KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS MEDICINOS KATEDRA
AISTĖ ABRAITYTĖ
PAAUGLIŲ PSICHINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS
PASLAUGŲ POREIKIS IR POŽIŪRIS Į JAS TEIKIANČIUS
SPECIALISTUS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Visuomenės sveikata: vadyba)
Mokslinė vadovė Dr. Nida Žemaitienė
Turinys
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS :... 7
UŽDAVINIAI : ... 7
LITERATŪROS APŽVALGA... 9
Vaikų ir paauglių psichinės sveikatos rodikliai ... 9
Psichologiniai ir socialiniai veiksniai, siejami su psichine sveikata... 13
Paauglystės laikotarpiui būdingi sunkumai ... 15
PAAUGLIŲ PSICHINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS POREIKIAI ... 18
PSICHINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA ... 19
JAUNIMO PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA... 23
POŽIŪRIS Į PSICHINĘ SVEIKATĄ ... 28
METODIKA ... 30
Tyrimo planas ir tiriamasis kontingentas... 30
Tyrimo vykdymas ir apklausos anketa ... 31
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 33
Psichinės sveikatos ir nesveikatos samprata bei subjektyvus psichinės sveikatos vertinimas . 33 Paauglių psichinės sveikatos problemos... 40
Psichinės sveikatos priežiūros pagalbos poreikis paaugliams ... 49
Paauglių lūkesčiai psichinės sveikatos priežiūros teikiamoms paslaugoms... 57
Pagrindinės nesikreipimo į specialistus priežastys ... 60
Paauglių požiūris į psichinės sveikatos paslaugas teikiančius specialistus ... 62
Paauglių žinios apie psichinę sveikatą bei jos priežiūrą ... 68
Jaunimo psichinės sveikatos problemos ir jų sprendimų būdai... 78
IŠVADOS: ... 80
REKOMENDACIJOS: ... 81
Paveikslų sąrašas
1 paveikslas. Paauglių pateiktų psichinės sveikatos apibūdinimų dažnis procentais. ... 36 2 paveikslas. Paauglių pateiktų psichinės sveikatos apibūdinimų dažnis procentais pagal lytis.. 36 3 paveikslas. Paauglių pateiktų psichinės sveikatos apibrėžimų dažnis procentais pagal amžių. 37 4 paveikslas. Paauglių pateiktų psichinės nesveikatos apibrėžimų dalis procentais. ... 38 5 paveikslas. Subjektyvus emocinės būsenos vertinimas pagal lytį procentais... 39 6 paveikslas. Paauglių nuomonės apie bendraamžių patiriamus psichologinio pobūdžio
negalavimus pasiskirstymas pagal lytį procentais. ... 42 7 paveikslas. Psichologinių sunkumų, su kuriais paskutinių vienerių metų laikotarpyje
susidūrė patys respondentai, pasiskirstymas pagal lytį, procentais. ... 44 8 paveikslas. Paauglių patiriamų psichologinio pobūdžio nusiskundimų dalies palyginimas
su jų bendraamžių patiriamais tokio pobūdžio sunkumais, procentais... 45 9 paveikslas. Psichologinio pobūdžio negalavimų, kuriems esant, paauglių nuomone, reikėtų
kreiptis į psecialistą, dalis procentais... 47 10 paveikslas. Psichologinio pobūdžio negalavimų, kuriems esant, paauglių nuomone,
reikėtų kreiptis į psecialistą, pasiskirstymas pagal lytį, procentais... 48 11 paveikslas. Paauglių, paskutinių vienerių metų laikotarpyje išgyvenusių gilų sukrėtimą ar
slegiančią būseną, jog reikėjo kreiptis į specialistus, dalis procentais... 50 12 paveikslas. Paauglių, kurie kreipėsi pagalbos, pasiskirstymas pagal lytį ir pagalbos
šaltinius procentais... 51 13 Paveikslas. Paauglių, kurie kreipėsi pagalbos, pasiskirstymas pagal amžių ir pagalbos
šaltinius (proc.). ... 52 14 paveikslas. Paauglių, kurie kreipėsi pagalbos, pasiskirstymas pagal mokymosi vietą ir
pagalbos šaltinius (proc.). ... 53 15 paveislas. Paauglių, kurie kreipėsi pagalbos, pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą ir
pagalbos šaltinius (proc.). ... 54 16 paveikslas. Psichologinės pagalbos prieinamumo atitikimas paauglių poreikiams
procentais... 55 17 paveikslas. Suteiktos pagalbos atitikimo paauglių lūksečiams pasiskirstymas procentais... 57 18 paveikslas. Psichinės sveikatos specialisto paslaugų paaugliams priimtinumo dalis
procentais... 59 19 paveikslas. Pagrindinių priežasčių, trukdančių paaugliams ir jų bendraamžiams
pasinaudoti psichinės sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis, dalis
procentais... 61 20 paveikslas. Paauglių elgesio, kuomet būna labai sunku, dalis procentais. ... 63 21 paveikslas. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal prrimtinus psichinės sveikatos problemų
sprendimo būdus procentais... 63 22 paveikslas. Numatoma paauglių reakcija sužinojus, jog jų bendraamžis konsultuojasi su
psichologu ar psichiatru, procentais... 67 23 paveikslas. Paauglių informuotumo apie psichinės sveikatos priežiūros paslaugas
teikiančius specialistus pasiskirstymas procentais... 69 24 paveikslas. Paauglių įvardintų psichinės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių
specialistų dalis procentais... 70 25 paveikslas. Paauglių atsakymų, apie psichologo ir psichiatro teikiamų paslaugų skirtumus,
pasiskirstymas procentais. ... 71 26 paveikslas. Paauglių, žinančių apie psichinės sveikatos priežiūros įstaigas, dalis
procentais... 72 27 paveikslas. Paauglių žinių apie psichinės sveikatos priežiūros įstaigas pasiskirstymas pagal
lytį procentais... 73 28 paveikslas. Paauglių įvardintų pagrindinių šaltinių, kuriais jie naudojasi ieškodami žinių ar
29 paveikslas. Paauglių įvardintų pagrindinių šaltinių, kuriais jie naudojasi ieškodami žinių ar informacijos apie psichinę sveikatą bei savijautą, dalies palyginimas pagal lytį,
procentais... 75 30 paveikslas. Paauglių įvardintų pagrindinių šaltinių, kuriais jie naudojasi ieškodami žinių ar
informacijos apie psichinę sveikatą bei savijautą, dalies palyginimas pagal amžių,
procentais... 75
Lentelių sąrašas
1 lentelė. Vaikų sergamumas psichikos ligomis 1995-2001 metų laikotarpiu Lietuvos
statistikos departamento duomenimis [26]. ... 9 2 lentelė. Vaikų ir paauglių sergamumas psichikos ligomis 2002-2003 metais VPSC
duomenimis [49]. ... 10 3 lentelė. Psichikos sveikatos centrų ir specialistų skaičiaus pokyčiai 1999-2001 metais. ... 21 4 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, mokymosi bei gyvenamąją vietą. ... 31
ĮVADAS
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžia kaip visapusišką individo fizinį, socialinį ir dvasinį gerbūvį [21]. Psichinė sveikata apibrėžiama kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte [30]. Dvasinė sveikata yra siejama su žmogaus emociniu stabilumu, vidine darna ir pusiausvyra, psichikos sutrikimų neturėjimu ir individo abstrakčiomis funkcijomis: emocijomis, mąstymu, orientacija, sąmone, pojūčiais, suvokimu, atmintimi, protu ir t.t. Psichiškai sveikas žmogus suvokia save kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Individo psichinė sveikata siejasi su visuomenės gerove ir sąlygoja tinkamą organizmo santylį su aplinka [30].
Pastaruoju metu psichikos sveikatai pasaulyje pradedama skirti daugiau dėmesio. Vis labiau visuomenės psichikos sveikata domisi PSO, Pasaulio Bankas bei kitos solidžios bei turtingos organizacijos [24]. Remiantis naujausiais turimais duomenimis galima teigti, jog jokia kita sveikatos sutrikimų grupė nesukelia tiek nuostolių valstybėms ir visuomenėms, kaip psichikos sutrikimai. PSO netgi prognozuoja, jog ateityje psichikos ligos bus pirmoje vietoje pagal sergamumą ir mirtingumą, kai šiuo metu gydytojai kovoja su didžiausiu mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių ligų [17].
Jaunų žmonių sveikatos išsaugojimą PSO iškelia kaip vieną prioritetinių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos krypčių ir visos visuomenės uždavinių [16]. Kadangi daugelis psichikos sutrikimų prasideda jau jaunystėje, todėl yra domimasi moksleivių sveikatos būkle, jų požiūriu į sveikatą [9], kaip ją veikia įvairūs aplinkos veiksniai, žalingi jaunimo įpročiai ir t.t.. Įvertinti jaunimo psichinės sveikatos problemų dydį yra sudėtinga. Dėl plačiai paplitusių nepagrįstų įsitikinimų, stigmatizacijos bei informacijos stokos, visuomenės nuostatų į psichologinę bei psichiatrinę pagalbą, egzistuoja gėda ir baimė kreiptis šios srities specialistus. Apie jaunimo psichinės sveikatos problemų aktualumą byloja tokie netiesioginiai įrodymai, kaip savižudybių skaičiaus augimas, tabako gaminių, narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimo didėjimas. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. 10–19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje sa-vižudybės užima 2–3 vietą tarp mirties priežasčių. Apklausus 14–21 metų amžiaus jaunuolius paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo net 29–60 proc. asmenų, ketino žudytis 7,5–9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tai padaryti [14].
