PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „VALGOMŲJŲ SVOGŪNŲ (ALLIUM CEPA L.) FENOLINIŲ JUNGINIŲ IR ANTIOKSIDANTINIO AKTYVUMO TYRIMAS“. 1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-05-05 Kornelijus Valantiejus
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-05-05 Kornelijus Valantiejus
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-05-05 Audronis Lukošius
INSTITUTE)
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-05-21 Sonata Trumbeckaitė
(aprobacijos data ) (katedros (klinikos, instituto) vedėjo (-os) (vadovo (-ės)) (parašas) vardas, pavardė)
Baigiamojo darbo recenzentas
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(vardas, pavardė) (parašas)
Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
MEDICINOS AKADEMIJA FARMACIJOS FAKULTETAS FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA
KORNELIJUS VALANTIEJUS
VALGOMŲJŲ SVOGŪNŲ (ALLIUM CEPA L.) FENOLINIŲ JUNGINIŲ IR ANTIOKSIDANTINIO AKTYVUMO TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Doc. dr. Audronis Lukošius
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė prof. dr. Ramunė Morkūnienė Data
VALGOMŲJŲ SVOGŪNŲ (ALLIUM CEPA L.) FENOLINIŲ JUNGINIŲ IR ANTIOKSIDANTINIO AKTYVUMO TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovai:
Doc. dr. Audronis Lukošius Data
Data
Recenzentas Darbą atliko:
Magistrantas Kornelijus Valantiejus
Data Data
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) šeimos augalų vartojimas ir paplitimas ... 11
1.2. Valgomųjų svogūnų rūšys ... 12
1.3. Valgomųjų svogūnų biologiškai aktyvios medžiagos ... 12
1.4. Valgomųjų svogūnų tradiciniai vartojimo būdai ... 13
1.5. Allium cepa L. farmakologinės savybės ... 14
1.6. Allium cepa L. šalutiniai poveikiai ... 16
1.7. Fenolinių junginių apžvalga, klasifikacija ... 17
1.8. Antioksidacinis aktyvumas ir jo įvertinimas ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 20
2.1. Tyrimų objektas ... 20
2.2. Reagentai ... 20
2.3. Tyrimo metu naudota aparatūra ... 20
2.4. Tiriamųjų ekstraktų paruošimas ... 21
2.5. Tyrimo metodai ... 21
2.5.1. Bendro fenolinių junginių kiekio nustatymas ... 21
2.5.2. Bendras flavonoidų kiekio nustatymas ... 22
2.5.3. Bendras proantocianidinų kiekio nustatymas ... 22
2.5.4. Antioksidacinio aktyvumo įvertinimas ... 23
2.5.4.1. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas FRAP redukcinio aktyvumo metodu ... 23
2.5.4.2. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas DPPH radikalų surišimo metodu ... 24
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 25
3.1. Ekstrakcijos sąlygų parinkimas bendro fenolinių junginių kiekio nustatymui valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) mėginiuose ... 25
3.2. Bendro fenolinių junginių kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu ... 26
3.3. Bendro flavonoidų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu ... 27
3.4. Bendro proantocianidinų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu ... 28
3.5. Antioksidacinio aktyvumo įvertinimas valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) gumbasvogūnio sultingų lukštų ekstraktuose ... 30
3.5.1. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas DPPH radikalų surišimo metodu ... 30
3.5.2. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas FRAP redukcinio aktyvumo metodu ... 31
3.6. Valgomųjų svogūnų gumbasvogūnių skirtingų sultingų lukštų bendro fenolinių, flavonoidų junginių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo koreliacinių ryšių įvertinimas ... 32
4. IŠVADOS ... 33
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 34
SANTRAUKA
K. Valantiejus magistro baigiamasis darbas: Valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) fenolinių junginių ir antioksidantinio aktyvumo tyrimas. Mokslinis vadovas doc. Audronis Lukošius. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Farmakognozijos katedra. Kaunas, 2020.
Tyrimo tikslas: Ištirti fenolinių junginių bei antioksidantinio aktyvumo įvairavimą valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) gumbasvogūnio sultingų lukštų mėginiuose bei šių parametrų įvairavimą skirtingose svogūnų veislėse.
Tyrimo uždaviniai: Parinkti optimalias ekstrakcijos sąlygas bendro fenolinių junginių kiekio nustatymui valgomųjų svogūnų (geltonųjų, raudonųjų ir baltųjų rūšių) skirtingų sultingų lukštų mėginiuose. Įvertinti bendro fenolinių junginių kiekio įvairavimą skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų lukštų mėginiuose. Nustatyti bendro flavonoidų kiekio įvairavimą skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų (raudonųjų, geltonųjų ir baltųjų) mėginiuose bei šių junginių kiekio įvairavimą skirtinguose svogūnų lukštuose. Nustatyti proantocianidinų kiekį valgomųjų svogūnų skirtingų rūšių gumbasvogūnių sultingų lukštų mėginiuose. Nustatyti skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų sultingų lukštų mėginių antioksidantinį aktyvumą DPPH ir FRAP metodais ir įvertinti šio rodiklio įvairavimą skirtinguose svogūnų rūšių gumbasvogūnių lukštų mėginiuose. Įvertinti koreliacinius ryšius tarp skirtingų valgomųjų svogūnų sultingų lukštų bendro fenolinių junginių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo. Tyrimo objektas ir metodai: Tirti valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) gumbasvogūnio 5 sultingi lukštai. Tyrimui naudotos rūšys: geltonieji, raudonieji ir baltieji svogūnai. Bendras fenolinių junginių, flavonoidų, proantocianidinų kiekis ir antioksidacinis aktyvumas nustatytas UV–VIS spektrofotometriniu analizės metodu.
SUMMARY
The title of the master thesis: Determination of total phenolic content and antioxidant activity of onions (Allium cepa L.).
The aim of the research. To determine and compare the amounts of phenolic compounds and antioxidant activity in bulbous shell samples of onions (Allium cepa L.) in different onion cultivars. The objectives of the research. To select the optimal extraction conditions for the determination of the total amount of phenolic compounds in the samples of yellow, red and white species of onion (Allium cepa L.). To evaluate the variation of the total amount of phenolic compounds in the samples of different types of onions. To determine the variation of the total amount of flavonoids in the samples of different types of onions (red, yellow and white) and the variation of the amount of these compounds in different onion shells. To determine the content of proanthocyanidins in samples of onions of different species of bulbs. To determine the antioxidant activity of different types of onion samples by DPPH and FRAP methods and to evaluate the variation of this indicator in different onion tuber shell samples. To evaluate the correlations between the total amount of phenolic compounds and antioxidant activity of different onion shells.
The objects and methods of the research. 5 shells of bulbs of onion (Allium cepa L.) were examined. Used species to determine compounds: yellow, red and white onions. Total phenolic compounds, flavonoids, proanthocyanidins and antioxidant activity were determined by UV-VIS spectrophotometric analysis methods.
PADĖKA
SANTRUMPOS
ABS – absorbcija;
ABTS – 2,2’-azino-bis-(3-etilbenztiazolin-6-sulfono rūgštis); CRE – chlorogeno rūgšties ekvivalentas;
DPPH – 2,2 -difenil-1-pikrilhidrazilo radikalas; ESC – efektyvioji skysčių chromatografija;
FRAP – geležies (III) jonų redukcijos antioksidantinė galia (anglų k. – Ferric reducing antioxidant power);
GRE – galo rūgšties ekvivalentas; Ikr – uždelsta išlyginamoji K+ srovė;
MSK – minimali slopinanti koncentracija (anglų k. – minimum inhibitory concentration MIC); Ph. Eur. – Europos farmakopėja;
R2 – regresijos koeficientas; RE – rutino ekvivalentas; TE – trolokso ekvivalentas;
TEAC – troloksui ekvivalentiška antioksidantinė galia (anglų k. – trolox equivalent antioxidant capacity);
TPTZ – 2,4,6-tri-(2-piridil)-1,3,5-triazinas;
ĮVADAS
Allium gentis apima daugiau nei 700 rūšių, plačiai paplitusių visame pasaulyje ir vertinamų dėl savo skonio ir lengvo auginimo [1]. Allium cepa L. įvairios rūšys yra aptinkamos Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Afrikoje [2]. Yra daugybė valgomųjų svogūnų veislių, tačiau labiausiai paplitusios yra baltos, geltonos arba raudonos spalvos [3].
Valgomasis svogūnas (Allium cepa L.) – amarilinių šeimos daugiametis žolinis augalas, kurio augalinė žaliava (gumbasvogūnis) plačiai vartojama liaudies medicinoje ir farmacijoje. Šio augalo žaliavos preparatai pasižymi šlapimą varančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, arterinį kraujospūdį mažinančiu, virškinimą gerinančiu, spazmus malšinančiu ir cukraus kiekį kraujyje mažinančiu poveikiu [2,4]. Šiuos farmakologinius poveikius galima priskirti tiek organinės sieros junginiams, kurie sukelia tipišką svogūnų kvapą ir skonį, tiek flavonoidams, ypač kvercetinui, kuris yra gerai žinomas dėl savo antikancerogeninių savybių [5]. Anksčiau atliktų tyrimų metu nustatyta, jog svogūnuose yra gausu įvairių antioksidantų, kurie atlieka svarbų vaidmenį fiziologinėje apsaugoje nuo organizme susidarančių reaktyvių cheminių medžiagų, kurios yra prisotintos deguonimi. Svogūnų sudėtyje yra gerai žinomų antioksidantinių junginių, tokių kaip – lakieji sieros junginiai, kurie slopina organizme lipidų peroksidaciją [6]. Svogūnuose daug dezinfekuojančių medžiagų fitonicidų, taip pat fitino [7]. Svogūnuose esantys antioksidantai kvercetinas ir antocianinas pasižymi priešvėžiniu poveikiu. Ypač veiksmingai jie kovoja prieš gaubtinės žarnos vėžį, smegenų vėžį ir kaklo vėžį [8]. Raudonuosiuose svogūnuose antocianino yra daugiausia, o kadangi jis labai padidina su vėžį sukeliančiais laisvaisiais radikalais kovojančio kvercetino efektyvumą, kaip tik šios rūšies svogūnus ir reikėtų laikyti pačiais naudingiausiais.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – ištirti fenolinių junginių bei antioksidantinio aktyvumo įvairavimą valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) gumbasvogūnio sultingų lukštų mėginiuose bei šių parametrų įvairavimą skirtingose svogūnų veislėse.
