KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Jurgita Brisotaitė
Marijampolės ir Kauno apskričių mokyklų bei
savivaldybių visuomenės sveikatos biurų
visuomenės sveikatos priežiūros specialistų
kompetencijų tobulinimo
poreikio įvertinimas
Visuomenės sveikatos magistro diplominis darbas
(Sveikatos edukologija)
Darbo mokslinis vadovas
__________ doc. dr. V. Šveikauskas
2010 – 05 - 19
SANTRAUKA
Jurgita Brisotaitė
Marijampolės ir Kauno apskričių mokyklų bei savivaldybių visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tobulinimo poreikio įvertinimas
Visuomenės sveikatos magistro diplominis darbas (Sveikatos edukologija) Mokslo vadovas doc. dr. V. Šveikauskas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2010. 88 p.
Darbo tikslas – įvertinti Marijampolės ir Kauno apskričių savivaldybių mokyklose ir visuomenės sveikatos biuruose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas bei parengti rekomendacijas joms tobulinti. Tyrimas vykdytas laikotarpyje nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. vasario mėn.
Tiriamoji imtis – 148 Marijampolės ir Kauno apskričių švietimo įstaigose ir savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirbantys visuomenės sveikatos priežiūros specialistai ir 80 mokyklų vadovai. Tikslui bei uždaviniams pasiekti buvo sudarytas mokslinės literatūros analize pagrįstas klausimynas. Šiuo klausimynu buvo siekiama įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų gebėjimus, žinias, asmenines savybes, vertybes ir veiklos ypatumus. Sudaryta dar viena anketa, kurios tikslas - įvertinti mokyklos vadovų nuomonę apie jų įstaigoje dirbančio visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veiklą. Gauti duomenys apdoroti naudojantis SPSS 11.0 statistiniu paketu bei Microsoft Excel. Statistinės išvados darytos remiantis neparametriniu chi kvadrato kriterijumi.
Vertinant visuomenės sveikatos priežiūros specialistų teorines žinias tarp jų pačių ir mokyklos vadovų populiacijoje, nustatytos šios tobulintinos sveikatos priežiūros veiklos sritys: pamokų tvarkaraščio sudarymas, duomenų apie mokinių sveikatos patikrinimus tvarkymas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, informacinių technologijų naudojimas, fizinio aktyvumo skatinimas, mokyklos bendruomenės įtraukimo į sveikatinimo programas.
Svarbiausia veiklos sritimi laiko traumų ir ligų profilaktikos vykdymą, o mažai svarbia – sveikatos politikos įgyvendinimą ir partnerystės ryšių palaikymą. Tobulintina veiklos sritimi turėtų būti mokyklose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas įgyvendinant sveikatos politiką ir palaikant partnerystės ryšius. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų gebėjimai priklauso ir nuo jų asmeninių savybių, vertybių, darbo sąlygų.
Raktažodžiai: visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, kompetencija, kompetencijos tobulinimas, gebėjimai, profesinės žinios, asmeninės savybės, vertybės, darbo sąlygos, bendro lavinimo mokykla.
SUMMARY
Jurgita Brisotaitė
Evaluation of the Need for Professional Competence Development of Public Health Specialists in the Schools and Municipal Public Health Offices in the Districts of Marijampolė and Kaunas Public Health MHD graduation work (Health Education)
The supervisor of work: Assoc. Prof. Dr. V. Šveikauskas Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health Department of Preventive Medicine. Kaunas; 2010. 88 pages.
The goal of the study is to evaluate the professional competence of the public health specialists who work in the schools and municipal public health offices in the districts of Marijampolė and Kaunas, and to propose recommendations for competence development. The research was conducted within the period from November 2009 till February 2010.
148 public health specialists who work in the educational institutions and municipal public health offices in the districts of Marijampolė and Kaunas and 80 school principals participated in the research. A questionnaire based on the analysis of scientific literature was designed in order to achieve the set goal and objectives. The questionnaire was intended to reveal the skills, knowledge, personal characteristics, values and duties of the public health specialists. Another questionnaire was designed in order to find out the opinion of the school principals about the performance of the public health specialists who work in their schools. The obtained data was processed with the help of SPSS 11.0 statistical package and Microsoft Excel. Statistical conclusions were drawn based on the non-parametric chi square criterion.
The evaluation of the theoretical knowledge of the public health specialists and the school principals revealed the following public health areas which needed improvement: class schedule design, administration of the data on students’ health examinations, cross-institutional collaboration, usage of information technologies, promotion of physical activity, inclusion of school communities into health promotion programs.
Prevention of injuries and illnesses was considered the most important duty, while implementation of health policy and maintaining partnership relations was considered the least important. The participation of the public health specialists who work in schools in the implementation of health policy and when maintaining relations with partners should improved. The skills of public health specialists also depend on their personal characteristics, values and work conditions.
Keywords: public health specialist, competence, competence development, abilities, professional knowledge, personal characteristics, values, work conditions.
LENTELIŲ SĄRAŠAS
3.5.1 lentelė. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų socialinės ir demografinės
charakteristikos ... 44. 3.5.2 lentelė. Respondentų darbo stažo grupių ryšys su amžiumi ... 45. 3.5.3 lentelė. Bendro lavinimo mokyklų vadovų socialinės ir demografinės charakteristikos ... 46. 4.7.1. lentelė. Galutinių ir tarpinių vertybių apžvalga visuomenės sveikatos priežiūros specialistų populiacijoje ... 63.
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
4.1.1. pav. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų nuomonių pasiskirstymas apie teorinių žinių įvairiose sveikatos veiklos srityse pakankamumą... 48. 4.1.2. pav. Mokyklos vadovų nuomonių pasiskirstymas apie visuomenės sveikatos priežiūros specialistų teorinių žinių įvairiose sveikatos veiklos srityse pakankamumą... 49. 4.2.1. pav. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimų rangai pagal svarbumą... 51. 4.3.1. pav. Sveikatos priežiūros veiklos plano, programų planavimo gebėjimų rangai pagal svarbumą... 53. 4.3.2. pav. Kauno apskrityje dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų skirstinys pagal gebėjimo nustatyti tinkamus ir realiai įgyvendinamus sveikatos priežiūros veiklos plano, programų tikslus bei uždavinius vertinimus ir amžių... 54. 4.4.1. pav. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) programų (veiklos planų) įgyvendinimo
gebėjimų rangai pagal
svarbumą... 56. 4.4.2. pav. Tiriamųjų skirstinys pagal mokėjimo naudotis informacinėmis technologijomis vertinimą ir darbo stažą ……… 57. 4.4.3. pav. Tiriamųjų skirstinys pagal gebėjimo ir teorinių žinių pamokų tvarkaraščio sudarymo procese vertinimus... 58. 4.5.1. pav. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų veiklos sričių rangai pagal svarbumą... 59. 4.6.1 pav. Traumų ir ligų profilaktikos veiklos organizavimo gebėjimų rangai pagal svarbumą... 60. 4.7.1. pav. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų veiklai reikalingų asmeninių savybių rangai pagal svarbumą... 63. 4.8.1. pav. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų procentinis paskirstymas pagal tai, ką jaučia būdami mokyklų bendruomenės nariais... 65. 4.8.2. pav. Mokyklos vadovų skirstinys pagal visuomenės sveikatos priežiūros specialisto darbo laiko ir kompetencijos vertinimus... 67. 4.8.3. pav. Mokyklos vadovų paskirstymas, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos priežiūros specialisto
profesinio pasirengimo vertinimą ir aptarnaujamų mokyklų
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas SSM – Sveikatą stiprinančios mokyklos
HN – Higienos norma ES – Europos Sąjunga LR – Lietuvos Respublikos
TURINYS
SANTRUMPOS ……….………...……. 6.
ĮVADAS ………. 9.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ……… 10.
2. LITERATŪROS APŽVALGA ……….……….…. 11.
2.1. Kompetencijos samprata ………... 11.
2.2. Savivaldybių mokyklų ir visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos ... 16.
2.2.1. Sveikatos stiprinimo bei sveikatos priežiūros organizavimo žinios………... 16.
2.2.2. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimai………... 17.
2.2.3. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) veiklos planavimo gebėjimai………... 18.
2.2.4. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) programų (veiklos planų) įgyvendinimo gebėjimai ... 19.
2.2.5. Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai …….. 21.
2.2.6. Traumų ir ligų profilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai …………... 22.
2.3. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vertybės ir asmeninės savybės …………. 23.
2.4. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose bei mokyklose, veiklos ypatumai ... 25.
3. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ………... 29.
3.1. Tyrimo metodika………... 29.
3.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistams skirto klausimyno parengimas ir medžiaga………...…... 29.
