SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
MARIJA MACKONIENĖ
LĖTINIU ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU SERGANČIŲ AMBULATORINIŲ PACIENTŲ ŽINIŲ IR SAVIRŪPOS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos „ KLINIKINĖ SLAUGA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
M. dr. lekt. Linas Pauliukėnas
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas Prof. dr. Jūratė Macijauskienė
2016
LĖTINIU ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU SERGANČIŲ AMBULATORINIŲ PACIENTŲ ŽINIŲ IR SAVIRŪPOS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos „ KLINIKINĖ SLAUGA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas M. dr. lekt. Linas Pauliukėnas
2016-05-20 Konsultantas
Prof. habil. dr. Arvydas Šeškevičius 2016-05-20
Recenzentas Darbą atliko M. dr. lekt. Daiva Kriukelytė Magistrantas(ė) 2016 Marija Mackonienė
2016-05-19
Esu labai dėkinga mokslinio darbo vadovui lekt. m. dr. L. Pauliukėnui už
pagalbą, skirtą laiką, suteiktas žinias, tikslius pastebėjimus, palaikymą rengiant šį
mokslinį darbą.
Taip pat dėkoju konsultantui prof. dr. A. Šeškevičiui už dėmesingą
bendradarbiavimą, empatiją, tikslius patarimus.
Dėkoju ir lekt. m. dr. D. Kriukelytei už naudingą informaciją, nuorodą į
klausimyną.
Savo šeimai norėčiau ne tik padėkoti, bet ir atsiprašyti, kad teko daug ką
paaukoti, daug ko atsisakyti vardan šio darbo „gimimo“.
Labai dėkoju visiems
Pagarbiai, Marija Mackonienė
nas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, neakivaizdinės studijos. – Kaunas, 2016. – 71 p.
Nepaisant modernių diagnostikos priemonių, sparčiai tobulėjančių gydymo galimybių, ser-gamumas širdies ligomis sparčiai didėja. Taikant įvairias profilaktines priemones serser-gamumas ir mirtingumas nuo širdies nepakankamumo gali ženkliai sumažėti.
Tyrimo tikslas: Įvertinti lėtiniu širdies nepakankamumu sergančių ambulatorinių pacientų žinias, savirūpą bei jų tarpusavio sąsajas.
Tyrimo metodika: Tyrime dalyvavo 122 sergantys lėtiniu širdies nepakankamumu III-IV pagal Amerikos širdies asociacijos klasifikaciją tiriamieji, toliau tyrime analizuojama 117 tiriamųjų klausimynų (n=117). Buvo tiriamos tiriamųjų žinios, savirūpa ir jų tarpusavio sąsajos.
Rezultatai: Širdies nepakankamumo apibrėžimą žinojo visi tiriamieji (100 proc.), dauguma žinojo pagrindines širdies nepakankamumo priežastis (92 proc.), kokiais aspektais skiriami šlapimo išsis-kyrimą skatinantys vaistai (93 proc.), kodėl svarbu svertis sergant širdies nepakankamumu (90 proc.). Mažai tiriamųjų žinojo ką daryti, jei troškina (50 proc.), kokiu dažniu reikia svertis sergant širdies nepakankamumu (55 proc.). Geresnės žinios tarp: jaunesnio amžiaus 25-59 m. (vidurkis 12,16 balo), turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą (vidurkis 12,52 balo), dirbančių (vidurkis 12,21 balo), našlių (vidurkis 12,10 balo), bei susituokusių (vidurkis 11,96 balo) tiriamųjų. Savirūpa yra geresnė tarp: jaunesnio amžiaus 25-59 m. (vidurkis 64 balo), turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą (vidurkis 64 balo), dirbančių (vidurkis 65 balo), bedarbių (vidurkis 66 balo), našlių (vidurkis 64 balo) tiriamųjų. Išanalizavus tiriamųjų žinių apie širdies nepakankamumą sąsajas su jų savirūpa buvo nustatyti statistiškai reikšmingi žinių ryšiai su bendra savirūpa (r=0,39, p=0,001) ir jos komponentais.
Išvados: Ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, žinios apie ligos valdymą yra pakankamos. Ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, žinių įvertinimas statistiškai reikšmingai priklauso nuo darbinės padėties, pensijinio amžiaus ir šeimyninės padėties, bet su amžiaus grupėmis ir išsilavinimu statistiškai reikšmingų įvertinimo skirtumų nerasta. Ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, savirūpa „nepakankama“. Ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, savirūpa tiesiogiai siejasi su tiriamųjų lytimi, amžiaus grupėmis, išsilavinimu, darbine ir šeimine padėtimi, tačiau su gyvenamąja vieta sąsajų nerasta. Ambulatorinių pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, žinios apie ligos valdymą statistiškai reikšmingai siejasi su savirūpos priežiūros bei valdymo subskalėmis.
Raktažodžiai: Širdies nepakankamumas, lėtinis širdies nepakankamumas, ūminis širdies nepakankamumas, pacientų žinios, savirūpa, bendruomenės slauga, slaugos modeliai.
of Nursing, Department or Nursing and Care - Kaunas, 2016.- s.71.
Despite of modern diagnostic measures, rapidly evolving treatment options, the incidence of chronic heart disease is rapidly increasing. The morbidity and mortality from heart failure can be significantly reduced by applying various preventive measures.
The aim of the study: To assess the knowledge, self-care and the correlation thereof in outpatients suffering from chronic heart failure.
Research methodology: 122 persons suffering from chronic heart failure III°-IV° according to the American Heart Association classification took a part in the research, further, 117 questionnaires of the target persons were analyzed in the research (n=117). Knowledge, self-care and the correlation thereof in the target persons were investigated.
Results: The definition of chronic heart failure was known to all the target persons (100 per cent), the most were aware of the main causes of heart failure (92 per cent), in what aspects urine excretion promoting drugs are prescribed (93 per cent), why weighting is important when suffering from heart failure (90 per cent). The better knowledge was identified in: younger people 25-59 (average score 12.16), having higher university education (average score 12.52), employed (average score 12.21), widowers (average score 12.10), and married (average score 11.96) target persons. The self-care is better in the following target persons: younger people 25-59 (average score 64), having higher university education (average score 64), employed (average score 65), unemployed (average score 66), widowers (average score 64). After having analyzed the correlations between knowledge about heart failure and self-care in the target persons, the following statistically significant relations were identified between knowledge and general self-care (r = 0.39, p = 0.001). Conclusions: Outpatients suffering from chronic heart failure have sufficient knowledge on how to deal with it. A statistically significant correlation was found between their employment position, retirement age and marital status.The author did not find statistically significant differences between analysed groups of different age and education level. Outpatients characterize with insufficient self-care. These patients' self-care is directly related to their gender, age, education level, employment position and marital status, but no correlations with their place of residence were found. Was identified that analysed outpatients' knowledge on how to deal with their chronic heart failure is statistically significantly associated with sub-scales of self-care maintenance and management. Key words: Heart failure, chronic heart failure, acute heart failure, patients' knowledge, self-care, community care, nursing models.
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
DARBO TIKSLAS ... 10
DARBO UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 11
1.1. Širdies nepakankamumas ... 11
1.1.1. Širdies nepakankamumas: pobūdis ir specifika ... 11
1.1.2. Širdies nepakankamumas (ŠN): klasifikacija ... 14
1.1.3. Širdies nepakankamumas: taikomi tyrimai ir gydymas medikamentais ... 16
1.2. Pacientų savirūpa ... 19
1.2.1. Savirūpos apibrėžtis ... 19
1.2.2. Pacientų turinčių širdies nepakankumą savirūpos aspektai ... 21
1.2.3. Dorothea Orem savirūpos modelis ... 24
1.2.4. Pacientų turinčių širdies nepakankamumą žinių aspektai ... 25
1.3. Bendruomenės slaugytojo ir paciento bendradarbiavimas ... 27
1.3.1. Bendruomenės slaugytojas sveikimo proceso koordinatorius ... 27
1.3.2. Slaugytojo bendravimas ir bendradarbiavimas su pacientu ... 31
2. TYRIMO METODIKA IR TYRIMO METODAI ... 34
2.1. Tyrimo metodika ... 34
2.2. Tyrimo metodai ... 34
2.2.1 Anketinė apklausa... 34
2.3. Duomenų analizės metodai ... 35
3. REZULTATAI ... 37
3.1. Demografiniai tiriamųjų duomenys ... 37
3.2. Ambulatorinių pacientų sergančių širdies nepakankamumu žinios apie ligą ... 38
3.3. Pacientų žinių įvertinimas pagal demografinius duomenis ... 39
3.4. Ambulatorinių pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu savirūpa ... 41
3.5. Ambulatorinių pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu savirūpos įvertinimas pagal demografinius veiksnius ... 45
3.6. Ambulatorinių pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu savirūpos ir žinių sąsajos ... 49 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51 5. IŠVADOS ... 54 6. REKOMENDACIJOS ... 55 7. PUBLIKACIJOS ... 56 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 57 9. PRIEDAI ... 62
1 priedas. Bioetikos centro pritarimas tyrimui ... 62
2 priedas. Dažniausios klinikinio širdies nepakankamumo apraiškos ... 63
3 priedas. ŠN klasifikacija atsižvelgiant į struktūros pažeidimą (AKD/AŠA) arba į su funkciniu pajėgumu susijusius simptomus (NŠA) ... 64
4 priedas. Fizinių treniruočių poveikis organizmui savirūpos srityje ... 65
5 priedas. Šiuolaikinė slauga ... 66
6 priedas. Emocijos veikiant stresiniam faktoriui ... 67
Savirūpa, savipriežiūra – individo gebėjimas pasirūpinti savimi. [40]
Savirūpos valdymas – individo gebėjimas suvaldyti atsiradusius simptomus. [35] Holistinis požiūris – tai požiūris, kuris remiasi tuo, kad fizinė, psichinė ir dvasinė būklės tarpusavyje susijusios. [39]
Biomedicininis modelis – tai mechaninis ir dvilypis, žmogus traktuojamas kaip neatskiriamų dalių mechanizmas, dvasia atskirta nuo kūno. Didžiausia reikšmė skiriama technologijoms ir fiziologiniams poreikiams. [39]
SANTRUMPOS
ŠN – širdies nepakankamumas
ŪŠN – ūminis širdies nepakankamumas LŠN – lėtinis širdies nepakankamumas NP – natriurezinis peptidas
EKG – elektrokardiograma ŠSD – širdies susitraukimų dažnis EKD – Europos kardiologų draugija AKS – arterinis kraujo spaudimas KSH – kairio skilvelio hipertenzija IF – išmetimo frakcija
DS – dešinysis skilvelis KS – kairysis skilvelis
AKFI – angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorius ARB – angiotenzino receptorių blokatoriai
AKD – Amerikos kardiologų draugija AŠA – Amerikos širdies asociacija
NŠA – Niujorko širdies asociacija (NYHA – New York Heart Association) KSIF – kairiojo skilvelio išmetimo frakcija
ĮVADAS
Vienas iš svarbesnių visuomenės uždavinių – padėti saugoti žmogaus sveikatą, nes sveikata ne tik žmogaus, bet ir nacionalinis turtas.
