Šlapimo tyrimų svarba diagnozuojant kačių šlapimo takų ligas The importance of urinalysis in diagnosing feline urinary tract diseases

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Indrė Griškaitė

Šlapimo tyrimų svarba diagnozuojant

kačių šlapimo takų ligas

The importance of urinalysis in diagnosing

feline urinary tract diseases

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Prof. Gintaras Zamokas

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šlapimo tyrimų svarba diagnozuojant kačių šlapimo takų ligas“

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (k atedros (k linikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Šlapimo laikymo sąlygos ... 10

1.3. Šlapimo sudėtį įtakojantys faktoriai... 11

1.4. Šlapimo specifinis tankis ... 11

1.5. Šlapimo pH ... 12

1.6. Šlapimo nuosėdų tyrimas ... 13

1.6.1. Eritrocitai ir lipidų lašeliai ... 14

1.6.2. Leukocitai šlapime ... 16

1.6.3. Bakterijos ... 17

1.6.4. Kristalai... 19

1.6.5. Cilindrai ... 21

1.6.6. Epitelinės ląstelės... 21

1.7. Biocheminiai šlapimo tyrimai indikatorinėmis juostelėmis ... 22

1.7.1. Gliukozė... 22

1.7.2. Ketonai... 22

1.7.3. Baltymai... 23

1.7.4. Kraujas ... 23

1.7.5. Bilirubinas... 24

1.7.6. Kiti šlapimo biocheminiai rodikliai ... 24

2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 25

3. REZULTATAI ... 27

3.1. Visų kačių, sirgusių šlapimo takų ligomis, bendri duomenys ... 27

3.2. Nustatytos šlapimo takų ligos ... 28

3.3. Atliktos diagnostikos procedūros ... 30

3.4. Šlapimo takų ligomis sirgusių kačių klinikiniai požymiai ... 33

3.5. Inkstų nepakankamumų klasifikacija ... 34

3.6. Šlapimo tyrimai ... 35

3.6.1. Šlapimo surinkimas ... 35

3.6.2. Šlapimo biocheminių rodiklių, santykinio tankio analizė ... 35

3.6.3. Šlapimo nuosėdų tyrimo rezultatai ... 37

5

SANTRAUKA

Šlapimo tyrimų svarba diagnozuojant kačių šlapimo takų ligas Indrė Griškaitė

Magistro baigiamasis darbas

Pagrindinis darbo tikslas – išanalizuoti šlapimo tyrimų svarbą diagnozuojant kačių šlapimo takų ligas. Duomenys tyrimui rinkti LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje nuo 2017 sausio iki 2017 metų spalio mėnesio. Per šį laikotarpį registruota 717 kačių susirgimų, iš jų 93 (13 proc.) šlapimo takų ligų atvejai. Neatsižvelgiant į amžių, lytį ir veislę visos šios katės įtrauktos į tyrimą. Tiriamąją imtį sudarė 35 patelės ir 58 patinai, įvairaus amžiaus nuo 5 mėn iki 21 metų, 15 skirtingų veislių. Visoms katėms atlikta klinikinė apžiūra, o priklausomai nuo atvejo taikyti kraujo (n=61), ultragarso (n=38), rentgeno (n=29), šlapimo biochemijos (n=31) ir šlapimo nuosėdų (n=32) tyrimai. Šlapimo biochemija tirta indikatorinėmis juostelėmis ir analizatoriumi, šlapimas centrifuguotas ir susidariusios šlapimo nuosėdos tirtos mikroskopu. Visi surigimai sugrupuoti pagal diagnozes. Išanalizuoti klinikiniai požymiai, atliktos diagnostikos procedūros, įvertinti jų rezultatai. Nustatyta, kad daugiausiai kačių, sirgusių šlapimo takų ligomis - patinai (n=58, 62,4 proc.). 41,93 proc. (n=39) kačių buvo 10 metų arba vyresnės, dažniausiai mišrūnės (n=65, 69,9 proc.). Pagrindinės diagnozuotos ligos – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (n=33, 35 proc.) ir cistitas (n= 29, 31 proc.). Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp lyties ir kelių šlapimo takų ligų. LIN dažniau sirgo patelės (p<0,05), o apatinėmis šlapimo takų ligomis patinai (p<0,05). Sergant LIN labiau išreiškti klinikiniai požymiai: prastas apetitas, polidipsija, poliurija ir vėmimas, o sergant cistitu - poliakiurija, disurija, anurija periurija ir hematurija (p<0,05). Cistito diagnozei dažniau taikytas šlapimo biocheminis tyrimas (n=18, 62,07 proc.), o šlapimo takų akmenligei šlapimo nuosėdų tyrimas (n=6, 66,67 proc.).

Atlikus sirgusių cistitu biocheminę šlapimo analizę pastebėtas dažnas hematurijos, piurijos ir proteinurijos pasireiškimas. Hematurija dažniau pasireiškė esant cistitui nei ŠTA, nustatytas ryšys tarp cistito ir hematurijos pasireiškimo (p<0,01). Lyginant visų atliktų biocheminių rodiklių reikšmes tarpusavyje, nustatytas ryšys tarp aukštesnio pH ir gliukozurijos pasireiškimo (p<0,01). Šlapimo nuosėdose diferencijuoti kristalai. Daugiausiai nustatyta struvitų (n=16, 50 proc.), tačiau ne visais atvejais kartu diagnozuota urolitiazė. Ryšys tarp struvitų šlapime ir akmenligės pasireiškimo nenustatytas (p>0,05). Daugiausiai urolitų aptikta šlapimo pūslėje (n=15, 60 proc.).

6

SUMMARY

The importance of urinalysis in diagnosing feline urinary tract diseases Indrė Griškaitė

Master‘s Thesis

The aim of this study was to analyse the importance of urinalysis in diagnosing feline urinary tract diseases.

Research lasted from January of 2017 till October of 2017 and took place in Dr. L. Kriaučeliūno veterinary clinic of small animals. During this period 717 cats were brought to the clinic and 93 of them had urinary tract diseases (13%). Regardless of age, sex and breed all of them were included in this study. Study group was created of 35 females and 58 males with age from 5 months to 21 year old. All cats were examined at the clinic. Blood tests were pefmormed in 61 case, ulthrasound in 38, X-ray in 29, urine biochemestry test in 31 case. Observation of urine sediments was carried out 32 times. Urinalysis was performed using urine dipsticks, automatic urine analyzer, centrifuge and light microscopy.

We grouped cats based on dagnosis and analysed every group separately. Age, sex and breed predisposition was checked. Most of the cats were 10 years old or older (n=39, 41,93%), more often males (n=58, 62,4%) and they belonged to 15 different breeds. Female cats were more likely to have chronic renal failure (p<0,05), male cats - lower urinary tract disease (p<0,05). Comparing cystit is and chronic renal failure clinical symptoms were different. Pollakuria, dysuria, hematuria, periuria were seen statistically more often with cystitis and vomiting, bad appetite and polydipsia, polyuria with renal failure (p<0,05). Cystitis was mostly diagnosed according to test result of urine biochemistry (n=18, 62,07%), urolithiasis - analysis of urine sediments (n=6, 66,67%).

It was investigated that hematuria, pyuria and proteinuria were frequent in urine of cats with cystitis. Cats with cystitis were more likely to have hematuria than cats with urolithiasis (p<0,01). Only one correlation was found between urine biochemistry indexes. Glucosuria was stronger with higher urine pH, also pH was higher in cases with urolithiasis. Urine sediments were analysed particularly and the most frequent finding was struvite crystals (n=16, 50%), not all of them were found with urolithiasis. No connection was found between crystaluria in urine and urinary tract diseases.

7

SANTRUMPOS

BUN/UREA – kraujo azotinės medžiagos CREA – keatininas

dL – dekalitras

DPL – didelio padidinimo laukas GLU – gliukozė

GOT – asparagintransaminazė GPT – alanintransaminazė Hb - hemoglobinas

HCT – hematokritas

KET – ketoninės medžiagos kg – kilogramai

LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas m – metai mėn – mėnesiai Mg- miligramai NIT – nitritai n – skaičius, vnt pav – paveikslas PRO – baltymai proc. – procentai

RBC – raudonieji kraujo kūneliai SG – santykinis tankis

ŠTA – šlapimo takų akmeligė ŠTL – šlapimo takų liga UBG – urobilinogenas

8

ĮVADAS

Šlapimo tyrimai dažnai atliekami veterinarijos klinikose siekiant įvertinti pacientų būklę. Šie tyrimai nėra brangūs ir tinkamai atlikti gali suteikti svarbios informacijos apie paciento šlapimo takus ir apie kitas organizmo sistemas, remiantis jais galima aptikti kliniškai nepastebimus susirgimus ir sekti ligų progresavimą, organizmo atsaką į paskirtą gydymą (4).

Pilną šlapimo tyrimą sudaro keli etapai. Vertinamos šlapimo fizikinės, cheminės savybės, analizuojamos šlapimo nuosėdos mikroskopu, atliekami mikrobiologiniai tyrimai bakterijų identifikavimui ir jautrumui antimikrobinėms medžiagoms nustatyti (5). Greta minėtų tyrimų tikslesnei diagnozei nustatyti taip pat dažnai pasirenkami kraujo, rentgenologinis ir ultragarsinis tyrimai, kartais imama biopsija audinių histologijai įvertinti Nuo pasirinktų tyrimų gali priklausyti diagnozės tikslumas ir gydymo efektyvumas, todėl svarbu tinkamai numatyti reikalingas diagnostikos procedūras.