3.3. Mokyklų vadovams skirto klausimyno parengimas ir medžiaga... 39.
3.4. Bandomasis tyrimas………... 42.
3.5. Tiriamųjų kontingentas………... 43.
3.6. Tyrimo organizavimas………... 47.
3.7. Statistinė duomenų analizė………... 47.
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS……….... 48.
4.1. Sveikatos stiprinimo bei sveikatos priežiūros organizavimo žinios………... 48.
4.2. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimai……….. 51.
4.3. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) veiklos planavimo gebėjimai ... 53.
4.4. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) programų (veiklos planų) įgyvendinimo gebėjimai ... 56.
4.6. Traumų ir ligų profilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai ……….….. 60.
4.7. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų asmeninės savybės ir vertybės …...…... 62.
4.8. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose bei mokyklose, veiklos ypatumai ………... 64.
IŠVADOS………... 69.
REKOMENDACIJOS……….……. 71.
LITERATŪRA……….. 72.
PRIEDAI ... 78.
Priedas 1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistams skirta anketa ... 78.
ĮVADAS
Globalizacijos procesas, naujos technologijos, visuomenės poreikių augimas skatina naujų ekonominių, politinių, socialinių problemų atsiradimą. Todėl ne visada suspėjama tinkamai prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų - tam reikia ne tik laiko, bet ir pastangų, gebėjimams tobulinti.
Šiuolaikiniame žinių ir informacijos pasaulyje darbinė veikla nuolat kinta ir tampa sudėtingesne, reikalaujančia naujų žinių ir įgūdžių. Tačiau nepakanka vien tik tokių kvalifikaciją apibūdinančių kriterijų, kaip išsilavinimas, profesinis pasirengimas, patirtis. Vis plačiau vartojama kompetencijos sąvoka, apimanti žinių ir įgūdžių derinimą bei sugebėjimą juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis [26]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veiklos aplinkoje, siekiant visuomenės narių geresnės sveikatos, kompetencijų reikšmė neabejotina. Visuomenės geresnės sveikatos siekimas siejamas su pagrindinės žmogaus vertybės – geresnės gyvenimo kokybės - užtikrinimu.
Moksleiviai yra ypač imlūs vykstančioms permainoms, kurios gali ir teigiamai, ir neigiamai paveikti jų sveikatą. Jaunų žmonių tarpusavio santykiai vis dažniau grindžiami patyčiomis, prievarta, smurtu [56, 71], o vertybių sistema yra kitokia negu vyresnio amžiaus žmonių. Taip pat yra užfiksuoti prasti mokinių sveikatos rodikliai [40]. Prastus mokinių sveikatos rodiklius nulemia juos supanti aplinka: bendraamžių įtaka, tėvų nepakankamas dėmesys vaikų sveikatai, ieškojimų ir atradimų metas, dienos režimo bei protinio darbo higienos reikalavimų nesilaikymas. Kita prastos mokinių sveikatos priežastis dažniausiai siejama su mokyklos bendruomenės narių požiūriu į visuomenės sveikatos priežiūros specialistų veiklą, nes pasikeitė minėtų specialistų funkcijos [4].
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad būtina ieškoti efektyvių sveikatos ugdymo metodų, stiprinant sveikatą, skatinti jaunų žmonių iniciatyvą [26]. Pabrėžtina, kad ne tik mokinių, bet ir visos mokyklos bendruomenės narių sveikata priklauso nuo visuomenės sveikatos specialisto vykdomos sveikatos priežiūros veiklos. Todėl atsiranda poreikis įvertinti mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, kaip ir visų kitų organizacijų darbuotojų, veiklą, kurią charakterizuoja turimos kompetencijos.
Vertinant kompetencijas, sudaroma prielaida, kad praeities arba dabarties elgesys gali padėti numatyti elgesį ateityje [25], atitinkamai bendruomenės narių sveikatos rodiklių gerinimą, tobulinant visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas.
Mokyklose ir savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tobulinimo poreikio įvertinimas yra dar mažai tyrinėta tema Lietuvoje.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti Marijampolės ir Kauno apskričių savivaldybių mokyklose ir visuomenės sveikatos biuruose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas bei parengti rekomendacijas joms tobulinti.
Uždaviniai:
1. Naudojant mokslinės literatūros analize pagrįstą klausimyną įvertinti Marijampolės ir Kauno apskričių savivaldybių mokyklų ir visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas.
2. Parengti tyrimo rezultatais pagrįstas rekomendacijas minėtų specialistų kompetencijoms tobulinti.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Kompetencijos samprata
Šiuolaikinėse organizacijose darbuotojas yra vienas svarbiausių išteklių, užtikrinančių organizacijos veiklos efektyvumą, rezultatyvumą, konkurencingumą. Visa tai nulemia darbuotojo požiūris į savo veiklą. Būtent veiklos atlikimas „kaip“ - remiasi darbuotojo turimomis kompetencijomis.
P. Jucevičienė ir D. Lepaitė [25] žmogaus kvalifikacijos raišką arba gebėjimą veikti, sąlygotą individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių apibūdina kompetencijos sąvoka. Tai holistinis šios sąvokos apibrėžimas, kuris yra labiau naudojamas kalbant apie kompetenciją. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas kompetenciją traktuoja kaip mokėjimą atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma [37]. A. Sakalas kompetenciją sieja su individo galimybėmis, kompetencijų plėtote, kvalifikacijos kėlimu ir su reikalavimais individams, bendradarbiams. Ji formuojama, atsižvelgus į dabarties situaciją ir į prognozes ateityje [59]. Tarptautiniame žodžių žodyne kompetencija apibrėžiama kaip funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą [28]. Pagal L. M. Spencer ir S. M. Spencer kompetencija - tai esminė individo charakteristika, kuri siejama su aukštesnės kokybės veikla konkrečiame darbe ar situacijoje.
Apibendrinant pateiktus kompetencijos apibrėžimus, galima sakyti, kad kompetencijos sąvoka apima tam tikrų žinių ir gebėjimų visumą, leidžiančią efektyviai dirbti tam tikroje situacijoje, prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų. Vadinasi įvairūs kompetencijos apibrėžimai niekuo nesiskiria, o tik vienas kitą papildo.
Skirtingai apibrėžiama kompetencijos sąvoka rodo tai, kad jos poveikiu rezultatyviam darbui, prisitaikymui prie pakitusių aplinkos sąlygų, ypač dabartinėje žinių visuomenėje, nuolat domimasi ir yra pagrindinis žmogiškųjų išteklių vadybos, edukologų mokslinių tyrimų objektas. Atliekamų kompetencijos sampratos srityje mokslinių tyrimų rezultatai parodo, kaip kito šio termino aiškinimai. Anksčiau vietoj kompetencijos termino buvo vartotinas kvalifikacijos terminas. Tačiau pastarasis tik siaurai apibrėžia kas yra kompetencija. Įgytą profesinę kvalifikaciją nurodo svarbus dokumentas – diplomas. Diplomas – tai mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Pagal N. L. Gage ir D. C. Berliner, cituojamus Jusevičienės ir Lepaitės darbe, žinios - tai gebėjimas atgaminti atmintyje vienokią ar kitokią anksčiau gautą informaciją, atpažinti faktą, apibrėžimą, sąvoką, dėsnį, paprotį ar kita [12]. L. Jovaiša žinias apibrėžia kaip tikrovės pažinimo rezultatus, teikiančius žodinę ar simbolinę informaciją apie daiktus, reiškinius, jų savitarpio ryšius, o
Jacikevičius – kaip pirmąją ir elementariausią veiklos išmokimo pakopą. Žinios yra kompetencijos dalis, tačiau turėti tam tikrų žinių dar nereiškia sugebėti jas įgyvendinti. Be to, žinios nėra siejamos su produktyvia veikla. Jomis remiantis per atliekamą praktiką ar darbinę veiklą formuojami gebėjimai.
L. Jovaiša gebėjimą apibrėžia kaip fizinę ar psichinę galią atlikti tam tikrą veiksmą, kaip mokėjimą ką nors daryti, išmanyti, formuojamas remiantis patirtimi [23]. Vietoj gebėjimų dar vartojama ne tik mokėjimų, bet ir sugebėjimų sąvoka. Edukologės mokslininkės P. Jucevičienė ir D. Lepaitė sugebėjimą įvardija kaip išvystytą gabumą, anatominių-fiziologinių sėkmingos veiklos pradmenų, užuomazgų visumą, sąlygojančią lengvą, greitą ir kokybišką fizinių ir protinių veiksmų plėtrą [25]. Taigi gebėjimai yra būtina veiklos atlikimo sąlyga.