Darbo uždaviniai:
1. Parinkti optimalias ekstrakcijos sąlygas bendro fenolinių junginių kiekio nustatymui geltonųjų, raudonųjų ir baltųjų valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) gumbasvogūnio sultingų lukštų mėginiuose.
2. Įvertinti bendro fenolinių junginių kiekio įvairavimą skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų sultingų lukštų mėginiuose.
3. Nustatyti bendro flavonoidų kiekio įvairavimą skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų (raudonųjų, geltonųjų ir baltųjų) sultingų lukštų mėginiuose bei šių junginių kiekio įvairavimą skirtinguose svogūnų lukštuose.
4. Nustatyti proantocianidinų kiekį valgomųjų svogūnų skirtingų rūšių gumbasvogūnių sultingų lukštų mėginiuose.
5. Nustatyti skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų mėginių antioksidantinį aktyvumą DPPH ir FRAP metodais ir įvertinti šio rodiklio įvairavimą skirtinguose svogūnų rūšių gumbasvogūnių sultingų lukštų mėginiuose.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) šeimos augalų vartojimas ir
paplitimas
1 pav. Valgomasis svogūnas (Allium cepa L.) [9,10]
Valgomasis svogūnas (Allium cepa L.) – daugiametis augalas, priklausantis amarilinių (Amaryllidaceae) augalų šeimai. Lapai žali, tuščiaviduriai, užauga iki 30-40 cm. Gumbasvogūniai sudaryti iš sutrumpėjusio stiebo – dugnelio, prie kurio prisitvirtina sultingi ir sausi dengiamieji lukštai, susidarę iš pakitusių lapų [11]. Valgomieji svogūnai viena seniausių nuolat auginamų daržovių, plačiai vartojamų pasaulyje. Šios daržovės buvo naudojamos kaip dekoratyviniai augalai, prieskoniai arba kaip vaistai nuo įvairių ligų. Allium gentis apima daugiau nei 700 rūšių, plačiai paplitusių visame pasaulyje ir vertinamų dėl savo skonio, lengvo auginimo ir tinkamomis sąlygomis puikiai išsilaiko ilgą laikotarpį [1]. Šio augalo įvairios rūšys yra aptinkamos Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Afrikoje [2]. Dažniausiai svogūno gumbasvogūnis, augantis po žeme, naudojamas medicinoje ir maisto pramonėje, tačiau tradicinėje medicinoje yra naudojamos ir kitos augalo dalys. Yra daugybė valgomųjų svogūnų veislių, tačiau labiausiai paplitusios yra baltos, geltonos arba raudonos spalvos [3].
Valgomųjų svogūnų rūšys gali skirtis forma ir skoniu, tačiau jos yra panašios fitochemine sudėtimi. Valgomuosiuose svogūnuose gausu vitaminų, mineralų (tokių kaip geležis, kalis, kalcis, magnis, manganas, fluoras, fosforas, siera), polifenolių, flavonoidų, fruktooligosacharidų, tiosulfatų ir kitų sieros junginių. Polifenoliai priklauso reikšmingiems antioksidantams žmogaus mityboje. Valgomuosiuose svogūnuose nustatyti du flavonoidų pogrupiai – antocianinai, kurie kai kurioms veislėms suteikia raudoną bei violetinę spalvas, ir flavonoliai, tokie kaip kvercetinas ir jo dariniai, atsakingi už geltoną ir rudą daugelio kitų valgomųjų svogūnų veislių išorinį lukštą [2].
rūšis, plačiai vartojama visame pasaulyje ir turi daug flavonoidų junginių (daugiausia kvercetino ir jo konjugatų) ir sieros junginių (tiosulfato), kurie pasižymi dideliu antioksidaciniu aktyvumu [2]. Antioksidantų junginiai (polifenoliai, flavonoidai) nukenksmina laisvuosius radikalus, slopina oksidacinius mechanizmus, kurie sukelia degeneracines ligas [13].
1.2.
Valgomųjų svogūnų rūšys
Valgomieji svogūnai (Allium cepa L.) – viena svarbiausių daržovių, kurių pasaulinė produkcija siekia apie 55 milijonus tonų [2,14–16]. Yra žinoma, kad valgomieji svogūnai kaupia nemažą kiekį fitocheminių medžiagų, tokių kaip karotenoidai, kopainai, flavonoidai, mineralai, fenoliai, fitoestrogenai, terpenoidai, vitaminai (B1, B2, C), antocianinai ir amino rūgštys. Maždaug 80
proc. gumbasvogūnių sudaro nestruktūriniai angliavandeniai, tokie kaip: gliukozė, fruktozė, sacharozė ir mažos molekulinės masės fruktooligosacharidai [17,18]. Svogūnai skiriasi dydžiu, spalva ir skoniu. Pavasariniai svogūnai auga šiltesnio klimato šalyse ir yra švelnesnio, saldesnio skonio. Žieminiai svogūnai auginami šaltesnio klimato šalyse ir yra aitresni ir paprastai skiriami pagal savo spalvą – balti, geltoni ar raudoni. Baltuose, geltonuose ir raudonuose svogūnuose gausu flavonolių, o daugiausia kvercetino, kemferolio, taninų ir organinių sieros junginių, tokių kaip alilo propildisulfidas ir dialil disulfidas [19]. Mokslinėje literatūroje aprašyto tyrimo rezultatai parodė, jog raudonuose svogūnuose nustatytas kvercetino kiekis buvo 2 kartus didesnis nei baltuosiuose svogūnuose ir net 14 kartų didesnis nei česnakuose. Nustatytas kvercetino kiekis svogūnų sausuose lukštuose buvo 48 kartus didesnis nei sultinguose lukštuose [20]. Pastaraisiais metais atlikta daug mokslinių tyrimų, nustatant Allium genties augalų antioksidacinį aktyvumą, tačiau vis dar yra nedaug paskelbta pranešimų apie kai kurių naudingų junginių, tokių kaip kvercetino aglikonas, kvercetino-3,40-O-digliukozidas ir kvercetinas, identifikavimo ir kiekio nustatymą [21,22].
1.3.
Valgomųjų svogūnų biologiškai aktyvios medžiagos
Apžvelgus mokslinių tyrimų duomenis ir juos apibendrinus, įvertinta Allium cepa L. fitocheminė sudėtis:
Valgomųjų svogūnų cheminę sudėtį sudaro: 89 proc. vandens, 1,5 proc. baltymų, 4 proc. cukraus, 2 proc. skaidulų, 0,1 proc. riebalų. Taip pat aptikta buvo seleno, kalio bei B1, B2 ir C
Kiekvienoje valgomųjų svogūnų veislėje buvo nustatyti skirtingi fenolinių junginių kiekiai: ferulo rūgšties (13,5–116 µg/g), galo rūgšties (9,3–354 µg/g), protokatechino rūgšties (3,1–138 µg/g), kvercetino (14,5–5110 µg/g) ir kemferolio (3,2–481 µg/g) [24].
Flavonoidai vyraujantys skirtingose svogūnų veislėse: kvercetino aglikonas, kvercetinas-3, 40-digliukozidas, kvercetinas-40-monogliukozidas, kvercetin-3-monogliukozidas, kvercetino-3-glikozidai, delfinidin-3,5-dikvercetino-3-glikozidai, kvercetinas 3,trigliukozidas, kvercetinas 7,40-digliukozidas, kvercetinas 3,40-7,40-digliukozidas, izorhamnetinas 3,40-digliukozidas [25–27]. Antocianinai: cianidin 3-gliukozidas, cianidin 3-laminaribiozidas, cianidin
3-(6''-malonilgliukozidas), cianidin 3-malonil-laminaribiozidas, cianidin 3-dimalonillaminaribiozidas, peonidin-3'-gliukozidas, petunidin 3'-gliukozido acetatas ir malvidin 3'-gliukozidas nustatyti nedideliais kiekiais raudonųjų svogūnų lukštuose [27,28].
Valgomuosiuose svogūnuose esantys sieros junginiai yra atsakingi už būdingą kvapą ir skonį, taip pat yra aktyvūs antimikrobiniai junginiai [29]. Dėl šių medžiagų svogūnai gali būti naudojami kaip natūralūs konservantai [30]. Svogūnų organinės sieros junginių koncentracija ypač priklauso nuo trąšų, aplinkos ir veislės genotipo [31,32]. Sudėtyje taip pat yra kitų junginių, tokių kaip organinės rūgštys ir cukrus. Nuo organinių rūgščių esančių svogūnuose priklauso sulčių rūgštingumas ir pH, o tirpaus cukraus – saldumas [33].
1.4.
Valgomųjų svogūnų tradiciniai vartojimo būdai
Valgomieji svogūnai paplito senovės Graikijoje, kur jie buvo vartojami kaip kraujo valymo priemonė sportininkams. Taip pat invazijos metu Romoje, gladiatoriai įtrindavo kūnus svogūnų sultimis, kad sutvirtintų raumenis. Graikų ir finikiečių jūreiviai jį vartojo norėdami išvengti skorbuto. Be to, graikų gydytojas Hipokratas valgomuosius svogūnus skyrė kaip diuretikus, žaizdų ir plaučių uždegimo gydymui. VI amžiuje valgomasis svogūnas buvo apibūdinamas kaip vienas iš nepakeičiamų daržovių, prieskonių ir vaistų Indijoje [34].