Net jei fizikiniai ir cheminiai šlapimo rodikliai normos ribose katėms ir šunims gali būti aptikti kliniškai svarbūs pokyčiai šlapimo nuosėdose, tokie kaip mikroskopinė hematurija, piurija, bakteriuja, nuosėdose gali būti aptikti kristalai, cilindrai, leidžiantys įtarti patologinius procesus, todėl nuosėdų tyrimas rekomenduojamas norint pilnai išanalizuoti paciento šlapimą (2). Nors šis tyrimas ekonomiškas, o jo atlikimo metodika nesudėtinga, dėl laiko sąnaudų kartais jis neatliekamas arba atliekamas ne pilnai, nesilaikoma tyrimo metodikos rekomendacijų ir apsiribojama, pavyzdžiui, vien šlapimo kristalų diferencijavimu.

Darbo tikslas – išanalizuoti šlapimo tyrimų svarbą diagnozuojant kačių šlapimo takų ligas. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti, kaip dažnai diagnozuotos šlapimo takų ligos katėms tyrimo laikotarpiu. Ištirti, ar lytis, amžius ir veislė buvo susiję su ligų pasireiškimu.

2. Nustatyti, kokios šlapimo takų ligos tyrimo laikotarpiu pasireiškė dažniausiai, ir paanalizuot i kokios diagnostikos procedūros buvo dažniausiai pasirinktos šlapimo takų ligų diagnostikai. 3. Išnagrinėti šlapimo takų ligų atvejais pasireiškusius klinikinius požymius.

4. Išanalizuoti atliktų šlapimo tyrimų fizikinius ir biocheminius rodiklius ir kaip jie susiję tarpusavyje.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Šlapimo surinkimas

Dažniausiai šlapimo analizei imami 6 ml šlapimo iš kurio 1 ml gali būti panaudotas mikrobiologiniams tyrimams (1). Šlapimo nuosėdų vertinimui reikia apie 0,5-5ml šlapimo (2). Kiekvieną kartą svarbu tirti panašų kiekį, kad būtų galima palyginti rezultatus su normalio mis reikšmėmis ir sekti gyvūno sveikimo progresą, nuosėdų sudėties kitimą (3).

Iš visų šlapimo surinkimo technikų, cistocentezė yra praktiškiausia ir tiksliausia. Ji atliekama atsargiai duriant adatą tiesiai per pilvo sieną į šlapimo pūslę (2). Cistocentezė šlapimo surink imui pasirenkama jei pagrindinis šlapimo tyrimo tikslas yra šlapimo nuosėdų analizė arba šlapimo mikoorganizmų identifikavimas (1). Ji naudinga nustatant ar pažeidimai yra proksimalinia me šlapimo trakte ar šlapimo pūslėje, nes tokiu būdu surinkus šlapimą, jis nebus paveiktas žemesnių lytinių ir šlapimo takų (1, 2).

Šlapimo surinkimas per šlaplę įvedant kateterį arba šlapimo vidurinės srovės surinkimas šlapinantis taip pat tinka šlapimo nuosėdų tyrimui bei šlapimo mikroorganizmų vertinimui. Šlapimo pūslės spaudimas, siekiant sukelti šlapinimąsi, neturėtų būti praktikuojamas, nes tai gali išprovokuoti infekuoto šlapimo refliuksą, trauminę hematuriją ar net šlapimo pūslės plyšimą. Nuo apžiūros stalo surinktas šlapimas gali būti tiriamas jei planuojama vertinti šlapimo nuosėdas (4).

Kiekvienas surinkimo būdas gali būti tiesiogiai susijęs su šlapimo sudėtimi, todėl svarbu atsižvelgti į tyrimo tikslus, kiekvienas būdas turi privalumų ir trūkumų.

1 lentelė. Šlapimo surinkimo būdų privalumai ir trūkumai (1, 4).

Surinkimo metodas Privalumai Trūkumai

Vidurinė šlapimo porcija • Neinvazinis. Lengva i atliekamas.

• Nėra sukeliama trauminė hematurija.

• Šviežas šlapimas gali būti naudojamas

bakteriologiniam tyrimui kai kartu vertina ma s kiekybinis kultūros augimas.

• Įmanomas šlapimo užteršimas iš žemesnių lyties-šlapimo takų, išangės, aplinkos.

• Hematurija, dėl šlapimo pūslės spaudimo.

Kateterizacija per šlaplę • Patogu, kai gyvūnui jau įvestas kateteris dėl kitų priežasčių.

• Šlapimas tinkamas bakteriologiniam tyrimui kartu su kiekybini u kultūros vertinimu.

• Traumos rizika ir šlapimo užteršimas krauju.

• Jatrogeninės infekcijo s rizika.

10 • Šlapimo užteršimas iš

žemesnių šlapimo-lytie s takų.

• Sunkiau atlieka ma patelėms.

• Chemiškai sterilizuoti kateteriai gali sudirgint i gleivinę ir iškraipyti

biocheminės ir

bakteriologinės šlapimo analizės rodiklius.

Cistocentezė • Išvengiama užteršimo iš žemesnių šlapimo-lytie s takų.

• Idealu šlapimo pasėliui. • Mažesnė jatrogeninė s infekcijos rizika. • Kontraindikuotina pacientams su šlaplės obstrukcija, trombocitopenija. • Rekomenduojama atlikt i kartu naudojant ultragarsą. • Jatrogeninė hematurija.

1.2.

Šlapimo laikymo sąlygos

Šlapimą reikėtų surinkti į vienkartinį sterilų indelį. Toks surinkimas padeda išvengti užteršimo mikroorganizmais ar dezinfekcinėmis medžiagomis. Indelis laikomas uždarytas, kad neišgaruo t ų lakieji junginiai (5).

Idealu, jei šlapimas analizuojamas šviežias, per pirmas 30 minučių nuo surinkimo (1, 2). Svarbu, kad šlapimas būti ištirtas per 2 valandas, nes po dviejų valandų jau pradeda keistis kristala i, jie irsta, gali formuotis nauji, o po 2-4 valandų ląstelės praranda savo morfologiją (3). Jei neįmano ma šlapimo iškart iširti, galima jį laikyti šaldytuve 6-12 valandų iki tyrimo (2). Kiti autoriai teigia, kad šlapimą galima laikyti per naktį šaldytuve 12-24 valandų iki jo vertinimo (1,4).

Kai šlapimas surinktas mikrobiologiniams tyrimams reikia vengti ilgo jo laikymo kambario temperatūroje, nes gali daugintis mikroorganizmai, o kai pagindinis tikslas šlapimo nuosėdų tyrimas dėl kristalų, nereiktų mėginio laikyti šaldytuve, ir tirti kaip įmanoma greičiau (5). Žema temperatūra stabdo bakterijų dauginimąsi, išsaugo ląstelių ir cilindrų morfologiją ir nedaro įtakos šlapimo cheminei analizei jei šlapimas atšildomas iki kambario temperatūros prieš tyrimą. Laikant šlapimą šaldytuve visgi gali formuotis kristalai, o tiriant šaltą šlapimą nustatomas didesnis specifinis tankis, būna silpnesnės fermentinės šlapimo reakcijos (2, 4).

11 Yra įvairių cheminių konservavimo priemonių, tokių kaip formalinas, boro rūgštis, tačiau jų naudoti nerekomenduojama, nes kiekvienas iš jų gali paveikti skirtingus šlapimo komponentus (4). Užšaldyti šlapimo negalima (3).

1.3.

Šlapimo sudėtį įtakojantys faktoriai

Svarbiausi fiziologiniai faktoriai susiję su šlapimo sudėtimi yra šlapimo surinkimo laikas, gyvūnų racionas ir reprodukcija (6). Rytinis šlapimas prieš šėrimą bus labiausiai koncentruotas, jo specifinis tankis ir nuosėdų koncentracija bus didžiausia, geriau matysis cilindrai, tačiau dėl ilgo šlapimo užsilaikymo šlapimo pūslėje gali būti citologiškai neidentifikuoti nuosėdų komponentai, o mikroorganizmai praradę gyvybingumą (1, 6). Dienos metu surinkto šlapimo vertinimas gali būti naudingesnis mikroorganizmų, ląstelių tyrimui, tačiau jei šlapimas labai nekoncentruotas, negali būti įvertinta inkstų kanalėlių koncentravimo funkcija (7).

Racionas turi įtakos šlapimo pH, kristalų formavimuisi, o esant rujai, arba, jei gyvūnas neseniai sukergtas, šlapimo nuosėdų profilis gali būti pakitęs (6). Kai šlapimas surinktas apie valandą po ėdimo, šlapimo pH būna kiek pakilęs (7).

Skysčių terapija, vaistai, kitos diagnostikos procedūros taip pat gali paveikti šlapimo tyrimo rezultatus (6). Dėl analgetikų naudojimo gali pakisti šlapimo biocheminio testo bilirubino, ketonų, baltymų, urobilinogeno rodikliai. Dėl diuretikų, kortikosteroidų, skysčių terapijos šlapimas labiau atskiestas. Skyrus kortikosteroidų gali atsirasti proteinurija, o panaudojus antibiotikus gali būti klaidingai nenustatytos bakterijos, formuotis kristalai. Reiktų atkreipti dėmesį, kad dėl rentgeno tyrimui naudotų kontrastinių medžiagų gali padidėti specifinis šlapimo tankis, formuotis nauji kristalai (8).

1.4.

Šlapimo specifinis tankis

Šlapimo specifinis tankis yra rodiklis, parodantis šlapimo koncentraciją. Kuo jis didesnis, tuo labiau koncentruotas šlapimas (6). Jis priklauso nuo šlapime esančių molekulių skaičiaus ir molekulinės masės ir parodo, kaip inkstai sugeba koncentruoti ar atskiesti šlapimą, kaip inkstų kanalėliai reaguoja į antidiuretinio hormono stimuliaciją (7).

Specifinis tankis vertinamas atsižvelgiant į gyvūno rūšį, dehidratacijos laipsnį, kraujo serumo kreatinino ir šlapalo rodiklius. Sveikų šunų specifinis tankis varijuoja nuo 1,015 iki 1,045, o kačių nuo 1,015 iki 1,065. Jis gali stipriai kisti ir nerodyti patalogijos, jei kreatinino ir šlapalo koncentracijos normos ribose, gyvūnas dehidratavęs (3).