I. Bučiūnienė teigia, kad kompetencija apima ne tik žinias ir sugebėjimus, bet ir požiūrius bei asmenybės savybes [7]. Nuostatos siejamos su vertybių sistema, poreikiais. M. Guterman ir T. Karp teigia, kad vertybės - tai varomieji gyvenimo principai: prieš ką nors atliekant, užduodame sau klausimą „kas yra svarbiausia gyvenime?“. Jos nėra situatyvinės, nes jos nesiskiria darbinėje ir nedarbinėje veiklose. Vertybės galima sakyti, yra įsišakniję mumyse. Vadinasi, jos yra sunkiai keičiamos. Vertybės daro įtaką individo sprendimams ir veiklai: vertybės yra vienas svarbiausių kriterijų pasirenkant individui priimtinas ir atmetant nepriimtinas darbines veiklas. Taip pat mokslininkai teigia, kad vertybės gali būti ranguojamos pagal svarbą: iš visų turimų vertybių pasirenkamos pačios svarbiausios, kuriomis, prieš ką nors atliekant, pirmiausia remiamasi.
Pagal E. Super, cituojamą Jusevičienės ir Lepaitės darbe [12], išskiriamos šios vertybės, kurios reikalingos sėkmingai atlikti priskirtas darbines užduotis, funkcijas: altruizmas, estetiškumas, kūrybingumas, intelektualios veiklos skatinimas, nepriklausomybė, darbinės veiklos pasiekimai, prestižas, valdymas, ekonominė grąža (darbo užmokestis), saugumas, aplinka, santykiai su vadovais, bendradarbiai, gyvenimo būdas. Visos išvardintos vertybės nusako požiūrį į darbą.
Edukologijos profesorė V. Armavičiūtė teigia, kad kompetencijos sampratai priskiriamos tos vertybės, kurios padeda sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, o ne tos, kurios apsprendžia sėkmingą ir prasmingą veiklos pasirinkimą [2]. Tačiau V. Armavičiūtės nuomonę apie vertybes, įeinančias į kompetencijos sampratą, galime sukritikuoti. Veiklos atlikimas priklauso ne tik nuo ją sėkmingai atlikti padedančių vertybių, bet ir nuo tų, kuriomis remiantis pasirinkta konkreti veikla. Pavyzdžiui, renkantis tam tikrą veiklą, ją rinktis gali įtakoti vertybė kaip didesnis darbo užmokestis ar pagarba darbuotojui, kurios atitinkamai, jei yra patenkinamos, motyvuos sėkmingiau atlikti priskirtas užduotis, funkcijas.
Pagal Rokeach, kuriuo remiasi savo darbe V. Armavičiūtė [2], vertybės suskirstytos į dvi grupes: 1) instrumentinės vertybės (tokios, kurios reikalingos gerai atlikti vieną ar kitą veiklą), 2) terminalinės (apsprendžiančios esminius individo pasirinkimus, prioritetus).
Pagal W. C. Mau, D. Rodriguez, C. Parahald, G. Hamel ir kitus, cituojamus A. Stankevičienės ir L. Lobanovos, V. Stanišauskienės darbuose, išskiriamos šios kompetencijų rūšys [61]:
1. Specialybės arba profesinė kompetencija – sugebėjimas suvokti ir išspręsti dalykines specialybės problemas; apima visas žinias, pasirengimą, reikalingą konkretiems profesiniams uždaviniams atlikti;
2. Asmeninė kompetencija – asmens išsivystymas, bendravimas su žmonėmis, kolektyvu; asmens išsivystymas, bendravimas su žmonėmis, kolektyvu. Ji būtina planuojant savo karjerą, renkantis mokymosi įstaigą ar profesiją.
3. Metodinė kompetencija - sugebėjimas gauti informaciją, perdirbti, įvertinti ir pateikti pasiūlymus dėl būsimos veiklos gerinimo, dalyvavimas socialiniuose procesuose;
4. Vadybinė kompetencija – savo darbo srities, organizacijos valdymas;
5. Edukacinė kompetencija - gebėjimas nuolat mokytis ir atnaujinti savo profesinę ir socialinę kompetencijas;
6. Socialinė kompetencija; 7. Pilietinė kompetencija.
Visos šios kompetencijos yra tarpusavy susijusios, nes apjungia į kompetencijos apibrėžimą įeinančias šias sudedamąsias - žinias, įgūdžius, gebėjimus ir nuostatas.
Specialybės arba profesines kompetencijas apibūdina įgytas išsilavinimas tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, atlikdamas mokykloje sveikatos priežiūrą, vykdo jam specialybės apraše nurodytas pagrindines funkcijas, užduotis.
Asmeninė kompetencija – tai savo galimybių panaudojimo lygis [43]. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą savo asmeninį požiūrį į užduotį, kurią jam reikia atlikti. Nuo to, koks asmens požiūris į užduotį, jos svarbą bei atlikimo techniką, priklausys užduoties rezultatas. Nors ir darbuotojas turi pakankamas profesines arba dalykines kompetencijas arba yra savo srityje pakankamai kompetentingas, tačiau neigiamos asmenybės savybės, rodančios žemas asmenybines kompetencijas, parodo, kad rezultatas nebus pasiektas toks, kokio tikėtasi, nes nemokės palaikyti darnių santykių su klientais [73].
Socialinė kompetencija – tai gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Priklausomai nuo veiklos srities, nuo vaidmens grupėje reikalinga skirtinga socialinė kompetencija [58]. Socialines kompetencijas apibūdina šie gebėjimai: lyderio pozicija, darbas komandoje, bendravimas ir bendradarbiavimas, konfliktinių situacijų sprendimas, gebėjimas vesti susirinkimus ir pirmininkauti darbo grupėse, organizacijos veiklos koordinavimas, planavimas, atsakomybės jausmas, sprendimų priėmimas, mokėjimas efektyviai komunikuoti [72].
Socialiniams įgūdžiams priskiriami gebėjimai atsisakyti sau nenaudingų situacijų, reaguoti į kritiką, reikalauti pakeisti griaunantį elgesį, išreikšti prieštaravimus, neleisti nutraukinėti kalbant, atsiprašyti, pripažinti silpnybes, nutraukti nepageidautinus kontaktus, sakyti ir priimti komplimentus, reaguoti į bandymus kontaktuoti, laiku ir tinkamai pradėti, palaikyti, baigti pokalbį, organizuoti (parengti) norimus kontaktus, paprašyti paslaugos, atvirai reikšti jausmus ir daugybė kitų įgūdžių [42].
Svarbūs socialinių įgūdžių komponentai yra verbaliniai ir neverbaliniai komunikaciniai sugebėjimai, empatija ir kt.
Iš socialinių kompetencijų reikėtų išsamiau aprašyti bendravimo arba komunikavimo gebėjimus, kaip lemiančius darbuotojų tarpusavio santykius, sprendžiant tam tikras problemas ir mėginant suderinti skirtingus interesus. Apie bendravimo arba komunikacinę kompetenciją dažniau diskutuojama analizuojant mokytojo ir mokinio santykius, paremtus mokymu ir mokymusi. Tačiau komunikacinio proceso tarp mokinio ir mokytojo ypatumus galima pritaikyti kalbant apie bendravimo arba komunikacinės kompetencijos vaidmenį visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, atliekantiems sveikatos priežiūrą mokyklose.
Bendravimo arba komunikacinė kompetencija – viena iš svarbiausių informacinėje visuomenėje gyvenančiam žmogui, kai keliami nauji reikalavimai darbui ir darbuotojui [42]. Šiam žmogui, ypač darbinių santykių metu, naudinga mokėti nors vieną užsienio kalbą, o taip pat mokėti tinkamos bendravimo taktikos, siekiant tarpusavio susitarimo, mokėti naudotis informacinėmis technologijomis. Informacijos perdavimą arba naujų žinių įsisavinimą veikia komunikuojančiųjų pusių siekiai, nuostatos, asmenybės savybės, patirtis, socialiniai vaidmenys. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas visada turėtų naudoti tokius bendravimo metodus, kurie padėtų formuoti mokinių vertybines nuostatas, skatinti kritinį požiūrį į savo gyvenseną, elgseną, lemiančią sveikatą. Kuo jaunesnis ugdytinis, tuo dažniau jis mokosi bendrauti iš pavyzdžio (mokytojo, draugų) savaime, intuityviai jausdamas, kas kada tinka, o vėliau – vis geriau suvokdamas komunikacinio proceso logiką. Vadinasi, visuomenės sveikatos priežiūros specialistas turi būti tinkamu pavyzdžiu kitiems. Taip pat tarp specialisto ir mokyklos bendruomenės narių santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu, kad jaustųsi saugus, galėtų drąsiai pasakyti savo nuomonę, nebūtų žeminimas dėl kalbos klaidų ar kitų trūkumų.