Vaikų ir paauglių subjektyvios sveikatos tyrimų duomenys parodo, jog moksleiviai savo sveikatą vertina labai prastai ir jaučiasi nesveikais. Lietuvos vaikų subjektyvaus
sveikatos vertinimo rodikliai yra pačiose žemiausiose vietose, lyginant su kitomis Europos šalimis [20,19]. Nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti vaikystėje pasireiškiančius nedidelius elgesio, emocijų, socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į grėsmingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, narkomanija) [20]. Lietuvoje dėmesio jaunimo psichinei sveikatai skiriama nepakankamai. Pastaruoju dešimtmečiu ligotumas psichikos ligomis didėjo ir šiuo metu Lietuvoje nėra atlikta nuoseklių ir išsamių epidemiologinių tyrimų, kurie atspindėtų duomenis apie sergamumą bei ligotumą psichikos ligomis, apie psichikos sutrikimų paplitimą įvairiose amžiaus grupėse [33]. Tačiau oficiali statistika atspindi ne tikrąją problemų, susijusių su psichikos sveikata ir jos sutrikimais, apimtį, o tik tą jos dalį, kuri yra sukaupta sveikatos priežiūros įstaigose. Oficiali statistika apima tik tuos vaikus, kurie gydosi šalies PSC, psichiatrijos ligoninėse bei priklausomybės centruose, todėl tikrųjų problemos mastų ji neatspindi. 2002 m. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis 15-17 m. amžiaus grupėje užregistruota 208,5 psichikos ir elgesio sutrikimai, o 2003 m. – 233,3 nauji atvejai. [49]. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, vaikų iki 15 m. psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius per pastarąjį dešimtmetį labai didėjo: nuo 1990 m. iki 1999 m. rodikliai kasmet augo beveik tolygiai nuo 3,1 iki 31,3 atv./ 1000 vaikų, o 2001 m. šių sutrikimų padvigubėjo (iki 43,6 atv./1000 vaikų) [21,19]. Tokie duomenys parodo, jog paauglių psichinės sveikatos rodikliai paskutiniuoju metu negerėja.
Apibendrinant galima teigti, jog paauglių psichinė sveikata nėra gera ir jai pastaruoju metu yra skiriama per mažai dėmesio. Reikia atlikti daugiau epidemiologinių tyrimų, jog gauti išsamesnės informacijos apie egzistuojančias jaunimo problemas, galimus jų sprendimo būdus, paauglių informuotumą, lūkesčius bei poreikius psichinės sveikatos priežiūros paslaugoms.
DARBO TIKSLAS :
Įvertinti psichinės sveikatos priežiūros paslaugų paaugliams poreikį ir
atitikimą paauglių lūkesčiams.
UŽDAVINIAI :
1. Nustatyti paaugliams aktualias psichikos sveikatos problemas.
2. Išsiaiškinti paauglių lūkesčius psichikos sveikatos priežiūros
teikiamoms paslaugoms.
3. Išanalizuoti požiūrį į psichinės sveikatos paslaugas ir jas teikiančius
specialistus.
4. Išsiaiškinti paauglių informuotumą apie teikiamas prieinamas
psichikos sveikatos priežiūros paslaugas.
Darbe naudojamos sąvokų paaiškinimai:
1. Poreikis- tai individo būsena, nervinė psichinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų dalykų stygius, trūkumas. [34, psl. 215]
2. Savijauta- tai fiziologinių ir psichinių veiksnių nulemtas vidinės būsenos pojūtis. Savijauta paprastai skirstoma į fiziologinę ir psichologinę.[34, psl.265]
3. Bloga psichologinė savijauta- tai nepasitenkinimo , nemalonumo, negerumo būsena, kylanti dėl vidinių ar išorinių priežasčių, dėl ko mažėja žmogaus darbingumas, sunkėja bendravimas.[34, psl.61]
4. Gera psichologinė savijauta- tai emocinio pasitenkinimo būsena, kai daugiausia patiriami teigiami išgyvenimai ir teigiamos emocijos. [34]
5. Psichiatrija- medicinos šaka, tirianti psichikos sutrikimus, jų gydymą ir profilaktiką.[30 , psl 185]
6. Psichika- individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (proto, jausmų, valios) visuma.[30, psl. 186]
7. Psichinė sveikata- sveikatos dalis- psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus.[30, psl. 187]
8. Psichologija- mokslas, tiriantis psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologijos objektas- psichika ir jos reiškiniai.[30, psl. 190]
LITERATŪROS APŽVALGA
Vaikų ir paauglių psichinės sveikatos rodikliai
Vaikai- viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, todėl jiems turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Jaunimas yra mūsų ateitis, todėl reikėtų domėtis jaunų žmonių sveikata bei gyvensena. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, reikia imtis priemonių įvairiuose lygmenyse kartu- valstybės mastu, bendruomenėse, mokyklose bei draželiuose, šeimose bei visoje visuomenėje.
Statistikos departamentas, vadovaudamasis 2001 m. sausio 26 d. Jugtinių Tautų komiteto išvadomis apie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatų Lietuvoje įgyvendinimą, nuolat kaupia statistinius duomenis apie vaikus, jų gyvenimo sąlygas, sveikatos būklę [26]. Departamento sukaupti duomenys rodo, jog vaikų sergamumas psichinėmis ligomis nuo 1995 iki 2001 metų mažėjo [1 lentelė].
1 lentelė. Vaikų sergamumas psichikos ligomis 1995-2001 metų laikotarpiu Lietuvos statistikos departamento duomenimis [26].
Metai Susirgimai 1995 m. 2000 m. 2001 m. Pirmą kartą susirgusių 1495 1052 874 100.000 –ių vaikų
tenka pirmą kartą susirgusių 168,6 153,6 129,8 Sergančių metų pabaigoje 9159 8072 7469 100.000 –ių vaikų
tenka sergančių metų pabaigoje
1071,9 1178,7 1132,4
Vėlesnius rezultatus apie vaikų sergamumą pateikia Valstybinis Psichikos Sveikatos centras [49]. Pirmą kartą išaiškintų vaikų, susirgus psichine liga, skaičius labai neženkliai sumažėjo, o pirmą kartą susirgus psichine liga paauglių skaičius per vienus metus išaugo keliomis dešimtimis [2 lentelė].
2 lentelė. Vaikų ir paauglių sergamumas psichikos ligomis 2002-2003 metais VPSC duomenimis [49].
Sergamumas psichikos ligomis 100.000 gyv.
0-14 metų vaikai 15-17 metų paaugliai
metai
2002 m. 2003 m. 2002 m. 2003 m.
Pirmą kartą išaiškinti 125,0 122,0 203,5 233,3
Sergamumas metų pabaigoje 1088,4 1053,5 1795,9 1631,2
Tačiau yra mažai tikėtina, jog oficialiai statistikoje pateikiami vaikų bei paauglių sergamumo ir ligotumo rodikliai atspindi realią padėtį apie jaunimo psichinę sveikatą ir jos būklę. Į psichinės sveikatos priežiūros įstaigas kreipiasi tik labai nedaug jaunimo, todėl vienareikšmiškai teigti, jog jaunimo psichoemocinė sveikata yra bloga ar gera, negalima. Trūksta išsamių epidemiologinių tyrimų, vertinančių jaunimo psichinės ir emocinės sveikatos būklę. Psichinės sveikatos klausimai tik iš dalies paliečiami tyrinėjant įvairius jaunimo gyvensenos ir sveikatos klausimus. Dažniau yra tyrinėjama fizinė sveikata, žalingi aplinkos ir socialiniai veiksniai, bei kt. aspektai. Klausimynuose dažniausiai pateikiami tik keletas labai abstrakčių klausimų, kurie konkrečiai su psichine sveikata nėra susiję. Tačiau atlikus tokius tyrimus gausu netiesioginių įrodymų, kad jaunimo psichologinė būsena nėra gera [20,22 ,32]. Vaikų ir paauglių psichiatro, gyd. D. Klimavičiaus duomenimis, 14-20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos (dėmesio ir aktyvumo, elgesio, depresijos, atsiskyrimo nerimo, specifinių fobijų ir kt.) sutrikimų. Dažniausiai buvo akcentuojami dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai.Gydytojo duomenimis, 1-6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Jis patvirtino faktą, kad tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipėsi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o dėl to, kad vaiko elgesys pradėjo jiems trukdyti arba vaikas pradėjo skųstis somatiniais simptomais. Savarankiškai vaikai ir paaugliai į gydytojus kreipiasi labai retai [22,14].
Susirūpinimą keliančią mokyklą baigiančių vaikų psichoemocinės savijautos situaciją rodo 2003 m. atlikta Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio miestuose XI-XII klasių moksleivių apklausa. Tyrimo rezultatai parodė, jog 18,1 proc. moksleivių mokykloje nuolat jautė nerimą ir įtampą, 38 proc. mokinių nesijautė laimingi, 24 proc.- dažnai jautėsi vieniši, 10,8 proc. tirtųjų aiškiai buvo išreikšti suicidiniai ketinimai. 23 proc. mokinių
pasireiškė dažnos pykčio ir agresijos emocijos , 9 proc. jų dažnai arba nuolat elgėsi priešingai nei to reikalauja moksleivio elgesio taisyklės. Visi paminėti nepalankūs psichoemocinės savijautos rodikliai nustatyti 8,2 proc. moksleivių, dažniau mergaitėms [20]. Viena iš pagrindinių nerimą ir įtampą mokykloje keliančių priežasčių buvo paminėta egazminų baimė, taip pat neaiški egzaminų tvarka, per didelės namų užduočių apimtys, per daug informacijos, kurią reikia įsisavinti, mokytojai išdėsto medžiagą nesuprantamai, sunku suvokti ar įsisavinti vieną ar kelis dalykus, vadovėliuose pateikiama medžiaga per daug sudėtingai, moksleiviai bijo mokytojų [20].
Pastaraisiais metais visuomenėje vis dažniau keliama per didelio mokymo krūvio bendojo lavinimo mokyklose problema ir ji siejama su moksleivių sveikatos blogėjimu. 1996 m. buvo atliktas A. G. Davidavičienės tyrimas apie moksleivių gyvensenos ypatumus. Rezultatuose nurodoma, kad 12,4 proc. dešimtokų teigia, pagrindinė priežastis, trukdantis jiems sveikai gyventi yra per didelis pamokų krūvis [6]. 1994m. atliktos “Tarptautinės moksleivių sveikatos ir elgesio apklausos” duomenimis, 43-47 proc. 11-15 m. berniukų ir mergaičių teigė esą per daug apkrauti mokykliniu darbu. Autoriai nustatė, jog moksleivių, jaučiančių per didelį darbo krūvį, daugėjo su amžiumi, ir jie, ypač vyresnės mergaitės, nurodė daugiau psichosomatinių nusiskundimų, negu likusieji [43].