Pagal Europos kardiologų asociacijos epidemiologinio tyrimo duomenis, net 55 proc. mirčių Lietuvoje priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. Tai vidutiniškai 6 proc. daugiau nei kitose naujosiose ES šalyse, tokie rodikliai verčia susimąstyti ir plačiau tyrinėti kokios priežastys lemia ir kaip galima būtų sumažinti didelį mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Pasak P. Šerpyčio mūsų šalyje mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų siekia daugiau, nei 54 proc., kai tuo tarpu kitose Europos sąjungos šalyse neviršija nė 40 proc. Nepaisant modernių diagnostikos priemonių, sparčiai tobulėjančių gydymo galimybių, sergamumas širdies ligomis sparčiai didėja [44]. Lietuvos širdies asociacija rugsėjį paskelbė širdies mėnesiu, o situaciją šalyje vadina epidemine – kasdien įvyksta 20 miokardo infarktų, o daugiau nei 60 žmonių patiria širdies priepuolį. Kardiologų teigimu, dažniausiai širdies ir kraujagyslių ligas lemia pernelyg didelis cholesterolio kiekis ir padidėjęs arterinis kraujospūdis [46].
Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama širdies ir kraujagyslių ligų gydymui, tačiau dabar daugiau dėmesio skiriama prevencijai. „Šių ligų galima išvengti – kiekvienas naujajame tūkstant-metyje gimęs vaikas turi teisę ir galimybę išvengti širdies ir kraujagyslių ligų iki 65 metų“ [46].
Kaip teigia gydytoja J. Čelutkienė, širdies nepakankamumas yra labai svarbi klinikinės visuomenės sveikatos problema, nes lemia blogą gyvenimo kokybę ir prognozę, panašią ar dažnu atveju, net blogesnę nei sergančiųjų dažniausiomis onkologinėmis ligomis. Taigi dėl to labai svarbi tampa ankstyva širdies nepakankamumo prevencija [7].
„Sunku priversti žmones sveikai maitintis, sportuoti, mesti rūkyti, vengti streso, tačiau būti-na pasitelkti ankstyvos prevencijos programas ir pradėti veikti“ – teigia profesorius P. Šerpytis [44]. Manau dauguma visuomenės narių sutiktų, kad būtų tikslinga sumažinti kartotinų patekimų į ligoninę skaičių, pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, gydymo rėžimo laikymąsi, savirūpą, sumažinti mirtingumą ir užtikrinti tinkamą medicininę, psichologinę, bei socialinę paramą. Norint, kad slaugytojai dirbtų nepriekaištingai, jiems būtina ne tik patirtis, bet ir žinios, bei pastovus žinių atnaujinimas. Labai svarbu, kad slaugytojai žinotų ir suprastų širdies nepakankamumo sindromą, jo gydymą, bei kitus psichosocialinius ligos aspektus, nes jie atsakingi už pacientų paramą, slaugą, žinių perteikimą. Taip pat labai svarbus slaugytojų vaidmuo mokant pacientus, nes mokymas ugdo pacientų savirūpą. Slaugytojas, kuris yra arčiausiai paciento, turi nepamiršti, kad nemedikamentinis pacientų mokymas yra begalo svarbus, nes turi didelės įtakos širdies nepakankamumo rezultatams.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
DARBO TIKSLAS
Įvertinti lėtiniu širdies nepakankamumu sergančių ambulatorinių pacientų žinias, savirūpą bei jų tarpusavio sąsajas.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Ištirti ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, žinias apie širdies nepakankamumą;
2. Nustatyti ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, žinių įvertinimą pagal demografinius veiksnius;
3. Įvertinti ambulatorinių pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu savirūpą;
4. Nustatyti ambulatorinių pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, savirūpos sąsajas su demografiniais veiksniais;
5. Nustatyti ambulatorinių pacientų sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu žinių ir savirūpos sąsajas.
1. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Širdies nepakankamumas
1.1.1. Širdies nepakankamumas: pobūdis ir specifika
Širdies nepakankamumas, arba ŠN, medicininėje literatūroje paprastai vadinamas klinikiniu sindromu, kuriam būdingi įvairūs ŠN simptomai ar požymiai. Vis dėl to, anot kai kurių medicinos srities mokslininkų, apibūdinti ŠN sutrikimą nėra lengva.
„ŠN, kaip visuma, yra didelė ir nuolat auganti visuomenės sveikatos problema išsivysčiusiose šalyse ir vienintelė širdies ir kraujagyslių sistemos liga, kurios paplitimas greičiau turi tendenciją didėti, o ne mažėti“ – teigia A. Jakuitis [16].
Vienas iš keliolikos širdies nepakankamumo apibrėžimų yra toks: „Ūminis širdies nepakankamumas – tai būklė, pasireiškianti staigiu požymių ir simptomų, sąlygotų sutrikusios širdies funkcijos išsivystymu“ [4]. Kaip matome, ŠN pirmiausia apibūdinamas kaip staigi būklė, kas suponuoja supratimą, kad ŠN paprastai pasireiškia kaip kintanti būsena. Ji gali būti nepastovi, svyruoti nuo labai geros iki patenkinamos. Nepriklausomai nuo to, kiek sunkus būtų ŠN ar kokie būtų jo požymiai, suprantame, kad ŠN yra sutrikusių širdies funkcijų pasekmė.
ŠN kaip tiesiogiai susijusį su sutrikusiomis širdies funkcijomis apibūdina medicinos mokslų daktarė A. Kavoliūnienė. Docentė A. Kavoliūnienė teigia, kad ŠN reiškia „rimtą širdies funkcinę būklę, kada širdis nesugeba organizmo adekvačiai aprūpinti krauju, o tai reiškia, kad maistas negali transportuoti pakankamo kiekio maisto medžiagų ir deguonies, reikalingų jūsų organizmui“ [23].
Apibūdinant ŠN, matome, kad apibrėžime nefigūruoja ŠN priežastys – jos šiuo atveju nėra tokios svarbios, svarbūs simptomai ir būsena. ŠN apibūdinamas kaip lėtai arba staiga išsivystęs sutrikimas, tai reiškia, kad ŠN paprastai būna ilgalaikis ar net trunkantis visą gyvenimą.
ŠN metu atsiradusios sutrikusios širdies funkcijos reiškia, kad pažeistas širdies raumuo nepajėgia reikiamu greičiu ir kiekiu išstumti kraujo, būtino patenkinti organizmo reikmes, arba tai pasiekiama tik esant padidintam širdies kamerų diastoliniam tūriui ir spaudimui.
Daugelis medicinos srities mokslininkų ir autorių akcentuoja, kad ŠN yra labai rimtas sutrikimas. Anot G. Žemaitaitytės ir kitų bendraautorių ŠN yra „grėsminga patologija“ [58], toks apibūdinamas pateikiamas ir užsienio šaltiniuose. Turintiems ŠN žmonėms dažnai prireikia hospitalizavimo, tai reiškia, kad širdies ligoms reikia teikti ypatingą, jautrų ir labai atidų dėmesį.
skilvelio implantaciją, kontraindikacijas, pasėkmes, pasveikimo galimybes implantavus skilvelį, bendrą publikaciją pateikia K. Ručinskas ir bendraautoriai. Jie teigia, kad daugeliu atveju ši operacija labai pagelbsti gydant ŠN [37].
Dėl ŠN sutrikimo rimtumo, sunkumo ir pavojingumo laipsnio medicininėje literatūroje aprašoma ŠN turinčių žmonių staigios mirties tikimybė. ŠN pavojingumą pabrėžia gydytojai J. Brazdžionytė ir kiti bendraautoriai: „Nepaisant taikomų diagnostikos ir gydymo priemonių, pacientų sergančių ŠN, ypač ūminiu, prognozė bloga. Mirštamumas per 60 dienų sudaro 9,6 proc., o bendras pakartotinio hospitalizavimo ir mirštamumo dažnis – 35,2 proc. Mirštamumas tarp ligonių, sergančių ūminio miokardo infarktu, komplikuotu sunkiu širdies nepakankamumu, siekia 30 proc. per 12 mėn.“ [3]. R. Žaliūnas teigia, kad: „Dėl išeminės kardiomiopatijos, didėjant kairiojo skilvelio disfunkcijai, nepaisant taikomų priemonių, prasidedantis simptominis širdies nepakankamumas lemia didelę mirties grėsmę“ [57]. Taigi, pateikti teiginiai apie pacientų mirtingumą verčia apmastyti kaip galima būtų padėti šiems pacientams išvengti mirties grėsmės.
Kita vertus, kai kurie mokslininkai nedaro tokių kategoriškų išvadų. L. Peteris ir bendraautoriai teigia, kad pacientų, turinčių ŠN, mirtingumo prognozės susijusios su širdies galia: širdies galia, anot mokslininkų, – individualus dalykas, todėl sunku būtų nustatyti, kas iš tikrųjų lemia ŠN sergančių žmonių mirtingumą, pats ŠN ar kitos priežastys. Be to, medikai pabrėžia, kad ŠN ir mirtingumo nuo ŠN sąsajoms (arba kitaip tariant, širdies galiai) nustatyti šiandien skiriama per mažai dėmesio: „Vis dėl to yra atlikta nepakankamai tyrimų, vertinančių širdies galios, širdies galios indekso ir širdies minutinio tūrio svarbą. Tam reikia daugiau ir didesnėmis imtimis pagrįstų studijų, kurios galbūt sustiprintų minėtų žymenų prognostinę vertę ir patikimumą [32].