Pilietinės kompetencijos labai susijusios su socialinėmis kompetencijomis. Jos susijusios su gebėjimu atstovauti grupės ar kitų asmenų interesams, suvokti viešųjų ir privačiųjų interesų sritį, naudotis viešųjų erdvių ir viešumos elementais, teisine, politine aplinka [7]. Jomis pagrindžiamas dalyvavimas sprendžiant dalykinius klausimus, atstovavimas suinteresuotų grupių interesams.
Šiame darbe, kalbant apie kompetencijų tobulinimo poreikį, reikėtų pabrėžti kompetenciją kaip sąlyginai stabilų socialinių kultūrinių įtampų lauką, kuris rodo, kad mokėjimas ką nors padaryti bei nuostatos, kurios yra puoselėjamos, yra dalyvavimo socialiniuose, kultūriniuose, ekonominiuose procesuose rezultatas. Jei šie procesai (socialiniai, kultūriniai, ekonominiai) nekinta, jų pasekmės stabilios, tai ir kompetencijos nekinta, išlieka tos pačios [7]. Tačiau pasaulis nestovi vietoje, jis nuolat sukasi, o kartu su šiuo reiškiniu atsiranda naujų problemų. Taigi, keičiantis aplinkybėms, didėja poreikis naujų žinių, tokių gebėjimų - kaip naudojimasis informacinėmis technologijomis (ypač kompiuteriu ir internetu), mokėjimas bent vienos užsienio kalbos, dirbti komandoje ir palaikyti
bendradarbiavimo ryšius, sėkmingai spręsti naujas problemas. Visa tai pasiekiama tik nuolat tobulinantis, t. y. mokantis visą gyvenimą. Visos kompetencijos yra tobulinamos atsižvelgiant į darbuotojo dabartinę ir būsimąją veiklą, priklausomai nuo aplinkos situacijos. Taigi edukacinė kompetencija pabrėžia, jog visų kompetencijų apimtis nėra baigtinė; jos gali būti ugdomos ir atnaujinamos. Tačiau, siekiant tikslingo jų tobulinimo, reikia išmanyti, kaip tai tikslingai padaryti kuo mažesne laiko ir išteklių sąnauda.
2.2. Savivaldybių mokyklų ir visuomenės sveikatos biurų visuomenės
sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos
2.2.1. Sveikatos stiprinimo bei sveikatos priežiūros organizavimo žinios
Siekiant stiprinti mokinių sveikatą ir vykdyti ligų prevenciją, peržiūrėta mokykloje dirbančio sveikatos priežiūros specialisto pozicija. Remiantis švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose 2005 m. – 2006 m. laikotarpiu dirbo 756, o 2006 m. – 2007 m. laikotarpiu – 676 sveikatos priežiūros specialistai [41]. Mažėjantį sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių mokyklose, skaičių galime sieti su 2004 m. priimtu nauju Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo [34]. Nuo 2004 m. mokyklose įvesti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų etatai. Mokyklose vienas tokio specialisto etatas steigiamas tūkstančiui mokinių. 2005 m. apie 90 proc. mokyklose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų turėjo slaugytojo ar jį atitinkantį išsilavinimą. Vadinasi, likusią dalį sudarė mokyklos sveikatos kabinetuose dirbantys visuomenės sveikatos studijų programą baigę absolventai.
Sprendimą dėl etato steigimo priima savivaldybės institucija. Pabaigę medicinos felčerio, felčerio-laboranto, sanitarijos felčerio, higienos felčerio, higienisto, felčerio, vaikų įstaigų medicinos sesers, medicinos sesers, akušerio, bendrosios praktikos slaugytojo studijų programas ir turintys atitinkamos profesinės kvalifikacijos diplomus papildomai turi baigti visuomenės sveikatos priežiūros kursus [34]. Vadinasi, išvardintų profesijų specialistai turi rinktis ar atsisakyti turimos licenzijos tam, kad galėtų toliau dirbti mokykloje.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas – tai asmuo, baigęs visuomenės sveikatos priežiūros studijas. Jo kompetencija apibūdinama funkciniu gebėjimu adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių, energijos. Nustatyta, kad iki 2009 m. sausio 1 d. mokinių sveikatos priežiūrą gali vykdyti sveikatos priežiūros specialistai, papildomai baigę ne trumpesnius kaip 40 val. visuomenės sveikatos priežiūros kursus, arba asmenys, baigę visuomenės sveikatos studijas teisės aktų nustatyta tvarka [34].
Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto diplomas svarbus ieškantis darbo pagal specialybę ir tik parodo studijų metu įgytas tam tikro dalyko teorines žinias bei gebėjimus jas taikyti. Susidūrus su realybe, visuomenės sveikatos priežiūros specialistui vien tik teorinių žinių nepakanka, reikia ir praktinių. Tai patvirtina 2006 m. Valstybinio aplinkos sveikatos centro atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių mokyklose, veiklos pobūdį, profesinę kompetenciją, kokia pagalba specialistams reikalinga [46]. Išvadose buvo teigiama, kad daugumai visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pakanka teorinių žinių bei praktinių įgūdžių pirmos pagalbos teikimo, žalingų įpročių, infekcinių ligų ir traumų prevencijos srityje, tačiau trūksta
žinių bei įgūdžių valgiaraščių ir tvarkaraščių sudarymo, programinio planavimo, protinio darbo higienos, kūno kultūros pamokų organizavimo bei sveikatinimo veiklos stebėjimo klausimais, informacinių technologijų naudojimo srityje.
Didžiąją slaugytojų veiklos dalį sudaro ekstremalios situacijos, sudėtingos problemos, kurias suvaldyti ar išspręsti nepakanka techninių, į biomediciną orientuotų kompetencijų [62]. Tačiau reikia pabrėžti, kad ne tik slaugytojai dirba sunkų, ekstremalų, reikalaujantį greitų ir efektyvių sprendimų darbą, bet ir visi kiti sveikatos priežiūros sektoriaus specialistai, nes ir jų veikla orientuota ties paciento sveikatos stiprinimu, išsaugojimu. Kiekvienam žmogui sveikata yra didžiausia vertybė, nes be sveikatos (esant susirgimams), negalima tinkamai funkcionuoti visuomenėje. Kaip pasaulis nestovi vietoje, taip sveikatą sąlygojančių veiksnių daugėja. Taigi mokyklų medikams neužtenka turimų žinių ir sugebėjimų, norint efektyviai kovoti su mokinių (kurie yra šiuo laikotarpiu pažeidžiami, imlūs) sveikatą veikiančiais veiksniais.
2.2.2. Su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimai
Kiekvienos visuomenės svarbiausias uždavinys yra užtikrinti sveiką vaikų gyvenimo pradžią ir jo tolesnį vystymąsi sudarant tam palankią aplinką. Po šeimos institucijos ugdant asmenybę svarbus vaidmuo tenka mokyklai. Ši ugdymo institucija turi būti palanki puoselėti vaikų sveikatą, formuoti gyvenimo įgūdžius, tarp jų sveikos gyvensenos, plėtoti veiklą, atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus.
Gera vaiko sveikata ir savijauta yra viena svarbiausių jo normalaus vystymosi bei mokymosi prielaidų. Analizuojant vaikų sveikatos problemas tyrinėjančių mokslininkų darbus, pastebėta, kad pastaruoju metu didėja mokinių sergamumas.
Nors nuo 1992 m. Lietuvos mokyklose įgyvendinama sveikatos ugdymo programa, tačiau mokinių sveikata nesikeičia teigiama kryptimi. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis [52], bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių sveikatos rodikliai kasmet blogėja. Kasmet mažėja I sveikatos grupės (sveikiausių) moksleivių. 1992 m. jų buvo 56,9 proc., 2000 m. – 46,3 proc., 2001 m. – 45 proc. Daugėja II sveikatos grupės (rizikos grupės) moksleivių (atitinkamai 36,9 proc., 46,5 proc. ir 45,4 proc.).
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų su sveikata susijusių poreikių įvertinimo gebėjimai yra mažai akcentuoti. Mokinių su sveikata susiję poreikiai turi būti vertinami nuolat [64]. Kiekvienoje mokykloje yra skirtinga mokinių sveikatos būklės situacija. Todėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, turi mokėti, taikant įvairias informacijos prieinamumo, gavimo priemones, nustatyti kam bus skiriamas didesnis dėmesys, sprendžiant iškilusias sveikatos problemas. Gauta informacija yra naudinga planuojant ir įgyvendinat mokyklos sveikatos priežiūros planą, programas ar projektus.
