galutine kepenų venule), kuri yra centrinės venos intakas, o kiekviename šešiakampio kampe ji turi vartų kanalus. Į kanalų sudėtį tai pat įeina tulžies latakai, vartų venos atšakos, kepenų arterija, nervai, limfagyslės. Jie visi apgaubti kolagenine stroma ir sudaro kepenų triadas (Zachary et al., 2013). Jungiamojo audinio pertvaros yra aplink kraujagysles ir formuoja aplinkinę kraujagyslių skaidulinę kapsulę. Kiaulių kepenyse tarpskiltelinis jungiamasis audinys apgaubia kepenų skilteles iš visų pusių ir atskiria vieną nuo kitos (Padaiga et al., 2006).

Šernai laikomi domestikuotų kiaulių protėviais, todėl abu priskiriami tai pačiai rūšiai (Sus scrofa). Priklausomai nuo šerno amžiaus ir būklės, kepenų spalva gali varijuoti nuo šviesiai iki tamsiai raudonai rudos. Didelis kiekis tarpskiltelinio jungiamojo audinio mažas kepenų skilteles paverčia matomomis plika akimi, šis bruožas yra išskirtinė šernų kepenų identifikacinė sąvybė. Nustatyta, kad šernų kepenys sudarytos iš 4 skilčių: kairės medialinės ir lateralinė, dešinės lateralinės ir medialinės, kvadratinės ir uodeginės ataugos, taip pat turi tulžies pūslę. Spenelinės ataugos nerasta (Carvalho, 2005). Tačiau šis organas dažnai tampa netinkamas vartojimui, kadangi neretai pasitaiko patologijų, sąlygojančių ne tik kepenų brokavimą bet ir galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai, pavyzdžiui - askaridozė, echinokokozė, lipidozė, nekrozės, abscesai, bakterinės kilmės uždegimai ir kt.

2.3. Šernų kepenų patologijos sukeltos parazitozių

Laukiniai šernai žinomi kaip mažiausiai 20 – ties skirtingos rūšies parazitų šeimininkai. Didžiausi užsikrėtimai stebimi vasaros laikotarpiu. Jauni gyvūnai yra imlesni helmintams, tokiems kaip Metastrongylus. Laukiniai šernai taip pat perneša parazitozes, pavojingas žmonėms. Tokias kaip Echinococcus multilocularis, Ascaris suum, Trichinella spiralis, Taenia solium. Pietiniuose regionuose gyvenantys laukiniai šernai dažnai užsikrečia erkėmis (Dermacentor, Rhipicephalus ir Hyalomma) ir utėlėmis. Taip pat šios rūšies atstovai kenčia nuo kraujasiurbių musių, kurios nuolatos kandžioja pasislėpdamos tankiuose šeriuose

(12)

2.3.1. Askaridozė

Plonajame žarnyne parazituojantis Nematoda klasės parazitas, vienas iš didžiausių savo klasės atstovų parazituojančių Suidae šeimos gyvūnuose. Šeimininkai: kiaulės, šernai, rečiau avys, galvijai, žmogus. Ši parazitozė paplitusi visame pasaulyje. Vystymosi kelias – tiesioginis (Taylor et al., 2007). Skaičiuojamos 5 lervų vystymosi stadijos (L1 – L5). L1 stadijos lervos išsinėrimas vyksta aplinkoje. Tokie kiaušinėliai tampa invaziniais, patenka į virškinimo traktą (VT), žarnose iš jų išsineria L2 stadijos lervutė. Jos prasiskverbia per žarnų gleivinę, patenka į žarnų venas ir su krauju nunešamos į kepenis. Ten lervos neriasi ir tampa L3 stadijos. Toliau lerva su krauju patenka į plaučių kapiliarus, prasiskverbia į plaučių alveoles, migruoja į bronchioles, trachėją, atkosimos su gleivėmis į burnos ertmę ir nurytos patenka į plonąją žarną. Ten neriasi dar du kartus, padidėja ir tampa suaugusiomis askaridėmis (Šarkūnas, 2005). Suaugusi patelė į aplinką gali išskirti virš 2 mljn. kiaušinėlių

per dieną visą savo gyvenimo laikotarpį

(http://cal.vet.upenn.edu/projects/merial/Ascarids/Asc_17.html). Dėl gausaus kiekio lervų

nėrimosi ir migravimo stadijų, pažeidimų gali būti labai daug – smulkių hemoragijų, emfizema, pneumonija, nekrozės. Kepenyse migruojančios lervos gali sukelti taip vadinamas „pieno dėmes“ (1 pav.), kurios matomos kepenų paviršiuje, kaip balzganos iki 1.0 cm diametro dydžio dėmės (Taylor et al., 2007). Jos susidaro prieš tai sensibilizuotiems gyvūnams, kuomet lervos migruodamos kepenimis sukelia uždegiminę reakciją (Urban et al, 1988). Uždegimo pasekmėje formuojasi fibrozinis audinys. Poskerdiminės ekspertizės metu radus „pieno dėmes“, kepenys brokuojamos (Taylor et al., 2007).

1 pav. Šerno kepenyse matomos „pieno dėmės“ sukeltos Ascaris sum.

