TRADICIŠKAI LIETUVOJE AUGINTŲ DEKORATYVINIŲ AUGALŲ ETNOFARMACINIS TYRIMAS

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINöS FARMACIJOS KATEDRA

Ugn÷ Gudelyt÷

TRADICIŠKAI LIETUVOJE AUGINTŲ DEKORATYVINIŲ

AUGALŲ ETNOFARMACINIS TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Dr. T.Mekas

(2)

TURINYS

1. ĮVADAS ...3

2. LITERATŪROS APŽVALGA...5

3. EKSPERIMENTINö DALIS...6

3.1. TYRIMO METODIKA...6

3.2. TRADICIŠKAI LIETUVOJE AUGINTI DEKORATYVINIAI AUGALAI ...7

3.2.1. Aguoniniai – Papaveraceae Juss. ...7

3.2.2. Agurkliniai - Borraginaceae Juss. ...7

3.2.3. Alyvmediniai – Oleaceae Hoffsgg. et Link ...8

3.2.4. Amariliniai – Amaryllidaceae J. St.-Hil...9

3.2.5. Astriniai – Asteraceae Dumort. ...9

3.2.6. Balandiniai – Chenopodiaceae Vent. ...15

3.2.7. Bastutiniai – Brassicaceae Juss. ...15

3.2.8. Bervidiniai – Scrophulariaceae Juss. ...16

3.2.9. Beržiniai – Betulaceae Gray ...16

3.2.10. Bijūniniai – Paeoniaceae F. Rudolphi...17

3.2.11. Bukiniai – Fagaceae Dumort. ...18

3.2.12. Buksmediniai – Buxaceae Dumort. ...18

3.2.13. Bulviniai – Solanaceae Juss. ...19

3.2.14. Burnotiniai – Amaranthaceae Juss. ...21

3.2.15. Česnakiniai – Alliaceae J. Agardh ...21

3.2.16. Dedešviniai – Malvaceae Juss. ...21

3.2.17. Eršk÷tiniai – Rosaceae Juss. ...22

3.2.18. Gluosniniai – Salicaceae Mirb...24

3.2.19. Guobiniai – Ulmaceae Mirb. ...25

3.2.20. Gvazdikiniai – Caryophyllaceae Juss. ...25

3.2.21. Hiacintiniai – Hyacinthaceae Batsch ex Borkh ...25

3.2.22. Hortenzijiniai – Hydrangeaceae Dumort...25

3.2.23. Kaštoniniai – Hippocastanaceae DC...26

3.2.24. Kiparisiniai – Cupressaceae Rich. ex Bartl. ...26

3.2.25. Kleviniai – Aceraceae Juss. ...27

3.2.26. Lazdyniniai – Corylaceae Mirb. ...27

3.2.27. Lelijiniai – Liliaceae Juss. ...27

3.2.28. Liepiniai – Tiliaceae Juss. ...29

3.2.29. Mirtiniai – Myrtaceae Juss. ...29

3.2.30. Moliūginiai – Cucurbitaceae Juss. ...29

3.2.31. Nasturtiniai – Tropaeolaceae Juss. ex DC...30

3.2.32. Našlaitiniai – Violaceae Batsch. ...30

3.2.33. Notreliniai – Lamiaceae Lindl. ...31

3.2.34. Pakalnutiniai – Convallariaceae Horan...35

3.2.35. Palemoniniai – Polemoniaceae Juss. ...36

3.2.36. Pelžiediniai – Ruscaceae M. Roem ...36

3.2.37. Pupiniai – Fabaceae Lindl...37

3.2.38. Pušiniai – Pinaceae Lindl. ...38

3.2.39. Raktažoliniai – Primulaceae Vent. ...38

3.2.40. Rezetiniai – Resedaceae Martinov...38

3.2.41. Rūtiniai – Rutaceae Juss. ...39

3.2.42. Salieriniai – Apiaceae Lindl. ...39

3.2.43. Sausmediniai – Caprifoliaceae Batsch ex Borkh...40

3.2.44. Smidriniai – Asparagaceae Juss. ...41

3.2.45. Snaputiniai – Geraniaceae Juss. ...41

3.2.46. Spriginiai – Balsaminaceae DC...42

3.2.47. Stepukiniai – Apocynaceae Juss. ...42

3.2.48. Storlapiniai – Crassulaceae DC...42

3.2.49. Šilkmediniai – Moraceae Link. ...43

3.2.50. Valerijoniniai – Valerianaceae Batsch ...43

3.2.51. V÷dryniniai – Ranunculaceae Juss. ...44

3.2.52. Viendieniai – Hemerocallidaceae R.Br. ...45

3.2.53. Vilkdalginiai – Iridaceae Juss. ...45

3.3. TYRIMO DUOMENŲ STATISTINöS ANALIZöS REZULTATAI ...46

3.3.1. Duomenų apie vaistinę augalinę žaliavą analiz÷s rezultatai ...49

3.3.2. Duomenų apie paruošimo būdus analiz÷s rezultatai ...51

3.3.3. Duomenų apie terapines indikacijas analiz÷s rezultatai ...54

4. IŠVADOS ...58

(3)

1. ĮVADAS

Per pastaruosius kelerius metus etnologiniai – biologiniai mokslai, tarp jų ir etnofarmacija, sulauk÷ vis daugiau d÷mesio iš tokių institucijų kaip Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Europos Komisija, taip pat iš žiniasklaidos [41]. Etnofarmacija – tai tarpdisciplinin÷ mokslo šaka, tirianti gydomąsias priemones ir gydymo būdus įvairiame kultūriniame kontekste ir apimanti farmakognoziją, farmakologiją, vaistų (ypatingai galeninių) technologiją, vaistų išdavimą, bioprieinamumo ir metabolizmo studijas, taip pat farmacin÷s praktikos ir politikos pl÷tojimą [19]. Kaip pasirenkamoji disciplina, etnofarmacija yra įtraukta į daugelio Europos universitetų farmacijos studijų programas (Montpellier universitetas (Prancūzija), Londono universitetas (Didžioji Britanija), Upsalos universitetas (Švedija) ir kt.).

Vienas iš pagrindinių etnofarmacijos tikslų – vystyti racionalų vietinių išteklių naudojimą pirmin÷je sveikatos priežiūroje [19]. PSO duomenimis, daugelyje išsivysčiusių valstybių 70-80% populiacijos naudoja kai kuriuos tradicin÷s medicinos gydymo būdus, iš kurių populiariausias yra gydymas vaistingaisiais augalais [42]. Lietuvoje suskaičiuojama ne mažiau kaip 460 savaiminių ir introdukuotų augalų rūšių, naudojamų šiuolaikin÷je ir liaudies medicinoje [16]. Kaupiant ir analizuojant duomenis apie nuo seno medicinoje vartojamus augalus, bei atliekant išsamius tyrimus, atrandamos naujos jų savyb÷s, aptinkama savitų junginių, kurie ateityje gali būti naudojami vaistų gamyboje.

Svarbią vietą etnofarmacin÷s informacijos tyrin÷jimuose užima tradicijų, papročių ir senov÷s buities studijos, atskleidžiančios tautų kultūrinio paveldo, kurio dalis yra ir liaudies medicinos žinios, išskirtinumą. Tradicin÷je Lietuvos kaimo architektūroje būdingas sodybos bruožas – reprezentacinis jos dekoravimas įvairiais želdiniais. N÷ra tiksliai žinoma, kada Lietuvoje atsirado pirmieji darželiai, tačiau tai gali būti siejama su XV – XVI a. vykdyta Valakų reforma ar vienuolynų steigimu. Labiausiai darželiai Lietuvoje išplito XIX a. antrojoje pus÷je [17]. Tuomet beveik kiekviena sodyba, be sodo ir daržo augalų, matomoje vietoje priešais namą tur÷jo puošnų g÷lyną, taip pat namų aplinka buvo dekoruojama sodinant medžius bei krūmus. Dauguma šių augalų, ypač tradicijos gyvavimo pradžioje (apie XV – XVIII a.), buvo vertinami ne vien d÷l puošybos, bet ir d÷l buityje naudingų savybių [22]. Kaip viena iš jų auginimo priežasčių nurodomas medicininis šių augalų pritaikymas, tačiau n÷ra tyrimų, įrodančių ar paneigiančių g÷lių darželio, kaip galimo vaistin÷s augalin÷s žaliavos šaltinio, funkciją. Žinios apie tai, kokie dekoratyviniai augalai ir kaip buvo vartojami gydymui, grimzta užmarštin. Jos gal÷tų būti naudingos kaip id÷jų šaltinis šiuolaikiniams medicininiams tyrimams bei panaudotos praktiškai atkuriant tradiciją.

(4)

Darbo tikslas – surinkti ir susisteminti etnofarmacinę medžiagą apie tradiciškai Lietuvoje

augintas dekoratyvinių augalų rūšis bei nustatyti jų vartojimo tendencijas lietuvių liaudies, XIX a. oficialiojoje ir šiuolaikin÷je medicinoje.

Darbo uždaviniai:

1. Susisteminti etnofarmacinę medžiagą apie tradiciškai Lietuvoje augintas dekoratyvinių

augalų rūšis pagal jų naudojimą gydymui lietuvių liaudies, XIX a. oficialiojoje ir šiuolaikin÷je medicinoje.

2. Nustatyti, kiek tradiciškai Lietuvoje augintų dekoratyvinių augalų rūšių buvo (yra)

vartojama medicinoje.

3. Identifikuoti dažniausiai medicinoje vartotas (vartojamas) tiriamųjų augalų šeimas ir

rūšis.