12 procesus dėl mažo perfuzijos slėgio ir kraujo tūrio. Yra išskiriamas antidiuretinis hormonas, kuris skatiną vandens absorbciją atgal į kraujotaką, tuo pačiu didėja šlapimo koncentracija. Šiuo atveju taikant skysčių terapiją azotemija pranyksta greitai, per dieną ar kelias (9). Padidėjęs šlapimo santykinis tankis taip pat gali būti paskyrus skysčių terapiją su gliukoze, dėl stiprios proteinurijos, diagnostikai naudotų kontrastinių medžiagų (10, 11).

Kreatinino ir šlapalo rodikliai pakyla dėl pirminio inkstų nepakankamumo, tik kai 70-75 procentai nefronų yra praradę savo funkciją. Sutrikus inkstų funkcijai nustatomi pakilę kreatinino ir šlapalo rodikliai, sumažėjęs specifinis tankis. Tačiau gali būti ir šlapimo koncentravimo problemos be azotemijos, ko priežastis nebūtinai inkstų liga (9.) Ištyrus sveikų ir piometra sergančių kalių šlapimą, buvo pastebėta, kad sveikųjų šlapimas labiau koncentruotas. Atlikus ovariohisterektomiją, sirgusių specifinis tankis tapo žymiai didesnis (12).

Dėl skysčių terapijos, diuretikų, kortikosteroidų naudojimo padidėja išskiriamo šlapimo tūris, o santykinis tankis dėl atskiedimo sumažėja. Ypač mažas specifinis tankis - 1008-1,012, nustatomas esant pažengusiam ar paskutinės stadijos inkstų nepakankamumui (3). Hipostenurija, kai santykinis tankis <1,008 gali būti nustatyta esant jau minėtai piometrai dėl endotoksinų išskyrimo, dėl hiperkalcemijos, hiperadrenokorticizmo, kepenų ligų, poliurijos, kurios etiologija gali būti įvairi (9). Šlapimo specifiniam tankiui nustatyti naudojamas specialus prietaisas refraktometras. Jei šlapimas neskaidrus, rekomenduojama specifinį tankį tirti po centrifugavimo (5). Refraktometrus reikia periodiškai sukalibruoti. Kartais pasitaiko skirtingas refraktometrų tikslumas. Vienų studijų metu palyginus du veterinarijoje naudojamus refraktometr ų modelius, vienu iš jų buvo nustatyt i mažesni specifiniai tankiai nei tikėtąsi atsižvelgiant į paruoštų tirpalų koncentracijas, nors atliekant kontrolę su distiliuotu vandeniu buvo gauti vienodi rezultatai (13).

Kiekvienas elementas šlapime turėtų būti įvertinamas atsižvelgiant į šlapimo specifinį tankį, nes nuo jo priklauso aptiktų elementų kiekio interpretavimas. Pavyzdžiui, jei specifinis tankis 1,010, o baltymų šlapime 4+, tai rodo žymiai stipresnį proteinurijos buvimą, nei kai specifinis tankis 1,045 (14). Taip pat, dėl mažo specifinio tankio bakterijos, leukocitai gali likti nepastebėti mikroskopiška i. Tai lemia mažas nuosėdų kiekis, taip pat dėl hipotoniško šlapimo ląstelės gali suirti (15).

1.5.

Šlapimo pH

13 nuo gautų matuojant pH-metru daugiau nei 0,25 pH vienetais (17). Kito tyrimo metu buvo lyginti tiek kačių tiek šunų šlapimo pH matavimai. Tyrimo grupėje buvo ir sveikų ir sergančių šlapimo takų infekcijomis gyvūnų. Rezultatai tarp juostelių ir pH-metro skyrėsi net 0,1-0,9 pH vienetais, ir tik 40 procentų rezultatų skyrėsi ne daugiau kaip 0,25 pH vienetais (18).

Šlapimo pH žmonių medicinoje siejamas su racionu, kūno paviršiaus plotu, vandens suvartojimu, fiziniu krūviu, surinkimo laiku (16). Šunų ir kačių rūgštus šlapimas būna, kai raciono pagrindą sudaro mėsa, baltymai, kai gyvūnui metabolinė ar respiratorinė acidozė, paradoksali acidurija esant metabolinei alkalozei (14). Šlapimas gali būti rūgštus ir dėl jame esančių E.coli bakterijų (19). Kartais šlapimas parūgštėja dėl gydymo medikamentais. Šlapimą rūgštinanč ios medžiagos – askorbo rūgštis, metioninas (5).

Šarminio šlapimo dažniausios priežastys yra šlapimo sistemos infekcija, augalinių baltymų pagrindu sudarytas racionas, ilgas šlapimo laikymas kambario temperatūroje (14). Daugelis bakterijų išskiria ureazę, dėl kurios kyla šlapimo pH. Tarp tokių bakterijų būtų Proteus, Pseudomonas rūšys (5).

1.6.

Šlapimo nuosėdų tyrimas

Standartizuotas šlapimo tūris, dažniausiai 5 ml, lėtai centrifuguojamas. Centrifuga turėtų būti užstatyta 5 minutėms 1200-2000 apsisukimų per minutę greičiu. Baigus centrifuguoti įvertina mas nuosėdų kiekis, ar yra lipidų šlapimo paviršiuje (20). Nucentrifuguotas skystis nupilamas arba nutraukiamas pipete ir nuosėdos išmaišomos su nedideliu palikto skysčio kiekiu (14). Jei centrifuguojami 5ml šlapimo – paliekama apie 0,5-1 ml centrifugato. Galima taikyti 20 proc. skaičiavimą. Tada atitinkamai, jei šlapimo tūris 4 ml – paliekama 0,8ml, jei 3 ml – 0,6ml (20). Nuosėdų suspensijos lašas pipete užlašinamas ant objektinio stiklelio ir uždengiamas dengiamuo j u stikleliu. Apie 30-60 sekundžių leidžiama nusistovėti nuosėdom ir tada mikroskopuojama 10x objektyvu ir 40x objektyvu, vertinami skirtingi šlapimo komponentai. Kai kurie kompentai - ląstelės,cilindrai skaičiuojami tiksliai, o kiti tokie kaip kristalai, bakterijos, lipidai vertinami esantys šlapime arba ne, arba vertinimai kiekiu: keli (1+), vidutinis kiekis (2+), daug (3+) (3). Kiekvienu padidinimu reikėtų ištirti apie 10 matymo laukelių ir apskaičiuoti vidurkį viename matymo laukelyje (19).

14 kitu stikleliu arba tiesiog paliktas kambarioje temperatūroje išdžiūti. Dažoma komerciniais dažais tokiais kaip Diff Quik, dažais naudojamais kraujo tepinėliams dažyti (21). Tokiu būdu dažant nuosėdas daug komponentų bus išplauti dėl mažo baltymų kiekio. Norint to išvengti gali būti naudojami serumu padengti objektiniai stikleliai, kurie gerai fiksuoja šlapimo nuosėdas (20).

1.6.1. Eritrocitai ir lipidų lašeliai

Pavieniai eritrocitai šlapimo nuosėdose nėra patologija (14). Šlapime, surinktame natūralia i gyvūnui šlapinantis, šviesinio mikroskopo 40x padidinimu gali būti matomi 0-8 eritrocita i, surinktame kateteriu – 0-5, o panaudojus cistocentezę 0-3 eritrocitai. (14, 19) Aptiktas didesnis kiekis šių ląstelių rodo hematuriją, kuri gali būti makroskopinė ir mikroskopinė (14).

Eritrocitai matomi kaip apvalios, mažesnės už leukocitus ląstelės, kurių forma priklauso nuo šlapimo koncentracijos. (1) Nedažytose šlapimo nuosėdose jie dažniausiai matomi kaip blyškūs diskai. Dėl hemoglobino spalva gali būti šviesiai oranžinė. Juos lengva sumaišyti su riebalų lašelia is, todėl kartais jų diferencijacijai nuosėdų lašas sumaišomas su atskiestos acto rūgšties lašu. Tada eritrocitai suyra, o riebalų lašeliai ne (19). Riebalų lašeliai būna įvairaus dydžio, dažnai mažesni už eritrocitus, plūduriuoja aukščiau nei kitos nusėdusios ląstelės. turi mažą klinikinę reikšmę, tačiau jų gali padaugėti esant nutukimui, cukriniam diabetui, hipotiroidizmui (20).

Hematurijos kilmė gali būti dvejopa: 1. Iš šlapimo sistemos.

• Traumavimas surenkant šlapimą, atliekant inkstų biopsiją, auto įvykiai, • Urolitai,

• Navikai,

• Uždegiminės ligos(šlapimo takų infekcija, kačių idiopatinis cistitas, uretritas ir kt.), • Parazita i(Dioctiophyma renale, Capiliaria plica),

• Koaguliopatijos (apsinuodijimas vitamino K antagonistais, koaguliacijos faktorių trūkumas, trombocitopenija),

• Inkstų infarktas,

• Inkstų geldelės hematoma, • Kraujagyslių anomalijos, • Policistinė inkstų liga. 2. Iš lytinės sistemos:

• Ruja,

15 • Uždegiminiai, neoplastiniai, trauminiai pažeidimai (14).

Hematurija, dažnai ypač akivaizdi esant žemutinių šlapimo takų obstrukcijai, taip pat dažnai pastebima esant šlapimo takų vientisumo pažeidimui. Mikroskopinė hematurija gali rodyti viršut ini ų šlapimo takų obstrukciją, ji ne tokia stipri. Esant kačių idiopatiniam cistitui, kuris sudaro du trečdalius visų apatinių šlapimo takų ligų, hematurija yra vienas iš pasitaikančių klinikinių požymių (22).

