KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Natalijos Skorobogatovos
„Kengūros“ metodo reikšmė neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms ir
sveikimo laikotarpiui
Magistro darbas
Darbo vadovas Doc. dr. E. Markūnienė
TURINYS
SANTRUMPOS ... 6
TERMINŲ RODYKLĖ... 6
ĮVADAS ... 7
TYRIMO TIKSLAS IR UŽ DAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Kūdikio ir motinos ryšio svarba ... 10
1.1.1 Prieraišumo kilmė ir svarba. Kontakto su kūdikiu per kūno sąlytį reikšmė... 10
1.1.2 Artimumo reikšmė kūdikiui ir motinai... 12
1.1.3 Prieraišumo svarba vaiko socialiniam elgesiui... 15
1.2 Humanistinė neonatologija... 15
1.2.1 Humanistinis požiūris į sergančio naujagimio slaugą ir gydymą ... 17
1.3 Koks naujagimis laikomas neišnešiotu... 22
1.3.1 Neišnešioti naujagimiai ir juos supanti aplinka... 24
1.3.2 Neišnešioti naujagimiai ir „Kengūros“ priežiūros metodas ... 25
1.3.3 Slaugytojos vaidmuo taikant “Kengūros“ priežiūros metodą... 28
2 TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS... 29
2.1 Tyrimo vieta ... 29
2.2 Tiriamųjų parinkimas ... 29
2.3 Tyrimo metodai ... 30
2.4 Tyrimo metodika ... 32
3 TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 33
3.1 Tiriamųjų apibudinimas... 33
3.2 Socialinių – demografinių duomenų analizė ... 33
3.2.1 Naujagimių mamų amžiaus rodiklių pasiskirstymas... 33
3.2.2 Naujagimių mamų išsimokslinimo rodiklių pasiskirstymas... 34
3.2.3 Mamų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą ... 35
3.2.4 Kelintas vaikas šis naujagimis yra šeimoje ... 36
3.2.5 Naujagimių pasiskirstymas pagal gestacinį amžių ... 37
3.2.6 Naujagimių amžius nuo gimimo (paromis)... 37
3.3 Duomenis apie „Kengūros“ priežiūros metodo taikymo eigą ... 37
3.3.1 Kada pradėtas taikyti „Kengūros“ metodas... 37
3.3.2 Kas paskatino naujagimio mamą pradėti taikyti „Kengūros“ metodą... 38
3.3.4 Kiek kartų per parą buvo taikomas „Kengūros“ priežiūros metodas ... 39
3.3.5 Kontakto oda prie odos trukme, taikant „Kengūros“ priežiūros metodą... 40
3.4 „Kengūros“ priežiūros metodo poveikis naujagimių organizmo gyvybinėms funkcijoms40 3.4.1 Naujagimių kvėpavimo dažnio pasikeitimas... 41
3.4.2 Naujagimių širdies susitraukimo daž nio pasikeitimas... 42
3.4.3 Ar naujagimiams buvo taikoma deguonies terapija ir kokiu būdu... 43
3.4.4 Naujagimių kraujo prisotinimo deguonimi pasikeitimas ... 44
3.5 Naujagimio sveikimo laikotarpio apibudinimas... 45
3.5.1 Naujagimio maitinimas ir skrandžio funkcija ... 46
3.5.2 Maitinimo būdo pasikeitimas ... 47
3.5.3 Naujagimio svorio augimo apibūdinimas... 48
3.5.4 Laikas perėjimo į gilaus miego fazę... 49
3.5.6 Hospitalizacijos trukmė ... 50
3.6 Rezultatų aptarimas ... 52
4 IŠVADOS... 57
5 „KENGŪROS“ PRIEŽIŪROS METODO TAIKYMO PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 58 LITERATŪROS SĄRAŠAS... 60
PRIEDAI ... 66
ANKETA TIRIAMŲJŲ GRUPEI... 66
Skorobogatova N. „Kengūros“ metodo reikšmė neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms ir sveikimo laikotarpiui“, magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas Doc. Dr. E. Morkūnienė; Kauno medicinos universitetas, slaugos fakultetas, slaugos ir rūpybos katedra – Kaunas, 2009 – 63p.
SANTRAUKA
Raktažodžiai: „Kengūros“ priežiūros metodas, oda-oda kontaktas, neišnešiotas naujagimis.
Darbo tikslas: Nustatyti „Kengūros“ metodo reikšmę neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms ir sveikimo laikotarpiui.
Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio kvėpavimo funkcijai. 2. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio širdies darbui. 3.Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio kraujo prisotinimui deguonimi. 4. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio sveikimo trukmei.
Tyrimo metodika:
Tyrimo objektas neišnešioti naujagimiai gulintis Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos bei Naujagimių ligų skyriuose.Tyrimo metodai: anketų pildymas, gyvybinių funkcijų stebėjimas monitoriaus „Solar 8000m“pagalba, slaugos istorijų analizė.Statistinė duomenų analizė buvo atliekama su SPSS 13,0 statistinių paketu.
Tyrimo rezultatai ir išvados: „Kengūros“ priežiūros metodas : 1. Pagerina neišnešioto naujagimio kvėpavimo sistemos veiklą, pagerina kvėpavimo funkcijos stabilumą, mažina naujagimio kvėpavimo dažnį vidutiniškai 7,027±5,576 kartais per minutė, skatina spartesnį kvėpavimo sistemos brendimą; 2. Didina neišnešioto naujagimio kraujo prisotinimą deguonimi vidutiniškai 2,65 procentais ir tai leidž ia jam atsisakyti papildomo gydymo deguonimi; 3. Maž ina neišnešioto naujagimio patiriamą gydymo ir priežiūros metu patiriamą stresą ir suteikia ramybę, kas sąlygoja širdies susitraukimų dažnio mažėjimą vidutiniškai 8,446±5,433 dūžiais per minutė; 4. „Kengūros“ priežiūros metodo taikymas palengvina naujagimio skrandžio turinio evakuaciją taip sumažinamas atpylinėjimų dažnis bei aspiracijos pavojus. Įtakoja spartesnį neišnešiotų naujagimių svorio augimą vidutiniškai 24,73±0,905 g/parai bei pagerina naujagimio ramų ir organizuotą miegą, nes pagreitina perėjimą į gilaus miego fazę. Gerina naujagimio bendrą sveikatos būklę ir sutrumpina jo hospitalizacijos laiką. Nustatytas statistikai reikšmingas ryšis tarp naujagimių hospitalizacijos trukmės ir laiko, kada pradėtas taikyti „Kengūros“ priežiūros metodas (r=0,680 p=0,000).
Skorobogatova N. "Kangaroo" method importance for premature baby's vital funtions and recovery time", master's final work/ Scientific supervisor Assoc.prof. E. Markūnienė, MD, PhD; Kaunas University of Medicine, Nursing faculty, Nursing and Care Department - Kaunas, 2009 - 70p.
SUMMARY
Keywords: "Kangaroo" care method, skin-to-skin contact, premature neonate.
The aim of the study: to investigate "Kangaroo" method's importance for premature neonate vital functions and recovery time.
Objectives of the study:
1. To investigate the influence of "Kangaroo" care method to premature neonate's respiratory function.
2. To investigate the influence of "Kangaroo" care method to premature neonate's action of the heart.
3. To investigate the influence of "Kangaroo" care method to premature neonate's blood oxygenation.
4. To investigate the influence of "Kangaroo" care method to premature neonate's recovery time. Methodology: Object of the research - premature neonate who are in the departments of Neonates Intensive Care and Neonates Diseases. Methods of the study: observation of the vital functions with the help of monitor "Solar 80000m", and complete results to the form of observation, analysis of the nursing histories. Statistical analysis of the records was made with SPSS 13,0 statistical package. Results and conclusions: "Kangaroo" care method: 1. Improved premature neonate's action of the respiratory system, improved stability of the respiratory function, decreased neonate's respiratory frequency by 7,027+-5,576 times per minute, stimulated faster maturation of respiratory system; 2. Increased premature neonate's blood oxygenation by 2,65 %. This allowed to reduce oxygen treatment time; 3. Decreased stress that premature neonate experiences during treatment and nursing time and thus decreased heart rate by 8,446+-5,433 beats per minute; 4. "Kangaroo" care method improved evacuation of neonate's stomach content, decreased regurgitation from stomach and aspiration risk. This improved weight gain of neonate's by 24,73+-0,905 g/day. Improved organized sleep of neonate - especially pass to deep sleep phase. Improved general state of health and shortens his/her hospitalization time due to "Kangaroo" care method (r=0.680 p=0.000).
SANTRUMPOS
proc. – procentai m. – metai
PSO – pasaulinė sveikatos organizacija a. - amžius
d. – dienos g – gramai
AKS – arterinis kraujo spaudimas
NRITS – naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
TERMINŲ RODYKLĖ
Neišnešiotas naujagimis – naujagimis, kuris gimė anksčiau nei 37 nėštumo savaitę
„Kengūros“ metodas, „oda prie odos“ metodas – neaprengto naujagimio priglaudimas prie nuogos motinos ar tėvo krūtinės
Gestacinis amžius – skaičiuojamas nuo pirmos paskutinių menstruacijų dienos iki vaiko gimimo dienos (lotyniškai gestatio – nėštumas)
- Neišnešiotas naujagimis – iki 36 + 6 d. savaičių nėštumo - Išnešiotas naujagimis – 37 – 41 + 6 d. savaičių nėštumo - Pernešiotas naujagimis - > 42 savaičių nėštumo
Surfaktantas – biologiškai aktyvi medžiaga, apklojanti alveoles iš vidaus
Apnėja – ilgesnė kaip 10 sekundžių kvėpavimo pauzė su retėjančia širdies veikla Bradikardija – širdies susitraukimų dažnio retėjimas
ĮVADAS
Dėka neonatologijos mokslo tobulėjimo pasiektas mažėjantis perinatalinis sergamumas ir mirtingumas. Tai įtakojo XX a. technologijų raida. Perinatalinis mirtingumas mažėjo 1955-1984 metais, atsiradus moderniems dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatams, surfaktantui ir kt. Nuo 1985m., nors atsirado naujesnių technologijų ir vaistų, be to, padaugėjo gydymui skiriamų lėšų, perinatalinis mirtingumas nemažėjo. Tuomet neonatologai pradėjo domėtis humanistinėmis – holistinėmis gydymo teorijomis ir jų taikymu [39]. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sveiki naujagimiai vis dažniau maitinami krūtimi, gimdymo namuose motinoms leista būti kartu su savo kūdikiais. Dauguma neonatologų ėmė propaguoti sergančių ir neišnešiotų naujagimių maitinimą motinos pienu, o ne jo pakaitalais. Sumažėjo indikacijų tuo metu paplitusiam parenteriniam maitinimui. Pastebėta glaudaus vaiko ir motinos kontakto - „Kengūros“ metodo reikšme. Motinos vaidmuo tampa svarbus sergančio naujagimio išgijimui [25]. Šios vertybinės tradicijos visuomet koreguojamos rinkos ekonomikos dėsnių. Firmos, gaminančios motinos pieno pakaitalus, nenoriai už leidž ia savo pozicijas. Ligoninės irgi neskuba keisti savo darbo organizavimo. Motinos įtraukimas į sergančio ar neišnešioto naujagimio gydymą ir slaugymą keičia jų priežiūros kokybę, humanizuoja neonatologiją [14,38,39].