4. Palyginti tiriamųjų augalų terapines indikacijas lietuvių liaudies, XIX a. oficialiojoje ir

šiuolaikin÷je medicinoje.

5. Nustatyti, kokia tradiciškai Lietuvoje augintų augalų žaliava dažniausiai naudota

lietuvių liaudies, XIX a. oficialiojoje ir šiuolaikin÷je medicinoje.

(5)

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Žinių apie dekoratyvinius augalus Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos išlikę labai mažai. Pirmųjų konkrečių duomenų apie Renesanso epochos Lietuvos sodų augalus yra 1542 – 1547 m. Radvilų rūmų sodo aprašyme. V÷liau apie 200 metų laikotarpiu duomenų praktiškai neišlikę. 1791 m. S. B. Jundzilo išleistame veikale aprašyta to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s flora. Jame užsimenama apie medicininį kai kurių augalų vartojimą. Nemažai informacijos galima aptikti XIX a. pradžios botanikų J. Jundzilo ir S. B. Gorskio surinktų augalų herbarų etiket÷se, bei 1843 metų J. A. Pabr÷žos rankraščiuose [17]. 1913 m. pasirod÷ nedidelis leidinys su paveiksl÷liais “Rutelių darželis“, v÷liau (1930 m.) J. Strazdo knyga “Darželio g÷l÷s ir kambarinių g÷lių priežiūra“.

Po Antrojo pasaulinio karo, prasid÷jus kolektyvizacijai, darželiai ÷m÷ kisti, o XX a. antrojoje pus÷je į Lietuvą plūstel÷jo daugyb÷ naujų dekoratyvinių augalų, palengva išstūmusių daugumą tradicinių sodybos želdinių. Bene didžiausią ind÷lį renkant informaciją apie šiuos augalus įd÷jo Lietuvos liaudies buities muziejaus etnograf÷ G. Žumbakien÷, ištyrusi atskirų Lietuvos regionų sodybų apželdinimo tradicijas. Ji nurodo ne tik darželio augalų, bet ir namų aplinkoje sodintų medžių bei krūmų rūšis [36, 37, 38]. Vis d÷lto informacija apie dekoratyvinių augalų naudojimą gydymui min÷tuose šaltiniuose pateikiama glaustai ir nesistemingai arba jos visai n÷ra. Tik 2010 m. išleistoje Z. Gudžinsko knygoje „Tradiciniai Lietuvos darželių augalai“ nurodomas kai kurių rūšių vartojimas medicinoje.

Kitavertus, duomenų apie kai kurių dekoratyvinių augalų rūšių naudojimą gydymui galima rasti įvairiuose informacijos šaltiniuose, kur jie d÷l savo dekoratyvių savybių n÷ra išskiriami į atskirą grupę. Pasitelkus šiuolaikinę mokslinę fitoterapinę literatūrą tai padaryti nesunku, tačiau duomenų apie šių augalų vartojimą lietuvių liaudies medicinoje yra mažai. Taip yra d÷l to, kad etnofarmaciniai tyrimai Lietuvoje teb÷ra negausūs. Iki XIX a. liaudies medicinos žinių rašytinių šaltinių beveik neišlikę, aktyviau liaudies medicinos žinios prad÷tos rinkti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1910 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugijos Medicinos ir farmacijos sekcija, sukaupusi įspūdingą, tačiau nepaskelbtą liaudies medicinos receptų rinkinį. Žinomas 1911 m. išleistas G.Petkevičait÷s rinkinys “Lietuvių liaudies medicinos medžiaga” [27]. Ypač gausus, tačiau taip pat nepaskelbtas 1925 – 1948 m. sukauptų žinių rinkinys, kuriame nurodomos 619 augalų rūšių bei jų vartojimas liaudies medicinoje [30]. Didžiausias sovietmečio lietuvių liaudies medicinos žinių rinkinys – A. Urbien÷s mašinraštis “Liaudies medicina, surinkta ir užrašyta 1974 – 1985m.“ [33]. Atkūrus Nepriklausomybę pasirod÷ daug knygų liaudies medicinos tema, tačiau dauguma jų verstin÷s arba parengtos pagal užsienio spaudą.

(6)

3. EKSPERIMENTINö DALIS

3.1. TYRIMO METODIKA

Pasirinkti istorinio – medicininio aprašymo ir lyginamosios istorin÷s analiz÷s metodai. Kadangi etnofarmaciniams tokio pobūdžio tyrimams parengtos metodikos Lietuvoje n÷ra, vadovautasi bendraisiais tyrimų, pagrįstų istorinių duomenų analize, metodologijos principais [20].

Tiriamųjų augalų sąrašas buvo sudarytas remiantis XX a. pradžios literatūra apie darželių ir kambarinių augalų auginimą bei šių laikų etnografiniais darbais apie tradicinį Lietuvos sodybų apželdinimą. Dekoratyviniams augalams priskirti ir tradiciškai prie sodybų auginti medžiai bei krūmai, kurių sodinimo priežastimi šaltiniuose nurodoma puošybin÷ jų funkcija [1, 4]. Kai kurie XX a. pradžios literatūroje pateikiami lietuviški ir lotyniški augalų pavadinimai yra pasikeitę, be to pasitaiko augalų rūšių, kurių nurodomas tik liaudiškas pavadinimas, tod÷l jie patikslinti pagal L.Vailionio „Lietuvišką botanikos žodyną“, išleistą 1938 m. ir 1998 m. R. Jankevičien÷s „Botanikos vardų žodyną“. Augalai suskirstyti pagal šeimas ir išd÷styti lietuvių ab÷c÷l÷s tvarka.

Atsižvelgiant į tyrimo pobūdį ir tikslą, labai svarbus tiriamųjų augalų pritaikymas liaudies medicinoje. Aprašant lietuvių liaudies medicinos žinias buvo remtasi 1925 – 1945 m. surinkta ir dr. E. Šimkūnait÷s susisteminta informacija apie įvairių augalų pritaikymą gydymui. Taip pat naudotasi A. Urbien÷s mašinraščiu „Liaudies medicina, surinkta ir užrašyta 1974 – 1985 m.“, A.Skinderio surinkta liaudies medicinos medžiaga.

Labiausiai darželiai Lietuvoje išplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje [16], tod÷l vaistiniai tiriamieji augalai aprašyti remiantis to meto pagrindiniais oficialiosios vaistininkyst÷s žinių šaltiniais Carin÷je Rusijoje ir jos lietuviškose gubernijose: H. Hager knyga „Farmacin÷s ir medikochemin÷s praktikos vadovu“, C. A. Ewald veikalu „Bendrosios ir specialiosios receptūros vadovas, paremtas naujausia Farmakop÷ja“, taip pat 1871 metų Rusijos Farmakop÷ja, bei vienintele Lietuvos Farmakop÷ja, išleista 1930 m.

Tyrimo metu buvo lyginama lietuvių liaudies ir XIX a. oficialiosios medicinos šaltiniuose nurodoma informacija su šiuolaikiniais tyrimų metodais pagrįstais duomenimis apie tiriamuosius augalus. Naudotasi Komisijos E bei Europos Mokslin÷s Fitoterapijos Bendrijos (European Scientific Cooperative on Phytotherapy) monografijomis, taip pat „Britų vaistažolių vadovo“ duomenimis. Atsižvelgta į fitoterapijos specialistų (Londono universiteto profesoriaus M. Heinrich, d÷stytojų J.Barnes, S.Gibbons, E.M.Williamson, M.Wichtl) knygose pateiktas žinias. Taip pat naudotasi 2005 m. išleista lietuviška „Vaistinių augalų enciklopedija“.

Surinkti duomenys statistiškai apdoroti naudojantis SPSS Statistics 17.0 bei Microsoft Office

Excel programomis. Palygintas tiriamųjų vaistinių augalų pasiskirstymas lietuvių liaudies, XIX a.

(7)

3.2 TRADICIŠKAI LIETUVOJE AUGINTI DEKORATYVINIAI AUGALAI

3.2.1. Aguoniniai – Papaveraceae Juss.

Daržin÷ aguona – Papaver somniferum L.

Lietuvių liaudies medicinoje lapais buvo klojamos žaizdos. Sutrynus ne visai prinokusias

galvutes su drungnu vandeniu buvo gaunamas „pienas“, skirtas skausmingiems viduriavimams gydyti. Iš prinokusių s÷klų išspaustas skystis, taip pat vainiklapiai, virinti su medumi, vartoti esant kosuliui ir „krūtin÷s sunkumui“. Purkų nuoviru buvo plaunamos akys [30]. Žol÷s sultys vartotos vabzdžių įg÷limams, sąnarių bei parazitin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje naudotos nesunokusios galvut÷s, žiedai. Buvo žinomas

nuskausminantis ir migdantis veikimas. Sirupas buvo skiriamas kos÷jantiems ir neramiems vaikams [18]. Pavilgai, pagaminti iš s÷klų, naudoti gonor÷jai gydyti [13].

Šiuolaikin÷je medicinoje naudojami aguonos alkaloidai (morfinas, kodeinas, papaverinas ir

kt.) skausmui, kosuliui ir viduriavimui slopinti.

Pasikartojantys duomenys: kosuliui, viduriavimui, nemigai gydyti, skausmui malšinti.

Nesutapimai: H.Hager nurodo, kad aguonos nuoviro vartojimas į vidų kaip migdanti priemon÷ vaikams yra „nepateisinamas, nes vaikai virsta bukais ir skystapročiais“ [18], tačiau to paties laikmečio kitame šaltinyje rašoma, kad tai buvo silpnas raminamasis ir nuskausminamasis vaistas, ypač tinkamas vaikams [13]. Liaudies medicinos šaltiniuose taip pat yra prieštaravimų: neprinokusių galvučių arbata vaikai buvo girdomi nuo nemigos [30], tačiau kitur nurodoma, kad „aguonų galvikių skystimu vaikus galima visam amžiui mažapročiais padaryti“ [29].