Mąstydami apie žmonių, turinčių ŠN, mirtingumo faktorius turime būti racionalūs: negalime teigti, kad daugelis ŠN turinčių žmonių miršta būtent nuo ŠN, tačiau vertindami ŠN turime įžvelgti ir rimtas jo grėsmes. Širdis – vienas svarbiausių žmogaus organizmo organų, todėl su ja susijusios ligos, tarp jų ir ŠN, turi būti ypač jautriai, rimtai aptariamos, atidžiai stebint jas turinčius pacientus.
ŠN gali sąlygoti ir kitas ligas. Anot A. Kavoliūnienės, ištyrus ŠN kiek įmanoma labiau reikėtų ištirti ir galimą jo ryšį su kitomis ligomis [23]. Tai labai svarbu skiriant tolesnį gydymą ir pacientams suteikiant informaciją apie diagnozę. Širdies ligos gali sukelti simptominį širdies funkcijų sutrikimą, o gretutinės ligos – sukelti ar pasunkinti ŠN [54].
Dažnai paraleliai su ŠN einanti liga, kaip rašo gydytoja S. Bučytė, yra arterinė hipertenzija [5]. Iš esmės tai reiškia, kad dažnai su ŠN persipina kitos įvairios ligos, tad gali būti sunku nustatyti, ŠN yra pirminė ar antrinė liga ir kuri kurią sukėlė.
tariant, daugeliu atvejų ŠN neturi kokių nors labai specifiškų bruožų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad žmogus turi ŠN. Kaip antai dusulys, širdies permušimai gali pasirodyti sergant daugeliu ligų. Tad nieko stebėtino žinant, kad iš pirmų paciento apsilankymo pas gydytojus kartų įtarti ŠN gali būti sudėtinga. Skiriami ŠN požymiai ir ŠN simptomai. Simptomai yra ligos pasireiškimo forma, tuo tarpu požymiai – savybės, pagal kurias galima diferencijuoti ligą. Aptariant ŠN simptomus ir požymius, didelio prieštaringumo medicininėje literatūroje nepastebėta, daugelio medikų išskirti ŠN sergančių žmonių simptomai ir požymiai panašiai aprašyti.
R. Verseckaitė skiria kelias ŠN pasireiškusių simptomų ir požymių grupes: savitieji ŠN simptomai, ŠN požymiai ir širdies struktūriniai ar funkciniai pažeidimai. ŠN simptomai, anot jos, yra dusulys ramybės ar fizinio krūvio metu, nuovargis, kulkšnelių patinimas, ŠN požymiai – tachikardija, tachipnėja, drėgni karkalai plaučiuose, skystis pleuroje, padidėjęs spaudimas jungo venose, kepenų padidėjimas, periferinė edema, širdies struktūriniai ir funkciniai pažeidimai – kardiomegalija, trečiasis širdies tonas, širdies ūžesiai, echokardiografiniai pokyčiai, padidėjęs natriurezinio peptido (NP) kiekis kraujyje [54]. Tokius pat simptomus ir požymius išskiria Europos kardiologų asociacija [11].
Išskirtinesni būna sunkia ŠN forma sergančio paciento požymiai. P. Šerpytis su bendraautoriais apibūdina sunkios formos ŠN sergančio paciento organizmo požymius: lūpose cianozė, širdies veikla aritmiška, tachisistolija 114 k/min., AKS 90/60 mmHg, plaučiuose vezikulinis alsavimas, daug stazinių karkalų, kvėpavimas susilpnintas apatinėje plaučių dalyje, pilvo apimtis didelė – ascitas, periferinės edemos. EKG – ŠSD 112 k/min., prieširdžių virpėjimas, tachisistolija [47]. Jeigu pacientui nustatyti šie negalavimai, daugeliu atvejų galima įtarti ŠN sutrikimą.
Daugeliu atvejų negalima sakyti, kad sergant ŠN pasireiškia visi požymiai – R. Verseckaitės teigimu, paprastai būna vienas vyraujantis klinikinis požymis – dažnai tai anoreksija, dusulys, nuovargis, stiprus dusulys esant ramybės būsenos, silpnumas, šaltos galūnės, sąmonės sutrikimas [54]. D. Žaliaduonytės ir bendraautorių manymu, dažni vyraujantys ŠN požymiai būna dusulys ir kūno pabrinkimai dėl skysčių kaupimosi organizme [57].
Europos kardiologų asociacijos širdies nepakankamumo ekspertų grupė pateikia ŠN apraiškų klasifikacijos lentelę (žr, 2 priedą). Lentelėje vaizduojama, kaip turint ŠN pasireiškia vienas ar keli simptomai, rodantys vyraujantį požymį, pavyzdžiui, periferinė edema ar sąstovis gali pasirodyti per dusulį, nuovargį, anoreksiją, ir tai greičiausiai reikš, kad padidėjęs spaudimas jungo venose, yra plaučių edema, hepatomegalija, ascitas ir pan. [10]. V. Juknevičiaus, Ž. Petrulionienės, R. Mameniškienės požiūriu, dažnas ŠN turintis pacientas serga miego apnėja [19]. Vieną ar kelis vyraujančius požymius ŠN turi kaip ir daugelis kitų ligų, tad šiuo požiūriu sutrikimas nėra
specifinis.
Širdies nepakankamumas gali būti įvairaus pobūdžio ir įvairaus sunkumo. ŠN klasifikuojamas į tokias rūšis – ūminis (ŪŠN) ir lėtinis (LŠN), diastolinis ir sistolinis, taip pat širdies nepakankamumas gali būti įvairaus širdies struktūros pažeidimo.
Pirmiausia reikia aptarti ŪŠN ir LŠN. Medikai pastebi, kad problemiškas ne tik ŠN apibrėžimas, bet ir jo pobūdžio apibūdinimas: „Nėra nustatyti ribiniai širdies ar skilvelio disfunkcijos, tėkmės, spaudimo, dimensijų ar tūrio pokyčiai, kurie leistų patikimai diagnozuoti širdies nepakankamumą, taip pat LŠN ar ŪŠN“ [44]. Iš E. Brukienės ir bendraautorių galime teigti, kad ŪŠN nuo LŠN skiriasi savo požymių staigumu ir hospitalizavimo būtinybe [4]. ŪŠN iš esmės pavojingesnis nei LŠN, jam būdingi tie patys požymiai, kaip ir LŠN, tačiau lyginant su LŠN, jis turi ir kitą pusę – ŪŠN pasireiškia tik tam tikrą laikotarpį, tuo tarpu LŠN – daug ilgesnį laikotarpį ar visą gyvenimą [10]. LŠN pasireiškia kitaip nei ŪŠN: jam esant, nustatomos sutrikusios širdies funkcijos, ramybės ar fizinio krūvio metu, širdies funkcijos sutrikimo objektyvieji požymiai, atsakas į medikamentinį ŠN gydymą. Kai kuriais atvejais atskirti LŠN ir ŪŠN požymius gali būti sunku. Pasak J. Brazdžionytės, A. Maco, A. Mickevičienės, ŪŠN gali išsivystyti tiek pacientams, sergantiems širdies ligomis, tiek sveikiems žmonėms, todėl ŪŠN gali pasireikšti kaip pirminė širdies veiklos pasekmė (de novo) arba kaip paūmėjęs LŠN [3].
1.1.2. Širdies nepakankamumas (ŠN): klasifikacija
ŠN taip pat gali būti skirstomas pagal klinikinę eigą, pagal progresavimą ir pagal sunkumą (kaip pastebi medikai, esant lengvos formos ŠN, žymių kraujo ar elektrolitų sutrikimų greičiausiai nebus pastebėta, nors diueretikais, AKF inhibitoriais, ARB ar aldosterono antagonistais gydytiems pacientams neretai nustatoma anemija, hiponatremija, hiperkalemija, sutrikusi inkstų funkcija) [10].
Pagal klinikinę eigą ŠN klasifikuojamas:
1) Naujai atsiradęs ŠN -ūminė ar lėtinė pradžia; 2) Praeinantis;
3) ŠN -pasikartojantis ar atsitiktinis; 4) Lėtinis;
5) ŠN -persistuojantis, stabilus, paūmėjęs.
Pagal progresavimą ŠN klasifikuojamas atsižvelgiant į širdies raumens struktūrinį pažeidimą. Tai gali būti tokios stadijos:
požymių;
2) Yra struktūrinių širdies pokyčių be ŠN simptomų ar požymių; 3) ŠN simptomai ir požymiai, susiję su struktūriniais pokyčiais širdyje;
4) Struktūriniai širdies pokyčiai ir ryškūs ŠN simptomai ramybės metu, atsparūs įprastam gydymui vaistais.
ŠN klasifikacija pagal sunkumą, NŠA ( angl. NYHA) funkcinės klasės pasireiškimas fizinio aktyvumo metu:
1) Fizinis aktyvumas neribojamas. Įprastinis krūvis nesukelia nuovargio, širdies plakimų ar dusulio;
2) Fizinis aktyvumas sukelia nuovargį, širdies plakimus ir dusulį, tačiau ramybės metu simptomai išnyksta;
3) Mažesnis nei įprastas fizinis aktyvumas sukelia nuovargį, širdies plakimus ir dusulį, bet ramybės metu šie požymiai išnyksta;
4) Ramybės metu nuovargis, širdies plakimui, o bet koks fizinis užimtumas ženkliai pastiprina simptomus (žr. 3 priedą).
ŠN taip pat gali būti sistolinis ir diastolinis. Kaip nurodoma, diastoliniam širdies nepakankamumui būdinga gera 45-50 proc. kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija [10]. ŠN gali būti klasifikuojamas ir pagal struktūros pažeidimą (AKD/AŠA) ir su funkciniu pajėgumu susijusius simptomus [žr. 3 priedą]. Lentelėje pavaizduota ŠN įvairios stadijos. Jos skirstomos į A, B, C ir D. Tai stadijos, suskirstytos pagal ŠN sunkėjimo laipsnį. A stadijoje dar nenustatoma struktūrinių ar funkcinių pažeidimų, taip pat dar nėra ŠN simptomų ar požymių, tačiau asmuo šioje stadijoje turi didelę ŠN išsivystymo riziką, nors esančio ŠN dar nėra. Turinčiam A stadiją žmogui dar nėra taikomi specialūs apribojimai kaip kad fizinio krūvio mažinimas. B stadiją turintis žmogus jau pasižymi išsivysčiusia širdies liga, tačiau ŠN požymių ar simptomų dar neaptikta, nepaisant to, ir toliau sveiku norintis išlikti asmuo jau turi taikyti tam tikrus apribojimus, discipliną. C stadija – jau rimtas etapas, liudijantis atsiradus ŠN. Turint šios stadijos ŠN, fizinis aktyvumas ženkliai ribojamas ir, nors ramybės būsenoje simptomų nėra, bet koks didesnis fizinis aktyvumas daro įtaką žmogaus savijautai. D stadija pažangiausia su labai ryškiais simptomais net ir esant ramybės būsenoje [10, 16].