Tiriant ar Koronavirozė gali būti idiopatinio cistito priežastis, mikroskopinė hematurija buvo žymiai dažniau nustatyta katėms, sergančioms idiopatiniu cistiniu nei sergančioms koronaviroze ir sveikoms katėms, taip pat dažniau esant obstrukciniam idiopatiniam cistitui nei ne obstrukcinia m. (23). Kiti mokslininkai aptiko, kad visų kačių, sergančių idiopatiniu cistitu, šlapimo nuosėdose didelio padidinimo lauke buvo daugiau nei 100 eritrocitų, o kontrolinėje grupėje nuo 0 iki 20 (24).

Hematurija gali būti vienas iš šlapimo takų infekcijos požymių. Katėms šlapimo takų infekcijos pasitaiko gana retai, tai sudaro apie 1-4 procentus šlapimo takų ligų, o klinikinių požymių kartais nebūna (25). Kalbant apie šunis, 14 procentų jų kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu gali susirgti šlapimo takų infekcija (26).

Jungtinėse Valstijose, Mičigano universitete, ištyrus grupę kačių, daliai jų buvo nustatyta šlapimo takų infekcija pagal bakterijų kultūrą. Iš teigiamų atvejų tik 25 procentams kačių makroskopiškai buvo pastebėta hematurija, o 35 procentai sergančių kačių net nerodė jokių klinik inių požymių.. Piurija ir bakteriurija nustatytos atitinkamai 52,9 ir 72,9 procentams(25).Lenkijoje 2017 paskelbti kačių, sirgusių apatinių šlapimu takų ligomis tyrimų rezultatai. Teigiama, kad beveik pusė klientų pastebėjo kraujo augintinių šlapime, o tiriant kates su klinikiniais požymiais šlapimą , mikroskopiškai hematurija nustatyta net 94 proc. atvejais (27).

Įvairios mosklininkų grupės skirtingose šalyse tyrė šlapimo takų infekcijos ryšį su hematurija ir buvo gauti skirtingi rezultatai. Yra tyrimų kurie patvirtino sąsają, tačiau paskutinių metų tyrima i verčia tuo abejoti. Kanadoje 2013 metais ištyrus tiek šunų tiek kačių grupes, padidėjęs eritrocitų skaičius nekoreliavo su infekcija (28). Vyresnėms katėms, nerodančioms jokių žemutinių šlapimo takų ligų požymių, didesnis eritrocitų ir leukocitų skaičius buvo susietas su bakterinėmis šlapimo takų infekcijomis (29).

16 1.6.2. Leukocitai šlapime

Šios ląstelės kaip ir eritrocitai randami nedideliais kiekiais ir sveikų gyvūnų nuosėdose. Normalūs jų kiekiai aptinkami naudojant 40x objektyvą: 0-8 šlapime, surinktame natūralia i šlapinantis, 0-5 naudojant kateterį ir 0-3 leukocitai atliekant cistocentezę. Jei nustatomas didesnis leukocitų kiekis – tai jau vertinama kaip piurija, ir siejama su šlapimo takų uždegimu (14).

Leukocitai maždaug pusantro karto didesni už eritrocitus, bet mažesni už epitelines ląsteles . Kartais matomas segmentuotas branduolys, o kai kurie leukocitai turi granulių ir yra kartais vadinami blizgančiomis ląstelėmis. Iš leukocitų neįmanoma nustatyti tikslios uždegimo vietos, tačiau jei randami cilindrai su leukocitais - pažedimo kilmė inkstinė (19).

Piurijos priežastys: 1. Iš šlapimo takų:

• Infekcijos (pielonefritas, cistitas, uretritas), • Akmenligė,

• Neoplazija, • Trauma,

• Cheminių medžiagų sukelta. 2. Užteršimas iš lyties takų:

• Iš priešinės liaukos, • Iš apyvarpės, • Iš makšties (9).

Lenkijoje 2017 metais tiriant kačių apatinių šlapimo takų ligas, piurija buvo nustatyta 80% kačių, sergančių šlapimo takų infekcijomis ir 42 proc. kačių su idiopatiniu cistitu. Iš visų kačių, sergančių apatinių šlapimo takų ligomis beveik pusei nustatyta piurija (31). Kituose šaltiniuose minimas piurijos pasireiškimas katėms, esant apatinėms šlapimo takų ligoms nurodomas panašus, 43-54 proc. (32).

17 Kai mikroskopuojant aptinkamas didelis kiekis leukocitų, net ir neidentifikavus bakterijų rekomenduojamas mikrobiologinis šlapimo tyrimas. Piurijos nebuvimas taip pat neatmeta šlapimo takų infekcijos. Nusilpus imunitetui gali nesusiformuoti uždegiminis atsakas. Taip pasitaiko esant cukriniam diabetui, hiperkortizolemijai ir kitoms imunosupresinėms ligoms. Taip pat jei gyvūnas dažnai šlapinasi, pavyzdžiui esant pielonefritui, šlapimas mažai koncentruotas, leukocitų kiekio padidėjimo galime nenustatyti (1).

1.6.3. Bakterijos

Normalioje šlapimo pūslėje nėra mikroorganizmų. Jie aptinkami distalinėje šlaplės dalyje, lytiniuose takuose ir ant odos, todėl surenkant šlapimą natūraliai šlapinantis ar kateteriu bakterijos gali patekti į šlapimą. Dažniausiai šis užteršimas nėra toks didelis, kad galėtų būti vizualiai matomas mikroskopuojant šlapimo nuosėdas, tačiau laikant šlapimą kambario temperatūroje bakterijų kiekis gali padidėti. Kad mikroorganizmai būtų vizualiai matomi, jų turi būti: lazdelių daugiau kaip 10^4/ml, o kokų daugiau kaip 10^5/ml (15). Tyrimų metu nustatyta, kad šlapimo santykinis tankis nekoreliuo ja su bakteriurija (29).

Bakterijų kiekis nedažytuose nuosėdose šlapime vertinamas taip: nėra, nedidelis, jei 10-yje didelio padidinimo laukelių (x400) vidutiniškai matoma mažiau nei 3 bakterijos, vidutinis, kai bakterijų 11-40, ir daug jei skaičius didesnis nei 40 (21).

Vienų tyrimų metu nustatytas 82 proc. tyrimo jautrumas nedažytose nuosėdose (28). Dažymas Gramo, modifikuotu Wrigt-Giemsa metodu gali žymiai pagerinti bakterijų identifikaciją (31). Kartais dažų buteliukai būna užteršti bakterijomis ir tai gali lemti klaidingą bakterijų aptikimą šlapime, todėl visada rekomenduojama atlikti šlapimo kultūros tyrimą, įvertinant išaugusių kolonijų skaičių (15).

Dažniausiai šlapimo takų infekcijas sukeliančios bakterijų rūšys yra Escherichia coli, Proteus,

Staphylococcus, Streptococcus, Klebsiella, Enterobacter ir Pseudomonas. Šios bakterijos dažnai

nustatomos kartu ir susijusios su urolitiaze (31). Daugiausiai šlapimo takų infekcijų siejama su vienos rūšies bakterijomis, kurios į šlapimo takus patenka iš virškinamojo trakto arba komensalios mikrofloros distaliniuose šlapimo takuose. Šlapimo takų infekcijos, sukeltos E.coli yra dažniausios. Jos sudaro net iki 50 proc mikroorganizmų, išskirtų iš užsikrėtusių kačių šlapimo (32).

18 suprastėja apsauga nuo mikroorganizmų invazijos. Šlaplės hiperplazija, navikai, stuburo ligos, dėl kurių šlapimas užsilieka šlapimo pūslėje predisponuoja šlapimo takų infekcijas (6).

Gana dažnai šlapimo takų infekcijos nustatomos sergant cukriniu diabetu, inkstų nepakankamumu. Sergant cukriniu diabetu, inkstų nepakankamumu didėja šlapimo takų infekcijos tikimybė dėl suprastėjusio imuniteto, padidėjusios šlapimo pūslės epitelinių ląstelių adhezijos, suprastėjusio šlapimo antibaktericidinio poveikio dėl atskiedimo ar dėl gliukozurijos, sukuriama terpė šlapimo takų kolonizacijai mikroorganizmais (34).

Atlikus tyrimą, kurio metu siekta išsiaiškinti ryšį tarp hipertiroidizmo, cukrinio diabeto ir inkstų nepakankamumo su šlapimo takų infekcijomis, 12 procentų su diagnozuotu hipertiroidizmu ir 12 procentų su cukriniu diabetu buvo nustatyta šlapimo takų infekcija, 22proc. kačių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu taip pat sirgo šlapimo takų infekcija. Visose trijose tyrimo grupėse buvo nustatytas ryšys tarp šlapimo kultūros ir bakteriurijos, piurijos šlapimo nuosėdose. Atliekant šlapimo tyrimus, sergančioms hipertiroizdizmu katėms, nebuvo nustatyta šlapimo takų infekcijo ms specifinių rizikos faktorių, tokių kaip gliukozurijos ir žemo specifinio šlapimo tankio koreliacijos su šlapimo takų infekcijų pasireiškimu. Nors eksperimentų metu buvo nustatytas ryšys tarp skydlia ukės hormonų ir imuninės sistemos, tačiau žmonių medicinoje ir eksperimentų su žiurkėmis metu imuniteto susilpnėjimas nebuvo susietas su hipertiroidizmu ir trūksta duomenų tarp šių ligų ryšio (35).