(http://www.tgw1916.net/images/ascaris_suum.jpg)

(13)

zonos. Šie pažeidimai subliūkšta, vėliau gijimo pasekoje vystosi fibrozė, kuri nusitęsia aplink kepenų triados zoną ir difuziškai dar labiau išplinta apibrėždama skiltelių ribas. Granuliaciniuose židiniuose randama gigantiškųjų ląstelių, makrofagų ir eozinofilų, kurie telkiasi kepenyse aplink lervų žuvimo vietas, kuriose dar yra jų likučių. Uždegiminis procesas askaridžių lervų paveiktose gyvūnų kepenyse gali būti labai sunkus ir išplitęs. Tai atsispindi prastos išvaizdos kepenyse, kuriose matoma išplitusios „pieno dėmės“ ir aiškiai matomos atskiros skiltelės. Kepenys kietos, dideli pažeidimai gali susilieti į vieną, sunaikindami kai kurių skiltelių ribas ir įsiterpdami į išplatėjusius kepenų tarpskiltelinius tarpus (Taylor et al, 2007).

2.3.2. Cistinė echinokozė

Šią parazitozę sukelia cestodo Echinococcus granulosus lervos. Šernai gali būti kaip tarpiniai šeimininkai užsikrėtę kiaulių, galvijų ir avių kamienais. Išskiriama laukinis ir naminis vystymosi ciklai. Laukiniame vystymosi cikle kaip pagrindiniai šeimininkai dalyvauja lapės, vilkai, o tarpiniai šeimininkai būna šernai, briedžiai, elniai. Suaugę helmintai parazituoja galutinių šeimininkų plonajame žarnyne, o jų lervos dažniausiai randamos tarpinių šeimininkų kepenyse ir plaučiuose kaip susiformavusios echinokokinės pūslės. Suaugę cestodai nėra patogeniški, todėl net gausiai jais užsikrėtusiems mėsėdžiams nebūna pastebimų klinikinių požymių. Naminių ir laukinių gyvulių kepenyse ir plaučiuose išsivysčius echinokokinėms pūslėms, jiems retai pasireiškia klinikiniai požymiai. Todėl užsikrėtimas nustatomas gyvulį paskerdus. Itin stipriai pažeidus kepenis sutrinka virškinimas ir tulžies išsiskyrimas. Padidėjusios kepenys trikdo diafragmos judesius (Šarkūnas, 2005). Parazito lervai žuvus kepenų paviršiuje susiformavusioje pūslėje, joje esantys skysčiai absorbuojami, pati cista subliūkšta, susitraukia. Tolimesnėje eigoje vystosi fibrozė, o jos pasekoje kalcinozė (Dew, 1930).

2.3.3. Plonakaklė cisticerkozė

Plonakaklę cisticerkozę sukelia cestodų Taenia hydatigena lervos Cysticercus

tenuicollis, vadinamos plonakaklėmis finomis (cisticerkais). Galutiniai šio cestodo šeiminkai:

šunys, lapės, šeškai, vilkai. Tarpiniai šeimininkai: avys, galvijai, elniai, kiaulės, arkliai ir kt. žinduoliai (Šarkūnas, 2005). Ši parazitozė paplitusi visame pasaulyje

(http://en.wikipedia.org/wiki/Taenia_hydatigena).

(14)

ir prisitvirtina prie serozinių plėvių. Per kitas 4 savaites kiekviena išauga į invazinį cisticerką. Galutiniai šeimininkai užsikrėčia suėsdami cicticerkais užsikrėtusius tarpinius šeimininkus (Taylor et al., 2007).

Pagrindiniai pažeidimai stebimi kepenyse, kuriose matoma daugybė tamsiai raudonos spalvos dėmių ir dryžių. Taip pat galima rasti jaunų cisticerkų jų migravimo takuose (Taylor et al., 2007).

2.4. Kitos šernų kepenų patologijos

2.4.1. Lipidozė

Kepenys atlieka pagrindinį vaidmenį riebalų apykaitos procese. Jos dalyvauja plazmos lipidų, tokių kiap cholesterolis, trigliceridai, fosfolipidai ir lipoproteinai gamyboje bei skaidyme. Hepatocituose cholesterolis sintetinamas, išskiriamas ir suskaidomas. Normaliai lipidai laisvųjų riebiųjų rūgščių ar chilomikronų pavidale atitinkama tvarka transportuojami į kepenis iš riabalinio audinio ir gastrointestinalinio trakto. Hepatocituose laisvosios riebiosios rūgštys esterifikuojamos į trigliceridus, pakeičiamos į cholesterolį ar fosfolipidus. Hepatocituose taip pat vyksta riebiųjų rūgščių oksidacija į ketoninius kūnus energijos gamybai. Kepenys taip pat aktyviai gamina lipidus iš amino rūgščių ir gliukozės, išskyrus atrajotojų kepenis. Padidėjęs lipidų kaupimasis kepenyse vadinamas lipidoze arba steatoze (kitaip vadinama riebiosiomis kepenimis) (2 pav.). Ji pasireiškia, kai dėl medžiagų apykaitos sutrikimo arba dėl padidėjusio lipoproteinų išskyrimo hepatocituose, trigliceridų kaupimosi greitis kepenyse padidėja (Zachary et al., 2012).