Humanistinė neonatologija – tai į šeimą orientuota sveikatos priežiūros sistema. Naujagimiui būtinos tokios sąlygos, kokias sukūrė pati gamta. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad biologinę ir psichologinę vaiko sveikatą lemia motinos ir vaiko kontaktas ne tik pirmomis gyvenimo valandomis bei dienomis, bet ir per 1-ą - 2-ą mėnesį [14]. Po gimdymo naujagimį atskirus nuo motinos, išlieka biologinis ir psichologinis judviejų ryšys. Kuo glaudesnis motinos ir vaiko kontaktas pirmaisiais dviems gyvenimo mėnesiais, kuo ilgiau kūdikis gauna motinos pieno, jaučia jos odą, tuo stipresnė formuojasi jo imunobiologinė sistema. Tuomet kūdikiui mažiau reikia donorinio pieno, retesnis jo kontaktas su nuolat besikeičiančių medicinos personalu [39].
Sergančiam kūdikiui reikalingas ne vienkartinis kasdienis pasimatymas su motina, o nuolatinis jos buvimas šalia. Taigi antras svarbiausias asmuo ligoninėje yra motina [40]. Jai turėtų būti sudarytos sąlygos visą parą būti kartu su sergančiu ar neišnešiotu naujagimiu. Humanistinė neonatologija remiasi koncepcija, kad toks kontaktas ne tik pageidaujamas, bet gyvybiškai svarbus kūdikiui. Motina ir vaikas yra neatskiriami [39,43].
Temos naujumas ir aktualumas: Neonatologijos mokslas Lietuvoje yra labai jaunas. Mokslinių straipsnių, publikacijų bei atliktų mokslinių tyrimo darbų apie „Kengūros“ priežiūros
metodo teigiamą poveikį neišnešiotų naujagimių gyvybinėms funkcijoms, beveik nėra. Todėl reikia daugiau mokslinių darbų, kurie ištirtų šio metodo įtaką naujagimių sveikatai. Tai padėtu šį metodą plačiau taikyti klinikinėje praktikoje ir labiau humanizuoti neišnešiotų naujagimių gydymą bei priežiūrą.
Hipotezė: Taikant „Kengūros“ metodą neišnešiotam naujagimiui, gerėja jo kvėpavimo funkcija, kraujo prisotinimas deguonimi, širdies darbas tampa ritmiškas, trumpėja naujagimio sveikimo laikotarpis.
Šio tyrimo tikslas: ištirti „Kengūros“ priežiūros metodo reikšmę neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms ir sveikimui.
TYRIMO TIKSLAS IR UŽ DAVINIAI
Tyrimo tikslas: Nustatyti „Kengūros“ metodo reikšmę neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms ir sveikimo laikotarpiui.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio kvėpavimo funkcijai 2. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio širdies darbui
3. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio kraujo prisotinimui deguonimi 4. Nustatyti metodo reikšmę neišnešioto naujagimio sveikimo trukmei
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kūdikio ir motinos ryšio svarba
Pojūtį, kaip nesklaidomą psichinę konstantą, sukelia vidiniai ir išoriniai dirgikliai. Jutimo organai ir smegenys sudaro sistemą, kuri analizuoja ir perduoda iš išorinio pasaulio gautą informaciją. Todėl tik gimęs kūdikis per pojūčius pradeda mokytis pažinti pasaulį [1,46].
Anot psichologų galima daryti prielaidą, kad tik gimusio žmogaus mąstymas ir jausmai sudaro vieną visumą. Emocionalusis ir kognityvinis pradai išsiskiria vystantis. Atlikti tyrimai su beždžionių jaunikliais parodė, koks svarbus beždžioniukui fizinis kontaktas su savo motina ar jo prižiūrėtoju. Dar svarbesnis yra žmogaus kūdikio ryšys su savo motina ar jį globojančiu asmeniu. Žmogaus pajėgumas pereiti socializacijos raidą be didesnių traumų ir padarinių parodo jo ankstyvosios vaikystės patyrimus su artimiausiais žmonėmis [1,38,46].
1.1.1 Prieraišumo kilmė ir svarba. Kontakto su kūdikiu per kūno sąlytį reikšmė
Naujagimystės ir vaikystės laikotarpiu kūdikiui didelę reikšmę turi kūno sąlytis – tai glamonės, švelnūs ir šilti prisilietimai, artumas to žmogaus, kuris kūdikį prižiūri, juo rūpinasi [38]. Kaip ir kitų receptorių gaunama informacija iš išorės toliau perduodama smegenims ir mes suvokiame, ką mums išorė pateikė, taip ir lytėjimas per odą bei smegenų veiklą, leidžia suvokti, kad esame apsupti artimų žmonių saugumo ir meilės [46].
Iš pradžių psichologai manė, kad kūdikiai prisiriša prie juos maitinančių žmonių, tačiau 1950 m. atlikti tyrimai su beždžioniukais įrodė, kad prisirišama prie to, kas teikia švelnumą ir jaukumą, nes atitraukus tą objektą mažyliai labai nusimindavo. Tada mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus kūdikių prieraišumui taip pat svarbus kūno sąlytis su tėvais, kurie yra švelnūs bei šilti, kurie supa, maitina ir glosto [60]. Pirmoje motinos ir vaiko simbiozės fazėje labai svarbu, kad juodu daug bendrautų ir vienas kitą liestų. Švelni, kūdikio poreikius, jo kūno kalbą suprantanti motina leidžia jam pačiam pamažu suvokti savo poreikius ir kūno funkcijas. Taip jis gali išbandyti, kaip veikia jo „Aš“[1,46,47].
Psichologė Ronthenberg (1998) aprašo berniuko, kuris gimė penkių su puse mėnesių ir tris mėnesius praleido inkubatoriuje, istoriją: „Keičiant vystyklus jis visas sustingdavo, jei jį kas paimdavo ant rankų, jis atsisakydavo buteliuko. Užmigdavo tik po migdomųjų, bet ir tie padėdavo
tik retkarčiais. Kai sustiprėjo, savo galva ėmė kenkti sau ir kitiems, daužė ją į lovytės šonus, į namo sienas, į kitų žmonių galvas ir į langus. Jam tarsi trūko pojūčių, jis tarsi nejautė skausmo. Galėjai jam užploti; jis pats galėjo apsikumščiuoti iki mėlynių, - tačiau niekada nesurėkė. Jei jį kutendavo – nesijuokdavo, pašauktas vardu – neatsiliepdavo; garsų jis negirdėdavo, jei patekdavai į jo akiratį, blogai sufiksuotų akių žvilgsnis nenukrypdavo į tave, bet klaidžiodavo kažkur aukščiau ar už tavęs. Iki penkerių metų berniuką vežiojo vežimėliu arba nešiojo. Kai jis pradėjo vaikščioti – nusvirduliuodavo keletą žingsnių ir pargriuvęs ant grindų visom keturiom šliauždavo. Jo visas kūnas atrodė nesunarstytas, tarytum kiekviena dalis veikė skyrium“. Tačiau po penkerių metų padarius encefalogramą smegenų pažeidimų nebuvo pastebėta. Psichologijos testai taip pat rodė jį esant aktyvų ir nuovokų. Kai berniukui sukako septyneri, su juo pradėjo dirbti psichologė. Užsiėmimai su berniuku truko trejus metus. Jie vykdavo į savaitę po keturias šešias valandas. Psichologė pasiekė reikšmingų rezultatų. Ji ne tik padėjo sukoordinuoti jo klausą ir kitus pojūčius, bet ir padėjo berniukui įveikti prisilietimų baimę. Ji rašo: „kai mudviejų santykiai sustiprėjo, jis ėmė ilgiau miegoti. Vieną popietę mano namuose jis kietai numigo penkiolika ar dvidešimt minučių. Aš pastebėjau, kad miegodamas vaikas čiulpsi lūpomis ir ištiesia rankas. Paėmiau vaikišką buteliuką, pripyliau į jį pieno ir jam pabudus įkišau žinduką į burną. Jis ramiai gulėjo čiulpdamas iš buteliuko, o kai iščiulpė, aš padėjau jo galvą ant savo kelių ir pradėjau jį glostyti. Šį kartą jis neišsitempė vengdamas fizinio kontakto, bet sąmoningai leidosi glostomas. Keletą dienų jam duodavau buteliuką ir laikydavau jį, kol vaikas žįsdavo. Kartą aš pusiau gulomis išsitiesiau ant grindų. Berniukas šalia žaidė su kaladėlėmis. Staiga jis prišliaužė prie manęs, susirangė embrioninėje padėtyje atsukęs nugarą man į pilvą ir tuoj pat užmigo. Šitaip šalia manęs miegojo, regis, amžinybę, nors taip tęsėsi penkias ar šešias minutės. Pabudęs maloniai nusižiovavo ir palietė mano rankas. Aš švelniai pasisodinau jį ant kelių, apkabinusi pabučiavau jį. Jis, regis, tuo apsidžiaugė. Vaikas niekada daugiau nepakartojo savo „embriono poelgio“, bet buteliuku naudojosi dar keletą savaičių. Paskui staiga jo atsisakė. Tačiau nuo to laiko, jei vaiką paliesdavau, švelniai glamonėdavau ar bučiuodavau, jis visą tai priimdavo su tam tikru atsargumu, baime ir smalsumu, bet drauge ir su džiaugsmu. Greitai jo motina man prasitarė: „Nejaugi aš vėl turiu vaiką“. Ji taip pat dabar galėjo berniuką paliest, pabučiuoti ir apkabinti. O ilgainiui berniukas nebevengė fizinio kontakto ir su kitais žmonėmis, guviai vartydavosi ant bet kieno rankų“ [61].