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebime, kad ŠN apibūdintinas kaip labai rimta diagnozė, galinti priartinti žmogaus mirtį arba būti jos pasekme. Medicininėje literatūroje ŠN skirstymą, požymius, pobūdį ir sunkumo laipsnį aptariantys medikai daugeliu atvejų tarpusavyje sutaria. Nors šiandien dar egzistuoja ŠN apibrėžimų, LŠN ir ŪŠN skyrimo problemiškumas, dėl vieno aišku – ŠN turi būti nuodugniai ištirtas ir gydomas labai atidžiai ir kruopščiai. Rūpestingas
ŠN turinčio paciento gydymas būtinas ir todėl, kad ŠN gali sukelti kitus sveikatos trikdžius, bei ligas. Žinoma, taip galima pasakyti apie daugelį sutrikimų ir ligų, tačiau LŠN ypatingos atidos vertas negalavimas, nes tai yra širdies liga ir turi tendenciją virsti ŪŠN, kas dažnu atveju gali tapti mirties priežastimi.
1.1.3. Širdies nepakankamumas: taikomi tyrimai ir gydymas medikamentais
ŠN sutrikimui nustatyti reikalingi įvairūs tyrimai ir gydymo metodai. Kiekvienam pacientui ŠN diagnozuojamas atlikus tyrimus. Išsiaiškinus sutrikimo pobūdį, priežastis, simptomus, taikomas medikamentinis ir nemedikamentinis gydymas. Gydymo pagrindas, be abejo, yra medikamentai, tačiau ir nemedikamentinis gydymas yra ypatingai svarbus.
ŠN diagnostika yra iš keleto etapų susidedantis procesas. Nustatyti ŠN reikalingi neinvaziniai, o neretai ir invaziniai tyrimai. Paprastai turintiems ŠN žmonėms nustatomi širdies struktūros ar funkcijos pakitimai jam esant ramybės būsenoje (kardiomegalija, trečiasis širdies tonas, širdies ūžesiai, pokyčiai echokardiogramoje, padidėjusi natriuretinio peptido koncentracija) [10].
ŠN nustatyti taikomų neinvazinių tyrimų gausu. Be abejonės, pirmiausia reikia padaryti tradiciškais vadinamus tyrimus – kraujo klinikinį tyrimą, šlapimo tyrimą, biocheminį kepenų ir inkstų rodiklių kraujyje tyrimą (glikemija, elektrolitai, kreatininas, kepenų funkcijos rodikliai). Jeigu ŠN vidutinio sunkumo, mažai tikėtini ryškūs kraujo ar elektrolitų sutrikimai, tačiau diuretikais, AKF inhibitoriais, AKB ar aldosterono antagonistais gydytiems pacientams nustatoma anemija, hiponatremija, hiperkalemija, sutrikusi inkstų funkcija [54].
ŠN nustatyti taip pat taikomi ir kiti tyrimai: širdies magnetinis rezonansas, kompiuterinė tomografija, radionuklidinė ventrikulografija, ėjimo mėginys, Holterio stebėsena, plaučių funkcijos tyrimai (reikšmingi dusulio diferencinei diagnostikai).
Kaip rašo R. Verseckaitė, kiekvienam asmeniui, kuriam įtariamas ŠN, būtina atlikti EKG tyrimą, kuris gali suteikti žinių apie ŠN atsiradimo priežastis, bei suteikti informaciją apie širdies anatomiją, vožtuvus. Sergantiems ŠN elektrokardiografiniai pokyčiai yra dažni. Jei EKG be pokyčių, širdies nepakankamumo sutrikimas iš esmės nenustatomas [54].
Kitas tyrimas, kurį, anot R. Verseckaitės, būtina atlikti yra krūtinės ląstos rentgenografija – tai ŠN nustatymui svarbiausias tyrimas. Jį atlikus galima įvardyti keletą sutrikimų: kardiomegaliją, veninę stazę plaučiuose, skystį pleuros ertmėje, galimą plaučių pažeidimą, infekciją.
svarbūs tik esant savitiems ŠN simptomams [54].
Tačiau čia, kaip ir kalbant apie kitų ligų diagnostiką, iškyla medicinoje jau tradiciniu tapęs klausimas – kiek patikimi neinvaziniai tyrimai, kokia jų reikšmė? A. Macas su bendraautoriais pritaria pozicijai, kad invaziniai tyrimai tikslesni nei neinvaziniai [30]. Jų manymu, esant poreikiui ir galimybei ir siekiant nustatyti ŠN visada geriau tirti invaziniu būdu. Neinvaziniai tyrimai atliekami greičiau, paprasčiau nei invaziniai, tačiau invaziniai tiksliau parodo galimą ligos diagnozę.
A. Kavoliūnienė su bendraautoriais plačiau aptaria pagrindinius ŠN sergantiems žmonėms reikalingus invazinius tyrimus – tai širdies ertmių kateterizavimas, vainikinių arterijų angiografija (atliekama, kai ŠN neaiškios kilmės, atsparus vaistams, įtariama išeminės kilmės KS disfunkcija ir kt. atvejais), endomiokardo biopsija [23].
Medicinos mokslų doktorantas A. Macas kalba apie ŪŠN gydymą taikant hemodinamikos tyrimus, kurie padeda ne tik atpažinti ligos procesą, eigą, sunkumo stadiją, bet ir leidžia kontroliuoti ligos eigą [30]. Hemodinamika, arba, kitaip tariant, kraujo tekėjimas širdies ir kraujagyslių sistemos organais, ypač pravarti, kai reikia įvertinti sunkiai sergančių pacientų būklę.
Žinoma, invaziniai tyrimai irgi pasižymi tam tikromis silpnybėmis. Po šiandieninės sveikatos sistemos reformos, ne kiekviena gydymo įstaiga mažesniuose miesteliuose turi visų ar ŠN nustatymui būtinų tyrimų galimybę, o ir ne kiekvienas pacientas turi galimybę juose dalyvauti. Todėl labai svarbu pabrėžti, kad visapusiškai neištyrus galimų ŠN požymių, egzistuoja paklaidos tikimybė: atlikus nepakankamai tyrimų ŠN turinčiam pacientui sutrikimas gali būti nenustatytas ir atvirkščiai – nenuodugniai atlikus tyrimus, ŠN gali būti diagnozuotas jo neturinčiam pacientui, arba tam, kuriam ŠN yra antrinė liga, nežinant tikrosios jos priežasties.
Širdies sutrikimo, kaip ir daugeliu klinikinių ligų, gydymo pagrindas yra medikamentai. Nors tai ir nėra vienintelis gydymo būdas. Didelė reikšmė suteikiama nemedikamentiniam gydymui ypač pacientų savirūpai, tačiau prieš kalbant apie ją reikėtų aptarti medikamentinį gydymą.
Pasireiškiant klinikiniams požymiams, pagrindiniai vaistai yra diuretikai. Jais siekiama sumažinti organizme esantį skysčių perteklių. Gydymo diuretikais tikslas yra silpninti simptomus (dusulį, pabrinkimus, fizinio krūvio netoleravimą ir pan.). Kadangi vienų diuretikų negalima vartoti ilgai, sumažėjus veninės stazės požymiams, rekomenduojama tęsti diuretikus kartu su angiotenziną konvertuojančiais fermento inhibitoriais (AKFI) arba angiotenzino receptorių blokatoriais (ARB) [54]. Pagrindinis diuretikų poveikis pasireiškia natrio ekskrecijos skatinimu [57]. Atsiradus atsparumui diuretikams, reikia atsižvelgti į konkretų atvejį ir taikyti tam būtinas priemones, pavyzdžiui, dietą su mažu natrio kiekiu. Kartais vartojami Beta adrenoblokatoriai, gerinantys skilvelio funkciją ir bendrą savijautą, sumažina hospitalizacijų dėl progresuojančio ŠN skaičių [54].
Diuretikai būna kilpiniai, tiazidai ir metolazonas. Gydant ŠN galioja jų kombinavimo taisyklės. Stipriausias yra kilpinių diuretikų poveikis, nes jie veikia ten, kur reabsorbuojama daug natrio – kylančios Henlės kilpos dalyje [57 ].
Ligos simptomus taip pat mažina inotropiniai medikamentai. Trumpalaikė inotropinė terapija naudinga esant rezistenciškoms edemoms ir hipotenzijai – hipoperfuzijai, mažam natrio kiekiui serume. Veiksmingos ir mažos dopamino dozės, nors gydymas šiuo preparatu turi būti taikomas tik neišvengtiniems atvejams, pasireiškus ypač sunkiems simptomams [22].
Į individualaus gydymo planą taip pat įeina AKF inhibitorių ir beta adrenoblokatorių dozių keitimo taisyklės atsižvelgiant ne tik į kraujospūdžio dydį ir širdies susitraukimų dažnio ribas, fizinio aktyvumo didinimo planą, apsilankymų pas savo šeimos gydytoją, kardiologą datas, bei paciento savirūpą, jei ŠN simptomai sustiprėtų. ŠN turintiems pacientams rekomenduojama skirti angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorius, jeigu pastarųjų pacientas netoleruoja, skirtini argiotenzino receptorių blokatoriai [11]. Beta adrenoblokatorius turėtų vartoti visi pacientai, kuriems nustatytas simptominis širdies nepakankamumas [25].
Aldosterono antagonistai skiriami kartu su kitais vaistais, įskaitant AKF inhibitorius. Aldosterono antagonistai mažina hospitalizacijų, dėl progresuojančio ŠN, skaičių ir didina išgyvenamumą.
Planuojant gydyti spironalaktonu reikia ištirti inkstų funkciją ir elektrolitų koncentraciją serume, po 4-8 savaičių spręsti dėl dozės didinimo. Digoksinas skiriamas esant sinusiniam ritmui ir simptominiam ŠN su KSIF ≤ 40 proc., gydymas digoksinu gali pagerinti paciento savijautą ir sumažinti hospitalizacijų skaičių dėl progresuojančio ŠN [54].