Mokslininkų tyrimai parodė, kad koreliacija, tarp šlapimo takų infekcijų ir klinikinių apatinių šlapimo takų ligų požymių yra gana silpna, ir infekcijos pradžią sunku pastebėti (36). Minėto tyrimo metu tik 6 iš 35 kačių buvo pastebėti būdingi požymiai, o 8 kačių šlapimo nuosėdose nebuvo aptikta bakterijų, tačiau jos identifikuotos auginant šlapimo kultūrą (35). 2012 metais Australijoje tiriant lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančias kates nustatyta, kad šlapimo takų infekcijos simptoma i rečiau pasireiškė vyresnėms, moteriškosios lyties katėms, taip pat nebuvo nustatyta ryšio su azotemija. Dėl asimptominės bakteriurijos rekomenduojama vyresnėms katėms atlikti periodiška šlapimo mikrobiologinį tyrimą (34).

19 1.6.4. Kristalai

Kristalai šlapime formuojasi kai šlapimas prisotintas ištirpusių mineralų, kitų kristalogenišk ų medžiagų. Kristalai gali formuotis organizme arba jau surinkus šlapimą, kai šis laikomas šaltoje temperatūroje, iškart netiriamas ir vyksta pH pokyčiai (8) Geriausia šlapimo kristalus įvertinti per 1 valandą nuo šlapimo surinkimo. Jų kiekis vertinamas kaip nedidelis, vidutinis arba didelis stebint 10 mažo padidinimo laukelių (34).

Daugeliu atvejų kristalurija nėra akmenligės indikatorius, kristalai nebūtinai predisponuoja urolitų formavimąsi (36). Maži kiekiai struvitų, amorfinių fosfatų kristalų dažnai pastebimi kliniška i sveikų kačių ir šunų šlapime. Kristalų aptikimas gali būti diagnostiškai reikšmingas, kai nustatomi:

• specifiniai kristalai, tokie kaip kalcio oksalatai, cistino kristalai; • dideli kristalų agregatai;

• kristalai pacientams su patvirtinta akmenlige. Sekama gydymo eiga (34).

Šlapimo kristalų diferencijavimas gali būti naudingas urolitų mineralinės sudėties nustatymu i. Pagrindiės kristalų rūšys yra: magnio ir amoniiako fosfatai (stuvitai) kalcio oksalatai, kalcio karbonatai, bilirubinio kristalai, amorfiniai fosfatai ir uratai, amonio biuratai, cistino kirstalai. Taip pat kristalai gali būti jatrogeniniai (35) . Struvitai, amorfiniai fosfatai, kalcio fosfatai, amoniako urata i(amoniako biuratai) ir kalcio karbonatai linkę formuotis neutraliame arba šarimiame šlapime . Amorfiniai fostatai neturi žinomos klinikinės reikšmės, kalcio fosfatai siejami su nefrolitia ze. Amoniako uratai sveikoms katėms nenustatomi. Jie siejami su paveldimais portosisteminia is kraujagyslių pakitimais ir kepenų nepakankamumu. Kalcio karbonatai kačių šlapime neaptinkami, jie kartais klaidingai sumaišomi su sulfonamidų kristalais ir kalcio oksalatų monohidratais (37).

Neutraliame arba rūgščiame šlapime dažniau aptinkami amorfiniai uratai, natrio uratai, šlapimo rūgšties kristalai, kalcio oksalatai, bilirubino, cistino, tirozino, sulfidų kristalai, kalcio vandenilio fosfatų dihidratai (34). Amorfiniai uratai aptinkami sveikiems dalmantinams, kitoms veislėms rodo kepenų nepakankamumą. Natrio uratai gali būti susiję su urolitais, o šlapimo rūgšties kristalai retai stebimi kačių ar šunų šlapime, jų atsiradimo priežastys panašios kaip ir amoniako uratų atveju. Bilirubino kristalai siejami su hemolizinėmis ar kepenų tulžies latakų ligomis, cistino kristalai rodo metabolizmo sutrikimus, gali atsirasti šlapime dėl proksimalinių inkstų kanalėlių ligų, paveldimų amino rūgščių tranporto sutrikimų. Sulfonamidų kristalai gali būti stebimi skyrus gydymą sulfonamidais, laikomi jatrogeninias (35,36).

20 Struvitų urolitai 1980 metais katėms buvo nustatomi dažniausiai, net daugiau nei 80 proc. atvejų, o kalcio okasalatų urolitai maždaug 5 proc. akmenligės atvejų. Vėlesniais metais urolit ų sudėtis pakito, sumažėjo nustatomų struvitų urolitų kiekis. 2005 metais Minesotos universite te ištyrus 9221 kačių urolitus, struvitiniai nustatyti 48 proc. kačių, o kalcio oksalatų urolitai net 46 proc. (37). Atlikus kačių urolitų tyrimą Kandoje Akmenligės centre nuo 1998 iki 2008 92 proc. akmenligės atvejų šlapimo pūslės urolitai buvo struvinitiniai arba iš kalcio oksalatų. Nebuvo pastebėta pasikeitimų kalcio oksalatų pasireiškime, tik nustatytas žymiai sumažėjęs struvitinių urolitų ir padidėjęs uratų urolitų kiekis (41). Spėjama, kad tai susiję su parūgštinta komercine dieta, sumažėjusiu vandens suvartojimu, mažesniu aktyvumu (39, 40). Kalcio oksalatai taip pat dažniau aptikti vyresnėms katėms. Jų šlapimo pH buvo rūgštesnis, o tai gali būti susiję su šių urolitų formavimųsi (39).

1.6.4.1. Magnio ir amoniako fosfatai (struvitai)

Tai bespalviai, dažnai įvairaus dydžio, karsto dangčio formos kristalai. Kartais jie formuoja prizmes, būna adatos formos arba plokšti. Šie kristalai dažniausiai formuojasi šarminiame šlapime . Kai aptinkamas didelis jų kiekis, įtariama bakterinė infekcija, sukelta ureazę gaminančių bakterijų, tokių kaip Staphylococcus spp., Proteus spp. (38). Šios bakterijos yra predisponuojantis faktorius struvitų urolitų formavimuisi, augimui ir pakartotiniam atsiradimui (23). Taip pat dieta, šlapimo laikymas šaldytuve, užteršimas valymo priemonėmis gali būti jų atsiradimo šlapime priežastis.

Struvitai labai dažnai nustatomi šunims, taip pat jų kartais randama kačių šlapime. Katėms struvitai gali būti aptinkami ir nesant infekcijos. Tai siejama su amoniako išskyrimu inkstų kanalėliuose. Katėms šie kristalai gali būti nustatomi esant idiopatiniam cistitui. Kraujo serume pokyčių dažniausiai nebūna (38).

1.6.4.2. Kalcio oksalatai

Jų gali būti kelios formos: dihidratai ir monohidratai. Dihidratai aptinkami dažniau. Jie kaip ir struvitai neturi spalvos, yra įvairaus dydžio ir savo forma panašūs į voką. Formuojasi dažniausia i rūgščiame šlapime, gali atsirasti po surinkimo šlapimą ilgai laikant kambario temperatūroje dėl bakterijų dauginimosi (38).

21 suėdus daug oksalatų turinčių augalų, apsinuodijimu etileno glikoliu ar šokoladu (42). Katėms kaip jau minėta, šie kristalai siejami su dieta ir dėl jos parūgštėjusiu šlapimu (43).

1.6.5. Cilindrai

Cilindrai formuojasi Henlės kilpoje, distaliniame kanalėlyje, surenkamajame kanale. Padidėjusi šlapimo koncentracija, rūgštingumas kanalėliuose skatina baltymų precipitaciją (34). Kai kanalėlių ląstelės žūva ir atsiskiria, jos dažnai patenka į cilindro sudėtį ir palaipsniui degraduoja nuo ląstelių iki granuliuotų struktūrų, kol galiausiai lieka vaškiniai, cholesterolio turintys produktai. Taip pat lipida i, hemoglobinas, bilirubinas gali patekti į baltyminę matricą. Cilindrai lengvai irsta, ypač šarminia me šlapime (44).

Nedideli kiekiai hialinių (stikliškų) ar grūdėtųjų cilindrų gali būti aptinkami sveikų gyvūnų šlapime. Nedidelis kiekis cilindrų – tai 0-2 cilindrai stebint 10x objektyvu. Didesni kiekiai cilindrų rodo inkstų pažeidimus (39). Kartais pastovi proteinurija, cilindrai su ląstelėmis ar granulėmis gali būti inkstų pažeidimo rodikliai dar prieš inkstų azotemijos pasireiškimą, todėl prieš atliekant anasteziją, siūloma ištirti šlapimą. Kartais cilindrų kiekis nekoreliuoja su inkstų ligos stiprumu, taip pat jei jie neaptinkami šlapime, tai dar nereiškia, kad nėra inkstų pažeidimų (45).

Cilindrų rūšis gali padėti labiau suprasti inkstuose vykstančius procesus. Jei cilindruose yra leukocitų – įtariamas inkstų intersticinis kanalėlių uždegimas, jei eritrocitų – kraujavimas iš inkstų, jei ląstelės spėja suirti stebimi grūdėtieji cilindrai, gali būti cilindrų su ląstelėm ir su granulėm (44). Vaškiniai cilindrai aptinkami esant lėtiniams procesams kanalėliuose, dažniausiai siejami su lėtinia is inkstų nepakankamumais, o hialiniai siejami su ligomis, dėl kuriu prasideda proteinurija (46).

Skiriant gydymą nefrotoksiškais preparatais, šlapimo nuosėdų tyrimas dėl cilindrų gali padėti pastebėti inkstų pažeidimo pradžią. Kartu taip pat gali būti nustatoma izostenurija, gliukozurija, poliurija kas rodo azotemijos pradžią (44). Panašų organizmo atsaką sukelia ir apsinuodij imas nefrotoksiškais augalais. Katėms suėdus lelijų gali būti stipriai pažeidžiami inkstų kanalėliai, jei gretai nesiimama jokių priemonių gyvūnai gaišta praėjus 3-7 dienom po nuodų patekimo į organizmą (47).