(15)

Progresuojant lipidų kaupimuisi kepenyse, jos padidėja ir tampa geltonos spalvos. Lengvesniai atvejais lipidai gali kauptis tik kai kuriose skiltelių vietose, kaip skiltelės centre ar tarpskiltelinėje riboje, tokiu atveju pakeisdamos kepenų forminę struktūrą. Ypač sunkiais atvejais yra pažeidžiamos visos kepenys, pats organas tampa žymiai didesnis ir labai riebios tekstūros. Histologiškai hepatocituose lipidai matomis kaip skaidrios apvalios vakuolės. Taip yra todėl, kad lipidai audinyje išsidėsto įprasta pozicija taip, kaip formuotų histologinį riebalinio audinio vaizdą. Stambialašelinė steatozė pasitaiko žymiai dažniau. Šiuo atveju riebalų vakuolės yra pakankamai didelės ir nustumia hepatocito branduolį į periferiją. Smulkialašelinės steatozės atvėju formuojasi daug smulkių, apvalių ir skaidrių vakuolių, kurios nenustumia hepatocito branduolio į periferiją, tačiau taip pat sukelia žymius hepatocitų funkcijos sutrikimus (Zachary et al., 2012).

2.4.2. Kepenų nekrozė

Ląstelių žūtis skirstoma į atskirus procesus. Tai nekrozė, kuriai būdinga citoplazmos pabrinkimas, organelių suirimas ir plazmos membranų plyšimas ir apoptozė, arba užprogramuota ląstelės žūtis. Nekrozę sukelia įvairūs veiksniai. Nekrozuotose ląstelėse tipiškai matomi branduolio pokyčiai (kariopiknozė, karioreksė, kariolizė) ir ląstelės fragmentai.

Kepenų nekrozė gali pasireikšti vienu iš morfologinių modelių:

 Atsitiktinė hepatoląstelinė nekrozė;

 Zoninė hepatoląstelinė nekrozė;

 Išplitusi hepatoląstelinė nekrozė.

Atsitiktinė hepatoląstelinė nekrozė apibūdinama kaip atskirų kepenų ląstelių nekrozė arba daugiažidininės nekrozuotų hepatocitų zonos. Kepenų skiltelėse nėra aiškios šių zonų lokalizacijos. Tokie pažeidimai dažniausiai būdingi infekcinių ligų (virusinių, bakterinių, parazitinių ir kt.) atvejais. Pažeidimai dažniausiai matomi kaip nelygiu paviršiumi, pavieniai, blyškūs židiniai, arba retesniais atvejais – tamsiai raudonos zonos, kurios ryškiai atsiskyrusios nuo normalios parenchimos. Tokių zonų dydis varijuoja nuo mažų (<1 mm) iki kelių milimetrų.

(16)

Išplitusios nekrozės atveju, visi pažeistos skiltelės hepatocitai būna nekrozuoti. Ūmiais atvejais didžioji dalis parenchimos pažeidžiama, o pačios kepenys gali šiek tiek padidėti. Paviršius įsitempia, o parenchima dėl kraujo apytakos sutrikimo pasidaro tamsi. Mikroskopiškai pažeistose vietose matoma krauju pripildyta jungiamojo audinio stroma, žuvę hepatocitai (Zachary et al., 2012).

2.4.3. Hepatitas

Hepatitu vadinamas kepenų parenchiminio audinio uždegimas.

Ūmus hepatitas. Ūmiam hepatitui būdingas infiltracinis uždegimas, hepatocitų nekrozė. Esant bakterijų ar pirmuonių sąlygoto ūmaus hepatito atvejui, stebimos neutrofilų sankaupos. Pavieniai neutrofilinio hepatito židiniai, salygoti bakterijų sankaupų yra būdingi praktiškai visoms rūšims. Ūmaus hepatito, sąlygoto virusų (pvz., herpes virusas pasitaikantis daugumai rūšių) atveju, žymiai dažniau nustatomi atsitiktiniai nekroziniai židiniai su nežymiu uždegimu ar limfocitų infiltracija.

Lėtinis hepatitas. Lėtinis hepatitas pasireiškia ilgai besitesiančio uždegimo pasekmėje, kaip atsakas į nuolatinę antigeninę stimuliaciją. Šiam uždegimo tipui būdinga fibrozė, vienbranduolių uždegiminių ląstelių, tokių kaip limfocitai, makrofagai, plazmos ląstelės, kaupimasis, ir dažnai - regeneracija. Specifiniams lėtinio hepatito atvejams įvardinti naudojami keli skirtingi terminai. Granuliominio hepatito atveju ryškiai matomos pavienės granuliomos (Zachary et al., 2012). Granuliominis hepatitas – retas, nevirusinės kilmės hepatito tipas, kuriam būdingas granuliomų formavimąsis kepenų audinyje. Atsiradimo priežastys įvairios – sisteminės infekcijos, sarkoidozė, parazitozės, autoimuninės reakcijos, atsakas į tam tikrus vaistus (http://medicine.academic.ru/129681/granulomatous_hepatitis). Lėtiniam pūlingam hepatitui būdingi pavieniai arba išplitę abscesai. Židininiai pažeidimai, tokie kaip abscesai, granuliomos yra gerai lokalizuoti tam, kad nesutrikdytų kepenų funkcijos. Sunkiais atvejais, kuomet lėtinis hepatitas yra išplitęs, pasireiškia kepenų parenchimos nykimas ir struktūros deformavimąsis, kaip fibrozės ir židininės parenchimos regeneracijos pasekmė (Zachary et al, 2012).