1.5.
Allium cepa L. farmakologinės savybės
Antidiabetinis poveikis. Atliktas ikiklinikinis tyrimas su žiurkėmis, kurioms buvo sukeltas diabetas, naudojant streptozotociną (STZ). Rezultatai parodė, kad žiurkėms sumažėjo gliukozės kiekis kraujyje bei lipidų kiekis serume [39]. Kito atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad reguliariai vartojamas svogūnų ekstraktas sumažino lipidų kiekį kraujyje [40]. Nustatyta, jog valgomųjų svogūnų lukštų ekstraktai buvo vartojami siekiant pagerinti gliukozės reakciją ir atsparumą insulinui, susijusiam su 2 tipo diabetu, palengvinant metabolinį laisvųjų riebalų rūgščių kiekio reguliavimą, slopinant oksidacinį stresą, padidinant gliukozės įsisavinimą periferiniuose audiniuose ir (arba) sumažinant uždegiminių genų ekspresiją kepenyse [41].
Antibakterinis ir antimikrobinis poveikis. Atlikta tyrimų, įrodančių valgomųjų svogūnų antibakterinį poveikį. Nustatyta, jog valgomųjų svogūnų aliejus slopina įvairių gramteigiamų ir gramneigiamų bakterijų bei devynių skirtingų dermatofitinių grybelių rūšių augimą. Rezultatai parodė, kad svogūnų aliejus pasižymėjo labai stipriu antibakteriniu poveikiu prieš Bacillus anthracis, Bacillus cereus, Micrococcus luteus, Staphylococcus aureus bakterijas [42]. Tyrimų rezultatai parodė, kad svogūnų aliejus, esant 200 ppm koncentracijai, visiškai slopina Microsporum canis, Microsporum gypseum ir Trichophyton simii augimą, o esant 500 ppm, buvo visiškai slopinamas Chrysosporium queenslandicum ir Trichophyton mentagrophytes bakterijų augimas [42]. Valgomieji svogūnai taip pat pasižymėjo antibakteriniu poveikiu prieš Streptococcus mutans ir Streptococcus sobrinus, kurios yra vienos dažniausių dantų ėduonį sukeliančios bakterijos. Antibakteriniu poveikiu pasižymėjo ir Porphyromonas gingivalis bei Prevotella intermedia patogeninės bakterijos, kurios suaugusiesiems sukelia infekcinį uždegimą - lėtinį periodontitą [43]. Atlikti tyrimai su 33 klinikiniais Vibrio cholerae izoliatais parodė, kad raudonųjų ir geltonųjų valgomųjų svogūnų ekstraktai pasižymėjo stipriu antimikrobiniu poveikiu.. Raudonųjų svogūnų ekstraktų minimali slopinamoji koncentracija (MSK) buvo 19,2–21,6 mg/ml, o geltonųjų svogūnų – 66–68,4 mg/ml [44].
daržove, pagerina kiaulių širdies ir kraujagyslių veiklą, tačiau vis dėlto reikalingi tolimesni klinikiniai tyrimai su žmonėmis [47]. Iš valgomųjų svogūnų išskirtas S-metilcisteino sulfoksidas pasižymi lipidų kiekį mažinančiu poveikiu, esant dideliam cholesterolio kiekiui. Tyrimai parodė, kad šis junginys Sprague – Dawley linijos žiurkėms ženkliai sumažino lipidų kiekį kraujyje [48]. Taip pat buvo įrodyta, kad svogūnų virimo metu antioksidacinis aktyvumas sumažėjo, o antihipertenzinis poveikis išnyko [49].
Antioksidacinis poveikis. Mokslininkai atlieka vis daugiau tyrimų, siekdami išsiaiškinti kokį antioksidacinį poveikį sukelia valgomieji svogūnai. Valgomųjų svogūnų antioksidacinis aktyvumas buvo tirtas keliose jų veislėse ir nustatyta, kad tiek geltonieji, tiek raudonieji pasižymi pakankamai dideliu antioksidantiniu aktyvumu [50–52]. Svogūnai parodė mažą antioksindantų kiekį, kuomet buvo atliekamas deguonies radikalų absorbcijos aktyvumo testas [50,51]. Tarp tirtų veislių buvo nustatyta, kad svogūnuose esantis fenolių kiekis ir jų sukeliamas antioksidacinis aktyvumas labai skiriasi [53]. Valgomųjų svogūnų ekstraktas sumažino kartu skiriamo doksorubicino sukeliamą hepatotoksinį poveikį.. Valgomųjų svogūnų antioksidacinių savybių tyrimas su gyvūnais, parodė, kad žiurkėms gavusioms doksorubicino ir svogūnų ekstrakto, aspartato transaminazės, alanino transaminazės ir malondialdehido bei glutationo kiekis audiniuose buvo ženkliai mažesnis, tuo tarpu superoksido dismutazės ir glutationo peroksidazės koncentracija buvo didesnė, palyginti su doksorubicino grupe [54]. Svogūnų ekstraktas taip pat antagonizavo toksinį aliuminio chlorido poveikį ir pagerino žiurkių patinų antioksidacinę būklę, kadangi sumažino superoksido dismutazės ir katalazės aktyvumą [55].
Analgezinis ir priešuždegiminis poveikis. Atlikto tyrimo metu buvo siekiama nustatyti galimą šviežių svogūnų sulčių analgezinį ir priešuždegiminį poveikį eksperimentiniams gyvūnams. Karštos plokštelės (anglų k. – the hot plate test) ir formalino testai buvo naudojami tiriant ūminio ir lėtinio skausmo stadijose. Šviežių svogūnų sulčių priešuždegiminis poveikis buvo įvertintas Sprague – Dawley linijos žiurkėms. Gauti rezultatai parodė, jog šviežių svogūnų sultys pasižymėjo analgezinėmis savybėmis, kadangi poveikis buvo panašus į morfino (5 mg/kg) poveikį. Taip pat, svogūnų sultys sumažino žiurkių užpakalinės letenos storį ir įrodė geresnius rezultatus nei standartinis gydymas diklofenaku (10 mg/kg) [56].
Alopecijos gydymas. Alopecija yra dažna odos liga, kurią galimai sukelia autoimuninis mechanizmas. Šios ligos metu pasireiškia nevienodas plaukų slinkimas įvairiose kūno vietose [59]. Tyrimo metu 23 alopecija sergantys pacientai (16 vyrų ir 7 moterys), kurių amžius svyravo nuo 5 iki 42 metų, 2 mėnesius vartojo svogūnų sultis. Šia liga sirgo nuo 1 iki 12 savaičių. Šiems pacientams nežymus plaukų augimas prasidėjo po dviejų savaičių gydymo. Po keturių savaičių plaukų augimas buvo pastebėtas 17 pacientų (73,9 proc.), o po šešių savaičių – 20 pacientų (86,9 proc.). Nustatyta, jog gydymas buvo sėkmingesnis vyrams [60].
Kitas farmakologinis poveikis. Svogūnų ekstraktai ir jo sudedamosios dalys pasižymi ir kitomis farmakologinėmis savybėmis. Nustatyta, kad didesnės koncentracijos svogūnų ekstraktai pasižymėjo ir priešuždegiminiu poveikiu [7]. Taip pat tirtas svogūnų laiškų veiksmingumas esant įvairioms I tipo alergijoms. Nustatyta, kad svogūnų ekstraktas pasižymi antialerginėmis savybėmis, nes pasižymi antihistamininiu, priešuždegiminiu ir antioksidantiniu aktyvumu [61]. Rezultatai parodė, kad svogūnai užauginti Hokaido mieste (Japonija), pasižymėjo kaip geriausi I tipo alergijos inhibitoriai, nes jų sudėtyje buvo nustatytas didelis kvercetino 4‘-glikozido kiekis [62]. Taip pat mokslininkai nustatė, jog svogūnų ekstraktas galimai sumažina smegenų edemos riziką žiurkėms [63]. Buvo įrodyta, jog šviežių svogūnų sulčių vartojimas žiurkėms turėjo teigiamą atsaką spermatogenezei ir antiprotoziniam poveikiui [64,65].
1.6.
Allium cepa L. šalutiniai poveikiai
1.7.
Fenolinių junginių apžvalga, klasifikacija
Fenoliniai junginiai – aromatiniai junginiai, kurie savo sudėtyje turintys vieną arba daugiau aromatinių žiedų. Šie žiedai turi vieną arba daugiau hidroksilo grupių. Augaluose labiausiai paplitę fenoliniai junginiai yra fenolinės rūgštys, flavonoidai, stilbenai, kumarinai, lignanai, chinonai, taninai ir kiti. Fenoliniai junginiai yra augalų antriniai apykaitos produktai, užtikrinantys svarbiausias augalų dauginimosi ir augimo funkcijas. Šie junginiai suteikia augalams spalvą bei veikia kaip gynybos mechanizmai nuo patogenų, parazitų ir plėšrūnų [71]. Labiausiai paplitusi fenolių grupė yra flavonoidai, kurių struktūra yra C6-C3-C6 (flavonas). Flavonoidų klasės yra skirstomos pagal trijų anglies atomų esamą oksidacijos laipsnį. Šias klases galima dar labiau išskirstyti atsižvelgiant į pakaitų grupes, jų skaičių ir pobūdį [72].