Šį situacija puikiai iliustruoja švelnumo, meiles ir glamonių reikšmę kūdikio vystymuisi, nes tai jam leidž ia jaustis saugiam ir mylimam.
1.1.2 Artimumo reikšmė kūdikiui ir motinai
Kitas prieraišumo veiksnys – tai artimumas, kuris formuojasi jautriu kritiniu laikotarpiu – palankiausiu metu, netrukus po gimimo, kai turi įvykti tam tikri įvykiai, kad raida būtų normali. Normaliai tėvai turi atsiliepti į vaikų prieraišumą ir daugeliu atvejų tai vyksta [47,61].
Kūdikis turi būt liečiamas ir glamonėjamas tuojau pat po gimimo. Jis turi jausti mamos šilumą nuolat, kitaip nepakaks visų prisilietimų pasaulyje jo prieraišumui suformuoti [38].
Per praėjusius dešimtmečius pabrėžiami gimdymo faktoriai, kurie turi įtaką motinos ir kūdikio sveikatai. Todėl yra sveikinami „Kengūros“ priežiūros metodo ir Palankios naujagimiui ligoninės judėjimai, kurie kartų su aukštais medicinos standartais daro įtaką emociniai kūdikio ir mamos sveikatai [14,38].
Nuo santykio tarp motinos ir jos gimusio kūdikio, priklauso visi žmogaus ateities santykiai. Daugiau kaip 25 metų tyrinėjimai parodė, kad kontaktas tarp motinos ir jos gimusio kūdikio per pirmąsias kelias valandas po gimimo gali suformuoti visą gyvenimą trunkantį ryšį, kurį vėliau keisti yra sudėtinga. Tai kėlė rimtą susirūpinimą dėl daugelio gimdymo stacionarų vidaus tvarkos, kuomet motinos ir kūdikio atskyrimas po gimdymo buvo daž nas reiškinys [30,38].
Kai kuriose labiau progresyviose ligoninėse motinai leisdavo trumpą kontaktą su kūdikiu ant gimdymo stalo. Tačiau netrukus kūdikis būdavo nuimamas nuo mamos krūtinės ir paguldomas į lovytę naujagimių kambaryje. Ten kūdikis turėjo laukti, kol pagal ligoninės taisyklės, bus leista motinai jį pamaitinti. Tai galėjo trukti iki trijų valandų, priklausomai nuo ligoninės vidaus tvarkos. Be to jei kūdikis būdavo intensyviame stebėjime, šis periodas galėjo trukti dar daugiau valandų [37,45]. Kai kuriose ligoninėse motinos, kurioms buvo skirtas gimdymo nuskausminimas, pirmą kartą savo kūdikį pamatydavo po dvylikos valandų. Klaus ir Kennell (1982) atliko didelį motinos ir kūdikio ryšio reiškinio tyrinėjimą. Šio tyrinėjimo rezultatai parodė, kad motinos sąveika su jos kūdikių per pirmąsias kelias gyvenimo valandas, įtakojo jos požiūrį į vaiką per kitus penkis metus . Dar tiksliai nėra nustatyta, kaip ilgai trunka „jautrus prisilietimams“ periodas, bet manoma, kad tai trunka nuo trijų iki keturių valandų po gimimo. Jei nebuvo jokio kontakto tarp motinos ir kūdikio per šį laikotarpį, tinkamas ryšis neišsivysto [29,38].
Jei motina ir kūdikis turi beveik nepertraukiamą kontaktą per šį periodą, susikuria stiprus ryšis tarp motinos ir kūdikio. Motinai išsivysto stiprus motiniškas jausmas, kuris išlieka po to, kai „jautrus prisilietimams“ periodas praeina [38,62].
Po gimdymo be nuskausminimo ir motina, ir jos kūdikis yra budrumo ir imlumo būsenoje kelias pirmas valandas. Tuo metų prisilietimai ir akių kontaktas yra gyvybiškai svarbūs.
Motina gali ilgai laikyti rankose savo kūdikį veidu į veidą padėtyje ir kalbėti su jo ypatingu balso tonu. Kūdikis tuo metu žiūri į motinos veidą ir ieško jos akių. Tai sukelia motinai stiprius jausmus kūdikiui. Garsas ir kvapas yra taip pat labai svarbūs elementai ryšio formavimuisi. Išgirdus savo kūdikio verksmą vieną kartą, motina gali atpažinti jo balsą iš daugelio kitų. Pasiūlius kūdikiui krūtį, jis iš pradžių palaižo ir pauosto spenelį. Vėliau kūdikis atpažįsta mamą iš kvapo. Jei ankstyvasis ryšis yra įvykęs, kūdikis verks patekęs į rankas nepažįstamajam ir nurims gražintas savo motinai. Motina, laikant kūdikį ant rankų po gimimo, susipažįsta su juo. Tai sustiprina motinos savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi jausmą, taip pat stiprėja jausmas, kad kūdikis yra tikrai jos [26,38].
Klaus ir Kennell (1998) buvo vieni iš pirmųjų mokslininkų, kurie pastebėjo ryšį tarp motinos ir kūdikio atskyrimo iškart po gimimo ir vėlesnio smurto prieš vaikus. Buvo nustatyta, kad daž nesni smurto atvejai yra toje mamų grupėje, kurioje kūdikiai gimė prieš laiką ir buvo atskirti nuo mamos ir slaugomi skyriuje. Motinos smurtavo prieš savo vaikus nepaisant to, kad nėštumas buvo planuotas ir kūdikis gimė lauktas [38].
Vieno interviu metu motina teigė, jog nejautė, kad tai yra jos kūdikis. Tokie jausmai neaplankydavo motinų, kurios iškarto po gimdymo priglaudė savo vaiką prie krūtinės ir buvo kartu pirmąsias tris valandas oda prie odos kontakte. Nustatyta, kad jei mamos ir kūdikio kontaktas neįvyko ir mama supranta savo jausmus, situaciją galima koreguoti maitinant naujagimį iš krūties [54]. Maitinimas iš krūties emociškai sujungia mamą ir kūdikį. Paprastai motinos turėjusios pirmą kontaktą yra trokštančios maitinti savo kūdikį iš krūties. Šių motinų kūdikiai nebūna palikti ar išnaudojami, jie visada gauna adekvačią savo amžiui priežiūrą, taip pat jie greičiau priauga svorio, maž iau verkia ir dažniau šypsosi [20,38].
Motina, kuri neturėjo artimo kontakto su kūdikiu po gimimo gali jaustis nusivylusi, nes jos neaplankė laukti motiniški meilės jausmai kūdikiui [26]. Ji gali patirti sumišimą ir kaltę todėl, kad ji pati neprilygsta savo susiformavusiems tikros motinos idealams. Dažnai motina tokioje situacijoje jaučiasi bejėgė ir nesupranta savo jausmų atsiradimo šaltinio. Ji gali reaguoti į savo kūdikį su prieraišumu ir dėl to save smerkti. Tai yra užburtas ratas, kadangi prieraišumas kūdikiui sukelia dar daugiau kaltės jausmo. Galiausiai tokiai moteris patiria nervinį išsekimą ir depresiją. Pogimdyminės depresijos atvejų beveik nepasitaiko moterų tarpe, kurios gimdė namuose. Tais atvejais kūdikis retai atskiriamas nuo mamos pirmą gyvenimo savaitę [26,52].
Šią situaciją puikiai iliustruoja Žarskaus (2004) aprašyti vienos motinos išgyvenimai. „Po cezario pjūvio pajutau, kad savo vaikelio visai nemyliu. Vėliau supratau, kad tai buvo
nenatūralaus gimdymo pasekmė. Antrą dieną po operacijos jį man tik parodė, o penktą dieną jau atnešė maitinti. O laikė jį, kol buvome ligoninėje, inkubatoriuje. Aš jo nežindž iau, nes po operacijos nebuvo pieno ir žindyti nemokėjau. Maitinau iš buteliuko, nes taip mačiau, kiek jis išgeria, ir man buvo ramiau, kad jis sotus. Ryšys su kūdikiu nebuvo geras. Stengdavausi jį dirbtinai sužadinti. Negaliu pasakyti, kad aš jį sąžiningai myliu. Myliu jį, jeigu taip galima pasakyti, daiktais, myliu įvykiais, emocijomis, žiniomis, noriu jį kažko išmokyti, nuvesti, parodyti, nupirkti ir panašiai. O mažesnįjį myliu visai kitaip. Net į galvą neateina mintis – ar myliu. Kai glaudžiu mažesnįjį, atrodo, kad tarp mūsų tarsi nebūtų odos – mes esame viena [5].“
Viena iš labiausiai skausmingų traumų išgyventų daugelio prieš laiką gimusių kūdikių yra atskyrimas nuo motinos tuojau pat po gimimo. Kūdikiai instinktyviai žino, kad negali išgyventi be savo motinos. Vienintelis būdas sušvelninti skausmą dėl išsiskyrimo su motina, naudoti miegą kaip gynybinį mechanizmą [20,38].
Kūdikio su motina artumas formuoja abipusį saugumo jausmą. Artumas grįstas tuo, kad suaugęs žmogus atsiliepia į kūdikio poreikius. Neatsakantis motinos elgesys, nukreiptas į kūdikį, slopina jo instinktus, kartu blokuojasi ir kūdikio „aš“ formavimasis. Todėl motina turi padėti kūdikiui suvokti ir išreikšti savo poreikius per nuolatinį motinos pritarimą ir kontaktą. Psichologai išskiria saugų prieraišumą ir nesaugų kūdikių prieraišumą. Saugiai prieraišūs kūdikiai nusimena, kai motina išeina, tačiau jai sugrįžus vėl nori su ja bendrauti; o nesaugiai prieraišūs – maž iau domisi aplinka, jie net įsikabina į motiną, jai išėjus garsiai verkia, o grįžus yra abejingi ar net priešiški. Šią elgseną lemia motinos elgesys. Jautrios motinos nuolat stebi, ką daro jų kūdikiai ir į tai atitinkamai reaguoja - vaikai būna prisirišę saugiai. Nejautrių motinų, kurios bendrauja su savo kūdikiais tik tuomet, kai joms to norisi, bet nekreipia į juos dėmesio kitu metu, vaikai būna prisirišę nesaugiai. Taip pat psichologai pažymi, kad jei motina nepriima vaiko ir jo jausmų, tai jam atsiliepia rimtu raidos sutrikimu. Kūdikis, atstumtas motinos, jaučia egzistencinę baimę, kad jį paliks, nemato išeities. Motina, kuri bijo ir nemyli savo kūdikio, perduoda savo baimę jam [2,46,47].