1.6.6. Epitelinės ląstelės

22 šlapimo pūslėje ir proksimalinėje šlaplės dalyje, o didžiausios iš distalinės šlaplės dalies, makšties ar apyvarpės (44). Nors epitelio ląstelės skiriasi forma, tačiau patekusios į šlapimą daugelis tampa apvalios formos ir greitai irsta, todėl svarbu šlapimą tirti kuo greičiau po surinkimo (46). Didesnis šių ląstelių kiekis gali būti dėl infekcijos, uždegimo, gleivinės pažeidimų ar neoplazijų (44).

Pereinarmojo epitelio karcinomos katėms pasitaiko gana retai, ši liga dažnesnė patinams (45). Analizuojant šlapimo nuosėdas gali būti rastos pleomorfinės neoplastinės epitelio ląstelės, tačiau jas sunku atskirti nuo displazinių esant cistitui, naudinga dažyti nuosėdas, kad būtų geriau įvertinta ląstelių morfologiją (47). Norint nustatyti tiklius struktūrinius šlapimo takų pokyčius rekomenduojama atlikti ultragarso tyrimą ir biopsiją (34, 47).

1.7.

Biocheminiai šlapimo tyrimai indikatorinėmis juostelėmis

Gliukozė į šlapimą gali patekti dėl ligų, kada didesnis kiekis jos pasiekia glomerulus arba kai sutrinka inkstų kanalėlių funkcija. Katėms gliukozurija dažniausiai pasireiškia dėl cukrinio diabeto ir dėl streso sukeltos hiperglikemijos. Norint atskirti ar hiperglikemija sukelta cukrinio diabeto naudinga atlikti fruktozamino tyrimą iš kraujo serumo.

Dėl nuolatinės gliukozurijos gali prasidėti šlapimo takų infekcija, kuri gali būti nepastebima tiriant šlapimo nuosėdas, rekomenduojama atlikti mikrobiologinį šlapimo tyrimą (46). Dėl proksimalinių kanalėlių pažeidimų, sukeltų ūmaus inkstų nepakankamumo, pielonefrito gliuko zė šlapime gali būti nustatyta, net ir nesant hipergklimijos (43).

1.7.2. Ketonai

Ketonai sveikų kačių šlapime neaptinkami. Sutrikusi angliavandenių medžiagų apykaita dėl cukrinio diabeto, inkstinės gliukozurijos, nėštumo gali lemti didesnį ketonų susidarymą organizme Jie šalinami per inkstus, todėl stebima ketonurija (49). Vienintelis reiškmingas klinikinis simpto mas, kada esant cukriniam diabetui tai pat yra ketonemija – hipotermija (51).

23 1.7.3. Baltymai

Proteinurija gali būti susijusi su inkstų glomerulų, kanalėlių ligomis, kraujavimu ar uždegiminiais procesais, dehidratacija ar intensyvia mankšta (50). Pastovi proteinurija, kai gyvūnas neserga apatinėmis šlapimo takų ar lytinės sistemos ligomis, gali būti dėl inkstų pažeidimų. Katėms stiprią proteinuriją gali sukleti infekcinis peritonitas, toksoplazmozė, kačių leukemijos ir leukemijos virusai, o esant lėtiniams inkstų nepakankamumams baltymų šlapime gali ir nebūti. Paskutnių dešimtmečių tyrimai parodė kad proteinurija yra susijusi su kačių išgyvenimo laiku (51).

Baltymų išskyrimo įvertinimas per 24 valandas yra pats reiškimingiausias tyrimas, tačiau sunkiai įgyvendinamas. Proteinurijos įvertinimui dažnai naudojamas šlapimo baltymų – kreatino santykio skaičiavimas. Kai jis >1 ar <3 manoma, kad baltymai į šlapimą pateko dėl inkstų kanalėlių pažedimų arba dėl didelių kiekių mažos molekulinės masės baltymų, kai didesnis už 3 – dėl glomerulų pažeidimų, 5-15 būna dėl glomerulonefrito, o kai >18 - dėl amiloidozės. Esant šlapimo takų uždegimams šis rodiklis dažniausiai mažai padidėja (52).

Tradicinės šlapimo tyrimo juostelės labiausiai jautrios šlapime esančiam albuminui, tačiau taip gali reaguoti ir į kitus baltymus. Tai gan geras baltymų aptikimo metodas, tačiau rezultatai gali būti klaidingi ir rodikliai pakilę, jei šlapimas stipriai koncentruotas ar pigmentuotas, tačiau šiuo atveju klaidingas baltymų kiekis dažniausiai neviršija 1+ (53). Klaidingai teigiamas testas gali būti šarminio šlapimo, o rūgštus šlapimas klaidingai rodys neigiamą rezultatą. Nustatyti ar šlapime tikrai yra baltymų galima su sulfosalicilo rūgštimi. Taip pat nuosėdų tyrimas gali padėti interpretuoti baltymų reikšmę. Dažniausia padidėjusios baltymų koncentracijos priežastis yra šlapimo takų infkecija. Jos metu nuosėdose dažniausiai bus matoma piurija, hematurija ir bakteriurija. Vertinant šlapimo biocheminius rodiklius reiktų atkreipti dėmesį į kraujo kiekį šlapime. Jei kraujo šlapime 3+ ir daugiau, taip pat matoma makroskopinė hematurija – baltymų pakilęs rodiklis siejamas su kraujavimu, o jei nuosėdose nėra patologinių ląstelių, bet baltymų kiekis šlapime pastoviai pakilęs – galima įtarti kitas ligas, tokias kaip daugybinė mieloma, nefrotinis sindromas (54). Bet kuriuo atveju, proteinur ija mažiau koncentruotame šlapime gali būti kliniškai reikšimingesnė, tačiau jei yra tik baltymų pėdsakai ar baltymų reakcija 1+, sunku įvertinti ar katei tikriai būdinga proteinurija (55).

1.7.4. Kraujas

24 Hematurija gali būti dėl apatinių šlapimo takų ligų ar iš lytinių takų. Ji siejama su infekcijo mis, neoplazijomis, uždegimais, taip pat gali būti dėl inkstų patologijų. Hemoglobinurijos priežastys – eritrocitų hemolizė šlapime, kuri būna dėl mažo santykinio tankio ar šarminio šlapimo, arba eritrocitų kemolizė kraujyje dėl toksinų, infekcijų ar kitų priežąsčių (43). Hematurija nuo hemoglobinurijos ir mioglobinurijos atskiriama centrifuguojant šlapimą. Eritrocitai nusėda, o jei šlapime buvo kiti minėt i komponentai šlapimas nepasidaro skaidrus. Norint atskirti ar tai hemoglobinurija ar mioglobinurija reiktų įvertinti kraujo plazmos spalvą, kuri išlieka rožinė esant hemoglobinurijai, arba atlikti kitus tyrimus su specialiais reagentais, elektroforezę (46).

Klaidingai neigiami testo rezultatai pasitaiko dėl šlapimo užteršimo dezfinfekcinė mis medžiagomis, esant infekcijoms, kai bakterijos išskiria peroksidazę arba jei šlapimas prieš tyrimą neišmaišomas ir eritrocitai nusėda ant indelio dugno (15, 57).

1.7.5. Bilirubinas

Bilirubino aptikimas šlapime siejamas su padidėjusia bilirubino koncentracija kraujo plazmoje . Net ir nedideli kiekiai bilirubino kačių šlapime neturėtų būti aptinkami. Bilirubinas šlapime atsiranda dėl kepenų ligų, cukrinio diabeto, kačių infekcinio peritonito ar leukemijos, autoimuninių hemolitinių ligų (58). Ne visada esant hemolizei stebima hiperbilirubinurija ar hiperbilirubinemija, nes kepenyse gali būti gali būti suskaidyti didžiuliai bilirubino kiekiai, taip pat vien iš šlapimo tyrimo nustatyti tikslios diagnozės neįmanoma. Svarbu atlikti daugiau tyrimų, tai gali būti tik kaip pagalbinė priemonė (59).

Ištyrus kačių, kurioms ultragarsu aptiktos tulžies pūslės nuosėdos, šlapimą, 23 proc. iš jų šlapime nustatyti padidėję bilirubino kiekiai (60). Katėms sergančioms toksoplazmoze taip pat pastebėti didesni bilirubino kiekiai šlapime (61).

1.7.6. Kiti šlapimo biocheminiai rodikliai

25

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

2017 m. sausio – 2017 m. spalio mėnesiais buvo atliktas tyrimas LSMU VA Dr.L. Kriaučeliūmo smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Per šį laikotarpį registruota 717 kačių susirgimų, iš jų – 93 šlapimo takų ligų atvejai. Visi kačių šlapimo takų atvejai atrinkti tyrimui neatsižvelgiant į amžių, lytį ir veislę, siekiant išanalizuoti šių faktorių ryšį su skirtingomis šlapimo takų ligomis. Tarp atrinktų tyrimui gyvūnų buvo 35 patelės ir 58 patinai, kurie priklausė 15 skirtingų veislių. Kačių amžius buvo nuo 5 mėnesių iki 21 metų.

Apklausiant šeimininkus surinkta informacija apie pastebėtus klinikinius požymius, jų pasireiškimų pradžią ir progresiją, ar problema nesikartoja ir ar nebuvo jau taikytas gydymas. Teirautasi apie apetitą, lakimą, kaip gyvūnas tuštinasi ir šlapinasi, kokia šlapimo spalva, ar nėra elgesio pokyčių, dažnesnės vokalizacijos.

Klinikinio tyrimo metu apžiūrėta bendra gyvūno kondicija, odos paslankumas, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, atlikta apčiuopa ir įvertintas pilvo sienos įsitempimas, pūslės prisipildymas ir jautrumas, inkstų struktūra ir skausmingumas, pamatuota temperatūra elektronini u termometru.