Didžioji ugniažol÷ - Chelidonium majus L.

Lietuvių liaudies medicinoje ugniažol÷ naudota geltai, podagrai, reumatui, odos ligoms

(vilkligei, karpoms, žvynelinei, egzemoms, furunkulams, dermatoz÷ms) gydyti. Be to, naudota sergant odos v÷žiu bei raupais [28]. Degtininiai šaknų antpilai vartoti stipriems skrandžio, žarnyno, galvos skausmams slopinti, nuovirai buvo geriami sunkiai kosint [10, 30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje žol÷s sultys buvo naudojamos karpoms naikinti, viduriams

laisvinti, šlapimo išsiskyrimui skatinti. Tinktūra naudota kepenų ir tulžies ligoms gydyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje žinomas ugniažol÷s alkaloidų spazmolitinis, tulžies išsiskyrimą

skatinantis veikimas. Preparatai pasižymi antibakteriniu aktyvumu, turi priešuždegiminių savybių [3]. (Netinka alergiškiems asmenims, esant širdies nepakankamumui, taip pat n÷štumo metu [28]).

Pasikartojantys duomenys: odos bei kepenų ir tulžies pūsl÷s ligų gydymui.

(8)

Vaistin÷ agurkl÷ – Borrago officinalis L.

Lietuvių liaudies medicinoje žol÷ naudota sergant reumatu, kv÷pavimo takų kataru, kai

kuriomis nervų sistemos ligomis, karštine, skarlatina, raudonuke, tulžies ir šlapimo pūsl÷s akmenlige [28]. Žiedų nuovirais buvo plaunamos akys nuo uždegimo, jie buvo geriami sergant bronchitu ir kosint. Grūsti su šiltu šviežiu pienu lapai vartoti „krūtin÷s suminkštinimui“. Degtin÷s antpilą gerdavo nuo vidurių skausmų ir apetito stokos. Lapais buvo klojamos žaizdos, sutrenktos vietos, votys, iš sutrintų lapų gaminti „prietvilkiai“ [30]. Agurkl÷s preparatais buvo gydomi hormonin÷s sistemos sutrikimai, podagra. Naudota atsikos÷jimui lengvinti, prakaito ir šlapimo išsiskyrimui skatinti, kaip karščiavimą slopinanti, priešuždegimin÷, medžiagų apykaitą gerinanti priemon÷ [17].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartota, tačiau terapin÷s indikacijos analizuotuose

informacijos šaltiniuose nenurodomos.

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą šiuolaikin÷je medicinoje neaptikta.

Vaistin÷ tauk÷ – Symphytum officinale L.

Lietuvių liaudies medicinoje tauk÷s šaknys buvo maišomos su kiaul÷s taukais lūžusiems

kaulams, votims, sumušimams, nudegimams gydyti. Sergant parodontoze taukių šaknų nuoviru buvo skalaujama gerkl÷ ir burna. Žiedų nuovirai naudoti nuo peršalimo ligų, žol÷s gleiv÷s – egzemoms ir uždegimams gydyti. Tarkuotų šaknų sultys naudotos nuo „v÷dar÷lio slogos“, lapai – žaizdoms tvarstyti [30]. Vertintos antimikrobin÷s, priešuždegimin÷s, epitelizuojančios, kraujavimus stabdančios savyb÷s. Naudota esant reumatiniams skausmams ir ginekologin÷ms ligoms [10].

XIX a. oficialiojoje medicinoje šaknys naudotos kaip universali priemon÷ sergant krūtin÷s

organų ligomis, kosint krauju ir viduriuojant [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje pagrįstas priešuždegiminis (lemia rozmarino rūgštis), analgetinis

veikimas [3]. Preparatai vartojami nudegimams, opaligei, kaulų lūžiams, bronchitui, pleuritui, reumatui, anginai gydyti [28]. Žinoma, kad alantoinas pagerina ląstelių regeneraciją ir greitina žaizdų gijimą. Šaknų gleiv÷s apsaugo skrandžio gleivinę nuo mechaninio pažeidimo, cheminio dirginimo, greitina skrandžio gleivin÷s regeneraciją [2].

Pasikartojantys duomenys: traumoms, reumatui, kv÷pavimo takų ligoms gydyti.

3.2.3. Alyvmediniai – Oleaceae Hoffsgg. et Link

Paprastoji alyva – Syringa vulgaris L.

Lietuvių liaudies medicinoje lapais gydytos žaizdos, žiedų nuovirais – įvairios nervin÷s ligos.

(9)

XIX a. oficialiojoje medicinoje naudota kaip karščiavimą mažinanti priemon÷ sergant

maliarija [18].

Pasikartojantys duomenys: preparatai naudoti karščiavimui mažinti.

Paprastasis uosis – Fraxinus excelsior L.

Lietuvių liaudies medicinoje jaunos žiev÷s nuovirai vartoti viduriuojant, kraujuojant, s÷klų

nuovirais malšinti vidurių skausmai [30]. Jais gydyta maliarija, venerin÷s ligos, podagra [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje lapų nuoviras vartotas reumatui gydyti [13].

3.2.4. Amariliniai – Amaryllidaceae J. St.-Hil

Poetinis narcizas – Narcissus poeticus L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų spiritinis antpilas vartotas „nuo širdies silpnumo“, pilvo

vandenligei gydyti, apetitui pagerinti. Žiedų nuovirai – nuo epilepsijos. Svogūn÷lių nuovirai – „nuo prietvario“ (ūmaus šlapimo sulaikymo ar vidurių užkiet÷jimo) [30]. Gleiv÷s vartotos kos÷jant [29].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą XIX a. oficialiojoje ir šiuolaikin÷je medicinoje neaptikta.

3.2.5. Astriniai – Asteraceae Dumort.

Paprastoji bitkr÷sl÷ – Tanacetum vulgare L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedai vartoti kirm÷lin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti,

esant skausmingoms menstruacijoms. Viso augalo nuovirai – gerklei skalauti, pedikuliozei gydyti [30]. Arbata buvo geriama nuo viduriavimo [33]. Karšti lapų kompresai vartoti odos ligoms, patinimams, votims gydyti. Gali sukelti abortą [17].

XIX a. oficialiojoje medicinoje žiedai vartoti kirm÷lin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti.

XIX a. pradžioje vartota nervų ligoms, isterijai, epilepsijai, reumatui gydyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje bitkr÷sl÷s nuoviras vartojamas esant virškinamojo trakto parazitams

(Asaris, Oxyris, Trichocephalus). Antihelmintinį poveikį lemia β-tujonas. Nuovirai žadina apetitą, gydo kai kurias kepenų bei žanyno ligas, gerina tulžies išsiskyrimą (poveikį lemia kavos r.) [3]. Vandenin÷ ištrauka turi antiseptinių savybių, išoriškai vartojama gydant gingivitus, stomatitus, žaizdas, sergant reumatu, podagra. Negalima vartoti n÷ščiosioms ir esant pilvo venų stazei [28]. Farmakologiniam veikimui svarbūs steroliai ir triterpeniniai junginiai [3].

(10)

Didysis debesylas – Inula helenium L.

Lietuvių liaudies medicinoje šaknų nuoviras buvo vartojamas atsikos÷jimui lengvinti, šlapimo

išsiskyrimui skatinti, burnai skalauti, dantenoms stiprinti. Taip pat naudota esant galvos skausmams, gydant kokliušą, reumatą [33]. Šaknų nuovirais buvo gydomos kepenų ligos, virškinimo sutrikimai; žiedų spiritinis užpilas naudotas apetitui sužadinti. Keptos šaknys vartotos nuo įvairių ginekologinių ir odos ligų [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartotos šaknys atsikos÷jimui gerinti, šlapimo išsiskyrimui

skatinti, išoriškai odos ligoms ir niežams gydyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje debesylo šaknų nuoviras naudojamas atsikos÷jimui palengvinti,

įvairių kv÷pavimo takų ir virškinamojo trakto ligų atvejais (skatina tulžies ir seilių sekreciją, gydo

opas, gerina skrandžio kraujotaką) [2]. Nustatyta, kad alantolaktonas lemia antihelmintinį veikimą, gleiv÷s – raminantį veikimą, seskviterpeniniai laktonai – spazmolitinį, antiseptinį, priešuždegiminį veikimus [3].

Pasikartojanys duomenys: atsikos÷jimą lengvinantis, šlapimo išsiskyrimą skatinantis veikimas. Tinka kv÷pavimo takų, odos, virškinamojo trakto ligoms gydyti.

Diemedis – Artemisia abrotanum L.

Lietuvių liaudies medicinoje viršūn÷s naudotos kaip tulžies išsiskyrimą, menstruacijas

skatinanti priemon÷. Kapotos nesumed÷jusios šakel÷s ir jų užpilas vartoti kirm÷lin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Sausos žol÷s degtininiai antpilai vartoti virškinimui reguliuoti, apetitui pagerinti, esant bendram nusilpimui [30]. Sutrintais šviežiais lapais buvo stabdomas kraujavimas, nuoviru gydytos kai kurios odos ligos, plaukų slinkimas [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo vartojamas, tačiau analizuotuose šaltiniuose indikacijos

nenurodomos.

Šiuolaikin÷je medicinoje naudojama diemedžio arbata viena arba mišinyje su kitais

vaistingaisiais augalais nuo dantenų skausmo, peršalimo, reumato, kai kurių skrandžio ligų, taip pat

įvairiems kompresams, praplovimams [2].