Ankstyvosios vaikystės prieraišumas ilgainiui silpnėja, nerimas išsiskyrus su tėvais stipriausias apie 13 gyvenimo mėnesį, o vėliau laipsniškai mažėja. Nors šio laikotarpio prieraišumas pamažu silpnėja leisdamas vaikams išeiti į pasaulį, tačiau mūsų gyvenimas – tai nuolatinė prisirišimų ir išsiskyrimų kaita [47].
1.1.3 Prieraišumo svarba vaiko socialiniam elgesiui
Psichologai tyrėjai pažymi, kad suaugusių žmonių meilės ryšiai labai panašūs į vaikų saugų, patikimą arba nesaugų ir nerimastingą prieraišumą. Tiems kūdikiams, kuriems motina buvo parama, tyrinėjant pasaulį bei prieglobstis nusiminus, vėliau labiau pasitiki savimi, noriau ir atkakliau imasi sudėtingų užduočių, yra aktyvesni ir jautresni. Raidos teoretikai teigia, kad saugūs ir prieraišūs vaikai žvelgia į pasaulį su pamatiniu pasitikėjimu – jausmu, kad pasaulis yra patikimas bei nuspėjamas. Kūdikiai, turintys jautrius ir mylinčius tėvus, susidaro pasitikėjimo nuostatą visam gyvenimui [2].
Naujagimio hospitalizavimas turi įtakos motinos ir vaiko psichologiniam tarpusavio ryšiui – prieraišumui formuotis. Prieraišumo jausmas yra meilės forma. Prieraišumas kūdikio augimui ir raidai yra tiek pat (gal net labiau) svarbu kaip mityba, higiena, grūdinimas. Mokslininkai prieraišumą apibūdina kaip emocinę jungtį tarp dviejų asmenų, kuris išugdomas palaipsniui, per nuolatinį jų tarpusavio kontaktą [49]. Prieraišumą, kaip sąvoką, yra sunku tiksliai apibrėžti, tačiau aišku, kad specialistai, dirbantys su šeimomis ir vaikais, turėtų suprasti prieraišumo prasmę, jo svarbą, žmogaus gyvenime ir būdus prieraišumui skatinti [1,4]. Manyta, kad prieraišumas yra įgimtas, tačiau daugelis tyrimų parodė, jog didelę įtaką turi socialinės aplinkybės. Visi kūdikiai natūraliai yra priklausomi nuo juos prižiūrinčių asmenų, be jų pagalbos jie tiesiog neišgyventų. Tačiau ne visi vaikai vienodai stipriai prisiriša prie tų žmonių. Priklausomybė ir prieraišumas dažnai painiojami, nes vaikas dažniausiai yra stipriai emociškai susijęs su žmonėmis, kurie yra svarbūs jo kasdieninei priežiūrai [39]. Žukauskienė (1998) atžymi, kad prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbu didelis jautrumas vaiko poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti [51].
Taigi galime teigti, kad ankstyvojo prieraišumo modelis susijęs su vėlesniu socialiniu vaiko elgesiu [47]. Šiomis išvadomis paremta viena iš medicinos šakų – humanistinė neonatologija.
1.2 Humanistinė neonatologija
Pasak Ž arskaus (2004) būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti, būti susietu visų pirma su mama. Motinos ir kūdikio santykiai yra žemiškųjų ryšių pradžia. Motinos ir kūdikio santykiai yra visų tolimesnių žmogaus ryšių, kurie ateityje užsimegs jo gyvenime pagrindas ir pavyzdys. Ryšys teikia saugos jausmą, iš kurio kyla žmogaus vidinė galia ir pasitikėjimas gyvenimu. Ryšio dėka galima ištverti išorinį spaudimą ir sumaištį, nes po kojomis jaučiamas tvirtas pagrindas. Kai tai paž eidž iama ž mogus tampa nerimastingas, lengvai suž eidž iamas. Trumpai
sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius , bet ir psichologinius, bei dvasinius kūdikio poreikius [5].
Aštuntojo dešimtmečio viduryje atlikti fundamentalus medicininiai psichologiniai tyrimai parodė, kad motina ir neišnešiotas naujagimis yra uždara psichosomatinė sistema, kurioje vaiko būklė priklauso nuo motinos psichinės būklės, o šios – nuo vaiko būklės. Vakarų šalių neonatologijos skyriuose kūdikio mažai paisoma, o motinai skiriamas viešnios vaidmuo [39,40].
Naujagimis visiškai priklausomas nuo medicinos personalo. Tokiu vaidmenų pasiskirstymu suinteresuotos ne tik medicinos institucijos, bet ir kompanijos, gaminančios motinos pieno pakaitalus – adaptuotus mišinius. Pseudomoksliniai tyrimai, finansuojami šių kompanijų, įrodinėja, esą adaptuoti mišiniai tinkamesni nei motinos pienas, ypač naudingi neišnešiotiems naujagimiams [63]. Firmos, gaminančios aukštos technologijos elektroninę aparatūrą, padedančią išauginti neišnešiotus naujagimius be motinos pagalbos, taip pat siekia išsaugoti savo statusą. Slaugos metodai, pabrėžiantys medicinos personalo svarbą, suteikia motinai galimybę bendrauti su naujagimiu, tačiau tikrojo motinystės jausmo ugdymas paprastai prasideda, tik abiems sugrįžus namo. Adaptacija užsitęsia. Reikėtų tokius vaikus ištirti sulaukus ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus. Tokiam požiūriui oponuoja humanistinė neonatologija. Pagrindinis laikotarpis svarbus motinystės jausmo ugdymui. Nuolatinis motinos ir naujagimio buvimas kartu pagreitina motinystės jausmo atsiradimą [40].
Kliniškai motinos psichinė įtampą pasireiškia jautria reakcija į aplinką. Ji daug dėmesio skiria kūdikiui. Motinos psichinę įtampą lemia daugybė veiksnių. Jai svarbu suvokti naują savo padėtį, jausmus. Svarbus vaidmuo tenka naujagimių skyriaus personalui, kuris turėtų padėti moteriai įveikti pogimdyminę krizę. Su kiekviena motina būtina bendrauti individualiai, įvertinti jos psichines reakcijas:
- Ar ji neigia vaiko negalią (savisaugos mechanizmas)
- Ar ji nepasitiki gydytoju, ieško kitų būdų padėti savo kūdikiui - Ar ji agresyviai elgiasi su medicinos personalu (pvz., įžeidinėja)
- Ar ji nepasitenkinimą nukreipia į kitus objektus (nepatinka palata, joje gulinčios kitos motinos)
- Ar ji pasyviai susitaiko su esama padėtimi (dažniausiai pasitaiko neišnešiotą naujagimį pagimdžiusioms moterims) [40,46].
Įveikti psichologines problemas motinai turėtų padėti psichologas, šeimos gydytojas, ginekologas, akušerė, socialinis darbuotojas, dvasininkas. Neonatologai ar intensyviosios terapijos
skyriaus gydytojai daž niausiai neturi pakankamai kompetencijos pagelbėti krizės ištiktai motinai Greitesnis krizės įveikimas ir trumpesnis adaptacijos laikotarpis pagerina maitinimą krūtimi, o tai apsaugo naujagimį nuo neigiamų aplinkos veiksnių [40,52].
Į naujagimių skyrių patenka sunkiai sergantys naujagimiai. Atlikti tyrimai parodė, kad tik 29,7 proc. į šiuos skyrius patekusių naujagimių motinų moterų konsultacijose gavo būtinų žinių apie kūdikio priežiūrą ir natūralų maitinimą. Moters parengimas sąmoningai motinystei nepakankamas. Tuo turėtų susirūpinti akušeriai-ginekologai, motinystės (tėvystės) mokyklos ir visuomenė. Tik sąmoningi motina ir tėvas gali prisiimti atsakomybę už savo vaiką. Naujagimių skyrių darbo tikslas – ne tik išgydyti naujagimį, bet ir padėti moteriai tapti motina, išmokyti prižiūrėti ir natūraliai maitinti kūdikį.
Egzistuoja ir daugiau humanistinės pogimdyminės priežiūros principų:
- Motinai turėtų būti sudarytos sąlygos tol būti kartu su naujagimiu, kol jis bus išrašytas iš ligoninės.
- Kiekvienas naujagimių skyriaus darbuotojas privalo mokėti ne tik prižiūrėti naujagimį, bet ir suteikti jo motinai psichologinę pagalbą.
- Būtina stengtis sumažinti motinos psichinę įtampą.
- Naujagimių skyriaus darbuotojas turėtų išaiškinti motinai maitinimo krūtimi svarbą, išmokyti nutraukti pieną.
- Kūdikis privalo gauti motinos pieno. Išskyrus tuos atvejus, kai esama medicininių kontraindikacijų.
- Jei naujagimis negali žįsti krūties, jis turi būti maitinamas per zondą. Tai turėtų daryti pati motina.
- Medicininių tyrimų turi būti atliekama minimaliai. - Skatinti glaudų motinos ir vaiko kontaktą (oda-oda).
- Motina ir naujagimis yra neatskiriami. Naujagimių skyriuose turėtų būti suteikiama ir motinai reikalinga medicinos pagalba.
- Leisti sveikiems šeimos nariams ligoninėje lankyti naujagimį ir motiną [18,39,52].
1.2.1 Humanistinis požiūris į sergančio naujagimio slaugą ir gydymą
Vienas iš PSO politikos „sveikata visiems“ uždavinių – sveika gyvenimo pradž ia [18]. Tai apima tokius gyvenimo momentus kaip gimimą, fizinį vystymąsi, mokymąsi vaikščioti ir
kalbėti, pagrindinių socialinių ir sveikatos vertybių įgijimą, aplinkos atradimą, ryšių tarp tėvų ar žmonių, sudarančių šeimą, stiprinimą. Sveikas gimimas sudaro sveiko gyvenimo pagrindą, todėl prenatalinės ir perinatalinės tarnybos gali padėti motinoms ir kūdikiams kuo lengviau išgyventi šį kritišką gyvenimo momentą [24]. Buvo įrodyta, kad natūraliems apsauginiams mechanizmams trukdo motinos atskyrimas nuo naujagimio. Atsižvelgiant į tai, PSO ekspertai sukūrė ir pakeitė Naujagimiui palankios ligoninės kriterijus [18,52].