2.4.4. Cholangitas

(17)

Išskiriami keli cholangito tipai: neutrofilinis, limfocitinis, destrukcinis ir cholangiohepatitas. Neutrofilinis (pūlingas) cholangitas pasitaiko bene dažniausiai (Zachary et al., 2012).

2.4.5. Hepatocitų pabrinkimas

Ląstelių pabrinkimas (viduląstelinė degeneracija), tai vienas iš pagrindinių ląstelių atsakų į pažeidimą. Jis pasireiškia, kuomet dėl pažeidimo yra sutrikdoma normali ląstelės homeostazė, ko pasekmėje ląstelės viduje kaupiasi perteklinis vandens kiekis, tokių būdu padidindamas ląstelės dydį ir tūrį. Ląstelės gali būti pažeidžiamos mechaniškai, taip pat toksinų, laisvų radikalų, bakterijų, virusų, hipoksijos, imunomediatorių ir kt. (Riškevičienė et al., 2013).

2.4.6. Distrofinė kalcinozė

Kalkėjimu, arba kalcinoze vadinamas neįprastas kalcio druskų kaupimasis audiniuose. Petrifikacija (distrofinis kalkėjimas) - kai kalcio druskų nusėda pažeistame audinyje. Taip pat kalkėja negyvi audiniai, pvz., tuberkulioziniai kazeozinės nekrozės židiniai,

nekrozavę kepenų paranchimos židiniai ir kt.

(18)

3. Tyrimo metodika ir medžiagos

3.1. Tyrimo vietovės ir tiriamieji objektai

Viso tyrimo laikotarpis (mėginių rinkimas, mikroskopinių preparatų ruošimas, vertinimas, duomenų sisteminimas) apima 1,5 metų (nuo 2013 05 12 iki 2014 11 15). Mėginiai tyrimui buvo renkami Vilniaus rajone, Alytaus rajone bei Kazlų Rūdoje. Iš viso buvo surinkti 32 laukinių šernų kepenų mėginiai (2 lentelė). Žvėrių šėrimo aikštelėse šernai papildomai šerti grūdinėmis kultūromis (rugiai, kukurūzai ir kt.), bulvėmis, morkomis ir kitomis daržovėmis.

3 lentelė. Sumedžiotų šernų sąrašas Eil. Nr. Mėginio paėmimo vieta Gyvūno amžius (apytiksliai)

Gyvūno lytis Mėginio paėmimo data

1. Kazlų Rūda 1 metai patinas 2013 05 12

2. Alytaus raj. 1 metai patinas 2013 05 13

6. Kazlų Rūda 1 metai patelė 2013 06 05

7. Vilniaus raj. 3 metai patinas 2013 06 12

8. Vilniaus raj. 1 metai patelė 2013 06 12

11. Kazlų rūda 2 metai patelė 2013 06 17

12. Alytaus raj. 2 metai patelė 2013 07 07

19. Kazlų Rūda 3 mėn. patinas 2013 08 10

(19)

Eil. Nr. Mėginio paėmimo vieta Gyvūno amžius (apytiksliai)

Gyvūno lytis Mėginio paėmimo data

26. Kazlų Rūda 3 - 4 metai patinas 2013 08 24

Didžioji dalis mėginių surinkta Kazlų Rūdos miškingose teritorijose – 16 mėginių, kas sudaro 50 proc. visų mėginių skaičiaus. Alytaus rajone surinkta 12 mėginių – 37,5 proc, Vilniaus rajone - 4 mėginiai, kas sudaro 12,5 proc. visų surinktų mėginių skaičiaus (3 pav.).

3 pav. Surinktų mėginių skaičiaus pasiskirstymas tam tikroje teritorijoje, procentais.

Sumedžiotų laukinių šernų (Sus scrofa) amžius vyravo nuo 3 mėnesių iki 4 metų. Sumedžiotas vienas 3 mėn. amžiaus šernas, kas sudaro 3,1 proc. iš visų sumedžiotų šernų. Taip pat sumedžiota 19 šernų, kurių amžius apytiksliai 1 metai (sudaro 59,4 proc.). 2 metų

50% 37%

13%

Surinktų mėginių skaičiaus pasiskirstymas tam tikroje teritorijoje, proc.

(20)

amžiaus šernų iš viso sumedžiota 8, o tai sudaro 25 proc, 3-4 metų – 4, kas sudaro 12,5 proc. (4 pav.). Iš visų 32 sumedžiotų šernų 23 buvo patinai, (71,9 proc.) ir 9 patelės (28,1 proc.).

4 pav. Sumedžiotų šernų amžiaus pasiskirstymas.