Pasikartojantys duomenys: virškinamojo trakto sutrikimams.

Didžiagraižis jurginas – Dahlia pinnata Cav. (Georgina variabilis Willd.)

Lietuvių liaudies medicinoje buvo vartojama ginekologin÷ms ligoms gydyti. Iš stiebų

išspausta sunka lašais vartota esant nereguliarioms menstruacijoms. Manyta, jog kepti šakniastiebiai sukelia abortą, o žiedų nuovirai skatina menstruacijas ir taip pat gali sukelti abortą [30].

(11)

Kartusis kietis – Artemisia absinthium L.

Lietuvių liaudies medicinoje kiečiu buvo gydomi virškinamojo trakto negalavimai: skrandžio,

tulžies pūsl÷s, kepenų, žarnyno kirm÷lin÷s ligos, malšinami spazmai, stabdomas viduriavimas [2]. Arbata vartota karščiuojant, sergant gripu, nusilpus organizmui. Nuoviru buvo skalaujama burna esant blogam kvapui, plaunamos kojos gausiai prakaituojant [28]. Pieno nuoviras su medumi – nuo tuberkulioz÷s ir anemijos. Nedžiovinti stiebai buvo dedami į patalus nuo blusų, o graižai, sutrinti su taukais, vartoti nuo ut÷lių [30]. Vartota hemorojui, miego ir menstruacijų sutrikimams gydyti [10].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo vartojamas sergant reumatu [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje karčiojo kiečio nuoviras naudojamas apetitui sužadinti ir

uždegiminiams procesams slopinti [12]. Juo gydomas reumatas, bronchin÷ astma, egzema, tinka esant žaizdoms, sumušimams, kraujavimams [28]. Nustatyta, kad absintinas stimuliuoja virškinamojo trakto liaukų sekreciją, tulžies veikimą. Chamazulenas slopina uždegiminius procesus, suaktyvina fagocitines leukocitų funkcijas. Tujonas turi įtakos protin÷ms funkcijoms, psichikai [9].

Pasikartojantys duomenys: virškinimo sistemos negalavimams, reumatui gydyti.

Vaistinis kietis – Artemisia dracunculus L.

Lietuvių liaudies medicinoje šaknies antpilas buvo naudojamas dantų skausmui malšinti.

Vaistinio kiečio trauktin÷s ir antpilai vartoti d÷l savo priešgrybelinio, šlapimo išsiskyrimą skatinančio, vidurių pūtimą mažnančio, virškinimą skatinančio poveikio [40].

Čiaudulin÷ kraujažol÷ – Achillea ptarmica var. multiplex Haimerl.

Lietuvių liaudies medicinoje naudoti žiedai, jų d÷jo į patalus nuo parazitų. Nuovirai vartoti

kaip menstruacijas skatinanti ir abortą sukelianti priemon÷. Rūgštūs nuovirai vartoti nuo odos parazitų [30]. Arbatomis buvo gydomos širdies ligos, skatinamas prakaitavimas karščiuojant, sutrinti lapai naudoti čiauduliui sukelti, „kad išsivalytų nosis“. Išoriškai vartota kraujavimui stabdyti. Dantų skausmas buvo malšinamas kramtant lapus [17].

Tikrasis margainis – Silybum marianum Gaertn.

XIX a. oficialiojoje medicinoje vaisiai ir s÷klos vartoti „nuo dieglių šonuose“. Kai kurie

(12)

Šiuolaikin÷je medicinoje: Komisija E patvirtina margalapio margainio vaisių preparatus

dispepsiniams negalavimams. Patvirtintas vartojimas kepenų ciroz÷s, toksinių kepenų sutrikimų ir l÷tinio kepenų uždegimo gydymui. S÷klų arbata naudojama esant virškinimo sutrikimams, ypač susijusiems su tulžies išskyrimu. Nustatyta, kad silimarinas (kaupiamų flavono lignanų grup÷) yra kepenis žalojančių medžiagų antagonistas. Jis stabilizuoja hepatocitų membraną, neleisdamas patekti toksinams. Be to, stimuliuoja naujų hepatocitų regeneraciją greitindamas baltymų sintezę (veikia nukleopolimerazę A, nuo DNR ir RNR priklausomą polimerazę I) [6]. Kontraindikacija: l÷tin÷ inkstų ir tužies pūsl÷s akmenlig÷ [28].

Pasikartojanti informacija: kepenų ligoms gydyti, tulžies išsiskyrimui gerinti.

Nesutapimas: XIX a. oficialiojoje medicinoje margalapis margainis buvo vartotas tulžies akmenligei gydyti [18]. „Vaistinių augalų enciklopedija“ l÷tinę tulžies akmenligę nurodo kaip kontraindikaciją [28]. Komisija E kontraindikacijų nenumato [6].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą lietuvių liaudies medicinoje neaptikta.

Vaistin÷ medetka – Calendula officinalis L.

Lietuvių liaudies medicinoje medetkos buvo vartojamos sergant inkstų ir šlapimtakių bei

hipertonine ligomis (skatina šlapimo, prakaito išsiskyrimą). Vartota sergant kepenų ligomis, ginekologijoje kaip spazmolitinis, menstruacijas skatinantis, gimdymo skausmus lengvinantis vaistas [28]. Žiedų nuoviras piene, suplaktas su medumi, vartotas nuo sauso kosulio, bronchito ir kitų kv÷pavimo takų ligų. Vandeniniai nuovirai buvo duodami žindomiems vaikams nuo vidurių pūtimo. Buvo gydomos odos ligos, uždegimai, žaizdos, inkštirai. Virinant liežuv÷linius žiedus ar graižus su medumi, gaunamas tepalas odos įtrūkimams gydyti. Visas augalas ar jo dalis buvo sutrinama ir užpilama šiltomis išrūgomis, o kitą dieną tuo skysčiu buvo plaunamas veidas ir rankos odos paraudimui mažinti [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje žiedai vartoti į vidų kaip kraujavimą stabdanti priemon÷ [13].

Vandeninis užpilas vartotas prakaitavimui skatinti, menstruacijų ciklui reguliuoti, geltai gydyti. Žiedų sultys išoriškai vartotos karpų ir nuospaudų pašalinimui. Žol÷ XIX a. pradžioje vartota onkologin÷ms ligoms gydyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas priešmikrobinis, hipoglikeminis ir imunostimuliuojantis

(13)

Pasikartojantys duomenys: odos, kepenų ir tulžies ligoms gydyti. Skatina prakaitavimą, žaizdų gijimą, mažina skausmą, reguliuoja menstruacijų ciklą.

Vaistin÷ ramun÷ – Matricaria recutita L.

Lietuvių liaudies medicinoje arbata buvo vartojama sutrikus menstruacijoms, esant skausmui,

akių ligoms, uždegimui [2]. Vartota peršalimo ligoms gydyti, prakaito išskyrimui skatinti [28]. Žiedų ir viso augalo nuovirai vartoti odos b÷rimams plauti, egzemoms, žaizdoms gydyti, burnai skalauti, klizmoms ruošti. Manyta, kad nuovirai stiprina plaukų šaknis, skaistina veido odą. Degtininiai antpilai – virškinimui bei apetitui pagerinti, vidurių pūtimui ir viduriavimui mažinti, tulžies išsiskyrimui skatinti [10, 30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje žiedų vandeninis užpilas naudotas skrandžiui stiprinti ir

vidurių pūtimui mažinti, traukuliams malšinti, prakaitavimui skatinti [18]. Išoriškai kompresais buvo gydomos akių ligos, malšinamas skausmas, minkštinama oda [13].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas antispazminis veikimas virškinamąjame trakte (jį lemia

eteriniame aliejuje esantis bisabololis ir flavonoidas apigeninas, kurie sutrikdo leukotrienų ir prostaglandinų gamybą inhibuodami fermentą prostaglandinų sintetazę) [19]. Taip pat patvirtinti priešuždegiminis, odos metabolizmą stimuliuojantis ir antibakterinis veikimai vartojant preparatus ant odos ir burnos skalavimams. Naudojama kv÷pavimo takų uždegimams (inhaliacijos) ir ano-genitaliniams uždegimams (vonios ir apiplovimai). Arbata turi silpną migdomąjį poveikį [6].

Pasikartojantys duomenys: priešuždegiminis, spazmolitinis, skatinantis žaizdų gijimą veikimas. Akių, odos ligoms gydyti, kaip prakaitavimą skatinanti ir virškinimą gerinanti priemon÷.

Didžioji rykšten÷ – Solidago gigantea Aiton

Paprastoji rykšten÷ – Solidago virgaurea L.

Paprastoji rykšten÷ gali būti pakeista didžiosios rykšten÷s preparatais, nors yra morfologiniai ir cheminiai skirtumai [6]. H.Hager išskiria tik paprastąją rykštenę, lietuvių liaudies medicinos šaltiniuose dažniau nurodoma didžioji rykšten÷.

Lietuvių liaudies medicinoje žydinčių viršūnių nuovirai vartoti nuo skausmingo šlapinimosi,

šlapimo pūsl÷s spazmų, šlapimo sulaikymo. Žiedų arbata vartota nuo geltos, tulžies pūsl÷s akmenlig÷s, viduriavimo, skorbuto [16]. Ji stiprina dantų šaknis, gerina virškinimą, padeda sergant kirm÷lin÷mis virškinamojo trakto ligomis [2]. Šviežiais lapais buvo gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, „saldžioji votis“. Vartota kraujavimui stabdyti [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje naudota inkstų ir šlapimo pūsl÷s akmenims ir sm÷liui varyti,

(14)

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas šlapimą varantis, spazmolitinis, priešuždegiminis,

prakaitą varantis, antioksidacinis, vidurių pūtimą mažinantis, sutraukiantis, priešgrybelinis ir spermicidinis veikimai. Naudojama uždegimin÷ms šlapimo takų ligoms, inkstų akmenligei ir jos profilaktikai, didina išskiriamo šlapimo kiekį [6]. Leipokarpozidas lemia diuretinį, saponinai – priešuždegiminį, virgaurosaponinas – priešnavikinį veikimą [9].