Palankios naujagimiui ligoninės iniciatyvos principai buvo pradėti PSO ir UNICEF 1991 m.. Ankaroje vykusiame tarptautiniame pediatrų asociacijos suvažiavime. Pagrindiniai šios iniciatyvos principai yra šie:
- suteikti motinoms informaciją apie naujagimio pasirinkimo galimybę; - palaikyti ankstyvo maitinimo krūtimi iniciatyvą;
- užtikrinti, kad nutrūktų nemokamų ir pigių pieno pakaitalų tiekimas ligoninėms;
- apimti motinos ir kūdikio sveikatos priežiūros problemas, iškylančias vėliau ar kada reikia [23,28].
Ši globalinė sistema siekia duoti kiekvienam vaikui geriausia gyvenimo pradžią, sukuriant sveikatos priežiūros aplinką, kurioje maitinimas krūtimi yra norma, o tai padeda sumažinti kūdikių sergamumo ir mirtingumo lygį kiekvienoje šalyje [18,40].
Dauguma neonatologų ėmė propaguoti sergančių ir neišnešiotų naujagimių maitinimą motinos pienu, o ne jo pakaitalais. Humanistinė neonatologija teigia, kad naujagimiui yra būtinas kontaktas su mama nuo gyvenimo pradžios ir toliau visą kūdikystės laikotarpį. Sunkiai sergantys naujagimiai, o ypač mažo gimimo svorio, neišnešioti naujagimiai, kurių išgyvenamumas dėl aukštų technologijų ir didelio neonatologinių skyrių personalo profesionalumo vis didėja, ligoninėje praleidžia pirmuosius 2-3 savo gyvenimo mėnesius [53].
Naujos akušerinės bei naujagimių gydymo technologijos padidino galimybę išgyventi labai mažo svorio naujagimiams. Technologijų tobulėjimas kelia susirūpinimą dėl išgyvenamumo ribų. Mažiau kaip 1000 gramų sveriantys ir ne didesni už delną naujagimiai dažnai apibūdinami kaip XX a. pabaigos stebuklas. Šių naujagimių išgyvenamumas atvėrė galimybės stebėti tolesnę jų fizinę ir emocinę raidą. Tai padeda sukurti naujus gydymo ir slaugos standartus. Dėl nesubrendusios nervų sistemos jie ypač jautrūs neurologiniams sutrikimams [25]. Įvairūs psichomotorinio vystymosi sutrikimai dažniau stebimi šioje vaikų grupėje. Didelė dalis neišnešiotų naujagimių vystosi be žymesnių sunkumų, bet kuo mažesnis gimimo svoris, tuo šių sutrikimų daugėja. Įvairūs veiksniai gali didinti riziką ligoms ir vystymosi atsilikimui. Naujagimių slaugytojos turi ir gali
vaidinti ypač svarbų vaidmenį mažinant šią riziką. Naujosios medicinos technologijos atitolino motiną ir sergantį naujagimį, pačios gamtos sukurtus kaip nedalomą visumą. Motinos vaidmuo slaugant sergantį naujagimį tapo minimalus. Po gimdymo naujagimį atskyrus nuo motinos išlieka biologinis ir psichologinis judviejų ryšys. Kuo glaudesnis motinos ir vaiko kontaktas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kuo ilgiau kūdikis gauna motinos pieną, jaučia jos odą, tuo stipresnė formuojasi jo imunobiologinė sistema. Sergančio naujagimio gydymas intensyviosios terapijos ir naujagimių patologijos skyriuose silpnina motinos ir kūdikio ryšį, mažina natūralaus maitinimo galimybę. Tačiau medicinos personalas, ypač naujagimių slaugytojos, turinčios pakankamai žinių, gali ir privalo skatinti mamas būti su savo naujagimiu, padėti joms nugalėti stresą ir neviltį, skatinti maitinti savo pienu [38,40].
Pastaruosius 30 metų medicina padarė didžiulį šuolį biomedicinos technologijų srityje, tai labai pakeitė visą medicinos praktiką, tarp jų ir neonatologiją. Tačiau pasikeitimai turi ne tik teigiamas puses. Didžiulės technologijų ir teikiamų medicinos paslaugų kainos turi ir priešingą poveikį medicinos kokybei. Jeigu medikai nenori tapti technologijų vergais, jų sprendimai turi būti labiau racionalūs, pagrįsti moksliniais faktais. Nepaisant to, medikai neturėtų tapti aiškiais technikais tradicinio humanistinio požiūrio į pacientą sąskaita [40].
Medikalizacija neaplenkė ir neonatologijos. Naujagimiui palankios ligoninės principai tapo pageidautini ir priimtini tik sveikų naujagimių skyriuose. Motinų ankstyvas išrašymas po gimdymo, paprastai 2-3 parą, ekonomiškai yra palankus ligoninėms. Tačiau gimus nesveikam ar neišnešiotam naujagimiui motina tampa nepageidautina ir ji vyksta į namus, turėdama galimybę tik lankyti savo vaiką. XX a. pabaigoje susiformavo du požiūriai į motiną ir naujagimį bei jais paremti slaugos būdai [20].
Pirmas. Naujagimio slaugos būdai, kurie remiasi požiūriu, kad medikai pajėgesni teikti reikiamą pagalbą. Motina neguldoma kartu su naujagimiu į specialųjį skyrių, o po gimdymo išvyksta namo. Dieną ji gali būti su naujagimiu, tačiau nakčiai vyksta namo. Motina ir kiti šeimos nariai jiems patogiu laiku gali lankyti naujagimį ligoninėje [20,40].
Antras. Humanistinis požiūris, pagrįstas artimais motinos ir kūdikio santykiais. Naujagimis su motina būna visą parą, kol naujagimis visiškai pasveiksta. Minimaliai naudojamos technologijos, mažas kontaktas tarp naujagimio ir medicinos personalo [20,40].
Humanistinė neonatologija apima naujagimių slaugą ir gydymą. Natūralus maitinimas buvo propaguojamas jau prieš 10 – 15 metų, tačiau neišnešiotų naujagimių maitinimas krūtimi – tik pastaraisiais metais. Prieš keletą metų pradėtas propaguoti ir akcentuoti betarpis motinos ir
naujagimio kontaktas, vadinamas „Kengūros“ metodu arba „oda prie odos“ metodu: nuogas naujagimis guldomas ant motinos ar tėvo krūtinės. Šis metodas remiasi pagrindine ryšio hipotezė, kuri teigia, kad taip stiprinamas motinos ir vaiko ryšys, motinai padedama susidoroti su stresu, gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui, geriau suvokti jį ir jo poreikius. Šis metodas nereikalauja jokių finansinių išteklių, o jo efektas – greitas ir ilgalaikis. Šį metodą tikslinga taikyti ne tik sveikiems, išnešiotiems naujagimiams jau gimdykloje, bet kuo anksčiau ir sergantiems bei neišnešiotiems. Motinos, mokančios ir taikančios šį metodą, jaučiasi ramesnės, labiau pasitiki savimi, labiau suvokia ir jaučia savo vaiko poreikius. Šis metodas yra saugus net ir labai mažo svorio naujagimiams ir gerai jų toleruojamas. Taikant „oda prie odos“ kontaktą, pagerėja naujagimio fiziologinės funkcijos: sunormalėja širdies veikla, pagerėja kvėpavimas, suretėja ar išnyksta patologiniai kvėpavimo sustojimai, pagerėja kraujo įsotinimas deguonimi, jis tampa ramesnis, naujagimis geriau miega [63]. „Kengūros“ metodas humanizuoja naujagimių slaugą ir gerina ryšį tarp motinos ir vaiko bet kurioje šalyje: tiek ekonomiškai išsivysčiusioje, tiek besivystančioje. Tai jokių finansinių išteklių nereikalaujantis būdas, kurį reikia taikyti visų lygių ligoninėse: ir tose, kur resursai yra labai riboti, ir tose, kur jų pakanka [40].
Neišnešiotų ir sergančių naujagimių gydymas ir slauga yra sudėtingi, nes bet kuri procedūra (auskultacija, tyrimų paėmimas, zondų įvedimas, ultragarso ir rentgeno tyrimai, sauskelnių pakeitimas ir kt.) sukelia ir neigiamus reiškinius organizme (deguonies kiekio kraujyje sumažėjimą, smegenų kraujotakos pasikeitimus, AKS pokyčius), kurie gali turėti įtakos tolesniam psichomotoriniam vystymuisi. Tam, kad būtų užtikrinta geresnė sveikata ateityje ne tik tokiam naujagimiui, bet ir jo šeimai, medicinos personalas turi skatinti tėvų dalyvavimą naujagimio slaugoje kaip tik galima anksčiau [39].
Ryšys tarp tėvų ir jų kūdikio prasideda dar motinos nėštumo metu. Šiais ryšiais susidomėta dar 1900m., tačiau tada buvo kalbama tik apie išnešiotus, sveikus naujagimius. Priešlaikinis gimdymas sukelia sumaištį šeimoje. Ryšys tarp tėvų ir prieš laiką gimusio jų naujagimio, ypač jeigu jis būna naujagimių reanimacijos skyriuje, yra labai trapus. Šiuos ryšius stiprinti ypač padeda naujagimių slaugytojos [40]. Tėvų ir specialistų bendradarbiavimas reikalauja pagarbos, pasitikėjimo. Svarbi abipusė pagarba, pripažinimas ir patvirtinimas. Tačiau įgyvendinant šitokius santykius gali kilti ir kyla sunkumų. Tėvai nori sužinoti vaiko negalavimo priežastis ir pasveikimo galimybės, tikisi gydymo ir išgydymo, gali turėti nerealių vilčių. Tėvus gali netenkinti aplinka, dėl patirto streso, nesutarimų, rūpesčių namuose jie dažnai sudirgę, pikti. Tokia emocinė
būklė išsivysto, nes tėvai tikisi greitų rezultatų. Svarbu išsiaiškinti, ką kiekvienai šeimai reiškia konkreti situacija [2].