Jaunų žmonių savižudybės- itin aktuali visuomenės sveikatos problema. Ji netiesiogiai byloja apie vaikų ir paauglių psichoemocinę sveikatą. Lietuvos statistikos departamento leidinyje “Lietuvos vaikai 2002” yra pateikiami vaikų mirtingumo nuo išorinių priežasčių rodikliai. 2001 metais didžiausias mirtingumas 15-17 m. jaunimo tarpe buvo nuo išorinių priežasčių. Tai sudarė net 77 procentus. Daugiausia paauglių žuvo transporto įvykių metu ir dėl savižudybių. 2001 m. 15-17 m. amžiaus grupėje buvo 16 savižudybių (nusižudė 13 berniukų ir 3 mergaitės), o 10-14 m. vaikų tarpe jų buvo 9 [26].- Kaip nurodo D. Gailienė, Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų [32]. Paauglių suicidiniams polinkiams įtakos turi nestabilumas ir nesantaika šeimoje, vieno ar abiejų tėvų neturėjimas, tėvų skyrybos, paauglio negalėjimas gauti iš savo šeimos emocinės paramos, jo socialinė izoliacija, per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, konfliktai, susiję su socialiniu pripažinimu ir seksualiniu aktyvumu. Sunkūs gyvenimo momentai gali paauglį visiškai palaužti, atimti iš jo dvasinę pusiausvyrą [32].
Vienos svarbesnių šių dienų jaunimo aktualijų yra nemokėjimas atsispirti žaligiems įpročiams, bendravimo įgūdžių stoka. Pasireiškia paauglių emocijų ir elgesio sutrikimai t.y.- agresija, destruktyvus elgesys, elgesio normų nesilaikymas, mokymosi motyvacijos stoka ir mokyklos vengimas, nerimastingumas, emocinis nestabilumas, pykčio protrūkiai, depresija ir suicidinės tendencijos [19,20]. Nuo savijautos mokykloje, bei pažangumo, priklauso jaunimo
vidinė darna. Tyrimai parodė, jog moksleiviai jaučiasi nelabai laimingi arba nelaimingi, pakankamai dažnai arba dažnai jaučiasi vieniši, dažnai galvoja apie savižudybę, patiria pykčio ir agresijos jausmus, jaučia nerimą bei įtampą mokykloje. Paaiškėjo, jog didėjant amžiui mažėja laimingų ir daugėja nelaimingų vaikų, o 16-18 metų amžiaus abiejų lyčių grupėje labai laimingų paauglių sumažėja dvigubai, palyginus su penkiolikmečiais [19,20]. Laimingumo jausmas statistiškai reikšmingai buvo susijęs su gyvenimo kokybe. Apskritai kalbant, galima teigti, jaunimo psichoemocinė sveikata bei savijauta paskutiniuoju metu blogėja [52].
Neturint daug išsamių, patvirtintų, patikimų bei konkrečių duomenų apie jaunimo psichoemocinę būklę, galima atsižvelgti ir į atliktų subjektyvios sveikatos tyrimų rezultatus. Jais remiantis galima iš dalies susidaryti bendrą vaizdą apie jaunimo emocinę savijautą.
Sveikata- t.y. subjektyvi būsena [13,44,52], todėl patiriamus įvairius pojūčius kiekvienas vertiname įvairiai. Subjektyvus savo sveikatos būklės įvertinimas laikomas svarbiu individo sveikatos rodikliu. Klinikinėje ir socialinėje psichologijoje atlikta nemažai tyrimų, kuriais buvo siekiama nustatyti, kokie dar kiti veiksniai ir procesai, be patiriamų negalavimų, turi įtakos individų savo sveikatos įvertinimui, tačiau viskas iki galo dar nėra pakankamai išsiaiškinta. Kadangi, kaip buvo minėta anksčiau, atliktų išsamių epidemiologinių tyrimų ir gautų tikslių duomenų apie sergamumą ir ligotumą psichikos ligomis įvairiose amžiaus grupėse nėra, todėl galima daryti prielaidą, jog atliktų tyrimų metu, kuomet buvo vertinama subjektyvi moksleivių fizinė ir emocinė sveikata, buvo gauti pakankamai artimi duomenys realiai situacijai.
Subjektyvus savo sveikatos įvertinimas turi įtakos asmens su sveikata susijusiam elgesiui. Tikėtina, jei paauglys manys, jog šis yra psichiškai ir emociškai sveikas, jis į specialistus pagalbos nesikreips. Bus kreipiamasi į specialistus tik tuomet, kai bus įžvelgta reali grėsmė susirgti ar rimtesnei ligai, komplikacijoms atsirasti, tačiau gali būti per vėlu.
Paauglių subjektyvios sveikatos dėsningumai, priklausomybė nuo lyties ir amžiaus, išsamiai nagrinėti PSO organizuotame 28 pasaulio šalių mokyklinio amžiaus vaikų su sveikata susijusio elgesio tyrime (HBSC- Health Behavior in scool-aged children) [41]. 1997/ 1998 m. šio tyrimo duomenimis 93,7 proc. berniukų ir 90 proc. mergaičių teigė esą visiškai sveiki. Atlikus kitus tyrimus buvo gauta, kad pagal emocinės subjektyviai įvertintos sveikatos rodiklį berniukai ir mergaitės nesiskiria [38,52]. 1999 metais Cummins J.R., Irelan M., Resnich M.D., Bkum R.W. atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog svarbiausiais veiksniais, apsprendžiančiais emocinę sveikatą, abiems lytims buvo šeimos globa ir didžiavimasis savo kūnu. Mergaičių emocinei sveikatai dar įtakos turėjo susirūpinimas mokykla, būgštavimas dėl smurto, o berniukų- tėvų lūkesčiai, seksualinis patrauklumas [3].
2002 m. atlikto 5-12 klasių moksleivių grupėje, subjektyvios sveikatos vertinimo tyrimo rezultatai parodė, jog 78,5 proc. berniukų ir 71,6 proc. mergaičių savo sveikatą vertino kaip gerą (t.y. puikią, labai gerą ir gerą), o berniukų ir mergaičių tarpe subjektyvūs psichinės sveikatos vertinimai skyrėsi priklausomai nuo klasės. Tyrimo duomenimis, tiek berniukų, tiek mergaičių, puikios psichinės sveikatos įvertinimų mažėjo, o blogos psichinės sveikatos įvertinimų daugėjo. Kaip fizinė, taip ir psichinė (emocinė) subjektyvi sveikata su amžiumi blogėjo abiejų lyčių grupėse [44].
Psichologiniai ir socialiniai veiksniai, siejami su psichine sveikata
Visuomenės sveikatos požiūriu, žmogaus psichinė sveikata glaudžiai siejasi su fizine [21]. Labai svarbus psichinės sveikatos veiksnys yra individualios žmogaus savybės, priklausančios nuo paveldėjimo, amžiaus, lyties, tačiau psichikos sveikatos stiprinimo veikla neišvengiamai susijusi ir su socialiniais aplinkos veiksniais.
Moksleiviai yra populiacijos dalis, tam tikra socialinė grupė, jautriai reaguojanti į išorinę bei psichosocialinę aplinką, kuriai vis dar neskiriamas reikiamas dėmesys. Aplinka gali skatinti ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius arba netinkama aplinka gali būti rizikos veiksniu. Gera moksleivio psichoemocinė savijauta yra viena svarbiausių jo normalios raidos ir sėkmingo mokymosi prielaidų. Bloga moksleivio savijauta, psichologinio diskomforto jautimas mažina intelektinės sveiklos galimybes, moksleivio darbingumą, iniciatyvumą, apsunkina bendravimą su kitais žmonėmis [20].
Vis daugiau vaikų teigia, kad mokykla jiems kelia neigiamas emocijas, todėl psichologai į mokyklą vis dažniau žiūri su nerimu [20]. Jaunesniojo amžiaus moksleivių psichologinių tyrimų duomenys rodo, kad vidinė vaiko darna tiesiogiai susijusi su jų psichologine savijauta mokykloje bei pažangumu [28]. L. Bulotaitės duomenimis, nemaža 14-18 m. amžiaus moksleivių dalis skundžiasi, kad juos slegia mokyklos aplinka, o 10 proc. nuolat patiria stresą [2]. Agresija, destruktvus elgesys, elgesio normų nesilaikymas, mokymosi motyvacijos stoka ir mokyklos vengimas, nerimastingumas, emocinis nestabilumas, pykčio protrūkiai, depresija ir suicidinės tendencijos- šie bei kiti paauglių emocijų ir elgesio sutrikimai sunkina mokytojų darbą ir moksleivių mokymosi procesą, neigiama emociškai veikia kitus mokinius ir trukdo pačių paauglių pažangai moksle, sklandžiam brendimui bei pasirengimui tolesniam gyvenimo etapui [20].
Vis didesnius reikalavimus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui kelia socialiniai eko-nominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėl geresnių pažymių, didėja
reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas. Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Įtakos emocinei sveikatai dažnai turi ir sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas, todėl jaunam žmogui sunku spręsti kylan-čias problemas. Dar viena problema – tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų, vieni-šų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. PSO duomenimis, Lietuvoje 90 proc. apklaustų vaikų teigė, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ignoruoja, kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi [14].
Sveikatai ir elgesiui įtakos turi ir įvairūs kiti socialiniai veiksniai. Asmeniui yra labai svarbi emocinė ir moralinė parama, kurią suteikia kiti žmonės ar jų grupės. Jei paauglys jausis visų mylimu, gerbiamu, reikalingu, jaus visų aplinkinių rūpestį ir susidomėjimą juo, jis pats savaime jaus atsakomybę už save ir savo sveikatą prieš aplinkinius, o tai paskatins jį pasirūpinti savimi. Sveikatai palankų elgesį skatins ir bendraamžių, draugų, šeimos narių ir kt. aplinkinių parama, raginimas gyventi sveiką gyvenimo būdą. Ir atvirksčiai, blogas šeimos narių ar kitų svarbių asmenų pavyzdys gali pastūmėti paauglį probleminio elgesio link [39].