Surinkus anamnezę ir atlikus klinikinį tyrimą išskirti pagrindiniai klinikiniai požymia i: poliakiurija, disurija, anurija, strangurija, periurija, poliurija, prastesnis lakimas, polidips ija, vėmimas, karščiavimas, hematurija, prastas apetitas, išanalizuotas jų pasireiškimas esant skirtingo ms šlapimo takų ligoms.

Kraujo mėginiai tirti toje pačioje klinikoje. Morfologiniai tyrimai atlikti kraujo analizatoriumi IDEXX LaserCyte Dx. Vertinti kraujo rodikliai: raudonieji kraujo kūneliai (RBC), baltieji kraujo kūneliai (WBC), hemoglobinas (Hb/HGB), trombocitai (PLT), hematokritas (HCT), eritrocituose esančio hemoglobino kiekis (MCH), trombocitų pasiskirstymas (PDW), trombokritas (PCT), eozinofilai (Eos %) ir kt., o biocheminiai naudojant Spotchem EZ SP-4430 analizatorių, multites tą PANEL5, į kurį įeina BUN, GLU, CREA, ALP, ALT, T-PRO rodikliai. Kraujas dažniausiai imtas iš priekinės kojos poodinės venos (v. cephalica), kartais iš galinės kojos venos (v.saphena), prisilaika nt aseptikos ir antiseptikos. Esant reikalui numatomoj ėmimo vietoj buvo nuskutami plaukai, oda dezinfekuojama spiritu. Visi kraujo mėginiai imti į sterilius mėgintuvėlius. Kraujo morfologinia m s tyrimams naudoti megintuvėliai su EDTA, kad būtų išvengta krešėjimo, šie mėgintuvėliai po kraujo surinkomi buvo atsargiai pavartomi siekiantm kad kraujas gerai susimaišytų su antikoaguliantu.

26 Šlapimas tyrimams buvo surinktas trejopai: kateteriu, atliekant cistocentezę ar katei šlapinantis. Iškart atkreiptas dėmesys į fizikines šlapimo savybes. Biocheminiai šlapimo tyrimai atlikti naudojant šlapimo indikatorines juosteles ir automatinį šlapimo analizatorių PocketChem UA PU-4010. Šlapimas ant juostelių lašintas pipete, juostelės laikytos horizontalioje padėtyje, kad reagentai nesimaišytų tarpusavyje. Įvertinti šlapimo rodikliai: santykinis tankis (SG), pH, leukocitai (LEU), eritrocitai (BLD), nitritai (NIT), baltymai (PRO), gliukozė (GLU), ketonai (KET), bilirubinas (BIL) ir urobilinogenas (UBG). Ištirta šių rodiklių tarpusavio koreliacija, ryšys su ligomis.

Šlapimo nuosėdos tyrimui paruoštos sedimentacijos būdų Hettich EBA 20 centrifugo je. Naudota 10ml šlapimo, centrifuguota 1500 apsisukimų per minutę greičiu 5 minutes. Nucentrifuguotas šlapimas nupiltas paliekant apie1,5-2ml, nuosėdos jame išmaišytos ir tada mikropipete lašas nuosėdų užpiltas ant švaraus objektinio stiklo, uždegtas dengiamuoju stikleli u. Nuosėdos tirtos mikroskopu Daffodil MCH100LED, įvertinti nuosėdų komponentai iš pradžių 10x padidinimo objektyvu, vėliau 40x objektyvu. Nuosėdos vertintos nedažytos. Ypatingas dėmesys skirtas šlapimo kristalams, išanalizuota kokie kristalai dažniausiai pasireiškė, ar buvo susijęs jų pasireiškimas su šlapimo takų akmelinge, pH rodikliu. Taip pat atreiptas dėmesys į kitus nuosėdų komponentus, kurie buvo kliniškai reikšmingi – mikroorganizmai, parazitai, cilindrai.

Taip pat atlikta pilvo organų echoskopija, rentgenologinis tyrimai, įvertinti struktūrinia i pokyčiai, stebėta ar nėra hiperechogeniškų ar hipoechogeniškų, rentgenokontrastiškų darinių, kitokių patologijų.

27

3. REZULTATAI

3.1. Visų kačių, sirgusių šlapimo takų ligomis, bendri duomenys

Duomenys klinikoje buvo renkami nuo 2017 sausio iki 2017 metų spalio mėnesio. Tyrimo laikotarpiu klinikoje gydytos 717 kačių, iš jų - 93 sirgusios šlapimo takų ligomis. Tai sudaro 13 procentų visų kačių susirgimų. Tarp sirgusių buvo 35 patelės (37,6 proc.) ir 58 patinai (62,4 proc.) (ž. 1pav.)

1 pav. Visų šlapimo takų ligomis sirgusių kačių lyčių santykis

Suskirsčius visus ligų atvejus į tris amžiaus grupes, nustatyta, kad 41,9 proc. (n=39) kačių buvo 10 metų arba vyresnės, 31,2 proc. (n=29) 5-10 metų, o likusios katės (n=25, 26,9 proc.) buvo iki 5 metų amžiaus Jauniausia sirgusi katė buvo 5 mėnesių, o vyriausia - 21 metų (ž. 2 lentelę).

2 lentelė. Šlapimo takų ligomis sirgusių kačių skaičiaus pasiskirstymas

skirtingose amžiaus grupėse

28 Sirgusios katės buvo 15 skirtingų veislių, tačiau net 65 (69,9 proc.) iš jų buvo mišrūnės. Taip pat sirgo 5 Meino meškėnai (5,4 proc.), 4 rusų mėlynosios (4,3 proc.), po 3 (3,2 proc.) britų trumpaplaukių, egzotų ir persų, 2 škotų stačiaausiai. Likusių veislių – Birmos, Egipto, Kornvalio rekso, sfinkso, Siamo, Sibiro, škotų nulėpausių – registruota po vieną atvejį.

3.2. Nustatytos šlapimo takų ligos

Daugiausiai diagnozuota lėtinių inkstų funkcijos nepakankamumų – 42 atvejai (45,2 proc.). Cistitu sirgo 40 kačių (43 proc.), šlapimo takų akmenlige 25 (26,8 proc.), o ūmiu inkstų nepakankamumu tik 4 katės (4,3 proc.). Šlapimo takų neoplazijų katėms nebuvo nustatyta (ž. 2 pav.).

2 pav. Kačių šlapimo takų ligų pasiskirtymas

Galutinė diagnozė – vien tik lėtinis inkstų nepakankamumas – nustatytas 33 katėms (35 proc.), cistitas 29 (31 proc.), ŠTA – 9 ( 10 proc.), ŪIN 4 (4 proc.). Tyrimo metu cistitas ir ŠTA kartu buvo nustatyta 8 katėms (9 proc.), cistitas ir inkstų funkcijos lėtinis nepakankamumas 2 katėms (2 proc.), šlapimo takų akmenligė ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas 7-ioms (8 proc.), o visos trys ligos vienu metu 1 katei (<1 proc.) (ž. 3 pav.). Net 56 katėms (60,2 proc.) iš 93 buvo diagnozuo tos apatinių šlapimo takų ligos, o lyginant su visais registruotais ligų atvejais per tyrimo laikotarpį tai saudarė 7,8 proc. susirgimų.

40 25 4 42 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

Cistitas Šlapimo takų

29 3 pav. Galutinių kačių šlapimo takų ligų diagnozių procentinis pasiskirstymas

Tyrimo metu nustatyta, kad lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu dažniausiai sirgo senos katės. Jų amžiaus vidurkis buvo 12,97±4,47 metų. Atvejais, kai buvo diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas ir kitos šlapimo takų ligos kartu, vidutinis kačių amžius išliko didelis. Ūmus inkstų nepakankamumas dažniau pasitaikė jaunoms katėms, vidutinis kačių amžius buvo 2,25±0,5 metų. Cistitu, šlapimo takų akmenlige daugiausiai sirgo jaunos ir vidutinio amžiaus katės. Visų ligų atvejais buvo užfiksuota daugiau patinų, išskyrus lėtinius inkstų nepakankamumus – 51,5 proc. kačių buvo patelės. Nustatytas ryšys tarp lyties ir lėtinių inkstų nepakankamumų bei apatinių šlapimo takų ligų (p<0,05). LIN dažniau sirgo patelės(n=17, 54,5 proc.), o apatinėmis šlapimo takų ligomis patinai (n=40, 71,4 proc.). Sergančių ūmiu inkstų nepakankamumu patelių ir patinų skaičius buvo vienodas (ž. 3 lentelę).

3 lentelė. Šlapimo takų ligomis sirgusių kačių atvejai. Amžiaus, svorio ir lyties analizė pagal

šlapimo takų ligą

Nagrinėjant, kaip pasiskirstė šlapimo takų ligos skirtingoms kačių veislėms, pastebėta, kad lėtinis inkstų nepakankamumas vienas ar kartu su kitomis ligomis diagnozuotas net 12 iš 15 kačių veislių. Daugiausiai sirgo mišrūnės (n=20, 60,6 proc.). Nors klinikoje daugiausiai registruo ta mišrūnių kačių, tačiau nei vienai iš jų nenustatytas ūmus inkstų nepakankamumas. Šlapimo takų

31% 10% 9% 2% 8% 4% 35% 1%

Cistitas ŠTA Cistitas ir ŠTA Cistitas ir LIN ŠTA ir LIN ŪIN LIN LIN, ŠTA ir cistitas

30 akmenligė kartu su kitomis ligomis ar viena pati nustatyta mišrūnams, egzotams, Meino meškėnams, orientalams ir siamo katėms. Nagrinėjant veislines kates atskirai, pastėbėta, kad rusų mėlynosios ir persų katės lėtiniais inkstų nepakankamumais sirgo dažniau nei Meino meškėnai (p<0,05), mažesnės kačių imtys nelygintos tarpusavyje (ž. 4 lentelę).