Pasikartojatys duomenys: inkstų ir šlapimo takų ligoms, virškinimo sutrikimams, odos pažeidimams gydyti ir kraujavimui stabdyti, prakaito išsiskyrimui skatinti.

Plunksnalap÷ rudbekija – Rudbeckia laciniata L.

Lietuvių liaudies medicinoje vartota retai: liežuviškų žiedų kompresais buvo gydomi

nudegimai [17].

Daugiamet÷ saulut÷ – Bellis perennis L.

Lietuvių liaudies medicinoje sultys iš antžeminių augalo dalių buvo geriamos nuo

tuberkulioz÷s, silpnumo, apetito stokos, blogo virškinimo. Tuo pačiu tikslu buvo vartojamas šviežios žol÷s degtininis antpilas. Žiedų nuovirai vartoti esant skausmingoms mestruacijoms. Sutrintais lapais tryn÷ dantų šaknis, „kad dantys neklib÷tų“ [30].

Didysis serentis – Tagetes erecta L.

Lietuvių liaudies medicinoje vartota žol÷ virškinimo sutrikimams gydyti, šlapimo skyrimuisi

skatinti, kaip raminamoji priemon÷. Graižų arbata vartota užkiet÷jus viduriams [17].

Balzamininis skaistenis (Vaistin÷ balsamita) – Balsamita major Desf.

Lietuvių liaudies medicinoje vartota esant skrandžio negalavimams, kosuliui, sutrinti lapai

vartoti nuo sutinimo, galvos skausmo. Taip pat virškinimo sutrikimams, kepenų ir šlapimo pūsl÷s ligoms, išoriškai – smulkioms žaizdoms gydyti [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje naudota skrandžiui stiprinti, meteorizmui mažinti, traukuliams

slopinti [18].

Pasikartojantys duomenys: skrandžio veiklos bei kitiems virškinimo sutrikimams gydyti.

(15)

Lietuvių liaudies medicinoje graižų nuoviras vartotas uždegimams, spazmams ir galvos

skausmui slopinti, virškinimo organų ligoms, kraujospūdžiui mažinti, kaip raminamieji. Nuoviras kirm÷lin÷ms ir odos ligoms. Taip pat naudota menstruacijoms reguliuoti, abortui sukelti [33].

XIX a. oficialiojoje medicinoje šaknys buvo naudojamos kaip tonizuojanti ir seilių skyrimąsi

skatinanti priemon÷, be to, paralyžiui, reumatui gydyti, dantų skausmui malšinti. Vartoti milteliai

čiauduliui sukelti ir ut÷l÷ms naikinti [18]. Žiedų nuoviras – niežams gydyti [13].

Šiuolaikin÷je medicinoje vartojamas migrenos profilaktikai [12].

Pasikartojantys duomenys: odos ligoms gydyti.

3.2.6. Balandiniai – Chenopodiaceae Vent.

Balanda smirduol÷ – Chenopodium vulvaria L.

Lietuvių liaudies medicinoje buvo vartojama [1], tačiau terapin÷s indikacijos analizuotuose

šaltiniuose nenurodomos.

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo vartojamas kv÷pavimo takų ir skrandžio gleivinei

stiprinti. Taip pat kaip tonizuojanti priemon÷, „ypač suparalyžavus liežuvį, praradus kalbą“. Tiko žmon÷ms, kuriuos juodoji arbata pernelyg sudirgina [18]. Naudota menstruacijoms skatinti ir kirm÷l÷ms varyti [13].

Daržin÷ balandūn÷ – Atriplex hortensis L.

Lietuvių liaudies medicinoje seniai žinomas augalas, vartojamas ir šiuolaikin÷je liaudies

medicinoje [17]. Buvo žinoma, kad lapuose yra organizmą stiprinančių ir tonizuojančių medžiagų. Nuovirai šalina nuovargį, padeda esant nerviniam išsekimui. S÷klos sukelia v÷mimą, laisvina vidurius, švieži lapai išoriškai vartojami podagrai gydyti [29]. Šviežios sultys ir nuovirai buvo geriami atsikos÷jimui palengvinti, nuo užkimimo, peršalimo, gerkl÷s skausmų, plaučių ligų. Arbata buvo geriama šlapimo skyrimuisi skatinti [30].

3.2.7. Bastutiniai – Brassicaceae Juss.

Kvapioji vakarut÷ – Hesperis matronalis L.

Lietuvių liaudies medicinoje vartota retai. Jaunais lapais buvo gydomas skorbutas, džiovintų

lapų arbata vartota šlapimo skyrimuisi ir prakaitavimui skatinti [17].

XIX a. oficialiosios medicinos žinių šaltiniuose nurodoma, jog buvo vartojamas vakaručių

vanduo, žiedai, aliejus ir spiritas, tačiau nenurodoma, kokiems sutrikimams gydyti [13].

(16)

3.2.8. Bervidiniai – Scrophulariaceae Juss.

Paprastoji rusmen÷ – Digitalis purpurea L.

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo naudojami preparatai iš rusmen÷s lapų kaip

priešuždegimin÷ širdies darbą gerinanti, šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemon÷. Vartota sergant širdies ligomis, plaučių edema, plaučių, s÷klidžių, ausų ir kitais uždegimais [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje iš rusmenių gaminama daug preparatų, kurie naudojami I-III laipnio

širdies nepakankamumui gydyti [28].

Pasikartojantys duomenys: gerina širdies darbą.

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą lietuvių liaudies medicinoje neaptikta.

Didžiažied÷ tūb÷ – Verbascum densiflorum L.

Lietuvių liaudies medicinoje šviežia tūb÷s žol÷ vartota nuo reumato, neuralgijos, gastrito, be

to šlapimo išsiskyrimui skatinti. S÷klos buvo vartojamos akių ligoms, vandenei gydyti [2]. Arbata gydytos ginekologin÷s ligos [33].

XIXa. oficialiojoje medicinoje jos preparatų buvo duodama tuberkulioze bei kitomis

infekcin÷mis plaučių ir genitourinarin÷mis ligomis sergantiems pacientams gydyti [6].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas naudojimas esant kv÷pavimo takų ligoms, persišaldžius,

skaudant geklei. D÷l saponinų ir gleivių poveikio naudojama sausam kosuliui gydyti. In vitro žiedų ištrauka turi priešvirusinį veikimą [6]. Tinka sergant skrandžio, žarnyno ligomis [28].

Pasikartojantys duomenys: kv÷pavimo takų ligoms, virškinamojo trakto kai kuriems susirgimams gydyti.

Didysis žioveinis – Antirrhinum majus L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuovirai buvo geriami širdies veiklai gerinti, išoriškai jie

vartoti žaizdoms plauti [30]. Arbata vartota d÷l tonizuojančių savybių ir uždegimams slopinti [29].

3.2.9. Beržiniai – Betulaceae Gray

Karpotasis beržas – Betula pendula Roth.

Plaukuotasis beržas – Betula pubescens Ehrh.

Lietuvių liaudies medicinoje priemon÷s iš beržų buvo naudojamos odos gydymui ir priežiūrai:

(17)

tepalas, naudotas votims gydyti. Tošiniu degutu tep÷ dedervines, d÷jo į tepalus nuo niežų [30]. Sula buvo geriama esant furunkulams, opoms, nusilpus organizmui. Pumpurų degtininis užpilas vartotas galvos skausmui malšinti, žaizdoms, sumušimams, inkstų ir šlapimo takų bei virškinamojo trakto infekcin÷ms ir kirm÷lin÷ms ligoms gydyti, apetitui sužadinti. Beržų anglis buvo kramtoma dantims balinti ir stiprinti [33].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartoti beržo preparatai, tačiau analizuotuose šaltiniuose

indikacijos nenurodomos.

Šiuolaikin÷je medicinoje pumpurų ir lapų nuovirais gydomas l÷tinis šlapimo pūsl÷s

uždegimas [12]. Nustatyta, kad flavonoidai, ypač kvercetinas ir jo metabolitai, veikdami per endopeptidazę ir angiotenziną konvertuojančią sistemą, reguliuoja šlapimo susidarymą ir lemia diuretinį veikimą [9]. Lapų nuoviras vartojamas avitaminoz÷s atveju. Pumpurų preparatai skatina tulžies išskyrimą, juo gydomos egzemos. Degutas įeina į Višnevskio, Vilkinsono tepalų sud÷tį. Aktyvuotos beržų anglies tablet÷s naudojamos kaip adsorbentas apsinuodijus. Suloje esančios mineralin÷s medžiagos ir vitaminai praturtina organizmą nusilpus [2].

Pasikartojantys duomenys: tinka inkstų ir šlapimo takų bei odos ligų gydymui.

Juodalksnis – Alnus glutinosa Gaertn.