Paauglystės amžiui būdingas intensyvus savęs pažinimo procesas. Pagrindinė problema yra savojo “aš” vaizdo sudarymas, savo tapatumo įtvirtinimas. Ieškoma atsakymų žvelgiant iš įvairių pozicijų į kūną, lytį, karjerą, pašaukimą, tautybę, ideologiją, pasaulėžiūrą, tikėjimą, asmeniškai pasirinktas ir siekiamas vertybes, talentus ir jų panaudojimą. Tai kritinis periodas, kai iš esmės paliečiami psichosocialiniai dalykai. Paaugliams būdingas išreikštas domėjimasis priešingos lyties asmeniu, egocentriškas mąstymas. Vis didesnę reikšmę įgyja bendraamžiai, norima priklausyti pasirinktai bendraamžių grupei, paklusti jos normoms bei vertybėms, kurios ne visada yra toleruojamos visuomenėje. Tokio amžiaus jaunuoliai gali patirti psichosocialinę krizę, susijusią su artimumo, draugystės poreikiu, kartu ir izoliacija. Asmuo stengiasi tapatinti save su kitais, priklausyti kitam žmogui, su kuriais jis galėtų dalintis jausmais ir patirtimi, tačiau nepasitikėjimas savimi, savo vetės nežinojimas tam trukdo [20].
Visų paminėtų fiziologinių ir psichologinių ypatybių visuma lemia tai, kad jaunuoliai ir merginos susiduria su vienišumo, pykčio, agresijos jausmais, jų elgesys kartais prieštarauja visuomenės normoms. Vaikai, nesulaukę reikiamos paramos mokykloje ar šeimoje, dažnai jos ieško kitur. Nustatyta, kad vaikai, veikiami neigiamų psichosocialinių veiksnių, dažniau pasirenka nesveiką gyvensenos būdą- t.y. pradeda rūkyti, vartoti alkohilinius gėrimus bei narkotines medžiagas [20]. Todėl šiuo atveju ypač svarbus visuminis sveikatos ugdymas, kuris motyvuotų pasirinkti sveiką gyvenimo būdą.
Paauglystės laikotarpiui būdingi sunkumai
Paauglystė- tai laikotarpis, kai visiškai subręstama fiziškai, emociškai ir socialiai. Ji apibūdinama kaip greito fizinio augimo, ryškių fizinių ir psichologinių pokyčių metas. Šie pokyčiai gali įtakoti paauglių fizinę ir psichinę sveikatą, o taip pat sveikatos būklė gali pakeisti vystymąsi. Šis periodas pasižymi optimaliausia sveikata, palyginti mažu sergamumu, ir palyginus su kitomis amžiaus grupėmis, nedideliu mirtingumu [15]. Palyginus su kitų amžiaus grupių žmonėmis, paaugliai rečiau serga chroniškomis ligomis, o taip pat retesni paauglių hospitalizavimo ir invalidumo atvejai. Paauglystės amžiaus tarpsnis ypatingas tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu vaikas suauga, jo gyvenime tuo pat metu realizuojamos ir vaiko, ir suaugusio žmogaus programos. Šiuolaikinėje visuomenėje, vykstant dideliems ekonominiams ir technologiniams pokyčiams, paaugliui pateikiama daugybė prieštaringų vertybių. [19] Tarp svarbiausių šių dienų paauglių aktualijų- destruktyvus elgesys, nemokėjimas atsispirti žalingiems įpročiams, suicidinės tendencijos, emocinis nestabilumas, bendravimo įgūdžių stoka. [19] Paauglystėje dažniausiai prasideda ir sveikatą žalojantis elgesys- priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimas, atsitiktiniai lytiniai santykiai ir t.t. Ilgainiui šis elgesys atsiliepia jaunų žmonių sveikatos būklei, todėl paauglių sveikatą ir ją įtakojančių veiksnių tyrimai darosi vis aktualesni. 15-16 metų amžiaus vaikų sveikatai bene didžiausios įtakos turi mokykla, šeima ir draugai. Tokį moksleivių amžių galima priskirti pereinamajam arba viduriniajam paauglystės laikotarpiui [22], kuomet ir pradeda formuotis sveikatos rizikos veiksniai. Todėl yra labai svarbu tirti šio amžiaus žmonių požiūrį į sveikatą bei su ja susijusį elgesį.
Fizinis vystymasis yra kaip vienas iš psichologinių paauglystės problemų šaltinių. Paauglystė- tai amžiaus tarpsnis, kai fiziškai bręstama itin greitai. Dauguma psichologų pažymi, kad fizinė akceleracija sukelia įvairių psichologinių rūpesčių. Ne visos paauglių kūno dalys auga vienodai greitai ir kartais jo išvaizda tampa neproporcinga. Kai kurie paaugliai tai suvokia,todėl drovisi, stengiasi trūkumus slėpti, kartais nenatūraliai. Paauglį gali slėgti mintis, kad jis žmonėms atrodo juokingas. Įvairios pastabos ir komentarai, susiję su paauglio išore, gali formuoti jo vystymąsi slopinančius ir iškreipiančius menkavertiškumo kompleksus [29].
Dar vienas svarbus fiziologinis paauglių psichologinių problemų šaltinis yra harmonų aktyvumo padidėjimas bei lytinio brendimo pradžia ir paauglių reakcija į tai. Jau vien dėl bręstančio kūno viduje vykstančių harmoninių reakcijų pokyčių paaugliai gali tapti labai jautrūs ir irzlūs. Tai reiškiasi audringu afektiniu reagavimu. Paauglio nervų sistema dar
nevisada pajėgi atlaikyti stiprius ar ilgalaikius monotoniškus dirgiklius, todėl dažnai tokiais atvejais ima veikti slopinimas. Paauglį gali neigiamai paveikti gausybė įspūdžių, stiprūs nerviniai sukrėtimai, ilgai lauktas jaudinantis įvykis. Todėl paaugliams būdingas nesantūrumas, padidėjęs jautrumas, dažna ir greita nuotaikų kaita gali turėti aiškų fiziologinį pagrindą, nepriklausantį nuo jų pačių valios. [32]
Paauglių psichologinė savijauta priklauso ir nuo santykių su tėvais. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas ir nesupratingumas, savo pareigų nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina paauglių gyvenimą ir sukelia psichologinių sunkumų. Psichologinių rūpesčių šaltiniu paauglystėje gali tapti tėvų nesantaika šeimoje bei kt. šeimoje kylančios problemos [32].
Taip pat paaugliams gali kilti įvairios psichologinės problemos, susijusios su bendraamžių kolektyvu. Bendraamžiai turi labai daug įtakos paauglio socialiniam gyvenimui ir adaptacijai. Vienas svarbiausių paauglio buvimo bendraamžių grupėje psichologinių rezultatų yra socialinis priėmimas. Tai paauglio mėgstamumas ir laikymas geru socialiniu partneriu. Tie, kuriuos savoji grupė atmeta, dažniausiai turi didesnių ar mažesnių psichologinių nesklandumų. Su tuo susijęs tarpusavio bendravimo stilius, paauglio vardas, fizinis patrauklumas, padėtis jo šeimoje ir kt. Bendraamžių grupės atmetimas sietinas su paauglio konfliktiškumu, agresyvumu, itin aktyviu elgesiu ar kt. nebrandaus bendravimo formomis. Toks paauglys dažnai turi daug kognityvaus sugebėjimo trūkumų. Jei paauglys atsiribojęs nuo bendraamžių ir nerodo noro bendrauti- tikia situacija palanki psichologinėms problemoms atsirasti. Atstumtieji kartais buriasi į asocialias grupes. Čia, veikiant asocialių paauglių tarpusavio pastiprinimo, spaudimo ir modeliavimo mechanizmams, formuojasi įvairios atstumtų paauglių asocialaus elgesio formos: alkoholizmas, narkomanija, prostitucija ir t.t. [32]
Kita paauglių problema tampa narkotikų vartojimas. Pagrindinėmis narkotikų vartojimo priežastimis gali būti siekimas atsipalaiduoti, savigarbos trūkumas, stimuliacijos poreikis, neigiama bendraamžių įtaka, nuobodulys ir nepasitenkinimas gyvenimu, noras greitai ir tiesiogiai patirti pasitenkinimo jausmą, menki paauglių susidorojimo su fizinėmis, socialinėmis ir intelektualinėmis užduotimis gabumai bei pažeidžiamumas, mistinės paskatos (noras patirti mistiškus pojūčius), maištavimas prieš suaugusiuosius ir kt. [32] A. Veryga , M. Dūdonis, G. Sutkutė atliko “Alkoholio, rūkymo ir narkotikų vartojimo paplitimo tarp Kauno miesto 10-11 kl. moksleivių” trims. Autoriai teigia, jog daugelis apklaustųjų moksleivių nežino tikrosios narkotinių medžiagų žalos ir jų poveikio sveikatai.. Dauguma iš jų priešiškai priima mokytojų teikiamą informaciją. Įrodyta, kad šio amžiaus jaunuoliai labiau vertina bendraamžių ir pašalinių jaunų žmonių nuomonę nei suaugusiųjų, ypač mokytojų.
Tam reikšmės turi ir lyderiai [47]. Bent kartą narkotikų vartoję yra 11,6 proc. (16,25 proc. vaikinų ir 7,92 proc. merginų) apklaustų moksleivių. Dažniausiai vartojamos yra kanapės.
Problemiškas ir vadinamųjų legalių narkotikų populiarumas- alkoholinių gėrimų vartojimas ir rūkymas. Kauno mieste 16-17 m. moksleivių tarpe yra tik 3 proc. visiškų abstinentų, o 97 proc. yra vartoję alkoholinius gėrimus bent vieną kartą. Klaipėdos Psichikos sveikatos centro (PSC) specialistai teigia, jog Klaipėdoje daugėja paauglių, nuolat vartojančių alkoholį, o jų amžius jaunėja. Šio centro vyriausioji gydytoja Teresė Ramanauskienė prognozuoja, jog po kelerių metų šalyje gali stipriai šoktelėti jaunimo, turinčio priklausomybę alkoholiui, skaičius [50]. Klaipėdos PSC specialistai 2004 m. metais vienos miesto mokyklos 10 klasėje (mokymosi vidurkis 8,4 balo) atliko anketinę apklausą, kurios metu gauti duomenys parodė, jog net 63 procentai šios klasės moksleivių nuolat vartoja alkoholį. Anot T. Ramanauskienės, prieš penkerius metus nuolat vartojančių alkoholį dešimtokų mieste buvo maždaug perpus mažiau - 33 procentai. Nors ši apklausa buvo atlikta tik vienoje mokykloje, tačiau panašūs rezultatai gali būti ir kitose įstaigose.