2.2.3. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) veiklos planavimo gebėjimai
PSO dokumento „Sveikata – XXI amžiuje“ 13 uždavinys teigia, kad „iki 2015 metų regiono gyventojams turėtų būti sudarytos didesnės galimybės gyventi sveikoje fizinėje ir socialinėje aplinkoje, namuose, mokykloje ir vietos bendruomenėje“. Čia taip pat nurodoma, kad 95 proc. vaikų turi turėti galimybę būti ugdomi sveikatą stiprinančioje mokykloje [3, 67]. 2003–2012 m. Lietuvos švietimo plėtotės strateginių nuostatų projekte akcentuojama, kad „švietimo priedermė – iškelti žmogaus sveikatos svarbą tarp bendrų vertybių“. Taigi sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas turi tapti privaloma bendrojo ugdymo dalimi.
Pasaulinė sveikatos organizacija tvirtina, kad sveikatos ugdymas – tai sąmoningai sudarytos sąlygos, kurių tikslas – ne tik suteikti žinių, bet ir padėti formuotis teigiamoms sveikatos atžvilgiu elgesio nuostatoms bei sveikos gyvensenos įgūdžiams, padėti atsisakyti žalingų įpročių bei keisti požiūrį į sveikatą [50]. Sveikatos ugdymas yra sveikatos stiprinimo pagrindas. Jis skatina su sveikata susijusių naudingų įpročių, vertybių ir elgesio formavimąsi. Sveikatos stiprinimas apima sveikatos ir socialinę politiką, ligų profilaktiką ir sveikatos mokymą.
Sveikatos stiprinimas laiduojamas per sveikatos ugdymą. Pasikeitus sveikatos stiprinimo apibrėžimui, pakito ir sveikatos ugdymo koncepcija. Šiuolaikinio sveikatos ugdymo tikslas [50] – suteikti mokiniams ne tik žinių, bet ir padėti įgyti įgūdžių, susiformuoti vertybinėms nuostatoms. Sveikatos ugdymas integruotas į visus ugdomuosius dalykus.
Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje sveikatos stiprinimas apibrėžiamas kaip procesas, leidžiantis asmenims ir bendruomenės nariams kontroliuoti sveikatą lemiančias sąlygas ir šitaip gerinti savo sveikatą [54]. Tam, kad asmenys ir bendruomenės nariai sugebėtų kontroliuoti sveikatą lemiančias sąlygas ir taip gerintų savo sveikatą, jie turi bendradarbiauti siekdami bendrų tikslų. Dalyvaudami sveikatos stiprinimo procese, jie ugdo savo savarankiškumą, atsakomybę, saviraišką.
Sveikatos priežiūra mokykloje vykdoma pagal mokyklos sveikatos priežiūros veiklos planą, kuris yra sudedamoji mokyklos metinės veiklos programos dalis [44, 45]. Veiklos plano projektą rengia mokyklos administracija kartu su specialistu, atsižvelgdama į mokyklos poreikius ir vykdomos visuomenės sveikatos priežiūros nacionalinius ir vietos prioritetus.
2.2.4. Sveikatos stiprinimo (sveikatos priežiūros) programų (veiklos planų) įgyvendinimo gebėjimai
Svarbiausia mokinių sveikatos priežiūros procese yra planavimas, organizavimas, motyvavimas ir kontrolė. Planavimas yra pagrindas kitoms funkcijoms atsirasti ir prioritetinė vadybinės veiklos funkcija [64]. Todėl suplanavus mokyklos sveikatos priežiūros veiklos planą, seka jo įgyvendinimas pagal numatytas priemones.
Įgyvendinant mokyklos sveikatos priežiūros planą, programas ar projektus, daugiau ar mažiau pasireiškia šie pagrindiniai visuomenės sveikatos priežiūros specialisto gebėjimai [1, 34]:
1. Sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų mokytojams, mokiniams, jų tėvams teikimas bei metodinės ir informacinės medžiagos mokinių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais kaupimas.
Kaupiant metodinę ir informacinę medžiagą mokinių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais, pasitelkiamos šios pagrindinės priemonės: kaip susitikimo su mokyklos bendruomenės nariais metu visuomenės sveikatos priežiūros specialistas išsiaiškina jų su sveikata susijusius poreikius, pasiūlymus, kaip kuo efektyviau įgyvendinti tam tikras sveikatos programas; moka dirbti su duomenų bazėmis, teikiančiomis informaciją apie įgyvendinamas sveikatos srityje programas, sveikatos rodiklius ir apie atliktus naujus mokslinius tyrimus.
Visuomenės sveikatos specialistas, siekdamas geresnės sveikatos priežiūros kokybės, privalo dirbti ne tik su mokiniais, bet ir su juos supančiai artimai aplinkai priklausančiais žmonėmis. Pati artimiausioji institucija, daranti vaiko socializacijos procesui stiprų poveikį, yra šeima. Šeimoje įgyta patirtis atsiliepia visą gyvenimą [16]. Jei vaikas auga saugioje, teigiamoje aplinkoje, rūpinamasi jo sveikata, tai jo ugdymas kitose ugdymo institucijose vyks sėkmingiau.
2. Informacijos sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo klausimais teikimas ir šios informacijos sklaida (mokyklos stenduose, renginiuose, viktorinose ir pan.) mokyklos bendruomenei; mokyklos sveikatinimo projektų rengimo inicijavimas ir dalyvavimas juos įgyvendinant.
Pavyzdžiui, moksleivių pervargimo profilaktika. Įgyvendinant šią programą stebės mokymosi proceso organizavimą, vertins moksleivių ugdymo krūvį. Kaip rodo kitų šalių patirtis, sveikatingumo projektai yra efektyviausi mokykloje, nes pasiekia žmogų imliausiu jo gyvenimo periodu – vaikystėje ir paauglystėje.
3. Pagalba mokiniams ugdant sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdžius.
4. Mokinių maitinimo organizavimo priežiūra, skatinant sveiką mitybą bei sveikos mitybos įgūdžių formavimą.
5. Mokyklos aplinkos būklės atitikties visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas, dalyvavimas nustatant prioritetinius mokyklos aplinkos bei sąlygų gerinimo klausimus.
Visos ugdymo institucijos turi laikytis bendrojo lavinimo mokyklų higienos normų [30]. Tačiau Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos bei taisyklės neapima holistinėje sveikatos sampratoje akcentuojamų sveikatos saugojimo ir stiprinimo sričių.
6. Pasiūlymų mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, užtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, teikimas.
7. Ugdymo proceso organizavimo atitikties visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas.
8. Pagalba kūno kultūros mokytojams komplektuojant fizinio ugdymo grupes, informacijos dėl mokinių galimybės dalyvauti sporto varžybose teikimas kūno kultūros mokytojams.
9. Informacijos apie kasmetinius mokinių sveikatos profilaktinius patikrinimus kaupimas, informacijos apibendrinimas bei ne rečiau kaip 1 kartą per metus (mokslo metų pradžioje) pateikimas mokyklos bendruomenei bei kitoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistų rekomendacijų dėl mokinių sveikatos pateikimas klasės auklėtojui (mokytojams) bei šių rekomendacijų įgyvendinimo priežiūra mokykloje.
11. Lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių (alkoholio, tabako, narkotikų vartojimas ir kt.) paplitimo nustatymas.
12. Dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendžiančiose mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas.
13. Pagalba organizuojant mokinių imunoprofilaktiką.
14. Informacijos visuomenės sveikatos centrui apskrityje teikimas, įtarus užkrečiamąją ligą ar apsinuodijimą mokykloje.
15. Visuomenės sveikatos centro apskrityje specialistų nurodytų užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros priemonių įgyvendinimas mokykloje.
16. Pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir koordinavimas.
17. Bendradarbiauja su mokyklos bendruomenės nariais ir kitais suinteresuotais specialistais ar įstaigomis.
Svarbu, kad sveikatos stiprinime dalyvautų visa visuomenė, pasirinkdama sveiką gyvenseną, jog būtų kontroliuojami sveikatą žalojantys veiksniai. Vaikų sveikata bus ugdoma sėkmingai, jei tame procese aktyviai dalyvaus:
a) tėvai ir kiti šeimos nariai. Tėvai už vaikų sveikatą yra atsakingi ir moraliai, ir teisiškai. Jie savo pavyzdžiu turėtų skatinti vaikus laikytis sveikos gyvensenos principų;
b) pats ikimokyklinukas ar moksleivis. Jis privalo tausoti savo sveikatą, stengtis perprasti teikiamas žinias, puoselėti sveikatai naudingus įpročius;
c) pedagogai ir kiti ugdymo įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinė įstaiga ir mokykla turi užtikrinti sveiką fizinę ir socialinę aplinką, propaguoti sveikatingumą, skirti pakankamai dėmesio
sveikatos žinioms ir įgūdžiams įsisavinti, bendradarbiauti su šeima ir bendruomene sveikatos priežiūros klausimais. Pedagogas savo sveika gyvensena turi būti pavyzdys ugdytiniams;
d) sveikatos priežiūros tarnybos. Joms šiuo metu keliami nauji uždaviniai – dalyvauti ugdant moksleivių sveikatą, užtikrinti ligų profilaktikos priemones.