Kai kurie medikai atkreipia dėmesį į tai, kad, gydant ŠN, ne visada pacientui skiriami vaistai suderinami tarpusavyje: pavyzdžiui, vartojamus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (kurie sulaiko druską) vertėtų pakeisti paprastais nuskausminamaisiais medikamentais.
Nustatyti ŠN nėra sunku, nors pakankamai sudėtinga numatyti jo eigą. Labiausiai rekomenduotini invaziniai tyrimai, kurie pacientui iš esmės nėra pavojingi. ŠN progresavimui kelią užkirsti gali medikamentai, tačiau gydytojas juos turi skirti labai atidžiai ir kruopščiai kontroliuoti ligos eigą – medikamentai gali būti veiksmingi arba neveiksmingi, suderinami arba nederantys, sukelti komplikacijas arba būti tiesiog neveiksmingi. Neatmestina ir reakcijos nebuvimo į medikamentus galimybė. Todėl pacientų rūpybos kontekste slaugytojos turi ypač atidžiai stebėti pacientus, reaguoti į kiekvieną jiems atsiradusį simptomą ir labai rūpestingai bendradarbiauti su gytytojais informuojant juos, net ir apie pačius mažiausius pastebėtus paciento sveikatos pokyčius.
1.2. Pacientų savirūpa
1.2.1. Savirūpos apibrėžtis
Medikamentinis gydymas yra svarbus ir daugeliu atvejų neišvengtinas gydant ŠN, tačiau šiandien vis plačiau kalbama ir apie kitus gydymo bei sveikos gyvensenos metodus, kurie veikia tiek kaip ŠN gydymo būdai, tiek kaip ŠN profilaktika.
Nemedikamentinius ŠN gydymo ir profilaktikos metodus kitaip dar galima pavadinti pacientų savirūpa. Savirūpos sąvoka pačia paprasčiausia prasme aiškinama kaip žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi, taip ją aiškina R. Skirsptūnaitė ir A. Kavoliūnienė su bendraautoriais. Savirūpos apibrėžimas, pagal R. Skirpstūnaitę, apima kelis dalykus: reguliarų medikamentų vartojimą, tam tikrą mitybą, fizinį paciento aktyvumą ir pagalbos suteikimą, kai paūmėja simptomai. Anot R. Skirpstūnaitės ir bendraautorių, savirūpos tikslas yra tiesiog pagerinti gyvenimo kokybę: „Savirūpa yra veikla, kurios imasi pats pacientas, kad prižiūrėtų save ir prisidėtų prie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo. Ji apima reguliarų vaistų vartojimą, mitybą, fizinį aktyvumą, taip pat pagalbos išsikvietimą, kai paūmėja simptomai“ [40]. Savirūpa suprantama kaip „raktas“ į sveikatą, gerą dvasinę savijautą, darnius santykius su aplinkiniais ir atsakomybę už savo gyvenimą, jausmą, kad gali gyvenimą valdyti pats, būti jo šeimininku. Savirūpa yra situacija, kuomet sergantysis kartu tampa ir paties savęs slaugytoju. Pacientų savirūpos sričiai priskirtina jo šeima ir artimieji, pacientui taip pat padedantys keliauti savigydos keliu.
Kiek platesnį savirūpos supratimą pateikia Pasaulio sveikatos organizacija. Apibrėžime savirūpa aiškinama tiek kaip individo aktyvumas savo paties slaugos atžvilgiu, tiek kaip šeimos ir visuomenės ketinimas imtis iniciatyvos sveikatinimo ir švietimo klausimais. Savirūpa priklauso ne tik asmeninei paciento gyvenimo sričiai – tai turi rūpėti visai visuomenei, kuri nuolat turi būti šviečiama šia tema, tai bendro visuomenės išprusimo, kultūros dalis.
Įvairios savirūpos metodikos yra aprašytos Sveikatos priežiūros, veiklos ir tyrimų rekomendacijose [41]. N. Sneed‘as ir S. Paul‘is nurodo, kad savirūpa apima ne tik gebėjimą praktiškai pasirūpinti savimi (vaistų vartojimas, dieta, sportas), bet ir savišvietą – informacijos paiešką internete, knygų apie sveikatą ir mediciną skaitymą, kursų, savipagalbos grupių lankymą, kartais net religiją. Šie veiksniai apie savirūpą skatina kalbėti ne tik kaip apie paciento rūpinimąsi savimi, bet ir kaip apie viso jo gyvenimo būdo keitimą, kurio metu žmogus nuolat turi stebėti gyvybines savo funkcijas, priimti sąmoningus sprendimus, pasirinkti atitinkamą veiklą, laisvalaikį, domėtis alternatyviais pagalbos būdais: „Savirūpa yra daugiau nei gydytojo nurodymų laikymasis. Tai apima individualų mokymąsi tų dalykų, kurie išvardinti anksčiau“ [41].
saviaukla, ugdanti dvasingumą. Dvasia, išvertus iš graikų kalbos, reiškia gyvybę, vadinasi, dvasingas žmogus yra turintis daug vidinės gyvybės resursų, dvasinių išteklių, psichinės jėgos. Dvasingumą galima apibūdinti įvairiai: tai ir vidinis žmogaus sąmoningumas, intelektualumas, ir tikėjimas, religija, ir tam tikras požiūris į gyvenimą. Pasaulietine prasme apibūdinant dvasingumą, akcentuojama pastaroji samprata: dvasingumas suprantamas kaip tam tikra žmogaus pozicija įvairių klausimų atžvilgiu [50]. Tam tikra egzistencinė žmogaus pozicija, išreiškianti jo harmoniją su pasauliu, vidinę ramybę, tam tikras gyvenimo įvykių vertinimas gali būti labai reikšmingi įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms: jie lemia, kaip bus sutikta ir priimta liga, kiek stresinių faktorių ji sukels, kaip žmogus susitvarkys su stresine situacija, kiek pozityviai jis gebės vertinti savo ateitį, kiek turės noro sveikti ir užsiimti savirūpa ar ją nuvertins ir pasiduos „savaiminei ligos tėkmei“.
Žmogaus vidinis dvasingumas, saviaukla, sąmoningumas lemia jo gijimo sėkmę. „Bet jeigu dvasia siejama su gyvybe, tada reikia klausti, iš kur ta gyvybė kyla, kas yra jos šaltinis?“ – klausia S. Kanišauskas [19]. Fizinė ir psichinė sveikata labai dažnai tampa mūsų gyvybės šaltiniu. Savirūpa irgi yra savaiminis dvasinio augimo rezultatas: „Dvasingumas parodo, kaip žmogus vertina gyvenimo įvykius ir kitus žmones, kaip į juos reaguoja. Tai ir suteikia gyvenimui tikrąją prasmę, yra gyvenimo tikslas. Tokį dvasingumą daugelis žmonių turi ir juo vadovaujasi, nors to sąmoningai galbūt net nesuvokia. Viską, ką jiems reiškia gyvenimas, kuo jie patys turėtų būti, lemia tam tikrų išankstinių nuostatų rinkinys. Tokiems žmonėms dvasingumas arba požiūris į gyvenimą ir sudaro pagrindą, į kurį remiasi jų vertinimas, vertybės bei veiksmai. Visa tai nėra išreikšta formalių ar neformalių įsitikinimų sistema“ [50]. Gebėjimas pasirūpinti savimi priklauso nuo žmogaus dvasingumo ir sąmoningumo lygio.
Tačiau kartais savirūpa žmogui yra ne pasirinkimas, bet būtinybė ir išgyvenimo sąlyga, ypač kalbant apie senyvo amžiaus asmenis. Statistiniai rodikliai rodo, kad pacientų savirūpa yra labai svarbi. Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius. Statistiniai duomenys rodo didesnį žmonių sergamumą ir su juo susijusį saugų vaistų vartojimą. J. Antanavičienė atliko tyrimą apie dažniausiai patiriamas vyresniųjų žmonių problemas: tai, kaip pastebėjo ji, yra širdies ir kraujagyslių ligos bei kvėpavimo sistemos ligos, pacientai dėl įvairių problemų savarankiškai negali vartoti vaistų, dėl didelio vaistų skaičiaus jiems būna dažnesnis nepageidaujamas poveikis kaip pusiausvyros praradimas, širdies plakimas ir skausmas, bendras silpnumas, vidurių užkietėjimas [2]. Be to, atlikus tyrimą pastebėta, kad vyresnio amžiaus pacientai pajunta ypač nepageidaujamą gydymosi vaistais poveikį: dažnai jie užmiršta išgerti medikamentą, todėl jaučiasi pernelyg priklausomi nuo kitų asmenų, patiria polifarmaciją, nepageidaujamas medikamentinio poveikio reakcijas, kartais vyresnio amžiaus asmenys, ypač
sergantys senatvine demencija, apskritai atsisako vartoti vaistus [2]. Problema ir ta, kad senyvo amžiaus žmonės linkę gydytis medikamentų receptais, išgirstais iš bičiulių, pažįstamų ir kaimynų, o tai sudaro didelę pavojaus galimybę, be to, dažnai vyresnio amžiaus asmenys vaistus įsigyja turguje, piktnaudžiauja priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis.
J. Antanavičienė teigia, kad nebuvo net pusės apklaustų vyresnio amžiaus asmenų, kurie būtų patenkinti teikiama informacija apie vaistus, o pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo televizija ir internetas [2]. Tokiems asmenims būtinos savirūpos kompetencijos.
Savirūpos sąvoka labai plati, apimanti daugelį aspektų. Savirūpa rodo vidinį žmogaus išprusimą, aukštą sąmoningumą, drąsą, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą. Kartais savirūpa būna tiesiog išgyvenimo sąlyga, ypač kalbant apie rimtus medicininius susirgimus, sveikatos sutrikimus turinčius asmenis.
1.2.2. Pacientų turinčių širdies nepakankumą savirūpos aspektai
Pacientams turintiems ŠN savirūpos žinios ir įgūdžiai yra netgi daug svarbesni nei kitokiomis ligomis sergantiems pacientams, nes ŠN dažnai sąlygoja kitas ligas.