Išskiriami trys ryšiai tarp tėvų ir neišnešioto naujagimio. Pirmiausia neišnešiotas naujagimis patenka į naujagimių reanimacijos skyrių. Vyrauja neviltis, praradimo psichologinio šoko nuotaikos, kurias dar pagilina motinos medicininės problemos. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo tėvų adaptacijos, sugebėjimo susidoroti su stresu. Vėliau naujagimio būklė pagerėja, pradeda augti svoris, mažėja priklausomybė nuo medicininės aparatūros. Motina jau sustiprėjusi ir gali slaugyti naujagimį. Tačiau tėvai dar nejaučia, kad jų vaikas priklauso jiems. Trečias etapas prasideda tada, kai ruošiamasi vykti į namus. Tada labai svarbu šeimai padėti, pamokinti, padėti adaptuotis namuose [40].
Dabar pripažįstama, kad slaugomi ir gydomi ypač mažo svorio naujagimiai kartu patiria didelį stresą. Slaugytojos privalo tėvams padėti suvokti tai ir kartu ieškoti būdų šiam stresui mažinti. Dėl naujagimių priežiūros pažangos išgyvena labai mažo gimimo svorio naujagimiai, tai šeimai sukelia daug džiaugsmo, o kartu mažina įtampą. „Teigiamas prisilietimas“ – tai priemonė, padedanti nustatyti darbo ryšius su tėvais, didinanti jų pasitikėjimą ir prisirišimą prie savo vaiko. Dar daug tėvų, išvykę į namus iš naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus jaučia stresą ir dėl savo kūdikio, kuris turi tam tikrų elgesio vystymosi sutrikimų dėl buvimo NRITS [8].
„Teigiamas prisilietimas“ – tai specialiai naujagimiams, esantiems NRITS, pritaikytas prisilietimas, kuris sukuria jiems ramybės, saugumo, pasitikėjimo aplinką. Jis taikomas atsižvelgiant į individualius naujagimio poreikius, į jų psichologinį ir elgesio atsaką. Tėvai yra pagrindiniai tokių prisilietimų davėjai, nes jie labiausiai jaučia savo naujagimį [8].
Išnešiotas, sveikas naujagimis pranašesnis prieš sergantį ar neišnešiotą naujagimį. Tačiau gimdymas jautriam naujagimiui bus traumuojantis. Adrenalino kiekis naujagimio organizme gali būti 100 kartų didesnis, negu ką tik įvykus širdies priepuoliui, streso lygis labai ryškiai kyla. Kortizolio, kuris yra natūralus steroidas antinksčių gaminamas skausmo, streso, infekcijos metu, kiekis padidėja dešimteriopai. Motinos antenatalinis stresas, kaip ir naujagimio stresas, gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį naujagimio, ypač neišnešioto, smegenims ir ypač toms smegenų struktūroms, kurios atsakingos už atmintį, mokymąsi. Pirmomis paromis po gimimo artimas kontaktas su motina, o ypač „oda prie odos“ kontaktas padeda sumažinti šį stresą. Deja, to negalima pasakyti apie naujagimius, kurie dėl savo būklės gydomi NRITS ar naujagimių ligų skyriuose. Jiems papildomas stresas sukeliamas ne tik procedūromis, bet ir triukšmu, intensyvia slauga, vartymu. Įvairių autorių darbai parodė, kad šie stresai gali ne tik sulėtinti pooperacinį gijimą, bet
turėti reikšmės labai mažo svorio naujagimių išgyvenamumui bei tolesniam jo vystymuisi. Suvokus tai, buvo žengtas žingsnis ne visai teisinga linkme, tai yra stengiamasi kuo mažiau liesti naujagimį, kartu tai rekomenduojant ir tėvams. Dar nepagalvota apie tai, kad naujagimis paliekamas vienas su savo stresu ir nesistengiama jam padėti.„Teigiamo prisilietimo“ metodika padeda sukurti tokią aplinką naujagimiui. Tokio lytėjimo tyrimai parodė, kad po masažo naujagimio organizme kortizolio kiekis ryškiai sumažėja, pagerėja jo vystymasis, pagreitėja svorio augimas ir kūdikis su tėvais greičiau išvyksta namo [80]. Tėvai natūraliai neturi instinkto liesti sergantį ar neišnešiotą naujagimį, todėl juos reikia paskatinti ir palaikyti. Sveikatos priežiūros specialistai turi paaiškinti tėvams jų vaidmenį ir teigiamą lietimo poveikį bei išmokinti liesti vaikelį. „Teigiamas prisilietimas“ yra švelnus kelias, padedantis tėvams bendrauti su savo vaiku. Visi kūdikiai, nepaisant jų neišnešiotumo laipsnio ar ligos, turi jausti, kad jie yra mylimi ir ne vieni [5,40].
1.3 Koks naujagimis laikomas neišnešiotu
Lietuvoje kasmet gimsta 5-6 proc. neišnešiotų naujagimių. Neišnešiotumas – ne liga. Tai – būsena, iš kurios naujagimiui reikia padėti išaugti. Neišnešiotais laikomi naujagimiai, gimę 22-37 nėštumo savaitę ir sveriantys 500 gramus ar daugiau. Neišnešiotų naujagimių odą yra plona pro ją persišviečia venų tinklas. Dėl prastai išsivysčiusio poodinio riebalinio sluoksnio oda atrodo raukšlėta, galūnės liesos, o pirštukai ilgi. Nagučiai trumpi, nesiekiantys pirštukų galų. Krūtėlių speneliai vos pastebimi, neiškilę virš odos. Neišnešioto naujagimio kūnas, ypač veidas, pečiai, rankos, padengtas tankiais plaukeliais, kurie pamažu nuslenka. Ausų kaušeliai minkšti ir lengvai užlenkiami, nes kremzlės nestandžios. Dėl žemo raumenų tonuso neišnešiotas naujagimis yra glebus. Šie naujagimiai greitai atvėsta, todėl jiems yra svarbi aplinkos temperatūra [31,53].
Didžiausia neišnešiotų naujagimių problema – kvėpavimo nepakankamumas dėl surfaktanto stokos plaučiuose. Surfaktantas, tai biologiškai aktyvi medžiaga, apklojanti alveoles iš vidaus. Ji mažina alveolių paviršiaus įtempimą iškvepiant ir neleidžia joms sulipti. Surfaktantą gamina kvėpavimo takų epitelinės ląstelės, kurių diferenciacija baigiasi 32-36 moters nėštumo savaitę. Jei surfaktanto nepakanka, alveolių spindį ir smulkiuosius bronchus užpildo hialininės membranos, kurios dar labiau trikdo dujų apykaitą plaučiuose. Išsivysčius hialininių membranų ligai, naujagimiui prireikia intensyvios terapijos ir dirbtinos plaučių ventiliacijos. Dėl nebrandžios centrinės nervų sistemos neišnešiotas naujagimis nemoka čiulpti ir ryti. Jų galvos smegenyse gali susidaryti kraujosruvos. Paprastai kraujas išsilieja į šoninius smegenų skilvelius. Tai dažnai
komplikuojasi vidine vandene. Dėl kardiovaskulinės sistemos nesubrendimo, šie naujagimiai gali turėti žemą kraujospūdį. Tuoj po gimimo išnešioto naujagimio širdyje užsidaro angos, kurios funkcionavo intrauterininiu laikotarpiu. Tačiau prieš laiką gimusiam naujagimiui šis procesas gali už trukti. Kartais jo širdyje lieka atviras arterinis latakas, kuris ilgainiui sutrikdo kraujotaką plaučiuose ir visame organizme. Neišnešioto naujagimio virškinimo sistemos nebrandumas pasireiškia fermentų nepakankamumu, labilia kraujotaka žarnyne. Dėl šių priežasčių gali išsivystyti ž arnyno išemija, nekrotinis enterokolitas, pilvaplėvės uždegimas. Neišnešiotas naujagimis nemoka čiulpti ir ryti, todėl jis maitinamas per zondą. Geriausias maistas neišnešiotam naujagimiui – jo motinos pienas, nes jis skirtas būtent šiam neišnešiotam naujagimiui. Neišnešioto naujagimio motinos pienas yra kitoks, nei laiku gimus kūdikiui: skiriasi baltymų ir riebalų santykis, yra daugiau antikūnų, jis lengviau virškinamas, nes jame yra fermentų. Jeigu leidžia naujagimio būklė, reikia kuo anksčiau pradėti jį maitinti motinos pienu. Svarbu naujagimį maitinti dažnai, nes tai leidžia išvengti hipoglikemijos, kuri yra žalinga smegenims. Net nemokantis čiulpti naujagimis kuo anksčiau turi būti glaudžiamas prie krūties [4]
Antros paros pradž ioje visi neišnešioti naujagimiai pagelsta. Po gimimo keičiasi naujagimio kraujo sudėtis. Eritrocitai suyra ir atsipalaiduoja bilirubinas, kuris nudažo odą geltonai. Išnešiotų naujagimių gelta praeina savaime per 10-14 dienų. Neišnešiotų naujagimių kepenys yra nesubrendusios, todėl gelta būna ryškesnė ir ilgiau išlieka. Dėl kraujodaros, ypač kaulų čiulpų, sistemos nebrandumo nustatoma neišnešiotų naujagimių mažakraujystė [4,53].
Neišnešioti naujagimiai ypač neatsparūs infekcijoms, nes jų imuninė sistema dar nesubrendusi, trūksta imunoglobulinų, silpnas odos apsauginis mechanizmas. Todėl keliami ypatingi reikalavimai tokių naujagimių aplinkos švarai ir sterilumui [6,38].
Visi šie neišnešiotų naujagimių ypatumai įpareigoja medicinos personalą elgtis su jo dėmesingai ir atsakingai. Slaugytojai svarbu įtraukti tėvus į neišnešiotų naujagimių priežiūros komandą, nes tai jam padės augti ir stiprėti. Pasaulyje yra daug įžymių žmonių, kurie gimė prieš laiką. Tarp jų:
- I. Niutonas (1643-1727) – anglų fizikas, klasikinės fizikos pradininkas. Jis įrodė, kad balta šviesa susideda iš įvairių spalvų spindulių. Suformulavo tris pagrindinius mechanikos dėsnius, visuotinės traukos dėsnį, sukūrė dangaus kūnų judėjimo teoriją. - F. Volteras (1694-1778) – vienas žymiausių Prancūzijos rašytojų. Parašė daug poemų,
- Napoleonas (1769-1821) – Prancūzijos imperatorius, vienas žymiausių žmonijos istorijos karvedžių. Jis sukūrė imperiją ir užkariavo beveik visą Europą.