18. dalyvauja įgyvendinant sveikatos ugdymo priemones, integruotas į atskirų mokymo dalykų programas. Universalioji (integracinė) sveikatos ugdymo programa.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas turi būti pasiruošęs sutikti naujus iššūkius, pasekmes, atsiradusias veikiant išorinėms ir vidinėms jėgoms [45]. Todėl mokyklos sveikatos priežiūros planas nėra baigtinis, priešingai – nuolat stebimi ir vertinami rezultatai, koreguojamas.
2.2.5. Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai
Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai priskiriami prie socialinės kompetencijos (gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis). Priklausomai nuo veiklos srities, nuo vaidmens grupėje reikalinga skirtinga socialinė kompetencija [58].
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, atlikdamas sveikatos priežiūrą mokykloje, turi bendrauti ir bendradarbiauti su visais mokyklos bendruomenės nariais, kurie atlieka skirtingus socialinius vaidmenis (mokytojas, mokinys, tėvai ir kt.), skiriasi pagal amžių, išsilavinimą ir kt. Pagal šią mokyklos bendruomenės charakteristiką, visuomenės sveikatos specialistas turi naudoti ne tą pačią komunikavimo techniką, o atitinkamai nukreiptą į adresatą. Tai, kas skirta vyresnių klasių mokiniams, gali būti sunkiai suprantama pradinių klasių mokiniams.
Mokyklos bendruomenei efektyviau veikti siekiant geresnės mokinių sveikatos, padeda sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas, kurio pagrindinis tikslas - visų mokyklos bendruomenės narių sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas, padedant mokiniams formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius bei sukuriant sveikatai palankią fizinę ir psichosocialinę aplinką [6]. 1993 m. Lietuva tapo Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo nare. Sveikatą stiprinančiose mokyklose sveikatos stiprinimas suprantamas plačiau nei sveikatinimas. Šiose mokyklose, organizuojant sveikatos stiprinimo veiklą, orientuojamasi ne į individą (mokinį), o į visą mokyklos bendruomenę, sveikatos politikos mokykloje plėtotę. Sveikatą stiprinančios mokyklos vadovaujasi šiuolaikiniu sveikatos apibrėžimu. Siekiama ne tik diagnozuoti, gydyti ligas, bet ir užtikrinti gyvenimo kokybę, spręsti su sveikata susijusias problemas, stiprinti protinę, fizinę, socialinę sveikatą. Sveikatos stiprinimą mokyklose atliekančių sveikatos priežiūros profesionalų sveikatos programų turinys turi atitikti auditorijos, kuriai jos skirtos, bendrus bruožus – amžių, lytį, pareigas, gyvenamąją vietą, poreikius ir interesus, sveikatos problemas.
Lietuvoje atliktas SSM veiklos veiksmingumo vertinimas parodė, kad mokyklose, dalyvaujančiose Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinkle, vykdoma kompleksinė, koordinuota sveikatos stiprinimo ir sveikatos ugdymo veikla. Į programą integruoti su sveikata susiję projektai, pasitelkta kitų bendruomenės narių iniciatyva ir institucijų parama. Palyginti su mokyklomis, kuriose tikslinė sveikatos stiprinimo ir ugdymo veikla nebuvo vykdoma, sveikatą stiprinančių mokyklų mokytojų supratimas apie sveikatos stiprinimą mokykloje labiau atitinka visuminį. Mokiniai trečiuoju pagal svarbą informacijos sveikatos saugojimo klausimais šaltiniu įvardija mokytojus [20]. Taip pat nustatyta, kad sveikatą stiprinančių mokyklų mokiniai, lyginant su bendraamžiais kitose mokyklose, dažniau mankštinasi ir sportuoja, skiria daugiau dėmesio dantų higienai, rečiau rūko ir vartoja alkoholinius gėrimus [62]. Šis sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas jungia tarpusavy mokyklose dirbančius visuomenės sveikatos priežiūros specialistus.
2.2.6. Traumų ir ligų profilaktikos veiklos organizavimo gebėjimai
Mokinių traumų ir ligų veiklos organizavimo gebėjimai paminėti aptariant „Sveikatos politikos įgyvendinimo bei partnerystės ryšių palaikymo gebėjimai“ poskyrį. Pagrindinis sveikatos priežiūros mokykloje tikslas – padėti mokiniams saugoti ir stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika [41, 42]. Tai pati svarbiausia visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcija, kuriai reikia ne tik gerų teorinių, bet ir praktinių žinių, greitos orientacijos.
Kalbant apie imunoprofilaktiką, dar mokyklose dirbantys visuomenės sveikatos priežiūros specialistai negali skiepyti mokinių. Anksčiau vietoj visuomenės sveikatos priežiūros specialisto dirbo slaugytojai, kurių galiose buvo profilaktiniai mokinių skiepijimai. Dabar ši funkcija perleista šeimos gydytojams.
Mokyklų vadovai iš visuomenės sveikatos priežiūros specialistų reikalauja ne tik gerų teorinių, bet ir gerų gebėjimų, atliekant traumų ir ligų profilaktiką mokyklose. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistas gali aptarnauti kelias mokyklas, mokyklų vadovų reikalavimai šioje veiklos srityje jiems yra labai dideli [41].
2.3. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vertybės
ir asmeninės savybės
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, norėdamas gerai atlikti savo pareigas, prie išvardintų profesinę kompetenciją pabrėžiančių įgūdžių arba gebėjimų, turi pasižymėti ir kultūrinę kompetenciją apibūdinančiais požymiais. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistui būtini šie pedagoginės kultūros požymiai, kuriuos nurodo L. Jovaiša [23]: dvasingumas; pilietinis ir tautinis susipratimas; mokėjimas sudominti mokyklos bendruomenės narius, sudėtingus dalykus paversti paprastais, o sunkius – lengvais; greitai ir tiksliai įžvelgti žmogaus vidinius išgyvenimus ir humaniškai į juos reaguoti; viską daryti kuo geriau; valdyti save, savo kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius.
Ugdant mokinių sveikatą, pirmiausia mokykloje dirbančiam visuomenės sveikatos priežiūros specialistui svarbu pačiam suvokti naująją sveikatos ugdymo paradigmą, kuri orientuota ne į ligos gydymą, bet į žmogaus sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, sveiką gyvenseną. Tik pats būdamas sveikas, pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą, gebės padėti mokiniams rūpintis savo ir kitų sveikata bei saugia aplinka. Svarbu pažinti save ir vaiką bei jo poreikius, žinoti, kaip juos tenkinti, taip pat išmanyti pedagoginės sąveikos principus, gebėti konstruktyviai bei kryptingai bendrauti su kitais mokyklos bendruomenės nariais, tapti sveikos gyvensenos žinovu, puoselėtoju ir ugdytoju, sveikatos saugojimo ir stiprinimo tikslams pritaikyti visą aplinką, informacinę erdvę. Pagal mokyklos bendruomenės narių sveikatos žinias, mokykloje dirbantis visuomenės sveikatos priežiūros specialistas privalo pasirinkti tinkamą mokymo būdą, jį vykdyti ir vertinti.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, būdamas atsakingas už sveikatos stiprinimą mokykloje, į šią veiklą pajungia visus mokyklos bendruomenės narius, o taip pat yra vienas iš socialinės pedagoginės pagalbos komandos narių, kurių bendras tikslas – kompleksiškai spręsti vaikų ir jaunimo socializacijos problemas [41]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto pagrindinė funkcija šioje komandoje – ugdyti sveikatos įgūdžius.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto socialinė kompetencija, kuri grindžiama mokėjimu bendrauti ir dirbti su žmonėmis, svarbi dėl to, kad šis specialistas dirba su visais mokyklos bendruomenės nariais. Todėl, palaikant santykius su kitais pedagogais, tokia pati bendravimo taktika su tėvais ar vaikais, gali neužtikrinti teikiamų paslaugų kokybės. Nors bendradarbiavimo procesas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai paprastas, tačiau egzistuoja daug kliūčių, trukdančių efektyviai pasikeisti informacija, pavyzdžiui, tarpusavio santykių klimatas, turimos vertybės ir nuostatos. Ypač su vertybių ir nuostatų skirtumais susiduria mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistas bendraudamas su mokiniais. Siekiant užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą, būtina atsižvelgti į galimus trikdžius ir
siekti juos pašalinti, nes neefektyvi komunikacija sąlygoja nesusipratimus, destruktyvius konfliktus, nepasitenkinimą ir žemą darbo našumą.