Flavonoidai. Flavonoidai yra didžiausia polifenolinių junginių grupė, kuri dažniausiai aptinkama įvairiuose vaisiuose, daržovėse ir kituose augaliniuose maisto produktuose. Nustatyta, jog šios grupės skirtingų junginių yra daugiau nei 4000. Flavonoidai turi bendrą struktūrą, kuri susideda iš dviejų šešianarių aromatinių žiedų (A ir B), kurie sujungti 3 anglies atomų tilteliu. Anglies atomų grandinėlei prisijungus prie hidroksilo grupės susidaro naujas šešianaris heterociklinis žiedas (2 pav.) [71].
2 pav. Flavonoidų struktūros pagrindas
Flavonoidai klasifikuojami į skirtingus pogrupius, atsižvelgiant į aglikono pobūdį, prisijungusius pakaitus, jų prisijungimo padėtis prie A ir B žiedų, C žiedo hidroksilinimo, oksidacijos ir prisotinimo laipsnį. Nustatyti 6 pagrindiniai flavonoidų pogrupiai: flavonoliai, flavonai, flavanonai, flavanoliai (katechinai), antocianidinai ir izoflavonoidai. Į šiuos pogrupius įeinantys junginiai:
Flavonoliai: kvercetinas, kemferolis ir mikricetinas; Flavonai: liuteolinas ir apigeninas;
Flavanonai: naringeninidai;
Flavonoliai (katechinai): katechinas, epikateinas, epigalokatechinas, epikateino galatas ir epigalokatechino galatai;
Antocianidinai: antocianas ir delfinidinas;
Antocianinai ir antocianidinai. Šiais laikais atlikta daugiau tyrimų apie stiprius antioksidantus antocianinus, kurie suteikia daugeliui augalų būdingą raudoną, mėlyną ir violetinę spalvą [74]. Antocianinai yra vandenyje tirpūs junginiai, kurie susideda iš glikozidinių polihidroksilų ir flavylio polimetoksilo druskų. Šių junginių yra gausu uogose, vynuogėse ir raudonuosiuose kopūstuose. Antocianinai dažnai naudojami maisto pramonėje, kaip natūralūs dažikliai dėl suteikiamų ryškių spalvų [75,76]. Atsižvelgiant į mitybos įpročius, apskaičiuota, kad žmonių suvartojama antocianinų paros norma gali būti nuo kelių miligramų iki šimtų miligramų [77,78]. Antocianinų nauda žmogaus organizmui yra neabejotina, kadangi pasižymi stipriu antioksidaciniu, priešuždegiminiu, antivirusiniu, vazoprotekciniu, antiangiogeniniu ir antikancerogeniniu poveikiu [74,79–83]. Pastarąjį dešimtmetį antocianidinai susilaukė didelio mokslininkų dėmesio dėl jų plataus farmakologinio spektro [84]. Antocianidinų didelę dalį sudaro delfinidinas, cianidinas, petunidinas, pelargonidinas, peonidinas ir malvidinas. Šių junginių daugiausia nustatyta raudonuosiuose svogūnuose [78]. Šie junginiai taip pat pasižymi antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis ir priešnavikinėmis savybėmis [85,86].
1.8.
Antioksidacinis aktyvumas ir jo įvertinimas
Antioksidantai yra plačiai naudojami žmogaus organų fiziologiniams procesams palaikyti bei ligų prevencijai, o juos dažnai aptinkame įvairiuose maisto produktuose bei papilduose. Padidėjęs oksidacinis stresas žmogaus organizme gali sukelti neurodegeneracines, širdies bei kraujagyslių ligas [87]. Pramonėje antioksidantai naudojami kaip konservantai, kurie padeda maistą išlaikyti ilgesnį laiko tarpą šviežiu, nes slopina oksidacijos procesus [88]. Labai daug natūralių antioksidantų yra augaluose bei gyvūnuose. Augaluose gausu tokių natūralių antioksidantų kaip tokoferoliai ir polifenoliai. Daugiausia jų galima aptikti prieskoniuose, žolelėse, vaisiuose, daržovėse, grūduose, sėklose, arbatose ir aliejuose [89]. Be to, nustatyta, kad rapsų miltai, žuvų vidaus organų ekstraktai, citrusinių vaisių žievelės, riešutų ir grūdų lukštai turi antioksidacinį poveikį [90–92]. Natūralūs antioksidantai iš žaliavų gali būti išskiriami kaip gryni junginiai, kuriuos naudoja farmacijos bei maisto pramonės tikslais [88].
Antioksidantų aktyvumui įtakos gali turėti keletas veiksnių: esanti struktūra, koncentracija, temperatūra, oksidacijos substrato tipas, vietos sistemoje, prooksidantų ir sinergiklių kiekis [93–95]. Antioksidantų aktyvumo nustatymo metodai ir priemonės per pastaruosius kelis dešimtmečius pastebimai pagerėjo.
517 nm, o spalvos pasikeitimas rodo antioksidantų efektyvumą [96]. Antioksidantas (AH) atiduoda vandenilį ir tokiu būdu pašalina laisvuosius radikalus (R), kurie pavirsta stabiliais DPPH-H tipo junginiais. Procesus galima išreikšti ir lygtimis:
DPPH•+AH DPPH-H+A• DPPH•+R• DPPH-H [97].
Kitas dažnai naudojamas metodas yra spektrofotometrinis geležies antioksidacinės gebos (FRAP) tyrimas. Šis metodas yra atliekamas rūgštinėmis pH sąlygomis (pH 3,6), siekiant palaikyti geležies tirpumą ir skatinti elektronų pernašą. Šio metodo metu yra naudojamas reagentas tripiridiltriazinas (TPTZ), o spalvos pokytis matuojamas esant 593 nm bangos ilgiui. Metodo metu vykstančius procesus galima pavaizduoti lygtimis:
2. TYRIMO METODIKA
2.1.
Tyrimų objektas
Tirti valgomojo svogūno (Allium cepa L.) gumbasvogūnio 5 sultingų lukštų mėginiai. Tyrimui buvo naudotos trys rūšys: geltonieji, raudonieji ir baltieji svogūnai. Valgomieji svogūnai buvo pasodinti 2019 metų gegužės 10 dieną ir derlius surinktas rugpjūčio 22 dieną, Radviliškio rajono savivaldybėje, Alksniupių kaime. Valgomieji svogūnai buvo laikomi vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurioje buvo apsaugomi nuo tiesioginių saulės spindulių.
2.2.
Reagentai
Tyrimo metu naudoti reagentai: Metanolis (99,9 proc., SIGMA-ALDRICH, Vokietija); distiliuotas vanduo (vandens gryninimo sistema Milipore, Bedford MA, JAV); heksametilentetraminas („Lachema“ Čekija); natrio acetatas (Scharlau, Ispanija); ledinė acto rūgštis (99,8 proc., Standart, Lenkija); etanolis (96 proc., AB „Stumbras“, Kaunas, Lietuva); koncentruota vandenilio chlorido rūgštis (Sigma-Aldrich, Vokietija); Folin-Ciocalteu reagentas (Chempur, Lenkija); natrio karbonatas, galo rūgštis, aliuminio chloridas, Rutinas (Extrasynthese, Prancūzija); 2,2-difenil-1-pikrilhidrazilas (DPPH); 2,4,6-tripiridil-s-triazinas (TPTZ) (Carl Roth, Karlsruhe, Vokietija); geležies (III) chlorido heksahidratas (Vaseline – Fabrik Themania, Vokietija).
2.3.
Tyrimo metu naudota aparatūra
2.4.
Tiriamųjų ekstraktų paruošimas
Tiriamųjų ekstraktų paruošimui buvo nulupamas geltonųjų, raudonųjų ir baltųjų svogūnų išorinis apsauginis sausas lukštas ir atskiriami kiti 5 likę sultingi lukštai. Tiriamieji ekstraktai ruošiami atsveriant 1 g (0,001 g tikslumu) susmulkintus sultingus Allium Cepa L. lukštus ir užpilant 25 ml 80 proc. (V/V) metanoliu. Ekstrakcija vykdoma ultragarso vonelėje 1 val. sandariuose rudo stiklo buteliukuose. Ultragarso bangų dažnis 40 kHz. Gauti ekstraktų mėginiai centrifuguojami 10 min. 4000 rpm. Ekstraktai filtruojami per 0,2 µm porų dydžio filtravimo popierių į rudo stiklo sandarius buteliukus. Gauti svogūnų ekstraktų mėginiai buvo laikomi šaldytuve 4 °C temperatūroje.
2.5.
Tyrimo metodai
2.5.1.
Bendro fenolinių junginių kiekio nustatymas
Nustatyti bendrą fenolinių junginių kiekį buvo naudojamas Folin-Ciocalteu metodas. Į mėgintuvėlį pilama 1 ml tiriamojo ekstrakto, kuris yra sumaišomas su 5 ml 10 proc. Folin-Ciocalteu reagentu ir 4 ml 7,5 proc. natrio karbonato tirpalu. Gautas mišinys yra laikomas 1 val. kambario temperatūroje, tamsioje vietoje. Lyginamasis tirpalas paruošiamas taip pat, tačiau vietoje 1 ml tiriamojo ekstrakto pilama 1 ml 80 proc. (V/V) metanolio. Absorbcija matuojama spektrofotometru, esant 765 nm bangos ilgiui.
Kalibracinis grafikas ruošiamas lygiai taip pat, tačiau vietoj tiriamojo ekstrakto dedami skirtingos galo rūgšties koncentracijos tirpalai (0-1 mg/ml). Iš kalibracinio grafiko gauta tiesinė regresijos lygtis: y = 0,8242x + 0,0235; R2 = 0,9968. Bendtas fenolinių junginių kiekis išreiškiamas galo rūgšties ekvivalentu gramui žaliavos. Apskaičiuojama pagal formulę:
c – galo rūgšties koncentracija (mg/ml) nustatyta iš kalibracinės kreivės; V – ekstrakto tūris (ml);
2.5.2.