3.2. Histopatologiniai tyrimai ir statistinė analizė

Histopatologinio mėginio fiksavimas, standinimas parafine ir pjaustymas.

Visi paimti šernų kepenų mėginiai buvo fiksuoti 10 proc. formalino fosfatiniame buferiniame tirpale. Mėginiai formaline fiksuoti apie 24 valandas

(http://lsmuni.lt/media/dynamic/files/165/atmintine_mph_tyrimui.pdf). Patologinė medžiaga

supjaustyta, sudėta į biopsines kasetes, plauta tekančiu vandeniu, vėliau sudėta į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, JAV“, kuriame atlikta audinių dehidratacija, skaidrinimas ir inpregnavimas parafinu.

Kitame etape tiriamieji mėginiai, naudojant audinių įliejimo įrangą „Tes 99“, įlieti į parafininius blokus. Vėliau, naudojant rotacinį mikrotomą „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija”, iš parafininių blokų atpjauti 4 μm storio audinių pjūviai. Kiekvienas jų arba jų grandinė buvo perkelta į šilto vandens vonelę (370

C), kurioje pjūviai gražiai išlyginami ir atskiriami vienas nuo kito. Kiekvienas tinkamas pjūvis perkeltas ant objektinio stiklelio ir išdžiovintas termostate 370

C temperatūroje (Laurinavičienė et al., 2007).

Tolimesnėje eigoje audinių pjūviai nudažyti hematoksilinu ir eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™, Japonija“.

(21)

Nudažyti audinių pjūviai uždengti ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“, kurios pagrindą sudaro ksilenas. Tai bespalvė skaidri medžiaga, kuri su laiku išlaiko nepakitusią spalvą

(https://static.thermoscientific.com/images/D22313~.pdf).

Dažymo hematoksilinu – eozinu schema Deparafinavimas:

1. Ksilenas I – 6 min.; 2. Ksilenas II – 7 min.; Dehidratavimas:

3. Izopropilas – 2 min. dehidratavimas; 4. Spiritas 96o I – 2 min.;

5. Spiritas 96o II – 2 min.; 6. Vanduo – 3 min.;

(22)

Paruošti preparatai analizuoti bei vertinti „Olympus BX61“ mikroskopu.

Mikroskopinės nuotraukos darytos naudojant histologinių vaizdų analizatorių „Olympus DP72 BX63“ bei Delta optical Genetic Pro Binos mikroskopą.

(23)

4. Tyrimo rezultatai

Tyrimo metu iš visų tirtų mėginių, nustatyti 4 sveiki, normalią šernų kepenų histologinę struktūrą atitinkantys mėginiai (5 pav.), kas sudaro 12,5 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Identifikuota 1 mėginys iš 3 mėnesių amžiaus patino šerniuko kepenų, o tai sudaro 25 proc. visų nustatytų sveikų mėginių skaičiaus. Likusieji 3 mėginiai nustayti 1 metų amžiaus šernų patinams, tai sudaro 75 proc. visų sveikų mėginių skaičiaus.

5 pav. Sveikas šerno kepenų histologinis vaizdas. Dažyta hematokslinu – eozinu. x40 padidinimas. Aiškus tarpskiltelinis jungiamasis audinys, aiškiai atskiriantis kepenų skilteles.

(24)

6 pav. Šernų kepenų patologijų pasiskirstymas tarp visų tirtų mėginių.

4.1. Hepatitas

Tyrimo metu nustatyta 16 hepatito atvejų. Išskirta lėtinis hepatitas, granuliominis uždegimas ir uždegiminių ląstelių infiltracija, būdinga ūmiam uždegimui. 13 mėginiuose nustatytas lėtinis hepatitas, kas sudaro 40,63 proc. (9 pav.). Iš jų 7 atvejai granuliominio uždegimo, kas sudaro 21,88 proc. Iš 6 lėtinio hepatito atvejų 3 atvejai identifikuoti 1 metų amžiaus šernams (7 pav.), tai sudaro 50 proc. visų mėginių, kuriuose nustatytas lėtinis hepatitas. 1 mėginys nustatytas 2 metų amžiaus patelei, tai sudaro 16,7 proc., o 2 mėginiai nustatyti 3 metų amžiaus šernams – 33,3 proc. Iš 6 šernų lėtinio hepatito atvejų, 5 iš jų nustatyti patinams (8 pav.), kas sudaro 83,3 proc. visų lėtinio hepatito atvejų. Taip pat nustatytas vienas atvejis patelės kepenyse, tai sudaro 16,7 proc. visų lėtinio hepatito atvejų. Matomas ryškus šios patologijos paplitimo skirtumas lyties atžvilgiu (P≥0,05).

(25)

7 pav. Lėtinio hepatito atvejų pasiskirstymas pagal šernų amžių.

8 pav. Šernų lėtinio hepatito priklausomybė nuo lyties. 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

1 metai 2 metai 3 metai

(26)

A – x400 padidininmas. B – x40 padidinimas

9 pav. Lėtinis uždegimas šernų kepenyse. Dažyta hematoksilinu – eozinu. A – matoma fibrozė, vienbranduolių uždegiminių ląstelių (limfocitai, makrofagai) akumuliacija, hepatocitų degeneracija. B – ryški išorinėnė fibrozinė zona, gausi uždegiminių ląstelių infiltracija.