Lietuvių liaudies medicinoje žirgin÷lių nuoviras buvo vartojamas persišaldžius, viduriuojant,

sergant reumatu, podagra, hemorojumi [2]. Žiev÷s nuovirai vartoti patinimui mažinti, burnai skalauti, gerkl÷s uždegimui gydyti, žaizdoms plauti, o lapais buvo klojami iššutimai ir pragulos [30]. Žiev÷s ir lapų milteliai vartoti kaip vidiniai ir išoriniai vaistai kraujavimui stabdyti. Žiev÷s nuoviras su actu naudotas kai kurioms odos ligoms, ut÷l÷ms, niežams gydyti. Lapų nuoviras vartotas sergant krūtų, dvylikapiršt÷s žarnos, rykl÷s, kepenų, tiesiosios žarnos ir gimdos v÷žiu [16].

Šiuolaikin÷je medicinoje vartojama retai, tačiau žinoma, kad juodalksnio preparatai pasižymi

sutraukiančiomis, kraujavimą stabdančiomis, pakaitavimą skatinančiomis, skausmą mažinančiomis, priešuždegimin÷mis savyb÷mis. Gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, stabdomas kraujavimas [2].

Pasikartojantys duomenys: sutraukiančios, kraujavimą stabdančios, priešuždegimin÷s savyb÷s.

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą XIX a. oficialiojoje medicinoje neaptikta.

3.2.10. Bijūniniai – Paeoniaceae F. Rudolphi

Puikusis bijūnas – Paeonia lactiflora Pall.

Lietuvių liaudies medicinoje vartota nuo makšties kandidoz÷s ir kitų moteriškų ligų,

mažakraujyst÷s. Šaknų nuoviru gydyta epilepsija ir bendras organizmo nusilpimas [30]. Vainiklapių nuoviru gydytos kv÷pavimo takų, išoriškai – odos ligos [17].

(18)

Vaistinis bijūnas – Paeonia officinalis L.

Lietuvių liaudies medicinoje vainiklapių arbata vartota sergant epilepsija bei nervinių

priepuolių atveju, taip pat naudoti ir šaknų milteliai su medumi, s÷klų degtininis antpilas. Pumpurų nuovirus duodavo gimdyv÷ms gimdymo skausmams palengvinti. Šaknų užpilu buvo gydoma nuo vidurių užkiet÷jimo, aštrių skausmų virškinamąjame trakte [30]. Bijūno preparatais gydytas hemorojus ir išsipl÷tusios kojų venos [17].

XIX a. oficialiojoje medicinoje šaknys buvo vartojamos kaip traukulius malšinanti priemon÷

sergant epilepsija [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje bijūnų vaistin÷ augalin÷ žaliava ir jos preparatai vartojami nemigos,

nervingumo atvejais. Turi įtakos virškinimo sistemai [28].

Pasikartojantys duomenys: nervų sistemos ligoms, epilepsijai gydyti.

3.2.11. Bukiniai – Fagaceae Dumort.

Paprastasis ąžuolas – Quercus robur L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiev÷s nuoviru buvo stabdomas kraujavimas, viduriavimas,

plaunama pleiskanojanti galva, mazgojamos prakaituojančios kojos [33]. Trintomis gil÷mis buvo barstomi iššutę tarpupirščiai ir pragulos. Gilių nuoviru buvo gydoma nuo tuberkulioz÷s, apetito stokos, bendro organizmo nusilpimo [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo pritaikomos žiev÷s nuoviro sutraukiamosios savyb÷s. Iš

gilių ruošiama kava buvo duodama silpniems ir rachitu sergantiems vaikams. Jauna ąžuolo žiev÷ ir lapai naudoti ginekologiniams sutrikimams [18], plaučių, gerkl÷s ir virškinimo sutrikimams [6].

Šiuolaikin÷je medicinoje tyrimais patvirtintas priešvirusinis veikimas. Naudojama esant

viduriavimui, vietiniams burnos ertm÷s, genitalijų uždegimams. Taip pat patvirtintas išorinis vartojimas odos ligoms, nušalimams, pūliniams gydyti. Nustatyta, kad saponinai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, didina antikūnių kiekį, gerina atsikos÷jimą. Taninai lemia sutraukiantį veikimą: jungdamiesi su baltymais jie sudaro apsauginę pl÷velę ant žaizdos, mažina skausmą [6].

Pasikartojantys duomenys: sutraukiantis (kraujavimą ir viduriavimą stabdantis) veikimas. Naudojama odos, virškinamojo trakto ir plaučių ligoms gydyti.

3.2.12. Buksmediniai – Buxaceae Dumort.

Paprastasis buksmedis – Buxus sempervirens L.

Šiuolaikin÷je medicinoje augalas nevartojamas, tačiau atliekami tyrimai su kai kuriais

(19)

mažina kraujo spaudimą. Anksčiau naudota venų ligoms, vidurių laisvinamųjų ir reumatui gydyti skirtų vaistų sud÷tyje [26].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą XIX a. oficialiojoje ir lietuvių liaudies medicinoje neaptikta.

3.2.13. Bulviniai – Solanaceae Juss.

Juodoji drign÷ – Hyoscyamus niger L.

Lietuvių liaudies medicinoje naudota nuo nervų, epilepsijos, „išgąsčio“. Lapai buvo kramtomi

skaudant dantims. Žolių tepalas naudotas įvairiems skausmams raumenyse ir sąnariuose bei odos niež÷jimui malšinti. Aprūkymas žol÷s dūmais naudotas kvaišinimo tikslais [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje žol÷ buvo naudojama esant traukuliams ir kv÷pavimo takų bei

virškinamojo trakto uždegimams. Žinota, jog turi raminantį ir migdantį veikimą. S÷klos buvo naudojamos rūkymui nuo dantų skausmo („s÷klos užpilamos ant įkaitintų anglių ir piltuv÷liu dūmas nukreipamas į skaudamą dantį“) [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje vartojami iš drign÷s išskirti alkaloidai. Dar neseniai drign÷s lapai

į÷jo į antiastmin÷s arbatos mišinius. Iš lapų gautas aliejus mišinyje su chloroformu vartotas įtrynimams esant reumatiniams ir neuralginiams skausmams, sergant podagra [2].

Pasikartojantys duomenys: raminantis, migdantis, spazmolitinis, narkotinis veikimas.

Paprastoji dumplūn÷ – Physalis alkekengi L.

Lietuvių liaudies medicinoje žol÷s arbata vartota šlapimo išskyrimui skatinti, karščiavimui ir

uždegimams slopinti, kosuliui lengvinti. Šviežiais lapais gydytos odos ligos. Uogų sultys ir arbata naudota tulžies ir inkstų akmenų tirpdymui [17]. Vaisių nuoviras – vidurių užkiet÷jimui gydyti [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vaisiai naudoti sergant reumatu ir artritu [13, 18].

Paprastoji durnarop÷ – Datura stramonium L.

Lietuvių liaudies medicinoje s÷klos buvo kramtomos sergant epilepsija, kartais jomis buvo

aprūkomas ligonis priepuolio metu. Vaisių degtininis antpilas buvo geriamas „nuo dusulio“. Be to, liaudyje naudotas šis durnarop÷s pritaikymas: „mažais kiekiais lapai maišomi į degtin÷s prieskonius ar taboką ir duodami ilgą laiką norint ką nors įteigti; dažniausiai tuo naudojosi senos svočios“ [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje lapų ar s÷klų rūkymas naudotas kv÷pavimo takų neuroz÷ms,

astmai gydyti. Buvo žinoma, kad s÷klos turi narkotinį veikimą, plečia vyzdį [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje durnarop÷s preparatais gydoma bronchin÷ astma, m÷šlungiškas

kosulys [28].

(20)

Vienamet÷ paprika – Capsicum annuum L.

Lietuvių liaudies medicinoje vaisių degtininiai antpilai ir nuovirai išoriškai vartoti sąnarių

skausmams malšinti, apetitui pagerinti. Nedideli gabaliukai užd÷ti ant danties – dantų skausmui mažinti. Trintų vaisių smulkūs milteliai, maišyti su „gyvasakiais“, naudoti pleistrams nuo kraujavimo gaminti. Vaisiai, trinti su druska, vartoti kaip prieskoniai „nuo senatv÷s“ [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vaisiai naudoti kaip stipriai dirginanti priemon÷, žadina

virškinimo ir šlapimo išskyrimo organų veiklą. Buvo skiriamas nevirškinimo atveju, esant chroniškam v÷mimui, liežuvio, galūnių, šlapimo pūsl÷s, virškinamojo trakto paralyžiui. Be to, karštin÷ms, reumatizmui, cholerai, hemorojui gydyti. Išoriškai gerina periferinę kraujotaką, naudota skalavimui ir kramtymui. Antpilas naudotas kaip dantų priežiūros priemon÷ [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas spazmolitinis, antiseptinis, skausmą malšinantis,

prakaitavimą skatinantis, kraujagyslių ir skrandžio veiklą stimuliuojantis veikimas. Kapsaicinas blokuoja skausmo receptorius suardydamas substanciją P. Jis sąveikauja su deguonies radikalais, kurie dalyvauja skausmo procese per prostaglandinų kelią. Preparatai vartojami artritui, reumatui, neuralgijai, nušalimams, Herpes viruso sukeltoms ligoms gydyti. Negalima vartoti ant atvirų žaizdų ir esant alergijai paprikai [6].

Pasikartojantys duomenys: malšina spazmus ir kitokius skausmus, gerina periferinę kraujotaką ir virškinimą.

Nesutapimas: lietuvių liaudies medicinoje vartoti trintų vaisių smulkūs milteliai, maišyti su „gyvasakiais“ pleistrams nuo kraujavimo [30], tačiau Komisija E pataria nevartoti paprikos preparatų ant atvirų žaizdų [6].

Vaistin÷ šunvyšn÷ – Atropa belladonna L.