Paauglių rūkymo problemos aktualumą parodo tai, jog Kauno mieste 10-11 klasių apklaustųjų moksleivių tarpe buvo net 76,8 proc. bandžiusių rūkyti [47]. 48 proc. moksleivių surūko vidutiniškai 1-9 cigaretes per savaitę, 10-19 cigarečių-10 proc., 20-50 cigarečių-22,3 proc., 50-99 cigaretes- 13,2 proc., 100 ir daugiau- 6,3 proc. apklaustųjų. Vaikinai rūko dažniau nei merginos (42,78 proc. vaikinų ir 31,44 proc. merginų). Žurnalistai atkreipia dėmesį į tai, jog nustatyti rūkančių paauglių skaičių praktiškai yra neįmanoma [45]. Nors šalyje masiškai rūkoma, žvelgiant statistiškai, ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, turinčių priklausomybę tabakui, Lietuvoje apskritai nėra. Pasak J. Sruogienės, rūkorių, kurie pripažintų turintys priklausomybę tabakui ir kreiptųsi į PSC dėl gydymo, Lietuvoje iki šiol neatsirado [44].
Paauglystės laikotarpiu susiduriama su dar keletu problemų, susijusių su valgymo sutrikimais. Tai bulimija ir anoreksija. Turintys šiuos sutrikimus paaugliai, šalia jų dažniausiai serga depresija. Vaikų amžiuje ji dažniausiai būna užslėpta. Kol tėvai ar mokytojai supranta, kad vaikui kažkas atsitiko ir reikėtų kreiptis pagalbos, praeina nemažai laiko. Akcentuojama, jog iš pradžių vaikas gerai mokosi, paklusnus, tačiau vėliau staiga pasikeičia, pradeda prastai mokytis, atsiranda elgesio problemų ir t.t. Pasigilinus į problemą dažnai nustatoma, kad vaikas serga depresija. Susiduriama ir su kitomis problemomis. Pavyzdžiui, daugumai mokytojų ir tėvų patinka tylūs, ramūs, gerai besimokantys vaikai, tačiau, šie vaikai neretai turi problemų - juos kamuoja įvairios socialinės fobijos, jie nedrąsūs, bijantys pakovoti už save. Psichiatrų teigimu, dažnai vadinamieji "geri" vaikai - pažangūs,
turintys stiprų atsakomybės jausmą, serga neurozėmis, jiems būdingi nerimo sutrikimai. Šiuo metu dėl paauglių aktyvaus gyvenimo būdo daugėja organinių asteninių sutrikimų atvejų. Jie pasireiškia stipriu galvos skausmu, miego sutrikimais, emocijų labilumu. Daugėja vaikų, turinčių ir hiperkinetinius sutrikimus. Vaikams pamokų metu sunku susikaupti, tampa sunkiai sukalbami, triukšmingi [32].
PAAUGLIŲ PSICHINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS POREIKIAI
Poreikio sąvoka įvairių autorių yra apbrėžiama gana panašiai. Psichologijos žodyne (1993 m.) yra nurodoma, kad poreikis- tai individo būsena, nervinė psichinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų dalykų stygius, trūkumas (p.215).
Poreikiai patenkinami veikloje, siekiant užsibrėžto tikslo. Tik patenkinus poreikį atsikratoma psichinės nervinės įtampos, kuri susidarė kilus poreikiui. Tokiu būdu, galima teigti, jog poreikio patenkinimas- tai nervinės pischinės įtampos atsikratymas, kuri susidarė kilus poreikiui. Patenkinus visus žemesniuosius poreikius, kyla aukštesnieji poreikiai.
Paauglystės laikotarpiu kai kurie poreikiai padidėja. Kai kurie autoriai [1] (Bieliauskaitė, Repšytė) teigia, kad paaugkystės laikotarpiu tam tikri poreikiai tampa ypač svarbūs ar pradeda dominuoti, nors jie egzistuoja ir anskčiau. A Maslow poreikių teorija nurodo, kad žmogaus poreikiai atsiranda ir vystosi asmenybės raidos eigoje. Pagal ją egzistuoja 5 žmogaus poreikių lygmenys [29]:
1. fiziologiniai, 2. saugumo,
3. meilės ir priklausomybės, 4. savigarbos ir pagarbos, 5. savirealizacijos.
Psichologiniai poreikiai, kaip meilės ir priklausymo, savigarbos ir pagarbos, tampa ypač aktualūs paauglystėje. Atsiranda ir naujų poreikių, kurie buvo anksčiau visai nebūdingi. Paaugliui turi būti sukurta tokia palanki aplinka, kad būtų patenkinami jam iškilę poreikiai: turi būti emociškai saugi mokymosi aplinka, mokykloje ir šeimoje šiltas bendravimas su vaiku, klasėje vyrautų bendradarbiavimo atmosfera, vaikas turi ūti gerbiamas mokytojų ir bendraamžių, būtų atsižvelgiama į jo nuomonę, paisoma jo jausmų.
Kilus psichoemocinėms problemoms atsiranda kitokie poreikiai- tai poreikis specialisto pagalbai. Tokį poreikį suvokia ne kiekvienas suaugęs žmogus, o kalbant apie
paauglius- problema tampa dar aktualesnė. Tai priklauso nuo požiūrio į šias paslaugas. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiama nuostata į psichinę sveikatą bei jos priežiūros paslaugas, todėl pagalbos kreipiamasi labai retai, ir, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai būna per vėlai. Iki šiol nėra aiškūs realūs suaugusiųjų poreikiai psichologų, psichoterapeutų paslaugoms, o dėl panašių priežasčių sunku nustatyti ir paauglių lūkesčius psichoemocinės sveikatos priežiūrai.
PSICHINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA
Jog psichinė sveikata yra svarbus žmogaus sveikatos komponentas parodo Valstybinėje sveikatos programoje iškelti tikslai, kurių vienas susijęs su psichikos ligomis ir savižudybėmis- t.y. iki 2005 m. stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis, iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t.y. iki 25 iš 100 000 gyventojų, ir iki 2010 m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10 iš 100 000 gyventojų. Taip pat numatomas priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimo mažinimas bei prevencija.
Psichinės sveikatos priežiūrą reglamentuoja 1995 m. birželio 6 d. Vilniuje išleistas Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (Nr. I-924). Jame yra numatytos bendrosios nuostatos, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, numatomos psichikos ligonių ir hospitalizuotų ligonių teisės ir jų apribojimai, pacientų psichikos sveikatos priežiūra, paciento ar jo atstovo teisės apskųsti sveikatos priežiūros sąlygas, hospitalizavimo tvarka, teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo tvarka, asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir susirgusių psichikos liga, psichikos sveikatos priežiūra, psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiklą (nusikalstamą veiklą), psichikos sveikatos priežiūra, apibūdinama Valstybinės pscihikos sveikatos komisijos prie LR Vyriausybės, Savivaldybes psichikos sveikatos komisijų veikla, pabrėžiama atsakomybė už psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pažeidimus. (Žr. Priedas Nr. 1. LR Psichikos sveikatos priežiuros įstatymas).
Vadovaujantis LR Psichikos sveikatos priežiuros įstatymo 23 straipsniu, 1996 m. kovo 7 d. buvo išleistas įstatymas “Dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimos tvarkos patvirtinimo” (nr. 133) (žr. Priedas Nr. 2. Įstatymo kopija), kurį patvirtino tuometinis SAM ministras A. Vinkus. Šis įstatymas reglamentuoja pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarką [48].
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą, o taip pat ir kitus, susijusius su psichikos sveikata, atsižvelgdama į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, siekdama, kad psichikos sveikatos priežiūra būtų maksimaliai efektyvi, paremta tarpsektoriniu ir daugiadisciplininiu principais, 1999 m. įsteigė Valstybinį psichikos sveikatos centrą, šiuo metu įeinantį į Valstybinės Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos sudėtį [14]. Valstybinis psichikos sveikatos centras (VPSC) - valstybinė, biudžetinė sveikatos priežiūros įstaiga, organizuojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą psichikos sveikatos priežiūros politikos ir strategijos įgyvendinimą. VPSC koordinuoja Valstybinės psichikos ligų profilaktikos programos įgyvendinimą, dalyvauja psichikos sveikatos priežiūros reformos vykdyme respublikoje, akcentuojant pirminės ambulatorinės grandies svarbą, psichikos sveikatos centrams, kaip ir kitoms psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms, teikia mokslinę, metodinę, praktinę pagalbą, koordinuoja Valstybės alkoholio kontrolės programos bei Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos vykdymą, sprendžia problemas, kylančias dėl minėtų medžiagų, organizuoja priklausomybės ligų prevenciją, renka, sistemina ir analizuoja duomenis apie psichikos ligas, savižudybes bei teikia pasiūlymus Valstybės valdymo ar savivaldos institucijoms, rengia ar dalyvauja rengiant teisės aktus bei kitus dokumentus psichikos sveikatos priežiūros klausimais. Bendradarbiaudamas su tarptautinėmis bei Lietuvos Respublikos nevyriausybinėmis organizacijomis, rengdamas seminarus, VPSC vykdo edukacinę ir švietėjišką veiklą tokiu būdu ugdydamas šalies gyventojų sveikos gyvensenos įgūdžius [14].