Bendras flavonoidų kiekio nustatymas
Tiriamuose mėginiuose flavonoidų kiekis nustatytas spektrofotometriniu metodu. Tyrimui atlikti pagamintas pradinis reagentas: 60 ml 99,6 proc. metanolio, 3 ml 33 proc. acto rūgšties, 12 ml 5 proc. heksametilentetramino, 9 ml 10 proc. aliuminio chlorido tirpalo, 60 ml išgryninto vandens. Visi reagentai sumaišomi kartu ir gautas tirpalas laikomas šaldytuve. Analizei 1920 µl paruošto tirpalo sumaišoma su 80 µl augalinės žaliavos ekstrakto. Palyginamasis tirpalas ruošiamas taip pat, tačiau vietoj augalinės žaliavos ekstrakto yra pilamas 80 proc. metanolis. Po 30 minučių spektrofotometru atliekami tirpalų absorbcijos matavimai, esant 407 nm šviesos bangos ilgiui.
Kalibracinei kreivei sudaryti yra naudojami standartiniai rutino tirpalai (0 – 1 mg/l). Gauta tiesinė regresijos lygtis: y = 0,7851x + 0,0198; R2
= 0,9956. Bendras flavonoidų kiekis svogūnų mėginiuose apskaičiuojamas pagal formulę:
c - rutino koncentracija (mg/ml), nustatyta iš kalibracinės kreivės; V - pagaminto ekstrakto tūris (ml);
m - sausos žaliavos masė (g).
2.5.3.
Bendras proantocianidinų kiekio nustatymas
Bendras proantocianidinų kiekis, kuris atitinka katechino kiekį, nustatomas į augalinį svogūnų ekstraktą įpilant 4-dimetilaminocinamaldehido (DMCA) reagento rūgščioje terpėje. Parūgštintas etanolis ruošiamas sumaišant 12,5 ml 36 proc. koncentruotos vandenilio chlorido rūgšties, 12,5 ml išgryninto vandens ir 75 ml 96 proc. etanolio. Reagentas paruošiamas atsveriant 0,05 g DMAC miltelių, kurie ištirpinami 50 ml parūgštinto etanolio.
Mėgintuvėlyje sumaišoma 2 ml DMCA reagento ir 20 µl augalinės žaliavos ekstrakto. Palyginamas tirpalas gaminamas taip pat, tačiau vietoj augalinės žaliavos ekstrakto pilame išgrynintą vandenį. Gautas mišinys laikomas 5 min. ir spektrofotometru matuojama absorbcija, esant 640 nm šviesos bangos ilgiui. Kalibracinės kreivės (y = 0,7043x + 0,0423; R2
= 0,9935) sudarymui naudojami skirtingų koncentracijų etaloniniai epikatechino tirpalai. Bendras proantocianidinų kiekis išreiškiamas katechino ekvivalentais (KE) gramui žaliavos ir apskaičiuojama pagal formulę:
c – katechino koncentracija (mg/ml), nustatyta iš kalibracinės kreivės; V – ekstrakto tūris (ml);
m – tikslus atsvertas žaliavos kiekis (g).
2.5.4.
Antioksidacinio aktyvumo įvertinimas
2.5.4.1. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas FRAP redukcinio aktyvumo
metodu
Gaminamas FRAP darbinis reagentas iš šių reagentų:
a) 300 mmol/l acetatinis buferis: atsveriama 3,1 g natrio acetato, kuris suberiamas į 1000 ml talpos matavimo kolbą, įpilama 16 ml ledinės acto rūgšties ir skiedžiama išgrynintu vandeniu iki žymės.
b) 10 mmol/l TPTZ tirpalas: į 50 ml išgryninto vandens įpilama 0,1695 ml koncentruotos vandenilio chlorido rūgšties. Gautame tirpale ištirpinami 0,1562 g TPTZ miltelių.
c) 20 mmol/l geležies (III) chlorido heksahidrato tirpalas: atsveriama 0,2703 g geležies (III) chlorido heksahidrato miltelių ir ištirpinama 50 ml išgryninto vandens.
Darbinis FRAP reagentas gaunamas sumaišius pagamintus reagentus (a, b, c) santykiu 10:1:1 (10 dalių acetatinio buferio, 1 dalis TPTZ tirpalo ir 1 dalis geležies (III) chlorido heksahidrato tirpalo). Į mėgintuvėlį pilama 3 ml darbinio FRAP reagento ir sumaišoma su 20 µl tiriamojo augalinės žaliavos ekstrakto. Mišinys laikomas 1 valandą tamsoje, kambario temperatūroje. Spektrofotometru matuojama mišinio absorbcija, esant 593 nm bangos ilgiui. Palyginamasis tirpalas gaminamas taip pat, tačiau vietoj tiriamojo svogūnų ekstrakto pilamas 80 proc. metanolis.
Kalibracinės kreivės (y = 0,4734x + 0,0018; R² = 0,9924) sudarymui naudojamas trolokso skirtingų koncentracijų (250 – 8000 µmol/l) standartas. Apskaičiuojama pagal formulę:
c – trolokso koncentracija (µmol/l), nustatyta iš kalibracinės kreivės; V – ekstrakto tūris (l);
2.5.4.2. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas DPPH radikalų surišimo metodu
Atsveriama 0,0012 g DPPH miltelių, kurie ištirpinami 50 ml 80 proc. metanolyje. Darbinis tirpalas paruošiamas skiedžiant motininį tirpalą 80 proc. metanoliu iki tol, kol ties 517 nm šviesos bangos ilgiu nustatoma 0,800 ± 0,03 absorbcijos reikšmė. Tiriamojo tirpalo paruošimas: į mėgintuvėlį įpilama 3 ml paruošto darbinio DPPH tirpalo ir sumaišoma su 20 µl tiriamojo valgomųjų svogūnų ekstrakto. Gautas mišinys laikomas 30 min. tamsoje, kambario temperatūroje. Absorbcijos pokytis matuojamas ties 517 nm. Lyginamasis tirpalas – 80 proc. metanolis. Aktyvumas išreiškiamas surišto DPPH procentais:
A0 – tuščio bandinio absorbcijos dydis (t = 0 min.);
A1 – bandinio su tiriamuoju ekstraktu absorbcijos dydis (po 30 min.).
2.5.5.
Statistinė duomenų analizė
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1.
Ekstrakcijos sąlygų parinkimas bendro fenolinių junginių kiekio
nustatymui valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) mėginiuose
Prieš nustatant kiekybiškai bendrą fenolinių junginių kiekį, labai svarbu yra parinkti tinkamas sąlygas ekstraktams pagaminti. Atlikus tyrimą buvo nustatyta optimali ekstrakcijos tirpiklio koncentracija ir ekstrakcijos trukmės įtaką bendram fenolinių junginių kiekiui ekstrakte.
Ekstrakcijos tirpiklio koncentracijos parinkimas. Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog naudojant valgomųjų svogūnų metanolinius ekstraktus buvo nustatytas didesnis bendras fenolinių junginių kiekis nei naudojant etanolinius ekstraktus [98–100]. Taip pat aprašoma, kad metanolio tirpiklyje gerai ekstrahuojasi mažos ir vidutinės masės fenoliniai junginiai, kadangi metanolis pasižymi dideliu poliškumu [101]. Optimaliai ekstrakcijos tirpiklio koncentracijai nustatyti buvo naudojami valgomųjų svogūnų skirtingų rūšių pirmojo sultingo lukšto mėginiai ir skirtingų koncentracijų metanolio ir vandens mišiniai (40, 50, 60, 70, 80 ir 100 proc.).
Tyrimo metu nustatytas didžiausias bendro fenolinių junginių kiekis valgomųjų svogūnų pirmojo lukšto mėginiuose, naudojant 80 proc. (V/V) metanolį (geltonųjų svogūnų – 18,81 ± 1,08 mg GRE/g, raudonųjų svogūnų – 17,91 ± 1,19 mg GRE/g, baltųjų svogūnų – 16,60 ± 0,78 mg GRE/g) (3 pav.).
3 pav. Bendras fenolinių junginių kiekio įvairavimas, naudojant skirtingos koncentracijos metanolio tirpalus; Raidės (a, b, c, d, e, f) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp ištirtų
mėginių (p < 0,05) f e d c a b f e d c a b f e d c a b 0 5 10 15 20 25 40 50 60 70 80 100 F enol in ių jun gi nių kie kis , m g/ g
Metanolio koncentracija, proc.
Ekstrakcijos trukmės parinkimas. Šio tyrimo metu buvo naudojami skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų pirmojo lukšto 80 proc. (V/V) metanoliniai mėginiai, kurie buvo laikomi ultragarso vonelėje, esant 40 kHz dažniui, skirtingais laiko intervalais (10, 20, 30, 40, 50 ir 60 min.). Tyrimo metu nustatyta, jog didžiausias bendras fenolinių junginių kiekis valgomųjų svogūnų pirmojo lukšto mėginiuose gaunamas, kai mėginiai laikomi ultragarso vonelėje 60 min. (geltonųjų svogūnų – 19,63 ± 0,19 mg GRE/g, raudonųjų svogūnų – 18,72 ± 0,28 mg GRE/g, baltųjų svogūnų – 17,13 ± 1,08 mg GRE/g) (4 pav.).
4 pav. Bendras fenolinių junginių kiekio įvairavimas skirtingais laiko intervalais; Skirtingos raidės žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp ištirtų mėginių (p < 0,05)
3.2.
Bendro fenolinių junginių kiekio nustatymas spektrofotometriniu
metodu
Spektrofotometrijos metodu metanoliniuose skirtingų valgomųjų svogūnų sultingų lukštų ekstraktų mėginiuose nustatytas bendras fenolinių junginių kiekis. Analizuoti raudonųjų, geltonųjų ir baltųjų valgomųjų svogūnų skirtingi sultingi lukštai. Nuo kiekvieno gumbasvogūnio buvo atskirti 5 sultingi lukštų sluoksniai ir paruošti metanoliniai ekstraktai. Aritmetinis visų matavimų vidurkis išvestas pakartojus bandymus 3 kartus. Tyrimo metu gauti rezultatai pateikti 5 paveiksle.