Lietuvių liaudies medicinoje preparatai naudoti spazminiams ir kitokiems skausmams

malšinti [17].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartoti lapai sergant nervų, virškinamojo trakto ir šlapimo takų

ligomis, epilepsija, „dusuliu“, esant gimdos spazmams. Taip pat sergant įvairiomis odos ligomis, akių uždegimu ir kai reikia išpl÷sti akies vyzdį [13, 18].

Šiuolaikin÷je medicinoje pats augalas nenaudojamas, tik iš jo išskirti alkaloidai: atropinas,

(21)

Pasikartojantys duomenys: atpalaiduoja lygiuosius raumenis (plečia vyzdį, bronchus, malšina spazminį skausmą).

Paprastasis tabakas – Nicotiana tabacum L.

Lietuvių liaudies medicinoje vartotas tabako tepalas nuo niežų, erkių, ut÷lių, dedervinių [30]. XIX a. oficialiojoje medicinoje naudotos tabako žol÷s piliul÷s ar nuoviras kaip prieštraukulin÷

priemon÷, esant kolitui, spazminiam šlapimo sulaikymui, asfiktin÷ms būkl÷ms, apsisukus žarnoms. XIX a. pr. nuovirą naudojo niežams gydyti ir odos parazitams naikinti, plov÷ galvą nuo pleiskanų, plaukų slinkimo ir grybelinių odos ligų. Kleisteris naudotas stabligei gydyti. Milteliai vartoti į vidų sergant kokliušu [18]. Naudota akių ligoms gydyti, rūkymui sergant astma („ypač nerūkantiems cigaro rūkymas priepuolio metu turi puikų veikimą“) [13].

Šiuolaikin÷je medicinoje vartojamas iš šio augalo išskirtas nikotinas ir kiti alkaloidai, tačiau

apie paties augalo tiesioginį vartojimą gydymui duomenų neaptikta. Pasikartojantys duomenys: odos ligoms gydyti ir parazitams naikinti.

3.2.14. Burnotiniai – Amaranthaceae Juss.

Raibasis burnotis – Amaranthus cruentus L.

Šiuolaikin÷je medicinoje vartojamas v÷žio profilaktikai, kaip kraujavimą stabdanti, šlapimo

išskyrimą skatinanti, antibakterin÷, priešuždegimin÷ priemon÷. Taip pat kaip dietinis maisto produktas (tinka žmon÷ms, kurie alergiški gluteninui) [28].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą XIX a. oficialiojoje ir lietuvių liaudies medicinoje neaptikta.

3.2.15. Česnakiniai – Alliaceae J. Agardh

Laiškinis česnakas – Allium schoenophrasum L.

Lietuvių liaudies medicinoje vartotas trinto augalo degtininis antpilas nusilpus, sutrikus

virškinimui, esant žemam kraujospūdžiui [30]. Išoriškai lapais gydyti pūliniai, nudegimai [33].

3.2.16. Dedešviniai – Malvaceae Juss.

Aukštoji dedešva – Malva alcea L.

Lietuvių liaudies medicinoje naudota burnai skalauti, dantenų uždegimui gydyti, kaip

atsikos÷jimą lengvinanti priemon÷ [30].

XIX a. oficialionoje medicinoje nuoviru buvo skalaujama skaudanti gerkl÷ [18].

Pasikartojantys duomenys: burnai ertmei skalauti.

(22)

Menturin÷ dedešva – Malva verticillata L.

Lietuvių liaudies medicinoje šviežiai nuskintais lapais buvo gydomos žaizdos, votys, pūliniai.

Karšti nuovirai vartoti užkimimui ir kosuliui gydyti [30].

Aukštoji piliarož÷ – Alcea rosea L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuovirai buvo vartojami sergant bronchitu, mažakraujyste,

esant skausmingoms menstruacijoms, vidurių užkiet÷jimui, įvairiems uždegimams, taip pat žaizdoms ir pūliniams gydyti [30, 40].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo žinoma, kad žiedai turi gleivių, kurios tinka odai

minkštinti, o nuoviras naudotas esant gerkl÷s skausmui [13, 18].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą šiuolaikin÷je medicinoje neaptikta

3.2.17. Eršk÷tiniai – Rosaceae Juss.

Paprastasis eršk÷tis – Rosa canina L.

Raukšl÷talapis eršk÷tis – Rosa rugosa L.

Lietuvių liaudies medicinoje lapų ir medaus sirupu buvo gydomas burnos ertm÷s uždegimas

[2]. Žiedų, vaisių nuovirai vartoti sergant inkstų ir šlapimtakių ligomis, sušalusių vaisių antpilas - viduriuojant krauju, nusilpus organizmui, inkstų ligoms ir skorbutui gydyti [30]. Vaisių arbata naudota širdžiai stiprinti [33], kv÷pavimo takų uždegimams gydyti [10].

XIX a. oficialiojoje medicinoje naudoti žiedlapiai kaip švelniai sutraukianti priemon÷, į÷jo į

smilkalų sud÷tį. Žiedlapių nuoviras su medumi („rožių medus“) naudotas kaip antiseptin÷ priemon÷. Vaisiai – tonizuojanti priemon÷, taip pat jų buvo duodama viduriuojant. S÷klos vartotos inkstų akmenligei gydyti. Preparatai taip pat naudoti dantenoms skalauti, akių kompresams gaminti, spenelių sutrūkimams gydyti, plaukams stiprinti (su glicerinu) [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje eršk÷čių vaisiai naudojami kaip natūralus vitaminų koncentratas,

įeina į polivitamininių arbatų mišinius. S÷klos skatina šlapimo išsiskyrimą [28].

Pasikartojantys duomenys: inkstų ir šlapimo takų negalavimams gydyti. Vitaminų šaltinis.

Paprastoji ieva – Padus avium Mill.

Lietuvių liaudies medicinoje vaisių antpilas vartotas akių gleivinei gydyti, taip pat viduriuojant

(23)

Šiuolaikin÷je medicinoje ievos preparatai vertinami d÷l sutraukiamojo, antimikrobinio

priešuždegiminio veikimo. Jais gydomi virškinamojo trakto sutrikimai (viduriavimas, uždegimai, dizenterija). Vaisių sultimis gydomos pūlin÷s ir infekuotos žaizdos, užpilais ir nuovirais – akių gleivin÷s uždegimai [28].

Pasikartojantys duomenys: antimikrobinis, sutraukiantis veikimas. Virškinamojo trakto, akių ligų ir žaizdų gydymui.

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą XIX a. oficialiojoje medicinoje neaptikta.

Gluosnialap÷ lanksva – Spiraea salicifolia L.

Šermukšnialap÷ lanksvūn÷ – Spiraea sorbifolia L.

Lietuvių liaudies medicinoje lanksvos buvo naudotos kaip šlapimo skyrimąsi skatinanti

priemon÷. Žiedų nuovirai vartoti peršalimui gydyti, prakaitavimui sukelti, kaulų skausmams malšinti ir menstruacijoms skatinti [30].

Paprastasis šermukšnis – Sorbus aucuparia L.

Lietuvių liaudies medicinoje šermukšnių vaisių ir žiedų nuovirą vartojo kraujavimui stabdyti,

prakaitavimui skatinti, viduriams laisvinti, plaučių ligoms ir reumatui gydyti [28]. Žiedų arbata vartota peršalimui gydyti, šaldytos uogos – apetitui gerinti [30]. Ūglių arbata buvo gydomas hemorojus ir inkstų akmenlig÷ [33].

XIX a. oficaliojoje medicinoje buvo vartojamos vaisių sultys d÷l sutraukiančio, menstruacijas

skatinančio, šlapimą varančio poveikio. Taip pat naudota avitaminozei, dizenterijai gydyti. Džiovintų vaisių nuoviras naudotas viduriavimui stabdyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje šermukšnių vaisių preparatai skiriami avitaminoz÷s, virškinimo trakto

sutrikimų atvejais. Vaisių nuoviras skatina šlapimo išskyrimą, laisvina vidurius, stabdo kraujavimą, juo taip pat gydomi inkstų, šlapimtakių, kepenų, tulžies pūsl÷s uždegimai. Uogas siūloma kramtyti nuo parodontoz÷s [28].

Pasikartojantys duomenys: šermukšnio vaisių sutraukiantis, kraujavimą stabdantis, šlapimą varantis poveikis, vartojimas nuo avitaminoz÷s, virškinamojo trakto, inkstų ir šlapimtakių ligų.

Nesutapimai: XIX a. buvo vartojamas nuo viduriavimo [18], tačiau lietuvių liaudies ir šiuolaikin÷ medicina nurodo šermukšnio vaisių vidurius laisvinantį poveikį.

(24)

Lietuvių liaudies medicinoje lapų ir lapkočių arbata buvo geriama širdies veiklai pagerinti.

Žiedų ir vainiklapių nuovirus gerdavo esant įvairiems nerviniams negalavimams. Vaisiai vartoti sergant mažakraujyste [30], karščiuojant, be to kaip šlapimą varanti priemon÷ [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje džiovintos uogos buvo verdamos piene ir vartotos esant burnos

gleivin÷s ar dantenų uždegimams. Uogos taip pat į÷jo į arbatų nuo kosulio sud÷tį [13].

Nesutapimas: liaudies medicinos šaltiniuose nurodoma skirtinga informacija apie vyšnios vartojimą viduriuojant: „jaunų ūglių žiev÷s nuovirai vartoti nuo viduriavimo“ [30], tačiau kitur nuodoma, kad „vyšnia naudota viduriams skiesti“ [29].

3.2.18. Gluosniniai – Salicaceae Mirb.

Baltasis gluosnis – Salix alba L.