- V. Hugo (1802-1885) – žinomas prancūzų rašytojas, sukūręs daug eilėraščių, dramų ir romanų. Žymiausi romanai - „Paryžiaus katedra“ ir „Vargdieniai“.
- Č. Darvinas (1809-1882) – žymus anglų gamtininkas, organizmų evoliucijos teorijos kūrėjas.
- M. Tvenas (1835-1910) – amerikiečių rašytojas, parašęs daug knygų ir linksmų trumpų apsakymų. Jo kūrinys „Tomo Sojerio nuotykiai“ populiarus visame pasaulyje iki šiol. - D. Rokfeleris (1839-1937) – Amerikos milijonierius, praturtėjęs iš naftos verslo. Buvo
įžymus tuo, kad negailėjo pinigų labdarai.
- P. Renuaras (1841-1919) – prancūzų dailininkas, vienas žymiausių impresionistų.
- T. Edisonas (1847-1931) – JAV elektrotechnikas, išradėjas. Užpatentuota apie 1000 jo išradimų, tokių, kaip anglinis mikrofonas, fonografas, elektros lemputė su angliniu siūleliu, akumuliatorius ir kt. Jis vadovavo pirmosios pasaulyje elektrinės Niujorkė statybai.
- V. Čerčilis (1874-1965) – Antrojo pasaulinio karo metu buvo Anglijos premjeras. Yra parašęs keletą knygų. 1953m. jam paskirta Nobelio premija.
- A. Pavlova (1881-1931) – Rusijos balerina, žavėjusi beveik viso pasaulio žiūrovus nepakartojamu „Mirštančios gulbės“ šokiu.
- A. Einšteinas (1879-1955) – visų laikų vienas žymiausių mokslininkų. Jis suformulavo specialiosios reliatyvumo teorijos principus, kurie visiškai pakeitė pažiūras į erdvę ir laiką. 1921m. jam suteikta Nobelio premija [53].
1.3.1 Neišnešioti naujagimiai ir juos supanti aplinka
Bet kurio kūdikio gimimas sukrečiančiai pakeičia jo aplinką. Pažvelkime į vaisiaus aplinką: pastovi temperatūra,menka šviesa ir triukšmas, subtili mitybos, hormoninė ir psichologinė įtaka [3,53]. Tačiau išnešiotas kūdikis būna pasirengęs išoriniam pasauliui ir greitai prisitaiko, kartu augant jo susidomėjimui.
Neišnešiotas kūdikis atsiduria dvigubame pavojuje, nes jis ar ji nebūna pasirengę pasauliui už gimdos ribų ir turi susidurti su ypač nesvetinga intensyviosios terapijos skyriaus aplinka. Kuo didesnis neišnešiotumo laikas, tuo pavojingesnė yra supanti kūdikį aplinka.
Intensyviosios terapijos skyriaus aplinka turi per daug stimuliuojančių veiksnių, kurie sukelia kūdikio jutiminės sistemos perkrovą ir neleidžia jam prisitaikyti prie aplinkos [3]. Tokia aplinka ir tempas nepaprastai skiriasi nuo pojūčių gimdoje. Natūralus naujagimio prisirišimas prie visko, kas saugu ir įprasta, iš esmės, yra nutraukiamas [6,20]. Netikėtas triukšmas sukelia kūdikiui stresinę reakciją, kuri sąlygoja organų sistemų funkcinį nestabilumą. Nuolat didinamo triukšmo lygis, keliams aparatų ir įrangos, foniniais balsais ir žingsniais, trukdo kūdikio organų sistemų funkcijų stabilumui ir jo atsipalaidavimui, bei psichomotoriniam vystymuisi. Taip pat išlieka galimybė pažeisti besivystančią ausies sraigę, nes dar nėra pilnai ištirtas garso lygis, dėl kurio neišnešioti kūdikiai netenka klausos [3].Ryški šviesa intensyviosios terapijos skyriuje pažadina ir suerzina kūdikius, nes apšvietimo sąlygų pasikeitimas veikia jo miego – būdravimo fazes. Tuomet neišnešioti kūdikiai negali pilnavertiškai pasiekti gilaus miego fazę ir negali būti plačiai atmerktomis akimis būdravimo metu. Nuolatinėje ryškioje šviesoje kūdikiai išlieka pereinamoje būsenoje užmerktomis akimis ir nebūna nei giliai įmigę, nei pasiruošę socialiniam kontaktui. Tačiau egzistuoja daug praktinių būdų, kuriais galima sušvelninti triukšmo, ryškios šviesos ir kitų veiksnių nepageidaujamą poveikį į neišnešioto kūdikio gyvybinės funkcijas [15]. Tam slaugos darbuotojai turi mokytis suvokti jų organizmo reakcijas ir elgesį, kurie atspindi žalingą aplinkos veiksnių poveikį. Vienas iš slaugymo būdų, kuris teigiamai veikia neišnešiotą kūdikį, yra „Kengūros“ priežiūros metodas [3,20,39].
1.3.2 Neišnešioti naujagimiai ir „Kengūros“ priežiūros metodas
Ne visur pasaulyje pakanka galimybių suteikti medicininę priežiūrą neišnešiotiems ir mažo gimimo svorio kūdikiams, taip pat trūksta sveikatos apsaugos darbuotojų. Dėl 1978 m. Kolumbijoje, Bogotos mieste padidėjusio sergamumo ir mirtingumo naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, gydytojai Rey ir Martinez pristatė nauja metodą slaugytojų ir techninių išteklių trūkumui mažinti. Jie pasiūlė, kad neišnešiotų naujagimių mamos nešiotų savo kūdikius su savimi visas 24 valandas per parą. Jos netgi miegodavo pasirišusios mažylius po rūbais, lyg kengūros sterblėje. Naujagimio galva būdavo pasukta ant šono taip, kad ausytė būtų virš mamos širdies. Jeigu naujagimiui prireikdavo deguonies, jis būdavo tiekiamas per deguonies kaukę, pritaisytą prie mamos krūtinės [21]. „Kengūros“ priežiūros metodas užsirekomendavo, kaip nebrangi ir labai efektyvi priemonė, taikoma naujagimių slaugoje. Kartais yra nebūtina brangi įranga, specialus pasiruošimas ar ypatingos procedūros tam, kad išsaugoti gyvybę. Neišnešiotų
naujagimių mirtingumo lygis greitai sumažėjo nuo 70 iki 30 procentų. Dauguma atliktų tyrimų įrodė tik teigiamą šio metodo poveikį naujagimiams ir jų tėvams [7,20].
Šiais laikais daugelyje šalių gimdymas yra tapęs medicinine procedūra. Iškarto po gimimo kūdikis patenka į sveikatos priežiūros specialistų rankas, kurie suteikia medicininę priežiūrą kūdikiui ir mamai atskirai [70]. Dažnai naujagimiai atskiriami nuo mamų tam, kad būtų nuprausti, pasverti, išmatuoti ir kartais netgi pamaitinti dirbtinu maistu. Šie veiksniai trikdo emocinius ir fiziologinius ryšius tarp kūdikio ir mamos, kurie susiformavo per daugeli nėštumo mėnesių [7].
„Kengūros“ priežiūros metodo iniciatyva buvo palaikyta UNICEF, kuris plačiai reklamavo mokslinių tyrimų rezultatus, ypač sumažėjusį neišnešiotų naujagimių mirtingumo koeficientą, psichologinę paramą mamoms, o tai pat žemesnius priežiūros kaštus [51].
Po kelių dešimtmečių kelios išsivysčiusios ir besivystančios šalis pradėjo taikyti šį metodą plačiau, rodydamos jo svarbą derinant su naujausiomis priežiūros technologijomis.
Pirmi bandymai, taikyti šį metodą išsivysčiusiose šalyse, parodė jo svarbą maitinimo krūtimi praktikai, o taip pat sutrumpino kūdikių hospitalizavimo laiką [21,51].
Taip pat tyrimai parodė metodo svarbą mažinant kūdikių sergamumą sunkiomis ligomis ir mažinant pakartotinų hospitalizacijų skaičių [44,51].
„Kengūros“ priežiūros metodas yra būdas, kuomet neišnešiotą naujagimį jo mama ar tėtis glaudžia prie savęs taip, kad būtų kuo daugiau odos kontakto. Buvo ištirta, kad artimas fizinis kontaktas su mama gali padėti stabilizuoti prieš laiką gimusio kūdikio širdies ritmą, temperatūrą ir kvėpavimą, nes tokiems kūdikiams neretai sunku koordinuoti kvėpavimą ir širdies ritmą patiems [7,8,28].
Oda vienas iš svarbiausių žmogaus organų, per kurią jis patiria įvairaus intensyvumo sensorinius stimulus. Oda-oda kontaktas „Kengūros“ priežiūros metodo metu tarp kūdikio ir jo motinos sukelia tam tikrus pakitimus jų organuose. Labiausiai žinomas poveikis oda-oda kontakto – oksitocono produkcijos stimuliacija, kuris vaidina lemiamą vaidmenį motinos elgesyje [17,69]. Tokiu būdu jis veikia motinos nuotaiką, palengvindamas jos ir kūdikio ryšio formavimąsi. Alfonso (1989) atliktas tyrimas, kurio metu dalyvavo 33 motinos, turėjusios oda-odą kontaktą su savo neišnešiotais kūdikiais ir kontrolinės grupes motinos, kurių kūdikiam buvo teikiama standartinė priežiūra. Pastebėta, kad „Kengūros“ priežiūros metodą taikiusios motinos turėjo didesnį emocinį stabilumą, palyginus su kontrolinės grupes motinomis. Jis taip pat atžymi didesnį pasitikėjimo savimi jausmą ir didesnę kompetenciją savo naujagimio priežiūroje. Ankstyvas motinos ir kūdikio kontaktas sąlygoja didesnį tėvų dalyvavimą neišnešiotų kūdikių priežiūroje [76]. Tai savo darbuose
įrodė Charpak ir Reichert (2001) [18]. Tessier B. savo tyrime atžymi, kad taikant „Kengūros“ priežiūros metodą motinos jaučiasi mažiau pažeidžiamos, nepaisant ilgo gulėjimo ligoninėje. Šių motinų pranašumas stebimas ir geresniame bendradarbiavime su kūdikį prižiūrinčia NRITS komanda. Jos labiau pritaria teikiamai jų kūdikiui priežiūrai [50]. „Kengūros“ priežiūros metodas leidžia kūdikio slaugą individualizuoti. Užsitęsęs atskyrimas kūdikio nuo motinos Klaus ir Kennel apibūdino kaip rizikos veiksnius, įtakojančius tolimesnius kūdikio vystymosi sutrikimus, dėl ko būna blogesnė vaiko adaptacija aplinkoje bei ryškėjantys vėlesni elgesio sutrikimai [35].