(27)

10 pav. Šernų kepenų granuliominio uždegimo paplitimas tarp tirtųjų mėginių pagal amžių ir lytį.

A – x20 padidinimas B – x40 padidinimas

11 pav. Granuliominis uždegimas šernų kepenyse. Dažyta hematoksilinu – eozinu. Matoma būdingas granuliomų formavimąsis kepenų audinyje, vienbranduolių uždegiminių ląstelių akumuliacija.

Tyrimo metu nustatyti 3 uždegiminių ląstelių infiltracijos, būdingos ūmiam uždegimui, tarpskilteliniame kepenų audinyje atvejai (13 pav.), kas sudaro 9,38 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Identifikuota 2 atvėjai 1 metų amžiaus šernams 66,7 proc. ( 1 patelė ir 1 patinas) ir 1 atvėjis 2 metų amžiaus patelėi – 33,3 proc. (12 pav.). Iš visų nustaytų uždegiminių ląstelių infiltracijos kepenyse atvėjų, patologijos identifikuotos dviems patelėms ir vienam patinui. 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

1 metai 2 metai 3 - 4 metai

(28)

12 pav. Uždegiminių ląstelių infiltracijos (ūmaus uždegimo) tirtų šernų kepenų mėginiuose atvejų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį.

(29)

4.2. Kepenų nekrozė

Tyrimo metu iš visų nustatytų šernų kepenų patologijų identifikuota 6 nekrozės atvejai (18,75 proc. visų tirtų mėginių), tame tarpe ir 2 distrofinės kalcinozės atvejai - 6,25 proc. visų tirtų mėginių). Iš visų 6 atvejų išskirti 4 šernų kepenų nekrozės atvejai (14 pav.), kas sudaro 12,5 proc. visų tirtų mėginių. 2 kepenų nekrozės atvejai nustatyti 1 metų amžiaus šernams, kas sudaro 50 proc. ir 2 atvejai 2 metų amžiaus patelėms – tai pat sudaro 50 proc. nekrozės atvejų.

1 metų amžiaus grupėje išskirti po vieną patelė ir patiną, kurių kepenyse rasta kepenų nekrozė (15 pav.). 2 metų amžiaus grupėje nekroziniai pakitimai nustatyti tik patelėms.

14 pav. Šernų kepenų nekrozės atvejų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį

a - x400 padidinimas b - x400 padidinimas

(30)

Iš visų mėginių, kuriuose nustatyta nekrozė išskirta 2 distrofinės kalcinozės atvejai (17 pav.), kas sudaro 6,25 proc. visų tirtųjų atvejų. Ištirta vienas 1 metų amžiaus patinas ir viena 2 metų amžiaus patelė (16 pav.). Ryškaus skirtumo tarp amžiaus grupių nenustatyta.

16 pav. Distrofinės kalcinozės atvėjų pasiskirstymas tarp tirtųjų šernų pagal amžių ir lytį.

(31)

4.3. Kepenų policistozė

Tyrimo metu nustatytas vienas kepenų policistozės atvejis (3,13 proc. visų tirtų mėginių) 3 metų patinui (18 pav.)

18 pav. Šerno kepenys – policistos. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x40 padidinimas. Matoma ribotos tuščiavidurės cistos, apgaubtos jungiamojo audinio kapsule.

4.4. Degeneraciniai pokyčiai (pabrinkimas, lipidozė)

Tyrimo metu nustatyta 2 degeneracinių pokyčių atvejai, kas sudaro 6,25 proc. visų tirtų mėginių. Iš jų identifikuotas 1 hepatocitų pabrinkimo atvejis, kas sudaro 3,13 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Mėginys buvo paimtas iš 1 metų amžiaus patelės (19 pav.). Taip pat 1 kepenų lipidozės atvejis.

(32)

Analizuojant histologinius preparatus, iš degeneracinių pakitimų identifikuotas 1 lipidozės atvejis (3,13 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus), kuris nustatytas 1 metų amžiaus patinui (20 pav.).

20 pav. Lipidozė 1 metų amžiaus šerno kepenyse. x40 padidinimas. Dažyta hematoksilinu – eozinu. Hepatocituose stebimos vakuolės, hepatocitų branduoliai nustumti į periferiją.

4.5. Kraujosruvos

Tyrimo metu 3 kepenyse nustatytos išplitusios kraujosruvos (22 pav.) – 9,38 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Visi iš jų diagnozuoti patinams – 100 proc. (21 pav.). 2 atvejai užfiksuoti tarp 1 metų amžiaus šernų, kas sudaro 66,7 proc. visų šios patologijos atvejų ir 1 atvejis 2 metų amžiaus šernui – 33,3 proc.

21 pav. Kraujosrūvų kepenyse atvejų paplitimas tarp tirtųjų šernų pagal amžių ir lytį 0 0,5 1 1,5 2 2,5 1 metai 2 metai M ė gi n ių sk ., v n t.