VPSC funkcijos:
• dalyvauja psichikos sveikatos profilaktikos programoje ir koordinuoja jos įgyvendinimą;
• dalyvauja įgyvendinant valstybes alkoholio, tabako, narkotikų kontrolės programas;
• teikia psichikos sveikatos priežiūros centrų plėtojimo pasiūlymus apskričių ir savivaldybių valdymo institucijoms;
• atlieka psichikos ligų, alkoholizmo, narkomanijos ir kitų priklausomybės ligų epidemiologinius tyrimus, analizuoja duomenis, teikia siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai;
• tobulina ir siūlo psichologinės reabilitacijos įgyvendinimo priemones;
• organizuoja psichikos ir priklausomybės ligų prevenciją, palaiko ryšius su visuomeninėmis organizacijomis;
• teikia informaciją šalies gyventojams apie sveiką gyvenseną ir psichikos higieną, konsultuoja gydymo ir kitais klausimais į VPSC besikreipiančius asmenis;
• leidžia švietėjiško pobūdžio leidinius psichikos sveikatos temomis.
VPSC tikslai:
• organizuoti LR Vyriausybės nustatytą visuomenės psichikos sveikatos priežiūros politikos ir strategijos įgyvendinimą;
• rinkti ir analizuoti duomenis apie psichikos ligų bei psichikos sutrikimus galinčių sukelti reiškinių paplitimą tarp gyventojų, teikti Sveikatos apsaugos ministerijai analizės išvadas ir pasiūlymus psichikos sveikatai gerinti;
• koordinuoti visuomenės psichikos sveikatos priežiūrą;
• ugdyti šalies gyventojų sveikos gyvensenos įgūdžius, padėti saugoti ir stiprinti psichikos sveikatą socialinėmis, ekonominėmis, teisinėmis ir visuomeninėmis priemonėmis.
Be Valstybinio Psichikos Sveikatos Centro yra Lietuvoje ir PSC. Šiuo metu juose vyksta pagrindinis ambulatorinių paslaugų teikimas. PSC skaičius vykstant reformai, kasmet augo. Psichikos sveikatos centrų Lietuvoje ir juose dirbančių specialistų skaičiaus pokyčius nuo 1999 iki 2001 metų, galime stebėti sekančioje lentelėje [8]:
3 lentelė. Psichikos sveikatos centrų ir specialistų skaičiaus pokyčiai 1999-2001 metais.
Psichiatrijos specialistai Narkologijos specialistai
Metai PSC
skaičius 1* 2* 3* 4* 5* 6* 3* 4* 5*
1999 49 102,25 26,25 125,75 14,5 3 36,75 22,25 6,5 2,5
2000 55 105,5 36,0 147,5 65,25 26,5 30,5 44,5 20,5 7 2001 59 117,25 39,0 156,25 98,0 57,25 34,75 39,75 23,0 10,25
(*)1- suaugusiųjų, 2- vaikų, 3- slaugos spec., 4- Soc. darbuotojai, 5- psichologai, 6- narkologai.
2003 metais Lietuvoje buvo 14 psichinės sveikatos centrų, turinčių juridinio asmens statusą, 17 psichinės sveikatos priežiuros centrų, esančių pirminės sveikatos priežiuros centrų sudėtyje ir 31 įstaigą rajonuose. Šiose visose psichinės sveikatos priežiūros įstaigose dirbo [14]:
• psichiatrijos specialistai:
o 126,55 etato suaugusiųjų gydytojų, o 40,25 etato vaikų gydytojų,
o 167,65 etato slaugos specialistų, o 111,55 etato soc. darbuotojų, o 71,55 etato psichologų. • Narkologijos specialistai:
o 34,1 etato narkologų,
o 40,1 etato slaugos specialistų, o 27,8 etato soc. darbuotojų, o 9,4 etato psichologų.
Kaip matome, psichinės sveikatos priežiūros specialistų bei pačių įstaigų skaičius išaugo. Tačiau labai skiriasi šių centrų teikiamų paslaugų apimtis, kokybė, komandos bei personalo kvalifikacija [27]. Didžiųjų miestų stacionaruose dirbantiems specialistams tenka mažesni darbo krūviai ir jie atlieka mažiau funkcijų, nei dirbantys rajoniniuose PSC specialistai, nors apmokėjimas lieka toks pat. Nėra specialios tarnybos, kuri būtų įgaliota stebėti paslaugų kokybę, o tuo pačiu ir psichinės sveikatos pasaugos plėtrą- šis procesas praktiškai nevaldomas. Ši funkcija yra nacionalinės politikos dalis ir priklauso prie valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų, tačiau viskas palikta savieigai. Savivaldybėse, TLK nėra specialistų, galinčių kvalifikuotai vertinti PSC veiklą, o VPSC neturi tokių įgaliojimų. Šiems centrams vadovauja nekompetentingi asmenys. Vadovais gali būti įvairių sričių specialistai (teisininkai, ekonomistai, vadybininkai….), tačiau tokie vadovai nesuvokia darbo specifikos, neįstengia sekti psichiatrijos pokyčių ir į juos atitinkamai reaguoti [27]. Rekomenduotina, jog tokiems centrams vadovautų psichiatrinį išsilavinimą turintis žmogus. Šalia to, turėtų būti organizuojami kursai vadovų administraciniams gebėjimams lavinti. Kiekviena savivaldybė kuria savitą psichikos sveikatos apsaugos sistemą, pagrįstą užsienio šalių praktika, kadangi nėra vieningos pagrįstos sistemos. Pažymėtina, kad daugelyje rajoninių PSC nėra vaikų ir paauglių psichiatrų, o vaikų konsultacijos yra vykdomos kartu su suaugusiais, kas turėtų būti atskirta. Užsienyje vaikų ir paauglių psichinės sveikatos centrai yra atskirti nuo suaugusiųjų, o juose kartu dirba ir pedagoginė, psichologinė tarnybos.
PSC centruose yra teikiamos ne tiks konsultacijos, tačiau išduodami leidmai šaunamiesiems ginklams, konsultuojami narkomanai (tam yra narkologijos centrai), vykdomos profilaktinės apžiūros kariuomenės šauktinimas bei dėl vairuotojo teisių išdavimo. Šios PSC funkcijos turėtų būti išskaidytos.
1998-2000 metais šešių valstybių tyrėjų komandos vykdė multicentrinį tyrimą “Poreikiai ir požiūriai psichiatrijoje”, o 2000-2002 metais tarptautinis bandomasis tyrimas “Psichikos sveikatos politika ir paslaugos”. 2002-2003 metais su Atviros Lietuvos Fondo parama buvo atliktas valstybinių, su psichikos sveikata susijusių, programų vertinimas. Tokie
nepriklausomi tyrimai padėjo įrodyti, jog oficialioji, dokumentuose skelbiama valstybės politika skiriasi nuo realios pagalbos, finansavimo procesų bei prioritetų [35].
PSO dokumetai, tarptautinės rekomendacijos ir LR įstatymai ragina kuo daugiau psichinės sveikatos priežiūros paslaugų teikti pirminiame lygmenyje [35]. Vykdant psichikos sveikatos reformą, 1997 m. pirminiame sveikatos priežiūros lygyje buvo įkurti savivaldybių psichikos sveikatos centrai, turintys užtikrinti visapusišką nestacionarinę psichikos sveikatos priežiūrą. Iki 2003 metų buvo įstaigti 62 PSC, kurių plėtra tapo valstybinės psichinės sveikatos priežiūros reformos pagrindu. Tačiau BPG nedalyvauja pirminėje psichinės sveikatos priežiūroje, nes Valstybinė psichikos ligų profilaktikos programa tokio psichikos sveikatos paslaugų integravimo į pirminį lygį nenumato. Tokiu būdu BPG institucija yra atskiriama nuo psichikos sveikatos problemų sprendimo, kadangi BPG kompetencija ir atsakomybė baigiasi kūno sveikata ir neliečia psichikos sveikatos [35].
Taigi, Valstybinėje programoje nenumatoma paslaugų plėtra regioniniu principu ir yra akcentuojama tik PSC plėtra savivaldybėse. Kadangi savivaldybės nėra didelės, o stacionarinė pagalba ir psichikos ligonių globa pensionatuose neįeina į jų kompetenciją, iškyla paslaugų plėtros koordinavimo problema. Kaip ją spręsti Valstybinė programa nenumato.
JAUNIMO PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA
Lietuvoje kol kas nėra atskirtos jaunimo ir suaugusiųjų psichinės sveikatos paslaugos. 2001 m. gegužės 27 d. Ženevoje PSO surengė susitikimą paaugliams palankių sveikatos paslaugų tema. Jo metu buvo sutarta, kad paaugliams reikalingos paslaugos skiriasi nuo suaugusiems teikiamų paslaugų. Paaugliams teikiamos paslaugos turi būti daugiau orientuotos į švietimą, psichologinę pagalbą, sveikatos stiprinimą bei skatinimą ją stiprinti ir prevencines sveikatos paslaugas. Taip pat nėra aišku, kokias paslaugos jaunimui turi būti teikiamos pirminėje, antrinėje bei tretinėje psichinės sveikatos priežiūros grandyje.
Šiuo metu jaunimas psichinės sveikatos priežiūros paslaugas gali gauti: mokykloje (mokyklos psichologas),
Psichinės sveikatos centruose (psichologai bei psichoterapeutai), Privačiuose psichologų kabinetuose,
Anonimininių konsultacijų telefonu dėka, Kitur.
Jaunimo psichinės sveikatos priežiūrą reglamentuoja tie patys LR vyriausybės patvirtinti su psichinės sveikatos priežiūra susiję įstatymai ir aktai. Tačiau be jų jaunimo sveikatos, o taip pat ir psichinės, reglamentuoja Vaiko teisių konvencija bei Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principai (žr. Priedas Nr.3). Siekiant sumažinti sergamumą psichinės sveikatos ligomis, buvo Valstybėje priimta psichikos ligų profilaktikos programa, kuriai 1999 m. gruodžio 20 d. Nr. 1441 nutarimu buvo pritarta ir pavesta SAM koordinuoti šios programos įgyvendinimą (žr. Priedas Nr.4). Taip pat valstybė vykdo Valstybinę savižudybių prevencijos 2003-2005 m., Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004-2008m. bei Valstybę alkoholio kontrolės programas, kurios taip pat yra susiję su jaunimo psichine sveikata.