Mokyklos visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, kaip ir slaugytojas - turi pasižymėti labai aukšta empatija, nes pagrindinis jo veiklos objektas yra mokiniai. Empatija tapatinama su emocijų raiška ir sugebėjimu, priklausomai nuo situacijos, jas valdyti. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, vadovaudamasis šia vertybe arba asmenine savybe, su mokyklos bendruomenės nariais bendrauja atsižvelgdamas į jų emocinę būseną, analizuoja jų reiškiamas emocijas, pagal situaciją pasirenka bendravimo taktiką, kuri nebūtų kliūtis efektyvesniam pokalbiui, neprivestų prie konfliktų, yra jautrus kitų žmonių rūpesčiams ir poreikiams, mato pasaulį kito akimis.
Sveikatos priežiūroje būtina paisyti sveikatos priežiūros specialisto deontologijos. Tai galioja ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, dirbantiems mokyklose. Šias deontologines normas pritaikius mokyklos medikas turi planuoti ir įgyvendinti tas priemones, kurios nepažeidžia mokinio teisių, susijusių su jo sveikatos priežiūra; užtikrinti informacijos apie mokinio sveikatą ir kitos privačios informacijos konfidencialumą.
Visų deontologinių normų laikymąsi sustiprintų turimas visuomenės sveikatos etikos kodeksas. Tačiau Lietuva šio kodekso neturi. Mūsų šalyje, organizuojant ir vykdant visuomenės sveikatos priežiūrą, vadovaujamasi įvairiais norminiais aktais. Sukurti visuomenės sveikatos etikos kodeksą būtina, nes tada visuomenės sveikatos organizavimas ir vykdymas būtų tikslingesnis, o kartu ir mokinių sveikatos rodikliai pagerėtų. Sektinu pavyzdžiu turėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios ne per seniausiai sukūrusios ir pasauliui pristačiusios efektyviai veikiantį visuomenės sveikatos etikos kodeksą [17].
2.4. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių savivaldybių
visuomenės sveikatos biuruose bei mokyklose, veiklos ypatumai
Vaikų sveikatos stiprinimo 2008–2012 metų programoje [38] numatyta plėtoti vaikų sveikatos stiprinimo veiklą didinant su vaikais dirbančių specialistų kompetenciją, telkiant sveikatos stiprinimo veiklai valstybės ir savivaldybių institucijas, mokyklų bendruomenes ir socialinius partnerius, plėtojant sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą, skleidžiant tokios veiklos patirtį bei gerinant jos kokybę.
Grįžtant prie kompetencijos sampratos, ją galima apibrėžti kaip tęstinę atkarpą, kuri prasideda tik žinojimu, kaip ,,kažką” atlikti ir baigiasi žinojimu, kaip ,,kažką” atlikti labai gerai. Atskiras asmuo savo kompetenciją turėtų suvokti ne kaip fiksuotą kategoriją, išreikštą tam tikru dokumentu, liudijančiu apie įsisavintą mokymo programą, o kaip savitą raišką veikloje, pagrįstą profesiniais ir asmeniniais sugebėjimais [72]. Žmogaus kompetencijos svarba tuo didesnė, kuo reikšmingesnis jo socialinis vaidmuo – nuolatinis mokymasis, tobulinimasis ir lavinimasis.
Apie darbuotojų kompetencijos svarbą teigia nemažai mokslinių darbų. Lietuvių autorės R. Čiutienė, I. Šarkiūnaitė teigia, kad darbuotojų kompetencija – organizacijos konkurencingumą ir veiklos efektyvumą lemiantis veiksnys [9]. Organizacijų konkurencingumas siejamas su organizacijos įsitvirtinimu rinkoje, kokybiškais darbo rezultatais, nuolatiniu tobulėjimu [9,48]. Taigi, kiekviena organizacija, siekdama konkurencingumo, turėtų rūpintis darbuotojų kompetencijos ugdymu. Darbuotojai, tobulindami savo kompetencijas, įgyja naujų teorinių, praktinių žinių, atitinkamo kvalifikacijos lygio ir gebėjimo greitai prisitaikyti prie naujų darbui keliamų reikalavimų. Vadinasi, visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, susiduriantiems vis su naujomis sveikatos problemomis, anksčiau įgytų žinių, gebėjimų nepakanka. Siekiant surasti rezultatyvius problemų sprendimo būdus ir juos įgyvendinti, jie turi tobulinti savo gebėjimus.
V. Žydžiūnaitė savo darbe cituoja Salvage, kuris teigia, kad politinių, ekonominių, socialinių tendencijų kaita nepalieka nuošalyje ir sveikatos priežiūros bei profesinio rengimo sistemų, keliančių aukštus reikalavimus slaugytojų profesinės kompetencijos bei pastarąją sudarančių kompetencijų įgijimui ir nuolatiniam vystymui [65, 72].
Prieš kelerius metus buvo atliktas tyrimas [4], kuriuo siekta įvertinti 11 ir 12 klasių mokinių sveikatą. Būtent šio tyrimo rezultatų apibendrinime pažymėta visuomenės sveikatos priežiūros specialistų svarba mokinių sveikatos gerinime, akcentuota nepakankamų kompetencijų ar nepakankamo indėlio (pagalbos) sveikatos ugdymo darbe problema. Buvo nustatyta, kad tėvų ir mokytojų pasiūlymai dėl mokinių sveikatos gerinimo daugiausiai susiję su mokymo krūvio mažinimu, privalomo sveikatos ugdymo kurso įvedimu, mokytojų kompetencijų sveikatos srityje tobulinimu, sveikatos priežiūros paslaugų mokiniui gerinimu, aktyvesne mokyklos sveikatos priežiūros specialisto ir psichologo pagalba mokyklai ir šeimai.
Kitas aukštesniųjų klasių mokinių sveikatos tyrimas, kurio tikslas - įvertinti mokytojų sveikatos ugdymo kompetencijas, parodė, kad mokytojai jaučiasi nepakankamai kompetentingi vykdyti visuomenės sveikatos priežiūros darbą mokykloje ir dažniau šią funkciją patiki kitiems asmenims [4]. Vadinasi atsakingas vaidmuo sveikatos stiprinime patikimas visuomenės sveikatos priežiūros specialistui, dirbančiam mokykloje, nes jis specializuojasi mokinių sveikatos stiprinimo veikloje.
2002 metų pabaigoje Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas ir Valstybinis aplinkos sveikatos centras atliko bendruomenės slaugytojų, dirbančių mokyklose, veiklos ypatumų tyrimą [42]. Apklausoje dalyvavo 318 bendruomenės slaugytojų, dirbusių mokykloje arba jas aptarnavusių teritoriniu principu. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal specialybes parodė, kad daugiausia mokinių sveikatos priežiūrą vykdo (86,8 proc.) bendrosios praktikos slaugytojai. Nustatyta, kad kas antras bendruomenės slaugytojas nurodė esąs nepasirengęs padėti mokytojams rengti vaikus šeimai, ugdyti sveiką gyvenseną, užtikrinti jų sveikatai palankias mokymosi sąlygas ir kt. Taip pat bendruomenės slaugytojų veikla neatitinka mokinių sveikatos priežiūrą reglamentuojančių įstatymų keliamiems reikalavimas. Šitas tyrimas dar kartą patvirtina mokinių sveikatos priežiūrai vykdyti reikalingų ir labai trūkstamų toje srityje turinčių pakankamai žinių bei sugebėjimų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų.
Remiantis visuomenės sveikatos pagrindinių studijų programos studentų kompetenciją lemiančių gebėjimų ugdymo tendencijų tyrimo duomenimis, studijų metu nėra skiriama pakankamai dėmesio ugdant komunikacines, komandinio darbo, darbo su žmonėmis, projektų rengimo ir įgyvendinimo kompetencijas [67]. Vadinasi, baigę visuomenės sveikatos krypties studijas absolventai, neturėdami pakankamai komunikacinių, komandinio darbo, projektų rengimo, darbo su žmonėmis įgūdžių, negali tinkamai atlikti jų profesijos apraše nurodytų funkcijų. Šis tyrimas parodo, kad, siekiant tobulinti mokyklų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas, reikia peržiūrėti studentų ugdymo programą, kelti pačių dėstytojų kvalifikaciją. Siekiant ugdymo programos vykdymo kokybės, nuolat po studijų yra vertinamas kiekvienas dėstytas dalykas, tiek jo turinys, išdėstymas, tiek jį dėsčiusių dėstytojų gebėjimai.