5 pav. Bendro fenolinių junginių kiekio įvairavimas valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) skirtinguose sultinguose lukštuose; Raidės (a, b, c, d, e) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp
ištirtų mėginių (p < 0,05)
Bendras fenolinių junginių kiekis valgomųjų svogūnų sultingų lukštų mėginiuose svyruoja nuo 20,12 mg GRE/g iki 4,81 mg GRE/g. Ištyrus skirtingų svogūnų rūšių lukštuose esančių fenolinių junginių kiekinę sudėtį nustatyta, kad didžiausias kiekis fenolinių junginių buvo nustatytas geltonųjų (20,12 ± 0,24 mg GRE/g), raudonųjų (19,05 ± 0,18 mg GRE/g) bei baltųjų (17,44 ± 0,27 mg GRE/g) svogūnų pirmajame lukšte. Mažiausias fenolinių junginių kiekis nustatytas geltonųjų (7,62 ± 0,26 mg GRE/g), raudonųjų (6,63 ± 0,31 mg GRE/g) bei baltųjų (4,81 ± 0,15 mg GRE/g) penktajame lukšte. Cheng ir kt. mokslininkai taip pat nustatė didžiausią fenolinių junginių kiekį valgomųjų svogūnų pirminiuose sultinguose lukštuose [99]. Moksliniame straipsnyje teigiama, jog išorinis sultingas lukštas dažniausiai visada pasižymi didesniu fenolinių junginių kiekiu, kadangi išorinėje dalyje ląstelių senėjimas yra intensyvesnis nei vidinėje svogūno dalyje [24].
3.3.
Bendro flavonoidų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu
Flavonoidų kiekis spektrofotometriškai įvertintas geltonųjų, raudonųjų ir baltųjų svogūnų skirtingų gumbasvogūnių sultingų lukštų ekstraktų mėginiuose. Bandymai kartoti 3 kartus, išvestas aritmetinis matavimų vidurkis. Rezultatai pateikti 6 paveiksle.
a a a b b b c c c d d d e e e 0 5 10 15 20 25
Geltonieji Raudonieji Baltieji
6 pav. Bendro flavonoidų kiekio įvairavimas valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) skirtinguose sultinguose lukštuose; Raidės (a, b, c, d, e) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp ištirtų
mėginių (p < 0,05)
Bendras flavonoidų junginių kiekis nuo vidinės iki išorinės sultingų lukštų dalies geltonuosiuose svogūnuose svyravo nuo 18,55 ± 0,52 mg RE/g iki 4,49 ± 0,36 mg RE/g, raudonuosiuose nuo 21,42 ± 0,41 mg RE/g iki 5,48 ± 0,16 mg RE/g, o baltuosiuose nuo 13,67 ± 0,17 mg RE/g iki 2,28 ± 0,19 mg RE/g. Didžiausias flavonoidų junginių kiekis nustatytas pirmajame raudonųjų svogūnų lukšte (21,42 ± 0,41 mg RE/g), o mažiausias – baltųjų svogūnų penktajame lukšte (2,28 ± 0,19 mg RE/g). Flavonoidų kiekis raudonųjų svogūnų visuose sultinguose lukštuose buvo didesnis nei geltonųjų ar raudonųjų svogūnų. Lyginant tyrimų rezultatus su anksčiau atliktais tyrimais, flavonoidų junginių kiekis aptinkamas panašus būtent šių valgomųjų svogūnų veislėse, o jų didžiausias kiekis aptinkamas – raudonųjų svogūnų pirminiuose lukštuose [30,99,102]. Moksliniuose straipsniuose pažymima, jog fenolinių junginių grupėje flavonoidai užima didžiausią dalį ir jų svyravimo priežastis yra ta pati, kaip ir fenolinių junginių. Flavonoidų kiekis didėja senstant augalui ir jo ląstelėms [18,24].
3.4.
Bendro proantocianidinų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu
Spektrofotometrijos metodu metanoliniuose skirtingų valgomųjų svogūnų gumbasvogūnių sultingų lukštų ekstraktų mėginiuose nustatytas bendras proantocianidinų junginių kiekis. Aritmetinis visų matavimų vidurkis buvo išvestas pakartojus bandymus 3 kartus. Rezultatai pateikti 7 paveiksle.
a a a b b b c c c d d d e e e 0 5 10 15 20 25
Geltonieji svogūnai Raudonieji svogūnai Baltieji svogūnai
7 pav. Bendro proantocianidinų kiekio įvairavimas valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) skirtinguose sultinguose lukštuose; Raidės (a, b, c, d, e) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp
ištirtų mėginių (p < 0,05)
Bendras proantocianidinų junginių kiekis baltųjų svogūnų sultingų lukštų ekstraktų mėginiuose svyravo nuo 23,58 ± 0,24 mg EE/g iki 22,33 ± 1,19 mg EE/g, raudonuosiuose nuo 31,57 ± 0,78 mg EE/g iki 28,22 ± 0,10 mg EE/g, o baltuosiuose nuo 15,62 ± 0,42 mg EE/g iki 8,88 ± 0,67 mg EE/g. Ištyrus bendrą proantocianidinų kiekį gumbasvogūnių sultinguose lukštuose, nustatyta, kad daugiausiai šių junginių aptikta raudonųjų svogūnų pirmajame lukšte (31,57 ± 0,78 mg EE/g), o mažiausiai - baltųjų svogūnų penktajame lukšte (8,88 ± 0,67 mg EE/g). Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad visų rūšių svogūnuose ketvirtame lukšte proantocianidinų kiekis išauga, o geltonojo svogūno ketvirtas lukštas (23,58 ± 0,24 mg EE/g) šių junginių turi daugiau nei pirmasis (23,42 ± 0,87 mg EE/g). Cheng ir kt. mokslininkų atliktame tyrime, kurio metu buvo tiriami vietinėje rinkoje Šandongo mieste (Kinija) įsigyti geltonieji ir raudonieji valgomieji svogūnai, nustatytas ženkliai didesnis proantocianidinų junginių kiekis raudonųjų svogūnų pirmajame lukšte, tačiau šių junginių kiekis geltonųjų svogūnų penktajame lukšte nustatytas didesnis nei tame pačiame lukšte raudonųjų [99]. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad raudonieji svogūnai kaupia daugiau proantocianidinų dėl turimos raudonos spalvos bei teigiama, kad būtent šios rūšies svogūnams šie junginiai lemia didelį antioksidacinį aktyvumą [6]. a a a b c b c c d a b c b d e 0 5 10 15 20 25 30 35
Geltonieji svogūnai Raudonieji svogūnai Baltieji svogūnai
3.5.
Antioksidacinio aktyvumo įvertinimas valgomųjų svogūnų (Allium cepa
L.) gumbasvogūnio sultingų lukštų ekstraktuose
3.5.1.
Antioksidacinio aktyvumo nustatymas DPPH radikalų surišimo metodu
DPPH metodas dažnai naudojamas, kadangi tai vienas iš greičiausiai atliekamų metodų. Tai nebrangus ir plačiai naudojamas antioksidacinio aktyvumo nustatymui augalinių žaliavų ekstraktuose metodas. Šio metodo metu naudojamas laisvasis 2,2-difenil-1-pikrilhidrazilo (DPPH) radikalas [97].
Vidutinis antioksidacinio aktyvumo kiekis valgomųjų geltonųjų svogūnų sultingų lukštų mėginiuose buvo 55,46 %, raudonųjų – 63,91 %, o baltųjų – 39,41 %. Antioksidacinis aktyvumas svogūnuose svyravo nuo 25,53 % iki 73,59 %. Didžiausia DPPH radikalų surišimo geba buvo nustatyta raudonųjų svogūnų pirmuose dvejuose lukštuose (1-ame lukšte – 73,59 ± 2,6 %; 2-ame lukšte – 71,38 ± 1,2 %), kiek mažiau, bet nežymiai skyrėsi geltonųjų svogūnų pirmasis lukštas (68,75 ± 1,32 %), o mažiausiai nustatyta baltųjų svogūnų penktame lukšte (25,53 ± 1,86 %). Rezultatai pateikti 8 paveiksle.
8 pav. DPPH laisvųjų radikalų surišimo geba valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) skirtinguose sultinguose lukštuose; Raidės (a, b, c, d, e) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp ištirtų
mėginių (p < 0,05)
Atlikus DPPH laisvųjų radikalų surišimo gebos metodą nustatyta, kad didžiausias antioksidacinis aktyvumas vyrauja pirmuosiuose lukštuose, o vidiniuose – mažėja. Bendras antioksidacinis aktyvumas didžiausias raudonuose svogūnuose, o mažiausias – baltuosiuose. Šie tyrimo rezultatai bei Cheng ir kt. atlikto tyrimo rezultatai iš esmės neturėjo didelio skirtumo, kadangi
a a a b b b c c c d d d e e c 0 10 20 30 40 50 60 70 80
Geltonieji svogūnai Raudonieji svogūnai Baltieji svogūnai
DPPH metodu buvo nustatytas panašus bendras antioksidacinis aktyvumas skirtinguose valgomojo svogūno sultinguose lukštuose [99].