Jaunimo psichinės sveikatos priežiūros problemos itin iškilo į viešumą pradėjus įgyvendinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie LR SAM vykdomą projektą “Jaunimui palankios paslaugos Lietuvoje”, kurį remia Jungtinių Tautų vystymo programa, JT gyventojų ir JT vaikų fondai. Jaunimui palankios paslaugos- tai tokios paslaugos, kurios įtraukia jaunus žmones į jų kūrimą, įgyvendinimą ir vertinimą, kurios teigiamai atliepia jaunų žmonių poreikius gauti teisingą ir naujausią informaciją. Tokios paslaugos apima platų pasiekiamų ir įperkamų paslaugų spektrą ir užtikriną priežiūros kokybę tinkamiausiu jauniems žmonėms būdu. Tai reiškia asmens slaptumą bei konfidencialumą garantuojančią aplinką, ir paslaugas, kurias teikia nekritikuojantis profesionalus personalas (apmokytas paauglystės sveikatos ir raidos srityje palankiu jaunimui požiūriu), taip, kad jauni žmonės gali daryti laisvus ir informuotus pasirinkimus apie savo sveikatą ir seksualumą. Kad paslaugos būtų prieinamos ir įperkamos jauniems žmonėms, gali būti būtina nsutatyti patogias priėmimo valandas ir įperkamą mokestį [50].
Organizuojant ir teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas turi būti laikomasi šių principų: autonomija, tęstinumas, koordinavimas, veiksmingumas, prieinamumas, visapusiškumas bei teisumas. Tokie patys principai turėtų galioti ir jaunimo psichinės sveikatos priežiūros paslaugoms. Jaunimo projekte yra apibrėžti palankių jaunimui paslaugų komponenetai. Tai:
• bendroji sveikata (būdingos ligos, sužalojimai, TB, hepatitas),
• reprodukcinė sveikata (LPL, kontraceptinės priemonės, nėštumo priežiūra ir priežiūra po aborto),
• savanoriškas ir konfidencialus testavimas ir konsultavimas, • gebėjimas įveikti seksualinę prievartą,
• žalingi įpročiai (alkogolis, narkotikai, rūkymas),
• informavimas ir konsultavimas įvairiais klausimais (reprodukcinės sveikatos, mitybos, higienos, žalingų įpročių).
Jauni žmonės turi teisę į visiškai prieinams ir įperkamas paslaugas, kurias teikiant turi būti:
platus pasiekiamų ir įperkamų paslaugų spektras, gerbiamas privataus gyvenimo slaptumas,
garantuojamas konfidencialumas, elgiamasi deramai ir pagarbiai,
išmanantys ir kompetentingi paslaugų teikėjai, užtikrinama nepertraukiama priežiūra,
laikomasi nediskriminavimo principo.
Jaunimui palankios paslaugos yra pagrįstos pagarba vaikų ir jaunų žmonių teisėms bei suaugusiųjų atsakomybe skatinti jaunų žmonių sveikatos stiprinimą bei jų raidą ir teikti kokybiškas paslaugas. Šios paslaugos grindžiamos jaunų žmonių poreikiais. Esminės jaunimui palankių paslaugų ypatybės:
• visavertis jaunimo dalyvavimas,
• gyvenimo įgūdžių mokymas ir bendraamžių švietimas, • integravimas į kitas paslaugas ir sektorius,
• šiam darbui specialiai apmokyti paslaugų teikėjai, • asmens gyvenimo slaptumas,
• konfidencialumas, • kokybiška priežiūra.
Pagrindinės jaunimui palankios paslaugos:
karjeros patarimai/ profesinis orientavimas, konsultavimas,
švietimas,
sveikatos priežiūra, teisinės paslaugos,
laisvalaikio paslaugos ir sąlygos sportuoti, socialinė pagalba,
Yra pabrėžiama, jeigu paslaugos yra prieinamos jauniems žmonėms, tai dar nereiškia, kad jos savaime palankios jaunimui. Kalbant apie kokybę, reikia nustatyti specifinius reikiamų paslaugų aspektus, kad būtų teikiamos kuo geriausios paslaugos klientams paaugliams. Tokios paslaugos užtikrina:
1. Prieinamumą (parengtas priėjimas prie teikiamų paslaugų),
2. Lygybę (paslaugos teikiamos visiems žmonėms, kuriems jų reikia), 3. Priimtinumą (priežiūra pateisina žmonių, kurie naudojasi
paslaugomis, lūkesčius),
4. Tinkamumą (teikiama reikalinga priežiūra ir vengiama nereikalingos bei žalingos priežiūros),
5. Išsamumą (priežiūros teikimas apima visus ligos valdymo aspektus- nuo prevencijos iki reabilitacijos, turint omenyje psichosocialinius priežiūros aspektus),
6. Efektyvumą (priežiūra sukelia teigiamus paciento sveikatos būklės ar gyvenimo kokybės pokyčius),
7. Produktyvumą (aukštos kokybės priežiūra teikiama įmanomai žemiausia kaina).
Paaugliams trūksta konkrečios informacijos psichinės sveikatos klausimais, kur ir kokiu momentu galima kreiptis pagalbos. Maišomos psichologo, psichoterapeuto, psichiatro sąvokos.
Į psichologą gali kreiptis paaugliai, turintys problemų mokykloje (pašliję santykiai su klasės draugais, nesiseka mokytis, tyčiojasi ir t.t.), šeimoje (tėvai smurtauja, nėra šilto bendravimo su tėvais ir pasitikėjimo jais ir kt.), jaučiantys nerimą, stresą, depresiją. Dažnai paauglį kreiptis į psichologą verčia pasitikėjimo savimi stoka, išgyvenimas dėl artimo žmogaus netekties, sunkūs išgyvenimai po stresinių situacijų (patyrus fizinį ar seksualinį smurtą, susirgus neišgydoma liga), bendras nepasitenkinimas savo gyvenimu bei noras jį pakeisti.
Į psichoterapeutą gali kreiptis paaugliai, sergantys neurozėmis, kenčiantys nuo panikos priepolių bei įvairių kūno negalavimų. Juos ištyręs terapeutas ar kitas specialistas gali nerasti organinio sutrikimo, todėl gali paauglį nusiųsti psichinės sveikatos specialisto konsultacijai. Paauglys, bendraudamas su psichoterapeutu, gali suvokti, koks yra ryšys tarp užgniaužtų jausmų ir tam tikrų simptomų, pvz.: tarp paslėpto pykčio ar įtampos, galvos skausmo, kokie jam būdingi pasąmoniniai konfliktai ar kylantys asmenybės plėtros
sunkumai. Psichoterapijos sėkmė priklauso nuo tinkamų pacientų lūkesčių bei pasirengimo bendradarbiauti, kalbant apie emocinę patirtį.
Į psichiatrą galėtų kreiptis paaugliai, sergantys depresija, nerimu, nemiga, dėl atminties susilpnėjimo ir turintys kitų sutrikimų. Paprastai dėl tokių priežasčių į specialistus nesikreipia nei suaugusieji, nei paaugliai, tikėdamiesi, jog viskas susitvarkys savaime, praeis su laiku. Dėl tokio elgesio, iškilusių emocinės sveikatos sutrikimų negydymo, gali atsirasti įvairūs somatiniai negalavimai. Taip besielgdami suaugusieji ir paaugliai dažnai patys sau pakenkia. Negydomas psichikos sutrikimas sukelia kančias, pablogina gyvenimo kokybę, įsisenėja ir tampa sunkiai pagydomu. Gydytojai terapeutai, ištyrę paauglį ir neradę organinių sutrikimų, turėtų jam pasiūlyti psichoterapeuto pagalbą, kad jis galėtų suvokti savo ligos priežastį, įvertinti savo emocinę būseną ir jos įtaką ligos simptomams.
Tačiau dažnai neaišku, ar paaugliui tikrai reikia specialaus psichologų ir medikų dėmesio, kadangi bloga emocinė, psichinė ir fizinė sveikata kartais yra visai normali reakcija į didesnį stresą. Tai reiškia, kad paauglys, vienomis sąlygomis visiškai prisitaikęs, susidarius tamtikroms aplinkybėms, gali elgtis neadekvačiai [32]. Paaugliai skirtingai suvokia konkrečias nerimą keliančias situacijas ir nevienodai į jas reaguoja, todėl gana sunku nustatyti, kada pasiekiama riba, kai kokia nors stresą kelianti situacija tampa psichologiškai nepakeliama ir žlugdanti.
Kaip teigia V. Juškelienė ir J. Kalibatas, daugiau nei 10 proc. vaikų savo gyvenimo kokybę vertina kaip blogą arba labai blogą, o mažiau nei pusė ją vertina labai gerai ar gerai [19]. Paauglių psichoemocinės būklės realija rodo laiku teikiamos psichopedagoginės korekcijos bei psichologinės pagalbos būtinumą, tačiau iš atliktų tyrimų duomenų matyti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių paaugliai psichologo pagalba pasinaudoja retai. Nustatyta, kad tik apie 7 proc. visų tirtųjų ir apie dešimtadalis problemų turinčių vaikų kreipėsi į kvalifikuotą specialistą per kalendorinius metus.
Psichologo konsultacija mokykloje, matyt, taip pat nėra labai populiari, nes specialistą mokykoje turinčių vaikų grupėje faktiškai ja pasinaudojo apie 9 proc., o neturinčių- apie 6 proc. vaikų. Ir berniukai, ir mergaitės psichologo pagalba naudojasi vienodai dažnai, nors tarp mergaičių psichoemocinės sveikatos sutrikimų paplitimas yra didesnis. Kreiptis į psichologą mokykloje turėjo galimybę apie triskart daugiau psichoemocinės savijautos ir elgesio problemų turinčių vaikų [19]. Kaip rodo duomenų analizė, dažniausiai kreipiamasi kraštutiniais atvejais, kai psichoemicinės sveikatos sutrikimų apraiškos yra nesunkiai pastebimos. Psichologas konsultavo 33,3 proc. iš tų, kurie bandė žudytis, 12 proc. iš tų, kurie dažnai galvoja ir yra rimtai kūrę savižudybės planus, 8,2 proc. iš tų, kuriems mintys apie savižudybę kyla dažnai. Galima manyti, kad bandžiusiems nusižudyti vaikams psichologo konsultacija buvo skirta arba tokios konsultacijos aktualumas buvo
akivaizdus tėvams dėl jau įvykusio fakto [19].Dažniau į psichologą kreipėsi ir nerimą bei įtampą mokykloje jaučiantys moksleiviai. Tokios pagalbos būtinybė akivaizdi, kai nerimo ir įtampos būsena pasireiškia įvairiais psichosomatiniais negalavimais- dirglumu, bloga nuotaika, verksmingumu, nesugebėjimu susikaupti, miego sutrikimais. Iš nepalankių grupių, į kurias vaikai patenka pagal visus išvardintus psichoemocinės savijautos ir elgesio rodiklius, psichologas konsultavo tik apie 5 proc. vaikų (o mokykloje konsultuoti galėjo penkiskart daugiau tokių mokinių). Tai rodo, jog psichologo pagalba nepopuliari ar neprieinama. Problema gali būti susijusi su tuo, kad nėra labai paprasta atpažinti, išaiškinti tokius vaikus. Psichologinėms vaikų problemoms skiriama per mažai dėmesio.