V. Gudžinskienė savo moksliniame straipsnyje siekė išnagrinėti Lietuvos mokyklų vadovų požiūrį į sveikatingumo ugdymo veiklą, kaip vieną iš galimų sveikatos stiprinimo mokyklose efektyvumo priežasčių [13]. Nors autorė savo darbe teigia, kad sveikatinimo veikla mokykloje didele dalimi priklauso nuo mokyklos vadovų požiūrio į šią veiklą, tačiau sveikatos ugdymo programų įgyvendinimas priklauso ir nuo mokyklose sveikatos priežiūrą atliekančių specialistų galių. Tai patvirtina tyrimo metu respondentams užduoto klausimo „Ko, Jūsų nuomone, trūksta tobulam sveikatos ugdymui mokyklose?“ atsakymų dažnis: 59 proc. visų apklaustųjų mano, jog specialistų, kurie kokybiškai, sistemingai, nuosekliai mokytų sveikatos, yra pakankamai, tačiau beveik pusė apklaustųjų (41 proc.) teigia, kad kompetentingų specialistų vis dėlto nėra pakankamai. Taigi
specialistas, kuris užima darbo vietą, yra, tačiau sveikatinimo ugdomajai veiklai neturi reikiamų kompetencijų arba jų turi per mažai, todėl ir nesiima šios veikos, nors pareigybiniame apraše tokia veikla numatyta.
Nacionalinis projektas, skirtas nustatyti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų sveikatos stiprinimo kompetencijas, buvo atliktas 1990 m. Australijoje [60]. Atsižvelgiant į pirmojo nacionalinio projekto gautus rezultatus, panašūs tyrimai Australijoje atlikti 2001-2005 m. [69]. Šių tyrimų bei Melburne tarptautinės Sąjungos sveikatos propagavimo ir švietimo komisija parengtos konferencijos, kurioje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas apsvarstyti sveikatos stiprinimo kompetencijas [14], išvadose teigiama, kad būtina bent vieną kartą penkerių metų laikotarpyje peržiūrėti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų sveikatos stiprinimo kompetencijas ir jas tobulinti. Taip pabrėžiamas sveikatinimo veiklą atliekančių specialistų kompetencijų tobulinimo būtinumas.
Dirbant paslaugų srityje tenka susidurti su nuolat kintančiomis bendruomenės problemomis (socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos). Greitas sveikatos priežiūros keitimasis ir didėjantys gyventojų poreikiai gauti aukšto lygio profesionalią sveikatos priežiūrą verčia medicinos darbuotojus, taip pat ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistus, nuolat mokytis ir tobulėti. Nuolatinis mokymasis (kaip mokymasis per visą gyvenimą) visuomenės sveikatos priežiūros specialistams padėtų ne tik kelti kvalifikaciją, bet ir prisitaikyti prie kintančių darbo ir gyvenimo sąlygų.
Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo priemonių 2006–2008 metų plane numatyta: parengti ir sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų tobulinimo programą. Šis punktas dar kartą patvirtina visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų tobulinimo poreikį.
Vadybos specialistai teigia, kad personalo mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo poreikio nustatymas siejamas su tokiomis personalo vertinimo kriterijų grupėmis [61]: 1) kriterijai, susiję su asmeninėmis žmogaus savybėmis; 2) kriterijai, apibūdinantys profesinius ir techninius žmogaus sugebėjimus; 3) kriterijai, apibūdinantys žmogaus elgesį organizacijoje.
Vadinasi, vertinant mokyklos medikų kompetencijas, kaip kvalifikacijos išraišką, galime sėkmingai pritaikyti šias personalo vertinimo kriterijų grupes. Taigi, norėdami gauti pakankamai informacijos apie visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas, turime vertinti jų asmenines savybes, profesinius bei socialinius sugebėjimus.
Vienas iš galimų kompetencijos tobulinimo būdų yra kvalifikacijos kėlimo kursai. Kvalifikacijos tobulinimo uždaviniai [72]:
1) tenkinti bendrakultūrines, profesines, bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas plėtojančiose kvalifikacijos tobulinimo programose dalyvaujančių profesijos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikius ir teikti kokybiškas kvalifikacijos tobulinimo paslaugas;
2) skatinti, kad kvalifikacijos tobulinimo renginiuose įgytas žinias ir gebėjimus aktyviai taikytų savo praktinėje veikloje, ir didinti jų atsakomybę už specialistų rengimo kokybę;
3) sudaryti galimybes pripažinti neformaliuoju (savišvieta) būdu įgytą profesijos mokytojo kvalifikaciją;
4) sudaryti sąlygas plėtoti turimas kompetencijas ir įgyti naujų, reikalingų jų profesinėje veikloje;
5) plėtoti profesinį bendradarbiavimą ir gerosios darbo patirties sklaidą; 6) racionaliai naudoti kvalifikacijai tobulinti skirtas lėšas.
Priimtiniausios kvalifikacijos tobulinimo formos: kursai, seminaras, konferencija, stažuotė. Jos bus veiksmingesnės, kai jų metu bus taikomas diskusijų arba grupinio darbo metodas. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tobulinimą vykdo Trakų visuomenės sveikatos priežiūros ir specialistų tobulinimo centras, visuomenės sveikatos ugdymo centras, higienos institutas. Pastarasis labiau orientuojasi ties metodinės pagalbos teikimu, aukštosioms mokykloms čia suteikiama mokslinė bazė visuomenės sveikatos priežiūros specialistams rengti, organizuojami jų tobulinimo ir perkvalifikavimo kursai.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas tobulinti turi būti pradedama pačiose aukštosiose mokyklose, rengiančiose minėtus specialistus. Pirmiausia siekiant sutaupyti finansinių išteklių, reikia įvertinti, kokių kompetencijų (žinių, įgūdžių, asmeninių savybių, vertybių) trūksta specialistams, dirbantiems mokyklose, ir gautus duomenis palyginti su tų šalių rezultatais, kuriose yra užregistruojami geresni mokinių sveikatos rodikliai. Tik įvertinus žinias bei įgūdžius, galima daryti pokyčius pačiame studijų procese. Svarbu, diegiant naujoves, kelti pačių dėstytojų kvalifikaciją, taip, kad galėtų įgytas žinias efektyviau perteikti studentams.
3. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
3.1. Tyrimo metodika
Taikyti šie mokslinio tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizės, apklausos, aprašomosios statistinės analizės metodai. Šis tyrimas yra sudėtinė dalis vykdomo Lietuvos švietimo įstaigose ir savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tobulinimo poreikio įvertinimo. Siekiant įvertinti respondentų kompetencijų tobulinimo poreikį, pasirinktas vienmomentis kiekybinis tyrimo metodas. Šis metodas susijęs su griežta struktūra ir kontrole bei turi formalų instrumentą (klausimyną), kurį naudojant iš kiekvieno tiriamojo gaunama informacija.
Tyrimas vykdytas nuo 2009 m. lapkričio mėnesio iki 2010 m. vasario pabaigos. Tai sociologinio pobūdžio tyrimas, kuriam atlikti nereikalinga gauti leidimo iš Lietuvos Bioetikos komiteto.
3.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistams
skirto klausimyno parengimas ir medžiaga
Taikant mokslinės literatūros ir dokumentų analizės metodus buvo išskirtos visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tyrimo charakteristikos ir jas atskleidžiantys kriterijai: su sveikata susijusių poreikių įvertinimas, veiklos planavimas, veiklos planų įgyvendinimas, sveikatos politikos įgyvendinimas ir partnerystės ryšių palaikymas, traumų ir ligų profilaktikos organizavimas, profesinės žinios, asmeninės savybės ir vertybės, visuomenės sveikatos priežiūros specialistų nuomonė apie darbo sąlygas. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistams sudarytą anketą sudarė 20 klausimų (žiūrėti priedas 1).
3.2.1. Su sveikata susijusių poreikių ir veiksnių nustatymas ir įvertinimas
Remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ specialistas turi mokėti ir gebėti: paaiškinti mokiniams, tėvams bei mokytojams sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo būdus, bei išmokyti juos taikyti praktiškai, laiku pastebėti sveikatos problemas, nustatyti jų svarbą ir prioritetus; bendrauti ir bendradarbiauti su mokyklos bendruomene, dirbti komandoje; vykdyti tiriamąjį darbą ir kt. [41].