Bergman (2005) dvylika metų tyrinėjo „Kengūros“ priežiūros metodą. Jis padarė išvadą, kad šis metodas atkuria kūdikio ir motinos santykių modelį, kuris padaro ir mamą, ir kūdikį laimingesniais ir sveikesniais, ko negali padaryti nei inkubatoriai, nei buteliukai, bei pieno mišiniai [9].
Neišnešioti naujagimiai gimsta tame vystymosi laikotarpyje, kai jų brendimo procesas nėra baigtas. Po gimimo jie netenka optimalios intrauterininės aplinkos, kuri saugojo jos nuo per didelės sensorinės ir motorinės stimuliacijos [34]. Brazelton (2004) tiriant neišnešiotus kūdikius, pastebėjo, kad jų nervų sistema yra mažai organizuota. Neatitinkanti motinos isčių po gimimo aplinka trikdo kūdikio miegą, dėl pastovių taktilinių ir garsinių dirgiklių, tai nepalankiai veikia nervų sistemos tolesnę raidą [12]. Šie dirgikliai sukelia neišnešiotam naujagimiui skausmą, kuris įtakoja viso naujagimio organizmo vystymąsi. Dubowitz (2007) nustatė, kad kūdikiai, kuriems buvo taikomas „Kengūros“ priežiūros metodas, turėjo geresnius protinės ir motorinės raidos rodiklius [46]. Šie kūdikiai greičiau pasiekdavo gilaus miego fazę ir ilgiau miegojo. „Kengūros“ priežiūros metodas sušvelnino naujagimių patiriamus stiprius taktilinius ir garsinius dirgiklius [51].
„Kengūros“ priežiūros metodas suteikia galimybę kūdikiui turėti artimą kontaktą su mama ar tėčiu. Šio kontakto metu motinos kūnas reaguoja į kūdikio poreikius. Mamos organizme produkuojamas hormonas oksitocinas didina mamos odos temperatūrą krūtinės srityje, taip geriau šildomas naujagimis gulintis jai ant krūtinės [7]. Jaučiant kūdikio kūno šilumą, mamos organizmas gamina pieną atitinkantį maistinius ir imunologinius kūdikio poreikius. Moksliniai tyrimai įrodo, kad nuo 38,5. iki 58 proc. kūdikių maitinami krūtimi jei jiems buvo taikomas „Kengūros“ priežiūros metodas, tuo tarpu tik 3 proc., kuriems šis priežiūros metodas nebuvo taikomas [41,65]. Šis metodas padeda sumažinti sunkių hospitalinių infekcijų skaičių, mažėja kvėpavimo takų ir kitų sunkių ligų pavojus. Be to, buvo nustatyta, kad prieš laiką gimę kūdikiai, kuriems taikomas „Kengūros“ metodas, priauga daugiau svorio, mažiau verkia, tampa judresni ir anksčiau išrašomi iš ligoninės nepaisant priešlaikinio gimimo [22,48].
1.3.3 Slaugytojos vaidmuo taikant “Kengūros“ priežiūros metodą
Dauguma neišnešiotų kūdikių tėvų rūpinasi savo kūdikiais, nori jiems padėti ir siekia bendradarbiauti su slaugytojomis. Dauguma slaugytojų nori įtraukti tėvus į jų kūdikių priežiūros procesą [3]. Efektyvus bendradarbiavimas tarp jų priklauso nuo slaugytojų nuostatų, įsitikinimų apie tėvų vaidmenį ir veiksmingumą [51].
Bendradarbiavimo efektyvumui gali trukdyti kaip specialistų, taip ir tėvų nuostatos. Labai svarbu įvertinti tėvų individualius skirtumus. Vertinant šeimą, reikia atsižvelgti į jos emocinį klimatą (santykius tarp šeimos narių, finansinius, emocinius stresorius, nuostatas į vaiką). Tėvų emocinių reakcijų bei savijautos ypatumų pažinimas padėtų numatyti galimos partnerystės pobūdį tarp šeimos ir slaugytojų. Įvertinus šeimų individualius skirtumus, slaugytojos turėtų padėti tėvams įgyti tam tikrų įgūdžių, padėti sustiprinti tėvystės identiteto jausmus. Dažniausiai pastebima, kad tėvai nori dalyvauti priimant sprendimus ir kartu su specialistais teikti priežiūrą savo naujagimiui. „Kengūros“ priežiūros metodas leidž ia neišnešioto naujagimio motinai save identifikuoti kaip motiną dar intensyviosios terapijos skyriuje [70]. Slaugytojos vaidina labai svarbų vaidmenį, siūlant naujagimio motinai „Kengūros“ priežiūros metodą. Jos įvertina naujagimio ir mamos ar tėvo pasiruošimą, o taip pat sukuria ramią intymią aplinką metodo taikymui, padrąsina aktyviai dalyvauti naujagimio priežiūroje. „Kengūros“ metodo eigoje slaugytoja fiksuoja naujagimio būklės pasikeitimus ir registruoja jos slaugos dokumentacijoje. Svarbu paminėti, kad slaugytoja kartu su naujagimio mama planuoja ‚Kengūros“ metodo taikymo dažnumą [6,51].
Gebėdamos padėti savo vaikui, motinos pajunta atsakomybę ir pasitenkinimą [24,36]. Slaugytoja padeda motinai būti optimiste ir tuo pat metu realiste, leidžia jai paprasčiausiai jaustis motina. Slaugytojos pareiga – padėti naujagimio mamai pasijusti kompetentinga ir pasiekti savo tikslus [6].
2 TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
2.1 Tyrimo vieta
Tyrimas atliktas KMUK, Neonatologijos klinikoje, Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos ir Naujagimių ligų skyriuose. Šį ligoninė buvo pasirinkta , nes jos bazėje yra įkurtas vienas iš dviejų Lietuvos Perinatologijos centrų. Perinatologijos centrą sudaro dvi klinikos : Akušerijos ir ginekologijos bei Neonatologijos.
Neonatologijos klinikoje kasmet gydoma ir slaugoma apie 600 neišnešiotų naujagimių. Naujagimiai atvyksta gydymui ir slaugai į šią kliniką iš Akušerijos ginekologijos klinikos, bei Kauno perinatologijos centro aptarnaujamo regiono, kuris apima 2/3 Lietuvos teritorijos. Remiantis Neonatologijos klinikos statistiniais duomenimis gydomų ir slaugomų klinikoje naujagimių skaičius per paskutiniuosius trys metus ženkliai padidėjo (1 pav.). Naujos medicinos technologijos bei nauji gydymo ir slaugos metodai suteikę galimybę išgyventi labai mažo gestacinio amžiaus naujagimiams. Kiekvienais metais neišnešiotų naujagimių gulėjusių ir išvykusių namo iš Neonatologijos klinikoje taip pat didėja.
2653 466 2607 454 3372 649 2005 m 2006 m 2008 m išnešioti neišnešioti 1 pav. Naujagimiai gulėję Neonatologijos klinikoje
2.2 Tiriamųjų parinkimas
Tyrimo metodologinį pagrindą sudarė biomedicininiai tyrinėjimai, kuriais stengtasi įrodyti „Kengūros“ priežiūros metodo reikšmę neišnešioto naujagimio gyvybinėms funkcijoms, bei
sveikimo laikotarpiui. Tyrimo objektu buvo pasirinkti neišnešioti naujagimiai, kurie suskirstyti į dvi grupės: tiriamųjų ir kontrolinę. Kiekvienai iš šių grupių buvo suformuluoti tinkamumo kriterijai, pagal kurios naujagimiai buvo atrinkti dalyvauti tyrime.
Tinkamumo kriterijai tiriamųjų grupei:
Naujagimiai 27 -32 savaičių gestacinio amžiaus; Naujagimiams buvo taikomas „Kengūros“ metodas;
Naujagimiai, kurių tėvai pasirašę „Informuoto asmens sutikimo formą“.
Tinkamumo kriterijai palyginamųjų grupei:
Naujagimiai 27-32 savaičių gestacinio amžiaus; Naujagimiams nebuvo taikomas „Kengūros“ metodas;
Naujagimiai, kurių tėvai pasirašę „Informuoto asmens sutikimo formą“. Taip pat buvo suformuluoti netinkamumo dalyvauti tyrime kriterijai.
Netinkamumo kriterijai:
Naujagimiai, kurių gestacinis amžius yra mažesnis nei 27 savaitės ir didesnis nei 32
savaitės;
Naujagimiai, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija; Naujagimiai, kuriems yra nestabili kraujotaka;
Naujagimiai, kurių tėvai nepasirašę „Informuoto sutikimo formą“.
2.3 Tyrimo metodai
Atlikto tyrimo tipas – kiekybinis. Tyrimo domenų rinkimui panaudotos dvi anketos: tiriamųjų ir palyginamųjų grupėms (Priedai Nr. 1, Nr. 2). Anketos buvo sudarytos remiantis literatūros šaltiniais [21,56].
Viena anketa yra pritaikyta naujagimiams, kuriems buvo taikomas „Kengūros“ priežiūros metodas. Ją sudarė 26 klausimai, kurios galima suskirstyti į šias grupes:
Socialiniai – demografiniai duomenys (mamos amž ius, mamos išsilavinimas, gyvenamoji vieta, kelintas vaikas šeimoje, kūdikio gestacinis amžius, kūdikio amžius nuo gimimo): 1; 2; 3; 4; 5; 6 klausimai.
Klausimai apie „Kengūros“ priežiūros metodo taikymo pradžią (kas paskatino taikyti, kiek laiko užtrunka seansas, kiek kartų per parą yra taikomas metodas): 7; 8; 9; 10 klausimai.