Nustatyta, kad ŠN turintys žmonės, apie tris kartus dažniau patiria depresiją nei bendroje populiacijoje: „Pateikiami duomenys, kad apie 15-20 proc. sergančiųjų išemine širdies liga lygiagrečiai diagnozuojamas ir depresijos sutrikimas, o dar didesniam jų skaičiui nustatomi atskiri depresijos simptomai, nesiekiantys depresijos diagnozei keliamų reikalavimų lygio. Naujausi duomenys liudija, kad jaunos moterys, susirgusios ūminiu miokardo infarktu, sudaro ypač didelės rizikos susirgti depresija grupę“ [28]. Depresija yra psichinio, o neretai ir dvasinio pobūdžio liga, nuo kurios išgyti būtinos atitinkamos taisyklės kaip, pavyzdžiui, disciplinuotumas ir griežtas dienotvarkės laikymasis.
Savirūpa, ŠN sergantiems pacientams, yra labai svarbi. ŠN turinčius pacientus būtina šviesti apie tai, kokius iššūkius jie gali patirti kelionėje su savo liga. Kartu savirūpa labai svarbi ir siekiant pasveikti nuo ŠN, sumažinti jo simptomus ar užkirsti kelią ŠN progresavimui: „Vis plačiau pripažįstama, kad pirminė ŠN profilaktika gydant A ir B stadijų ŠN yra realus, pasiekiamas ir išmatuojamas tikslas“ [1].
Kokia turėtų būti savirūpa ŠN sergantiems pacientams, kokios bendrosios jos rekomendacijos? Pasak K. Dickstein ir bendraautorių, ŠN gydymas turėtų būti tam tikra strategija, kurią galima vadinti individualiu gydymo planu: tai medikamentinės priemonės, nemedikamentinis gydymas, šiuolaikiniai intervencinio gydymo metodai, chirurginis gydymas ir sunkiais atvejais
reabilitacinio gydymo būtinybė [11]. A.Kavoliūnienė savo publikacijoje „2008 m. EKD ūminio ir lėtinio širdies nepakankamumo diagnostikos ir gydymo gairės“ teigia, kad jeigu stacionare ŠN sutrikimas paūmėjęs, būtinas paciento parengimas, pagrindinių savirūpos žinių suteikimas tiek pacientui, tiek jo artimiesiems, nes tai padeda geriau atlikti ambulatorinį gydymą [22].
R. Verseckaitė ŠN sergančių pacientų savirūpai reikalingas žinias ir įgūdžius skirsto į keletą grupių. Pirmoji grupė yra pacientų švietimas, antroji – sąmoningumas ir tam tikros žinios apie savo ligą, jos eigą, priežastis ir galimas pasekmes, trečioji – tinkamas pasirengimas vartoti medikamentus, žinios apie tam tikrus vaistus, savirūpos įgūdžiai gebant tinkamai ir laiku išgerti tabletę, ketvirtoji – stebėti savo rizikos veiksnius ir jų vengti, kartu tai ir valios ugdymo sritis. Rizikos veiksnių stebėjimo sritis, galima sakyti, yra svarbiausia paciento savigydos kelyje ir pareikalaujanti daugiausiai atsakomybės. Mitybos, bei fizinio krūvio rekomendacijos taip pat gali sudaryti dalį rizikos veiksnių stebėjimo srities. Yra sudarytos specialiosios mitybos rekomendacijos ŠN turintiems pacientams tai: natrio ribojimas, vengti gausaus skysčių vartojimo, vengti alkoholio vartojimo, vengti netinkamos mitybos. Lytinė savišvieta taip pat be galo svarbi, kai kalbame apie ŠN sutrikimą turinčius pacientus, nes ŠN stipriai įtakoja jų lytinį gyvenimą. Skiepai ir prognozės padeda stebėti ligos eigą ir apsisaugoti nuo gresiančių pavojų, o miego ir kvėpavimo sutrikimų valdymas, gydymo plano ir režimo laikymasis, psichosocialiniai aspektai padeda išlaikyti gerą psichinę savijautą, dvasinę pusiausvyrą [54].
Savirūpai labai svarbus pacientų išmanymas apie ŠN sutrikimą veikiančias mineralines medžiagas ir vitaminus. Padėti gydyti ŠN gali ne tik medikamentai: ištirta, kad ŠN gydo ir atitinkamas vitamino D kiekis: „Yra atlikta mokslinių tyrimų, rodančių vitamino D trūkumo sąsajas su hipertenzija, širdies nepakankamumu, kraujagyslių ligomis. Tyrimo duomenimis, esant labai mažam vitamino D kiekiui kraujyje kardiovaskulinių įvykių rizika buvo dvigubai didesnė, lyginant su turėjusiais didesnį šio vitamino kiekį asmenimis. Taip pat nustatytas nepriklausomas vitamino D stokos ryšys su kardiovaskulinių įvykių sąlygota mirtimi“ [43].
Taigi kiekvienas ŠN turintis pacientas turi būti informuotas apie tai, kad jo sutrikimą galima gydyti ir maisto papildais bei vitaminais, jam taip pat turi būti patariama, kaip jie vartojami. Apie tai kalbame neatsitiktinai, kadangi atlikti tyrimai liudija, kad paprastai žmonės, ypač senyvo amžiaus, savanoriškai prisiperka maisto papildų ir vitaminų, įsitikindami, kad jie pagerins jų sveikatos būklę, ir netinkamai juos dozuodami vartoja, o taip galima sau ne padėti, bet pakenkti [2]. Taigi kiekvieno ŠN gydančio mediko užduotis suteikti visą pilnutinę informaciją apie galimus alternatyvius gydymosi būdus ir jų derinimą su medicininiu ŠN gydymu. Taip galima užkirsti kelią pacientų piktnaudžiavimui neaiškiais gydymosi metodais.
sistemos funkcinės būklės gerinimas pastoviu fiziniu krūviu. Širdies ir kraujagyslių funkcinė būklė priklauso nuo kraujotakos gebėjimo aprūpinti organizmą deguonimi, atitinkantį jo poreikius, ypač fizinio krūvio metu. Tai objektyvus neinvazinis ŠN gydymo metodas. Apie palankų fizinio krūvio poveikį širdies ligas turintiems pacientams teigia R. Kubilius [27]. Sergant lėtiniu ŠN reikia nepamiršti, kad simptomai ir funkcinis pajėgumas yra glaudžiai susiję su hemodinamikos rodikliais.
D.Vasiliausko ir bendraautorių tvirtinimu, echokardiografinių rodiklių dinamika rodo palankų kompleksinės reabilitacijos priemonių poveikį sistolinei kairiojo širdies skilvelio funkcijai: išstūmimo frakcijai ir sienų judesio indeksui, taip pat kairiojo prieširdžio dydžio bei kairiojo skilvelio sienų regresijai [53]. R. Kubiliaus ir D.Vasiliausko teigimu, adekvačių reabilitacinių priemonių parinkimas efektyviai pagerina širdies ir kraujagyslių sistemos būklę – tai rodo krūvio trukmės bei pasisavinamo deguonies tūrio anaerobinio slenksčio metu rodikliai. Taigi didelį dėmesį reikėtų skirti ilgalaikėms fizinio krūvio treniravimo programoms [26]. D. Vasiliausko ir bendraautorių publikacijoje pateikiami fizinio krūvio sąryšio su širdies funkcijų pagerėjimu tyrimo rezultatai, kurie parodo, kad ilgalaikės fizinio krūvio treniruotės teigiamai veikia ŠN sergančių pacientų sveikatą [53].
Fizinės reabilitacijos efektas širdies ligomis sergantiems žmonėms yra akivaizdžiai įrodytas. Medicinos praktika jau yra patvirtinusi, kad ilgalaikės fizinės treniruotės gerina įvairias organizmo funkcijas: širdies ir kraujagyslių sistemos, plaučių, neurohormonų, endotelio funkcijų, skeleto raumenų. Fizinio krūvio treniruotės ypač teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, tai yra: gerėja kraujotaka didžiajame kraujo apytakos rate ir plaučių parenchiminėse kraujagyslėse, didėja maksimalus ir submaksimalus fizinis pajėgumas, mažėja anaerobinė medžiagų apykaita, didėja širdies išstumiamo kraujo tūris, mažėja sisteminis periferinis pasipriešinimas, bei mažėja spaudimas dešiniosiose širdies ertmėse. Be to, gerėja psichosocialiniai asmenų įgūdžiai, didėja pasitikėjimas savimi ir optimizmas, gebėjimas pozityviai vertinti tiek savo sutrikimą, tiek gyvenimo įvykius, o tai teigiamai veikia žmogaus sveikatos būklę [27].
Treniruočių poveikis širdies funkcijai priklauso nuo keleto veiksnių, vienas iš svarbiausių yra treniravimo trukmė, kadangi centrinės hemodinamikos pokyčiams pasiekti reikia santykinai ilgesnio treniravimosi laikotarpio. Ilgesnės treniruotės pacientams sergantiems ŠN naudingos, kadangi didina jų fizinį pajėgumą ir ilgina išgyvenamumą [29].
Anot R. Kubiliaus fizinės treniruotės ŠN turintį žmogų gali išgelbėti nuo daugelio pavojų. R. Kubiliaus manymu, ŠN turinčiam žmogui atliekant ilgalaikes fizines treniruotes taip pat retėja mirštamumo ir stacionarizavimo atvejų [27]. Ilgalaikių fizinio treniravimo programų efektyvumas ir saugumas sergant vidutiniu ir sunkiu lėtiniu ŠN įrodytas daugeliu klinikinių atsitiktinių imčių tyrimais [33]. R. Kubilius pastebi, kad kartais aukšti rezultatai pasiekiami fizinio aktyvumo
treniruotes derinant su kitais gydymo būdais, pavyzdžiui, su metabolinio antiangininio vaisto vartojimu: „Metabolinio antiangininio vaisto naudojimas yra racionalus būdas simptomams mažinti ir pagerinti širdies funkcijai. Be to, yra preliminarių įrodymų, kad trimetazidino ir fizinio krūvio derinys labiau nei vien tik fizinis krūvis gerina KS funkciją ir aerobinį pajėgumą, o kartu ir palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą“ [27].
Kardiologijos literatūroje pateikiama daug teigiamą fizinių treniruočių poveikį organizmui ir ypač žmogaus širdžiai iliustruojančios vaizdinės medžiagos (žr. 4 priedą). Deja, R. Kubilius pastebi, kad gydymo praktikoje nėra nusistovėjusios ilgalaikės širdies ligomis sergančių asmenų fizinės reabilitacijos, fizinio treniravimo programos, tačiau kartu pripažįstama, kad jos labai svarbios [26].