(33)

(34)

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus tyrimą ir išanalizavus tyrimo metu gautus rezultatus, nustatyta 5 šernų kepenų patologijų grupės. Greta nustatytų šernų kepenų patologijų, mikroskopuojant rasta ir sveikų kepenų audinių, kurie hepatocitų ir tarskiltelinio jungiamojo audinio atsžvilgiu atitinka būdingą šernų kepenų histostuktūrą. Nustatyta 4 tokie mėginiai. Tai sudarė 12,5 proc. visų tirtų mėginių.

Iš visų surinktų 32 mėginių, mikroskopavimo pagalba buvo identifikuoti 16 hepatito atvejų, o tai sudaro 50 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Iš jų identifikuota 13 lėtinio hepatito atvejų (40,63 proc.), iš kurių 7 atvejai granuliominio uždegimo, kas sudaro 21,88 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus, taip pat nustatyta 3 uždegiminių ląstelių, būdingų ūmiam uždegimui, infiltracijos atvejai, o tai sudaro 9,38 proc. Iš 6 lėtinio hepatito atvejų, 3 mėginiai buvo 1 metų amžiaus šernų patinų (50 proc. visų hepatito atvėjų), taip pat 1 mėginys 2 metų amžiaus šerno patelės – 16,7 proc. ir 2 mėginiai 3 metų amžiaus patino – 33,3 proc. Iš visų 6 mėginių nustatyti 5 patinai – 83,3 proc. ir 1 patelė – 16,7 proc. Matoma amžiaus ir lyties priklausomybė – lėtiniu hepatitu daugiausiai sirgo 1 metų amžiaus patinai.

Taip pat 7 mėginiai, kuriuose nustatytas granuliominis uždegimas (viena iš lėtinio hepatito formų), tai sudaro 21,88 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Daugiausiai granuliominiu uždegimu sirgo patinai – 5 iš 7. Amžiaus priklausomybės atžvilgiu, daugiausiai, po lygiai sirgo 1 metų ir 2 metų (po 3 mėginius) šernai. Toks didelis procentas granuliominio uždegimo atvėjų gali būti susijęs su plačiai laukinėje gamtoje paplitusiomis bakterijomis, kaip pavyzdžiui: Yersinia sp. ar Mycobacterium sp. (Bercovier et al., 2001). Granuliominis uždegimas – dažnas atsakas į Echinococcus multilocularis helmintų migraciją (Pfister et al., 1993). Šiai grupei taip pat priskiriama uždegiminių ląstelių infiltracijos atvejai. Jų identifikuota 3, kas sudaro 9,38 proc. visų tirtų mėginių skaičiaus. Šie tyrimų rezultatai rodo, kad pusėje tirtų meginių identifikuota uždegiminis procesas, didžiąja dalimi – lėtinis. Tai yra atsakas į ilgai trukusį uždegimą, kurį galėjo iššaukti bakterinės kultūros, pavyzdžiui: Mycobacterium tuberculosis (Hernando et al., 2007), apsinuodijimai ir kt. Taip pat prasta mityba (alimetinės priežąstys). Vystosi riebalinė kepenų degeneracija.

Atliekant tyrimą taip pat identifikuota 3 uždegiminių ląstelių infiltracijos šernų kepenų audinyje atvejai (priskiriama hepatitų grupei). Amžiaus priklausomybė – daugiau sirgo 1 metų amžiaus šernai. Lyties atžvilgiu daugiau sirgo patelės.

(35)

patelei. Ir 2 mėginiai 2 metų amžiaus patelėms – 33,3 proc. visų tirtų mėginių. Ryški priklausomybė lyties atžvilgiu – 3 mėginiai paimti iš patelių. Amžiaus atžvilgiu pasiskirstymas vienodas – po 2 mėginius 1 m. ir 2m.

Iš šios grupės išskiriama 2 mėginiai (6,25 proc.), kuriuose nustatyta distrofinė kalcinozė – kalcio druskų kaupimas vietoje pažeistų hepatocitų. Nustatyta 1 policistozės atvėjis – 3,13 proc.,

Tyrimo eigoje identifikuota 1 policistų atvėjis, kuris nustatytas 3 metų amžiaus patinui.

Taip pat identifikuoti 2 degeneraciniai pakitimai. Vienas iš jų - hepatocitų pabrinkimo atvejis. Ryškus ląstelių pabrinkimas, sienelės įsitempimas. Kitas - lipidozės atvejis, tai sudaro taip pat 3,13 proc. visų tirtų atvėjų. Kitų autorių teigimu, kiaulinių (Suidea) šeimos atstovams dėl antioksidantų, seleno ir tokoferolio (vitamino E) trūkumo organizme sutrinka fosfolipidų sintezė. Suaktyvėjus lipolitiniams procesams, į kraujotaką patenka vis daugiau lipidų, kurie vėliau susikaupia kepenų ląstelėse (Ramanauskienė et al, 2012). Degeneraciniai pokyčiai negrįžtami, o vykstantys procesai foruojasi kaip atsakas į vyraujantį kepenų pažeidimą.

(36)

6. IŠVADOS

1. Histopatologinio tyrimo metu 87,5 proc. tirtų šernų diagnozuotos kepenų patologijos: hepatitas, nekrozė, policistozė, lipidozė, hepatocitų pabrinkimas, išplitusios kraujosruvos. 4 tirtuose mėginiuose (12,5 proc.) mikroskopinių pokyčių nenustatyta. 2. Kepenų patologijos dažniau diagnozuotos 1 metų šernų patinams.