Trapusis gluosnis – Salix fragilis L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiev÷s ir žiedų nuovirai vartoti prakaitavimui sukelti,

karščiuojant, peršalus, sergant gripu, plaučių uždegimu, reumatu, viduriuojant, taip pat skausmui malšinti ir parazitin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Išoriškai – žaizdų plovimams. Brazdu buvo tvarstomos žaizdos [30]. Buvo ruošiamos vonios vaikams „kad nestovi ant kojų“ [29].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartoti žiev÷s nuovirai ir milteliai žaizdoms gydyti ir plaukų

augimui skatinti [13].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintos priešuždegimin÷s, antipiretin÷s, analgetin÷s, antireumatin÷s [3]. Naudojama reumatiniams ir artritiniams skausmams malšinti, ligoms su skausmu ir karščiavimu gydyti [6, 9]. Veikimas aiškinamas salicilo rūgšties įtaka prostaglandinų sintezei. Kaupiami taninai lemia sutraukiantį veikimą [3].

Pasikartojantys duomenys: karščiavimui, uždegimui ir skausmui slopinti, žaizdoms gydyti.

Tuopa - Populus L.

Nežinoma, kurios rūšys buvo auginamos, informacija apie vartojimą medicinoje nurodoma neįvardinant rūšies, tik gentį.

Lietuvių liaudies medicinoje pumpurai, užpilti degtine, naudoti žaizdoms gydyti, apetitui

sužadinti. Jaunų šakų žiev÷ naudota tvarstymui. Šaknų žiev÷s nuovirai buvo geriami esant padid÷jusiam nervingumui, baimei. Puv÷sių voniomis gydytas reumatas [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo gaminamas tuopos pumpurų tepalas su kiaul÷s taukais

(25)

Šiuolaikin÷je medicinoje Komisija E patvirtina išorinį pumpurų preparatų vartojimą odos

pažeidimams, kraujavimui, nušalimams, nudegimams gydyti. Eteriniai aliejai lengvina atsikos÷jimą Žinomas antibakterinis aktyvumas, lemiamas kavos rūgšties darinių, bei atsikos÷jimą gerinantis veikimas d÷l eterinių aliejų poveikio [6]. Salicilo rūgštis, kaupiama žiev÷je, veikia prostaglandinų sistemą ir taip mažina skausmą, temperatūrą ir uždegimą [9].

Pasikartojantys duomenys: pumpurai naudojami žaizdų, reumato gydymui.

3.2.19. Guobiniai – Ulmaceae Mirb.

Paprastoji vinkšna – Ulmus laevis Pall.

Lietuvių liaudies medicinoje s÷klų nuoviras vartotas esant neramiam miegui, jaunų šakų žiev÷s

nuoviras – viduriuojant. Šaknų žiev÷s nuoviras vartotas nuo gimdos skausmų ir kaip raminanti priemon÷ [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje buvo vartojama žiev÷ d÷l sutraukiamųjų savybių [13, 18].

3.2.20. Gvazdikiniai – Caryophyllaceae Juss.

Vaistinis putoklis – Saponaria officinalis L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuovirai vartoti esant skausmingoms menstruacijoms,

kosuliui, įvairioms odos ligoms (egzemoms, dedervin÷ms, furunkulioz÷ms) [30]. Šaknų nuoviras buvo vartojamas reumatui gydyti, šaknų preparatai – tulžies ir šlapimo išskyrimui skatinti [2].

XIX a. oficialiojoje medicinoje šaknys buvo vartojamos virškinamojo trakto veiklai gerinti,

taip pat nuo b÷rimo ir peršalimo [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje šaknų nuovirai vartojami atsikos÷jimui palengvinti sergant bronchitu,

kartais jai gydoma tulžies akmenlig÷. Skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, išoriškai gydomos grybelin÷s odos ligos [28].

Pasikartojantys duomenys: odos ir kv÷pavimo takų ligoms gydyti, šlapimo išskyrimui skatinti.

3.2.21. Hiacintiniai – Hyacinthaceae Batsch ex Borkh

Kuoduotoji žydr÷ – Muscari comosum Mill.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuovirais buvo gydomi nerviniai sutrikimai („tinka nuo

rankų dreb÷jimo, baim÷s“). Žol÷s degtininis antpilas – inkstų ligoms ir odos b÷rimams gydyti [30].

3.2.22. Hortenzijiniai – Hydrangeaceae Dumort.

(26)

Nenurodoma, kokios rūšys buvo auginamos.

XIX a. oficialiojoje medicinoje šaknys vartotos tulžies pūsl÷s akmenligei gydyti [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje yra atlikta tyrimų, rodančių dalinį aktyvumą, tačiau jų nepakanka

veikimui patvirtinti [3].

Peržiūr÷tuose informacijos šaltiniuose duomenų apie vartojimą lietuvių liaudies medicinoje neaptikta

Darželinis jazminas – Philadelphus coronarius L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuovirai ir antpilai vartoti d÷l raminančio veikimo esant

padid÷jusiam nervingumui, taip pat sergant epilepsija [30].

3.2.23. Kaštoniniai – Hippocastanaceae DC.

Paprastasis kaštonas – Aesculus hippocastanum L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų nuoviru ir vaisiais gyd÷ sąnarių uždegimus, tulžies pūsl÷s

sutrikimus, l÷tinį žarnyno uždegimą, stabd÷ gimdos kraujavimą [2]. Apyvaisių, vaisių ir žiev÷s nuovirai vartoti nuo kosulio, kraujavimo kosint, viduriavimo. Vaisių degtininiai antpilai naudoti skaudantiems kaulams trinti [30].

XIX a. oficialiojoje medicinoje vartota į miltelius sutrinta žiev÷ kaip tonizuojanti priemon÷,

viduriuojant krauju, „gleivių tek÷jimo“ ir karštin÷s atvejais. Vaisių milteliai su cukrumi naudoti skaudant krūtinei, uostomi sergant sloga [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtintas kaštono s÷klų ekstrakto naudojamas kojų venų

nepakankamumui, venų varikozei, tromboflebitui, aterosklerozei, hemorojui gydyti, kraujo kreš÷jimui sul÷tinti. Saponinas aescinas mažina fermentinį aktyvumą, kuris būna padid÷jęs l÷tin÷s venų patologijos atveju. Tod÷l neskaidomi kraujagyslių mukopolisacharidai; sumaž÷ja kraujagyslių pralaidumas, maž÷ja kojų tinimas, skausmas [6].

3.2.24. Kiparisiniai – Cupressaceae Rich. ex Bartl.

Paprastasis kadagys – Juniperus communis L.

Lietuvių liaudies medicinoje šviežios kadagio uogos, jų nuoviras ar užpilas buvo vartojamas

(27)

XIX a. oficialiojoje medicinoje kadagio vaisiai vartoti kaip šlapimo ir prakaito išsiskyrimą

skatinanti priemon÷, l÷tiniams lytinių takų katarams, pūsl÷s paralyžiui, reumatui, podagrai, sifiliui gydyti. Taip pat naudotas smilkymui užkrečiamųjų ligų profilaktikai. Aliejus vartotas kaip nervus stiprinati priemon÷. Degutas buvo vartojamas kirm÷lin÷ms virškinamojo trakto ir l÷tin÷ms odos ligoms gydyti, taip pat sergant kariesu [18].

Šiuolaikin÷je medicinoje patvirtinta, kad uogos turi diuretinį, virškinimą gerinantį, antiseptinį,

priešuždegiminį, abortą sukeliantį, vidurių pūtimą mažinantį ir antireumatinį veikimus. Naudojama dispepsijos atveju. Nustatyta, kad veikimas priklauso nuo eterinių aliejų, taip pat nuo lignanų ir flavonoidų. Amentoflavonas lemia priešvirusines savybes. Nepatariama vartoti esant inkstų nepakankamumui, virškinamojo trakto uždegimui [6].

Pasikartojantys duomenys: vaisiai skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinamojo trakto veiklą. Tinka reumatui, inkstų, odos ir infekcin÷ms plaučių ligoms gydyti. Gali sukelti abortą.

3.2.25. Kleviniai – Aceraceae Juss.

Paprastasis klevas – Acer platanoides L.

Lietuvių liaudies medicinoje žiedų ir jaunų šakučių nuovirai vartoti sergnat širdies ir

kv÷pavimo takų ligomis. Plaučių ligoms gydyti ir kos÷jimui lengvinti buvo vartojama karšta sula su medumi. Su avižoms raugta sula buvo geriama karščiuojant, nusilpus organizmui, esant galvos svaigimui. S÷klų gleiv÷mis gydytos dedervin÷s, lipniomis jaunų s÷klų pusel÷mis buvo užklijuojami smulkūs sužeidimai. Lapai – žaizdoms tvarstyti, ypač po nudegimo, nutrynimo [30].

3.2.26. Lazdyniniai – Corylaceae Mirb.

Paprastasis lazdynas – Corylus avellana L.

Lietuvių liaudies medicinoje lapų, žiev÷s ir žirginių nuoviras arba antpilas vartotas d÷l

sutraukiamųjų savybių. Buvo manoma, jog skatina prakaito skyrimąsi, stiprina organizmą. Kartais lazdyno preparatais buvo malšinamas skausmas, gydomos skrandžio, kepenų ir kraujagyslių, daugiausiai venų, ligos. Lapų ir žiev÷s antpilas vartotas sergant prostatos adenoma. Riešutų aliejus – parazitin÷ms virškinamojo trakto ligoms gydyti [16].

XIX a. oficialiojoje medicinoje lazdyno riešutų aliejus kaip pagalbin÷ medžiaga buvo

naudojama vaistų gamyboje [13].