Kadangi medicinos praktikoje dar nėra nusistovėjusių bendrųjų rekomendacijų, kurios ŠN turintiems žmonėms galėtų pateikti bendrųjų rekomendacijų taisykles, reikėtų atsakyti į klausimą koks galėtų būti optimaliausias fizinis aktyvumas ŠN turintiems žmonėms. Remiantis Europos kardiologų draugijos ir Amerikos širdies asociacijos duomenimis, širdies ligas turintiems žmonėms rekomenduojamas toks fizinio aktyvumo taikymas: 30 min. vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas per dieną penkias dienas per savaitę, tai sumažina širdies ligų progresavimo riziką, fizinį aktyvumą reikia išlaikyti visada, net dirbant darbe, pavyzdžiui, kasdien nesinaudoti liftu, bet lipti laiptais, teigiamą poveikį sveikatai turi vidutinio ir didelio intensyvumo buitinis ir profesinis aktyvumas [27]. Vadinasi, norint tinkamai rūpintis savimi, užsiimti savirūpa, visai nebūtina papildomą laiko dalį skirti sportui – fizinį aktyvumą galima praktikuoti kasdienėse situacijose.
Pacientų savirūpa gali padėti pacientams sergantiems ŠN išvengti ligos progresavimo ir kontroliuoti ŠN eigą. Į savirūpos sritį įeina tiek fizinės, tiek psichinės, tiek dvasinės sveikatos palaikymo aspektai. Dar vienas aspektas, kurį svarbu paminėti pacientų savirūpos srityje, yra pacientų turimos žinios apie savo sutrikimą. Nuo to, kas žinoma, kaip suvokiama, vertinama, priklauso, kiek pacientas bus kompetentingas savimi pasirūpinti.
1.2.3. Dorothea Orem savirūpos modelis
Populiari slaugos teoretikė Dorothea Orem, gimusi 1923 m. Marylando valstijoje Baltimorėje, baigusi slaugos studijas Vašingtone, vėliau katalikų universitete studijavo slaugos pedagogiką ir tuo pačiu metu dirbo slaugytoja konsultante. Baigusi studijas universitete ir gavusi magistro laipsnį dirbo slaugos mokyklos direktore ir slaugos direktore Detroito ligoninėje.[20] Norėdama pagerinti slaugos kokybę sveikatos priežiūros įstaigose sukūrė savirūpos modelį. Dorothea E. Orem savirūpos modelis jau nuo 1959 m. buvo įtraukiamas į slaugos mokymo
programas. Ji teigė, kad žmogus turi poreikį rūpintis savimi ir tiek išmanyti savirūpą, kad išsaugotų savo sveikatą ir gyvybę, pasveiktų po ligos ar sužalojimo ir valdytų jų poveikį [31]. Orem modelis slaugą apibūdina kaip paramą žmonėms, maksimaliai skatinant savirūpą. Pasak D. Orem, slauga yra sveikatos sistemos paslauga, kadangi patys žmonės nėra tobulos būtybės.
Slauga apibūdinama ne tik kaip bendravimas ir įvairūs fiziniai veiksniai palaikantys individo gyvybę, bet ir kaip poreikių patenkinimas ir žmoniškųjų ryšių užmezgimas.
Savirūpa, tai sąmoningi suaugusio individo veiksmai sąlygoti siekiant išsaugoti sveikatą ir gerovę, bei ugdo savigarbos jausmą. Savirūpa yra elgesys, kuris atsiskleidžia per socialinę ir pažintinę veiklą, tokio elgesio išmokstama per tarpasmeninius ryšius, bendravimą, bei kultūrą [31]. Savirūpa, tai veikla, kuriai patenkinti turi reikšmės proto smalsumas, kitų asmenų nuorodos ir patirtis [20].
Individai nepripažįsta pasyvaus vaidmens, kai už juos viskas yra nuspręsta, jie nori būti aktyvūs, turėti sprendimo teisę ir įvertinti savo elgesį.
Žmogus ir aplinka sudaro logišką sistemą, kurioje vieno komponento pakitimas gali paveikti individo savirūpos sistemą [20]. Todėl labai svarbu žmogui sukurti tokią aplinką, kurioje jis galėtų padėti sau ir būtų nepriklausomas. Sąveika tarp paciento ir slaugytojo yra labai svarbi norint pasiekti gerų rezultatų.
Susirgus ar išsivysčius negaliai atsiranda sveikatos sutrikimų nulemtų poreikių, kuriuos patenkinti reikia elgesio permainų susijusių su savirūpos poreikiu.
Pasak D. Kalibatienės norint pasiekti modelio tikslus, būtina turėti pakankamai bendrųjų ir slaugos mokslo žinių apie žmogų kaip individą, kiekvieną savirūpos poreikį, žinių ir įgūdžių, padedančių nustatyti savirūpos stoką, būtinos pagalbos paskyrimą ir jos vykdymą, o pacientui atsiranda poreikis įgyti naujų žinių leidžiančių patenkinti savirūpos poreikius arba prireikus pakeisti aplinką. Slaugytojas planuoja ir įgyvendina mokymo planą [20].
Taigi pagrindinis šio modelio tikslas yra išvengti savirūpos deficito, o šiam tikslui pasiekti reikia įgyti atitinkamų žinių.
1.2.4. Pacientų turinčių širdies nepakankamumą žinių aspektai
Žinias apibrėžti galima įvairiai, pati paprasčiausia žinių apibrėžtis būtų tokia, kad žinios tai ką mes žinome. Jei žvelgtume platesniu rakursu, tai galime teigti, kad žinios tai – duomenys, faktai, informacija, kurie mums žinomi ir kuriuos galime perduoti kitiems įvairiomis formomis ar žmogaus
žinojimo visuma, besiremianti žmogaus mąstymu ir asmenine patirtimi. Žinios yra neapčiuopiamos, sunkiai išmatuojamos, jos nurodo ką žinome ir suprantame.
Sveikata labai priklauso nuo žmogaus ir jo noro būti sveikam, tačiau žinių apie save, savo sveikatą, jos išsaugojimą ir išlaikymą trūkumas dažnai kelia tiek fizinių, tiek psichologinių, tiek materialinių problemų. Taigi kaip tas žinias įgyti, kur jų ieškoti? Dažnas asmuo susidūręs su liga bando ieškoti informacijos apie ją pasitelkiant įvairius būdus, tačiau ne visi būdai yra teisingi ir atspindi tikrąją tiesą. Žmogus iš prigimties yra žingeidus ir nori žinoti visas smulkmenas susijusias su jo sveikata ir ne visada pasirenka tinkamus kelius šiai tiesai atrasti. Šiame, kiekvieną dieną, vis tobulėjančiame pasaulyje informacijos galima surasti daugumoje šaltinių, tokiuose kaip laikraščiai, nerecenzuoti žurnalai, internetinė erdvė, televizijos laidos, panašaus likimo asmenų patirtis, bet dažnu atveju, tai nėra patys tinkamiausi būdai įgyti tinkamas žinias. Tinkamas žinias ir mokymą asmuo turėtų įgyti medicinos įstaigoje pas specialistus, gydytojus, slaugytojus, kurie suteiks individualias tinkamas konkrečiam atvejui žinias. Tačiau, kad žinios pacientui įsitvirtintų ir jis vadovautųsi pateiktais pamokymais ir patarimais reikalingas jo pasitikėjimas medikais kaip specialistais, sąmoningumas, noras padėti sau, bei suprantamas informacijos pateikimas. Jei pacientas nepasitiki medikais ar jam nebuvo atsakyta į visus rūpimus klausimus, dėl laiko stokos ar kitų priežasčių, jis ieškos informacijos nepatikimuose šaltiniuose. Asmuo pasinaudojęs nepatikima informacija gali labai pabloginti jau esamą situaciją ir dar labiau sutrikdyti savo sveikatos būklę. Taigi, kad pacientui nereikėtų ieškoti informacijos nepatikimuose šaltiniuose, visi medikai turi būti empatiški, geranoriški, padėti pacientui suprasti esamą padėtį, suteikti jam kuo išsamesnes žinias apie ligą ir visus galimus problemos sprendimo būdus. Tuom siekiant pakeisti paciento požiūrį ir elgesį, reikalingą palaikyti ar pagerinti paciento sveikatos būklę.
R. Skirpstūnaitė ištyrė pacientų sergančių ŠN žinias ir pateikia duomenis, kuriuose teigiama, kad pacientų turimos žinios apie ŠN nėra pakankamos. Autorė teigia, kad žinių išliekamumas juos mokant nėra pakankamas [40]. R. Skirpstūnaitė su bendraautoriais teigia, kad mokymo poveikis po mokymo praėjus 1 mėn. turėjo patikimai teigiamą įtaką pacientų žinioms apie pagrindines širdies nepakankamumo priežastis, druskos ribojimą, svėrimosi svarbą ir dažnį, kojų tinimą, fizinį aktyvumą, ir žinojimui, ką daryti, jei troškina ir padidėja svoris [40].
Kalbant apie pacientus sergančius širdies nepakankamumu labai svarbi yra prevencija, kadangi hospitalizavimas pagal šį susirgimą yra viena iš pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų dalių, kuri sunaudoja didelę dalį sveikatos priežiūros biudžeto.
Kai kurie pacientai nežino, kad jie serga lėtiniu širdies nepakankamumu kol dėl paūmėjusių simptomų nepatenka į stacionarinę įstaigą. Žinių perteikimas priklauso nuo to kur buvo diagnozuotas ŠN pirmą kartą, jei tai įvyko pakliuvus ūmios būklės į stacionarą reikia mokymą
atidėti iki tol, kol stabilizuosis paciento būklė ir jis bus psichologiškai pasiruošęs priimti informaciją, priešingu atveju mokymas bus bevertis. Pacientams susirgusiems ŠN dažnu atveju pasireiškia psichologiniai sutrikimai, todėl svarbu perteikiant žinias gretutinai teikti ir psichologinę paramą. Labai svarbu, kad pacientas atpažinęs simptomų paūmėjimą žinotų ką reikia daryti ir kokių priemonių imtis, kad išvengti ūmių būklių, bei hospitalizacijos dėl šio susirgimo. Svarbu pacientams paaiškinti ne tik apie esamą paciento sveikatos būklę, bet ir apie vartotinus vaistus, jų poveikį, dozavimo galimybes, šalutinį jų poveikį organizmui.