4 lentelė. Kačių šlapimo takų ligų pasireiškimas skirtingoms veislėms

3.3. Atliktos diagnostikos procedūros

Visoms katėms su įtariama šlapimo takų liga buvo atliktas klinikinis tyrimas (n= 93, 100 proc.). Iš kitų tyrimų, dažniausiai atlikta kraujo rodiklių analizė (n=61, 65,6 proc.), taip pat dažnai diagnostikai taikytas tyrimas ultragarsu (n=38, 40,8 proc.). Kiek rečiau pasirinktas rentgeno tyrimas (n= 29, 31,2 proc.). Šlapimo biocheminis ir nuosėdų tyrimas atlikti atitinkamai 31 (33,3 proc.) ir 32 katėms (34,4 proc.) (ž. 4 pav.).

31 4 pav. Visų atliktų diagnostikos priemonių skaičius nustatant šlapimo takų ligas katėms

Nagrinėjant, kokiais tyrimais remiantis buvo diagnozuotos skirtingos šlapimo takų ligos, galima pastebėti, kad be klinikinio gyvūno tyrimo, antroje vietoje pagal dažnumą pasiskirstė skirtingi tyrimai (ž. 5 lentelę). Cistito diagnozei patvirtinti 62,1 proc. kačių atliktas šlapimo biocheminis tyrimas, taip pat daugiau nei pusei tirtos šlapimo nuosėdos. Šlapimo takų akmenligės diagnostika i dažniausiai pasirinktas šlapimo nuosėdų tyrimas(n=6, 66,7 proc.). Cistitas ir šlapimo takų akmenligė kartu nustatyta taip pat pagrindinai remiantis šlapimo nuosėdų tyrimais, 62,5 proc. atvejų nustatyti rentgnokontrastiški urolitai šlapimo takuose. Cistitas ir lėtinis inkstų nepakankamumas kartu nustatyti tik 2 katėms. Vienai iš jų kitoje klinikoje jau buvo diagnozuotas cistitas, gydytas, tačiau nesėkminga i. Įvertinus visus požymius, katės amžių, buvo paimtas kraujo mėginys tyrimams. Iš rezultatų nustatytas lėtinis inkstų nepakankamumas. Kitai katei įtartas tik cistitas, tačiau atlikus kraujo biocheminį tyrimą nustatyti stipriai pakilę inkstų biocheminiai rodikliai kraujo serume.

5 lentelė. Diagnostikos procedūros taikytos diagnozuojant skirtingas ligas

32 Kačių, su šlapimo takų akmenlige ir lėtinių inkstų nepakankamumu bendra būklė buvo prastesnė, taip pat daliai jų pastebėti šlapinimosi sutrikimai. Dėl prastos būklės visoms katėms atlikti kraujo tyrimai (n=7, 100 proc.), nustatytas lėtinis inkstų nepakankamumas. Taip pat daugeliui taikytas tyrimas ultragarsu (n=5, 71,5 proc.). Vieno atvejo metu, kai be ŠTA ir LIN dar buvo nustayta s ir cistitas, atlikti visi išsamūs tyrimai, išskyrus ultragarsinį. Ši katė jau sirgo cukrinių diabetu, buvo taikytas gydymas insulinu, tačiau nutrauktas, nes šeimininkai nebuvo pakankamai informuoti apie reikalingą pastovų insulino naudojimą, katė buvo ypač prastos būklės, tačiau būklė stabilizuota.

Tiek ūmūs tiek lėtiniai inkstų nepakankamumai nustatyti pagrindinai remiantis anamneze, klinikiniais požymiais ir kraujo tyrimais, daliai sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu dar atlikti tyrimai ultragarsu, rentgenu, įvertinta ar nepakitusi inkstų stuktūra, nematyti kitų patologijų. Deja, šlapimo tyrimai inkstų nepakankamumo diagnostikos metu nebuvo atlikti. Pilni šlapimo tyrima i šlapimo takų ligų atvejais, nustatant šlapimo santykinį tankį, pH, biocheminius rodiklius ir šlapimo nuosėdų sudėtį atlikti tik 23 katėms (24,7 proc.).

Šlapimo takų akmenligė viena ar kartu su kita liga nustatyta 25 pacientams. Nuspręsta paanalizuoti kokia buvo jų tiksli lokalizacija šlapimo takuose. Daugiausiai urolitų nustatyta šlapimo pūslėje (n=15, 60 proc.), 16 proc. (n=4) kačių jie aptikti inkstuose, o 12 proc. (n=3) šlaplėje. Kartais urolitai buvo keliose šlapimo takų vietose, tai sudarė 12 proc. (n=3) visų atvejų (ž. 5pav.) Pastebėta, kad visos katės, kurių šlaplėje buvo smėlio, urolitų – patinai.

5 pav. Šlapimo takų akmelingės lokaliazacijos procentinis pasiskirstymas

16% 60% 4% 4% 4% 12%

Inkstuose Šlapimo pūslėje

33

3.4. Šlapimo takų ligomis sirgusių kačių klinikiniai požymiai

Esant šlapimo takų ligoms gali būti šlapinimosi sutrikimų, pakisti apetitas, lakimas, bendra gyvūno būklė. Tyrimo metu buvo analizuojamos surinktos anamnezės, pastebėti požymiai klinik inių apžiūrų metu. Dažniausiai pasitaikęs požymis buvo prastas apetitas. Jis buvo būdingas net 47 katėms (50,5 proc.). Prastesnis lakimas buvo nustatytas 29 (31,2 proc.), o vėmimas 21 katei (22,6 proc.). Rečiausiai pasitaikė karščiavimas (n=3, 3,2 proc.) ir strangurija, (n=3, 3,2 proc.) (ž. 6pav.).

6 pav. Požymių pasireiškimas katėms, sergančioms šlapimo takų ligomis

Buvo išanalizuota, kokie požymiai pasireiškė konkrečių ligų atvejais. Poliakurija, disurija, anurija, periurija, karščiavimas ir hematurija dažniausiai pasireiškė sergant cistitu (n=10, 71,4 proc.; n=9, 64,3 proc.; n=4, 36,4 proc., n=6, 60 proc.; n=2, 66,7 proc.; n=13, 62,4 proc. atitinkama i), strangurija esant ŠTA (n=2, 66,7 proc.), poliurija, prastesnis lakimas, polidipsija, vėmimas ir prastas apetitas – sergant LIN (n=13, 81,3 proc.; n=14, 48,3 proc.; n=8, 72,7 proc.; n=13, 61,91 proc.; n=24, 51,06 proc. atitinkamai) (ž. 6 lentelę).

Kadangi daugiausiai kačių buvo sirgusių cistitu ir lėtiniu inkstų nepakankamumu, palyginti požymių pasireiškimai tarp šių ligų. Nustatyta, kad sergant cistitu dažniau pasireiškia poliakiurija (p<0,001), disurija (p<0,001), anurija (p<0,05), periurija (p<0,05), ir hematurija (p<0,01), o sergant lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu būdingesni simptomai poliurija (p<0,001), polidipsija (p<0,01), prastas apetitas (p<0,05). Lyginant cistito ir šlapimo takų akmelingės požymius, vieninte lė poliakiurija buvo statiškai reikšminga, šlapimo takų akmenligės atvejais ji nepasireiškė (p<0,05), o lyginant ŠTA kartu pasireiškus cistitui su ŠTA ir LIN, reiškmingas požymis, dažniau pasireiškęs pastarajai ligai buvo prastesnis apetitas (p<0,05).

34 6 lentelė. Klinikinių požymių pasireiškimas skirtingų ligų atvejais

3.5. Inkstų nepakankamumų klasifikacija

Daugiausiai kačių sirgo ketvirtos stadijos LIN (n=18, 42,9 proc.), taip pat nemažai antros stadijos LIN (n=15, 35,71 proc.). Trečios stadijos nepakankamumai buvo nustatyti 9 katėms (21,4 proc.), o pirmos `stadijos LIN nepasitaikė (ž. 7 pav.).

7 pav. Lėtinių inkstų nepakankamumų pasiskirstymas pagal stadijas

35

3.6. Šlapimo tyrimai

3.6.1. Šlapimo surinkimas

Šlapimo tyrimų rezultatai yra susiję su šlapimo surinkimo technika, todėl buvo išanalizuo ta kokia metodika dažniausiai pasirenkama. Iš 37 atvejų, kai buvo tiriamas šlapimas, 19 pacientų (51,4 proc.) jis buvo surinktas šlapinimosi metu. Kateteris šlapimui surinkti panaudotas 10 kačių (27 proc.), o rečiausiai atlikta cistocentezė (n=8, 21,6 proc.) (ž. 8 pav.).

8 pav. Šlapimo surinkimo būdai

3.6.2. Šlapimo biocheminių rodiklių, santykinio tankio analizė

Makroskopinė hematurija nustatyta 19 pacientų, tačiau šlapimo biochemija ir šlapimo nuosėdų tyrimas kartu atlikti tik 9 pacientams. Hematurijos pasireiškimas apatinių šlapimo takų ligų atvejais sudarė 33,93 proc. Išanalizavus biocheminio šlapimo testo rezultatus 100 proc. kačių su makroskopine hematurija taip pat patvirtinta hematurija pagal šlapimo juostelės reakciją, eritrocita i mikroskopiškai nevertinti, todėl ar tai tikrai nebuvo pseudohematurija sunku atsakyti.

Katėms, kurių šlapimo spalva buvo normali ir joms atliktas šlapimo biocheminis testas (n=16) diagnostikos tikslais, biocheminio tyrimo rezultatai, priklausomai nuo atvejo, buvo skiritngi. Tik 32 proc. kačių gauti neigiami rezultatai hematurijos atžvilgiu, kitų kačių šlapime aptiktas didesnis ar mažesnis kiekis eritrocitų (ž. 9 pav.).

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

Kateterio įvedimas Cistocentezė Surinkimas šlapinantis A tv ej ų s ka ič iu s, v n t