POŽIŪRIS Į PSICHINĘ SVEIKATĄ
Psichikos ligonių diskriminacija ir kitos stigmatizacijos apraiškos yra gerai žinomas reiškinys psichiatrijoje. Demokratinės ir ekonomiškai gerai išsivysčiusios pasaulio valstybės, nors ir pasiekė nemažai laimėjimų, vykstant psichikos sveikatos priežiūros paslaugų sistemą ir užtikrinant psichikos ligonių teises, iki šiol pripažįsta, kad psichikos ligonių stigmatizacijos problema jų visuomenėse išlieka [36]. Daugelis žmonių, o tuo pačiu ir paaugliai, apie psichinę sveikatą kalba labai atsargiai, o požiūris į psichinės veikatos priežiūros paslaugų sistemą ir į psichinę sveikatą turi negatyvų aspektą. Yra ieškoma tikslesnės psichikos susirgimų klasifikacijos, kuri įgalintų geriau suprasti ir gydyti įvairias psichikos ligas, kita vertus, aiškiau apibrėžti tai, kas vadinama “psichikos sveikata”. Kartais atvirai pripažįstama, kad “sunku rasti kitą, tokią neaiškią, neapčiuopiamą bei dviprasmišką sąvoką kaip psichikos sveikata” [10]. Toks neapibrėžtumas turi ne tik teorines, bet ir praktines pasekmes, nes neturint tikslių definicijų, aiškių psichikos sveikatos ir psichikos ligų dimensijų bei ribų, sunku nustatyti tikslią diagnozę ir numatyti efektyviausią gydymą. Kiekvienas gydytojas žino, kad dažnai diagnozės būna klaidingos. Gal todėl ir egzistuoja daugybė mitų apie psichinių sutrikimų turinčius asmenis ir nuo seno yra susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į psichinę sveikatą.
Tyrimų, siekiančių išsiaiškinti paauglių požiūrį į psichinę sveikatą Lietuvoje praktiškai nėra atlikta, tačiau užsienio šalyse buvo tai bandoma daryti. Dar 1986 metais Sibicky ir Dovidio atliko tyrimą, kuriame buvo atsitiktinai pasirinkti 68 studentai [36]. Vienoje grupėje “suvokėjui” buvo pasakyta, kad jis bendraus su psichiatrijos klinikos pacientu, kitoje grupėje “suvokėjui” buvo pranešta, kad jis bendraus su kolega studentu. Pirmoje grupėje “suvokėjai” buvo labiau uždari, mažiau saugūs, jautrūs ir nuoširdūs nei antroje grupėje. Taigi, priklijuojama etiketė “psichikos ligonis” suaktyvina įsitikinimus dėl
psichikos ligonių pavojingumo. Tai ir yra vienas stipriausių mitų, jog psichikos ligoniai yra pavojingi visuomenei, kai tuo tarpu tik 3 proc. psichikos ligonių gali būti priskirti “specialiai pavojingų” kategorijai.
Įsišaknijusios visuomenėje nuostatos apie psichikos sutrikimų turinčius asmenis ir apskritai psichikos sveikatos priežiūrą atsispindi mūsų spaudoje ir jas patvirtina 2000 metais leidinio “Konsensusas” užsakymu atliktas tyrimas “Informavimas apie psichikos sveikatos priežiūrą Lietuvos spaudoje”. Tyrimui buvo pasirinkti 13 didžiausią auditoriją turinčių respublikinių, regioninių leidinių, specializuotų žurnalų. Tiriamas periodas- nuo 1997 m. rugsėjo mėn. 1 d. Iki 1999 m. rugplūčio mėn. 30 d.. Tyrimo gautais duomenimis, žiniasklaidoje taip pat dažnai pabrėžiama, kad daugelį nusikaltimų įvykdo psichikos sutrikimų turintys asmenys [24]. Net 79 proc. respublikinių bei 62 proc. regioninių dienraščių straipsniuose psichikos sutrikimų turintys žmonės aprašomi kaip nusikaltimų dalyviai. Jie žymiai dažniau minimi kaip įtariamieji ar nusikaltėliai, nei aukos. Todėl galima teigti, jog paauglių požiūriui į psichinę sveikatą ir į jos priežiūrą įtakos gali turėti ne tik tėvai, jų požiūris, auklėjimas, aplinka, bet ir informavimo priemonės.
Požiūrių ir poreikių įvertinimui psichikos sveikatos srityje, ANAP (Assesment of Needs and Attitudes) tyrime 1998-2001 metais dalyvavo ir Lietuvos psichikos sveikatos specialistų- tyrinėtojų komanda [23]. Vykdant šį projektą buvo tyrinėjami įvairių visuomenės grupių požiūriai į psichikos ligas ir psichikos ligonius, gyventojų poreikiai psichikos sveikatos srityje, buvo bandoma moksliniais tyrimais įvertinti skirtingų valstybių pasirengimą tikrajai psichikos sveikatos reformai ir aptikti šiame kelyje laukiančias kliūtis. Duomenys atskleidė respondentų nusistovėjusį neigiamą požiūrį į psichinę sveikatą nuo postkomunistinių laikų, todėl vykdant psichinės sveikatos reformą iš Vakarų paimti nauji gydymo metodai gali būti neefektyvūs vien dėl tokio visuomenės požiūrio [24].
Neigiamam požiūriui į psichinę sveikatą įtakos turi ir pats psichiatrijos pagalbos modelis, kuris pasižymi psichikos sutrikimus turinčių asmenų izoliavimu nuo bendruomenės specializuotose įstaigose, atspindi uždaros visuomenės pastangas ignoruoti skaudžias psicikos sveikatos problemas bei vis dar stiprias visuomenėje tendencijas diskriminuoti psichikos ligonius ir laikyti juos keliančiais grėsmę gyventojams [17]. Tačiau vykdoma psichinės sveikatos priežiūros reforma buvo naudinga mokyklinio amžiaus vaikų su proto negalia požiūriu. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mokyklinio amžiaus vaikai su ne tik lengva, bet taip pat ir vidutine bei sunkia proto negalia pradėjo lankyti švietimo įstaigas. Toks laimėjimas yra neabejotinas Lietuvos visuomenės dvasinio sveikimo požymis, rodantis, kad į visuomenę sugrįžta tolerancijos nuostatos. Vaikų psichikos sveikatos problemų sprendimas reikalauja ypatingo dėmesio, nes paauglystės laikotarpiu susiformuoja gyvensena ir požiūris į savo sveikatą. Dėl neigiamo požiūrio nesiimant efektyvių intervencijos priemonių prieš anksti
vaikystėje pasireiškiančius nežymius elgesio, emocijų, socialinio bendravimo sutrikimus, jie paauglystės laikotarpiu perauga į grėsmingus socializacijos sutrikimus, pasireiškiančius agresija prieš visuomenę (nusikalstamumas) arba prieš save (savižudybės, savęs naikinimas psichoaktyviomis medžiagomis).
Apibendrinant galima konstatuoti, kad bendromis visų lygių valdžios struktūrų ir bręstančios visuomenės pastangomis pradėta diegti šiuolaikinius požiūrius į psichikos sveikatos apsaugą ir psichikos sutrikimų prevenciją, gydymą bei reabilitaciją. Kaip jokioje kitoje sveikatos priežiūros srityje, visuomenės psichikos sveikatos išsaugojimas ir psichikos sutrikimų naštos mažinimas daugiausia priklausys nuo kiekvieno visuomenės nario nuostatų ir požiūrio į psichikos sveikatą bei jos sutrikimus, nuo kurių nė vienas pilietis nėra apsaugotas [17].
METODIKA
Tyrimo planas ir tiriamasis kontingentas
Siekiant įvertinti psichinės sveikatos priežiūros paslaugų paaugliams poreikį ir atitikimą paauglių lūkesčiams buvo numatyta apklausti 1000 15-16 metų amžiaus moksleivių iš Kauno miesto ir Kauno rajono vidurinių mokyklų. Atsitiktinės atrankos būdu buvo planuojama atrinkti po penkias mokyklas Kauno mieste ir rajone bei apklausti visus 9-10 klasių moksleivius.
Tyrimui atlikti gavome Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimą bei Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo departamento Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjų leidimus. Švietimo skyriaus darbuotojai, remdamiesi mokyklų sąrašu, iš jo atsitiktine tvarka rekomendavo po penkias mokyklas mieste ir rajone. Kadangi ne visos mokyklos sutiko dalyvauti tyrime, todėl papildomai buvo prašoma rekomenduoti dar keletą vidurinių mokyklų. Pagrindinė priežastis, dėl kurios mokyklos atsisakė dalyvauti tyrime, buvo per dažnas įvairių apklausų vykdymas jų mokyklose.
Tyrime dalyvavo 6 Kauno rajono vidurinės mokyklos (Domeikavos, Garliavos, Vilkijos, Noreikiškių, Neveronių vidurinės mokyklos bei Garliavos Jonučių vidurinė mokykla) ir 5 Kauno miesto vidurinės mokyklos (Dariaus ir Girėno gimnazija, „Atžalyno“, Radvilėnų, J. Urbšio ir Versmės vidurinės mokyklos).