3.5.2. Antioksidacinio aktyvumo nustatymas FRAP redukcinio aktyvumo metodu
Redukcinio aktyvumo nustatymui buvo taikytas FRAP metodas. Raudonųjų, geltonųjų ir baltųjų svogūnų skirtingų sultingų lukštų ekstraktų mėginiuose buvo tiriamas antioksidacinis aktyvumas. Stipriausias antioksidacinis aktyvumas, taikant FRAP metodą, taip pat nustatytas raudonųjų svogūnų pirmajame lukšte (51,73 ± 0,93 µmol TE/g), o mažiausias baltųjų svogūnų penktajame lukšte (13,32 ± 0,50 µmol TE/g). Vertinant vidutinį valgomųjų svogūnų gumbasvogūnio sultingų lukštų antioksidacinį aktyvumą, taikant FRAP metodą, nustatytas stipriausias raudonųjų svogūnų (38,10 µmol TE/g), šiek tiek mažesnis geltonųjų svogūnų (33,59 µmol TE/g) ir mažiausias baltųjų svogūnų (19,30 µmol TE/g). Rezultatai pateikti 9 paveiksle.
9 pav. FRAP redukcinio aktyvumo nustatymas valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) skirtinguose sultinguose lukštuose; Raidės (a, b, c, d, e) žymi statistiškai reikšmingus skirtumus tarp ištirtų
mėginių (p < 0,05)
Gauti duomenys, naudojant DPPH radikalų surišimo metodą bei FRAP redukcinio surišimo metodą, rodo, kad mažiausiu antioksidaciniu aktyvumu pasižymi baltieji svogūnai, o didžiausiu – raudonieji. Kaur ir kt. mokslininkų atlikto tyrimo metu, naudojant FRAP metodą, buvo nustatyta, kad iš skirtingų tiriamųjų svogūnų veislių, auginamų Indijoje, raudonieji svogūnai pasižymėjo stipriausiu antioksidaciniu aktyvumu [103]. a a a b b b c c c d d d e e e 0 10 20 30 40 50 60
Geltonieji svogūnai Raudonieji svogūnai Baltieji svogūnai
3.6.
Valgomųjų svogūnų gumbasvogūnių skirtingų sultingų lukštų bendro
fenolinių, flavonoidų junginių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo
koreliacinių ryšių įvertinimas
Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog valgomųjų svogūnų sultinguose lukštuose didesni biologiškai aktyvių medžiagų kiekiai atrandami pirmuosiuose lukštuose, todėl buvo vertinamas statistinio ryšio stiprumas tarp bendro fenolinių, flavonoidų junginių ir antioksidacinio aktyvumo (1 lentelė). Statistinis ryšys įvertintas atlikus Pirsono koreliacijos koeficiento skaičiavimus. Koeficiento skaičiavimo tikslas – įvertinti statistinio ryšio stiprumą tarp dviejų tiriamųjų kintamųjų. Pirsono koreliacijos koeficientas parodo reikšmes, kurių intervalas gali būti nuo -1 iki 1. Teigiamas reikšmės koeficientas parodo, kad priklausomybė tarp tiriamųjų kintamųjų yra stipri (0,2 – 0,5 reikšmė silpna; 0,5 – 0,7 reikšmė vidutinė; 0,7 – 1 reikšmė stipri) [104].
1 lentelė. Valgomųjų svogūnų gumbasvogūnių skirtingų sultingų lukštų bendro fenolinių, flavonoidų junginių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo Pirsono koreliacijos koeficientai (p < 0,05) Antioksidacinio aktyvumo nustatymo metodas Bendras fenolinių junginių kiekis, mg GRE/g Bendras flavonoidų junginių kiekis, mg RE/g Bendras fenolinių junginių kiekis, mg GRE/g Bendras flavonoidų junginių kiekis, mg RE/g Bendras fenolinių junginių kiekis, mg GRE/g Bendras flavonoidų junginių kiekis, mg RE/g DPPH 0,991 0,978 0,969 0,970 0,981 0,920 FRAP 0,970 0,964 0,992 0,994 0,991 0,980
Geltonieji svogūnai Raudonieji svogūnai Baltieji svogūnai Atlikus valgomųjų svogūnų gumbasvogūnio sultingų lukštų rezultatų statistinę analizę, nustatyta, kad koreliacija (p < 0,05) tarp bendro fenolinių junginių augalinės žaliavos ekstraktų kiekio ir antioksidacinio aktyvumo, kuris nustatytas radikalų surišimo DPPH metodu, yra labai stipri (geltonųjų svogūnų lukštų – 0,991; raudonųjų svogūnų lukštų – 0,969; baltųjų svogūnų lukštų – 0,981). Tarp fenolinių junginių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo, nustatyto FRAP metodu, taip pat koreliacijos ryšis buvo stiprus (geltonųjų svogūnų lukštų – 0,970; raudonųjų svogūnų lukštų – 0,992; baltųjų svogūnų lukštų – 0,991). Priklausomybė tarp bendro flavonoidų kiekio ir antioksidacinio aktyvumo, nustatyto DPPH metodu, yra taip pat stipri (geltonųjų svogūnų lukštų – 0,978; raudonųjų svogūnų lukštų – 0,970; baltųjų svogūnų lukštų – 0,920), o FRAP metodu (geltonųjų svogūnų lukštų – 0,964; raudonųjų svogūnų lukštų – 0,994; baltųjų svogūnų lukštų – 0,980).
4. IŠVADOS
1. Atlikus tyrimus, buvo nustatytos optimalios ekstrakcijos sąlygos bendro fenolinių junginių kiekio nustatymui skirtingų rūšių valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) sultingų lukštų mėginiuose: ekstrakcijos tirpiklis – 80 proc. (V/V) metanolis, o ultragarso vonelėje laikymo trukmė – 60 minučių.
2. Atlikus bendro fenolinių junginių kiekio įvairavimą skirtinguose valgomųjų svogūnų gumbasvogūnio sultingų lukštų mėginiuose, nustatyta, kad didžiausias fenolinių junginių kiekis vyrauja geltonųjų svogūnų pirmojo lukšto sluoksnyje (20,12 ± 0,24 mg/g). Mažiausias fenolinių junginių kiekis nustatytas raudonųjų ir baltųjų svogūnų penktajame lukštų sluoksnyje (atitinkamai 6,63 ± 0,31 mg/g ir 4,81 ± 0,15 mg/g).
3. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausias bendras flavonoidų kiekis rastas raudonųjų svogūnų gumbasvogūnio pirmojo lukšto mėginyje (21,42 ± 0,41 mg/g). Mažiausias flavonoidų junginių kiekis nustatytas baltųjų svogūnų penktajame lukštų sluoksnyje (2,28 ± 0,19 mg/g) ir geltonųjų svogūnų penktajame lukštų sluoksnyje (4,49 ± 0,36 mg/g).
4. Ištyrus bendrą proantocianidinų kiekį valgomųjų svogūnų sultingų lukštų mėginiuose, nustatyta, kad šių junginių daugiausiai rasta raudonųjų svogūnų pirmajame lukšto sluoksnyje (31,57 ± 0,78 mg/g), o mažiausiai – baltųjų svogūnų penktajame lukšto sluoksnyje (8,88 ± 0,67 mg/g). Tyrimo metu nustatyta, kad geltonųjų svogūnų veislėje ketvirtajame lukšto sluoksnyje proantocianidinų kiekis buvo didžiausias (23,58 ± 0,24 mg/g).
5. Tyrimo metu nustatyta, kad taikant DPPH ir FRAP metodus, stipriausias antioksidacinis aktyvumas buvo nustatytas raudonųjų svogūnų pirmojo lukšto mėginiuose (DPPH – 73,59 ± 2,6 % ir FRAP – 51,73 ± 0,93 µmol/g). Silpniausias antioksidacinis aktyvumas nustatytas baltųjų svogūnų penktojo lukšto mėginiuose (DPPH – 25,53 ± 1,86 % ir FRAP – 13,32 ± 0,50 µmol/g).
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, daugiausiai biologiškai aktyvių medžiagų yra randama valgomųjų svogūnų (Allium cepa L.) pirmuosiuose sultinguose lukštų sluoksniuose, todėl rekomenduojama medicinoje ir maisto pramonėje, naudojant šią daržovę, išsaugoti pirminius sultingus lukštus ir nulupti tik išorinį sausą lukštą.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Mnayer D, Fabiano-Tixier AS, Petitcolas E, Hamieh T, Nehme N, Ferrant C, et al. Chemical composition, antibacterial and antioxidant activities of six essentials oils from the Alliaceae family. Molecules. 2014;19(12):20034–53.
2. Griffiths G, Trueman L, Crowther T, Thomas B, Smith B. Onions - A global benefit to health. Phyther Res. 2002;16(7):603–15.
3. Kapupara PP, Dholakia SP, Patel VP, Suhagia BN. Journal of Chemical and Pharmaceutical Research preparations. J Chem Pharm Res. 2011;3(4):287–94.
4. Ashwini M, Sathishkumar R. Onion (Allium cepa)-Ethnomedicinal and therapeutic properties. Res Signpost. 2014;37(2):27–34.
5. Marotti M, Piccaglia R. Characterization of flavonoids in different cultivars of onion (Allium cepa L.). J Food Sci. 2002;67(3):1229–32.
6. Aoyama S, Yamamoto Y. Antioxidant activity and flavonoid content of welsh onion (Allium fistulosum) and the effect of thermal treatment. Food Sci Technol Res. 2007;13(1):67–72. 7. Takahashi M, Shibamoto T. Chemical compositions and antioxidant/anti-inflammatory
activities of steam distillate from freeze-dried onion (Allium cepa L.) sprout. J Agric Food Chem. 2008;56(22):10462–7.
8. Wang Y, Tian WX, Ma XF. Inhibitory effects of onion (allium cepa L.) extract on proliferation of cancer cells and adipocytes via inhibiting fatty acid synthase. Asian Pacific J Cancer Prev. 2012;13(11):5573–9.