3. Vertinant hepatito (50 proc. tirtų mėginių) sukeltus pokyčius, šernams dažniausiai diagnozuotas lėtinis hepatitas (81,25 proc. hepatito atvejų), dalies jų (7 atvejai) pokyčiai būdingi granulominiam uždegimui.

4. Kepenų nekrozė nustatyta 18,75 proc. tirtų atvejų, iš jų 2 šernams diagnozuota distrofinė kalcinozė (33,33 proc.).

(37)

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bercovier H., Vincent V. Mycobacterial infection in domestic and wild animas due to Mycobacterium marinum, M. fortuitum, M. chelonae, M. porcinum, M. farcinogenes, M. smegmatis, M. scrofulaceum, M. xenopi, M. kansasii, M. simiae and M. genavense. NCBI. US national library of medicine national institutes of health. 2001. Vol 20. 268 p.

2. Blazek K., Schramlova J., Hulinska D. Pathology of the migration phase of Taenia hydatigena (Pallas, 1766) larvae. Praha. Folia Parasitol. Vol 32. 1985. 37 p.

3. Cardovalho-de-Souza B., Babinski M. A., Abidu-Figueuredo M. Morphology and topographical aspects of the wild boar liver. Revista cientifica electronica de medicina veterinaria periodicidade semestral – edicao numero 5 – Julho de 2005. 15 p.

4. Dell‘Amore Ch. Wild pig explosion may spread disease to humans. National Geographic News. 2011.

5. Dew, Harold R. Hytatid disease. It‘s pathology, diagnosis and treatment. Sydney: The Australian Medical Publishing. 429 p.

6. Eurell Jo A., Frappier B. L. Textbook of Veterinary Histology. Sixth edition. Blackwell Publishing. Iowa. USA. 2006. P. 201 – 205.

7. Laurinavičienė A., Smaliukienė R. Histologinių tecnologijų vadovas. Eugrimas. Vilnius. 2007. 57 p.

8. Martín-Hernando M. P., Höfle U., Vicente J., Ruiz-Fons F., Vidal D., Barral M., Garrido M. J., José de la Fuente, Gortazar Ch. Lesions associated with Mycobacterium tuberculosis complex infection in the European wild boar. Tuberculosis journal. Vol. 87. 2007. P 360 – 367.

9. Meng J. X., Lindsay S. D., Sriranganathan N. Wild boars sources for infectiuos diseases in livestock and humans. The royal society publishing. Vol. 364. 2009. 2697 p.

10. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. Naujasis lankas. Kaunas. 2006. 68 p.

11. Pfister T., Schad V., Schelling U., Lucius R., Frank W. Incomplete development of larval Echinococcus multilocularis (cestoda: Taeniidae) in spontaneously infected wild boars. Parasitology Research. Vol. 79. 1993. 617 – 618 P.

(38)

13. Riškevičienė V., Juožiukynienė N., Sabeckienė J., Pockevičius A. Practicals of Veterinary General Pathology. Kaunas. 2013. 37 p.

14. Stevens L. R. The feral hog in Oklahoma: disease and parasites. The Samuel Roberts noble foundation. Ardmore, Oklahoma. 2007.

15. Šarkūnas M. Veterinarinė parazitologija. Naujasis LANKAS. Kaunas. 2005. 41, 88 p. 16. Taylor A. M., Coop R. L., Wall R. L. Veterinary parasitology. Third edition.

Blachwell Publishing. Oxford, UK. 2007. 321 p.

17. Urban J. F. Jr., Alizadeh H., Romanowski R. D.. Ascaris suum: Development of intestinal immunity to infective second-stage larvae in swine. Elsevier journal. Vol 66. 1988. P 66 – 77.

18. Zachary F. J., McGavin D. M. Pathologic Basic of Veterinary Disease. Fidth edition. Elsevier. Missouri. USA. 2012. P. 405 – 451.

19. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerija. 2014 m. medžiojamų gyvūnų apskaita. (http://www.am.lt/VI/index.php#a/14717 prieiga per internetą 2014 11 12).

20. LSMU paruošta atmintinė mėginių paėmimui histopatologiniam tyrimui. (http://lsmuni.lt/media/dynamic/files/165/atmintine_mph_tyrimui.pdf prieiga per internetą 2014 10 30).

21. http://ututi.com/subject/lsmu/of/patologine_anatomija/file/33463/get prieiga per internetą 2014 11 05).

22. http://en.wikipedia.org/wiki/Taenia_hydatigena prieiga per internetą 2014 09 15. 23. http://en.wikipedia.org/wiki/Wild_boar prieiga per internetą 2014 10 09.

24. http://www.suduvos-medziotojai.lt/medziojamoji-fauna/zverys/sernas/ prieiga per internetą 2014 10.

25. http://lt.wikipedia.org/wiki/Šernas prieiga per internetą 2014 10 14.

26. http://cal.vet.upenn.edu/projects/merial/Ascarids/Asc_17.html prieiga per internetą 2014 10 15.