Širdies nepakankamumas yra dažna senyvo amžiaus liga, tačiau tokio amžiaus pacientams dažniausiai yra aibė gretutinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas, hipertenzija, obstrukcinė plaučių liga, osteoartritas, akių sutrikimai, lėtinės inkstų ligos, demencija ir kitos senatvinės ligos, dėl kurių gali atsirasti funkciniai ar pažintiniai sutrikimai. Esant šiems sutrikimams medikai susiduria su žinių perteikimo problemomis, nes pacientas gali nesuprasti ir neįsisavinti jam teikiamos informacijos, tuomet svarbu į gydymą įtraukti paciento aplinkos žmones, tai yra šeimos narius. Šeimos narius įtraukti į žinių ir mokymo procesą taip pat svarbu ir dėl to, kad dažnas senyvo amžiaus pacientas patiria atminties sutrikimus dėl to žinių išliekamumas dažnai yra trumpalaikis.
Mokant pacientus labai svarbu turėti pakankamai žinių, kad suprasti visas mokymosi kliūtis ir jas įveikti kartu su pacientu.
Tenka apgailestauti, kad šiandien Lietuvoje ŠN turinčių pacientų žinios apie savo sutrikimą ir jo kontrolės galimybės dar nėra pakankamos. Tačiau galime tikėtis, kad ateityje situacija sparčiai pasikeis geresne linkme – atliekami tyrimai šioje srityje rodo, kad medicinos personalas prisiima atsakomybę už savirūpos, bei žinių įgūdžių suteikimą pacientams.
Nepaisant medicinos pažangos ir farmakoterapijos naujovių, ŠN lemia blogesnę gyvenimo kokybę, ankstyvą mirštamumą, dažnesnę hospitalizaciją ir didelę finansinę naštą valstybei. Progresuojant ŠN, pacientai turi prisitaikyti prie naujai atsiradusių sveikatos pasikeitimų. Todėl svarbus pacientų mokymas, kuris susijęs su gydymo režimo laikymusi ir pacientų savirūpa.
1.3. Bendruomenės slaugytojo ir paciento bendradarbiavimas
1.3.1. Bendruomenės slaugytojas sveikimo proceso koordinatorius
Slaugos vaidmuo medicinos praktikoje yra ypatingas. Ypač šiandien, moderniaisiais laikais, slaugytojas, iki tol buvęs „gydytojo pagalbininku“ ar „komandos darbuotoju“ užima
pagrindinį vaidmenį paciento globos, rūpybos, savižinos apie savo ligą, galiausiai jo palaikymo ir psichologinio bendradarbiavimo, savo ligos akivaizdoje, procese.
1988 m. Vienos konferencijoje buvo paminėta, kad slaugytojai turi plėtoti naujų paslaugų teikimą, kurios būtų orientuotos ne tik į pacientų gydymą, bet ir į sveikatos stiprinimą. Slaugos tikslas – dirbti su visais asmenimis, bei jų šeimos nariais siekiant pagerinti sveikatą ir gerovę, sumažinti sveikatą žalojančius faktorius, sustiprinti savipriežiūrą, bei ugdyti savirūpos įgūdžius [6] Iki tol vyravęs biomedicininis sveikatos modelis, kuris orientuotas tik į paciento ligos gydymą, nukreiptas į holistinį sveikatos modelį, kurio pagrindinis tikslas fizinių, socialinių ir psichologinių poreikių užtikrinimas. Paciento sveikatos problemos, remiantis holistiniu požiūriu, sprendžiamos atsižvelgiant į fizinius, socialinius bei psichologinius aspektus.
Slauga reikšminga ne tik paciento gydyme, savirūpoje – ji turi labai svarbią reikšmę visoje visuomenėje, nes padeda patenkinti bendruosius individo, šeimos, bendruomenės poreikius. Slaugytojas – ypatingas kiekvieno paciento pagalbininkas, nes tai yra ne tik žmogus, kuris atneša medikamentą ar padeda pasinaudoti reikiama procedūra, tai kartu ir asmuo, kuris, žiūrint iš egzistencinės perspektyvos, sergančiajam padeda atrasti egzistencinį atspirties tašką, palaiko jo viltį, bendrauja su pacientu, būna kartu pačiose sunkiausiose situacijose. Slaugytojas daug kuo panašus į socialinį darbuotoją, kuriam labai svarbios asmeninės savybės, tokios kaip jautrumas kitam, atjauta, empatija, – be jų net ir pačios aukščiausios kvalifikacijos slaugytojas negalėtų įvykdyti esminių savo uždavinių, būti prie paciento, palaikyti jį, jam padėti.
Mokslininkai šiandien aptaria naujai atsiradusį reiškinį – bendruomenės slaugą, o tai labai svarbu kalbant apie ŠN turinčių pacientų slaugymą, nes paprastai sergantieji su savo liga gyvena bendruomenėje (o hospitalizuojami būna tik ypatingais atvejais). Anot J. Šakinienės „Lietuvoje iki šiol buvo teikiamos daugiau individualios sveikatos priežiūros paslaugos, menkai atsižvelgiant į individo šeimos, darbo, gamtinės aplinkos bei kitus veiksnius. Dabar priimta kalbėti apie bendruomenės slaugą, kuri reiškia platų požiūrį į žmogaus sveikatą, kai prižiūrimas ne tik individas, bet ir jį supanti aplinka. Bendruomenės slauga atliekama pacientų namuose arba artimiausiose sveikatos priežiūros įstaigose“ [45]. Bendruomenė yra visa paciento aplinka, kurioje atskiros dalys turi savo poveikį paciento ligai. Paprastai slaugytojas su pacientu sąveikauja ne tik asmeniniame tarpusavio ryšyje, bet visame bendruomenės kontekste, per bendruomenės priimamus sprendimus.
N. Stanislovienė (2010), J. Šakinienė (2013) slaugos procesą supranta kaip sistemingą problemų sprendimą, siekiant patenkinti įvairiausius su sveikatos problemomis susijusius asmens, šeimos, bendruomenės, visuomenės poreikius. N. Stanislovienė (2010) pritaria požiūriui, kad šiuolaikinės technikos tobulėjimas, moderniosios idėjos medicinos ir slaugos praktikoje, kuriose didelė reikšmė teikiama paties paciento savirūpai, o ne išgertam medikamentui, atneša pokyčius ir į
slaugos sritį: „Esminiai visuomenės ir asmens sveikatos pokyčiai tiesiogiai veikia ir slaugos permainas. Slaugos praktikos veikla orientuojama ne tik į pacientų fizinės, psichinės ir socialinės gerovės garantavimą, bet ir į visuomenės mokymą ir sveikos gyvensenos formavimą“ [42]. Dėl šių priežasčių labai svarbiais tampa slaugytojo kvalifikacija ir aukštasis išsilavinimas, slaugos praktika vis dažniau grindžiama mokslu, ir tai laiduoja slaugos praktinės veiklos kokybę ir veiksmingumą. Slaugos mokslo įsitvirtinimas lemia kokybinę požiūrio į slaugytoją kaitą. Slaugytojai turi būti išsimokslinę, kad galėtų įnešti unikalų ir išskirtinį indėlį į sveikatos priežiūrą ir gebėtų dirbti kaip lygiaverčiai partneriai sveikatos priežiūros komandoje“ [48]. Akivaizdu, kad slaugytojas šiandien tampa lygiaverčiu medikų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų dalimi, sveikimo proceso koordinatoriumi, todėl jam tenka žymiai daugiau asmeninės atsakomybės nei tada, kuomet tereikėjo tik „prižiūrėti“, kaip pacientas vykdo kitų specialistų nurodymus.
Panašiai kaip N. Stanislovienė teigia ir J. Šakinienė (2013): „Sveikatos priežiūros politiką organizacijose sąlygoja besikeičiantys vartotojų (pacientų) lūkesčiai, darbuotojai, t.y. kintantis slaugytojų, gydytojų vaidmuo, jiems suteikiama vis daugiau ir svarbesnių funkcijų, bei faktoriai, susiję su sveikatos priežiūros organizacijomis ir jų aplinka. Sveikatos sistemoje vis labiau išryškėja kitų ne medicinos specialistų įtaka: tiek socialinių darbuotojų, tiek psichologų, tiek vadybininkų, tiek medicinos technikos specialistų ir kt. Jų funkcijos nuolat keičiasi, priklausomai nuo pertvarkai keliamų uždavinių“ [45]. Su ŠN sutrikimą turinčiais pacientais dirbantis slaugytojas turi tarpininkauti labai kompleksinėje sistemoje – derinti pagalbos pacientams teikimą medikamentinio, invazinio ir neinvazinio gydymo, tyrimų metu, prieš operaciją ir po jos, tinkamai palydėti pacientą į namus primindamas svarbiausius jam žinotinus dalykus ir būtinus įgūdžius.
Apie tai, kad šiandieninis slaugytojas turi didelį vaidmenį bendruomenėje, visuomenėje rašo ir N. Galdikienė (2011). Jos teigimu, slauga yra labai dinamiška profesija, nuolat prisitaikanti prie besikeičiančių visuomenės poreikių. Dar aktualiau, kaip pastebi medikė, tai būna kalbant apie lėtines ligas. Lėtinė liga gydoma ilgą laiką, neretu atveju ir visą gyvenimą, todėl tokiame kontekste netinka kalbėti vien apie institucinę slaugą. Kadangi slaugos tikslas – tarnauti visuomenei, kartu su kintančia visuomene, kinta ir slaugos praktika: „Reformuojama sveikatos priežiūros sistema labai veikia slaugą. Pokyčius slaugoje sukelia ne vien išorinės sąlygos. Daugelis iš jų atsirado dėl to, kad patys slaugos specialistai ieškojo naujovių siekdami tobulinti praktiką ir pagerinti slaugos specialistų rengimą. Profesinė patirtis rodo, kad slaugytojų patirtis, nukreipta į pagalbą gydytojui ir jo nurodymų vykdymą, neatitinka pacientų poreikių“ [12].
Bendruomenės slauga slaugytoją išveda iš „ligoninės darbuotojo“ vaidmens ir padeda jam save identifikuoti kaip bendruomenės, visuomenės centrą, teikiant sveikatos priežiūros, rūpybos, slaugos paslaugas. Be slaugytojo bendruomenė negalėtų eiti nei gijimo, nei sveikatinimosi keliu.