9. Onions Bolle Kitchen Onion - Free photo on Pixabay [Internet]. [cited 2020 May 2]. Available from: https://pixabay.com/photos/onions-bolle-kitchen-onion-885943/
10. Onion Allium Cepa Red - Free photo on Pixabay [Internet]. [cited 2020 May 2]. Available from: https://pixabay.com/photos/onion-allium-cepa-red-onion-sliced-276590/
11. Baležentienė L. Magnolijūnų sandara. Botanika. 2011 [cited 2020 May 15]; Available from: http://dspace.lzuu.lt/handle/1/579
12. Lee J, Koo N, Min DB. Reactive Oxygen Species, Aging, and Antioxidative Nutraceuticals. Compr Rev Food Sci Food Saf. 2004;3(1):21–33.
13. Kavalcová P, Bystrická J, Tóth T, Trebichalskỳ P, Hrstková M, Lenková M, et al. Content of total polyphenols and antioxidant activity in selected varieties of onion (Allium cepa L.). Potravinarstvo. 2015;9(1):494–500.
http://dx.doi.org/10.1016/j.foodchem.2014.06.079
15. Teena MT, Soumya KR, Sudha KS. Cytotoxic effect of sewage effluent on root tip cells of Allium cepa L. South Indian J Biol Sci [Internet]. 2016;2(1):18–23. Available from: http://www.sijbs.com/index.html/assets/2016/18-23.pdf
16. Raja I, Rajendran K, Kumariah M, Rajasekaran S. Isolation and Characterization of Mannose-Binding Lectin Gene from Leaves of <I>Allium ascalonicum</I> (Shallot) and its Putative Role in Insect Resistance. South Indian J Biol Sci. 2016;2(2):245.
17. Benkeblia N, Shiomi N, Osaki M. Kinetics and hydrolysis parameters of total
fructooligosaccharides of onion bulbs: Effects of temperature regimes and cultivars. J Food Biochem. 2007;31(1):14–27.
18. Rodríguez Galdón B, Rodríguez Rodríguez EM, Díaz Romero C. Flavonoids in onion cultivars (Allium cepa L.). J Food Sci. 2008;73(8).
19. Miean KH, Mohamed S. Flavonoid (Myricetin, Quercetin, Kaempferol, Luteolin, and Apigenin) Content of Edible Tropical Plants. 2001;3106–12.
20. Hertog MGL, Hollman PCH, Venema DP. Optimization of a Quantitative HPLC Determination of Potentially Anticarcinogenic Flavonoids in Vegetables and Fruits. J Agric Food Chem. 1992;40(9):1591–8.
21. Yoo KS, Lee EJ, Patil BS. Quantification of Quercetin Glycosides in 6 Onion Cultivars and Comparisons of Hydrolysis-HPLC and Spectrophotometric Methods in Measuring Total Quercetin Concentrations. J Food Sci. 2010;75(2).
22. Ko EY, Nile SH, Sharma K, Li GH, Park SW. Effect of different exposed lights on quercetin and quercetin glucoside content in onion (Allium cepa L.). Saudi J Biol Sci [Internet].
2015;22(4):398–403. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.sjbs.2014.11.012
23. Upadhyay RK. Nutraceutical, pharmaceutical and therapeutic uses of Allium cepa: A review. Int J Green Pharm. 2016;10(1):S46–64.
24. Prakash D, Singh BN, Upadhyay G. Antioxidant and free radical scavenging activities of phenols from onion (Allium cepa). Food Chem. 2007;102(4):1389–93.
25. Ma YL, Zhu DY, Thakur K, Wang CH, Wang H, Ren YF, et al. Antioxidant and antibacterial evaluation of polysaccharides sequentially extracted from onion (Allium cepa L.) [Internet]. Vol. 111, International Journal of Biological Macromolecules. Elsevier B.V; 2018. 92–101 p. Available from: https://doi.org/10.1016/j.ijbiomac.2017.12.154
26. Ye CL, Dai DH, Hu WL. Antimicrobial and antioxidant activities of the essential oil from onion (Allium cepa L.). Food Control [Internet]. 2013;30(1):48–53. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.foodcont.2012.07.033
Identification and quantification of flavonoids in traditional cultivars of red and white onions at harvest. J Food Compos Anal. 2010;23(6):592–8.
28. Fredotovíc Ž, Šprung M, Soldo B, Ljubenkov I, Budić-Leto I, Bilušić T, et al. Chemical composition and biological activity of allium cepa L. and Allium × cornutum (Clementi ex Visiani 1842) methanolic extracts. Molecules. 2017;22(3).
29. Rose P, Whiteman M, Moore K, Zhun Y. Allium : the chemistry of potential therapeutic agents. Nat Prod Rep. 2005;22:351–68.
30. Lanzotti V. The analysis of onion and garlic. J Chromatogr A. 2006;1112(1–2):3–22.
31. Chope GA, Terry LA, White PJ. Preharvest application of exogenous abscisic acid (ABA) or an ABA analogue does not affect endogenous ABA concentration of onion bulbs. Plant Growth Regul. 2007;52(2):117–29.
32. Yoo KS, Pike L, Crosby K, Jones R, Leskovar D. Differences in onion pungency due to cultivars, growth environment, and bulb sizes. Sci Hortic (Amsterdam). 2006;110(2):144–9. 33. Terry L a, Law K a, Hipwood KJ, Bellamy PH. Non-structural Carbohydrate Profiles in Onion
Bulbs Influence Taste Preference. Inf Technol Sustain Fruit Veg Prod. 2005;(September):33–9. 34. Kabrah A. The Antibacterial Activity of Onion on MSSA and MRSA Isolates of
Staphylococcus aureus [Internet]. ProQuest Dissertations and Theses. 2015 [cited 2020 Mar 28]. Available from:
https://search.proquest.com/docview/1718551102?accountid=26642%0Ahttp://link.periodicos.c
apes.gov.br/sfxlcl41?url_ver=Z39.88-2004&rft_val_fmt=info:ofi/fmt:kev:mtx:dissertation&genre=dissertations+%26+theses&sid=Pr oQ:ProQuest+Dissertations+%26+Theses+Globa
35. Jaradat NA, Ayesh OI, Anderson C. Ethnopharmacological survey about medicinal plants utilized by herbalists and traditional practitioner healers for treatments of diarrhea in the West Bank/Palestine. J Ethnopharmacol [Internet]. 2016;182:57–66. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.jep.2016.02.013
36. Silambarasan R, Ayyanar M. An ethnobotanical study of medicinal plants in Palamalai region of Eastern Ghats, India. J Ethnopharmacol [Internet]. 2015;172:162–78. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.jep.2015.05.046
37. Sharma J, Gairola S, Sharma YP, Gaur RD. Ethnomedicinal plants used to treat skin diseases by Tharu community of district Udham Singh Nagar, Uttarakhand, India. J Ethnopharmacol
[Internet]. 2014;158(PART A):140–206. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.jep.2014.10.004
39. Bang M-A, Kim H-A, Cho Y-J. Alterations in the blood glucose, serum lipids and renal oxidative stress in diabetic rats by supplementation of onion (Allium cepa. Linn). Nutr Res Pract. 2009;3(3):242.
40. Поляковский С, Кравчук Ж, Дмитриев А. Механизм действия индуктора устойчивости β-аминобутириловой кислоты у Allium cepa [Internet]. Medicinal Spices and Vegetables from Africa. Elsevier Inc.; 2008. 353–361 p. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/B978-0-12-809286-6/00014-5
41. Jung SK, Lee KW, Byun S, Lee EJ, Kim JE, Bode AM, et al. Myricetin inhibits UVB-induced angiogenesis by regulating PI-3 kinase in vivo. Carcinogenesis. 2009;31(5):911–7.
42. Zohri AN, Abdel-Gawad K, Saber S. Antibacterial, antidermatophytic and antitoxigenic activities of onion (Allium cepa L.) oil. Microbiol Res. 1995;150(2):167–72.
43. Kim JH. Anti-bacterial action of onion (Allium cepa L.) extracts against oral pathogenic bacteria. J Nihon Univ Sch Dent. 1997;39(3):136–41.
44. Hannan A, Humayun T, Hussain MB, Yasir M, Sikandar S. In vitro antibacterial activity of onion (Allium cepa) against clinical isolates of Vibrio cholerae. J Ayub Med Coll Abbottabad. 2010;22(2):160–3.
45. Ro JY, Ryu JH, Park HJ, Cho HJ. Onion (Allium cepa L.) peel extract has anti-platelet effects in rat platelets. Springerplus. 2015;4(1).
46. Park S, Kim MY, Lee DH, Lee SH, Baik EJ, Moon CH, et al. Methanolic extract of onion (Allium cepa) attenuates ischemia/hypoxia- induced apoptosis in cardiomyocytes via antioxidant effect. Eur J Nutr. 2009;48(4):235–42.
47. Gabler NK, Osrowska E, Imsic M, Eagling DR, Jois M, Tatham BG, et al. Dietary onion intake as part of a typical high fat diet improves indices of cardiovascular health using the mixed sex pig model. Plant Foods Hum Nutr. 2006;61(4):179–85.
48. Kumari K, Augusti KT. Lipid lowering effect of S-methyl cysteine sulfoxide from Allium cepa Linn in high cholesterol diet fed rats. J Ethnopharmacol. 2007;109(3):367–71.
49. Kawamoto E, Sakai Y, Okamura Y, Yamamoto Y. Effects of boiling on the antihypertensive and antioxidant activities of onion. J Nutr Sci Vitaminol (Tokyo). 2004;50(3):171–6.
50. Kähkönen MP, Hopia AI, Vuorela HJ, Rauha JP, Pihlaja K, Kujala TS, et al. Antioxidant activity of plant extracts containing phenolic compounds. J Agric Food Chem.
1999;47(10):3954–62.
51. Peter K V. Handbook of Herbs and Spices [Internet]. Vol. 3, Handbook of Herbs and Spices. 2006 [cited 2020 Mar 29]. 1–537 p. Available from: www.woodhead-publishing.com
